LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PACIENTŲ TEISIŲ IR ŽALOS SVEIKATAI ATLYGINIMO ĮSTATYMO NR. I-1562 12 STRAIPSNIO PAKEITIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO
2023-05-08 Nr. XIVP-2691
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.
1. Projekto 1 straipsniu keičiamo Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 12 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti, kad pacientui teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali būti atsisakoma arba jų teikimas gali būti nutraukiamas ne tik tais atvejais, kai pacientas pažeisdamas savo pareigas sukelia grėsmę savo ar kitų pacientų sveikatai ar gyvybei, arba trukdo kitiems pacientams gauti kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (kaip yra nustatyta galiojančiame įstatyme), tačiau ir tais atvejais, kai pacientas pažeisdamas pareigas sukelia grėsmę asmens sveikatos priežiūros specialisto sveikatai ar gyvybei, arba nederamu ir nepagarbiu elgesiu žemina asmens sveikatos priežiūros specialisto garbę ir orumą. Nekvestionuojant siūlomo reguliavimo, pagal kurį pacientui teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali būti atsisakoma arba jų teikimas gali būti nutraukiamas tuo atveju, kai paslaugų teikimas sukeltų grėsmę asmens sveikatos priežiūros specialisto sveikatai ar gyvybei, atskirai reikėtų įvertinti nuostatą dėl atsisakymo teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas arba jų teikimą nutraukti tuo atveju, kai pacientas nederamu ir nepagarbiu elgesiu žemina asmens sveikatos priežiūros specialisto garbę ir orumą.
Žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Aiškindamas konstitucinę nuostatą, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai). Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, yra išreikštas konstitucinis principas, įvairiais aspektais atsispindintis ir kitose Konstitucijos nuostatose (pirmiausia kitose tos pačios dalies nuostatose, bet ne tik jose), kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla.
Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia apimančią valstybės pareigą užtikrinti medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, lemia nuo žmogaus orumo ir teisės į gyvybę neatsiejama prigimtinė žmogaus teisė į kuo geresnę sveikatą ir socialinė teisė į sveikatos priežiūrą. Žmogaus gyvybė ir orumas yra ypatingos, žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę išreiškiančios vertybės, kurias valstybė yra konstituciškai įpareigota saugoti ir ginti. Akivaizdu, jog žmogaus orumas, teisė į gyvybę ir teisė į kuo geresnę sveikatą yra taip glaudžiai susiję, kad, iš vienos pusės, neužtikrinus deramos sveikatos apsaugos, žmogaus teisės į gyvybę ir jo orumo apsauga taip pat nebūtų visavertė; iš kitos pusės, teisė į gyvybės išsaugojimą ir gelbėjimą, kai jai kyla pavojus, yra neatsiejama, pamatinė prigimtinės žmogaus teisės į kuo geresnę sveikatą dalis.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą Konstitucinio teismo formuojamą doktriną, galima teigti, kad žmogaus sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, Konstitucijos saugoma ir ginama vertybė, todėl įstatymų leidėjas, nustatydamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarką, turi vadovautis pamatine valstybės priederme rūpintis žmonių sveikata. Taigi, rūpinimasis žmonių sveikata, t.y. asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmeniui susirgus ar esant grėsmei jam susirgti, turi būti užtikrinamas besąlygiškai, o atsisakymas pacientui teikti šias paslaugas gali būti grindžiamas tik siekiant apsaugoti kitas konstitucines vertybes, pvz., kito asmens (ar asmenų) sveikatą arba gyvybę ar kitų pacientų teisę į tinkamą ir kokybišką sveikatos apsaugą. Įvertinus tai, kas išdėstyta, abejotina, ar paciento sveikatos priežiūros specialisto garbės ir orumo pažeminimas (kas, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros paslaugų pobūdį, tokių paslaugų (su)teikimo aplinkybes, visa to santykį su galimu poveikiu paciento emocinei ar psichologinei būsenai, gali būti gana neretas reiškinys) gali būti laikomas pakankamu ir pateisinamu pagrindu atsisakyti pacientui teikti ar nutraukti jam sveikatos priežiūros paslaugų tolesnį teikimą. Kitaip sakant, abejotina, ar asmens sveikatos priežiūros specialisto garbė ir orumas turėtų būti vertinama kaip lygiavertė ir taip pat saugoma vertybė kaip asmens konstitucinė teisė į sveikatos apsaugą.
2. Jeigu būtų neatsižvelgta į aukščiau išdėstytą pastabą ir nuspręsta palikti siūlomą nuostatą dėl sveikatos priežiūros specialisto teisės atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas arba jų teikimą nutraukti tuo atveju, kai pacientas nederamu ir nepagarbiu elgesiu pažemina jo garbę ir orumą, įstatyme vis dėlto reiktų, atsižvelgiant į prigimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę sveikatą, nustatyti, kad tokio atsisakymo atveju, sveikatos priežiūros įstaiga turi užtikrinti, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientui (su)teiktų kitas kompetentingas sveikatos priežiūros specialistas.
3. Projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 9 dalyje vietoj žodžių „šiame punkte“ įrašytini žodžiai „šioje dalyje“.
4. Atsižvelgiant į tai, kad Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai priklauso valstybės politikos asmens sveikatos priežiūros srityje formavimas, organizavimas, koordinavimas ir jos įgyvendinimo kontroliavimas, dėl teikiamo įstatymo projekto turėtų būti gauta Vyriausybės išvada.
Departamento direktorius Dainius Zebleckis
M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected]
E. Mušinskis, tel. (8 5) 239 6536, el. p. [email protected]