|
Siūloma
keisti
|
Pasiūlymo
turinys
|
|
Straipsnis
|
Straipsnio dalis
|
Punktas
|
|
2
|
2
|
|
Argumentai:
Pagalbinio
apvaisinimo įstatymo projekto Nr. XIP- 2502(5)
(toliau – Projektas) 2 straipsnio 2 dalyje formuluojant
“pagalbinio apvaisinimo” apibrėžimą yra nenurodyti nei specialieji subjektai,
kurių atžvilgiu jis bus taikomas, nei konkrečios medicininės procedūros
atlikimo indikacijos, nei daromos blanketinės nuorodos į kitus, tai apibrėžiančius,
įstatymo straipsnius.
Dėl
tokio reguliavimo vakuumo susiklosto situacija, kai 2 straipsnio 2
dalis gali būti aiškinama taip, kad įstatymo leidėjas leidžia, jog
pagalbinis apvaisinimas būtų taikomas ir tada, kai tam nėra indikacijų (pvz.
net tada, kai asmuo dėl kažkokių priežasčių nenori turėti lytinių santykių).
Tokia plati “pagalbinio apvaisinimo” sąvokos formuluotė kuria teisės koliziją
su pagalbinio apvaisinimo sąlygomis, numatytomis 5 straipsnio 1
dalyje.
Todėl
praktikoje priimant sprendimą dėl konkrečios procedūros atlikimo, kils problemų
kaip sistemiškai aiškinti 2 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies santykį.
Toks kolizines
normas kuriantis reguliavimas yra ydingas, nes jis lems skirtingą įstatymo
aiškinimo ir taikymo praktiką. Turint tai omenyje, yra svarbu panaikinti
koliziją, suvienodinant minėtuose įstatymo straipsniuose nurodytas sąlygas.
Be to, manytume, kad pagalbinis apvaisinimas turėtų būti priemone susilaukti
vaikų tik esant nevaisingumui, o ne įprastine priemone visiems, net ir
natūraliu būdu galintiems susilaukti vaikų.
Pasiūlymas:
Pakeisti
2 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
“2. Pagalbinis apvaisinimas – procesas,
atliekamas naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis
ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti
moters nėštumą, kai nevaisingumo
negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės
tikimybės.
|
|
3
|
1
|
|
Argumentai:
Projekto 3
straipsnio 1 dalyje įtvirtinamas vaiko bei nevaisingos poros interesų
pirmumo principas. Tokia reguliavimo praktika yra ydinga, nes:
1.
Jungtinių
Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tik vaiko
interesų pirmumo principas, nesiejant jo su kitų asmenų interesų apsauga: „Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos,
užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo
organai, svarbiausia - vaiko interesai.” Taigi
ir pagalbinio apvaisinimo, kaip veiksmo tiesiogiai liečiančio vaiką, atveju
vaiko interesų pirmumo principas turi būti išlaikytas.
2.
Poreikį
atskirai įtvirtinti vaiko interesų pirmumo principą paremia ir ta aplinkybė,
kad nei iš 3
straipsnio 1 dalies, nei iš Projekto reguliavimo visumos nėra
aišku, kaip turės būti priimami sprendimai, kai kyla būsimo vaiko ir
nevaisingos poros interesų konfliktas, t.y. kai pora reikalauja tokių sveikatos
priežiūros įstaigos darbuotojo veiksmų, kurie sveikatos priežiūros įstaigos
darbuotojo vertinimu pažeis būsimo vaiko interesus. Vaiko interesų pirmumo
principo įtvirtinimas šią dilemą išspręstų.
3.
Taip
pat atkreiptinas dėmesys, kad nevaisingos poros interesų apsauga yra
pakankamai ir labai konkrečiai užtikrinta kituose Projekto straipsniuose
(pvz. 3 straipsnio 2 dalis – prioritetas moters sveikatai ir nevaisingos
poros lygiateisiškumo principas, 3 straipsnio 3 dalis – pareiga įvertinti
naudą bei žalą motinai, 5 straipsnio 2 dalis – draudimas atlikti apvaisinimą
esant kontraindikacijoms, 7 straipsnis – prievolė gauti abiejų sutuoktinių (sugyventinių)
sutikimą ir t.t.). Taigi, įtvirtinus vaiko interesų pirmumo principą,
nevaisingos poros interesų apsauga de facto nenukentės ir nėra
poreikio dar kartą įstatymo leidėjui 3 straipsnio 1 dalyje vartoti
abstrakčiai suformuluoto nevaisingos poros interesų principo, nes aiškinant
įstatymą vis tiek bus privalu remtis šį principą konkretizuojančiais aukščiau
nurodytais kitais įstatymo straipsniais.
Pasiūlymas:
Pakeisti
3 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1.
Visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant
į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, bei nevaisingos poros
interesus”
|
|
3
|
5
|
|
Argumentai:
3
straipsnio 5 dalimi, darant nuorodą į leidimą atlikti pagalbinį
apvaisinimą būsimo vaiko ligos išvengimo tikslu, yra įteisinama
preimplantacinė diagnostika. Tokia praktika neturėtų būti įteisinta dėl
šių priežasčių:
1.
Preimplantacinė
diagnostika leidžia nustatyti embriono genetinius požymius ir pagal juos
atrinkti embrionus, kurie norimus požymius atitinka. Likusieji embrionai yra
sunaikinami. Taigi, preimplantacinės diagnostikos dėka yra vykdoma
embrionų selekcija ir atsikratoma potencialių būsimų pacientų. Dėl to preimplantacinė
diagnostika neturi nieko bendra su būsimo vaiko ligų prevencija ar gydymu.
Į tai Sveikatos reikalų komiteto dėmesį atkreipė ir Lietuvos
Sveikatos mokslų universitetas savo 2016 m. vasario 24 d. rašte.
2. Preimplantacinės
diagnostikos įteisinimas ir žmonių rūšiavimas pagal genetinius požymius
neabejotinai visuomenei pasiųs žinią, kad genetinių savybių nulemtą negalią
turintys asmenys yra nepageidaujami ir yra geriau, kad šie asmenys iš viso
negimtų. Tokia nuostata dar labiau padidins žmonių su negalia atskirtį,
stigmatizavimą bei diskriminavimą Lietuvoje. Lietuva, ratifikuodama
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją,
skirtingai nei kitos valstybės, padarė pareiškimą, jog jos tarptautiniai
įsipareigojimai neapima medicinos procedūrų, galinčių nulemti diskriminaciją
genetinių požymių pagrindu, rėmimo, skatinimo ar reklamavimo.
3.
Aiškinant
Projekto normas sistemiškai, yra visiškai neaišku, kokio pobūdžio ir
sunkumo ligų bus siekiama išvengti preimplantacinės diagnostikos pagalba, nes
3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinamas bet kokios „ligos“ vengimas (t.y. liga
neapibrėžiama ją kvalifikuojančiais požymiais), tuo tarpu pvz. 5 straipsnio 1
dalyje siūloma įtvirtinti kitą sąvoką - „liga, sukelianti didelę negalią“. Dėl
aukščiau nurodytų kolizijų įstatymas negalės būti vienodai aiškinamas ir
taikomas, todėl siūlomas preimplantacinės diagnostikos reguliavimas
teisėkūros požiūriu yra ydingas.
Taip
pat 3 straipsnio 5 dalyje siūloma įtvirtinti leidimą naudoti pagalbinį apvaisinimą
būsimo vaiko gydymo tikslu. Toks būsimo vaiko gydymas, suteikiant jam
tam tikras savybes, yra mediciniškai įmanomas tik tais atvejais, kai
atliekamas:
-
lytinių
ląstelių genetinis modifikavimas arba
-
jau
sukurto embriono genetinis modifikavimas.
Abu
Projekto 3 straipsnio 5 dalyje numatomi įteisinti gydymo
būdai yra eksperimentiniai. Lytinių ląstelių genetinį modifikavimą
draudžia Projekto 3 straipsnio 4 dalis. Šis draudimas atkartoja Lietuvos
Respublikos ratifikuotos Oviedo konvencijos, nustatančios žmogaus teises
biomedicinos srityje, 13 straipsnį. Tuo tarpu žmogaus embriono genetinis
modifikavimas, kaip ekisperimentinis būdas, jau dabar yra reguliuojamas
Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi.
Dėl to
Projekto 3 straipsnio 5 dalyje negali būti įtvirtinta norma, kuri, viena
vertus, prieštarauja to paties straipsnio kitai daliai ir Lietuvos
Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, bei, antra vertus, kaip kolizinė
norma ima kaip įprastinę asmens sveikatos priežiūros paslaugą reguliuoti tai,
kas jau įtvirtinta kaip medicinos mokslo eksperimentas, t.y. biomedicininis
tyrimas. Dėl šių priežasčių iš Projekto 3 straipsnio 5 dalies yra brauktina
nuoroda į būsimo vaiko gydymą, kaip priežastį pagalbiniam apvaisinimui atlikti.
Pasiūlymas:
Pakeisti
3 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5.
Pagalbinis apvaisinimas negali būti naudojamas suteikti pagalbinio
apvaisinimo būdu pradėtam vaikui tam tikrų savybių, taip pat ir norimą lytį,
išskyrus tuos atvejus, kai siekiama išvengti ligos ar ją gydyti., tiesiogiai susijusios su tam tikra lytimi. Pastaruoju
atveju leidžiama apvaisinti moterišką lytinę ląstelę pagal lyties chromosomą
pasirinkta vyriška lytine ląstele.
|
|
3
|
7
|
|
Argumentai:
Projekto
3 straipsnio 7 dalimi siekiama įteisinti trečiųjų asmenų (ne sutuoktinio ar
sugyventinio) spermos donorystę. Tokia praktika neturėtų būti įteisinta
dėl šių priežasčių:
1.
Trečiųjų
asmenų spermos donorystė pažeistų vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus,
kurią nustato Vaiko teisių konvencijos 7 str. Be to, donorystė iškreiptų
prigimtinės šeimos sampratą bei pažeistų vaiko geriausių interesų augti
biologinėje šeimoje principą.
2.
Įteisinant
trečiųjų asmenų spermos donorystę Projekte nėra nustatyti ir atvejai,
kiek vaikų būtų galima susilaukti naudojant vieno ir to paties donoro spermą.
Tai neišvengiamai sukurs sąlygas vieno ir to paties donoro spermą panaudoti
neribotai. Kaip žinia, didelis vieno donoro palikuonių skaičius didina incesto
tikimybę ypač mažai gyventojų turinčioje populiacijoje.
3.
Trečiųjų
asmenų spermos donorystės įteisinimas nėra integruotas į teisės
sistemą. Nėra lydinčiųjų CK pataisų, kurios ribotų tėvo, kuriam gimė vaikas
naudojant lytines donoro ląsteles, teises nuginčyti tėvystę ir įpareigotų
tokiam vaikui teikti materialinį išlaikymą skyrybų atveju. Pagal šiuo metu
esantį reguliavimą nesutarimų šeimoje atveju tėvystė būtų lengvai nuginčyta
(genetinis tyrimas) ir asmuo, nors ir davęs sutikimą, kad jo sutuoktinė ar sugyventinė
būtų apvaisinta kito vyro sperma, neturėtų pareigos po skyrybų išlaikyti ne
savo biologinio vaiko. Toks reguliavimas prieštarauja geriausiems vaiko
interesams.
Pasiūlymas:
Pakeisti
3 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:
„7.
Pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik naudojant apvaisinamos
moters ir lytinių ląstelių donoro, su ja gyvenančio įstatymų nustatyta
tvarka sutuoktinio ar sugyventinio, lytines ląsteles, išskyrus tuos
atvejus, kai vieno iš sutuoktinių ar sugyventinio lytinės ląstelės yra
pažeistos ar jų nepakanka ir dėl to jos negali būti panaudotos pagalbiniam
apvaisinimui, o taip pat tais atvejais, kai su jomis yra didelė rizika
perduoti ligą, sukeliančią didelę negalią. Pagalbinis
apvaisinimas naudojant lytinių ląstelių donoro, su kuriuo apvaisinamos moters
nesieja įstatymų nustatyta tvarka sudarytos santuokos ar registruotos
partnerystės sutarties ryšiai, lytines ląsteles
yra draudžiamas.”
|
|
5
|
1
|
|
Argumentai:
Dėl
preimplantacinės diagnostikos bei genetinio modifikavimo įteisinimo ir
atsirandančios teisės kolizijos (žr. argumentus 3 straipsnio 5 dalies
pakeitimui).
Pasiūlymas:
Pakeisti
5 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1. Pagalbinį
apvaisinimą atlikti leidžiama tik tada, kai nevaisingumo negalima išgydyti
jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės, taip
pat ir tais atvejais, kai siekiama išvengti ligos, sukeliančios didelę
negalią, ar ją gydyti.”
|
|
5
|
3
|
|
Argumentai:
5
straipsnio 3 dalyje apibrėžiamas sąrašas dokumentų, kurie turi būti pateikti
prieš asmens sveikatos priežiūros įstaigoje atliekant pagalbinį apvaisinimą.
Nors 5 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos būtinos sąlygos – indikacijos, kurioms
esant leidžiama atlikti pagalbinį apvaisinimą, to paties straipsnio 3 dalyje įvardijant
prieš pagalbinio apvaisinimo atlikimą būtinus pateikti dokumentus, medicinos
dokumentų, kurie patvirtintų indikacijų egzistavimą, nėra reikalaujama. Tuo
tarpu praktikoje yra neišvengiamos situacijos, kai nevaisingumas yra
diagnozuojamas vienoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, o dėl
pagalbinio apvaisinimo atlikimo – kreipiamasi į kitą, kuri diagnostikos
neatliko ir medicinos dokumentų, jei jie nebus pateikti, neturės.
Siekiant
užtikrinti subjektų, atliekančių pagalbinį apvaisinimą, veiklos skaidrumą,
kontrolės efektyvumą bei PSDF lėšų panaudojimo tikslingumą pagalbinio
apvaisinimo kompensavimo atveju yra privalu įstatymu nustatyti pareigą
subjektui, atliekančiam pagalbinį apvaisinimą, turėti būtinas pagalbinio
apvaisinimo atlikimo sąlygas patvirtinančius dokumentus.
Pasiūlymas:
Pakeisti
5 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
3. Pagalbinis apvaisinimas gali būti
atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos
partnerystės sutartį sudariusiems veiksniems asmenims pateikus: asmens
tapatybę, amžių, santuokos ar partnerystės sudarymą patvirtinančius
dokumentus, medicinos dokumentus, patvirtinančius šio straipsnio 1 dalyje
nurodytų sąlygų egzistavimą, rašytinį prašymą atlikti pagalbinį
apvaisinimą ir šio įstatymo 7 straipsnyje nustatyta tvarka pasirašytą
nustatytos formos informuoto paciento sutikimą atlikti pagalbinį apvaisinimą.”
|
|
10
|
1
|
|
Argumentai:
Pagalbinio
apvaisinimo įstatyme turi būti nustatyta adekvati embriono apsauga, kuri
išlaikytų pagarbą žmogaus gyvybei bei užtikrintų teisingą nevaisingos poros
ir pagalbinio apvaisinimo būdu pradėto vaiko interesų pusiausvyrą. Tokius
požymius atitinkantis reguliavimas yra įmanomas tik numatant sukuriamų ir į
moters organizmą perkeliamų embrionų skaičiaus ribojimą ir atsisakant
perteklinių embrionų kūrimo bei šaldymo.
Šiandienos
medicinos lygis leidžia atsisakyti perteklinių embrionų kūrimo ir embrionų
šaldymo bei vienu metu sukurti tiek embrionų, kiek jų bus perkeliama į moters
organizmą. Tuo tarpu likusios embrionų kūrimui nepanaudotos kiaušialąstės
gali būti saugomos kitiems tos moters apvaisinimams ateityje. Kiaušialąsčių
šaldymas ir saugojimas leidžia išvengti pakartotinio moters organizmo
stimuliavimo hormoniniais preparatais, šių preparatų sukeltų komplikacijų bei
papildomų chirurginių intervencijų tada, kai nepavykus pirmąjam apvaisinimui,
moteris norėtų procedūrą vėl pakartoti.
Sveikatos
reikalų komiteto gautame Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto prorektorės
mokslui prof. Vaivos Lesauskaitės pasirašytame 2016 m. vasario 24 d. rašte
(raštas parengtas embriologijos profesorės Angelijos Valančiūtės), nurodoma,
kad: „Vertinant Europos žmogaus
reprodukcijos ir embriologijos draugijos duomenis <...>šaldytų
kiaušialąsčių panaudojimo efektyvumas ne tik kad nenusileidžia šaldytų
embrionų panaudojimo efektyvumui, bet netgi jį viršija. Europoje, klinikinių
nėštumų po atšildytų embrionų perkėlimo vidurkis
yra 20.3%, o klinikinių
nėštumų pagalbiniam
apvaisinimui panaudojus šaldytas kiaušialąstes vidurkis - 25.4%. Atitinkamai, gimdymų vidurkis: 14.1 ir 15.5
proc. <...> Maltoje, kurioje leidžiama šaldyti tik kiaušialąstes ir
vienu metu į gimdą perkeliama ne daugiau dviejų embrionų (trijų embrionų
perkėlimui privalomas specialus leidimas), taip pat stebimas didesnis
embrionų, sukurtų iš šaldytų kiaušialąsčių, o ne iš šviežių, panaudojimo
efektyvumas (atitinkamai 30.77% ir 27.91%
klinikinių nėštumų). <...> embrionų šaldymas įrodymais
pagrįstos medicinos duomenimis šiuo metu nėra tikslingas, ir netgi
nepriimtinas, vertinant jį kaip sveikatos priežiūros paslaugos dalį.“
Taip
pat atkreiptinas dėmesys, kad Projekte privalo būti suvienodintos sąvokos –
nors įstatymo leidėjas apsisprendė kituose įstatymo straipsniuose nurodyti
embriono perkėlimą į „moters organizmą“, dėl nesuprantamų priežasčių 10
straipsnio 1 dalyje buvo paliktas perkėlimas „į moters gimdą“.
Pasiūlymas:
Papildyti
10 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:
„1.
Embrionų turi būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus
perkelta į moters organizmą. Sukurtų
embrionų skaičius negali viršyti 3. Sutuoktiniai
(sugyventiniai), kuriems atliktas pagalbinis apvaisinimas, jų pageidavimu
privalo būti informuojami apie perkeltų į moters gimdą organizmą
embrionų vystymosi eigą.”
|
|
10
|
5
|
|
Argumentai:
Praktikoje
gali susiklostyti iš anksto nenumatyta situacija, kai dėl netikėtai
pablogėjusios moters sveikatos būklės ar kitų nenumatytų aplinkybių sukurtų ir
in vitro laikomų embrionų perkėlimas į moters organizmą tampa laikinai
neįmanomu ir pagalbinio apvaisinimo procedūrą tenka kuriam laikui sustabdyti.
Dėl to, siekiant išsaugoti jau sukurtų embrionų gyvybingumą, turi būti
leistas jų laikinas saugojimas lytinių ląstelių banke. Neužtikrinus tokio
saugojimo, embrionai žūtų.
Pasiūlymas:
Pakeisti
10 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
„5. Sukurti,
tačiau dėl embrionų sukūrimo metu nenumatytų
aplinkybių, įskaitant moters sveikatos būklę, kurių sąrašą tvirtina sveikatos
apsaugos ministras, pagalbinio apvaisinimo metu į moters organizmą
neperkelti embrionai laikomi lytinių ląstelių banke. Lytinių ląstelių banke
embrionai laikomi ir naudojami sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka.”
|
|
17
|
1
|
|
Argumentai:
Sveikatos
apsaugos ministerija turės parengti įstatymo lydimuosius teisės aktus, Lietuvos
Respublikos Vyriausybė – įsteigti Pagalbinio apvaisinimo informacinę sistemą,
paskelbti ir vykdyti jos sukūrimui reikalingus viešuosius pirkimus, o ūkio
subjektai – tinkamai pasirengti įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų
įgyvendinimui (pvz. įdiegti atsekamumo, kontrolės sistemas ir kt.). Dėl to
tikslinga įstatymo įsigaliojimo datą nukelti, taip paliekant pakankamai laiko
pasirengimo darbams.
Pasiūlymas:
„1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį,
įsigalioja 20167 m. liepos sausio 1 d.”
|
|
17
|
2
|
|
Argumentai:
žr.
argumentus 17 straipsnio 1 dalies
pakeitimui.
Pasiūlymas:
„2. Vyriausybė ir sveikatos
apsaugos ministras iki 2016 m. birželio gruodžio 301
d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.”
|