LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

NACIONALINIO SAUGUMO IR GYNYBOS KOMITETAS

 

PAPILDOMO KOMITETO

I Š V A D A

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo

įstatymo projekto NR. XIIIP-732

 

2017-06-14  Nr. 104-P-43

Vilnius

 

 

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, komiteto pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė, komiteto nariai: Virgilijus Alekna, Dainius Gaižauskas, Jonas Jarutis, Laurynas Kasčiūnas, Michal Mackevič, Juozas Olekas, Audrys Šimas, komiteto biuro vedėjas Vitalij Dmitrijev, patarėjai: Paulius Bačiulis, Mantas Lapinskas, Evaldas Sinkevičius, Rasa Šidlauskaitė, padėjėja Vilma Lukoševičiūtė. Vidaus reikalų viceministras Česlovas Mulma, Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėja Indrė Žvaigždinienė, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Pinigų plovimo prevencijos valdybos viršininkas Sigitas Šileikis, Pinigų plovimo prevencijos valdybos Atitikties skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Grigaitė; Valstybės saugumo departamento direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Budrys, pareigūnė Kristina Sakauskienė; Specialiųjų tyrimų tarnybos Administravimo valdybos Teisės skyriaus vyresnioji specialistė laikinai einanti Teisės skyriaus viršininko pareigas Justina Mažeikaitė; Prezidentės patarėjas Vilmantas Vitkauskas; Finansinių paslaugų įmonių asociacijos FINCO atstovai Šarūnas Frolenko, Laura Ligutė;, Lietuvos bankų asociacijos atstovai Stasys Kropas, Irmina Svetulevičienė; Arūnas Marcinkus; Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ atstovas Kęstutis Kupšys.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

      1.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

2

17

4

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, Europos Sąjungos teisės aktams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1.     Projektu keičiamas įstatymo 2 straipsnio 17 dalies 4 punktas, nurodant, kad pinigų plovimu laikomas ne tik rengimasis, pasikėsinimas padaryti veiką ar bendrininkavimas, bet ir „kurstymas, palankesnių sąlygų sudarymas ar patarimai“. Atkreiptinas dėmesys, jog šis pakeitimas yra perteklinio pobūdžio, nes naujas formuluotes apima bendrininkavimo sąvokos turinys. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 2 ir 5 dalimis, kurstymas yra viena iš bendrininkavimo rūšių. Kitos projekte vartojamos formuluotės – palankesnių sąlygų sudarymas ir patarimai – atitinka padėjimą kaip bendrininkavimo rūšį (BK 24 straipsnio 2 ir 6 dalys).

Pritarti

 

      2.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

8

1

 

2.     Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis („Valstybės institucijos, nevykdančios baudžiamojo persekiojimo, privalo pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai apie įtariamas galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo veikas, šio įstatymo pažeidimus ir priemones, kurių buvo imtasi prieš pažeidėjus“), lyginant su šiuo metu galiojančia įstatymo 8 straipsnio redakcija yra tikslintina. Atkreiptinas dėmesys, kad „valstybės institucija, nevykdanti baudžiamojo persekiojimo“ formaliai negali „įtarti“ nusikalstamos veikos, tačiau gali „pastebėti“ jos požymius, kaip įstatymo 8 straipsnyje yra nustatyta šiuo metu.

Pritarti

 

      3.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

9

16

19

10

 

3.     Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 19 dalimi nustatoma, kad keičiamo įstatymo 9 straipsnio 18 dalis netaikoma notarams, notaro atstovams ir teisę atlikti notarinius veiksmus turintiems asmenims, atestuotiems auditoriams ir audito įmonėms, antstoliams ir antstolio atstovams, advokatams ir advokatų padėjėjams, buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančioms įmonėms tuo metu, kai jie vertina savo kliento teisinę padėtį arba gina savo klientą, arba atstovauja jam teismo procese arba dėl jo, įskaitant teikiamas konsultacijas dėl teismo proceso pradėjimo arba jo vengimo. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 56 straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsnio nuostatomis, savo klientą ginti ar atstovauti teismo procese galėtų tik advokatai ar advokatų padėjėjai. Atžvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 16 straipsnio 10 daliai.

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

      4.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

9

21

 

4.     Siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 21 dalyje pateikiamą vertinamojo pobūdžio formuluotę „akivaizdžiai fiktyviais vardais“, kadangi pateiktos nuostatos turinys stokoja aiškumo.

Nepritarti

Nagrinėjama nuostata galioja ir šiuo metu, beveik 10 metų, ir subjektams neaiškumų nesukelia. Be to, nuostata tiksliai atitinka Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu (toliau – FATF) rekomendacijas.

      5.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

9

22

 

5.     Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 22 dalies formuluotę, kadangi abejotinas nuostatos „tolesnis kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo procesas klientui gali sukelti įtarimų, kad informacija apie jį gali būti perduota kompetentingoms teisėsaugos institucijoms“ tikslingumas.

Nepritarti

Nagrinėjama nuostata galioja ir šiuo metu,  subjektams neaiškumų nesukelia. Be to, nuostata tiksliai atitinka FATF rekomendacijas.

 

      6.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

9

25

 

6.     Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 25 dalis yra perteklinė ir neatitinka teisėkūros principų, kad įstatymuose turi būti reguliuojami tik svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai ir nustatomos bendrosios taisyklės. Manytina, kad šioje dalyje nustatomas reguliavimas galėtų būti poįstatyminio teisės akto dalimi.

Nepritarti

Įstatymo projekto derinimo metu privatus sektorius išreiškė poreikį šio aspekto reglamentavimui, į tai buvo atsižvelgta.

      7.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

10

11

12

14

 

 

7.     Keičiamo įstatymo 10 straipsnio nuostatos, susijusios su kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymu, neatitinka teisėkūros principų, kad įstatymuose turi būti reguliuojami tik svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai ir nustatomos bendrosios taisyklės. Šios nuostatos susijusios individualaus ir instrukcinio pobūdžio reguliavimu. Atsižvelgiant į tai, siūlytina įstatyme įtvirtinti pagrindinius tapatybės nustatymo principus, kurie būtų detalizuoti poįstatyminiuose teisės aktuose. Analogiška pastaba taikytina 11, 12, 14 straipsniams, kuriuose dėstomos individualaus ir instrukcinio pobūdžio nuostatos kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui. Šios nuostatos turėtų būti ne įstatymo, bet poįstatyminio teisės akto reguliavimo dalyku.

Atsižvelgiant į tai, siūlytina iš esmės koreguoti keičiamo įstatymo trečiojo skirsnio nuostatas.

Nepritarti

 

Aptariamu projektu įstatymo lygiu įtvirtinamos  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 942 nuostatos dėl kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo. Tokia praktika, kai kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymas reglamentuojamas pirminių teisės aktų lygiu, taikoma ne vienoje Europos Sąjungos valstybėje bei teigiamai vertinama tarptautinių organizacijų. Pažymėtina, kad Įstatymo projekto nuostatos yra susijusios su asmens teisių ir laisvių reglamentavimu, kadangi nuo tam tikro kliento elgesio priklauso jo galimybės užmegzti santykius su finansų įstaigomis ir kitais įpareigotaisiais subjektais, t. y. jeigu asmuo nevykdo Įstatymo projekte nustatytų informacijos pateikimo reikalavimų  (pavyzdžiui, jeigu klientas Įstatymo projekto nustatytais atvejais nepateikia duomenų, patvirtinančių savo tapatybę), įpareigotiesiems subjektams draudžiama užmegzti ar tęsti dalykinius santykius, vykdyti sandorius su klientu. Todėl tikslus ir aiškus teisių ir pareigų nustatymas Įstatymo projekte svarbus ne tik visiems klientams, bet ir prevencijos priemones įgyvendinančioms finansų įstaigoms bei kitiems įpareigotiesiems subjektams, kuriems gali kilti atsakomybės klientui už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir žalą, padarytą atliekant šiame straipsnyje nustatytas pareigas ir veiksmus, klausimas. Be to, pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos nuostatos užtikrina sunkių ir labai sunkių nusikaltimų prevenciją, todėl yra itin reikšmingos visuomenei. Atsižvelgiant į įstatymo paskirtį, jo reikšmę valstybės ir visuomenės saugumui, siūloma visas nuostatas dėl kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo nustatyti įstatyme.

Taip pat atsižvelgiama į gerąją užsienio valstybių praktiką bei į tarptautinių organizacijų (FATF, MONEYVAL) teigiamą požiūrį, kai kliento ir naudos gavėjo tapatybės klausimai yra reglamentuojami įstatyminiu lygmeniu.

      8.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

16

1

 

8.     Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „nedelsiant“. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina nurodyti, per kokį maksimalų terminą finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai informaciją apie įtartinas pinigines operacijas ar sandorius.

Pritarti

 

      9.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

16

3

 

9.     Keičiamo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies antrajame sakinyje nustatyta, kad „Baudžiamojon, civilinėn ar kitokion teisinėn atsakomybėn nėra traukiami ir finansų įstaigų bei kitų įpareigotųjų subjektų vadovai ar kiti darbuotojai, kurie informaciją apie įtariamą pinigų plovimą ar teroristų finansavimą arba apie kliento vykdomas įtartinas pinigines operacijas ar sandorius gera valia praneša savo darbovietės atsakingiems darbuotojams arba Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, taip pat dėl šių veiksmų jiems negali būti taikomos drausminio poveikio priemonės.“ Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir ribos yra ne šio įstatymo, o BK reguliavimo dalykas.

Nepritarti

 

Minima keičiamo įstatymo nuostata perkelia Direktyvos (ES) 2015/849 (toliau – Direktyva) 37 straipsnį. Visos su pranešimais apie įtartinas pinigines operacijas ar sandorius susijusios nuostatos nustatomos viename specialiajame teisės akte.

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos teisinis reglamentavimas daugumoje Europos sąjungos valstybių narių sisteminamas viename teisės akte.

  10.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

22

1

 

10.   Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi nustatoma, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie organizuotų šiame įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, kitu įpareigotuoju subjektu taip pat gali būti ir asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą. Atsižvelgiant į tai, iš projekto nuostatų nėra aiškus tokių kitų įpareigotųjų subjektų statusas, organizuojant pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiavimą su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba bei kaip būtų užtikrinamas tinkama šių nuostatų laikymosi priežiūra.

Nepritarti

Nagrinėjama nuostata galioja ir šiuo metu,  subjektams neaiškumų nesukelia.

Asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą, turi teisę pranešti, jog pats organizuos įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiaus su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.

  11.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

25

1

 

11.   Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatos, detalizuojančios informaciją apie naudos gavėją, yra perteklinės ir neatitinka teisėkūros principų, kad įstatymuose turi būti reguliuojami tik svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai ir nustatomos bendrosios taisyklės. Manytina, kad nuostatos, detalizuojančios informaciją, kokia turi būti teikiama apie naudos gavėjus, galėtų būti poįstatyminio teisės akto dalimi.

Nepritarti

Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis nustato juridinių asmenų pareigą atskleisti informaciją apie savo naudos gavėją. Nuostata perkelia Direktyvos 30 ir 31 straipsnius.

  12.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

25

2

 

12.   Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatoma, jog „Asmuo negali būti patikos ar bendrovių paslaugų teikėjo, nekilnojamojo turto agento – juridinio asmens – naudos gavėjas, taip pat tokio juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo narys, jeigu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams, elektroninių duomenų ar informacinių sistemų saugumui, ekonomikai, verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai arba viešiesiems interesams ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą.“ Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nusikaltimų elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui skyriuje (BK XXX skyrius) nėra įtvirtinta nė vienos sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo sudėties. Dėl to šių nusikaltimų vardinimas šioje nuostatoje neturi prasmės.

Antra vertus, rekomenduotina suvienodinti 25 straipsnio 2 dalyje vardinamų rūšinių nusikaltimų pavadinimus su BK skyrių pavadinimais. Pavyzdžiui, po žodžių „turtinėms teisėms“ vietoje skyrybos ženklo „kablelio“ rašytinas jungtukas „ir“; po žodžių „elektroninių duomenų“ vietoje jungtuko „ar“ rašytinas jungtukas „ir“; po žodžio „ekonomikai“ vietoje skyrybos ženklo „kablelio“ rašytinas jungtukas „ir“; po žodžių „valstybės tarnybai“ vietoje jungtuko „arba“ rašytinas jungtukas „ir“. Pastebėtina, kad tam tikrais atvejais nusikaltimų rūšinis objektas yra integralus ir negali būti dalomas.

Pritarti iš dalies

Argumentai:

Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 2 dalis nėra sietina su nusikaltimų elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui, kadangi 25 straipsnio 2 dalies reikalavimas (perkeliantis Direktyvos 47 straipsnį) yra atskiras nuo 25 straipsnio 1 dalies nuostatos (perkeliančios Direktyvos 30, 31 straipsnius).

Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 25 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:

„2. Asmuo negali būti patikos ar bendrovių paslaugų teikėjo, nekilnojamojo turto agento – juridinio asmens – naudos gavėjas, taip pat tokio juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo narys, jeigu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo nuosavybei, turtinėms teisėms, ir turtiniams interesams, elektroninių duomenų ar ir informacinių sistemų saugumui, ekonomikai, ir verslo tvarkai, finansų sistemai, valstybės tarnybai arba ir viešiesiems interesams ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą.“

  13.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

25

3

 

13.   Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatoma, jog „Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija tikrinama teisės aktų  nustatyta tvarka  registruojant nurodytų veiklų rūšis.“ Visų pirma, manytina, kad ši nuostata yra perteklinė. Antra, nėra aiškus jos turinys. Trečia, terminas „nurodytų veiklų“ vartojamame kontekste nėra tikslus.

Nepritarti

Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 3 dalis perkelia Direktyvos 47 straipsnio 1 dalį, pagal kurią patikos, bendrovių paslaugų teikėjai turi būti licencijuojami ar registruojami. Taip pat keičiamo įstatymo 25 straipsnio 3 dalis nustato, kad priežiūra dėl patikos ar bendrovių paslaugų teikėjo, nekilnojamojo turto agento teistumo, atliekama jų registracijos metu.

  14.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

29

1

 

14.   Keičiamo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai įpareigojami nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, kitu įpareigotuoju subjektu taip pat gali būti ir asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, kaip turėtų būti įgyvendinamos šiuos nuostatos, susijusios su vidaus kontrolės procedūromis bei kaip būtų užtikrinama tinkama jų priežiūra.

Nepritarti

Nagrinėjama nuostata galioja ir šiuo metu,  subjektams neaiškumų nesukelia.

Asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą, taip pat turi pareigą nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, kurių laikosi vykdydamas veiklą.

  15.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

30

1

 

15.   Keičiamo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodomos institucijos, kurios atlieka pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimo priežiūrą: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Lietuvos bankas ir Kultūros paveldo departamentas, Lošimų priežiūros tarnyba, Lietuvos advokatūra, Lietuvos auditorių rūmai, Teisingumo ministeriją bei Lietuvos prabavimo rūmus, kurios kartu toliau keičiamame įstatyme vadinamos „Priežiūros institucijos“. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 31, 32, 33, 35 ir kt. straipsnių nuostatose, nustatant pagrindus pradėti patikrinimą dėl keičiamo įstatymo reikalavimų laikymosi, patikrinimų rengimo tvarką, teises ir pareigas, vartojama priežiūros institucijos sąvoka. Atsižvelgiant į tai, iš projekto nuostatų nėra aišku, ar šių straipsnių nuostatos taikomos taip pat ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai bei Lietuvos bankui, ar tik keičiamo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardintoms priežiūros institucijoms.

Pritarti

 

  16.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

32

1

5, 6

16.   Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodoma, kad gali būti paimami tikrinamų juridinių asmenų dokumentai arba užantspauduojamos juridinio asmens naudojamos patalpos. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, kitu įpareigotuoju subjektu taip pat gali būti ir fizinis asmuo, vykdantis veiklą pagal individualios veiklos pažymą. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tikslintinos.

Pritarti

 

  17.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

37

4, 5

 

17.   Keičiamo įstatymo 37 straipsnio 4 ir 5 dalyje numatyti atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašai. Tačiau nepritartina, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas yra beveik tris kartus didesnis nei atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Toks reguliavimas suponuoja išankstinį pažeidėjo teisinės padėties pasunkinimą.

Be to, svarstytina, ar tyčia šio įstatymo pažeidimų kontekste turėtų būti numatyta kaip atsakomybę sunkinanti, ar kaip veiką kvalifikuojanti aplinkybė.

Pritarti

 

  18.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

39

39

 

1

2

2

18.   Keičiamo įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 2 dalyje numatoma baudos dydžio maksimali riba (iki 5 100 000 eurų) viršija BK 47 straipsnio 4 dalyje numatytą maksimalų baudos dydį juridiniams asmenims (iki 50 000 MGL, kas atitinka 1 883 000 eurų) ir taip pažeidžia baudžiamosios atsakomybės kaip griežčiausios ir kraštutinės priemonės principą.

Nepritarti

Įstatymo projektas perkelia Direktyvos 59 straipsnio 3 dalį, pagal kurią valstybės narės užtikrina, kad kai atitinkamas įpareigotasis subjektas yra kredito įstaiga arba finansų įstaiga, taip pat būtų galima taikyti šias sankcijas:

a) juridinio asmens atžvilgiu – maksimalias administracines pinigines sankcijas, kurių dydis būtų bent 5 000 000 EUR arba 10 % bendros metinės apyvartos pagal naujausias turimas valdymo organo patvirtintas ataskaitas;

b) fizinio asmens atžvilgiu – maksimalias administracines pinigines sankcijas, kurių dydis būtų bent 5 000 000 EUR.

  19.             

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2017-06-01

40

 

 

19.   Keičiamo įstatymo 40 straipsnyje nustatomos baudos kitiems įpareigotiems subjektams. Vadovaujantis keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi kitais įpareigotais subjektais pripažįstami ir tam tikri fiziniai asmenys. Pabrėžtina, kad administracinė atsakomybė fiziniams asmenims yra vientisai kodifikuota Administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ANK).  Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ANK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmeniui gali būti skiriama ne didesnė negu šeši tūkstančiai eurų bauda. Pagal keičiamo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bauda kitiems įpareigotiems subjektams gali siekti net iki „sumos, du kartus didesnės už dėl pažeidimo gautą naudą (jeigu tokią naudą galima nustatyti ir jeigu ši suma yra didesnė nei 1 100 000 eurų), arba nuo 2 000 iki 1 100 000 eurų (jeigu suma, du kartus didesnė už dėl pažeidimo gautą naudą, yra mažesnė nei  1 100 000 eurų arba dėl pažeidimo gautos naudos negalima nustatyti)“ (past. – šie dydžiai gerokai viršija ir BK numatytų baudų fiziniams asmenims dydžius). Antra vertus, fizinį asmenį patraukus atsakomybėn šio įstatymo pagrindu, jam nebus užtikrinamos ANK įtvirtintos procesinės garantijos.

Konstatuotina, kad teikiamas projektas gali išbalansuoti administracinės atsakomybės taikymo fiziniams asmenims sistemą. Atsižvelgiant į tai, siūlytina atsisakyti projekto nuostatų dėl baudų taikymo fiziniams asmenims Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pagrindu.

Nepritarti

Keičiamo įstatymo 36 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų darbuotojams ir juridinių asmenų vadovams, išskyrus šio įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje ir 40 straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis, už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus taikoma Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatyta atsakomybė.

Pagal Administracinių nusižengimų kodekso 198 straipsnį, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarkos pažeidimas užtraukia baudą asmenims nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių keturių šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams – nuo dviejų tūkstančių vieno šimto iki šešių tūkstančių eurų.

Pagal Direktyvos 59 straipsnio 2 dalies e punktą, valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodytais atvejais būtų galima taikyti bent šias administracines sankcijas ir priemones maksimalias administracines pinigines baudas, kurių suma būtų bent du kartus didesnė už dėl pažeidimo gautą naudą, jeigu tokią naudą galima nustatyti, arba siektų bent 1 000 000 EUR.

Pagal Direktyvos 58 straipsnio 3 dalį, valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai juridiniams asmenims pažeidus nacionalines nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, jiems yra taikomi įpareigojimai, o valdymo organo nariams ir kitiems fiziniams asmenims, kurie pagal nacionalinę teisę yra atsakingi už pažeidimą, galėtų būti taikomos sankcijos ir priemonės.

Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas užtikrina tinkamą Direktyvos nuostatų perkėlimą, taip pat paliekama galimybė finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų darbuotojams ir juridinių asmenų vadovams taikyti Administracinių nusižengimų kodekse nustatytą sankciją.

 

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

               1.             

Lietuvos Advokatūra, 2017-05-24

 

 

 

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADVOKATŪROS ĮSTATYMO NR. IX-2066 13, 23 ir 36 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR SU JUO SUSIJUSIO PINIGŲ PLOVIMO IR TERORISTŲ FINANSAVIMO PREVENCIJOS ĮSTATYMO NR. VIII-275 PAKEITIMO PROJEKTŲ

Lietuvos advokatūra, susipažinusi su Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo NR. IX-2066 (toliau – Advokatūros įstatymas) 13, 23 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu, projekto Nr. 17-4742, bei jį lydinčiu Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 (toliau – PPTF prevencijos įstatymas) pakeitimo įstatymo projektu, teikia šias pastabas:

I. Dėl Advokatūros įstatymo 13, 23 ir 36 straipsnių pakeitimo

2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2015/849 (toliau – direktyva 2015/849) buvo priimta vadovaujantis tuo, jog pinigų plovimas, terorizmo finansavimas ir organizuotas nusikalstamumas yra Europos Sąjungos lygiu pasireiškiančios problemos. Lietuvos advokatūra, kaip institucija, pagal PPTF prevencijos įstatymo parengtą projektą atsakinga už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją (įpareigotasis subjektas), neabejoja savo narių aktyvaus dalyvavimo būtinybe pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos programoje, įskaitant ir jų atžvilgiu poveikio priemonių taikymą už PPTF įstatymo reikalavimų pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad neteisėtų pinigų srautai gali pakenkti finansų sektoriaus vientisumui, stabilumui bei reputacijai ir kelia grėsmę valstybių vidaus rinkai bei tarptautiniam vystymuisi itin svarbi tokių neteisėtų veiklų kontrolė ir užkardymas. Atsižvelgiant į tai, kad advokatų, taip pat ir advokatų padėjėjų, kaip įstatymo įpareigotų subjektų, vienas iš veiklos principų yra veiklos teisėtumas (Advokatūros įstatymo 5 str. 3 p.), šių normų taikymas turės didelę svarbą minėtų subjektų veikloje. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad siekiant finansų sektoriaus vientisumo bei stabilumo pasirinkta sankcija – panaikinti išduotą licenciją ar leidimą vykdyti veiklą ar laikinai sustabdyti jo galiojimą asmenims, pažeidžiantiems įstatymų reikalavimus, skirtus minėtiems tikslams užtikrinti yra itin griežtas advokatų veiklos ribojimas, todėl, atsižvelgiant į direktyvoje 2015/849 nurodomas sankcijas, turėtų būti taikoma tik kaip griežčiausia priemonė, kai pritaikius kitas priemones (direktyvos 2015/849 59 str. 2 d.3 a-e p.) pasiekti numatyto tikslo nepavyksta, t.y., kai pažeidimai atliekami sistemingai nesivadovaujant įstatyme numatytomis teisės normomis ir nesilaikant nustatytų pareigų. Priešingu atveju iškyla grėsmė advokatų laisvės ir nepriklausomumo principo, įtvirtinto Advokatūros įstatymo 5 str. 1 d., pažeidimui. Lietuvos advokatūra nesutinka su siūlomais Advokatūros įstatymo 13 straipsnio pakeitimais. Manome, jog Direktyvos 2015/849 ir PPTF prevencijos įstatymo numatytus tikslus galima pasiekti, išplečiant išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo pagrindus, papildžius Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalį 6 punktu.

Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo Nr. IX-2066 13, 23 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, projekto Nr. 17-4742, siūlome pakeisti taip:

1.              Išbraukti 1 straipsnį dėl Advokatūros įstatymo 13 straipsnio pakeitimų, kuriuo buvo papildyta 13 straipsnio 1 dalis 7 punktu;

2.              Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalį papildyti 6 punktu, išplečiant išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo pagrindus:

„23 straipsnis. Išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo

1. Lietuvos advokatūros sprendimu advokatas išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jeigu:

1) jis raštu prašo būti išbrauktas;

2) panaikinamas sprendimas pripažinti asmenį advokatu;

3) paaiškėja, kad įrašant jį į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys;

4) advokatas pradėjo dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus šio Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus;

5) advokatas neatitinka sąlygų, suteikiančių teisę verstis advokato veikla;

6) jeigu už Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus Lietuvos advokatūra pritaiko to įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą poveikio priemonę. Šiais atvejais advokatas yra išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, kol išnyks šio išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės. Šis sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per trisdešimt dienų nuo sprendimo įteikimo advokatui dienos.“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

            2.            2.

Lietuvos Advokatūra, 2017-05-24

20

3

 

II. Dėl PPTF prevencijos įstatymo projekto

Vadovaujantis Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktu, vienas iš esminių advokato veiklos principų yra kliento paslapties neatskleidimo principas. Taip pat pagal Advokatūros įstatymo 46 straipsnio, reglamentuojančio advokato veiklos garantijas, 3 ir 4 dalių nuostatas draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Šis leidimas taikomas tik su pareikštais įtarimais ar kaltinimais susijusiems dokumentams. Krata ar poėmis advokato, įrašyto į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, darbo vietoje, gyvenamosiose patalpose, transporto priemonėje, asmens krata, dokumentų, pašto siuntos apžiūra, patikrinimas ar poėmis gali būti atliekami tik dalyvaujant Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nariui arba jos įgaliotam advokatui. Dalyvaujantis Lietuvos advokatūros advokatų tarybos narys arba jos įgaliotas advokatas turi užtikrinti, kad nebūtų paimti dokumentai, nesusiję su advokatui pareikštais įtarimais ar kaltinimais. Pagal Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies reglamentavimą, draudžiama viešai arba slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą. Advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys.

Advokatai veikia laikydamiesi valstybės nustatytų reikalavimų ir taip prisideda prie svarbiausių teisinės valstybės siekių – žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo bei teisingumo įgyvendinimo. Advokato funkcijų svarba nulemia advokatų veiklos principų ir garantijų užtikrinimo imperatyvą. Pareigą užtikrinti advokato nepriklausomumą bei kitus advokatų veiklos principus bei draudimą bet kokiu būdu kištis į šio teisinės pagalbos teikėjo veiklą valstybei nurodo ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šio Teismo išaiškinta, kad valstybė negali kontroliuoti ir reguliuoti advokato veiksmų, kadangi tai nesuderinama su advokato profesijos nepriklausomumu, be to, tokia kontrolė pažeistų bylos šalių lygybės principą (pvz., byloje Alvarez Sanchez prieš Ispaniją ir kt.), veiksmingos teisinės pagalbos teikimo užtikrinimas galimas tik užtikrinus tinkamas šios pagalbos teikimui sąlygas (pvz., Goddi prieš Italiją; R.D. prieš Lenkiją ir kt.). Kliento santykių konfidencialumo pažeidimas Europos Žmogaus Teisių Teismo yra prilyginamas teisminės gynybos prieinamumo pažeidimui (pvz., Daud prieš Portugaliją, Magalhaes Pereira prieš Portugaliją ir kt.).

Lietuvos advokatūra, atsižvelgdama į paminėtas teisės normas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, išanalizavusi PPTF prevencijos įstatymo projektą, taip pat įžvelgdama nesuderinamumą tarp PPTF prevencijos įstatymo projekte ir Advokatūros įstatyme numatytų teisės normų, teikia pastabas bei pasiūlymus dėl PPTF prevencijos įstatymo projekto nuostatų pakeitimo. Įvertinus tai, jog PPTF prevencijos įstatymo projekte esančios nuostatos prieštarauja Advokatūros įstatyme numatytiems advokato veiklos – kliento paslapties neatskleidimo – principui (5 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei advokato veiklos garantijoms (46 straipsnis), siūlytina:

1.               PPTF prevencijos įstatymo projekto 20 straipsnio 3 dalį išdėstyti taip:

„Kiti įpareigotieji subjektai, išskyrus advokatus, advokatų padėjėjus, notarus, notaro atstovus ar asmenis, turinčius teisę atlikti notarinius veiksmus ir antstolius ar antstolio atstovus, praneša Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie vienkartinį atsiskaitymą grynaisiais pinigais, jeigu gaunamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

      3.             

Lietuvos Advokatūra, 2017-05-24

32

1

4, 5

2. PPTF prevencijos įstatymo projekto 32 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktus išdėstyti taip:

„4) pateikę tarnybinį pažymėjimą ir priežiūros institucijos ar jos įgalioto darbuotojo motyvuotą sprendimą, laisvai įeiti į prižiūrimų finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų, išskyrus advokatų ir advokatų padėjėjų, patalpas jų darbo metu, tikrinti dokumentus, darbuotojų užrašus, apskaitos dokumentus, kitus patikrinimui reikalingus duomenis, įskaitant banko paslaptį ar bet kokią kitą konfidencialią informaciją, gauti dokumentų kopijas ir išrašus, kopijuoti juos bei kompiuteriuose ir bet kokiose laikmenose esančią informaciją ir pagal tikrinimo medžiagą iš ekspertizės įstaigų ar ekspertų gauti išvadas;

5) laikinai paimti tikrinamų juridinių asmenų, išskyrus Lietuvos advokatūrą ir advokatų profesines bendrijas, dokumentus, kurie gali būti naudojami, kaip pažeidimo įrodymai, palikdami motyvuotą sprendimą dėl dokumentų paėmimo ir paimtų dokumentų apyrašą“.

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

               4.             

Lietuvos Advokatūra, 2017-05-24

20

8

1

2.              PPTF prevencijos įstatymo projekto 20 straipsnio 8 dalies 1 punkte išbraukti žodžius „advokato praktika“.

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

            5.            5.

Lietuvos Advokatūra, 2017-05-24

32

1

8

4. PPTF prevencijos įstatymo projekto 32 straipsnio 1 dalies 8 punktą išdėstyti taip:

„8) gauti informaciją apie abonentus ar registruotus elektroninių ryšių paslaugų naudotojus, išskyrus, jei jie yra advokatai ir advokatų padėjėjai, su jais susijusius srauto duomenis ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinį iš elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugos teikėjų“.

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

            6.            6.

Lietuvos bankų asociacija,

2017-05-26

14

14

3

11

1

DĖL PINIGŲ PLOVIMO IR TERORISTŲ FINANSAVIMO PREVENCIJOS ĮSTATYMO NR. VIII-275 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-732

Siekiant įgyvendinti 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 nuostatas, ir teisingai perkelti į Lietuvos Respublikos teisę, mūsų nuomone,  tikslinga Lietuvoje įsteigti politikoje dalyvaujančių asmenų registrą.

          Todėl, atsižvelgiant į 2017 m. balandžio 12 dienos pasitarimo metu Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijoje sutartas nuostatas, suderinus su Vyriausiąja tarnybinės etikos komisija, bei susipažinus su Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIIP-732 (toliau - Projektas), siūlome patikslinti šiuos Projekto straipsnius ir juos išdėstyti taip:

          1. 14 str. 3 d. 1 punktą.:

          1) nustatyti ir įdiegti vidines procedūras, kreiptis ir gauti informaciją iš valstybės institucijų, tame tarpe naudotis valstybiniais registrais valstybės ir žinybinių registrų, informacinių sistemų, kurių pagrindu nustatoma, ar klientas ir naudos gavėjas yra politikoje dalyvaujantis fizinis asmuo.

          2. 14 str. 11 dalį.:

          11. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, įgyvendindami šio straipsnio reikalavimus, turi teisę gauti iš Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos susistemintus viešų ir turimus privačių interesų deklaracijų duomenis apie asmenis, kurie dalyvauja politikoje ir, kuriems patikėtos svarbios viešosios pareigos Lietuvos Respublikoje, ir jų artimuosius šeimos narius, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi prievolę privalo deklaruoti savo viešus ir privačius interesus ir kurių deklaracijų duomenys laikomi viešais yra vieši.

Pridedama:

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. balandžio 27 d. raštas Nr. S-879-(2.5)

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

            7.            7.

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija,

2017-06-05

14

2P

7

 

Dėl Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija susipažino su Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 nauja redakcijos projektu XIIIP-732 (toliau – Projektas) ir teikia šias pastabas ir siūlymus:

1. Dėl reikalavimų informuoti vyresnįjį vadovą ir spręsti dėl pranešimo FNTT kai išmoka išmokama politikui

Projekte numatyta, kad finansų įstaigos privalo nustatyti, ar sandoryje dalyvauja politikoje dalyvaujantis asmuo ir taikyti jam sustiprintą tapatybės nustatymą, įskaitant vadovybės pritarimo gavimą bei dalykinių santykių stebėsenos taikymą. Be to, numatyta, kad gyvybės draudimo įmonės ir prieš išmokėdamos išmokas politikams, nepriklausomai nuo rizikos lygio ir išmokamos sumos, turi informuoti vyresnįjį vadovą, atlikti sandorių ir piniginių operacijų stebėseną ir spręsti dėl FNTT informavimo. Mūsų nuomone, ši nuostata yra griežtesnė nei numatyta Direktyvos 21 straipsnyje ir FATF standartų 12.4 punkte. Projekte nenumatyta išimtis, jei politikas jau buvo nustatytas ir jau atliekama jo operacijų stebėsena, pakartotinai neatlikti aukščiau paminėtų veiksmų. Dėl šio reikalavimo draudimo įmonėms reikėtų atlikti pakeitimus procesuose ir sistemose, padidėtų administracinė našta ir ilgėtų išmokos mokėjimo procesas politikams dėl reikalingų papildomų vertinimų.

Mūsų nuomone, draudimo įmonės turėtų teisę savo vidaus procedūrose priklausomai nuo rizikos lygio nustatyti tvarką, kada taikyti šį reikalavimą. Siūlome projekto 14 straipsnio 7 dalį siūlome išdėstyti taip:

„7. Draudimo įmonės, vykdančios gyvybės draudimo veiklą, ir draudimo brokerių įmonės, vykdančios su gyvybės draudimu susijusią draudimo tarpininkavimo veiklą, išmokant išmokas arba išmokos gavėjui pareiškus norą pasinaudoti draudimo liudijime numatytomis teisėmis gauti išmoką, privalo nustatyti, ar išmokos gavėjas atitinka sąlygas, kuriomis esant kyla didesnė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo rizika. Jei išmokos gavėjas yra juridinis asmuo ar juridinio asmens statuso neturintis subjektas, prieš išmokant išmokas, privaloma nustatyti jo naudos gavėją vadovaujantis šio įstatymo 12 straipsniu. Jei išmokos gavėjas – fizinis asmuo, arba išmokos gavėjo – juridinio asmens naudos gavėjas, yra politikoje dalyvaujantis fizinis asmuo ir jeigu pagal draudimo įmonių, vykdančių gyvybės draudimo veiklą, ir draudimo brokerių įmonių, vykdančių su gyvybės draudimu susijusią draudimo tarpininkavimo veiklą, rizikos vertinimo ir valdymo procedūras nustatoma didesnė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo rizika, prieš išmokant išmokas, privalu informuoti vyresnįjį vadovą apie būsimą išmokos išmokėjimo faktą, vykdyti sustiprintą kliento ir išmokos gavėjo vykdomų piniginių operacijų ar sandorių stebėseną bei spręsti dėl pranešimo apie įtartiną piniginę operaciją ar sandorį perdavimo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tikslingumo. Šiais atvejais išmokos gavėjo ir jo naudos gavėjo tapatybė turi būti nustatoma išmokant išmokas arba išmokos gavėjui pareiškus norą pasinaudoti draudimo liudijime numatytomis teisėmis gauti išmoką.“

2.    Dėl Įstatymo įgyvendinimo datos.

Nauja Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo redakcija (toliau – Įstatymas) perkelia 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos nuostatas, todėl tinkamam Įstatymo įgyvendinimui būtinas pakankamas laikotarpis. Įstatymo reikalavimų įgyvendinimui reikės ne tik įvairių specialistų įvertinimų, vidinių tvarkų nustatymo, darbuotojų apmokymo, bet ir klientų pildomų dokumentų perspausdinimo bei operacinių sistemų pakeitimų. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo priėmimo tikimasi tik birželio mėn., siūlome Projektą papildyti nuostata, numatančia pasirengimo laikotarpį Įstatymo įgyvendinimui finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiems subjektams, papildant Įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2 straipsnį 6 punktu.

„2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas

1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalis, įsigalioja 2017 m. birželio 26 d.

2. Šio įstatymo 1 straipsnyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnyje ir 30 straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos iki 2017 m. birželio 26 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

3. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos, bet nebaigtos Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo procedūros baigiamos pagal teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo.

4. Šio įstatymo 1 straipsnyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalis įsigalioja 2019 m. sausio 1 dienos.

5. Šio įstatymo 1 straipsnyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija apie naudos gavėjus Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos (JADIS) tvarkytojui turi būti pateikta iki 2019 m. liepos 1 d.

6. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo pilnai įgyvendinti šio įstatymo nuostatas nuo 2017 m. spalio 1 d.“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

               8.             

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“,

2017-06-06

11

2

1

Dėl Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo naujos redakcijos

Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) projektu (toliau – Projektas) siekiama užkirsti kelią nusikalstamą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo veiklą vykdantiems asmenims pasinaudoti finansinių paslaugų teikimo laisve. Viena iš pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių yra PPTFPĮ nustatyta pareiga finansų įstaigoms nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę (toliau – Tapatybės nustatymas).

Tradicinės bankininkystės paslaugos ir produktai vis didesne apimtimi perkeliami į elektroninę erdvę. Finansinių technologijų inovacijos tapo bene svarbiausiu proveržiu finansų sektoriuje. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 1K-296 sudaryta darbo grupė finansinių technologijų industrijai Lietuvoje plėtoti (toliau – Darbo grupė). Darbo grupės nariai, kartu su suinteresuotais asmenimis sutiko, kad Lietuva turi geras galimybes tapti viena iš finansinių technologijų industrijos centrų regione ir pritraukti investicijas į Lietuvą bei būti šalimi, patrauklia ne vienam besikuriančiam finansinių technologijų verslui.

Griežtas nuotolinio Tapatybės nustatymo reguliavimas užkerta kelią sparčiam finansinių technologijų įmonių augimui ir efektyviam paslaugų teikimui. Be to, užkertamas kelias kitų finansinių technologijų bendrovių iš Europos Sąjungos valstybių narių ar trečiųjų valstybių pritraukimui ir (ar) persikėlimui į Lietuvą. Pažymėtina, jog Lietuvoje taikomas nuotolinio asmens tapatybės nustatymo reguliavimas yra bene griežčiausias Europos Sąjungoje[1].

Žemiau teikiamų siūlymų Projektui tikslas – sudaryti sąlygas konkurencijai bei vartotojų teisei rinktis įvairias finansų paslaugas ir jų teikėjus. Manome, kad numatytas itin griežtas Tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu reglamentavimas užkirs kelią investicijų pritraukimui, sparčiam vietinių finansinių technologijų augimui ir vystymui bei valstybės itin skatinamam finansinių operacijų atlikimui elektroninėmis priemonėmis.

1.      Dėl reikalavimo, kad kliento tapatybę trečioji šalis būtų nustačiusi jam fiziškai dalyvaujant

Projekte numatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vykdydami Tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją. Tačiau galimų trečiųjų šalių sąrašas yra apribotas, nes trečioji šalis privalo būti pati nustačiusi kliento tapatybę jam dalyvaujant. Todėl praktiškai trečiąja šalimi Lietuvoje gali būti tik labai siauras ratas subjektų.

Svarbu pažymėti, kad 2015 m. gegužės 20 d. Direktyvoje (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (toliau – Direktyva) nuotolinis kliento tapatybės nustatymas nelaikomas rizikingesniu nei fizinis kliento tapatybės nustatymas. Todėl turėtų būti laikytina, kad tinkamai nustačius kliento tapatybę nuotoliniu būdu, šia informacija gali naudotis ir kiti subjektai nustatydami to kliento tapatybę, atitinkamai – naudotis trečiosios šalies teikiamais duomenimis, kai trečioji šalis kliento tapatybę nustatė nuotoliniu būdu.

Dabar siūlomas reguliavimas diskriminuoja Tapatybės nustatymą naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš nustatytų būdų ir suponuoja, kad tai mažiau saugus Tapatybės nustatymo būdas.

Tapatybės nustatymo sąlygas, priemones ir būdus detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 942 patvirtintos „Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklės“ (toliau – Taisyklės) ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 1 d. įsakymas Nr. V-314 „Dėl Techninių reikalavimų kliento tapatybės nustatymo procesui, kai tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu, naudojantis elektroninėmis priemonėmis, leidžiančiomis tiesioginio vaizdo perdavimą, patvirtinimo“ (toliau kartu – Reikalavimai).

Minėtuose Reikalavimuose yra itin detaliai nustatyti nuotolinio Tapatybės nustatymo priemonių naudojimo būdai, procesas, finansų įstaigų ir kitų subjektų teisės ir pareigos. Įvertinus šių reikalavimų detalumą bei kompleksiškumą neturėtų kilti abejonių, kad nuotolinis Tapatybės nustatymas yra mažiau saugus.

Jei jau šiuo metu įtvirtinta ir veikianti nuotolinė Tapatybės nustatymo procedūra būtų mažiau saugi, tai apskritai neturėtų būti laikoma tinkama Tapatybės nustatymo priemone. Jei ši procedūra yra tinkama priemonė nustatyti Tapatybę vienai finansų įstaigai, tuomet ji turi būti tinkama ir kitoms finansų įstaigoms ir neturėtų būti dirbtinai ribojama.

Siūlome: papildyti Projekto 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2. Nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais galima tik tada, jeigu yra visos šios sąlygos:

1) prieš kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymą šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, kliento tapatybė trečiosios šalies buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ar naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš būdų nurodytų šios straipsnio 1 dalies 4 punkte, taip pat, kai kliento tapatybė buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant išduodant elektroninės atpažinties priemonę, veikiančią pagal aukšto arba pakankamo saugumo užtikrinimo lygio elektroninės atpažinties schemą, ar prieš išduodant jam kvalifikuotą elektroninio parašo sertifikatą;

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

               9.             

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“, 2017-06-06

11

1

4

2.      Dėl tapatybės nustatymo priemonių

Siekiant sudaryti klientams galimybes paprastai ir lanksčiai naudotis finansų paslaugomis, teisinis reguliavimas neturėtų nustatyti nepagrįstai griežtų reikalavimų finansų įstaigoms ir turėtų įtvirtinti kuo daugiau priemonių, kurios yra saugios ir patikimos Tapatybei nustatyti.

Elektroninės bankininkystės naudojimas Tapatybei nustatyti yra visuotinai pripažįstamas ir Lietuvoje. Kiekvienas gyventojas gali naudotis elektronine bankininkyste ir prisijungti prie e.valdžia ir kitų elektroninių paslaugų, kurias teikia Lietuvos institucijos, pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija prisijungiant prie Elektroninio deklaravimo sistemos, Lietuvos teismai. Svarbu pažymėti, jog mokėjimo pavedimą iš kliento banko sąskaitos, naudojantis elektronine bankininkyste, kaip nuotolinio Tapatybės nustatymo būdą sutartyse su vartojimo kredito davėjais dėl duomenų teikimo de facto pripažįsta ir laiko šį būdą patikimu taip pat ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Taigi asmeniui naudojantis valstybės institucijų teikiamomis paslaugomis šis asmens tapatybės nustatymo būdas laikomas tinkamu ir saugiu Tapatybei nustatyti.

Nėra objektyviai pagrįsta, kodėl gyventojas gali naudotis elektronine bankininkyste gaudamas daugelį valstybės paslaugų, įskaitant tokių, kurios gyventojui yra itin jautrios, pavyzdžiui, informacija apie asmens teistumą, tačiau negali gauti jam reikalingų finansinių paslaugų.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) savo iniciatyva įvertino Projektą. 2017 m. gegužės 16 d. rašte Nr. (2.30-35) 6V-1174 (toliau – Konkurencijos tarybos raštas) Projekto rengėjui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai Konkurencijos taryba nurodė, kad Projekte nurodytas baigtinis Tapatybės nustatymo būdų sąrašas nepagrįstai apribotų finansų įstaigų galimybė teikti finansines paslaugas nuotoliniu būdu. Konkurencijos tarybos rašte taip pat pažymima, kad nustatant ūkinės veiklos ribojimus, turi būti atsižvelgiama į daugelį veiksnių: ar yra priežastinis ryšys tarp nustatomų ir siekiamų specialių, aiškiai nustatytų tikslų; ar apribojimai nėra didesni, negu būtina tikslams pasiekti. Tuo tarpu ribojant ūkio subjektų ūkinės veiklos laisvę, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nebūtų nepagrįstai neproporcingai pažeistos konstitucinės asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.

Mokėjimo pavedimas, atliekamas naudojant elektroninę bankininkystę, užtikrintų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją bei sudarytų sąlygas finansinių paslaugų plėtrai. Elektroninį parašą naudoja labai maža dalis Lietuvos gyventojų, o elektronine bankininkyste naudojasi  didelė dalis Lietuvos gyventojų. Tiek atidarant asmens banko sąskaitą, tiek sudarant elektroninių paslaugų sutartį asmens tapatybė yra nustatoma fiziškai jam dalyvaujant. Ribojimas naudoti elektroninę bankininkystę Tapatybės nustatymui iškreiptų konkurenciją: gyventojas galėtų gauti vartojimo kreditą iš banko pasinaudodamas elektronine bankininkystę, tačiau naudodamasis tomis pačiomis priemonėmis negalėtų gauti kitų finansinių paslaugų teikėjų teikiamų paslaugų.

Nuotolinis Tapatybės nustatymas naudojant elektroninę bankininkystę yra įprastas, praktikoje dažnai taikomas Tapatybės nustatymo būdas. Kaip, pavyzdžiui, nurodyta „Paypal“ internetiniame puslapyje[2], kliento tapatybė yra nustatoma klientui patvirtinus banko sąskaitą bei susiekus su klientu telefonu ir jam uždavus atitinkamus klausimus, kuriais yra patvirtinama tam tikra informacija.

Mokėjimo pavedimas iš kliento banko sąskaitos yra saugus ir patikimas būdas Tapatybei nustatyti ir turėtų būti įtvirtintas tapatybės nustatymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, nes:

1.      asmeniui naudojantis elektronine bankininkyste, asmuo turi identifikuoti save tik jam skirtomis priemonėmis tiek jungdamasis prie elektroninės bankininkystės, tiek atlikdamas mokėjimo pavedimą;

2.      saugumo požiūriu elektroninės bankininkystės naudojimas gali būti prilyginamas saugiam elektroniniam parašui;

3.      elektroninės bankininkystės naudojimas Tapatybės nustatymui yra pripažįstamas ir naudojamas Lietuvoje.

Nustatant tapatybę naudojantis elektronine bankininkyste ir darant mokėjimo pavedimą iš kliento banko sąskaitos, nepadidėja pinigų plovimo ir teroristų finansavimo grėsmė, nes:

1.      tiek atidarant sąskaitą banke, tiek sudarant elektroninės bankininkystės paslaugų sutartį kliento tapatybė yra nustatoma fiziškai jam dalyvaujant. Vadinasi, mokėjimo pavedimą atlikti gali tik asmuo, kurio tapatybė jau buvo nustatyta;

2.      naudojant elektroninę bankininkystę yra taikomi keli apsaugos lygiai: prisijungimo kodas, tik klientui žinomas jo paties sugalvotas slaptažodis, kodų kortelė/kodų generatorius; atliekant pavedimą papildomai naudojama dar viena kodų kombinacija, naudojant kodų kortelę/generatorių. Tikimybė, kad kitas asmuo sužinos visus šiuos kodus ir galės jais pasinaudoti nusikalstamais tikslais yra nedidelė – nežinant bent vieno iš kodų/slaptažodžio neįmanoma pasinaudoti elektronine bankininkyste;

3.      mokėjimo pavedimas iš banko sąskaitos būtų naudojamas tik kaip viena iš priemonių, greta kitos informacijos ir dokumentų iš kliento.

Elektroninės bankininkystės naudojimas Tapatybei nustatyti yra saugus ir patikimas Tapatybės nustatymo būdas, kuris nepadidina „tapatybės vagysčių“ ir rizikos dėl neteisėto asmens duomenų panaudojimo nusikalstamais tikslais. Atkreiptinas dėmesys, jog tapatybės nustatymas klientui fiziškai dalyvaujant nėra visiškai saugus būdas, praktikoje pasitaiko „tapatybės vagysčių“ pasinaudojant suklastotais asmens dokumentais. Tuo tarpu tam, kad galėtų pasinaudoti kito asmens elektronine bankininkyste, asmuo turėtų turėti visus duomenis: kliento kodą, paties kliento sugalvotą ir periodiškai keičiamą slaptažodį, turėtų turėti kliento kodų kortelę/generatorių. Neturėdamas bent vienos informacijos dalies, kitas asmuo negalėtų pasinaudoti kliento elektronine bankininkyste.

Mokėjimo pavedimas naudojantis elektronine bankininkyste atitinka visus saugaus elektroninio parašo kriterijus, todėl turėtų būti įtvirtintas kaip Tapatybės nustatymo priemonė:

1.      toks mokėjimo pavedimas yra vienareikšmiškai susietas su pasirašančiu asmeniu: elektroninės bankininkystės kodai ir kodų kortelės/kodų generatoriai yra išduodami tik sudarius sutartį su banku, jie yra individualūs ir kelių lygių: prisijungimo kodas, laikinas slaptažodis, kurį pats vartotojas vėliau pakeičia į nuolatinį ir privalo keisti periodiškai, kodas iš kodų kortelės/kodų generatoriaus. Mokėjimo pavedimas padidina saugumą, kadangi atliekant mokėjimo pavedimą yra papildomai prašoma įvesti dar vieną kodą;

2.      toks mokėjimo pavedimas leidžia identifikuoti pasirašantį asmenį, nes gaunamas mokėjimo pavedimas iš asmens banko sąskaitos;

3.      elektroninės bankininkystės duomenis asmuo gali tvarkyti tik savo valia. Prisijungti prie elektroninės bankininkystės reikalingi ne tik banko suteikti kodai ir generatorius, tačiau ir paties asmens sugalvotas nuolatinis slaptažodis, kuris yra keičiamas periodiškai. Tai ypač sumažina tikimybę, kad kitas žmogus pasinaudotų elektronine bankininkyste ir Tapatybė būtų nustatyta netinkamai;

4.      elektroninė bankininkystė yra susijusi su pasirašytais duomenimis taip, kad bet koks šių duomenų pakeitimas pastebimas. Nežinant bent vieno iš prisijungimui ir pervedimui reikalingų kodų ir slaptažodžių, mokėjimo pavedimas nebūtų atliktas ir asmeniui nebūtų suteiktos paslaugos.

Pažymėtina, jog 2016 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerija įregistravo nutarimo projektą[3], kuriuo buvo numatyta pakeisti Taisykles numatant, jog nuotolinis Tapatybės nustatymas gali būti atliekamas taip pat ir tais atvejais, kai naudojamos elektroninės priemonės, leidžiančios tiesioginio vaizdo perdavimą ir pirmasis mokėjimas atliekamas iš kliento vardu atidarytos kredito įstaigoje turimos sąskaitos. Visgi minėtas nutarimo projektas priimtas nebuvo.

Atsižvelgus į tai, kad elektroninės bankininkystės naudojimas Tapatybei nustatyti yra naudojamas viešosioms paslaugoms gauti ir yra saugus bei patikimas dėl taikomų griežtų saugumo reikalavimų, nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių šis būdas neturėtų būti teisės aktuose įtvirtintas kaip vienas iš Tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu būdų. Juolab kad šis būdas yra patogus vartotojams – jiems nereikėtų papildomai šalia elektroninės bankininkystės įsigyti tokių priemonių kaip kvalifikuotas elektroninis parašas ar nuotoliniam vaizdo perdavimui reikalingų įrenginių.

Siūlome: papildyti Projekto 11 straipsnio 1 dalies 4 punkto a) papunktį ir šį punktą išdėstyti taip:

„4) naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš šių būdų:

a) tiesioginio vaizdo perdavimo metu užfiksuojamas tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje originalas ir kliento tapatybė patvirtinama naudojantis bent pažangiuoju elektroniniu parašu, atitinkančiu reglamento (ES) Nr. 910/2014 26 straipsnio reikalavimus arba prieš pradedant naudotis finansų įstaigos paslaugomis į jos mokėjimo sąskaitą iš kliento mokėjimo sąskaitos atliekamas mokėjimas. Mokėjimo sąskaitos turi būti atidarytos finansų įstaigoje arba įstaigose, kurios yra registruotos Europos Sąjungos valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, kuri taiko Europos Sąjungos nustatytiems klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymo ir informacijos saugojimo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus ir kompetentingų institucijų prižiūrima dėl šių reikalavimų laikymosi;

b) tiesioginio vaizdo perdavimo metu užfiksuojamas kliento veido atvaizdas ir kliento parodytas tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje originalas;“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

           10.             

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“,

2017-06-06

13

2

 

3.      Dėl trečiųjų šalių įpareigojimo suteikti informaciją apie Tapatybės nustatymą

Projektu siūloma atsisakyti įpareigojimo trečiosioms šalims pateikti informaciją ir dokumentus, reikalingus Tapatybei nustatyti. Šiuo metu galiojančios PPTFPĮ redakcijos 13 str. yra numatyta pareiga trečiosioms šalims pateikti finansų įstaigoms Tapatybei nustatyti reikalingą informaciją ir dokumentus. Nepaisant to, finansų rinkos dalyviams ir bankams iki šiol nėra pavykę susitarti dėl tokios informacijos keitimosi. Bankai nesutinka perduoti savo turimos informacijos. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos bankas iki šiol nesiėmė veiksmų, kurie užtikrintų informacijos keitimąsi, nepriėmė teisės aktų, kuriose būtų reguliuojama informacijos keitimosi procedūra. Dvišaliai sutarimai su bankais yra mažai tikėtini, kadangi bankai konkuruoja su kitais finansų rinkos dalyviais.

Siūlomas reglamentavimas, kai bankai informaciją ir dokumentus teiktų „savo valia“ praktiškai nepalieka galimybių pasinaudoti trečiųjų šalių informacija Tapatybei nustatyti. Siūlomu reglamentavimu nėra užtikrinama galimybė vartojimo kreditų davėjams gauti informaciją iš bankų ir vartojimo kredito davėjas yra priverstas dar kartą nustatyti kliento ar naudos gavėjo tapatybę, nors bankas ją jau nustatė. Konkurencijos tarybos rašte nurodoma, jog dėl minėto siūlomo reglamentavimo būtų ribojama kitų finansų įstaigų galimybė nuotoliniu būdu nustatyti kliento tapatybę ir, atitinkamai, suteikti siūlomas finansines paslaugas.

Todėl Įstatymo projekte turėtų būti įtvirtinta prievolė pateikti informaciją apie klientą ir naudos gavėją gavus kitos finansų įstaigos ar įpareigotojo subjekto prašymą. Tokiu būdu būtų sumažinti Tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu kaštai, sudaromos sąlygos efektyviau ir operatyviau teikti paslaugas neatliekant pakartotinio tapatybės nustatymo, jei kita finansų įstaiga jį jau atliko. Todėl Įstatymo projekto 13 str. turėtų numatyti pareigą trečiosioms šalims teikti informaciją ir dokumentus kitoms finansų įstaigoms nepriklausomai nuo trečiosios šalies valios. Siekiant sudaryti realias sąlygas pasinaudoti trečiųjų šalių turima informacija Tapatybei nustatyti, Taisyklėse turi būti įtvirtintos sąlygos ir reikalavimai, kurių trečiosios šalys privalėtų laikytis.

Siūlome: pakeisti Projekto 13 str. 2 d. ir ją išdėstyti taip:

„2. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vykdydami kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją. jei turi pakankamai priemonių, kurios užtikrintų, kad trečioji šalis savo valia vykdys abi šias sąlygas:

1) paprašius nedelsdama pateiks prašančiajai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui visą prašomą informaciją ir duomenis, privalomus turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymui;

2) paprašius nedelsdama pateiks prašančiajai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju, kurie privalomi turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymui. Trečiosios šalys, gavusios finansų įstaigos ar kito įpareigotojo subjekto prašymą, privalo nedelsdamos pateikti prašančiajai finansų įstaigai ar kitam subjektui visą prašomą informaciją ir duomenis, privalomus turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju. Vyriausybė nustato nurodytos informacijos, duomenų, dokumentų ir kopijų teikimo tvarką.“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

           11.             

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“,

2017-06-06

10

1

6

4.      Dėl duomenų, kurie privalo būti nurodyti asmens tapatybės dokumente

Projekto 10 str. kaip vieną iš privalomų asmens tapatybės dokumento rekvizitų siūloma nustatyti pilietybės informacija. Tokio reikalavimo nėra Direktyvoje, taip pat nėra dabar galiojančiame Įstatyme ir nėra aišku kodėl Projektu yra siūloma nustatyti tokį reguliavimą. Kuriant naujas ir griežtesnes nei esamos teisės normos, institucijos turėtų įvertinti ar keliamų tikslų negali pasiekti kitomis priemonėmis.

Pilietybės informacijos surinkimo tikslą neabejotinai galima pasiekti kitomis priemonėmis. Duomenis apie pilietybę kaupia LR Gyventojų registras, iš kurio duomenis galima gauti automatiniu būdu. Naujo asmens tapatybės dokumento duomens įtvirtinimas nėra būtinas ir yra perteklinis. Tokio reikalavimo įtvirtinimas praktiškai reiškia, kad asmens tapatybės dokumentais Lietuvoje būtų pripažinti tik LR piliečio pasas ir asmens tapatybės kortelė. Toks reikalavimas užkerta galimybes ateityje asmens tapatybės dokumentu pripažinti kitus saugius dokumentus, pavyzdžiui naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimus.

Siūlome: išbraukti Projekto 10 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, nustatydami kliento – fizinio asmens tapatybę, kai ji nustatoma jam dalyvaujant fiziškai, reikalauja iš kliento – fizinio asmens Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės asmens tapatybės dokumento arba leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame yra šie duomenys, patvirtinantys jo tapatybę:

1) vardas (-ai);

2) pavardė (-ės);

3) asmens kodas (užsieniečiui – gimimo data (jeigu yra – asmens kodas ar kita šiam asmeniui suteikta unikali simbolių seka, skirta asmeniui identifikuoti, leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje numeris ir galiojimo laikas, jo išdavimo vieta ir data (taikoma užsieniečiams));

4) nuotrauka;

5) parašas (išskyrus atvejus, jei asmens tapatybės dokumente jis neprivalomas);

6) pilietybė (jei asmuo be pilietybės – valstybę, kuri išdavė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą).“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

           12.             

Advokatų kontora „Cobalt“,

2017-06-06

9

1

 

Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo projekto teisinė analizė

Gerbiamieji,

Lietuvos valiutos keityklos operatorių asociacija (toliau – „Asociacija“) kreipėsi į mus, prašydama pateikti pastabas ir teisinę išvadą dėl Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – „Įstatymo pakeitimo projektas“) pateikimo.

Atsakydami į paklausimą, teikiame žemiau nurodytus teisinius komentarus dėl Įstatymo pakeitimo projekto Asociacijai bei visoms su Įstatymo pakeitimo projekto priėmimu suinteresuotoms institucijoms.

A.                 Aktualus numatomo reglamentavimo pakeitimas

Įstatymo pakeitimo projektu yra siūloma keisti 9 straipsnyje „Kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymas“ numatytą reglamentavimą nustatant, kad: „Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, išskyrus asmenis, nurodytus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse, privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti ir kliento ir naudos gavėjo tapatybę:

(1)     prieš pradėdami dalykinius santykius;

(2)        prieš atlikdami vienkartines ar kelias tarpusavyje susijusias pinigines operacijas arba sudarydami sandorius, kurių suma lygi arba viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu, išskyrus atvejus, kai kliento ir naudos gavėjo tapatybė jau yra nustatyta;

(3)        prieš atliekant valiutos keitimo operacijas (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais, jeigu perkamų arba parduodamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 1 000 eurų [šiuo metu – 6000 eurų] sumą ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu;

(4)        vykdydami pinigų perlaidų grynaisiais pinigais paslaugas, kai siunčiamų ar gaunamų pinigų suma viršija 600 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta; 

(5)        vykdydami ir priimdami pinigų pervedimus – vadovaudamiesi 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/847 dėl informacijos, teikiamos pervedant lėšas, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1781/2006, nuostatomis;

(6)        kai kyla abejonių dėl anksčiau gautų kliento ir naudos gavėjo tapatybės duomenų teisingumo ar autentiškumo;

(7)     bet kuriuo kitu atveju, kai kyla įtarimas, kad yra, buvo ar bus vykdoma pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo veika“.

Pažymėtina, kad nurodytu reglamentavimu ženkliai didinama tiesiogiai su Asociacijos nariais susijusi administracinė našta, mažinant šiuo metu galiojančioje Įstatymo redakcijoje 9 str. 1 d. 3 p. nurodytą 6 000 eurų sumą iki 1000 eurų, t. y. net šešis kartus. Pažymėtina, kad ši papildoma didžiulė administracinė našta nėra pažymėta Įstatymo pakeitimo projekto rengėjos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos rengtoje Administracinės naštos ūkio subjektams apskaičiavimo ataskaitoje (priedas Nr. 1 prie Įstatymo pakeitimo projekto), į ką neabejotinai būtina atsižvelgti (detalesnė teisinio reglamentavimo galimų padarinių apžvalga pateikiama šios teisinės išvados D dalyje).

B.                 Įstatymo pakeitimo projekto rengimą paskatinusios priežastys ir tikslai neatitinka parengto Įstatymo pakeitimo projekto

Įstatymo pakeitimo projekto rengėjai lydimuosiuose dokumentuose nurodo, kad Įstatymo pakeitimo projektas parengtas siekiant užtikrinti 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlameno ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (toliau – „Direktyva“), perkėlimą į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę. Direktyva iš esmės siekiama užtikrinti jos nuostatų atitiktį tarptautiniams reikalavimams, nustatytiems Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu (toliau – „FATF“) priimtose tarptautinėse rekomendacijose.

1.                  Direktyvos nuostatos turi būti taikomos pinigų pervedimo, bet ne grynųjų pinigų operacijoms

Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad Direktyvos ir nacionalinių teisės aktų atitikties lentelėje, kuri yra priedas Nr. 5 prie Įstatymo pakeitimo projekto, nurodoma, kad Direktyvos 11 straipsnio reglamentavimas yra perkeliamas ir įgyvendinamas visiškai. Šis Įstatymo pakeitimo projekto rengėjų teiginys nėra teisingas dėl žemiau nurodomų priežasčių.

Direktyvos 11 str. nustatyta, jog Valstybės narės užtikrina, kad įpareigotieji subjektai deramo klientų tikrinimo priemones taikytų šiais atvejais:

(a)           pradėdami verslo santykius;

(b)          vykdydami nenuolatinį sandorį:

(i) kurio vertė – 15 000 EUR ar daugiau, nepriklausomai nuo to, ar sandoris vykdomas kaip viena operacija, ar kaip keletas operacijų, kurios atrodo susijusios tarpusavyje, arba

(ii) kuriuo pervedamos 1 000 EUR sumą viršijančios lėšos, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/847 (30) 3 straipsnio 9 punkte;

<...>.

Remiantis nurodytu Direktyvos reglamentavimu, asmuo įpareigojamas atlikti deramą kliento tikrinimą, jei:

(a)     vykdomas nenuolatinis sandoris; ir

(b)     pervedamos 1 000 EUR sumą viršijančios lėšos.

Direktyva nenumato, kad klientų tikrinimą privalėtų atlikti nuolatiniu valiutos keitimu (grynųjų pinigų operacijomis) užsiimančios finansų įstaigos, tame tarpe ir valiutos keityklos operatoriai, kurie keičia (perka ir parduoda) grynuosius pinigus, o ne perveda lėšas, viršijančias 1 000 EUR sumą.

Pažymėtina ir tai, kad Direktyvos 11 str. b (ii) p. nukreipia į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/847 3 str. 9 p., kaip nuostatą, reglamentuojančią atvejį, kuomet klientų tikrinimas privalomas.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/847 dėl informacijos, teikiamos pervedant lėšas, ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1781/2006, yra taikomas lėšų pervedimams bet kuria valiuta, kuriuos siunčia arba gauna Sąjungoje įsisteigęs mokėjimo paslaugų teikėjas arba tarpinis mokėjimo paslaugų teikėjas. Nurodome, kad reglamentas nereglamentuoja teisinių santykių vykdant grynųjų pinigų keitimo operacijas.

Dėl išvardytų priežasčių, Įstatymo pakeitimo projekte numatytas Direktyvos perkėlimas neatitinka Direktyvoje numatyto tikslo ir yra atliktas netinkamai.

2.                  Pagal FATF rekomendacijas valiutos keityklų operacijoms nustatytas 15 000 EUR slenkstis

Aiškinamajame Įstatymo pakeitimo projekto rašte nurodoma, kad Direktyva iš esmės siekiama užtikrinti jos nuostatų atitiktį tarptautiniams reikalavimams, nustatytiems Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu (toliau – „FATF“) priimtose tarptautinėse rekomendacijose.

FATF yra Didžiojo septyneto sprendimu 1989 m. Paryžiaus susitikime sudaryta organizacija, globali pinigų plovimo ir teroristų finansavimo nusikaltimų užkardymo ir prevencijos standartų formuotoja pasaulyje. FATF metodologiją savo vertinimų metu naudoja Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas, Europos Taryba ir visos kitos pasaulio regioninės organizacijos, stebinčios valstybių atitiktį privalomiems tarptautiniams reikalavimams pinigų plovimo ir teroristų finansavimo sityje. Europos Sąjunga FATF standartus įgyvendina per direktyvas ir reglamentus.

Kaip įgyvendina FATF rekomendacijas Lietuvos Respublika yra atskaitinga Europos Tarybos MONEYVAL komitetui.

FATF rekomendacijas Lietuvos Respublika, o konkrečiai – įstatymų leidėjas – turėtų įgyvendinti atsižvelgdamas į konkrečias FATF rekomendacijų nuostatas.

Pažymėtina, kad vadovaujantis FATF Rekomendacijomis nustatyti slenksčiai sandoriams, kuriuos įgyvendinant subjektams yra reikalaujama atlikti klientų patikrą. Minėti slenksčiai yra šie:

(a)          Finansų įstaigoms yra 15 000 USD/EUR;

(b)          Kazino, įskaitant interneto kazino 3 000 USD/EUR;

(c)          Tauriųjų metalų ir akmenų perpardavinėtojams, kai perkama ar parduodama grynaisiais 15 000 USD/EUR.

Pažymėtina, kad finansų įstaigoms, kurioms, pagal FATF rekomendacijas yra taikomas 15 000 USD/EUR slenkstis, pagal FATF rekomendacijas yra laikomos valiutos keityklos.

Akivaizdu, kad Įstatymo pakeitimo projekto rengėjai klaidingai aiškina FATF Rekomendacijas, kurios pabrėžia, kad valstybės narės turi galimybę nustatyti de minimis slenkstį tarpvalstybiniams pinigų pervedimams, kuris negalėtų viršyti 1 000 USD/EUR. Ši nuostata nereiškia, kad grynųjų pinigų keitimo operacijoms taip pat turėtų būti taikomas 1 000 USD/EUR slenkstis.

C.                 Įstatymo pakeitimo projekto tikslai nepagrįstai taikomi grynųjų pinigų keitimui valiutos keityklose

Įstatymo pakeitimo projekto rengėjai nustato, kad Įstatymo pakeitimo projekto tikslas yra atsižvelgiant į Direktyvos nuostatas ir FATF rekomendacijas kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu srityje, pakeisti ir papildyti Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatas, taip tobulinant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos teisinį reguliavimą.

Vis dėlto, atsižvelgiant į B dalyje išdėstytus argumentus, Įstatymo pakeitimo projektu Direktyvos ir FATF rekomendacijos nėra įgyvendinamos tinkamai, todėl šis Įstatymo pakeitimo projekto tikslas nėra tinkamai įgyvendinamas.

Įstatymo pakeitimo projektu taip pat siekiama pakeisti ir papildyti įstatymo nuostatas. Pasak Įstatymo pakeitimo projekto rengėjų, naujos teisinio reglamentavimo nuostatos sudarys teisines prielaidas efektyviau taikyti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones, formuos nepakantumą ir nepalankią erdvę pinigų plovimo ir teroristų finansavimo atsiradimo aplinkybėms, įgyvendins Direktyvos nuostatas. Be to, nurodoma, kad priėmus Įstatymo pakeitimo projektą bus efektyviau taikomos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonės, atsiras prielaidos efektyvesniam šių nusikaltimų užkardymui.

Nurodome, kad su aukščiau išdėstytais Įstatymo pakeitimo projekto priėmimo tikslais nesutinkame ir nemanome, kad būtent valiutų keityklos operatorių administracinės naštos didinimas gali pasiekti efektyvesnį pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių taikymą, ar, tuo labiau sudaryti prielaidas nusikaltimų užkardymui. Savo poziciją grindžiame žemiau nurodytais argumentais.

1.         Valiutos keityklos operatorių veikla keičiant grynuosius pinigus neatitinka pinigų plovimo sąvokos

Pagal galiojančią Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų prevencijos įstatymo 2 str. 17 d. (ši nuostata nėra keičiama Įstatymo pakeitimo projektu) pinigų plovimas yra suprantamas kaip:

(a)                turto teisinės padėties pakeitimas arba turto perdavimas, žinant, kad šis turtas yra gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje, siekiant nuslėpti arba užmaskuoti neteisėtą turto kilmę arba siekiant padėti bet kokiam nusikalstamoje veikoje dalyvaujančiam asmeniui išvengti teisinių šios veikos pasekmių;

(b)               turto tikrojo pobūdžio, tikrosios kilmės, šaltinio, vietos, disponavimo, judėjimo, nuosavybės teisių arba su nuosavybe susijusių teisių nuslėpimas arba užmaskavimas, žinant, kad šis turtas yra gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje;

(c)                turto įgijimas, valdymas ar naudojimas, įgijimo (perdavimo) metu žinant, kad šis turtas gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje;

(d)               rengimasis, pasikėsinimas padaryti, bendrininkavimas darant bet kurią iš šios dalies 1–3 punktuose nurodytų veikų.

Visais aukščiau nurodytais atvejais siekiama paslėpti nusikalstamą kapitalo prigimtį, suteikiant jam teisėtą įvaizdį.

Pateikiant pinigų plovimo sąvokas paprastai išskiriami du pinigų plovimo momentai:

(a)                pinigų plovimui naudojamų pajamų šaltinis yra nusikaltimas, t. y. pajamos, gautos nusikalstamu būdu, ir

(b)               šiomis pajamomis yra disponuojama arba su jomis atliekamos įvairios finansinės operacijos taip, kad teisiniu požiūriu jos būtų traktuojamos kaip teisėtos, t. y. gautos iš legalių šaltinių.

Svarbu pabrėžti, kad siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, privalo būti įrodyti ABU aukščiau paminėti pinigų plovimo momentai.

Analizuojant pinigų plovimo sąvoką bei vertinant ją valiutos keityklos operatorių veiklos kontekste, turime pažymėti, kad grynųjų pinigų keitimą atliekantys subjektai neprivalo (neturi tam teisinio įpareigojimo) tikrinti jiems pateikiamų grynųjų pinigų kilmės. Pagal šiuo metu galiojantį tęsinį reglamentavimą kliento lėšų kilmės anketą tuo atveju, kai keičiama suma viršija nustatytą ribą pildo ir pasirašo pats klientas, o valiutos keityklos operatoriai neturi teisinių ir techninių galimybių patikrinti tokios informacijos tikrumą ir patikimumą. Net jei dabar galiojanti 6 000 EUR riba, nuo kurios valiutos keityklos operatoriai privalo tikrinti asmens tapatybę, sumažėtų iki 1 000 EUR, toks reglamentavimas nesumažintų pinigų plovimo veikos galimybių, nes nėra ir nebūtų atsekamas keičiamų pinigų šaltinis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikros ribos, nuo kurios yra tikrinama asmens tapatybė nustatymas (be pareigos pranešti atitinkamoms kompetentingoms institucijoms) savaime nesumažina pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos, kadangi asmuo gali keisti valiutą skirtingose skirtingų bankų ir kitų finansų įstaigų valiutos keityklose.

Dėl nurodytų priežasčių, užkraunant perteklinę, nepagrįstą administracinę naštą keitykloms nebus užkardoma neteisėta veikla – pinigų plovimas.

2.         Grynųjų pinigų keitimo veikloje iki šiol nėra nustatyta nei vieno pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo atvejo

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos 2015 m. atliko nacionalinį pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimą. Rizikos vertinimas buvo atliktas vykdant privalomus FATF reikalavimus – nustatyti ir suprasti valstybėse esančias pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikas ir jas mažinti.

Remiantis atlikto nacionalinio pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimo rezultatais nustatyta, kad finansų įstaigos (prie kurių yra priskiriamos ir valiutų keityklos operatoriai) pasižymi aukštu pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimų suvokimo lygiu, trūkumai yra nereikšmingi ir jie gali būti ištaisyti pasitelkus praktinių mokymų bei seminarų metodus[4].

Pinigai Lietuvoje dažniausiai plaunami vertybinių popierių rinkoje, perkant akcinių bendrovių akcijas, nekilnojamąjį turtą mažesnėmis kainomis, atliekant eksporto ir importo operacijas. Viešai prieinamų šaltinių duomenimis, pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo atvejų keičiant grynuosius pinigus valiutos keityklose nebuvo nustatyta.

Papildomai nurodome, kad atidžiai išanalizavus Liteko, Infolex ir InfoCuria sistemose skelbiamas tiek civilines, tiek baudžiamąsias bylas (iš viso peržiūrėta virš 300 bylų), susijusias su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, per visą teismų praktiką, susijusią su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, nenustatyta nei viena byla, kurioje būtų konstatuotas pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo atvejis keičiant grynuosius pinigus valiutos keityklose.

Šis faktas neabejotinai suponuoja, kad dabartinis grynųjų pinigų plovimo prevencijos teisinis reguliavimas valiutos keitimui yra visiškai pakankamas ir užtikrina pinigų plovimo valiutų keityklose nebuvimą.

Pažymėtina, kad Įstatymo pakeitimo projekte numatyta, kad kas 4 metus turi būti atliekamas nacionalinis pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimas, kuriuo vadovaujantis nustatomos priemonės šios rizikos valdymui ir mažinimui.

Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad Įstatymo pakeitimo projekte numatytos drastiškos rizikos valdymo ir mažinimo priemonės galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jei ta rizika realiai egzistuoja ir jos negalima sumažinti taikant dabartinį teisinį reguliavimą bei kitus būdus (pvz. rengiant seminarus ir pan.).

D.                 Objektyvios aplinkybės suponuoja Įstatymo pakeitimo projekte reglamentuojamos sumos padidinimą iki 15 000 EUR

Kaip minėta aukščiau, Įstatymo pakeitimo projektu sukuriama didžiulė administracinė našta valiutos keityklos operatoriams, kurių veiklą prižiūri Lietuvos Bankas ir reglamentuoja tik 2014 m. priimtas Valiutos keityklos operatorių įstatymas. Asociacijos žiniomis, nuo 2014 m. iki šiol nebuvo nustatyta grubių valiutos keityklos operatorių veiklos pažeidimų ar pinigų plovimo ir teroristų finansavimo atvejų keičiant grynuosius pinigus, todėl Asociacijai nėra suprantamas ir objektyviai pateisinamas didesnės jos narių veiklos ribojimas.

Remiantis Įstatymo pakeitimo projektu, valiutos keityklos operatoriai būtų įpareigojami nustatyti ir patikrinti asmenų tapatybę remiantis dokumentais, duomenimis ir (ar) informacija, gauta iš patikimo nepriklausomo šaltinio. Tokio tikrinimo rezultatai turėtų būti fiksuojami tik valiutos keityklos operatorių registracijos žurnaluose, nesiunčiant atitinkamų duomenų valstybinėms institucijoms. Vadinasi, administracinė našta tenka keitykloms, o valstybinės institucijos, turinčios įgalinimus, žinių ir techninių galimybių užkardyti nusikalstamas veikas, prieigos prie informacijos apie grynųjų pinigų keitimo operacijas, viršijančias 1 000 EUR sumą, kaip nustatyta Įstatymo pakeitimo projekte, neturės.

Atsižvelgiant į Asociacijos narių praktiką, asmens tikrinimo procedūros, kurių, jei bus priimtas Įstatymo pakeitimo projektas, padaugės šešis kartus, vidutiniškai užtrunka apie 15 minučių. Jei laikysime, kad per dieną bus atlikta 10-20 tokių operacijų, jų atlikimas užtruks apie 2-5 valandas.

Pažymėtina, kad Įstatymo pakeitimo projekte nėra argumentuojama, kodėl yra reikalinga keisti dabartinę 6 000 EUR ribą, nuo kurios tikrinama asmens, keičiančio grynuosius pinigus, tapatybė. Jei įpareigojimo keisti reglamentavimą nenumato Direktyva, FATF, nėra nustatytų neteisėtos veikos atvejų ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba nenustatė padidėjusios pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos keičiant grynuosius pinigus valiutos keityklos operatorių įstaigose, perteklinis reikalavimas turėtų tik neigiamos įtakos ekonominiams valiutos keityklos operatorių veiklos aspektams ir nepasiektų Įstatymo pakeitimo projekto tikslo – užkardyti nusikalstamas veikas.

Nuo pat Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – „Įstatymas“) priėmimo 1997 m. iki 2015 m. galiojo 20 000 LTL riba, nuo kurios tikrinama asmens, keičiančio grynuosius pinigus, tapatybė. Vėliau, LR oficialia atsiskaitymo priemone tapus eurui, ši riba buvo pakeista į 6 000 EUR (konvertuojant litus į eurus), nekeičiant šios sumos dydžio. Vis tik per 20 metų įstatymo galiojimo laikotarpį žymiai pasikeitė ekonominė situacija: ryškus vartotojų kainų, atlyginimų, vidaus vartojimo pokytis. Remiantis LR statistikos departamento duomenimis, 1997 m. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) buvo 167 EUR, o 2016 m. – 600,10 EUR, t. y. vidutinis atlyginimas Įstatymo galiojimo laikotarpiu padidėjo 3,59 karto, vadinasi šiuo metu Įstatyme nustatyta 6 000 EUR suma de fakto yra jau santykinai daugiau kaip 3 kartus ekonomiškai sumažėjusi. Kitais žodžiais sakant, 1997 m. buvusią 20 000 litų (6000 EUR) sumą šiuo metu ekonomiškai atitiktų 21 540 EUR suma.

Atsižvelgiant į išdėstytą, reikėtų labai atsakingai svarstyti efektyvesnį pinigų plovimo ir teroristų finansavimo kontrolės mechanizmą, nukreipiant atidų žvilgsnį į tikrąsias rizikas ir jų priežastis, kadangi mažinant ribą, nuo kurios valiutos keityklos operatoriai privalėtų tikrinti asmens tapatybę, atlikdami grynųjų pinigų keitimo operacijas, nėra ir negali būti užkardoma neteisėta pinigų plovimo ir teroristų finansavimo veikla.

IŠVADA:

Atsižvelgiant į Įstatymo pakeitimo projekto teisinėje analizėje išvardintas objektyvias aplinkybes bei faktą, kad nei pačiai 6 000 EUR ribai, nuo kurios tikrinama asmens, keičiančio grynuosius pinigus, tapatybė, nei jos mažinimui nėra jokio teisinio pagrindo, šią ribą pagal Direktyvą ir FATF rekomendacijas nustatyti 15 000 EUR ir :

1.      Įstatymo pakeitimo projekto 9 str. 1 d. 2 p. išdėstyti taip:

„prieš atlikdami vienkartines ar kelias tarpusavyje susijusias pinigines operacijas, įskaitant valiutos keitimo (pirkimo ir pardavimo) operacijas grynaisiais pinigais, arba sudarydami sandorius, kurių suma lygi arba viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu, išskyrus atvejus, kai kliento ir naudos gavėjo tapatybė jau yra nustatyta;

2.        Įstatymo pakeitimo projekto 9 str. 1 d. 3 p. panaikinti.

Spręsti pagrindiniame komitete

 

           13.             

Lietuvos valiutos keityklos operatorių asociacija,

2017-06-06

9

1

3

DĖL  LIETUVOS RESPUBLIKOS PINIGŲ PLOVIMO IR TERORISTŲ FINANSAVIMO PREVENCIJOS ĮSTATYMO NR. VIII-275 PAKEITIMO ĮSTATYMO

Gerbiamieji,

Kreipiamės į Jus dėl Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas), kuris šiuo metu yra rengiamas, derinamas ir svarstomas. Kadangi šio Įstatymo projekto lydinčiuosiuose dokumentuose nurodyta, jog jis buvo derinamas taip pat ir su Lietuvos valiutos keityklos operatorių asociacija, tai informuojame, jog šis veiksmas, deja, nebuvo atliktas ir asociacijai nebuvo suteikta galimybė išreikšti savo pozicijos/nuomonės Įstatymo projekto nuostatų atžvilgiu. Kadangi kai kurios Įstatymo projekto nuostatos gali turėti itin didelės įtakos tolimesnės asociacijos narių veiklos vykdymui, tai šiuo raštu kreipiamės į visas institucijas, atsakingas už Įstatymo projekto rengimą, derinimą, svarstymą ir (ar) atitinkamai tvirtinimą, siekdami išreikšti savo poziciją/nuomonę šio Įstatymo projekto nuostatų atžvilgiu ir prašydami ją įtraukti į atitinkamus šio Įstatymo projekto lydinčiuosius dokumentus.

Dėl Įstatymo projekto 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto

Įstatymo projekto 9 straipsnio (Kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymas) 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, išskyrus asmenis, nurodytus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse, privalo imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti ir kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš atliekant valiutos keitimo operacijas (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais, jeigu perkamų arba parduodamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 1 000 eurų sumą ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu. Šioje Įstatymo projekto nuostatoje įtvirtintas itin mažas pinigų sumos limitas kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui prieš atliekant valiutos keitimo operacijas grynaisiais pinigais kelia išties pagrįstų abejonių dėl žemiau išvardintų priežasčių:

(1)           Visų pirma, Įstatymo projektas parengtas siekiant įgyvendinti 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (toliau – Direktyva).

Informuojame, jog Direktyvos 11 straipsnyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad įpareigotieji subjektai deramo klientų tikrinimo priemones taikytų šiais atvejais: a) pradėdami verslo santykius; b) vykdydami nenuolatinį sandorį: i) kurio vertė – 15 000 EUR ar daugiau, nepriklausomai nuo to, ar sandoris vykdomas kaip viena operacija, ar kaip keletas operacijų, kurios atrodo susijusios tarpusavyje, arba ii) kuriuo pervedamos 1 000 EUR sumą viršijančios lėšos, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/847 (1) 3 straipsnio 9 punkte; c) prekėmis prekiaujančių asmenų atveju, kai vykdomi nenuolatiniai sandoriai grynaisiais pinigais, kurių vertė – 10 000 EUR ar daugiau, nepriklausomai nuo to, ar sandoris vykdomas kaip viena operacija, ar kaip keletas operacijų, kurios atrodo susijusios tarpusavyje; d) lošimo paslaugų teikėjams – laimėjimo atsiėmimo ar sumų statymo metu arba abiem atvejais, kai vykdomi sandoriai, kurių vertė – 2 000 EUR ar daugiau, nepriklausomai nuo to, ar sandoris vykdomas kaip viena operacija, ar kaip keletas operacijų, kurios atrodo susijusios tarpusavyje; e) kai įtariamas pinigų plovimas ar teroristų finansavimas, nepaisant jokios leidžiančios nukrypti nuostatos, išimties ar ribinės vertės; f) kai esama abejonių dėl anksčiau gautų kliento tapatybės duomenų teisingumo ar pakankamumo.

Taip pat informuojame, jog Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/847 (1) (toliau – Reglamentas) 3 straipsnio 9 punkte nurodyta, jog lėšų pervedimas – operacija, kurią mokėtojo vardu bent iš dalies elektroninėmis priemonėmis atlieka mokėjimo paslaugų teikėjas, kad gavėjas gautų lėšas per mokėjimo paslaugų teikėją, neatsižvelgiant į tai, ar mokėtojas ir gavėjas yra tas pats asmuo, taip pat neatsižvelgiant į tai, ar mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas ir gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas yra vienas ir tas pats, įskaitant: a) kredito pervedimą, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 260/2012 2 straipsnio 1 punkte; b) tiesioginį debetą, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 260/2012 2 straipsnio 2 punkte; c) piniginę perlaidą, kaip apibrėžta Direktyvos 2007/64/EB 4 straipsnio 13 punkte, neatsižvelgiant į tai, ar ji yra nacionalinė ar tarpvalstybinė; d) pervedimą, atliktą pasinaudojant mokėjimo kortele, elektroninių pinigų priemone, mobiliuoju telefonu arba bet kuriuo kitu panašių savybių skaitmeniniu ar IT prietaisu su išankstinio arba vėlesnio apmokėjimo funkcija.

Kaip matyti iš aukščiau nurodytų Direktyvos ir Reglamento nuostatų, nei Direktyva, nei Reglamentas nenurodo reikalavimo taikyti itin mažo 1000 eurų sumos limitą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui prieš atliekant valiutos keitimo operacijas (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais. Kaip minėta, Direktyvos 11 straipsnio (c) punktas numato, jog klientų tikrinimo priemonės privalo būti taikomos prekėmis prekiaujančių asmenų atveju, kai vykdomi nenuolatiniai sandoriai grynaisiais pinigais, kurių vertė – 10 000 EUR ar daugiau, nepriklausomai nuo to, ar sandoris vykdomas kaip viena operacija, ar kaip keletas operacijų, kurios atrodo susijusios tarpusavyje. Į šio punkto apimtį patektų taip pat ir valiutos keitimo operacijos grynaisiais pinigais, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.97 straipsnio 1 dalį valiuta yra laikoma civilinių teisinių santykių objektu. Taigi pagal Direktyvos nuostatas kliento ir naudos gavėjo tapatybė prieš atliekant valiutos keitimo operacijas (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais turėtų būti nustatoma, jeigu perkamų arba parduodamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 10 000 eurų sumą ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu.

(2)              Visų antra, puikiai suvokiame, jog Direktyva numato galimybę valstybėms narėms nacionaliniuose teisės aktuose numatyti griežtesnius nei Direktyvoje nurodyti reikalavimus, tačiau visgi manome, jog griežtesnių reikalavimų numatymas nacionaliniuose teisės aktuose, be kita ko, turi būti pagrįstas teisiškai reikšmingais argumentais, kurie, inter alia, turėtų ir praktinį pagrįstumą. Tačiau šiuo metu Įstatymo lydimuosiuose dokumentuose nematome nei vieno argumento, kuriuo būtų grindžiamas reikalavimas taikyti itin mažą 1000 eurų limitą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui prieš atliekant valiutos keitimo operacijas grynaisiais pinigais. Taigi toks reikalavimas ir atitinkamai jį įtvirtinanti Įstatymo projekto nuostata neturi jokio pagrįstumo ekonominio naudingumo, tikslingumo, teisingumo ir proporcingumo principų tinkamo įgyvendinimo atžvilgiu.

(3)               Visų trečia, Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, jog šio įstatymo vienas iš svarbiausių tikslų – nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones. Direktyvos preambulės (6) punkte aiškiai nustatyta, jog pinigų plovimo ir teroristų finansavimo grėsmė kyla atsiskaitant didelėmis grynųjų pinigų sumomis ir nurodyta, jog, siekiant didinti budrumą ir mažinti tokių atsiskaitymų grynaisiais pinigais keliamą riziką, ši Direktyva turėtų būti taikoma prekėmis prekiaujantiems asmenims, jeigu atliekami arba gaunami mokėjimai grynaisiais pinigais, kurių vertė 10 000 EUR ar daugiau. Taigi net Direktyva numato aiškius rėmus, kas yra laikoma pinigų plovimo ir teroristų finansavimo grėsme, kai atliekamos operacijos grynaisiais pinigais ir aiškiai apibrėžia didelė grynųjų pinigų sumą, nurodydama, jog tai yra 10 000 eurų ir daugiau.

(4)               Pabrėžiame, jog šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš atlikdami vienkartines ar kelias tarpusavyje susijusias pinigines operacijas arba sudarydami sandorius, kurių suma lygi arba viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos ar kelių susijusių operacijų metu, išskyrus atvejus, kai kliento ir naudos gavėjo tapatybė jau yra nustatyta, o to paties straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš keičiant grynuosius pinigus, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 6 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Šios įstatymo nuostatos ir jose įtvirtinti pinigų sumų limitai galioja jau beveik 20 metų, t. y. nuo 1997 m. birželio19 d., ir per visą šį laikotarpį iki dabar nebuvo pakeisti, kadangi tam net nebuvo jokio poreikio. Šį faktą patvirtina ir tai, jog iki šio rašto parengimo dienos Lietuvos Respublikos jurisprudencijoje nėra nei vienos bylos, kurioje būtų buvęs ar yra nagrinėjamas galimas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo atvejis, pažeidžiant minimą įstatymo nuostatą, įtvirtinančią 6 000 eurų sumos limitą.

(5)               Be to, Įstatymo projekto lydimieji dokumentai taip pat nepateikia jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl vienas iš aukščiau paminėtų šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų pinigų sumų limitų, t. y. 6 000 eurų limitas, yra mažinamas ir dar iki tokios ženkliai mažos sumos, t. y. iki 1 000 eurų sumos, o kitas – 15 000 eurų limitas – nėra mažinamas išvis. Tokia Įstatymo projekto rengėjų pozicija yra visiškai neaiški bei nepagrįsta jokiais argumentais. Tokių argumentų nematome ir Įstatymo projekto lydimuosiuose dokumentuose. Todėl naujo itin mažo 1 000 eurų limito įtvirtinimas Įstatymo projekte kelia išties pagrįstų abejonių praktinio įgyvendinamumo, tikslingumo bei ekonominio naudingumo atžvilgiu.

(6)               Pažymime ir tai, jog užsienio valstybių, tarp jų ir Europos Sąjungos valstybių narių, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinami taip pat ženkliai didesni nei 1 000 eurų pinigų sumų limitai kliento ir naudos gavėjo tapatybei nustatyti prieš atliekant valiutos keitimo operacijas grynaisiais pinigais, pavyzdžiui, Estijoje toks limitas yra 6 400 eurų; Latvijoje – virš 7 000 eurų; Prancūzijoje – 8 000 eurų; Vokietijoje – 2 500 eurų; Graikijoje, Italijoje, Maltoje, Lenkijoje, Švedijoje, Kroatijoje ir Jungtinėje Karalystėje – net 15 000 eurų; ir kt.

(7)               Galiausiai, atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad, įsigaliojus Įstatymo projektui su siūloma Įstatymo projekto 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto formuluote, įpareigotieji subjektai prieš atlikdami valiutos keitimo operacijas (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais, jeigu perkamų arba parduodamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 1 000 eurų sumą ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu, privalėtų nustatyti bei patikrinti ir kliento ir naudos gavėjo tapatybę. Tai reiškia, jog šių asmenų tapatybę reikėtų nustatyti ir patikrinti remiantis dokumentais, duomenimis ir (ar) informacija, gauta iš patikimo bei nepriklausomo šaltinio. Taigi reikėtų patikrinti, ar atitinkamo asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas nėra padirbtas, ar atitinkamas asmuo nėra ieškomas ir pan. Remiantis praktine patirtimi, visos šios procedūros, įskaitant asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijavimą (skenavimą), kliento lėšų kilmės anketos pildymą (pildo ir pasirašo pats klientas), kliento asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir duomenų tikrinimą, pačios valiutos keitimo operacijos įforminimą, priimamų kliento pinigų patikrinimą ir suskaičiavimą, išmokamų pinigų suskaičiavimą bei išmokėjimą, užtrunka apie 15 minučių. Taigi, pavyzdžiui, per dieną atliekant 10-20 tokių operacijų, vien dokumentų forminimas užtruktų net 2-5 valandas. Be to, natūraliai kyla klausimai, koks klientas galėtų laukti net 15 minučių dėl vos 1 000 eurų operacijos, kas šiuo metu atitinka vidutinį mėnesinį atlyginimą, koks klientas lauks eilėje su, pavyzdžiui, maža 100 eurų suma, jei kasą yra tuo metu užėmęs klientas, keičiantis 1 000 eurų sumą ir atliekantis privalomas 15 minučių trunkančias procedūras. Taigi tokiai Įstatymo projekto nuostatai išties trūksta loginio pagrindimo praktinio pritaikomumo atžvilgiu.

Atsižvelgdami į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, maloniai prašome dar kartą apsvarstyti Įstatymo projekto 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos būtinumą ekonominio naudingumo, tikslingumo, teisingumo ir proporcingumo principų tinkamo įgyvendinimo atžvilgiu. Siūlome šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą palikti nepakeistą.

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

           14.             

Tarpusavio skolinimo ir sutelktinio finansavimo asociacija,

2017-06-08

 

 

 

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo projektO

Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitete bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete yra svarstomas Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas). Atsižvelgdami į tai, kad svarstomos Įstatymo projekto nuostatos turi tiesioginės įtakos Tarpusavio skolinimo ir sutelktinio finansavimo asociacijos narių veiklai, teikiame savo poziciją dėl Įstatymo projekto.

Pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo redakciją trečiosios šalys privalo pateikti informaciją jos prašančioms finansų įstaigoms ar kitiems subjektams, o Įstatymo projektu siūloma numatyti, kad trečiosios šalys gali pateikti tokią informaciją. Pažymėtina, jog tokiu būdu finansų įstaigoms (tame tarpe tarpusavio skolinimo platformoms bei sutelktinio finansavimo platformoms) būtų apribota galimybė gauti informaciją iš trečiųjų šalių. Be šios informacijos tarpusavio skolinimo platformos bei sutelktinio finansavimo platformos negalės nuotoliniu būdu nustatyti kliento ir naudos galėjo tapatybės. Tokiu būdu būtų apribotos galimybės teikti savo paslaugas.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) įvertinusi Įstatymo projektą 2017 m. gegužės 16 d. rašte Nr. (2.30-35) 6V-1174 nurodė, kad nustatant ūkinės veiklos ribojimus, turi būti atsižvelgiama į daugelį veiksnių: ar yra priežastinis ryšys tarp nustatomų ir siekiamų specialių, aiškiai nustatytų tikslų; ar apribojimai nėra didesni, negu būtina tikslams pasiekti. Tuo tarpu ribojant ūkio subjektų ūkinės veiklos laisvę, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nebūtų nepagrįstai neproporcingai pažeistos konstitucinės asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos.

Atkreipiame dėmesį, jog šiuo metu pagrindinis būdas, kuriuo tarpusavio skolinimo platformos bei sutelktinio finansavimo platformos nustato savo klientų tapatybes yra elektroninė bankininkystė. Su banko sąskaita susieta elektronine bankininkyste naudojasi didelis skaičius Lietuvos gyventojų. Asmenims atidarant savo sąskaitas bankuose jų asmens tapatybė yra tinkamai ir visapusiškai nustatoma Todėl mūsų vertinimu, pagal siūloma Įstatymo projektą, tarpusavio skolinimo platformoms bei sutelktinio finansavimo platformoms būtų užkirstas kelias paprasčiausiu ir vienu patikimiausiu būdu nustatyti kliento ir naudos gavėjų tapatybes nuotoliniu būdu. Pažymėtina, jog pagal siūlomą Įstatymo projektą konkurencija tarp finansų įstaigų, teikiančių finansavimą asmenims, būtų iškreipta, kadangi finansavimas bankuose būtų laisvai prieinamas, tuo tarpu finansavimas tarpusavio skolinimo platformose bei sutelktinio finansavimo platformose naudojant elektroninę bankininkystę iš esmės negalimas.

Manome, jog Įstatymo projekto rengėjai turėtų geriau įvertinti būsimas siūlomų pakeitimų pasekmes, kurios turės didelės įtakos visai Lietuvos finansų sistemai. Kaip minėta, pagal siūlomą Įstatymo projektą yra apribojamos kai kurių finansų įstaigų (tame tarpe tarpusavio skolinimo platformų bei sutelktinio finansavimo platformų) veiklos galimybės, tuo tarpu kitoms finansų įstaigoms suteikimas nepagrįstas konkurencinis pranašumas (pavyzdžiui, bankams). Mūsų vertinimu, reikalingi Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pakeitimai turėtų būti apsvarstyti išsamiau ir detaliau, atsižvelgus į finansų rinkos dalyvių pastabas ir pasiūlymus.

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

           15.             

Lietuvos vartotojų organizacijų aljansas,

2017-06-06

 

 

 

Dėl vartotojų interesų apsaugos atliekant nuotolinį identifikavimą Vidaus reikalų ministerija teikdama 2017 m. birželio 1 d. Seimui Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos  įstatymo Nr. VIII-275 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-732, eilinį kartą bando įteisinti geresnes sąlygas Lietuvoje dirbantiems bankams ir palikti jų nuožiūroje spręsti, kam teikti nuotolinio identifikavimo paslaugas, o kam – neteikti.

Kreipiamės į jus siekdami apsaugoti vartotojų interesus, nes siūlomu įstatymo projektu ir vėl akivaizdžiai yra siekiama pataikauti rinkoje de facto monopolį sukūrusiems stambiems finansų rinkos žaidėjams,  o vartotojai ir jų interesai nustumiami į antrąjį planą. Todėl šiuo raštu norime atkreipti dėmesį į įstatymo ydingumą.

Įstatymo projektu siekiama perkelti 2015 m. gegužės 20 d. direktyvą (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos. Be visų kitų direktyvoje numatytų prevencinių pinigų plovimo ir teroristų finansavimo priemonių yra nurodoma ir pareiga finansų įstaigoms nustatyti kliento ar naudos gavėjo tapatybę.

Direktyvoje išskiriami tapatybės nustatymo būdai yra fizinis ir nuotolinis identifikavimas. Atkreipiame dėmesį, kad minimoje direktyvoje neišskiriama, kuris iš būdų yra saugesnis ar labiau tinkamas. Lygiai taip pat nereikalaujama iš valstybių nurodyti baigtinį identifikavimo būdų sąrašą. Visgi Lietuva eilinį kartą elgiasi priešingai ir įstatymo teikiamais siūlymais ne tik įtvirtina bankų monopolį, bet ir palieka vartotojus priklausomus nuo bankų.

Atkreipiame dėmesį, kad įstatymo projekte minimos nuotolinio identifikavimo priemonės Lietuvoje nėra plačiai paplitusios. Europos Sąjungoje išduodamos elektroninės atpažinties priemonės Lietuvos net nėra naudojamos, taigi vartotojai net neturi galimybių rinktis tokios opcijos. Elektroninio parašo naudojimas tarp vartotojų yra itin mažas, taigi tai taip pat nėra ir greitu metu nebus dažniausiai vartojama nuotolinio identifikavimo priemonė, jei valstybė nesiims proaktyvių veiksmų skatindama elektroninio parašo skvarbą. Galimybė save identifikuoti naudojantis elektroninėmis priemonėmis, leidžiančiomis tiesioginį vaizdo perdavimą, taip pat nėra prieinamos didžiajai daliai vartotojų, nes tik mažiau nei pusė visų išmaniųjų telefonų vartotojų jungiasi prie mobiliojo interneto. Dauguma žmonių arba neturi išmaniųjų telefonų, arba nemoka naudotis programomis, kurios bus reikalingos siekiant save identifikuoti. Taigi ši priemonė užkirs kelią daugeliui vartotojų save identifikuoti.

Belieka paskutinė galimybė vartotojui nuotoliniu būdu save identifikuoti – pasinaudoti trečiųjų šalių informacija. Dažniausias toks būdas – nuotoliniu būdu save identifikuoti pasinaudojant elektronine bankininkyste. Šis identifikavimo būdas yra ir pagrindinė priemonė jungtis prie VMI, e. valdžios ar Lietuvos teismų sistemos. Tačiau siūlomo įstatymo projekte trečiosios šalys, turinčios informaciją apie klientą ir jį anksčiau identifikavusios fiziškai (t.y. bankai) nėra įpareigotos dalintis šia turima informacija ir ją teikti gali savo valia. Tokiu būdu paliekama teisė trečiosioms šalims (t.y. bankams) spręsti, kam suteikti tokią informaciją, o kam jos nesuteikti. Taigi visiškai to neslepiant sukuriamas bankų monopolis ir dominuojanti padėtis rinkoje. Pagrįstą nerimą bei įtarimą kelia ir tai, kad ši priemonė yra laikoma saugia ir tinkama jungtis prie valstybinių institucijų ir jų teikiamų paslaugų, bet nėra vienodomis sąlygomis taikoma jungiantis prie kitų rinkos žaidėjų teikiamų paslaugų.

Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad pakankama tapatybės identifikavimo priemone laikomas ir bankinis pavedimas iš savo sąskaitos į paslaugų teikėjo sąskaitą. Tokią priemonę naudoja netgi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, kuri de facto pripažįsta ir laiko patikimu 0,01 euro pavedimą iš kliento banko sąskaitos, naudojantis elektronine bankininkyste, kaip asmens tapatybės nuotolinio nustatymo būdą sutartyse su vartojimo kredito davėjais dėl duomenų teikimo. Visgi toks būdas šiame įstatymo projekte nenumatomas. Kyla klausimas – kodėl? Jei juo gali naudotis valstybės institucijos, kodėl to daryti negali kiti rinkos žaidėjai? Kodėl vartotojas turi būti klaidinamas, kur vienas būdas yra patikimas, o kur – netaikomas?

Pažymime, kad praktikoje egzistuoja daug įvairių kitų patikimų priemonių nustatyti kliento tapatybę nuotoliniu būdu. Kaip, pavyzdžiui, nurodyta „Paypal“ internetiniame puslapyje (https://www.paypal.com/cgi-bin/webscr?cmd=p/acc/seal-CA-unconfirmed-outside), kliento tapatybė yra nustatoma klientui patvirtinus banko sąskaitą bei susiekus su klientu telefonu ir jam uždavus atitinkamus klausimus, kuriais yra patvirtinama tam tikra informacija. „Revolut“ asmens tapatybė nustatoma tik pasiekus 1000 eurų apyvartą. Taigi tokios priemonės ir būdai taip pat turi būti įtraukiami į identifikavimo priemonių sąrašą kaip vienodai galimi ir leistini, nes būtent jie greičiausiai ir operatyviausiai leis naudotis naujomis finansinių tiekėjų paslaugomis, kurios į Lietuvos rinką skverbiasi itin sparčiu tempu.

Itin griežtoms įstatymo nuostatoms nėra jokio pagrindo ir jų pagrįstumas kelia abejonių. Kyla klausimas, ar yra priežastinis ryšys tarp nustatomų ir siekiamų tikslų ir ar apribojimai nėra didesni nei būtina tikslams pasiekti. Seimui teikiamas įstatymo projektas nukrypsta nuo direktyvos nuostatų ir reglamentuoja ribojančias ir įpareigojančias priemones.

Siūlomas sprendimas:

1.      Siūlome įtvirtinti nuostatą ir pripažinti bankinį pavedimą kaip kliento ar naudos gavėjo identifikavimo priemonę ir įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalį papildyti punktu „kai informacija apie asmens tapatybę sužinoma klientui atliekant pirmą mokėjimą iš kredito įstaigoje turimos sąskaitos, kai kredito įstaiga yra registruota Europos Sąjungos valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, nustačiusioje šio įstatymo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus, ir kompetentingų institucijų prižiūrima dėl šių reikalavimų laikymosi“.

2.      Siekiant liberalizuoti rinką ir siekiant sudaryti kiek įmanoma laisvesnes priemones ir būdus vartotojams naudotis teikiamomis paslaugomis, siūlome papildomai įtraukti ir 11 straipsnio 1 dalį papildyti punktu „kai informacija apie asmens tapatybę sužinoma klientui patvirtinus banko sąskaitą – atliekant mokėjimą iš kredito įstaigoje turimos sąskaitos, kai kredito įstaiga yra registruota Europos Sąjungos valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, nustačiusioje šio įstatymo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus, ir kompetentingų institucijų prižiūrima dėl šių reikalavimų laikymosi, bei susisiekus su klientu telefonu ir jam uždavus atitinkamus klausimus, kuriais yra patvirtinama tam tikra informacija“.

3.      Negana to, siekiant sudaryti visiems vienodas sąlygas, negalima palikti informacijos ir sprendimo monopolio – teikti ar neteikti informaciją apie klientus – bankų rankose, todėl siūlome įtvirtinti prievolę trečiosioms šalims pateikti informaciją jos prašančioms finansų įstaigoms ar kitiems subjektams, t.y. įpareigoti bankus teikti informaciją.

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

           16.             

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“,

2017-06-12

11

 

1

 

5

 

Dėl Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo naujos redakcijos

Teikiame papildomą siūlymą Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – PPTFPĮ) projektui (toliau – Projektas).

1. Dėl tapatybės nustatymo priemonių

Siekiant sudaryti klientams galimybes paprastai ir lanksčiai naudotis finansų paslaugomis, teisinis reguliavimas neturėtų nustatyti nepagrįstai griežtų reikalavimų finansų įstaigoms ir turėtų įtvirtinti kuo daugiau priemonių, kurios yra saugios ir patikimos Tapatybei nustatyti.

Matydami skubą LR Seime svartyti ir priimti Projektą susipažinome su besiformuojančia ES šalių praktika. Oficialioje ES informacijoje nurodoma, kad šiuo metu direktyvą yra perkėlusios trys šalys – Čekijos Respublika, Austrija ir Prancūzija. Bent vienoje iš jų – Austrijoje – fizinis dalyvavimas nustatant asmens tapatybę yra nebūtinas, tame tarpe ir tais atvejais, kuomet mokėjimas atliekamas iš finansų įstaigoje atidarytos sąskaitos ir tokia finansų įstaiga patvirtina, kad tapatybė buvo nustatyta tinkamai.

Todėl atsižvelgdami į kitų ES narių praktiką siūlome analogišką priemonę įtvirtinti ir Lietuvoje.

Siūlome: papildyti Projekto 11 straipsnio 1 dalį 5 punktu ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Kliento – fizinio asmens arba kliento – juridinio asmens atstovo ir naudos gavėjo tapatybė gali būti nustatyta, klientui fiziškai nedalyvaujant, tik šiais atvejais:

1) naudojantis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją šio įstatymo 13 straipsnio nustatyta tvarka;
2) naudojant Europos Sąjungoje išduotas elektroninės atpažinties priemones, veikiančias pagal aukšto arba pakankamo saugumo užtikrinimo lygio elektroninės atpažinties schemas, nustatytas 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje, kuriuo panaikinama Direktyva 1999/93/EB (toliau – eIDAS reglamentas);

3) kai informacija apie asmens tapatybę patvirtinama kvalifikuotu elektroniniu parašu, naudojant kvalifikuotą elektroninio parašo sertifikatą, kuris atitinka eIDAS reglamento reikalavimus. Trečiųjų valstybių kvalifikuoti elektroniniai parašai, sudaryti naudojant kvalifikuotą elektroninio parašo sertifikatą, pripažįstami vadovaujantis eIDAS reglamento 14 straipsniu;

4) naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš šių būdų:
a) tiesioginio vaizdo perdavimo metu užfiksuojamas tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje originalas ir kliento tapatybė patvirtinama naudojantis bent pažangiuoju elektroniniu parašu, atitinkančiu reglamento (ES) Nr. 910/2014 26 straipsnio reikalavimus;

b) tiesioginio vaizdo perdavimo metu užfiksuojamas kliento veido atvaizdas ir kliento parodytas tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje originalas;)

5) prieš pradedant naudotis finansų įstaigos paslaugomis į jos mokėjimo sąskaitą iš kliento vardu Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje esančioje kredito įstaigoje atidarytos mokėjimo sąskaitos atliekamas mokėjimo pavedimas ir pateikiama kliento tapatybę patvirtinančio asmens dokumento kopija. Asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopijos nereikia, jeigu pateikiamas kredito įstaigos patvirtinimas, kad kliento tapatybė buvo nustatyta laikantis teisės aktų reikalavimų.“

 

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

           17.             

Finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“,

2017-06-12

13

2

 

2. Dėl trečiųjų šalių įpareigojimo suteikti informaciją apie Tapatybės nustatymą

Projektu siūloma atsisakyti įpareigojimo trečiosioms šalims pateikti informaciją ir dokumentus, reikalingus Tapatybei nustatyti. Šiuo metu galiojančios PPTFPĮ redakcijos 13 str. yra numatyta pareiga trečiosioms šalims pateikti finansų įstaigoms Tapatybei nustatyti reikalingą informaciją ir dokumentus. Nepaisant to, finansų rinkos dalyviams ir bankams iki šiol nėra pavykę susitarti dėl tokios informacijos keitimosi. Bankai nesutinka perduoti savo turimos informacijos. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos bankas iki šiol nesiėmė veiksmų, kurie užtikrintų informacijos keitimąsi, nepriėmė teisės aktų, kuriose būtų reguliuojama informacijos keitimosi procedūra. Dvišaliai sutarimai su bankais yra mažai tikėtini, kadangi bankai konkuruoja su kitais finansų rinkos dalyviais.

Todėl Įstatymo projekte turėtų būti įtvirtinta galimybė gauti trūkstamą informaciją apie klientą ir naudos gavėją gavus kitos finansų įstaigos ar įpareigotojo subjekto prašymą. Tokiu būdu būtų sumažinti Tapatybės nustatymo nuotoliniu būdu kaštai, sudaromos sąlygos efektyviau ir operatyviau teikti paslaugas neatliekant pakartotinio tapatybės nustatymo, jei kita finansų įstaiga jį jau atliko.

Siūlome: pakeisti Projekto 13 str. 2 d. ir ją išdėstyti taip:

„2. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vykdydami kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymą, taip pat gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją, jei turi pakankamai priemonių, kurios užtikrintų, kad trečioji šalis savo valia vykdys abi šias sąlygas abiejų šių sąlygų vykdymą:

1) paprašius trečioji šalis nedelsdama pateiks prašančiajai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui visą prašomą informaciją ir duomenis, privalomus turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymui;

2) paprašius trečioji šalis nedelsdama pateiks prašančiajai finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju, kurie privalomi turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymui.

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

 

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta.

 

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

            1.            2.

Seimo nariai Andrius Palionis ir Mykolas Majauskas, 2017-06-09

2

7

 

 

Argumentai:

Sąvoka „<...> elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininkus“ yra tikslintina, nes pagal galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis) elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimų įstaigos, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, gali teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje tik įsteigusios filialus, per tarpininką, fizinį ar juridinį asmenį, ar neįsteigus filialo. Taigi, teisės aktai nenumato įsisteigimo ne filialo forma galimybės.

 

Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:

„7. Finansų įstaigos – Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme apibrėžtos kredito įstaigos ir finansų įmonės, Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatyme apibrėžtos mokėjimo įstaigos, Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme apibrėžtos elektroninių pinigų įstaigos, Lietuvos Respublikos valiutos keityklos operatorių įstatyme apibrėžti valiutos keityklos operatoriai, Lietuvos Respublikos sutelktinio finansavimo įstatyme apibrėžti sutelktinio finansavimo platformų operatoriai, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme ir Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatyme apibrėžti tarpusavio skolinimo platformų operatoriai, Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme apibrėžtos draudimo įmonės, vykdančios gyvybės draudimo veiklą ir draudimo brokerių įmonės, vykdančios su gyvybės draudimu susijusią draudimo tarpininkavimo veiklą, taip pat investicinės kintamojo kapitalo bendrovės ir informuotiesiems investuotojams skirti kolektyvinio investavimo subjektai ir tik šiuos subjektus valdančios valdymo įmonės; šių užsienio finansų įstaigų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, taip pat elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma arba teikiančios paslaugas per tarpininką, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje per tarpininkus, fizinius ar juridinius asmenis.“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

               2.             

Seimo nariai Andrius Palionis ir Mykolas Majauskas, 2017-06-09

4

1

 

 

Argumentai:

Sąvoka „<...> elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininkus <...>“ yra tikslintina, nes pagal galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis) elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimų įstaigos, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, gali teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje tik įsteigusios filialus, per tarpininką, fizinį ar juridinį asmenį, ar neįsteigus filialo. Taigi, teisės aktai nenumato įsisteigimo ne filialo forma galimybės.

 

Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Lietuvos bankas patvirtina kredito įstaigoms, elektroninių pinigų įstaigoms, mokėjimo įstaigoms, valiutos keityklos operatoriams, sutelktinio finansavimo platformų operatoriams, tarpusavio skolinimo platformų operatoriams, draudimo įmonėms, vykdančioms gyvybės draudimo veiklą, draudimo brokerių įmonėms, vykdančioms su gyvybės draudimu susijusią draudimo tarpininkavimo veiklą, finansų maklerio įmonėms, valdymo įmonėms, investicinėms bendrovėms, depozitoriumui ir užsienio valstybių minėtų subjektų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, taip pat elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininką, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje per tarpininkus, fizinius ar juridinius asmenis, skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri šių subjektų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja šiuos subjektus minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

               3.             

Seimo nariai Andrius Palionis ir Mykolas Majauskas, 2017-06-09

15

1

 

 

Argumentai:

Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII‑275 pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas siekiant užtikrinti 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlameno ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (toliau – Direktyva), perkėlimą į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę.

Direktyvos 15 ir 16 straipsniai įgalina valstybes nares leisti įpareigotiesiems subjektams taikyti supaprastinto deramo kliento tikrinimo priemones, kai nustatomos mažesnės rizikos sritys. Vykdant Direktyvos 15 ir 16 straipsnio reikalavimus, leidžiama vertinant riziką remtis Direktyvos II priede išvardintais mažesnės rizikos situacijų veiksniais, susijusiais su  klientų tipais, geografinėmis sritimis ir tam tikrais produktais, paslaugomis, sandoriais ar paslaugų teikimo kanalais.

Įgyvendinant šiuos Direktyvos straipsnius, pagal Projekto 15 straipsnio 1 dalį, supaprastintas tapatybės nustatymas leidžiamas dėl tam tikrų finansinių produktų, kaip gyvybės draudimo sutarčių, pensijų programų draudimo liudijimų, elektroninių pinigų atvejais, ir kita. Pagal Projekto 15 straipsnio 2 dalį, taikydami supaprastintą kliento tapatybės nustatymą finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, nustatydami kliento ir naudos gavėjo tapatybę, gali nukrypti nuo šio įstatymo 10 ir 12 straipsnių nuostatų, ir privalo tik: 1) gauti šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose ir 10 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytus duomenis; 2) užtikrinti, kad pirmas kliento mokėjimas būtų atliekamas iš kredito įstaigoje turimos sąskaitos, kai kredito įstaiga yra registruota Europos Sąjungos valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, nustačiusioje šio įstatymo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus, ir kompetentingų institucijų prižiūrima dėl šių reikalavimų laikymosi.

Direktyvos II priedo mažesnės rizikos veiksnių sąrašo 2 dalies e punkte nurodomi mažesni rizikos veiksniai, susiję su produktu, paslauga, sandoriu ar paslaugų teikimo kanalu, t.y. produktai, kai pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizika valdoma kitaip, pvz., ribojant prieinamą pinigų sumą arba užtikrinant su nuosavybės teise susijusį skaidrumą. Manytina, kad pritaikius šiuos Direktyvoje išvardintus kriterijus, supaprastintas tapatybės nustatymas yra galimas, indėlių, priimamų iš fizinių asmenų atvejais, kai sudaroma indėlio sutartis, t.y. kai viena šalis (bankas ar kita kredito įstaiga) įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja grąžinti indėlį ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.892 straipsnio 1 dalis). Būtent atvejai, kai indėlis pervedamas iš kliento kredito įstaigoje turimos sąskaitos ir grąžinamas į tą pačią sąskaitą, taip pat, kai indėlio suminės vertės ribai yra nustatomas limitas – atitinka Direktyvos II priede 2 dalies e punkte įtvirtintus kriterijus.

Nustatant indėlio suminės vertės ribą, siūlytina atsižvelgti į vidutinio  darbingo asmens lėšų šaltinį -  vidutines metines pajamas. Vadovaujantis Eurostat duomenimis metinės algos (bruto) vidurkis ES ir Eurozonos šalyse skirtingais pjūviais varijuoja 20-30 tūkst. EUR ribose (http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=earn_nt_net&lang=en ).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas priežastis, tikslinga Projekte numatyti, kad supaprastintas tapatybės nustatymas taikytinas indėlių, priimamų iš fizinių asmenų, atvejais, kai bendrai per kalendorinius metus priimamų indėlių vertei taikoma 30000 eurų arba ją atitinkančios sumos užsienio valiuta riba ir sukaupta indėlio, palūkanų ar kita mokėtina suma yra grąžinama tik į kliento kredito įstaigoje turimą sąskaitą, iš kurios buvo pervedamos lėšos indėliui laikyti, kaip nurodyta keičiamo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

Tuo atveju, jeigu klientas pageidauja, kad indėlis būtų grąžintas į kitą nei keičiamo įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą sąskaitą ar kitais būdais (pvz., išmokant grynais pinigais), kliento tapatybė turėtų būti nustatoma taikant įprastas tapatybės nustatymo procedūras, kaip aprašyta keičiamo įstatymo 10 ir 12 straipsniuose.

Įgyvendinus siūlomą pakeitimą būtų skatinamas indėlio produkto naudojimasis ir konkurencija tarp kredito įstaigų teikiant indėlio priėmimo paslaugas, taip pat supaprastintų klientų galimybes pasirinkti jam ekonomiškai priimtiniausią kredito įstaigą, kurioje patogiu būdu būtų padedamas ir grąžinamas indėlis.

 

Pasiūlymas:

Papildyti 15 straipsnio 1 dalį nauju 10 punktu ir jį išdėstyti taip:

„10) indėlių, priimamų iš fizinių asmenų, atvejais, kai bendrai per kalendorinius metus priimamų indėlių vertei taikoma 30000 eurų arba ją atitinkančios sumos užsienio valiuta riba ir sukaupta indėlio,  palūkanų ar kita mokėtina suma yra grąžinama tik į kliento kredito įstaigoje turimą sąskaitą, iš kurios buvo pervedamos lėšos indėliui laikyti, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalies 2 punkte.“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

               4.             

Seimo nariai Andrius Palionis ir Mykolas Majauskas, 2017-06-09

22

5

 

 

Argumentai:

Sąvoka „Elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininkus <...>“ yra tikslintina, nes pagal galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis) elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimų įstaigos, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, gali teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje tik įsteigusios filialus, per tarpininką, fizinį ar juridinį asmenį, ar neįsteigus filialo. Taigi, teisės aktai nenumato įsisteigimo ne filialo forma galimybės.

 

Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 22 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:

„5. Elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininką, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje per tarpininkus, fizinius ar juridinius asmenis, privalo Lietuvos Respublikoje įsteigti arba paskirti pagrindinį kontaktinį asmenį, kuris vykdo šio įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus reikalavimus, palaiko ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir jos prašymu teikia dokumentus ir informaciją, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencija. Apie kontaktinį asmenį ne vėliau kaip per 14 darbo dienų nuo šio asmens įsteigimo ar paskyrimo turi būti raštu pranešta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

               5.             

Seimo nariai Andrius Palionis ir Mykolas Majauskas, 2017-06-09

36

8

 

 

Argumentai:

Sąvoka „<...> Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotos finansų įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba teikiančios paslaugas per tarpininką <...>“ yra tikslintina, nes pagal galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis) tik elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimų įstaigos, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, gali teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje per tarpininką, fizinį ar juridinį asmenį. Taigi, ši nuostata taikytina ne visoms valstybėse narėse licencijuotoms finansų įstaigoms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje, o tik elektroninių pinigų įstaigoms ir mokėjimo įstaigoms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje. Kitos šių finansų rinkos dalyvių, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, finansinių paslaugų teikimo galimybės Lietuvos Respublikoje yra įsteigus filialą arba neįsteigus filialo. Taigi, teisės aktai nenumato įsisteigimo ne filialo forma galimybės.

 

Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 36 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:

„8. Jei Priežiūros institucija, vadovaudamasi gauta informacija nustato, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotos finansų įstaigos, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurios yra įsteigtos ne filialų forma Lietuvos Respublikoje arba per tarpininką, elektroninių pinigų įstaigos ir mokėjimo įstaigos, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje, teikiančios paslaugas Lietuvos Respublikoje per tarpininkus, fizinius ar juridinius asmenis, nesilaiko arba yra pagrindas manyti, kad nesilaikys šio įstatymo, priežiūros institucijos teisės aktų ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją, priežiūros institucija informuoja apie tai užsienio valstybės, kurios jurisdikcijai priklauso ši finansų įstaiga, priežiūros instituciją, prašydama imtis visų galimų veiksmų daromiems ar galimiems pažeidimams pašalinti.“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

            6.            3.

Seimo narys Andrius Palionis, 2017-06-09

9

1

3

 

Argumentai:

Pritartina Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išsakytiems argumentams dėl poreikio griežtesniam grynųjų pinigų operacijų valiutos keitimo srityje reglamentavimui, atsižvelgiant į  2015 m. atlikto Lietuvos Respublikos nacionalinio pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimo rezultatus, pagal kuriuos viena didžiausių pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos rūšių Lietuvoje yra grynųjų pinigų operacijų skaičius. Dabartinė 6 000 eurų keičiamų grynųjų pinigų sumos riba kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui yra per didelė – reikšminga sandorių dalis tampa nematoma ir nestebima priežiūros institucijų, o praktikoje pasitaiko piniginių operacijų skaidymo atvejų, kai atliekama keletas operacijų, kurių suma tik šiek tiek mažesnė nei 6000 eurų, siekiant išvengti dideles pinigų sumas keičiančių asmenų tapatybės nustatymo procedūrų. Lietuvai, kaip Europos Sąjungos valstybei, turinčiai sienas su valstybėmis ne Europos Sąjungos narėmis, itin svarbu tinkamai stebėti valiutos konvertavimo sandorius, todėl tinkamas kliento ir naudos gavėjo atskleidimas grynųjų pinigų keitimo sandoriuose užtikrins reikalingą skaidrumą valiutos keitimo srityje.

Tačiau manytina, kad Įstatymo projekte siūloma nustatyti 1 000 eurų suma, nuo kurios valiutos keityklos turės pareigą atlikti kliento tapatybės nustatymo procedūras, yra per žema. Siūlytina Įstatymo projekte įtvirtinti, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybė nustatoma prieš keičiant grynuosius pinigus, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 3 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, taip dvigubai sumažinant šiuo metu taikomą 6 000 eurų keičiamų grynųjų pinigų sumos ribą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui.

 

Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip:

“3) prieš atliekant valiutos keitimo operacijas (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais, jeigu perkamų arba parduodamų grynųjų pinigų suma lygi arba viršija 1 000 3 000 eurų sumą ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu;”.

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

            7.            4.

Seimo narys Andrius Palionis, 2017-06-09

9

11

5

 

Argumentai:

Pritartina Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išsakytiems argumentams dėl poreikio griežtesniam grynųjų pinigų operacijų valiutos keitimo srityje reglamentavimui, atsižvelgiant į  2015 m. atlikto Lietuvos Respublikos nacionalinio pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimo rezultatus, pagal kuriuos viena didžiausių pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos rūšių Lietuvoje yra grynųjų pinigų operacijų skaičius. Dabartinė 6 000 eurų keičiamų grynųjų pinigų sumos riba kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui yra per didelė – reikšminga sandorių dalis tampa nematoma ir nestebima priežiūros institucijų, o praktikoje pasitaiko piniginių operacijų skaidymo atvejų, kai atliekama keletas operacijų, kurių suma tik šiek tiek mažesnė nei 6000 eurų, siekiant išvengti dideles pinigų sumas keičiančių asmenų tapatybės nustatymo procedūrų. Lietuvai, kaip Europos Sąjungos valstybei, turinčiai sienas su valstybėmis ne Europos Sąjungos narėmis, itin svarbu tinkamai stebėti valiutos konvertavimo sandorius, todėl tinkamas kliento ir naudos gavėjo atskleidimas grynųjų pinigų keitimo sandoriuose užtikrins reikalingą skaidrumą valiutos keitimo srityje.

Tačiau manytina, kad Įstatymo projekte siūloma nustatyti 1 000 eurų suma, nuo kurios valiutos keityklos turės pareigą atlikti kliento tapatybės nustatymo procedūras, yra per žema. Siūlytina Įstatymo projekte įtvirtinti, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybė nustatoma prieš keičiant grynuosius pinigus, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 3 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, taip dvigubai sumažinant šiuo metu taikomą 6 000 eurų keičiamų grynųjų pinigų sumos ribą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymui.

 

Pasiūlymas:

Pakeisti keičiamo įstatymo 9 straipsnio 11 dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip:

„5) per parą atlieka kelias valiutos keitimo (perkant arba parduodant valiutą) grynaisiais pinigais operacijas, kurių suma lygi arba viršija 1 000 3 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta;“.

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

               8.             

Seimo narys Andrius Palionis, 2017-06-09

2

 

 

 

Argumentai:

Siekiant nustatyti pasirengimo įgyvendinimui laikotarpį finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams, kurie nustato savo kliento ar naudos gavėjo tapatybę tiesiogiai jam nedalyvaujant naudodamiesi trečiųjų šalių informacija, siūlytina atidėti Įstatymo projekto 13 straipsnio taikymo terminą.

 

Pasiūlymas:

Papildyti Įstatymo projekto 2 straipsnį nauja 6 dalimi ir ją išdėstyti taip:

“6. Šio įstatymo 1 straipsnyje nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 13 straipsnį finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai taiko nuo 2017 m. spalio 1 d.”

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

               9.             

Seimo narys Tadas Langaitis, 2017-06-12

10

1

6

 

Argumentai:

Projekto 10 str. kaip vieną iš privalomų asmens tapatybės dokumento rekvizitų siūloma nustatyti pilietybės informacija. Tokio reikalavimo nėra 2015 m. gegužės 20 d. Direktyvoje (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų, taip pat nėra dabar galiojančiame Įstatyme ir nėra aišku kodėl Projektu yra siūloma nustatyti tokį reguliavimą. Kuriant naujas ir griežtesnes nei esamos teisės normos, institucijos turėtų įvertinti ar keliamų tikslų negali pasiekti kitomis priemonėmis.

Pilietybės informacijos surinkimo tikslą neabejotinai galima pasiekti kitomis priemonėmis. Duomenis apie pilietybę kaupia LR Gyventojų registras, iš kurio duomenis galima gauti automatiniu būdu. Naujo asmens tapatybės dokumento duomens įtvirtinimas nėra būtinas ir yra perteklinis. Tokio reikalavimo įtvirtinimas praktiškai reiškia, kad asmens tapatybės dokumentais Lietuvoje būtų pripažinti tik LR piliečio pasas ir asmens tapatybės kortelė. Toks reikalavimas užkerta galimybes ateityje asmens tapatybės dokumentu pripažinti kitus saugius dokumentus, pavyzdžiui naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimus.

 

Pasiūlymas:

Išbraukti Projekto 10 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir šią dalį išdėstyti taip:

„1. Finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, nustatydami kliento – fizinio asmens tapatybę, kai ji nustatoma jam dalyvaujant fiziškai, reikalauja iš kliento – fizinio asmens Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės asmens tapatybės dokumento arba leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame yra šie duomenys, patvirtinantys jo tapatybę:

1) vardas (-ai);

2) pavardė (-ės);

3) asmens kodas (užsieniečiui – gimimo data (jeigu yra – asmens kodas ar kita šiam asmeniui suteikta unikali simbolių seka, skirta asmeniui identifikuoti, leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje numeris ir galiojimo laikas, jo išdavimo vieta ir data (taikoma užsieniečiams));

4) nuotrauka;

5) parašas (išskyrus atvejus, jei asmens tapatybės dokumente jis neprivalomas);

6) pilietybė (jei asmuo be pilietybės – valstybę, kuri išdavė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą).“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

           10.             

Seimo narys Tadas Langaitis, 2017-06-12

11

2

1

 

Argumentai:

Projekte numatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vykdydami tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją. Tačiau galimų trečiųjų šalių sąrašas yra apribotas, nes trečioji šalis privalo būti pati nustačiusi kliento tapatybę jam dalyvaujant.

Svarbu pažymėti, kad 2015 m. gegužės 20 d. Direktyvoje (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui  nuotolinis kliento tapatybės nustatymas nelaikomas rizikingesniu nei fizinis kliento tapatybės nustatymas. Todėl turėtų būti laikytina, kad tinkamai nustačius kliento tapatybę nuotoliniu būdu, šia informacija gali naudotis ir kiti subjektai nustatydami to kliento tapatybę, atitinkamai – naudotis trečiosios šalies teikiamais duomenimis, kai trečioji šalis kliento tapatybę nustatė nuotoliniu būdu.

Dabar siūlomas reguliavimas diskriminuoja tapatybės nustatymą naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš nustatytų būdų ir suponuoja, kad tai mažiau saugus tapatybės nustatymo būdas.

 

Pasiūlymas:

Papildyti Projekto 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2. Nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais galima tik tada, jeigu yra visos šios sąlygos:

1) prieš kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymą šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, kliento tapatybė trečiosios šalies buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ar naudojant elektronines priemones, leidžiančias tiesioginį vaizdo perdavimą vienu iš būdų nurodytų šios straipsnio 1 dalies 4 punkte, taip pat, kai kliento tapatybė buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant išduodant elektroninės atpažinties priemonę, veikiančią pagal aukšto arba pakankamo saugumo užtikrinimo lygio elektroninės atpažinties schemą, ar prieš išduodant jam kvalifikuotą elektroninio parašo sertifikatą;“

Spręsti pagrindiniame komitete

 

 

 

6. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

6.1. Sprendimas Iš esmės pritarti iniciatorių pateiktam įstatymo projektui Nr. XIIIP-732 ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, kurioms komitetas pritarė, ir į komiteto pasiūlymus.

6.2. Pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

      1.             

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, 2017-06-14

5

2

 

 

Argumentai:

Vertinant teroristų finansavimo ir pinigų plovimo prevencijos veiklos svarbą tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu mastu, siekiant visuomenės nepakantumo pinigų plovimo procesams augimo, taip pat stiprinant parlamentinę prevencijos veiklos kontrolę įtvirtinti periodinį apibendrintos informacijos teikimą Seimo komitetams pagal kompetenciją apie pinigų plovimo prevencijos priemonių įgyvendinimą, jų veiksmingumą, taip pat minėtos veiklos tendencijas. Atitinkamai papildyti Projektą tai reglamentuojančiomis nuostatomis.

Pasiūlymas:

Papildyti Projektu siūlomos Įstatymo naujos redakcijos 5 straipsnį nauja 2 dalimi ir 5 straipsnį išdėstyti taip:

„1. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba:

1) renka ir registruoja informaciją, kurią šio įstatymo pagrindu privalo teikti finansų įstaigos, kiti įpareigotieji subjektai ir valstybės institucijos, tokia duomenų apimtimi, kuri nurodyta šiame įstatyme;

2) kaupia, analizuoja ir skelbia informaciją, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu ir pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos sistemos veiksmingumu (taip pat ir informaciją, nurodytą šio įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje), ir nacionalinio pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimo rezultatus;

3) analizuoja pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo tendencijas ir modelius;

4) perduoda šio įstatymo pagrindu gautos informacijos analizės metu surinktą informaciją apie galimą nusikalstamą veiką ar nustatytus teisės aktų pažeidimų požymius kompetentingoms valstybės ar užsienio institucijoms, teikia mokesčių administravimo, teisėsaugos ir kitoms valstybės institucijoms informaciją apie kliento pinigines operacijas ir sandorius;

5) atlieka ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo;

6) bendradarbiauja ir keičiasi informacija su užsienio valstybių institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis, įgyvendinančiomis pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones;

7) tvirtina galimo pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijus;

8) teikia pasiūlymus kitoms už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją atsakingoms institucijoms dėl pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos sistemos tobulinimo;

9) informuoja finansų įstaigas ir kitus įpareigotuosius subjektus, teisėsaugos ir kitas valstybės institucijas apie jų pranešimų apie įtartinas pinigines operacijas ar sandorius, apie pastebėtus galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo požymius ar šio įstatymo pažeidimus, analizės ir tyrimų rezultatus;

10) pagal Reglamentą (ES) Nr. 1093/2010, Reglamentą (ES) Nr. 1094/2010 ir Reglamentą (ES) Nr. 1095/2010 bendradarbiauja su Europos priežiūros institucijomis ir teikia joms visą jų užduotims atlikti būtiną informaciją.

2. Šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytą informaciją periodiškai  teikiama Seimo komitetams atsižvelgiant į jų kompetenciją.“

Pritarti

 

      2.             

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, 2017-06-14

6

 

 

 

Argumentai:

Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės saugumo departamentui yra nustatomos funkcijos vykdant teroristų finansavimo prevencijos veiklą, būtina numatyti ir tam tikras teises, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos minėtas funkcijas įgyvendinti. Atitinkamai papildyti Projektą.

 

Pasiūlymas:

Projektu siūlomos Įstatymo naujos redakcijos 6 straipsnį pakeisti ir jį išdėstyti taip:

“6 straipsnis. Valstybės saugumo departamento funkcijos ir teisės įgyvendinant teroristų finansavimo prevencijos priemones

1. Valstybės saugumo departamentas pagal kompetenciją:

1) renka ir analizuoja žvalgybos informaciją, susijusią su teroristų finansavimu;

2) bendradarbiauja su užsienio valstybių institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis, renkančiomis informaciją apie teroristų finansavimą;

32) šio įstatymo 4 straipsnyje išvardytoms institucijoms teikia informaciją apie galimus teroristų finansavimo atpažinimo kriterijus.

2. Valstybės saugumo departamentas ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba bendradarbiauja ir keičiasi informacija įgyvendinant teroristų finansavimo prevencijos priemones.

3. Valstybės saugumo departamentas, vykdydamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, turi teisę:

1) neatlygintinai gauti iš šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų, kitų valstybės institucijų, finansų įstaigų, kitų įpareigotųjų subjektų reikalingus duomenis ir dokumentus apie pinigines operacijas ir sandorius, finansinių ir (ar) mokėjimo priemonių panaudojimą ar kitą informaciją, reikalingą šio įstatymo nustatytoms funkcijoms ir uždaviniams įgyvendinti;

2) gauti iš institucijų, finansų įstaigų, kitų įpareigotųjų subjektų informaciją, susijusią su teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu.“

Pritarti

 

 

7. Balsavimo rezultatai: pritarta bendru sutarimu.

8. Komiteto paskirti pranešėjai: Vytautas Bakas.

 

Komiteto pirmininkas                                                                          (Parašas)                                                                      Vytautas Bakas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Biuro patarėjas Paulius Bačiulis


[1] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekto Nr. 16-9379(2) dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujantis klientas laikomas keliančiu mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę, ir kriterijų, kuriais vadovaujantis laikoma, kad yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, sąrašo, kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių patvirtinimo ir informacijos apie pastebėtus galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo požymius, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus ir priemones, kurių buvo imtasi prieš pažeidėjus, pateikimo tvarkos nustatymo“ pakeitimo numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma.“

[2] https://www.paypal.com/cgi-bin/webscr?cmd=p/acc/seal-CA-unconfirmed-outside.

[3] „Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektas Nr. 16-9379(2) Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujantis klientas laikomas keliančiu mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę, ir kriterijų, kuriais vadovaujantis laikoma, kad yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, sąrašo, kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių patvirtinimo ir informacijos apie pastebėtus galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo požymius, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus ir priemones, kurių buvo imtasi prieš pažeidėjus, pateikimo tvarkos nustatymo“ pakeitimo.

[4] http://www.fntt.lt/data/public/uploads/2016/10/d2_nrv2015.pdf.