PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Gerbiamieji, šiandien švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną – dieną, kuri pakeitė Lietuvos valstybės ateitį. Pradedame iškilmingą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimą.

M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato vyriausiasis specialistas). Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Giedamas Lietuvos valstybės himnas

PIRMININKĖ. Gerbiamieji, į iškilmingą minėjimą atvyko: Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius su ponia, Prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikoje akredituoti užsienio valstybių ambasadoriai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai, Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Lietuvoje išrinkti Europos Parlamento nariai ir kitų Europos Sąjungos institucijų aukščiausi pareigūnai, deleguoti iš Lietuvos, Lietuvos bažnyčių hierarchai ir atstovai, Lietuvos kariuomenės vadas, Konstitucinio Teismo teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas, buvę Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkai ir buvę ministrai pirmininkai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Pirmosios Vyriausybės nariai, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo Tarybos nariai, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę artimieji, Seimui atskaitingų valstybės institucijų vadovai, Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovai, pagrindinių kariuomenės rūšių ir pajėgų vadai, mūsų sąjungininkai – NATO padalinių atstovai, miestų ir rajonų savivaldybių merai, tautinių bendrijų atstovai, kovotojai už Lietuvos laisvę, Sąjūdžio dalyviai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, mokslo premijos laureatai, kiti didžiai gerbiami svečiai, taip pat svečiai iš Ukrainos Aukščiausiosios Rados.

PIRMININKAS (V. GEDVILAS, DPF*). Gerbiamieji, maloniai kviečiu tarti žodį Seimo Pirmininkę L. Graužinienę.

Seimo Pirmininkės Loretos Graužinienės įžanginis žodis

L. GRAUŽINIENĖ. Gerbiamieji Lietuvos žmonės, Jūsų Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidente, Ministre Pirmininke, Prezidente Valdai Adamkau, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, gerbiamieji kolegos Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nariai, šio iškilmingo minėjimo garbūs svečiai ir dalyviai!

1990 metų kovo 11-osios vakarą demokratiniuose rinkimuose išrinkti Tautos atstovai pasirašė dokumentą, pradėjusį naują mūsų Tautos ir valstybės raidos etapą. Po ilgų okupacijos dešimtmečių buvo atkurta mūsų valstybė. Tai suteikė galimybę Tautai pačiai spręsti savo gyvybinius klausimus.

Kviečiu tylos minute pagerbti visus už Lietuvos laisvę žuvusius didvyrius, į Amžinybę jau išėjusius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, taip pat visus, kurie ryžtingai kovojo už mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimą, kurie nuoširdžiu kasdieniu savo darbu iki gyvenimo pabaigos tikėjo ir kūrė naują laisvą nepriklausomą Lietuvą.

Tylos minutė

Per 26-erius valstybės kūrimo metus mes padarėme tikrai daug ir turime kuo didžiuotis. Lietuva grįžo į pasaulio valstybių bendriją kaip visateisė jos narė ir užima joje deramą vietą. Tokia mūsų valstybės sėkmė prieš pusšimtį metų atrodė kaip tolima ir graži svajonė.

Savąją valstybę atkūrėme tam, kad būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos tiek visos Tautos, tiek kiekvieno individo raiškai. Tam, kad valstybė atliktų šią paskirtį, reikalinga stipri pilietinė visuomenė.

Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Vietos bendruomenių metais. Džiaugiuosi ir vertinu šią iniciatyvą. Matau jos didelę prasmę ir būtinybę. Žmonių būrimasis į bendruomenes pagal gyvenamąją vietą yra svarbi sąlyga stiprėti pilietinei visuomenei, kuri suprantama pirmiausia kaip piliečių gebėjimas jungtis į nuo valstybės nepriklausančias asociacijas ir aktyviai domėtis viešaisiais reikalais.

Veikdami bendruomenėje, žmonės sukuria tam tikrą socialinių santykių tinklą. Jis yra audžiamas iš narystės jausmo, bendro elgesio normų, kaimynystės ryšių, savanoriškos veiklos ir, svarbiausia, pasitikėjimo vieni kitais. Šis santykių tinklas sukuria vadinamąjį socialinį kapitalą – tam tikrus socialinius išteklius, kurie padeda žmogui spręsti ne tik asmeninio, bet ir bendruomenės gyvenimo klausimus ir problemas. Tokių galimybių žmonės neturėtų veikdami po vieną.

Lietuvoje šiuo metu veikia apie 1 800 vietos bendruomenių. Regėdami šią gražią mūsų piliečių veiklą, turime klausti, ar mes – valstybės politikai ir karjeros tarnautojai – darome viską, kas nuo mūsų priklauso, kad vietos bendruomenės taptų tikrąja pilietine jėga, galinčia atstovauti žmonių interesams ir padėti vietos savivaldos institucijoms spręsti kasdienes gyventojų problemas. Vietos bendruomenių stiprybė įgyja naują reikšmę pasikeitus geopolitinei padėčiai, kai mūsų Rytų kaimynė Rusija ėmė laužyti tarptautinės politikos taisykles ir kai į Europą plūsta šimtai tūkstančių karo pabėgėlių. Stipri bendruomenė kartu su vietos valdžia sudaro organizacinę struktūrą, galinčią padėti įveikti naujus iššūkius ir kartu didinti bendruomenės narių saugumo jausmą. Savo ruožtu aktyvi veikla bendruomenėje ugdo piliečių patriotiškumą. Noriu tikėti, kad šie Vietos bendruomenių metai būtų įsimintinas pilietiškumo postūmis visai Lietuvai.

Gerbiamieji, laikotarpis po Kovo 11-osios – tai naujos mūsų tautos ir valstybės istorija, kurią kuriame mes patys: tiek visi drauge, tiek kiekvienas atskirai. Linkiu mums visiems ir toliau išlikti kūrybingiems kuriant mūsų visuomenės ir valstybės ateitį. Sveikinu su gražia švente – su Kovo 11-ąja. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Nuoširdžiai dėkoju Seimo Pirmininkei. Mielieji, šioje istorinėje salėje prieš 26 metus 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai, išreikšdami Tautos valią, 22 val. 44 min. priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nemažai ištvermės ir žinių iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų, visų Lietuvos Respublikos piliečių pareikalavo po 50 sovietų okupacijos metų toliau kurti Lietuvos ateitį.

Maloniai kviečiu tarti žodį Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, Lietuvos bankų asociacijos vadovą S. Kropą. (Plojimai)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos bankų asociacijos vadovo Stasio Kropo kalba

S. KROPAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamoji Seimo Pirmininke, Prezidente Adamkau, gerbiamieji Vyriausybės, Seimo nariai, valdžios ir tikėjimo bendruomenių atstovai, užsienio svečiai, brangūs kolegos signatarai, visi šio minėjimo dalyviai.

Paskutinį kartą šioje tribūnoje teko kalbėti daugiau kaip prieš 20 metų. Atvirai sakant, šiandien jaudinuosi labiau nei anuomet. Mes, signatarai, tuo metu jautėmės lyg į sostinę atvykę studentai – kūrėme vizijas, karštai diskutavome, patys rengėme teisės aktų projektus. Darėme tai, kas atrodė geriausia, nesižvalgydami į partijų interesus, neprogramuodami savęs rinkimų kampanijai.

Tuomet nuoširdžiai tikėjau: „Duok Dieve, kad Lietuva taptų nepriklausoma, o mes kartu tikrai sukursime konkurencingą ir modernią valstybę, nes mes žinome, kaip tai padaryti.“ Prisipažįstu – buvau naivus. Valstybės kūrimas yra nesibaigiantis procesas. Mes, naujai į politiką atėję signatarai, nuoširdžiai tikėjome, kad žmonėms reikia sakyti tik tai, ką galvoji, ir daryti tik tai, ką sakai. Greitai supratau, kad tai yra trumpiausias kelias pakenkti savo populiarumui tarp rinkėjų.

Mes manėme, kad reformos nėra malonios, todėl viską reikia vykdyti greitai. Iki šiol pasigirsta kaltinimų, kad reformos sugriovė ūkį. Daugelis signatarų asmeniškai dėl to labai išgyveno. Pamenu, kai šviesios atminties profesorius K. Antanavičius, likus keletui savaičių iki jam paliekant šį pasaulį, kamuojamas nerimo dėl vis dar nedžiuginančių ekonomikos plėtros rezultatų, apsilankė pas mane darbe ir klausė: „Stasy, gal ką ne taip padarėme?“ Tuomet ir aš neturėjau argumentuoto atsakymo. Reikėjo laiko šiam reiškiniui suprasti.

Dabar jau žinau, kad tuomet tarptautinių organizacijų ekspertai tiesiog pernelyg optimistiškai vertino sovietinės ekonomikos išsivystymo lygį, todėl naujosios ekonomikos pasiekimai tokiame fone atrodė pernelyg menki. Be to, tokio masto transformaciją paaiškina Kuriamojo griovimo teorija, kurios turinio tuo metu, deja, nežinojome. Ji sako, kad norint iš esmės pakeisti technologijas ar socialinius santykius reikia dekonstruoti esamus ir rasti ryžto pakeisti neefektyvią būseną. Tik peržengus sunkumus galima pereiti į pažangesnį, efektyvesnį būvį, kuris sukuria aukštesnę pridėtinę vertę. Dabar aš nė kiek nesigailiu, kad mes, kaip daug kam atrodo, griovėme. Gailiuosi, kad kartais tą darėm per lėtai ir ne viską iki galo.

Šiandien, minėdami Nepriklausomybės atkūrimo dieną, turime kuo pasidžiaugti. Ką tik Europos statistikos departamento paskelbta informacija rodo, kad pagal BVP vienam gyventojui rodiklį pasiekėme 75 % Europos Sąjungos lygio. Netrukus Lietuva taps turtingųjų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių klubo nare. Lietuvos verslas ir finansų sektorius tapo atsparus permanentiniams šokams buvusio sovietinio bloko valstybėse ir, nepaisant ten vyraujančios gan liūdnos situacijos, mūsų ekonomika toliau auga. Pastaraisiais metais gerokai sustiprinome savo pinigų sistemą, energetinę nepriklausomybę.

Anais laikais galvojome apie stiprią valstybę, bet, prisipažinsiu, šiandienos statistiniai rodikliai yra kur kas geresni, nei tuomet galėjome galvoti. Tačiau žmonės nemąsto makroekonominiais rodikliais. Aš matau, kiek daug mes turime, gavome, uždirbome, sukaupėme ir kaip nevykusiai visu tuo naudojamės. Besikeičiančiame pasaulyje atsiranda vis naujos griaunančios technologijos. Socialiniame ir ekonominiame gyvenime efektyvūs veiklos modeliai gali būti palaikomi tik operatyviai pritaikant prie besikeičiančios aplinkos. Valstybės kūrimo procese reikalingos nuolat atnaujinamos atskirų sričių vizijos. Dabar, kaip ir anuomet, reikalingi svajotojai, idealistai ir vizionieriai.

Mums niekas netrukdo siekti šalies valdymo kokybės kaip Singapūre, valstybės tikslų ir bendruomeninių interesų reikšmės supratimo kaip Izraelyje, valstybės bei privataus ūkio turto aktyvų valdymo kokybės kaip Kuveite. Deja, praleistų galimybių yra daug. Sakyčiau, per daug.

Metų metus vykstančios batalijos dėl švietimo sistemos modelio tiesiog gąsdina. Nepaprastai gerbiu Lietuvos mokytojus ir esu jiems dėkingas už mano ir mano vaikams suteiktas žinias ir įgūdžius, tačiau man neramu dėl savo anūkų, nes nežinau, kokį išsilavinimą nuolat kintančioje Lietuvos švietimo sistemoje jie gaus. Jei norime švietimo kokybės pagerėjimo, griaukime ir statykime, tačiau tai reikia daryti ryžtingai.

Politikų ir profsąjungų diskusijoje visai negirdėti susirūpinimo mokiniu, jo išsilavinimo kokybe, prarandamu konkurencingumu, palyginti su kitomis valstybėmis. Mokiniai, rodos, yra tik įrankis kovoje dėl mokyklų renovacijos ar mokinio krepšelio. Profsąjungos, deja, į derybas neatnešė jokių pažangių šalių patirties pavyzdžių. Politinės partijos, deja, taip pat rypauja tik dėl mokytojų atlyginimų.

Švietimo politika nėra vienintelė stringanti nerezultatyviose kalbose. Sveikatos apsauga, turinti puikų aukštos kvalifikacijos personalą ir reikalingą įrangą, kenčia dėl neformalios apmokėjimo sistemos ir didėjančių eilių, socialinė sistema vis labiau skatina išlaikytinius ir tampa stabdžiu darbo vietoms kurti. O juk visos šios sritys ir yra svarbiausios, kai kalbame apie šalies gyventojų bendrą pasitenkinimą valstybe.

Būtų keista, jei nepasakyčiau apie bankus. Pasakysiu. Bankai per tuos nepriklausomybės metus ne tik klupinėjo, bet kartais ir griuvinėjo, pati sistema darė nemažai klaidų. Dalis visuomenės bankų nemėgsta, ir tai yra suprantama. Gauta skaudžių pamokų, kurias, esu tikras, sektorius ir valstybės institucijos išmoko ir nebekartos. Apmaudu, kad sunkūs metai pagimdė begalę mitų apie bankus ir bankininkystę ir tie mitai yra gajūs iki šiol, o kai kas jais mielai naudojasi siekdami verslo tikslų ar politinių dividendų.

Informacinio karo prieš Lietuvą dalis yra ir skatinamas entuziazmas, kaip išguiti skandinaviškus bankus ir šio sektoriaus investicijas iš šalies, ir tai yra bendras scenarijus, kaip priešintis pažangai ir darbo vietas skatinančioms investicijoms bet kurioje srityje. Deja, neturime labai aiškaus paveikslo ir vizijos, kokios bankininkystės Lietuvai reikia, ir noro imtis jos kūrimo žingsnių. Tačiau mitams abejinga statistika rodo, kad bankai yra strateginis šalies ūkio sektorius, pritraukęs didžiausias privačias užsienio investicijas Lietuvoje, padedantis įdarbinti žmonių sutaupytus pinigus, finansuojantis verslą ir strateginius valstybės projektus, vienas didžiausių ir patraukliausių darbdavių ir mokesčių mokėtojų. Lietuvos bankininkystė yra gerai vertinama užsienio ekspertų, o pati sistema įrodė esanti atspari išorės ir vidaus šokams.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kas mane labiausiai stebina ir nuvilia pastaruoju metu, – politikavimas. Sąjūdžio metais mes visi buvome politikai, tačiau politika buvo nukreipta viena kryptimi – Lietuvos naudai. Šiandien tokių politikų, atrodo, visai nedaug, tačiau procesų ir institucijų, dirbančių politikai, skaičius tiesiog glumina. Labai nuvilia, kai politikavimas persikelia į ekonomiką ir verslą reguliuojančių institucijų darbuotojų galvas ir iš jų girdžiu: „Kokie Jūsų reitingai, kokius pasiūlymus aš galiu pateikti politikams?“ Reitingai? Ar mes jau atsidūrėme televizijos projekte, kurio išlikimą lemia vienintelis faktorius – reitingai? Ar mes visi jau esame šou verslo dalis?

Manau, kad ne. Todėl neleiskime nusivylimui persikelti į kūrybingą, drąsią ir jauną Lietuvą, besididžiuojančią Lietuvos pasiekimais ir norinčią prisidėti prie jos klestėjimo. Vizijos „veža“, suteikia prasmės atliekamiems darbams ir pasitenkinimo pasiektais rezultatais. Nebijokime nuolat svajoti apie Lietuvą, kuri visiems miela, ir leiskime išsimokslinusiai ir jaunatviškai kartai kurti Lietuvos valstybę. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS (G. KIRKILAS, LSDPF). Nuoširdžiai dėkoju Nepriklausomybės Akto signatarui S. Kropui. Gerbiamieji, daugelį metų tikėjimas savo valstybės ateitimi, kaip ir malda (taip buvo ir Kovo 11-ąją), mus stiprina ir padeda įveikti visus sunkumus. Maloniai kviečiu tarti žodį vyskupą, Vilniaus arkivyskupijos generalinį vikarą A. Poniškaitį. Prašom. (Plojimai)

Vyskupo, Vilniaus arkivyskupijos generalinio vikaro Arūno Poniškaičio kalba

A. PONIŠKAITIS. Didžiai gerbiami šios šventės dalyviai, brangūs Lietuvos žmonės! Šiandien kartojame paprastus ir brangius žodžius: Lietuva, laisvė… Jau 26-eri metai, kaip jie suaugę su šia diena, su Kovo 11-ąja. Iki tol buvusi viena iš metų dienų, dabar ji yra svarbi mūsų istorijos data.

Greta Vasario 16-osios ir kitų reikšmingus Lietuvos praeities įvykius menančių dienų ji yra tarsi atramos taškas, į kurį atsirėmę galime iš naujo išgyventi vienybę. Yra kas mus vienija, nors ir esame skirtingi. Turime kuo didžiuotis ir džiaugtis. Yra už ką ir kam esame atsakingi. Tai Lietuva – mūsų Tėvynė, mums dovanota ir patikėta. Šiandien vėl įkvepiame laisvės, kuri turi atsakomybės skonį. Vėl kartojame sau, kad esame tiek laisvi, kiek sugebame prisiimti atsakomybę už save ir vieni už kitus.

Suprantame, kad šios atsakomybės neįmanoma deleguoti tik kitiems, kaip ir negalima jos reikalauti vien iš kitų. Per maža tą atsakomybę kai kada prisiminti ar kitiems priminti, nes tik įgyvendinant ją kasdien laikosi ir auga Lietuva. Lietuvos tvirtumui ypač svarbus jos žmonių tarpusavio ryšys. Kai Kovo 11-ąją vėl kalbame apie meilę Tėvynei, prisimename, kad ši meilė atsiskleidžia ir konkrečiai bendraujant su kitu žmogumi – tos pačios valstybės piliečiu.

Vienas iš Evangelijos palyginimų pateikia ne žodžiais deklaruotos, bet praktiškai įgyvendintos atsakomybės, solidarumo pavyzdį. Tai palyginimas apie gailestingąjį samarietį. Kelyje iš Jeruzalės į Jerichą guli žmogus, apiplėštas, apnuogintas, pusgyvis. Vienas po kito jį pastebi du praeiviai ir nueina kita kelio puse. Trečiasis sustoja ir parodo gailestingumą, kuris peržengia visus galimus logiškus pasiteisinimus: „nepažįstu jo“, „jis man svetimšalis“, „galbūt pats kaltas“, „gal jis koks nors niekadėjas“, „man nepakeliui“, „skubu“, „kodėl aš?“ ir t. t. Gailestingasis samarietis nelaimės ištiktajam suteikia tai, kas būtina: imasi atsakomybės ir tiesiog parodo žmoniškumo – nuplauna ir aptvarsto žaizdas, nugabena į užeigą ir pasirūpina slaugymu.

Šis pavyzdys galėtų paskatinti mus kitokiu žvilgsniu pažvelgti į savo gyvenimo kelius, kryžkeles ir pakeles, kad pastebėtume kitą, kad nepagailėtume jam būtino laiko, kantrybės. Čia atsiveria erdvė visiems gailestingumo darbams ir kūnui, ir sielai. Gailestingumo, kurį įkvepia tikėjimas gėrio pradu kiekviename žmoguje ir kuris neapsiriboja vien „savaisiais“. Įžvelgdamas žmogiškąjį orumą kitame, ir pats augu kaip žmogus.

Katalikų Bažnyčiai šie metai yra Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus metai, kviečiantys piligrimus žengti pro gailestingumo duris, atvertas kiekvienoje katedroje ir kitose šventovėse. Tai kvietimas žengti į atnaujintą, išgydytą santykį tiek su Dievu, tiek su kitais žmonėmis. Šios gailestingumo durys nėra sukamosios durys, kuriose užstrigtume tarsi voverė rate, besisukdami tik apie save, apie savo rūpesčius, nuoskaudas, apie savo reikalus ir interesus. Gailestingumo durys kviečia peržengti slenkstį ir eiti kito link, galbūt ištarti atsiprašymo ar atleidimo žodį, galbūt bendraujant su kitu ar kitais praverstų ir truputėlis „pasninko“ mūsų žodžiuose: kad nežadėtume to, ko tikrai negalėsime ištesėti, kad kategoriškai netvirtintume to, kuo nesame tikri.

Laisvą Lietuvą įsivaizduoju ne kaip greitkelį, kuriuo kai kurie galėtų pasiekti savo tikslus, bet greičiau kaip Baltijos kelią, kuriam nutiesti reikia visų, kiekvieno iš mūsų, rankų. Kaip Kovo 11-oji iš eilinės dienos tapo svarbia mūsų istorijos data, linkiu, kad ir kitame žmoguje vietoj eilinio praeivio išvystume svarbų bendrakeleivį. Mūsų bendrame laisvės kelyje tebūna išlygintos susvetimėjimo, susipriešinimo duobės. „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ (Plojimai)

PIRMININKAS. Nuoširdžiai dėkoju Jo Ekscelencijai vyskupui A. Poniškaičiui. Mielieji, į Kovo 11-ąją ėjome sunkiu išbandymo keliu – per ginkluotą ir neginkluotą kovą, rezistenciją, masinius trėmimus, 45 pabaltijiečių kreipimąsi, Atgimimo laikmetį, uždraustų partijų legalizavimą. Daugeliui Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų tas kelias buvo pažįstamas ir jų pačių nueitas. Lietuva, užvertusi priespaudos laikmetį, atvertusi naują savo valstybės istorijos puslapį, kaip lygiateisė narė įsiliejo į Europos demokratinių valstybių šeimą. Maloniai kviečiu tarti žodį Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, Europos Komisijos narį V. P. Andriukaitį. (Plojimai)

Nepriklausomybės Akto signataro, Europos Komisijos nario Vytenio Povilo Andriukaičio kalba

V. P. ANDRIUKAITIS. Ekscelencija Lietuva ir Ekscelencijos visi čia susirinkę! Nors visai neseniai Lietuvoje buvo įsiplieskusios nedidelės diskusijos dėl vienos ar kitos nepaskirtos premijos, aš šiandien sakau: sveika, Maironio, Brazdžionio ir Marcinkevičiaus Lietuva! (Plojimai) Sveiki, brangūs Lietuvos žmonės, Lietuvos draugai ir bičiuliai! Savo kalbą, skirtą 26-ajam Kovo 11-osios gimtadieniui (žvelgiu į jauną draugą), noriu pradėti nuo gražaus lietuviško žodžio – ačiū. Tariu jį kiekvienam mūsų šalies žmogui – moteriai, vyrui, vaikui, nepaisant amžiaus, tautybės, einamų pareigų. Nesvarbu, kur jūs dabar esate – gimtinėje ar kitoje šalyje, kiekvienas savo nelengvame kelyje, savo mintyse ir darbuose auginate Lietuvą. Žinau, kad kiekvienam ji ypatinga dėl įvairių priežasčių, kiekvienam ji savaip lyg ir skauda, bet Lietuva yra ir, tikiu, bus švyturiu net per didžiausią audrą ar tamsiausią naktį, nes, kaip sakė ne kartą šioje tribūnoje kalbėjęs J. Marcinkevičius, LTSR XI šaukimo deputatas, čia paskelbęs prašymą patvirtinti įstatymą dėl valstybinės lietuvių kalbos, dėl vėliavos: „Neliks duonos su druska, liks Tėvynė.“

Į šį 26-ąjį Kovo 11-osios gimtadienį atsinešiau ir keletą plonų popieriaus lapelių su parašytais tekstais, mat daug lengviau kalbėti Lietuvai remiantis archyvuose užsilikusiais autentiškais liudijimais nei daugeliu išsakomų argumentų, į kuriuos čia pat lengva ranka galima nekreipti dėmesio, tiesiog juos ignoruoti. Be to, šiandieniam dvidešimt penkiamečiam amžininkui smalsu kartais kai ką originalaus pamatyti ir patikėti, kad ir jam istorija gali pateikti įvairių netikėtumų.

Prieš dvejus metus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras įteikdamas man Laisvės kovų neginkluoto pasipriešinimo dalyvio pažymėjimą su dideliu numeriu kartu įteikė ir LTSR KGB bylos apie mane kai kurias archyvų kopijas. Aš pats buvau nustebintas netikėto sutapimo: paskutinis įrašas apie mane byloje padarytas 1990 m. kovo 11 d. Aišku, kaip tik tą dieną, kai mes su kolegomis balsavome už Kovo 11-ąją. Žinoma, įraše pateikta trumputė charakteristika rusų kalba, kad aš revizuoju marksizmą-leninizmą ir aršiai puolu TSKP ir tarybinę vyriausybę. Tiksliai pasakyta, informacija rinkta kruopščiai.

Žinoma, tas tiesa, taip buvo. Bet tiesa ir tai, kad tuo metu, kai toje įstaigoje dar buvo kaupiami duomenys apie mus, Lietuvos žmones, mes šioje įstaigoje (tik ji tuo metu kitaip vadinosi – LTSR Aukščiausioji Taryba) rengėme teisinius dokumentus arba gimimo liudijimą Kovo 11-osios. Aišku, labai smagu pasakyti, kad ir tie archyviniai dokumentai visada brangūs, visada šilti, jie šildo, juose yra tekstai, versijos, sumanymai, kaip mes, aštuoni iš deputatų Sąjūdžio klubo patikėti žmonės, dirbome prie tekstų ir bandėme padaryti taip tiksliai, kad nebūtų jokių kliūčių, kad po to būtų galima balsuoti, priimti, patvirtinti ir pasakyti: „Sveika, Kovo 11-osios Lietuva!“

Pabrėžiu sąmoningai, kad mes į pirmąjį posėdį susirinkome kaip į LTSR XII šaukimo Aukščiausiąją Tarybą. Šiandien tos įstaigos stengiamasi nepaminėti, sudarant įspūdį, kad tokio dalyko kaip tarybų Lietuva nebuvo. O jeigu buvo, tai tada ji buvo kažkieno kito, ne mano, kažkokių kolaborantų, bet ne mūsų, nes mes dirbome Lietuvai, o kažkas kitas atseit kolaboravo.

Tiesa yra paprasta. Tokia tuometinė tarybų Lietuva buvo, buvo su mumis visais. Ji buvo, ir ji vėl su Maironiu, su sugrįžusiu B. Brazdžioniu ir su J. Marcinkevičiumi tapo Kovo 11-osios Lietuva. 1988–1990 metų Lietuva su visais Antrojo atgimimo dalyviais keitė savo istorinę raidą – iš tarybų Lietuvos į Lietuvos Respubliką. Ir tie visi milijonai Lietuvos žmonių iš miestelių ir miestų sąjūdžių, susirinkimų, mitingų, iš Baltijos kelio su šimtais ryškiausių Atgimimo epochos žvaigždžių – nuo A. Juozaičio iki A. Kaušpėdo, nuo A. Terlecko iki V. Adamkaus, nuo J. Marcinkevičiaus iki V. Landsbergio, nuo K. Antanavičiaus, A. Sakalo iki J. Paleckio, A. M. Brazausko ir K. Prunskienės – jie visi suaudė tokią Lietuvą ir nuklojo kelią iš tarybų Lietuvos į šiandienę Respubliką, į tą Respubliką, kurioje auga štai šitas jaunas Lietuvos Respublikos pilietis.

Taigi, jeigu mes taip pažiūrėsime į problemą, atkris rūpestis. Atkris rūpestis skaičiuoti, nagrinėti, blusinėti biografijas ir žiūrėti, kaip čia buvo, kas, kiek ten buvo kolaborantų. Kolaborantų buvo ir jie buvo labai aiškūs. Tai buvo LKP ant TSKP platformos ir visi jedinstveninkai. Tai buvo ta nedidelė dalis, nes būtent tada ir turime brėžti liniją kolaborantų. O visa kita Lietuva buvo mūsų Lietuva. Šiandien mes galime drąsiai pasakyti, matau N. Oželytę, kalbėjusią apie mane Sausio 13-ąją, šiandien ta Lietuva, mūsų Lietuva yra čia. Labai svarbu matyti, kad mes jos nedaliname, audžiame ją kaip vienatinę, kaip vieną juostą – gražią, su visomis spalvomis.

Štai kodėl aš norėčiau pacituoti tris labai svarbius dokumentus, kalbėdamas apie šios dienos Lietuvą.

Pirmasis dokumentas yra Vasario 16-osios Aktas. Jame yra vienas labai svarbus momentas. Lietuvos Taryba pareiškė, kad galutinai valstybės pamatus turi nustatyti Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu išrinktas visų jos gyventojų. Ne lietuvių, ne tam tikros dalies, o visų gyventojų. Kokia demokratinė ir gili įžvalga! Ir tada Steigiamasis Seimas patvirtina 1922 metų Konstituciją kaip parlamentinės demokratinės respublikos Konstituciją. Po to bus įvairių problemų, bus autoritarinis režimas, bus demokratijos laidotuvės, bus daug bėdų iki 1939 metų.

Noriu atkreipti dėmesį į antrą labai brangų dokumentą – į 1949 metų Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją. Tie žmonės ją pasirašė savo gyvybėmis, savo krauju. Žiūrėkite, kaip jie gražiai parašė. Jie rašė: „Lietuvos valstybės atstatymas, iki Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisves ir demokratijos siekius atitinkanti valstybės Konstitucija, vykdomas pagal šioje deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 metų Konstitucijos dvasią.“ Ne 1938 metų, o 1922 metų.

Atkreipkime dėmesį į trečiąjį dokumentą – į 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios vieną straipsnį pirmiausia patvirtino visa tauta, t. y. kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. Žinoma, tai patvirtino plebiscitas. Ta plebiscito tauta pasisakė už tai, už ką mes šiandien jai galime būti labai dėkingi. Bet pažiūrėkime, ką pasakė K. Grinius 1926 m. birželio 8 d.: „Ligi mes Konstituciją gerbsime, ligi jos klausysime, ligi tol mes turėsime šalies ramybę. Prezidento ypatinga pareiga, kaip pasakyta pačiame pasižadėjime, saugoti Konstituciją. Reikia žiūrėti, taip sakant, ne Konstituciją lenkti į save, bet save lenkti į Konstituciją. Iš to išeina, plačiai imant, tolerancijos reikalingumas, priešininko nuomonės ir asmens gerbimas.“

Jeigu žvilgteltume šiandien į Europos Sąjungos konstitucinį principą – teisinės valstybės viršenybę, į įvykius Vengrijoje, Lenkijoje, į sudėtingus debatus dėl konstitucingumo, mes galėtume pasakyti, kad daktaras K. Grinius įžvelgė tiesioginį ryšį tarp 1922 metų Lietuvos, 1948 metų Lietuvos, 1992 metų Lietuvos ir Europos Sąjungos. Žmogaus teisių ir laisvių principas, teisės viršenybė, demokratinė parlamentinė respublika – štai kas yra svarbiausia, kas šiandien vienija visas 28 valstybes.

Aš sveikinu Lietuvą su vienu ypatingu dalyku – su Nobelio taikos premija. Juk Europos Sąjungos nėra be Lietuvos, nėra be Italijos, nėra be kitų, ir Nobelio taikos premija suteikta tam, kad mes visi galėtume pasakyti, kad Lietuva yra žmogaus teisių ir laisvių šalis.

Taigi šiandien galime drąsiai sau pasakyti: teisinė valstybė reiškia, kad žmogaus orumas yra neliečiamas. Vadinasi, kad ir kur būtų, kad ir kokios būtų platinamos slaptos stenogramos, slaptos pažymos, teisinėje valstybėje to negali būti, nes žmogaus orumas neliečiamas. Neliečiamas žmogaus orumas socialiniuose tinkluose, neliečiamas žmogaus orumas niekur – tai pamatinis mūsų visų, čia susirinkusių, principas gerbiant mūsų visų įsitikinimus, skirtingas nuomones ir pasaulėžiūrą. Štai kodėl mes manome ir aiškiai sakome, kad Lietuva eina tik tuo keliu ir Lietuva gali drąsiai pasiryžti ginti žmogaus teises ir laisves, gerbti kiekvieną pilietį.

Tegyvuoja demokratinė parlamentinė Lietuva su kai kuriais pusiau prezidentinės respublikos bruožais, tegyvuoja ši Lietuva, švenčianti šiandien 26-ąjį gimtadienį! Labai ačiū. (Plojimai)

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Nuoširdžiai dėkoju V. P. Andriukaičiui.

Mielieji, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, turėjome kuo greičiau užmegzti tvirtus ir ilgalaikius tarptautinius ryšius su pasaulio demokratinėmis valstybėmis, siekti tarptautinio atkurtos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Tam reikėjo atkaklumo ir kantrybės.

Maloniai kviečiu tarti žodį Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, Seimo narį, pirmąjį Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininką, buvusį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos narį E. Zingerį, kuris daug metų nenuilsdamas tęsia pradėtą darbą šioje srityje. (Plojimai)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Seimo nario, pirmojo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininko, buvusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos nario Emanuelio Zingerio kalba

E. ZINGERIS (TS-LKDF). Aš vis dėlto pradėsiu tradiciškai. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Prezidente Adamkau, Ministre Pirmininke, broliai signatarai, Seimo nariai, bendražygiai! (N. Oželytė: „O seserys?!“) Seserys, gerbiamoji Nijole, seserys irgi.

Aš turėčiau… Po audringos bičiulio, bendražygio V. P. Andriukaičio kalbos, jaučiu, vyksta mano teksto korekcijos. Kas gali paneigti, kad visi mes atkūrėme Lietuvą, kas gali vaikytis (iš manęs tikrai niekada negirdėjote, kad ką nors būčiau kaltinęs per visus savo gyvenimo metus) vieno ar kito savo konkurento Lietuvoje, žeminti savo orumą ir sakyti, kad tas mažiau prisidėjo ar daugiau prisidėjo?

Bet šiek tiek polemizuodamas su ką tik kalbėjusiuoju ir atsakydamas mielajam Vyteniui, sakyčiau, kad, kiek aš atsimenu, Kaune, mano aplinkoje, vaikai vidurinėse mokyklose sakydavo: Suomija (suartas Palangos pasienis, suarta žemė, nes neišleisdavo mūsų prie jūros naktimis sovietai) yra riba, kur pasieksime. Iki karo jie sugebėjo atsispirti, iki karo buvo toks C. Mannerheimas, kuris irgi kartu suomius vienijo, nepaisydamas, kad buvo labai daug lyderių, kitų lyderių, kurie ryžtingai priešinosi. Jūs nepykite, aš galiu ką nors įžeisti šitoje salėje, bet, gerbdamas jūsų lyderystę, pirmiausia gerbdamas S. Lozoraičio milžinišką įnašą, dar jo tėvo gamintus lozoraitiškus pasus, kurie reiškė mūsų pasipriešinimo dvasią, nebuvimą Sovietų Sąjungos piliečiais, vis dėlto viena iš pagrindinių organizuojančių jėgų ir vienu pagrindiniu mūsų Mannerheimu buvo V. Landsbergis. (Plojimai) Niekaip nepavyktų man savo kalbą susiaurinti ir pasakyti, kad kitų bendražygių, kurie buvo puikūs žmonės, kurie prisidėjo iš širdies… Be abejonės, ir pasakyčiau, ypač juos mačiau derybose Maskvoje, derybose su abiem: su demokratine Rusija – B. Jelcinu ir N. Ryžkovo vadovaujama Vyriausybe – kita grupe žmonių, visų partijų žmonių… Visiška tiesa yra, kad sėdėjo delegacijoje R. Ozolas, K. D. Prunskienė, E. Bičkauskas ir profesorius V. Landsbergis, pradėjęs derybas (aš atsimenu, Kremlius, atsidaro tos milžiniškos durys, kur rankenos kažkur viršuje, žmogiškai nepasiekiamos), pasakė: turėsime du protokolus, turėsime du dviejų valstybių – Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos – protokolus, nes mes niekada nebuvome jūsų dalimi, mes niekada nebuvome jūsų dalimi, ir ne mes turime iš jūsų išeiti, o jūs turite iš mūsų išeiti. Žodžiu, tas dalykas buvo, tai yra istorinė tiesa, kalbame apie 1990 metus ir, gerbiamasis Vyteni, apie 17 termopiliškų mėnesių, žinoma, ne tik apie Sausio 13-ąją, bet ir 17 mėnesių, kai mus spaudė visomis išgalėmis pasiduoti ir spaudė nepriimti įstatymų. Beje, ką tik paminėtas plebiscitas, beveik toks referendumas, plebiscito apklausa, reiškė ir mūsų teritorijos vientisumo dalyką, juk plebiscitas patvirtino, kad Lietuva yra tokia, kokie yra tie valstybiniai rėmai.

Kita vertus, dabar, prieš porą dienų, susitikus su rusų demokratais S. Kovaliovu ir kitais, prisiminėme Manežnaja ploščiad, kaip prieš 25 metus ten 500 tūkst. nuostabių Rusijos žmonių su plakatais „Laisvė Lietuvai!“ stovėjo. Užvakar jie paklausė mūsų: kaip jums pavyko atkurti demokratiją, o mums ne? Ir mes ieškojome priežasčių. Aš pasakiau, kad viena iš priežasčių buvo ikikarinė Lietuva, kuri buvo atkurta kaip demokratinė respublika, kaip demokratinė valstybė. Toks buvo pareiškimas Lietuvos, kad Lietuva atkurta kaip demokratinė valstybė 1918 metais. Lietuva buvo mūsų širdyse, todėl mes sugebėjome atsispirti ne mūsų realybei. Liūdna buvo kartu su bičiuliais L. Linkevičiumi ir P. Auštrevičiumi Maskvoje lydėti į aną pasaulį nužudytą B. Nemcovą, didvyrį draugą, ir matyti ne 500 tūkst., o nedidelę eilę prie jo kapo tų šviesių Rusijos žmonių, kurie dar liko ir priešinasi diktatūrai, kuri yra iš esmės grėsmė taikai pasaulyje.

Vis dėlto, atsimindami tuos laikus, turime atsiminti skandinavus. Tai nėra kokia nors tradicinė orientacija į Skandinavijos šalis, jokiu būdu tai nėra per daug aukšti rėmai mums, kadangi jų pilietinė visuomenė kūrėsi per šimtus metų. Tai yra kas kita, tai yra tai, kad jie pasinaudojo XIX amžiuje sukurta visuomene, patikėjo mūsų nuoširdumu, kad mes iš tikrųjų nuoširdžiai atkuriame laisvę mūsų šalyje. Tai buvo islandai, aš buvau toje salėje, mačiau tuos 24 žmones, kurie nusprendė pirmiausia reaguoti į Sausio 13-osios įvykius, pirmas dalykas, o antra, pripažinti mūsų nepriklausomybę ir taip įrodyti pasauliui, kad izoliacija aplink Lietuvą yra suardyta. O po to buvo Danija. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad ne iš jų malonės, ne iš Sovietų Sąjungos vadovų malonės, mes gavome savo antrąjį pripažinimą ir mūsų santykių atkūrimą, o iš laisvų tautų, kurios patikėjo lietuvių tautos autentiškumu ir nuoširdumu, ir tikrumu, jiems tai buvo reali vertybė.

Be jokios abejonės, čia sėdint, diskutuojant su amerikiečių arba kitų šalių sąjungininkais, ateina kareiviai, jauni vyrai ir sako: na kaip, ar tos pačios vertybės (pasiruošę guldyti galvas už jus), ar mus vienija tie patys dalykai? Aš sakau: vienija, vienija tas pats, kadangi Lietuva iš tikrųjų atkurta su didele erdve kitų tautybių žmonėms, su didžiule erdve kitokiai nuomonei. Aš norėčiau priminti, kad nė viena iš Lietuvos partijų nebalsavo prieš mūsų europinę kryptį, o tai reiškia, kad šiandien žiūrėdami, kiek eižėja Europos Sąjunga, spaudžiama dirbtinai sukurtų problemų, mes turėtume pasistengti tuos mūsų Europos Sąjungos namus palaikyti, kadangi tai yra ir mūsų saugumo dalykas. Čia nėra vien ištirpimas tarp Europos tautų, čia nėra kokia nors antroji Sovietų Sąjunga, tai yra mūsų saugumo garantija ir mūsų įsitvirtinimo Vakarų pasaulyje garantas.

Aš norėčiau pasakyti, kad visame šiame kelyje turėjome didelį dialogą su įvairiomis valstybėmis (kaip sakiau, šiais metais minėsime diplomatinių santykių atkūrimo 25-metį), todėl mes turime dar vieną minėjimą. Šalia to, kad mes vieną po kitos minėsime tas pirmąsias šalis, kurios mus pripažino, mes turėsime dar vieną tokį minėjimą, kuris tiesiogiai su mumis nesusijęs, kadangi mes Sovietų Sąjungoje nebuvome, bet tai buvo galutinė Sovietų Sąjungos pabaiga. Gruodžio 8 diena – 25 metai nuo Sovietų Sąjungos pabaigos. Ir žiūrint, kokios aršios kovos vyksta dėl šitos tikrai ne gėrio, o blogio imperijos palaikų palaidojimo… Ir jos vyksta visur, aš atsimenu, Prezidentas M. Saakašvilis yra man sakęs, kad, įvažiavus rusų tankams į Gorio miestą, kareiviai sakydavo vienas kitam tarp tankų 1998 m. rugpjūčio 8 d. – tik nepataikykime į J. Stalino skulptūrą, o ji Goryje buvo milžiniška. Vyko kova dėl galutinio Sovietų Sąjungos palaidojimo. Iš esmės jūs, ko gero, nesutiksite, ne tik todėl, kad ukrainiečių deputatai čia yra, bet N. Savčenko likimas yra lyg ženklas kovos su numirėliu, su Sovietų Sąjunga, ir su ta prievarta, kuri perkelta į ją. Tai yra nelegalus žmogaus pagrobimas ir neteisingas jo teismas. Todėl solidarizuodamiesi su Ukraina, kuri kovoja už tą siaubingos 1917 metų bolševikų imperijos pabaigą, linkėdami jiems sėkmės pasakysiu, kad mes turėsime jėgos palaikyti ir Europos Sąjungą, ir Europos Sąjungos kaimynus šioje nelengvoje kovoje už žmogaus vertybes. Ačiū jums. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkoju kolegai E. Zingeriui.

Mielieji, užaugo nauja karta, kuri ne tik toliau tęsia savo senelių, tėvų pradėtą darbą, bet ir pati aktyviai dalyvauja kurdama Lietuvos valstybės ateitį, siekdama pergalių ir tvirtai pasitikėdama eina naujuoju keliu. Maloniai kviečiu tarti žodį Lietuvos mokinių parlamento Socialinių reikalų komiteto pirmininką, Alytaus Šv. Benedikto gimnazijos gimnazistą R. Štreimikį. Prašom. (Plojimai)

Lietuvos mokinių parlamento Socialinių reikalų komiteto pirmininko, Alytaus Šv. Benedikto gimnazijos gimnazisto Roko Štreimikio kalba

R. ŠTREIMIKIS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Atkuriamojo Seimo nariai, parlamentarai, parlamento svečiai, ponios ir ponai, esu be galo dėkingas už galimybę šiandien kalbėti Lietuvos mokinių balsu.

Kovo 11-oji man asocijuojasi su herojais. Dažnai bijome šio žodžio, mat jis gali skambėti šiek tiek perdėtai. Tačiau neįsivaizduoju, kaip kitaip mes, moksleiviai, galėtume pavadinti žmones, kurių žygiai ir darbai lėmė tai, kad mes net neįsivaizduojame, ką reiškia gyventi ne laisvoje valstybėje.

Šiais mokslo metais mokyklas baigianti abiturientų karta gimė jau septintaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Greičiausiai todėl mes, moksleiviai, dažnai esame kaltinami, kad nevertiname nepriklausomybės, nevertiname laisvės ar netgi Lietuvos. Taip tikrai nėra. Mums iš tiesų be galo svarbu viskas, ką turime, mes branginame Lietuvą ne ką mažiau nei žmonės, išgyvenę okupacijos metus. Mes be galo džiaugiamės laisve, mes džiaugiamės galimybe viešai reikšti savo nuomonę ir laisvai siekti savo tikslų. Tikiu, kad Kovo 11-oji yra ta diena, kuri turėtų paskatinti kiekvieną lietuvį ne tik džiaugtis laisve, bet ir prisiimti su laisve susijusią atsakomybę. Atsakomybę būti šių dienų herojais, atsakomybę valstybei, bendruomenei, šeimai, o, svarbiausia, pačiam sau.

Gerbiamieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, tik jūsų ir žmonių, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę, dėka mes galime būti šių dienų herojais. Deja, dabar, 26-aisiais atkurtos nepriklausomybės metais, vis mažiau ir mažiau tuo naudojamės ir tuo džiaugiamės. Kalbu ne tik apie mokinius, kalbu apie visus lietuvius.

Gerbiamieji Seimo nariai, valstybės tarnautojai, visi lietuviai, kiekvienas jūsų galite būti herojai mums – moksleiviams. Todėl prašau ir linkiu jums prisiimti atsakomybę tiek prieš žmones, kovojusius už Lietuvos nepriklausomybę, tiek prieš mus – ateities kartas. Būtent jūs dabar ir čia kuriate Lietuvą, kurioje gyvensime mes. Todėl kviečiame jus dirbti taip, kad kai po trisdešimties metų mano vietoje stovės koks nors moksleivis, galėtų jau jums pasakyti – dėkui už tai, kad buvote herojai.

Sveikinu jus visus su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena ir linkiu, kad kiekvienas taptume herojumi, kuriančiu savo Lietuvą. Labai dėkoju. (Plojimai)

PIRMININKĖ. Nuoširdžiai dėkoju R. Štreimikiui už labai prasmingus žodžius mums.

Mielieji, prieš 26 metus žodžiai „Lietuva jau laisva!“ buvo lyg paleista strėlė, nešanti mums visiems šią džiugią žinią. Vasario pabaigoje minėjome Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, politinio kalinio, rezistento B. Gajausko 90-metį. Jis net 37 metus, ilgiausiai iš visų Baltijos šalių politinių kalinių, kalėjo sovietiniuose lageriuose už tai, kad kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Kovos nenutraukė net ir sunkiausiomis kalėjimo sąlygomis. Dėkojame už nepalaužiamą jo ryžtą ir tvirtybę. Visų čia susirinkusių vardu sveikiname jus, gerbiamasis Baly Gajauskai, su šia gražia sukaktimi.

Maloniai kviečiu Nepriklausomybės Akto signatarą S. Pečeliūną. Prašom. (Plojimai)

Nepriklausomybės Akto signataro Sauliaus Pečeliūno kalba

S. PEČELIŪNAS. Mielieji čia susirinkę visi garbingi Ekscelencijos prezidentai, ambasadoriai, kolegos signatarai. Man tikrai didelė garbė ir didelis džiaugsmas pasidžiaugti, kad šiandien kartu su mumis mes turime, nesuklysiu pasakydamas, žmogų legendą, su kuriuo kartu dirbome. Tad leiskite šiandien kartu ir pasidžiaugti, ir paskelbti Lietuvos Respublikos visuomeninių, patriotinių, katalikiško jaunimo organizacijų, verslininkų ir kitų sveikintojų, viso sąrašo neskaitysiu, jis ilgas, pasakysiu paprastai – Lietuvos visuomenės Lietuvos nutarimą apdovanoti signatarą B. Gajauską 90-ies metų sukakties proga atminimo ženklu „Lietuvos laisvės žinia“. Jis yra sukurtas pagal paminklą, stovintį šalia Seimo rūmų ir skirtą Kovo 11-ajai.

B. Gajauskas yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu kaip ilgiausiai sovietiniuose lageriuose kalintas už pasipriešinimą okupacijai politinis kalinys – per 37 žiaurius kalinimo metus – už meilę tėvynei, už pastangas ją išlaisvinti. Jis skleidė laisvės žodį ir sugebėjo perduoti į Vakarus slapčia parašytus duomenis apie lagerio tikrovę. Nepaprasta drąsa ir ištvermė sužavėjo Jungtinių Valstijų prezidentą R. Reaganą, kuris asmeniškai siekė jo laisvinimo ir išlaisvino. Jis – Tarptautinės taikos ir laisvės premijos, gautos Hiustone, laureatas.

B. Gajausko veikla komisijoje KGB veiklai tirti, einant Politinių kalinių ir tremtinių laisvės frakcijos pirmininko ir Lietuvos saugumo departamento generalinio direktoriaus pareigas paliko ryškų pėdsaką mūsų istorijoje.

Garbaus amžiaus sulaukusį jubiliatą, savo didybe, dvasios grožiu, išmintimi tapusį lietuvių tautos ir jos valstybės tvirta kolona, nuoširdžiai sveikiname jubiliejaus proga, dėkojame už pasišventimą tėvynei, linkime dvasios tvirtybės, išminties kūrybai, geros sveikatos.

Gerbiamasis Baly, būkite paženklintas Lietuvos laisvės žinia. Tai žinia ir atpildas už viso gyvenimo nuopelnus nuo Lietuvos. Ačiū. (Plojimai)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, politiniam kaliniui, rezistentui Baliui Gajauskui 90-mečio proga įteikiamas atminimo ženklas „Lietuvos laisvės žinia“

PIRMININKAS (V. GEDVILAS, DPF). Tikiu, kad iš protėvių paveldėta kovotojų dvasia mus stiprins ir mums nebus baisūs jokie sunkumai, nes visi kartu esame Lietuvos – savo Tėvynės – šeimininkai, visi kartu kuriame Lietuvos ateitį. Mes žinome – ką sukursime, tą ir turėsime, todėl nepraraskime tikėjimo, kad mūsų šalis bus gražesnė ateinančioms kartoms.

M. STROLYS (Seimo posėdžių sekretoriato vyriausiasis specialistas). Jos Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentė. (Plojimai)

PIRMININKĖ (L. GRAUŽINIENĖ). Dėkojame visiems, dalyvavusiems iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime. Kviečiu aktyviai dalyvauti ir kituose renginiuose, skirtuose šiai svarbiai dienai paminėti. Dar kartą visi su švente, su mūsų Laisvės diena. Labai visiems ačiū. (Plojimai)

* Santrumpų reikšmės: DPF – Darbo partijos frakcija; LLRAF – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcija; LSDPF – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; MSNG – Mišri Seimo narių grupė; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija; TTF – frakcija „Tvarka ir teisingumas“.