LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS APSAUGOS NUO SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE ĮSTATYMO NR. XI-1425 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2021-11-12 Nr. XIVP-1056
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Įstatymo projekto 1 straipsniu nauja redakcija dėstomo Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 1 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad „Šis įstatymas apibrėžia <…> asmenų, kuriems skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, ar asmenų, dėl kurių pradėtas ikiteisminis tyrimas, susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, ar priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, atsakomybę”. Siūlomas teisinis reguliavimas ydingais šiais aspektais.
1.1. Neaišku, kokia atsakomybė turima omenyje kalbant apie asmenis, kuriems skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Galbūt norėta pasakyti, kad šis įstatymas apibrėžia asmenų, kuriems skirtas šis orderis, teises ir pareigas, arba asmenų, kurie pažeidžia apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiu nustatytus įpareigojimus, atsakomybę. Pastaruoju atveju toks teisinis reguliavimas būtų netikslus, kadangi atsakomybę už apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiu nustatytų įpareigojimų nesilaikymą siūloma apibrėžti kartu teikiamame Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 489 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte (reg. Nr. XIVP-1057).
1.2. Asmenys, kurių atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra ir negali būti laikomi patrauktais jokios rūšies teisinėn atsakomybėn. Asmuo laikomas patrauktu baudžiamojon atsakomybėn tik tada, kai po ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo dėl jo padarytos nusikalstamos veikos yra priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Tai tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 31 straipsnio pirmosios dalies, kurioje įtvirtinta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Dėl to projekte numatomas teisinis reguliavimas, kuriuo siūloma įtvirtinti nuostatą dėl asmenų, kurių atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, atsakomybės, yra nesuderinamas su nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimais.
1.3. Keičiamame įstatyme taip pat nėra apibrėžiama ir asmenų, dėl kurių yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, atsakomybė. Su baudžiamąja atsakomybe susiję teisiniai santykiai yra reglamentuojami Baudžiamajame kodekse (toliau – BK), kuriame aprašytos konkrečios nusikalstamų veikų sudėtys, nustatytos bausmės bei kiti baudžiamosios atsakomybės elementai (baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės, teistumas ir pan.). Dėl išvardintų priežasčių aptariamos projekto nuostatos siūlytina atsisakyti.
2. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio, nustatančio pagrindines šio įstatymo sąvokas, 1 dalyje siūloma įtvirtinti, kad apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis yra prevencinė apsaugos priemonė, kuria pilnametis smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantis asmuo įpareigojamas, be kita ko, laikinai nesiartinti prie smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančio asmens. Pastebėtina, kad šis apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio apibrėžimas turėtų būti pildomas, kadangi keičiamo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatoma, kad skyrus apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį, smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantis asmuo įpareigojamas nesiartinti ne tik prie smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančio asmens, bet ir prie kartu su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu gyvenančių suaugusių asmenų ir (ar) vaikų, gyvenančių aplinkoje, kurioje buvo sukeltas smurto artimoje aplinkoje pavojus.
3. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje siūlytina tikslinti smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens sąvoką ir paaiškinti mirusio asmens šeimos nario sampratą bei derinti šias sampratas su keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje artimai aplinkai priskirtais asmenimis, nes antraip gali kilti neaiškumų dėl smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens apibrėžties.
Be to, siekiant aiškumo, siūlytina po žodžio „asmuo“ įrašyti žodžius „įskaitant vaiką“.
4. Iš keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl specializuotos kompleksinės pagalbos centru gali būti akredituojamas tik viešąsias paslaugas teikiantis juridinis asmuo. Atkreiptinas dėmesys, kad projektu nėra nurodoma, kad specializuotą kompleksinę pagalbą galėtų teikti tik viešieji juridiniai asmenys, akreditavimo minėtai paslaugai teikti galimybę išimtinai susiejant su viešųjų paslaugų teikimu. Pastebėtina, kad vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalimi, viešoji paslauga apibrėžiama kaip pagal įstatymų ir (ar) viešojo administravimo subjektų nustatytus reikalavimus vykdoma šių subjektų prižiūrima veikla, kuria sukuriama valstybės ar savivaldybių garantuojama ir visuomenės nariams vienodai prieinama nauda. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, teisė teikti specializuotą kompleksinę pagalbą galėtų būti suteikiama tik viešąsias paslaugas jau teikiančiam asmeniui, tuo tarpu viešoji įstaiga (ar kitas juridinis asmuo), kurios veiklos pobūdis ir turimi materialieji bei žmogiškieji resursai atitiktų keičiamo įstatymo 16 straipsnio nustatytus reikalavimus, negalėtų kreiptis dėl akreditacijos, nes ji dar „neteikia viešųjų paslaugų“. Pastebėtina ir tai, kad viešuosius interesus tenkinančių paslaugų teikimas gali būti tik dalis juridinio asmens veiklos, todėl abejotina, ar toks siauras ratas juridinių asmenų, galinčių kreiptis dėl veiklos akreditacijos, yra proporcingas ir pagrįstas. Be to, iš projekto nuostatų nėra aišku, kodėl specializuotos kompleksinės pagalbos teikimas siejamas tik su juridiniu asmeniu, tuo tarpu akreditacijos galimybės juridinių asmenų padaliniams ar organizacijoms nėra. Atsižvelgiant į tai siūlytina projekto nuostatas tikslinti, nustatant, jog teisė teikti specializuotą kompleksinę pagalbą gali būti suteikiama Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigusiam juridiniam asmeniui ar kitai organizacijai, jų padaliniui, kuris siekia teikti specializuotą kompleksinę pagalbą ir atitinka tam tikrus reikalavimus.
5. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies reikėtų atsisakyti, nes joje nenustatomos jokios naujos teisės normos, o tik teikiama nuoroda į kitus įstatymus. Iškilus reikalui išaiškinti vienas ar kitas sampratas, būtų vadovaujamasi jau įtvirtintais teisės aiškinimo principais, kituose įstatymuose įtvirtinta terminija ir nesant nuorodų į tuos įstatymus. Tokia nuoroda būtų pateisinama tuo atveju, jeigu ta pati sąvoka keliuose įstatymuose yra apibrėžta skirtingai.
6. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte siūloma nustatyti lygiateisiškumo principą, o 5 punkte – moterų ir vyrų lygybės principą. Atsižvelgiant į tai, kad lygiateisiškumo principas nustato, jog visi asmenys, nepaisant jų lyties, turi lygias teises į apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuotą kompleksinę pagalbą, dalyvauti smurto artimoje aplinkoje prevencijos veiklose, neaišku, kodėl kitame punkte yra atskirai išskirtas moterų ir vyrų lygybės principas. Nesuprantama, kodėl vykdant smurto artimoje aplinkoje prevenciją, planuojant apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims priemones, organizuojant mokymus asmenims, dirbantiems su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiais asmenimis ar smurtą patyrusiais asmenimis, atsižvelgiama tik į skirtingus moterų ir vyrų poreikius, nes skirtingus poreikius gali turėti ir kiti asmenys, pvz. skirtingo amžiaus asmenys, asmenys su negalia ir pan.
7. Tikslintinas keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 punktas, atskleidžiant sąvokos „asmens įgalinimas“ turinį.
8. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 8 punkte reikėtų tikslinti nuostatą „<...> atvejus, kai tokią informaciją reikalauja pateikti įgaliotos institucijos ar įstaigos, kiti teisę gauti šiuos duomenis turintys asmenys“. Šiame punkte vietoj žodžio „įgaliotos“ siūlytina įrašyti „kompetentingos“, nes palikus siūlomą formuluotę galima būtų suprasti, kad institucijos ar įstaigos, kurios turi teisę gauti aptariamą informaciją įstatymų nustatyta tvarka dar turėtų gauti ir įgaliojimus. Jeigu nuostata nebūtų patikslinta, reikėtų nustatyti kas ir kam tokius įgaliojimus gali suteikti.
9. Keičiamo įstatymo II skyriaus pavadinime reikėtų atsisakyti žodžio „ATSAKINGŲ“, nes kiekviena institucija yra atsakinga už jai nustatytas kompetencijas.
10. Keičiamo įstatymo 4 straipsnyje siūloma reguliuoti institucijų ir įstaigų kompetenciją smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo srityse. Atsižvelgiant į tai, straipsnio nuostatas reikėtų tikslinti, apibrėžti tik kompetencijas ir atsisakyti kompetencijas įgyvendinančių nuostatų (pavyzdžiui, „rengia ir priima teisės aktus“).
11. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija formuoja valstybės apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja, kaip ji įgyvendinama. Šį punktą reikėtų patikslinti ir nurodyti ką organizuoja ir koordinuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
12. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, pagal kurią Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims organizavimo, diskutuotina. Galima preziumuoti, kad pagal keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims politikos priemonių įgyvendinimą organizuoja ir koordinuoja ministerija. Neaišku, kokiu tikslu ministerija turėtų teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims organizavimo, nes Vyriausybei tokia funkcija nėra nustatyta.
13. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgalioja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžią įstaigą akredituoti specializuotą kompleksinę pagalbą ir sudaryti sutartį su Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įgaliota įstaiga dėl lėšų specializuotai kompleksinei pagalbai teikti skyrimo.
Pažymėtina, kad vykdyti tam tikrą veiklą paprastai akredituojamos įstaigos ar kiti juridiniai asmenys, jų padaliniai, todėl nuostatą, pagal kurią būtų akredituojama pagalba reikėtų tikslinti.
Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą reikėtų tikslinti atsižvelgiant į tai, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžios įstaigos veikia pagal jų veiklą reguliuojančius nuostatus ar kitus teisinį statusą apibrėžiančius aktus, būtent veiklą reguliuojančiuose aktuose turi būti nustatyta įstaigos kompetencija ex officio suteikti įstaigoms akreditaciją teikti specializuotą kompleksinę pagalbą. Pažymėtina, kad įgaliojimas, kaip teisę atstovauti kitam asmeniui patvirtinantis dokumentas, galėtų būti įtvirtintas tuo atveju, jeigu nurodyta įstaigos veiklos akreditavimo funkcija būtų nustatyta pačiai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, o pastaroji įgaliotų ją atlikti pavaldžią ar kitą įstaigą.
14. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos dėl teisės sudaryti sutartį su Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įgaliota įstaiga dėl lėšų specializuotai kompleksinei pagalbai teikti skyrimo reikėtų atsisakyti, nes valstybės ir savivaldybių biudžetų, kitų valstybės sudaromų lėšų fondų sudarymo ir lėšų naudojimo teisiniai santykiai nėra šio įstatymo reguliavimo dalykas, siūloma nuostata iš esmės nedera su galiojančia valstybės biudžeto lėšų naudojimo tvarka.
15. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6, 8, 9 punktuose Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai siūlomos nustatyti viešosios nuomonės tyrimų ir mokslinių tyrimų smurto artimoje aplinkoje tema, mokymų ir kvalifikacijos tobulinimo kursų organizavimo, informacijos apie mokymų smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos teikimo, statistinių duomenų rinkimo organizavimo funkcijos diskutuotinos, nes šios funkcijos nėra politiką formuojančių institucijų kompetencijos sritys.
16. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija „koordinuoja asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims“. Neaišku, kokia forma turėtų pasireikšti sveikatos paslaugų teikimo „koordinavimas“. Pastebėtina, kad pagal Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnį, Sveikatos apsaugos ministerija nustato Sveikatos priežiūros mastą pagal Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos veiklos organizavimo ir sveikatos priežiūros paslaugų lygius.
17. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 2 punkte siūloma nustatyti Sveikatos apsaugos ministerijos pareigą organizuoti visuomenės sveikatos biurų darbuotojų (tiesiogiai dirbančių su gyventojais) mokymus smurto artimoje aplinkoje atpažinimo, prevencijos ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo temomis. Neaišku, kodėl nei šiame, nei kituose straipsniuose nėra minimos biudžetinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos, kurių steigėja yra Sveikatos apsaugos ministerija, ir kurios pagal Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 7 straipsnį vykdo visuomenės psichikos sveikatos priežiūrą, psichikos ir elgesio sutrikimų profilaktiką ir stebėseną (monitoringą), organizuodamos koordinuotą, multidisciplininę, kompleksinę profilaktikos, gydymo bei psichosocialinės reabilitacijos ir reintegracijos sistemą psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems asmenims ir jų šeimoms, užtikrindamos tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir veiksmų koordinavimą vykdant programas, skirtas smurto, prievartos, patyčių, agresijos šeimoje, darbe bei visuomenėje.
18. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatoma pareiga Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai organizuoti statistinių duomenų apie nusikalstamas veikas, susijusias su smurtu artimoje aplinkoje, bei asmenis, dėl kurių priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, rinkimą ir analizę.
18.1 Atkreiptinas dėmesys, kad iš teikiamo įstatymo projekto lieka neaišku, kokios nusikalstamos veikos būtų laikomos susijusiomis su smurtu artimoje aplinkoje. Manytina, jog orientacinis tokių nusikalstamų veikų sąrašas galėtų būti sudaromas remiantis BK specialiosios dalies straipsniais, kuriuose numatoma pareiga pradėti ikiteisminį tyrimą nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių (BK 140, 145, 148, 1481, 149, 150, 151, 165 straipsniai), tačiau pastebėtina, kad ir šie BK specialiosios dalies straipsniai nepilnai atspindi, kokios veikos gali būti padaromos smurtaujant artimoje aplinkoje[1]. Tiksliai identifikuoti tokių veikų nepadeda ir keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pateikiamas smurto artimoje aplinkoje apibrėžimas, kuris formuluojamas itin plačiai ir iš esmės apima gerokai platesnį veikų sąrašą negu tas, kuris įtvirtintas BK.
18.2. Taip pat svarstytina, ar pareiga rinkti bei analizuoti statistinius duomenis apie asmenis, dėl kurių priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, formuluojama ne per siaurai. Pažymėtina, kad sisteminė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 4 dalies ir BK straipsnių, reglamentuojančių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, analizė leidžia daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo faktą teismas savo baigiamajame procesiniame sprendime iš esmės pripažįsta ir tada, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar aptariama pareiga neturėtų apimti ir tokių atvejų. Priešingu atveju, keltina abejonė dėl to, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos renkami bei analizuojami duomenys sudarytų pakankamas prielaidas kiek įmanoma tiksliau nustatyti realias smurto artimoje aplinkoje paplitimo tendencijas.
19. Remiantis keičiamo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos probacijos tarnyba turėtų organizuoti baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvavimo smurtinį elgesį keičiančiose programose – vykdymą teisės aktų nustatyta tvarka, kai asmeniui yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis padarius nusikalstamą veiką artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Toks teisinis reguliavimas sistemiškai nederėtų su BK ir BPK nuostatomis, kadangi baudžiamojo poveikio priemonės gali būti paskiriamos ne tik tada, kai yra priimamas apkaltinamasis teismo nuosprendis, bet ir tada, kai, pvz., yra priimamas nuosprendis nutraukti baudžiamąją bylą esant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindams (BK 67 straipsnio 2 dalis, BPK 303 straipsnio 4 dalis). Dėl to siūlytina keičiamo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nenurodyti konkrečios teismo procesinio sprendimo rūšies.
20. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo reguliavimo dalyką, manytina, jog keičiamo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje vietoje nusikalstamų veikų artimajam giminaičiui ar šeimos nariui turėtų būti akcentuojamos nusikalstamos veikos, turinčios smurto artimoje aplinkoje požymių.
21. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatoma, kad policija neišduoda leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus arba jį panaikina asmenims, dėl kurių priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje. Pastebėtina, kad nurodytame punkte kalbama tik apie apkaltinamuosius teismo nuosprendžius, tačiau Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad leidimų nešiotis ir leidimų laikyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas ir tais atvejais, kai asmuo dėl tam tikrų nusikalstamų veikų yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kaip jau minėta, atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės apkaltinamasis teismo nuosprendis nėra priimamas, todėl keičiamo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 2 punktas turėtų būti tikslinamas.
22. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatoma, kad policija neišduoda leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus arba jį panaikina inter alia apsaugos nuo smurto orderį gavusiems asmenims <...> Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme, leidimo laikyti ar leidimo nešiotis ginklus suteikimo/panaikinimo tvarkos apsaugos nuo smurto orderio skyrimo atveju nėra įtvirtinta, todėl minėtas įstatymas sistemiškai turėtų būti pildomas.
23. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 12 dalies 2 punkte siūloma įtvirtinti savivaldybės vykdomosios institucijos pareigą bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau nei iš šio, nei iš kitų projekto straipsnių neaišku, kokia forma turėtų būti vykdomas bendradarbiavimas. Projektas tikslintinas, pašalinant šį neaiškumą.
24. Svarstytina, ar nereikėtų keičiamo įstatymo 4 straipsnio 12 dalies 4 punktą papildyti, nustatant, kad savivaldybės vykdomoji institucija ne tik organizuoja socialinių paslaugų teikimą, bet ir kontroliuoja jų kokybę, kaip tai nustatyta Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 12 punkte.
25. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 12 dalies 6 punkte siūloma nustatyti, kad savivaldybės vykdomoji institucija rengia programas (mokymus) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgaliotų teritorinių skyrių darbuotojams. Nuostata kelia abejonių. Pastebėtina, kad Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba yra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, jos įgaliotų tarnautojų sudėtį tvirtina, kvalifikacinius reikalavimus nustato ir tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.
26. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 12 dalies 7 punktą siūlytume papildyti nuostata, įpareigojančia savivaldybės vykdomąją instituciją nurodytame punkte numatytą sąrašą paskelbti viešai ir nustatyti, kur toks sąrašas turėtų būti skelbiamas.
27. Keičiamo įstatymo 6 straipsnyje siūloma reguliuoti Smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje tarybos teisinį statusą. Šio straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią Vyriausybė tvirtina Tarybos nuostatus ir institucinę Tarybos sudėtį reikėtų tikslinti, atsižvelgiant į tai, kad pagal šio straipsnio 1 dalį, Taryba veiktų prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, todėl Tarybos steigėju turėtų būti nurodyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tuo pačiu steigėjas turėtų tvirtinti Tarybos nuostatus ir institucinę Tarybos sudėtį.
28. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatų, imperatyviai apibrėžiančių kas turi būti įtraukti į Komisijos sudėtį, reikėtų atsisakyti, nes Komisija turėtų būti sudaroma atsižvelgiant į konkrečioje savivaldybėje aktualius klausimus. Pažymėtina ir tai, kad pagal keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, Komisija teiktų pasiūlymus dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje politikos įgyvendinimo ir kitais klausimais, kurių teikimas galėtų būti nesuderinami su kai kurių Komisijos narių einamomis pareigomis (pavyzdžiui, prokurorų).
Be to, abejotinas siūlymas nustatyti alternatyvą – sudaryti Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisiją arba savivaldybės administracijos darbuotojui priskirti smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo politikos įgyvendinimo koordinavimo funkcijas. Pastebėtina, kad keičiamo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos Komisijos ir 3 dalyje nurodytos savivaldybės administracijos darbuotojo funkcijos nėra tapačios. Be to, neaišku, kokius įgaliojimus galėtų turėti savivaldybės administracijos darbuotojas, kad realiai įgyvendintų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo politikos įgyvendinimo koordinavimo funkciją, atsižvelgiant į tai, kad pagalbą smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikia skirtingo teisinio statuso subjektai.
29. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje siūloma įtvirtinti apsaugos nuo smurto orderio skyrimo pagrindų koncepcija, pagal kurią šis orderis galėtų būti skiriamas turint duomenų apie galimai panaudotą smurtą artimoje aplinkoje su sąlyga, kad jų nepakanka ikiteisminiam tyrimui pradėti, yra abejotina.
Pažymėtina, kad Lietuvos baudžiamajame procese ikiteisminis tyrimas iš esmės turi būti pradedamas esant minimalaus tikėtinumo ir minimaliam kiekiui nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių[2]. Tai suponuoja, kad turint duomenų apie galimai panaudotą smurtą artimoje aplinkoje ikiteisminis tyrimas turėtų būti pradedamas visais atvejais (žinoma, jeigu toks smurtas atitinka bent vienos BK aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius). Taigi abejotina, ar siūlomas teisinis reguliavimas yra suderinamas su pamatinėmis baudžiamojo proceso taisyklėmis. Atitinkamai, kyla abejonių ir dėl to, ar įstatymo projekte numatomas materialusis apsaugos nuo smurto orderio skyrimo pagrindas – duomenų apie galimai panaudotą smurtą artimoje aplinkoje turėjimas – nesukurtų situacijų, kai vietoje ikiteisminio tyrimo pradėjimo policijos pareigūnas kaip alternatyvą pasirinktų apsaugos nuo smurto orderio skyrimą. Tokiu atveju smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančio asmens teisinė apsauga būtų ne padidinta, o kaip tik sumažinta, kadangi baudžiamasis procesas įgalina valstybę taikyti gerokai daugiau priemonių, skirtų apsaugoti nuo gresiančio pavojaus. Kita vertus, jeigu turėdami duomenų apie galimai panaudotą smurtą artimoje aplinkoje policijos pareigūnai pirmenybę teiktų ikiteisminio tyrimo pradėjimui, tuomet neaišku, ar praktikoje apsaugos nuo smurto orderis apskritai būtų taikomas.
30. Atsižvelgiant į tai, jog apsaugos nuo smurto orderis ribotų smurto artimoje aplinkoje pavojų keliančio asmens konstitucines teises, keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatomas teisinis reguliavimas diskutuotinas šiais aspektais.
30.1. Remiantis keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, šį orderį ne ilgiau kaip 72 valandoms galėtų skirti policijos pareigūnas. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį tokio pobūdžio orderiai skiriami policijos pareigūno sprendimu, yra būdingas ir kitoms Europos valstybėms. Tačiau įstatymo projekto aiškinamajame rašte nėra aptarti klausimai, susiję su policijos pareigūnų statusu tose valstybėse, kuriose policijos pareigūnai turi tokią teisę – pvz., nėra aišku, koks turi būti apsaugos orderį skiriančio pareigūno laipsnis, išsilavinimas ir pan.[3] Be to, pačiame įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad yra ir valstybių, kur tokio pobūdžio orderius skiria ne policijos pareigūnas, o prokuroras (Belgija). Taigi diskutuotina, ar teikiamame įstatymo projekte numatomas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį galintis skirti subjektas – policijos pareigūnas – šiuo atveju yra tinkamas. Jei visgi būtų apsispręsta pritarti projekto rengėjų siūlymui teisę skirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį suteikti policijos pareigūnams, tuomet, mūsų nuomone, konstitucinių asmens teisių apsaugą geriau garantuotų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį apsaugos orderius galėtų skirti ne bet kurie, o tik tam tikrus specialius reikalavimus atitinkantys ir tam reikalingą kompetenciją turintys policijos pareigūnai.
30.2. Diskutuotina, ar keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje neturėtų būti konkrečiai įvardintas smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizikos laipsnis, kuriam esant būtų pagrindas paskirti apsaugos nuo smurto orderį. Atsižvelgiant į apsaugos nuo smurto orderiu sukuriamų suvaržymų esmę (draudimas patekti į savo namus gali būti vertinamas kaip žmogaus teisių pažeidimas), manytina, kad toks orderis neturėtų būti skiriamas esant net pačiai menkiausiai rizikai, kad asmuo ateityje gali smurtauti[4]. Kita vertus, keltina prielaida, jog šis laipsnis galimai būtų nustatytas keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje minimuose Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro tvirtinamuose smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizikos vertinimo kriterijuose, tačiau abejotina, ar toks teisinis reguliavimas būtų suderinamas su Konstitucinio Teismo formuojama doktrina, pagal kurią su asmens teisių ribojimais susiję klausimai turi būti reguliuojami ne poįstatyminiuose teisės aktuose, o įstatymuose (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
30.3 Iš projekto nuostatų neaišku, kieno iniciatyva gali būti paskirtas apsaugos nuo smurto orderis. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas, galima daryti išvadą, jog apsaugos nuo smurto orderis gali būti paskirtas policijos pareigūno iniciatyva smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiam asmeniui to neprašant ir smurto artimoje aplinkoje pavojų keliančiam asmeniui šiame procese nedalyvaujant. Manytume, jog siekiant aiškumo, projekto 8 straipsnio 2 dalyje reikėtų nustatyti, kokiais atvejais apsaugos nuo smurto orderis gali būti paskirtas ex parte ir ex officio.
30.4. Iš siūlomo reguliavimo neaišku, kokius veiksmus turi atlikti policijos pareigūnas, kokias teises turi konflikto šalys (pvz., ar policijos pareigūnas turi nuvykti į įvykio vietą, ar turi išklausyti konflikto šalis, kartu su jomis gyvenančių asmenų nuomonę). Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną, pagal kurią su asmens teisių ribojimais susiję klausimai turi būti reguliuojami ne poįstatyminiuose teisės aktuose, o įstatymuose (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), manytina, kad smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizikos vertinimo kriterijai ir asmenų teisės ir pareigos vertinant pavojaus riziką turėtų būti nustatyti įstatyme. Šiame kontekste pastebėtina, kad kitų valstybių įstatymuose, reguliuojančiuose apsaugos nuo smurto orderio skyrimą, yra nustatomos tokio skyrimo procedūros.[5]
31. Įvertinus keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2, 3 ir 6 dalių tarpusavio santykį lieka neaišku, koks galėtų būti minimalus policijos pareigūno paskirto apsaugos nuo smurto orderio galiojimo terminas. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jis galėtų būti skiriamas „ne ilgiau kaip 72 valandoms”, o to paties straipsnio 3 dalyje – kad 72 valandoms, t. y. nebelieka formuluotės „ne ilgiau kaip”. Be to, keičiamo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje specializuotos kompleksinės pagalbos centrai įpareigojami atlikti pakartotinio smurto artimoje aplinkoje rizikos veiksnių vertinimą likus ne mažiau kaip 48 valandoms iki apsaugos nuo smurto orderio galiojimo termino pabaigos, jei yra smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančio asmens sutikimas, kad toks vertinimas būtų atliktas, todėl akivaizdu, jog apsaugos nuo smurto orderis net teoriškai negalėtų būti skiriamas trumpiau nei 48 valandoms. Siūlytina šį aspektą aiškiai reglamentuoti keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje.
32. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies 3 punkte nustatyta Policijos kompetencija spręsti dėl apsaugos nuo smurto orderio skyrimo, tuo tarpu keičiamo įstatymo 8 straipsnyje subjektu, skiriančiu apsaugos nuo smurto orderį, yra įvardijamas policijos pareigūnas, o ne Policija. Be to, keičiamo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad tuo atveju jei apsaugos nuo smurto orderį reikia skirti ilgesniam terminui, nei nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, ir dėl smurto artimoje aplinkoje pavojų keliančio asmens nepradedamas ikiteisminis tyrimas, apsaugos nuo smurto orderį skyręs policijos pareigūnas ne vėliau nei per 48 valandas nuo apsaugos nuo smurto orderio skyrimo dienos turi kreiptis į apylinkės teismą dėl apsaugos nuo smurto orderio pratęsimo. Taigi vadovaujantis keičiamo įstatymo nuostatomis, dėl apsaugos nuo smurto orderio pratęsimo turi kreiptis tas pats orderį išdavęs policijos pareigūnas. Nuostatos, pagal kurią tam tikrus veiksmus gali atlikti tik orderį skyręs policijos pareigūnas, reikėtų atsisakyti, nes toks policijos pareigūnų funkcijų suvaržymas nėra pagrįstas. Be to, galėtų kilti tokių reikalavimų įgyvendinimo neaiškumų, pavyzdžiui, jeigu orderį skyręs pareigūnas susirgtų, nutrauktų tarnybą. Atkreiptinas dėmesys, kad dalis policijos pareigūnų, galinčių skirti apsaugos nuo smurto orderius, dirba pagal pamainų grafikus, todėl iš siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kaip tokiu atveju, kai orderį skyręs policijos pareigūnas kitas dvi paras nedirbtų, praktikoje būtų įgyvendinama nuostata „apsaugos nuo smurto orderį skyręs policijos pareigūnas ne vėliau nei per 48 valandas nuo apsaugos nuo smurto orderio skyrimo dienos turi kreiptis į apylinkės teismą“.
33. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje numatoma, kad apylinkės teismas apsaugos nuo smurto orderio pratęsimo klausimą nagrinėtų vadovaudamasis BPK nuostatomis. Vis tik iš siūlomo teisinio reguliavimo nėra visiškai aišku, kokį procesinį statusą teisminio nagrinėjimo metu turėtų turėti smurto pavojų patiriantis asmuo ir smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantis asmuo (pvz., galbūt nukentėjusiojo ir įtariamojo).
34. Remiantis keičiamo įstatymo 8 straipsnio 8 dalimi, apylinkės teismas, nusprendęs nepratęsti apsaugos nuo smurto orderio, neturėtų teisės jo panaikinti dar prieš pasibaigiant keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytam jo galiojimo terminui („Jei apylinkės teismas nepratęsia apsaugos nuo smurto orderio, jis nenustoja galioti, kol nesibaigia šio straipsnio 2 dalyje nurodytas terminas”). Taigi teismas iš esmės negalėtų panaikinti šio orderio taikymo net ir tais atvejais, kai būtų nustatyta, kad policijos pareigūnas jį paskyrė nesant teisės aktuose numatytų pagrindų. Manytina, kad tokia įstatyminė nuostata nepagrįstai apribotų konstitucinę teismo funkciją – vykdyti teisingumą. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).
35. Diskutuotina, ar keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatomas apskundimo mechanizmas, pagal kurį skundus dėl policijos pareigūno sprendimo skirti apsaugos nuo smurto orderį ar jo neskirti nagrinėtų policijos įstaigos vadovas, nesukeltų praktinių įstatymo taikymo problemų. Antai įmanoma, kad apsaugos nuo smurto orderį skyręs policijos pareigūnas kreiptųsi į apylinkės teismą dėl orderio pratęsimo ir tuo pačiu metu asmuo, kuriam paskirtas orderis, policijos pareigūno sprendimą skirti orderį skųstų policijos įstaigos vadovui. Tokiu atveju galėtų susidaryti dviprasmiška situacija, kai tuo pačiu metu teismas priimtų sprendimą pratęsti apsaugos nuo smurto orderio galiojimą, o policijos įstaigos vadovas – sprendimą panaikinti orderį. Siekiant to išvengti, svarstytina galimybė keičiamo įstatymo 9 straipsnį koreguoti, jame įtvirtinant teisę skųsti policijos pareigūno sprendimus tiesiogiai apylinkės teismui.
36. Vadovaujantis keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, apsaugos nuo smurto orderis policijos pareigūno gali būti skiriamas ne ilgiau nei 72 valandoms. Atsižvelgiant į tai, abejotinas keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1-4 dalyse numatyto apsaugos nuo smurto orderio apskundimo mechanizmo veiksmingumas. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantis asmuo ir (ar) smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantis asmuo policijos pareigūno sprendimą skirti apsaugos nuo smurto orderį ar jo neskirti gali skųsti policijos įstaigos, kurioje policijos pareigūnas tarnauja, vadovui per 24 valandas nuo apsaugos nuo smurto orderio skyrimo (atsisakymo skirti apsaugos nuo smurto orderį). Sprendimas dėl šio skundo gali būti priimamas per 24 valandas, o sprendimo įteikimui numatoma dar 12 valandų. Taigi asmuo, nesutinkantis su policijos įstaigos vadovo sprendimu, šio sprendimo apskundimui teisme turi tik 12 valandų. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad skundas apylinkės teisme rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas priima sprendimą skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo gavimo dienos. Taigi vadovaujantis keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1-4 dalyse numatyta apsaugos nuo smurto orderio apskundimo tvarka, dažnu atveju skundą priėmus nagrinėti teisme nebelieka paties skundo objekto, nes sueina keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje numatytas jo galiojimo terminas. Atsižvelgiant į tai abejotina, ar apsaugos nuo smurto orderio apskundimo tvarka ir terminai būtų realiai pritaikomi praktikoje.
37. Iš keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje numatomo teisinio reguliavimo lieka neaišku, ar apylinkės teismo sprendimas galėtų būti skundžiamas aukštesniajam teismui.
38. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 dalis tobulintina šiais aspektais:
38.1. Formuluotėje „priima sprendimą atmesti skundą arba palikti galioti apylinkės teismo sprendimą” vietoje žodžio „arba” turėtų būti įrašytas žodis „ir”, nes sprendimas atmesti skundą tuo pačiu reikštų, kad yra paliekamas galioti apylinkės teismo sprendimas.
38.2. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios išvados 34 pastaboje, svarstytina, ar keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje neturėtų būti nustatyta galimybė aukštesniajam teismui panaikinti apylinkės teismo sprendimą pratęsti apsaugos nuo smurto orderį.
38.3. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje numatomas teisinis reguliavimas suponuoja, kad skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas neturėtų teisės pratęsti apsaugos nuo smurto orderio galiojimo, jeigu prieš tai apylinkės teismas šio orderio galiojimą būtų pratęsęs trumpesniam nei 12 kalendorinių dienų terminui. Diskutuotina, ar toks teisinis reguliavimas dera su keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje deklaruojama įstatymo paskirtimi – užtikrinti kiekvieno asmens apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje.
39. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį siūlytume papildyti, įtvirtinant smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančio asmens ar smurtą patyrusio asmens teisę būti išklausytam tiesiogiai ar per atstovą, taip pat šių asmenų teisę nesusitikti su smurto artimoje aplinkoje pavojų keliančiu asmeniu vienose įvykį tiriančių teisėsaugos institucijų patalpose, jeigu tai įmanoma.
40. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje akcentuojama, kad ikiteisminis tyrimas esant smurtui artimoje aplinkoje turėtų būti atliekamas kuo greičiau. Neaišku, kokią pridėtinę vertę kuria toks teisinis reguliavimas, kadangi BPK 1 straipsnio 1 dalyje jau yra minima, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai atskleisti nusikalstamas veikas. Greitumo principas pabrėžiamas ir BPK 172 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Kita vertus, BPK 1 straipsnio 1 dalyje kaip baudžiamojo proceso tikslai įvardijami ir kiti momentai – pvz., tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Neaišku, koks yra šių BPK 1 straipsnio 1 dalyje akcentuojamų baudžiamojo proceso tikslų santykis su minėtuoju keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatomu teisiniu reguliavimu.
Be to, keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje prieš žodį „nusikalstamos” įrašytini žodžiai „galimai padarytos”.
41. Siekiant suderinti keičiamame įstatyme vartojamą terminiją su BK, siūlytina keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje žodį „įvykdytos” keisti į „padarytos”.
42. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje tam tikros funkcijos (organizuoti informacijos perdavimą) nustatytos policijos pareigūnui ar prokurorui. Siekiant aiškiai apibrėžti straipsnyje nurodytų institucijų ir pareigūnų pareigas, reikėtų nustatyti vieną subjektą, kuriam pavedamos nurodytos funkcijos.
43. Pagal keičiamo įstatymo 12 straipsnio 4 dalį, jei, vykdant apsaugos nuo smurto orderį, be priežiūros liktų vaikas, policijos pareigūnai nedelsdami apie tai elektroninių ryšių priemonėmis praneša Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos įgaliotiems teritoriniams skyriams. Pastebėtina, kad policijos pareigūnų pareiga informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ar jos įgaliotus teritorinius skyrius apie apsaugos nuo smurto orderio skyrimo faktą, smurto artimoje aplinkoje pavojų keliančiam asmeniui taikomus įpareigojimus, jų vykdymo trukmę, jeigu su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu gyvena vaikas, smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantis asmuo yra vaikas, vaikas yra tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvena aplinkoje, kurioje buvo smurtauta, jau yra nustatyta keičiamo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 3 punkte. Šiame kontekste pastebėtina, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnai, turintys darbo su nepilnamečiais kompetenciją, įvykio vietoje nustatę vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, privalo nedelsdami imtis veiksmų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui užtikrinti ir apie įvykį nedelsdami informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ar jos įgaliotą teritorinį skyrių. Atsižvelgiant į tai, siūlytina policijos pareigūnų pareigą informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ar jos įgaliotą teritorinį skyrių apie vaiko buvimą nesaugioje aplinkoje (jeigu su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu gyvena vaikas, smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantis asmuo yra vaikas, vaikas yra tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvena aplinkoje, kurioje buvo smurtauta) sieti su tokio fakto nustatymu atvykus į įvykio vietą, o ne su apsaugos nuo smurto orderio išdavimu ar jo vykdymu.
44. Keičiamo įstatymo 13 straipsnį reikėtų tikslinti, siekiant teisinio reguliavimo aiškumo šiame straipsnyje išvardintą informaciją bei vietoj nuorodos į informaciją, nurodytą Reglamento (ES) 2016/679 13 straipsnyje, reikėtų nurodyti tikslią informaciją, kuri turi būti pateikta šiame straipsnyje nurodytiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytas Reglamento straipsnis nustato informaciją, kuri turi būti pateikta, kai asmens duomenys renkami iš duomenų subjekto. Be to, reglamentas yra tiesioginio taikymo teisės aktas ir jo nuostatų perkelti į nacionalinę teisę nereikia.
45. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti: „Asmens sveikatos priežiūros įstaiga, į kurią kreipėsi smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantis asmuo ar smurtą patyręs asmuo, laikydamasi konfidencialumo principo, privalo nedelsdama atlikti smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančio asmens ar smurtą patyrusio asmens sveikatos patikrinimą, suteikti reikalingas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, medicininiuose dokumentuose aprašyti patirtus fizinius sužalojimus ir (ar) psichologinius išgyvenimus. <...>“ Projekto nuostatos diskutuotinos.
45.1. Paciento teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, informacijos apie paciento sveikatos būklę konfidencialumo principas ir jų išimtys jau yra nustatyti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme, todėl nuostata „laikydamasi konfidencialumo principo“ išbrauktina, nes ji ne tik perteklinė, bet ir nėra projektu teikiamo įstatymo reguliavimo dalykas.
45.2. Abejotina nuostata, kad sveikatos priežiūros įstaiga privalo nedelsdama atlikti smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančio asmens ar smurtą patyrusio asmens sveikatos patikrinimą, suteikti reikalingas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Pastebėtina, kad vadovaudamasis Sveikatos sistemos įstatymo 19 straipsniu, sveikatos apsaugos ministras 2004-04-08 įsakymu Nr. V-208 patvirtino Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašą, kuriame yra nustatytas laikas, per kurį turi būti pradėta teikti skubi medicinos pagalba, esant atitinkamai ūmiai klinikinei būklei ar skubiosios medicinos pagalbos indikacijai. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad vienu metu į sveikatos įstaigą gali kreiptis keletas pacientų ( ne tik smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo) dėl skubios medicinos pagalbos suteikimo, siūlytina projekte vietoje „nedelsdama“ įrašyti „teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais“ arba „teisės aktų, nustatančių būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarką, tvarka ir terminais“.
Taip pat abejotina nuostata, kad būtinąją medicinos pagalbą teikianti sveikatos priežiūros įstaiga privalo nedelsdama ne tik suteikti reikalingas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir medicininiuose dokumentuose aprašyti patirtus fizinius sužalojimus ir (ar) psichologinius išgyvenimus. Pažymėtina, jog tam, kad asmens sveikatos būklė (tiek fizinė, tiek psichinė) būtų aprašyta, ji turi būti ištirta atitinkamos srities specialisto.
45.3. Projekto aiškinamajame rašte teigiama: „Įvertinus statistinius duomenis apie smurto artimoje aplinkoje paplitimą, pagalbos teikimą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims ir išanalizavus galiojančius teisės aktus, pastebėtina, kad yra atvejų, kai ikiteisminio tyrimo veiksmai sukuria sąlygas kilti antrinei viktimizacijai: smurtą artimoje aplinkoje patyrę asmenys, jei jie patyrė fizinių sužalojimų, vykstant ikiteisminiam tyrimui, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, dėl savo sveikatos būklės ir patirtų sužalojimų apžiūrimi medikų, o vėliau pakartotinai – teismo medicinos ekspertų. Atsižvelgiant į tai, svarbu tobulinti esamą teisinį medicininės pagalbos teikimo smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims reglamentavimą, kad jiems būtų taikomos tokios sveikatos būklės patikrinimo ir smurto padarytos žalos sveikatai nustatymo procedūros, kurios smurtą artimoje aplinkoje patyrusiam asmeniui, siekiančiam teisingumo, sukeltų kuo mažesnę psichologinę, fizinę ir administracinę naštą.“ Pastebėtina, kad siūlomas teisinis reguliavimas niekaip nekeičia ir negali pakeisti šiuo metu galiojančio teisinio reguliavimo, jog vykstant ikiteisminiam tyrimui asmuo turi kreiptis į teismo medicinos ekspertus. Sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą bei bendrojo darbingumo praradimo mastą nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis bendru sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003-05-23 įsakymu Nr. V-298/158/A1-86. Nurodytos taisyklės patvirtintos, įgyvendinant Baudžiamojo kodekso 141 straipsnio nuostatas.
46. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti: „<...> Asmens sveikatos priežiūros įstaiga informuoja smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantį asmenį ar smurtą patyrusį asmenį, kad su juo susisieks specializuotos pagalbos centras, kuris, jam sutikus, suteiks jam pagalbą, pateikia jam specializuotos kompleksinės pagalbos centro ir emocinės pagalbos tarnybos telefono ryšio numerius bei elektroninio pašto adresus ir rašytinę informaciją apie teikiamos specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims pobūdį bei informaciją, nurodytą Reglamento (ES) 2016/679 13 straipsnyje. <...>“. Manytume, kad pavedimas sveikatos priežiūros įstaigai pateikti smurtą patyrusiam asmeniui rašytinę informaciją apie teikiamos specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims pobūdį, nėra sveikatos priežiūros įstaigai būdinga funkcija ir gali būti pernelyg didelė administracinė našta sveikatos priežiūros įstaigai, dėl to tokios rašytinės informacijos pateikimas gali tapti tiesiog formalia procedūra pasirašyti dokumentą su atitinkama informacija. Taip pat neaišku, kokia informacija turima omenyje, pateikiant nuorodą į Reglamento (ES) 2016/679 13 straipsnį. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytas Reglamento straipsnis nustato informaciją, kuri turi būti pateikta, kai asmens duomenys renkami iš duomenų subjekto. Siūlytume projekte konkrečiai nurodyti, kokia informacija turi būti pateikta asmeniui šiuo atveju ir visai atsisakyti nuorodos į Reglamentą (ES) 2016/679, nes reglamentas yra tiesioginio taikymo teisės aktas ir jo nuostatų perkelti į nacionalinę teisę nereikia.
47. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti: „<...> Asmens sveikatos priežiūros įstaiga specializuotos kompleksinės pagalbos centrui privalo pateikti būtiniausius smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančio asmens ar smurtą patyrusio asmens kontaktinius duomenis, kad jis galėtų susisiekti su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu ar smurtą patyrusiu asmeniu (nurodyti vardą, pavardę, telefono ryšio numerį, elektroninio pašto adresą).“ Pastebėtina, kad pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnį, apie sužalotus pacientus, kuriems žala galėjo būti padaryta nusikalstama veika, sveikatos priežiūros įstaigos privalo nedelsdamos pranešti teisėsaugos institucijoms. Projektu teikiamo įstatymo nuostatos niekaip negali pakeisti šios galiojančiame įstatyme įtvirtintos sveikatos priežiūros įstaigų pareigos. Atsižvelgdami į tai, taip pat į projekto 13 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas dėl policijos pareigūnų pareigos nedelsiant apie gautą pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje elektroninių ryšių priemonėmis informuoti specializuotos kompleksinės pagalbos centrą, ir į tai, kad pagal gero valdymo principą valstybės institucijų funkcijos neturi būti dubliuojamos, siūlytume vertinamos projekto nuostatos atsisakyti.
Kartu atkreiptinas dėmesys į panašių teisinių santykių reguliavimą kituose įstatymuose. Pvz., pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, ne sveikatos priežiūros įstaigos įpareigojamos teikti informaciją, bet pavedama Sveikatos apsaugos ministerijai sudaryti teisines prielaidas sveikatos priežiūros įstaigų medikams turėti pareigą nusiųsti tėvus ar kitus vaiko atstovus pagal įstatymą į konkrečioje savivaldybės teritorijoje socialines paslaugas šeimoms teikiančią įstaigą dėl galimybės šeimai gauti reikalingas paslaugas ar kitokią pagalbą (49 straipsnio 4 dalies 5 punktas).
48. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse siūloma nustatyti asmens sveikatos priežiūros įstaigų, socialinių paslaugų įstaigų, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgaliotų teritorinių skyrių, švietimo įstaigų pareigą informuoti specializuotos kompleksinės pagalbos centrą apie smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantį asmenį ar smurtą patyrusį asmenį ir pateikti būtiniausius kontaktinius jo duomenis. Tačiau pagal kitus įstatymus nurodyti subjektai turi informuoti policiją (šioje išvadoje minėtas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 9 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 35 straipsnis). Toks skirtingas teisinis reguliavimas stokoja sistemiškumo ir nuoseklumo, todėl gali kilti teisės taikymo problemų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 14 straipsnį, specializuotos kompleksinės pagalbos centrai neturi pareigos pranešti apie smurtą artimoje aplinkoje policijai (14 straipsnio 4 dalies 11 ir 12 punktuose nustatyta jų teisė tik informuoti smurtą patyrusį asmenį, tiesiogiai besikreipiantį į specializuotos kompleksinės pagalbos centrą, apie galimybę pateikti kompetentingai institucijai skundą dėl smurto artimoje aplinkoje). Siūlytume suvienodinti teisinį reguliavimą ir nustatyti, jog apie visus smurto artimoje aplinkoje atvejus būtų informuota policija.
49. Neaiškus keičiamo įstatymo nuostatų dėl specializuotos kompleksinės pagalbos teikimo santykis su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatomis dėl atvejo vadybos. Pagal keičiamą įstatymą, visais atvejais nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiai šeimai teikiama specializuota kompleksinė pagalba, o pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 363 straipsnį, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, ne vėliau kaip kitą darbo dieną inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą ir organizuoja mobiliosios komandos sudarymą. Taigi taikant įstatymą būtų neaišku, kas turi teikti kompleksinę pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims, jeigu su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu gyvena vaikas, smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantis asmuo yra vaikas, vaikas yra tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku ar gyvena aplinkoje, kurioje buvo smurtauta. Projektas tobulintinas, pašalinant nurodytą neaiškumą.
50. Siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 14 straipsnio 4 dalies 1 punktą nustatant, kad specializuotos kompleksinės pagalbos centras įvertintų ne tik smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančio asmens ar smurtą patyrusio asmens individualius ir specialiuosius poreikius, atsiradusius dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau ir tokio asmens individualius ir specialiuosius poreikius apskritai, pavyzdžiui asmens turimą neįgalumą, sveikatos problemas ir panašiai, kurie, nors ir yra nesusiję su patirtu smurtu, yra reikšmingi. Priešingu atveju abejotina, ar specializuotos kompleksinės pagalbos centras galėtų suteikti tinkamą individualizuotą pagalbą.
51. Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje reikėtų tikslinti formuluotę „kuris pageidauja teikti specializuotą kompleksinę pagalbą (toliau – pageidaujanti teikti specializuotą kompleksinę pagalbą įstaiga), joje vietoj žodžių „pageidauja“, „pageidaujanti“ vartoti žodžius „siekia“, „siekianti“. Atitinkamai tikslintina kitur keičiamame įstatyme vartojama terminija.
52. Keičiamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatoma, kad smurtas artimoje aplinkoje užtraukia BK numatytą baudžiamąją atsakomybę.
Minėta, kad keičiamame įstatyme smurtas artimoje aplinkoje apibrėžiamas itin plačiai. Remiantis keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, smurtas artimoje aplinkoje yra artimoje aplinkoje veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, turtinę ir (ar) neturtinę žalą. Vis tik BK nėra kriminalizuotos visos šios nurodytos veikos – pvz., BK nėra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už ekonominį smurtą, pasireiškiantį finansinių išteklių kontrole, išteklių ribojimu, neleidimu įsigyti turto, vertimu pasiaiškinti dėl turto naudojimo[6]. Taip pat BK nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už tam tikras psichinio smurto formas. Vadinasi, keičiamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis šiuo atžvilgiu yra netiksli ir klaidinanti. Taip pat pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis suformuluota netiksliai ir dėl to, jog tam tikros smurto artimoje aplinkoje formos gali atitikti ne tik BK, bet ir Administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK) įtvirtintas administracinių nusižengimų sudėtis[7].
53. Remiantis keičiamo įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, kaltininkas, padaręs žalą žmogaus sveikatai, turtui, aplinkai, taip pat neturtinę žalą, privalėtų ją atlyginti smurtą patyrusiam asmeniui Civilinio kodekso nustatyta tvarka, jeigu jo atžvilgiu būtų priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo prievolė baudžiamajame procese gali kilti ir nepriėmus apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Tai galėtų būti atvejai, kai, pvz., kaltininkas yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Nors BPK 115 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį priimdamas būtent apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosprendžiu atleidęs kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 36–40, kt. straipsniai), teismas, jeigu žala neatlyginta, civilinio ieškinio klausimus išsprendžia iš esmės, t. y. pareikštą civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkina arba jį atmeta[8]. Be to, smurtas artimoje aplinkoje gali pasireikšti nebūtinai nusikalstamos veikos padarymu. Žalos atlyginimo prievolė gali kilti, pvz., ir dėl administracinio nusižengimo padarymo. Dėl to siūlytina keičiamo įstatymo 17 straipsnio 2 dalį tikslinti.
54. Jeigu būtų atsižvelgta į Teisės departamento išvadoje dėl kartu teikiamo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 489 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (reg. Nr. XIVP-1057) pateiktą siūlymą papildyti ANK 489 straipsnio 1 dalies dispoziciją nuostatomis dėl piktnaudžiavimo smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančio asmens teisėmis, tuomet analogiškai turėtų būti pildomas ir keičiamo įstatymo 18 straipsnis. Taip pat tokiu atveju turėtų būti papildytas ir keičiamo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 2 punktas, jame nurodant, kad smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantis asmuo įspėjamas dėl jam gresiančios atsakomybės už minėtą veiką.
55. Įstatymo projekto 3 straipsnio 6 dalies formuluotėje „Jeigu 2022 m. spalio 1 d. nėra juridinių asmenų, galinčių nuo 2023 m. sausio 1 d. teikti akredituotą specializuotą kompleksinę pagalbą <...>“ vietoj žodžio „galinčių“ reikėtų įrašyti teisės požiūriu tikslesnę formuluotę „turinčių teisę“.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. [email protected]
M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p [email protected]
S. Mikšys, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected]
D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. [email protected]