LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

 

PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS ĮSTATYMO NR. I-657

12, 22, 222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 STRAIPSNIŲ, PRIEDO PAKEITIMO

IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 351 IR 352 STRAIPSNIAIS 

ĮSTATYMO

PROJEKTO NR. XIIIP-5328

 

2021 m. rugsėjo 15  d.  Nr. 102-P-24

Vilnius

 

 

            1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Aušrinę Armonaitę pavaduojanti Morgana Danielė, Irena Haase, Gabrielių Landsbergį pavaduojantis Andrius Navickas, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Algirdas Stončaitis.

            Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Martyna Civilkienė, Jurga Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, padėjėjos Aidena Bacevičienė,  Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.

            Teisingumo viceministrė Jurga Greičienė, Teisingumo ministerijos Teisinės apsaugos grupės vadovė Natalija Žilinskienė, Teisinės apsaugos grupės vyresnysis patarėjas Algis Baležentis, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorė Neringa Ulbaitė, Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vadovas Dainius Čergelis, vyresnysis patarėjas Dangyras Žukauskas, Aplinkos ministerijos atstovas Donatas Vaikasas, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininkė Eglė Kuklierienė, l.e. Inspekcijos vyriausioji patarėja Lilija Bičkaitienė, strateginio planavimo patarėjas Vytautas Ambrazas, Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos saugos skyriaus patarėja  Veslava Golnis, Teisės skyriaus patarėja Viktorija Balčiūnienė, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos miniterijos Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Ingrida Skridailienė, Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus patarėja Elena Veligoraitė-Juknienė, Lietuvos transporto saugos administracijos direktorius Genius Lukošius, direktoriaus pavaduotojas Tomas Kolendo, Valstybės kontrolės Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas Audrius Misevičius,  Veiklos audito 1-ojo departamento vyresnioji valstybinė auditorė Vilija Kontautė, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorė Rūta Vainienė, Prekybos įmonių asociacijos teisininkas Arkadij Freidenzon.

 

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2020-11-03

1

 

 

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir  įstatymo teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1.     1. Projekto 1 straipsnio vienintelės dalies žymėti numeriu nereikia. 

Pritarti

 

 

2.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2020-11-03

6

(27)

2

(4)

 

(3)

2.    Projekto 7 straipsniu keičiamo įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 3 punkte siūloma nustatyti, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas turi atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas proporcingai patenkintų vartotojo reikalavimų daliai, kai priimamas palankus (visiškai ar iš dalies) vartotojui sprendimas, tuo tarpu „vartotojas neprivalo atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidų“. Atkreiptinas dėmesys, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aiškus žodžių junginio „neprivalo atlyginti“ turinys. Pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte yra nurodoma, kad atsižvelgiant į Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitą bei siekiant paskatinti pardavėjus ir paslaugų teikėjus kilusius ginčus su vartotojais efektyviau spręsti ikiteisminiame etape, „vartotojas neturės atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidų“ (pabraukta mūsų). Atsižvelgiant į tai, kad projektu siūloma formuluotė „vartotojas neprivalo atlyginti“ nėra tapati formuluotei „vartotojas neatlygina“ ir suponuoja tai, kad siūlomu teisiniu reguliavimu galimi atvejai, kai iš vartotojo galėtų būti reikalaujama prisidėti (ar pats vartotojas savo iniciatyva galėtų pareikšti pageidavimą) prie ginčo sprendimo išlaidų atlyginimo, siūlytina projekto nuostatas tikslinti, aiškiai įvardijant atvejus, kada iš vartotojo galėtų būti reikalaujama padengti dalį ginčo nagrinėjimo išlaidų (pavyzdžiui tuo atveju, kai tenkinamas tik tam tikras nedidelis procentas vartotojo skundo) arba tikslinti keičiamo įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 3 punkto formuluotę, žodžių junginį „neprivalo atlyginti“ keičiant žodžiu „neatlygina“.

Atsižvelgti

Projektu siūloma keičiamo įstatymo 27 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyti, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas turi atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas tam tikrais atvejais (t. y. nustatoma pardavėjo, paslaugų teikėjo pareiga atlyginti nurodytas išlaidas).

Tuo tarpu iš vartotojo negali būti reikalaujama atlyginti nurodytas išlaidas jokiais atvejais. Patobulintame projekte nuostata dėstytina taip: „Vartotojas neprivalo atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidų. Negali būti reikalaujama iš vartotojo atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas.“

3.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2020-11-03

12

(351)

 

(4)

 

(1)

3.    Siūlytina tikslinti projekto 12 straipsniu pildomo įstatymo 351 straipsnio 4 dalies 1 punktą, nurodant nuo kada turėtų būti pradėtas skaičiuoti 7 dienų terminas prašymo trūkumams pašalinti.

Pritarti

Pasiūlymas:

Keičiamo įstatymo 351 straipsnio 4 dalies 1 punktą siūlytina tobulinti taip:

1) prašyme dėl vartojimo sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo nenurodyti reikalingi duomenys (pardavėjas, paslaugų teikėjas ar sutartis) ir šie trūkumai nepašalinami per nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 7 dienos nuo pranešimo apie trūkumus gavimo;“

4.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas

2020-11-03

14

 

 

4.    Pagal projekto 16 straipsnio 1 dalies nuostatas įstatymo 2 straipsnis įsigalioja 2021 m. gegužės 1 d.  Tuo tarpu projekto 16 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad įstatymo 2 straipsnis įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. Siekiant teisinio aiškumo dėl įstatymo 2 straipsnio įsigaliojimo, įstatymo projekto 16 straipsnio 1 dalyje reikėtų nurodyti išimtį dėl įstatymo 2 straipsnio įsigaliojimo, taip pat atsisakyti šioje dalyje nustatytos išimties dėl projekto 16 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo.   

Atsižvelgti

Projekto 14 straipsnis koreguotinas atsižvelgiant į tai, kad jame nurodyta įstatymo įsigaliojimo data jau praėjusi, o taip pat į tai, kad 2022 m. sausio 1 d. įsigalios LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 40 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XIV-467.

Projektas patobulintas:

„16 14 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas

1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalį dalis, įsigalioja 2021 m. gegužės 1 d.  2022 m. sausio 3 d.

2. Šio įstatymo 2 straipsnis įsigalioja 2022 m. sausio 1 d.  Iki šio įstatymo įsigaliojimo pateikti prašymai nagrinėti vartojimo ginčą nagrinėjami pagal reikalavimus, kurie buvo taikomi iki šio įstatymo įsigaliojimo.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministras iki 2021 m. balandžio 30 d. 2022 m. sausio 2 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.“

5.

Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja M. Civilkienė

13

 

 

LR Seimas 2021 m. birželio 29 d. priėmė LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 40 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą Nr. XIV-467, kuris įsigalios 2022 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu be kitų pakeisti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 40 straipsnis ir įstatymo priedas. Todėl svarstomo Projekto Nr. XIIIP-5328 nuostatos, kuriomis siūloma keisti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 40 straipsnį ir įstatymo priedą, turi būti patikslintos, atsižvelgiant į jau priimtą ir dar neįsigaliojusį įstatymą.

Pritarti

Patobulinto projekto 13 straipsnis, kuriuo siūlomi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 40 straipsnio pakeitimai, patobulintas atsižvelgiant į jau priimtas ir dar neįsigaliojusias keičiamo įstatymo nuostatas. Tuo tarpu Įstatymo priedo pakeitimas, Seimui priėmus LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 40 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą Nr. XIV-467, nebeaktualus, todėl projektas patobulintas atsisakant įstatymo priedo pakeitimo.

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Lietuvos vartotojų organizacijų aljansas

2020-01-07

 

 

*

Susipažinę su Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau - Įstatymas) Nr. 1-657 12, 22, 222, 225, 23 , 233, 25 , 27, 28, 293 , 32, 40 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 351 ir 352 straipsniais įstatymo projektu nurodome, kad šiam įstatymo projektui pritariame.

Sistemiškai įvertinus siūlomus pakeitimus, manome, kad priėmus šio įstatymo nuostatas sustiprės vartotojų teisių apsauga. Įstatymo nuostatos, keičiančios baudų už vartotojų teisių pažeidimus skyrimo tvarką bei įvedančios vartojimo ginčo nagrinėjimo išlaidų atlygintinumą vartotojų teises pažeidusiems verslininkams, turėtų padidinti atgrasomąjį poveikį verslo subjektams, kartu sumažinant sparčiai išaugusį Vartotojų teisių apsaugos tarnybos gaunamų vartotojų skundų skaičių bei padidinant dalį vartojimo ginčų, kurie baigiami taikiu susitarimu.

Prašome informuoti apie šio įstatymo projekto svarstymą ir pakviesti Lietuvos vartotojų organizacijų aljansą į šio klausimo nagrinėjimą Teisės ir teisėtvarkos komitete, kad galėtume dalyvauti klausimo nagrinėjime.

Atsižvelgti

 

2.

Lietuvos prekybos įmonių asociacija

2021-03-01

4

(233)

 

(1)

 

(7)

1. Lietuvos prekybos įmonių asociacija („Asociacija“) žemiau dėsto pasiūlymus dėl Teisės ir teisėtvarkos komitete svarstomo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo („VTAĮ“) Nr. I-657 12, 22, 22(2), 23, 23(3), 25, 27, 28, 29(3), 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 35(1) ir 35(2) straipsniais įstatymo projekto XIIIP-5328 („Projektas“).

 

I                     I. Dėl priemonių mažinti Tarnybos nagrinėjamų vartojimo ginčų kiekį

2. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad vienas iš pagrindinių jo tikslų – mažinti Tarnybos nagrinėjamų vartojimo ginčų kiekį. Tačiau Projekte vienintelė siūloma priemonė šiam tikslui pasiekti - nustatymas pardavėjui, paslaugų teikėjui pareigos atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas, kai priimamas sprendimas vartotojo naudai.

3. Akivaizdu, jog ši priemonė nėra pakankama, siekiant mažinti Tarnybos nagrinėjamų vartojimo ginčų kiekį, nes ji neužkerta kelio nereikšmingiems (mažos vertės) bei akivaizdžiai nepagrįstiems vartotojų prašymams. Todėl siūlome papildomai svarstyti ir kitas priemones, kurios aptariamos žemiau.

I.1. Dėl minimalios vartojimo ginčo sumos

4. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad kad 2016 – 2019 metais Tarnybos sprendžiamų vartojimo ginčų skaičius padidėjo 54 proc. (nuo 3 076 iki 4 726). Matome, kad nuo 2016-01-01 galiojanti VTAĮ 233 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata, suteikianti Tarnybai teisę atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, kai ginčo suma yra mažesnė negu 10 eurų, išskyrus atvejus, kai ginčas turi reikšmės formuojant naują vartotojų teisių apsaugos praktiką ir (ar) yra kitų svarbių aplinkybių, nesustabdė vartojimo ginčų skaičiaus augimo.

5. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Tarnybos 2019 metų vartojimo ginčų neteisminio sprendimo ataskaitą, iš kurios matyti, kad vartotojų reikalavimai dažniau yra netinkinami, negu tenkinami. Ataskaitoje Tarnyba konstatuoja, kad: „<...> vis dažniau vartotojai kreipiasi į Tarnybą nepagrįstai.“

6. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Projekto rengėja – LR teisingumo ministerija – pirmojoje Projekto versijoje buvo visiškai pagrįstai numačiusi padidinti minimalią vartojimo ginčo sumą iki 30 eurų. Šią iniciatyvą palaikė tiek asocijuotos verslo organizacijos, tiek Tarnyba.

7. Deja, dėl Asociacijai nesuprantamų priežasčių, Seimui pateiktoje Projekto versijoje neliko minimalią vartojimo ginčo sumą iki 30 eurų padidinančios nuostatos.

8. Asociacijos vertinimu, 10 eurų minimali vartojimo ginčo suma neatitinka šios dienos realijų ir neužkerta kelio nepagrįstų mažos vertės vartotojų ginčų srauto didėjimui. Pavyzdžiui, Estijoje galioja 30 eurų minimali vartojimo ginčo suma.

9. Akcentuotina, kad minimalios ginčo sumos padidinimas iki 30 eurų nereikštų, kad mažesnės vertės ginčai iš viso nebūtų nagrinėjami neteismine tvarka, nes VTAĮ 233 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata, leidžia Tarnybai nagrinėti ir mažesnės, nei minimali, vertės ginčus, kai ginčas turi reikšmės formuojant naują vartotojų teisių apsaugos praktiką ir (ar) yra kitų svarbių aplinkybių.

10. Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu siūlome Projektu keičiamo VTAĮ 233 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatą išdėstyti taip:

„87) ginčo suma yra mažesnė negu 10 30 eurų, išskyrus atvejus, kai ginčas turi reikšmės formuojant naują vartotojų teisių apsaugos praktiką ir (ar) yra kitų svarbių aplinkybių„.

11. Asociacija pritaria ir kitai Projekto rengėjos pasiūlytai alternatyvai (kurios, deja, taip pat neliko Seimui pateiktoje versijoje) VTAĮ 233 straipsnio 1 dalies 7 punkte vietoje fiksuotos minimalus ginčo sumos, įtvirtinti blanketinę normą, pagal kurią minimalų ginčo vertės dydį nustatytų pati vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija.

 

Atsižvelgti

Kadangi, kaip nurodyta Projekto aiškinamajame rašte, 2016–2019 metais labai žymiai padidėjo Tarnybos nagrinėjamų vartojimo ginčų skaičius, pritartina priemonių, kurios leistų sumažinti Tarnybos nagrinėjamų vartojimo ginčų kiekį, svarstymui. Projekto autorių manymu, visos Asociacijos siūlomos priemonės nėra būtinos, tačiau kai kurioms priemonėms galėtų būti pritarta.

Pritartina minimalios ginčo sumos padidinimui, tačiau siūlytina ją didinti iki 20 eurų (ne 30 eurų).

Pasiūlymas

Keičiamo įstatymo 233 straipsnio 1 dalies 7 (buvusi 8) punktą išdėstyti taip:

„7) ginčo suma yra mažesnė negu 10 20 eurų, išskyrus atvejus, kai ginčas turi reikšmės formuojant naują vartotojų teisių apsaugos praktiką ir (ar) yra kitų svarbių aplinkybių“.

3.

Lietuvos prekybos įmonių asociacija

2021-03-01

4

(233)

 

(1)

 

(8)

N

I.2. Dėl vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos teisės atsisakyti nagrinėti aiškiai nepagrįstą prašymą

12. Kita priemonė, galėsianti sumažinti Tarnybos darbo krūvį, būtų vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos teisė atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, jeigu vartotojo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Ši iniciatyva buvo įtvirtinta pirmojoje Projekto versijoje, kuria buvo siūloma atitinkamai papildyti VTAĮ naujuoju 233 straipsnio 1 dalies 8 punktu.

13. Manytina, jog šios iniciatyvos Seimui pateiktoje Projekto versijoje atsisakyta nepagrįstai. Neginčytina, kad, jeigu jau vartotojo prašymo priėmimo stadijoje yra aišku, kad vartotojo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, nagrinėti tokį prašymą iš esmės yra visiškai netikslinga ir neracionalu.

14. Šių argumentų pagrindu siūlome papildyti VTAĮ naujuoju 233 straipsnio 1 dalies 8 punktu:

„8) vartotojo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.“

 

Pritarti

Pritartina nuostatai, kuri leistų vartojimo ginčus nagrinėjančiai institucijai atsisakyti nagrinėti aiškiai nepagrįstą prašymą.

Pasiūlymas

Papildyti keičiamo įstatymo 233 straipsnio 1 dalį 9 punktu:

„9) vartotojo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti“.

4.

Lietuvos prekybos įmonių asociacija

2021-03-01

 

(22)

 

(4)

 

 

I.3. Dėl žyminio mokesčio

15. Dar viena priemone, atgrasančia nuo nepagrįstų vartotojų prašymų pateikimo, galėtų būti žyminio mokesčio nustatymas už vartojimo ginčo nagrinėjimą.

16. Teisinis reguliavimas, pagal kuri vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra vartotojams visais atvejais yra neatlygintina, neskatina susilaikyti nuo akivaizdžiai nepagrįstų skundų pateikimo ir piktnaudžiavimo teise atveju, nes tokie veiksmai nesulaukia visiškai jokių neigiamų pasekmių.

17. Projekto rengėjai pirmojoje Projekto versijoje siūlė numatyti, kad vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos vartojimo ginčus nagrinėja neatlygintinai arba už nominalų užmokestį, kurį turi sumokėti vartotojas. Deja, Seimui pateiktoje Projekto versijoje šios nuostatos neliko.

18. Taikant analogiją su Civilinio proceso kodekso nuostatomis, žyminio mokesčio išlaidos tektų ginčą pralaimėjusiai šaliai.

            19. Šių argumentų pagrindu siūlome pakeisti VTAĮ 22 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

„4. Vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos vartojimo ginčus nagrinėja neatlygintinai arba už nominalų užmokestį, kurį turi sumokėti vartotojas. Užmokesčio už vartojimo ginčo neteisminį nagrinėjimą dydį nustato vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija. Užmokesčio dydis turi neviršyti teisingumo ministro nustatytų maksimalių dydžių. Vartojimo ginčus nagrinėjančiai institucijai atsisakius nagrinėti vartojimo ginčą ar nutraukus jo nagrinėjimą, vartotojo sumokėtas užmokestis negrąžinamas.“

Nepritarti

Žyminio mokesčio (nominalaus užmokesčio) nustatymas už vartojimo ginčo nagrinėjimą nustatymas vartotojams netikslingas dėl šių priežasčių:

1) nėra žinomi kokie būtų šio mokesčio administravimo kaštai (jie gali būti didesni nei surenkama mokesčio suma).

2) toks mokestis galėtų paskatinti vartotojus vietoj vartojimo ginčo neteisminio sprendimo pasirinkti kreipimąsi į teismą (t. y. teisminį ginčo sprendimą).

 

5.

Lietuvos prekybos įmonių asociacija

2021-03-01

6

(27)

 

 

I.4. Dėl vartotojo pareigos atlyginti pardavėjo ar paslaugų teikėjo patirtas išlaidas, susijusias su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra arba vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas.

20. Galiojančio VTAĮ 27 straipsnio 4 dalis numato tik pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą atlyginti vartotojo patirtas išlaidas, susijusias su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra. Be to, Projektu siūloma tik pardavėjui ar paslaugų teikėjui nustatyti pareigą atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas, kai priimamas sprendimas vartotojo naudai.

21. Tuo tarpu, kai sprendimas priimamas pardavėjo ar paslaugų teikėjo naudai, jis neturi teisės į išlaidų, susijusių su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra, atlyginimą, vartotojas taip pat neturėtų pareigos atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidų, kai priimamas sprendimas ne vartotojo naudai.

22. Manytina, kad toks teisinis reglamentavimas ne tai, kad nesumažins vartojimo ginčų skaičiaus, bet, priešingai, juos padidins, nes, viena vertus, papildoma spaudimo priemonė pardavėjui ar paslaugų teikėjui (rizika būti įpareigotam atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas) gali papildomai skatinti vartotojus inicijuoti vartojimo ginčą, o, kita vertus, vartotojas ir toliau niekuo nerizikuoja, net ir pateikdamas aiškiai nepagrįstą prašymą.

23. Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu siūlytina svarstyti nustatyti vartotojo pareigą atlyginti pardavėjo ar paslaugų teikėjo patirtas išlaidas, susijusias su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra arba įtvirtinti vartotojo pareigą atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas ar jų dalį, kai priimamas sprendimas ne vartotojo naudai.

Nepritarti

Nepritarta vartotojo pareigos atlyginti pardavėjo, paslaugų teikėjo patirtas išlaidas, susijusias su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra, nustatymui.

Priimant Komiteto sprendimą (taip pat nutarta nepritarti) dėl  galimybės įtvirtinti vartotojo pareigą atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas, kai vartotojo reikalavimai yra visiškai nepagrįsti, atsižvelgta ir į galimą tokio reguliavimo poveikį. Tai yra, jeigu būtų nustatyta vartotojo pareiga atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas, galimas toks teigiamas poveikis:

-iš dalies sumažėjęs nepagrįstų vartotojų prašymų skaičius;

- iš dalies padengtos VVTAT paslaugos teikimo (neteisminio ginčo sprendimo) išlaidos (kai vartotojo reikalavimai nepagrįsti). Tokiu atveju vartotojas turėtų atlyginti ne visas išlaidas, o tik tam tikras (pvz., prekės apžiūros išlaidas) riboto dydžio išlaidas. VVTAT skaičiavimu, viena rinkos priežiūros specialisto darbo valanda įvertinta apie 12 eur. Vidutiniškai prekių apžiūra trunka nuo 5 iki 8 val., priklausomai nuo objekto sudėtingumo, apžiūros vietos (apžiūros inicijavimas, nuvykimas į vietą, atlikimas, išvados surašymas ir kt.). Tad prekių apžiūros išlaidų vidurkis apie 80 eur.

Aukščiau nurodyto reguliavimo įtvirtinimo galimos neigiamos pasekmės:

- padidėjęs vartotojų nepasitenkinimas;

- padidėjęs kreipimųsi į teismą dėl VVTAT priimtų sprendimų skaičius (teismo bylų skaičius).

 Jeigu vartotojo pareiga atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas būtų nenustatyta, tai iš esmės būtų įtvirtinama status quo (dabartinė situacija) – nedidėja vartotojų nepasitenkinimas (ginčų sprendimas lieka absoliučiai nemokamas vartotojams – nereikia mokėti nei žyminio mokesčio, nei atlyginti išlaidų, nors reiškiami ir nepagrįsti reikalavimai) ir nedidėja teismų darbo krūvis (skundžiamų VVTAT sprendimų skaičius). Neigiamos pasekmės: nėra sprendžiama didelio vartotojų nepagrįstų reikalavimų problema, VVTAT apkraunama menkavertėmis nepagrįstomis bylomis, eikvojami valstybės ištekliai.

 

Komiteto posėdyje priimant sprendimą nepritarti siūlymui įtvirtinti vartotojo pareigą atlyginti vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos ginčo nagrinėjimo išlaidas, kai vartotojo reikalavimai yra visiškai nepagrįsti, atsižvelgta ir į tai, kad Komiteto teikiamame patobulintame projekte siūloma įtvirtinti kitas priemones, leisiančias sumažinti Tarnybos nagrinėjamų vartojimo ginčų kiekį: t.y. įtvirtinti galimybę  vartojimo ginčus nagrinėjančiai institucijai atsisakyti nagrinėti aiškiai nepagrįstą prašymą bei įstatyme įtvirtinti didesnę minimalią 20 eurų (vietoje 10 eurų) ginčo sumą (išskyrus atvejus, kai ginčas turi reikšmės formuojant naują vartotojų teisių apsaugos praktiką ir (ar) yra kitų svarbių aplinkybių).

6.

Lietuvos prekybos įmonių asociacija

2021-03-01

13

(40)

1, 2

(2, 4)

 

II. Dėl atsakomybės už vartojimo sutarčių sąlygų, kurios teismo sprendimu arba VVTAT nutarimu buvo pripažintos nesąžiningomis, taikymą po atitinkamo sprendimo (nutarimo) įsiteisėjimo (įsigaliojimo)

24. VTAĮ 40 straipsnio 2 dalyje siūloma už vartojimo sutarčių sąlygų, kurios buvo pripažintos nesąžiningomis, tolesnį taikymą nustatyti procentinio dydžio baudas, kaip ir Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme („NKVVDĮ“).

25. Tačiau, skirtingai nei NKVVDĮ, procentinio dydžio baudų taikymo mechanizmas Projekte nenumatytas: VTAĮ 40 straipsnio 2 dalyje numatyti tik maksimalūs baudos dydžiai („lubos“), tačiau ne patys baudos dydžiai. Todėl baudos dydžio nustatymo pagal minimumo ir maksimumo vidurkį taisyklė procentinės baudos atveju yra visiškai netinkama. Atsižvelgiant į tai, siūlytina analogiškai kaip ir NKVVDĮ, numatyti, kad VTAĮ 40 straipsnio 2 dalyje numatytos baudos dydis nustatomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Įspėjimų ir baudų už VATĮ pažeidimus skyrimo tvarkos aprašą, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę, mastą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

26. Alternatyviai, siūlytina pradinį ir bazinį baudos dydžius įtvirtinti pačiame VATĮ.

27. Taip pat siūlome, analogiškai kaip ir NKVVDĮ, VATĮ numatyti, kad bauda negali būti paskirta, jeigu nuo šio įstatymo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip treji metai.

Atsižvelgti

Pasiūlymas

40 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip:

„4. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 3 5 ir 4 6 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Skiriant baudą už šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus, Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidutinio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidutinio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos mažinimas ar didinimas motyvuojamas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarime. Skiriant baudą už šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pažeidimus, baudos dydis nustatomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.“

Pateikto pasiūlymo kontekste pažymėtina, kad LR Seimas 2021 m. birželio 29 d. priėmė LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 40 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą Nr. XIV-467, kuris įsigalios 2022 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 40  straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bauda pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 40 straipsnį negali būti skiriama, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip treji metai.

 

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai:

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos

2020-12-08

 

(22)

 

 

 

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) Lietuvos Respublikos teisės aktų projektų registre susipažino su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1168 „Dėl Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 22, 222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 351 ir 352 straipsniais įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ (toliau – Nutarimas). Nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 22, 222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 351 ir 352 straipsniais įstatymo projektui (toliau – Įstatymo projektas) ir pateikė jį Lietuvos Respublikos Seimui[1]. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teisinės apsaugos grupė.

Pažymėtina, kad Įstatymo projekte numatyti pakeitimai susiję su Inspekcijos veikla bei kompetencija, tačiau projektas teisės aktų nustatyta tvarka su Inspekcija nederintas. Su Inspekcijos kompetencija susijusios Įstatymo projekto nuostatos nebuvo svarstytos, jos nesuderintos su kitais teisės aktais ir jiems prieštarauja, o tai neatitinka teisėkūrai keliamų reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme.

Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo projekto 2 straipsnyje numatyta:

1. Pakeisti 22 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėja šios institucijos (toliau – vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos):

<...> 6) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos – vartojimo ginčus dėl statybos darbų“.

Šiuo Įstatymo projekto pakeitimu siekiama Inspekcijai nustatyti papildomą funkciją – vartojimo ginčų dėl statybos darbų neteisminį nagrinėjimą.

Inspekcija su šia Įstatymo projekte numatyta papildoma funkcija nesutinka dėl šių priežasčių:

1. Dėl Inspekcijos vykdomos veiklos specifikos ir kompetencijos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 2 straipsnio 3 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi statybos valstybinės priežiūros funkcijas vykdo Inspekcija. Inspekcijos kompetencija statybos valstybinės priežiūros srityje reglamentuota TPSVPĮ 8 str. 2 d[2].

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, Inspekcija pagal savo kompetenciją atlieka veiksmus, susijusius su statybos vykdymo teisėtumo patikrinimu, taip pat atlieka patikrinimus, susijusius su statybos dalyvių veiksmų atitikties statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams ir pan.

Taigi Inspekcija atlieka tik statybos proceso, kuris apima dokumentų tikrinimą ir vizualią statinių apžiūrą, priežiūrą.

Pabrėžtina, kad Inspekcijos funkcijos vykdomos iki statybos užbaigimo momento. Statinių naudojimo priežiūra priskirta institucijoms, nurodytoms Statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje[3].

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ginčų pagal vartotojų skundus tyrimas yra teisinio pobūdžio veiksmas, o Inspekcijos specializacija – techninė, inžinerinė, todėl tokios funkcijos iš esmės pagal kompetenciją Inspekcijai nebūdingos ir netikslingos.

Taigi parengtas projektas nesuderintas su TPSVPĮ, Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir jiems prieštarauja.

2. Dėl teisinio reguliavimo.

Pažymėtina, kad ginčus tarp vartotojų ir statytojų reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, be to, tokie ginčai gali būti sprendžiami teisme. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad vartotojų teisių apsauga yra specifinė sritis ir ją reglamentuoja specialūs teisės aktai.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – VVTAT) Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatomis jai priskirtiems ginčams nagrinėti sudaro nuolatines vartojimo ginčų komisijas, kurios nagrinėja vartojimo ginčus atitinkamose vartojimo prekių ir paslaugų srityse (Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 221 straipsnis).

Taigi pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą vartotojų ginčus statybų srityje nagrinėja VVTAT. Tokio pobūdžio ginčai sudaro nedidelę VVTAT nagrinėjamų ginčų dalį [4].

Įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos turi teisę:

1) kreiptis į vartotoją dėl papildomos informacijos pateikimo ir nurodyti šios informacijos pateikimo terminą;

2) pareikalauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo, kuriam pateiktas vartotojo reikalavimas, per nurodytą terminą pateikti paaiškinimus žodžiu ar raštu ir pateikti įrodymus, reikalingus ginčui išspręsti;

3) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų juridinių ar fizinių asmenų informaciją, reikalingą ginčui išnagrinėti ir sprendimui priimti;

4) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, atsakingų už su ginču susijusią vartojimo sritį, išvadas dėl tos institucijos (įstaigos) kompetencijai priskirtų klausimų;

5) pavesti įgaliotajai vartotojų asociacijai atlikti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros veiksmus, išskyrus sprendimų dėl ginčo esmės, sprendimų atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, sustabdyti ar nutraukti vartojimo ginčo nagrinėjimą priėmimą.

Taigi pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus vartojimo ginčų neteisminis nagrinėjimas statybos srityje yra optimizuotas (nagrinėja VVTAT). Ši institucija formuoja vienodą šių ginčų nagrinėjimo praktiką, be to, šios srities ginčai, kaip minėta, sudaro mažą VVTAT nagrinėjamų ginčų dalį.

Pažymėtina, kad VVTAT, nagrinėdama tokio pobūdžio skundus, iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų, atsakingų už su ginču susijusią vartojimo sritį, turi teisę gauti išvadas. Atitinkamas išvadas, kai klausimai susiję su vykdomomis statybomis, gali pateikti ir Inspekcija.

Inspekcija, kaip minėta, atlieka statybos valstybinę priežiūrą dėl vykdomų statybos darbų teisėtumo, o po statybos užbaigimo procedūrų atliekama statinių naudojimo priežiūra, kurios vykdymas nepriskirtas Inspekcijai. Vartotojų ginčų statybos srityje gali kilti ir po statybos užbaigimo, pagal Įstatymo projektą nesuprantama, kodėl tokių ginčų nagrinėjimas priskiriamas tik Inspekcijai, o statinių naudojimo priežiūros subjektams atitinkamos pareigos nenumatomos.

Sprendžiant vartotojų ginčus valstybės institucijose, turėtų būti užtikrinta vienoda jų sprendimo praktika, todėl VVTAT priskirtos funkcijos išskaidymas skirtingoms institucijoms turėtų neigiamos įtakos vartotojų teisių apsaugos kontrolei. Įstatymo projekte numatytų pakeitimų įtvirtinimas sukeltų valstybei papildomą finansinę naštą, nes reikėtų kurti atskirus vartotojų ginčų sprendimo padalinius Inspekcijoje ir kurti tos srities teisinį reguliavimą ir praktiką, taip pat iš esmės keistų Inspekcijos veiklos paskirtį, jos įgaliojimus (šiuo metu po statybos užbaigimo statinių naudojimo priežiūrą vykdo kitos institucijos).

Siekiant užtikrinti vartotojų ginčų sprendimo kokybę ir maksimalų šios funkcijos vykdymo efektyvumą bei nedidinti valstybės išlaidų, Inspekcija siūlo nekeisti vartojimo ginčų dėl statybos darbų esamo modelio.

Akcentuotina, kad skyrus finansavimą laboratoriniams tyrimams ir ekspertizėms Inspekcija pagal kompetenciją VVTAT galėtų teikti ekspertinę pagalbą dėl statomų statinių normatyvinės kokybės ir kitų institucijai priskirtų kompetencijos klausimų, susijusių su VVTAT sprendžiamais vartotojų ginčais.   

Manytina, kad prieš priimant teisės normas, turi būti visiškai aiškus jų veikimo principas, įvertintas papildomo finansavimo teisėkūros iniciatyvos įgyvendinimui poreikis, atlikta kaštų ir naudos analizė. Inspekcijos vertinimu, įrodymais pagrįsti teisėkūros pasiūlymai turėtų būti išdiskutuoti kartu su politiką formuojančiais ir įgyvendinančias subjektais, kurių teisių ir pareigų apimčiai šių teisėkūros pasiūlymų įgyvendinimas turėtų įtakos. Šiuo atveju nusprendus iš esmės pakeisti vartotojų ginčų nagrinėjimo modelį nei vienas iš šių veiksmų nebuvo atlikti. Siūlomas teisinis Inspekcijos veikimo mechanizmas priėmus įstatymo projektą nėra aiškus, teisėkūros iniciatyva prieštarauja kitų teisės aktų, reglamentuojančių Inspekcijos veiklą, nuostatoms, jų pakeitimo projektai kartu su teikiamu teisėkūros pasiūlymų paketu nepateikti.

Taigi, rengiant Įstatymo projektą nebuvo atsižvelgta į Inspekcijos kompetenciją bei esamą teisinį vartojimo ginčų neteisminio nagrinėjimo reglamentavimą. Nenustatytas aiškus institucijų veikimo modelis, tarpusavyje nesuderinti teisės aktai.

3. Dėl lėšų, papildomų pareigybių poreikio.

Dėl darbuotojų trūkumo Inspekcijoje (trūksta 35 darbuotojų; apie 15 proc. etatų neužimti), nepakankamo darbo užmokesčio fondo finansavimo ir nekonkurencingų atlyginimų ypač sudėtinga užtikrinti kokybišką statybos valstybinės priežiūrą ir kitų įstaigai priskirtų funkcijų vykdymą.  Todėl papildomos ir Inspekcijai nebūdingos funkcijos priskyrimas, nesprendžiant įstaigos finansavimo problemos, nemažinant priskirtų kitų funkcijų, institucijos veiklą paralyžiuotų ir Inspekcija nepajėgtų užtikrinti tinkamo pagal kompetenciją jai priskirtų funkcijų statybos valstybinės priežiūros srityje vykdymo.

Be to, papildomos funkcijos priskyrimas nenumatant papildomo finansavimo jos vykdymui nesudarytų prielaidų tinkamam vartotojų ginčų išsprendimui Inspekcijoje, šios funkcijos Inspekcija neturėtų galimybės vykdyti panaudojant turimus resursus. 

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte numatyta nuostatų įsigaliojimo data – 2022 m. sausio 1 d. Inspekcijos nuomone, tai per trumpas laikotarpis, kad valstybės institucijos galėtų tinkamai pasirengti tinkamai vykdyti papildomą funkciją (suplanuoti reikalingus išteklius ir kt.). Kadangi Įstatymo projekte neaptartas papildomo finansavimo teisėkūros iniciatyvos įgyvendinimui poreikis ir nėra žinoma, ar bus skirta papildomų lėšų šiai funkcijai įgyvendinti, projektas peržiūrėtinas ir dėl šios priežasties.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, prašome Įstatymo projektą grąžinti tikslinti. 

Atsižvelgti

Teisės ir teisėtvarkos komitetas po 2021 m. kovo 2 d. vykusių klausymų kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrę Pirmininkę, Teisingumo, Sveikatos apsaugos, Susisiekimo ir Aplinkos ministrus, prašydami suderinus priimti bendrą sprendimą, kurios institucijos turėtų nagrinėti Projekto Nr. XIIIP-5328 2 straipsniu siūlomo keisti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktuose nurodytus vartojimo ginčus ne teismo tvarka, ir apie priimtus sprendimus informuoti Komitetą.

 

Teisingumo ministrė 2021 m. rugpjūčio 18 d. raštu Nr.  (1.18E) 7R-4487 nurodė Komitetui, kad įvertinę neformalių konsultacijų su Sveikatos apsaugos ministerija, Susisiekimo ministerija ir Aplinkos ministerija rezultatus, informuoja, kad nepavyko rasti bendro sprendimo dėl vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų sąrašo išplėtimo, t. y. vartojimo ginčų neteisminio sprendimo funkcijų priskyrimo Lietuvos transporto saugos administracijai, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai.

Teisingumo ministerija taip pat nurodė, kad kadangi Įstatymo projektas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlomų svarstyti Seimo 2021 m. rudens sesijoje įstatymų projektų sąrašą ir projektu siekiama užtikrinti Valstybės kontrolės 2019 m. liepos 16 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-4 „Ar užtikrinama vartotojų teisių apsauga“[5] pateiktų rekomendacijų įgyvendinimą, Teisingumo ministerija, įvertinusi kitų suinteresuotų valstybės institucijų pateiktą poziciją dėl vartojimo ginčų neteisminio sprendimo, siūlo įstatymo projektą Nr. XIIIP-5328 svarstyti eliminuojant nuostatą dėl vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų sistemos išplėtimo (projekto 2 straipsnyje dėstomą 22 straipsnio pakeitimą).

 

Atsižvelgiant į gautus institucijų kreipimusis bei aukščiau nurodytą Teisingumo ministerijos raštą, Projektas patobulintas atsisakant Projekto 2 straipsnyje dėstomo įstatymo 22 straipsnio pakeitimo.

 

 

2.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos

2021-01-28

(22)

 

 

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) informuoja, kad siekiant įvertinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų priežiūros inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTSPI), Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – LTSA) ir NVSC turimas kompetencijas ir išteklius vartojimo ginčų neteisminio sprendimo sistemos tobulinimo kontekste, 2020 m. liepos mėn. Teisingumo ministerijoje buvo surengtas tarpinstitucinis pasitarimas, kuriame dalyvavo minėtų institucijų, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai. Įvertinus VTSPI, LTSA ir NVSC atstovų pateiktą informaciją apie turimus išteklius ir darbuotojų kompetenciją, konstatuota, kad nėra galimybių pavesti šioms institucijoms spręsti vartojimo ginčus neteismine tvarka, nes jos neturi reikalingų finansinių ir žmogiškųjų išteklių (t. y. atitinkamų sričių ekspertų; darbuotojų, kurie turėtų ginčų sprendimui jų veiklos srityse reikalingų žinių). Ši informacija pateikta Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2020 m. rugsėjo mėn. pateikto Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 351 ir 352 straipsniais įstatymo projekto (TAIS Nr. 20-10602(2)) derinimo pažymoje, kurioje taip pat nurodyta, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2020 m. rugpjūčio 17 d. derinimo raštu pakartotinai siūlė apsvarstyti galimybę praplėsti vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėjančių institucijų sąrašą, į jį įtraukiant LTSA bei VTSPI. Pažymėtina, kad tarp šių institucijų NVSC nebėra minimas, kadangi minėto tarpinstitucinio pasitarimo metu Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovai sutiko, kad tarp NVSC ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijų dubliavimo nėra, esant poreikiui, teikiama tarnybinė pagalba (su konkrečiu atveju susijusios informacijos (pavyzdžiui, duomenų apie leidimo-higienos paso turėtoją) ar išvados dėl paslaugų atitikties visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams pateikimas).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Ekonomikos politikos grupė, teikdama išvadas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 351 ir 352 straipsniais įstatymo projektui, 2020 m. spalio 6 d. pažymoje pasiūlė didinti vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų skaičių, įtraukiant LTSA, VTSPI ir NVSC. Sveikatos apsaugos ministerija 2020 m. spalio 19 d. raštu (elektroninio dokumento nuorašas pridedamas) nepritarė Ekonomikos politikos grupės siūlymui, išdėstė nepritarimo argumentus, kuriuos derino su NVSC.

PRIDEDAMA. Dėl Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimo projekto

Atsižvelgti

Žiūr. argumentus prie Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kreipimosi (šios lentelės eil. Nr. 1).

 

3.

Sveikatos apsaugos ministerija (priedas prie Nacionalinio visuomenės sveikatos centro rašto)

 

(22)

 

 

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Ekonomikos politikos grupė (toliau –Ekonomikos politikos grupė), teikdama išvadas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 351 ir 352 straipsniais įstatymo projektui (toliau – Įstatymo projektas), 2020 m. spalio 6 d. pažymoje Nr. NV-2692 siūlo atsižvelgiant į tai, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – VVTAT) ,,ne visada turi reikiamų kompetencijų ginčams tam tikrose srityse išnagrinėti (pvz., statybos, transporto, grožio paslaugų) ir yra priversta kreiptis į atitinkamas institucijas pateikti išvadas ginčo klausimais arba užsakyti ekspertinius ir laboratorinius tyrimus [...] didinti vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų skaičių, įtraukiant Lietuvos transporto saugos administraciją, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją ir Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kurios pagal veiklos pobūdį ir vykdomas funkcijas turi atitinkamas kompetencijas statybos, transporto, grožio paslaugų srityse“.

Sveikatos apsaugos ministerija nepritaria Ekonomikos politikos grupės siūlymui ir teikia nepritarimo argumentus:

1. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) paskirtis – pagal kompetenciją įgyvendinti valstybės politiką visuomenės sveikatos priežiūros ir vartotojų teisių apsaugos srityse, vertinti ir valdyti riziką žmonių sveikatai, susijusią su paslaugomis, gaminiais, aplinkos veiksniais ir užkrečiamosiomis ligomis. Vykdydamas jam pavestas funkcijas NVSC vertina paslaugų (tarp jų ir grožio) atitiktį visuomenės sveikatos saugos (nekenksmingumo ir nepavojingumo žmogaus sveikatai) reikalavimams. Sprendžiant vartotojų ir paslaugų teikėjų ginčus ne teismo tvarka, ginčus nagrinėjančiai institucijai (VVTAT) pagal savo kompetenciją NVSC teikia išvadas, susijusias su ginčijamomis grožio paslaugomis. Teisės aktai, kuriais savo veikloje vadovaujasi NVSC, nustato paslaugų sveikatos saugos (bet ne kokybės) reikalavimus.

Todėl NVSC neturi kompetencijų (ekspertų, turinčių specialiųjų žinių paslaugų kokybės srityje, ginčų sprendimui reikalingų žinių ir pan.) ir galimybių (pvz., lėšų ekspertams, galintiems įvertinti paslaugų kokybę, samdyti, laboratoriniams tyrimams atlikti ir pan.) įvertinti teikiamos paslaugos kokybės (jeigu ši nesusijusi su sveikatos sauga).

2. Vartotojų ir paslaugų teikėjų ginčus dėl grožio paslaugų kokybės vietoje patirtį šioje srityje turinčios VVTAT pavedus nagrinėti žinių ir įgūdžių vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėjimo srityje, žmogiškųjų ir finansinių išteklių neturinčiam NVSC, nebus pasiektas Įstatymo projekto tikslas – pasiekti greitesnį ir efektyvesnį vartojimo ginčų neteisminį sprendimą.

3. Sprendžiant vartotojų ir paslaugų teikėjų ginčus ne teismo tvarka, NVSC pagal savo kompetenciją teikia išvadas VVTAT, ne tik dėl grožio paslaugų, bet ir dėl soliariumų, baseinų, skalbyklų, pirčių, saunų, sporto klubų, apgyvendinimo paslaugų. Todėl abejotinas siūlymo įgalioti NVSC nagrinėti vartojimo ginčus ne teismo tvarka tik grožio paslaugų srityje tikslingumas.

Manome, kad siekiant užtikrinti efektyvų vartojimo ginčų neteisminį sprendimą ir tinkamą vartotojų interesų apsaugą, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo institucinės sistemos pertvarka turi būti atliekama nuosekliai ir sistemiškai, įvertinus institucijų funkcijas, veiklos sritis, kompetencijas, gebėjimus, darbo krūvius, turimus žmogiškuosius ir finansinius resursus, esamą teisinę bazę, sudarius ir patvirtinus ekspertų, galinčių teikti išvadas dėl paslaugų kokybės, sąrašus, nustačius jų kvalifikacijos reikalavimus, apmokėjimo tvarką ir pan.

Pastebėtina, kad pirmiau minėti argumentai buvo pateikti 2020 m. liepos mėn. Teisingumo ministerijos organizuotame tarpinstituciniame pasitarime dėl vartojimo ginčus neteismine tvarka nagrinėjančių institucijų sąrašo papildymo.

Atsižvelgti

Žiūr. argumentus prie Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kreipimosi (šios lentelės eil. Nr. 1).

 

4.

Lietuvos transporto saugos administracija

2021-02-08

(22)

 

 

Lietuvos transporto saugos administracija (toliau – Administracija), susipažinusi pagal kompetenciją su pateiktu Projektu[6], teikia savo pastabas ir pasiūlymus:

1. Rimtų abejonių kelia pats Projekto tikslas – decentralizuoti vartotojų ginčų nagrinėjimą ne teismo tvarka, pavedant tai vykdyti dar daugiau institucijų, nors valstybės politika yra priešinga – konsoliduojamos panašias funkcijas vykdančios institucijos, centralizuotai pradėtas valdyti nekilnojamasis turtas, centralizuotas bendrųjų funkcijų vykdymas, intensyviai diskutuojama apie viešųjų pirkimų centralizavimą, nuo ateinančių metų bus įdiegta centralizuota dokumentų valdymo sistema įstaigose.

Nėra atlikta išlaidų ir naudos analizė, kiek papildomai lėšų kainuos įstaigoms įsteigti pas save ne teismo tvarka vartotojų ginčus nagrinėjančius institutus, parengti tam reikalingas tvarkas ir procedūras, įdarbinti ir apmokyti ginčus nagrinėjančius aukštos kvalifikacijos darbuotojus, kuriems yra keliami specialūs reikalavimai[7]. Taip pat įstaigoms kils ir papildoma prievolė ginti savo sprendimus teismuose, o tam bus reikalingi papildomi žmogiškieji ištekliai atstovauti teismuose. Priėmus Projektą įstaigos privalės pasirengti jo nuostatų įgyvendinimui, bet nėra pateikta skaičiavimų, kiek kuriai institucijai gali tekti papildomo krūvio, nagrinėjant vartotojų ginčus, todėl tam nepasiruošus kyla pagrįsta rizika tinkamai neužtikrinti pavestų funkcijų vykdymo.

Be to, pavedus naujas funkcijas iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) į institucijas turėtų būti perduoti etatai bei darbo užmokesčio fondas, nes savaime suprantama, kad VVTAT atitinkamai sumažėtų ginčų nagrinėjimų apimtys ir su tuo susijusios išlaidos.

2. Papildomai pažymima, kad  Administracija už keleivių teisių pažeidimus kaip priežiūros institucija jau taiko administracines poveikio priemones[8]. Įsigaliojus Projekte siūlomiems pakeitimams kiltų tokia situacija, kad į Administraciją bus dar papildomai kreipiamasi ir kaip į ginčus nagrinėjančią instituciją, nors Administracija jau bus pritaikiusi administracines poveikio priemones ūkio subjektui. Atsiras neaiškumas, kam tada reikalingos administracinio poveikio priemonės, kaip jos veiks ir kada bus privaloma jas taikyti. Šiuo atveju yra bandoma suplakti priežiūros institutus (Administracijos ir kitų institucijų) su ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institutu (VVTAT) į vieną, neatlikus poveikio vertinimo ir analizės.

3. Aiškinamojo rašto 13 punkte nurodoma, kad Projektas buvo pateiktas vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų, Nacionalinės teismų administracijos išvadoms gauti, taip pat pateiktas įvertinti vartotojų asociacijoms ir verslo organizacijoms. Tačiau visiškai nesuprantama, kodėl Projektas nebuvo pateiktas įstaigoms, kurioms keičiamu teisiniu reglamentavimu pavedamos naujos su įstaigų paskirtimi ir pagrindine veikla nesiderinančios funkcijos.

4. Aukščiau išdėstytos pastabos leidžia teigti, kad Projektas jo rengėjų parengtas skubotai, tinkamai jo neapsvarsčius, neišklausius suinteresuotų institucijų nuomonės ir neįvertinus jų pozicijos.

5. Projekto 2 straipsniu keičiamo Įstatymo[9] 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta Administracijos kompetencija ne teismo tvarka nagrinėjant vartotojų ginčus yra visiškai neapibrėžta ir neaiški. Nėra suformuluota vežimo paslaugų, transporto priemonių remonto ir techninės priežiūros paslaugų sąvokų esmė ir turinys. Todėl šiuo metu visiškai nėra aiškios keičiamu teisiniu reglamentavimu Administracijai pavedamų naujų funkcijų apimtys, dėl ko negalima tinkamai prognozuoti šių funkcijų vykdymui reikalingų žmogiškųjų ir materialinių išteklių poreikio, jų tinkamam profesiniam parengimui reikalingo laiko ir kitų aspektų, būtinų tinkamai, kokybiškai ir efektyviai vykdyti pavedamas funkcijas.

6. Atkreiptinas dėmesys, kad daugelyje šiuo metu galiojančių įstatymų (pvz., Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 33 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 361 straipsnio 2 dalis) vartojimo ginčų dėl vežimo paslaugų nagrinėjimo funkcija priskirta Vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Todėl norint šios srities vartotojų ginčų nagrinėjimą priskirti Administracijai būtina keisti ir minėtus įstatymus, o aiškinamajame rašte nurodomas teiginys, kad priėmus Projektą nenumatomas poreikis keisti kitus galiojančius įstatymus, yra absoliučiai klaidinantis ir skubotas.

7. Jei toliau būtų svarstomas šios redakcijos Projektas, 2 straipsniu keičiamo Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą siūlome išdėstyti taip:

„4) Lietuvos transporto saugos administracija – vartojimo ginčus dėl kompensavimo ir pagalbos oro transporto keleiviams atsisakymo vežti, skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atvejais, dėl neįgalių asmenų ir ribotos judėsenos asmenų apsaugos ir pagalbos jiems teikimo keliaujant oru, dėl informavimo apie oro susisiekimo paslaugų kainas ir tarifus arba jų taikymo sąlygas, keleivių vežimo tolimojo ir tarptautinio reguliaraus susisiekimo autobusais paslaugų teikimo ginčus dėl keleivių nediskriminavimo vežėjams siūlant vežimo sąlygas, keleivių teisių mirties ar kūno sužalojimo arba bagažo dingimo ar jo sugadinimo nelaimingų atsitikimų, įvykusių naudojantis tolimojo arba tarptautinio susisiekimo autobusu, atveju, nediskriminavimo ir privalomos pagalbos neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims, keleivių teisių atšaukus kelionę ar vėluojant ją pradėti, būtiniausios keleiviams teiktinos informacijos, keleivių vežimo geležinkeliais paslaugų teikimo ginčus dėl informacijos, kurią turi suteikti geležinkelio įmonės, sutarčių dėl transporto sudarymu, bilietų išdavimu ir Kompiuterizuotos geležinkelių transporto informacijos ir rezervavimo sistemos įgyvendinimu, geležinkelio įmonių atsakomybės ir jų draudimo įsipareigojimais dėl keleivių ir jų bagažo, geležinkelio įmonių įsipareigojimų keleiviams vėlavimo, praleistų persėdimų ir atšaukimo atveju, geležinkeliais keliaujančių neįgaliųjų ir ribotos judėsenos asmenų apsaugos ir pagalbos jiems, ginčus dėl keleivių ir kruizų dalyvių teisių, nurodytų 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1177/2010 dėl jūrų ir vidaus vandenų keliais vykstančių keleivių teisių, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004, pažeidimų ir dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų remonto ir techninės priežiūros paslaugų;“.

Atsižvelgti

Žiūr. argumentus prie Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kreipimosi (šios lentelės eil. Nr. 1).

 

5.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

2021-02-23

14

(40)

 

(1)

 

<...> Lietuvos Respublikos Seime yra užregistruotas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 22, 222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo įstatymo papildymo 35¹ ir 35² straipsniais Įstatymo projektas Nr. XIIIP-5328 (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimo projektas). Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimo projekto 14 straipsniu yra keičiamas Lietuvos Respublikos vartotojų apsaugos įstatymo 40 straipsnis, kuriame numatytas atsakomybės už teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, pažeidimus taikymas.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 5 d. nutarimo Nr. 90 „Dėl 2017 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/2394 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymo užtikrinimą, bendradarbiavimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004, nuostatų įgyvendinimo“ 2.1 papunktį, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra paskirta atsakinga institucija už 2017 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/2394 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymo užtikrinimą, bendradarbiavimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 (toliau – Reglamentas (ES) 2017/2394), priede nurodyto 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1128 dėl internetinių turinio paslaugų tarpvalstybinio perkeliamumo vidaus rinkoje (toliau – Reglamentas (ES) 2017/1128) nuostatų įgyvendinimą.

Pažymėtina, kad Reglamento (ES) 2017/2394 9 straipsnio 4 dalies h punkte numatyta, jog atsakingos institucijos turi turėti įgaliojimus taikyti sankcijas už pažeidimus, kuriems taikomas šis reglamentas, tai yra – taikyti sankcijas už Reglamento (ES) 2017/2394 priede nurodytų teisės aktų nuostatoms prieštaraujančius veiksmus ar neveikimą, kuriuo buvo padaryta žala, yra daroma žala arba gali būti padaryta žala vartotojų kolektyviniams interesams. Taigi, vadovaujantis minima Reglamento (ES) 2017/2394 nuostata, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turi turėti įgaliojimus taikyti sankcijas už atitinkamus vartotojų teisių ir teisėtų interesų pažeidimus, kai yra pažeidžiamos Reglamento (ES) 2017/1128 nuostatos.

Atsižvelgdami į tai,  prašytume, esant galimybei, papildyti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimo projekto 14 straipsnį, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatant, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba už Reglamento (ES) 2017/1128 3 straipsnyje nurodytų reikalavimų (draudimų) nesilaikymą pardavėjui, paslaugų teikėjui gali skirti  nuo penkių šimtų iki penkių tūkstančių eurų baudą, atitinkamai:

„14 straipsnis. 40 straipsnio pakeitimas

1. Pakeisti 40 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba už Reglamento (ES) 2018/302 3, 4 straipsniuose ir 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Reglamento (ES) 2017/1128 3 straipsnyje, Civilinio kodekso 6.2285 straipsnio 5 dalyje, 6.2286 straipsnio 1 dalyje, 6.2287 straipsnio 1 dalyje, 6.2288 straipsnio 2–6 dalyse, 6.2289 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 6.22810 straipsnio 1, 9 ir 10 dalyse, 6.22811 straipsnio 2, 6–12 dalyse, 6.22812 straipsnio 4 ir 7 dalyse, 6.22816 straipsnio 1 dalyje, 6.359, 6.3591 straipsniuose, 6.369 straipsnio 3, 7–13 dalyse, 6.370 straipsnio 4–9 dalyse, taip pat šio įstatymo 441 straipsnyje nurodytų reikalavimų (draudimų) nesilaikymą pardavėjui, paslaugų teikėjui gali skirti nuo penkių šimtų iki penkių tūkstančių eurų baudą. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba už Reglamento (ES) Nr. 524/2013 14 straipsnyje, šio įstatymo 5 straipsnio 3–5 dalyse, 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų reikalavimų nesilaikymą pardavėjui, paslaugų teikėjui gali skirti nuo dviejų šimtų penkiasdešimt iki dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų baudą.“

Pritarti

 

6.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

2021-02-23

 

 

 

 

Taip pat siūlome atitinkamai papildyti Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimo projekto 15 straipsnį:

„11. 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/1128 dėl internetinių turinio paslaugų tarpvalstybinio perkeliamumo vidaus rinkoje.“

Nepritarti

Nuostata, kad atsakingos institucijos turi turėti įgaliojimus taikyti sankcijas už pažeidimus įtvirtinta ne Reglamente 2017/1128, o Reglamento 2017/2394 9 straipsnio 4 dalies h punkte.

7.

Specialiųjų tyrimų tarnyba

2021-03-19

 

 

 

Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2021 m. kovo 3 d. raštą Nr. S-2021-1052, atlikome Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 22, 222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 351 ir 352 straipsniais įstatymo projekto Nr. XIIIP-5328 (toliau – Projektas) antikorupcinį vertinimą.

Atliekant Projekto antikorupcinį vertinimą, nustatyta, kad Projektu siūloma (i) išplėsti specializuotų vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų sąrašą ir taip optimizuoti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo krūvį, (ii) reglamentuoti VVTAT atliekamo vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo tvarką, ir (iii) nustatyti pardavėjų, paslaugų teikėjų atsakomybę už nustatytų nesąžiningų sąlygų taikymą.

Atlikus Projekto antikorupcinį vertinimą nenustatyta, kad Projekto nuostatos sudarytų sąlygas korupcijai pasireikšti.

Atsižvelgti

 

8.

Sveikatos apsaugos ministerija

2021-03-19

 

(22)

 

 

Sveikatos apsaugos ministerija, vykdydama Ministrės Pirmininkės pavedimą, įformintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio 202 m. kovo 4 d. raštu Nr. S-677, informuoja, kad nepritaria Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 351 ir 352 straipsniais įstatymo projektui (toliau – Įstatymo projektas), kuriuo Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – NVSC) pavedama spręsti vartojimo ginčus (iš vartojimo sutarties kilęs vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo nesutarimas dėl fakto ir (ar) teisės klausimų) – nagrinėti vartotojų ir paslaugų teikėjų ginčus dėl grožio, soliariumų, baseinų, skalbyklų, pirčių, sporto klubų, apgyvendinimo paslaugų kokybės.

Teikiame nepritarimo argumentus:

1.              Įstatymo projekto rengėjai nurodo, kad Įstatymo projektu „siekiama užtikrinti Valstybės kontrolės 2019 m. liepos 16 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-4 „Ar užtikrinama vartotojų teisių apsauga“ pateiktų rekomendacijų įgyvendinimą“ (toliau –Ataskaita) ir kad VTAT neturi grožio ir kt. paslaugų kokybės vertinimo ekspertų, todėl jai sudėtinga įvertinti šių paslaugų kokybę ir vartotojų reikalavimų pagrįstumą“, „jeigu vartojimo ginčo nagrinėjimo procedūroje būtų išvengta tarpinės grandies (išvados ar informacijos pateikimo) ir ginčų nagrinėjimas būtų priskirtas šioje srityje veikiančiai priežiūros institucijai – NVSC, būtų efektyviau vykdomas ginčų nagrinėjimas“.

Pažymėtina, kad Ataskaitoje pateikta rekomendacija pertvarkyti vartojimo ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucinę sistemą, atsižvelgiant į tam tikrose vartojimo srityse kylančių ginčų skaičių ir institucijų turimas kompetencijas šiuos ginčus išnagrinėti.

Vadovaujantis NVSC nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-1058 „Dėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – NVSC nuostatai), NVSC paskirtis – pagal kompetenciją įgyvendinti valstybės politiką visuomenės sveikatos priežiūros ir vartotojų teisių apsaugos srityse, vertinti ir valdyti riziką žmonių sveikatai, susijusią su paslaugomis, gaminiais, aplinkos veiksniais ir užkrečiamosiomis ligomis. NVSC kompetencija nustatyta Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme ir kituose visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas reglamentuojančiuose teisės aktuose.

NVSC nuostatuose nurodyta, kad NVSC pagal kompetenciją gina vartotojų teises visuomenės sveikatos saugos ir paslaugų kokybės požiūriu: teikia informaciją apie vartotojų teises vartotojams ir paslaugų teikėjams; nagrinėja vartotojų skundus dėl kirpyklų, kosmetikos, tatuiruočių kabinetų, grožio salonų, soliariumų, baseinų, skalbyklų, pirčių, saunų, sporto klubų teikiamų paslaugų, apgyvendinimo paslaugų; sprendžiant vartotojų ir paslaugų teikėjų ginčus ne teismo tvarka, ginčus nagrinėjančiai institucijai teikia išvadas, susijusias su ginčijamų kirpyklų, kosmetikos, tatuiruočių kabinetų, grožio salonų, soliariumų, baseinų, skalbyklų, pirčių, saunų, sporto klubų teikiamų paslaugų, apgyvendinimo paslaugų sauga ir kokybe.

Pažymėtina, kad NVSC minėtas funkcijas vykdo pagal kompetenciją – tai yra vartotojų teises gina visuomenės sveikatos saugos (nekenksmingumo ir nepavojingumo žmogaus sveikatai) požiūriu, vertindamas paslaugų atitiktį visuomenės sveikatos saugos (nekenksmingumo ir nepavojingumo žmogaus sveikatai) reikalavimams. Teisės aktai, kuriais savo veikloje vadovaujasi NVSC, nustato paslaugų sveikatos saugos (bet ne kokybės) reikalavimus.

Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme ir Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme visuomenės sveikatos sauga apibrėžiama, kaip organizacinių, techninių, socialinių, ekonominių ir teisinių priemonių, skirtų visuomenės ar atskirų jos grupių sveikatai apsaugoti nuo visuomenės sveikatai darančių įtaką veiksnių kenksmingo poveikio arba šio poveikio rizikai kiek įmanoma sumažinti, visuma. Visuomenės sveikatos saugos pagrindą sudaro pavojaus ir žalos sveikatai prevencija ir ribojimas darbo, gyvenamojoje, gamtinėje aplinkoje, ūkinėje veikloje reglamentuojant nepavojingumo ir nekenksmingumo sveikatai rodiklius ir higienos reikalavimus.

NVSC neturi kompetencijų (ekspertų, turinčių specialiųjų žinių paslaugų kokybės srityje, ginčų sprendimui reikalingų žinių ir pan.) ir galimybių (pvz., lėšų ekspertams, galintiems įvertinti paslaugų kokybę, samdyti, laboratoriniams tyrimams atlikti ir pan.) įvertinti teikiamos paslaugos kokybės (jeigu ši nesusijusi su sveikatos sauga).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi,  vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija gali kreiptis į valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, kuri yra atsakinga už su ginču susijusią vartojimo sritį, prašydama per nustatytą ne trumpesnį negu 20 dienų terminą pateikti išvadą dėl vartotojo prašyme nagrinėti vartojimo ginčą nurodyto reikalavimo ir (ar) pardavėjo, paslaugų teikėjo pateiktų paaiškinimų.

Projekto rengėjai nurodo, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – VVTAT), „nagrinėdama vartojimo ginčus dėl grožio ir kosmetikos paslaugų beveik visais atvejais prašo NVSC išvados ar tarnybinės pagalbos (informacijos apie paslaugų teikėją, išduotą leidimą-higienos pasą ir pan.)“.

NVSC duomenimis, 2019 – 2020 m. VVTAT į NVSC kreipėsi 19 kartų (14 kartų dėl grožio paslaugų, 1 kartą dėl sporto klubo paslaugų, 4 kartus dėl apgyvendinimo paslaugų) prašydama pateikti šią informaciją: ar paslaugas teikia juridinis (įmonė) ar fizinis asmuo (pagal individualios veiklos pažymėjimą); koks yra paslaugos teikėjo individualios veiklos pažymėjimo numeris, individualios veiklos pažymėjimo galiojimas ir (arba) įmonės pavadinimas, registracijos adresas; ar paslaugos teikiamos turint leidimą-higienos pasą; ar teikiamos paslaugos atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus; ar paslaugų teikėjas pašalino NVSC atlikto patikrinimo metu nustatytus visuomenės sveikatos saugos teisės aktų pažeidimus bei kokių priemonių ėmėsi NVSC, jeigu pažeidimas nebuvo pašalintas; nurodyti konkretaus paslaugų teikėjo kontaktus (deklaruotą gyvenamosios vietos adresą) ir asmens kodą (jeigu paslaugą teikė fizinis asmuo); pateikti informaciją apie priimtą sprendimą dėl atsakingo asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn).

Pastebėtina, kad VVTAT prašoma informacija susijusi būtent su paslaugų atitikties visuomenės sveikatos saugos reikalavimams vertinimu ir NVSC kompetencija, bet ne su paslaugų kokybės vertinimu (pvz., ar kirpimas atliktas pagal tinkamą kirpimo techniką, ar atliekant nagų lakavimą naudotos reikiamos technologijos, ar plaukų dažymas atliktas pagal technologijas ir jo metu plaukas nepažeistas, ar permanentinio makiažo linijos atliktos techniškai teisingai, yra reikiamos spalvos ir vienodos ir pan.). Informacija apie grožio, soliariumų, baseinų, skalbyklų, pirčių, sporto klubų, apgyvendinimo paslaugų teikėjams išduotus leidimus-higienos pasus viešai teikiama NVSC tinklapyje https://vs.nvsc.lt/lhp/index.php ir Licencijų informacinėje sistemoje https://www.licencijavimas.lt/lis-epp-app/public/licenceSearch, todėl VTAT dėl šios informacijos nebūtina kreiptis į NVSC. Informaciją apie veiklos vykdymo formą, individualios veiklos pažymėjimo ar įmonės duomenis, paslaugų teikėjo duomenis VVTAT turėtų gauti ne iš tarpinės institucijos (NVSC), o tiesiogiai iš šių duomenų subjektų, pirminių duomenų valdytojų – paslaugų teikėjo, Valstybinės mokesčių inspekcijos, VĮ Registrų centro ir pan.

2.              Įstatymo projekto rengėjai nurodo, kad „VVTAT kiekvienais metais išnagrinėja „virš 350 ginčų dėl grožio ir kosmetikos paslaugų bei apgyvendinimo paslaugų (virš 7 proc. visų gautų vartojimo ginčų)“. Tačiau lydimuosiuose dokumentuose nenurodyta, kiek ginčų VVTAT kiekvienais metais išnagrinėja dėl soliariumų, baseinų, skalbyklų, pirčių, sporto klubų paslaugų, kiek ir kokios kvalifikacijos VVTAT specialistų nagrinėja ginčus dėl grožio, soliariumų, baseinų, skalbyklų, pirčių, sporto klubų, apgyvendinimo paslaugų, kiek kartų VVTAT nagrinėdama šiuos ginčus kreipėsi į NVSC dėl išvados pateikimo ar tarnybinės pagalbos, kokiais konkrečiais klausimais. Nesant šių duomenų, negalima įvertinti, koks yra galimas institucijai tenkantis (teksiantis) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo krūvis, koks yra žmogiškųjų ir finansinių išteklių poreikis.

Vadovaujanti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis VVTAT priskirtiems ginčams nagrinėti sudaromos nuolatinės vartojimo ginčų komisijos (toliau – komisijos), nagrinėjančios vartojimo ginčus atskirose vartojimo prekių ir paslaugų srityse arba Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniuose vienetuose. Komisijų sudarymo ir darbo tvarka nustatyta Komisijų nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Vartojimo ginčų komisijų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Komisijos nuostatai).

Komisijos nuostatuose nurodyta, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 221 straipsnio 1 dalyje nurodytus vartojimo ginčus nagrinėja komisijos, o VVTAT užtikrina komisijų veiklos sąlygas ir šias komisijas techniškai aptarnauja. Komisiją sudaro trys nariai: komisijos pirmininkas. VVTAT direktoriaus įsakymu komisijos pirmininku skiriamas Komisijos nuostatų 5.2 ir 5.3 papunkčiuose nurodytų asociacijų pasiūlytas asmuo arba VVTAT tarnautojas, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ginčų sprendimo patirties; įgaliotosios vartotojų asociacijos paskirtas atstovas ir verslininkus vienijančios asociacijos paskirtas atstovas.

Komisijų nariams, išskyrus VVTAT tarnautojus, mokamas atlygis už darbą komisijos posėdyje, už pasirengimą komisijos posėdyje nagrinėti vieną prašymą, apmokamos kelionės į komisijos posėdį ir grįžimo iš jo į nuolatinę darbo ar gyvenamąją vietą visų rūšių visuomeninio transporto priemonėmis, išskyrus lengvuosius taksi automobilius, išlaidos. Komisijos pirmininkui už darbą komisijos posėdyje (už kiekvieną komisijos posėdį) mokama papildomai 30 procentų faktiškai apskaičiuoto atlygio. Šios išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, skirtų VVTAT.

Be Komisijos veiklos organizavimo, koordinavimo ir apmokėjimo, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija privalo užtikrinti interneto svetainės, kurioje būtų aiškiai pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūrą ir kurioje vartotojai galėtų elektroniniu būdu pateikti prašymus dėl ginčų sprendimo ir jų priedus, veikimą bei spręsti tarptautinius vartojimo ginčus, įskaitant ginčus, kuriems taikomas 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 524/2013 dėl elektroninio vartotojų ginčų sprendimo, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte numatyta, kad tam, kad „valstybės institucijos galėtų tinkamai pasirengti tinkamai vykdyti šią funkciją (suplanuoti reikalingus išteklius ir kt.)“, Įstatymo projekto įsigaliojimas numatytas 2022 m. sausio 1 d., o lėšų poreikis vartojimo ginčų neteisminio sprendimo funkcijai vykdyti bus apskaičiuotas rengiant 2022 metų valstybės biudžeto projektą.

Pastebėtina, kad atsižvelgiant į pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatas, NVSC iki Įstatymo projekto įsigaliojimo turėtų numatyti (rasti) tinkamo išsilavinimo ir ginčų sprendimo patirties turinčius specialistus vartojimo ginčų neteisminio sprendimo funkcijai vykdyti arba apmokyti, perkvalifikuoti esamus, sukurti atskirus vartotojų ginčų sprendimo padalinius institucijoje, įdiegti tam tikslui reikalingas informacines sistemas, sukurti šios srities teisinį reguliavimą ir praktiką, sudaryti ir patvirtinti ekspertų, galinčių teikti išvadas dėl paslaugų kokybės, sąrašus, nustatyti jų kvalifikacijos reikalavimus, turėti lėšų šiems veiksmams atlikti, taip lėšų ekspertams, galintiems įvertinti paslaugų kokybę, samdyti, laboratoriniams tyrimams atlikti, komisijos nariams apmokėti ir pan.

3.              Vadovaujantis VVTAT nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1333 „Dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nuostatų patvirtinimo“, VVTAT atlieka turizmo (tarp jų ir apgyvendinimo) paslaugų teikėjų veiklos priežiūrą, tačiau Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nepagrindžiama, kodėl vartojimo ginčus dėl apgyvendinimo paslaugų turėtų nagrinėti NVSC, o ne VVTAT.

4.              Vartotojų teisių apsaugos užtikrinimas yra viena svarbiausių valstybės ekonominės socialinės politikos sričių, todėl valstybėje turėtų būti užtikrinta vienoda ir nuosekli vartotojų ginčų sprendimo praktika.

NVSC neturi nei žmogiškųjų, nei finansinių, nei ekspertinių išteklių vartojimo ginčų dėl paslaugų kokybės sprendimui.

Vartojimo ginčų neteisminį sprendimą vietoje patirtį šioje srityje ir resursus turinčios VVTAT pavedus nagrinėti žinių ir įgūdžių vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėjimo srityje, žmogiškųjų ir finansinių išteklių neturinčiam NVSC, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo krūvis bus perkeltas iš vienos institucijos kitai, Įstatymo projekto tikslas – pasiekti greitesnį ir efektyvesnį vartojimo ginčų neteisminį sprendimą, nebus pasiektas, tačiau tai sukels valstybei papildomą finansinę naštą ir turės neigiamos įtakos vartojimo ginčų sprendimo veiksmingumui, efektyvumui, formuojamai vartojimo ginčų sprendimo praktikai bei vartotojų teisių apsaugai.

Manome, kad siekiant užtikrinti efektyvų vartojimo ginčų neteisminį sprendimą ir tinkamą vartotojų interesų apsaugą, vartojimo ginčų neteisminio sprendimo institucinės sistemos pertvarka turi būti atliekama nuosekliai ir sistemiškai, įvertinus institucijų funkcijas, veiklos sritis, kompetencijas, gebėjimus, darbo krūvius, turimus žmogiškuosius ir finansinius resursus, esamą teisinę bazę.

Siekiant sutrumpinti vartojimų ginčų sprendimo laiką, visų pirma turėtų būti įvertintas ir peržiūrėtas vartojimų ginčų nagrinėjimo procedūrų reglamentavimas ir jo taikymas praktikoje (pvz., nustatyti kriterijai, kokiais atvejais VVTAT turi kreiptis į instituciją, kuri yra atsakinga už su ginču susijusią vartojimo sritį, dėl vartotojo prašyme nurodyto reikalavimo ir (ar) pardavėjo, paslaugų teikėjo pateiktų paaiškinimų, o kokiais atvejais to neprivalo daryti; įvertintas prašomos informacijos tikslingumas, paskirtis, šaltiniai, peržiūrėti informacijos teikimo terminai ir pan.), taip pat įgyvendintos priemonės, skatinančios paslaugų teikėjus kuo greičiau išspręsti ginčus su vartotojais, t. y. tenkinti pagrįstus vartotojų reikalavimus.

Atsižvelgti

Žiūr. argumentus prie Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kreipimosi (šios lentelės eil. Nr. 1).

 

9.

Susisiekimo ministerija

2021-03-25

(22)

 

 

Susisiekimo ministerija 2021 m. kovo 3 d. gavo Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto raštą Nr. S-2021-1047 ,,Dėl įstatymo projekto Nr. XIIIP-5328“, kuriuo prašoma suderinus priimti bendrą sprendimą, kurios institucijos turėtų nagrinėti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. 1-657 12, 22, 222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 351 ir 352 straipsniais įstatymo projekto Nr. XIIIP-5328 (toliau - Projektas Nr. XIIIP-5328) 2 straipsniu siūlomo keisti 22 straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktuose nurodytus vartojimo ginčus ne teismo tvarka, ir apie priimtus sprendimus informuoti Komitetą.

Projektu Nr. XIIIP-5328 siekiama užtikrinti Valstybės kontrolės 2019 m. liepos 16 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-4 „Ar užtikrinama vartotojų teisių apsauga“ pateiktų rekomendacijų įgyvendinimą. Viena rekomendacijų - pertvarkyti vartojimo ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucinę sistemą, atsižvelgiant į tam tikrose vartojimo srityse kylančių ginčų skaičių ir institucijų turimas kompetencijas šiuos ginčus išnagrinėti. Projekte pasiūlyta, kad vartojimo ginčų neteisminis nagrinėjimas atskirose vartojimo srityse (transporto, grožio, kosmetikos ir apgyvendinimo paslaugų bei statybos darbų) būtų priskirtas kompetentingoms šių sričių valstybės institucijoms.

Vienas iš Projekto Nr. XIIIP-5328 aiškinamąjame rašte nustatytų siekiamų tikslų - efektyvesnio vartojimo ginčų neteisminio sprendimo, skatinant pardavėjus, paslaugų teikėjus kuo anksčiau taikiai išspręsti kilusius ginčus su vartotojais ir išplečiant specializuotų vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų sąrašą bei tokiu būdu optimizuoti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo krūvį. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2016 – 2019 metais VVTAT sprendžiamų vartojimo ginčų skaičius padidėjo 54 proc. (nuo 3 076 iki 4 726).

Susisiekimo ministerija įvertinusi Projektą Nr. XIIIP-5328 teikia šiuos nepritarimo Projektui Nr. XIIIP-5328 argumentus.

Dėl vartotojų ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka decentralizacijos. Projektu Nr. XIIIP-5328 siekiama įtvirtinti, kad Lietuvos transporto saugos administracija (toliau – Administracija) būtų viena iš alternatyvaus vartotojų ginčus sprendžiančių institucijų. Pagrindinis Projekto Nr. XIIIP-5328 rengėjų motyvas decentralizuoti vartotojų ginčų nagrinėjimo institutą yra VVTAT specialių ekspertinių žinių trūkumas, kurios reikalingos nagrinėjant vartotojų ginčus transporto srityje.

Svarbu pažymėti, kad šis argumentas kelia rimtų abejonių, kadangi VVTAT 2019 m. ataskaitoje[10] numatyta, kad kasmet VVTAT išnagrinėja apie 350 skundų transporto srityje. Administracijos duomenimis 2020 m. VVTAT į Administraciją, kaip į priežiūrą vykdančią instituciją, kreipėsi 97 kartus, tačiau tik 53 kartus buvo paprašyta pateikti konkrečią išvadą, kuri buvo susijusi su VVTAT sprendžiamu vartotojo ir paslaugos teikėjo ginču (2019 m. kreiptasi 24 kartus; 2018 m. 26 kartus). Vadovaujantis aukščiau pateiktais duomenimis, galima daryti išvadą, kad didžioji dalis vartotojų ir paslaugų teikėjų ginčų transporto srityje yra išnagrinėjama be Administracijos pagalbos, todėl jų išnagrinėjimui nėra reikalingos tariamos ekspertinės žinios, kurias mini VVTAT Projekto
Nr. XIIIP-5328 rengėjai Projekto Nr. XIIIP-5328 lydimuosiuose dokumentuose.

Administracijos specialistas, kuris rengia atsakymus į VVTAT paklausimus, nėra ekspertas, jis neatlieka ekspertizės, tačiau teikia VVTAT tik nuomonę konkrečiais VVTAT suformuluotais klausimais. Dažniausiai Administracijos specialistas teikia informaciją dėl ūkio subjekto veiklos atitikimo teisės aktų reikalavimams, todėl tokia informacija negali būti laikoma ekspertine išvada.

Dėl šios priežasties kyla pagrįstų abejonių, dėl Projekto Nr. XIIIP-5328 rengėjų siekio užtikrinti sklandesnį vartotojų teisių gynimo mechanizmą. Tikėtina, kad problema tėra VVTAT žmogiškųjų ir finansinių resursų klausimas, kurį išsprendus, būtų tikslingiau šią funkciją palikti vykdyti VVTAT.

Be to, Projekto Nr. XIIIP-5328 rengėjų sprendimas, remiantis Valstybės kontrolės rekomendacija pertvarkyti vartojimo ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucinę sistemą iš esmės išdalinant tam tikrose vartojimo srityse kylančių ginčų skaičių kelioms institucijoms dėl to, kad padidėjo vartojimo ginčų skaičius rodo dėmesio stoką kliento, t.y. vartotojo interesui, kuris šioje vartotojų teisių gynimo sistemoje turėtų užimti svarbiausią vietą. Nebūtini tyrimai, kad suprasti, jog tokia sistema vartotojui bus sudėtinga naudotis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad decentralizavus alternatyvaus vartotojų teisių gynimo mechanizmą gali kilti situacijų, kuomet vartotojui pateikus skundą, kuris bus susijęs tiek su Administracijos, tiek su VVTAT kompetencija (pavyzdžiui, vartotojas bus nepatenkintas tolimųjų reisų paslaugų kokybe bei atitinkamai jų skelbiama klaidinančia reklama), gausis tokia situacija, jog dalį to paties vartotojo skundo turės nagrinėti Administracija, o dalį skundo VVTAT. Įstaigų susirašinėjimai ir skundų persiuntimai kels didesnį nepatogumą vartotojams.

Svarbu pažymėti, kad teisės aktai numato, kad alternatyvaus ginčo nagrinėjimo institucija turi būti nepriklausoma ir nešališka. Administracija atlieka ne tik priežiūrą, tačiau transporto srityje veikiantiems subjektams išduoda įvairius leidimus, licencijas, sertifikatus, todėl Administracijos specialisto nešališkumas nagrinėjant vartotojų skundus, ypač keleivių teisų gynimo srityje, galės būti kvestionuojamas, todėl lieka tik alternatyva sukurti atskirą padalinį, kurio veikla nebus susijusi su Administracijos misija ir vizija. Be to, Projekte nėra kalbama, kad VVTAT nesulaukia pagalbos, Susisiekimo ministerijos turimomis žiniomis, Administracija visais atvejais pagal kompetenciją teikė informaciją ir įžvalgas VVTAT, todėl abejojama, ar alternatyvaus ginčų nagrinėjimo instituto decentralizavimas užtikrins sklandesnį vartotojų teisių gynimą.

Dėl papildomų valstybės lėšų Administracijai skyrimo. Projekto Nr. XIIIP-5328 lydimuosiuose dokumentuose klaidingai numatyta, kad priėmus Projektą Nr. XIIIP-5328 nereikės skirti papildomų valstybės lėšų. Neskyrus papildomų lėšų, turėsime situaciją, kuomet esamomis Administracijos lėšomis ir resursais vartotojų skundus nagrinės Administracijoje techninį išsilavinimą turintys asmenys, kurie neatitiks ginčus ne teismo tvarka nagrinėjantiems subjekto asmenims keliamų reikalavimų (neturi teisinio išsilavinimo ir patirties nagrinėjant skundus), kadangi šiai dienai informaciją pagal kompetenciją teikiantys Administracijos specialistai neturi reikalaujamo išsilavinimo ar patirties. Šiai dienai Administracijos specialistas VVTAT teikia tik bendro pobūdžio informaciją, kurios negalima laikyti alternatyvaus ginčo nagrinėjimo procedūra, kaip ją apibrėžia teisės aktai (posėdis, vykimas į vietą, dokumentų ar prekių apžiūra, sprendimo rengimas, paaiškinimų išklausymas ir pan.). Todėl šios funkcijos priskyrimas institucijai, kuri šiuo metu neturi reikiamą išsilavinimą ar patirtį ginčų nagrinėjimo srityje turinčių asmenų kelia pagrįstų abejonių, ar tikrai bus užtikrinta vartotojų teisių apsauga ir kvalifikuotas vartotojų teisių gynimas.

Priėmus sprendimą šią funkciją perduoti vykdyti Administracijai ir siekiant užtikrinti kokybišką vartotojų skundų nagrinėjimą, šiai dienai nėra žinoma, kiek žmogiškųjų ir finansinių resursų reikės, kadangi Projekto Nr. XIIIP-5328 rengėjai neatliko poveikio vertinimo analizės, taip pat nepateikė argumentų, kodėl neatliko.

Nustačius, kad reikalingi bent 2-3 žmonės šiai funkcijai vykdyti, Administracija turės susirasti asmenis, kurie turi teisinį išsilavinimą bei situacija gausis analogiška, jog teisinį išsilavinimą turintis asmuo tam tikrais atvejais kreipsis į Administracijos specialistą, vykdantį atitinkamo ūkio subjekto veiklos priežiūrą pagal kompetenciją, kad šis pateiktų informaciją sprendžiant vartojimo ginčą. Dirbtinai sukuriamas toks pat mechanizmas, kuris veikia jau dabar – VVTAT, nagrinėdama skundą ir spręsdama iš to kilusį vartojimo ginčą, pagal poreikį kreipiasi į Administraciją ar kitas įstaigas pagal kompetenciją, kuomet reikalinga pagalba.

Administracija, susipažinusi su VVTAT analizės ir veiklos ataskaitomis, pastebi, kad VVTAT kasmet išnagrinėja ne tik apie 350 vartotojų ir paslaugų teikėjų ginčų transporto srityje, tačiau iki pandemijos kasmet gaudavo ir apie 2500 vartotojų pasiteiravimų transporto srityje (įskaitant ir Europos vartotojų teisių centro duomenis), tai reiškia apie 10 pasiteiravimų kasdien (2020 m. pasiteiravimų buvo apie 3500). Ši funkcija pareikalaus papildomų finansinių ir žmogiškųjų resursų, tačiau šis aspektas Projekto Nr. XIIIP-5328 lydimuosiuose dokumentuose nėra minimas. Palikus konsultavimo funkciją VVTAT, pati sistema išdarkoma, numatant, kad vartojimo ginčus transporto srityje nagrinėja Administracija, tačiau atsakymus į vartotojų paklausimus teikia VVTAT. Vertinant iš vartotojo pusės sukeliamas didesnis neaiškumas.

Jei vis dėl to konsultavimo funkcija būtų perkelta Administracijai, tuomet ji nebus tinkamai užtikrinta, nes Projekte Nr. XIIIP-5328 tai neaptarta ir nėra paskaičiuoti nei tam reikalingi resursai, nei papildomas finansavimas.

Dėl Projekto grąžinimo tobulinti. Projekto Nr. XIIIP-5328 poveikio vertinimo pažymoje taip pat klaidingai nurodoma, kad nereikės keisti kitų teisės aktų – visgi reikia keisti Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 33 straipsnio 4 dalį („Keleivių teisių, nurodytų Reglamente (EB) Nr. 1371/2007, apsaugą užtikrina Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuri nagrinėja keleivių skundus dėl jų teisių, nurodytų Reglamente (EB) Nr. 1371/2007, pažeidimo“), Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 36-1 straipsnio 2 dalį („Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nagrinėja keleivių ir kruizų dalyvių skundus dėl jų teisių, nurodytų Reglamente (ES) Nr. 1177/2010, pažeidimų Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. Prieš pateikdamas skundą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, keleivis ar kruizo dalyvis privalo pateikti skundą vežėjui, kruizo organizatoriui ar terminalo operatoriui”), kurie numato, kad vartotojų ginčus nagrinėja VVTAT. Skubotai priėmus Projektą Nr. XIIIP-5328, bus sukurta teisinė kolizija, kuomet Administracija turės pilną teisę pasakyti, kad vartotojų ginčų negali nagrinėti, nes specialusis teisės aktas turi aukštesnę galią, o jame numatyta, kad ši pareiga tenka VVTAT.

Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – VTAĮ) 40 straipsnis įtvirtinta VVTAT teisę skirti baudą net iki 5000 Eur (tam tikrais atvejais iki 2000 Eur), tačiau Administracija tokios galimybės neturi. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse numatyta administracinė poveikio priemonė – bauda už keleivių teisių pažeidimus, kai VTAĮ yra įtvirtintos ekonominės sankcijos, kurios turėtų kilti būtent po vartojimo ginčo išsprendimo, nes priešingu atveju –  paslaugų teikėjas gali nevykdyti Administracijos sprendimo, kuomet vartotojas privalės kreiptis į teismą. Abejojama alternatyvaus ginčo nagrinėjimo efektyvumu decentralizavus šią funkciją, sukuriant skirtingus poveikio taikymo mechanizmus.

Apibendrinus, Susisiekimo ministerija nepritaria Projekto Nr. XIIIP-5328 tikslui mažinti VVTAT vartojimo ginčų neteisminio sprendimo krūvį, išplečiant specializuotų vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų sąrašą, nes:

1)   alternatyvaus vartotojų teisių gynimo mechanizmo decentralizavimo motyvas, kad VVTAT specialistams trūksta specialių ekspertinių žinių, nepagrįstas, kadangi didžioji dalis vartotojų ginčų yra išnagrinėjama be Administracijos pagalbos;

2)   decentralizavus alternatyvaus vartotojų teisių gynimo mechanizmą gali kilti situacijų, kuomet vartotojas pateiks skundą, kuris bus susijęs tiek su Administracijos, tiek su VVTAT kompetencija, todėl įstaigų susirašinėjimai ir skundų persiuntimai kels didesnį nepatogumą vartotojams;

3)   tam, kad būtų užtikrintas privalomas Administracijos, kaip alternatyvaus ginčo nagrinėjimo institucijos nepriklausomumas ir nešališkumas, Administracija turės kurti atskirą padalinį, kurio veikla nebus susijusi su Administracijos misija ir vizija;

4)   neskyrus papildomų lėšų ir žmogiškųjų išteklių Administracijai, vartotojų skundus nagrinės ne teisinį, o techninį išsilavinimą turintys asmenys, kurie neatitiks ginčus ne teismo tvarka nagrinėjantiems asmenims keliamų reikalavimų;

5)   skyrus papildomų lėšų ir žmogiškųjų išteklių, Administracija įdarbins asmenis su teisiniu išsilavinimu, kurie kreipsis į specialistą, vykdantį atitinkamo ūkio subjekto veiklos priežiūrą pagal kompetenciją, kad šis pateiktų informaciją sprendžiant vartojimo ginčą. T.y. bus dirbtinai sukuriamas toks pat mechanizmas, kuris veikia jau dabar, kuomet VVTAT, kreipiasi pagalbos į Administraciją;

6)   palikus konsultavimo funkciją VVTAT, pati sistema išdarkoma, numatant, kad vartojimo ginčus transporto srityje nagrinėja Administracija, tačiau atsakymus į vartotojų paklausimus teikia VVTAT;

7)   nėra žinoma, kiek žmogiškųjų ir finansinių resursų reikės Projekto Nr. XIIIP-5328 įgyvendinimui, kadangi rengėjai neatliko poveikio vertinimo analizės;

8)   priešingai, nei nurodoma Projekto Nr. XIIIP-5328 poveikio vertinimo pažymoje, papildomai reiktų keisti susisiekimo reguliavimo srities įstatymus, kurie dabar numato, kad vartotojų ginčus nagrinėja ir ekonomines sankcijas skiria VVTAT.

Susisiekimo ministerija atitinkamai siūlo:

1) stiprinti VVTAT žmogiškaisiais ir finansiniais resursais, peržiūrint ir efektyvinant atliekamus procesus (pavyzdžiui, atsisakyti komisijų veiklos, organizuoti nuotolinius posėdžius ir pan.).

2) apsvarstyti alternatyvą, kad specifiniais skundų nagrinėjimo atvejais (transporto priemonių techninio aptarnavimo ir remonto paslaugų, statybos darbai ir pan.), VVTAT turėtų teisę esant tam tikroms aplinkybėms perduoti skundą nagrinėti teismui, kuris turi teisę kviesti nepriklausomą ir nešališką ekspertą, kuris pateiks būtent ekspertinę išvadą ginčo klausimu, bet nenusimesti šios funkcijos kitai įstaigai, kuri neturi nei ekspertų, nei resursų kokybiškai išspręsti ginčą.

Nusprendus išplėsti specializuotų vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų sąrašą, grąžinti Projektą Nr. XIIIP-5328 tobulinti, išsamiai atliekant Projekto Nr. XIIIP-5328 kaštų analizę ir stiprinant šias institucijas žmogiškaisiais ir finansiniais resursais, kadangi jos turės atlikti tą darbą, kurį šiuo metu atlieka VVTAT.

Atsižvelgti

Žiūr. argumentus prie Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kreipimosi (šios lentelės eil. Nr. 1).

 

10.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

2021-04-08

(22)

 

 

Atsakydami į Vyriausybės kanclerio 2021-03-04 raštu S-677 įformintą Ministrės Pirmininkės pavedimą išnagrinėti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto kreipimąsi dėl Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimo projekto, informuojame, kad Aplinkos ministerija nepritaria Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) Nr. 1-657 12, 22, 222, 225, 23, 233, 25 , 27, 28, 293, 32, 40 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 351 ir 352 straipsniais įstatymo projektu Nr. XIIIP – 5328 (toliau – Įstatymo projektas) numatytiems Įstatymo pakeitimams, susijusiems su Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) veikla ir kompetencija.

Pažymėtina, kad Įstatymo projekte numatyti pakeitimai susiję su Inspekcijos veikla ir kompetencija, tačiau projektas teisės aktų nustatyta tvarka su Inspekcija nederintas. Su Inspekcijos kompetencija susijusios Įstatymo projekto nuostatos nebuvo svarstytos, jos nesuderintos su kitais teisės aktais ir jiems prieštarauja, o tai neatitinka teisėkūrai keliamų reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme.

Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo projekto 2 straipsnyje numatyta:

1. Pakeisti 22 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėja šios institucijos (toliau – vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos):

<...> 6) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos – vartojimo ginčus dėl statybos darbų“.

Šiuo Įstatymo projekto pakeitimu siekiama Inspekcijai nustatyti papildomą funkciją – vartojimo ginčų dėl statybos darbų neteisminį nagrinėjimą.

Nesutinkame su šia Įstatymo projekte numatyta papildoma Inspekcijos funkcija dėl šių priežasčių:

1. Dėl Inspekcijos vykdomos veiklos specifikos ir kompetencijos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 2 straipsnio 3 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi, statybos valstybinės priežiūros funkcijas vykdo Inspekcija. Inspekcijos kompetencija statybos valstybinės priežiūros srityje reglamentuota TPSVPĮ 8 str. 2 d[11].

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, Inspekcija pagal savo kompetenciją atlieka veiksmus, susijusius su statybos vykdymo teisėtumo patikrinimu, taip pat atlieka patikrinimus, susijusius su statybos dalyvių veiksmų atitikties statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams ir pan.

Inspekcija atlieka tik statybos proceso, kuris apima dokumentų tikrinimą ir vizualią statinių apžiūrą, priežiūrą – funkcijas, reikalaujančias techninės, inžinerinės specializacijos. Jei ginčų pagal vartotojų skundus tyrimas būtų priskirtas Inspekcijai – skundų nagrinėjimas užsitęstų ir jų vykdymas neatitiktų Inspekcijos kompetencijai.

Pabrėžtina, kad Inspekcijos funkcijos vykdomos iki statybos užbaigimo momento. Statinių naudojimo priežiūra priskirta institucijoms, nurodytoms Statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje[12].

Parengtas projektas nesuderintas su TPSVPĮ, Lietuvos Respublikos statybos įstatymu.

2. Dėl teisinio reguliavimo.

Pažymėtina, kad ginčus tarp vartotojų ir statytojų reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, be to, tokie ginčai gali būti sprendžiami teisme. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad vartotojų teisių apsauga yra specifinė sritis ir ją reglamentuoja specialūs teisės aktai.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – VVTAT) Įstatymo nuostatomis jai priskirtiems ginčams nagrinėti sudaro nuolatines vartojimo ginčų komisijas, kurios nagrinėja vartojimo ginčus atitinkamose vartojimo prekių ir paslaugų srityse (Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 221 straipsnis).

Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą vartotojų ginčus statybų srityje nagrinėja VVTAT. Tokio pobūdžio ginčai sudaro nedidelę VVTAT nagrinėjamų ginčų dalį [13].

Įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos turi teisę:

1) kreiptis į vartotoją dėl papildomos informacijos pateikimo ir nurodyti šios informacijos pateikimo terminą;

2) pareikalauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo, kuriam pateiktas vartotojo reikalavimas, per nurodytą terminą pateikti paaiškinimus žodžiu ar raštu ir pateikti įrodymus, reikalingus ginčui išspręsti;

3) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų juridinių ar fizinių asmenų informaciją, reikalingą ginčui išnagrinėti ir sprendimui priimti;

4) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, atsakingų už su ginču susijusią vartojimo sritį, išvadas dėl tos institucijos (įstaigos) kompetencijai priskirtų klausimų;

5) pavesti įgaliotajai vartotojų asociacijai atlikti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros veiksmus, išskyrus sprendimų dėl ginčo esmės, sprendimų atsisakyti nagrinėti vartojimo ginčą, sustabdyti ar nutraukti vartojimo ginčo nagrinėjimą priėmimą.

Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus vartojimo ginčų neteisminis nagrinėjimas statybos srityje yra optimizuotas (nagrinėja VVTAT). Ši institucija formuoja vienodą šių ginčų nagrinėjimo praktiką, be to, šios srities ginčai, kaip minėta, sudaro mažą VVTAT nagrinėjamų ginčų dalį.

Pažymėtina, kad VVTAT, nagrinėdama tokio pobūdžio skundus, iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų, atsakingų už su ginču susijusią vartojimo sritį, turi teisę gauti išvadas. Atitinkamas išvadas, kai klausimai susiję su vykdomomis statybomis, gali pateikti ir Inspekcija.

Inspekcija, kaip minėta, atlieka statybos valstybinę priežiūrą dėl vykdomų statybos darbų teisėtumo, o po statybos užbaigimo procedūrų atliekama statinių naudojimo priežiūra, kurios vykdymas nepriskirtas Inspekcijai. Vartotojų ginčų statybos srityje gali kilti ir po statybos užbaigimo. Pagal Įstatymo projektą nesuprantama, kodėl tokių ginčų nagrinėjimas priskiriamas tik Inspekcijai, o statinių naudojimo priežiūros subjektams atitinkamos pareigos nenumatomos.

Sprendžiant vartotojų ginčus valstybės institucijose, turėtų būti užtikrinta vienoda jų sprendimo praktika, todėl VVTAT priskirtos funkcijos išskaidymas skirtingoms institucijoms turėtų neigiamos įtakos vartotojų teisių apsaugos kontrolei. Įstatymo projekte numatytų pakeitimų įtvirtinimas sukeltų valstybei papildomą finansinę naštą, nes reikėtų kurti atskirus vartotojų ginčų sprendimo padalinius Inspekcijoje ir kurti tos srities teisinį reguliavimą ir praktiką, taip pat iš esmės keistų Inspekcijos veiklos paskirtį, jos įgaliojimus (šiuo metu po statybos užbaigimo statinių naudojimo priežiūrą vykdo kitos institucijos).

Siekiant užtikrinti vartotojų ginčų sprendimo kokybę ir maksimalų šios funkcijos vykdymo efektyvumą bei nedidinti valstybės išlaidų, Inspekcija siūlo nekeisti vartojimo ginčų dėl statybos darbų esamo modelio.

Akcentuotina, kad skyrus finansavimą laboratoriniams tyrimams ir ekspertizėms, Inspekcija pagal kompetenciją VVTAT galėtų teikti ekspertinę pagalbą dėl statomų statinių normatyvinės kokybės ir kitų institucijai priskirtų kompetencijos klausimų, susijusių su VVTAT sprendžiamais vartotojų ginčais.   

Manytina, kad prieš priimant teisės normas, turi būti visiškai aiškus jų veikimo principas, įvertintas papildomo finansavimo teisėkūros iniciatyvos įgyvendinimui poreikis, atlikta kaštų ir naudos analizė. Įrodymais pagrįsti teisėkūros pasiūlymai turėtų būti išdiskutuoti kartu su politiką formuojančiais ir įgyvendinančias subjektais, kurių teisių ir pareigų apimčiai šių teisėkūros pasiūlymų įgyvendinimas turėtų įtakos. Šiuo atveju nusprendus iš esmės pakeisti vartotojų ginčų nagrinėjimo modelį, nei vienas iš šių veiksmų nebuvo atlikti. Siūlomas teisinis Inspekcijos veikimo mechanizmas priėmus Įstatymo projektą neaiškus, teisėkūros iniciatyva prieštarauja kitų teisės aktų, reglamentuojančių Inspekcijos veiklą, nuostatoms, jų pakeitimo projektai kartu su teikiamu teisėkūros pasiūlymų paketu nepateikti.

Rengiant Įstatymo projektą nebuvo atsižvelgta į Inspekcijos kompetenciją ir esamą teisinį vartojimo ginčų neteisminio nagrinėjimo reglamentavimą. Nenustatytas aiškus institucijų veikimo modelis, tarpusavyje nesuderinti teisės aktai.

3. Dėl lėšų, papildomų pareigybių poreikio.

Papildomos funkcijos priskyrimas nenumatant papildomo finansavimo jos vykdymui nesudarytų prielaidų tinkamam vartotojų ginčų išsprendimui Inspekcijoje, šios funkcijos Inspekcija neturėtų galimybės vykdyti panaudodama turimus resursus. 

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte numatyta nuostatų įsigaliojimo data – 2022 m. sausio 1 d., yra per trumpas laikotarpis, kad valstybės institucijos galėtų tinkamai pasirengti tinkamai vykdyti papildomą funkciją (suplanuoti reikalingus išteklius ir kt.). Kadangi Įstatymo projekte neaptartas papildomo finansavimo teisėkūros iniciatyvos įgyvendinimui poreikis ir nežinoma, ar bus skirta papildomų lėšų šiai funkcijai įgyvendinti, projektas peržiūrėtinas ir dėl šios priežasties.

Atsižvelgti

Žiūr. argumentus prie Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kreipimosi (šios lentelės eil. Nr. 1).

 

11.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija

2021-08-19

(22)

 

 

Teisingumo ministerija Ministro Pirmininko pavedimu kartu su Sveikatos apsaugos ministerija, Susisiekimo ministerija ir Aplinkos ministerija išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto kreipimąsi dėl Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 22, 222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 351 ir 352 straipsniais pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-5328 (toliau – Įstatymo projektas), kuriame numatyta, kad vartojimo ginčų neteisminis nagrinėjimas atskirose vartojimo srityse (transporto, grožio, kosmetikos, apgyvendinimo paslaugų ir statybos darbų) būtų priskirtas kompetentingoms šių sričių valstybės institucijoms: Lietuvos transporto saugos administracijai, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, ir teikia informaciją apie nagrinėjimo rezultatus.

Įvertinę neformalių konsultacijų su Sveikatos apsaugos ministerija, Susisiekimo ministerija ir Aplinkos ministerija rezultatus, informuojame, kad nepavyko rasti bendro sprendimo dėl vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų sąrašo išplėtimo, t. y. vartojimo ginčų neteisminio sprendimo funkcijų priskyrimo Lietuvos transporto saugos administracijai, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai.

Kadangi Įstatymo projektas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlomų svarstyti Seimo 2021 m. rudens sesijoje įstatymų projektų sąrašą ir projektu siekiama užtikrinti Valstybės kontrolės 2019 m. liepos 16 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VA-4 „Ar užtikrinama vartotojų teisių apsauga“ pateiktų rekomendacijų įgyvendinimą, Teisingumo ministerija, įvertinusi kitų suinteresuotų valstybės institucijų pateiktą poziciją dėl vartojimo ginčų neteisminio sprendimo, siūlo įstatymo projektą Nr. XIIIP-5328 svarstyti eliminuojant nuostatą dėl vartojimo ginčus nagrinėjančių institucijų sistemos išplėtimo (projekto 2 straipsnyje dėstomą 22 straipsnio pakeitimą).

 

Atsižvelgti

Žiūr. argumentus prie Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kreipimosi (šios lentelės eil. Nr. 1).

 

 

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: nėra.

6. Seimo paskirtų papildomų komitetų / komisijų pasiūlymai: nėra.

7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: Pritarti komiteto patobulintam Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12,  222, 23, 233, 25, 27, 28, 293, 32, 33, 40 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 351, 352 straipsniais įstatymo projektui Nr. XIIIP-5328(2) ir komiteto išvadoms.

8. Balsavimo rezultatai: už – 6, prieš – nėra, susilaikė – nėra.

9. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Julius Sabatauskas.

10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra.

 

PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas.

 

Komiteto pirmininkas                                                                         (Parašas)                                                                      Stasys Šedbaras

 

 

 

 

 

 

 

Teisės ir teisėtvarkos komiteto biuro patarėja Martyna Civilkienė

 


[1] Įstatymo projektas užregistruotas 2020-10-23 Nr. XIIIP-5328.

[2] TPSVĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statybos valstybinė priežiūra apima:

1) prisijungimo sąlygų ir specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų (toliau – Specialieji reikalavimai) išdavimo terminų laikymosi priežiūrą ir (ar) išduotų prisijungimo sąlygų ir (ar) Specialiųjų reikalavimų teisėtumo tikrinimą;

2) statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimą;

3) statybos dalyvių veiksmų atitikties statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams tikrinimą;

4) statybos vykdymo teisėtumo tikrinimą;

5) privalomųjų nurodymų pateikti reikalingą informaciją, dokumentus, pašalinti patikrinimų metu nustatytus teisės aktų pažeidimus teikimą;

6) statybos užbaigimo procedūrų atlikimą;

7) šiame įstatyme nurodytų administracinių aktų išdavimą;

8) statomų statinių avarijų tyrimą;

9) asmenų prašymų, skundų ar pranešimų, susijusių su statybos procesu, nagrinėjimą;

10) konsultacijų ir metodinės pagalbos teikimą;

11) kitus prevencinius veiksmus, kuriais siekiama sumažinti pažeidimų skaičių;

12) kitus šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nurodytus su statybos valstybine priežiūra susijusius veiksmus.

[3] Statinių naudojimo priežiūrą atlieka šie viešojo administravimo subjektai:

1) energetikos objektų – Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos pagal Energetikos ministerijos nustatytą tvarką;

2) susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių, taip pat hidrotechnikos statinių Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose – Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos (išskyrus susisiekimo komunikacijas, kurios nepriklauso jos valdymo sričiai) pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą;

3) statinių, nenurodytų šio straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, – savivaldybių administracijos;

4) statinių įrangos ir paskirties reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą atlieka statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijos.

 

[4]  http://www.vvtat.lt/doclib/sdxxoh3tqyr12gj8wr2zx81x36apszx4  Pagal VVTAT  ataskaitą, 2019  m. ginčų ne teismo tvarka išnagrinėta: dėl būsto priežiūros ir renovavimo paslaugų – 171 (minėtai sričiai priskiriami ginčai dėl būsto statybos, remonto darbų, durų bei langų keitimo, centrinio šildymo, taip pat dėl būsto administratorių veiklos), dėl naujo būsto statybos – 16.

[5] Ataskaita prieinama adresu https://www.vkontrole.lt/audito_ataskaitos.aspx?tipas=2.

[6] Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 12, 22, 22(2), 23, 23(3), 25, 27, 28, 29(3), 32, 33, 40 straipsnių, priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 35(1) ir 35(2) straipsniais įstatymo projektas (tekste – Projektas).

[7] Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (22(3) straipsnis.

[8] Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 383, 388, 389, 390, 391, 405 straipsniai.

[9] Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas.

[10] https://www.vvtat.lt/doclib/sdxxoh3tqyr12gj8wr2zx81x36apszx4

[11] TPSVĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statybos valstybinė priežiūra apima:

1) prisijungimo sąlygų ir specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų (toliau – Specialieji reikalavimai) išdavimo terminų laikymosi priežiūrą ir (ar) išduotų prisijungimo sąlygų ir (ar) Specialiųjų reikalavimų teisėtumo tikrinimą;

2) statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimą;

3) statybos dalyvių veiksmų atitikties statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams tikrinimą;

4) statybos vykdymo teisėtumo tikrinimą;

5) privalomųjų nurodymų pateikti reikalingą informaciją, dokumentus, pašalinti patikrinimų metu nustatytus teisės aktų pažeidimus teikimą;

6) statybos užbaigimo procedūrų atlikimą;

7) šiame įstatyme nurodytų administracinių aktų išdavimą;

8) statomų statinių avarijų tyrimą;

9) asmenų prašymų, skundų ar pranešimų, susijusių su statybos procesu, nagrinėjimą;

10) konsultacijų ir metodinės pagalbos teikimą;

11) kitus prevencinius veiksmus, kuriais siekiama sumažinti pažeidimų skaičių;

12) kitus šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nurodytus su statybos valstybine priežiūra susijusius veiksmus.

[12] Statinių naudojimo priežiūrą atlieka šie viešojo administravimo subjektai:

1) energetikos objektų – Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos pagal Energetikos ministerijos nustatytą tvarką;

2) susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių, taip pat hidrotechnikos statinių Baltijos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose – Susisiekimo ministerija ir (ar) jos įgaliotos organizacijos (išskyrus susisiekimo komunikacijas, kurios nepriklauso jos valdymo sričiai) pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą;

3) statinių, nenurodytų šio straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, – savivaldybių administracijos;

4) statinių įrangos ir paskirties reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą atlieka statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijos.

 

[13]  http://www.vvtat.lt/doclib/sdxxoh3tqyr12gj8wr2zx81x36apszx4  Pagal VVTAT  ataskaitą, 2019  m. ginčų ne teismo tvarka išnagrinėta: dėl būsto priežiūros ir renovavimo paslaugų – 171 (minėtai sričiai priskiriami ginčai dėl būsto statybos, remonto darbų, durų bei langų keitimo, centrinio šildymo, taip pat dėl būsto administratorių veiklos), dėl naujo būsto statybos – 16.