LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

VI (PAVASARIO) SESIJOS

RYTINIO posėdžio NR. 283

STENOGRAMA

 

2019 m. gegužės 9 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. PRANCKIETIS,
Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja R. BAŠKIENĖ
ir Seimo Pirmininko pavaduotoja I. DEGUTIENĖ

 

 

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mi su­si­rin­ku­sie­ji, ger­bia­mi ko­le­gos, pra­de­da­me Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo 2019 m. ge­gu­žės 9 d. po­sė­dį. (Gon­gas) Kvie­čiu re­gist­ruo­tis. Už­si­re­gist­ra­vo 93 Sei­mo na­riai.

 

10.03 val.

Iš­kil­min­gas mi­nė­ji­mas, skir­tas Lie­tu­vos 15 me­tų na­rys­tei Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir Euro­pos die­nai

 

Ger­bia­mi ko­le­gos, tu­ri­me iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą, skir­tą Lie­tu­vos 15 me­tų na­rys­tei Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir Eu­ro­pos die­nai.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­ko Vik­to­ro Pranc­kie­čio svei­ki­ni­mo žo­dis

 

Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Len­ki­jos Sei­mo Mar­šal­ka Ma­re­kai Kuch­cins­ki, Len­ki­jos Se­na­to vi­ce­mar­šal­ka Bog­da­nai Bo­ru­se­vi­čiau, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, ger­bia­mi am­ba­sa­do­riai, Lie­tu­vos drau­gai, sve­čiai, mie­li Lie­tu­vos žmo­nės. Kai 1950 m. ge­gu­žės 9 d. Pran­cū­zi­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras Ro­ber­tas Šu­ma­nas pir­mą kar­tą už­si­mi­nė apie an­glių ir plie­no ga­my­bos su­tel­ki­mą Eu­ro­pos kon­ti­nen­te, šios ini­cia­ty­vos tiks­las bu­vo pa­keis­ti Eu­ro­pos li­ki­mą. Re­gio­no ša­lių eko­no­mi­kos bu­vo pri­tai­ky­tos ka­rui ir grįs­tos amu­ni­ci­jos ga­my­ba. Jų su­ar­tė­ji­mas eko­no­mi­niams tiks­lams tu­rė­jo pa­dė­ti už­tik­rin­ti tai­ką ir kur­ti ge­ro­vę po­ka­rio Eu­ro­po­je. O prieš dve­jus me­tus, 2017 me­tų ko­vą, tai­kos Eu­ro­pos sėk­mę liu­di­jau at­sto­vau­da­mas Lie­tu­vai Ro­mos su­tar­čių 60-me­čio mi­nė­ji­me.

Šian­dien mes ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo ple­na­ri­nių po­sė­džių sa­lė­je pri­ima­me Len­ki­jos par­la­men­to de­le­ga­ci­ją ir Lie­tu­vos ša­lių part­ne­rių di­plo­ma­tus tam, kad kar­tu pa­mi­nė­tu­me Eu­ro­pos die­ną. Pa­svei­kin­ki­me vie­ni ki­tus! (Plo­ji­mai)

Tai – tai­kos ir so­li­da­rios de­mo­kra­tijos Eu­ro­po­je kles­tė­ji­mo re­zul­ta­tas. Eu­ro­pa, at­kak­liai be­si­grum­da­ma su ko­ne kas­dien ky­lan­čiais iš­šū­kiais, ku­ria sa­vo tau­tų ge­ro­vę ir sau­go jų lais­vę, nes Eu­ro­pos ben­drys­tė tai­ko­je – tai tei­sin­gas ke­lias. Di­džiuo­ki­mės bū­da­mi šio di­de­lio kū­ry­bi­nio pro­ce­so, už­tik­ri­nan­čio ir Lie­tu­vos žmo­nių at­ei­tį, da­li­s.

Kvie­čiu Jo Eks­ce­len­ci­ją Pre­zi­den­tą Val­dą Adam­kų, ku­rio dar­bai yra ne­at­sie­ja­mi nuo Lie­tu­vos in­teg­ra­ci­jos į Eu­ro­pos Są­jun­gą, tar­ti žo­dį.

 

Pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus svei­ki­ni­mo žo­dis

 

V. ADAMKUS. Ger­bia­ma­sis Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, di­plo­ma­ti­nio kor­pu­so at­sto­vai, mi­nė­ji­mo vieš­nios ir sve­čiai! Šian­dien Lie­tu­va tu­ri gra­žią pro­gą švęs­ti. At­ro­do, dar vi­sai ne­se­niai tik sva­jo­jo­me, sie­kė­me na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je, gal­vo­jo­me, kaip gy­ven­si­me, kai bū­si­me į ją pri­im­ti. O štai jau 15 me­tų esa­me šios ben­druo­me­nės na­riai. Yra kuo džiaug­tis, yra kuo di­džiuo­tis. Ta­čiau tai ne tik mū­sų, bet ir vi­sos Eu­ro­pos Są­jun­gos šven­tė, nes ji dar kar­tą įro­dė esan­ti vie­nas stip­riau­sių, vie­nas ga­lin­giau­sių ir vie­nas sėk­min­giau­sių vi­sų lai­kų po­li­ti­nių pro­jek­tų. Gal net­gi tei­sin­giau bū­tų pa­va­din­ti ne po­li­ti­niu, o is­to­ri­niu pro­jek­tu.

Eu­ro­pa įro­dė esan­ti stip­rių ver­ty­bių erd­vė, so­li­da­ri ir ge­ra­no­riš­ka erd­vė, ge­ban­ti in­teg­ruo­ti tiek se­ną­sias Eu­ro­pos vals­ty­bes, tiek ša­lis, ku­rios tik XX am­žiaus pa­bai­go­je, su­by­rė­jus va­di­na­ma­jam so­cia­lis­ti­niam blo­kui ir pa­čiai blo­gio im­pe­ri­jai, at­kū­rė ne­pri­klau­so­my­bę. Mū­sų na­rys­tė Eu­ro­pos Są­jun­go­je – tai dar vie­nas įro­dy­mas, kad esa­me ir tei­sin­gu­mo erd­vė­je, kur ša­lys skirs­to­mos ne pa­gal ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę ar gy­ven­to­jų skai­čių, ir kar­tu pats tik­riau­sias at­sa­ky­mas skep­ti­kams, ku­rie iki šiol Eu­ro­pos Są­jun­gą te­ma­to vien tik kaip ga­li­my­bę gy­ven­ti tur­tin­giau.

Taip, ge­ro­vės sie­kis sa­vo vals­ty­bių na­rėms yra ne­at­ski­ria­ma ir ne­gin­či­ja­ma Eu­ro­pos Są­jun­gos veik­los da­lis, ta­čiau ne vie­nin­te­lė. Lie­tu­vos at­ėji­mas į Eu­ro­pos Są­jun­gą bu­vo ne ver­slo pla­nas, ne su­ve­re­nu­mo mai­nai į ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę, o su­grį­ži­mas į sa­vo is­to­ri­nės pa­skir­ties vie­tą, į de­mo­kra­tinių vals­ty­bių šei­mą, ku­rio­je tę­sia­mos se­nos ir ku­ria­mos nau­jos tra­di­ci­jos, iš ku­rių pir­mo­ji ir svar­biau­sia yra pa­gar­ba žmo­gui ir lais­vei.

Jau­nas žmo­gus, gi­męs, au­gęs ir bren­dęs lais­vės ap­lin­ko­je, ga­li pa­klaus­ti, o kaip ga­li bū­ti ki­taip? Juk lais­vė yra kaip oras, kaip van­duo, ji ne­at­ski­ria­ma nuo žmo­gaus gy­ve­ni­mo. Gir­dė­da­mas to­kį klau­si­mą, su­pran­tu, kaip to­li Lie­tu­va nu­ė­jo nuo so­vie­ti­nių kom­plek­sų ir bau­džiau­nin­ko men­ta­li­te­to, nuo mąs­ty­mo ste­re­o­ti­pų ir gy­ve­ni­mo ka­lė­ji­mo są­ly­go­mis. Lais­vė­je gi­mu­si ir už­au­gu­si kar­ta – lais­vės tra­di­ci­jų tą­sa, lais­vės dva­sia – tai tur­būt ir yra ver­tin­giau­sia, ką Lie­tu­va su­si­kū­rė tiek per at­kur­tos ne­pri­klau­so­my­bės, tiek per na­ry­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je me­tus.

Lie­tu­viai var­to­ja po­sa­kį: „Prie ge­ro grei­tai pri­pran­ta­ma“. Ir aš džiau­giuo­si, kad mes pri­pra­to­me prie ki­to­kio gy­ve­ni­mo stan­dar­tų. Džiau­giuo­si, kad vis re­čiau ga­li iš­girs­ti skirs­ty­mą į „Mes – Lie­tu­va“ ir „Jie – Eu­ro­pa“. Ne­li­ko „jų“ ir „mū­sų“ – vi­si esa­me kar­tu.

Džiau­giuo­si, kad Lie­tu­va pri­pra­to prie Eu­ro­pos, o Eu­ro­pa prie Lie­tu­vos. Esa­me ver­ti­na­mi ir gir­di­mi, esa­me kvie­čia­mi ten, kur kal­ba­ma apie vi­so se­no­jo že­my­no at­ei­tį. Esa­me rei­ka­lin­gi tiems, ku­rių lais­vė te­bė­ra pa­vo­ju­je, to­dėl į mus su to­kia vil­ti­mi ir pa­gar­ba žvel­gia, ti­kiuo­si, bū­si­mo­sios Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rės Uk­rai­na, Gru­zi­ja, Mol­do­va. To­dėl į mus su to­kiu pa­si­ti­kė­ji­mu žvel­gia ir se­no­ji Eu­ro­pa. Šį pa­si­ti­kė­ji­mą no­riu pa­brėž­ti at­ski­rai, nes kal­ba­ma ne apie pa­si­ti­kė­ji­mo kre­di­tą, kaip bu­vo mums sto­jant į Eu­ro­pos Są­jun­gą, – kal­ba­ma apie už­si­tar­nau­tą pa­si­ti­kė­ji­mą ir įvai­rių ap­lin­ky­bių, įvai­rių si­tu­a­ci­jų pa­tik­ri­ni­mą, Lie­tu­vos ak­ty­vu­mą Są­jun­go­je.

Pa­žvel­ki­me į sa­vo nau­jau­sių lai­kų is­to­ri­ją ir pa­ma­ty­si­me – tu­ri­me kuo di­džiuo­tis, tu­ri­me kuo džiaug­tis. Tai ne tik ir ne tiek po­li­ti­kų nuo­pel­nas, tai vi­sos Lie­tu­vos dar­bas, žmo­nių, ku­rie dir­ba kan­triai sa­vo dar­bą, pa­lai­ky­da­mi Eu­ro­pos Są­jun­gos idė­ją ir gy­vy­bę, kaip ir žmo­nių, ku­rie Eu­ro­pos Są­jun­gai ne­gai­li kri­ti­kos. Ne­bū­siu ori­gi­na­lus pa­sa­kęs, kad to­ji kri­ti­ka yra la­bai rei­ka­lin­ga ir ver­tin­ga, bet su vie­na są­ly­ga – tai tu­ri bū­ti kon­struk­ty­vi, ve­dan­ti į pa­žan­gą, ska­ti­nan­ti kai­my­ni­nį ir Eu­ro­pi­nį so­li­da­ru­mą ir dia­lo­gą kri­ti­ką.

Lai­kas ir is­to­ri­ja pa­ro­dė, kad sa­vig­rau­ža, pa­si­ti­kė­ji­mo ne­tu­rė­ji­mas, sa­vęs ir ki­tų tau­tų, ki­tų vals­ty­bių men­ki­ni­mas, kon­flik­tų es­ka­la­vi­mas nie­kur ne­ve­da. Bet tai ir­gi tik­ri­na mus kaip vi­suo­me­nę, kaip vals­ty­bę, kaip Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rę. Ir šian­dien, švęs­da­mi, mi­nė­da­mi na­ry­tės Są­jun­go­je ju­bi­lie­jų, ga­li­me džiaug­tis ma­ty­da­mi, kad ir Lie­tu­va, ir Eu­ro­pos Są­jun­ga at­lai­kė. At­lai­kė­me eko­no­mi­nes kri­zes, at­lai­kė­me ag­re­sy­vių kai­my­nų po­li­ti­nius de­mar­šus, iš­ban­dy­mus, at­lai­kė­me ir at­lai­ko­me. To­dėl esu tik­ras, kad uni­ka­lus is­to­ri­nis pro­jek­tas, va­di­na­mas Eu­ro­pos Są­jun­ga, tę­sis. Nuo­šir­džiai džiau­giuo­si, kad Eu­ro­pos Są­jun­gos sėk­mės is­to­ri­ja yra ir Lie­tu­vos sėk­mės is­to­ri­ja.

Lin­kiu kuo ge­riau­sios klo­ties vi­siems, ku­rių dė­ka Eu­ro­pa lie­ka stip­rios dva­sios ir stip­rios at­min­ties, stip­rių tra­di­ci­jų ir vil­tin­gos at­ei­ties erd­vė kiek­vie­nai čia gy­ve­nan­čiai tau­tai, kiek­vie­nai čia gy­vuo­jan­čiai vals­ty­bei, taip pat ir Lie­tu­vai.

Svei­ki­nu su pras­min­gu ju­bi­lie­ju­mi. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju Pre­zi­den­tui Val­dui Adam­kui.

Kvie­čiu Jo Eks­ce­len­ci­ją Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ką Ma­re­ką Kuch­cins­kį.

Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ko Ma­re­ko Kuch­cins­kio kal­ba

 

M. KUCHCINSKIS. La­bai dė­ko­ju, ger­bia­mas po­ne Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mas po­ne Pre­zi­den­te, aukš­to­jo Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riai, ger­bia­mi po­nai ir po­nios! La­bai nuo­šir­džiai dė­ko­ju už pa­kvie­ti­mą da­ly­vau­ti iš­kil­min­ga­me po­sė­dy­je, ku­ris skir­tas pa­gerb­ti 15-ąsias Lie­tu­vos įsto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą me­ti­nes. Mū­sų bu­vi­mas šian­dien čia, Vil­niu­je, pa­tvir­ti­na stip­rius Len­ki­jos ir Lie­tu­vos ry­šius. Nuo se­nos pra­ei­ties mus jun­gia įvy­kiai ir dar­bai, ku­riuos įgy­ven­di­no­me kar­tu, da­ro­me tai ir šian­dien. Mes kar­tu mi­nė­jo­me to­kias gar­bin­gas me­ti­nes kaip Lie­tu­vos krikš­to 630-osios me­ti­nės, Tau­tų ru­dens 100-osios me­ti­nės, Lie­tu­vos ir Len­ki­jos su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo 25-osios me­ti­nės. Šiais me­tais bus mi­ni­mos ki­tos di­džio­sios me­ti­nės – Liub­li­no uni­jos 450-me­tis.

Len­ki­jos ir Lie­tu­vos įsto­ji­mas į Eu­ro­pos Są­jun­gą 2004 m. ge­gu­žės 1 d. tu­ri is­to­ri­nę reikš­mę kiek­vie­no­je di­men­si­jo­je. Vi­sų pir­ma tai bu­vo po­ka­ri­nės Eu­ro­pos pa­da­li­ni­mo pa­bai­ga. Šiuos pro­ce­sus Len­ki­jo­je pra­dė­jo „So­li­da­ru­mas“, o Lie­tu­vo­je – Są­jū­dis. Vi­sa tai vai­ni­ka­vo Vi­du­rio Eu­ro­pos vals­ty­bių įsto­ji­mas į Šiau­rės At­lanto Al­jan­są.

Eu­ro­pa – tai idė­ja, gi­mu­si prieš dau­ge­lį am­žių kaip tik čia, Vi­du­rio Eu­ro­po­je. Są­ži­nin­gas ir kruopš­tus is­to­ri­kas sieks gi­liau, nei vien An­glių ir plie­no ben­dri­ja, su­kur­ta sie­kiant su­vie­ny­ti tau­tas, iš­si­krau­ja­vu­sias Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu. Toks is­to­ri­kas pri­si­mins di­din­gas Len­ki­jos ir Lie­tu­vos uni­jos tra­di­ci­jas, ku­rios nuo vi­du­ram­žių pa­bai­gos iki nau­jų­jų lai­kų pra­džios, sem­da­mo­si iš Jo­gai­lai­čių di­nas­ti­jos pa­vel­do, Vi­du­rio Eu­ro­pai da­vė ga­lin­gą, dau­gel šimt­me­čių vei­kian­čią dau­ge­lio tau­tų ir kul­tū­rų vals­ty­bę, įkur­tą pa­si­tel­kus de­ry­bas, o ne ka­rus. Tai la­bai svar­bu ver­ti­nant iš XX am­žiaus ir mū­sų šių lai­kų per­spek­ty­vos. Ši vals­ty­bė bu­vo įkur­ta di­de­lį vaid­me­nį at­lie­kant par­la­men­tui ir for­muo­jant res­pub­li­ki­nes ir pi­lie­ty­bės po­zi­ci­jas.

No­rė­čiau iš­reikš­ti pa­grin­di­nį įsi­ti­ki­ni­mą, kad ne tik Len­ki­ja ir Lie­tu­va pa­si­nau­do­jo Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rys­te, bet mū­sų vals­ty­bės per­da­vė šiai tarp­tau­ti­nei or­ga­ni­za­ci­jai sa­vo dau­ge­lio am­žių ci­vi­li­za­ci­nį ir ma­te­ria­li­nį įdir­bį. Len­ki­ja ir Lie­tu­va yra par­la­men­ta­riz­mo, de­mo­kra­tijos ir to­le­ran­ci­jos tė­vy­nė.

Mū­sų bu­vi­mas Eu­ro­pos Są­jun­go­je – tai Len­ki­jai eko­no­mi­nis pa­sie­ki­mas. Nuo ta­da, kai Len­ki­ja įsto­jo į Eu­ro­pos Są­jun­gą, ša­lies vi­daus pro­duk­tas vie­nam gy­ven­to­jui 2017 me­tais pa­di­dė­jo nuo 50 % Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kio iki 70 %. Va­di­na­si, pa­di­dė­jo 20 %.

Nuo na­rys­tės pra­džios Eu­ro­pos Są­jun­go­je Len­ki­ja į Są­jun­gos biu­dže­tą su­mo­kė­jo be­veik 53 mlrd. eu­rų, bet ga­vo apie 170 mlrd. eu­rų. Va­di­na­si, už kiek­vie­ną įmo­kė­tą 1 eu­rą mes ga­vo­me 3 eu­rus. Nau­dos tu­rė­jo ir Len­ki­jos kai­mas. Nuo na­rys­tės pra­džios į Len­ki­jos žem­dir­bių ran­kas pa­te­ko 53 mlrd. eu­rų, iš jų – 33,5 mlrd. eu­rų kaip tie­sio­gi­nės iš­mo­kos.

Kai­mo gy­ven­to­jų pa­ja­mos tuo me­tu pa­di­dė­jo be­veik 120 %. Ką tai reiš­kia? Mū­sų įsi­ti­ki­ni­mu, tai reiš­kia, kad mes su­ge­ba­me pa­si­nau­do­ti ga­li­my­bė­mis, ku­rias mums su­tei­kia su­vie­ny­ta Eu­ro­pa. Mū­sų ūkis di­dė­ja, ky­la, ir lai­kas kuo dau­giau pa­si­nau­do­ti ta ge­rą­ja kon­junk­tū­ra.

La­bai svar­bu Eu­ro­pos Są­jun­gos ūki­nei sėk­mei yra ben­dro­sios rin­kos plėt­ra, taip pat ben­dro­sios skait­me­ni­nės rin­kos plėt­ra. Svar­bu pa­di­din­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos sau­gu­mą. Su­pran­ta­ma, Lie­tu­vos ir Len­ki­jos sau­gu­mą. Čia, šia­me Eu­ro­pos Są­jun­gos re­gio­ne, mes tai pui­kiai su­pran­ta­me šim­tu pro­cen­tų. Mes taip pat su­vo­kia­me, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga – tai plėt­ros šan­sas. Mes taip pat ži­no­me, kad mes sa­vo dar­bu ir at­kak­lu­mu kar­tu ku­ria­me tuos ben­drus Eu­ro­pos Są­jun­gos lai­mė­ji­mus. Mums tai nė­ra duo­ty­bė ir be mū­sų so­li­da­ru­mo, be mū­sų iš­min­ties tai bus ne­įma­no­ma. To­dėl at­vi­rai kal­ba­me Eu­ro­pos Są­jun­go­je, kad mes no­ri­me bū­ti trak­tuo­ja­mi su pa­gar­ba, pri­klau­san­čia žmo­nėms, ben­drai ku­rian­tiems Eu­ro­pos Są­jun­gos ūkį. No­ri­me, kad bū­tų ger­bia­mas mū­sų su­ve­re­nu­mas, skir­tu­mai, is­to­ri­ja, tei­sė rū­pin­tis sa­vo na­cio­na­li­niais in­te­re­sais, ku­rie juk ne­pri­eš­ta­rau­ja tau­tų ben­dri­jos idė­jai. Eu­ro­pos Są­jun­ga tu­rė­tų pri­si­min­ti sa­vo krikš­čio­niš­ką­sias šak­nis. Mes ryž­tin­gai pri­me­na­me, kad Eu­ro­pa nė­ra vien tik be­dva­sė eko­no­mi­kos rin­ka. Jos tiks­las yra ap­sau­go­ti pi­lie­čius nuo šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio pa­vo­jų. Per ma­žai nau­do­ja­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos po­ten­cia­las, tai yra de­mo­kra­tija ir spren­di­mų pri­ėmi­mo de­mo­kra­tiniai me­cha­niz­mai.

Ati­džiai be­si­klau­san­ti sa­vo pi­lie­čių bal­sų Eu­ro­pos Są­jun­ga – tai są­jun­ga, ku­ri ger­bia sa­vo vals­ty­bių na­rių ta­pa­ty­bę. Mes esa­me eu­ro­pie­čiai, nes esa­me len­kai, esa­me lie­tu­viai. Ver­ta pri­si­min­ti šią pa­pras­tą, svar­bią tie­są.

Šia pro­ga, mū­sų ben­dros na­rys­tės di­din­go­je su­vie­ny­to­je Eu­ro­po­je 15-me­čio pro­ga, no­rė­čiau nuo­šir­džiai pa­svei­kin­ti po­ną Pir­mi­nin­ką ir aukš­tą­jį Sei­mą Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo var­du. Te­gy­vuo­ja Lie­tu­va, te­gy­vuo­ja Len­ki­ja! La­bai ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. (Pa­dė­ko­ja len­kų kal­ba) Dė­ko­ju Len­ki­jos Sei­mo Mar­šal­kai Ma­re­kui Kuch­cins­kiui už to­kius lin­kė­ji­mus.

Kvie­čiu dis­ku­tuo­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ją, Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ką Gediminą Kir­ki­lą.

 

Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo, Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko Ge­di­mi­no Kir­ki­lo kal­ba

 

G. KIRKILAS (LSDDF*). Ger­bia­mie­ji Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, sig­na­ta­rai, sve­čiai, ypač svei­ki­nu Len­ki­jos Sei­mo Mar­šal­ką, se­na­to­rių vi­ce­mar­šal­ką, mū­sų drau­gus, ko­le­gos Sei­mo na­riai, bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės! Šiais me­tais Lie­tu­va kar­tu su dar de­vy­nio­mis Eu­ro­pos vals­ty­bė­mis, įskai­tant mums la­bai ar­ti­mas – Lat­vi­ją, Es­ti­ją ir Len­ki­ją, ku­rių va­do­vai šian­dien su mu­mis, šven­čia na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je 15 me­tų su­kak­tį.

Kar­tu su ki­tais eu­ro­pie­čiais ga­li­me pa­si­džiaug­ti ben­drais lai­mė­ji­mais – au­gan­čia Eu­ro­pos Są­jun­gos eko­no­mi­ka, su­ma­žė­ju­siu ne­dar­bu, Eu­ro­pos Są­jun­gos pre­ky­bos su­si­ta­ri­mais su Ka­na­da, Ja­po­ni­ja, Pa­ry­žiaus kli­ma­to su­si­ta­ri­mu. Lie­tu­va pa­grįs­tai ga­li di­džiuo­tis sa­vo in­dė­liu į vei­ks­min­gą Ry­tų part­ne­rys­tės pro­gra­mą ir va­di­na­mą­jį Eu­ro­pos Są­jun­gos (da­bar jau Eu­ro­pos Są­jun­gos) pla­ną Uk­rai­nai.

Mū­sų vals­ty­bė­je per tuos 15 me­tų gy­ve­ni­mas taip pat ge­rė­jo: nuo 2003 me­tų Lie­tu­vos ben­dra­sis vi­daus pro­duk­tas vie­nam gy­ven­to­jui pa­di­dė­jo dau­giau nei treč­da­liu, pa­ly­gin­ti su Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kiu. Lie­tu­vos vi­du­ti­nis dar­bo už­mo­kes­tis 2004 me­tais su­da­rė tik 24 % Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kio, šiais me­tais mes jau vir­šy­si­me 50 %.

Ger­bia­mi ko­le­gos, sve­čiai, vi­siš­kai su­tin­ku su Mi­nist­ru Pir­mi­nin­ku Sau­liu­mi Skver­ne­liu, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga – pir­miau­sia tai­kos ir lais­vės pro­jek­tas. Nuo­mo­nių ap­klau­sos ir­gi ro­do, kad mū­sų ša­lies žmo­nės per 15 me­tų ta­po lais­ves­ni, lai­min­ges­ni, kū­ry­biš­kes­ni ir, gal­vo­ju, la­biau at­si­pa­lai­da­vę.

Šian­dien vi­sa Eu­ro­pa šven­čia Eu­ro­pos die­ną, žen­kli­nan­čią nuo Eu­ro­pos Są­jun­gos su­si­kū­ri­mo die­nos pa­siek­tą tai­ką ir kles­tė­ji­mą Eu­ro­po­je. Eu­ro­pos die­na yra skir­ta ir 1950 me­tų Šu­ma­no de­kla­ra­ci­jai pa­mi­nė­ti.

Šis tuo­me­čio Pran­cū­zi­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro Ro­ber­to Šu­ma­no pa­reng­tas do­ku­men­tas, be­je, pri­min­siu, kad vie­nas mū­sų tau­tie­tis, žy­mus ra­šy­to­jas, Eu­ro­pos kla­si­kas Ro­me­nas Ga­ri dir­bo jo ka­bi­ne­te, ir pa­dė­jo pa­grin­dą Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jai, prie ben­dro Pran­cū­zi­jos, Vo­kie­ti­jos an­glies ir plie­no pra­mo­nės val­dy­mo pro­jek­to kvie­sdamas pri­si­jung­ti ir ki­tas Eu­ro­pos vals­ty­bes.

Šiais me­tais Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­lie­čiai, tarp jų ir Lie­tu­vos, švęs ir va­di­na­mo­sios Li­sa­bo­nos (ar­ba Re­for­mų) su­tar­ties įsi­ga­lio­ji­mo 2009 m. gruo­džio 1 d. de­šimt­me­tį. Pa­čią Li­sa­bo­nos su­tar­tį 2007 m. gruo­džio 13 d. kaip tuo­me­tis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas tu­rė­jau la­bai di­de­lę gar­bę pa­si­ra­šy­ti Li­sa­bo­no­je kar­tu su Pre­zi­den­tu Val­du Adam­ku­mi ir tuo­me­čiu už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ru Pet­ru Vai­tie­kū­nu.

Li­sa­bo­nos su­tar­tis, ger­bia­mi ko­le­gos, iš da­lies pa­kei­tė stei­gia­mą­ją Ro­mos ir Mast­rich­to su­tar­tis ir yra reikš­min­ga tuo, kad ji pa­di­di­no Eu­ro­pos Par­la­men­to ir na­cio­na­li­nių par­la­men­tų ga­lias pri­imant Eu­ro­pos Są­jun­gos spren­di­mus, su­stip­ri­no sub­si­dia­ru­mo prin­ci­po tai­ky­mą Eu­ro­pos Są­jun­gos įsta­ty­mų lei­dy­bo­je ir taip su­ma­ži­no de­mo­kra­tijos sty­gių Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Įver­tin­da­mas šias tris svar­bias pro­gas šiais me­tais – Lie­tu­vos na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je 15 me­tų su­kak­tį, Šu­ma­no de­kla­ra­ci­jos 69-ąsias me­ti­nes ir Li­sa­bo­nos su­tar­ties įsi­ga­lio­ji­mo de­šimt­me­tį – sa­vo kal­bo­je no­rė­čiau pa­brėž­ti is­to­ri­nį, fi­lo­so­fi­nį ir ver­ty­bi­nį bu­vi­mo Eu­ro­pos Są­jun­go­je as­pek­tus.

Pir­miau­sia is­to­ri­nis. Pri­si­min­ki­me, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga bu­vo su­kur­ta po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, sie­kiant iš­veng­ti nau­jo ka­ro ar­ba ka­rų, su­sais­tant Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bes eko­no­mi­niais tar­pu­sa­vio pri­klau­so­my­bės sai­tais, kad ka­riau­ti tar­pu­sa­vy­je tie­siog ne­ap­si­mo­kė­tų. Eu­ro­pos Są­jun­ga taip pat bu­vo ku­ria­ma sie­kiant kuo grei­čiau at­kur­ti Va­ka­rų Eu­ro­pos eko­no­mi­ką.

Da­bar, pra­ėjus 15 me­tų nuo Lie­tu­vos įsto­ji­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą, da­ro­si net sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ypač mū­sų jau­na­jai kar­tai, gi­mu­siai ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je, o juo la­biau tiems, ku­rie pa­sau­lį iš­vy­do nau­ją­jį tūks­tant­me­tį, kad Lie­tu­va ir jos žmo­nės ne­da­ly­va­vo ku­riant Eu­ro­pos ben­dri­jas šeš­ta­ja­me pra­ei­to am­žiaus de­šimt­me­ty­je ir per­tvar­kant jas į Eu­ro­pos Są­jun­gą de­šim­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je.

Ta­čiau ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad ir Eu­ro­pa, ir Lie­tu­va už ge­le­ži­nės už­dan­gos sie­kė tų pa­čių fun­da­men­ta­lių da­ly­kų. Kaip ir va­ka­rie­čiai, Lie­tu­vos gy­ven­to­jai ta­da troš­ko to pa­ties: tai­kos, sau­gu­mo, sta­bi­lu­mo ir ge­ro­vės. Lie­tu­vos žmo­nės taip pat bu­vo iš­gy­ve­nę bai­sų ka­rą, be to – dvi so­vie­tų oku­pa­ci­jas ir trem­tis.

Ką no­riu pa­brėž­ti? Ne­pai­sant ge­o­po­li­ti­nės pa­dė­ties, Lie­tu­va ir jos žmo­nės taip pat bu­vo prie Eu­ro­pos Są­jun­gos kū­ri­mo iš­ta­kų po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Nors tuo me­tu tie­sio­giai Eu­ro­pos Są­jun­gos kū­ri­me ne­da­ly­va­vo­me, bet, mo­kė­da­mi mil­ži­niš­ką is­to­ri­nę kai­ną, pri­si­dė­jo­me prie Eu­ro­pos Są­jun­gos kū­ri­mo, kad vi­sa Eu­ro­pa bū­tų sau­ges­nė.

Šian­dien Eu­ro­pos Są­jun­gą to­liau ku­ria­me kar­tu su ki­to­mis Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė­mis na­rė­mis ir jų pi­lie­čiais. Tai­gi Lie­tu­va, tai yra mes, tu­ri­me sa­vo da­lį Eu­ro­pos Są­jun­gos su­kū­ri­mo ir da­bar­ti­nė­je is­to­ri­jo­je.

Kal­bė­da­mas apie fi­lo­so­fi­nį bu­vi­mo Eu­ro­pos Są­jun­go­je as­pek­tą, no­riu dar kar­tą pa­brėž­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos val­dy­mo prin­ci­pą, įtvir­tin­tą su­tar­ty­se. Jo įgy­ven­di­ni­mas yra ir vi­sa­da iš­liks Eu­ro­pos Są­jun­gos ver­ty­bė.

Tu­riu gal­vo­je sub­si­dia­ru­mo prin­ci­pą, reiš­kian­tį, pa­pras­tai kal­bant, kad ge­riau­sia val­džia yra ta, ku­ri yra ar­čiau­siai žmo­nių. Mi­nint Lie­tu­vos 15 me­tų na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­goje su­kak­tį, pla­čiau pa­kal­bė­ti apie sub­si­dia­ru­mo prin­ci­pą iš es­mės pa­si­rin­kau dėl vie­nos prie­žas­ties.

Brek­si­to kri­zė tę­sia­si, kaip ži­no­te, ger­bia­mi ko­le­gos, Eu­ro­po­je vis dar ky­la po­pu­lis­ti­nės ra­di­ka­lios de­ši­nės jė­gos ir jų vy­riau­sy­bės ar ko­a­li­ci­jos, kves­tio­nuo­jan­čios Eu­ro­pos Są­jun­gos tik­s­lus ir ver­ty­bes.

Vi­siems eu­ro­pie­čiams, įskai­tant, be abe­jo­nės, ir Lie­tu­vos pi­lie­čius, gy­ven­to­jus ir emig­ran­tus, šian­dien ypač svar­bu ži­no­ti, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga eg­zis­tuo­ja ne tam, kad at­im­tų ga­lias, tei­ses ar ga­li­my­bes iš Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių na­rių tau­tų ir jų pi­lie­čių, bet, prie­šin­gai, kad įga­lin­tų juos da­ly­vau­ti pri­imant sa­vo po­li­ti­nius spren­di­mus, ge­riau ap­gin­tų jų tei­ses ir su­teik­tų jiems dau­giau ga­li­my­bių.

1957 me­tais stei­gia­mo­jo­je Ro­mos su­tar­ty­je tie­sio­giai sub­si­dia­ru­mo prin­ci­pas ne­bu­vo mi­ni­mas, bet šio prin­ci­po frag­men­tai į šią su­tar­tį jau įtrauk­ti. Sub­si­dia­ru­mo prin­ci­pas ofi­cia­liai bu­vo įtvir­tin­tas Mast­rich­to su­tar­ti­mi. Ams­ter­da­mo su­tar­ti­mi Eu­ro­pos Ben­dri­jos stei­gi­mo su­tar­tis bu­vo pa­pil­dy­ta Pro­to­ko­lu Nr. 2.

Bū­tent Li­sa­bo­nos su­tar­ti­mi sub­si­dia­ru­mo prin­ci­pas įrašytas į Eu­ro­pos Są­jun­gos su­tar­ties 5 straips­nio 3 da­lį. Jo tiks­las yra už­tik­rin­ti, kad spren­di­mai bū­tų pri­ima­mi kuo ar­čiau pi­lie­čių, ir nuo­la­tos ga­ran­tuo­ti, kad to­kie spren­di­mai Eu­ro­pos Są­jun­gos lyg­me­niu yra pa­tei­si­na­mi įver­ti­nus ga­li­my­bes, eg­zis­tuo­jan­čias na­cio­na­li­niu, re­gio­ni­niu ir vie­tos lyg­me­ni­mis.

Pri­min­siu, per Lie­tu­vos pir­mi­nin­ka­vi­mą Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai 2013 me­tų ant­rą­jį pus­me­tį va­di­na­ma­sis par­la­men­ti­nis pir­mi­nin­ka­vi­mo mat­muo lei­do su­stip­rin­ti na­cio­na­li­nių par­la­men­tų ir tarp­par­la­men­ti­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo vaid­me­nį pri­imant Eu­ro­pos Są­jun­gos spren­di­mus taip, kaip nu­ma­ty­ta Li­sa­bo­nos su­tar­ty­je, ir tai bu­vo pa­ste­bė­ta Eu­ro­pos sos­ti­nė­se ir eks­per­tų ben­druo­me­nių, ver­ti­nant mū­sų pir­mi­nin­ka­vi­mą.

Ger­bia­mi ko­le­gos, ver­ty­bi­nis as­pek­tas ap­ima po­žiū­rį į Eu­ro­pos Są­jun­gą. Lie­tu­vos gy­ven­to­jai vi­sus tuos 15 me­tų iš­li­ko vie­ni di­džiau­sių eu­ro­en­tu­zias­tų Eu­ro­po­je. Lie­tu­viams iš tie­sų, at­ro­do, la­bai pa­tin­ka bū­ti Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Nau­jau­siais Eu­ro­ba­ro­met­ro duo­me­ni­mis, Lie­tu­vos gy­ven­to­jai iš vi­sų 28 na­rių la­biau­siai pa­si­ti­ki Eu­ro­pos Są­jun­ga (65 %). Net 91 % lie­tu­vių tu­ri tei­gia­mą Eu­ro­pos Są­jun­gos įvaiz­dį, jie ver­ti­na Eu­ro­pos Są­jun­go­je pa­gar­bą de­mo­kra­tijai ir žmo­gaus tei­sėms vi­sų pir­ma.

Di­džio­ji dau­gu­ma lie­tu­vių ma­no, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga siū­lo at­ei­ties per­spek­ty­vų jau­ni­mui. Ga­na daug Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ti­ki, kad jų vai­kų gy­ve­ni­mas Eu­ro­pos Są­jun­go­je bus leng­ves­nis ne­gu jų pa­čių, ir pa­ly­gin­ti ne­daug lie­tu­vių ma­no, kad jų vai­kų gy­ve­ni­mas bus sun­kes­nis.

Šios įžval­gos nė­ra moks­li­nės. Tam rei­kė­tų at­si­žvelg­ti į dau­giau kin­ta­mų­jų. Ta­čiau di­de­lis Lie­tu­vos žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mas Eu­ro­pos Są­jun­ga ir Eu­ro­pos Są­jun­gos, kaip už­tik­ri­nan­čios ge­ro­vę ir kles­tė­ji­mą da­bar ir at­ei­ty­je, įvaiz­dis la­bai sie­ja­si su Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ma­ti­niais tiks­lais ir jos fi­lo­so­fi­niu pa­grin­du. Ne­ma­žė­jan­tis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų en­tu­ziaz­mas dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos aki­vaiz­džiai ro­do, kad na­rys­tė Eu­ro­pos Są­jun­go­je mums, Lie­tu­vos pi­lie­čiams, reiš­kia grį­ži­mą į Eu­ro­pą, tai yra ten, kur mes ir tu­ri­me bū­ti.

Šian­dien Si­biu, pir­mi­nin­kau­jan­čios Ru­mu­ni­jos mies­te, vyks­ta ne­for­ma­lus Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių ir vy­riau­sy­bių va­do­vų su­si­ti­ki­mas, ku­ria­me api­ben­dri­na­mos dis­ku­si­jos dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos at­ei­ties (be­je, Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja tu­ri 1 tūkst. 600 dia­lo­gų su pi­lie­čiais) ir ap­ta­ria­ma to­les­nė Eu­ro­pos Są­jun­gos stra­te­gi­nė dar­bo­tvarkė. Ja­me da­ly­vau­ja Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, ji pa­si­sa­kys už ino­va­ty­vią, so­cia­liai jaut­rią ir sau­gią Eu­ro­pą.

Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos re­ko­men­da­ci­jo­se pa­brė­žia­mas vie­nin­ges­nės, stip­res­nės ir de­mo­kra­tiškesnės Eu­ro­pos Są­jun­gos kū­ri­mas vis la­biau ne­nu­spė­ja­ma­me pa­sau­ly­je. Pa­sak Ko­mi­si­jos Pir­mi­nin­ko Ža­no Klo­do Jun­ke­rio, „Kiek­vie­nos kar­tos pa­rei­ga – siek­ti, kad da­bar­ti­nių ir bū­si­mų Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­lie­čių gy­ve­ni­mas ge­rė­tų. Taip pat rei­kia te­sė­ti ne kar­tą duo­tą pa­ža­dą už­tik­rin­ti tai­ką, pa­žan­gą ir ge­ro­vę. Tam, kad Eu­ro­pa kles­tė­tų, Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bės na­rės tu­ri veik­ti kar­tu.“

Šian­dien šio­je mū­sų sa­lė­je, mū­sų šven­tė­je, vie­ši Len­ki­jos Sei­mo Pir­mi­nin­kas (Mar­šal­ka) Ma­re­kas Kuch­cins­kis ir Se­na­to Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Bog­da­nas Bo­ru­se­vi­čius, di­de­li mū­sų drau­gai. Len­ki­ja, kaip ir ki­tos Bal­ti­jos vals­ty­bės – Lat­vi­ja ir Es­ti­ja, bu­vo ypa­tin­ga Lie­tu­vos par­t­ne­rė grįž­tant į de­mo­kra­tinę Eu­ro­pą: sto­da­mos į Eu­ro­pos Są­jun­gą mes ir kon­ku­ra­vo­me, ir be­są­ly­giš­kai sir­go­me vie­na už ki­tą, ko­o­pe­ra­vo­mės. Lie­tu­va vi­sa­da liks dė­kin­ga Len­ki­jai už tai, kad ši stra­te­gi­nė mū­sų part­ne­rė, ke­le­riais me­tais anks­čiau įsto­ju­si į NATO, vi­sa­da pa­lai­kė Lie­tu­vą jos ke­ly­je į šią or­ga­ni­za­ci­ją, šian­dien ga­ran­tuo­jan­čią abie­jų vals­ty­bių ir vi­sos Eu­ro­pos sau­gu­mą. No­rė­čiau pa­brėž­ti, kad šian­dien mū­sų ben­dri gy­ny­bi­niai pla­nai ir Len­ki­jos pla­nai yra ypač svar­būs mū­sų ša­lies sau­gu­mui.

Ger­bia­mi ko­le­gos, na­rys­tė Eu­ro­pos Są­jun­go­je nė­ra duo­ty­bė. Ver­tin­ki­me tai, ką tu­ri­me, – Lie­tu­vos na­rys­tę Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir pa­čią Eu­ro­pos Są­jun­gą. Lie­tu­va grį­žo na­mo į Eu­ro­pą – ten, kur ir tu­ri bū­ti.

Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jui, Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kui Ge­di­mi­nui Kir­ki­lui.

Kvie­čiu dis­ku­tuo­ti Len­ki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ją Bog­da­ną Bo­ru­se­vi­čių. Kvie­čiu į tri­bū­ną dis­ku­tuo­ti.

 

Len­ki­jos Res­pub­li­kos Se­na­to Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo Bog­da­no Bo­ru­se­vi­čiaus kal­ba

 

B. BORUSEVIČIUS. Ger­bia­mas po­ne Pir­mi­nin­ke, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mas po­ne Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mas po­ne Pre­zi­den­te, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­riai, bran­gūs bi­čiu­liai. Mus jun­gia ne tik Eu­ro­pos Są­jun­ga, bet jun­gia ir mū­sų il­gas is­to­ri­nis ke­lias, ku­rį kar­tu nu­ė­jo­me, ne­pri­klau­so­mai nuo to, kaip tai ver­ti­na­ma šian­dien, bet džiau­giuo­si, kad, dau­gu­mos mū­sų ir jū­sų pi­lie­čių ver­ti­ni­mu, tai bu­vo tei­gia­mas ke­lias, nu­ei­tas kar­tu. Mes esa­me Eu­ro­pos Są­jun­go­je 15 me­tų. Mū­sų gy­ve­ni­mas, mū­sų li­ki­mai yra su­si­ję su Eu­ro­pos Są­jun­ga. Bet įsi­vaiz­duo­ki­me, vie­ną aki­mir­ką už­mer­ki­me akis: kaip bū­tų vis­kas at­ro­dę, jei­gu mes į Eu­ro­pos Są­jun­gą ne­bū­tu­me įsto­ję. Aš ži­nau, kad mes ne­ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti to­kios pa­dė­ties, mū­sų vi­suo­me­nės ir­gi ne­ga­li įsi­vaiz­duo­ti to­kios pa­dė­ties – už­da­rų sie­nų, vi­zų ir pro­ble­mų, ku­rias rei­kia spręs­ti kar­tu, kad ir sau­gu­mo, pro­b­lemą. Mes ne­ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti to­kios pa­dė­ties, kad ne­sa­me Eu­ro­pos Są­jun­go­je, ir tai la­bai svar­bu.

Eu­ro­pos Są­jun­ga mums ta­po na­tū­ra­lia vie­ta. Bet Eu­ro­pos Są­jun­ga – tai ne vien na­cio­na­li­nių egoiz­mų su­ma. Yra to­kių bal­sų, kad jei­gu tai bū­tų vien pa­pras­ta su­ma, tai Eu­ro­pos Są­jun­gos ne­bū­tų. Eu­ro­pos Są­jun­ga – tai taip pat ir ver­ty­bės, ir de­mo­kra­tija, ir tei­sėt­var­kos lai­ky­ma­sis, ir ne­rei­kia pa­dė­ties mū­sų ša­ly­se ver­ti­ni­mo trak­tuo­ti kaip ki­ši­mo­si iš iš­orės. Jei kas nors taip ją ver­ti­na, jis sa­vo ša­lį trak­tuo­ja, lyg ji bū­tų už Eu­ro­pos Są­jun­gos ri­bų.

Eu­ro­pos Są­jun­ga, aiš­ku, iš­gy­ve­na kri­zes, tu­ri sa­vo pro­ble­mų, mes jas pui­kiai ži­no­me. Ži­no­me, kaip vei­kia Eu­ro­pos Są­jun­ga vi­du­je. Ži­no­me, kad rei­kia są­jun­gų kon­kre­tiems rei­ka­lams spręs­ti, ir to­kios są­jun­gos yra ku­ria­mos. Mes ži­no­me Eu­ro­pos Są­jun­gos vei­ki­mo me­cha­niz­mus. Kar­tais tu­ri­me kri­tiš­kų bal­sų jų at­žvil­giu ir kar­tais to­kie kri­tiš­ki bal­sai Eu­ro­pos Są­jun­go­je gir­di­mi ga­na stip­riai. Gir­dė­jo­me, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga kas kaž­kiek lai­ko iš­gy­ve­na kri­zę, kad jau by­ra. Bet po kiek­vie­nos kri­zės įvyks­ta di­des­nė in­teg­ra­ci­ja. Eu­ro­pos Są­jun­ga ne tik nu­ga­li tas kri­zes, bet ir ku­ria to­kius ap­sau­gos me­cha­niz­mus, ku­rie ap­sun­kin­tų to­kių kri­zių su­grįži­mą. Dau­ge­liui žmo­nių Eu­ro­pos Są­jun­ga, o tai yra nor­ma­lu, aiš­ku, sie­ja­si su ge­ro­ve. Taip, Eu­ro­pos Są­jun­ga yra vie­ta ar erd­vė vals­ty­bių, ku­rio­se ge­ro­vė yra di­des­nė ne­gu kur ki­tur. Bet tai dar ne vis­kas. Mes da­bar nau­do­ja­mės Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­si­niais re­sur­sais. Ir jūs, ir mes la­bai reikš­min­gai tuo nau­do­ja­mės. Tai pa­kei­tė Len­ki­ją, pa­kei­tė mū­sų ša­lis. Vi­si, ku­rie at­vyks­ta į Len­ki­ją, tai ma­to. Bet at­eis lai­kas, kad mums rei­kės duo­ti dau­giau, nei mums rei­kia, kai mes bū­si­me tur­tin­ges­ni. O tam­pa­me tur­tin­ges­ni, nes ir jūs, ir mes ky­la­me.

Bu­vo to­kia pa­dė­tis, kai sie­kė­me ma­žiau ne­gu 40–50 % Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kio. O da­bar Len­ki­ja sie­kia virš 70 % Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kio – taip at­ro­do na­cio­na­li­nės pa­ja­mos vie­nam as­me­niui. Tai yra tik­rai reikš­min­gas ki­li­mas. Tai pa­siek­ta, aiš­ku, mū­sų dar­bo dė­ka, taip pat tin­ka­mai nau­do­jan­tis Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dais. Bet at­eis lai­kas, ka­da rei­kės dau­giau duo­ti, ne­gu gau­si­me. Ir kas ta­da? Ar tuo­met iš­sto­si­me iš Eu­ro­pos Są­jun­gos, jos mums ne­rei­kės?

Eu­ro­pos Są­jun­ga taip pat di­di­na mū­sų sau­gu­mą. Įsto­ji­mas į Eu­ro­pos Są­jun­gą, į NATO – tai iš­ėji­mas iš pil­kos zo­nos, ku­rio­je bu­vo­me prieš tai, į sau­ges­nę zo­ną.

Per pas­ku­ti­nius me­tus Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­lie­čių pa­lai­ky­mas Len­ki­jo­je pa­di­dė­jo 20 % ir da­bar­ti­niu me­tu sie­kia 91 %. Toks pa­lai­ky­mas net ma­ne nu­ste­bi­no. 91 % len­kų pa­lai­ko Eu­ro­pos Są­jun­gą, pa­lai­ko mū­sų bu­vi­mą Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Ši­ta sta­tis­ti­ka liu­di­ja svar­bius da­ly­kus, bet klau­si­mų lie­ka. Kai pi­ni­gai nu­stos pas mus plauk­ti, o rei­kės duo­ti pa­tiems, nes mes bū­si­me tur­tin­ges­ni už ki­tus (o no­ri­me, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga plės­tų­si, ap­im­tų vals­ty­bes, ku­rios sie­kia na­rys­tės), ką ta­da pa­sa­kys po­li­ti­kai ar­ba da­lis po­li­ti­kų? Ar no­rės iš­ei­ti? Jei­gu žiū­rė­tu­me vien tik­tai į fi­nan­si­nę pu­sę, ta­da taip, ta­da rei­kė­tų pa­sa­ky­ti – kam Są­jun­gos mums rei­kia?

Mes, kaip po­li­ti­kai, su­pran­ta­me – mums rei­kia žiū­rė­ti to­liau, nu­ma­ty­ti dau­ge­lį da­ly­kų. Mums, ku­rie esa­me Są­jun­gos pa­kraš­ty­je, bu­vi­mas Są­jun­go­je – tai ne tik­tai pi­ni­gų, eko­no­mi­kos, ūkio klau­si­mas. Tai yra sau­gu­mo klau­si­mas – mū­sų vals­ty­bių sau­gu­mo ir mū­sų pi­lie­čių sau­gu­mo.

To­dėl džiau­giuo­si, kad mes ga­li­me drau­ge abie­jo­se ša­ly­se švęs­ti mū­sų įsto­ji­mą į Eu­ro­pos Są­jun­gą. Bū­ki­me Są­jun­go­je, rem­ki­me ją, keis­ki­me, bet ne­sa­ky­ki­me, kad Są­jun­gos ne­rei­kia. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju po­nui vi­ce­mar­šal­kai.

Kvie­čiu Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rį, už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­rą Li­ną An­ta­ną Lin­ke­vi­čių dis­kutuoti.

 

Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro Li­no An­ta­no Lin­ke­vi­čiaus kal­ba

 

L. A. LINKEVIČIUS (LSDDF). Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke, ko­le­gos, gar­bin­ga Len­ki­jos de­le­ga­ci­ja, la­bai sma­gu, kad ga­li­me švęs­ti šį ju­bi­lie­jų kar­tu. Iš tie­sų daug jau bu­vo pa­sa­ky­ta. Gal ke­le­tą as­pek­tų ga­lė­čiau dar pa­ryš­kin­ti ir pri­dur­ti prie to, kas pa­sa­ky­ta.

Pra­dė­siu nuo to, kad 15 me­tų na­rys­tė Eu­ro­pos Są­jun­go­je, pri­min­siu, kar­tu taip pat vi­siš­kai ne­se­niai pa­žy­mė­jo­me ly­giai to­kį pa­tį na­rys­tės NATO ju­bi­lie­jų, ir tai bu­vo du to­kie skir­tin­gi, ta­čiau ly­gia­gre­tūs mū­sų kraš­to in­teg­ra­ci­jos ke­liai ta pa­čia kryp­ti­mi – į eu­ro­at­lan­ti­nę šei­mą, grį­ži­mas ten, kur mums pri­klau­so bū­ti ne tik ge­og­ra­fiš­kai, bet ir vi­so­mis ki­to­mis pras­mė­mis. Gal kiek net ir ste­bi­na, kad jau pra­ėjo 15 me­tų.

Įsi­jun­gi­mas į pu­sės mi­li­jar­do pi­lie­čių ben­dri­ją, kur tik­tai 6 % pa­sau­lio gy­ven­to­jų, 20 % ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to, stip­riau­sia pa­sau­lio eko­no­mi­ka, ži­no­ma, įspū­dį da­ro, bet kar­tu ir už­krau­na la­bai di­de­lę at­sa­ko­my­bę.

Pri­min­siu, kad mes tai jau­tė­me jau in­teg­ra­ci­jos lai­ko­tar­piu ir įsto­ję taip pat la­bai ge­rai su­pra­to­me, kad mes, ma­ža ša­lis, tu­rin­ti ri­bo­tus, švel­niai ta­riant, re­sur­sus, tu­rin­ti, aiš­ku, daug am­bi­ci­jų, tu­ri­me pri­dė­ti prie ši­to ben­dro, prie tos šei­mos pa­stan­gų, prie tos nau­jos san­da­ros re­zul­ta­tų sa­vo in­dė­lį. Aš ma­nau, kad per tuos 15 me­tų mums tik­rai pa­vy­ko tai pa­da­ry­ti.

La­bai įsi­tvir­ti­no šis su­pra­ti­mas per mū­sų pir­mi­nin­ka­vi­mą Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai 2013 me­tų ant­rą­jį pus­me­tį. Lai­ko­tar­pis bu­vo la­bai pa­na­šus, kaip yra da­bar. Tai bu­vo po­li­ti­nio cik­lo pa­bai­ga ir nau­jo po­li­ti­nio cik­lo pra­džia. Mums rei­kė­jo la­bai in­ten­sy­viai de­rė­tis, pri­me­nu, ir su Eu­ro­pos Par­la­men­tu, ir su Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja, rei­kė­jo pa­si­stū­mė­ti į prie­kį ir dėl Ban­kų są­jun­gos, ir dėl sep­ty­ne­rių me­tų biu­dže­to, ir dėl me­tų biu­dže­to. Ir tik­rai žvilgs­niai bu­vo nu­kry­pę į mus dar su to­kiu, gal ne­sa­ky­čiau, ne­pa­si­ti­kė­ji­mu, bet to­kiu lau­ki­mu, ar ta nau­ja ša­lis, ką tik įsto­ju­si, su­ge­bės su­val­dy­ti vi­sus šiuo­s pro­ce­sus.

Bu­vo tik­rai džiu­gu, kad ne tik kad pa­vy­ko tai pa­da­ry­ti, bet pa­vy­ko tai pa­da­ry­ti la­bai sėk­min­gai. Tai bu­vo ne mū­sų ver­ti­ni­mas, tai bu­vo mū­sų ko­le­gų ver­ti­ni­mas, Eu­ro­pos Są­jun­gos va­do­vy­bės ver­ti­ni­mas, tai tik­rai su­tei­kė dau­giau jė­gų ir pa­si­ti­kė­ji­mo. Gal­būt tai ir­gi pri­si­dė­jo prie to, kad mū­sų pi­lie­čiai, ne­pai­sant na­cio­na­li­nių bruo­žų sa­ve plak­ti ir kri­ti­kuo­ti, šiuo as­pek­tu yra di­de­li en­tu­zias­tai, ir mes tik­rai vie­ni di­džiau­sių, pa­tys di­džiau­si Eu­ro­pos Są­jun­gos rė­mė­jai vi­so­je Ben­dri­jo­je. Apie 66 % in­tui­ty­viai, sa­ky­kim, o gal kai ku­rie ir tu­ri­ntys tam tik­rų ži­nių, ti­ki šia Są­jun­ga, ti­ki jos at­ei­ti­mi, o tai la­bai su­stip­ri­na. Jei­gu vi­są tą in­tui­ty­vų ti­kė­ji­mą dar la­biau su­stip­rin­si­me ži­nio­mis, kuo mes da­bar ir už­si­i­ma­me, įtrauk­da­mi žmo­nes į dis­ku­si­jas, į po­kal­bius, kad bū­tų ar­gu­men­tuo­ta kal­ba, aš ma­nau, mes bū­si­me dar stip­res­ni. Jei­gu pa­ly­gin­tu­me, per tą lai­ką iš vi­sų 2004 me­tais įsto­ju­sių Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių mums pa­vy­ko pa­siek­ti di­džiau­sią pa­žan­gą: 30 % ūg­te­lė­jo mū­sų ben­dra­sis vi­daus pro­duk­tas, pra­gy­ve­ni­mo ly­gis. Pri­min­siu, kad įsto­ję mes tu­rė­jo­me gal­būt tik 48 % Eu­ro­pos Są­jun­gos pra­gy­ve­ni­mo ly­gio vi­dur­kio, o da­bar jau skai­čiuo­ja­me 78 %. Ir, lai­mei, skai­čiuo­ja­me, kad jau grįž­ta dau­giau žmo­nių į Lie­tu­vą, ne­gu iš­va­žiuo­ja, vėl tu­ri­me 3 mln. Ta pa­čia pro­ga pri­si­me­na­me ir tuos, ku­rie gy­ve­na ne Lie­tu­vo­je.

Nau­do­da­ma­sis pro­ga vėl­gi iš­reik­šiu to­kį ti­kė­ji­mą, kad mes tą pa­sa­ky­si­me re­fe­ren­du­mo pi­lie­ty­bės klau­si­mu me­tu, kai ge­gu­žės 12 die­ną bal­suo­si­me ir dar kar­tą pri­min­si­me pa­sau­liui, kad mū­sų yra dau­giau nei 3 mln. ir kiek­vie­no iš jų Lie­tu­vai rei­kia.

Sta­tis­ti­ka by­lo­ja, sta­tis­ti­ka yra nu­oga, ob­jek­ty­vi, ne vi­sa­da emo­ci­jos tam pri­ta­ria, bet vis tiek mes ne­ga­li­me to ne­pa­ste­bė­ti, kad pa­gal Pa­sau­lio ban­ko rei­tin­gą, pa­gal ver­slo ap­lin­ką esa­me 14-ie­ji pa­sau­ly­je, tai yra tikrai aukš­tas pa­sie­ki­mas – aukš­čiau­sias mū­sų is­to­ri­jo­je. Ar­ba pa­gal „He­ri­ta­ge Foun­da­tion“ eko­no­mi­kos lais­vės in­dek­są – 21-ie­ji pa­sau­ly­je. Tai ir­gi di­de­lis pa­ska­ti­ni­mas ir įver­ti­ni­mas.

Yra to­kių sri­čių kaip la­ze­rių pra­mo­nė. Esa­me ly­de­riai pagal pa­sau­lio pro­duk­ci­ją. 10 % moks­li­nių la­ze­rių, pa­ga­min­tų pa­sau­ly­je, yra pa­ga­min­ta Lie­tu­vo­je. Ga­li­me tuo di­džiuo­tis. Tu­ri­me vie­ną grei­čiau­sių pa­sau­ly­je in­ter­ne­tų, kur nors pa­kal­bi, ne vi­si apie tai ži­no, bet su tuo su­si­jusios ir in­for­ma­ci­jos tech­no­lo­gi­jos, ir spren­di­mai, ir fi­nan­si­nės tech­no­lo­gi­jos. Tie­są sa­kant, tai da­bar ir­gi la­bai po­pu­lia­ru (ir mū­sų cen­tri­nis ban­kas la­bai ak­ty­vus), bū­tent įku­riant tas fi­nan­si­nių tech­no­lo­gi­jų fir­mas – kai ku­rios net per­si­ke­lia iš ki­tų ša­lių, pa­vyz­džiui, iš Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės, ir tai vyks­ta ma­siš­kai. Tai yra pri­pa­žin­ta ly­de­rys­tė.

Ar­ba gy­vy­bės moks­lai. Tik­rai drą­siai ga­li­me sa­ky­ti, kad re­gio­ne esa­me ly­de­riai, ir kas an­tri me­tai vyks­ta kon­fe­ren­ci­jos, į ku­rias šim­tai moks­li­nin­kų iš vi­so pa­sau­lio – pa­brė­žiu – šim­tai at­va­žiuo­ja ir lai­ko tra­di­ci­ja už­megz­ti kon­tak­tus, ry­šius, da­lin­tis pa­tir­ti­mi. Vi­sa tai, ką var­di­nu, pa­siek­ta per ga­na trum­pą lai­ką.

Aiš­ku, mes ne­ga­li­me už­gož­ti ki­tų ar­ba nu­ste­bin­ti kie­kiu, skai­čiais, ne­sa­me di­de­li, bet tam, kad bū­tum ma­to­mas, tu­ri bū­ti iš­ma­nus. Tu­ri pa­si­žy­mė­ti tais iš­ma­niais spren­di­mais, nau­do­ti tuos re­sur­sus, ku­riuos tu­ri, ir pa­siek­ti mak­si­ma­lų re­zul­ta­tą. Eu­ro­pos Są­jun­ga mums pa­de­da tai pa­da­ry­ti. Net ir di­džiau­si skep­ti­kai pa­ste­bė­jo, kad per tą lai­ko­tar­pį bu­vo re­no­vuo­ti pa­sta­tai, par­kai, at­sta­ty­ti ke­liai. Iš tik­rų­jų 15 mlrd. eu­rų pri­si­dė­jo prie mū­sų biu­dže­to per tuos me­tus. Tai yra la­bai žen­kli pa­spir­tis.

Ži­no­ma, da­bar, kai mū­sų pra­gy­ve­ni­mo ly­gis, kaip jau sa­kiau, sieks 78 %, mes ne­bū­si­me to­kie ga­vė­jai, gal bus tas lai­ko­tar­pis toks, kad rei­kės ir pa­tiems įsi­temp­ti, ir na­cio­na­li­nis biu­dže­tas bus la­biau įtemp­tas, bet mes to juk ir sie­kė­me. Mes to juk ir no­rė­jo­me, kad bū­tu­me ly­gia­ver­čiai. Tik­rai, aš ti­kiu, at­eis lai­kas, kai bū­si­me ap­skri­tai ly­gia­ver­čiai, tu­riu ome­ny, pra­gy­ve­ni­mo ly­gio pras­me, ir tai tik­rai guo­džia.

Yra sri­čių, ku­rio­se tik­rai ne­bu­vo­me vien tik da­ly­vau­jan­tys dis­ku­si­jo­je. Vėl pa­mi­nė­ti­nas mū­sų pir­mi­nin­ka­vi­mo me­tu vy­kęs Ry­tų part­ne­rys­tės vir­šū­nių su­si­ti­ki­mas, dra­ma­tiš­kas, įtemp­tas. Pri­min­siu, tuo­met bu­vo sa­ko­ma, kad jei­gu Uk­rai­na ne­pa­si­ra­šys aso­cia­ci­jos su­si­ta­ri­mo su Eu­ro­pos Są­jun­ga, tai ta Ry­tų part­ne­rys­tė žlugs, tai bus jau pas­ku­ti­nės die­nos. Kaip ma­to­me, dar ir šian­dien vis­kas vyks­ta. Tie­są sa­kant, ir pa­si­ra­šė tą su­si­ta­ri­mą, tik kiek vė­liau. Ir po to at­si­ra­do Mai­da­nas Uk­rai­no­je. Daug kas sa­ko, tei­sin­gai sa­ko, kad Mai­da­nas pra­si­dė­jo Vil­niu­je. Mai­da­nas da­bar ne tik aikš­tės pa­va­di­ni­mas Ki­je­ve, bet ta­po tam tik­ra pras­me sa­vi­mo­nės, iden­ti­te­to, sa­vi­raiš­kos, eu­ro­pi­nių ver­ty­bių gy­ni­mo sim­bo­liu. Ir tai iš tie­sų yra tie­sa. Čia mes ak­ty­viai da­ly­va­vo­me ir te­be­da­ly­vau­ja­me. Ir ta ni­ša ne dėl to už­im­ta, kad čia kaž­kas kaž­ką no­rė­tų nu­rung­ti ly­de­rys­tė­je, bet tie­siog fak­tiš­kai taip at­si­ti­ko, kad mes su ta ša­li­mi, Uk­rai­na, ben­dra­dar­biau­ja­me taip glau­džiai ir tik­rai tiek in­ves­ta­vę ir dė­me­sio, ir šir­dies. Sa­kau, mes, ne tik Vy­riau­sy­bė, val­džia, aš kal­bu apie žmo­nes. Ir tai ypač bran­gi­nama. Čia su­tam­pa po­žiū­ris ir su mū­sų drau­gais ir kai­my­nais len­kais, čia mes tik­rai kar­tu la­bai daug ga­li­me nu­veik­ti. Tos ša­lies sėk­mė, tur­būt su­tik­si­te su ma­ni­mi, tik­rai reiš­kia ir mū­sų sėk­mę, o ne­sėk­mė ati­tin­ka­mai reikš ir mū­sų ne­sėk­mę. Vi­sa tai, kas ten vyks­ta, yra toks kaip ir ban­dy­mų po­li­go­nas, ar tos ver­ty­bės, apie ku­rias mes kal­ba­me Eu­ro­pos Są­jun­go­je – lais­vė, ga­li­my­bė pa­si­rink­ti ke­lią – tik gra­žūs žo­džiai, gra­ži po­ezi­ja, ar tai iš tik­rų­jų tu­ri bū­ti pa­grįs­ta tu­ri­niu, ar tai tu­ri bū­ti pa­grįs­ta mū­sų mo­ty­va­ci­ja. Gal­būt tai ir­gi pri­si­dė­tų ir prie Są­jun­gos po­pu­lia­ru­mo tarp pi­lie­čių.

Ki­ta pro­ble­ma, ku­rią no­riu trum­pai pa­mi­nė­ti, ir da­bar apie tai kal­ba­me vis daž­niau, apie tai gal anks­čiau rei­kė­jo kal­bė­ti, kad štai po­pu­liz­mas, ra­di­ka­liz­mas at­ei­na į sce­ną, tam­pa… vy­riau­sy­bė­se, par­la­men­tuo­se. Daug kas da­bar skai­čiuo­ja, kiek to­kių ra­di­ka­lų, po­pu­lis­tų pa­teks į Eu­ro­pos Par­la­men­tą, nuo to pri­klau­sys ne tik or­ga­ni­za­ci­jos svei­ka­ta ir gy­vy­bin­gu­mas, bet ir funk­cio­na­lu­mas. Ir tur­būt nie­kam vėl­gi ne pa­slap­tis, vi­si įsi­vaiz­duo­ja, kad tų jė­gų at­eis dau­giau, ne­gu bu­vo anks­čiau.

Iš­va­da bū­tų to­kia, kad mes tu­ri­me su­si­rū­pin­ti tik­rai lai­ku, kal­bant apie ato­trū­kį tarp biu­ro­kratijos ir žmo­nių, tarp ins­ti­tu­ci­jų ir žmo­nių, tu­ri­me į tai žiū­rė­ti su at­sa­kin­gu­mu ir su ko­kiu nors kū­ry­bi­niu pa­siū­ly­mu. Ma­nau, Lie­tu­va ir­gi pri­va­lo kar­tu su Len­ki­ja ir ki­tais kai­my­nais įneš­ti in­dė­lį į šią dis­ku­si­ją.

Dar vie­nas iš­šū­kis yra trans­at­lan­ti­niai ry­šiai. Kaip Eu­ro­pa yra iš­ban­do­ma tva­ru­mo te­stais – eu­ro zo­na, ver­ty­bės, tei­sės vir­še­ny­bė, ki­ti iš­šū­kiai, prin­ci­pin­ga už­sie­nio po­li­ti­ka, ji vi­są lai­ką iš­ban­do­ma, ar mes vie­nin­gi, ar mes pa­kan­ka­mai su­si­tel­kę, taip ir trans­at­lan­ti­nė vie­ny­bė iš­gy­ve­na la­bai skir­tin­gą lai­ko­tar­pį. Ir da­bar jau mes ir­gi jau­čia­me at­sa­ko­my­bę už tai, bū­da­mi Eu­ro­pos Są­jun­gos na­riai, bū­da­mi NATO na­riai, ir ma­to­me, kad tai nė­ra taip pa­pras­ta.

Po­ten­cia­liai Eu­ro­pa ir Jung­ti­nės Vals­ti­jos, NATO ir Eu­ro­pos Są­jun­ga yra di­džiu­lis va­riklis pa­sau­ly­je. Tai yra ir stan­dar­tų nu­sta­ty­mas, tai yra ir to­no ­da­vi­mas, tai yra iš tik­rų­jų ir pro­ble­mų spren­di­mas ne tik sau­gu­mo ir gy­ny­bos sri­ty­je, bet ir eko­no­mi­kos sri­ty­je. Aš tik­rai ti­kiu, kad at­eis lai­kas ir mes grį­ši­me prie pre­ky­bos klau­si­mų, ku­rie šiuo me­tu ne taip leng­vai spren­džia­mi, kli­ma­to kai­tos klau­si­mų, ku­rie ir­gi iš­gy­ve­na ne pa­čius ge­riau­sius lai­kus. Bet vi­sa tai po­ten­cia­liai ga­li pa­da­ry­ti tos or­ga­ni­za­ci­jos, ku­rių na­riai mes esa­me ir ne­si­jau­čia­me kaip sve­čiai. Tai yra svar­biau­sia.

Aš ma­nau, la­bai svar­bu, kad mes per to­kį trum­pą lai­ką – tik 15 me­tų – jau­čia­mės tvir­tai ant ko­jų, tik­rai ne­pai­sant trū­ku­mų, ku­rių yra ga­na daug, ypač vi­są lai­ką juos sklei­džiant spau­dai. La­bai tei­sin­gai, kad tai vyks­ta, tik ra­gin­čiau vi­sus gal bent jau tą šven­tės die­ną pa­ma­ty­ti šiek tiek ir kas pa­siek­ta, ras­ti jė­gų pa­si­di­džiuo­ti tuo. Tai ir­gi kaž­koks im­pul­sas ei­ti į prie­kį ir aš ma­nau, kad mes pa­da­ry­si­me dar dau­giau. Jei­gu klau­sia, ar Eu­ro­pos Są­jun­gos lau­kia švie­si at­ei­tis, aš vi­są lai­ką at­sa­kau: tai nė­ra duo­ty­bė. Nė­ra duo­ty­bė kaip ir lais­vė, kaip ir ne­pri­klau­somy­bė. Dėl vis­ko rei­kia ko­vo­ti. Vis­kas tu­ri sa­vo kai­ną. O da­bar kaip nie­ka­da tei­sy­bė yra ta, kad tu­ri­me su­si­telk­ti rū­pin­da­mie­si ir siū­ly­da­mi va­rian­tus dėl mū­sų ben­dro pa­sta­to, ben­dros or­ga­ni­za­ci­jos – Eu­ro­pos Są­jun­gos vie­ny­bės. Mes tu­ri­me ga­li­my­bę pa­siek­ti per­ga­lę ir ją tik­rai pa­siek­si­me, jei­gu vėl­gi bū­si­me su­si­tel­kę ir su­pra­si­me, ko­kie yra tie pri­ori­te­tai.

O de­mo­kra­tijos in­stru­men­tų ero­zi­ja, aš tą va­di­nu tuo­met, kai mes juos nau­do­ja­me, ta­čiau nau­do­ja­me ne­pa­si­ren­gę ar­ba ne­gerb­da­mi sa­vo rin­kė­jų, ar­ba ne­in­for­muo­da­mi jų apie tai, ką mes vei­kia­me vyk­dy­da­mi re­for­mas, įgy­ven­din­da­mi po­li­ti­ką, tai, ži­no­ma, ir­gi ne­at­neš nau­dos, čia kal­ba­ma ir apie re­fe­ren­du­mus, ne tik brek­si­tą Bri­ta­ni­jo­je, bet ir apie mū­sų re­fe­ren­du­mus. Mes tu­ri­me in­for­muo­ti pi­lie­čius prieš klaus­da­mi jų nuo­mo­nės. Ta­da bus pa­gar­ba jų va­liai, ta­da bus pa­gar­ba jų nuo­mo­nei ir ta­da mes tik­rai pa­siek­si­me to­kius re­zul­ta­tus, ko­kių no­rė­tu­me ti­kė­tis.

La­bai svei­ki­nu vi­sus su šiuo 15-os me­tų ju­bi­lie­ju­mi ir lin­kiu kuo ge­riau­sio at­ei­ty­je. (Ploji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me mi­nist­rui Li­nui An­ta­nui Lin­ke­vi­čiui.

Kvie­čiu į tri­bū­ną tar­ti žo­dį Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rį, vy­riau­si­ą­jį de­ry­bi­nin­ką dėl Lie­tu­vos na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je Pet­rą Aušt­re­vi­čių.

 

Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rio, vy­riau­sio­jo de­ry­bi­nin­ko dėl Lie­tu­vos na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je Pet­ro Aušt­re­vi­čiaus kal­ba

 

P. AUŠTREVIČIUS. Ger­bia­ma­sis po­sė­džio pir­mi­nin­ke, po­ne Pre­zi­den­te, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, mie­li aukš­ti sve­čiai iš Len­ki­jos, po­nios ir po­nai, leis­ki­te jus vi­sus iš­ties nuo­šir­džiai pa­svei­kin­ti su Eu­ro­pos die­na. Tai die­na, ku­ri su­tei­kė nau­ją vil­tį po­ka­rio Eu­ro­pai ir at­si­kar­to­jo tik­ru po­li­ti­niu ste­buk­lu po Ber­ly­no sie­nos griu­vi­mo.

 Bū­ki­me at­vi­ri. Lie­tu­va ir de­šim­tu­kas Bal­ti­jos, Vi­du­rio Eu­ro­pos ir Vi­dur­že­mio jū­ros re­gio­no vals­ty­bių pa­si­nau­do­jo is­to­ri­niu Eu­ro­pos pa­ža­du bū­ti at­vi­rai ir siek­ti su­si­vie­ni­ji­mo ir ge­ros bei ben­dros ge­ro­vės kon­ti­nen­te. Ir štai jau 15 me­tų esa­me vi­sa­ver­čiai da­ly­viai, o ne ste­bė­to­jai. Esa­me ben­dra­žy­giai, o ne prie­ši­nin­kai. Esa­me part­ne­riai, o ne opo­nen­tai. Ši pa­ra­dig­ma žy­mi kar­di­na­lius po­ky­čius per pa­ly­gi­nus trum­pą is­to­ri­nį lai­ko­tar­pį, ku­rį pra­džio­je, de­ja, ste­bė­jo­me iš prie­šin­gų sie­nos pu­sių.

Eu­ro­pos vie­ni­ji­mo­si ir po­ky­čių pra­džią me­nan­ti Vins­to­no Čer­či­lio kal­ba Ciu­ri­che 1946 m. rug­sė­jo 19 d., apie vie­nin­gą Eu­ro­pą bu­vo pa­sa­ky­ta: „Te­be­vyks­tant mū­sų re­gio­ne nuo­ž­miems lais­vės ko­vo­to­jų mū­šiams prieš so­vie­ti­nius oku­pan­tus.“ Ro­ber­to Šu­ma­no 1950 m. ge­gu­žės 9 d. kal­ba, kvie­čian­ti eu­ro­pie­čius vie­ny­tis. Mū­sų re­gio­no gy­ven­to­jams tai reiš­kė nuož­mias de­por­ta­ci­jas ir trem­tį.

1956 me­tų so­vie­tų tan­kų triukš­mas Bu­da­peš­te nu­stel­bė bet ko­kią ži­nią apie Ro­mos su­tarties ini­cia­ty­vas. Ta­čiau mes ko­vo­jo­me už Eu­ro­pą taip, kaip ga­lė­jo­me, ir ten, kur bu­vo­me. Pa­si­ry­ži­mas pa­keis­ti ge­o­po­li­ti­ką ge­rai pa­aiš­ki­na Lie­tu­vos ir ki­tų nau­jų­jų vals­ty­bių na­rių sie­kius 1990 me­tų ei­go­je už­si­tik­rin­ti tei­sę tap­ti be­si­vie­ni­jan­čios Eu­ro­pos da­li­mi. Tai ne­bu­vo ga­ran­tuo­tas re­zul­ta­tas pa­gal lai­ką ir leng­vas dar­bas. Abe­jo­nių dėl mū­sų vi­sa­ver­tės na­rys­tės bū­ta įvai­rių – po­li­ti­nių, sau­gu­mo, eko­no­mi­nių ir gry­nai tech­ni­nių. Joms įveik­ti pri­rei­kė lai­ko ir dau­gy­bi­nio po­li­ti­nio lo­biz­mo, ku­ris ga­lų ga­le vir­to Ko­pen­ha­gos kri­te­ri­jų pa­tvir­ti­ni­mu 1993 me­tais, api­bū­di­nant ga­li­mos na­rys­tės stan­dar­tus.

Tu­riu as­me­niš­kai pa­sa­ky­ti, kad tik for­ma­liai ir gal­būt kai ku­riems po­li­ti­kams Ko­pen­ha­gos kri­te­ri­jai at­ro­dė leng­vai pa­sie­kia­mi ir sa­vai­me su­pran­ta­mi. De­mo­kra­tija, rin­kos eko­no­mi­ka ir ge­bė­ji­mas lai­ky­tis Eu­ro­pos ben­dri­jų tei­sės vi­su­mos. Ta­čiau prak­ti­ko­je vis­kas at­ro­dė ge­ro­kai su­dė­tin­giau. Vien tik kon­ku­ren­cin­gos rin­kos api­brė­ži­mą su­da­rė, pa­vyz­džiui, trys de­šim­tys įvai­rių ro­dik­lių ir kri­te­ri­jų.

Vis dėl­to rei­kia pri­pa­žin­ti, kad de­ry­bų dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rys­tės pro­ce­sas, ku­ris pa­tvir­ti­no Eu­ro­pos Są­jun­gos at­vi­ru­mo nau­joms na­rėms idė­ją ir ver­ti­no be­si­de­ran­čių vals­ty­bių ati­tik­tį Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rys­tės rei­ka­la­vi­mams, rė­mė­si ki­tu, be­ne svar­biau­siu, da­ly­ku – de­ry­bos ne­ga­lė­jo bū­ti sėk­min­gos, ta­čiau vi­di­nės struk­tū­ri­nės, po­li­ti­nės, so­cia­li­nės, eko­no­mi­nės ir tei­si­nės vi­sa­pu­siš­kos re­for­mos ne­bū­tų ta­pu­sios re­zul­ta­tu. Ko ge­ro, tai ir bu­vo pa­grin­di­nis ne tik dvi­ša­lių de­ry­bų sėk­mės, bet ir be­si­de­ran­čios vals­ty­bės trans­for­ma­ci­jos, ar­ba, va­din­ki­me, eu­ro­pei­za­ci­jos, ro­dik­lis. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad tai ir lė­mė dvie­jų be­si­de­ran­čių vals­ty­bių at­si­li­ki­mą ir ga­lu­ti­nį vė­la­vi­mą plėt­ros pro­ce­se.

Ga­liau­siai di­džio­ji plėt­ros ban­ga su­kū­rė dar ne­re­gė­tą po­ka­ri­nė­je Eu­ro­po­je po­li­ti­nių, eko­no­mi­nių po­ky­čių mas­tą ir tem­pus, kuo­met po­so­vie­ti­nės ir po­so­cia­lis­ti­nės vals­ty­bės Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­po­je kei­tė­si iš es­mės ir taip grei­tai.

Lie­tu­vos de­ry­bų su Eu­ro­pos Są­jun­ga stra­te­gi­ja rė­mė­si ke­liais tiks­lais. Vi­sų pir­ma sie­kė­me įsto­ti su pir­mą­ja vals­ty­bių gru­pe. An­tra. Sie­kė­me ge­riau­siai įma­no­mų eko­no­mi­nių ir fi­nan­si­nių de­ry­bų re­zul­ta­tų. Tre­čia. Spren­dė­me dėl dvie­jų Lie­tu­vai iš­skir­ti­nių, bet la­bai svar­bių da­ly­kų – Ig­na­li­nos ato­mi­nės elek­tri­nės už­da­ry­mo ir tran­zi­to į Ka­li­ning­ra­do sri­tį ir iš jos są­ly­gų ir ap­lin­ky­bių.

Siek­da­mi iš­lai­ky­ti rei­kia­mą de­ry­bų tem­pą ir ko­ky­bę, ra­do­me ins­ti­tu­ci­nius spren­di­mus Lie­tu­vo­je, kai per spe­cia­liai su­kur­tą Eu­ro­pos ko­mi­te­tą prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės su­for­ma­vo­me efek­ty­vų eu­ro­pi­nės po­li­ti­kos ko­or­di­na­vi­mo me­cha­niz­mą, rem­da­mie­si cen­tra­li­zuo­ta ko­or­di­na­vi­mo sis­te­ma.

De­ja, tu­riu pa­sa­ky­ti, kad vė­liau ji bu­vo suž­lug­dy­ta dėl po­li­ti­nių am­bi­ci­jų ir gry­no ne­su­pra­ti­mo de­ry­boms pa­si­bai­gus su­ma­ži­nant eu­ro­pi­nės po­li­ti­kos ko­or­di­na­vi­mo efek­ty­vu­mą mū­sų vals­ty­bė­je. Lie­tu­vai pa­vy­ko sėk­min­gai baig­ti de­ry­bas 2002 me­tų gruo­džio mė­ne­sį Ko­pen­ha­go­je kar­tu su ki­to­mis de­vy­nio­mis ša­li­mis už­si­tik­ri­nant ge­ras eko­no­mi­nes ir fi­nan­si­nes na­rys­tės są­ly­gas.

Taip pat Lie­tu­vai pa­vy­ko su­tar­ti su Eu­ro­pos Są­jun­ga dėl uni­ka­laus tei­si­nių ir fi­nan­si­nių są­ly­gų spren­di­mo kalbant apie Ig­na­li­nos ato­mi­nės elek­tri­nės už­da­ry­mą. De­ry­bų me­tu pa­vy­ko nu­ga­lė­ti po­li­ti­nį ne­pa­si­ti­kė­ji­mą ir ras­ti spren­di­mą pa­den­giant aukš­tus Ig­na­li­nos ato­mi­nės elek­tri­nės už­da­ry­mo kaš­tus iš Eu­ro­pos Są­jun­gos biu­dže­to. Lie­tu­vos de­ry­bų ko­man­dos prie­lai­dos pa­si­tvir­ti­no ir per pas­ta­ruo­sius 15 me­tų už­da­ry­mo kaš­tų fi­nan­sa­vi­mas (o tai yra, pri­min­siu, 100 mln. eu­rų per me­tus) ati­tin­ka tech­ni­nio už­da­ry­mo pro­ce­so rei­ka­la­vi­mus.

Lie­tu­va su­ge­bė­jo ras­ti spren­di­mą ir dėl Ka­li­ning­ra­do tran­zi­to, Briu­se­liui efek­ty­viai tar­pi­nin­kau­jant de­ry­boms su Ru­si­ja. Su­si­ta­ri­mas ir įdieg­ta ypa­tin­ga tran­zi­to val­dy­mo sis­te­ma ga­li bū­ti pa­vyz­dys spren­džiant pa­na­šias si­tu­a­ci­jas.

De­ry­bos su Eu­ro­pos Są­jun­ga es­min­gai su­stip­ri­no Lie­tu­vos ad­mi­nist­ra­ci­nius pa­jė­gu­mus, pa­dė­jo ras­tis nau­joms vie­šo­jo val­dy­mo kom­pe­ten­ci­joms, pa­ska­ti­no nau­jo­sios kar­tos vals­ty­bės tar­nau­to­jų kar­je­rą. Ta­čiau vie­šo­jo ad­mi­nist­ra­vi­mo ko­ky­bi­nė kai­ta yra il­ga­lai­kis pro­ce­sas ir 15 me­tų lai­ko­tar­pis tė­ra so­li­di pra­džia.

Ga­li­ma teig­ti, kad de­ry­bų dėl na­rys­tės lai­ko­tar­pis lai­ky­ti­nas ne­pa­ly­gi­na­mai gi­les­nių ir pla­tes­nių re­for­mų pa­ska­ta. Per pas­ta­rų­jų 15 me­tų lai­ko­tar­pį va­di­na­mų­jų Briu­se­lio ini­ci­juo­tų re­for­mų tem­pas ne­pa­ly­gi­na­mai su­ma­žė­jo, vi­di­nės per­tvar­kos ta­po la­biau pri­klau­so­mos nuo po­li­ti­nės va­lios, po­li­ti­kų kom­pe­ten­ci­jos ir ki­tų ap­lin­ky­bių.

Ver­ti­nant pas­ta­rų­jų me­tų na­rys­tės lai­ko­tar­pį, ta­po aki­vaiz­dus eu­ro­pei­za­ci­jos, Eu­ro­pos Są­jun­gos po­li­ti­kų po­vei­kis at­ski­roms vie­šo­jo ad­mi­nist­ra­vi­mo sri­tims, ar­ba, tiks­liau, jo trū­ku­mas ar­ba ri­bo­tu­mas. Re­for­moms pa­lan­kūs po­li­ti­kai daž­nai ap­gai­les­tau­ja dėl sil­pnai api­brėž­tos Eu­ro­pos Są­jun­gos tei­sės ir prak­ti­kos įta­kos, tar­ki­me, švie­ti­mui ar­ba svei­ka­tos ap­sau­gai.

Po­nios ir po­nai, svar­bu pa­mi­nė­ti, kad Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rys­tė mus pa­ska­ti­no ne tik vi­di­nėms per­tvar­koms, bet ir re­gio­ni­niam ben­dra­dar­bia­vi­mui, įvai­ria­pu­siam re­gio­ni­niam ben­d­ra­dar­bia­vi­mui. Ypa­tin­gą pa­grei­tį įga­vo ir kon­kre­čiais pro­jek­tais įgy­ven­di­na­mas Lie­tu­vos ir vi­so Bal­ti­jos re­gio­no ener­ge­ti­nės ir in­fra­struk­tū­ros at­skir­ties nuo Eu­ro­pos rin­kų pa­nai­ki­ni­mas, įgy­ven­di­na­mi du­jų ir elek­tros tin­klų su­jun­gi­mo su Len­ki­ja pro­jek­tai, ku­rie su­ku­ria ener­ge­ti­nio sau­gu­mo pa­grin­dus ir tie­ki­mo ga­ran­ti­jas. Į Bal­ti­jos re­gio­ną at­ei­na nau­jas su­per­pro­jek­tas „Rail Bal­ti­ca“, ku­ris pa­veiks in­fra­struk­tū­ros ir trans­por­to al­ter­na­ty­vas.

Po­nios ir po­nai, no­rė­čiau kal­bą baig­ti ke­lio­mis pa­sta­bo­mis, ku­rios man lei­džia ver­tin­ti ne tik 15-os me­tų pra­ei­ties lai­ko­tar­pį, bet ir vil­tin­gai žvelg­ti į at­ei­tį, ku­ri bus ne­abe­jo­ti­nai il­ges­nė ne­gu 15 me­tų.

Pir­ma. Eu­ro­pa nė­ra nu­ra­šy­ta ar iš­si­bars­čiu­si. Ne­pai­sant Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos po­li­ti­kos po­pu­lis­tų ne­at­sa­kin­gai sukelto brek­si­to cha­o­so, ku­rio pa­sek­mes jau­čia­me vi­si, vie­ny­bė ir so­li­da­ru­mas ker­ti­niais klau­si­mais iš­lie­ka ski­ria­ma­sis Eu­ro­pos Są­jun­gos bruo­žas. Eu­ro­pos Są­jun­ga ne­si­de­ra prieš Di­dži­ą­ją Bri­ta­ni­ją, Eu­ro­pos Są­jun­ga de­ra­si su Di­dži­ą­ja Bri­ta­ni­ja dėl sky­ry­bų su­si­ta­ri­mo.

An­tra. Šių die­nų Eu­ro­pa nė­ra skir­ta ka­riau­ti. Ji nie­kam ne­gra­si­na. Šian­die­ni­nė Eu­ro­pos Są­jun­ga yra pa­grin­di­nis ga­ran­tas tai­kai ir vie­ny­bei mū­sų že­my­ne ir kiek­vie­nam mū­sų.

Tre­čia. Eu­ro­pa ne­kurs­to ne­san­tai­kos. Eu­ro­pa šian­dien aukš­čiau nei bet ka­da ke­lia to­le­ran­ci­jos ir pa­gar­bos įvai­ro­vei kar­te­lę ir ti­kiu, kad žvaigž­dės mė­ly­na­me fo­ne dau­ge­liui kar­tu yra ir to­le­ran­ci­jos vė­lia­va.

Ket­vir­ta. Eu­ro­pos ge­ro­vė nė­ra mi­tas ir tik pra­ei­tis. Iš­šū­kių ne­trūks vi­sais lai­kais, bet svar­biau­sia, kad Eu­ro­pa tu­ri ly­de­rių ir stip­rią pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę, so­li­da­ri ir vie­nin­ga Eu­ro­pa yra, bu­vo ir bus mū­sų ge­ro­vės ga­ran­tas.

Ir ga­liau­siai penk­ta. Tai­kio­ji Eu­ro­pa grio­vė, o ne sta­tė sie­nas, nes Eu­ro­pa yra lais­vė, o lais­vė yra Eu­ro­pa. Čia ga­li­me ir ga­lė­si­me lais­vai gal­vo­ti, lais­vai da­ry­ti tai, ką nu­spren­dė­me, ir mes no­ri­me, kad prie ši­to pro­jek­to jung­tų­si ir ki­ti taip ma­nan­tys.

Ti­kiu Eu­ro­pos Są­jun­gos at­ei­ti­mi, nes tai mū­sų ko­vos už lais­vę įpras­mi­ni­mas. Už Eu­ro­pą, ku­ri mus vi­sus jun­gia, įkve­pia ir stip­ri­na. Ačiū už jū­sų dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ju Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riui Pet­rui Aušt­re­vi­čiui.

Kvie­čiu pir­mą­jį Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ką, Sei­mo na­rį, Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­to vi­ce­pir­mi­nin­ką An­drių Ku­bi­lių.

 

Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo, pir­mo­jo Eu­ro­pos rei­ka­lų komite­to pir­mi­nin­ko An­driaus Ku­bi­liaus kal­ba

 

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji, pri­sta­ty­mas „pir­ma­sis Eu­ro­pos rei­ka­lų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas“ skam­ba kaip kaž­kas iš la­bai se­nos, se­nos se­no­vės, bet mes, man at­ro­do, vis dar esa­me jau­ni ir iš tik­rų­jų šią gra­žią die­ną yra pro­ga pa­si­džiaug­ti. Tik­rai nuo­šir­džiai svei­ki­nu vi­sus Eu­ro­pos die­nos pro­ga ir to gra­žaus, nors ir dar ga­na trum­po, 15-os me­tų ju­bi­lie­jaus pro­ga.

Tur­būt nė­ra di­de­lės pras­mės kar­to­ti, ko­kia svar­bi mums yra Eu­ro­pos Są­jun­ga. Nė­ra rei­kalo kar­to­ti, kad tai, kas įvy­ko prieš 15 me­tų, kai ta­po­me Eu­ro­pos Są­jun­gos ir NATO na­re, mums pri­lygs­ta tik­ram is­to­ri­niam ste­buk­lui. To­kiu ste­buk­lu rei­kia ne tik džiaug­tis šven­čių pro­ga, bet rei­kia iš­mok­ti ir jį bran­gin­ti. Rei­kia šį ste­buk­lą mo­kė­ti tin­ka­mai pa­nau­do­ti. Iš tie­sų šian­dien yra ge­ra pro­ga pa­sa­ky­ti, kad mums rei­kia iš­mok­ti bū­ti ne tik Eu­ro­pos po­li­ti­kos var­to­to­jais, bet ir jos kū­rė­jais. Tai da­ry­ti tu­ri­me mo­ky­tis dar spar­čiau nei iki šiol, ir ypač to­se sri­ty­se, ku­rios Lie­tu­vai yra ypač svar­bios – ge­o­po­li­ti­nis sau­gu­mas, eu­ro­pie­tiš­ka ge­ro­vė, eu­ro­pi­nio sau­gu­mo ir sta­bi­lu­mo eks­por­tas, plėt­ra į Ry­tus, Ru­si­jos stra­te­gi­ja ar ener­ge­ti­kos po­li­ti­ka.

Vi­so to rei­kia tam, kad pa­siek­tu­me sa­vo pa­grin­di­nius na­cio­na­li­nius tiks­lus. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad sa­vo vals­ty­bė­je mes tu­ri­me du to­kius tiks­lus. Pir­ma – siek­ti, kad spar­čiau ar­tė­tu­me prie eu­ro­pie­tiš­kos ge­ro­vės lyg­mens, ki­taip sa­kant, kad čia su­kur­tu­me to­kią eu­ro­pie­tiš­ką ge­ro­vę. Ir an­tra – siek­ti, kad mū­sų ge­o­po­li­ti­nis sau­gu­mas nuo­sek­liai tvir­tė­tų taip, kad mū­sų vai­kai ir anū­kai ga­lė­tų čia sau­giai gy­ven­ti. Tai yra mū­sų pa­grin­di­niai na­cio­na­li­niai tiks­lai ir jų sie­kiant Eu­ro­pos Są­jun­gos vaid­muo yra ne­pa­kei­čia­mas. Ky­la klau­si­mas ko­dėl? To­dėl, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga tu­ri mil­ži­niš­ką po­ten­cia­lą pa­dė­ti mums keis­tis, pa­dė­ti mū­sų kai­my­nams keis­tis, pa­ti keis­tis į ge­rą­ją pu­sę. Ir tik ji to­kį po­ten­cia­lą tu­ri, to­dėl ir yra svar­bi tiek mū­sų ge­ro­vei, tiek mū­sų sau­gu­mui.

Pra­džio­je ke­le­tas žo­džių apie ge­ro­vę. Jau bu­vo mi­nė­ta, per pas­ku­ti­nius 15 me­tų mes la­bai spar­čiai eko­no­miš­kai au­go­me. Kaip ro­do Eu­ro­pos sta­tis­ti­ka, ko ge­ro, spar­čiau­siai tarp vi­sų Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių. Ko­dėl au­go­me? To­dėl, kad įsto­jo­me į tur­tin­ges­nių ša­lių klu­bą, įsi­lie­jo­me į tur­tin­ges­nę ben­drą rin­ką ir ten par­duo­da­mi sa­vo pro­duk­ci­ją ga­lė­jo­me ge­rai už­dir­bti. To­dėl, kad ga­vo­me mil­ži­niš­ką fi­nan­si­nę pa­ra­mą ir ją ga­lė­jo­me in­ves­tuo­ti į sa­vo in­fra­stru­ktū­rą, į sa­vo švie­ti­mą, į sa­vo ver­slą. Ga­lų ga­le to­dėl, kad mo­kė­mės gy­ven­ti pa­gal eu­ro­pie­tiš­kas tei­sin­gu­mo, są­ži­nin­gu­mo, de­mo­kra­tijos tai­syk­les, ir tai mums stip­riai pa­dė­jo. Ši­to da­ly­ko ne­už­mirš­ki­me ir ta­da, kai kam nors ir pas mus kils vis di­des­nis nors sek­ti kai ku­rias šių die­nų ne vi­sai ge­ras eu­ro­pie­tiš­kas ma­das, veik­ti pa­gal su­ve­re­nios, ne­li­be­ra­lios ar pa­pras­čiau­siai au­to­kra­ti­nės de­mo­kra­tijos tai­syk­les. At­si­min­ki­me tik tiek, kad to­kios ma­dos nie­ko ben­dro ne­tu­ri nei su de­mo­kra­tijos ver­ty­bė­mis, nei su krikš­čio­niš­ko­sios de­mo­kra­tijos ver­ty­bė­mis, nei su eu­ro­pie­tiš­ko­mis ver­ty­bė­mis.

At­ei­ty­je mū­sų lau­kia nau­ji iš­šū­kiai ku­riant eu­ro­pie­tiš­ką ge­ro­vę čia. Jei­gu ne­no­rė­si­me pa­skęs­ti il­ga­me­tė­je eko­no­mi­nė­je stag­na­ci­jo­je, tu­rė­si­me iš­mok­ti dar grei­čiau keis­tis ir tam iš­nau­do­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos po­ten­cia­lą pa­dė­ti mums keis­tis, ne tik fi­nan­si­nį Eu­ro­pos Są­jun­gos po­ten­cia­lą, bet ir jos in­te­lek­ti­nį, ir jos nor­ma­ty­vi­nį po­ten­cia­lą.

Bū­ki­me, kaip sa­ko­ma Lie­tu­vo­je, bied­ni, bet tei­sin­gi ir at­si­min­ki­me, kad per šiuos 15 me­tų mes pa­da­rė­me di­džiau­sią pa­žan­gą to­se sri­ty­se, ku­rio­se Eu­ro­pos Są­jun­ga iš mū­sų rei­ka­la­vo lai­ky­tis aiš­kių tos sri­ties ben­drų eu­ro­pi­nių tai­syk­lių ar ben­dros eu­ro­pi­nės po­li­ti­kos stan­dar­tų. O di­džiau­sią at­si­li­ki­mą pa­ti­ria­me (tai jau bu­vo mi­nė­ta) to­se sri­ty­se, ku­rias Eu­ro­pos Są­jun­ga ma­žiau­siai re­gu­liuo­ja ar reg­la­men­tuo­ja – švie­ti­mo, so­cia­li­nės rū­py­bos ir svei­ka­tos ap­sau­gos.

Jei­gu no­ri­me sa­vo gy­ve­ni­me spar­tes­nės pa­žan­gos, spar­tes­nio ar­tė­ji­mo link eu­ro­pie­tiš­kos ge­ro­vės, ne­bi­jo­ki­me bū­ti di­des­niais eu­ro­pie­čiais, la­biau eu­ro­pie­čiais, iš­mo­ki­me efek­ty­viau iš­nau­do­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos po­ten­cia­lą, pa­dė­ti mums keis­tis, pa­tys tą po­ten­cia­lą stip­rin­ki­me ten, kur mums jo rei­kia, ir stip­rin­ki­me jį sa­vo so­li­da­ru­mu. Su­si­tar­ki­me dėl to, kad šian­dien tryp­čio­ti vie­to­je la­bai ge­rai mo­ka­me, ta­čiau nuo­sek­liai ju­dė­ti į prie­kį, de­ja, vis dar tik mo­ko­mės. To­dėl ne­bi­jo­ki­me tai nuo­sek­liai ir mums bū­ti­nai kai­tai iš­nau­do­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos po­ten­cia­lą.

Ir ant­ras mū­sų na­cio­na­li­nis tiks­las – ge­o­po­li­ti­nis sau­gu­mas – taip pat ne­įma­no­mas be Eu­ro­pos Są­jun­gos. Be abe­jo, ne­įma­no­mas ir be NATO. Iš tik­rų­jų vie­nin­te­lė NATO tu­ri po­ten­cia­lą pa­dė­ti mums gin­tis ir at­gra­sin­ti mū­sų prie­šus, ta­čiau tik Eu­ro­pos Są­jun­ga tu­ri po­ten­cia­lą pa­dė­ti keis­tis mū­sų kai­my­nams į ge­res­nę pu­sę, į de­mo­kra­tijos pu­sę, į eu­ro­pie­tiš­kų ver­ty­bių pu­sę. O de­mo­kra­tijos, kaip mo­ko is­to­ri­ja, tar­pu­sa­vy­je ne­ka­riau­ja. Jei­gu mū­sų kai­my­nai taps tik­rais de­mok­ra­tais, ir mes, ir vi­sa Eu­ro­pa bū­si­me sau­ges­ni. To­dėl mes ir tu­ri­me pa­dė­ti Eu­ro­pos Są­jun­gai tin­ka­mai pa­nau­do­ti jos tu­ri­mą trans­for­ma­ci­nį po­ten­cia­lą vi­sų pir­ma mū­sų Ry­tų kai­my­nys­tė­je, kad Uk­rai­nai, Sa­kart­ve­lui, Mol­do­vai bū­tų pa­dė­ta trans­for­muo­tis į sėk­min­gas eu­ro­pie­tiš­kas vals­ty­bes. Toks šių ša­lių pa­vyz­dys il­gai­niui pa­dės ir Ru­si­jos po­zi­ty­viai trans­for­ma­ci­jai, o tai bū­tų di­džiau­sias pa­sie­ki­mas stip­ri­nant mū­sų ge­o­po­li­ti­nį sau­gu­mą.

Pa­grin­di­nis Eu­ro­pos Są­jun­gos nau­do­ja­mas kai­my­nys­tės trans­for­ma­ci­jos in­stru­men­tas yra vie­nin­te­lis ir ne vie­ną kar­tą iš­ban­dy­tas, taip pat ir pa­de­dant su­kur­ti mū­sų sėk­mę. Drą­siai pa­ža­dė­da­ma na­rys­tės per­spek­ty­vą su aiš­kio­mis re­for­mų są­ly­go­mis ir pa­dė­da­ma na­rys­tės sie­kian­čioms ša­lims to­kias re­for­mas įgy­ven­din­ti, Eu­ro­pos Są­jun­ga ir re­a­li­zuo­ja sa­vo trans­for­ma­ci­jos po­ten­cia­lą pa­dė­da­ma kai­my­ni­nėms ša­lims trans­for­muo­tis į sėk­min­gas vals­ty­bes.

Eu­ro­pos kon­ti­nen­te po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro jo­kiais ki­tais bū­dais vals­ty­bių trans­for­ma­ci­ja į sėk­mę, sta­bi­lu­mą ir de­mo­kra­tiją nė­ra vy­ku­si – tik per Eu­ro­pos Są­jun­gos plėt­rą. Ne­bi­jo­ki­me apie tai drą­siai kal­bė­ti ir šian­dien.

Štai dėl šių dvie­jų prie­žas­čių – dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos po­ten­cia­lo pa­dė­ti mums keis­tis ir pa­dė­ti mū­sų kai­my­nys­tei keis­tis – mums rei­kia stip­rios Eu­ro­pos Są­jun­gos, nes tik to­kia Eu­ro­pos Są­jun­ga ga­li už­tik­rin­ti efek­ty­viau­sią mū­sų na­cio­na­li­nių in­te­re­sų įgy­ven­di­ni­mą. To­dėl tu­ri­me pa­dė­ti pa­čiai Eu­ro­pos Są­jun­gai tin­ka­mai iš­nau­do­ti jos pa­čios po­ten­cia­lą keis­tis ir keis­tis į ge­res­nę pu­sę, į ge­rą­ją pu­sę link stip­res­nės Eu­ro­pos Są­jun­gos.

Kaip mes ga­li­me pa­dė­ti Eu­ro­pos Są­jun­gai? Vi­sų pir­ma, ne­bi­jo­ti jos to­les­nio stip­rė­ji­mo, an­tra, ge­rai su­pras­ti jos da­bar­ti­nių pro­ble­mų prie­žas­tis ir pa­dė­ti tas prie­žas­tis įveik­ti.

Ko­dėl tu­ri­me ne­bi­jo­ti to­les­nio Eu­ro­pos Są­jun­gos stip­rė­ji­mo? To­dėl, kad tai yra na­tū­ra­lus Eu­ro­pos Są­jun­gos rai­dos ke­lias – ei­ti nuo vie­nos kri­zės prie ki­tos kri­zės ir iš kiek­vie­nos kri­zės iš­ei­ti su­stip­rė­jus to­je sri­ty­je, ku­rio­je kri­zei įveik­ti rei­kė­jo su­tar­ti dėl pa­pil­do­mų nau­jų Eu­ro­pos Są­jun­gos ga­lių. Taip bu­vo iki šiol, nuo pat Ro­mos su­tar­ties, per pra­bė­gu­sius jau tur­būt 62 me­tus, taip bus ir per ki­tus de­šimt­me­čius. Eu­ro­pos Są­jun­ga su­si­durs su nau­jo­mis kri­zė­mis ir jas įveik­da­ma kiek­vie­ną kar­tą taps stip­res­nė ir la­biau kon­so­li­duo­ta. Ir to mes ne­tu­ri­me bi­jo­ti.

Ir šiuo me­tu Eu­ro­pos Są­jun­ga iš­gy­ve­na tam tik­rą kri­zi­nį lai­ko­tar­pį, ku­rį aš drįs­čiau pa­vadin­ti po­li­ti­ne ar de­mo­kra­tijos kri­ze, iš­pli­tu­sia per vi­są Eu­ro­pos Są­jun­gą. Po­pu­liz­mo, ra­di­ka­liz­mo, an­ti­eu­ro­pie­tiš­ku­mo plėt­ra yra gąs­di­nan­tys šių die­nų mū­sų gy­ve­ni­mo bruo­žai vi­sa­me Eu­ro­pos kon­ti­nen­te. Ta­čiau drįs­tu pa­sa­ky­ti, kad ši kri­zė nė­ra tie­sio­giai su­si­ju­si su Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jų veik­la. An­ti­eu­ro­pie­tiš­ku­mas yra na­cio­na­li­nių de­mo­kra­tijų sil­pnė­ji­mo ir na­cio­na­li­nio po­pu­liz­mo stip­rė­ji­mo, o ne Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jų ta­ria­mai blo­go vei­ki­mo su­kel­ta pro­ble­ma.

Ko­dėl silps­ta na­cio­na­li­nės de­mo­kra­tijos? To­dėl, kad dėl eko­no­mi­nių ir so­cia­li­nių prie­žas­čių, dėl ne­ly­gy­bės prie­žas­čių kiek­vie­no­je ša­ly­je at­si­ran­da vis dau­giau nu­si­vy­lu­sių pi­lie­čių, ku­rie jau­čia­si už­mirš­ti, ku­rie pra­ran­da ti­kė­ji­mą at­ei­ti­mi, ti­kė­ji­mą, kad jų vai­kai gy­vens ge­riau, nei jie pa­tys gy­ve­na, ir ku­rie tam­pa la­bai im­lūs po­pu­lis­tų kal­boms apie tai, kas yra to­kių žmo­nių prie­šai. Ir po­pu­lia­riau­siu prie­šu daž­niau­siai bū­na įvar­di­ja­mas Briu­se­lis ar­ba Eu­ro­pos Są­jun­ga. Tai­gi pro­ble­mų ky­la dėl na­cio­na­li­nės de­mo­kra­tijos sil­pnė­ji­mo, o nuo to ken­čia Eu­ro­pos Są­jun­ga. Po­pu­lis­tai nau­do­ja­si nu­si­vy­lu­siais žmo­nė­mis ir lai­mi brek­si­tus prieš Eu­ro­pos Są­jun­gą.

Ką tu­ri­me da­ry­ti? At­sa­ky­mas aiš­kus. Tu­ri­me su­si­rū­pin­ti de­mo­kra­tijos, tei­si­nės vals­ty­bės, žmo­gaus tei­sių būk­le Eu­ro­pos kon­ti­nen­te, nes sil­pnė­jan­ti de­mo­kra­tija at­ve­ria du­ris po­pu­liz­mui, ku­ris sa­ve mai­ti­na pieš­da­mas Eu­ro­pos Są­jun­gą kaip di­dį­jį nu­si­vy­lu­sių žmo­nių prie­šą. Tą pa­tį leit­mo­ty­vą sa­vo pro­pa­gan­do­je kar­to­ja ir Krem­lius. At­si­min­ki­me: kuo sil­pnes­nės mū­sų de­mo­kra­tijos, tuo la­biau Krem­liui se­ka­si mū­sų žmo­nes kvai­lin­ti.

Prieš dvi die­nas ne­di­de­lis mū­sų bū­re­lis kar­tu su mi­nist­ru Linu Antanu Lin­ke­vi­čiu­mi mi­nė­jo­me Eu­ro­pos Ta­ry­bos 70-me­tį, ji, no­riu pri­min­ti, bu­vo įkur­ta 1949 m. ge­gu­žės 7 d. Eu­ro­pos Ta­ry­bos, ku­rios him­ną ir vė­lia­vą pa­si­sko­li­no Eu­ro­pos Są­jun­ga, pa­si­sko­li­no ne­grįž­ta­mai, ku­rios na­riais ta­po­me prieš 26 me­tus, 1993 me­tais. Tai bu­vo pir­mo­ji Va­ka­rų or­ga­ni­za­ci­ja, į ku­rią įsto­jo­me, ku­ri rū­pi­no­si žmo­gaus tei­sė­mis, tei­si­ne vals­ty­be ir de­mo­kra­tija ir ga­lų ga­le ku­rios ge­ne­ra­li­niu sek­re­to­riu­mi aš nai­viai ir ne­sėk­min­gai ban­džiau tap­ti. Per pas­ta­ruo­sius mė­ne­sius Eu­ro­pos sos­ti­nė­se daug dis­ku­tuo­da­mas apie Eu­ro­pos Ta­ry­bos gi­na­mas ver­ty­bes, aš su­pra­tau vie­na – de­mo­kra­tija yra svar­biau­sia Eu­ro­pos ver­ty­bė, jos pa­ma­ti­nė ver­ty­bė, de­ja, leng­viau­siai pa­si­duo­dan­ti ero­zi­jai ir ma­žiau­siai gi­na­ma ver­ty­bė.

Tai­gi, no­rė­da­mi pa­dė­ti Eu­ro­pos Są­jun­gai iš­gy­ti nuo da­bar­ti­nės po­li­ti­nės kri­zės ir to­liau ei­ti stip­rė­ji­mo ke­liu, mes tu­ri­me vi­sų pir­ma iš­mok­ti gy­dy­ti sa­vo de­mo­kra­tijos li­gas. Pa­brė­žiu – sa­vo, tai yra na­cio­na­li­nes, ka­dan­gi tai yra vie­nin­te­lis ke­lis vėl su­grą­žin­ti ir su­stip­rin­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos po­ten­cia­lą pa­dė­ti mums ir, svar­biau­sia, pa­dė­ti mū­sų kai­my­nams trans­for­muo­tis.

Tai­gi lin­kiu vi­sų pir­ma mums pa­tiems grei­čiau pa­sveik­ti nuo de­mo­kra­tijos ero­zi­jos li­gų ir taip pa­dė­ti Eu­ro­pos Są­jun­gai pa­sveik­ti. To­dėl ra­gi­nu mus vi­sus pa­si­skie­py­ti nuo de­mo­kra­tijos ero­zi­jos ir nuo po­pu­liz­mo tam, kad dau­giau ne­sirg­tu­me ir, kaip Są­jū­džio me­tais, ga­lė­tu­me drą­siai pa­sa­ky­ti – ti­ki­me Lie­tu­vos sėk­me ir ti­ki­me vi­sos Eu­ro­pos sėk­me. La­bai ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Sei­mo na­riui Andriui Ku­bi­liui.

Kvie­čiu dis­ku­tuo­ti Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rę, Eu­ro­pos rei­ka­lų mi­nist­rę (1996–1998 me­tais) dak­ta­rę Lai­mą An­dri­kie­nę.

 

Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rės, 1996–1998 metų Eu­ro­pos rei­ka­lų mi­nist­rės Lai­mos Liucijos An­dri­kie­nės svei­ki­ni­mo žo­dis

 

L. L. ANDRIKIENĖ. Po­ne Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Pre­zi­den­te Adam­kau, aukš­to­ji de­le­ga­ci­ja iš Len­ki­jos, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos po­nios ir po­nai, ko­le­gos par­la­men­ta­rai. Ne­tru­ko pra­bėg­ti Lie­tu­vos na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je 15 me­tų. Per tą lai­ką pri­pra­to­me prie eu­ro, be­vi­zio ju­dė­ji­mo Eu­ro­po­je, prie sten­dų ar len­te­lių su už­ra­šais – pro­jek­tą ben­drai fi­nan­suo­ja Eu­ro­pos Są­jun­ga ir Lie­tu­vos Res­pub­li­ka. Taip, kaip ir prie nuo­lat gir­di­mo niurz­gė­ji­mo, kaip to­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je blogai ir ko­kia ji mums ne­tei­sin­ga ar net pra­gaiš­tin­ga. Mes Lie­tu­vo­je kaip sa­vai­me su­pran­ta­mą da­ly­ką pri­ima­me, pa­vyz­džiui, fak­tą, kad jau 130 tūkst. lie­tu­vių stu­den­tų ir dės­ty­to­jų yra da­ly­va­vę „Eras­mus+“ mai­nų pro­gra­mo­se ar­ba kad nuo Lie­tu­vos na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je pra­džios apie 18 mlrd. eu­rų Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių ir in­ves­ti­ci­nių fon­dų lė­šų in­ves­tuo­ta mū­sų vals­ty­bė­je.

Sa­vai­me su­pran­ta­mos at­ro­do ir iš­mo­kos ūki­nin­kams, ir iš ben­dros Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­ni­gi­nės fi­nan­suo­ja­mi mo­kyk­lų, li­go­ni­nių, slau­gos na­mų, kul­tū­ros cen­trų re­mon­tai, ke­lių tvar­ky­mas ir dau­gy­bė ki­tų dar­bų, ku­riuos fi­nan­suo­ja Eu­ro­pos Są­jun­ga. Ne­įver­ti­na­me, kad vi­so to ga­lė­jo ir ne­bū­ti.

Taip, Lie­tu­va Eu­ro­pos Są­jun­go­je ne nau­jo­kė. Mes jau mo­ka­me ir ži­no­me, kaip rei­kia veik­ti. Ta­čiau net ir aukš­tai ver­tin­da­mi Lie­tu­vos pa­sie­ki­mus ma­to­me pro­ble­mas ir su­pran­ta­me – be Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos tų pro­ble­mų ne­įveik­si­me. Čia kal­bu apie vi­są Lie­tu­vą, ne apie kai ku­rias at­ski­ras sa­vi­val­dy­bes ar re­gio­nus.

Aki­vaiz­du, kaip svar­bu su­tvar­ky­ti pen­si­jas ir at­ly­gi­ni­mus, nes Eu­ro­pos Są­jun­go­je tarp jos vals­ty­bių na­rių ne­ga­li bū­ti to­kių mil­ži­niš­kų skir­tu­mų. Tuo tiks­lu Eu­ro­pos Są­jun­gos ly­giu tu­rės at­si­ras­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos ben­dro­ji so­cia­li­nė po­li­ti­ka, ku­ri bus iš da­lies fi­nan­suo­ja­ma iš Eu­ro­pos Są­jun­gos biu­dže­to – iš ben­dros pi­ni­gi­nės.

Mums rei­kia už­tik­rin­ti pi­lie­čių sau­gu­mą. Ne ma­žiau svar­būs ir ki­ti kon­kre­tūs da­ly­kai. Pa­vyz­džiui, sie­nų ap­sau­ga, že­mės ūkis, dar­bo vie­tų kū­ri­mas ir pa­na­šiai. Kaip ir anks­čiau, mums svar­bus skir­tu­mų tarp re­gio­nų iš­ly­gi­ni­mas. Lie­tu­va šio­je sri­ty­je tu­ri at­lik­ti daug dar­bų. Jei no­ri­me pa­siek­ti šiuos ir ki­tus, ne­pa­mi­nė­tus, tiks­lus, tu­ri­me bū­ti la­biau su­si­tel­kę, veik­ti kryp­tin­gai ir at­kak­liai.

Ger­bia­mie­ji, 2018 me­tais su­ka­ko 100 me­tų, kai Vie­no­je pa­si­ro­dė Os­val­do Špen­gle­rio „Va­ka­rų sau­lė­ly­dis“. Pa­va­di­ni­mas, iš kar­to ta­pęs me­ta­fo­ra. Mi­nė­da­mi Lie­tu­vos na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je 15 me­tų su­kak­tį, gau­na­me dar vie­ną ga­li­my­bę įsi­ti­kin­ti – kal­bos apie Va­ka­rų sau­lė­ly­dį, apie krikš­čio­niš­ko­sios ci­vi­li­za­ci­jos ir eu­ro­pi­nės kul­tū­ros mir­tį, nu­ė­ji­mą nuo sce­nos yra ge­ro­kai per­dė­tos. Is­to­ri­ja pri­me­na, kad Eu­ro­pa ne kar­tą bu­vo nu­ra­šy­ta, pa­smerk­ta, api­bū­di­na­ma kaip iš­si­sė­mu­si, ne­tu­rin­ti nei idė­jų, nei gy­vy­bės. O ji, at­lai­kiu­si du pa­sau­li­nius ka­rus ir dau­gy­bę lo­ka­lių kon­flik­tų, ne vie­ną eko­no­mi­nę ir de­mo­gra­finę kri­zę, ne­drau­gų pyk­čiui ir to­liau gy­vuo­ja, ne tik iš­sau­go­da­ma tai­kos, to­le­ran­ci­jos ir ge­ro­vės erd­vę, bet ir pri­im­da­ma į ją nau­jas vals­ty­bes, pa­sau­liui lik­da­ma tvir­tu sta­bi­lu­mo ga­ran­tu, o mi­li­jo­nams žmo­nių – na­mais.

Po­nios ir po­nai, jau po ke­lių sa­vai­čių Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių pi­lie­čiai eis prie bal­sa­dė­žių. Kuo ar­čiau rin­ki­mai, tuo dau­giau kal­bų apie tai, kad to­kių sun­kių rin­ki­mų ne­bu­vo per vi­są Eu­ro­pos Są­jun­gos is­to­ri­ją nuo pat 1979 me­tais įvy­ku­sių pir­mų­jų tie­sio­gi­nių rin­ki­mų į Eu­ro­pos Par­la­men­tą. Ko­dėl šių me­tų rin­ki­mai va­di­na­mi sun­kiais ir ko­dėl vi­si ge­ros va­lios eu­ro­pie­čiai vi­so­se Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bėse na­rė­se kvie­čia­mi vie­ny­tis ir bal­suo­ti už tuos, ku­rie kon­kre­čiais dar­bais stip­ri­na ir to­liau pa­si­ren­gę stip­rin­ti Eu­ro­pos Są­jun­gą?

 Pir­miau­sia to­dėl, kad jau ke­le­rius me­tus virš Eu­ro­pos Są­jun­gos ka­bo brek­si­to de­be­sis. Jau da­bar ir Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė, ir vi­sa Eu­ro­pos Są­jun­ga, tarp jų ir Lie­tu­va, pa­ti­ria nuos­to­lių. Brek­si­tas – is­to­ri­nė klai­da, ku­rios au­to­riai – bri­tų po­li­ti­kai po­pu­lis­tai, at­ve­dę ša­lį į kri­ti­nę pa­dė­tį. Ap­skri­tai ne tik Bri­ta­ni­jo­je, bet ir ki­to­se Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė­se ge­ro­kai pa­dau­gė­jo po­pu­lis­tų, eks­tre­mis­tų bei ra­di­ka­lų, o tai nie­ko ge­ro Eu­ro­pai ne­ža­da. Ma­tau šių vei­kė­jų ir Eu­ro­pos Par­la­men­te, jų yra ir Lie­tu­vo­je. Pa­pras­tai jie yra ap­si­kai­šę mar­go­mis ir pa­trauk­lio­mis tė­vy­nės mei­lės ir pa­trio­tiz­mo plunks­no­mis. Jiems ne­pa­tin­ka Eu­ro­pos Są­jun­ga, ku­ri ne­va esan­ti blo­gis, su ku­riuo rei­kia ko­vo­ti.

Įdo­mu tai, kad jie ste­bė­ti­nai pa­tin­ka Krem­liui, ir Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas ne­gai­li jiems vi­so­ke­rio­pos pa­ra­mos – ir po­li­ti­nės, ir fi­nan­si­nės. Eu­ro­pie­čiams ten­ka ne­leng­va už­duo­tis – teks at­skir­ti pe­lus nuo grū­dų, tik­rus Eu­ro­pos Są­jun­gos sta­ty­to­jus ir mū­sų ben­drų na­mų stip­rin­to­jus nuo skam­biais var­dais pa­si­va­di­nu­sių Eu­ro­pos „gel­bė­to­jų“.

Su­si­du­ria­me ir su prie­šiš­ko­mis iš­orės jė­go­mis. Tai ir ag­re­sy­vus Krem­lius, jau pa­ban­dęs su­kel­ti ka­rą Eu­ro­po­je, už­pul­da­mas Uk­rai­ną, oku­pa­vęs Kry­mą ir jau ke­le­rius me­tus ko­vo­jan­tis prieš Uk­rai­ną, ne­ga­na to, nuo­di­jan­tis sa­vo pi­lie­čius Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bių te­ri­to­ri­jo­se. Tai ir am­bi­cin­ga Ki­ni­ja, sie­kian­ti do­mi­nuo­ti pa­sau­ly­je jau iki 2030 me­tų. Nuo 2013 me­tų Ki­ni­ja vyk­do „Šil­ko ke­lio“ stra­te­gi­ją. Vie­nas iš jos tai­ki­nių – Lie­tu­va. Ten, kur Krem­lius ei­na gar­siai ir ag­re­sy­viai, kar­tais – su tan­kais ar ža­liai­siais žmo­ge­liu­kais, ki­nai at­si­ran­da ty­liai, ma­lo­niai šyp­so­da­mie­si ir su sto­ra pi­ni­gi­ne, pa­si­ren­gę pirk­ti ener­ge­ti­kos ob­jek­tus, oro ir jū­rų uos­tus, ge­le­žin­ke­lius, vyk­dy­ti mil­ži­niš­kus in­fra­struk­tū­ros pro­jek­tus. Bė­da ta, kad Eu­ro­po­je ki­nams eu­ro­pie­čių ne­rei­kia – nei mū­sų da­ly­va­vi­mo su ka­pi­ta­lo in­ves­ti­ci­jo­mis, nei tech­no­lo­gi­jų, nei mū­sų dar­bo jė­gos. Ki­nai vis­ką at­si­ve­ža iš Ki­ni­jos ir jiems Eu­ro­po­je rei­kia tik te­ri­to­ri­jos, o štai ši­to eu­ro­pie­čiai, taip pat ir Lie­tu­va, ne­tu­rė­tų ati­duo­ti.

Ša­lia ag­re­sy­vaus Krem­liaus ir eko­no­mi­nius rau­me­nis bei po­li­ti­nes am­bi­ci­jas pa­keis­ti pa­sau­lio tvar­ką de­monst­ruo­jan­čios Ki­ni­jos tu­ri­me ei­žė­jan­čius mū­sų, Eu­ro­pos Są­jun­gos, ry­šius su Jung­ti­nė­mis Ame­ri­kos Vals­ti­jo­mis. Jau ke­le­rius me­tus ma­to­me de­monst­ruo­jant, kad da­bar­ti­nis Bal­tų­jų rū­mų šei­mi­nin­kas nė­ra Eu­ro­pos Są­jun­gos drau­gas, to pa­sek­mes jau­čia­me. Su­pran­ta­me, kad ne­ga­li­ma leis­ti nu­kirs­ti šio stra­te­gi­nio, de­šimt­me­čius trun­kan­čio trans­at­lan­ti­nio ry­šio, ta­čiau pas­ta­rų­jų ke­le­rių me­tų si­tu­a­ci­ja ke­lia daug ne­ri­mo. Vi­sa tai ir pa­da­ro ar­ti­miau­sius Eu­ro­pos Par­la­men­to rin­ki­mus sun­kius. Įver­tin­ki­me si­tu­a­ci­jos su­dė­tin­gu­mą ir su­rė­mę pe­čius pa­da­ry­ki­me taip, kad po šių rin­ki­mų Eu­ro­pos Są­jun­ga ir Lie­tu­va jo­je pa­si­jus­tų sto­vin­čios ant tvir­to pa­grin­do, kad tu­rė­tu­me stip­res­nę Eu­ro­pos Są­jun­gą nei iki šiol, ir Lie­tu­va pri­va­lo įneš­ti sa­vo in­dė­lį į šį dar­bą.

Baig­da­ma pa­ste­bė­siu, kad Lie­tu­vai sto­jant į Eu­ro­pos Są­jun­gą mes, lie­tu­viai, ti­kė­jo­mės tur­tin­gų vals­ty­bių klu­be, krikš­čio­niš­kų vals­ty­bių są­jun­go­je tu­rė­sian­tys ra­mų užu­tė­kį ir ga­lė­sian­tys kur­ti kles­tin­čią Lie­tu­vą, pa­si­tu­rin­tį mū­sų žmo­nių gy­ve­ni­mą. Tai bu­vo tei­sin­gas ir pa­ma­tuo­tas no­ras, to­dėl kvie­čiu – ne­at­si­sa­ky­ki­me sa­vo sva­jo­nės, sa­vo tiks­lo. Lie­tu­vai rei­kia sti­p­rios Eu­ro­pos Są­jun­gos, mums ne­nau­din­ga sil­pna, su­si­prie­ši­nu­si, iš­si­vaikš­čio­jan­ti, nu­krau­ja­vu­si Eu­ro­pos Są­jun­ga. Eu­ro­pa ir Lie­tu­va jo­je – mū­sų na­mai. My­lė­ki­me ir sau­go­ki­me tuos na­mus, nes ki­tų ne­tu­ri­me. Lin­kiu Eu­ro­pai tei­sin­go pa­si­rin­ki­mo! Ačiū už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rei Lai­mai An­dri­kie­nei.

Ger­bia­mi ko­le­gos, mi­nė­ji­mą, skir­tą Lie­tu­vos 15 me­tų na­rys­tei Eu­ro­pos Są­jun­go­je ir Eu­ro­pos die­nai, bai­gia­me. Kvie­čiu 12 va­lan­dą drau­ge pa­kel­ti Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos Są­jun­gos vė­lia­vas Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tė­je, o 12 val. 20 min. kvie­čiu tęs­ti po­sė­dį. Ačiū, kad da­ly­va­vo­te. Dė­ko­ja­me vi­siems.

 

Per­trau­ka

 

PIRMININKĖ (R. BAŠKIENĖ, LVŽSF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, ma­nau, vi­si su­spė­jo­te su­grįž­ti iš iš­kil­min­go vė­lia­vų pa­kė­li­mo, iš iš­kil­min­gos ce­re­mo­ni­jos šven­čiant Eu­ro­pos die­ną.

Da­bar pra­šau jū­sų re­gist­ruo­tis ir to­liau tę­si­me po­sė­dį. Pir­mas klau­si­mas bus dar­bo­tvarkės tvir­ti­ni­mas.

Už­si­re­gist­ra­vo 58 Sei­mo na­riai. Ma­tau, kaip dar vis su­grįž­ta iš iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo ko­le­gos. Pri­si­jungs.

 

12.24 val.

Se­niū­nų su­ei­gos pa­tiks­lin­tos 2019 m. ge­gu­žės 9 d. (ket­vir­ta­die­nio) po­sė­džių darbotvarkės tiks­li­ni­mas ir tvir­ti­ni­mas

 

Pir­ma­sis klau­si­mas – dar­bo­tvarkės tvir­ti­ni­mas. Ma­tau, kad yra pa­siū­ly­mų. E. Gent­vi­las. Pra­šau, ko­le­ga.

E. GENTVILAS (LSF). Du pa­siū­ly­mai. Tai, ką kal­bė­jo­me Se­niū­nų su­ei­go­je. Aš ir to­liau siū­lau… (At­si­pra­šau, ne tą.) Siū­lau pro­jek­tą dėl pi­ni­gų plo­vi­mo ir te­ro­ris­ti­nės veik­los fi­nan­sa­vi­mo, jo Nr. XIIIP-2814(2). Bu­vo pa­sa­ky­ta, kad ko­mi­te­tas ne­svars­tė STT iš­va­dos. STT iš­va­da yra: „Iš­ana­li­za­vę pro­jek­to nuo­sta­tas, an­ti­ko­rup­ci­nio po­bū­džio pa­sta­bų ir pa­siū­ly­mų ne­tu­ri­me.“

PIRMININKĖ. Su­pra­to­me.

E. GENTVILAS (LSF). Joks svars­ty­mas ne­be­rei­ka­lin­gas.

PIRMININKĖ. Taip.

E. GENTVILAS (LSF). Pra­šau frak­ci­jos var­du ši­tą pro­jek­tą įtrauk­ti į šios die­nos po­sė­džio dar­bo­tvarkę.

PIRMININKĖ. Į šios die­nos opo­zi­ci­nę dar­bo­tvarkę.

E. GENTVILAS (LSF). Į šios die­nos opo­zi­ci­nę. Taip pat re­zer­vi­niai klau­si­mai vi­si iš­brau­k­ti. Sa­kė­te, kad po rin­ki­mų. Aš ne­ma­tau čia pras­mės. To­dėl pra­šo­me grą­žin­ti vi­sus tris klau­si­mus prie šios die­nos re­zer­vi­nių klau­si­mų, tu­riu ome­ny ir dėl ko­mi­te­to, ir dėl Svei­kos gy­ven­se­nos ko­mi­si­jos, ir dėl An­ti­ko­rup­ci­jos ko­mi­si­jos.

PIRMININKĖ. Ge­rai, iš ei­lės ap­tar­si­me vi­sus. A. Ši­rins­kie­nė. Pra­šom.

A. ŠIRINSKIENĖ (LVŽSF). Ger­bia­mi ko­le­gos, aš tie­siog ne­ga­liu ne­re­a­guo­ti į ger­bia­mo­jo E. Gent­vi­lo ką tik per­skai­ty­tą teks­tą ir pa­sa­ky­tus žo­džius. Iš tik­rų­jų STT iš­va­da yra ne tik šis sa­ki­nys. Po šio sa­ki­nio se­ka, jei­gu ge­rai pa­me­nu, dar dvi teks­to pa­strai­pos, ku­rio­se tik­rai yra iš­sa­ko­ma pa­sta­bų ir kal­ba­ma apie tai, kad ko­mi­te­tas tu­rė­tų ras­ti ir me­cha­niz­mą, kaip ne iš as­mens do­ku­men­to, o iš vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mo nu­sta­ty­ti pi­lie­ty­bę. Ma­nau, kad tik­rai per­skai­ty­ki­te vi­są teks­tą gar­siai, kad Sei­mas ga­lė­tų įver­tin­ti. Tik­rai ne­ga­li­me svars­ty­ti, kol ko­mi­te­tas to­kios iš­va­dos, ku­ri tik­rai ne iš vie­no sa­ki­nio, ne­ap­svars­tė.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. E. Gent­vi­las no­ri mums dar pa­aiš­kin­ti.

E. GENTVILAS (LSF). Ačiū už po­nios A. Ši­rins­kie­nės pa­aiš­ki­ni­mą. Mes ga­li­me įtrauk­ti šian­dien klau­si­mą į dar­bo­tvarkę, pa­da­ry­ti svars­ty­mo per­trau­ką ir pa­ves­ti jums. Da­bar jūs in­ter­pre­tuo­ja­te tai, kaip jums nau­din­ga, kad šian­dien ne­rei­kė­tų ši­to klau­si­mo trauk­ti į dar­botvarkę.

PIRMININKĖ. Ger­bia­mi ko­le­gos, gal­būt ne­žais­ki­me Sta­tu­tu. Tei­sė­ta ir tei­sin­ga bu­vo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kės pa­sta­ba. Mes ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu su­tar­ti į ki­tos sa­vai­tės dar­bo­tvarkę, kai ap­svars­tys ko­mi­te­tas, tik­rai įtrauk­ti. Kom­pro­mi­są iš­spręs­tu­me. Ar ga­li­me pri­tar­ti tam ben­dru su­ta­ri­mu? (Bal­sai sa­lė­je) Dėl to pa­ties klau­si­mo M. Ma­jaus­kas. Pra­šom.

M. MAJAUSKAS (TS-LKDF). Dė­ko­ju, pir­mi­nin­ke. Aš no­riu at­kreip­ti dė­me­sį, kad va­kar ko­mi­te­te bu­vo ap­tar­tas šis klau­si­mas, ne­bu­vo ap­svars­ty­tas, jis bu­vo ap­tar­tas. Ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas aiš­kiai pa­sa­kė, kad ši­tas klau­si­mas ne­tu­rė­tų bū­ti svars­to­mas tol, kol ne­bus ap­svars­ty­tas ko­mi­si­jo­je klau­si­mas dėl „Re­vo­lu­to“ Vy­riau­sy­bės. Man at­ro­do, ši­tie du klau­si­mai ne­su­si­ję, ir Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas są­mo­nin­gai ieš­ko bū­dų stab­dy­ti ir tor­pe­duo­ti ši­tą pro­jek­tą, kad jis ne­bū­tų pri­im­tas.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Dė­ko­ju už pa­aiš­ki­ni­mą. Ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas S. Ja­ke­liū­nas. Prašom.

S. JAKELIŪNAS (LVŽSF). Ge­gu­žės 15 die­ną mes pla­nuo­ja­me svars­ty­ti ši­tą klau­si­mą, pa­si­kvie­tę Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bą, Fi­nan­si­nių nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo tar­ny­bą, ir iš­klau­sy­si­me jų pa­sta­bas, nes yra es­mi­nių tei­gi­nių Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bos iš­va­do­je dėl pi­ni­gų plo­vi­mo pre­ven­ci­jos ap­sau­gos me­cha­niz­mo. Mes tu­ri­me iš­girs­ti tuos žmo­nes, ta­da svars­ty­si­me ir pri­im­si­me spren­di­mus. Tai­gi tre­čia­die­nį po­sė­dy­je tas da­ly­kas tik­rai bus nu­ma­ty­tas.

PIRMININKĖ. Mie­li ko­le­gos, pa­ža­das iš­girs­tas, ma­nau, ben­dru su­ta­ri­mu ga­li­me tam pri­tar­ti. Po ko­mi­te­to svars­ty­mo įtrauk­si­me į ar­ti­miau­sią dar­bo­tvarkę, nes STT nė­ra vien tik tai, ką jūs sa­kė­te, ten yra ir ati­tin­ka­mų pa­sta­bų. Jūs vis tiek rei­ka­lau­ja­te dėl to bal­suo­ti? Ge­rai, ko­le­gos. Bal­suo­ja­me dėl E. Gent­vi­lo pa­siū­ly­mo, kad šian­dien į dar­bo­tvarkę bū­tų įtrauk­tas įsta­ty­mo pro­jek­tas dėl pi­ni­gų plo­vi­mo, jo Nr. XIIIP-2814(2).

Bal­sa­vo 78 Sei­mo na­riai: už įtrau­ki­mą – 33, prieš – 28, su­si­lai­kė 17. Klau­si­mas ne­įtraukia­mas.

O dėl re­zer­vi­nių. Ben­dru su­ta­ri­mu Se­niū­nų su­ei­go­je su­ta­rė­me, kad dėl ko­mi­si­jų ir ko­mi­te­tų ant­ra­die­nį re­zer­vi­niai, jau bus gal ne­be­re­zer­vi­niai klau­si­mai, bet dėl vi­sų ko­mi­te­tų ir ko­mi­si­jų svars­ty­si­me. Se­niū­nų su­ei­gos spren­di­mu. Jūs, ko­le­ga, ži­nau, kad tam ne­pri­ta­rė­te.

E. GENTVILAS (LSF). Aš tam ne­pri­ta­riau, pa­si­ta­riau su frak­ci­ja, frak­ci­ja siū­lo įtrauk­ti.

PIRMININKĖ. Ge­rai. Bal­suo­ja­me. Ger­bia­mi ko­le­gos, nors Sei­mo nu­ta­ri­mai nė­ra re­gist­ruo­ti, bet tai ga­li­ma pa­da­ry­ti, jū­sų tei­ki­mai yra gau­ti. Kas už tai, kad kaip re­zer­vi­nius klau­si­mus įtrauk­tu­me tuos Sei­mo nu­ta­ri­mus, dėl ku­rių bu­vo ap­tar­ta, tai dėl ko­mi­te­tų, An­ti­ko­rup­ci­jos ko­mi­si­jos ir Svei­kos gy­ven­se­nos ko­mi­si­jos. Pra­šom bal­suo­ti, kad kaip re­zer­vi­niai klau­si­mai bū­tų su­grą­žin­ti anks­čiau ap­tar­ti ir mi­nė­ti Sei­mo nu­ta­ri­mai.

Bal­sa­vo 82 Sei­mo na­riai: už įtrau­ki­mą – 28, prieš – 26, su­si­lai­kė 28. Dar­bo­tvarkė lie­ka to­kia, ko­kia pa­siū­ly­ta.

Už vi­są dar­bo­tvarkę ben­dru su­ta­ri­mu? (Bal­sai sa­lė­je) Bal­suo­ja­me. Ger­bia­mi ko­le­gos, bal­suo­ja­me dėl vi­sos dar­bo­tvarkės. Va­ka­ri­nia­me po­sė­dy­je, kaip ži­no­te, yra opo­zi­ci­nė Li­be­ra­lų są­jū­džio frak­ci­jos dar­bo­tvarkė.

Bal­sa­vo 80 Sei­mo na­rių: už – 58, prieš – 3, su­si­lai­kė 19. Dar­bo­tvarkė pa­tvir­tin­ta.

 

12.32 val.

Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl pri­ta­ri­mo at­leis­ti Lai­mą Gar­ne­lie­nę iš Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo tei­sė­jo pa­rei­gų“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-3428 (pa­tei­ki­mas, svars­ty­mas ir pri­ėmi­mas)

 

Dar­bo­tvarkės 1-3 klau­si­mas – Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl pri­ta­ri­mo at­leis­ti Lai­mą Gar­ne­lie­nę iš Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo tei­sė­jo pa­rei­gų“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-3428. Pra­ne­šė­ja – Pre­zi­den­to vy­riau­sio­ji pa­ta­rė­ja R. Sve­ti­kai­tė. Pra­šom.

R. SVETIKAITĖ. Dė­ko­ju, po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, dė­ko­ju už su­teik­tą ga­li­my­bę pri­sta­ty­ti Pre­zi­den­to dek­re­tą, ku­riuo, pa­ta­rus Tei­sė­jų ta­ry­bai, Sei­mui yra tei­kia­ma pri­tar­ti L. Gar­ne­lie­nės at­lei­di­mui iš Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo tei­sė­jo pa­rei­gų pa­si­bai­gus įga­lio­ji­mų lai­kui. Pa­gal Kon­sti­tu­ci­ją Ape­lia­ci­nio teis­mo tei­sė­jus at­lei­džia Pre­zi­den­tas Sei­mo pri­ta­ri­mu. Ger­bia­ma L. Gar­ne­lie­nė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mų sis­te­mo­je dir­ba jau 27 me­tus. Leis­ki­te pa­dė­ko­ti gar­bin­gai tei­sė­jo kar­je­rą bai­gian­čiai tei­sė­jai už in­dė­lį į teis­mų sis­te­mos kū­ri­mą ir jos stip­ri­ni­mą. Pre­zi­den­tė, esant kon­sti­tu­ci­niam pa­grin­dui, krei­pia­si į Sei­mą su pra­šy­mu pri­tar­ti L. Gar­ne­lie­nės at­lei­di­mui iš Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo tei­sė­jo pa­rei­gų, pa­si­bai­gus įga­lio­ji­mų lai­kui. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Jū­sų no­ri pa­klaus­ti M. Ma­jaus­kas. Ruo­šia­si R. Kar­baus­kis.

M. MAJAUSKAS (TS-LKDF). Dė­ko­ju, pir­mi­nin­ke. Aš ne­ma­tau po­nios Lai­mos, no­rė­jau jai už­duo­ti klau­si­mą, bet ir po­niai R. Sve­ti­kai­tei taip pat. Aš gal­būt šiek tiek pla­tes­nį klau­si­mą. Mes ne­se­niai tu­rė­jo­me dis­ku­si­ją dėl siū­ly­mų į teis­mų dar­bą įtrauk­ti ta­rė­jus. Ar ga­lė­tu­mė­te iš­sa­ky­ti sa­vo po­zi­ci­ją, nes mes da­bar at­lei­džia­me tei­sė­jus, gal jau ne­be­rei­kia skir­ti nau­jų, gal už­teks ta­rė­jų?

R. SVETIKAITĖ. Dė­ko­ju. Iš tie­sų tei­sė­ja L. Gar­ne­lie­nė šiuo me­tu nag­ri­nė­ja by­las, dėl to ne­ga­lė­jo at­vyk­ti į po­sė­dį.

O an­tra klau­si­mo da­lis dėl ta­rė­jų. Iš tie­sų yra pa­reng­tos Kon­sti­tu­ci­jos pa­tai­sos, tam yra rei­ka­lin­gos Kon­sti­tu­ci­jos pa­tai­sos. Teis­mų sis­te­ma, tei­sė­jai nie­ka­da ne­si­prie­ši­no to­kiai ga­li­my­bei ir to­kiems pa­kei­ti­mams, ku­rie yra, aiš­ku, Sei­mo va­lia. Pa­si­ti­kė­ji­mui teis­mais stip­rin­ti tai yra svar­bi, aiš­ku, pa­tai­sa.

Ki­ta ver­tus, rei­kia ap­mąs­ty­ti ir tai, su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­durs ir teis­mų sis­te­ma, ir vi­suo­me­nė, ir vals­ty­bė bū­tent įve­dus ta­rė­jus, tai yra už­tik­rin­ti ir jų ne­pri­klau­so­mu­mą, ir pa­si­ti­kė­ji­mą jais, nes tai bus žmo­nės, ku­rie kar­tu su tei­sė­jais pri­ims spren­di­mus, tai yra da­ly­vaus pri­imant spren­di­mus, o ne tik svars­tant. Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Dau­giau no­rin­čių klaus­ti nė­ra. Dė­ko­ju. Mo­ty­vai. No­rin­čių kal­bė­ti nė­ra. Ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu po pa­tei­ki­mo pri­tar­ti? Pri­ta­ria­me.

Svars­ty­mas. No­rin­čių da­ly­vau­ti dis­ku­si­jo­je nė­ra. No­rin­čių kal­bė­ti taip pat nė­ra. Ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu? Pri­ėmi­mas. Bus slap­tas bal­sa­vi­mas, o da­bar, jei no­ri­te, mo­ty­vai.

No­rin­čių iš­sa­ky­ti mo­ty­vus nė­ra.

Slap­tas bal­sa­vi­mas. Mie­li ko­le­gos, mums rei­kia pa­tvir­tin­ti slap­to bal­sa­vi­mo biu­le­te­nį. Tra­di­ciš­kai ga­li­me jį pa­tvir­tin­ti? Ga­li­me. Slap­to bal­sa­vi­mo pro­ce­dū­rą at­lik­si­me po Vy­riau­sy­bės va­lan­dos.

Pri­me­nu bal­sų skai­čia­vi­mo gru­pę: K. Bart­ke­vi­čius, E. Gent­vi­las, P. Gra­žu­lis, Č. Ol­šev­skis, R. Po­po­vie­nė, J. Raz­ma ir E. Va­rei­kis.

 

12.35 val.

In­for­ma­ci­niai pra­ne­ši­mai

 

Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, no­riu taip pat jus in­for­muo­ti, kad yra gau­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to dek­re­tas dėl Sei­mo pri­im­to Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vie­tos sa­vi­val­dos įsta­ty­mo grą­ži­ni­mo pa­kar­to­ti­nai Sei­mui svars­ty­ti. Ar­ti­miau­sia­me po­sė­dy­je grį­ši­me prie šio klau­si­mo.

 

12.35 val.

Vy­riau­sy­bės va­lan­da

 

Vy­riau­sy­bės va­lan­da. 12 val. 35 min. Kaip ir su­ta­rė­me Se­niū­nų su­ei­go­je, tai yra pus­va­lan­dis ir klau­sia Sei­mo ma­žu­ma.

Ger­bia­mie­ji Vy­riau­sy­bės na­riai, pra­šo­me už­im­ti dar­bo vie­tas, kad ga­lė­tu­mė­te at­sa­ky­ti į Sei­mo na­rių klau­si­mus.

Pir­mo­ji klau­sia opo­zi­ci­jos ly­de­rė V. Čmi­ly­tė-Niel­sen.

V. ČMILYTĖ-NIELSEN (LSF). Ačiū, ger­bia­ma po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Kaip ži­no­te, Vy­riau­sy­bė 2016 me­tais įsi­pa­rei­go­jo įgy­ven­din­ti Jung­ti­nių Tau­tų ne­įga­lių­jų tei­sių kon­ven­ci­jos re­ko­men­da­ci­jas Lie­tu­vai. Ry­šium su tuo, kad Vy­riau­sy­bė per 2,5 me­tų kol kas ne­si­ė­mė įgy­ven­di­ni­mo veiks­mų, ku­riuos įsi­pa­rei­go­jo pa­da­ry­ti, šian­die­ną 13 va­lan­dą opo­zi­ci­nės frak­ci­jos kvie­tė pen­kių mi­nis­te­ri­jų mi­nist­rus, ta­čiau at­si­lie­pė tik vie­nas so­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nist­ras. Aš no­rė­čiau ad­re­suo­ti sa­vo klau­si­mą ar svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rui, ar švie­ti­mo mi­nist­rui, ar su­si­sie­ki­mo mi­nist­rui, ar tei­sin­gu­mo mi­nist­rui. Ar jūs esa­te su­si­pa­ži­nę su jū­sų pa­čių Vy­riau­sy­bės re­ko­men­da­ci­jo­mis ir įsi­pa­rei­go­ji­mais? Ar jū­sų spren­di­mas šian­die­ną ne­at­ei­ti į su­si­ti­ki­mą su opo­zi­ci­ja pa­ro­do jū­sų po­žiū­rį į ne­įga­lių­jų tei­ses, ar vis­gi į opo­zi­ci­ją, ar ir į tą, ir į tą? Ačiū.

PIRMININKĖ. Kam jūs už­da­vė­te klau­si­mą? Pra­šau.

A. VERYGA (LVŽSF). Jei­gu ga­li­ma, aš ga­liu pra­dė­ti, gal ko­le­gos pa­pil­dys. Aš gal­vo­ju, kad ne­įga­lių­jų pro­ble­mas spren­džia tur­būt ne su­si­ti­ki­mai su opo­zi­ci­ja. Mes ne kar­tą esa­me ben­dra­vę tie­sio­giai, ne per opo­zi­ci­ją, su ne­įga­lių­jų or­ga­ni­za­ci­jo­mis, su­si­ti­kę ir kal­bė­ję­si apie jų pro­ble­mas. Tai, kas pri­klau­so nuo mū­sų, ką svei­ka­tos sis­te­ma ga­li pa­da­ry­ti, pa­laips­niui tos pro­ble­mos yra spren­džia­mos tiek pri­tai­kant svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gas, įren­giant pan­du­sus, tvar­kant ki­tą in­fra­struk­tū­rą, kad ne­įga­lie­ji ga­lė­tų leng­viau pa­tek­ti, tiek kom­pen­suo­jant vis dau­giau prie­mo­nių, ku­rios yra skir­tos ge­riau pri­si­tai­ky­ti šiems žmo­nėms gy­ven­ti ir funk­cio­nuo­ti vi­suo­me­nė­je. Ne­ži­nau, ką mes su­si­rin­kę su opo­zi­ci­ja ga­lė­tu­me pa­sa­ky­ti nau­jo. Sa­vo Vy­riau­sy­bės įsi­pa­rei­go­ji­mus ži­no­me ir juos vyk­do­me. Toks bū­tų trum­pas at­sa­ky­mas.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Ant­rą­jį klau­si­mą ar pa­gei­dau­tu­mė­te? Ne. Su­tei­kiu žo­dį M. Ma­jaus­kui. Ruo­šia­si J. Baub­lys.

M. MAJAUSKAS (TS-LKDF). Tu­riu du trum­pus klau­si­mus. Vie­ną svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rui ger­bia­mam A. Ve­ry­gai. Ger­bia­mas Au­re­li­jau, gal­būt ga­lė­tu­mė­te pa­tiks­lin­ti, ku­ri si­tu­a­ci­ja ir sta­di­ja da­bar yra Pluoš­ti­nių ka­na­pių įsta­ty­mo pa­tai­sų, dėl ku­rių bu­vo kreip­ta­si į Vy­riau­sy­bę jū­sų iš­va­dos, nes, mū­sų su­pra­ti­mu, Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja vi­sais įma­no­mais bū­dais ban­do su­stab­dy­ti. Ar bu­vo pri­im­tos, ar čia pla­nuo­ja­te ar­ti­miau­siu me­tu pri­im­ti, nes nu­ma­ty­tas svars­ty­mas Sei­me jau at­ei­nan­čią sa­vai­tę?

Ant­ras trum­pas klau­si­mas vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rui dėl vai­ruo­to­jų tei­sių iš­da­vi­mo tvar­kos. Ar ne­svars­tė­te pa­il­gin­ti ga­lio­ji­mo ter­mi­ną nuo 10 iki 15 me­tų, kaip yra dau­ge­ly­je Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių, taip su­ma­ži­nti biu­ro­kratiją vai­ruo­to­jams daž­niau keis­tis vai­ruo­to­jo tei­ses?

A. VERYGA (LVŽSF). Ga­liu pra­dė­ti. Ačiū už klau­si­mą. Iš tik­rų­jų nie­kas ne­si­ruo­šia nie­ko stab­dy­ti, dis­ku­si­jos vyks­ta. Kol kas spe­cia­lis­tų ly­giu yra dis­ku­tuo­ja­ma, kiek ži­nau, dėl to, ko­kį pro­cen­tą nu­sta­ty­ti tet­ra­hid­ro­ka­na­bi­no­lio, koks yra leis­ti­nas tam tik­ruo­se pro­duk­tuo­se ir skir­tin­go­se gru­pė­se. Tai tik­rai nie­kas ten nie­ko ne­pla­nuo­ja stab­dy­ti, ir Vy­riau­sy­bė, kai tik­tai spe­cia­lis­tai su­tars, aš ma­nau, tą spren­di­mą pri­ims.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Klau­sia…

E. MISIŪNAS. Ga­liu dar?

PIRMININKĖ. Pra­šom pa­pil­dy­ti.

E. MISIŪNAS. Aš at­sa­kau į an­trą klau­si­mo da­lį. Ačiū už klau­si­mą.

PIRMININKĖ. Mi­nist­ras E. Mi­siū­nas.

E. MISIŪNAS. Pa­gal da­bar­ti­nį reg­la­men­ta­vi­mą yra nu­ma­ty­ta, kad da­bar tei­sės ga­lio­ja tre­jus me­tus (pra­de­dan­tiems vai­ruo­to­jams, ku­rie ką tik iš­si­lai­kė ir ga­vo tei­sę vai­ruo­ti), prieš tai bu­vo dve­ji me­tai, da­bar pa­da­rė­me tre­jus me­tus. Nau­ja­ja­me įsta­ty­me, ku­rio pro­jek­tą de­ri­na­me su su­in­te­re­suo­tais sub­jek­tais, nu­ma­ty­ta de­šimt me­tų. At­ro­do, kad de­šimt me­tų – ra­cio­na­lus ter­mi­nas ma­ži­nant ir biu­ro­kratinę naš­tą, ir iš­lai­das. Jei­gu ma­ny­tu­mė­te, kad ra­cio­na­lu bū­tų ir 15 me­tų pa­da­ry­ti, tik­rai ga­li­ma svars­ty­ti. Čia, ma­nau, ap­si­sprę­si­me dar Sei­me, dis­ku­tuo­da­mi bū­tent dėl to­kių po­zi­ci­jų. Ačiū jums, kad do­mi­tės.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Klau­sia J. Baub­lys. Ruo­šia­si A. Sy­sas.

J. BAUBLYS (LSF). Ačiū, pir­mi­nin­ke. No­riu kreip­tis į že­mės ūkio mi­nist­rą. Ger­bia­ma­sis mi­nist­re, šal­nos, už­si­tę­su­si pa­va­sa­ri­nė saus­ra at­ski­ruo­se re­gio­nuo­se pri­da­rė mil­ži­niš­kų nuos­to­lių dar­ži­nin­kams, so­di­nin­kams ir ap­skri­tai vi­siems ūki­nin­kams, pa­da­rė tik­rai sun­kiai pa­ke­lia­mų nuos­to­lių, taip pat už­kir­to ke­lią įvyk­dy­ti tam tik­rus pri­si­im­tus įsi­pa­rei­go­ji­mus, lai­ky­tis nu­sta­ty­tų tai­syk­lių. Pra­šom pa­sa­ky­ti, ar Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja, ne­pai­sant to, kad šiuo me­tu dar nė­ra pa­skelb­ta eks­tre­ma­li si­tu­a­ci­ja, ką nors gal­vo­ja, kaip pa­leng­vin­ti iš­gy­ven­ti tiems žem­dir­biams dėl sti­chi­nių reiš­ki­nių su­si­da­ry­mo? Ačiū.

G. SURPLYS. Dė­ko­ju už klau­si­mą. Iš tie­sų si­tu­a­ci­ja ne­ei­li­nė. Grei­čiau­siai tu­ri­me ir saus­rą, ir šal­ną vie­nu me­tu, ir žem­dir­bių pa­dė­tis tik­rai su­dė­tin­ga. Tur­būt gir­dė­jo­te, skai­tė­te: šiais me­tais Vy­riau­sy­bė skirs 8,5 mln. eu­rų per saus­rą pa­tir­tiems nuos­to­liams kom­pen­suo­ti, da­bar mes juos skai­čiuo­ja­me ir va­sa­rą pra­dė­si­me mo­kė­ti tas kom­pen­sa­ci­jas. Taip pat dar dau­giau pi­ni­gų… yra pa­teik­tas krei­pi­ma­sis į Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ją, Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­ja ieš­ko. Va­kar aš bu­vau su­si­ti­kęs su so­di­nin­kų at­sto­vais. Iš tie­sų ei­si­me pa­na­šiu ke­liu. Pir­miau­sia drau­di­mas. Bet tu­ri­me pa­dir­bė­ti dar su drau­di­kais, kad tas drau­di­mas bū­tų re­a­lus, o ne toks, kad tu mo­ki įmo­kas, bet ne­gau­ni ža­los at­ve­ju jo­kios kom­pen­sa­ci­jos.

Taip pat dirb­si­me su sank­ci­jo­mis, kad tie so­di­nin­kai, ku­rie dėl šal­nos ne­pa­sieks eko­no­mi­nių ro­dik­lių, ne­bū­tų bau­džia­mi. Taip pat šian­dien su­si­ti­kę su sa­vi­val­dy­bių že­mės ūkio sky­riais įpa­rei­go­jo­me, pa­pra­šė­me, kad jie jau da­bar fik­suo­tų nuos­to­lius, nes ten trum­pas lai­ko­tar­pis, kai rei­kia žie­de už­fik­suo­ti tą šal­nos pa­da­ry­tą nuos­to­lį. Vėl­gi ieš­ko­si­me ga­li­my­bių kom­pen­suo­ti nuos­to­lius ir mū­sų so­di­nin­kams. Tad tik­rai si­tu­a­ci­ją ste­bi­me ir sten­gia­mės, kuo ga­li­me, tuo pa­dėti kaip ga­li­ma ope­ra­ty­viau.

PIRMININKĖ. Ačiū. Klau­sia A. Sy­sas. Ruo­šia­si A. Ma­zu­ro­nis.

A. SYSAS (LSDPF). Ačiū, pir­mi­nin­ke. La­bai gai­la, kad nė­ra Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko. Aš jau ši­tą klau­si­mą po­rą kar­tų bu­vau už­da­vęs, bet aš jį kar­to­siu tol, kol bus iš­spręs­tas klau­si­mas. To­dėl tur­būt į mi­nist­rą L. Ku­ku­rai­tį ar vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rą krei­piuo­si. Jūs da­vė­te prie­sai­ką, ku­rio­je yra to­kie žo­džiai: „gerb­siu ir vyk­dy­siu Kon­sti­tu­ci­ją ir įsta­ty­mus“. Sei­mas gruo­džio mė­ne­sį pri­ėmė įsta­ty­mą apie „Sod­ros“ ins­ti­tu­ci­jos per­kė­li­mą į ki­tą lyg­me­nį, va­di­na­si, nuo sau­sio 1 die­nos „Sod­ros“ dar­buo­to­jai tu­rė­jo gau­ti di­des­nius at­ly­gi­ni­mus. Šian­dien jau ge­gu­žės 9-oji, spren­di­mo iki šiol, Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mo, nė­ra. No­riu pa­klaus­ti, ar jūs spe­cia­liai lau­žo­te prie­sai­ką, nes jūs tai tu­rė­jo­te pa­da­ry­ti se­niai, ar yra ki­tų prie­žas­čių, ko­dėl jūs ne­si­lai­ko­te sa­vo duo­to žo­džio ir prie­sai­kos? La­bai ačiū.

PIRMININKĖ. Lai­kas! Kol pa­si­ruoš mi­nist­ras, o jis pa­si­ruo­šęs ir tuoj at­sa­kys, no­riu in­for­muo­ti, kad S. Skver­ne­liui šiuo me­tu yra atos­to­gų lai­ko­tar­pis. Atos­to­gau­ja. (Bal­sai sa­lė­je) Dar trys mi­nist­rai yra iš­vy­kę į ko­man­di­ruo­tes. Pa­si­ruo­šęs at­sa­ky­ti ger­bia­ma­sis mi­nist­ras L. Ku­ku­rai­tis.

L. KUKURAITIS. Aš trum­pai apie sau­sio 1 die­ną. Kon­teks­tas, pa­tys ži­no­te, kaip bu­vo įsta­ty­mas pri­im­tas gruo­džio mė­ne­sio pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis, be jo­kio biu­dže­to pa­kei­ti­mo. Tai tu­ri­me tu­rė­ti gal­vo­je.

Tai bu­vo SRDK spren­di­mas, ple­na­ri­nia­me bu­vo nu­spręs­ta. (Bal­sai sa­lė­je) Sei­mo spren­di­mas, taip. Taip, SRDK siū­ly­mu. Tą tu­ri­me vyk­dy­ti, vyk­do, bet ne­ga­li­me ti­kė­tis, kad sau­sio 1 die­ną, kai biu­dže­tas yra ne­pa­ko­re­guo­tas ir įsta­ty­mas pri­im­tas pas­ku­ti­nė­mis gruo­džio die­no­mis… kad jis bus pri­im­tas ir vyk­do­mas nuo sau­sio 1 die­nos. Vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rui per­duo­siu, kad pa­aiš­kin­tų, koks yra vyk­dy­mo eta­pas.

E. MISIŪNAS. Ačiū už klau­si­mus.

PIRMININKĖ. Leis­ki­te at­sa­ky­ti. Ra­miai. Kaip at­sa­kė, taip at­sa­kė. Da­bar kal­ba vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ras.

E. MISIŪNAS. Įsta­ty­mas ga­lio­ja, ži­no­me, kad tą nuo­sta­tą rei­kia įgy­ven­din­ti. Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja ren­gia Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mo pro­jek­tą ir vi­sus ki­tus ly­di­muo­sius ak­tus, bet pra­dė­jo­me tai da­ry­ti ne taip se­niai iš prin­ci­po, kai dar ne­si­ti­kė­jo­me, kad bus toks įsta­ty­mas pri­im­tas. Fak­tas. Šian­dien Vy­riau­sy­bei dar ne­per­duo­tas, bet grei­tu lai­ku mes tik­rai pa­reng­si­me ir per­duo­si­me.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. A. Sy­sas no­ri pa­tiks­lin­ti sa­vo klau­si­mą ar kaž­ką ki­ta pa­sa­ky­ti. Mik­ro­fo­ną įjun­giau. Pra­šom.

A. SYSAS (LSDPF). Ačiū, pir­mi­nin­ke. La­bai gai­la, kad jūs vėl at­sa­ki­nė­ja­te to­mis pa­čio­mis fra­zė­mis. Prieš du mė­ne­sius aš už­da­viau to­kį pa­tį klau­si­mą. Jūs pa­sa­kė­te, kad ren­gia­mas nu­ta­ri­mas. Pra­ėjo du mė­ne­siai, nu­ta­ri­mas ren­gia­mas to­liau. Tai čia yra Kon­sti­tu­ci­jos ne­vyk­dy­mas ir prie­sai­kos su­lau­žy­mas.

PIRMININKĖ. Ačiū, ko­le­ga.

A. SYSAS (LSDPF). Rei­kia pra­dė­ti ap­kal­tą. (Bal­sai sa­lė­je)

PIRMININKĖ. Klau­sia A. Ma­zu­ro­nis. Ruo­šia­si Ž. Pa­vi­lio­nis.

A. MAZURONIS (MSNG). La­bai dė­kui, ger­bia­ma pir­mi­nin­ke. Vi­sų pir­ma no­riu pa­si­džiaug­ti, kad Sei­me pa­vy­ko ap­gin­ti de­mo­kra­tijos tei­sę ir Miš­ri gru­pė ir­gi gau­na ga­li­my­bę pa­klaus­ti mi­nist­rų per Vy­riau­sy­bės pus­va­lan­dį. Tai la­bai džiu­gi­na.

No­rė­čiau pa­klaus­ti ap­lin­kos mi­nist­ro. Ger­bia­mas mi­nist­re, prieš tai bu­vęs jū­sų ko­le­ga, prieš pra­dė­da­mas vyk­dy­ti miš­kų ūkio re­for­mą, jau bu­vo pa­rin­kęs ir pa­sta­tą cen­tri­nei miš­kų urė­di­jai Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne. Pra­ėjus kiek lai­ko, at­ėjus jums į mi­nis­te­ri­ją, kaip su­pran­tu, pla­nai šiek tiek kei­čia­si – da­bar pla­nai yra per­kel­ti į Kaz­lų Rū­dą cen­tri­nę miš­kų urė­di­ją. Kaip su­pran­tu iš Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko ir iš jū­sų frak­ci­jos va­do­vo pa­si­sa­ky­mų, nuo pir­ma­die­nio Vy­riau­sy­bė vėl kei­sis. Ar jums at­ro­do, kad nor­ma­li to­kia prak­ti­ka, kai, kei­čian­tis mi­nist­rui, kei­čia­si to­kie stra­te­gi­niai ir il­ga­lai­kiai tiks­lai? Gal­būt ga­lė­tu­mė­te ke­le­tą kri­te­ri­jų, ku­riais re­mian­tis spren­di­mas bu­vo pa­keis­tas iš Pa­ne­vė­žio ra­jo­no į Kaz­lų Rū­dą?

K. MAŽEIKA (LVŽSF). Ačiū, ger­bia­mas ko­le­ga, už klau­si­mą. Taip, iš tie­sų bu­vo kal­ba­ma dėl te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio. Įgy­ven­di­nant Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą ir re­gio­ni­nės po­li­ti­kos prin­ci­pus bu­vo ren­ka­ma­si, bu­vo pri­ori­te­tas, kad cen­tri­nė būs­ti­nė įsi­kur­tų re­gio­ne. Ne­ži­nau pra­ei­to mi­nist­ro spren­di­mo, ko­dėl bu­vo pa­si­rink­ta bū­tent Ka­ti­nų gy­ven­vie­tė, ku­ri dau­ge­liu at­ve­jų ir kri­te­ri­jų, ku­riais ver­ti­na­ma, tik­rai ne­ati­ti­ko pri­ori­te­ti­nių… Bu­vo at­lik­ta stu­di­ja, ku­rią už­sa­kė bū­tent Vals­ty­bi­nių miš­kų urė­di­ja. Tik­rai nu­ste­bi­no tai, kad tas pri­ori­te­tas… bu­vo ak­cen­tuo­ja­ma bū­tent į Vil­nių. Ver­ti­nant tai, kad tik­rai Vil­niu­je ne­bus, jau bu­vo iš anks­to pa­sa­ky­ta, bu­vo ieš­ko­ma al­ter­na­ty­vų. Man kar­tu su prem­je­ru tiek Kaz­lų Rū­do­je ver­ti­nant pa­tal­pas, tiek ki­tuo­se pa­da­li­niuo­se, ver­ti­nant pa­tal­pų būk­lę, kiek rei­kia in­ves­ti­ci­jų, tai ir bu­vo pa­grin­di­niai kri­te­ri­jai, kiek rei­kė­tų in­ves­ti­ci­jų, kad bū­tų ga­li­ma įsi­kel­ti cen­tri­nei būs­ti­nei, koks bū­tų su­si­sie­ki­mas, ko­kios bū­tų dar­buo­to­jų pri­trau­ki­mo ga­li­my­bės iš ap­lin­ki­nių mies­tų, kad tai ne­bū­tų nu­to­lę nuo di­džių­jų mies­tų, ku­riuo­se yra di­džiau­sia dar­buo­to­jų kon­cen­tra­ci­ja. Tai ir bu­vo, va­din­ki­me, pa­si­rink­tas vie­nas iš va­rian­tų. Ga­lu­ti­nį spren­di­mą Vy­riau­sy­bė pri­ims ge­gu­žės mė­ne­sio pa­bai­go­je ar­ba ta­da, kai bus pa­kan­ka­mai ar­gu­men­tų, kur tu­ri įsi­kur­ti Vals­ty­bi­nių miš­kų urė­di­ja. Aiš­ku, tai dar tu­ri ap­svars­ty­ti įmo­nės val­dy­ba ir pa­teik­ti sa­vo ar­gu­men­tus. Kur įsi­kurs, ma­ty­si­me. Bet mes vie­ną iš pri­ori­te­tų ma­to­me, kur rei­kė­tų ma­žiau­siai in­ves­ti­ci­jų, kur bū­tų ga­li­ma pri­tai­ky­ti, nes šiuo me­tu ten įsi­kū­ręs pa­da­li­nys už­ima tik da­lį pa­tal­pų, o vi­sos ki­tos, pa­kan­ka­mai iš­vys­ty­tos, ge­ros būk­lės, – tai ir spor­to sa­lė, ir di­džiu­lė ren­gi­nių sa­lė, ak­tų sa­lė, vieš­bu­tis ir ki­tos pa­tal­pos, yra tik­rai pui­kios būk­lės. Ar­gu­men­tai tur­būt to­kie.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me. Klau­sia Ž. Pa­vi­lio­nis. Ruo­šia­si K. Gla­vec­kas.

Ž. PAVILIONIS (TS-LKDF). La­bai ačiū. No­rė­čiau klau­si­mą už­duo­ti mi­nist­rui Ž. Vai­čiū­nui. Mes vi­si gir­dė­jo­me Pre­zi­den­tės pa­si­sa­ky­mą, kad mū­sų prem­je­ro su­ti­ki­mas da­ly­vau­ti ra­dia­ci­nės sau­gos dvi­ša­lia­me mo­ni­to­rin­ge su Bal­ta­ru­si­ja dėl ne­sau­gios Ast­ra­vo elek­tri­nės iš es­mės yra šios elek­tri­nės le­gi­ti­mi­za­vi­mas ir griau­na mū­sų pa­stan­gas su­kur­ti ko­a­li­ci­ją Va­ka­ruo­se dėl šios ato­mi­nės už­da­ry­mo. Ar jums ne­at­ro­do, kad Pre­zi­den­tė yra tei­si ir kad mums bran­duo­li­ne sau­ga rei­kė­tų rū­pin­tis per tarp­tau­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas ar Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jas ir to­liau siek­ti vis dėl­to iš tik­rų­jų su­da­ry­ti rim­tą ko­a­li­ci­ją tiek su Len­ki­ja, tiek su Vo­kie­ti­jos ža­liai­siais ir su kuo tik no­ri, kas pa­lai­ky­tų mū­sų sie­kį il­gai­niui šią ato­mi­nę už­da­ry­ti? Ar jums ne­at­ro­do, kad prem­je­ro pri­ta­ri­mas iš es­mės yra iš­da­vi­kiš­kas?

Ž. VAIČIŪNAS. Dė­ko­ju už klau­si­mą. Iš tie­sų no­riu pa­brėž­ti, kad Vy­riau­sy­bės veiks­mai šiuo klau­si­mu tik­rai yra nuo­sek­lūs. Pir­miau­sia tai, kaip bu­vo pri­im­tas įsta­ty­mas dėl Ast­ra­vo elek­tros ne­pir­ki­mo čia, Sei­me, bū­tent Sei­mo na­rių. Po to Vy­riau­sy­bės bu­vo pri­im­tas bū­ti­nų­jų prie­mo­nių pla­nas ap­si­sau­gant nuo Ast­ra­vo ato­mi­nės elek­tri­nės, tarp jų ne tik dėl elek­tros ne­pir­ki­mo, bet ir ne­lei­džiant pa­si­nau­do­ti Kruo­niu. Tre­čias da­ly­kas, taip pat yra vi­si rei­ka­lin­gi tei­si­niai žings­niai pa­da­ry­ti, kad elek­tra ne­pa­tek­tų į mū­sų rin­ką.

Ant­ras as­pek­tas, ant­ras eta­pas yra tai, kas bu­vo pa­da­ry­ta, – at­lik­ti stre­so tes­tai per­nai liepos mė­ne­sį. Kaip tik pra­ei­tą penk­ta­die­nį te­ko su­si­tik­ti su Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja ir įtei­kiau ben­drą ma­no ir už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro laiš­ką, rei­ka­lau­jan­tį Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos pa­reng­ti ne tik ben­d­rą veiks­mų pla­ną, bet taip pat rei­ka­lau­jan­tį, kad Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja už­tik­rin­tų vi­sus rei­ka­lin­gus veiks­mus tam, kad Bal­ta­ru­si­ja pa­teik­tų pla­ną, kaip bus įgy­ven­din­tas stre­so tes­to re­ko­men­da­ci­jų įgy­ven­di­ni­mo veik­lų pla­nas, vi­sas pla­nas in cor­po­re. Ir tai tu­ri bū­ti pa­da­ry­ta, be abe­jo, iki Ast­ra­vo ato­mi­nės elek­tri­nės pa­lei­di­mo. Toks pla­nas tu­ri bū­ti pa­teik­tas kaip įma­no­ma ank­sčiau.

Tre­čias da­ly­kas yra tai, kad to­kiu at­ve­ju, jei elek­tri­nė pra­dė­tų veik­ti, mes tu­ri­me tu­rė­ti vi­są sis­te­mą dėl ra­dia­ci­nės sau­gos, ste­bė­ji­mo, mo­ni­to­rin­go sis­te­mą, to­dėl į tai ir bu­vo orien­tuo­tas prem­je­ro pa­si­sa­ky­mas. Kaip ir mi­nė­jau, ima­mės nuo­sek­lių žings­nių nuo pat pra­džių iki pat da­bar. Da­bar, be abe­jo, pa­grin­di­nis da­ly­kas yra iš­si­rei­ka­lau­ti stre­so tes­to įgy­ven­di­ni­mo veik­s­mų pla­ną.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me. Klau­sia K. Gla­vec­kas. Ruo­šia­si J. Ole­kas.

K. GLAVECKAS (LSF). Klau­si­mas bus už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­rui, nes, aš žiū­riu, nie­kas, bi­jau, ne­pa­klaus, tai aš ban­dy­siu kaip nors su­for­mu­luo­ti klau­si­mą. Ger­bia­mas mi­nist­re, sa­ky­ki­te, po pu­sės me­tų pra­dės dar­bą nau­ja­sis Eu­ro­pos Par­la­men­tas. Aki­vaiz­du, jo dar­bo­tvarkėje bus ir Mo­bi­lu­mo pa­ke­tas, ku­ris da­bar yra svars­ty­mo sta­di­jos, bet yra la­bai svar­bus Lie­tu­vai, ir ne ­ma­žiau svar­bus klau­si­mas – mo­kes­čių ir iš­mo­kų su­vie­no­di­ni­mas Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė­se, kas ga­li kai­nuo­ti dar dau­giau pi­ni­gų ir ga­li bū­ti skau­des­nis mū­sų eko­no­mi­kai. Sa­ky­ki­te, jūs, kaip už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras, ka­dan­gi nė­ra fi­nan­sų ir prem­je­ro, ar da­ro­ma kas nors, kad tvir­čiau bū­tų su­for­mu­luo­ta po­zi­ci­ja tarp tų kraš­tų, ku­rie tie­sio­giai nuo to ken­čia: Len­ki­jos, Veng­ri­jos, Ru­mu­ni­jos ir ki­tų? Nes Pran­cū­zi­jos ir Vo­kie­ti­jos ly­gis ir mo­bi­lių pa­ke­tų at­žvil­giu yra vi­siš­kai ki­toks, ir iš­mo­kų at­žvil­giu yra ki­toks. Ar mes ką nors da­ro­me, kad tu­rė­tu­me ko­kią nors ben­drą po­zi­ci­ją Par­la­men­te, kad ieš­ko­tu­me ko­kio nors tre­čio va­rian­to…

PIRMININKĖ. Lai­kas, ko­le­ga.

K. GLAVECKAS (LSF). …kad ne­nu­ken­tė­tų Lie­tu­va? Ačiū.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me.

L. A. LINKEVIČIUS (LSDDF). Ačiū už jū­sų klau­si­mą. Čia po po­ra as­pek­tų yra. Vie­nas, kad taip, jūs tei­sus, tos ša­lys, ku­rios tie­sio­giai su tuo su­si­du­ria ir, ga­li­ma at­vi­rai sa­ky­ti, nu­ken­čia in­te­re­sai dėl ob­jek­ty­vių, mū­sų įsi­ti­ki­ni­mu, prie­žas­čių, nuo­lat kon­sul­tuo­ja­si dar­bi­niu ly­giu. Čia kal­ba­ma apie vyk­do­mą­ją val­džią, apie di­plo­ma­tus. Tas vyks­ta.

Da­bar ką jūs klau­sia­te dėl Eu­ro­par­la­men­to, tai čia yra kiek ki­taip, nes vis tiek eu­ro­par­la­men­ta­rai vei­kia au­to­no­miš­kai, ne­pri­klau­so­mai ir la­bai su­dė­tin­ga čia kaž­kaip da­ry­ti įta­ką. Bet mes, aš ti­kiu, iš­lai­ky­si­me tas tra­di­ci­jas ir siū­ly­si­me vi­sa­da re­gu­lia­riai reng­ti to­kius su­si­ti­ki­mus ir pa­teik­ti ir mū­sų na­cio­na­li­nę po­zi­ci­ją, ir kuo dau­giau ar­gu­men­tų to­se dis­ku­si­jo­se. Tai da­bar ma­ty­si­me po Eu­ro­par­la­men­to rin­ki­mų, ko­kia bus si­tu­a­ci­ja. Ma­tyt, reik­tų įver­tin­ti ne tik mū­sų eu­ro­par­la­men­ta­rų ga­li­my­bę ten veik­ti, bet ir vi­so Eu­ro­par­la­men­to struk­tū­rą ir su­dė­tį. Čia la­bai daug fak­to­rių at­si­ran­da, bet, be abe­jo, tai yra dar­bo prak­ti­ka. Jūs vi­siš­kai tei­sus – tu­ri mo­bi­li­zuo­tis tie, ku­rių in­te­re­sai su­tam­pa ir ku­rie gal­būt ga­li jiems at­sto­vau­ti efek­ty­viau.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me mi­nist­rui. Klau­sia J. Ole­kas. Ruo­šia­si A. Bi­lo­tai­tė.

J. OLEKAS (LSDPF). Ačiū, ger­bia­ma pir­mi­nin­ke. Aš no­rė­čiau pa­klaus­ti su­si­sie­ki­mo mi­nist­ro. Ger­bia­mas mi­nist­re, ar jums ži­no­ma spe­cia­lio­jo pla­no tvar­kant au­to­ma­gist­ra­lę nuo Ma­ri­jam­po­lės iki pa­sie­nio si­tu­a­ci­ja? Pa­gal tą spe­cia­lų­jį pla­ną fak­tiš­kai dings­ta pri­va­žia­vi­mas prie bet ku­rios de­ga­li­nės. Ten yra iš tik­rų­jų di­de­li at­stu­mai ir la­bai ken­čia vie­ti­nis ūkis, nes ten dir­ba ne­ma­žai žmo­nių, nors ki­ta­me ga­ba­le, at­ro­do, tų pri­va­žia­vi­mų yra. Fak­tiš­kai trans­por­tas nu­krei­pia­mas pil­tis de­ga­lų į Len­ki­jos pu­sę. Gal mes ga­lė­tu­me iš­girs­ti jū­sų at­sa­ky­mą.

Dar vie­nas. Gal aš jums per­sių­siu at­ski­rai dėl Palangos–Šiaulių ke­lio tvar­ky­mo dar­bų. Man at­ro­do, di­de­lė ne­tvar­ka Lie­tu­vos ke­lių sis­te­mo­je. Ačiū jums.

R. MASIULIS. Ačiū. Dėl an­tro per­siųs­ki­te. Bū­ti­nai pa­žiū­rė­si­me.

Dėl pir­mo. Tik­rai dė­ko­ju, kad pa­klau­sė­te, nes la­bai daug kal­bų yra apie šios ma­gist­ra­lės re­konst­ruk­ci­ją. Aš pa­ban­dy­siu trum­pai pa­aiš­kin­ti, ko­kia yra si­tu­a­ci­ja.

Eu­ro­po­je įpras­ta, kad kai sta­to­ma au­to­ma­gist­ra­lė, jo­je tu­ri bū­ti iš­lai­ko­mas au­to­ma­gist­ra­lės grei­tis. Jei­gu nuo au­to­ma­gist­ra­lės yra da­ro­mi daž­ni nu­va­žia­vi­mai, daž­nes­ni ne­gu kas pen­ki ki­lo­met­rai, au­to­ma­gist­ra­lė­je tu­ri bū­ti ri­bo­ja­mas grei­tis.

Da­bar dėl au­to­ma­gist­ra­lės pla­no. Di­džiau­sią ne­pa­si­ten­ki­ni­mą ke­lia de­ga­li­nių sa­vi­nin­kai, nes de­ga­li­nių sa­vi­nin­kai no­ri, sa­ky­čiau, gal net ne vi­si, o da­lis sa­vi­nin­kų no­ri nu­va­žia­vi­mų tie­sio­giai į de­ga­li­nes.

Kas pla­ne pa­da­ry­ta? Pla­ne yra pa­da­ry­ta, kad kas pen­kis ki­lo­met­rus bus nu­va­žia­vi­mai į jun­gia­muo­sius ke­lius ir prie jun­gia­mų­jų ke­lių bus ga­li­my­bė vi­soms de­ga­li­nėms vys­ty­ti ne tik de­ga­li­nių ver­slą, bet sta­ty­ti ir dau­giau. Ga­li­ma ir po­il­sio vie­tas, ir par­ka­vi­mo vie­tas, kaip yra da­­ro­ma vi­so­je Eu­ro­po­je. Pa­si­žiū­rė­ki­me, pa­vyz­džiui, va­žiuo­da­mi per Kau­ną, ko­kiu grei­čiu auto­ma­gist­ra­le mes va­žiuo­ja­me dėl to, kad yra daug nu­va­žia­vi­mų. Bė­da yra ta, kad da­lis ver­slo at­sto­vų dėl sa­vo lo­bis­ti­nių in­te­re­sų, ku­riuos šiaip re­a­liai pa­ten­ki­na ir tas spren­di­nys, ku­ris yra pa­siū­ly­tas… Sunk­ve­ži­miui nu­va­žiuo­ti į jun­gia­mą­jį ke­lią fak­tiš­kai yra tas pats, kaip nu­va­žiuo­ti ir į nu­va­žia­vi­mą nuo au­to­ma­gist­ra­lės. Nie­kas ne­su­da­ro jo­kios pro­ble­mos.

O pro­ble­ma yra, kad jei­gu bus pa­ten­kin­ti pra­šy­mai, ku­riuos tu­ri tos ke­lios de­ga­li­nių sa­vi­nin­kų įmo­nės, tai vie­ni gaus nu­va­žia­vi­mus, ki­ti ne­gaus, nes daž­niau nei kas pen­kis ki­lo­met­rus ne­ga­li da­ry­ti, o čia bus vi­siems vie­no­dos są­ly­gos ir tik­rai ne­nu­ken­tės in­te­re­sai. Tai­gi aš sa­ky­čiau, kad čia yra dau­giau triukš­mas dėl triukš­mo ir mes tu­ri­me ga­li­my­bę Lie­tu­vo­je pra­dė­ti auto­ma­gist­ra­les sta­ty­ti taip, kaip įpras­ta vi­so­je Va­ka­rų Eu­ro­po­je. O kas iki šiol bu­vo su tais daž­nais nu­va­žia­vi­mais, tai re­a­liai mes au­to­ma­gist­ra­lė­je nu­mu­ša­me grei­tį ir pa­di­di­na­me įvy­kių ri­zi­ką.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me. Klau­sia A. Bi­lo­tai­tė. Pas­ku­ti­nis ruo­šia­si G. Vai­če­kaus­kas.

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). La­bai ačiū. Ma­no klau­si­mas bus ger­bia­mam mi­nist­rui L. Ku­ku­rai­čiui. Ger­bia­mas mi­nist­re, kaip jūs ži­no­te, pa­gal ga­lio­jan­tį Li­gos ir mo­ti­nys­tės so­cia­li­nio drau­di­mo įsta­ty­mą mo­te­rys, au­gin­da­mos vai­kus iki vie­ne­rių me­tų ir no­rė­da­mos pa­pil­do­mai už­si­dirb­ti, vyk­dy­da­mos in­di­vi­du­a­lią veik­lą mo­ti­nys­tės atos­to­gų me­tu, yra pri­vers­tos rink­tis dvi al­ter­na­ty­vas: ar­ba slėp­ti pa­ja­mas, ar­ba at­si­sa­ky­ti veik­los. Taip yra, nes, su­mo­kė­ju­sios mo­kes­čius už pa­pil­do­mai gau­tą veik­lą, jos ne­ten­ka da­lies mo­ti­nys­tės iš­mo­kų. Vy­riau­sy­bė bu­vo ža­dė­ju­si pa­reng­ti ru­dens se­si­jos me­tu pa­tai­sas, ku­rio­se bū­tų siū­lo­mos prie­mo­nės, ku­rios ga­lė­tų pa­ge­rin­ti fi­nan­si­nę šei­mos pa­dė­tį pir­mai­siais vai­ko au­gi­ni­mo me­tais bei ska­tin­ti šei­mos ir dar­bo su­de­ri­na­mu­mą.

Klau­si­mas, ger­bia­mas mi­nist­re, jums, ar…

PIRMININKĖ. Lai­kas!

A. BILOTAITĖ (TS-LKDF). …su­lauk­si­me mes tų pa­tai­sų, ar tie­siog vy­riš­kos Vy­riau­sy­bės po­žiū­ris yra toks, kad mo­ters vie­ta yra tik­tai na­muo­se?

PIRMININKĖ. Pra­šo­me, ger­bia­mie­ji mi­nist­rai.

L. KUKURAITIS. Dė­ko­ju už klau­si­mą. Iš tie­sų daug yra dis­ku­tuo­ja­ma vi­sais for­ma­tais, taip pat ir tei­sė­kū­ro­je, nes yra siū­ly­mų, taip pat ir Sei­mo na­rių, kaip spręs­ti šį klau­si­mą, kad pir­mais me­tais bū­tų dau­giau ak­ty­vu­mo, taip pat ir vy­rai dau­giau įsi­trauk­tų į vai­kų prie­žiū­rą ir naš­tą da­lin­tų­si. Vy­riau­sy­bė yra pa­ke­liui dėl tei­sės ak­tų ren­gi­mo.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Klau­sia G. Vai­če­kaus­kas.

G. VAIČEKAUSKAS (LSF). Ačiū, pir­mi­nin­ke, už žo­dį. Ger­bia­ma­sis svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­re, Lie­tu­vos pi­lie­čiai gy­ve­na še­še­riais me­tais trum­piau už vi­du­ti­nį sta­tis­ti­nį eu­ro­pie­tį. Tai nu­sta­tė Vals­ty­bės kon­tro­lė. Ta pa­ti Vals­ty­bės kon­tro­lė nu­sta­tė, kad mir­čių, ku­rių bu­vo ga­li­ma iš­veng­ti po krei­pi­mo­si į li­go­ni­nę, į gy­dy­mo įstai­gą, skai­čius du kar­tus vir­ši­ja Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kį. Sa­ky­ki­te, gal gu­lint li­go­ni­nė­je jums ki­lo ko­kių nors min­čių, kad ši­tie skai­čiai kaip nors pa­si­keis­tų? Ačiū.

A. VERYGA (LVŽSF). Ačiū už klau­si­mą. Iš tie­sų ne­rei­kė­jo man gu­lė­ti li­go­ni­nė­je. Iki man at­si­gu­lant į li­go­ni­nę mes tei­kė­me siū­ly­mus, kaip iš­spręs­ti ši­tą si­tu­a­ci­ją, nes iš­ven­gia­mos mir­tys pa­te­kus į li­go­ni­nę yra iš es­mės dėl svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų ko­ky­bės skir­tu­mų. Lie­tu­vo­je ti­ki­my­bė 30… per 30 die­nų po pa­te­ki­mo į li­go­ni­nę nu­mir­ti nuo in­fark­to pri­klau­so­mai nuo ra­jo­no, kur gy­ve­na žmo­gus, ga­li skir­tis ke­tu­ris kar­tus ir tai ro­do bai­sius ne­to­ly­gu­mus svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų ko­ky­bės. Siū­lė­me su­tvar­ky­ti, Sei­mas ke­lis kar­tus tiems siū­ly­mams ne­pri­ta­rė, tie siū­ly­mai bu­vo pri­sta­ty­ti ir EBPO, jiems bu­vo eks­per­tų taip pat pri­tar­ta. De­ja, po­li­ti­kų spren­di­mas šian­dien yra ne­leis­ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jams gy­ven­ti il­giau ir iš­gy­ven­ti gau­nant tin­ka­mas pa­slau­gas.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju. Ka­dan­gi Vy­riau­sy­bės pus­va­lan­dį pra­dė­jo­me 12 val. 35 min., tai S. Gent­vi­las dar spės pas­ku­ti­nis pa­klaus­ti. Taip, įde­da kor­te­lę ar­ba per šo­ni­nį mik­ro­fo­ną. Prašau.

S. GENTVILAS (LSF). Dė­ko­ju už ga­li­my­bę pa­klaus­ti. Iš tik­rų­jų klau­si­mą no­rė­čiau ad­re­suo­ti tei­sin­gu­mo mi­nist­rui ir vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rui. Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos Res­pub­li­ka krei­pė­si į In­ter­po­lą dėl ke­le­to Lie­tu­vos tei­sė­jų Sau­sio 13-osios by­lo­je tarp­tau­ti­nio areš­to or­de­rių. Tai yra mil­ži­niš­kas pre­ce­den­tas Eu­ro­po­je, In­ter­po­le, kad tei­sė­jai už sa­vo vals­ty­bės veik­lą ir vie­šą­jį in­te­re­są yra per­se­kio­ja­mi ir ima­ma­si prieš juos tarp­tau­ti­nio areš­to or­de­rių. Sa­ky­ki­te, kaip yra re­a­guo­ja­ma į tai, ypač jū­sų dvie­jų ins­ti­tu­ci­jų, nes ši­tas pre­ce­den­tas ga­li nu­vil­ny­ti, kad bet ko­kios vals­ty­bės bet koks tei­sė­jas bus per­se­kio­ja­mas už vie­no­kį ar ki­to­kį spren­di­mą? Kaip jū­sų ins­ti­tu­ci­jos, ar ėmė­tės ko­kios nors pre­ven­ci­nės veik­los? Ačiū už at­sa­ky­mus.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ju.

E. MISIŪNAS. Ačiū už la­bai ak­tu­a­lų klau­si­mą. Tik­rai ėmė­mės veiks­mų. Tu­rė­jo­me in­for­ma­ci­jos dar prieš ge­rą pus­me­tį, kad Ru­si­ja ga­li pa­si­nau­do­da­ma In­ter­po­lo tam tik­ro­mis pro­ce­dū­ro­mis ban­dy­ti per­se­kio­ti Lie­tu­vos pro­ku­ro­rus ir tei­sė­jus. Tai jau dar prieš su­si­ti­ki­mą In­ter­po­lo se­si­jo­je, ku­ri įvy­ko Du­ba­ju­je, bu­vo­me su­si­ra­šę su In­ter­po­lo ge­ne­ra­li­niu sek­re­to­riu­mi J. Što­ku, aš jam tą si­tu­a­ci­ją iš­aiš­ki­nau. Su­si­ti­ki­me In­ter­po­lo se­si­jos me­tu dar kar­tą pa­si­kal­bė­jo­me, o ta­da, kaip ži­no­te, bu­vo ren­ka­mas ge­ne­ra­li­nis In­ter­po­lo va­do­vas, mes pa­lai­kė­me po­zi­ci­ją, kad lai­mė­tų Ko­rė­jos at­sto­vas, o da­bar jau, ka­da Ru­si­ja ėmė­si aki­vaiz­džių ir, sa­ky­ki­me, to­kių, na, ne­dvip­ras­mių veiks­mų, aš vėl as­me­niš­kai pa­ra­šiau laiš­ką J. Što­kui per­spė­da­mas, kad si­tu­a­ci­ja, ku­ri bu­vo ir ku­ri ga­lė­jo at­si­tik­ti, at­si­ti­ko, kad Ru­si­ja ima­si veiks­mų. Taip pat da­bar ruo­šia­mės į ne­for­ma­lią ta­ry­bą bir­že­lio 6–7 die­no­mis, Lie­tu­va at­ski­rai vėl tu­rės pra­ne­ši­mą vi­siems Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rams apie si­tu­a­ci­ją ir Ru­si­jos veiks­mus, nes ne tik In­ter­po­lo ka­na­lais Ru­si­ja ga­li im­tis tam tik­rų pro­ce­dū­rų siek­da­ma su­lai­ky­ti mū­sų pro­ku­ro­rus ir tei­sė­jus, bet ga­li ir dvi­ša­lė­mis ben­dra­dar­bia­vi­mo su­tar­ti­mis.

Tai per ta­ry­bą aš in­for­muo­siu vi­sus vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rus apie to­kią ga­li­my­bę ir pa­pra­šy­siu bū­ti so­li­da­riems ir su­pras­ti, ką reiš­kia teis­ti nu­si­kal­tė­lius už ka­ro nu­si­kal­ti­mus. Tik­rai mes ne­sa­me pa­sy­vūs, vei­kia­me ak­ty­viai ir rū­pi­na­mės tiek sa­vo tei­sė­jais, tiek pro­ku­ro­rais.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me.

E. JANKEVIČIUS. La­bai trum­pai pa­pil­dy­siu, nes bu­vo iš­sa­mus at­sa­ky­mas, kad mes per Eu­ro­pos Są­jun­gos tei­sin­gu­mo ta­ry­bą iš es­mės ana­lo­giš­kai pa­si­elg­si­me ir in­for­muo­si­me vi­sus Eu­ro­pos Są­jun­gos tei­sin­gu­mo mi­nist­rus.

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me. Bai­gia­me Vy­riau­sy­bės va­lan­dą, dė­ko­ja­me Vy­riau­sy­bės na­riams. Ačiū, mie­lie­ji ko­le­gos. Slap­to bal­sa­vi­mo pro­ce­dū­rą pra­de­da­me da­bar ir ją baig­si­me 13 val. 30 min. Kvie­čiu vi­sus slap­tai bal­suo­ti dėl L. Gar­ne­lie­nės at­lei­di­mo iš Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo tei­sė­jo pa­rei­gų. Ry­ti­nį po­sė­dį pa­baig­si­me ta­da, ka­da pa­si­baigs bal­sa­vi­mo pro­ce­dū­ra. Va­ka­ri­nis po­sė­dis an­trą va­lan­dą. Ačiū.

 

Per­trau­ka

 

PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ, TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, slap­tas bal­sa­vi­mas baig­tas. Tai­gi ir ry­ti­nis ple­na­ri­nis po­sė­dis baig­tas. (Gon­gas)


* Santrumpų reikšmės: LLRA-KŠSF – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija; LSDDF – Lietuvos socialdemokratų darbo frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; LVŽSF – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija; MSNG – Mišri Seimo narių grupė; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija; TTF – frakcija „Tvarka ir teisingumas“.