LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS ĮSTATYMO NR. I-2044 PAKEITIMO ĮSTATYMO NR. XIV-1722 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO

2023-06-26 Nr. XIVP-2925

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad 2024 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiame naujos redakcijos Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (nuo 2024 m. sausio 1 d. jis vadinsis Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymu) pasirinktas modelis, pagal kurį specializuota Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra likviduojama, o jos funkcijos perduodamos nespecializuotai Lietuvos administracinių ginčų komisijai, negali užtikrinti Lietuvos įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją konvencijos (toliau – Konvencija) 33 straipsnį vykdymo. Projekto aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, kad nėra pateikta jokių duomenų, kaip ir kokia forma yra perduodama institucinė Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patirtis nespecializuotai Lietuvos administracinių ginčų komisijai. Nekvestionuojant ir nevertinant nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiame naujos redakcijos Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme pasirinkto modelio, pagal kurį Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimai privaloma ikiteismine tvarka būtų skundžiami nespecializuotai Lietuvos administracinių ginčų komisijai, ir projekte siūlomo modelio, pagal kurį ginčus dėl atitinkamų sprendimų nagrinėtų Socialinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, santykinių tarpusavio privalumų ir minusų, pabrėžtina, kad projekto aiškinamojo rašto teiginys, jog nuo 2024 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiame naujos redakcijos Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme yra padarytos teisinio reguliavimo klaidos a priori, o pasirinktas modelis negali užtikrinti Lietuvos įsipareigojimų pagal Konvencijos 33 straipsnį vykdymo, yra teisiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad valstybės, šios Konvencijos Šalys, yra įsipareigojusios paskirti ar sukurti struktūrą, skirtą skatinti, apsaugoti ir kontroliuoti šios Konvencijos įgyvendinimą, pagal savo teisines ir administracines sistemas. Paskirdamos ar kurdamos tokį mechanizmą, Konvencijos Šalys, atsižvelgia į principus, susijusius su nacionalinių institucijų, veikiančių žmogaus teisių apsaugos ir skatinimo srityje, statusu ir veikla. Kitaip sakant, valstybės, Konvencijos šalys, yra laisvos pasirinkti teisinį mechanizmą (modelį), skirtą apsaugoti ir kontroliuoti šios Konvencijos įgyvendinimą.

            Vertinant projekto aiškinamojo rašto argumentą, kad nėra pateikta jokių duomenų, kaip ir kokia forma yra perduodama institucinė Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patirtis nespecializuotai Lietuvos administracinių ginčų komisijai, pažymėtina, kad ir projekto nuostatose nėra jokių normų, užtikrinančių Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patirties perdavimą projektu naujai kuriamai Socialinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nors projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad būtina išlaikyti turimą institucinę patirtį, personalo bazę, pačiame projekte šis siekis niekaip neatsispindi ir nėra reglamentuojamas (t. y. nėra jokių nuostatų, užtikrinančių dabar veikiančios institucijos tolesnį veikimą (priėmus atitinkamus sprendimus dėl jos statuso ir veiklos pereinamuoju laikotarpiu) bei turimos institucinės patirties ir personalo bazės išlaikymą.

2. Projektu teikiamas siūlymas sistemiškai nedera su kitomis imperatyviomis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1722, ir 2024 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiomis projektu keičiamo Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) bei Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nuostatomis. Keičiamo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Agentūros priimti sprendimai yra privalomi ir gali būti skundžiami privaloma ikiteismine tvarka Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka ir (ar) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.“, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1722 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „skundai, pateikti Ginčų komisijai iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka. Skundai, pateikti Ginčų komisijai įsigaliojus šiam įstatymui, nagrinėjami Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka.“, o Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo Nr. VIII-1031 2, 3, 5, 11, 13, 14, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1724 3 straipsnyje dėstomo Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad „Lietuvos administracinių ginčų komisija privaloma ikiteismine tvarka nagrinėja skundus (prašymus) dėl Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Agentūra) individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl Agentūros vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus.“ Atsižvelgus į Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą reikalavimą teisėkūroje vadovautis sistemiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, paminėti prieštaravimai šalintini atitinkamai tobulinant projektą ir teikiant Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo Nr. VIII-1031 2, 3, 5, 11, 13, 14, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1724 pakeitimo įstatymo projektą.    

3. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje yra nurodoma, kad ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos ir Agentūros nagrinėja ir sprendžia Socialinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija), o keičiamo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad Komisija yra viešasis juridinis asmuo biudžetinė įstaiga, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šios nuostatos yra teisiškai ydingos dėl kelių priežasčių.

            Pirma, pažymėtina, kad tokio teisinio statuso institucijų ar įstaigų, kaip „institucijos ar įstaigos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės“ nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, nei kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato.

            Antra, pagal Vyriausybės įstatymo 27 straipsnį Vyriausybės komisijos sudaromos Vyriausybės pavestoms užduotims atlikti, ir jos gali būti sudaromos iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, asociacijų, mokslo ir studijų institucijų atstovų, nepriklausomų ekspertų, prireikus ir kitų asmenų. Vyriausybės komisijų darbo organizavimo tvarką nustato Vyriausybės darbo reglamentas (t. y. Vyriausybės komisijos neturi juridinio asmens statuso). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad projekte siūloma ginčų nagrinėjimo institucija niekaip neatitinka Vyriausybės komisijų požymių ir jų veiklą reglamentuojančių nuostatų.

            Trečia, tokia institucija neatitiktų ir Vyriausybės įstaigai keliamų reikalavimų, nes pagal Vyriausybės įstatymo 29¹ straipsnį Vyriausybės įstaiga steigiama dalyvauti formuojant politiką ministrui pavestose valdymo srityse ir ją įgyvendinti (ginčų tarp atitinkamų subjektų sprendimas niekaip negali būti laikomas valstybės politikos formavimo ar jos įgyvendinimo dalimi). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, manytina, kad siūloma socialinių ginčų nagrinėjimo komisijos teisinė forma – biudžetinė įstaiga, ir jos teisinis statusas – „prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės“, atitinkamai įgaliojant Vyriausybę vykdyti jos savininko teises ir pareigas, neatitinka Vyriausybės įstatyme įtvirtintų bendrųjų Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų steigimo ir veiklos nuostatų.

4. Atsižvelgus į keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą Socialinių ginčų komisijos pavadinimą, manytina, kad ir keičiamo įstatymo 32 straipsnio pavadinime turėtų būti nurodytas pilnas šios institucijos pavadinimas – Socialinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (ši ir kelios sekančios pastabos būtų aktualios tik tuo atveju, jeigu nebūtų atsižvelgta į aukščiau išdėstytą 3 išvados pastabą).

5. Nėra aiškus keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios, kad Socialinių ginčų komisija nagrinėja ir sprendžia ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos ir Agentūros, turinys, nes keičiame įstatyme nėra nuostatų, implikuojančių, kad šio įstatymo reguliavimo dalyku galėtų būti ir ginčų, kylančių dėl pagal kitus įstatymus skiriamų ir mokamų išmokų ir pensijų, sprendimas. Manytina, kad ginčai tarp asmenų ir valstybės institucijų, veikiančių ir atitinkamas išmokas ir pensijas skiriančių pagal kitus įstatymus, turėtų būti sprendžiami būtent tuose kituose specialiuose įstatymuose nustatyta tvarka.

6. Siekiant teisės akto glaustumo bei atsižvelgiant į Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatas, keičiamo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių „Komisijos savininkė yra valstybė. Komisija yra viešasis juridinis asmuo biudžetinė įstaiga“ įrašytini žodžiai „Komisija yra iš valstybės biudžeto išlaikoma biudžetinė įstaiga“. Taip pat pažymėtina, kad ši dalis pildytina atsižvelgiant į Biudžetinių įstaigų įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad iš valstybės biudžeto išlaikoma biudžetinė įstaiga steigiama įstatymu arba Vyriausybės nutarimu (t. y. reikėtų aiškiai sureglamentuoti teisines šios institucijos steigimo sąlygas).

7. Siekiant teisės akto glaustumo bei atsižvelgiant į Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatas, keičiamo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies antrasis sakinys brauktinas kaip perteklinis, nes visi šiame sakinyje nurodyti Vyriausybės kaip Komisijos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos įgaliojimai yra aiškiai nurodyti Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje.

8. Projekto 32 straipsnio 3 dalis turėtų būti revizuota bei performuluota iš esmės, laikantis teisinio reguliavimo aiškumo ir nuoseklumo principų.

 Pirma, reikėtų aiškiai nustatyti, kiek narių sudaro Komisiją, kokia Komisijos narių ar Komisijos in corpore kadencijos trukmė ir koks subjektas juos skiria į pareigas ir atleidžia iš pareigų. Pavyzdžiui, galėtų būti įtvirtinta tokia nuostata: „Komisiją sudaro 7 nariai, kuriuos penkerių metų kadencijai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia < (kažkoks subjektas) >“.

Antra, reikėtų aiškiai reglamentuoti Komisijos narių skyrimo į pareigas tvarką. Pažymėtina, kad projekte siūloma nuostata, kad Komisijos pirmininkas ir nariai skiriami į pareigas atrankos-konkurso būdu Valstybės tarnybos įstatyme numatytais pagrindais, o atranką-konkursą į Komisijos pirmininko ir narių pareigas skelbia ir organizuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, yra neaiški ir nederanti su tuo pačiu Valstybės tarnybos įstatymu, į kurį ji ir nukreipia. 2024 m. sausio 1 d. įsigaliosiančio naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje netiesiogiai nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskirtiems valstybės institucijų ir įstaigų vadovams – valstybės pareigūnams, kitiems Vyriausybės paskirtiems valstybės pareigūnams, valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams, taip pat pagal specialiuosius įstatymus įsteigtų komisijų, tarybų, fondų valdybų pirmininkams ir nariams Valstybės tarnybos įstatyme nustatytos priėmimo į pareigas valstybės tarnyboje nuostatos netaikomos. Be to, ir formuluotė „atrankos-konkurso būdu“ ir formuluotė „Valstybės tarnybos įstatyme numatytais pagrindais“ yra netikslios ir neaiškios, nes Valstybės tarnybos įstatyme yra numatyti tik šie priėmimo į pareigas būdai – konkurso būdu arba be jo, o kažkokie skyrimo į pareigas pagrindai (išskyrus skyrimo į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu) Valstybės tarnybos įstatyme apskritai nenumatyti. Galų gale, nelogiška ir nesuprantama pateikus nuorodą į Valstybės tarnybos įstatyme nurodytus skyrimo į pareigas pagrindus, iš karto po šios nuorodos dėstomoje nuostatoje reglamentuoti ir specialią kandidatų atrankos į Komisijos narius tvarką. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, galbūt tikslinga būtų tiesiog nustatyti, kad kandidatus į Komisijos narius konkurso būdu atrenka ir į pareigas priimančiam subjektui teikia Sveikatos apsaugos ministerija, o konkurso skelbimo ir organizavimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras. Taip pat reikėtų aptarti, kiek geriausiai konkurse pasirodžiusių kandidatų teikiama (nes priimantis į pareigas subjektas turėtų teisę pats priimti galutinį sprendimą dėl Komisijos narių skyrimo), kokios pasekmės kiltų tuo atveju, jeigu kandidatų į Komisijos narius būtų mažiau nei pačių Komisijos narių (arba mažiau kandidatų nei Komisijos narių surinktų mažiausią reikiamą balų skaičių), arba priimantis į pareigas subjektas neskirtų į pareigas kažkurio ar visų teikiamų kandidatų.

Trečia, reikėtų aiškiai išdėstyti Komisijos pirmininko (ir Komisijos pirmininko pavaduotojo – jeigu toks būtų) rinkimo ir (ar) skyrimo iš Komisijos narių tvarką. Kadangi Komisijos pirmininkas būtų biudžetinės įstaigos vadovas, jo skyrimo į pareigas tvarka turi būti aiškiai sureglamentuota.

Ketvirta, nustatant reikalavimus Komisijos nariams, reikėtų sukonkretinti išsilavinimo reikalavimą, t. y. nurodyti, ar būtinas aukštasis universitetinis, ar aukštasis koleginis išsilavinimas, sukonkretinti reikalaujamą aukštojo mokslo kvalifikaciją, taip pat ir studijų kryptis, kurias baigus įgyta aukštojo mokslo kvalifikacija būtų pakankama.

Penkta, reikalavimus dėl nepriekaištingos reputacijos siūlytina suderinti su nustatytais Valstybės tarnybos įstatyme, arba tiesiog pateikti blanketinę nuorodą į minėtą įstatymą, jeigu būtų nuspręsta, kad Komisijos nariai turi atitikti visas Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, o Komisijos pirmininkas – ir 5 straipsnio 3 dalyje nustatytą sąlygą.

Šešta, reikėtų patikslinti, kad ne mažiau kaip trys Komisijos nariai, turi turėti išsilavinimą, įgytą pabaigus medicininės studijų krypties studijas, ir ne mažiau kaip trys – pabaigus teisės studijų krypties studijas.

9. Tikslintina keičiamo įstatymo 32 straipsnio 4 dalis, kadangi Komisijos pirmininko ir Komisijos narių, kaip valstybės pareigūnų teisinis statusas turi būti reglamentuojamas šiuo įstatymu – Valstybės tarnybos įstatymas valstybės pareigūnų teisinio statuso nereglamentuoja. Be to, pareigūnams taikomos tik kai kurios Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos (žr. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 4 ir 6 dalis), todėl nuostata, kurioje siūloma nustatyti, kad Komisijos pirmininkui ir nariams socialines garantijas apibrėžia Valstybės tarnybos įstatymas, nėra tinkama.

10. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje brauktini pertekliniai žodžiai „Komisijos – viešojo juridinio asmens“.

11. Tikslintina keičiamo įstatymo 32 straipsnio 5 dalis, kadangi Komisijos pirmininkas ir Komisijos nariai yra valstybės pareigūnai. Atsižvelgus į tai, įstatyme turi būti nurodyti aiškiai atskirti imperatyvūs įgaliojimų nutrūkimo pagrindai, ir atleidimo pagrindai, kada į pareigas priimantis subjektas esant tam tikroms aplinkybėms yra įgaliotas pats priimti atitinkamą sprendimą. Pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 32 straipsnio 5 dalies nuostatoje iki dvitaškio apskritai pasirinkta ydinga formuluotė, pagal kurią Komisijos narys ne privalo, o tik gali būti atleistas esant bet kuriai iš šioje dalyje nurodytų sąlygų.  Be to, įgaliojimų nutrūkimo ir atleidimo pagrindus siūlytina derinti su  kituose įstatymuose, kuriuose yra reguliuojami valstybės pareigūnų įgaliojimų nutrūkimo ir atleidimo pagrindai (pvz., Seimo 2023 m. gegužės 25 d. priimtuose Lygių galimybių įstatyme, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatyme, Seimo kontrolierių įstatyme) nurodytais įgaliojimų nutrūkimo ir atleidimo pagrindais ir sąlygomis. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo įstatymuose, atsižvelgus į tai, kad ir Darbo kodekse nebeliko atleidimo pagrindo dėl laikinojo nedarbingumo (kai nedirbama dėl laikinojo nedarbingumo ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių) nurodomas atleidimo pagrindas – kai dėl sveikatos būklės nebegali eiti pareigų. Siekiant teisinio aiškumo, taip pat reikėtų reglamentuoti naujų Komisijos narių skyrimo į pareigas tvarką, kai Komisijos narių įgaliojimai nutrūksta nesibaigus kadencijai.

12. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 5 dalies nuostatoje iki dvitaškio vietoj žodžių „prieš terminą“ siūlytina įrašyti žodžius „nesibaigus kadencijai“, o šios dalies 5 punkte – apibrėžti šiurkštaus Komisijos nario pareigų pažeidimo turinį. Taip pat ši dalis turėtų būti papildyta pagrindais, kada Komisijos narys atleidžiamas iš pareigų, kai nebeatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, arba kai dirba kitą darbą, kuris trukdo vykdyti tiesiogines pareigas Komisijoje arba sukelia interesų konfliktą (pagal šio straipsnio 6 dalį).

13. Tikslintina keičiamo įstatymo 32 straipsnio 6 dalis, atsižvelgus į tai, kad pagal šiuo metu galiojančio Darbo kodekso nuostatas, darbovietės neskirstomos į pagrindinę ir antraeilę. Be to, šioje dalyje tikslintina nuoroda į įstatymo pavadinimą (2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas) bei šiame įstatyme apibrėžiamas sąvokas (apibrėžiama sąvoka ,,interesų konfliktas“, bet ne ,,interesų konflikto rizikos“).

14. Tikslintina keičiamo įstatymo 32 straipsnio 7 dalis, kadangi Seimas 2023 m. gegužės 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 pakeitimo įstatymą Nr. XIV-2012 (jo įsigaliojimas numatytas 2024 m. sausio 1 d.), kuriuo šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija ir pavadintas Lietuvos Respublikos valstybės pareigūnų darbo užmokesčio įstatymu. Be to, šis įstatymas nustato tik valstybės pareigūnų darbo užmokesčio dydžius (darbo apmokėjimo sąlygos jame nėra nustatomos).

15. Pažymėtina, kad 2023 m. gegužės 25 d. Seime buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymas Nr. XIV-1985, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymas išdėstytas nauja redakcija ir kurio įsigaliojimas numatytas 2024 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad „Valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių ir pareigybių sąrašus valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose nustato valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai <...>“. Atsižvelgus į tai, tikslintinas keičiamo įstatymo 32 straipsnio 9 dalies paskutinis sakinys, numatant, kad Komisijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių ir pareigybių sąrašą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka nustato Komisijos pirmininkas.

16. Keičiamo įstatymo 33, 34 ir 35 straipsniuose siūloma reglamentuoti skundų  padavimo ir nagrinėjimo, Komisijos sprendimų apskundimo tvarką bei nustatyti, kad Komisijos sprendimai yra privalomi. Projektu teikiami siūlymai neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte keliamo reikalavimo teisėkūroje vadovautis aiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Pažymėtina, jog projektu siūlomas teisinis reguliavimas yra neišsamus, kadangi jame stokojama nuostatų, kurios leistų užtikrinti sklandų skundų nagrinėjimą. Pavyzdžiui, keičiamo įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „skundas (prašymas) Komisijai gali būti paduodamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo raštiško Agentūros priimto sprendimo gavimo dienos“, iš ko sektų, jog tuo atveju, jeigu Agentūra apskritai jokio sprendimo nepriimtų skundas Komisijai negalėtų būti paduodamas; keičiamo įstatymo 35 straipsnyje siūloma nustatyti, kad „įsiteisėjęs Komisijos sprendimas yra privalomas ginčo šalims ir institucijoms“, tačiau nereglamentuojama, kada Komisijos sprendimas įsiteisėja; keičiamo įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad „Komisijos sprendimo apskundimas teismui Komisijos sprendimo vykdymo nesustabdo“, nors paprastai skundžiamas sprendimas įsiteisėja praėjus jo apskundimo terminui ir tik sprendimui įsiteisėjus jis yra vykdomas. Atsižvelgus į tai, kad aptariami teisiniai santykiai yra išsamiai sureguliuoti Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymu, projekte dėstomos keičiamo įstatymo 33, 34 ir 35 straipsnių nuostatos iš esmės tobulintinos įvertinus minėtame įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą.

17. Atsižvelgus į tai, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija formuoja neįgaliųjų socialinės integracijos politiką, manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės nuomonė.

18. Projektas taisytinas vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijomis, patvirtintomis teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“.

18.1. Projekto 1 straipsnio pavadinime po žodžio „papildymas“ įrašytinas žodis „nauju“.

18.2. Projekto 1 straipsnio 1 dalies pakeitimų esmė dėstytina taip: „Papildyti 1 straipsnyje išdėstytą Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymą nauju VII skyriumi“.

18.3. Projekto 1 straipsnio 2 dalis, kuri turėtų būti dėstoma po 1 dalies dėstomosios dalies, dėstytina taip: „Buvusį 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo VII skyrių laikyti VIII skyriumi“.

18.4. Projekto 1 straipsnis pildytinas 3 dalimi, reglamentuojančia buvusį 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 33 straipsnio pernumeravimą 37 straipsniu.

18.5. Nei vienoje iš projekto 1 straipsnio struktūrinių dalių nereikia dėstyti nei pernumeruoto skyriaus pavadinimo, nei pernumeruoto 33 straipsnio redakcijos.

18.6. Naujame VII skyriuje dėstytini 33-36 straipsniai, o ne 32-35 straipsniai, nes 32 straipsnis yra paskutinis nekeičiamo įstatymo VI skyriaus straipsnis.

Departamento direktorius                                                                                      Dainius Zebleckis

A. Dulevičiūtė-Akimovienė, tel. (8 5) 239 6164, el. p. akvile.duleviciute@lrs.lt

E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6536, el. p. [email protected]

I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]