LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KALBOS
KONSTITUCINIO ĮSTATYMo PROJEKTO

2021-10-11 Nr. XIVP-880

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1. Konstituciniai įstatymai teisės aktų hierarchijoje turi aukštesnę galią nei paprastieji (ordinariniai) įstatymai, kurie negali prieštarauti konstituciniams įstatymams. Pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Seimo statute nustatyta, kad konstitucinių įstatymų projektai negali būti svarstomi ir priimami skubos ar ypatingos skubos tvarka, taip pat kad nepriimtas konstitucinis įstatymas Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiamas ne anksčiau kaip po 9 mėnesių (171³ straipsnio 3 dalis, 171⁴ straipsnio 6 dalis). Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstituciniais įstatymais turėtų būti reguliuojamos konstituciškai svarbios visuomeninių santykių sritys, ypač reikšmingi valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimai (2020 m. liepos 30 d. nutarimas); sudėtingesne šių įstatymų priėmimo ir keitimo tvarka siekiama sudaryti prielaidas užtikrinti juose nustatyto teisinio reguliavimo stabilumą (2019 m. vasario 15 d., 2020 m. liepos 30 d. nutarimai).

Taigi į Konstitucinių įstatymų sąrašą įrašytu Valstybinės kalbos konstituciniu įstatymu turėtų būti sureguliuoti reikšmingiausi valstybinės kalbos vartojimo viešajame gyvenime aspektai, nustatytos svarbiausios valstybinės kalbos apsaugą užtikrinančios taisyklės. Dėl aukštesnės konstitucinio įstatymo galios ir sudėtingesnės jo keitimo tvarkos, kuria užtikrinamas didesnis juo reguliuojamų santykių stabilumas, konstitucinio įstatymo nuostatos dėstytinos lakoniškai, kuo labiau apibendrintai, įtvirtinant bendrus principus ir vengiant detalaus reglamentavimo.

Teikiamas projektas šiuo atžvilgiu tobulintinas, nes, viena vertus, jame siūloma nemažai gana detalių nuostatų, kurias, prireikus, galėtų būti sudėtinga pakeisti, kita vertus, kai kurių svarbių valstybinės kalbos vartojimo klausimų, pavyzdžiui, visuomenei labai svarbaus asmenvardžių rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose klausimo, taip pat juridinių asmenų pavadinimų rašymo reguliavimas projekte apskritai nenumatytas.

2. Projekto preambulės ketvirtojoje pastraipoje minimas Lietuvos valstybės ir visuomenės interesas užtikrinti lietuvių kalbos konstitucinį statusą, tačiau šio statuso turinys preambulėje atsispindi tik fragmentiškai, neatsižvelgus į Konstitucinio Teismo aktuose (1999 m. spalio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gegužės 10 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimuose, 2009 m. lapkričio 6 d., 2014 m. vasario 27 d. sprendimuose) atskleistą valstybinės kalbos konstitucinio statuso sampratą: lietuvių kalba yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė; lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė; valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija; valstybinės kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių dalyvavimo valdant valstybę prielaida ir būtina sąlyga; ir kt.

3. Svarstytina, ar preambulės antrosios pastraipos nereikėtų atsisakyti kaip perteklinės, nes joje nurodytus siekius iš esmės apima preambulės ketvirtosios pastraipos formuluotės. Jeigu šios pastraipos nebūtų atsisakyta, siūlytume išbraukti formuluotę „kaip viešojo intereso dalyko“.

4. Preambulės trečiojoje pastraipoje vietoj žodžio „grindžiamas“ įrašytina „grindžiamą“, o vietoj žodžio „krypį“ įrašytina „kryptį“.

5. Preambulės ketvirtojoje pastraipoje formuluotė „Valstybė įsipareigoja užtikrinti lietuvių kalbos kaip viešojo intereso dalyko apsaugą ir raidą ir“ išbrauktina, nes ji nei kalbos požiūriu, nei pagal prasmę nesisieja su kontekstu.

6. Projekto 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šiuo įstatymu būtų reglamentuojama, be kita ko, valstybinės kalbos priežiūra ir kontrolė. Šiuo atžvilgiu pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal oficialiąją konstitucinę valstybinės kalbos doktriną įstatymų leidėjas privalo nustatyti, be kita ko, valstybinės kalbos apsaugos priemones (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gegužės 10 d. nutarimai, 2014 m. vasario 27 d. sprendimas). Antra, iš projekto nuostatų nėra aiškus sąvokų „kalbos priežiūra“ ir „kalbos kontrolė“ turinys bei tarpusavio santykis (projekto 18 straipsnyje kalbama apie lietuvių kalbos priežiūrą ir stebėseną, kurią atliktų įgaliota valstybės institucija, turinti užtikrinti, kad būtų laikomasi šio įstatymo reikalavimų, o 19 straipsnyje minima šio įstatymo vykdymą kontroliuojanti įgaliota valstybės institucija, tačiau šių straipsnių nuostatų santykis neaiškus; žr. 48, 49 pastabas).

7. Projekto 1 straipsnio 2 dalies nuostatoje „Įstatymas nereglamentuoja tautinėms mažumoms ar etninėms grupėms priklausančių asmenų ir jų bendrijų kitų įstatymų nustatytos teisės puoselėti gimtąją kalbą“ kaip perteklinių ir netikslių atsisakytina formuluočių „ar etninėms grupėms“ bei „ir jų bendrijų kitų įstatymų nustatytos“. Kartu pažymėtina, kad šios nuostatos paskirtis yra neaiški, ji gali klaidinti (pavyzdžiui, neaišku, koks yra jos santykis su projekte siūlomu valstybinės kalbos vartojimo švietimo srityje teisiniu reguliavimu; žr. 29 pastabą), todėl svarstytina, ar šios nuostatos nereikėtų atsisakyti.

8. Projekto 1 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kam būtų taikomas šis įstatymas. Pažymėtina, kad šios dalies antrajame sakinyje išdėstytos nuostatos prasmė yra visiškai neaiški ir tikslintina (nesuprantama nei tai, koks yra ryšys tarp kitų Lietuvos Respublikos juridinių bei fizinių asmenų ir tarptautinių teisinių santykių, nei pačios formuluotės „įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek tarptautiniam teisiniam santykiui taikytina Lietuvos Respublikos teisė“ prasmė). Kartu pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose (1999 m. spalio 21 d., 2006 m. gegužės 10 d. nutarimai, 2014 m. vasario 27 d. sprendimas).

9. Konstitucinio įstatymo teisinė galia suponuoja įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų pareigą suderinti su juo paprastuosius (ordinarinius) įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, kuriuose atitinkami visuomeniniai santykiai reguliuojami išsamiau ir detaliau. Atsižvelgiant į tai, projekto 1 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kitų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos dėl lietuvių kalbos ir kitų kalbų vartojimo taikomos tiek, „kiek to nereglamentuoja šis įstatymas“, išbrauktina kaip teisiškai ydinga, nes ji užkirstų kelią taikyti visas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, kuriomis būtų sukonkretinamos šiame konstituciniame įstatyme įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės ir tie patys santykiai būtų reguliuojami detaliau.

10. Projekto 2 straipsnio 1 dalies formuluotė „skirta viešojo gyvenimo reikmėms“ keistina formuluote „skirta vartoti viešajame gyvenime“.

11. Atsižvelgiant į tai, kad projekto 2 straipsnio 1 dalyje siūloma įtvirtinti sąvoką „bendrinė lietuvių kalba“, būtent ši sąvoka, o ne sutrumpintas jos variantas „bendrinė kalba“, ir turėtų būti vartojama kitose projekto nuostatose (2 straipsnio 2 dalyje apibrėžiama sąvoka turėtų būti „bendrinės lietuvių kalbos norma“, to paties straipsnio 3 dalyje apibrėžiama sąvoka – „lietuvių kalbos tvarkyba“ (plg. su projekto III skyriaus ir 15 straipsnio pavadinimais), o šios sąvokos apibrėžtyje, taip pat 15 straipsnio 3 dalyje ir 16 straipsnio 1 dalyje po žodžio „bendrinės“ įrašytina „lietuvių“).

12. Projekto 2 straipsnio 3 dalyje lietuvių kalbos tvarkyba apibrėžta, be kita ko, kaip kalbos statusą užtikrinančių priemonių visuma. Šioje formuluotėje patikslintina, ar turimas omenyje valstybinės kalbos statuso užtikrinimas, ar kažkas kita.

13. Projekto 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta sąvoka „oficialusis Lietuvos Respublikos vietovardis“ projekto tekste tėra pavartota vieną kartą (beje, netiksliai) – 13 straipsnyje, skirtame vietovardžių vartojimui reglamentuoti, todėl svarstytina, ar tikslinga šią sąvoką įtvirtinti 2 straipsnyje, tarp pagrindinių įstatymo sąvokų, ar užtektų ją apibrėžti (paaiškinti) pačiame 13 straipsnyje. Be to, pažymėtina, kad nėra aišku, kokie teisės aktai, kuriuose yra nustatyti Lietuvos Respublikos geografinių objektų pavadinimai lietuvių kalba, turimi omenyje.

14. Projekto 2 straipsnio 5 dalyje apibrėžta sąvoka „specialiosios radijo ir televizijos programos“ toliau tekste nėra pavartota nė karto. Diskutuotina, ar tokių specifinių visuomenės informavimo srities sąvokų apibrėžtis apskritai turėtų tapti siūlomo priimti konstitucinio įstatymo, kuriame turėtų būti reguliuojami reikšmingiausi valstybinės kalbos vartojimo viešajame gyvenime aspektai, reguliavimo dalyku. Neaiškus ir šios sąvokos santykis su projekto 10 straipsnyje pavartotų sąvokų „specialiosios audiovizualinės programos“ ir „specialiosios programos“ turiniu.

15. Projekto 2 straipsnio 6 dalyje siūloma apibrėžti sąvoką „viešieji dokumentai“, nors toliau tekste ji taip pat pavartota tik kartą. Manome, kad šios sąvokos apibrėžtis siūlomame priimti konstituciniame įstatyme taip pat būtų perteklinė ir neatitiktų jo reguliavimo dalyko.

16. Projekto 3 straipsnio pavadinimą siūlytume formuluoti „Valstybinės kalbos statusas“.

17. Svarstytina, ar projekto 3 straipsnyje neturėtų būti įtvirtinta ne tik asmens teisė Lietuvos Respublikoje vartoti lietuvių kalbą ir gauti ja informaciją visose viešojo gyvenimo srityse, bet, pirmiausia, bendras principas, kad viešajame Lietuvos Respublikos gyvenime vartojama valstybinė kalba.

18. Projekto 4 straipsnio 3 dalyje siūloma pakartoti Konstitucijos 117 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą, kad teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta lietuvių kalba, tačiau nenumatoma įtvirtinti to paties Konstitucijos straipsnio 3 dalyje garantuotos asmenų, nemokančių lietuvių kalbos, teisės teismo procese, taip pat ikiteisminio tyrimo veiksmuose dalyvauti per vertėją. Manome, kad, konstituciniame įstatyme įtvirtinus minėtą principą, kartu turėtų būti numatytas ir šios konstitucinės garantijos įgyvendinimas.

19. Projekto 5, 6 straipsniuose siūloma gana detaliai reglamentuoti tam tikrus valstybinės kalbos vartojimo valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų veikloje aspektus, tačiau subjektų, kuriems turėtų būti taikomi su valstybinės kalbos vartojimu susiję reikalavimai, ratas apibrėžtas per siaurai, apskritai stokojama bendro principo, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės ir kitus dokumentus tvarko valstybine kalba. Šiuo atžvilgiu primintina, kad Konstitucinio Teismo aktuose, be kita ko, yra nurodyti tokie valstybinės kalbos vartojimo reikalavimai: lietuvių kalba privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba (1999 m. spalio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gegužės 10 d. nutarimai, 2014 m. vasario 27 d. sprendimas). Svarstytinas labiau apibendrintas, lakoniškesnis šių projekto straipsnių nuostatų išdėstymas viename straipsnyje, dirbtinai neatskiriant vidaus ir viešojo administravimo veiklos, institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų tarpusavio santykių nuo jų „santykių su juridiniais ir fiziniais asmenimis“.

20. Projekto 5 straipsnio pavadinime ir 1, 2, 4 dalyse vietoj formuluočių „institucijų ir įstaigų“, „institucijos ir įstaigos“, „institucijoms ir įstaigoms“ įrašytina atitinkamai „institucijų, įstaigų, įmonių ir organizacijų“, „institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos“, „institucijoms, įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms“.

21. Projekto 5 straipsnio 1 dalies formuluotę „sprendimų priėmimo procedūrų ir vidaus administravimo veiklos vykdymo kalba yra lietuvių kalba“ siūlytume pakeisti formuluote „veikla organizuojama ir vykdoma valstybine kalba“.

22. Projekto 6 straipsnio pavadinime ir 2–5 dalyse, taip pat kitose projekto nuostatose vartojamoje formuluotėje „valstybės ir savivaldybių institucijos ir subjektai“ žodžio „subjektai“ reikšmė yra neaiški, todėl ši formuluotė atitinkamai tikslintina, atsižvelgiant į konkretų kontekstą.

23. Projekto 6 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybės viešojo administravimo veiklos vykdymo žodžiu ir raštu kalba yra lietuvių kalba, išskyrus šiame straipsnyje nurodytas išimtis. Atkreipiame dėmesį į tai, kad šiame straipsnyje siūlomas teisinis reguliavimas neapima atvejų, kai valstybinės kalbos nemokantiems asmenims turi būti užtikrinta galimybė savo teises įgyvendinti per vertėją, numatytų kai kuriuose kituose galiojančiuose įstatymuose, kurie turėtų būti suderinti su aukštesnės galios konstituciniu įstatymu (pavyzdžiui, pagal Viešojo administravimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalį, kai asmuo, dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, nemoka ar nesupranta valstybinės kalbos arba dėl sensorinio ar kalbos sutrikimo negali suprantamai reikšti savo minčių, administracinėje procedūroje turi dalyvauti vertėjas; pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 71 straipsnio 1 dalies 6 punktą prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę nemokamai naudotis vertimo žodžiu paslaugomis tiek, kiek tai susiję su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu). Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar projekto 6 straipsnyje siūlomas teisinis reguliavimas neturėtų būti papildytas nuostata, kuria būtų užtikrinta galimybė valstybinės kalbos nemokantiems asmenims įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka savo teises įgyvendinti per vertėją.

24. Projekto 6 straipsnio 3 dalies paskutiniajame sakinyje išdėstytos nuostatos atsisakytina kaip perteklinės, nes ją apima šios dalies pirmojo sakinio turinys.

25. Projekto 6 straipsnio 4, 5 dalyse vartojama formuluotė „Lietuvos Respublikoje veikiančių Europos Sąjungos valstybėse narėse ar kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įregistruotų juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialai“ ir 1 straipsnio 3 dalyje pavartota formuluotė „Lietuvos Respublikoje veikiantys Europos Sąjungos valstybėse narėse ar kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigę juridiniai asmenys, organizacijos ir jų padaliniai“ derintinos tarpusavyje.

26. Projekto 6 straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka „buhalterinės, finansinės apskaitos dokumentai“ tikslintina, atsižvelgiant į Įmonių finansinės atskaitomybės ir Buhalterinės apskaitos įstatymuose vartojamas sąvokas „finansinė atskaitomybė“ ir „buhalterinė apskaita“, arba formuluotina bendriau – „apskaitos, atskaitomybės dokumentai“. Apskritai šioje dalyje siūlomas įtvirtinti teisės normas reikėtų formuluoti ne kaip valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų pareigą dokumentus „priimti lietuvių kalba“, o kaip bendrą principą, kad visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės ir kitus dokumentus tvarko valstybine kalba (žr. šios išvados 19 pastabą).

27. Projekto 6 straipsnio 6 dalies nuostata, kad sandoriai su užsienio valstybių asmenimis sudaromi lietuvių ir kita abiem pusėms priimtina kalba, tikslintina, atsižvelgiant į tai, kad sandoriai gali būti ne tik dvišaliai, bet ir vienašaliai bei daugiašaliai (Civilinio kodekso 1.63 straipsnio 2 dalis); vietoj žodžių „abiem pusėms“ įrašytinas žodis „šalims“.

28. Projekto 7 straipsnio 1 dalies formuluotėje „lietuvių kalbos dalyko“ išbrauktinas perteklinis žodis „dalyko“.

29. Projekto 7 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybinėse ir savivaldybių švietimo įstaigose mokoma ir mokymosi pasiekimai vertinami lietuvių kalba. Konstituciniame įstatyme įtvirtinus tokią nuostatą ir nenumačius jokių galimų išimčių, nebūtų teisinio pagrindo bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklose vykdyti mokymą tautinių mažumų kalbomis (tokia galiojančio Švietimo įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje, 30 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe naudojamasi daugelyje šiuo metu Lietuvoje veikiančių mokyklų). Šiuo atžvilgiu diskutuotina, ar panaikinus galimybę ugdymo procesą minėtose švietimo įstaigose vykdyti arba kai kurių dalykų mokyti tautinės mažumos kalba, nebūtų sudarytos prielaidos neproporcingai suvaržyti konstitucinę tautinėms bendrijoms priklausančių piliečių teisę puoselėti savo kalbą (Konstitucijos 37 straipsnis).

30. Projekto 7 straipsnio 3 dalyje siūloma nuostata, nukreipianti į švietimo ir mokslo ministro patvirtintas bendrojo ugdymo programas, mūsų vertinimu, pagal savo konkretumą turėtų būti veikiau paprastojo (ordinarinio) įstatymo, kuriuo reguliuojami švietimo santykiai, o ne esmines valstybinės kalbos viešojo vartojimo taisykles nustatančio konstitucinio įstatymo reguliavimo dalykas.

31. Analogiška pastaba taikytina ir projekto 7 straipsnio 4 daliai. Mūsų nuomone, konstitucinio įstatymo lygmeniu pakaktų įtvirtinti bendrą principą, kad valstybė remia lituanistinį švietimą.

32. Projekto 8 straipsnio „Lituanistika“ 1 dalyje siūloma įtvirtinti nuostatą, kad valstybė pripažįsta lituanistikos mokslo tyrimų svarbą, šio straipsnio 2 dalyje – nuostatą, kad valstybė remia lietuvių kalbos tyrimo programas, o 15 straipsnio 2 dalyje – nuostatą, kad valstybė skatina lietuvių kalbos mokslo tyrimus. Siūlytume konstituciniame įstatyme vietoj šių trijų labai panašaus turinio nuostatų įtvirtinti bendrą principą, kad valstybė skatina ir remia lituanistikos tyrimus, ar pan.

33. Projekto 9 straipsnio „Vartotojų informavimas ir aptarnavimas“ 2 dalyje siūloma nustatyti, kad vartotojams lietuvių kalba būtų teikiama teisės aktų nustatyta rašytinė informacija apie Lietuvos Respublikoje vykdomus civilinius sandorius ir (arba) teikiamas paslaugas. Analogiško reikalavimo, taikytino rašytinei informacijai apie prekes (jų pavadinimams, aprašams, naudojimo (vartojimo) instrukcijoms ir kt.) šiame straipsnyje nėra numatyta. Neaišku, ar jis galėtų būti kildinamas iš šio straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią prekes parduodantys asmenys būtų įpareigoti užtikrinti vartotojų aptarnavimą lietuvių kalba, todėl svarstytina, ar atitinkamas reikalavimas neturėtų būti įtvirtintas eksplicitiškai.

34. Projekto 10 straipsnyje „Viešosios informacijos teikimas audiovizualinėmis priemonėmis“ vartojamų sąvokų „audiovizualinės priemonės“, „audiovizualinė informacija“, „audiovizualinės programos“ turinys, taip pat pastarosios sąvokos santykis su kitose projekto nuostatose vartojama sąvoka „radijo ir televizijos programos“ (2 straipsnio 5 dalis, 16 straipsnio 2 dalis) nėra visiškai aiškūs. Atsižvelgiant į tai, kad tarptautinis žodis „audiovizualinis“ reiškia „apimantis garsą ir vaizdą“, „suvokiamas vienu metu klausa ir rega“, kyla abejonių, ar projekto 10 straipsnio 1 dalyje numatyti valstybinės kalbos vartojimo reikalavimai būtų taikomi ir radijui.

35. Projekto 10 straipsnio 1 dalyje po žodžio „išskyrus“ išbrauktini pertekliniai žodžiai „specialiąsias audiovizualines programas bei“, nes tarp toliau tekste vardijamų programų dar kartą minimos specialiosios programos.

36. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal projekto 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą sąvokos „specialiosios radijo ir televizijos programos“ apibrėžtį ši sąvoka apima tautinėms mažumoms skirtas programas, taip pat kalbų besimokantiems asmenims skirtas programas, o projekto 10 straipsnio 1 dalyje mokomosios, specialiosios, Lietuvos tautinėms mažumoms skirtos programos vardijamos kaip atskiros, viena kitos neapimančios programų kategorijos.

37. Projekto 11 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje vietoj žodžio „Abipusiu“ siūlytume įrašyti „Šalių“, o žodį „abiem“ išbraukti kaip perteklinį.

38. Projekto 11 straipsnio 2 dalį siūlytume formuluoti taip: „Darbdaviai užtikrina, kad darbuotojams būtų prieinama informacija darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais, darbui atlikti reikalinga informacija ir konsultacijos lietuvių kalba, taip pat kad darbuotojo prašymu ši informacija būtų pateikiama jam suprantama užsienio kalba.“

39. Projekto 12 straipsnio nuostatą siūlytume formuluoti taip: „Valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų, kitų viešųjų juridinių asmenų darbuotojai, taip pat kiti viešąsias paslaugas teikiantys asmenys privalo mokėti lietuvių kalbą.“ Atsižvelgiant į tai, kad pagal projekto 9 straipsnio 1 dalį prekes parduodantys ir (arba) paslaugas teikiantys asmenys būtų įpareigoti užtikrinti vartotojų aptarnavimą lietuvių kalba, 12 straipsnyje nebereikia papildomai įtvirtinti reikalavimo, kad lietuvių kalbą mokėtų „prekes tiesiogiai parduodantys ar paslaugas tiesiogiai teikiantys kitų viešųjų juridinių asmenų darbuotojai“, bet jeigu šios nuostatos vis dėlto nebūtų atsisakyta, ją reikėtų koreguoti, išbraukiant žodį „viešųjų“, nes reikalavimas užtikrinti vartotojų aptarnavimą lietuvių kalba suponuoja, kad lietuvių kalbą turi mokėti ir privačių juridinių asmenų darbuotojai, tiesiogiai parduodantys prekes ar tiesiogiai teikiantys paslaugas.

Projekto 12 straipsnio kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, valstybės tarnautojams iš Konstitucijos kyla reikalavimas valstybinę kalbą mokėti gerai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatuota: „Valstybinis lietuvių kalbos statusas suponuoja būtinumą valstybės tarnybos sistemą organizuoti ir jai funkcionuoti taip, kad į valstybės tarnybą (atitinkamas pareigas) būtų priimami tik tokie asmenys, kurie valstybinę kalbą moka gerai; geras valstybinės kalbos mokėjimas – būtina prielaida tam, kad šie asmenys, būdami valstybės tarnautojais, galės tinkamai vykdyti savo pareigas, kad į juos, kaip į valstybės tarnautojus, žodžiu ar raštu besikreipiantiems asmenims nekils sunkumų su jais bendraujant, taip pat kad bus užtikrintas normalus įvairių valstybės ir savivaldybių institucijų bendravimas, kad jiems nekils kitų sunkumų vykdant tarnybines pareigas ar su valstybės tarnyba susijusias užduotis.“).

40. Projekto 13 straipsnyje atsisakytina netikslios formuluotės „valstybės ir savivaldybių institucijų ir subjektų“, taip pat perteklinių žodžių „kelio ženkluose“ ir „norminių“; atsižvelgiant į projekto 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžtą sąvoką, po žodžio „Lietuvos“ įrašytina „Respublikos“ („Teisės aktuose, dokumentuose, valstybės informacinėse sistemose ir valstybės registruose, taip pat kitais teisės aktų nustatytais atvejais vartojami oficialieji Lietuvos Respublikos vietovardžiai.“).

41. Svarstytina, ar projekto 14 straipsnio „Viešieji užrašai“ 2 dalyje numatyta galimybė turizmo informacijos reikmėms, taip pat tarptautiniuose renginiuose prie viešojo užrašo lietuvių kalba pateikti jo vertimą į užsienio kalbą neturėtų būti išplėsta ir tautinių mažumų organizacijų skelbiamų informacinių viešųjų užrašų atžvilgiu.

42. Projekto 15 straipsnio „Lietuvių kalbos tvarkybos organizavimas“ 1 dalies siūlome atsisakyti kaip pernelyg deklaratyvios ir neturinčios norminės prasmės, arba ji turėtų būti patikslinta, aiškiau įvardijant už lietuvių kalbos tvarkybos organizavimą atsakingus subjektus.

43. Projekto 15 straipsnio 2 dalyje po žodžio „visose“ įrašytina „viešojo gyvenimo“, žodis „savąją“ keistinas žodžiu „lietuvių“. Šios dalies nuostata, kad valstybė skatina lietuvių kalbos mokslo tyrimus, dubliuoja projekto 8 straipsnio „Lituanistika“ nuostatas (žr. šios išvados 32 pastabą).

44. Projekto 15 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybė remia žymiausių užsienio autorių kūrinių vertimų į lietuvių kalbą leidybą. Diskutuotina, ar valstybės paramos vertimų leidybai kriterijus turėtų būti autorių garsumas, ar pačių kūrinių vertingumas.

45. Projekto 16 straipsnio „Lietuvių kalbos taisyklingumas ir funkcionalumas“ 1 dalyje siūlytume atsisakyti perteklinių formuluočių ir įvairių galimų viešosios informacijos šaltinių vardijimo ir šią dalį formuluoti taip: „Teisės aktų, dokumentų ir viešosios informacijos kalba turi atitikti bendrinės lietuvių kalbos normas.“

46. Pagal projekto 16 straipsnio 2 dalį kino, teatro, grožinės literatūros, kitų meninės kūrybos sričių kalbai reikalavimas atitikti bendrinės lietuvių kalbos normas nebūtų taikomas. Pažymime, kad literatūros ir meno kūrinių kalbai taikytina išimtis turėtų būti formuluojama daug siauriau, siejant ją su tais atvejais, kai bendrinės lietuvių kalbos normų nesilaikymas yra tikslinga meninės raiškos priemonė, o ne sudarant teisines prielaidas apskritai neredaguoti leidžiamų grožinės literatūros kūrinių ar pan. Be to, siūlytume nevardyti įvairių galimų viešosios informacijos pateikimo tarmiškai šaltinių ir pasirinkti kokią nors bendrą formuluotę. Pavyzdžiui, mūsų nuomone, projekto 16 straipsnio 2 dalis galėtų būti formuluojama taip: „Šis reikalavimas netaikomas literatūros ir meno kūrinių kalbai, kai bendrinės lietuvių kalbos normų nesilaikoma dėl meninės raiškos, taip pat tarme pateikiamos viešosios informacijos kalbai.“

47. Projekto 17 straipsnyje „Valstybinė lietuvių kalbos komisija“ siūloma nustatyti šios komisijos įgaliojimus, įtvirtinti teisę bendradarbiauti su įvairiomis kitomis institucijomis, įstaigomis, organizacijomis, taip pat nustatyti privalomąją jos nutarimų galią. Atsižvelgdami į aukštesnę nei paprastųjų įstatymų konstitucinio įstatymo teisinę galią ir sudėtingesnę jo priėmimo bei keitimo tvarką, siūlytume jame įtvirtinti ne projekte teikiamas detalias nuostatas, o tik Valstybinės lietuvių kalbos komisijos paskirtį (pagrindines funkcijas) – rūpintis valstybinės kalbos apsauga ir vykdyti valstybinės kalbos politiką, ar pan. Kartu įtvirtintina nuostata, kad Valstybinės lietuvių kalbos komisijos teisinę padėtį, sudarymo tvarką, įgaliojimus, veiklos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymas.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 17 straipsnio 1 dalyje prieš žodžius „kalbos politikos“ reikėtų įrašyti žodį „valstybinės“, šio straipsnio 2 dalies formuluotę „valstybės ir savivaldybių institucijomis ir subjektais, mokslo, studijų ir švietimo institucijomis, kitais švietimo teikėjais, asociacijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis“ reikėtų patikslinti, atsisakant neaiškios reikšmės žodžio „subjektais“, taip pat atsižvelgiant į Mokslo ir studijų bei Švietimo įstatymuose vartojamas sąvokas „mokslo ir studijų institucijos“ bei „švietimo įstaigos“, o šio straipsnio 3 dalies formuluotė „Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai privalomi visiems Lietuvos Respublikos juridiniams ir fiziniams asmenims“ keistina formuluote „Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms, įmonėms, organizacijoms, kitiems atsakingiems asmenims“.

48. Projekto 18 straipsnyje „Lietuvių kalbos priežiūra“ išbrauktini pertekliniai, norminės prasmės neturintys žodžiai „kaip visuomeninės konstitucinės vertybės“; nėra visiškai aiški formuluotės „kalbos priežiūra“ reikšmė – jeigu turima omenyje kalbos viešojo vartojimo priežiūra, nuostata atitinkamai tikslintina; svarstytina, ar priežiūros funkcija neapima stebėsenos; formuluotė „valstybės institucija, turinti Valstybės įgaliojimus veikti šioje srityje“ keistina formuluote „įgaliota valstybės institucija“ (arba – „įgaliota valstybės institucija ir įgalioti pareigūnai“, jeigu priežiūros sistema liktų iš esmės tokia pat, kokia yra numatyta dabar galiojančiuose įstatymuose); formuluotė „ūkio subjektai bei valstybės ir savivaldybių institucijos“, kuria apibrėžti subjektai, privalantys laikytis įstatymo reikalavimų, tikslintina atsisakant kitose projekto nuostatose nevartojamos sąvokos „ūkio subjektai“ ir atsižvelgiant į tai, kad valstybinė kalba privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; kita vertus, apskritai diskutuotina, ar šio straipsnio paskutinysis sakinys nėra perteklinis, nes užtikrinimas, kad būtų laikomasi įstatymo reikalavimų, ir būtų esminis pirmajame sakinyje minimos priežiūros elementas.

49. Projekto 19 straipsnio siūlome atsisakyti kaip pernelyg abstraktaus, deklaratyvaus, neaiškaus ir perteklinio: neaiškus jo santykis su 18 straipsnio nuostatomis (žr. šios išvados 6 pastabą), neaiški formuluotės „atsakingi už įstatymo vykdymą“ prasmė, reikėtų tikslinti sąvoką „fiziniai asmenys“ (nes visi fiziniai asmenys tikrai negalėtų būti „atsakingi už įstatymo vykdymą“).

50. Projekto 20 straipsnio 1 dalyje po žodžio ,,įstatymas“ įrašytina ,,išskyrus šio straipsnio 2 dalį“.

51. Projekto 20 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo Vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją parengtų ir pateiktų Seimui svarstyti reikalingų įstatymų pakeitimų projektus bei priimtų kitus šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Pažymime, kad įpareigoti pateikti Seimui reikalingų įstatymų projektus Seimas gali tik jam atskaitingą įstatymų leidybos iniciatyvos teisės subjektą – Vyriausybę, o ne kitas valstybės ar savivaldybių institucijas ir įstaigas, neturinčias įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Įpareigojimų parengti atitinkamus įstatymų projektus, taip pat priimti kitus šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus atsisakytina kaip perteklinių.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nustačius su konstitucinio įstatymo įsigaliojimo data sutampantį pavedimo Vyriausybei pateikti Seimui reikalingų įstatymų projektus įvykdymo terminą, būtų sudarytos prielaidos susidaryti tokiai situacijai, kai, įsigaliojus konstituciniam įstatymui, jam įgyvendinti būtini įstatymai neįsigaliotų kartu su juo, ir dėl to galėtų atsirasti teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, įstatymų prieštaravimas konstituciniam įstatymui, su kuriuo dėl jo aukštesnės teisinės galios jie privalo būti suderinti. Atsižvelgiant į tai, nustatytinas ankstesnis nei konstitucinio įstatymo įsigaliojimo data terminas minėtam pavedimui įvykdyti, kad reikalingi įstatymai galėtų būti priimti ir įsigalioti kartu su konstituciniu įstatymu.

52. Atsižvelgiant į tai, kad kartu su šiuo projektu yra teikiamas tik Valstybinės kalbos įstatymo Nr. I-779 pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas (Nr. XIVP-881), pažymėtina, kad įsigaliojus Valstybinės kalbos konstituciniam įstatymui galios turėtų netekti ir Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“ (Nr. I-789).

53. Atsižvelgiant į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įgaliojimus teikti Seimui siūlymus valstybinės kalbos politikos klausimais, taip pat teikti valstybės institucijoms ir įstaigoms išvadas dėl teisės aktų projektų, kuriuose yra nuostatų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo 3 straipsnio 2, 3 punktai), dėl šio projekto turėtų būti gauta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvada.