PASIŪLYMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIGOS IR MOTINYSTĖS SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. IX-110 1, 5, 11¹, 16, 19, 20, 22, 23, 24 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO PRIEDU

ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-1439(2)

2022-06-15

Vilnius

Eil. Nr.

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

str.

str. d.

Argumentai:

Šio įstatymo trūkumus, reikalingumą ir (galų gale) įsigaliojimo datą, paliekant atskiru diskusijų objektu, šio įstatymo atnešami teisiniai pokyčiai yra per skubūs.

Vadovaujantis konstituciniais teisinės valstybės ir iš jo išplaukiančiu teisėtų lūkesčių principais, teisėti lūkesčiai formuojasi vadovaujantis būtent ne teisėkūros metu Seimo ar kitų teisėkūros subjektų projektų svarstymo metu priimtais procedūriniais sprendimais, o galiojančiu ar žinomai įsigaliosiančiu teisiniu reguliavimu.

Minėta ir visuotinai žinoma, kad moters nėštumo laikotarpis trunka ~ nuo 37 iki 42 savaičių (~9 mėnesius), tad šio įstatymo įsigaliojimas 2023 m. sausio 1 d. (už 6 mėnesių) pažeis šeimų ir besilaukiančių moterų teises ir teisėtus lūkesčius, kadangi šie asmenys šeimos pagausėjimą yra susiplanavę vadovaudamiesi šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu.

Tai reiškia, kad tai, jog (kaip teigiama Išvadoje[1]), „Seimas 2022-05-24 posėdyje po svarstymo pritarė įstatymo projekte Nr. XIVP-1439(2) nustatytai įsigaliojimo datai - 2023 m. sausio 1 d.“, nesukelia teisinių pasekmių ir susiformavusių teisinių lūkesčių nekeičia.

Netgi tai, kad (kaip teigiama minėtoje išvadoje) „įstatymo projektas Nr. XIVP-1439(2) yra vienas iš įstatymų projektų paketo įstatymų (Nr. XIVP-1438(2)-1444(2), todėl jų įsigaliojimų datos tarpusavyje yra suderintos“, neturi įtakos, kadangi projektų paketas nėra priimtas, įstatymų pakeitimai neįsigaliojo, todėl negali būti vertinami kaip argumentas įstatymų įsigaliojimo skubai ir konstitucinių teisių pažeidimams.

Kaip minėta, Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, turimos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Minėtame 2013 m. vasario 15 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos; todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę nei oficialaus paskelbimo diena jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią); taigi tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus; konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis turi būti paisoma priimant įstatymus, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir tai, kad beatodairiška skuba įsigaliojant šiam įstatymui gali atnešti ir apčiuopiamų finansinių nuostolių planuojant šeimų biudžetus (ypač dabartinės infliacijos dydžio, maisto kainų, nedarbo augimo ir šių faktorių rezultate gresiančios finansinės metu), o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (pvz. žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimus) teisės aktų galiojimas atgal (iki įstatymo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams ar teisinei padėčiai – šiuo atveju pvz. asmeniui pastojus iki šio įstatymo įsigaliojimo), galimas tik jei „sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams ( lex benignior retro agit);“ siūlau dar vieną alternatyvą.

Pasiūlymas:

Projekto 11 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip:

„2. Tėvystės ir vaiko priežiūros išmokos už vaikus, gimusius ar įvaikintus iki ~~šio įstatymo įsigaliojimo dienos~~ 2023 m. rugsėjo 1 d., skiriamos ir mokamos ~~pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo~~ išmokos gavėjo pasirinkimu, pagal jam palankiau nustatytą tvarką.“

[1] 2022-06-08 Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto (pagrindinio komiteto) papildomoje išvadoje Nr. 103-P-28 „Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 1, 5, 111, 16, 19, 20, 22, 23, 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo priedu įstatymo projekto Nr. XIVP-1439(2)