PASIŪLYMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYMO NR. I-1343 6, 16, 17 ir 18 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
NR. XIIIP-2238(2)
2018 m. birželio 22 d.
Vilnius
|
Eil. Nr. |
Siūloma keisti |
Pasiūlymo turinys |
||
|
str. |
str. d. |
p. |
||
|
1 |
2 |
|
|
Argumentai:
Lietuvoje sveikatos priežiūros finansavimui skiriama nepakankamai lėšų, todėl atskiroms sveikatos priežiūros sritims jų trūksta: – Lietuvoje bendros išlaidos, tenkančios sveikatos priežiūrai, sudaro apie 6 proc. bendrojo vidaus produkto, tuo tarpu Europos Sąjungos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkis – 9–10 procentų; – Lietuvoje valdžios sektoriaus išlaidos sveikatos priežiūrai sudaro šiek tiek virš 4 proc. bendrojo vidaus produkto, kai tuo tarpu pagal tarptautinių organizacijų (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Europos Sąjungos, Pasaulio sveikatos organizacija) rekomendacijas, ši dalis turėtų sudaryti ne mažiau kaip 6 proc. bendrojo vidaus produkto. – Pasaulio sveikatos organizacija yra atkreipusi dėmesį į tai, kad Lietuva sveikatos priežiūrai skiria per mažai lėšų ir užkrauna pernelyg didelę sveikatos sistemos finansavimo naštą gyventojams. Beveik dešimtadalio Lietuvos namų ūkių išlaidos sveikatos priežiūrai yra katastrofinės. Lietuvoje privataus sektoriaus sveikatos priežiūrai skiriama lėšų dalis (ji sudaro virš 30 proc.) du kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį (15 proc.). Pagrindinis Lietuvos sveikatos priežiūros finansavimo šaltinis yra Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžetas, kurio lėšų poreikis sveikatos priežiūrai nuolat didėja. Šio biudžeto lėšos sudaro apie 80 proc. visų valdžios sektoriaus sveikatos priežiūrai skiriamų lėšų. Apie 70 proc. šio biudžeto lėšų skiriama asmens sveikatos priežiūros paslaugoms. Tai, jog Lietuvoje sveikatos priežiūros finansavimas yra per mažas atsispindi ir šių paslaugų įkainiuose. Maži baziniai įkainiai lemia ir mažus asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų (gydytojų, slaugytojų) atlyginimus. O tai suponuoja jų emigracijos iš Lietuvos problemą. Paminėtina, kad Derybinės grupės, sudarytos sveikatos apsaugos ministro 2017-10-24 įsakymu Nr. V-1208, ir Jungtinės profesinių sąjungų atstovybės atstovų kolektyvinių derybų 2017-12-13 susitarimu yra suderėta siekti, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos gydymo įstaigose dirbančių gydytojų vidutinis darbo užmokestis 2020 m. turi būti ne mažesnis kaip 3 šalies vidutiniai darbo užmokesčiai, o slaugytojų 1,5 šalies vidutinio darbo užmokesčio. Teikiamas pasiūlymas užtikrins spartesnį PSDF biudžeto pajamų augimą.
Pasiūlymas: Pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsnį.
2 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 16 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytos įmokos dydis vienam apdraustajam, draudžiamam valstybės lėšomis, yra 9 procentai užpraeitų metų 12 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio. O nuo 2020 metų šios įmokos dydis kiekvienais metais didinamas 2 procentiniais punktais, kol sudarys 9 procentus Lietuvos statistikos departamento paskelbto užpraeitų metų 12 šalies ūkio darbuotojų vidutinių mėnesinių bruto darbo užmokesčių (naudojami ketvirtiniai duomenys, neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų). 2. Pakeisti 16 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytos įmokos dydis vienam apdraustajam, draudžiamam valstybės lėšomis, yra 6,98 procento užpraeitų metų 12 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio. Šios įmokos dydis kiekvienais metais didinamas 1,6 procentiniais punktais, kol sudarys 6,98 procento Lietuvos statistikos departamento paskelbto užpraeitų metų 12 šalies ūkio darbuotojų vidutinių mėnesinių bruto darbo užmokesčių (naudojami ketvirtiniai duomenys, neįtraukiant individualių įmonių darbo užmokesčio duomenų).“ |
|
2. |
5 |
|
|
Argumentai: atsižvelgiant i tai kad įmoka už valstybės draudžiamus asmenis skaičiuoja naudojant užpraitų metų darbo užmokesčio duomenis todėl vienokia bazė bus naudojama iki mokesčių reformos buvusi darbo užmokesčio, o vėlesniais laikotarpiais naujoji darbo užmokesčio bazė, todėl ir siūlome skirtingus įsigaliojimo laikotarpius
Pasiūlymas: Papildyti Įstatymo projektą nauju 5 straipsniu „5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas 1. Šis įstatymas, išskyrus 2 straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2019 m. sausio 1 d. 2. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis įsigalioja 2021 m. sausio 1 d.“
|