LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ
ĮSTATYMO NR. I-1234 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2017-02-13 Nr. XIIIP-354
Vilnius
Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Nauja redakcija dėstomo įstatymo (toliau – įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies formuluotė nėra aiški. Jeigu ketinama ginti vaikų pareigas, tai pareigų vykdymas paprastai užtikrinamas, nes jų ginti nėra nuo ko, o jeigu ketinama nustatyti tik vaiko teisių, pareigų ir laisvių gynimo pagrindus, tai nėra aišku, kur bus nustatomos pačios teisės, pareigos ir laisvių gynimas. Formuluotė tikslintina.
2. Įstatymo 1 straipsnio pavadinime bei jo 1 ir 2 dalyse minimi įstatymo paskirtis ir tikslas. Akcentuotina, kad šie terminai savo turiniu iš dalies sutampa – įstatymo paskirtis apima įstatymo tikslus. Dėl tos priežasties keičiamo įstatymo 1 straipsnyje turėtų būti akcentuojama tik įstatymo paskirtis.
3. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata – „Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede“. Tačiau pastebėtina, kad šio įstatymo priedas yra pavadintas, vartojant vienaskaitos formą – „Įgyvendinamas Europos Sąjungos teisės aktas“ (t. y. šiuo įstatymu yra įgyvendinamas tik vienas Europos Sąjungos teisės aktas). Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį palikti nepakeistą kaip šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje – „Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu šio įstatymo priede.“
4. Įstatymo 1 straipsnio 5 dalis išbrauktina, nes Lietuvos Respublikos jurisdikcijos taisyklės nėra šio įstatymo dalykas. Pastebėtina, kad bet kokiu atveju, taikant įstatymą, turės būti atsižvelgta į tarptautinių sutarčių ir tarptautinės privatinės teisės taisykles, išdėstytas Civiliniame kodekse (pvz., 1.10-1.14, 1.31-1.34 straipsniuose).
Jeigu į šią pastabą nebūtų atsižvelgta, tai 1 straipsnio pavadinime ir jo 5 dalyje minimas terminas „taikymas“ keistinas žodžiu „galiojimas“, nes įstatymas galioja visiems asmenims, atitinkantiems nustatytus kriterijus, bet gali būti jiems nė karto netaikytas. Antra vertus, akcentuotina, kad iš įstatymo 1 straipsnio 5 dalies nuostatos („Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikoje nuolat ar laikinai gyvenantiems, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims“) nėra aišku, ar įstatymas galioja ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims.
5. Svarstytina, ar įstatymo 2 straipsnyje reikėtų apibrėžti sąvoką „atvejo vadybininkas“. Įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atvejo vadybininką skiria savivaldybės administracija, projekte aprašomos jo funkcijos, todėl darytina prielaida, kad savivaldybės administracijoje turės būti numatytos atitinkamos pareigybės. Sąvokos apibrėžimas kaip tik įneša neaiškumo, nes atvejo vadybininkas apibrėžiamas kaip bet koks asmuo, koordinuojantis atvejo vadybos procesą. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir nuoseklumo, siūlytina šios sąvokos apibrėžimo atsisakyti arba ją patikslinti.
6. Svarstytina, ar įstatyme pasirinkta terminija „atvejo vadyba“, „atvejo vadybininkas“, „vaiko atvejo nagrinėjimas“, „atvejo vadybos procesas“ yra tinkama tiek bendrinės kalbos, tiek teisės požiūriu. Iš įstatymo turinio neaišku kas yra „atvejis“, kurio vadyba čia reguliuojama. Galima preziumuoti, kad atveju laikytinas įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžto smurto prieš vaiką faktas, kuris gali būti pasireiškęs viena iš įstatymo 3 straipsnyje apibrėžtų smurto formų. Atsižvelgiant į įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatas, galima preziumuoti, kad „atveju“ galėtų būti vaiko teisių pažeidimas, o pagal įstatymo 38 straipsnio 1 dalį – vaiko situacijos grėsmės lygis, nes būtent nustačius bent pirmą vaiko situacijos grėsmės lygį inicijuojamas vaiko atvejo nagrinėjimas (įstatymo 38 straipsnio 2 dalis). Siūlytina aptariamą reguliavimą tikslinti, o terminiją keisti į Lietuvos Respublikos teisėje ir bendrinėje kalboje įtvirtintą terminiją.
7. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje reikia įvardyti kokia bendruomenė turima galvoje. Atsižvelgiant į įstatymo projekto 39 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad įstatymo projekte kalbama apie savivaldybės bendruomenę. Kiti įstatymai, reguliuodami bendruomenių teises ir pareigas, vartoja įvairias sąvokas– savivaldybės bendruomenė, vietos bendruomenė, religinė bendruomenė ir kt.
Pastebėtina ir tai, kad „bendruomenės“ sąvoka įstatyme vartojama nenuosekliai, kai kur ji vartojama vienaskaita, įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje vartojama daugiskaita (tai kelia klausimą ar kalbama apie tą patį subjektą), įstatymo 51 straipsnio 6 ir 7 dalyse kalbama apie vietos bendruomenių tarybas, įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje kalbama apie bendruomenines vaiko teisių apsaugos tarybas, aktyvius bendruomenių narius. Būtina aiškiai sureguliuoti visų šių sąvokų vartojimą, jų turinį
8. Nėra aiškus įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir projekto 2 straipsnio 6 dalies santykis. Ypač atsižvelgiant į tai, kad projekto 3 straipsnio 1 punkte fizines bausmes laiko fiziniu smurtu. Siekiant fizines bausmes apibrėžti, reikia pirmiausia šiame įstatyme apibrėžti bausmės sąvoką, kadangi pvz., Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 5 dalis numato, kad “Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą.” (čia ir toliau – išskirta mūsų).
Teikiamame projekte numatoma, kad „Fizinė bausmė – bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką“. Šis apibrėžimas tikslintinas. Visų pirma, akcentuojama, kad fizinė bausmė yra „bet kokia bausmė“, kuria sukeliamas net ir nedidelis fizinis skausmas. Akcentuotina, kad teikiamas apibrėžimas yra pernelyg platus ir turėtų būti konkretizuotas. Priešingu atveju, dabartinis apibrėžimas apimtų valstybės legaliai taikomas bausmes ir kitokias poveikio priemones nepilnamečiams, taip sukeldamas skirtingų įstatymų nuostatų koliziją.
Akcentuotina, kad Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) XI skyriuje įtvirtinti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai. Vadovaujantis BK 13 straipsniu, pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o už tam tikras sąrašo principu surašytas nusikalstamas veikas (pavyzdžiui, už nužudymą, išžaginimą, vagystę ir kt.) atsako asmenys nuo keturiolikos metų. Vadovaujantis BK 90 straipsniu, nepilnamečiui gali būti skiriamos šios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas. BK 82 straipsnyje numatytos auklėjamojo poveikio priemonės, skiriamos nepilnamečiams: įspėjimas; turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas; nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai; atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti; elgesio apribojimas; atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. Atkreipiame dėmesį, kad plačiąja prasme pagal teikiamą apibrėžimą kaip „fizinės bausmės, sukeliančios fizinį skausmą“ galėtų būti traktuojamos ir kai kurios procesinės prievartos priemonės – nepilnamečio asmens sulaikymas, suėmimas ir kt. Atsižvelgiant į tai, galiojantys įstatymai nors tam tikru mastu riboja, bet absoliučiai nedraudžia bausmių už padarytas nusikalstamas veikas nepilnamečiams taikymo.
Antra, teikiamame apibrėžime nėra akcentuojamas fizinės bausmės objektas (t. y. kam taikoma ši bausmė). Atsižvelgiant į tai, siūlytina po žodžių „bet kokia bausmė“ įrašyti žodį „vaikui“.
Trečia, svarstytina, ar apibrėžime vartojamas terminas „fiziškai kankinti“ nėra per siauro turinio. Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (Žin., 2006-07-22, Nr. 80-3141) 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama visuotinai pripažįstama kankinimo sąvoka, kuri siejama ne tik su fiziniu, bet ir psichiniu skausmu („<...> „kankinimas“ – tai bet koks veiksmas, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas <...>“).
Be to, apibrėžiant fizinės bausmės sąvoką, rekomenduotina pasiremti Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą 1 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje įtvirtintu reguliavimo pavyzdžiu, nustatančiu, kad „šis apibrėžimas neapima tik teisėtomis sankcijomis sukeliamo, joms būdingo arba su jomis susijusio skausmo ar kančios.“
9. Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis tobulintina kalbiniu požiūriu, kad jos esmė būtų suprantama.
10. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinamas smurto prieš vaiką apibrėžimas – „veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai.“ Apibrėžimas turėtų būti patikslintas, atsižvelgus į šias pastabas:
10.1. Sąvokos turinys (formuluotė „garbės ir orumo nepaisymas“) tarpusavyje derintinas su įstatymo 3 straipsnio ir 19 straipsnio 4 dalies nuostatomis
10.2. Teikiamas smurto prieš vaiką apibrėžimas nesutampa su bendruoju smurto apibrėžimu, pateiktu Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje („Smurtas – veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą“). Manytina, kad smurto požymiai, nepriklausomai nuo nukentėjusiojo, turėtų būti suvienodinti.
10.3. Svarstytina, ar apibrėžime pateikiamas smurto būdas – „tiesioginis ar netiesioginis“ – nėra perteklinis požymis; ir ar šis požymis nesidubliuoja su prieš tai apibrėžime vartojamais žodžiais „veikimu ar neveikimu“.
10.4. Psichologinio smurto sąvoka, pateikiama šiame apibrėžime, taip pat keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte bei 24 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti suvienodinta su Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme vartojamu „psichinio smurto“ terminu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK vartojamas „psichinės prievartos“ (past. – ne „psichologinės“) terminas. Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina teikiamame projekte vartojamą „psichologinio smurto“ terminą keisti „psichinio smurto“ terminu.
10.5. Teikiamame smurto prieš vaiką apibrėžime nustatoma, kad smurtas gali būti tik tyčinis. Kita vertus, ši kaltės forma nedera su į smurto turinį įtrauktos nepriežiūros samprata ir apibrėžimu. Projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte apibrėžta, kad „nepriežiūra – nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas (past. – čia ir toliau pabraukta mūsų), sukeliantis žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai“. Vaiko poreikių tenkinimo aplaidumas yra ne tyčinės, o neatsargios kaltės formos požymis. Atkreiptinas dėmesys, kad nors vaiko „nepriežiūra“ pagal apibrėžimą gali pasireikšti tiek tyčine, tiek neatsargia kaltės forma, praktikoje paprastai ji pasireiškia neatsargumu (past. – asmuo nenumatė nepriežiūros padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo juos numatyti). Atsižvelgiant į tai, jog smurto prieš vaiką apibrėžimas siejamas ir su vaiko nepriežiūra, šiame apibrėžime neturėtų būti akcentuojama tik tyčinė smurto kaltės forma.
10.6. Teikiamame apibrėžime smurtas siejamas su padariniais – žala ar pavojumi gyvybei, sveikatai, raidai. Pastebėtina, kad smurto padarinių požymis turėtų būti patikslintas. Pavyzdžiui, „žalos gyvybei“ terminas nėra tinkamas nei lingvistine, nei teisine ar logine prasmėmis. Be to, padariniai sveikatai gali būti siejami ne tik su „sužalojimu“, bet ir su „susargdinimu“ liga. Dėl tos priežasties kilę realūs padariniai vaiko sveikatai turėtų būti apibrėžiami ne kaip žala vaiko sveikatai, o jo sveikatos sutrikdymas. Be to, raidos terminas apibrėžime taip pat turėtų būti patikslintas (pavyzdžiui, „normali raida“ ar pan.)
Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina dėl prieš vaiką naudoto smurto kilusius padarinius apibrėžti taip – „<...> jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida, arba buvo sukeltas pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai“.
11. Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis tikslintina atsisakant neaiškaus žodžio „iki“ ir vietoje jo vartojant žodį „neturintis“, ir taip suderinant vaiko apibrėžtį su Vaiko teisių konvencijos 1 straipsniu.
12. Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti: „Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai, globėjai, rūpintojai ir kiti teisėti vaiko atstovai.“ Pastebėtina, kad pagal CK 2.132 straipsnio 2 dalį, atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Atstovai pagal įstatymą turi įstatyme nustatytas teises ir pareigas, tuo tarpu atstovų kitais pagrindais teisės ir pareigos nustatomos ne tik įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose – įgaliojime, pavedime, teismo sprendime ir pan. CK nustatyta, kad nepilnamečių atstovais pagal įstatymą yra tėvai, nepilnametį įvaikinus, - įtėviai, nustačius jam globą ar rūpybą – globėjai ar rūpintojai. Vaiko atstovų pagal įstatymą ir atstovų kitais pagrindais teisės ir pareigos nėra ir negali būti tos pačios. Pastebėtina ir tai, kad įstatymo 30 straipsnyje išvardintos vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, o 31 straipsnyje nustatyta, kokia tvarka vaiko atstovai pagal įstatymą gali įgalioti kitus asmenis atlikti konkrečius teisinius veiksmus atstovaujant vaiką. Taigi vertinama nuostata nedera ir su kitomis projekto nuostatomis.
13. Svarstytina, ar įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje reikėtų įtvirtinti sąvoką „Vaiko teisių apsaugos tarnyba“, atsižvelgiant į tai, kad čia pateikiamas institucijos pavadinimo trumpinys, o ne atskleidžiamas sąvokos turinys. Vietoj to siūlytina projekto tekste pirmą kartą nurodžius pilną institucijos pavadinimą įvesti trumpinį (kaip ir yra numatyta įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje) ir jį toliau vartoti visame tekste.
14. Įstatymo 3 straipsnio 1 punkte apibrėžiama fizinio smurto prieš vaiką forma, kur numatyta, kad ši smurto forma apima ir fizines bausmes. Atsižvelgiant į tai ir į 10 bei kitas pastabas, įstatymo 19 straipsnyje ir kituose projekto straipsniuose, kur vartojama formuluotė „visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant ir fizines bausmes“ kaip pertekliniai brauktini žodžiai „įskaitant ir fizines bausmes“.
15. Akcentuotina, kad įstatymo 3 straipsnio apibrėžimai nevisiškai atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalį:
15.1. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje akcentuojamos penkios smurto formos, o įstatymo 3 straipsnyje tik keturios (past. – neapibrėžiama, kaip šio įstatymo kontekste turėtų būti suvokiama vaiko garbės ir orumo nepaisymas).
15.2. Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje akcentuojama, kad smurtas gali būti daromas „veikimu ar neveikimu“, taip pat „tiesiogiai ar netiesiogiai“. Įstatymo 3 straipsnyje smurto požymis „veikimu ar neveikimu“ nėra akcentuojamas, o požymis „tiesiogiai ar netiesiogiai“ yra susietas tik su fizinio smurto apibrėžimu.
16. Įstatymo 3 straipsnyje pateikiami smurto formų apibrėžimai tikslintini:
16.1. Apibrėžiant fizinį smurtą, nėra aišku, ką reiškia „tiesioginiai ar netiesioginiai veiksmai“.
16.2. Apibrėžiant fizinį smurtą, „fizinių veiksmų prieš vaiką“ formuluotė tikslintina. Atkreiptinas dėmesys, kad apibrėžiant fizinę bausmę naudojama kita formuluotė – „fizinės jėgos naudojimas“. Svarstytina, ar „fizinių veiksmų“ ir „fizinės jėgos“ formuluotės savo turiniu sutampa, o jeigu ne, koks yra jų tarpusavio santykis.
16.3. Apibrėžiant fizinį smurtą, turėtų būti akcentuojama ne daugiskaitinė fizinių veiksmų prieš vaiką forma, o šio žodžių junginio vienaskaita. Priešingu atveju, siūlomas reguliavimas sudaro įspūdį, kad vienkartinis „fizinis veiksmas“ prieš vaiką įstatymo prasme nelaikytinas fiziniu smurtu.
16.4. Teikiamame fizinio smurto apibrėžime fizinis smurtas siejamas su padariniais – žala ar pavojumi gyvybei, sveikatai, raidai. Pastebėtina, kad smurto padarinių požymis turėtų būti patikslintas. Pavyzdžiui, „žalos gyvybei“ terminas nėra tinkamas nei lingvistine, nei teisine ar logine prasmėmis. Be to, padariniai sveikatai gali būti siejami ne tik su „sužalojimu“, bet ir su „susargdinimu“ kokia nors liga. Dėl tos priežasties kilę realūs padariniai vaiko sveikatai turėtų būti apibrėžiami ne kaip žala vaiko sveikatai, o jo sveikatos sutrikdymas. Be to, raidos terminas apibrėžime taip pat turėtų būti patikslintas (pavyzdžiui, „normali raida“ ar pan.).
16.5. Teikiamame fizinio smurto apibrėžime atitinkama smurto forma taip pat yra siejama su padariniais, kurių nėra bendrame smurto apibrėžime (įstatymo 2 straipsnio 6 dalis) – žala garbei ir orumui. Tai yra įstatymo spraga, nes normos dalis traktuojama plačiau už visumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad fizinės bausmės apibrėžimas, pateiktas įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, taip pat nėra siejamas su kilusia žala garbei ir orumui.
Be to, akcentuotina, kad garbė ir orumas yra dvi skirtingos, savarankišką turinį turinčios vertybės. Tam tikrais veiksmais gali būti pažeidžiama garbė, bet ne orumas, ir atvirkščiai. Dėl tos priežasties koreguotinas šių padarinių jungtukas, vietoje „ir“ vartojant „ir (ar)“.
Taip pat akcentuotina, kad keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto formuluotė „<...> ar žalą garbei ir orumui“ nėra tiksli. Siūlytina ją keisti formuluote – „<...> ar žeminantys vaiko garbę ir (ar) orumą“.
16.6. Apibrėžiant psichologinį smurtą, akcentuotina, kad tikslesnis yra psichinio smurto terminas.
16.7. Apibrėžiant psichologinį smurtą, nėra aiškus jame vartojamo žodžio „nuolatinis“ turinys.
16.8. Apibrėžiant psichologinį smurtą, jo sukeliami padariniai konstruotini, atsižvelgiant į pastabas, teiktas dėl smurto prieš vaiką ir fizinio smurto apibrėžimų.
16.9. Apibrėžiant seksualinį smurtą, svarstytina, kuo šis terminas skiriasi nuo „seksualinio išnaudojimo“ termino, vartojamo ne tik JTO Vaiko teisių konvencijoje (Žin., 1995, Nr. 60-1501; 200) ar BK, bet ir vieninteliame ES teisės akte, kurį įgyvendina keičiamas įstatymas, - 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/93/ES „Dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR“ (OL 2011 L 335, p.1).
16.10. Apibrėžiant seksualinį smurtą, tikslintinas terminas „seksualiniai veiksmai su vaiku“.
16.11. Apibrėžiant seksualinį smurtą, vartojami terminai turėtų būti suderinti su BK XXI skyriuje vartojamais terminais. Pavyzdžiui, „seksualiniai veiksmai“ turėtų būti detalizuoti, kaip apimantys lytinį santykiavimą; kitokį lytinės aistros tenkinimą; tvirkinimą ir pan. Apibrėžime vartojama formuluotė „<...> kai naudojama prievarta, jėga ar grasinimai <...>“ tikslintina, nes prievartos samprata savo turiniu apima tiek jėgą, tiek ir grasinimus.
16.12. Apibrėžiant seksualinį smurtą, vartojama formuluotė „<...> kuris pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas nėra sulaukęs amžiaus, nuo kurio seksualiniai veiksmai su juo neužtraukia baudžiamosios atsakomybės <...>“ yra perkrauta informacija ir neatitinka teisėkūros ekonomijos principo. Be to, BK yra tiksliai nustatytas amžius, nuo kurio santykiavimas su nepilnamečiu, turint pastarojo sutikimą, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės – 16 metų (žr. BK 1511 straipsnio 1 dalį). Dėl tos priežasties atitinkama keičiamo įstatymo nuostata turėtų būti konkretizuota, nurodant tikslų nepilnamečio amžių.
16.13. Apibrėžiant seksualinį smurtą, šio apibrėžimo antrasis sakinys yra lingvistiškai taisytinas, nes pradedamas nuo jungtuko „taip pat“.
16.14. Seksualinio smurto apibrėžimo antrasis sakinys yra kazuistinio pobūdžio. Viena vertus, jame vardinamos veikos pagal požymius iš dalies dubliuojasi su apibrėžimo pirmajame sakinyje vardinamais seksualinio smurto požymiais. Antra vertus, šiame sakinyje išvardintų veikų sąrašas nėra pagrįstas sistemiškai. Pavyzdžiui, seksualiniu smurtu pripažįstamas vaikų išnaudojimas prostitucijos tikslams, bet nepripažįstamas vaiko įtraukimas į prostituciją (past. – nors vaiko įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje seksualiniu smurtu pripažįstamas) ar vaiko vertimas užsiimti prostitucija. Be to, pastebėtina, kad į šį sąrašą nėra įrašyta vaiko įtraukimo į seksualinę vergovę veika, įtvirtinta BK 100 straipsnyje ir 103 straipsnio 2 dalyje.
16.15. Apibrėžiant vaiko nepriežiūrą, jos sukeliami padariniai konstruotini, atsižvelgiant į pastabas teiktas dėl smurto prieš vaiką ir fizinio smurto apibrėžimų.
17. Įstatymo 4 straipsnio pavadinime po žodžių „vaiko teisių“ įrašytinas žodis „apsaugos“.
18. Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte žodis „prioritetiškumo“ keistinas žodžiu „prioriteto“.
19. Įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, atsižvelgiant į teikiamos nuostatos turinį ir tikslą bei derinant šią nuostatą su JTO Vaiko teisių konvencijos 2 straipsniu, kad vaiko diskriminacijos pagrindai nebūtų nepagrįstai siaurinami, žodis „negalios“ keistinas į žodį „sveikatos būklės“.
20. Svarstytina, ar įstatymo 4 straipsnio 6 punkto formuluotė „kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek gimus“ dera su Lietuvos Respublikos vaiko gimimo momento nustatymo įstatymo nuostatomis.
21. Įstatymo 5 straipsnis pradedama žodžiu „Kai“. Toks teisės nuostatos formulavimo būdas neatitinka teisės technikos taisyklių. Be to, šiame straipsnyje taisytina klaidinga nuoroda į projekto 3 straipsnį, kadangi vaiko teisių įgyvendinimo principai yra išdėstyti projekto 4 straipsnyje.
22. Įstatymo 5 straipsnyje pateikiama nuoroda ne į tą straipsnį. Atsižvelgiant į tai, žodžiai ir skaičius – „šio įstatymo 3 straipsnyje“ keistini į žodžius ir skaičių – „šio įstatymo 4 straipsnyje“.
23. Įstatymo 5 straipsnio, kuriuo siekiama aprašyti pagrindines normų konkurencijos ir kolizijos taisykles, raiška yra klaidinanti. Teikiamame projekte nustatoma: „Kai įstatymai ir kiti teisės aktai kitaip nei šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga, arba šie santykiai nėra įstatymų sureguliuoti, taikomos atitinkamos šio įstatymo nuostatos, arba šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyti vaiko teisių įgyvendinimo principai <...>“. Iš šios nuostatos nėra aišku, kada taikytinos šio įstatymo sureguliuotos nuostatos, o kada vaiko teisių apsaugos pagrindiniai principai, nurodyti įstatymo 4 (past. – ne 3) straipsnyje.
Akcentuotina, kad šio įstatymo reglamentavimas turėtų būti taikomas, kai kiti įstatymai ar teisės aktai reglamentuoja kitaip. Atvejais, kai tam tikri vaiko teisių apsaugos santykiai nėra sureguliuoti nei šiuo įstatymu, nei kitais teisės aktais, turėtų būti vadovaujamasi pagrindiniais vaiko teisių apsaugos principais.
24. Įstatymo 5 straipsnio formuluotės „<...> išskyrus valstybės tarptautines sutartis ir ratifikuotas konvencijas <...>“ turinys ir jos veikimo taisyklės tikslintini. Visų pirma, iš teikiamos nuostatos nėra aišku, kokiai bendrajai taisyklei daromas ši išimtis. Antra, tikslintini formuluotėje vartojami terminai – pastebėtina, kad konvencija yra viena iš tarptautinių sutarčių rūšių.
25. Įstatymo 5 straipsnyje numatytai antrajai bendrosios taisyklės išimčiai („<...> arba kai kodifikuotas įstatymas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms“) taip pat trūksta aiškumo. Visų pirma, akcentuotina, kad terminas „kodifikuotas įstatymas“ keistinas žodžiu „kodeksas“. Antra vertus, atitinkamai suformuota normų kolizijos sprendimo taisyklė yra nepagrįsta ir galimai prieštarauja teisėtumo principui. Pastebėtina, kad kodeksai nėra konstituciniai įstatymai, o jų teisinis statusas ir galia yra tokie patys kaip paprastų įstatymų. Be to, nėra aišku, koks kodeksas, kokiais atvejais ir kokiems įstatymams suteiktų viršenybę vaiko teisės apsaugos klausimus spręsti kitaip nei tai numato Vaiko teisių pagrindų įstatymas.
26. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo II skyriaus nuostatų paskirtis nėra išvardinti visas vaiko teises, taip pat į tai, kad vaikai gali turėti ir kitas teises, išvardintas kituose tiesiogiai taikomuose teisės aktuose, pirmiausia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, be to, pagrindinės vaiko teisės ir laisvės egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar jos aprašytos įstatyme – t. y. jos yra prigimtinės, siūlytina pakeisti skyriaus pavadinimą, pavyzdžiui, į „Pagrindinių vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimas“ ar pan.
27. Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualumu susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. Akivaizdu, kad tik gimęs vaikas negali pats įgyvendinti teisės į tautybę, nes tautybei nustatyti nėra aiškiai apibrėžtų teisinių taisyklių.
28. Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, 14 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 2-5 dalys, 18 straipsnio 3 dalis, 21 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnis, 25 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 3 dalis yra perteklinės, nes nustato tai, kas jau yra nustatyta kituose įstatymuose, arba juose siekiama nustatyti tai, kas turi būti reguliuojama kituose įstatymuose. Atkreiptinas dėmesys, jog kitų įstatymų nuostatų kartojimas projekte neturi teisinio krūvio ir neatitinka teisės aktų glaustumo reikalavimo. Be to, nustatyti tai, ką reguliuoja kiti įstatymai nėra ir neturi būti teikiamo įstatymo paskirtis ir tikslas, nes kitų įstatymų reguliavimo sritys yra nustatytos kituose įstatymuose. Siūlytina paminėtų įstatymo projekto nuostatų atsisakyti.
29. Svarstytina ar projekto 9 straipsnio 1 dalyje neturėtų būti nustatytos teisių ir laisvių įgyvendinimo ribos kaip tai nustatyta projekto 4 straipsnio 3 punkte, nes akivaizdu, kad vaiko tam tikras bendravimas, susirašinėjimo slaptumas gali kenkti jo interesams. Analogiška pastaba teiktina ir projekto 9 straipsnio 2 daliai.
30. Įstatymo 10 straipsnyje esanti formuluotė „per atstovą“ keistina formuluote „per vaiko atstovą pagal įstatymą“.
31. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata “Vaikas turi teisę bendrauti su skyrium gyvenančiais tėvais (vienu arba vieninteliu iš jų), jei tai neprieštarauja vaiko interesams.” Suformuluota nekorektiškai. Gyvenimas skyrium savaime nėra priežastis vertinti ar bendravimas su tokiu tėvu ar motina yra prieštaraujantis vaiko interesams. Teisės aktai gali tik nustatyti ribojimus, kurie užtikrintų, kad vaikui nebūtų daroma žala.
32. Atsižvelgiant į projekto 16 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 3-5 dalys yra deklaratyvios ir perteklinės.
33. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje po žodžių „vaiko apsaugą“ įrašytini žodžiai „nuo smurto“.
34. Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies ir 20 straipsnio antrojo sakinio, 22 straipsnio, 24 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 6 dalies nuostatos yra deklaratyvios.
35. Įstatymo 22, 25 straipsniuose reikėtų tikslinti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso pavadinimą, o įstatymo 25 straipsnio 3 dalį tikslinti, nes baudžiamoji atsakomybė nustatyta Baudžiamajame kodekse.
36. Siekiant teisėkūros stabilumo ir efektyvumo, įstatymo 22 straipsnio 4 dalį siūlytume tobulinti, nurodant, kad Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymas nustato socialinės paramos mokiniams rūšis. Tokiu atveju, keičiant nurodytą įstatymą ir nustatant kitas socialinės paramos mokiniams rūšis nei nemokamas maitinimas ir parama mokinio reikmėms, nereikėtų kartu keisti ir šio įstatymo.
37. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinama, jog „vaikas – žmogus iki 18 metų“, įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje esanti formuluotė „iki 18 metų“ brauktina kaip perteklinė.
38. Įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje rašoma, kad „nepilnamečių justicijos, vaiko procesinių teisių ypatumus reguliuoja Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas <...>“. Ši nuostata yra klaidinanti. Minimus dalykus reguliuoja Baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK). Pabrėžtina, kad vaikų procesinių ypatumų BK nereglamentuoja. BK numato nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Tačiau nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir ribos yra materialinės teisės normos, o ne procesinės. Atsižvelgiant į išdėstytą, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 10 dalies nuostata yra tikslintina.
39. Įstatymo 23 straipsnio pavadinimas – „Vaiko teisių naudojimas“ – tikslintinas, nes yra dviprasmis, be to, neatitinka suformuoto straipsnio turinio.
Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo 23 straipsnyje numatytų vaiko pareigų katalogas yra siauresnis nei įtvirtintas galiojančio įstatymo 48 straipsnyje. Akcentuotina, kad tarp vaiko (past. – kaip ir bet kurio kito asmens) teisių ir pareigų turi būti nustatytas proporcingas balansas. Įstatyme detaliai reglamentavus vaiko teises, proporcingas dėmesys turėtų būti skirtas ir vaiko pareigų reglamentavimui. Priešingu atveju, naujos redakcijos įstatymo turinys neatitiks jo paskirties (žr. keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalį). Pabrėžtina, kad bet kurio teisinio reglamentavimo pamatas – asmens teisių ir pareigų vienovės užtikrinimas.
Šiuo konkrečiu atveju keičiamo įstatymo 23 straipsnyje detalizuotos tik dvi vaiko pareigos – 1) gerbti tėvus ir 2) nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių. Atkreiptinas dėmesys, kad netgi Konstitucijos 38 straipsnio septintoje dalyje vaiko teisė gerbti tėvus detalizuota išsamiau („Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“), nei tai siūloma padaryti įstatymo lygmeniu.
40. Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad “Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos.” Siekiant užtikrinti išsamų teisinį reguliavimą, būtina nustatyti “kitų fizinių ir juridinių asmenų” įgaliojimus vykdant jiems nustatytą pareigą.
41. Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „už fizinio ar psichologinio smurto, įskaitant fizines bausmes, demonstravimą vaikams, jų įtraukimą į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiką taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė“. Ši nuostata tikslintina pagal pastabas:
41.1. Neaišku, kodėl atsakomybė numatoma tik už fizinio ir psichologinio smurto demonstravimą, nors įstatymo 3 straipsnyje apibrėžiamos keturios smurto formos, o įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktas smurto prieš vaiką apibrėžimas suformuoja net penkias jo formas. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad atsakomybė turėtų būti nustatoma ne tik už fizinio ar psichologinio smurto demonstravimą, bet ir už demonstravimą seksualinio smurto, nepriežiūros ar vaiko garbės ir orumo nepaisymo.
41.2. Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies nuostata yra klaidinanti, informuojanti, jog baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma ne tik už vaiko įtraukimą į nusikalstamą, bet ir kitą neteisėtą veiką. Akcentuotina, kad BK 159 straipsnyje yra įtvirtinta atsakomybė tik už vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką. Baudžiamosios atsakomybės nustatymas už vaiko įtraukimą į į administracinio nusižengimo, civilinio delikto ar kitos nei nusikalstama neteisėtos veikos darymą prieštarautų teisėtumo principui. Pabrėžtina, kad baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik BK pagrindu, ir tik jeigu asmens padaryta veika atitinka konkrečią nusikalstamos veikos sudėtį.
41.3. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad smurto demonstravimas vaikams pagal šiuo metu galiojantį reguliavimą gali užtraukti administracinę, bet ne baudžiamąją atsakomybę.
42. Įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatoma: „Vaikui, galimai nukentėjusiam ar nukentėjusiam nuo seksualinio ar kitos smurto formos, įskaitant fizines bausmes, išnaudojimo pornografijai ar prostitucijai, taip pat vaiko pirkimo ar pardavimo ar nukentėjusiam nuo kitos nusikalstamos veikos, turi būti teikiama reikalinga sisteminė kompleksinė pagalba <...>“. Akcentuotina, kad kazuistinis nusikalstamų veikų vardinamas šioje nuostatoje praranda prasmę, joje įrašius sąlygą – „ar nukentėjusiam nuo kitos nusikalstamos veikos“. Be to, šios nuostatos pradžia taip pat yra tikslintina. Atsižvelgiant į tai ir laikantis teisėkūros ekonomijos principo, siūlytina cituojamą keičiamo įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostatą performuluoti taip: „Jeigu įtariama, kad vaikas nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, jam turi būti teikiama reikalinga sisteminė kompleksinė pagalba <...>“.
43. Atsižvelgiant į BK terminiją, įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje žodžiai „sukeltas pasekmes“ keistini žodžiais „sukeltus padarinius“.
44. Įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinama pareiga fiziniams ir juridiniams asmenims informuoti policiją ir (ar) vaiko teisių apsaugų tarnybą, jeigu sužinoma apie vaiką, nukentėjusį nuo nusikalstamos veikos „ir (ar) vaiko teises pažeidžiančios veiklos“, kuriam dėl to gali reikėti pagalbos. Svarstytinas „vaiko teises pažeidžiančios veiklos“ formuluotės turinys. Be to, manytina, kad jungtukas „ir (ar)“ šioje vietoje nėra tinkamas.
45. Įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje siūlomas reguliavimas dėl bendrininkavimo, jo nepašalinus iš įstatymo projekto, galimai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 ir 2 dalims nustatančioms, kad “Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas”, bei 109 straipsnio 1-3 dalims, kurios numato, kad “Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.” Baudžiamojo kodekso 24, 25 ir 26 str. nustato bendrininkavimo ir bendrininkų rūšis, bendrininkavimo formas, bendrininkų baudžiamąją atsakomybę. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių Baudžiamojo kodekso nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Projekto 24 straipsnio 5 dalies nuostatos leistų baudžiamojon atsakomybėn traukti ir nesulaukusius nustatyto amžiaus asmenis, nevertinti asmenų dalyvavimo nusikalstamoje veikoje pobūdžio ir pan.
Be to, įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinama nuostata dėl bendrininkavimo ir aplaidaus pareigų atlikimo („Fizinio ar juridinio asmens, žinančio apie smurtą prieš vaiką ir (ar) galimą vaiką teisių pažeidimą, tačiau nesiimančio veiksmų šį smurtą nutraukti ar perduoti apie tai informaciją vaiko teisių apsaugos tarnybai ir (ar) policijai, suprantami kaip bendrininkavimas ir (ar) aplaidus pareigų atlikimas“ (past. – kalba neredaguota)) prieštarauja BK reglamentavimui.
Visų pirma, pastebėtina, kad bendrininkavimas, vadovaujantis BK 24 straipsnio 1 dalimi galimas tik tarp fizinių asmenų („Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką“), o juridinis asmuo tiesioginiu bendrininkavimo subjektu negali būti.
Antra, įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje aprašytoje situacijoje bendrininkavimo negali būti, nesant vieno iš būtinųjų bendrininkavimo požymių – tarpusavio susitarimo.
Trečia, nepranešimas apie nusikalstamą veiką sukelia baudžiamąją atsakomybę tik jeigu be svarbios priežasties nepranešama apie padarytą labai sunkų nusikaltimą (žr. BK 238 straipsnio 1 dalį). Administracinę atsakomybę, vadovaujantis Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 75 straipsnio 1 dalimi, gali sukelti nepranešimas apie tėvų, kitų teisėtų vaiko atstovų ir kitų asmenų daromus vaiko teisių pažeidimus. Tačiau pabrėžtina, kad nei BK, nei ANK nėra numatytos atsakomybės juridiniam asmeniui dėl nepranešimo apie vaiko teisių pažeidimą.
Ketvirta, BK 238 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Už nepranešimą apie nusikaltimą neatsako tą nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ir šeimos nariai.“ Atitinkama nuostata kyla iš Konstitucijos 31 straipsnio trečiosios dalies, imperatyviai nustatančios draudimą „versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius“. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje nenustačius šios išimties, nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 31 straipsnio trečiajai daliai.
Taip pat, manytina, kad neteisinga nepranešimą traktuoti kaip aplaidų pareigų atlikimą. Pagal teikiamą reguliavimą tai turėtų būti traktuojama ne kaip aplaidus pareigų atlikimas, o kaip pareigos neatlikimas.
Įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje po žodžių „žinančio apie smurtą prieš vaiką“ brauktini žodžiai „ir (ar) galimą vaiką“, vietoje jų įrašant žodžius „ar kitą vaiko“.
46. Įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje nustatoma, kad „Vaiko atstovai pagal įstatymą, siekdami apsaugoti vaiką nuo bet kokio išnaudojimo, prievartos ar smurto formų, įskaitant fizines bausmes, suteikia vaikui reikiamą informaciją, atsižvelgdami į jo amžių ir vystymąsi.“ Akcentuotina, kad įstatyme apibrėžiamas smurtas apima prievartą ir išnaudojimą. Be to, tikslinga nustatyti, kad siekiama vaiką apsaugoti ne nuo bet kokių smurto formų, o nuo „bet kokio smurto“.
47. Įstatymo 25 straipsnio pavadinime antrą kartą vartojamas žodis „vaiko“ yra perteklinis, dėl to brauktinas.
48. Įstatymo 25 straipsnyje po žodžio „bei“ įrašytinas žodis „kitų“.
49. Įstatymo 25 straipsnyje 2 dalyje kazuistiškai vardijamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis. Tačiau, lyginant su BK 259 ir 260 straipsniais, projekte vardijamas veikų sąrašas nėra išsamus.
50. Įstatymo 25 straipsnyje 3 dalyje minimas jau nebegaliojantis įstatymas – Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas.
51. Įstatymo 25 straipsnyje 3 dalyje įtvirtinama klaidinanti ir teisinei logikai prieštaraujanti nuostata – „<...> taip pat už veikas numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (past. – turėtų būti – ANK), taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė“. Pabrėžtina, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma nei už senajame ATPK, nei už naujajame ANK numatytas veikas.
Akcentuotina ir tai, kad įstatymuose neturi būti deklaratyvių teiginių, pavyzdžiui, jog už ANK nustatytas veikas taikoma administracinė atsakomybė. Atitinkama nuostata kyla iš ANK paskirties. Pabrėžtina, kad joks įstatymas neveikia izoliuotai nuo kitų. Priešingai – įstatymai tarpusavyje yra susiję tampriais sisteminiais ryšiais. Įstatymai taikomi ne pavieniui, o sistemiškai. Konkretaus įstatymo reguliavimo apimtį nulemia jo paskirtis ir reguliavimo objektas. Perteklinės deklaratyvios ir su kitų įstatymų reguliavimo objektu susijusios nuostatos ne tik neatitinka teisėkūros ekonomijos principo, bet gali sukurti teisės normų kolizijas.
52. Įstatymo 26 straipsnio 2 dalis („Draudžiama rodyti, parduoti, dovanoti, dauginti ir nuomoti vaikams žaislus, kino filmus, garso ir vaizdo įrašus, literatūrą, laikraščius, žurnalus ir kitus leidinius, kurie tiesiogiai skatina ar propaguoja vaiko nepagarbą kitiems asmenims, žiaurų elgesį, smurtą, diskriminaciją, pornografiją ar kitaip kenkia vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Už šias veikas taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.“) yra deklaratyvi. Pastebėtina, kad galiojančiame teisiniame reguliavime ne už visas iš keičiamo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje išvardintų veikų yra numatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė.
53. Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje įvedamas Baudžiamojo kodekso trumpinys, nors šis pavadinimas įstatyme vartojamas ir ankstesniame straipsnyje (žr. keičiamo įstatymo 22 straipsnio 10 dalį).
54. Svarstytina, ar nusikalstamų veikų, nuo kurių turi būti apsaugotas vaikas, sąrašas, nustatomas įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, yra išsamus.
55. Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostata yra deklaratyvi, be to, klaidinanti (past. – baudžiamąją atsakomybę numato ne įstatymai, o vienintelis kodifikuotas įstatymas – BK), dėl to turi būti išbraukta.
56. Svarstytina, ar įstatymo 27 straipsnio 3 dalies nusikalstamų veikų sąrašas išsamus. Be to, rekomenduotina, nurodyti ne veikų pavadinimus, o tikslius BK specialiosios dalies straipsnius bei jų dalis. Tokiu būdu būtų išvengta galimų nuostatos taikymo problemų.
Manytina, kad įstatymo 27 straipsnio 3 dalies nuostata „nepaisydami konfidencialumo taisyklių“ yra perteklinio pobūdžio. Nėra aišku, kokios „konfidencialumo taisyklės“ taikomos pranešimui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką.
57. Keičiamo įstatymo 28 straipsnio pavadinime formuluotė „pripažintų kaltais už nusikalstamas veikas“ keistina į tikslesnę – „pripažintų kaltais padarius nusikalstamas veikas“. Atitinkamai ši formuluotė koreguotina ir keičiamo įstatymo 28 straipsnio bei kitų straipsnių tekstuose.
58. Įstatymo 28 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei projekto 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už nusikalstamas veikas“. Pastebėtina, kad šioje formuluotėje dubliuojamas pripažinimo kaltu aspektas. Atsižvelgiant į tai, žodis „apkaltinamuoju“ brauktinas (past. – kaltu asmuo gali būti pripažįstamas tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu), šią mintį suformuojant taip: „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais padarius nusikalstamas veikas“.
59. Svarstytina ar įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje numatyti apribojimai neturėtų būti taikomi platesniam asmenų ratui, t.y. ne tik asmenims padariusiems šioje dalyje numatytus nusikaltimus prieš vaikus, bet ir padariusiems analogiškus nusikaltimus kitų asmenų atžvilgiu, kadangi pvz., analogišką pavojų vaikui kelia tiek asmuo padaręs tyčinį labai sunkų nusikaltimą prieš vaiką, tiek asmuo padaręs analogišką nusikaltimą kitam asmeniui.
60. Įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje, siekiant kad nekiltų normos taikymo problemų, rekomenduotina nurodyti tikslius BK straipsnius ir jų dalis. Atsižvelgtina ir į tai, kad į šį sąrašą yra įtrauktos ir analogiškos veikos, numatytos kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose. Be to, žodžiai „labai sunkius ar sunkius“ sukeistini vietomis – „sunkius ar labai sunkius“.
61. Įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje, ar kitur projekto tekste, nurodytina kaip ir kas kontroliuos straipsnyje aptariamos veiklos organizatorių, kuriais gali būti ir fiziniai asmenys, atitiktį įstatymo reikalavimui.
62. Įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje, vadovaujantis teisinio aiškumo principu, nurodytina apie kokį fizinį asmenį duomenis privaloma pateikti.
63. Įstatymo 29 straipsnio 1 punkto nuostatos dėl tėvų pareigų neatitinka šio straipsnio pavadinimo.
64. Įstatymo 30 straipsnyje vartojamos formuluotė „vaiko tėvai ir kiti vaiko atstovai“, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, kurioje vartojama formuluotė „vaiko tėvai ar vaiko globėjai (rūpintojai)“. Siūlytina vienodinti vartojamas formuluotes.
65. Įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostata: „įvertindami galimybę pasinaudoti taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) paslaugomis. Nepavykus pasiekti sutarimo, ginčijamą klausimą sprendžia teismas įstatymų nustatyta tvarka.“ nenustato jokio naujo teisinio reguliavimo, kurio nebūtų kituose teisės aktuose, todėl laikytina pertekline ir neturinčia teisinio krūvio.
66. Įstatymo 30 straipsnio 5 dalies 2 punkte žodis „straipsnio“ keistinas žodžiu „dalies“.
67. Įstatymo 31 straipsnio 2 dalies nuostatos diskutuotinos.
Pirma, šios dalies nuostatos prieštarauja to paties straipsnio 1 dalyje įtvirtintam imperatyvui: „Draudžiama vaiko tėvams asmenines teises ir pareigas, o kitiems vaiko atstovams įstatymu nustatytas teises ir pareigas perduoti kitiems asmenims.“
Antra, siūlomas reguliavimas dėl įgaliojimo kitam asmeniui atlikti konkrečius teisinius veiksmus, ypač kiek tai susiję su įgalioto asmens teise atstovauti vaikui tėvų laikino išvykimo iš Lietuvos Respublikos atveju, gali sukelti neigiamų pasekmių vaikams. Neapibrėžtas laike „laikinas išvykimas“ gali tęstis ir keletą metų, o teisės atstovauti vaikui perdavimas iš esmės reiškia tėvų asmeninių teisių ir pareigų perdavimą. Atsižvelgiant į tai, siūlytina šios nuostatos atsisakyti arba, esant būtinam poreikiui šiuos klausimus reguliuoti, projektą tobulinti. Manytina, kad tėvai įstatyme nustatytais atvejais galėtų pavesti kitiems asmenims atlikti tik konkrečius teisinius veiksmus, tokius kaip sutarčių su konkrečiomis sveikatos ar švietimo įstaigomis sudarymą. Tėvams laikinai išvykus ir dėl to negalint vykdyti pareigų vaikų atžvilgiu, turėtų būti taikomas globos institutas, esant reikalui jį atitinkamai patobulinus (pvz., leidžiant tėvams patiems parinkti globėją, nustatant tokiais atvejais paprastesnę laikinų globėjų (rūpintojų) skyrimo tvarką). Pastebėtina, jog Civiliniame kodekse yra nustatytos skirtingos įgaliojimų formos, tačiau iš siūlomos nuostatos turinio nėra aišku kaip ši nuostata turėtų būti taikoma Civilinio kodekso nuostatų kontekste. Be to, atskleistina kur tokie veiksmai turėtų būti apibrėžti – įgaliojime, ar kitame teisė akte.
Vertinamo straipsnio nuostatos dalis, dėstoma skliaustuose: „(vaiką prižiūrintį arba kartu su vaiku gyvenantį ar vaiko atstovų pagal įstatymą pasirinktą asmenį), taisytina teisės technikos požiūriu. Siūlytina skliaustų atsisakyti ir nuostatą dėstyti taip: „Tuo atveju, kai vaiko atstovai pagal įstatymą nėra fiziškai kartu su vaiku, jie gali įgalioti vaiką prižiūrintį arba kartu su vaiku gyvenantį ar vaiko atstovų pagal įstatymą pasirinktą asmenį <...>“.
68. Teigtina, jog įstatymo 32 straipsnio 1 dalies formuluotėje „Vaiko teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdama į šio įstatymo tikslą, turi teisę tvarkyti vaiko tėvų, kartu su vaiku gyvenančių asmenų ypatingus asmens duomenis <...>, nustatomas pernelyg platus ir neapibrėžtas reguliavimas, kurio pagrindu vaiko teisių apsaugos tarnyba galėtų tvarkyti ypatingus asmens duomenis. Manytina, jog toks reguliavimas nedera su Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme nustatytu tikslu: „ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis.“ Teigtina, jog teisė tvarkyti ypatingus asmens duomenis turėtų būti aiškiai apibrėžta ir apribota konkrečiais įstatymo nustatytais atvejais, pavyzdžiui, ją susiejant su įstatymo 32 straipsnio 2, 3 dalimis, įstatymo 33 straipsnio nuostatomis, tam, kad šia teise nebūtų piktnaudžiaujama.
69. Įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje po žodžio „tėvų“ įrašytina formuluotė „kitų vaiko atstovų pagal įstatymą“.
70. Įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje po formuluotės „nurodytas šio įstatymo“ įrašytina nuoroda į konkretų įstatymo straipsnį.
71. Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje prieš žodžius „vaiko atstovų“ įrašytinas žodis „kitų“.
72. Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies tiek pirmame, tiek antrame sakiniuose parinktinas tinkamas žodžių junginio vaiko teisių apsaugos tarnyba linksnis.
73. Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies paskutinio sakinio, 35 straipsnio 2 dalies nuostatos derintinos tarpusavyje ir dėstytinos straipsnyje, reguliuojančiame atsakomybę už šias veikas.
Be to, šioje dalyje esanti formuluotė „vykdydami savo darbo funkcijas“ brauktina kaip perteklinė.
74. Įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog asmens, pateikusio informaciją anonimiškumas gali būti išlaikytas jo „pageidavimu“. Pastebėtina, jog siūlomas reguliavimas stokoja jo įgyvendinimo tvarkos, nes nėra aišku nei kokia forma, nei kokiu būdu asmens „pageidavimas“ turėtų būti išreikštas, kaip toks pageidavimas turėtų būti užfiksuotas, kokių procedūrų būdu būtų užtikrinamas asmens anonimiškumas.
Šioje dalyje pateikiama išimtis dėl anonimiškumo išlaikymo prieš ikiteisminio tyrimo institucijas ir teismus. Svarstytina, ar šiame sąraše neturėtų būti įtraukta ir prokuratūra.
75. Įstatymo 34 straipsnio 3 dalis tikslintina atsižvelgiant į tai, jog ne bet kokio amžiaus vaikas turi veiksnumą kreiptis į teismą. Tokia teisė tam tikrais atvejais pripažįstamas tik vaikams turintiems 14 metų.
76. Įstatymo 36 straipsnyje įtvirtinama, kad „Vaikui, vaiko atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems ar iki vaiko paėmimo iš vaiko atstovų pagal įstatymą gyvenusiems asmenims, patiriantiems socialinę riziką, savivaldybės tarybos nustatyta tvarka koordinuojamas ir organizuojamas pagalbos (socialinių, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų) teikimas“. Neaišku, ar čia turima omenyje atvejo vadyba (neaiškus santykis su įstatymo 40 straipsnyje nustatytu reguliavimu) ir procesai bei bendruomeninės paslaugos, ar platesnis teisinis reguliavimas. Šiame kontekste pastebėtina, kad visas įstatymo VI skyriaus antrasis skirsnis, taip pat ir kitos projekto nuostatos, siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir nuoseklumo, turėtų būti derinamas su kartu su šiuo projektu teikiamo Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (Reg. Nr. XIIIP-358) nuostatomis, reguliuojančiomis vaiko paėmimą iš vaiko atstovų pagal įstatymą, apgyvendinimą, globėjų centro funkcijas, teikiamą pagalbą ir kt.
77. Įstatymo 36 straipsnio 4 dalis brauktina kaip perteklinė, nes analogiškos nuostatos jau yra pateiktos projekto 22 straipsnio 9 dalyje.
78. Tikslintinas įstatymo 37 straipsnio pavadinimas, po žodžio „vaiko“ įrašytinas žodis „teisių“, kad pavadinimas būtų logiškas ir suprantamas.
79. Įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba turi reaguoti gavusi pranešimą iš „iš policijos ir (ar) šio įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje nurodytų juridinių ir fizinių asmenų“. Įstatymo 27 straipsnyje numatoma pareiga pranešti tik apie tame straipsnyje numatytas veikas, todėl neaišku, kodėl nuoroda teikiama tik į šį straipsnį. Pastebėtina, kad bendra pareiga pranešti apie vaiko teisių pažeidimą įtvirtinta įstatymo 34 straipsnyje. Svarstytina, ar įstatymo 37 straipsnyje apskritai reikia vardinti visus asmenis, pateikusius pranešimą, nes vaiko teisių apsaugos tarnyba turėtų reaguoti į bet kokį pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą. Šioje dalyje reikėtų atsisakyti ir pranešimų formų (raštu, žodžiu, telefonu, elektroniniu paštu), kaip perteklinių ir viena kitą dubliuojančių.
Atsižvelgiant į projekto 37 straipsnio 1 dalyje numatytą platų priemonių, kuriomis galima gauti pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, nėra aišku ar bus reaguojama į visus gautus pranešimus ar tik tuos, kai galima identifikuoti pranešusį asmenį.
Be to, svarstytina nuostata, kad su vaiku visais atvejais bendraujama nedalyvaujant ir negirdint tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą. Manytume, kad šis imperatyvas turėtų būti taikomas tik tais atvejais, kai vaiko teises pažeidė tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą.
80. Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, jog Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi pranešimo nepagrįstumą, priima sprendimą baigti jo nagrinėjimą. Atkreiptinas dėmesys, jog norint baigti pranešimo nagrinėjimą, pirmiausia derėtų nustatyti, jog toks nagrinėjimas apskritai yra pradedamas. Taip pat pažymėtina, jog derėtų nustatyti ir tai, kokie veiksmai turėtų būti atliekami, kai nustatoma, jog pranešimas yra pagrįstas.
81. Įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vaiko situacijos grėsmės lygis įvertinamas ir nustatomas „socialinės apsaugos ir darbo ministro įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“. Visų pirma, neaišku, kokia tai galėtų būti institucija, antra, svarstytina, ar tokios tvarkos neturėtų nustatyti aukštesnės teisinės hierarchijos subjektas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytoje tvarkoje turėtų būti nustatoma tik situacijos grėsmės lygio įvertinimo tvarka. Tuo tarpu pagrindiniai principai, kuriais remiantis būtų įvertinamas situacijos grėsmės lygis konkretaus fakto atveju, turėtų būti nustatyti įstatyme.
82. Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 39 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „bendrojo pobūdžio paslaugos“. Neaišku, kokios paslaugos turimos omenyje – ar tai tas pats, kas bendrosios paslaugos, kaip jos apibrėžtos Socialinių paslaugų įstatyme. Taip pat neaišku, koks šių paslaugų santykis su bendruomeninėmis paslaugomis. Be to, pastebėtina, kad 38 straipsnio 2 dalies ir 39 straipsnio 1 dalis dubliuojasi tarpusavyje. Projektas tobulintinas šiais aspektais.
83. Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos tikslintinos, nurodant, koks „pavojus vaikui“ turimas omenyje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad vaiko situacijos trečiojo grėsmės lygio atveju yra taikoma pati griežčiausia priemonė – vaiko paėmimas iš šeimos (vaiko atstovų pagal įstatymą).
Be to, po formuluotės „jo atstovais“ įrašytina formuluotė „pagal įstatymą“. Analogiška pastaba taikytina ir įstatymo 42 straipsnio 4 daliai, 44 straipsniui.
84. Įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostata tobulintina, nes iš jos neaišku, kas ir kokiu būdu „pateikia“ vaiko nuomonę.
85. Įstatymo 38 straipsnio 7 ir 8 dalies terminologija derintina tarpusavyje, nes 7 dalyje kalbama apie priimamą sprendimą, o 8 dalyje apie susitarimą
86. Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatos tobulintinos, nes neaišku, kas priima sprendimą skirti vaiko atstovams pagal įstatymą bendruomenines paslaugas.
87. Įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje siūlytina atsisakyti formuluotės „kurios esančių problemų negali išspręsti viena institucija ar viena sistema“ kaip neapibrėžtos ir vertinamojo pobūdžio.
88. Iš įstatymo 40 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra aišku, kas konkrečiai turi imtis skubių veiksmų – atvejo vadybininkas, vaiko teisių apsaugos tarnyba, policija ar kiti subjektai. Taip pat neaiškus šios normos santykis su įstatymo 42 straipsnyje numatyta vaiko paėmimo tvarka, jeigu abi normos pakartoja viena kitą, jos turi būti išdėstytos viena norma.
89. Įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje būtina apibrėžti ką reiškia sąvoka “užmegzti pagalbos santykį” ir nustatyti veiksmus, kurie turi būti atlikti, jeigu toks santykis neužmezgamas.
Įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje turi būti nustatyti aiškūs įgaliojimai atvejo vadybininkui telkiant bendruomenės narius ir specialistus. Iš normos formuluotės nėra aišku ar atvejo vadybininkas turi valdingus įgaliojimus bet kurių iš minėtų asmenų atžvilgiu. Be to, yra būtina aiškiai įvardyti, kokie “specialistai” turimi omenyje, kadangi galimi atvejai, kad specialistų darbą reguliuojantys teisės aktai nenumatys jiems darbinės pareigos būti pasitelktiems atvejo vadybininko. Taip pat atskleistinas šios normos santykis su projekto 51 straipsnio 3 dalimi, t.y. ar specialistai bus išimtinai tik paskirti savivaldybės ar be savivaldybės paskirtų specialistų bus pasitelkiami ir kt.
Taip pat būtina sukonkretinti ko siekiama nuostata “Atvejo vadybininkas ieško geriausio šeimos problemų sprendimo būdo, įgalina šeimą ją spręsti, nuolat stebi ir koreguoja intensyvaus prevencinio ir socialinio darbo procesus.” Jei atvejo vadybininkas tik “ieško sprendimo”, “stebi ir koreguoja intensyvaus prevencinio ir socialinio darbo procesus”, kyla klausimas kas “randa sprendimą” ir vykdo intensyvų prevencinį ir socialinį darbą, kur nustatoma, koks darbas turi būti atliktas.
90. Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato atvejo vadybininko teisę reikalauti informacijos iš įvairių subjektų. Tokios informacijos parengimas gali reikalauti darbuotojų darbo laiko, materialinių sąnaudų, todėl norma papildytina nuostatomis apie tai ar informacija atvejo vadybininkui teikiama atlygintinai ir kas atitinkamą atlyginimą moka.
91. Įstatymo 41 straipsnio 5 dalies 5 punktas taisytinas. Laikinoji vaiko globa gali būti nustatyta, taigi ir vadybininkas gali kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl jos nustatymo, tik esant CK 3.254 straipsnyje nustatytiems laikinosios globos nustatymo pagrindams. Pagalbos plano vykdymo neefektyvumas savaime negali būti pagrindas nustatyti vaiko globą.
92. Įstatymo 42 straipsniu siūloma reguliuoti kreipimosi į teismą dėl leidimo paimti vaiką teisinį institutą. Pastebėtina, jog siūlomas reguliavimas yra naujas, t.y. iki šiol nereguliuotas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje. Todėl jo esmę, taikymo nuostatas ir teisines pasekmes būtina aptarti.
Pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal savo esmę teismo leidimas paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą yra nauja tėvų valdžios apribojimo forma, todėl nuostatos, susijusios su šiuo teisiniu reguliavimu – sąlygos, būdai ir teisinės pasekmės, turi būti įtvirtintos ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, o Civiliniame kodekse.
Antra, aptariamo straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, jog prašymas paimti vaiką nagrinėjamas Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) XXXIX skyriuje nustatyta tvarka. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog CPK XXXIX skyriuje nustatomos supaprastinto proceso taisyklės. Pagal šio skyriaus taisykles nagrinėjamos bylos, kuriose dažniausia nėra ginčo dėl teisės, t.y. dėl teismo leidimų veiksmams atlikti išdavimo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kiti klausimai, kuriais dažniausiai patvirtinamos pozityviosios pareiškėjų teisės. Bylose dažniausia nedalyvauja jokia antra šalis ir nėra jokių suinteresuotų asmenų, nes pareiškėjų teisių įgyvendinimo klausimas dažniausia nėra susijęs su kitų asmenų teisėtais interesais. Be to, bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas mano, jog būtinas žodinis procesas, arba kai žodinį nagrinėjimą numato tam tikras įstatymas. Taip pat pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, jog šio proceso metu dažniausia patvirtinamos pozityviosios pareiškėjų teisės, CPK 582 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, jog „Teismo nutartis išduoti leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktus apeliacine tvarka neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos <...>“.
Vertinant išdėstytas aplinkybes, pažymėtina, jog leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą proceso tikslas nėra pozityvus, nes šio leidimo pasekmė yra vaiko atskyrimas nuo tėvų (atstovų pagal įstatymą). Todėl šio proceso modelio taikymas leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą klausimo sprendimui kelia abejonių dėl jo proporcingumo siekiamiems tikslams. Taip pat manytina, jog CPK XXXIX skyrių taikant be jokių išimčių, ir neatsižvelgiant į tai kokios teisinės reikšmės klausimas yra sprendžiamas, t.y.: nenustačius privalomo bylos žodinio nagrinėjimo; nenustačius imperatyvo išklausyti vaiko nuomonės, jei tai yra įmanoma; nenustačius imperatyvo pagal galimybes išklausyti vaiko atstovų pagal įstatymą; nenustačius teisės apskųsti teismo nutartį, kuria leidimas paimti vaiką būtų išduodamas, turėtų būti vertinama, jog siūlomas reguliavimas neatitinka Konstitucijos nuostatų, tiesiogiai įtvirtinančių valstybės globą šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei (Konstitucijos 38 straipsnis) ir kiekvienos asmens teisę į teisingą teismą (Konstitucijos 30 straipsnis).
Atsižvelgiant į išdėstytas pastabas siūlomas reguliavimas privalo būti tobulinamas ir išdėstytas jam deramuose teisės aktuose.
93. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, atsižvelgiant į šios nuostatos turinį, vartojama sąvoka „policija“ keistina į sąvoką „policijos pareigūnais“. Analogiška pastaba išsakytina ir dėl įstatymo 44 straipsnio.
94. Įstatymo 43 straipsnio 2 dalis numato, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba, paėmusi vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, ne vėliau kaip per vieną darbo dieną kreipiasi į teismą dėl leidimo vaiką paimti iš šeimos. Iš vienos pusės nėra aišku, kodėl nustatomas vienos darbo dienos terminas veiksmui atlikti, jis turi būti atliekamas nedelsiant. Iš kitos pusės, nėra reguliuojamos pasekmės, kurios atsirastų vaiko teisių apsaugos tarnybai nespėjus kreiptis ar nesikreipus į teismą per vieną darbo dieną, t.y. ar toks vaikas turėtų būti kitą darbo dieną grąžintas atstovams, ar teismas gavęs pavėluotą prašymą jį turėtų atmesti.
95. Nėra aišku kaip įstatymo 43 straipsnio 4 dalis siejasi su pirmosiomis trimis. Taip pat nėra aišku nuo kokio momento bus skaičiuojamas 14 dienų terminas.
96. Kelia abejonių įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje numatytas 14 dienų termino pagrįstumas. Nesuprantama kodėl atvejo vadybininkas negali inicijuoti Pagalbos plano sudarymo ir kt. veiksmų anksčiau, jei juos atlikti galima. Kadangi norma numato taip pat Pagalbos plano peržiūrų koordinavimą, kyla klausimas nuo kokio momento 14 dienų terminas bus skaičiuojamas šiam veiksmui, kadangi įstatymas nenumato, kad mobilios komandos bus sudaromos kokiomis nors sąlygomis pakartotinai.
97. Įstatymo 44 straipsnyje esanti nuoroda į įstatymo 45 straipsnio 2, 3, 4 dalis keistina nuoroda į įstatymo 45 straipsnio 1 dalį.
98. Įstatymo 45 straipsnyje numatyti subjektai, pas kuriuos (kuriuose) vaikas laikinai gali būti apgyvendintas. Tačiau nei minėtame straipsnyje, nei kitur projekte nėra pateikiama aiški eiliškumo sistema, pagal kurią vaikas apgyvendinamas, t.y. nėra aišku pas kurį subjektą (kuriame subjekte) vaiką būtu siekiama apgyvendinti pirmiausia.
99. Įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje yra išvardinta, kas užtikrina vaiko teisių apsaugą, tačiau nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis yra sugrupuotos šios dalies 1 punkte pateiktos institucijos - Seimas ir vaiko teisių apsaugos kontrolierius. Siūlytina atskirais punktais išdėstyti šiame punkte įvardintas institucijas, atsižvelgiant į jų statusą.
Taip pat svarstytina, ar prie vaiko apsaugą užtikrinančių institucijų nereikėtų įrašyti prokuroro, nes CK 3.163, 3.182, 3.201, 3.203, 3.236 straipsniuose nustatytais atvejais prokuroras turi imtis priemonių vaiko teisėms užtikrinti.
100. Įstatymo projekto 47 straipsnio punktų tekstas neišplaukia iš pirmosios pastraipos, todėl pirmoji pastraipa ir punktai turėtų būti dėstomos kaip atskiros struktūrinės dalys.
101. Įstatymo 48 straipsnio 5 dalies 1 punktas tikslintinas, jog šiame punkte siekiama reguliuoti ne vaikams padarytas nusikalstamas veikas, o vaikų atžvilgiu padarytas nusikalstamas veikas.
102. Svarstytinas įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktų tarpusavio santykis, t.y. ar turimi galvoje tie patys duomenys, jei taip, derėtų jų gavimą reguliuoti viename punkte, jei ne, būtina nurodyti, ar projekto 49 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyti duomenys gaunami atlygintinai ar ne. Duomenų gavimo atlygintinumo klausimas spręstinas ir projekto 49 straipsnio 4 dalies 5 punkte.
103. Vadovaujantis teisės akto glaustumo reikalavimu, įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje įvestinas Tarpžinybinės vaiko gerovės tarybos pavadinimo trumpinys, pavyzdžiui, „Taryba“, kuris vartotinas tolesniame straipsnio tekste.
104. Įstatymo 50 straipsnio 5 dalis tikslintina, nustatant, jog „Tarybai patalpas suteikia, posėdžius organizuoja ir Tarybą techniškai aptarnauja socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
105. Kaip matyti iš siūlomo teisinio reguliavimo, įstatymu įtvirtinama institucinė pertvarka, t. y. savivaldybių administracijų struktūroje nebelieka vaiko teisių apsaugos skyrių, jų funkcijos perduodamos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti numatytas vėlesnis nei 2017 m. liepos 1 d. įstatymo įsigaliojimas, kad būtų pakankamai laiko tinkamai pasiruošti numatytai pertvarkai, priimti reikalingus įgyvendinamuosius teisės aktus ir pan. Taip pat turėtų būti numatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos, reguliuojančios iki įstatymo priėmimo pradėtų procedūrų užbaigimą, funkcijų perėmimą ir pan.
106. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. kovo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 1, 43, 47 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 571 straipsniu ir priedu įstatymo Nr. XII-1965 6 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2016 m. balandžio 6 d. Įstatyme įtvirtintos įgyvendinimo nuostatos turėtų būti suderintos su Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 1, 43, 47 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 571 straipsniu ir priedu įstatymo Nr. XII-1965 6 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatomis, kitaip būtų paneigtas esamas teisinis reguliavimas.
107. Teikiamo projekto 2 straipsnio pavadinime žodis „įsigaliojamas“ keistinas žodžiu „įsigaliojimas“.
108. Projekto 2 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda „šio straipsnio 2 dalį“ keistina nuoroda „šio straipsnio 3 dalį“.
109. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis koreguotina loginiu požiūriu, nes įstatymo projekto įgyvendinamuosius teisės aktus reikėtų priimti iki įstatymo įsigaliojimo, o ne iki įstatymo įgyvendinimo.
110. Koreguojant šį įstatymą, atsižvelgtina į pastabas, pateiktas Teisės departamento išvadose dėl kartu su šiuo įstatymu teikiamų įstatymų projektų (Reg. Nr. XIIIP-356 – XIIIP-360)
111. Įstatymas tikslintinas kalbos požiūriu.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
J. Andriuškevičiūtė, tel. (8 5) 239 6159, el. p. jadvyga.andriuskeviciute@lrs.lt
R. Dirgėlienė, tel. (8 5) 239 6350, el. p. renata.dirgeliene@lrs.lt
D. Petrauskaitė, tel. (8 5) 239 6376, el. p. daina.petrauskaite@lrs.lt
J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. jurgita.raskauskaite@lrs.lt
P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected]
D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906 , el. p. [email protected]