LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

I (RUDENS) SESIJOS

RYTINIO posėdžio NR. 5

STENOGRAMA

 

2016 m. lapkričio 17 d.

 

Pir­mi­nin­kau­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kas V. PRANCKIETIS
ir Sei­mo Pir­mi­nin­ko pir­mo­ji pa­va­duo­to­ja R. BAŠKIENĖ

 

 

 

PIRMININKĖ (R. BAŠKIENĖ, LVŽSF*). La­bas ry­tas, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai! Pra­šo­me už­im­ti vie­tas ir kvie­čiu vi­sus re­gist­ruo­tis. Po­sė­dį pra­de­da­me. (Gon­gas) Jau pa­skel­biau re­gist­ra­ci­ją, pra­šom re­gist­ruo­tis. (Šur­mu­lys sa­lė­je)

Už­si­re­gist­ra­vo 119 Sei­mo na­rių.

 

10.01 val.

2016 m. lap­kri­čio 17 d. (ket­vir­ta­die­nio) po­sė­džių dar­bo­tvarkės tiks­li­ni­mas ir tvir­ti­ni­mas

 

2016 m. lap­kri­čio 17 d. po­sė­džių dar­bo­tvarkė. Dar­bo­tvarkės tvir­ti­ni­mas. Pra­šau. P. Gra­žu­lis.

P. GRAŽULIS (TTF). Pir­mi­nin­ke, už­pra­ei­ta­me po­sė­dy­je, ka­da pir­mi­nin­ka­vo G. Kir­ki­las, pa­ža­dė­jo iš Sei­mo tri­bū­nos, kad kar­tu su ki­to­mis kon­ser­va­to­rių re­zo­liu­ci­jo­mis, ku­rios dar dvi šian­dien pa­teik­tos, o vie­ną pri­ėmė­me prieš dvi die­nas, bus įtrauk­ta re­zo­liu­ci­ja dėl svei­ki­ni­mo iš­rink­ta­jam Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­tui D. Tram­pui. Ta­čiau šian­dien dar­bo­tvarkėje nė­ra, to­dėl frak­ci­jos var­du pra­šau įtrauk­ti į dar­bo­tvarkę. Tai pir­mas pra­šy­mas frak­ci­jos var­du.

Ant­ras ra­cio­na­lus siū­ly­mas. Šian­dien yra pri­sta­ty­mas prem­je­ro, tei­kia Pre­zi­den­tė, ir aš siū­ly­čiau su­keis­ti, po to iš kar­to tvir­tin­ti Sei­mo ko­mi­te­tų, ko­mi­si­jų pir­mi­nin­kų, pa­va­duo­to­jų su­dė­tį, vi­sas re­zo­liu­ci­jas nu­kel­ti po to. Tai bū­tų tik­rai daug ra­cio­na­liau, svar­būs pro­ce­dū­ri­niai klau­si­mai, be ku­rių ne­ga­li Sei­mo ko­mi­te­tai pra­dė­ti dar­bo, to­dėl siū­ly­čiau su­keis­ti. O jei­gu tos kon­ser­va­to­rių re­zo­liu­ci­jos tik­rai ne­reikš­min­gos, jie ga­lė­tų ir sa­vo frak­ci­jo­je jas pri­im­ti.

PIRMININKĖ. La­bai ačiū. Jūs kal­bė­jo­te frak­ci­jos var­du? No­riu in­for­muo­ti, kad Se­niū­nų su­ei­go­je bu­vo nu­tar­ta ki­taip, ta­čiau jei­gu klau­si­mas iš­ke­lia­mas frak­ci­jos var­du…

Ger­bia­mi ko­le­gos, dėl P. Gra­žu­lio siū­ly­mo dėl re­zo­liu­ci­jos mums rei­kia ap­si­spręs­ti bal­suo­jant, ar įtrauk­ti į dar­bo­tvarkę. (P. Gra­žu­lis: „Ben­dru su­ta­ri­mu!“) Pra­šau bal­suo­ti, kas už tai.

Už – 12, prieš – 73, su­si­lai­kė 34. Pa­siū­ly­mui ne­pri­tar­ta.

Dėl ant­ro­jo jū­sų klau­si­mo no­riu in­for­muo­ti, kad tech­niš­kai to ne­įma­no­ma pa­da­ry­ti, nes va­ka­ri­nia­me po­sė­dy­je… Iki tol tu­ri ko­mi­te­tai at­lik­ti sa­vo dar­bą ir iš­si­rink­ti pir­mi­nin­kus ir pa­va­duo­to­jus. Ar ga­li­me ben­dru su­ta­ri­mu pri­tar­ti dar­bo­tvarkei? (Bal­sai sa­lė­je: „Ga­li­me.“) Ga­li­me. La­bai ačiū.

Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, aš no­riu pri­min­ti jums Sta­tu­to 192 straips­nį. Šian­die­ną mes tu­rė­si­me bal­suo­ti, t. y. šian­dien vyks pa­tei­ki­mas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko kan­di­da­tū­ros, ir jūs ži­no­te, kad klau­si­mai Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui po to, kai jis pri­sta­to Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko kan­di­da­tū­rą, yra ne­už­duo­da­mi. Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui pri­sta­čius kan­di­da­tū­rą, pre­ten­den­tui su­tei­kia­mas žo­dis – 30 mi­nu­čių, pas­kui jis at­sa­ko į Sei­mo na­rių klau­si­mus, tam ski­ria­ma 40 mi­nu­čių. Vė­liau vyks kan­di­da­to į Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­rei­gas su­si­ti­ki­mas su Sei­mo na­rių frak­ci­jo­mis.

To­liau po­sė­džiui pir­mi­nin­kaus Sei­mo Pir­mi­nin­kas V. Pranc­kie­tis.

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mi ko­le­gos, la­bas ry­tas.

 

10.05 val.

Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko kan­di­da­tū­ros“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-16 (pa­tei­ki­mas)

 

Svars­to­me dar­bo­tvarkės 1-2 klau­si­mą – Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Minist­ro Pir­mi­nin­ko kan­di­da­tū­ros “ pro­jek­tą. Pra­ne­šė­ja – Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vyriausiasis specialistas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė. (Plo­ji­mai)

D. GRYBAUSKAITĖ. La­bas ry­tas. La­bai ma­lo­nu jus ma­ty­ti jau nau­jo­je sa­lė­je, vi­si pa­si­ren­gę, pa­ty­rę da­bar po nak­ti­nių dar­bų. Čia ge­ras pa­ty­ri­mas, mes Briu­se­ly­je ir­gi nak­ti­mis kar­tais sė­di­me, ta­da la­biau pa­žįs­ti vie­nas ki­tą ir ži­nai kiek­vie­no ga­li­my­bes. Bet da­bar rim­tai.

Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, rem­da­ma­si Kon­sti­tu­ci­jos man su­teik­to­mis ga­lio­mis ir įga­lio­ji­mais, šian­dien tei­kiu jums S. Skver­ne­lio kan­di­da­tū­rą už­im­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­rei­gas. Kon­sta­tuo­ju, kad val­dan­čio­ji dau­gu­ma jau su­for­muo­ta. S. Skver­ne­lis su­lau­kė di­džiu­lio vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mo bal­suo­jant ir rei­tin­guo­jant kan­di­da­tus į nau­ją­jį Sei­mą.

Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko at­sa­ko­my­bė – ma­ty­ti vis­ką ir rū­pin­tis vi­sais, at­liep­ti ten, kur opiau­sia, kur la­biau­sia rei­kia per­mai­nų, su­ras­ti ge­riau­sią ba­lan­są tarp vi­suo­me­nės lū­kes­čių ir no­rų, ir vals­ty­bės re­a­lių ga­li­my­bių. Vi­si spren­di­mai tu­rės bū­ti pa­grįs­ti at­sa­kin­ga po­li­ti­ka, bū­tent to­kio po­žiū­rio ti­ki­si Lie­tu­vos žmo­nės ir už tai bal­sa­vo. Tai – di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mo kre­di­tas, ku­rį teks pa­tei­sin­ti jam ir at­ei­nan­čiai Vy­riau­sy­bei. Iš­šū­kių bus daug. Ta­čiau juos įveik­ti tu­rė­tų pa­dė­ti jau esa­ma pa­tir­tis, su­kaup­ta va­do­vau­jant Po­li­ci­jos de­par­ta­men­tui ir dir­bant XVI Vy­riau­sy­bės su­dė­ty­je.

Ti­kiuo­si Sei­mo pri­ta­ri­mo S. Skver­ne­lio kan­di­da­tū­rai į Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­rei­gas. Be jo­kios abe­jo­nės, vi­si mes – ir teik­da­ma, ir jūs, ti­kiuo­si, bal­suo­da­mi pri­si­im­si­me at­sa­ko­my­bę už nau­jos Vy­riau­sy­bės dar­bą, tai mū­sų vi­sų pa­rei­ga mū­sų žmo­nėms. Dė­ko­ju jums už dė­me­sį ir lin­kiu sėk­min­go ir grei­to dar­bo. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Ačiū Pre­zi­den­tei. To­liau po­sė­džiui pir­mi­nin­kaus R. Baš­kie­nė

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vyriausiasis specialistas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ (R. BAŠKIENĖ, LVŽSF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, tę­sia­me po­sė­dį. Ma­lo­niai kvie­čiu į Sei­mo tri­bū­ną kan­di­da­tą į Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­rei­gas S. Skver­ne­lį. Kaip ir mi­nė­jau, pri­sta­ty­da­ma Sta­tu­to straips­nį, jums ski­ria­ma 30 mi­nu­čių.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Ger­bia­ma pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi ko­le­gos, šio po­sė­džio da­ly­viai, iš tie­sų te­ko kal­bė­ti, sa­ky­ti ne vie­ną kal­bą, taip pat ir šio­je gar­bin­go­je sa­lė­je, bet jaus­mas ir jau­du­lys yra vi­siš­kai ki­toks. Pui­kiai su­pran­tu tą at­sa­ko­my­bės naš­tą, ku­rią jū­sų va­lia, jei­gu teks, ne­šiu. Pui­kiai su­pran­tu lau­kian­čius iš­šū­kius, pui­kiai su­pran­tu, ką reiš­kia ap­si­spręs­ti bū­ti kan­di­da­tu į ši­tą pa­rei­gy­bę. Ti­kiuo­si vi­sų jū­sų, ypač šian­dien, ir ge­ra­no­riš­ku­mo, ir pa­ra­mos. Leis­ki­te pri­sta­ty­ti tam tik­rą vi­zi­ją ir šiek tiek pa­kal­bė­ti apie sa­ve.

Per 26-erius me­tus Lie­tu­va pa­sie­kė įspū­din­gų lai­mė­ji­mų: at­kū­rė­me vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bę, įtvir­ti­no­me gy­vy­biš­kai svar­bią Lie­tu­vos na­rys­tę NATO ir Eu­ro­pos Są­jun­go­je, ir Lie­tu­vos, kaip Va­ka­rų de­mo­kra­tinio pa­sau­lio da­lies, sta­tu­są; įvei­kė­me per­ei­na­mo­jo lai­ko­tar­pio, o vė­liau ir ne­tva­rios ūkio plėt­ros ir glo­ba­lios eko­no­mi­kos svy­ra­vi­mų su­kel­tus svy­ra­vi­mus.

Ne­pai­sant pa­sie­ki­mų ne­ma­ža da­lis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų sa­vo ša­ly­je ne­si­jau­čia lai­min­gi. Tą liu­di­ja ir sa­vi­žu­dy­bių, pri­klau­so­my­bių, smur­to bei skur­do mas­tai. Grės­min­giau­sia ne­pa­si­ten­ki­ni­mo gy­ve­ni­mo Lie­tu­vo­je iš­raiš­ka – ne­di­de­lis gims­ta­mu­mas bei ma­si­nė emig­ra­ci­ja. Ši si­tu­a­ci­ja, šian­die­ni­nių ge­o­po­li­ti­nių grės­mių, ky­lan­čių iš de­mo­kra­tijos stan­dar­tų ir tarp­tau­ti­nės tei­sės prin­ci­pų ne­si­lai­kan­čių kai­my­nų fo­ne, rei­ka­lau­ja pa­sver­tų ir at­sa­kin­gų spren­di­mų mū­sų vals­ty­bės val­dy­mo sri­ty­je. Esu įsi­ti­ki­nęs – tam, kad žmo­gus jaus­tų­si lai­min­gas ir orus, vals­ty­bė tu­ri bū­ti stip­ri, ben­dro gy­ve­ni­mo rū­mas tu­ri bū­ti ren­čia­mas įtvir­ti­nant pa­ma­ti­nį gė­rį, sau­gant vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bę, žmo­gaus gy­vy­bę ir svei­ka­tą, puo­se­lė­jant dar­nią šei­mą ir ben­druo­me­nę, ku­riant dar­nią eko­no­mi­nę ir po­li­tinę ap­lin­ką. Šie pa­ma­ti­niai gė­riai ne­at­si­ran­da sa­vai­me, jų ne­ku­ria ne­ma­to­ma rin­kos ran­ka nei vis­ką kon­tro­liuo­jan­ti vals­ty­bė. Juos ku­ria as­me­nų ir ben­druo­me­nių są­mo­nin­gi veiks­mai, ky­lan­tys iš ben­drų ver­ty­bių ir va­lios pa­stan­gų.

Vals­ty­bės vaid­muo – įga­lin­ti as­me­nis ir ben­druo­me­nes spręs­ti sa­vo ir ben­druo­me­nės pro­ble­mas.

No­rė­čiau ap­žvelg­ti tik ke­le­tą pro­ble­mų ir mū­sų lau­kian­čių iš­šū­kių. Jei­gu bus jū­sų va­lia, iš šios tri­bū­nos tu­rė­siu ga­li­my­bę at­ei­ty­je pri­sta­ty­ti de­ta­lią bū­si­mos Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą, pa­siū­ly­ti kon­kre­čius spren­di­mų bū­dus.

Tai­gi, at­si­žvelg­da­mi į ky­lan­čius iš­šū­kius, kur­si­me šei­moms pa­lan­kią ap­lin­ką, su­da­ry­si­me ga­li­my­bę de­rin­ti dar­bo ir šei­mos pa­rei­gas. Pa­reng­si­me ir įgy­ven­din­si­me kom­plek­si­nę de­mo­gra­finę pro­gra­mą, ku­ri ska­tin­tų gims­ta­mu­mą bei pail­gin­tų žmo­nių gy­ve­ni­mo truk­mę. Lie­tu­va ne­ga­li to­liau ty­lo­mis nyk­ti.

Siek­si­me, kad bū­tų pra­dė­ta vys­ty­ti lanks­ti mo­kes­ti­nė sis­te­ma šei­moms, tu­rin­čioms vai­kų, kai mo­ka­mų gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio dy­dis yra sie­ja­mas su šei­mo­je au­gi­na­mų vai­kų skai­čiu­mi, taip ska­ti­nant dar­bo rin­ko­je da­ly­vau­jan­čius žmo­nes su­si­lauk­ti dau­giau vai­kų.

Sa­vi­val­dy­bė­se bus iš­plės­ti so­cia­li­nių pa­slau­gų šei­mai cen­trai, teik­sian­tys pa­gal­bą so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­moms. Kiek­vie­no­je sa­vi­val­dy­bė­je bus įsteig­ti die­nos už­im­tu­mo cen­trai so­cia­li­nės ri­zi­kos ir skurs­tan­čių šei­mų vai­kams.

Di­din­si­me ne­ap­mo­kes­ti­na­mų­jų pa­ja­mų dy­dį šei­moms, au­gi­nan­čioms du ir dau­giau vai­kų. Ska­tin­si­me lanks­čių dar­bo for­mų pri­ei­na­mu­mą, jei­gu no­ri­me tu­rė­ti va­ka­rie­tiš­ką dar­bo rin­ką, tu­ri­me su­teik­ti ga­li­my­bę dirb­ti lanks­čiu gra­fi­ku ar da­lį dar­bo die­nos dirb­ti na­muo­se.

Pri­ori­te­tą skir­si­me vai­kų įvai­ki­ni­mui ir vai­ko ug­dy­mui šei­mo­je, su­pap­ras­tin­si­me įvai­ki­ni­mo są­ly­gas, per­žiū­rė­si­me vals­ty­bės vai­ko tei­sių ap­sau­gos ir įvai­ki­ni­mo tar­ny­bos bei ki­tų įvai­ki­ni­mo pro­ce­se da­ly­vau­jan­čių ins­ti­tu­ci­jų funk­ci­jas. Tu­ri­me per­žiū­rė­ti įvai­ki­ni­mo pro­ce­dū­ras už­tik­ri­nant, kad at­si­ras­tų aiš­kūs sau­gik­liai, skir­ti ap­sau­go­ti vai­kus nuo ne­tin­ka­mų as­me­nų, o kan­di­da­tų tap­ti įtė­viais įver­ti­ni­mas ir vai­ko pa­te­ki­mas į šei­mą bū­tų tvar­ko­mas ne mak­si­ma­liais, o mi­ni­ma­liais lai­ko ter­mi­nais.

Pri­va­lo­me pir­mai­siais mė­ne­siais po įvai­ki­ni­mo šei­mai skir­ti fi­nan­si­nę pa­ra­mą, to­ly­gią su­mai, ku­ri bu­vo ski­ria­ma vai­ko iš­lai­ky­mui vai­kų na­muo­se ar šei­my­no­je. Jei­gu no­ri­me ma­ty­ti dau­giau sėk­mės is­to­ri­jų, įsi­vai­ki­nus ir vy­res­nio nei tre­jų me­tų am­žiaus vai­kus, abu tė­vai tu­ri gau­ti tei­sę į vals­ty­bės ap­mo­ka­mas vai­ko prie­žiū­ros trum­pa­lai­kes atos­to­gas.

So­cia­li­niams dar­buo­to­jams tu­ri­me su­teik­ti pa­pil­do­mų įga­lio­ji­mų di­di­nant jų sa­va­ran­kiš­ku­mą, ska­ti­nant ana­li­zuo­ti ben­druo­me­nės ap­lin­ką, ieš­ko­ti pa­pil­do­mų pa­gal­bos ga­li­my­bių tel­kiant ben­druo­me­nę, su­tei­kiant ini­ci­juo­ti sa­va­no­rys­tės prin­ci­pu pa­grįs­tos pa­gal­bos ir pa­lai­ky­mo tin­klus. Žen­gę šiuos žings­nius, po ket­ve­rių me­tų net ne­no­rė­si­me pri­si­min­ti šian­die­ni­nės vai­kų glo­bos ir įvai­ki­ni­mo biu­ro­kratijos raiz­ga­lų.

Šie 2016 me­tai pra­si­dė­jo siau­bin­ga smur­to ap­raiš­ka. Esa­me pa­si­ren­gę šią pro­ble­mą spręs­ti iš es­mės.

Stip­rin­si­me kri­zių cen­trų vaid­me­nį. Vie­no­dai svar­bio­mis lai­ky­si­me tiek in­for­ma­ci­nės, tiek ir kom­plek­si­nės pa­gal­bos au­koms bei ag­re­so­rių re­a­bi­li­ta­ci­jos ir pa­gal­bos at­ku­riant san­ty­kius funk­ci­jas, pa­gal­bą po­zi­ty­vios tė­vys­tės įgū­džiams bei pyk­čio val­dy­mo ge­bė­ji­mams for­muo­ti.

De­ra­mą dė­me­sį skir­si­me itin pa­pli­tu­sio reiš­ki­nio – pa­ty­čių – pre­ven­ci­jai. Tam nau­do­si­me ge­rą­ją Va­ka­rų Eu­ro­pos pa­tir­tį, pa­ty­čių pre­ven­ci­jos, so­cia­li­nių įgū­džių ug­dy­mo pro­gra­mų įgy­ven­di­ni­mą nuo pat anks­ty­vo vai­ko am­žiaus. Šią pro­ble­mą tu­ri­me įveik­ti dėl svei­kes­nės ry­to­jaus vi­suo­me­nės.

At­ėjo lai­kas su­for­muo­ti veiks­min­gą re­a­ga­vi­mo į smur­tą prieš vai­kus me­cha­niz­mą. Šis me­cha­niz­mas tu­ri ap­im­ti vi­sų su­in­te­re­suo­tų ins­ti­tu­ci­jų bei ne­vals­ty­bi­nių part­ne­rių ben­dra­dar­bia­vi­mą už­tik­ri­nant veiks­min­gą smur­to at­pa­ži­ni­mą, ope­ra­ty­vų re­a­ga­vi­mą, aiš­kias kiek­vie­nos tar­ny­bos funk­ci­jas bei tar­pu­sa­vio są­vei­kos tai­syk­les, tęs­ti­nio pro­ble­mi­nės šei­mos ste­bė­ji­mo prie­mo­nes.

Su­kur­si­me vie­no lan­ge­lio prin­ci­pu vei­kian­čią ko­vos su smur­tu ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je ir smur­to pre­ven­ci­jos sis­te­mą. Ne­ga­li­ma už­si­merk­ti prieš ka­rą, vyks­tan­tį Lie­tu­vos šei­mo­se. Tu­ri­me ir ga­li­me joms pa­dė­ti.

Pa­grin­di­niu sa­vo svei­ka­tos po­li­ti­kos tiks­lu įvar­di­ja­me tiek sie­kį pail­gin­ti gy­ve­ni­mo truk­mę, tiek ir ge­rin­ti gy­ve­ni­mo ko­ky­bę bei di­din­ti svei­kų gy­ve­ni­mo me­tų skai­čių. To siek­si­me pen­kio­mis kryp­ti­mis: for­muo­si­me efek­ty­vią ir skaid­rią svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mą; plė­to­si­me efek­ty­vią li­gų pre­ven­ci­ją, anks­ty­vą­ją diag­nos­ti­ką ir šei­mos me­di­ci­ną; įgy­ven­din­si­me ak­ty­vią ko­vos su ža­lin­gais įpro­čiais pro­gra­mą; stip­rin­si­me psi­chi­kos svei­ka­tos pa­slau­gas; siek­si­me svei­ka­tos as­pek­to vi­so­se po­li­ti­kos sri­ty­se.

Po­žiū­ris į sil­pniau­sius vi­suo­me­nės na­rius api­bū­di­na vi­suo­me­nės bran­dą. Pa­siek­si­me, kad vy­res­nio am­žiaus as­me­nys bei ne­įga­lie­ji ne­si­jaus­tų at­skir­ti dėl sa­vo am­žiaus ar ne­ga­lios. Tuo tiks­lu siek­si­me tai­ky­ti įtrau­kias so­cia­li­nes pa­slau­gas, plė­to­ti uni­ver­sa­laus di­zai­no prin­ci­pų tai­ky­mą fi­zi­nei ap­lin­kai, pri­ei­na­mam būs­tui ir trans­por­tui tiek mies­to, tiek kai­mo vie­to­vė­se, tuo nu­ma­tant pri­ei­na­mu­mą vi­siems ne­įga­liems as­me­nims. Šian­die­ni­nis Sei­mas ro­do is­to­ri­nį pa­vyz­dį ir, ma­nau, ko­le­ga J. Džiu­ge­lis tai ga­li pa­tvir­tin­ti.

Pas­ta­rų­jų po­ros de­šimt­me­čių lai­ko­tar­piu Lie­tu­vo­je vyks­tan­tys re­gio­nų de­po­pu­lia­ci­jos ir ne­to­ly­gaus eko­no­mi­nės ge­ro­vės per­si­skirs­ty­mo pro­ce­sai ke­lia rim­tą grės­mę ga­na to­ly­giai Lie­tu­vos de­mo­gra­finei ir eko­no­mi­nei pu­siau­svy­rai. At­sa­ky­da­mi į šias grės­mes bei iš­šū­kius, re­gio­ni­nės po­li­ti­kos sri­ty­je ke­lia­me tris pa­grin­di­nius tiks­lus: su­kur­ti efek­ty­vią re­gio­ni­nės po­li­ti­kos sis­te­mą, už­tik­rin­ti Lie­tu­vos re­gio­nų kon­ku­ren­cin­gu­mą, in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mą, už­tik­rin­ti aukš­tą gy­ve­ni­mo ko­ky­bę re­gio­nuo­se.

Mū­sų il­ga­lai­kė vi­zi­ja – Lie­tu­va, ku­rios re­gio­nuo­se yra pa­to­gios gy­ve­ni­mo są­ly­gos, aukš­tą gy­ve­ni­mo ko­ky­bę už­tik­ri­nan­ti in­fra­struk­tū­ra, tei­kia­mos aukš­tos ko­ky­bės so­cia­li­nės pa­slau­gos, vei­kia gy­vy­bin­ga, vie­ti­nes ir tarp­tau­ti­nes ga­li­my­bes iš­nau­do­jan­ti bei orų gy­ve­ni­mą ku­rian­ti eko­no­mi­ka, o pa­tys re­gio­nai yra pa­trauk­lūs in­ves­tuo­ti vie­tos ir už­sie­nio ver­slui, siū­lan­tys kom­pe­ten­tin­gą dar­bo jė­gą, iš­plė­to­tą šiuo­lai­kiš­ką in­fra­struk­tū­rą, ku­rio­se vei­kia kom­pe­ten­tin­gos vie­tos ir re­gio­nų val­džios ins­ti­tu­ci­jos.

Šian­die­ni­nė­je ap­lin­ko­je pri­va­lo­me už­tik­rin­ti aiš­kius, su­pran­ta­mus ir pras­min­gus ap­lin­kos ap­sau­gos rei­ka­la­vi­mus. Ke­lia­me tiks­lą, kad ap­lin­kos ap­sau­gos po­li­ti­ka ne­tap­tų biu­ro­kratizmo šal­ti­niu, o tap­tų dar­nios ap­lin­kos for­ma­vi­mo prie­mo­ne, pa­lan­kia ir dar­naus ūkio plėt­rai. Tuo tiks­lu sie­kia­me ma­žin­ti per­tek­li­nius rei­ka­la­vi­mus ver­slui ir gy­ven­to­jams.

Pas­ta­rai­siais me­tais Lie­tu­va įgy­ven­di­no dau­gy­bę stam­bių stra­te­gi­nių ener­ge­ti­kos pro­jek­tų. Tai Klai­pė­dos su­skys­tin­tų­jų du­jų ter­mi­na­las, elek­tros jung­tis į Šve­di­ją ir Len­ki­ją. Už tai tu­ri­me pa­dė­ko­ti dviem bu­vu­sioms Vy­riau­sy­bėms. Plė­to­ja­mas du­jų jung­ties su Len­ki­ja pro­jek­tas. Vi­si šie pro­jek­tai di­di­na mū­sų ša­lies ener­ge­ti­nę ne­pri­klau­so­my­bę. Jais pa­grįs­tai di­džiuo­ja­mės. Šian­dien at­ėjo lai­kas ženg­ti ir ki­tus žings­nius – mo­der­ni­zuo­ti ener­ge­ti­nes sis­te­mas bei pa­ten­kin­ti var­to­to­jų lū­kes­čius, su­tei­kiant dau­giau spren­di­mo ga­lių var­to­to­jams, ku­rie tap­tų ak­ty­viu sis­te­mi­nės ener­ge­ti­nės per­tvar­kos da­ly­viu.

Lie­tu­vos ener­ge­ti­nio sau­gu­mo ir kon­ku­ren­cin­gu­mo pa­grin­das – dar­nus vys­ty­ma­sis, pa­rem­tas tau­piu ener­gi­jos iš­tek­lių var­to­ji­mu bei vie­ti­nių ir at­si­nau­ji­nan­čių elek­tros iš­tek­lių pa­nau­do­ji­mu. Tai – nau­jos ener­ge­ti­kos po­li­ti­kos pa­ma­tas sie­kiant il­ga­lai­kių Eu­ro­pos Są­jun­gos ir tarp­tau­ti­nių kli­ma­to kai­tos ma­ži­ni­mo tiks­lų. Ša­lia stra­te­gi­nių vals­ty­bės pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mo, ne­ga­li­me pa­mirš­ti ir kai­mo gy­vy­bin­gu­mo. Tva­rių jo ben­druo­me­nių iš­sau­go­ji­mas yra ker­ti­nis bet ku­rios at­sa­kin­gos ša­lies li­ki­mą le­mian­tis Vy­riau­sy­bės už­da­vi­nys. Gy­vy­bin­go kai­mo eg­zis­ta­vi­mas ne­įma­no­mas be šių tri­jų pa­grin­di­nių są­ly­gų: kon­ku­ren­cin­go ir pel­nin­go že­mės bei ki­to­kio kai­mo ūkio, de­ra­mos in­fra­struk­tū­ros, tin­ka­mų so­cia­li­nių, svei­ka­tos ir kul­tū­ros pa­slau­gų.

Daž­nas įvaiz­dis, kad iš­skir­ti­nai kai­mas skęs­ta skur­de. Vis dėl­to skur­das eg­zis­tuo­ja vi­so­je Lie­tu­vo­je ir jis tie­sio­giai su­si­jęs su dar­bo pa­ja­mo­mis ir dar­bo san­ty­kiais. Mū­sų tiks­las – su­kur­ti dar­bo san­ty­kius, ku­rie ska­tin­tų žmo­nes pa­si­rink­ti dar­bą ir gy­ve­ni­mą čia, Lie­tu­vo­je. Telk­si­me dar­bo san­ty­kių da­ly­vius, vals­ty­bės pa­rei­gū­nus, ne­vy­riau­sy­bi­nes or­ga­ni­za­ci­jas ir pro­fe­si­nes są­jun­gas ben­dram tiks­lui – mū­sų ša­ly­je su­kur­ti žmo­nėms pa­trauk­lias dar­bo ir gy­ve­ni­mo są­ly­gas, ga­li­my­bes de­rin­ti dar­bą ir as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Glo­ba­lė­jan­čia­me pa­sau­ly­je kon­ku­ruo­si­me ne pi­gia dar­bo jė­ga ir men­ko­mis žmo­nių ga­ran­ti­jo­mis, o kva­li­fi­kuo­tais ir iš­si­la­vi­nu­siais dar­buo­to­jais, aukš­ta vie­šų­jų pa­slau­gų ko­ky­be. Siek­si­me iš­sau­go­ti aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos, iš­si­la­vi­nu­sius dar­buo­to­jus, in­ves­tuo­si­me į dar­buo­to­jų kva­li­fi­ka­ci­ją, per­si­kva­li­fi­ka­vi­mą ir ino­va­ci­jas, rem­si­me so­cia­liai at­sa­kin­go ver­slo ini­cia­ty­vas.

Jei­gu no­ri­me iš­si­va­duo­ti iš dau­gu­mos mū­sų vals­ty­bę ka­muo­jan­čių bė­dų, pri­va­lo­me at­si­suk­ti į mū­sų jau­ni­mą. Tin­ka­mas jau­no­sios kar­tos iš­si­la­vi­ni­mas ir kul­tū­ros svar­bos su­vo­ki­mas yra mū­sų sėk­mės rak­tas.

Švie­ti­mą ma­to­me kaip vals­ty­bės ge­ro­vės ir na­cio­na­li­nio sau­gu­mo pa­grin­dą, ku­ris kiek­vie­nam as­me­niui lei­džia plė­to­ti sa­vo ga­li­my­bes sėk­min­gai gy­ven­ti vi­suo­me­nė­je. Įgy­ven­din­da­mi ben­dro­jo ug­dy­mo re­for­mą, lai­ky­si­mės nuo­sta­tos, kad as­me­ny­bės bran­dai yra svar­bi ra­cio­na­li vi­sų ug­dy­mo sri­čių: hu­ma­ni­ta­ri­nio, so­cia­li­nio, gam­tos moks­lo, me­ni­nio ug­dy­mo, pu­siau­svy­ra, sie­ja­ma su ak­tu­a­liais tik­ro­vės kon­teks­tais.

Už­tik­rin­si­me stu­di­jų ko­ky­bę, at­lie­pian­čią as­mens lū­kes­čius ir vi­suo­me­nės po­rei­kius bei Eu­ro­pos aukš­to­jo moks­lo erd­vės ko­ky­bės nuo­sta­tas: veiks­min­ges­nę stu­di­jų ir moks­li­nių ty­ri­mų są­vei­ką, kū­ry­biš­ku­mo, ino­va­ci­jų ir ver­slu­mo ge­bė­ji­mus ug­dan­čius stu­di­jų me­to­dus ir prak­ti­kas, stu­di­jų tu­ri­nio tarp­tau­ti­nį ak­tu­a­lu­mą. Smul­kios stu­di­jų pro­gra­mos pri­va­lo bū­ti stam­bi­na­mos, už­tik­ri­na­ma tarp­da­ly­ki­nių stu­di­jų įvai­ro­vė ir ga­li­my­bė stu­di­jas de­rin­ti su prak­ti­ka. Siek­si­me, kad iš­aug­tų Lie­tu­vo­je stu­di­juo­jan­čių už­sie­nie­čių skai­čius.

Ma­to­me kul­tū­rą kaip ker­ti­nį ne­ma­te­ria­lų vi­suo­me­nę vie­ni­jan­tį ele­men­tą, ku­ris at­lie­ka la­bai svar­bų vaid­me­nį, vie­ni­jant vi­suo­me­nę ir for­muo­jant vie­šą­ją po­li­ti­ką. De­ja, be­veik ket­vir­tį am­žiaus Lie­tu­vo­je vy­rau­ja ten­den­ci­ja mar­gi­na­li­zuo­ti kul­tū­ros po­li­ti­ką vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me. Mes ke­lia­me tiks­lą pa­keis­ti šią ydin­gą tra­di­ci­ją ir grą­žin­ti kul­tū­rą, kaip vi­suo­me­nę vie­ni­jan­tį, pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo tau­tie­čiais, kraš­tu ir vals­ty­be ska­ti­nan­tį veiks­nį, į vie­šo­jo gy­ve­ni­mo cen­trą.

Ger­bia­mie­ji, jei­gu no­ri­me si­ner­gi­jos tarp eko­no­mi­kos, švie­ti­mo ir moks­lo, pri­va­lo­me mo­der­ni­zuo­ti moks­lo, tech­no­lo­gi­jų ir ino­va­ci­jų sri­ties tei­si­nę ba­zę – Eu­ro­pos ino­va­ci­jų są­jun­gos švies­len­tė­je pa­gal ino­va­ci­jų die­gi­mo re­zul­ta­tus Lie­tu­va yra vos ket­vir­to­je vie­to­je nuo ga­lo ir, ne­pai­sant Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kį sie­kian­čių vie­šo­jo sek­to­riaus in­ves­ti­ci­jų į moks­lą ir tech­no­lo­gi­jas, ino­va­ci­jų po­vei­kis eko­no­mi­kai Lie­tu­vo­je yra ma­žiau­sias Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Tarp­tau­ti­nės eks­per­tų or­ga­ni­za­ci­jos pa­brė­žia, kad ma­žos ša­lys ne­tu­ri ki­to pa­si­rin­ki­mo – tik vals­ty­bės ly­de­rys­tė ir aiš­kiai įga­lio­ta ins­ti­tu­ci­ja ga­li su­kel­ti pro­ver­žį šio­je sri­ty­je.

Eko­no­mi­kos au­gi­mas be orien­ta­ci­jos į aukš­tų­jų tech­no­lo­gi­jų sri­tį ne­įma­no­mas, o Lie­tu­vos at­ei­tis be pa­žan­gių in­for­ma­ci­nių ir ry­šių tech­no­lo­gi­jų ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma. Tai tiek mū­sų pa­žan­gos, tiek sau­gu­mo ga­ran­tas, to­dėl tie­siog bū­ti­na stip­rin­ti tar­pins­ti­tu­ci­nį in­for­ma­ci­nės vi­suo­me­nės plėt­ros po­li­ti­kos įgy­ven­di­ni­mo ko­or­di­na­vi­mą, sie­kiant nuo­sek­laus Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skait­me­ni­nio raš­tin­gu­mo di­di­ni­mo, elek­tro­ni­nių vie­šų­jų pa­slau­gų tu­ri­nio ir in­for­ma­ci­nių ir ry­šių tech­no­lo­gi­jų in­fra­struk­tū­ros plėt­ros; ge­rin­ti tar­pins­ti­tu­ci­nį ben­dra­dar­bia­vi­mą ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo sri­ty­je, už­tik­ri­nant kri­ti­nės in­for­ma­ci­nių ir ry­šių tech­no­lo­gi­jų in­fra­struk­tū­ros bei elek­tro­ni­nės in­for­ma­ci­jos sau­gu­mą. Taip pat tu­ri­me pa­siek­ti, kad vi­suo­me­nė ži­no­tų ir su­pras­tų sau­gaus nau­do­ji­mo­si elek­tro­ni­ne erd­ve svar­bą. Tu­ri­me tęs­ti pra­dė­tą vals­ty­bės in­for­ma­ci­nių iš­tek­lių in­fra­struk­tū­ros kon­so­li­da­vi­mo pro­ce­są.

Per il­gus me­tus mes ma­tė­me tiek sėk­min­gų, tiek ne­sėk­min­gų vie­šų­jų fi­nan­sų sis­te­mos val­dy­mo pa­vyz­džių, to­dėl siek­da­mi per­tvar­ky­ti vie­šų­jų fi­nan­sų sis­te­mą ir jos val­dy­mą veik­si­me at­sa­kin­gai ir pa­ma­tuo­tai. Tik esant ob­jek­ty­viam po­rei­kiui per­tvar­ky­si­me mo­kes­čių ir pen­si­jų sis­te­mas ir pa­ge­rin­si­me jų ad­mi­nist­ra­vi­mą; griež­čiau reg­la­men­tuo­si­me biu­dže­to ba­lan­so ir vals­ty­bės sko­los ro­dik­lius; už­tik­rin­si­me di­des­nį Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos pa­nau­do­ji­mo efe­k­ty­vu­mą ir su­ma­žin­si­me fi­nan­si­nę pri­klau­so­my­bę nuo jos; ra­cio­na­li­zuo­si­me vie­šo­jo sek­to­riaus iš­lai­das, tai­ky­si­me kaš­tų ir nau­dos ana­li­zę, ver­ti­nant in­ves­ti­ci­jas; pa­kei­si­me vie­šo­jo ir pri­va­taus sek­to­rių part­ne­rys­tės mo­de­lį; di­din­si­me fi­nan­si­nį sa­vi­val­dy­bių sa­va­ran­kiš­ku­mą, ta­čiau kar­tu su kom­pe­ten­tin­gos ir ne­ša­liš­kos po­li­ti­nės ir fi­nan­si­nės kon­tro­lės stip­ri­ni­mu.

Pa­ma­ti­niu fi­nan­sų po­li­ti­kos prin­ci­pu įvar­di­ja­me fi­nan­sų po­li­ti­kos nuo­sek­lu­mą, skaid­ru­mą, at­si­sa­ky­mą nuo bet ko­kių stai­gių fi­nan­si­nės ir mo­kes­ti­nės po­li­ti­kos po­ky­čių.

Lie­tu­vo­je še­šė­li­nės eko­no­mi­kos mas­tai yra san­ty­ki­nai di­de­li, įvai­rių ver­tin­to­jų ver­ti­ni­mais, ski­ria­si nuo 15 iki 26 % ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to.

Siek­si­me ne vien ko­vo­ti su žmo­nė­mis ir ver­slu, vei­kian­čiais eko­no­mi­kos „še­šė­ly­je“, bet kur­si­me są­ly­gas ir pa­ska­tas, kad jie tap­tų skaid­rios ir ofi­cia­lios eko­no­mi­nės veik­los da­ly­viais. Tam itin svar­bus pa­si­ti­kė­ji­mas.

Pi­lie­čio są­vei­ka su vals­ty­be dau­giau­siai vyks­ta per vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių ins­ti­tu­ci­jas, ar tai bū­tų sa­vi­val­dy­bių ad­mi­nist­ra­ci­jos, Mo­kes­čių ins­pek­ci­ja, Dar­bo bir­ža ir pa­na­šiai. Bū­tent šių ins­ti­tu­ci­jų veik­los efek­ty­vu­mas ir pi­lie­čių ap­tar­na­vi­mo ko­ky­bė stip­riai for­muo­ja po­žiū­rį į vals­ty­bę ir sa­vo vie­tą jo­je. Mo­kes­čių mo­kė­to­jai tu­ri tei­sę rei­ka­lau­ti, kad jų iš­lai­ko­mos vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos grei­tai ir efek­ty­viai at­lik­tų sa­vo funk­ci­jas, o cen­tri­nė val­džia nu­sta­ty­tų skaid­rias ir aiš­kias jų veik­los tai­syk­les. Ta­da bus ma­žiau no­ro slėp­tis še­šė­liuo­se.

Tiek Lie­tu­vos, tiek ir dau­ge­lio ki­tų ša­lių pa­tir­tis ro­do, jog žen­klią da­lį vals­ty­bės funk­ci­jų ga­li efek­ty­viau, grei­čiau ir, svar­biau­sia, pi­giau at­lik­ti ne­vy­riau­sy­bi­niai vei­kė­jai: ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, ben­druo­me­nės. Esa­me įsi­ti­ki­nę, kad vals­ty­bės val­dy­mo są­nau­das ga­li­ma su­ma­žin­ti, o pi­lie­čių pa­si­ti­kė­ji­mą ir pa­si­ten­ki­ni­mą val­dy­mo ir pa­slau­gų ko­ky­be pa­di­din­ti la­biau iš­nau­do­jant šį po­ten­cia­lą.

At­si­žvelg­da­mi į eg­zis­tuo­jan­čias ko­rup­ci­jos pro­ble­mas, per ar­ti­miau­sius ket­ve­rius me­tus be prie­mo­nių, nu­ma­ty­tų Na­cio­na­li­nia­me ko­vos su ko­rup­ci­ja veiks­mų pla­ne, ke­lia­me šiuos tiks­lus: už­tik­rin­ti be­są­ly­gi­nę ir ne­iš­ven­gia­mą at­sa­ko­my­bę už ko­rup­ci­nius nu­si­kal­ti­mus; pa­siek­ti, kad vie­ša­sis sek­to­rius tap­tų skaid­rus ir efek­ty­vus; to­bu­lin­ti lo­bis­ti­nės veik­los re­gu­lia­vi­mą ir stip­rin­ti jo lai­ky­mo­si prie­žiū­rą, su­da­ry­ti ga­li­my­bes re­a­li­zuo­ti vi­suo­me­nės po­ten­cia­lą ko­vo­jant su ko­rup­ci­ja ir ap­sau­go­ti pa­de­dan­čius su ja ko­vo­ti; di­din­ti vals­ty­bės įstai­gų kom­pe­ten­ci­jas, veik­los skaid­ru­mą ir efek­ty­vu­mą; už­tik­rin­ti vie­šų­jų pir­ki­mų skaid­ru­mą ir efek­ty­vu­mą.

Ko­rup­ci­ja itin su­si­ju­si su mū­sų vals­ty­bės pa­žei­džia­mu­mu. Aki­vaiz­du, kad ir ge­o­po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja tik­rai nė­ra leng­va, to­dėl su part­ne­riais su­ta­rė­me ne vė­liau kaip iki 2018 me­tų kraš­to ap­sau­gos fi­nan­sa­vi­mą pa­di­din­ti iki 2 % ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to. La­bai aiš­kiai sa­ko­me: jei­gu si­tu­a­ci­ja ne­si­keis, 2 % nuo BVP yra tik pir­mi­nė sie­kia­my­bė, ma­to­me vi­sas ga­li­my­bes ir to­liau nuo­sek­liai di­din­ti fi­nan­sa­vi­mą kraš­to ap­sau­gai. Šian­dien ne­ga­li­me sau leis­ti pra­ban­gos di­din­ti fi­nan­sa­vi­mą pa­ma­žu – pri­va­lo­me siųs­ti aiš­kų žen­klą part­ne­riams ir vals­ty­bėms re­gio­ne, kad į sa­vo ša­lies gy­ny­bą žiū­ri­me at­sa­kin­gai. Bū­ti­na di­din­ti šauk­ti­nių skai­čių ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pa­jė­gu­mus tai įgy­ven­din­ti. Toks spren­di­mas – bū­ti­no­ji mū­sų kraš­to ap­sau­gos sis­te­mos stip­ri­ni­mo są­ly­ga.

Il­guo­ju lai­ko­tar­piu siek­si­me per­ei­ti prie vi­suo­ti­nės ka­ro tar­ny­bos. Tai la­bai aiš­ki ir vie­na­reikš­miš­ka ži­nu­tė. Tam rei­kia at­lik­ti la­bai kon­kre­čius pa­si­ren­gi­mo dar­bus: in­ves­tuo­ti į in­fra­struk­tū­rą, gin­kluo­tę, tech­ni­ką, su­kur­ti veiks­min­gus ska­ti­ni­mo ir mo­ty­va­vi­mo me­cha­niz­mus.

Ben­dra­dar­biau­da­mi su Lie­tu­vos šau­lių są­jun­ga, švie­ti­mo įstai­go­mis ir vi­suo­me­ni­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, ska­tin­si­me pi­lie­ti­nį pa­trio­ti­nį ug­dy­mą – švie­ti­mo sis­te­mo­je sa­vo vie­tą tu­ri at­ras­ti tiek ka­riuo­me­nė, tiek šau­liai. Pri­va­lo­me tin­ka­mai di­din­ti švie­ti­mo dar­buo­to­jų in­for­ma­ci­nį raš­tin­gu­mą ir ak­ty­viai ug­dy­ti vi­suo­me­nės ir jau­nuo­me­nės kri­ti­nį mąs­ty­mą. Tai yra efek­ty­viau­sios prie­mo­nės, pa­de­dan­čios ko­vo­ti su in­for­ma­ci­nė­mis grės­mė­mis. Šian­die­ni­niai ka­ri­niai kon­flik­tai daž­nai pra­si­de­da bū­tent mū­sų min­ty­se – pri­va­lo­me lai­ku už­kirs­ti tam ke­lią.

Lie­tu­vos vals­ty­bės už­sie­nio po­li­ti­ka re­mia­si il­ga­lai­kiais na­cio­na­li­niais in­te­re­sais, jų įgy­ven­di­ni­mo tęs­ti­nu­mu. Efek­ty­vi ir nuo­sek­li Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­ka grin­džia­ma so­li­da­raus de­mo­kra­tinių vals­ty­bių ben­dra­dar­bia­vi­mo, tarp­tau­ti­nės tei­sės vir­še­ny­bės, pa­gar­bos žmo­gaus tei­sėms ir lais­vėms, ge­rų kai­my­ni­nių san­ty­kių pa­lai­ky­mo prin­ci­pais.

Pa­grin­di­nis Lie­tu­vos vals­ty­bės už­sie­nio po­li­ti­kos tiks­las – vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bės ir de­mo­kra­tijos ap­sau­go­ji­mas, adek­va­čiai at­sa­kant į re­gio­ne ir pa­sau­ly­je iš­ky­lan­čias grės­mes. Ne ma­žiau svar­bus už­da­vi­nys – už­tik­rin­ti sėk­min­gą eko­no­mi­nę ir so­cia­li­nę vals­ty­bės plėt­rą, jos pi­lie­čių ge­ro­vės ki­li­mą.

Nau­jų sau­gu­mo ir ki­tų glo­ba­lių iš­šū­kių švie­so­je NATO yra ir bus svar­biau­sia ir veiks­min­giau­sia ko­lek­ty­vi­nės gy­ny­bos sis­te­ma, už­tik­ri­nan­ti vals­ty­bės sau­gu­mą, ga­li­mų ag­re­si­jų efek­ty­vų at­gra­si­ni­mą. Siek­si­me, kad NATO aukš­čiau­sio ly­gio su­si­ti­ki­me Var­šu­vo­je pri­im­ti spren­di­mai, orien­tuo­ti į stip­rią ko­lek­ty­vi­nę gy­ny­bą, or­ga­ni­za­ci­jos at­vi­rų du­rų po­li­ti­ką ir ki­ti, bū­tų vi­siš­kai įgy­ven­din­ti.

Tę­si­me Lie­tu­vos, kaip ak­ty­vios ir pa­ti­ki­mos or­ga­ni­za­ci­jos na­rės, įsi­pa­rei­go­ji­mų už­tik­ri­ni­mą, sie­kiant įneš­ti tin­ka­mą in­dė­lį į sau­gu­mo už­tik­ri­ni­mą tiek sa­vo, tiek ki­tuo­se re­gio­nuo­se.

Stip­ri, so­li­da­ri, kon­struk­ty­vi ir veiks­min­ga Eu­ro­pos Są­jun­ga – Lie­tu­vos es­mi­nis in­te­re­sas. Ir to­liau ji lie­ka svar­biau­siu Eu­ro­pos po­li­ti­nės, eko­no­mi­nės ir so­cia­li­nės rai­dos fak­to­riu­mi. Sie­k­si­me dar ak­ty­ves­nio Lie­tu­vos po­zi­ci­jų bei vals­ty­bės in­te­re­sų at­sto­va­vi­mo Eu­ro­pos Są­jun­go­je, pa­si­sa­ko­me už na­cio­na­li­nių vals­ty­bių vaid­mens stip­ri­ni­mą Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jo­se.

Ak­ty­viai da­ly­vau­da­ma for­muo­jant Eu­ro­pos Są­jun­gos iš­ori­nius san­ty­kius Lie­tu­va ir to­liau pri­si­dės prie efek­ty­vaus at­sa­ko į glo­ba­lius tarp­tau­ti­nės ap­lin­kos iš­šū­kius: te­ro­riz­mo grės­mės stip­rė­ji­mą, mig­ra­ci­jos kri­zę, kar­tu spręs­da­ma Eu­ro­pos Są­jun­gos sie­nos ap­sau­gos stip­ri­ni­mo ir Šen­ge­no zo­nos veik­los efek­ty­vu­mo di­di­ni­mo klau­si­mus, ku­rių spren­di­mai da­rys įta­ką Eu­ro­pos Są­jun­gos at­ei­čiai. Mū­sų tiks­las – tiek Eu­ro­pos Są­jun­go­je, tiek NATO or­ga­ni­za­ci­jo­se įtvir­tin­ti vie­nin­gą su­ta­ri­mą, kad iš­ori­nių sie­nų ap­sau­ga yra vi­suo­ti­nis vals­ty­bių na­rių rū­pes­tis. Tai leis­tų ne tik už­tik­rin­ti il­ga­lai­kį pa­bė­gė­lių srau­to stab­dy­mą, bet ir lai­ku ti­kė­tis part­ne­rių pa­gal­bos, at­si­ra­dus grės­mėms prie ry­ti­nės Eu­ro­pos Są­jun­gos ir NATO sie­nos.

Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, Lie­tu­vo­je yra žmo­nių, ma­nan­čių, kad aš ar­ba to­kie kaip aš ne­tu­ri­me tei­sės bū­ti Sei­mo na­riais, dar dau­giau – sto­vė­ti to­kio­je tri­bū­no­je kaip ga­li­mi kan­di­da­tai, ga­li­mas kan­di­da­tas į Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­rei­gas. Gal to­kių yra ir šio­je sa­lė­je. Ne­abe­jo­ju, kad tarp jū­sų čia yra ne vie­nas po­li­ti­kas, ga­lin­tis bū­ti ge­res­niu kan­di­da­tu nei aš. Pui­kiai ži­nau sa­vo trū­ku­mus, ta­čiau tarp šių trū­ku­mų tik­rai nė­ra ne­są­ži­nin­gu­mo, bai­lu­mo, veid­mai­nys­tės, ne­nu­ošir­du­mo, žo­džio ne­si­lai­ky­mo…

Vi­sa­da bu­vau ir esu ko­man­di­nio dar­bo ša­li­nin­kas. Pir­me­ny­bę tei­kiu so­cia­li­niam dia­lo­gui, o ne kon­flik­tiš­kam pro­ble­mų spren­di­mo bū­dui. Esu ryž­tin­gų spren­di­mų ir po­ky­čių ša­li­nin­kas, ta­čiau ryž­tas – tai ne fa­na­tiz­mas, po­ky­čiai – ne ra­di­ka­liz­mas ir re­vo­liu­ci­jos. Tvir­tai ti­kiu, kad tik lais­vas, kri­tiš­kai mąs­tan­tis ir ku­rian­tis žmo­gus ga­li bū­ti po­ky­čių ar­chi­tek­tu, drą­sus ir ryž­tin­gas – jų įgy­ven­din­to­ju. No­riu su­bur­ti drą­sią, vie­nin­gą, kom­pe­ten­tin­gą, skaid­rią ir at­sa­kin­gą po­ky­čių Vy­riau­sy­bę.

Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, vi­si mes esa­me skir­tin­gi žmo­nės, skir­tin­gos as­me­ny­bės, tu­ri­me sa­vo pa­sau­lė­žiū­rą, įsi­ti­ki­ni­mus, ver­ty­bes ir prin­ci­pus, skir­tin­gą vals­ty­bės rai­dos vi­zi­ją.

Ta­čiau mus vie­ni­ja vie­nas ben­dras es­mi­nis da­ly­kas – Lie­tu­vos žmo­nės pa­ti­kė­jo mums spręs­ti Lie­tu­vos pro­ble­mas. Ten, kur tu­ri­me su­tam­pan­čius tiks­lus, kar­tu tai da­ry­ki­me, ten, kur tu­ri­me nuo­mo­nių skir­tu­mą – ieš­ko­ki­me kom­pro­mi­sų ir kar­tu da­ry­ki­me, ten, kur tu­ri­me ver­ty­bi­nius skir­tu­mus – gerb­ki­me vie­ni ki­tų nuo­mo­nę, ne­bru­ki­me jė­ga sa­vo tie­sos vie­ni ki­tiems.

Ger­bia­mie­ji, kvie­čiu jus dirb­ti kar­tu dar­nios Lie­tu­vos ir mū­sų žmo­nių la­bui. Ir tiek jau to – ir pa­pras­tų, ir eli­to la­bui. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Dė­ko­ja­me ger­bia­ma­jam kan­di­da­tui į Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pareigas ir pra­šo­me lik­ti tri­bū­no­je, at­sa­ky­ti į klau­si­mus. Jū­sų už­si­re­gist­ra­vo pa­klaus­ti net 57 Sei­mo na­riai.

To­liau po­sė­džiui pir­mi­nin­kaus Sei­mo Pir­mi­nin­kas V. Pranc­kie­tis.

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, no­rė­tu­me pa­kvies­ti pri­tar­ti ben­dru su­ta­ri­mu, kad klaus­tu­me pa­gal frak­ci­jas ir su­da­ry­tu­me są­ly­gas vi­siems už­duo­ti klau­si­mus. To­dėl pra­šy­siu ir di­džiau­sios frak­ci­jos – Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos pri­im­ti to­kį spren­di­mą ben­dru su­ta­ri­mu. Ar pri­ta­ria­te? (Bal­sai sa­lė­je) Dė­ko­ju.

Pir­ma­sis klau­sia A. Ne­kro­šius.

A. NEKROŠIUS (LVŽSF). Dė­ko­ju, ger­bia­mas Sei­mo Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­ma­sis pre­ten­den­te, jūs sten­gia­tės ap­tar­ti vi­sas svar­bias Lie­tu­vai sri­tis, ta­čiau no­rė­čiau iš­gry­nin­ti, kas, jū­sų po­žiū­riu, yra opiau­sios pro­ble­mos Lie­tu­vo­je ir ko­kio­se sri­ty­se rei­kė­tų es­mi­nių po­ky­čių? Dė­ko­ju.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Aš tik­rai tas es­mi­nes pro­ble­mas ir pa­mi­nė­jau. Jei bū­tų ga­li­ma skir­ti ke­le­tą pri­ori­te­tų, es­mi­nių pri­ori­te­tų, tai yra iš­šū­kiai de­mo­gra­fijos sri­ty­je, so­cia­li­nės at­skir­ties ir skur­do ma­ži­ni­mas ir mū­sų švie­ti­mo sis­te­mos per­tvar­ka, kon­ku­ren­cin­ga švie­ti­mo siste­ma.

PIRMININKAS. Klau­sia A. Anu­šaus­kas.

A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Ger­bia­ma­sis pre­ten­den­te į prem­je­rus, svei­ki­nu su pa­sky­ri­mu ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo nau­jais džiaugs­mais, ta­čiau da­bar lū­kes­čius tu­ri ir kiek­vie­nas Lie­tu­vos gy­ven­to­jas. Jūs pui­kiai api­bū­di­no­te, ką da­ry­si­te to­se sri­ty­se, ku­rios fi­nan­suo­ja­mos iš biu­dže­to, to­dėl tu­riu jums klau­si­mų. Kaip ir ko­kio­mis prie­mo­nė­mis ini­ci­juo­si­te in­ves­ti­ci­jų srau­tą, ku­ris bū­tų reikš­min­gas ku­riant nau­jas dar­bo vie­tas, ypač re­gio­nuo­se, ir ma­ži­nant ne­dar­bą ne su emig­ra­ci­jos pa­gal­ba?

Ir dar vie­nas klau­si­mas iš da­bar­ti­nių ak­tu­a­li­jų. Kaip ži­no­me, iš­ki­lo klau­si­mas dėl 2014 metais Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ku­ruo­ja­mo Gin­klų fon­do par­duo­tų šau­tu­vų. Jūs vė­liau bu­vo­te vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ras. Ar te­ko ini­ci­juo­ti ko­kį nors ty­ri­mą, nes da­bar prem­je­rui teks at­sa­ko­my­bė ir už san­ty­kius su Jung­ti­nė­mis Vals­ti­jo­mis pa­lai­kant mū­sų, kaip są­jun­gi­nin­kės, įvaiz­dį?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Gal nuo an­tro klau­si­mo aš pra­dė­siu. Iš tie­sų to­kios in­for­ma­ci­jos apie ga­li­mus pik­tnau­džia­vi­mus šio­je sri­ty­je ne­bu­vo, dėl to ir ty­ri­mų ne­bu­vo pra­dė­ta. Apie ne­ge­ro­ves ir pro­ble­mas ki­to­se sri­ty­se bu­vo, to­dėl bu­vo pra­dė­ti ty­ri­mai. Yra ini­cia­ty­va, ma­tyt, ge­riau­siai jūs ži­no­te, kad šios įstai­gos ap­skri­tai klau­si­mo spren­di­mas bu­vo iš­kel­tas, jis ra­do Vy­riau­sy­bės pri­ta­ri­mą, bu­vo pa­teik­tas Sei­mui. Sei­me spren­di­mo ne­bu­vo pri­im­ta, nes bu­vo tie­siog ma­no­ma, aš šian­dien taip pat tvir­tai esu įsi­ti­ki­nęs, kad ši įstai­ga tik­rai nie­ko ben­dra ne­tu­ri su vi­daus rei­ka­lų sis­te­ma. Tai yra ko­mer­ci­nė ūki­nė, spe­ci­fi­nė gy­ny­bos sri­ties įstai­ga, ku­ri, de­ja, dau­giau truk­do nei pa­de­da įsi­gy­ti spe­cia­lios gin­kluo­tės. Mes ir šian­dien to­kių pa­vyz­džių tu­ri­me, to­dėl, kal­bė­da­mi apie at­ei­tį, tu­rė­tu­me svars­ty­ti, ar ap­skri­tai to­kia ši or­ga­ni­za­ci­ja yra rei­ka­lin­ga.

Kal­bant apie in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mą, jei iš tie­sų mes gal­vo­ja­me, kad vien Vy­riau­sy­bė ga­li kur­ti pa­trauk­lias dar­bo vie­tas, tai vi­siš­kai ne­tie­sa. Mes kal­ba­me apie biu­dže­ti­nį sek­to­rių, kur ga­li­ma tu­rė­ti įta­ką. Tu­ri­me su­da­ry­ti są­ly­gas, kad in­ves­ti­ci­nė ap­lin­ka bū­tų pa­lan­ki. O ne­pa­lan­ku­mas yra su­si­jęs su ke­le­tu da­ly­kų, ką pa­sa­ko ir pa­tys ga­li­mi in­ves­tuo­to­jai, to­dėl pir­miau­sia mes su­si­du­ria­me su es­mi­nė­mis ko­rup­ci­nių ap­raiš­kų pro­ble­mo­mis. No­rint da­ry­ti in­ves­ti­ci­jas, ypač už­sie­nio part­ne­riams ten­ka su­si­dur­ti su ne­įpras­ta vie­šo­jo sek­to­riaus elg­se­na, ku­ri jiems yra ne­pri­im­ti­na.

Ant­ras da­ly­kas tai yra dar­bo jė­ga. Šian­dien mes ma­to­me di­džiu­lį iš­šū­kį, su­si­ju­sį su emig­ra­ci­ja ir kva­li­fi­kuo­tos dar­bo jė­gos trū­ku­mu. Čia vie­nas iš pa­grin­di­nių da­ly­kų, per­tvar­kant su dar­bo san­ty­kiais su­si­ju­sią sis­te­mą, pa­da­ry­ti iš­lai­kant ba­lan­są tarp dar­bo san­ty­kių lanks­tu­mo ir dar­buo­to­jo so­cia­li­nio sau­gu­mo, kad tik­rai mes ne­bū­tu­me kon­ku­ren­cin­gi vien tik pa­gal pi­gią dar­bo jė­gą.

Tre­čias da­ly­kas, kal­bant apie ga­li­my­bę į re­gio­nus pri­trauk­ti in­ves­ti­ci­jas, – iš tie­sų ele­men­ta­rių ga­my­bi­nių pa­sta­tų trū­ku­mas. Šian­dien už­sie­nio ver­slas, ku­ris no­ri at­ei­ti (kal­bant ne apie minkš­tuo­sius pro­jek­tus, ku­rie la­bai leng­vai ga­li bū­ti kil­no­ja­mi iš vie­nos vals­ty­bės į ki­tą, at­si­žvel­giant į są­ly­gų pa­si­kei­ti­mą, bet kal­bant apie ga­my­bą), su­si­du­ria su pro­ble­ma – su nau­jų, tin­ka­mai pri­tai­ky­tų ga­my­bi­nių pa­tal­pų trū­ku­mu. Nie­kas ne­be­no­ri lauk­ti, sta­ty­ti ke­le­tą me­tų, tie­siog no­ri at­ei­ti ir per tris mė­ne­sius pra­dė­ti kon­kre­čią ir re­a­lią veik­lą. Čia aš ma­tau di­džiu­lę pa­ska­tą tiek mū­sų in­ves­tuo­to­jams ir vys­ty­to­jams to­kius pa­sta­tus sta­ty­ti, tiek ir ga­li­my­bę at­ei­ti ver­slui. Ki­tas mo­men­tas, kas ir­gi la­bai svar­bu ir tie­sio­giai su­si­ję su re­gio­nais, tai Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos efek­ty­vus pa­nau­do­ji­mas. Per­ėji­mas nuo įsi­sa­vi­ni­mo prie in­ves­ta­vi­mo ir ši­tų lė­šų pa­nau­do­ji­mo su­da­rant są­ly­gas kur­tis ver­slui re­gio­nuo­se la­bai es­mi­nis da­ly­kas. Aš ti­kiu, kad mes ši­tą iš­šū­kį tu­rė­si­me įveik­ti.

PIRMININKAS. Dė­ko­ju. Pri­me­nu, kad klaus­ti – mi­nu­tė, at­sa­ky­ti – dvi mi­nu­tės. Klau­sia M. Bas­tys. Ruo­šia­si K. Gla­vec­kas.

M. BASTYS (LSDPF). Dė­ko­ju, ger­bia­ma­sis Sei­mo Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mas pre­ten­den­te, iš tie­sų ati­džiai klau­siau jū­sų pri­sis­ta­ty­mo ir iš tie­sų iš­gir­dau daug ge­rų ir Lie­tu­vai ak­tu­a­lių da­ly­kų. Kaip ži­no­te, Sei­mas ne­se­niai ap­si­spren­dė nai­kin­ti In­for­ma­ci­nės vi­suo­me­nės plėt­ros ko­mi­te­tą, aš ne­bu­vau to ša­li­nin­kas. Ma­no klau­si­mas su­si­jęs su tuo. Ka­dan­gi aki­vaiz­du, kad bū­tent ino­va­ci­jų, tech­no­lo­gi­jų, in­for­ma­ci­nės vi­suo­me­nės plėt­ros par­la­men­ti­nė kon­tro­lė bus su­sil­pnin­ta ar­ba, ki­taip ta­riant, jau su­sil­pnin­ta, klau­siu jū­sų, ar jūs ga­li­te šian­dien čia pa­ti­kin­ti, kad jūs kaip Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas skir­si­te šiam klau­si­mui ypa­tin­gą dė­me­sį, nes ši sri­tis (ir jū­sų kal­bo­je tai yra pa­mi­nė­ta) mū­sų eko­no­mi­ko­je, mū­sų gy­ve­ni­me tu­ri svar­bią vie­tą? Dė­ko­ju.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Iš tie­sų, dar kar­tą ga­liu pa­kar­to­ti, jei­gu kal­bė­tu­me apie in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų da­lį, apie ino­va­ci­jas, mes ki­to pa­si­rin­ki­mo ne­tu­ri­me. Vis dėl­to aš ma­nau, kad tai yra Vy­riau­sy­bės pa­grin­di­nis už­da­vi­nys, su kuo mes su­si­dū­rė­me šiuo lai­ko­tar­piu, kai tik­rai ne­bu­vo pa­da­ry­ta pro­ver­žio kon­so­li­duo­jant in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų in­fra­struk­tū­rą, nes kiek­vie­na mi­nis­te­ri­ja bu­vo su­in­te­re­suo­ta iš­sau­go­ti tam tik­rą da­lį žiū­rė­da­ma savo siau­rų mi­nis­te­ri­jos in­te­re­sų, o ne vals­ty­bės. To­dėl aš net ne­abe­jo­ju, kad mes pri­skir­si­me ši­tą funk­ci­ją vie­nai iš mi­nis­te­ri­jų kon­so­li­duo­da­mi vi­sų mi­nis­te­ri­jų veik­lą šio­je sri­ty­je. Net­gi yra svars­to­ma, gal­būt dar per anks­ti kal­bė­ti, apie vi­sos in­fra­struk­tū­ros su­tel­ki­mą vie­no­je iš mi­nis­te­ri­jų, net­gi per­va­din­ti vie­ną mi­nis­te­ri­ją, kad ak­cen­tuo­tu­me in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas, in­fra­struk­tū­rą, ino­va­ty­vu­mą ir mū­sų ge­bė­ji­mą šio­je vie­to­je bū­ti ypač kon­ku­ren­cin­giems. Tik­rai be dė­me­sio ši­ta sri­tis ne­liks, nes tai yra mū­sų at­ei­tis.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­ba K. Gla­vec­kas. Ruo­šia­si V. Kam­ble­vi­čius.

K. GLAVECKAS (LSF). Ger­bia­mas pre­ten­den­te į Mi­nist­rus Pir­mi­nin­kus, pir­miau­sia svei­ki­nu už jū­sų drą­są ir pa­si­ry­ži­mą sto­ti ko­man­dos prie­ky­je, ku­ri tu­rė­tų iš­ju­din­ti Lie­tu­vos eko­no­mi­ką, ir to­liau ji ei­tų au­gi­mo ke­liu.

To­kiais at­ve­jais pa­pras­tai bū­na trys klau­si­mai: ką da­ry­ti, kas tai pa­da­rys ir kur gau­ti pi­ni­gų? Ką da­ry­ti, aš ma­nau, vie­naip ar ki­taip pa­ko­re­guos tiek Eu­ro­pos Są­jun­ga, tiek pa­ts sa­vo pra­ne­ši­me sa­kė­te, ką da­ry­si­te.

Ant­ras ne ma­žiau svar­bus klau­si­mas, su kuo tai da­ry­si­te ir kas tą da­rys. Klau­si­mas la­bai trum­pas pir­mas. Kas bus at­sa­kin­gas už fi­nan­sus? Jū­sų de­ši­nio­ji ran­ka iš tik­ro yra fi­nan­sų mi­nist­ras ir, jei­gu jis ne­mo­kės bent jau de­vy­nių žo­džių iš de­šim­ties, o pa­grin­di­nis žo­dis yra „ne“ ir tik vie­nas „taip“, aiš­ku, sun­ku bus ti­kė­tis ko­kių nors reikš­min­gų per­mai­nų.

Ir pas­ku­ti­nis la­bai trum­pas klau­si­mas – kur gau­ti pi­ni­gų? Tos pro­gra­mos ar­ba tai, ką jūs da­bar sa­kė­te, la­bai la­bai ge­rai, bet vi­sam tam rei­kės pi­ni­gų. Tiems pro­jek­tams įgy­ven­din­ti vien tik per po­ra me­tų rei­kės ma­žiau­siai 300–400 mln. eu­rų plius. Vien tik iš še­šė­lio iš­trauk­ti ne­už­teks. Ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me, lai­kas bai­gė­si.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Ma­tyt, šian­dien ne ta pro­ga ir ne ta tei­si­nė ap­lin­ka kal­bė­ti apie mi­nist­rų kan­di­da­tū­ras. Jei­gu jū­sų va­lia to­kią prie­vo­lę tu­rė­siu, tą ir pa­da­ry­siu. Ga­liu už­tik­rin­ti, kad fi­nan­sų mi­nist­ras tik­rai mo­kės sa­ky­ti ir ne, ir taip, bus ben­dra­dar­biau­jan­tis ir mąs­tan­tis, ne tik vis­ką nei­gian­tis, bet ten, kur rei­kia pa­sa­ky­ti taip, rei­kia ir­gi drą­sos pa­sa­ky­ti, ma­ty­ti per­spek­ty­vą. (Bal­sai sa­lė­je) Su­ži­no­si­te tik­rai vis­ką.

Dėl pi­ni­gų. Vie­ną iš šal­ti­nių ir jūs pa­mi­nė­jo­te, še­šė­lį. Aš esu op­ti­mis­tas, taip pat ir re­a­lis­tas, nes vien trauk­da­mi pi­ni­gus iš še­šė­lio sa­vo biu­dže­to sky­lių ne­už­kam­šy­si­me, bet tą rei­kia da­ry­ti. Aš taip pat ma­nau, kad mes tu­ri­me pa­si­žiū­rė­ti, ir tai yra vie­nas iš mū­sų veik­los pri­ori­te­tų, tai dėl vals­ty­bės įmo­nių veik­los efek­ty­vu­mo. Aš ma­nau, kad čia glū­di di­džiu­liai re­sur­sai ir re­zer­vai. Aš ma­nau, mes ir pa­si­sa­kė­me už vie­šo­jo sek­to­riaus op­ti­mi­za­vi­mą, di­džiu­liai re­sur­sai.

Kal­bant apie vals­ty­bės fi­nan­sų la­biau­siai im­lias sri­tis – švie­ti­mą, svei­ka­tos ap­sau­gą, so­cia­li­nę ap­sau­gą, čia po­ky­čiai ir­gi bū­ti­ni, nes daug kur mes nau­do­ja­me lė­šas ne­efek­ty­viai, o ga­lė­tu­me iš tik­rų­jų tau­py­ti ir jas ra­cio­na­liai pa­nau­do­ti ir in­ves­tuo­ti.

PIRMININKAS. Dė­ko­ju. Kal­bės V. Kam­ble­vi­čius. Ruo­šia­si J. Nar­ke­vi­čius.

V. KAMBLEVIČIUS (TTF). Ačiū, Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mas pre­ten­den­te, svei­ki­nu, kad jūs sa­vo pro­gra­mo­je esa­te nu­ma­tę įvai­riau­sių re­for­mų, ypač dėl re­gio­ni­nės po­li­ti­kos. Man įdo­mu, jūs nu­ma­tė­te dvi mi­nis­te­ri­jas per­kel­ti į Kau­ną. Kon­kre­čiai, kur bus Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos dis­lo­ka­ci­ja, nes sklan­do daug vi­so­kių gan­dų, to­dėl aš no­rė­čiau ži­no­ti, kur ji iš tik­rų­jų bus?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Jei­gu at­krei­pė­te dė­me­sį, aš mi­nė­jau apie po­ky­čius ir po­ky­čių re­a­li­za­vi­mo prin­ci­pus. Iš tie­sų tai tu­ri bū­ti pa­grįs­ta kaš­tų ir nau­dos ana­li­ze. Taip, toks tiks­las yra stip­rin­ti re­gio­nus ir da­lį cen­tri­nės val­džios ins­ti­tu­ci­jų kel­ti į re­gio­nus, ta­čiau tai ne­bus da­ro­ma re­vo­liu­ci­jos bū­du ne­krei­piant dė­me­sio nei į ga­li­mas eko­no­mi­nes pa­sek­mes, nei į žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių, re­sur­sų pa­nau­do­ji­mą ir t. t. To­dėl, aš dar kar­tą sa­kau, mes kom­plek­siš­kai žiū­rė­si­me į vi­so vie­šo­jo sek­to­riaus per­tvar­ky­mą ir spren­di­mus da­ry­si­me tik pa­ma­tuo­tus, efek­ty­vius ir pa­sver­tus, ypač pa­sver­tus kal­bant apie fi­nan­si­nę draus­mę. Jo­kios kon­kre­čios vie­tos Kau­ne dar tik­rai nė­ra.

PIRMININKAS. Klaus J. Nar­ke­vi­čius. Ruo­šia­si A. Mal­dei­kie­nė.

J. NARKEVIČ (LLRA-KŠSF). La­bai ačiū, ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mas pre­ten­den­te, prieš­rin­ki­mi­niu lai­ko­tar­piu jūs ak­cen­ta­vo­te ge­ros kai­my­nys­tės svar­bą. Da­bar iš prin­ci­po la­bai pa­vir­šu­ti­niš­kai ir trum­pai bu­vo pa­mi­nė­tas šis klau­si­mas. Koks jū­sų po­žiū­ris į ben­dra­dar­bia­vi­mą su Lie­tu­vos vals­ty­bės kai­my­ni­nė­mis vals­ty­bė­mis ir ko­kių veiks­mų jū­sų va­do­vau­ja­ma Vy­riau­sy­bė ruo­šia­si im­tis, jei­gu toks sie­kis bus są­ly­goms ir kon­tak­tams ge­rin­ti? La­bai ačiū.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Be abe­jo, aš šian­dien pa­mi­nė­jau pa­grin­di­nius as­pek­tus, nes pri­sta­tant Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą jūs ma­ty­si­te ir ra­si­te dau­giau kon­kre­čių prie­mo­nių. Kal­bant apie san­ty­kius su kai­my­nais, aš su­pran­tu, kad jū­sų klau­si­mo pa­grin­di­nė es­mė yra san­ty­kiai su kai­my­ni­ne Len­ki­ja. Aš tą la­bai ak­cen­ta­vau vi­są lai­ką ir da­bar ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tai yra mū­sų stra­te­gi­nis part­ne­ris, to nie­ka­da ne­slė­piau ir ne­slėp­siu. Kal­bant apie mū­sų ša­lies gy­ny­bą, tai yra vie­na ar­ti­miau­sių, di­džiau­sių ir stip­riau­sių NATO ka­riuo­me­nių. Mes tu­ri­me su­lauk­ti ko­ri­do­rių, kur mū­sų iš­li­ki­mo ga­li­mo ag­re­si­jos ir kon­flik­tų at­ve­ju yra klau­si­mas, kaip su­ge­bės part­ne­ris, ko­kiu pa­si­ti­kė­ji­mu grįs­ti san­ty­kiai, kar­tu kaip NATO al­jan­so na­rys už­tik­rins to ko­ri­do­riaus sau­gu­mą. Aš tik­rai ma­nau, kad mes tu­ri­me kai­my­nys­tė­je la­bai spar­čiai au­gan­čią di­de­lę eko­no­mi­ką, ku­rios po­ten­cia­lo ne­iš­nau­do­ja­me. Aš ma­nau, kad tie san­ty­kiai, ku­rie pas­ta­rai­siais me­tais su­si­klos­tė, gal­būt ne­sa­ky­čiau, kad la­bai blo­gi, bet tie­siog ne­kai­my­niš­ki, jie tu­ri bū­ti pa­keis­ti ir aš dė­siu vi­sas pa­stan­gas, ko­kia yra ma­no kom­pe­ten­ci­ja kal­bant apie už­sie­nio po­li­ti­ką, kad san­ty­kiai su ši­ta vals­ty­be įgau­tų ki­tą pa­grei­tį ir bū­tų per­krau­ti.

Kal­bant apie Lat­vi­ją mes taip pat ži­no­me pro­ble­mas. Tu­ri­me ne­iš­spręs­tų klau­si­mų, tu­ri­me ir­gi uni­ka­lią ga­li­my­bę pa­da­ry­ti pro­ver­žį net­gi tai sie­jant su mū­sų ener­ge­ti­niais pro­jek­tais. Kal­bant apie su­skys­tin­tų du­jų ter­mi­na­lą, kal­bant apie Len­ki­ją, ku­ri šian­dien sta­to su­skys­tin­tų du­jų ter­mi­na­lą, bet Šiau­rės Len­ki­jos ap­rū­pi­ni­mas tik­rai ga­lė­tų bū­ti, jei­gu mes su­tar­tu­me kar­tu su kai­my­nais, šio ter­mi­na­lo dė­ka. Ly­giai tas pats su­si­ję su Lat­vi­ja. Nuo kai­my­nų mes nie­kur ne­ga­li­me pa­bėg­ti, mes tu­ri­me su jais gy­ven­ti ir su­gy­ven­ti.

PIRMININKAS. Klau­sia A. Mal­dei­kie­nė. Ruo­šia­si V. Ąžuo­las.

A. MALDEIKIENĖ (MSNG). Sa­vo kal­bo­je jūs po­ra kar­tų pa­mi­nė­jo­te to­kią są­vo­ką „pa­ma­ti­nis gė­ris“, ku­ri, kaip su­pran­tu, for­muos jū­sų vei­ki­mo lo­gi­ką. Ga­li­te iš­šif­ruo­ti, ką tai reiš­kia?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Ga­liu, kaip mes su­vo­kia­me. Aš esu ša­li­nin­kas so­cia­liai at­sa­kin­gos vals­ty­bės, so­cia­liai jaut­rios vals­ty­bės. Esu ša­li­nin­kas va­di­na­mo­sios lai­mės eko­no­mi­kos ir ma­nau, kad mes tu­ri­me pa­si­žiū­rė­ti į eko­no­mi­nių pro­ble­mų spren­di­mą ne vien per pel­no ir nau­dos priz­mę.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia V. Ąžuo­las. Ruo­šia­si E. Pu­pi­nis.

V. ĄŽUOLAS (LVŽSF). Ger­bia­mas kan­di­da­te, mi­nė­jo­te apie re­gio­ni­nę plėt­rą. Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos vals­ty­bių yra la­bai ska­ti­na­ma ko­o­pe­ra­ci­ja, nes tai už­tik­ri­na stip­res­nes de­ry­bi­nes ga­lias bei eko­no­mi­nę nau­dą jos na­riams. Ko­kia bū­tų jū­sų nuo­mo­nė, ar Lie­tu­vo­je taip pat bus ska­ti­na­ma įvai­rių sri­čių ko­o­pe­ra­ci­ja?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Kal­bant apie re­gio­ni­nę po­li­ti­ką, ga­liu pa­mi­nė­ti tuos pir­mus ban­dy­mus, ku­rie yra da­bar re­a­li­zuo­ti­ni ko­o­pe­ruo­jan­tis dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mos in­ves­tavi­mo, ne­no­riu sa­ky­ti, skirs­ty­mo. Tai yra re­gio­ni­nės plėt­ros ta­ry­bos. Mo­de­lis, ku­ris bu­vo pa­si­rink­tas, bū­tent bu­vo su­si­jęs su ko­o­pe­ra­ci­ja, kad re­gio­nų at­sto­vai, vie­ti­nės val­džios at­sto­vai ge­riau­siai ga­li ir tu­ri tei­sę nu­spręs­ti, kur ko­kius pro­jek­tus vys­ty­ti. Tai ne­bu­vo vi­siš­ka sėk­mės is­to­ri­ja, nes tas sa­va­nau­diš­ku­mas ir sa­vo kie­mo ma­ty­mas vis dėl­to dar ima vir­šų, ta­čiau mes tik­rai pa­si­sa­ko­me už es­mi­nę per­tvar­ką ir re­gio­ni­nių plėt­ros ta­ry­bų ga­lių ir, aiš­ku, at­sa­ko­my­bės stip­ri­ni­mą.

Kal­bant apie ko­o­pe­ra­ci­ją, kas gal­būt su­si­ję su že­mės ūkio veik­la, tai mes ga­li­me pa­ma­ty­ti ge­rus pa­vyz­džius. Ten, kur pa­vy­ko at­ski­roms ša­koms ko­o­pe­ruo­tis, mes tu­ri­me re­zul­ta­tą. Aš kal­bu gal­būt apie pie­no sek­to­rių. Ten, kur ne­pa­vy­ko, vis dėl­to są­ly­gas dik­tuo­ja ga­min­to­jams tiek per­dir­bė­jai, tiek pre­ky­bi­nin­kai. Vie­na iš iš­ei­čių – di­din­ti pa­ties ga­min­to­jo ga­lias, tai yra ko­o­pe­ra­ci­ja.

PIRMININKAS. Klau­sia E. Pu­pi­nis. Ruo­šia­si A. But­ke­vi­čius.

E. PUPINIS (TS-LKDF). Ačiū, ger­bia­mas pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mas pre­ten­den­te į Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko pa­rei­gas, Vals­tie­čių ir ža­lių­jų par­ti­jos pro­gra­mos da­ly­je, su­si­ju­sio­je su švie­ti­mu, su aukš­tuo­ju moks­lu ir pro­fe­si­niu mo­ky­mu, nie­ko kon­kre­taus ne­bu­vo pa­mi­nė­ta, iš­sky­rus to­kią vie­ną abst­rak­čią fra­zę. Ga­liu pa­ci­tuo­ti: „Už­tik­rin­si­me stu­di­jų ko­ky­bę, at­lie­pian­čią Eu­ro­pos aukš­to­jo moks­lo erd­vės ko­ky­bės nuo­sta­tas.“

De­ja, apie aukš­to­jo moks­lo per­tvar­kas nie­ko ne­bu­vo. Šian­dien, de­ja, taip pat nie­ko kon­kre­taus ne­iš­gir­do­me. Ar Vy­riau­sy­bės pro­gra­mo­je ma­ty­si­me tik abst­rak­čias fra­zes, ar per­tvar­kant pro­fe­si­nio mo­ky­mo ir aukš­to­jo moks­lo sis­te­mą, kaip tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­sią vi­su­mą, ir šią pri­tai­kant nū­die­nos po­rei­kiams ma­ty­si­me kon­kre­čius žings­nius ir pri­ori­te­tus? Gal ga­lė­tu­mė­te šiek tiek iš­dės­ty­ti sa­vo ma­ty­mą, kaip bus per­tvar­ko­ma ši sis­te­ma, nes pro­ble­mos tik­rai yra di­džiu­lės ir tai at­lie­pia sa­vo pra­ne­ši­muo­se Pre­zi­den­tė.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Aš tik­rai ma­tau, kad, ko­le­ga, jūs tur­būt skai­tė­te su­trum­pin­tą pen­kių dar­nų in­ter­ne­ti­nį va­rian­tą. Jei­gu jūs pa­skai­ty­si­te net ir Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos rin­ki­mų pro­gra­mą, ra­si­te pa­kan­ka­mai daug ir de­ta­liai nu­ma­ty­tų prie­mo­nių, ku­rio­se kal­ba­ma apie švie­ti­mo sis­te­mos skau­du­lius, pro­ble­mas ir ga­li­mus spren­di­mo bū­dus. Aiš­ku, Vy­riau­sy­bės pro­gra­mo­je jūs ma­ty­si­te de­ta­les­nes prie­mo­nes, o kaip, ka­da, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis, ko­kiais ter­mi­nais bus įgy­ven­din­ta, bus nu­ma­ty­ta Vy­riau­sy­bės pro­gra­mos įgy­ven­di­ni­mo prie­mo­nių pla­ne. Aš tik­rai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad mes ne­sa­me ša­li­nin­kai ir ne­da­ry­si­me dirb­ti­nio uni­ver­si­te­tų nai­ki­ni­mo. Mes tik­rai pa­si­sa­ko­me už lanks­tų fi­nan­sa­vo mo­de­lį, už po­žiū­rį į vai­ką kaip į vai­ką, o ne kaip į pi­ni­gų krep­še­lį. To­dėl šios prie­mo­nės mū­sų Vy­riau­sy­bės pro­gra­mo­je bus aiš­kiai įvar­dy­tos ir bus nu­ma­ty­tos. Aš šian­dien ne­pri­sta­ti­nė­ju Vy­riau­sy­bės pro­gra­mos.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia A. But­ke­vi­čius. Ruo­šia­si A. Ar­mo­nai­tė.

A. BUTKEVIČIUS (LSDPF). Dė­ko­ju Sei­mo Pir­mi­nin­kui. Ger­bia­mas pre­ten­den­te, ati­džiai iš­klau­siau jū­sų pra­ne­ši­mą. Tik­rai as­me­niš­kai jis man pa­ti­ko. Ma­tau, kad esa­te su­si­pa­ži­nęs su esan­čia da­bar­ti­ne tiek eko­no­mi­ne, tiek so­cia­li­ne pa­dė­ti­mi. Tik­rai aš jū­sų ne­no­rė­čiau klaus­ti, bet no­rė­čiau jums pa­lin­kė­ti iš­tver­mės, ryž­to, už­si­spy­ri­mo ir ne­kreip­ti dė­me­sio, kai jūs čia sto­vė­si­te ir sto­vi­te ši­to­je tri­bū­no­je, kai yra iš­sa­ko­mi tam tik­ri da­ly­kai, ku­rie yra vi­siš­kai ne­su­si­ję su jū­sų to­les­ne veik­la. Sėk­mės!

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Ačiū, prem­je­re. Aš tik­rai esu at­spa­rus įvai­riems iš­ori­niams po­vei­kiams.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia A. Ar­mo­nai­tė. Ruo­šia­si R. Ta­ma­šu­nie­nė.

A. ARMONAITĖ (LSF). Dė­ko­ju, kan­di­da­te į prem­je­rus, už pri­sis­ta­ty­mą. Iš tik­rų­jų lin­kiu jums sėk­mės, jei­gu tap­si­te prem­je­ru, dar­buo­se.

Ma­no klau­si­mai yra du. Pir­mas klau­si­mas. Ži­niask­lai­do­je nu­skam­bė­jo jū­sų par­ti­jos pla­nai ap­mo­kes­tin­ti pa­ja­mas žmo­nių, ku­rie už­dir­ba 1000 eu­rų „ant po­pie­riaus“, pa­pras­tai kal­bant, 33 % gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čiu. Kaip ver­ti­na­te to­kius pla­nus ir ar ne­ma­no­te, jog tai su­nai­kins pas­ku­ti­nius vi­du­ri­nės kla­sės li­ku­čius Lie­tu­vo­je ir iš es­mės dar la­biau pa­ska­tins emi­g­ra­ci­ją, nors jūs de­kla­ruo­ja­te vi­siš­kai prie­šin­gus tiks­lus?

Ant­ras klau­si­mas yra su­si­jęs su Vil­niaus ko­ge­ne­ra­ci­ne elek­tri­ne Laz­dy­nuo­se. Jū­sų par­ti­ja la­bai ak­ty­viai prie­ši­no­si sta­ty­boms ir jūs įgau­na­te re­a­lius sver­tus įgy­ven­din­ti sa­vo pla­nus. Ką pla­nuo­ja­te da­ry­ti? Ačiū už at­sa­ky­mą.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Pir­miau­sia gal­būt dėl įvai­rių mo­kes­ti­nių po­ky­čių. Iš tie­sų yra daug in­ter­pre­ta­vi­mų, pa­sa­ky­mai yra įvai­riai in­ter­pre­tuo­ja­mi. Ypač rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu mes kal­bė­jo­me apie vie­ną iš pro­ble­mų spren­di­mo bū­dų, kaip iš­spręs­ti ga­na di­de­lį dar­bo jė­gos ap­mo­kė­ji­mą. Jūs tur­būt pui­kiai ži­no­te, kad pri­klau­so­mai nuo dar­bo už­mo­kes­čio jis sie­kia nuo 25 iki 42 %. Mū­sų vien mo­kes­čių ad­mi­nist­ra­vi­mo siū­ly­mai ir pa­svars­ty­mai, pa­kei­ti­mai, per­ei­nant prie dvie­jų mo­kes­čių sis­te­mos, pa­da­ry­tų vi­du­ti­nį dar­bo jė­gos ap­mo­kes­ti­ni­mą tik 38 %. Tai yra vi­dur­kis iš tik­rų­jų bū­tų ma­žes­nis ir žmo­nės pa­jaus­tų tą pa­ge­rė­ji­mą.

Bet aš no­riu grįž­ti prie sa­vo kal­bos. Vi­si mo­kes­čių ga­li­mi pa­kei­ti­mai bus ver­ti­na­mi kom­plek­siš­kai, ne­iš­trau­kiant vie­no ar ki­to mo­kes­čio, ir, jei­gu bus da­ro­mi pa­kei­ti­mai, pa­si­ruo­ši­mui juos įgy­ven­din­ti bus skir­ta ne ma­žiau kaip vie­ni me­tai.

Dėl ko­ge­ne­ra­ci­nių elek­tri­nių. Iš tie­sų ir šian­dien, ma­no as­me­ni­ne nuo­mo­ne, ši­tie pro­jek­tai yra per­tek­li­niai Lie­tu­vai. Aš tu­riu abe­jo­nių, ar tik­rai bus ap­rū­pin­ta mū­sų Lie­tu­vo­je esan­čio­mis ža­lia­vo­mis ar­ba ga­li­mai de­gi­na­mo­mis šiukš­lė­mis. Mes prie to grį­ši­me dar kar­tą pa­si­žiū­rė­ti ir pa­tik­rin­ti skai­čia­vi­mus dėl jų pa­jė­gu­mo, dėl dvie­jų efek­ty­vu­mo ir kas yra la­bai svar­bu – jei­gu bus bent men­kiau­sia abe­jo­nė, kad ši­tie pro­jek­tai ga­li kenk­ti fak­tiš­kai pu­sės Vil­niaus ir ra­jo­no gy­ven­to­jų svei­ka­tai ir gy­vy­bei il­ga­lai­kė­je per­spek­ty­vo­je, tu­rė­si­me ieš­ko­ti spren­di­mo bū­dų.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia R. Ta­ma­šu­nie­nė. Ruo­šia­si K. Smir­no­vas.

R. TAMAŠUNIENĖ (LLRA-KŠSF). Ačiū Pir­mi­nin­kui. Ger­bia­mas pre­ten­den­te, iš tik­rų­jų sa­vo pri­sis­ta­ty­me pa­brė­žė­te la­bai svar­bią pri­ori­te­ti­nę bū­si­mos Vy­riau­sy­bės veik­los sri­tį – tai yra šei­mos po­li­ti­ką, ir la­bai iš­sa­miai pri­sta­tė­te įvai­ki­ni­mo sri­ties po­ky­čius, pa­ra­mą glo­bė­jams, ku­ri, be abe­jo, pa­ska­tins tin­ka­miau­sią vai­ko glo­bos for­mą, t. y. glo­bą šei­mo­je. Ta­čiau kal­bė­da­mas apie ben­drą šei­mų pa­ja­mų di­di­ni­mą, apie ben­drą šei­mos po­li­ti­kos kryp­tį kal­bė­jo­te la­bai ap­ta­kiai – kur­si­me šei­moms pa­lan­kią ap­lin­ką, ska­tin­si­me gims­ta­mu­mą, lanks­tes­nę mo­kes­čių sis­te­mą. Bet no­rė­tų­si iš­girs­ti, ko­kie kon­kre­tūs pir­mie­ji žings­niai jū­sų va­do­vau­ja­mos Vy­riau­sy­bės ir ko­kie dar­bai bus skir­ti šei­moms ir ar jau at­si­spin­dės kon­kre­čiais skai­čiais 2017 me­tų biu­dže­te?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Iš tie­sų aš są­mo­nin­gai ne­var­di­nu kon­kre­čių skai­čių, nes ir rin­ki­mų lai­ko­tar­piu mū­sų są­jun­ga iš es­mės ne­nau­do­jo jo­kių po­pu­lis­ti­nių skai­čia­vi­mų, kiek kas ką pa­di­dins. Bu­vo su­sie­ta ke­le­tas skai­čių su pen­si­jo­mis ir vai­ko pi­ni­gais. Mes esa­me už­si­brė­žę tiks­lą mo­kė­ti spe­cia­lias lė­šas vai­kams, bet at­si­žvel­giant į vals­ty­bės fi­nan­si­nes ga­li­my­bes ir aiš­kiai pa­sa­kant, iš ko­kio šal­ti­nio tai bus fi­nan­suo­ja­ma.

Tik­rai ma­no­me, kad tos fi­nan­si­nės lė­šos bū­tų su­tei­kia­mos to­kiu bū­du, kad ne­bū­tų ga­li­ma jas pa­nau­do­ti ki­toms reik­mėms. Mes tur­būt ži­no­me, apie ką kal­ba­ma. Tik­rai mes kal­ba­me apie pa­pil­do­mo ne­ap­mo­kes­ti­na­mo­jo pa­ja­mų dy­džio pa­kei­ti­mą ir su­sie­ji­mą su vai­kų skai­čiu­mi šei­mo­se. Mes tik­rai kal­ba­me apie ga­li­my­bę jau­noms ma­moms ne­atit­rūk­ti nuo dar­bo rin­kos ir bū­ti ak­ty­vio­mis dar­bo rin­kos da­ly­vė­mis, jei­gu toks no­ras yra. Mes tik­rai nu­ma­tę prie­mo­nes, ku­rios ir ri­bo­ja gims­ta­mu­mą, tai yra ne­tu­rė­ji­mas ga­li­my­bės pa­si­nau­do­ti in­fra­struk­tū­ra – dar­že­liais, mo­kyk­lo­mis, tie­siog ne­tu­rė­ji­mas fi­nan­si­nių re­a­lių ga­li­my­bių pa­lik­ti kur nors vai­kus, jei­gu no­ri­ma grįž­ti į dar­bo rin­ką. Dėl to tos prie­mo­nės tik­rai bus at­spin­dė­tos, aš ga­liu pa­sa­ky­ti ir yra at­spin­dė­tos Vy­riau­sy­bės pro­gra­mos pro­jek­te, ku­rį aš ir pri­sta­ty­siu, ti­kiuo­si.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia K. Smir­no­vas. Ruo­šia­si M. Ado­mė­nas.

K. SMIRNOVAS (LVŽSF). Ačiū, ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mas kan­di­da­te, no­rė­čiau pa­klaus­ti jū­sų iš kū­no kul­tū­ros ir spor­to sri­ties, nes jū­sų pra­ne­ši­me ne­iš­gir­dau apie kū­no kul­tū­rą ir spor­tą. Mes vi­si pui­kiai ži­no­me, kad kū­no kul­tū­ra ir spor­tas yra la­bai svar­bu žmo­gaus gy­ve­ni­me, pra­de­dant nuo vai­ko iki sen­jo­ro, tai no­rė­čiau su­ži­no­ti jū­sų po­žiū­rį į spor­to sri­tį ir ar bus ski­ria­ma dau­giau dė­me­sio Lie­tu­vos spor­tui? Ačiū.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Kaip mes su­vo­kia­me są­vo­ką „spor­tas“? Jei­gu kal­ba­me apie pro­fe­sio­na­lų­jį spor­tą, tai iš tie­sų mes čia tu­ri­me pa­si­žiū­rė­ti pa­tį fi­nan­sa­vi­mo me­cha­niz­mą, tu­ri­me ap­si­spręs­ti, ar tik­rai iš vi­suo­me­ni­nių fon­dų tu­ri bū­ti fi­nan­suo­ja­mas ir pro­fe­sio­na­lu­sis spor­tas, ar mes tu­ri­me jį iš vi­so pa­lik­ti be dė­me­sio, ne­ma­nau, ar tu­ri bū­ti ski­ria­mos vie­no­kia ar ki­to­kia for­ma biu­dže­ti­nės lė­šos?

Kal­bant apie svei­ka­ti­ni­mą, vie­na­reikš­miš­kai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad svei­ka­ti­ni­mui, vai­kų fi­zi­nei kul­tū­rai ug­dy­ti, svei­kai gy­ven­se­nai pro­pa­guo­ti tik­rai Vy­riau­sy­bė skirs dė­me­sį. Mū­sų pro­gra­mo­je ir rin­ki­mų pro­gra­mo­je tam bu­vo skir­ta ga­na daug dė­me­sio, at­sie­jant li­gas kaip pa­sek­mes ir svei­ka­ti­ni­mą kaip ga­li­my­bę iš­veng­ti tų li­gų, kar­tu efek­ty­viai nau­do­jant vals­ty­bės biu­dže­to lė­šas, skir­tas svei­ka­tos prie­žiū­rai.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia M. Ado­mė­nas, ruo­šia­si J. Ole­kas. Bet jei­gu jo nė­ra, tai – A. Pa­lio­nis.

M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Ačiū, ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mas pre­ten­den­te, jūs kal­bė­jo­te apie švie­ti­mą, ku­ris yra vie­nas iš jū­sų, kaip, be­je, ir mū­sų, pro­gra­mos pri­ori­te­ti­nių kryp­čių. Čia ypa­tin­gas skau­du­lys, ypa­tin­ga pro­ble­mi­nė sri­tis yra mo­kyk­la, ben­dro­jo iš­si­la­vi­ni­mo ko­ky­bė. Tarp­tau­ti­niai ty­ri­mai Lie­tu­vą ro­do že­miau iš­si­vys­čiu­sių ša­lių vi­dur­kio, iš tie­sų pa­gal kai ku­riuos es­mi­nius ro­dik­lius esa­me at­si­dū­rę ša­lia Tur­ki­jos. Tuo tar­pu Es­ti­ja yra vir­šu­je iš­si­vys­čiu­sių ša­lių, Lat­vi­jos ro­dik­liai ati­tin­ka iš­si­vys­čiu­sių ša­lių vi­dur­kį. Aš no­rė­jau pa­klaus­ti, ko­kių es­mi­nių po­ky­čių ga­li­me lauk­ti bū­tent mo­kyk­los sri­ty­je, kad ne­bū­tų toks at­sa­ky­mas, kad di­din­si­me, ge­rin­si­me, ko­kią jūs ma­to­te, po ket­ve­rių me­tų, bai­gian­tis Vy­riau­sy­bės ka­den­ci­jai, Lie­tu­vos mo­kyk­lą? Ką jūs ti­ki­tės pa­siek­ti? Į ko­kius ro­dik­lius orien­tuo­tis ir ko­kie pro­ce­sai mū­sų lau­kia?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Gal­būt leng­viau­sia at­sa­ky­ti, ko­kią aš ma­ty­čiau. Pir­miau­sia ma­ty­čiau mo­kyk­lo­je dir­ban­tį orų mo­ky­to­ją, ku­ris už sa­vo sun­kų dar­bą tik­rai gau­na orų at­ly­gį, ku­rio po­ten­cia­las iš­nau­do­ja­mas vi­sa­pu­siš­kai, tiek kal­bant apie jo tie­sio­gi­nes pa­rei­gas, tie­sio­gi­nį edu­ka­ci­nį dar­bą, tiek ir apie po­pa­mo­ki­nę veik­lą. Aš ma­tau mo­ky­to­ją, ku­ris yra au­to­ri­te­tas ir vi­suo­me­nė­je, ir tarp vai­kų. Aš ma­tau mo­ky­to­ją, ku­ris ug­do kū­ry­bin­gą, kri­tiš­kai mąs­tan­čią as­me­ny­bę, ne me­cha­niš­kai per­tei­kian­tį ži­nias, bet kri­tiš­kai mąs­tan­tį bū­si­mą Lie­tu­vos pi­lie­tį.

Aš ma­tau vai­ką, ku­ris be jo­kios bai­mės ar abe­jo­nės ga­li mo­kyk­los ap­lin­ko­je jaus­tis sau­giai, kad iš jo ne­bus ty­čio­ja­ma­si dėl so­cia­li­nės at­skir­ties, ne­bus pa­ty­čių dėl jo el­ge­sio, iš­vaiz­dos, orien­ta­ci­jos ir pa­na­šiai. Aš ma­tau vai­ką, ku­ris ga­lės įsto­ti į kon­ku­ren­cin­gus, kal­bant apie Eu­ro­pą, uni­ver­si­te­tus, ku­ris tu­rės ga­li­my­bę ne­gal­vo­ti ar­ba ne­iš­si­gąs­ti, jei­gu at­si­ras per­ei­na­ma­sis ba­las į uni­ver­si­te­tą kaip ne­pa­sie­kia­ma įgy­ven­di­ni­mo vir­šū­nė, ku­rio jis ne­ga­li per­ei­ti.

Aš ma­tau pi­lie­tį, bran­dų pi­lie­tį, moks­lei­vį, ku­ris yra at­sa­kin­gas ir bus at­sa­kin­gas tiek už sa­vo vals­ty­bę, tiek už ši­tą že­mę, tiek už mus vi­sus ir už mū­sų at­ei­tį. Žmo­gų, ku­ris bai­gęs mo­kyk­lą, bai­gęs uni­ver­si­te­tą ga­lės įsi­dar­bin­ti, kon­ku­ren­cin­gai įsi­dar­bin­ti, ne už mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą, gau­ti kon­ku­ren­cin­gą at­ly­gi­ni­mą ir čia, kaip su­in­te­re­suo­tas as­muo, sa­kau – už­dirb­ti, ma­tyt, ir dau­ge­liui iš mū­sų ir mo­kė­ti pen­si­jas.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia A. Pa­lio­nis, ruo­šia­si S. Gent­vi­las.

A. PALIONIS (LSDPF). Ačiū, po­sė­džio pir­mi­nin­ke. Aš ne­klau­siu, koks pir­mas ir di­džiau­sias jū­sų, kaip kan­di­da­to ir kaip Vy­riau­sy­bės va­do­vo, bus dar­bas, nes pui­kiai su­pran­tu, kad dar šie­met Vy­riau­sy­bė tu­rės pa­teik­ti at­ei­nan­čių me­tų biu­dže­to pro­jek­tą ir jį pri­im­ti čia, Sei­me. Kaip ži­no­me, Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja pa­ra­šė iš­va­das, ku­rios dar nė­ra ga­lu­ti­nės, ir lau­kia nau­jos Vy­riau­sy­bės spren­di­mų, ka­da Sei­mas su­grą­žins Vy­riau­sy­bei ant­ram svars­ty­mui biu­dže­to pro­jek­tą.

No­rė­jau pa­klaus­ti, ko­kia jū­sų nuo­mo­nė ir po­zi­ci­ja, nes vi­siš­kai su­pran­tu, kad tai ne tik prem­je­ro klau­si­mas, bet ir bū­si­mo fi­nan­sų mi­nist­ro, bet, kaip prem­je­ro, kaip Vy­riau­sy­bės va­do­vo, ko­kia bus jū­sų po­zi­ci­ja dėl so­cia­li­nio mo­de­lio, dėl ku­rio dau­giau­sia Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja ir su­stab­dė sa­vo ga­lu­ti­nes iš­va­das, ar jis iš­liks, ar jis bus ati­dė­tas? Ko­kia bū­tų jū­sų nuo­mo­nė?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Iš tie­sų aš esu su­si­pa­ži­nęs su Lie­tu­vos ban­ko ir Vals­ty­bės kon­tro­lės iš­va­do­mis dėl biu­dže­to. Ten tie­siog yra ke­lia­mas pa­grįs­tas ne­ri­mas dėl ga­li­mo de­fi­ci­to per­vir­šio, sko­los au­gi­mo. Tik­rai ne­ma­čiau Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos iš­va­dų, ką pa­sa­kė, kol kas ne­tu­rė­jau ga­li­my­bės su­si­pa­žin­ti. Ir vie­na iš tų ga­li­mų grės­mių – įgy­ven­di­nant so­cia­li­nį mo­de­lį, ga­li­mas biu­dže­to de­fi­ci­tas, smar­kiai au­gi­nan­tis biu­dže­to de­fi­ci­tą, to­dėl mes jau ir pra­dė­jo­me dia­lo­gą ir su be­si­for­muo­jan­čiais ko­mi­te­tais. Iš tik­rų­jų tu­ri­me pa­sver­ti ir at­rink­ti tas prie­mo­nes, ku­rias mes ga­lė­si­me ne­di­din­da­mi sko­los įgy­ven­din­ti. Tas prie­mo­nes, ku­rios iš tie­sų yra biu­dže­tui ne­pa­ke­lia­mos, mes tu­ri­me svars­ty­ti ga­li­my­bę ati­dė­ti. Aš ma­nau, kad pu­sės me­tų lai­ko­tar­pis tik­rai bū­tų re­a­lus ir pro­tin­gas ati­dė­ti tas prie­mo­nes, dėl ku­rių mes abe­jo­ja­me, ir pa­leis­ti įgy­ven­din­ti nuo sau­sio 1 die­nos tas, dėl ku­rių mes esa­me ap­si­spren­dę ir ži­no­me, kad tai tik­rai ne­su­kels fi­nan­si­nės draus­mės įsta­ty­mų pa­žei­di­mų.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia S. Gent­vi­las, ruo­šia­si R. Šar­knic­kas.

S. GENTVILAS (LSF). Dė­ko­ju, ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke. Dė­ko­ju kan­di­da­tui už pri­sis­ta­ty­mą ir pro­gra­mi­nes nuo­sta­tas. Bu­vau su­gal­vo­jęs da­ly­ki­nį klau­si­mą, bet pas­ku­ti­nis jū­sų sa­ki­nys iš­pro­vo­ka­vo jį pa­keis­ti. Šian­dien gir­dė­jo­me daug po­li­ti­nių nuo­sta­tų, bet no­ri­si su­si­pa­žin­ti ir su as­mens pa­sau­lė­žiū­ra, ir jūs jau ne pir­mą kar­tą iš­ski­ria­te pa­pras­tą vi­suo­me­nę ir vi­suo­me­nės eli­tą. Pas­ku­ti­nia­me sa­ki­ny­je pa­sa­kė­te: tar­nau­siu ir pa­pras­tam žmo­gui, ir, te­bū­nie, eli­tui. Tai aš pir­ma­die­nio „Va­ka­ri­nės Pa­lan­gos“ straips­ny­je skai­tau to­kią ant­raš­tę: „Mes at­sto­vau­si­me tai Lie­tu­vos da­liai, iš ku­rios šai­po­si va­di­na­ma­sis eli­tas“.

Aš no­rė­čiau jū­sų ma­žo ko­men­ta­ro, kas yra tas eli­tas, kaip prieš jį ko­vo­si­te ir ar tai yra Lie­tu­vos pro­ble­ma?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Ma­no pas­ku­ti­nis sa­ki­nys ir bu­vo su­si­jęs su tam tik­ru at­sa­ku į „Va­ka­ri­nės Pa­lan­gos“ straips­ny­je su­kel­tas tam tik­ras aist­ras. Dėl to jis taip ir nu­skam­bė­jo su tam tik­ra iro­ni­ja ir hu­mo­ro da­li­mi. Aš tik­rai ne­skirs­tau vi­suo­me­nės, su ku­ria rei­kė­tų ko­vo­ti, ir ten nė­ra jo­kio sa­ki­nio. Ma­no gal­va, eli­tas yra, ar­ba eli­tui at­sto­vau­ja tie, ku­rie iš tie­sų ga­li pa­si­gir­ti pa­sie­ki­mais kul­tū­ros sri­ty­je, moks­lo sri­ty­je, po­li­ti­kos sri­ty­je, pro­fe­si­ne… o ne tie, ku­rie iš­ties daž­nai šmė­žuo­ja te­le­vi­zi­jos ek­ra­nuo­se ar­ba por­ta­luo­se. Tai nė­ra eli­tas, tai yra pseu­do­e­li­tas, tai bu­vo gal­būt skir­ta jiems, ku­rie iš tik­rų­jų, no­rė­da­mi to ar ne­no­rė­da­mi, for­muo­ja tam tik­rą pa­šai­pų kul­tū­rą, su ku­ria mes ban­do­me vi­si ko­vo­ti, bet tam­pa­me jos įkai­tais. Tai čia bu­vo to­kia sar­kaz­mo da­lis, hu­mo­ro da­lis. Tik­rai aš ne­skirs­tau Lie­tu­vos žmo­nių į ge­rus, blo­gus, ža­lius, rau­do­nus. Ma­nau, kad tiks­las ir sie­kis yra, for­muo­jant ši­tą Vy­riau­sy­bę, kad ji­nai bū­tų Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bė, dir­ban­ti vi­siems Lie­tu­vos žmo­nėms.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia R. Šar­knic­kas, ruo­šia­si A. Strel­čiū­nas.

R. ŠARKNICKAS (LVŽSF). Gy­ve­ni­mas pats sa­vai­me nė­ra nei blo­gis, nei gė­ris, o tik jų bu­vei­nė, vis­kas pri­klau­sys nuo mū­sų pa­čių, kaip mes at­lik­si­me tas pa­rei­gas. Aš as­me­niš­kai ti­kiu ju­mis, ger­bia­mas Sau­liau, kad jis bus tei­sin­ges­nis so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo lau­kian­tiems Lie­tu­vos žmo­nėms. Tai, ką jūs kal­bė­jo­te dėl švie­ti­mo, kul­tū­ros, man yra pri­im­ti­na. No­rė­čiau už­duo­ti klau­si­mą, kiek už­truk­tų lai­ko pa­si­reng­ti iš­spręs­ti klau­si­mą dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės su­tei­ki­mo emig­ra­vu­siems lie­tu­vai­čiams?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Ma­nau, kad klau­si­mas yra ir su­dė­tin­gas, ir la­bai pa­pras­tas. Šian­dien mū­sų tei­si­nė ter­pė yra to­kia, kad tu­rė­da­mi va­lią, aš ma­nau, bent jau ver­ti­nant rin­ki­mi­nės kam­pa­ni­jos me­tu prak­tiš­kai iš­sa­ky­tas vi­sų po­li­ti­nių jė­gų nuo­sta­tas dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės at­si­ra­di­mo ar­ba ga­li­my­bės iš­sau­go­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, mes vie­na­reikš­miš­kai pa­lai­ko­me ir tu­ri­me ver­tin­ti kiek­vie­ną lie­tu­vį, kad ir kur jis bū­tų, kaip mums ypač svar­bų mū­sų ben­druo­me­nės na­rį, ir mak­si­ma­liai su­teik­ti vi­sas ga­li­my­bes ir jam jaus­tis mū­sų vi­suo­me­nės na­riu.

Pa­kei­ti­mai yra su­si­ję su Kon­sti­tu­ci­jos kei­ti­mu. Mes tu­ri­me, aš ma­nau, kad tik­rai ši­tą spren­di­mą tu­ri­me su­ras­ti, su­ras­ti tą tei­si­nį ke­lią, kaip iš tie­sų iš­spręs­ti šią pro­ble­mą. Mes tu­ri­me ga­li­my­bę šian­dien kal­bė­ti apie re­fe­ren­du­mo pa­skel­bi­mą, bet tai yra di­džiu­lė ri­zi­ka ži­nant, de­ja, mū­sų vi­suo­me­nės da­lies po­li­ti­nį ak­ty­vu­mą, kad mes ga­li­me ši­tą ge­rą idė­ją, rei­ka­lin­gą idė­ją tie­siog pa­smerk­ti ne­sėk­mei. To­dėl aš ma­nau, kad ir Vy­riau­sy­bės, ir mū­sų vi­sų dir­ban­čių Sei­me ben­dras už­da­vi­nys bus su­ras­ti pa­tį efek­ty­viau­sią Kon­sti­tu­ci­jai ne­pri­eš­ta­rau­jan­tį ke­lią, kad bū­tų ga­li­ma tai įgy­ven­din­ti.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia A. Strel­čiū­nas. Ruo­šia­si I. Šiau­lie­nė.

A. STRELČIŪNAS (TS-LKDF). Ačiū, ger­bia­ma­sis Pir­mi­nin­ke. No­rė­čiau už­duo­ti klau­si­mą pre­ten­den­tui. Iš­klau­siau jū­sų pra­ne­ši­mą, jis tik­rai ge­ras, bet ne­iš­gir­dau dėl tie­sio­gi­nių se­niū­nų rin­ki­mų, kas jū­sų pro­gra­mo­je bu­vo kaip ir pa­brė­žia­ma. No­rė­čiau su­ži­no­ti, ar jūs pri­ta­ria­te tam, ar tai bus vie­nas iš pa­grin­di­nių pri­ori­te­tų?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Tie­siog aš ne­tu­rė­jau ga­li­my­bių šian­dien vi­sų sri­čių la­bai smul­kiai pa­lies­ti, bet aš už­si­mi­niau apie sa­vi­val­dos įga­lio­ji­mus. Iš tie­sų, ko trūks­ta, tai mū­sų pi­lie­čiai dar ne­si­jau­čia sa­vo že­mės šei­mi­nin­kais. Ypač tai su­si­ję su sa­vi­val­da. Di­de­lį po­stū­mį da­vė tie­sio­gi­niai me­rų rin­ki­mai, ta­čiau kal­bant apie tie­sio­gi­nius se­niū­nų rin­ki­mus, taip, tai yra įma­no­ma, tai yra svei­kin­ti­nas da­ly­kas, ta­čiau yra ke­le­tas „bet“, mes ne­ga­li­me pa­da­ry­ti vie­ną žings­nį ne­žiū­rė­ję vi­su­mos.

Kas bus tie­sio­giai iš­rink­tas se­niū­nas? Po­li­ti­kas. Ar jis tu­rės ga­li­my­bę re­a­li­zuo­ti sa­vo pa­ža­dus bū­da­mas po­li­ti­ku ir ne­tu­rė­da­mas ad­mi­nist­ra­ci­jos, biu­dže­to ir jo­kių tei­si­nių sver­tų sa­vo pa­ža­dams ir gy­ven­to­jų lū­kes­čiams pa­tei­sin­ti? To­dėl są­ly­ga, kad tai iš prin­ci­po taip, ant­ras da­ly­kas, la­bai tiks­liai su­dė­lio­jant kom­pe­ten­ci­jas, kom­pe­ten­ci­jų at­sky­ri­mą. Ir tre­čias da­ly­kas, iš es­mės tai bū­tų nau­jas sa­vi­val­dos mo­de­lis, jis ne­ga­li bū­ti nė eu­ru bran­ges­nis nei da­bar eg­zis­tuo­jan­tis sa­vi­val­dos mo­de­lis. Jei­gu mes su­ge­bė­si­me jį per­tvar­ky­ti taip, kad tie­sio­gi­niai se­niū­nų rin­ki­mai su vi­so­mis pa­sek­mė­mis ne­kai­nuos mums dau­giau, aš tik­rai už.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia I. Šiau­lie­nė. Ruo­šia­si A. Ge­lū­nas.

I. ŠIAULIENĖ (LSDPF). Dė­ko­ju, ger­bia­ma­sis Sei­mo Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­ma­sis pre­ten­den­te, jūs šian­dien gra­žiai bai­gė­te kal­bą, kad esa­te pa­si­ren­gęs dirb­ti (ži­no­ma, ir jū­sų Vy­riau­sy­bė) ir pa­pras­tiems, ir eli­tui.

Už­da­vi­nys pla­tus ir di­de­lis. Vis dėl­to, kaip jūs ma­no­te, ko­kie bus pir­mie­ji žings­niai spren­džiant la­biau­siai pa­žei­džia­mas mū­sų vi­suo­me­nės da­lies pro­ble­mas, aš ma­nau, kad jūs jau esa­te ap­mąs­tęs tuos pir­muo­sius žings­nius?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Pir­miau­sia tik­rai aš no­riu, kad mes kiek įma­no­ma daž­niau šio­je sa­lė­je var­to­tu­me „mū­sų Vy­riau­sy­bė“, ne „jū­sų“, bet „mū­sų Vy­riau­sy­bė“, ne­svar­bu, ar kai­rė­je, ar de­ši­nė­je, ar cen­tre sė­di­me, nes tai yra Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bė.

Dėl pir­mi­nių už­da­vi­nių gal­būt ir­gi šian­dien dar anks­ti kal­bė­ti, nes jūs pui­kiai ži­no­te, mes kar­tu de­ri­no­me Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą, tai, kas su­si­ję ypač su ga­li­ma fi­nan­si­ne naš­ta, ji­nai tu­ri bū­ti la­bai pa­sver­ta. Da­bar yra to­kia sta­di­ja, kad mes tas prie­mo­nes, ku­rios di­din­tų žmo­nių ge­bė­ji­mą tiek pa­ko­vo­ti už sa­ve dar­bo rin­ko­je, tiek di­din­tų jų kom­pe­ten­ci­jas, kad jie ga­lė­tų kon­ku­ruo­ti, leis­tų plė­to­ti so­cia­li­nį dia­lo­gą ir ga­li­my­bę kal­bant su ver­slu, so­cia­liai at­sa­kin­gu ver­slu, da­lin­tis pa­ja­mo­mis su ma­žiau­siai už­dir­ban­čiais, vi­sa tai rei­ka­lau­ja ga­na daug dar­bo, tam tik­ro su­ta­ri­mo ir fi­nan­si­nio pa­grin­di­mo. Mes tas prie­mo­nes tu­ri­me ne tik nu­ma­tę, bet ir tu­ri­me pa­sa­ky­ti, iš ko tą da­ry­si­me. Lai­ko­tar­pis šian­dien vi­siš­kai ki­toks, nes kal­ba­me apie at­sa­kin­gą ir ra­cio­na­lų fi­nan­sų tvar­ky­mą. Tą pri­va­lė­si­me da­ry­ti kar­tu.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia A. Ge­lū­nas. Ruo­šia­si V. Ba­kas.

A. GELŪNAS (LSF). Ačiū, Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­ma­sis kan­di­da­te į prem­je­rus, dė­ko­ju už jū­sų pra­ne­ši­mą. Skai­tant Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą „Dar­ni Lie­tu­va“ tik­rai la­bai rim­ti įsi­pa­rei­go­ji­mai nu­skam­ba kul­tū­rai. Jūs pats mi­nė­jo­te, kad kul­tū­rą trak­tuo­si­te kaip ker­ti­nį vi­so sa­vo dar­bo, vi­so Lie­tu­vos vals­ty­bės gy­ve­ni­mo dė­me­nį, bet dau­ge­lis tų įsi­pa­rei­go­ji­mų grįs­ti la­bai rim­tais pla­nais pa­pil­do­mai fi­nan­siš­kai rem­ti tiek na­cio­na­li­nes įstai­gas, tiek kon­kur­si­nį kul­tū­ros fi­nan­sa­vi­mą. Ar jūs esa­te tik­rai tvir­tai pa­si­ry­žęs ieš­ko­ti tų nau­jų fi­nan­si­nių iš­tek­lių iš­sky­rus ta­ba­ko, al­ko­ho­lio ak­ci­zus, ku­riuos jū­sų par­ti­ja lai­ko ne­tin­ka­mais fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­niais, ir an­tra klau­si­mo da­lis bū­tų, kiek jūs pats ski­ria­te dė­me­sio kul­tū­rai, kiek kul­tū­ra svar­bi jū­sų gy­ve­ni­me? Ar lan­ko­te kon­cer­tus, pa­ro­das, skai­to­te li­te­ra­tū­rą? Ačiū.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Tik­rai aš ga­liu pa­tikin­ti, kad tai ne­bu­vo de­kla­ra­ci­jos. Aš tą pa­mi­nė­jau ir sa­vo kal­bo­je. Ga­liu tik pa­si­kar­to­ti, kad kul­tū­ra tu­ri tap­ti mū­sų ki­to­kios ben­druo­me­nės pa­ma­tu, nes jei­gu mes ir to­liau taip elg­si­mės, mes vėl, ką jūs pa­mi­nė­jo­te apie tam tik­rus fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nius, švais­ty­si­me mil­ži­niš­kas lė­šas pri­klau­so­my­bių gy­dy­mui, mil­ži­niš­kas lė­šas pra­ra­si­me mo­kė­da­mi pa­šal­pas be tė­vų li­ku­siems vai­kams, mil­ži­niš­kas su­mas mo­kė­si­me, kas su­si­ję su nu­si­kals­ta­mu­mo, smur­to kul­tū­ros įsi­vy­ra­vi­mu, to­dėl mes tai pri­va­lo­me pa­da­ry­ti ir da­ry­si­me.

Kiek aš esu su­si­jęs? Tik­rai ne­su me­ni­nės sie­los žmo­gus, ta­čiau lan­kau ir te­at­rus, ir ki­no te­at­rus, ir skai­tau li­te­ra­tū­rą, aiš­ku, dau­giau no­rė­čiau skai­ty­ti ne pro­fe­si­nę, de­ja, yra ki­to­kie pri­ori­te­tai, ypač šiuo me­tu.

PIRMININKAS. Klau­sia V. Ba­kas. Ruo­šia­si V. Juo­za­pai­tis.

V. BAKAS (LVŽSF). Ger­bia­ma­sis pre­ten­den­te, šian­dien for­muo­ja­ma vie­šo­ji nuo­mo­nė, kad žmo­nės be pa­tir­ties yra nu­liai. Ma­ne im­po­na­vo tai, kad jūs sa­vo va­do­vau­ja­mo­je Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je, taip pat sa­vo re­to­ri­ko­je kal­bė­jo­te apie tai, kad at­ver­si­te vals­ty­bės tar­ny­bą, vie­šą­jį sek­to­rių, jau­niems žmo­nėms, nau­jiems žmo­nėms, ku­rie gal­būt tu­ri ver­slo, ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų dar­bo pa­tir­ties. No­riu jū­sų pa­klaus­ti, ar ver­ti­nant tą in­for­ma­ci­nę ap­lin­ką jū­sų va­do­vau­ja­mo­je Vy­riau­sy­bė­je at­si­ras vie­tos žmo­nėms be po­li­ti­nės pa­tir­ties ir aukš­tuo­se vals­tybės po­stuo­se, at­si­ras vie­tos žmo­nėms, ne­tu­rin­tiems vals­ty­bės tar­ny­bos pa­tir­ties, bet tu­rin­tiems idė­jų, ge­bė­ji­mų ir pa­sie­ki­mų ki­to­se sri­ty­se? Ir kaip jūs juos įti­kin­si­te at­ei­ti, kai jie yra tar­si nu­liai?

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Ne, tik­rai aš taip ne­ver­ti­nu ir ne­ma­nau, tai yra po­žiū­rio klau­si­mas. Vie­nos po­zi­ci­jos yra rei­ka­lin­gos ten, kur rei­ka­lin­ga pa­tir­tis, vie­nur pa­kan­ka ir rei­ka­lau­ja­ma tu­rė­ti ga­na il­gą pro­fe­si­nę pa­tir­tį, na­tū­ra­lu, ki­tur, de­ja, mes ma­to­me pa­vyz­džius ir ne vi­sai sėk­min­gas is­to­ri­jas, kur rei­kia gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties. Tu­ri bū­ti ba­lan­sas.

Dėl jau­ni­mo pri­trau­ki­mo aš ne­be­no­riu kar­to­tis. To­je pa­čio­je vi­daus rei­ka­lų sis­te­mo­je, mi­nis­te­ri­jo­je šian­dien yra žmo­nių, ku­riems bu­vo ga­li­my­bė dirb­ti, įsi­dar­bin­ti ne­tu­rint to­kio biu­ro­kratinio dar­bo pa­tir­ties, jie bai­gė uni­ver­si­te­tus už­sie­ny­je ir at­vy­ko čia no­rė­da­mi in­teg­ruo­tis, ne­ga­lė­da­mi pra­muš­ti to pa­tir­ties rei­ka­la­vi­mo. Jiems to­kios ga­li­my­bės su­teik­tos ir, kiek pri­si­me­nu, mes ir Vals­ty­bės tar­ny­bos įsta­ty­mo tam tik­ras pa­tai­sas pa­da­rė­me, kad net ir į vals­ty­bės tar­ny­bą, kur bu­vo už­da­ras ra­tas, į pa­čią že­miau­sią po­zi­ci­ją pre­ten­duo­jan­tys tu­rė­jo tu­rė­ti vie­ne­rių me­tų vals­ty­bės tar­ny­bos sta­žą, tie­siog po uni­ver­si­te­to to­kios ga­li­my­bės nė­ra.

Kal­bant apie įsta­ty­mų po­ky­čius mums vi­siems kar­tu rei­kės iš­spręs­ti. Nau­jas Vals­ty­bės tar­ny­bos įsta­ty­mas yra šio­je gar­bin­go­je ins­ti­tu­ci­jo­je, biu­dže­ti­nin­kų ap­mo­kė­ji­mo įsta­ty­mas yra čia, nau­ja­sis Dar­bo ko­dek­sas yra čia, ir mes tu­ri­me pa­da­ry­ti ba­lan­są, kad ne­bū­tų di­džiu­lių skir­tu­mų, ne­pa­grįs­tų skir­tu­mų ir tarp so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų, ir tarp rei­ka­la­vi­mų dar­buo­tis pa­gal dar­bo su­tar­tį ar­ba vals­ty­bės tar­ny­bo­je.

PIRMININKAS. Dė­ko­ju. Kal­bės V. Juo­za­pai­tis. Lai­kas jau bai­gia­si klaus­ti. Ma­lo­niai prašo­me.

V. JUOZAPAITIS (TS-LKDF). Ger­bia­ma­sis pre­ten­den­te, ki­ta­dos bu­vau po­li­ci­jos rė­mė­ju ir tu­rė­jau pa­žy­mė­ji­mą su jū­sų pa­ra­šu. La­bai ti­kiuo­si, kad jūs bū­si­te ir kul­tū­ros rė­mė­jas. Be­je, aš jums ne­ga­liu sa­vo pa­ra­šu pa­tvir­tin­ti pa­žy­mė­ji­mo, bet kul­tū­ros žmo­nėms tur­būt ir ne­rei­kia jo­kio pa­žy­mė­ji­mo, ypač jei­gu jie iš tik­rų­jų iš­pa­žįs­ta tą ti­kė­ji­mą sa­vo kas­die­niu gy­ve­ni­mu.

Aš no­riu pa­klaus­ti jū­sų as­me­ni­nės nuo­mo­nės ir kaip bū­si­mo prem­je­ro, ir kaip da­bar­ti­nės val­dan­čio­sios dau­gu­mos at­sto­vo, tu­rint ome­ny, kad šian­dien dar dir­ba ir lai­ki­nai ei­nan­ti pa­rei­gas še­šio­lik­to­ji Vy­riau­sy­bė.

Ne pa­slap­tis, kad pra­ėju­sios ka­den­ci­jos me­tu tą Vy­riau­sy­bę krė­tė la­bai daug įvai­riau­sių skan­da­lų, ir vie­nas jų ne sy­kį bu­vo įsi­su­kęs ir į Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos ba­rus. Vy­riau­sio­ji tar­ny­bi­nės eti­kos ko­mi­si­ja pri­pa­ži­no mi­nist­rą, da­bar lai­ki­nai ei­nan­tį pa­rei­gas, pa­žei­dus Vie­šų­jų ir pri­va­čių in­te­re­sų de­ri­ni­mo vals­ty­bės tar­ny­bo­je įsta­ty­mą. Nor­ma­lio­je de­mo­kra­tinėje vals­ty­bė­je po to­kių spren­di­mų mi­nist­ras tą pa­čią die­ną trau­kia­si iš pa­rei­gų. De­ja, jū­sų ko­a­li­ci­jos part­ne­riai ir bu­vęs prem­je­ras, ar­ba lai­ki­nai ei­nan­tis, ku­ris jums sa­kė ne­kreip­ti dė­me­sio į klau­si­mus, ką čia kal­ba ki­ti, net ne­su­re­a­ga­vo į šį fak­tą. Ar jūs taip pat elg­si­tės, jei­gu jū­sų Vy­riau­sy­bė­je, ne­duok Die­ve, at­si­ras­tų to­kių pre­ce­den­tų, ir kaip jūs ap­skri­tai ver­ti­na­te to­kių žmo­nių bu­vi­mą Vy­riau­sy­bė­je, kad ir lai­ki­nai ei­nan­čių pa­rei­gas? Ačiū.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Aš gal­būt no­riu kal­bė­ti pir­miau­sia apie at­ei­tį. Ren­kant Vy­riau­sy­bę, ar­ba kvie­čiant žmo­nes dirb­ti į Vy­riau­sy­bę, aš tik­rai la­bai at­sa­kin­gai, ir ne tik aš, vi­sos ins­ti­tu­ci­jos, ku­rios pri­va­lo už­tik­rin­ti skaid­ru­mą, tu­ri pa­žiū­rė­ti, ir mes tą žiū­rė­si­me. Dėl kon­kre­taus fak­to aš ne­no­rė­čiau leis­tis į dis­ku­si­jas. Aš esu tei­si­nin­kas. Jei­gu toks spren­di­mas yra įsi­tei­si­nęs, tai vie­na­reikš­miš­kai toks žmo­gus ne­ga­li dirb­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bė­je. Jei­gu tai yra ap­skųs­ta teis­me, spren­di­mai ne­baig­ti, tai yra to žmo­gaus ap­si­spren­di­mo rei­ka­las, kol ne­bus ga­lu­ti­nio tei­si­nio ver­ti­ni­mo. Ma­no bū­tų toks at­sa­ky­mas.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Dėl ve­di­mo tvar­kos J. Raz­ma.

J. RAZMA (TS-LKDF). Ger­bia­ma­sis Pir­mi­nin­ke, ne kas­dien Lie­tu­vo­je ski­ria­me nau­ją prem­je­rą, to­dėl aš siū­ly­čiau tik­rai ne­si­va­do­vau­ti tais for­ma­liais kri­te­ri­jais dėl klau­si­mams skir­to lai­ko. Aš ma­nau, kad ir kan­di­da­tas nė­ra la­bai pa­var­gęs. Aš frak­ci­jos var­du pra­šau pra­tęs­ti tam skir­tą lai­ką, nes tik­rai yra dar daug svar­bių sri­čių, ku­rios ne­pa­lies­tos klau­si­mais, ir Sei­mo na­riai ruo­šė­si, ap­gal­vo­jo. Bū­tų ne­ko­rek­tiš­ka jiems ne­su­teik­ti ga­li­my­bės pa­klaus­ti. Tuo la­biau kad mū­sų dar­bo­tvarkė šian­dien nė­ra per­pil­dy­ta. Po­ra re­zo­liu­ci­jų, ke­li for­ma­lūs nu­ta­ri­mai, mes tik­rai ga­li­me ras­ti lai­ko.

P. GRAŽULIS (TTF). Ger­bia­ma­sis Pir­mi­nin­ke, aš ma­ny­čiau, kad tik­rai at­sa­kė į klau­si­mus, klau­si­mai jau kar­to­sis, nie­ko pa­pil­do­mai nau­jo ne­už­duos. Kiek pa­ste­bė­jau, kon­ser­va­to­riai nie­kaip ne­ga­li per mi­nu­tę už­duo­ti klau­si­mo – pus­an­tros mi­nu­tės ma­žiau­siai rei­kia už­duo­ti klau­si­mui. To­dėl frak­ci­jos var­du siū­lau ne­gai­šin­ti prem­je­ro ir tik­rai ne­pra­tęs­ti at­sa­ky­mų į klau­si­mus.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me, su­pra­to­me. No­riu klaus­ti Sei­mo, ar no­ri­me pra­tęs­ti? (Bal­sai sa­lė­je) Ben­dro su­ta­ri­mo nė­ra. Rei­kia bal­suo­ti. Bu­vo pa­siū­ly­mas pra­tęs­ti. Siū­lau pra­tęs­ti iki 10 mi­nu­čių, ne dau­giau.

V. Sin­ke­vi­čius.

V. SINKEVIČIUS (LVŽSF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, S. Skver­ne­lis ap­si­lan­kys kiek­vie­no­je frak­ci­jo­je, už­duo­si­te klau­si­mus. Ne­ma­to­me pa­grin­do pra­tęs­ti. (Bal­sai sa­lė­je: „Kiek lai­ko skirs?“) Skirs dau­giau, jei­gu tu­rė­si­te dau­giau klau­si­mų.

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Dėl ve­di­mo tvar­kos ga­li­ma? Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, man kar­tais čia skam­ba pa­na­šiai kaip Ru­si­jos Dū­mo­je, ku­rios pir­mi­nin­kas G. Se­lez­nio­vas sa­kė, kad Ru­si­jos Dū­ma – ne vie­ta klau­si­nė­ti ir dis­ku­tuo­ti. Tai kur mes dar tu­ri­me klau­si­nė­ti ir ko­dėl mes da­bar?.. Kas bi­jo, kad bus už­duo­ti klau­si­mai ir iš­gir­si­me prem­je­ro at­sa­ky­mus?

 Aš siū­lau pra­tęs­ti, iš tik­rų­jų ne­si­bai­min­ti. Prem­je­ras la­bai ge­rai at­sa­ki­nė­ja, iš tik­rų­jų yra daug klau­si­mų. Ne kiek­vie­ną die­ną mes tvir­ti­na­me prem­je­rus, ne­bent gal­vo­ja­te, kad pa­si­da­rys to­kia kas­die­ny­bė, kad mes kas pu­sę me­tų vis nau­jus svars­ty­si­me. Prem­je­rui gre­sia ket­ve­ri me­tai. Per ket­ve­rius me­tus mes tu­ri­me… (Juo­kas sa­lė­je) Pa­žiū­rė­ki­te, links­mas ir…

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Jū­sų fra­zė dvi­pras­miš­kai nu­skam­bė­jo.

PIRMININKAS. Dė­ko­ju. Siū­lau kom­pro­mi­są – duo­ki­me dar 10 mi­nu­čių klaus­ti. Už­si­ra­šiu­sių yra pa­kan­ka­mai daug. (Bal­sai sa­lė­je) Ge­rai, bal­suo­ja­me. Kas už tai, kad at­sa­ky­mus į klau­si­mus pra­tęs­tu­me 10 mi­nu­čių?

Pa­siū­ly­mui ne­pri­tar­ta. Tai­gi pra­šo­me už­duo­ti klau­si­mus frak­ci­jo­se, frak­ci­jų su­si­ti­ki­mų gra­fi­kas yra jau su­de­rin­tas. Dė­ko­ja­me kan­di­da­tui už at­sa­ky­mus.

S. SKVERNELIS (LVŽSF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, la­bai jums ačiū už klau­si­mus ir ti­kiuo­si, kad at­sa­ky­mai nie­ko ne­už­ga­vo, ne­įžei­dė ir bu­vo tin­ka­mi. (Plo­ji­mai)

K. MASIULIS (TS-LKDF). Ne­bal­sa­vo­me po pra­ne­ši­mo. Ar ga­li­ma? Ger­bia­mie­ji, iš tik­rų­jų pa­ra­dok­sa­lu, ka­da biu­dže­to klau­si­mus dėl mi­li­jo­nų, šim­tų mi­li­jo­nų mes daž­niau­siai la­bai leng­vai ap­svars­to­me ir tuoj pat daž­nai net ben­dru su­ta­ri­mu pri­ima­me. Ko­kia nors smul­kme­na, ku­ri yra 40 tūkst., kaip čia bu­vo vie­no ko­mi­te­to rei­ka­las, tai 40 tūkst. eu­rų rei­ka­las, tik­rai rei­kia pri­tar­ti to ko­mi­te­to bu­vi­mui, o mes at­me­ta­me. Ly­giai taip pat čia, kai pa­čią svar­biau­sią mū­sų pa­rei­gy­bę skir­si­me, mes ap­ri­bo­ja­me ga­li­my­bes pa­klaus­ti, įsi­gi­lin­ti, su­ži­no­ti. Mes pri­ta­ria­me dau­ge­liui tų idė­jų, ku­rios bu­vo iš­dės­ty­tos. Bū­tų ga­li­ma dar dau­giau su­ži­no­ti. Ko­dėl rei­kia už­si­da­ry­ti ko­ri­do­riuo­se, juo la­biau kad vi­suo­me­nė no­ri su­ži­no­ti dau­ge­lį da­ly­kų. Keis­ta, kad jūs taip bi­jo­te to kal­bė­ji­mo.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me už nuo­mo­nę.

 

11.27 val.

Sei­mo re­zo­liu­ci­jos „Dėl pa­dė­ties Uk­rai­no­je ir sank­ci­jų Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jai“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-2(2) (pa­tei­ki­mas, svars­ty­mas ir pri­ėmi­mas)

 

Svars­to­me dar­bo­tvarkės 3 klau­si­mą – Sei­mo re­zo­liu­ci­jos „Dėl pa­dė­ties Uk­rai­no­je ir sank­ci­jų Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jai“ pro­jek­tas. Pra­ne­šė­jas – Sei­mo na­rys L. Kas­čiū­nas.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Ger­bia­ma­sis Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mie­ji ko­le­gos, iš tie­sų ant­ra­die­nį mes pri­ėmė­me to­kią skė­ti­nę ben­drą re­zo­liu­ci­ją dėl mū­sų už­sie­nio po­li­ti­kos ir na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos po­li­ti­kos tęs­ti­nu­mo su aiš­kiu įsi­pa­rei­go­ji­mu dėl gy­ny­bos fi­nan­sa­vi­mo. Šian­dien tur­būt yra ge­ra pro­ga šiek tiek žvilg­tel­ti į tam tik­ras spe­ci­fi­nes už­sie­nio po­li­ti­kos kryp­tis, kur vyks­ta tam tik­ros ge­o­po­li­ti­nės trans­for­ma­ci­jos ir kur nau­jai rink­tas Sei­mas tu­ri pa­sa­ky­ti ir ga­lė­tų pa­sa­ky­ti sa­vo po­zi­ci­ją.

Vie­na iš tų kryp­čių, be abe­jo, yra Ry­tų po­li­ti­ka, įvy­kiai Uk­rai­no­je ir sank­ci­jos Ru­si­jai. Ži­nia, jog šių me­tų gruo­džio mė­ne­sio vi­du­ry­je Eu­ro­pos Są­jun­gos Vir­šū­nių Ta­ry­ba vėl ims svars­ty­ti sank­ci­jų Ru­si­jai pra­tę­si­mą. Gir­di­me daug įvai­rių bal­sų pa­čio­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je, kad gal­būt rei­kė­tų tą po­li­ti­ką per­žiū­rė­ti, kad gal­būt rei­kė­tų kaž­ką da­ry­ti ki­taip. Šiuo at­ve­ju, ma­nau, at­si­ran­da po­rei­kis mums iš­reikš­ti mū­sų po­zi­ci­ją šiuo klau­si­mu, iš­reikš­ti tai, kad ta po­zi­ci­ja tu­ri bū­ti ne­kin­ta­ma ir mū­sų prin­ci­pin­ga po­zi­ci­ja šiuo klau­si­mu tu­ri bū­ti tę­sia­ma.

Ly­giai taip pat la­bai svar­bu pa­brėž­ti, jog pats Uk­rai­nos klau­si­mas yra nuo­sek­liai stu­mia­mas iš tarp­tau­ti­nės dar­bo­tvarkės (be abe­jo, su­pran­ta­me, kas tuo yra su­in­te­re­suo­tas) tam, kad Uk­rai­na bū­tų šiek tiek už­mirš­ta, nu­stum­ta. Pri­min­siu, jog ag­re­si­ja, ar­ba ta va­di­na­mo­ji slen­kan­ti oku­pa­ci­ja, nie­kur ne­din­go, ag­re­si­ja tę­sia­si. Ne­vals­ty­bi­nės pa­jė­gos ir, be abe­jo, Ru­si­jos pa­jė­gos ir to­liau yra Uk­rai­nos te­ri­to­ri­jo­je, mes iš es­mės ir to­liau gy­ve­na­me įšal­dy­to­je… nau­jo įšal­dy­to kon­flik­to kon­teks­te. Sei­mo re­zo­liu­ci­ja bū­tų la­bai la­bai svar­bus da­ly­kas, pri­me­nant ne tik Lie­tu­vos žmo­nėms, bet ir vi­sai Eu­ro­pai, kad šis Ru­si­jos ag­re­si­jos klau­si­mas Uk­rai­no­je nie­kur ne­din­go.

Kal­bė­da­mas apie es­mi­nius re­zo­liu­ci­jo­je ak­cen­tus, aš pa­sa­ky­siu gal­būt du da­ly­kus. Pir­ma, mes la­bai aiš­kiai re­zo­liu­ci­jo­je ak­cen­tuo­ja­me, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga tu­ri ir to­liau vyk­dy­ti at­vi­rų du­rų po­li­ti­ką Uk­rai­nos at­žvil­giu. Ką šiuo at­ve­ju no­riu pa­sa­ky­ti? Kad tai yra na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je per­spek­ty­vos Uk­rai­nai su­tei­ki­mas. Rei­kia la­bai aiš­kiai su­vok­ti, kad be na­rys­tės su­tei­ki­mo mes jo­kio re­a­laus po­stū­mio iš Eu­ro­pos Są­jun­gos pu­sės, kad ta Uk­rai­na ga­lė­tų da­ry­ti re­for­mas, ei­ti tuo eu­ro­pie­tiš­ku ke­liu, ki­tų in­stru­men­tų ne­tu­ri­me, to­dėl na­rys­tės per­spek­ty­va yra la­bai la­bai svar­bus da­ly­kas. Tai yra prin­ci­pi­nis da­ly­kas, tą mes tu­ri­me aiš­kiai pa­sa­ky­ti.

Ly­giai taip pat at­vi­rų du­rų po­li­ti­ka reiš­kia tai, kad nie­kas, jo­kia ki­ta vals­ty­bė, kad ir ko­kia ji bū­tų stip­ri, ne­tu­ri ve­to tei­sės dėl to­les­nės Eu­ro­pos Są­jun­gos plėt­ros į Ry­tus. Jūs su­pran­ta­te, ką aš no­riu pa­sa­ky­ti? O no­riu pa­sa­ky­ti tai, kad Ru­si­ja per vi­sus šiuos dve­jus me­tus sie­kia pa­da­ry­ti vie­ną da­ly­ką – įgy­ti ne­for­ma­lią ve­to tei­sę stab­dy­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos plėt­rą į Ry­tus. Tai yra rau­do­na li­ni­ja ir jos ne­ga­li­ma leis­ti per­ženg­ti, tą mes aiš­kiai sa­ko­me mū­sų re­zo­liu­ci­jos pro­jek­te.

Sank­ci­jos. Dėl sa­nk­ci­jų Ru­si­jai. Sank­ci­jos tai nė­ra sie­kis, kaip gal­būt ga­li at­ro­dy­ti, tai yra tie­siog bū­ti­ny­bė. Tai yra kai­na, ku­rią ag­re­so­rius tu­ri mo­kė­ti. Jei jis tos kai­nos ne­mo­kės, va­di­na­si, jis ga­li at­ei­ti bet ka­da ki­tur, pa­si­bels­ti į ki­to kai­my­no du­ris ir per­brai­žy­ti že­mė­la­pį. Tas ir­gi tu­ri bū­ti aiš­kiai pa­sa­ky­ta ir aiš­kiai ak­cen­tuo­ta, tas yra aiš­kiai pa­sa­ky­ta mū­sų re­zo­liu­ci­jos pro­jek­te.

Ir ša­lia vi­so ši­to kon­teks­to mes aiš­kiai ma­to­me tam tik­ras ten­den­ci­jas pa­čio­je Uk­rai­no­je ir pa­mi­ni­me, kad Uk­rai­na to­liau tu­ri tęs­ti re­for­mas, tu­ri ko­vo­ti su ko­rup­ci­ja, kad tai yra tie na­mų dar­bai, ku­riuos Uk­rai­na tu­ri pa­da­ry­ti. Vi­sas šių nuo­sta­tų pa­ke­tas yra pa­teik­tas re­zo­liu­ci­jo­je, aš ti­kiuo­si vi­so Sei­mo pa­lai­ky­mo ši­tam do­ku­men­tui. La­bai ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ju pra­ne­šė­jui. Klau­si­mams ski­ria­ma 10 mi­nu­čių. Pir­ma­sis už­si­ra­šė Sei­mo na­rys A. Ku­bi­lius. Pra­šom.

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Ger­bia­ma­sis pra­ne­šė­jau, re­zo­liu­ci­ja yra tik­rai ver­tin­ga ir, man at­ro­do, ge­rai su­ba­lan­suo­ta, tik­rai rei­kė­tų jai pri­tar­ti tiek iš so­li­da­ru­mo su Uk­rai­na, tiek ži­nant, kad at­ei­na sank­ci­jų svars­ty­mo lai­ko­tar­pis. Aš tik no­rė­jau jū­sų pa­si­tei­rau­ti. Kaip jūs, kaip šios sri­ties ži­no­mas eks­per­tas, ver­tin­tu­mė­te pas­ku­ti­nių die­nų ži­nias, kad Tarp­tau­ti­nis bau­džia­ma­sis teis­mas, va­di­na­ma­sis Ro­mos teis­mas, bet, kiek su­pran­tu, po­sė­džiau­jan­tis Ha­go­je, yra pri­ėjęs to­kią sta­di­ją, ku­rio­je jau įver­ti­na tarp­tau­ti­nės tei­sės po­žiū­riu Kry­mo oku­pa­ci­ją ir ag­re­si­ją Uk­rai­no­je la­bai kon­kre­čiai įvar­din­da­mas, kad tai yra Ru­si­jos at­sa­ko­my­bė su vi­so­mis iš to iš­plau­kian­čio­mis pa­sek­mė­mis, kad pra­de­dant nuo ge­ne­ro­lų ir bai­giant vals­ty­bės va­do­vais pa­leng­va, lė­tai ka­da nors, bet ga­li bū­ti įtrauk­ta į at­sa­ko­my­bę? Ir dar no­riu pa­sa­ky­ti, kad Ru­si­ja į tai re­a­guo­da­ma jau va­kar pa­skel­bė, kad ji iš­sto­ja. Tai ma­ne tie­siog do­mi­na jū­sų ko­men­ta­ras šia te­ma – kaip jūs ma­to­te šiuo as­pek­tu vi­sus pro­ce­sus?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Iš tie­sų bū­tent tas Ru­si­jos at­sa­kas pui­kiai ir ro­do, kad Ru­si­ja į tarp­tau­ti­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus ir į tarp­tau­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas žiū­ri la­bai pa­pras­tai. Jei tos or­ga­ni­za­ci­jos vei­kia pa­gal jų sce­na­ri­jų, sa­ky­ki­me taip, le­gi­ti­muo­ja tam tik­rus Krem­liaus veiks­mus, ta­da tos or­ga­ni­za­ci­jos yra re­mia­mos, jo­se ak­ty­viai da­ly­vau­ja­ma. Kai tik pa­si­su­ka ki­ta kryp­ti­mi, tą mes da­bar aki­vaiz­džiai ma­to­me, kai tarp­tau­ti­nės ins­ti­tu­ci­jos vie­na po ki­tos aiš­kiai liu­di­ja ir įro­do, kad už ag­re­si­jos Uk­rai­no­je sly­pi pa­ties Krem­liaus spren­di­mai, ta­da Ru­si­ja ban­do at­si­trauk­ti, ta­da ban­do su­kom­pro­mi­tuo­ti tas ins­ti­tu­ci­jas. Čia ta kla­si­ka, ją tu­rė­ti rei­kia vi­są lai­ką gal­vo­je ir la­bai aiš­kiai ma­ty­ti vi­są si­tu­a­ci­ją. Ačiū.

PIRMININKAS. Klau­sia Sei­mo na­rys A. Anu­šaus­kas. Pri­me­nu, klau­si­mams – viena mi­nu­tė.

A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Ger­bia­ma­sis pra­ne­šė­jau, kaip mi­nė­jo­te, po mė­ne­sio Va­do­vų Ta­ry­bo­je bus spren­džia­mas sank­ci­jų pra­tę­si­mo klau­si­mas. Ko­kie, jū­sų ma­ny­mu, prog­no­zuo­ja­mi re­zul­ta­tai ir kas at­si­tik­tų, jei da­lis vals­ty­bių at­si­sa­ky­tų pa­lai­ky­ti kai ku­rių sank­ci­jų pra­tę­si­mą?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Aš ti­kiu, kad A. Mer­kel ly­de­rys­tė vi­so­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je bū­tent šiuo klau­si­mu, Eu­ro­pos Są­jun­gos ir Ry­tų po­li­ti­kos klau­si­mu, bus iš­lai­ky­ta. Ji ją iš­sau­gos ir tai bus tas le­mia­mas veiks­nys, ku­ris pa­dės mums ras­ti ga­li­my­bę dar pra­tęs­ti sank­ci­jas, ne­pai­sant to, kad yra tam tik­rų pie­ti­nių vals­ty­bių, po rin­ki­mų ir kai ku­rios Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­lys gal­būt ga­li ko­re­guo­ti sa­vo po­zi­ci­jas. Aš vis dėl­to ti­kiu, kad A. Mer­kel ly­de­rys­tė leis ras­ti tą spren­di­mą. O jei­gu vis dėl­to at­si­tiks prie­šin­gai, tai, kaip ir mi­nė­jau, aš ma­nau, kad tai yra iš es­mės ža­lia švie­sa ir to­liau vyk­dy­ti to­kias ka­ri­nes avan­tiū­ras, ka­ri­nes in­ter­ven­ci­jas – ar už­slėp­tas, ar at­vi­res­nes ki­tuo­se re­gio­nuo­se, tai, be abe­jo, yra grės­mė Lie­tu­vos na­cio­na­li­niam sau­gu­mui.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­si­mą už­duos A. Dumb­ra­va.

A. DUMBRAVA (TTF). Dė­ko­ju po­sė­džio pir­mi­nin­kui. Ger­bia­ma­sis pra­ne­šė­jau, jūs sa­vo re­zo­liu­ci­jo­je bent ke­lis kar­tus mi­ni­te Mins­ko su­si­ta­ri­mus. Va­di­na­si, yra abi­pu­siai su­si­ta­ri­mai, įsi­pa­rei­go­ji­mai tiek Ru­si­jos, tiek Uk­rai­nos pu­sių. Apie Ru­si­jos pu­sę mes ži­no­me, kad ne­vyk­do sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mų. O kaip vyk­do Uk­rai­na, kaip jai se­ka­si? Te­ko gir­dė­ti, kad ten ir­gi ne vis­kas ge­rai dėl rin­ki­mų or­ga­ni­za­vi­mo ir t. t.

Ant­ras trum­pas klau­si­mas. Ką jūs gal­vo­ja­te apie Ru­si­ją, kaip mū­sų kai­my­nę? Ar mes, kaip kai­my­nai, ne­ga­lė­tu­me tar­pi­nin­kau­ti, bū­ti ak­ty­ves­ni su­re­gu­liuo­jant san­ty­kius Uk­rai­no­je? La­bai ačiū.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Dėl tar­pi­nin­ka­vi­mo ir re­gu­lia­vi­mo jūs pats pui­kiai ma­to­te si­tu­a­ci­ją. Ru­si­ja re­gu­liuo­ja­si tiek, kiek tai ati­tin­ka vie­naip ar ki­taip jos tam tik­rą na­cio­na­li­nį in­te­re­są. Bu­vo daug ban­dy­mų re­gu­liuo­ti su Vo­kie­ti­jos ir Pran­cū­zi­jos ly­de­rys­te – net tai yra suž­lu­gę. Ne­ži­nau, ar Lie­tu­va tu­rė­tų ko­kią nors re­a­lią ga­li­my­bę ką nors pa­da­ry­ti.

Kal­bant apie Mins­ko įsi­pa­rei­go­ji­mus, tar­ki­me, dėl rin­ki­mų. Su­ti­ki­te, la­bai pa­pras­tai at­sa­ky­siu. Ko­kie ga­li bū­ti rin­ki­mai, kai Lu­hans­ke yra įgy­ven­di­na­mas Šiau­rės Ko­rė­jos mo­de­lis, o Do­nec­ko sri­ty­je vei­kia ko­kio nors pra­ei­to am­žiaus pra­džios Ru­si­jos mo­de­lis? Ki­taip ta­riant, nė­ra są­ly­gų rin­ki­mams įgy­ven­din­ti, na­tū­ra­lu, kad ri­ki­mai da­bar­ti­nė­je si­tu­a­ci­jo­je iš prin­ci­po reikš­tų tik si­tu­a­ci­jos įtei­si­ni­mą, kas jo­kiu bū­du yra ne­įma­no­ma ir bū­tų ne­tei­sin­ga.

Su­vok­da­mi, kad tai yra tam tik­ras abi­pu­sis rei­ka­las, ne­pa­mirš­ki­me vie­no la­bai svar­baus da­ly­ko: už Mins­ko įsi­pa­rei­go­ji­mų, su­si­ta­ri­mų in­ter­pre­ta­vi­mo ne­ga­li­ma pa­slėp­ti es­mi­nio fak­to, kad ne Uk­rai­na pra­dė­jo šią avan­tiū­rą, ne Uk­rai­na pra­dė­jo in­ter­ven­ci­ją, o Ru­si­ja pa­da­rė vis­ką, kad tai, kas da­bar yra Uk­rai­no­je, taip ir įvyk­tų. Ne­rei­kė­tų kar­tais ni­ve­liuo­ti ir ban­dy­ti pa­sa­ky­ti, kad čia yra dvi­pu­sis da­ly­kas. Iš es­mės Ru­si­ja yra ta pu­sė, ku­ri yra kal­ta, tą mes aiš­kiai sa­ko­me.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia Sei­mo na­rys P. Gra­žu­lis.

P. GRAŽULIS (TTF). Ger­bia­ma­sis pra­ne­šė­jau, kaip jūs ma­no­te, ar čia taip pat ne Ru­si­jos yra ko­kia kal­tė: in­fil­truo­ti mi­nist­rai ar kas, kad šian­dien „Del­fy­je“ skai­tau: „Nuo ky­ši­nin­ka­vi­mo pa­var­gę už­sie­nie­čiai re­for­ma­to­riai pa­lie­ka Uk­rai­ną.“? Tarp jų ir bu­vęs Lie­tu­vos ūkio mi­nist­ras, ir Ode­sos gu­ber­na­to­rius M. Sa­a­kaš­vi­lis, kaip jūs ži­no­te, pa­si­trau­kia. Ar čia ne­įžvelg­tu­mė­te, kaip kon­ser­va­to­riai vi­sur įžvel­gia, Ru­si­jos ran­kos, ar ne­ma­no­te, kad čia Ru­si­ja ir­gi tuos re­for­ma­to­rius in­fil­tra­vo ir ap­skri­tai tą ko­rup­ci­ją stip­riai pa­lai­ko Uk­rai­no­je ir­gi Ru­si­ja?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). At­sa­ky­siu taip. Vi­sa ko­rup­ci­nė sis­te­ma, ku­ri eg­zis­tuo­ja, de­ja, ir šian­die­ni­nė­je Uk­rai­no­je tam tik­ra oli­gar­chi­nė sis­te­ma, taip, ji pa­lai­ko to­kią Uk­rai­nos po­li­ti­nių žai­di­mo tai­syk­lių pri­klau­so­my­bę nuo Ry­tų erd­vės, tai yra la­bai blo­gai, yra es­mi­nis da­ly­kas, su ku­riuo rei­kia ko­vo­ti.

Ly­giai taip pat, kad ka­ras Ry­tuo­se, Ry­tų Uk­rai­no­je ir Ru­si­jos ag­re­si­ja prieš Uk­rai­ną ne­ga­li bū­ti pre­teks­tas ne­da­ry­ti re­for­mų. Bet ly­giai taip pat tam tik­ri ne­ge­ri da­ly­kai Uk­rai­no­je ne­ga­li bū­ti pre­teks­tas pa­tei­sin­ti to, ką Ru­si­ja da­ro Ry­tų Uk­rai­no­je. Ki­taip ta­riant, tie vyks­tan­tys ne­ge­ri da­ly­kai Uk­rai­no­je nė­ra ga­li­my­bė le­gi­ti­muo­ti Ru­si­jos veiks­mus, to­dėl mū­sų re­zo­liu­ci­ja šiuo at­ve­ju yra la­bai ge­rai su­ka­lib­ruo­ta. Yra taip: mes ma­to­me, kas vyks­ta, mes ma­to­me Ru­sijos ag­re­si­jos tęs­ti­nu­mą, bet ly­giai taip pat mes ma­to­me, ką rei­kia da­ry­ti uk­rai­nie­čiams, ir tą aiš­kiai pa­sa­ko­me.

PIRMININKAS. Klau­sia Sei­mo na­rys K. Ma­siu­lis.

K. MASIULIS (TS-LKDF). Ger­bia­ma­sis ko­le­ga, aš no­riu pa­si­tei­rau­ti to­kio da­ly­ko. Uk­rai­nai Ru­si­ja ka­bi­na daug įvai­riau­sių kli­šių, tarp jų ir to­kią kli­šę, kaip ko­rum­puo­tos vals­ty­bės. Be abe­jo, ten ko­rup­ci­ja yra pro­ble­ma, be abe­jo, oli­gar­chi­ja yra pro­ble­ma. Bet ka­da mes, Sei­mo na­riai, ima­me ir kal­ba­me: nai­kin­si­me Sei­mo pri­vi­le­gi­jas, pri­vi­le­gi­jas, tai pa­tvir­ti­na­me kli­šę. Ne­rei­kia kli­šių pa­tvir­tin­ti. Žiū­riu, kad jūs re­zo­liu­ci­ja ir­gi ra­gi­na­te ko­vo­ti su ko­rup­ci­ja, lyg be ra­gi­ni­mo jie to ne­su­pras­tų. Ma­tyt, re­zo­liu­ci­jo­je, ku­rios es­mė skir­ta tarp­tau­ti­nės po­li­ti­kos da­ly­kams, gal ne­rei­kė­tų vi­daus po­li­ti­kos ak­tu­a­li­jų ak­cen­tuo­ti ir dar kar­tą pa­tvir­tin­ti, ko­kia ta vals­ty­bė pa­pu­vu­si. Na, Ru­si­ja ga­lės rem­tis mu­mis, sa­kys, na va, jie su­pu­vę yra.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Ma­ny­čiau, tas pas­ku­ti­nis sa­ki­nys dėl tų da­ly­kų tu­ri bū­ti, nes vis dėl­to, jei­gu mes no­ri­me eu­ro­pie­tiš­kos Uk­rai­nos, ta pras­me, po­li­ti­nių žai­di­mų tai­syk­lių pra­s­me, mes ma­to­me tas ne­ge­ro­ves ir rei­kia pa­sa­ky­ti, kad mes jas tik­rai ma­to­me ir jas rei­kia tai­sy­ti. Be tų pro­ble­mų spren­di­mo jo­kios gi­les­nės eu­ro­pi­nės in­teg­ra­ci­jos Uk­rai­nos ne­ga­li bū­ti. Tai yra es­mi­nė są­ly­ga. To­dėl ir sa­ko­me, kad duo­ki­te na­rys­tės per­spek­ty­vą Uk­rai­nai, duo­ki­te at­vi­ras du­ris, at­ver­ki­te jas, ta­da mums bus leng­viau gal­būt spus­tel­ti uk­rai­nie­čius, kad vi­sas re­for­mas da­ry­tų. Čia es­mi­nis da­ly­kas.

Pri­si­min­ki­me Oran­ži­nės re­vo­liu­ci­jos pa­mo­kas. Tuo me­tu daug ir­gi eks­pek­ta­ci­jų bu­vo uk­rai­nie­čių tau­to­je ir vi­suo­me­nė­je, kad Uk­rai­no­je ga­li kas nors keis­tis į ki­tą pu­sę, bet ta­da Eu­ro­pos Są­jun­ga tų du­rų ir ne­ati­da­rė. Kai kas kal­ba, kad čia ir bu­vo le­mia­mas epi­zo­das, ku­ris lė­mė po to V. Ja­nu­ko­vy­čiaus grį­ži­mą ir pa­na­šiai. Ne­ga­li­me ge­o­po­li­ti­nių klai­dų kar­to­ti ir pa­čios Eu­ro­pos Są­jun­gos. Ačiū.

PIRMININKAS. Klau­sia Ž. Pa­vi­lio­nis.

Ž. PAVILIONIS (TS-LKDF). Ger­bia­mas pre­le­gen­te, šiuo me­tu yra for­muo­ja­ma nau­jo­ji Ame­ri­kos ad­mi­nist­ra­ci­ja. Ar jūs ne­ma­no­te, kad ga­li bū­ti per­for­muo­ta taip pat ir JAV už­sie­nio po­li­ti­ka, tai yra pra­si­dė­ti nau­ja­sis per­kro­vi­mas su Ru­si­ja? Ži­no­me, kas įvy­ko po pir­mo­jo per­kro­vi­mo – Uk­rai­na bu­vo už­pul­ta. Be­lie­ka gal­vo­ti, kas ga­li įvyk­ti po ant­ro­jo per­kro­vi­mo. Ir ar Uk­rai­na ne­ga­lė­tų bū­ti au­ka? Ne tik Uk­rai­na, be­je. Kaip jūs ma­no­te, ar toks pa­vo­jus eg­zis­tuo­ja?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Toks pa­vo­jus, be abe­jo, vi­sa­da… Jį rei­kia įver­tin­ti, įvai­rią ri­zi­ką, ypač kai di­džio­sios ša­lys ban­do ras­ti tam tik­rą su­gy­ve­ni­mo mo­de­lį. Tą mes ma­tė­me pir­mo­sios B. Oba­mos pre­zi­den­ta­vi­mo ka­den­ci­jos lai­ko­tar­piu, kai pra­si­dė­jo per­kro­vi­mo po­li­ti­ka ir Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­lys krei­pė­si iš kar­to į JAV ir sie­kė, kad gau­tų tam tik­rą sau­gu­mo pa­ke­tą, kad nu­si­ra­min­tų, tas nu­ra­mi­ni­mo pa­ke­tas, kad bū­tų ga­li­ma blai­viau žiū­rė­ti į vi­są si­tu­a­ci­ją. Ma­nau, kad čia ir yra mū­sų es­mi­nė funk­ci­ja, mū­sų par­la­men­to, mū­sų vals­ty­bės ir mū­sų di­plo­ma­ti­jos, kad taip ne­at­si­tik­tų, kad uk­rai­nie­čiai tu­rė­tų drau­gų ir Ame­ri­ko­je. To­dėl ši­ta re­zo­liu­ci­ja ir dėl to rei­ka­lin­ga.

O apie Ame­ri­kos vaid­me­nį mes ga­lė­si­me pa­kal­bė­ti ne­tru­kus kal­bė­da­mi apie ki­tą re­zo­liu­ci­ją. Ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­si­mų lai­kas pa­si­bai­gė. Da­bar pra­tę­si­me dis­ku­si­ją. Dė­ko­ja­me pra­ne­šė­jui.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). La­bai ačiū.

PIRMININKAS. Dis­ku­tuo­ti už­si­ra­šė ir kvie­čiu E. Va­rei­kį. Ski­ria­ma iki pen­kių mi­nu­čių. Ma­lo­niai pra­šo­me.

E. VAREIKIS (LVŽSF). Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, ger­bia­mas Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mas pra­ne­šė­jau. Dė­ko­ju jums už ge­rai su­re­da­guo­tą, ge­rai pa­reng­tą re­zo­liu­ci­ją. Ži­no­ma, dėl teks­to mes ga­li­me gin­čy­tis, ga­li­me jį pa­to­bu­lin­ti, ga­li­me jį pa­šli­fuo­ti, bet, svar­biau­sia, ma­no ma­ny­mu, šian­dien yra ne pats teks­tas, bet sig­na­las, ku­rį mes siun­čia­me pa­sau­liui, ku­rį mes siun­čia­me Uk­rai­nai, ku­rį mes siun­čia­me Ru­si­jai ir ga­lų ga­le sig­na­las, ku­rį mes siun­čia­me pa­tys sau. Ko gi mes no­ri­me šian­dien čia bū­da­mi iš tos Uk­rai­nos ir ko no­ri­me iš tos Ru­si­jos?

Pa­sa­ky­siu la­bai aiš­kiai. Mes no­ri­me, kad Uk­rai­na bū­tų lai­min­ga vals­ty­bė. Mums tru­pu­tį ap­mau­du, kad Uk­rai­na jau daug šimt­me­čių ne­su­ge­ba ras­ti tos lai­mės for­mu­lės, ku­ri pa­da­ry­tų ją lai­min­ga vals­ty­be. Šian­dien Uk­rai­na sten­gia­si, šian­dien Uk­rai­na sten­gia­si bū­ti ne šiaip sau pa­kraš­čio že­mė, ko­kia bu­vo vi­sa­da, tai pa­kraš­čio že­mė Len­ki­jos, tai pa­kraš­čio že­mė Ru­si­jos, tai pa­kraš­čio že­mė Aust­ri­jos-Veng­ri­jos. Uk­rai­na pri­va­lo bū­ti vals­ty­bė pa­ti sau, cen­tras. Mū­sų ge­o­po­li­ti­nis in­te­re­sas yra, kad Uk­rai­na bū­tų stip­ri re­gio­no vals­ty­bė. Jei­gu Uk­rai­na tam­pa stip­ria re­gio­no vals­ty­be, tai šio­je pa­sau­lio vie­to­je, kaip L. Kas­čiū­nas sa­kė, vyks­ta ge­o­po­li­ti­nė trans­for­ma­ci­ja, tie­siog vyks­ta ge­o­po­li­ti­nis vir­smas, ne ko­kia nors Ru­si­ja ten do­mi­nuo­ja, bet do­mi­nuo­ja eu­ro­pie­tiš­ka vals­ty­bė. To­dėl vi­siš­kai su­pran­ta­ma, kad ge­o­po­li­tiš­kai žvel­giant mū­sų in­te­re­sas yra stip­ri, ge­rai funk­cio­nuo­jan­ti, de­mo­kra­tiška Uk­rai­na. Sa­vo re­zo­liu­ci­ja pa­rem­da­mi Uk­rai­nos vien­ti­su­mą, jos tei­sę pa­čiai spręs­ti sa­vo li­ki­mą mes to­kią lai­min­gos Uk­rai­nos vi­zi­ją pa­lai­ko­me. To­dėl šiuo at­ve­ju, aš sa­ky­čiau, mes tik­rai pri­va­lo­me re­zo­liu­ci­jai pri­tar­ti. Jei­gu ten at­si­ras ko­kių nors re­dak­ci­nių pa­tai­sų, ne taip svar­bu, bet pats sig­na­las, pa­ti es­mė yra la­bai tei­sin­ga. Jei­gu Uk­rai­nos trans­for­ma­ci­ja iš tik­rų­jų at­si­tiks, tai ir mes bū­si­me ge­o­po­li­tiš­kai lai­min­ges­nė vals­ty­bė, ne­gu esa­me iki šiol.

Ki­tas šios re­zo­liu­ci­jos sig­na­las kal­ba apie tai, ko­kios Ru­si­jos mums rei­kia. Kai kas sa­ko: kai­my­nų ne­pa­si­rink­si. Kai­my­nus ga­li­ma pa­si­rink­ti, kai­my­nus ga­li­ma ir pa­keis­ti, trans­for­muo­ti, da­ry­ti jiems įta­ką, pa­sa­ky­ti, ko kai­my­nai no­ri, ko ti­ki­si. Tai­gi mū­sų in­te­re­sas taip pat yra ir lai­min­ga Ru­si­ja. Mū­sų in­te­re­sas yra lai­min­ga Ru­si­ja. Ta­čiau ko­kia ta Ru­si­ja jau­čia­si lai­min­ga? Šiuo at­ve­ju aš no­rė­čiau pa­sa­ky­ti ke­le­tą sa­vo re­flek­si­jų iš ma­no il­ga­me­tės veik­los Eu­ro­pos Ta­ry­bo­je Stras­bū­re. Ru­si­jos at­sto­vai kiek­vie­ną kar­tą at­va­žiuo­ja į se­si­ją ne­lai­min­gi, at­va­žiuo­ja į se­si­ją su pro­ble­mo­mis: tai Gru­zi­ja, tai Kry­mas, tai Don­ba­sas. Mes am­ži­nai ma­to­me, kad štai yra Ru­si­ja ir žo­dis „Ru­si­ja“ aso­ci­juo­ja­si su žo­džiu „pro­ble­ma“. Vie­ną kar­tą kal­bė­da­mas Eu­ro­pos Ta­ry­bos Asam­blė­jos ple­na­ri­nia­me po­sė­dy­je aš pa­sa­kiau la­bai aiš­kiai: „Mie­li ko­le­gos iš Ru­si­jos Dū­mos, ar ne­ga­lė­tų vie­ną kar­tą bū­ti to­kia švie­si die­na, to­kia ma­no sva­jo­nė, vos ne kaip M. L. Kin­go, kad štai at­va­žiuo­ja Ru­si­jos de­le­ga­ci­ja su spren­di­mu ir su to­kiu spren­di­mu, ku­ris pa­da­ro lai­min­gus ir gru­zi­nus, ir uk­rai­nie­čius, ir ga­liau­siai vi­sus. At­va­žiuo­ja ne gra­sin­da­ma, ne gąs­din­da­ma, ne dū­sau­da­ma, kad nie­kas jos ne­su­pran­ta, o at­va­žiuo­ja pa­da­ry­da­ma mus vi­sus eu­ro­pie­čius lai­min­ges­nius.“ Po to, kai aš tą pa­sa­kiau, sa­lė­je bu­vo vi­siš­ka ty­la, nie­kas ne­si­juo­kė, o po to pra­dė­jo plo­ti. Gal­vo­ju, kad to­kios lai­min­gos Ru­si­jos vi­zi­ja ga­lė­tų bū­ti, mes tik kar­tais jos ne­per­pran­ta­me, mums vi­są lai­ką at­ro­do, kad Ru­si­ja nie­ka­dos ne­bus lai­min­ga, kad vi­są lai­ką ji bus mums kaž­ko­kia grės­mė. Tai­gi pa­lin­kė­ki­me Ru­si­jai įsi­klau­sy­ti į tai, ką mes čia sa­ko­me šian­dien, nes ne tik mes vie­ni tai sa­ko­me. Gal­būt at­eis iš tik­rų­jų ta die­na, kai mū­sų sva­jo­nės iš­si­pil­dys. Aš ma­nau, kad ši re­zo­liu­ci­ja yra gal ir ne pats di­džiau­sias kel­ro­dis, ne­di­de­lis, bet vis dėl­to žen­klas, į ku­rią pu­sę mums ir mū­sų kai­my­nams rei­kia ženg­ti, kad mū­sų re­gio­nas bū­tų lai­min­gų vals­ty­bių re­gio­nas. Ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­bės A. Ku­bi­lius.

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, aš iš kar­to pra­dė­siu nuo to, kad siū­lau pri­im­ti re­zo­liu­ci­ją. Ma­no­me, kad ji tik­rai yra svar­bi, lai­ku ir brė­žia la­bai aiš­kius kon­tū­rus, kam šis Sei­mas skirs ypa­tin­gą dė­me­sį.

Bet at­ėjau, pa­na­šiai kaip ir ko­le­ga E. Va­rei­kis, tam tik­rų re­flek­si­jų dar ta pro­ga pa­sa­ky­ti tik­rai ne­siū­ly­da­mas kaip nors tai­sy­ti teks­to. Egi­di­jus la­bai ge­rai pa­mi­nė­jo vie­ną ter­mi­ną, tai yra „lai­min­ga Ru­si­ja“. Šiuo at­ve­ju prie to, ką jis pa­sa­kė, aš no­rė­čiau pri­dur­ti dar po­ra žo­džių. Iš tik­rų­jų vi­są lai­ką kar­to­ju, ir bū­da­mas Uk­rai­no­je, ir Va­ka­rų sos­ti­nė­se, kar­to­ju vie­ną pa­pras­tą te­zę, kad mū­sų di­džiau­sias rū­pes­tis yra tai, ką mes ga­li­me pa­da­ry­ti bū­da­mi ne­di­de­li, kad iš tik­rų­jų ta pa­ti Ru­si­ja, mū­sų kai­my­nė, mū­sų di­džiau­sias iš­šū­kis pa­ma­žu per il­gą lai­ką trans­for­muo­tų­si į nor­ma­les­nę eu­ro­pie­tiš­ką vals­ty­bę. Ir vie­nin­te­lis re­cep­tas, vie­nin­te­lis in­stru­men­tas, ku­rį mes sa­vo ran­ko­se ir vi­sa Va­ka­rų ben­dri­ja šian­dien tu­ri­me, ži­no­da­mi re­a­lią Ru­si­jos si­tu­a­ci­ją, tas vie­nin­te­lis in­stru­men­tas yra Uk­rai­nos sėk­mė. Uk­rai­nos sėk­mė ga­li bū­ti ge­ras pa­vyz­dys pa­čiai Ru­si­jai, į ku­rią pu­sę rei­kia ei­ti. Tai ne­bus pa­pras­ta ir leng­va, bet bū­tent mū­sų pa­ra­mą Uk­rai­nai rei­kia ma­ty­ti žy­miai pla­tes­nia­me kon­teks­te.

Da­bar dėl pa­čios Uk­rai­nos. Iš tik­rų­jų man ir­gi ten­ka ne­ma­žai bū­ti, ir Pre­zi­den­tas P. Po­ro­šen­ka pa­kvie­tė į to­kią ne­la­bai for­ma­lią pa­ta­rė­jų ta­ry­bą. Ką no­rė­čiau pa­brėž­ti? Aš jau ne­kal­bė­siu apie Uk­rai­nos sėk­mės svar­bą, jau tai pa­sa­kiau. Bet ką rei­kė­tų su­pras­ti? Kad iš tik­rų­jų Uk­rai­nos sėk­mę nu­lems Uk­rai­nos su­ge­bė­ji­mas įgy­ven­din­ti re­a­lias re­for­mas. Mes čia per daug apie tai ne­kal­ba­me, tik šiek tiek yra už­si­min­ta, bet tai yra pats pa­grin­di­nis da­ly­kas. Tu­rė­da­mi sa­vo pa­tir­ties (man ten­ka čia, sei­muo­se, bū­ti nuo 1992 me­tų), mes ga­li­me bū­ti tik­rai la­bai svar­būs jiems pa­ta­rė­jai ir tal­ki­nin­kai, la­bai aiš­kiai pa­ro­dy­da­mi, su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis jie su­si­durs siek­da­mi to­kių re­for­mų įgy­ven­di­ni­mo.

Vie­na iš to­kių pro­ble­mų, ku­rią aš jau ir da­bar ma­tau, aš čia tie­siog no­riu pa­si­da­lin­ti sa­vo im­pre­si­jom, bus klau­si­mas, kaip Uk­rai­nai, jos vi­suo­me­nei pa­dė­ti iš­lai­ky­ti vi­di­nę stip­rią mo­ty­va­ci­ją to­kioms re­for­moms.

Mū­sų pa­tir­tis bu­vo la­bai pa­pras­ta ir aiš­ki: to­kią vi­di­nę mo­ty­va­ci­ją įgy­ven­din­ti Lie­tu­vo­je eu­ro­pi­nes re­for­mas mums pa­dė­jo iš­lai­ky­ti tai, kad mes tu­rė­jo­me la­bai aiš­kų tiks­lą, jį mums pa­ro­dė pa­ti Eu­ro­pos Są­jun­ga, kad jei­gu mes to­kias re­for­mas įgy­ven­din­si­me, tap­si­me Eu­ro­pos Są­jun­gos na­riais. Ta­da ne­pai­sy­da­mi vi­sų po­li­ti­nių pa­si­kei­ti­mų, rin­ki­mų re­zul­ta­tų, mū­sų pa­čių ko­kių nors po­li­ti­nių klai­dų, mes ėjo­me tuo ke­liu, nes ma­tė­me la­bai aiš­kų tiks­lą, jį pa­sie­kė­me ir ži­no­jo­me, ką tu­ri­me pa­da­ry­ti.

Šiuo me­tu Uk­rai­nai Eu­ro­pos Są­jun­ga to­kio tiks­lo ne­drįs­ta su­for­mu­luo­ti. Mes nuo­lat tai siū­lo­me pa­da­ry­ti, bet tu­ri­me vėl­gi bū­ti la­bai aiš­kūs re­a­lis­tai. Pa­čiai Eu­ro­pos Są­jun­gai yra ga­na su­dė­tin­gas lai­ko­tar­pis, jo­je ne­ma­žai cha­o­so. Ma­to­me vi­sas pro­ble­mas, brek­si­tus, įvai­rius rin­ki­mus, žmo­nių ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, eu­ros­kep­ti­ciz­mą ir t. t. To­dėl tu­ri­me la­bai re­a­lis­tiš­kai žiū­rė­ti, ar tik­rai Eu­ro­pa bus pa­jė­gi per ar­ti­miau­sius ke­le­rius me­tus ar net de­šimt­me­tį pa­siū­ly­ti to­kią aiš­kią per­spek­ty­vą Uk­rai­nai. Jei­gu taip re­a­liai žiū­rė­si­me, ta­da tu­ri­me su­pras­ti, kad tai ga­li reikš­ti, jog Uk­rai­no­je tos mo­ty­va­ci­jos re­for­moms ga­li ma­žė­ti, ir tai yra tas re­zul­ta­tas, ku­rio šian­dien la­biau­siai ir ti­ki­si V. Pu­ti­nas ir Krem­liaus re­ži­mas.

To­dėl aš jau ne vie­na­me fo­ru­me esu sa­kęs ir čia no­riu pa­si­nau­do­ti pro­ga ir pa­siū­ly­ti taip pat ne ši­to­je re­zo­liu­ci­jo­je, bet žiū­rint į at­ei­tį, gal­vo­ti apie pa­pil­do­mus mo­ty­va­ci­nius me­cha­niz­mus, ku­rie pa­dė­tų Uk­rai­nai iš­si­lai­ky­ti ta­me re­for­mų ke­ly­je. Čia nie­ko ki­to aš ne­ga­liu su­gal­vo­ti ir ne­gir­dė­jau jo­kiuo­se ki­tuo­se for­ma­tuo­se, kaip tik­tai gal­būt tai ga­lė­tų bū­ti mū­sų ben­dra ini­cia­ty­va ta­rian­tis ir su ki­tais Eu­ro­pos part­ne­riais, gal­vo­ti apie spe­cia­lų pla­ną (toks yra ma­din­gas žo­dis Mar­ša­lo pla­nas, gal­būt ga­li­ma gal­vo­ti apie ki­to­kį pa­va­di­ni­mą, gal tai ga­li bū­ti Lie­tu­vos pla­nas ar dar koks nors), ku­rį įgy­ven­di­nant bū­tų ga­li­ma su­telk­ti ne­ma­žą eu­ro­pi­nių pi­ni­gų su­mą, kaip tam tik­rą tiks­lą, kad tie pi­ni­gai ga­lė­tų bū­ti pa­nau­do­ti Uk­rai­nos re­for­moms fi­nan­suo­ti. Pa­ro­dy­ti tą pi­ni­gų mai­šą Uk­rai­nai ke­liant la­bai aiš­kias są­ly­gas, ko­kius dar­bus, ko­kias re­for­mas jie tu­ri pa­da­ry­ti. Aš esu su­skai­čia­vęs, kad jei­gu kiek­vie­nai iš eu­ro­pi­nių vals­ty­bių…

PIRMININKĖ (R. BAŠKIENĖ, LVŽSF). La­bai at­si­pra­šo­me, jau bai­gė­si lai­kas.

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Tuoj pat bai­giu, pas­ku­ti­nis sa­ki­nys. Jei­gu kiek­vie­na eu­ro­pi­nė vals­ty­bė, įskai­tant ir Lie­tu­vą, at­si­sa­ky­tų tik­tai 3 % eu­ro­pi­nių lė­šų, ku­rias gau­na, mes su­ge­bė­tu­me to­kiu bū­du kon­so­li­duo­ti apie 30 mlrd. eu­rų ben­drą su­mą, ku­rią ga­lė­tu­me pa­ro­dy­ti Uk­rai­nai. Lie­tu­vai tai reikš­tų, kad nuo da­bar­ti­nių tu­ri­mų maž­daug 10 mlrd. eu­rų su­mos mes ati­duo­tu­me apie 300 mln. Ma­nau, kad tik­rai iš­gy­ven­tu­me. Aš tik­rai ne­sa­kau, kad tai rei­kė­tų da­bar siū­ly­ti ši­to­je re­zo­liu­ci­jo­je ir kad tai rei­kė­tų da­ry­ti ar­ti­miau­siu me­tu, bet kad ši­tą min­tį pra­dė­tu­me vi­si kar­tu šiek tiek aus­ti ir gal­vo­ti, kaip tai bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti ne tik mū­sų idė­ja, bet vi­sos Eu­ro­pos veiks­mu.

PIRMININKĖ. Nuo­šir­džiai dė­ko­ja­me. Kvie­čiu P. Gra­žu­lį. Jums penkios mi­nu­tės.

P. GRAŽULIS (TTF). Ger­bia­ma pir­mi­nin­ke, ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi Sei­mo na­riai, man tai la­bai keis­ta – gal jau šeš­ta re­zo­liu­ci­ja dėl Uk­rai­nos. O kas pa­si­kei­tė mū­sų po­li­ti­ko­je ku­riuo nors at­žvil­giu? Ko­dėl re­zo­liu­ci­ja ne dėl Si­ri­jos? Kas čia da­bar ši­to­je val­dan­čio­jo­je dau­gu­mo­je tu­ri spren­džia­mą­jį bal­są? Kaip tik kon­ser­va­to­riai pa­siū­lo re­zo­liu­ci­ją, taip ji svars­to­ma ypa­tin­gos sku­bos tvar­ka.

Po­nai kon­ser­va­to­riai, Lie­tu­va vie­na nie­ko ne­pa­da­rys. Tai­gi jūs esa­te Eu­ro­pos Par­la­men­te vie­na skait­lin­giau­sių frak­ci­jų. Te­gul Eu­ro­pos Par­la­men­tas kal­ba, te­gul jie da­ro re­zo­liu­ci­jas, te­gul da­ro re­zo­liu­ci­jas Eu­ro­pos Ta­ry­ba. Vie­nų mū­sų lo­ji­mas tik­rai ne­pa­dės Uk­rai­nai. Čia no­ras su­si­reikš­min­ti, no­ras pa­si­ro­dy­ti – štai ko­kie mes Uk­rai­nos my­lė­to­jai. Tai­gi A. Ku­bi­lius yra P. Po­ro­šen­kos pa­ta­rė­jas. Te­gul pa­ta­ri­nė­ja. Kam da­bar rei­kia tų re­zo­liu­ci­jų? Ką jūs sa­ko­te!

O jūs ne­pa­lie­čia­te pa­čių es­mi­nių pro­ble­mų. Pa­žiū­rė­ki­te, pa­ties P. Po­ro­šen­kos, ka­da tau­ta skurs­ta, ver­slas kles­ti Ru­si­jo­je. Ko­rup­ci­ja Uk­rai­no­je ne­ma­žė­ja. Taip pat ir ūkio mi­nist­ras lie­tu­vis pa­si­trau­kė dėl ko­rup­ci­jos. Pa­si­trau­kė taip pat ki­ti mi­nist­rai, ku­rie ma­to, kad Uk­rai­na skęs­ta ko­rup­ci­jo­je. Pa­si­trau­kė Ode­sos gu­ber­na­to­rius, bu­vęs Gru­zi­jos pre­zi­den­tas M. Sa­a­kaš­vi­lis iš Uk­rai­nos. Jūs da­bar kal­ba­te apie nau­jų pi­ni­gų sky­ri­mą, kad iš­vog­tų? Taip? Pir­miau­sia tik­rai ten rei­kia įves­ti tvar­ką.

Mes rū­pin­ki­mės sa­vo žmo­nė­mis. Pa­žiū­rė­ki­te, kas da­ro­si Lie­tu­vo­je. Jau dau­giau kaip 50 % Lie­tu­vos pi­lie­čių ne­ma­no, kad mes esa­me de­mo­kra­tinė ir tei­si­nė vals­ty­bė. Ko­kiu mes ke­liu ei­na­me? Tai gal pri­im­ki­me to­kią nuo­sta­tą, kad kiek­vie­ną ket­vir­tį ar­ba pra­si­de­dant nau­jai se­si­jai bū­ti­nai tu­ri­me re­zo­liu­ci­ją dėl Uk­rai­nos.

Aš ma­ny­čiau, kad jūs, kon­ser­va­to­riai, pa­tys sa­vo frak­ci­jo­je po­sė­džiau­ki­te, pri­im­ki­te spren­di­mus. Ar nuo to bus vie­nin­ges­nė Eu­ro­pa, po­ne Ku­bi­liau? Ar to iš­si­gąs Ru­si­ja ir pa­keis sa­vo po­li­ti­ką, po­ne Ku­bi­liau? Aš no­riu jū­sų pa­klaus­ti. Esa­me NATO na­riai, tai gal ten bū­ki­me ak­ty­ves­ni, kad NATO bū­tų vie­nin­ges­nė. Ka­dan­gi Eu­ro­pos Par­la­men­te esa­me tik­rai di­džiau­sia frak­ci­ja, ten bū­ki­te ak­ty­ves­ni, sie­ki­te, kad vi­sa Eu­ro­pos Są­jun­ga bū­tų vie­nin­ges­nė, ryž­tin­ges­nė Uk­rai­nos at­žvil­giu, o ne kiek­vie­na ša­lis ei­tų sa­vo ke­liu. Mes su ši­ta re­zo­liu­ci­ja ne­su­vie­ny­si­me Eu­ro­pos ir nuo ši­tos re­zo­liu­ci­jos nie­kas čia ne­pa­si­keis. Man at­ro­do, tai yra tuš­čias vė­jo vir­pi­ni­mas. (Bal­sai sa­lė­je)

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Dė­ko­ja­me P. Gra­žu­liui. Kal­bės K. Ma­siu­lis.

K. MASIULIS (TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, at­ro­do, la­bai di­de­lio dė­me­sio ši­tai re­zo­liu­ci­jai nė­ra, so­cial­de­mok­ra­tai iš vi­so din­go, o kai ku­rie as­me­nys iš vi­so per mė­nu­lio pil­na­tį ga­lė­tų ir neš­ne­kė­ti. (Bal­sas sa­lė­je) Kon­ser­va­to­riams ne­truk­do mė­nu­lio pil­na­tis. Ma­to­te, jis su­pra­to, apie ką yra kal­ba­ma.

Aš no­riu pa­sa­ky­ti, bū­tų la­bai pro­tin­ga, kad ši­tų as­me­nų gal­būt mes ir ne­skir­tu­me į Už­sienio rei­ka­lų ko­mi­te­tą. Jūs įsi­vaiz­duo­ki­te Už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­te­to as­me­nį, štai ši­taip šne­kan­tį ofi­cia­lio­se tri­bū­no­se, prie ka­me­rų. Mes tu­rė­si­me ne­ži­nia ką šne­kan­tį ru­po­rą. Mes ši­tą as­me­nį pa­sky­rė­me į Už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­te­tą. Bet čia vi­sai ki­ta te­ma. Rei­kė­tų ši­tą klai­dą tik­rai pa­tai­sy­ti.

Jūs tur­būt dau­ge­lis su­tin­ka­te, kad tai yra aki­vaiz­di pro­ble­ma, kad yra as­me­nų, ku­rie ga­li dis­kre­di­tuo­ti mū­sų už­sie­nio po­li­ti­ką, ku­ri yra ben­dra, vi­sų vie­na. Na­tū­ra­lu, kad įvy­kus val­džių pa­si­kei­ti­mui, val­džia pa­si­kei­tė, jūs su­for­ma­vo­te (krei­piuo­si į vals­tie­čius) nau­ją dau­gu­mą, pri­sta­tė­te so­li­džią pro­gra­mą. Aiš­ku, kad yra nor­ma­lu de­kla­ruo­ti ir už­sie­nio po­li­ti­kos tęs­ti­nu­mą. Tos de­kla­ra­ci­jos nė­ra tuš­čias rei­ka­las. Iš tik­ro to­kioms vals­ty­bėms kaip Uk­rai­na, ku­rios su­si­du­ria su kas­die­ni­niu ka­ru, su iš­šū­kiais, rei­kia nuo­la­ti­nio pa­drą­si­ni­mo, kaip ir vai­kui rei­kia nuo­la­ti­nio pa­drą­si­ni­mo, kai jis ban­do tai­sy­tis ar ug­dy­tis, aug­ti. Taip, kaip li­go­niui rei­kia pa­drą­si­ni­mo, ku­ris ban­do pa­sveik­ti, taip ir Uk­rai­nai rei­kia to pa­drą­si­ni­mo. Tų pa­drą­si­ni­mų nie­ka­da ne­bū­na per daug. Štai ne­rei­kė­tų kreip­ti dė­me­sio į to­kių as­me­nų kal­bas, o iš tik­ro rei­kė­tų pri­tar­ti ši­tai re­zo­liu­ci­jai.

Aš pats ma­ny­čiau, kad gal­būt tas teks­tas ga­lė­tų bū­ti ir to­bu­les­nis, bet to­bu­ly­bei ri­bų nie­ka­da ne­bū­na. Pri­tar­ki­me ši­tam teks­tui. Tai yra ker­ti­nė Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bė, ku­rio­je mes tu­ri­me la­bai di­džiu­lį au­to­ri­te­tą. Mus ten la­bai ger­bia ir kiek­vie­ną mū­sų žo­dį iš­girs­ta. Jei­gu čia kai kam at­ro­do, kad ji­sai ne­reikš­min­gas, ten jis tam­pa la­bai sva­rus. Pa­lai­ky­ki­me ši­tą re­zo­liu­ci­ją ir pri­tar­ki­me jai.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­bės Sei­mo na­rė D. Ša­ka­lie­nė.

D. ŠAKALIENĖ (LVŽSF). Ger­bia­mi ko­le­gos, iš tie­sų vi­siš­kai pri­ta­riu ko­le­gai Lau­ry­nui, An­driui ir Egi­di­jui, vis dėl­to čia yra tas klau­si­mas, ku­ris rei­ka­lau­ja mū­sų vi­sų vie­ny­bės. Dar kai pa­ti dir­bau su Eu­ro­pos Ta­ry­ba kaip ne­vy­riau­sy­bi­nin­kė ir taip pat kaip žur­na­lis­tė, man bu­vo ab­so­liu­čiai aki­vaiz­du, kad Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja yra tie­siog pro­fe­sio­na­li val­dy­da­ma me­to­dą „ko­ja tarp­du­ry­je.“ Jie tie­siog įki­ša ko­ją į tarp­du­rį ir lai­ko ją tol, kol vi­si pri­pran­ta, kol vi­siems nu­si­bos­ta, kol iš tik­rų­jų vi­sos vals­ty­bės pra­de­da pri­im­ti Ru­si­jos vyk­do­mus pa­žei­di­mus kaip nor­ma­lius.

Man bu­vo liūd­na la­bai ste­bė­ti Eu­ro­pos Ta­ry­bos Par­la­men­ti­nė­je Asam­blė­jo­je, kaip ne­ma­žai par­la­men­ta­rų iš įvai­rių Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bių, ku­rie tar­si bu­vo la­bai pa­ža­din­ti Lie­tu­vos, ko­kia yra pa­vo­jin­ga Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja, kaip ji­nai stip­riai no­ri vėl grą­žin­ti tą ar­ti­mo­jo už­sie­nio kon­cep­tą, kaip ji­nai stip­riai no­ri fak­tiš­kai su­kur­ti kiek įma­no­ma dau­giau įšal­dy­tų kon­flik­tų ap­lin­ki­nė­se vals­ty­bė­se, pa­var­go nuo to, jiems nu­si­bo­do ir jie pra­dė­jo gal­vo­ti, kad, na gal tie­siog ne­be­pa­to­gu ne­drau­gau­ti su Ru­si­ja, gal ne­be­pa­to­gu su ja ne­ben­drau­ti. Tai iš tie­sų ir yra mū­sų lais­vės ir de­mo­kra­tijos, ir va­ka­rie­tiš­kos vie­ny­bės iš­da­vi­mas. To ne­ga­li­ma da­ry­ti. Iš tik­rų­jų ma­ty­da­ma, kiek da­bar sa­lė­je li­ko Sei­mo na­rių, no­riu ti­kė­tis, kad gal­būt tie mū­sų pa­si­sa­ky­mai čia, tri­bū­no­je, dau­ge­liui nu­si­bo­do, bet į bal­sa­vi­mą vi­si grįš mak­si­ma­liai, nes re­zo­liu­ci­ja čia yra vie­na iš dau­ge­lio. Ru­si­ja yra įpra­tu­si bėg­ti to­kius ma­ra­to­nus.

Dar kai lai­ki­nai ėjau Žmo­gaus tei­sių ste­bė­ji­mo ins­ti­tu­to va­do­vės pa­rei­gas, Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos am­ba­sa­da tie­sio­giai ban­dė pa­da­ry­ti man po­vei­kį, tie­sio­giai ban­dė nu­pirk­ti mū­sų ins­ti­tu­tą, ta­da jau sa­kiau, kad čia bus il­gas ir sis­te­min­gas vei­ki­mas, kap­sė­ji­mas ant sme­ge­nų vi­sam pa­sau­liui ir ban­dy­mas mus pri­vers­ti pri­pras­ti, kad tai yra nor­ma­lu, ką jie da­ro. To­dėl no­riu pa­sa­ky­ti, kad šią re­zo­liu­ci­ją bū­ti­na pa­lai­ky­ti. Ir dar šim­tą po to, jei­gu rei­kės, kol mes vis dėl­to pri­ver­si­me Ru­si­ją iš­trauk­ti ko­ją iš tarp­du­rio, kol mes pri­ver­si­me Ru­si­ją su­pras­ti, kad nė­ra ar­ti­mo­jo už­sie­nio, nė­ra ir dau­giau nie­ka­da ne­bus.

Taip, Lie­tu­va yra vie­na ir ma­ža, bet mes esa­me tie, ku­rie su­grio­vė So­vie­tų Są­jun­gą. Mes esa­me tie, ku­rie per Uk­rai­ną su­ge­bė­jo­me pa­ro­dy­ti Va­ka­rų Eu­ro­pai ir vi­siems, Va­ka­rų pa­sau­liui, kad mes ne­sa­me pa­ra­no­ji­kai, sap­nuo­jan­tys apie Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos pla­nuo­ja­mą im­pe­ri­nę plėt­rą, to­dėl mes tu­ri­me bū­ti tie, ku­rie ro­do pa­vyz­dį, kad taip, kaip jie kap­si pa­sau­liui ant sme­ge­nų su sa­vo im­pe­ri­nė­mis am­bi­ci­jo­mis, taip mes, ly­giai taip pat ne­pa­varg­da­mi ir mums ne­nu­si­bos, vi­są lai­ką gin­si­me tei­sę į su­ve­re­nu­mą, tiek sa­vo, tiek Uk­rai­nos, tiek Gru­zi­jos, tiek Mol­do­vos, tiek vi­sų vals­ty­bių, ku­rios tu­ri tei­sę pa­čios rink­tis sa­vo ke­lią. La­bai ačiū jums už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Pa­si­sa­ky­ti dau­giau už­si­ra­šiu­sių nė­ra. Pa­si­sa­ky­mai dėl mo­ty­vų, ke­tu­ri – už, ke­tu­ri – prieš. Pa­si­sa­ko­ma iki dvie­jų mi­nu­čių. Už­si­ra­šiu­sių nė­ra. (Šur­mu­lys sa­lė­je)

Kvie­čia­me A. Anu­šaus­ką.

A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, jei­gu įsi­ra­šo­me re­zo­liu­ci­jas į sa­vo dar­bo­tvarkę, tam­pa­me at­sa­kin­gi už tuos sig­na­lus, ku­riuos siun­čia­me, to­dėl ma­nau, kad kal­ba­ma ga­li bū­ti tik apie to­kios re­zo­liu­ci­jos pri­ėmi­mą. Kaip ži­nia, Uk­rai­nos te­ri­to­ri­nis vien­ti­su­mas jau be­veik tre­jus me­tus pa­ti­ria pa­čius rim­čiau­sius iš­ban­dy­mus ir mū­sų po­zi­ci­ja įvar­di­nant esa­mą pa­dė­tį, nu­sta­tant gai­res mū­sų vyk­do­ma­jai val­džiai, ku­ri at­sa­kin­ga už už­sie­nio po­li­ti­kos įgy­ven­di­ni­mą, yra la­bai svar­bi. Bet ne­ ma­žiau di­de­lis iš­ban­dy­mas, kaip čia ko­le­gos mi­nė­jo, Uk­rai­nai yra ko­va su ko­rup­ci­ja ir čia Lie­tu­va ga­li da­lin­tis sa­vo pa­tir­tim. Ti­kiuo­si, ši­ta re­zo­liu­ci­ja pa­ska­tins mū­sų vyk­do­mo­sios val­džios ins­ti­tu­ci­jas ak­ty­viau tal­kin­ti Uk­rai­nai ši­to­je sri­ty­je, nes pa­sie­ki­mai ko­vo­jant su ko­rup­ci­ja at­si­liep­tų vi­sos ša­lies vi­daus gy­ve­ni­mui ir eko­no­mi­niam au­gi­mui, to­dėl siū­lau re­zo­liu­ci­jai pri­tar­ti.

PIRMININKAS. Prieš už­si­ra­šiu­sių nė­ra. Yra dar už­si­ra­šę ke­tu­ri Sei­mo na­riai kal­bė­ti už. (Bal­sas sa­lė­je: „Ne, ne, at­si­sa­ko­me!“) At­si­sa­ko­te. Dė­ko­ju.

Per­ei­na­me prie bal­sa­vi­mo. Kas už tai, kad pri­im­tu­me re­zo­liu­ci­ją be pa­tai­sų, pra­šo­me balsuo­ti.

 

Šios re­zo­liu­ci­jos pri­ėmi­mas

 

Už – 105, prieš nė­ra, su­si­lai­kė 1. (Plo­ji­mai) Re­zo­liu­ci­ja (projektas Nr. XIIIP-2(2) pri­im­ta. (Gon­gas)

 

12.07 val.

Sei­mo re­zo­liu­ci­jos „Dėl stra­te­gi­nės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų part­ne­rys­tės“ pro­jek­tas Nr. XIIIP-3(2) (pa­tei­ki­mas, svars­ty­mas ir pri­ėmi­mas)

 

Svars­ty­si­me 1-4 klau­si­mą – Sei­mo re­zo­liu­ci­jos „Dėl stra­te­gi­nės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų part­ne­rys­tės“ pro­jek­tą. Pra­ne­šė­jas – L. Kas­čiū­nas. Pra­šau į tri­bū­ną.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). La­bai ačiū, ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke. Ger­bia­mi ko­le­gos, pir­miau­sia la­bai no­riu pa­dė­ko­ti už to­kį su­telk­tą ir vie­nin­gą bal­sa­vi­mą dėl Uk­rai­nos re­zo­liu­ci­jos, ma­nau, kad tai yra ge­ras sig­na­las, kad ga­lė­si­me daug ben­drų dar­bų nu­veik­ti par­la­men­ti­nės di­plo­ma­ti­jos sri­ty­je. La­bai ačiū.

La­bai trum­pai kal­bė­siu apie ši­tą re­zo­liu­ci­ją, tik­tai pa­sa­ky­siu ke­lis svar­bius as­pek­tus ir ak­cen­tus. Re­zo­liu­ci­jos pro­jek­to teks­te mes la­bai aiš­kiai ak­cen­tuo­ja­me, kad JAV veiks­nys ir svar­ba Eu­ro­pos sau­gu­mui yra ypa­tin­ga. Pui­kai ži­no­me, kad Ame­ri­ka su­da­ro 80 % NATO. Jos po­žiū­ris į al­jan­są iš es­mės ir reiš­kia ko­lek­ty­vi­nio sau­gu­mo ga­ran­ti­jų tvir­tu­mą ir mū­sų vals­ty­bei, mū­sų Lie­tu­vai. Ver­tin­da­mi mū­sų sau­gu­mą is­to­ri­nia­me kon­teks­te, tu­rė­tu­me tur­būt aiš­kiai pa­sa­ky­ti, kad esa­me da­bar sau­giau­si, nei ka­da esa­me bu­vę, ypač ly­gin­da­mi su mū­sų tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos ge­o­po­li­ti­ne si­tu­a­ci­ja. Esam aukš­toj sau­gu­mo ly­goj ir tu­ri­me ko­lek­ty­vi­nio sau­gu­mo ga­ran­ti­jas, ku­rias ga­ran­tuo­ja NATO 5 straips­nis. Aiš­ku, kad NATO sta­bi­lu­mas, NATO vaid­muo šiuo at­ve­ju yra le­mia­mas ir JAV po­žiū­ris į tai ir­gi yra le­mia­mas.

To­dėl mes aiš­kiai sa­ko­me, kad iš­rin­kus nau­ją­jį Ame­ri­kos pre­zi­den­tą iš­gir­do­me tam tik­rą ži­nią, ku­ri skir­ta vi­sai Eu­ro­pai, kad vi­sa Eu­ro­pa, tarp jų ir Lie­tu­va, tu­ri rū­pin­tis ir pa­ti in­ves­tuo­ti į sa­vo sau­gu­mą ir gy­ny­bą. Tą rei­kė­jo da­ry­ti daug se­niau, tie­siog Eu­ro­pa bu­vo pri­pra­tin­ta, kad ji­nai gy­ve­na po ame­ri­kie­tiš­ku skė­čiu. Tie lai­kai bai­gė­si, rei­kia pa­tiems in­ves­tuo­ti, rū­pin­tis ir da­lin­tis ta at­sa­ko­my­be ir naš­ta, ir mes tą aiš­kiai ak­cen­tuo­ja­me. Kar­tu sa­ko­me, kad, tą da­ry­da­mi, įsi­pa­rei­go­da­mi tai da­ry­ti, mes ti­ki­mės, kad ame­ri­kie­čių ly­de­rys­tė Eu­ro­pos sau­gu­mo sis­te­mo­je ir to­liau lie­ka, ir pir­miau­sia lie­ka vi­si es­mi­niai įsi­pa­rei­go­ji­mai, su­pla­nuo­ti įsi­pa­rei­go­ji­mai, dėl at­gra­sy­mo prie­mo­nių šia­me re­gio­ne. Tai yra es­mi­nis mū­sų da­bar­ti­nio sau­gu­mo ga­ran­tas ir sau­gu­mo pa­ma­tas. Štai to­kia ir yra re­zo­liu­ci­jos es­mė – pa­brė­žia­me Ame­ri­kos svar­bą Eu­ro­pai, pri­ta­ria­me ži­nu­tei, ku­rią ga­vo­me, kad rei­kia rū­pin­tis ir pa­tiems in­ves­tuo­ti į sau­gu­mą, ir kar­tu iš­reiš­kia­me no­rą, kad ame­ri­kie­čių įsi­pa­rei­go­ji­mai Eu­ro­pai ir to­liau lik­tų sta­bi­lūs. Ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klaus­ti už­si­ra­šė Sei­mo na­rys A. Ku­bi­lius. Kvie­čia­me.

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Ger­bia­ma­sis ko­le­ga, aš vi­siš­kai pri­ta­riu, re­zo­liu­ci­ja tik­rai svar­bi, ir čia at­sa­kant į P. Gra­žu­lio ini­cia­ty­vas man at­ro­do, ji­nai yra la­bai su­ba­lan­suo­ta. Bet aš no­rė­čiau jū­sų pa­klaus­ti kaip po­li­ti­kos eks­per­to dėl įžval­gų. Ma­ne do­min­tų jū­sų įžval­ga dėl nau­jos Ame­ri­kos ad­mi­nist­ra­ci­jos. Mes vi­są lai­ką trak­ta­vo­me, kad stra­te­gi­nė part­ne­rys­tė su Jung­ti­nė­mis Ame­ri­kos Vals­ti­jo­mis mums yra ypač svar­bi, to­dėl tai part­ne­rys­tei stip­rin­ti, eu­ro­at­lan­ti­niam ry­šiui stip­rin­ti bū­tų ge­rai ir lais­vos pre­ky­bos su­tar­tis tarp Eu­ro­pos Są­jun­gos ir Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų. Ži­nant šiek tiek pre­zi­den­to D. Tram­po skep­tiš­ką po­žiū­rį į to­kių su­tar­čių po­rei­kį, kaip jūs ma­no­te, kaip šis klau­si­mas to­liau plė­to­sis?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). La­bai ačiū už klau­si­mą. Klau­si­mas toks su min­ti­mi, nes jau­čia­me ak­tu­a­li­jas, kad, na, en­tu­ziaz­mo prieš me­tus ar dve­jus bu­vo šiek tiek dau­giau ne­gu da­bar esa­ma dėl lais­vo­sios pre­ky­bos su­tar­ties. Aš ma­nau, kad Lie­tu­vos in­te­re­sus la­bai smar­kiai ir aki­vaiz­džiai ati­tik­tų ši­ta su­tar­tis, nes tai li­be­ra­li­zuo­tų ir su­da­ry­tų są­ly­gas mums pri­ei­ti ir prie JAV du­jų rin­kos, at­si­ver­tų daug įvai­rių nau­jų ga­li­my­bių. Be abe­jo, yra tam tik­rų niu­an­sų, kur ski­ria­si re­gu­lia­ci­jos nor­mos Ame­ri­ko­je ir Eu­ro­pos Są­jun­go­je, ir tai yra pa­grin­di­nė prie­žas­tis, ko­dėl kar­tais sun­ku su­si­de­rė­ti.

Aiš­ku, yra Va­ka­rų Eu­ro­po­je tam tik­ros jė­gos Pran­cū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, ku­rios ke­lia tuos klau­si­mus ir kal­ba, kad rei­kia ši­tą pro­jek­tą gal­būt ati­dė­ti, gal­būt kaip nors ki­taip su juo pa­si­elg­ti. Šia pras­me yra di­le­ma, bet aš ti­kiu, kad vis dėl­to, jei­gu mes va­do­vau­si­mės to­kio eko­no­mi­nio nau­din­gu­mo prin­ci­pu, tam tik­ro su­si­ta­ri­mo tam tik­rą for­mu­lę ga­li­ma pa­siek­ti. Jis ne­bus toks vi­sa ap­iman­tis, bet gal­būt tam tik­ruo­se taš­kuo­se, tam tik­ro­se sri­ty­se sek­to­ri­nį su­si­ta­ri­mą ga­li­ma bū­tų pa­siek­ti. Bet, be abe­jo, bū­tų ge­rai, kad bū­tų toks vi­sa ap­iman­tis, nes čia bū­tų mil­ži­niš­kas im­pul­sas trans­at­lan­ti­niams san­ty­kiams. Aš ti­kiu, kad mes ta lin­kme ju­dė­si­me.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia Sei­mo na­rio A. Anu­šaus­kas.

A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Ačiū. Iš tik­rų­jų, kai kal­ba­me apie stra­te­gi­nę part­ne­rys­tę, vi­sa­da tu­ri­me gal­vo­je jos tu­ri­nį. Bu­vo pa­mi­nė­ta, kas ga­li keis­tis kal­bant apie lais­vo­sios pre­ky­bos su­tar­tį at­ei­ty­je, bus, ne­bus, ne­ži­no­me. Ži­no­ma, dau­giau­sia, kai kal­ba­me apie tai, tu­ri­me gal­vo­je ir tuos D. Bušo pa­sa­ky­tus žo­džius be­veik ly­giai prieš 14 me­tų, – kas pa­si­rink­tų Lie­tu­vą sa­vo prie­šu, tap­tų ir Ame­ri­kos prie­šu. Ti­ki­mės, kad ne­si­keis šių žo­džių tu­ri­nys at­ei­ty­je. Ta­čiau koks dar kon­kre­tus, jū­sų ma­ny­mu, ga­lė­tų bū­ti tos stra­te­gi­nės part­ne­rys­tės tu­ri­nys be kraš­to ap­sau­gos?

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). La­bai ačiū už klau­si­mą. Ni­šų san­ty­kiuo­se su Ame­ri­ka pa­ieš­ka nė­ra leng­vas da­ly­kas jau vien dėl to, kad Ame­ri­ka mus ver­ti­na kaip tam tik­ro re­gio­no da­lį. Vis dėl­to ma­ny­čiau, kad šia pras­me mums ir­gi rei­kė­tų tai su­vok­ti ir la­bai stip­rin­ti tam tik­rų re­gio­ni­nių ini­cia­ty­vų są­sa­ją su tam tik­ro­mis Ame­ri­kos ini­cia­ty­vo­mis Eu­ro­po­je.

Ką aš tu­riu gal­vo­je? NB8. San­ty­kiai su Len­ki­ja ir ben­dros ini­cia­ty­vos su ame­ri­kie­čiais. Čia yra tur­būt ta ni­ša, nes Ame­ri­ka mus ma­to kaip tam tik­rą re­gio­ni­nį vie­ne­tą. Ir štai čia par­la­men­ti­nės di­plo­ma­ti­jos lyg­me­niu ga­li­me tik­rai daug da­ly­kų nu­veik­ti.

Pa­vyz­džiui, aš esu tik­ras, kad Uk­rai­nai da­bar bus ne­leng­vas me­tas pri­si­bels­ti prie nau­jo­sios ad­mi­nist­ra­ci­jos. Šiuo at­ve­ju mes kar­tu su len­kais ga­li­me pa­da­ry­ti daug ge­rų ben­drų dar­bų. Mes tu­ri­me Tri­ša­lę asam­blė­ją. Ta Tri­ša­lė asam­blė­ja, pa­vyz­džiui, ga­lė­tų da­ry­ti ben­drą vi­zi­tą į Va­šing­to­ną ir ten iš es­mės pa­ban­dy­ti uk­rai­nie­čiams ati­da­ry­ti šiek tiek du­rų, ku­rios gal­būt da­bar ne­at­si­da­ro. Tai ir­gi yra tam tik­ra pras­me mū­sų mi­si­ja. Tai yra to­kio sun­kaus ir ali­nan­čio dar­bo, di­plo­ma­ti­nio dar­bo, rei­ka­las.

Sme­ge­nų cen­trai, aka­de­mi­nių ins­ti­tu­ci­jų ben­dra­dar­bia­vi­mas ir pa­na­šiai. Tai ir­gi yra la­bai aiš­kios sri­tys, ku­rio­mis rei­kia ir ju­dė­ti. Ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia Sei­mo na­rys Ž. Pa­vi­lio­nis.

Ž. PAVILIONIS (TS-LKDF). La­bai ačiū, Lau­ry­nai, už pui­kią re­zo­liu­ci­ją. Tik­rai ji lai­ku ir yra nau­din­ga, ta­čiau man vi­są lai­ką ky­la to­kie klau­si­mai, kai to­kias re­zo­liu­ci­jas skai­tau, kad Ame­ri­ko­je tie žo­džiai nuo dar­bų nie­ka­da ne­si­ski­ria, pas mus daž­niau­siai tai yra la­bai gra­žūs žo­džiai ir jo­kių dar­bų. Kaip tu įsi­vaiz­duo­ji šios re­zo­liu­ci­jos įgy­ven­di­ni­mą? Ar ne­rei­kė­tų su­kur­ti tam tik­rą veiks­mų pla­ną, ku­ris ne tik Sei­mą ir tam tik­ras ži­ny­bas ap­im­tų, nes jei­gu tai liks tik žo­džiais, tai mes tik­rai tų san­ty­kių ne­su­stip­rin­si­me.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). Bū­tent. Aš ma­nau, kad mes, Sei­mas, tik­rai tu­rė­tu­me la­bai rim­tai pa­gal­vo­ti apie par­la­men­ti­nę di­plo­ma­ti­ją, su­sės­ti su frak­ci­jų at­sto­vais ir, sa­ky­kim, su­kur­ti to­kį idė­jų ban­ką, kaip gal­būt ša­lia eg­zis­tuo­jan­čių prie­mo­nių tu­rė­ti nau­jų pa­pil­do­mų ino­va­ty­vių, ku­rios leis­tų mums tam tik­rus da­ly­kus iš­ju­din­ti. Be abe­jo, tai šiek tiek su­si­ję ir su biu­dže­tu, tai vėl­gi rei­kia tar­tis, kaip ras­ti tam fi­nan­sa­vi­mą ir pa­na­šiai, bet tas da­ly­kas tu­ri bū­ti da­ro­mas. Mes tu­ri­me ju­dė­ti ta lin­kme. Tai, ką aš šian­dien iš­gir­dau kal­bant apie gy­ny­bos fi­nan­sa­vi­mą iš pre­ten­den­to į Mi­nist­rus Pir­mi­nin­kus, iš es­mės bu­vo pa­sa­ky­ta, kad 2 % tam tik­ra pras­me yra tik grin­dys, tai aš ir­gi ma­nau, kad tai yra la­bai ge­ra ži­nia, la­bai aiš­kiai su­vo­kia­ma vi­sa ge­o­po­li­ti­nė si­tu­a­ci­ja ir tik­rai yra ge­ras sig­na­las mums tą ben­drą dar­bą da­ry­ti šio­je sri­ty­je. Ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klau­sia Sei­mo na­rys E. Pu­pi­nis.

E. PUPINIS (TS-LKDF). Ačiū, Pir­mi­nin­ke. Na, tur­būt iš dau­ge­lio pa­reiš­ki­mų, ku­riuos iš­sa­kė rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu pre­zi­den­tas D. Tram­pas, la­biau­siai su­jau­di­no po­žiū­ris į NATO ir jo per­spek­ty­vą, ypač jei­gu Eu­ro­pa ne­pri­si­dės ben­drai prie to biu­dže­to for­ma­vi­mo… iš tik­rų­jų rei­ka­la­vo di­des­nio pri­si­dė­ji­mo. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, Lie­tu­va ban­do spręs­ti, aiš­ku, tai pri­klau­sys nuo val­dan­čio­sios dau­gu­mos, ar mes įvyk­dy­si­me už­si­brėž­tus tiks­lus iki 2018 me­tų, ta­čiau vėl­gi ap­lin­kui yra ir ki­tų vals­ty­bių. Ar ne­ma­no­te, kad čia rei­kė­tų im­tis tam tik­rų ini­cia­ty­vų gal­būt pa­ra­gin­ti, pa­ska­tin­ti, gal­būt kal­bant apie tarp­par­la­men­ti­nę veik­lą, kad bū­tų lai­ko­ma­si tų įsi­pa­rei­go­ji­mų, nes bi­jau, kad vie­nos Lie­tu­vos pa­reiš­ki­mas ga­li reikš­ti per daug ma­žai? Ar ne­ma­no­te, kad rei­kė­tų ak­ty­ves­nės par­la­men­ti­nės veik­los, kad tie įsi­pa­rei­go­ji­mai bū­tų vyk­do­mi vi­so­se Eu­ro­pos ša­ly­se? Ačiū.

L. KASČIŪNAS (TS-LKDF). La­bai ačiū. Be abe­jo, rei­kė­tų dar ak­ty­viau. Aš pa­sa­ky­siu, kad tas gy­ny­bos fi­nan­sa­vi­mo tam tik­ras di­di­ni­mo po­rei­kis jau reiš­kia­mas ir Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jo­se. Vi­sai ne­se­niai su­si­ti­ki­me, vy­ku­sia­me tarp Eu­ro­pos Są­jun­gos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­rų, bu­vo ir­gi iš­reikš­tas toks pa­gei­da­vi­mas, kad vi­sos ša­lys tu­ri pra­dė­ti rū­pin­tis sau­gu­mu, tu­ri da­lin­tis ta naš­ta ir ta ži­nu­tė jau tru­pu­tį įsi­są­mo­ni­na­ma.

Kal­bant apie pre­zi­den­to D. Tram­po, bū­si­mo­jo pre­zi­den­to D. Tram­po tam tik­rą už­duo­tų klau­si­mų as­pek­tą, tai mes jau da­bar su­lau­kė­me ofi­cia­lių ži­nių, ne ži­nu­čių ir pa­reiš­ki­mų, ku­rie bu­vo pa­da­ry­ti jau ne rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu, o jau vė­liau. Pa­lau­ki­me ir ta­da iš es­mės ver­tin­ki­me.

Aš jums pri­min­siu vie­ną to­kį įdo­mų da­ly­ką. At­si­me­na­te, kai 2008 me­tais B. Oba­ma pra­dė­jo per­kro­vi­mo po­li­ti­ką ir mes tu­rė­jo­me daug vi­so­kiau­sių ne­ri­mas­tin­gų žen­klų. Ta­da bu­vę Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­pos ša­lių va­do­vai, ku­rie vi­są lai­ką pa­si­žy­mė­jo to­kia stip­ria trans­at­lan­ti­ne tra­di­ci­ja, kaip V. Adam­kus ir ki­ti, pa­ra­šė ben­drą laiš­ką Ame­ri­kos pre­zi­den­tui kreip­da­mie­si ir sa­ky­da­mi, kad ši­tas re­gio­nas yra vis dar ge­o­po­li­tiš­kai jaut­rus, jis nė­ra toks sau­gus, kaip Eu­ro­pos re­gio­nai, ir kad į tai tu­ri bū­ti at­kreip­tas dė­me­sys. Ir tai su­vei­kė. Aš ma­nau, kad tu­rint to­kį kon­te­ks­tą ir vi­sa ki­ta prie ši­tos re­zo­liu­ci­jos ga­li­ma ini­ci­juo­ti ir to­kius re­gio­ni­nius pa­reiš­ki­mus. Ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Klaus­ti už­si­ra­šiu­sių­jų są­ra­šas iš­se­ko. Dė­ko­ju pra­ne­šė­jui. Kvie­čia­me dis­ku­tuoti. Už­si­ra­šė še­ši Sei­mo na­riai. Pir­ma­sis už­si­ra­šė E. Va­rei­kis. Ma­lo­niai pra­šo­me. Iki pen­kių mi­nu­čių.

E. VAREIKIS (LVŽSF). Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, šį kar­tą mums ten­ka pri­imi­nė­ti re­zo­liu­ci­ją apie mū­sų san­ty­kius su Jung­ti­nė­mis Ame­ri­kos Vals­ti­jo­mis ir vėl­gi, kaip ir pra­ei­tą kar­tą kal­bė­da­mas, sa­ky­čiau, kad aš kon­cen­truo­siuo­si ne į tai, kaip pa­ra­šy­tas re­zo­liu­ci­jos teks­tas, bet ko­kia yra jos dva­sia. No­riu pra­dė­ti nuo pri­mi­ni­mo apie Ame­ri­kos pre­zi­den­to rin­ki­mus, bet ne tuos rin­ki­mus, ku­rie įvy­ko ne­se­niai, o prieš 100 me­tų. Prieš 100 me­tų Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­tu 1916 me­tais ant­rai ka­den­ci­jai bu­vo per­rink­tas toks žmo­gus V. Vil­so­nas. Ir štai tas V. Vil­so­nas, ta­pęs Ame­ri­kos pre­zi­den­tu, po ku­rio lai­ko iš­lei­do do­ku­men­tą, pa­skel­bė do­ku­men­tą, ku­ris iki šiol va­di­na­mas Vil­so­no 14 punk­tų de­kla­ra­ci­ja. Tai yra do­ku­men­tas apie tai, kaip pa­sau­lį rei­kia su­tvar­ky­ti po pa­sau­li­nio ka­ro, ku­ris tuo me­tu va­di­no­si Di­džiuo­ju ka­ru. Ir štai dė­ka, pa­brė­žiu, ger­bia­mie­ji, tų 14 punk­tų pro­gra­mos, dė­ka V. Vil­so­no de­kla­ra­ci­jos, at­si­ra­do to­kios ne­pri­klau­so­mos ša­lys kaip Len­ki­ja, Veng­ri­ja, Če­kos­lo­va­ki­ja, Suo­mi­ja ir pa­na­šiai, ir at­si­ra­do Lie­tu­va. Jei­gu ne V. Vil­so­no de­kla­ra­ci­ja, di­de­lis klau­si­mas, ar mes šian­dien čia bū­tu­me Lie­tu­vos vals­ty­bė.

Aš šia­me kon­teks­te no­riu jū­sų pa­pra­šy­ti, jums pa­siū­ly­ti to­kią ini­cia­ty­vą, ypač tiems, ku­rie at­sto­vau­ja di­die­siems mies­tams. Rei­kė­tų, kad Lie­tu­vo­je kur nors at­si­ras­tų V. Vil­so­no gat­vė ar­ba aikš­tė. La­bai gra­žu, kad Vil­niu­je yra Va­šing­to­no skve­ras, bet V. Vil­so­no gat­vė ma­ne la­bai pra­džiu­gin­tų, nes dau­giau­sia bū­tent dėl Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų šian­dien mes esa­me vals­ty­bė.

Štai šian­dien, po 100 me­tų, mes vėl kal­ba­me apie tai, o ko­kie gi tu­rė­tų bū­ti mū­sų san­ty­kiai su Ame­ri­ka. Kai kas sa­ko, ci­tuo­ja V. Čer­čilį, kad po­li­ti­ko­je nė­ra drau­gų, yra tik in­te­re­sai. Jei­gu taip kal­ba, aš vi­są lai­ką į tai re­pli­kuo­ju, kad mū­sų di­džiau­sias in­te­re­sas yra tu­rė­ti drau­gų. Ir drau­gys­tė su Jung­ti­nė­mis Ame­ri­kos Vals­ti­jo­mis yra iš­ties mū­sų di­dy­sis in­te­re­sas, stip­ri Ame­ri­ka yra vie­na iš di­džių­jų Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės ga­ran­ti­jų.

Kal­bė­da­mi apie tai, ko mes ti­ki­mės iš Ame­ri­kos, ką mes jai ga­li­me pa­siū­ly­ti, tu­ri­me su­pras­ti, kad šian­dien Ame­ri­kos da­lia nė­ra leng­va. Iš Ame­ri­kos vi­si rei­ka­lau­ja bū­ti at­sa­kin­gai už vi­są pa­sau­lį, o tas pa­sau­lis nė­ra ra­mus ir la­bai my­lin­tis Ame­ri­ką. Ap­si­dai­ry­ki­te, kiek ne­gra­žių žo­džių šian­dien Lie­tu­vo­je lie­ja­si Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų at­žvil­giu, pa­žiū­rė­ki­te į ži­niask­lai­dą, kaip mes va­di­na­me ame­ri­kie­čius. Mums at­ro­do, kad tai yra vi­sai na­tū­ra­lu, o taip ne­tu­rė­tų bū­ti, mes tu­ri­me bū­ti pa­gar­bes­ni šiai vals­ty­bei. Tai vie­nas iš ma­no pa­gei­da­vi­mų.

Gal kai ką nu­ste­bin­siu, bet pa­sa­ky­siu, kad jau­čiu, jog Ame­ri­kai rei­kia drau­gų. Ame­ri­kie­čiams rei­kia ne mū­sų 2 %, Ame­ri­ka tu­ri daug dau­giau pi­ni­gų, ne­gu mū­sų 2 %. Bet jei­gu kas skai­tė­te Šven­tą­jį Raš­tą, ži­no­te, kad ta naš­lė, ku­ri ati­da­vė Baž­ny­čiai du var­ga­nus ska­ti­kus, bu­vo la­biau­siai ger­bia­ma. Ame­ri­kai rei­kia mū­sų drau­gys­tės, mū­sų pa­si­ti­kė­ji­mo, mū­sų ge­ros va­lios.

Ki­tas pre­zi­den­tas, žy­mus Ame­ri­kos pre­zi­den­tas, jums ži­no­mas D. Ke­ne­dis, bū­da­mas Va­ka­rų Ber­ly­ne, ta­po vi­sų vo­kie­čių drau­gu, pa­sa­ky­da­mas la­bai pa­pras­tą fra­zę Ich bin ein Ber­li­ner (aš esu ber­ly­nie­tis). Ar ne­no­rė­tu­me mes šian­dien bū­ti bent tru­pu­tį ame­ri­kie­čiai ir su­pras­ti, kas de­da­si Ame­ri­ko­je? Su­pras­ti, kad Ame­ri­kai rei­kia mū­sų pa­si­ti­kė­ji­mo.

Ši re­zo­liu­ci­ja apie tai kal­ba, gal ne­tie­sio­giai, ne­sa­ko „Mes my­li­me Ame­ri­ką“, bet sa­ko, kad mes no­ri­me, kad Ame­ri­ka bū­tų stip­ri, ga­lin­ga, di­din­ga, gar­bin­ga. Gal ne­pa­ti­kė­si­te. Ame­ri­ka at­ei­na ne ten, kur yra di­de­li pi­ni­gai. Ame­ri­ka at­ei­na ten, kur rei­kia gin­ti ver­ty­bes, ir tai yra tie­sa. Štai dėl to, aš sa­ky­čiau, mes pri­va­lo­me šian­dien šią re­zo­liu­ci­ją pa­lai­ky­ti ir sa­vo­tiš­kai pa­sa­ky­ti I am a lit­tle bit Ame­ri­can. Thank you ve­ry much.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­bės A. Ku­bi­lius.

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, vėl­gi aš dar kar­tą pa­kar­to­siu, kad tik­rai ra­gi­nu pri­tar­ti re­zo­liu­ci­jai, ku­ri iš tik­rų­jų ne­kei­čia pa­sau­lio, bet yra mū­sų pa­čių tam tik­ras žo­dis ir vi­sų pir­ma pa­tiems sau, kad dėl šios kryp­ties mes tik­rai tu­ri­me aiš­kią po­zi­ci­ją ir ben­drą su­ta­ri­mą ir to­liau šia kryp­ti­mi tu­ri­me dirb­ti. Bet tai, ką ko­le­gos L. Kas­čiū­nas ir Ž. Pa­vi­lio­nis sa­kė, kaip tik tu­ri­ntys daug pa­tir­ties, klau­si­mą for­mu­la­vo, la­bai svar­bu ne tik tei­sin­ga re­zo­liu­ci­ja ir su­ra­šy­ti tei­sin­gi žo­džiai, ga­li­me drą­siai po kiek­vie­nu žo­džiu pa­si­ra­šy­ti, bet la­bai svar­bu to­les­ni prak­ti­niai žings­niai. Ir šiuo at­ve­ju tie, ku­rie esa­me šiek tiek il­giau Sei­me, ga­li­me pa­sa­ky­ti, iš tik­rų­jų tur­būt nie­kas ne­pri­eš­ta­raus tam, ką aš pa­ban­dy­siu la­bai kon­kre­čiai pa­sa­ky­ti, kad tie kon­kre­tūs žings­niai ir kon­kre­tūs spren­di­mai yra la­bai pa­pras­ti. Aš žiū­riu į Sei­mo Pir­mi­nin­ką ir nau­ją val­dy­bą. Ko mes gal­būt anks­tes­niuo­se Sei­muo­se ne­su­ge­bė­jo­me pa­da­ry­ti, tai tų ne­la­bai di­de­lių fi­nan­si­nių re­sur­sų, ku­rie yra ski­ria­mi už­sie­nio ko­man­di­ruo­tėms ir ke­lio­nėms, pa­nau­do­ti la­bai tiks­lin­gai ir pla­nin­gai. Šį kar­tą aš tik­rai ra­gi­nu bū­tent nuo to pra­dė­ti.

Jung­ti­nės Ame­ri­kos Vals­ti­jos, ypač po ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­si­kei­ti­mo, yra ne tik la­bai svar­bus part­ne­ris, bet ir mums pa­tiems ne­la­bai ži­no­mas part­ne­ris, to­liau mi­nė­si­me per­so­na­liai, ir kar­tu rei­kia pri­pa­žin­ti, kad ir mū­sų ne­la­bai jie ži­no. Ne­la­bai ži­no mū­sų pro­ble­mas ir mū­sų re­gio­no iš­šū­kius. To­dėl aš tik­rai ra­gin­čiau ras­ti su­ta­ri­mą ir, su­lau­kus tin­ka­mo mo­men­to, pa­si­kei­tus Ame­ri­kos ad­mi­nist­ra­ci­jai, ki­tų me­tų sau­sio pra­džio­je or­ga­ni­zuo­ti vi­są se­ri­ją kad ir ne­di­delių, bet tik­rai ge­rai pa­reng­tų vi­zi­tų. Jie yra tik­rai la­bai svar­būs. G. Kir­ki­lo ne­ma­tau, J. Ole­kas, kar­tu bu­vo­me. Jie iš tik­rų­jų yra la­bai svar­būs tiek ei­nant per Kon­gre­są, nuo­lat kar­to­jant tuos pa­čius da­ly­kus, ypač svar­bu su­si­tik­ti su vi­sais think tan­k’ais, kur mū­sų nuo­mo­nė yra la­bai ver­ti­na­ma.

Man ne vie­ną kar­tą te­ko… Gai­la, ne­ma­tau G. Kir­ki­lo. Kai mes pas­ku­ti­nį kar­tą bu­vo­me, tai ame­ri­kie­čiai la­bai pa­pras­tai sa­kė: žiū­rė­ki­te, kas yra įvy­kę Ame­ri­ko­je: tai, ką tu­rė­jo­me, in­te­lek­tu­a­li­nį po­ten­cia­lą šal­to­jo ka­ro me­tu su­kau­pę, eks­per­tų, ži­nių apie So­vie­tų Są­jun­gą, apie vi­są Ry­tų pu­sę, mes tai pra­ra­do­me. Tik po Uk­rai­nos, po Mai­da­no, jie pra­dė­jo su­pras­ti, kad tai yra pro­ble­ma, kad rei­kia dau­giau ži­nių. Kol kas jų tas ži­nių ba­ga­žas yra ga­na ri­bo­tas, to­dėl jiems iš tik­rų­jų la­bai įdo­mu su­si­tik­ti su mū­sų žmo­nė­mis, su mū­sų eks­per­tais, su mū­sų pa­ty­ru­siais po­li­ti­kais, iš tik­rų­jų au­di­to­ri­jos vi­sa­da yra la­bai im­lios. Man pa­čiam per šiuos ke­le­tą pas­ku­ti­nių me­tų te­ko ne vie­ną kar­tą da­ly­vau­ti, bet kvie­čia ir į įvai­rias… Ta­pau „At­lan­tic Coun­cil“ pa­ta­rė­ju Ta­ry­bo­je, Tarp­tau­ti­nio res­pub­li­ko­nų ins­ti­tu­to pa­ta­rė­jų Ta­ry­bo­je.

Ga­li­me iš tik­rų­jų iš­nau­do­ti daug dau­giau, aš ma­nau, kad tik­rai ga­li­me da­ry­ti daug dau­giau. Šiuo at­ve­ju aš tik­rai siū­ly­čiau la­bai pla­nin­gai pla­nuo­ti sa­vo veiks­mus, tam skir­ti re­sur­sų ir pa­jė­gu­mų, kad tik­rai tai ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti, nes iš tik­rų­jų Jung­ti­nės Ame­ri­kos Vals­ti­jos, aš baig­da­mas no­riu pa­sa­ky­ti, yra ne tik mū­sų stra­te­gi­nis part­ne­ris, bet ir la­bai svar­bių spren­di­mų pri­ėmė­jas. Mes tik­rai ne­bū­tu­me pa­sie­kę to, ką pa­sie­kė­me po V. Pu­ti­no ag­re­si­jos Uk­rai­no­je, kad čia at­si­ras­tų ir NATO ka­riai, ir aiš­kūs gy­ny­bos pla­nai. Vi­siš­kai aki­vaiz­du, kad tai pa­da­ry­ta Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų ly­de­rys­tės dė­ka. Ge­rai, kad mes tam esa­me pa­si­ren­gę ir di­di­na­me sa­vo ka­ri­nį biu­dže­tą.

Ly­giai taip pat siū­ly­čiau at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad tuo­se pa­čiuo­se Va­šing­to­no think tan­k’uo­se da­bar jau yra daug dau­giau dė­me­sio ski­ria­ma ne tik ka­ri­nei gy­ny­bai, ką jau lyg ir per po­rą me­tų po Mai­da­no kri­zės vi­si su­pra­to, kad tai yra pro­ble­ma, bet daug dau­giau dė­me­sio yra ski­ria­ma ir tam, kas va­di­na­ma hib­ri­di­niais in­for­ma­ci­niais ka­rais, hib­ri­di­nė­mis po­li­ti­nė­mis įta­ko­mis ir t. t., ir t. t.

Aš kaip tik at­si­ne­šiau čia vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai vie­ną iš pas­ku­ti­nių pa­vyz­džių. „At­lan­tic Coun­cil“, apie ku­rį jau kal­bė­jau, jų pas­ku­ti­nis do­ku­men­tas „Krem­liaus Tro­jos ar­kliai“ apie Krem­liaus slap­tas įta­kas svar­biau­sioms Eu­ro­pos vals­ty­bėms Pran­cū­zi­jai, Vo­kie­ti­jai, Di­džia­jai Bri­ta­ni­jai. La­bai nuo­dug­niai iš­nag­ri­nė­ta, per kur ta įta­ka yra da­ro­ma: ir per ver­slo ry­šius, ir per po­li­ti­nius ry­šius, per įvai­rias ul­tra­par­ti­jas. Tai mes iš tik­rų­jų ma­ty­ki­me, ne tik ma­ty­ki­me, kaip tie pa­vo­jai ky­la vi­so­je Eu­ro­po­je, su­pras­ki­me, kad mes esa­me, ko ge­ro, dar la­biau pa­žei­džia­mi, bet, iš ki­tos pu­sės, su­pras­ki­me, kad, ačiū Die­vui, Ame­ri­ko­je tai pra­de­da­ma ma­ty­ti ir kad gal­būt Ame­ri­ka kaip tik ga­li bū­ti tas ini­cia­to­rius ir ly­de­ris, ku­ris vi­sam Va­ka­rų pa­sau­liui pa­dės ieš­ko­ti tin­ka­mų in­stru­men­tų.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­bės Sei­mo na­rys P. Gra­žu­lis.

P. GRAŽULIS (TTF). Re­zo­liu­ci­jų me­tas, kaip lie­tus ru­de­nį. Man at­ro­do, kad kon­ser­va­to­riai ki­tą po­sė­dį pa­teiks dar vie­ną re­zo­liu­ci­ją. Prieš dvi die­nas pri­ėmė­me pa­na­šaus, vi­siš­kai pa­na­šaus tu­ri­nio re­zo­liu­ci­ją dėl Lie­tu­vos sau­gu­mo ir už­sie­nio po­li­ti­kos tęs­ti­nu­mo. Ten kal­ba­ma ir apie fi­nan­sa­vi­mo di­di­ni­mą, ir apie 2 % pa­sie­ki­mą, ir apie part­ne­rys­tę NATO, ir apie už­sie­nio po­li­ti­kos tęs­ti­nu­mą. Kam rei­ka­lin­ga dar ši re­zo­liu­ci­ja? Tai kaž­koks… Pa­žiū­rė­ki­te, kaip kal­ba iš tri­bū­nos su­si­reikš­mi­nę, sa­ve my­lin­tys po­li­ti­kai, taip jau ge­rai ži­nan­tys, kaip jie, pri­simin­ki­me, kal­bė­jo prieš Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų rin­ki­mus, kiek jie pri­šne­kė­jo apie D. Tram­pą?! Ale da­bar jau ty­li! Kiek jie kal­bė­jo, kai An­gli­jo­je vy­ko re­fe­ren­du­mas dėl na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je?! Ko­kie jie bu­vo reikš­min­gi?! Prieš sa­ve kal­bė­jo pa­si­sta­tę veid­ro­dė­lį, kaip jie vis­ką ži­no, kaip an­glai nu­bal­suos! Šian­dien čia tų vi­sa­ži­nių lie­ja­si kal­bos dar gau­siau.

Kam rei­ka­lin­ga ši tuš­čia re­zo­liu­ci­ja? Mie­lie­ji, jie kal­ba, kaip my­li Ame­ri­ką, jie kal­ba, kaip rei­ka­lin­ga part­ne­rys­tė su Ame­ri­ka. Tre­čią kar­tą siū­lau įtrauk­ti re­zo­liu­ci­ją, kad mes pa­svei­kin­ki­me nau­jai iš­rink­tą Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­tą D. Tram­pą ir nu­siųs­ki­me ži­nią, kad mes tik­rai re­miam, svei­ki­na­me de­mo­kra­tinius rin­ki­mus ir iš­rink­tą pre­zi­den­tą, nie­kaip ne­pa­vyks­ta! Tai pa­sa­ky­ki­te, ką jūs re­mia­te? Ką jūs re­mia­te?

Ant­ras da­ly­kas. Su­ran­da vi­so­kių pre­teks­tų. Vie­nas iš pre­teks­tų – ma­tai, dar rin­ki­kai ne­pa­tvir­ti­no. Tai gal ir mū­sų Pre­zi­den­tė su­kly­do, ir už­sie­nio pa­sau­lio ly­de­riai ir par­la­men­tai su­kly­do, kad jie jau pa­svei­ki­no D. Tram­pą? Tai vėl mū­sų iš­min­čiai yra iš­min­tin­ges­ni už vi­sų ki­tų ša­lių va­do­vus ir už mū­sų Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tę, ku­ri jau pa­svei­ki­no, rin­ki­kams dar ne­nu­bal­sa­vus.

Po­nai su­si­reikš­mi­nę kon­ser­va­to­riai, tai, aš ma­ny­čiau, tuš­čias puo­das, ku­ris barš­ka. Ši re­zo­liu­ci­ja taip pat nie­kam ne­rei­ka­lin­ga, tik su­si­reikš­min­ti ir pa­si­ro­dy­ti, ko­kie reikš­min­gi kon­ser­va­to­riai, ko­kie jie vi­sa­ži­niai! Pra­na­šai! Ži­no, koks An­gli­jo­je bus re­fe­ren­du­mas, koks bus Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­tas. Pri­si­min­ki­te sa­vo po­kal­bius, Pa­vi­lio­ni, prieš tris mė­ne­sius, prieš pus­me­tį pri­si­min­ki­te. Pa­si­žiū­rė­ki­te į veid­ro­dė­lį, pa­si­žiū­rė­ki­te, ką jūs kal­bė­jo­te. Man at­ro­do, biš­ki nu­si­leis­ki­te ant že­mės. Ir ne­pri­ta­riu šiems tuš­tiems pliur­pa­lams.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me ir už tai. To­liau už­si­ra­šęs kal­bė­ti Sei­mo na­rys M. Pui­do­kas.

M. PUIDOKAS (LVŽSF). Ger­bia­ma­sis Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ko­le­gos, kvie­čiu pa­lai­ky­ti šią re­zo­liu­ci­ją ir net ne­abe­jo­ju jos rei­ka­lin­gu­mu. Tai bus ge­ras ir rei­ka­lin­gas di­plo­ma­ti­nis sig­na­las Jung­ti­nėms Ame­ri­kos Vals­ti­joms, be to, pas ger­bia­mą­jį Sei­mo Pir­mi­nin­ką ry­toj lan­ky­sis Jos Eks­ce­len­ci­ja Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų am­ba­sa­do­rė A. Hol. Ma­nau, par­la­men­ti­nę di­plo­ma­ti­ją mes šia­me Sei­me pri­va­lo­me stip­rin­ti, nes ji yra tik­rai la­bai svar­bi gran­dis, ku­ri iki šiol, gal­būt pri­ta­riu tiems ko­le­goms, ku­rie sa­kė, kad ne­bu­vo pa­kan­ka­mai iš­nau­do­ja­ma. Jung­ti­nės Ame­ri­kos Vals­ti­jos iš mū­sų ti­ki­si vi­sų pir­ma to, kad mes ne tik vyk­dy­si­me sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus (tas yra aiš­kiai api­brėž­ta Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos pro­gra­mo­je, kad nuo 2018 me­tų bus ski­ria­ma 2 % nuo BVP mū­sų gy­ny­bi­nėms iš­lai­doms), bet taip pat ti­ki­si iš mū­sų ir kon­kre­čių pa­siū­ly­mų.

Šiuo at­ve­ju pri­ta­riu ko­le­gai Ž. Pa­vi­lio­niui, nes Lie­tu­va tik­rai tu­ri teik­ti kon­kre­čius siū­ly­mus, ku­rio­se sri­ty­se, tarp jų ir to­je pa­čio­je eko­no­mi­ko­je, ku­ri mū­sų vals­ty­bei yra la­bai svar­bi, mes ga­lė­tu­me ge­riau ben­dra­dar­biau­ti ir tą stra­te­gi­nę part­ne­rys­tę stip­rin­ti. Stra­te­gi­nė part­ne­rys­tė ne­ap­si­ri­bo­ja vien po­li­ti­niais da­ly­kais, gy­ny­bi­niais ir sau­gu­mo da­ly­kais, ku­rie yra ypa­tin­gos svar­bos, bet taip pat mes per eko­no­mi­nį ben­dra­dar­bia­vi­mą ir tuos ge­rus san­ty­kius su JAV ga­li­me gau­ti dau­gy­bę tie­sio­gi­nių už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų. Šio­je sri­ty­je Lie­tu­vos tik­rai yra ga­nė­ti­nai liūd­na si­tu­a­ci­ja, mes esa­me tre­čia ša­lis nuo ga­lo Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Tu­ri­me pa­da­ry­ti vis­ką, kad ši si­tu­a­ci­ja keis­tų­si, nes tiks­li­nės tie­sio­gi­nės už­sie­nio in­ves­ti­ci­jos reikš­tų ir su­kur­tas dar­bo vie­tas re­gio­nuo­se ir mies­tuo­se. Tik­rai tu­rė­tu­me dau­gy­bę to­kių tei­gia­mų pa­vyz­džių, kaip tu­ri­me Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų kom­pa­ni­ją „In­ter­me­dix“, ku­ri dir­ba Kau­ne ir yra la­bai pa­ten­kin­ta tais stu­den­tais ir jau­ni­mu, tu­rin­čiu aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą ir ga­lin­čiu jiems sėk­min­gai dirb­ti. Aš siū­lau vi­sus pa­lai­ky­ti šią re­zo­liu­ci­ją ir dė­ko­ju už dė­me­sį.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. No­riu pa­tai­sy­ti, kad ma­no dar­bo­tvarkėje nė­ra nu­ma­ty­to to klau­si­mo, ku­rį jūs čia pa­skel­bė­te.

Ki­tas už­si­ra­šęs kal­bė­to­jas – Sei­mo na­rys Ž. Pa­vi­lio­nis. Pra­šom.

Ž. PAVILIONIS (TS-LKDF). La­bai ačiū. Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, aš tik­rai no­rė­čiau pa­lai­ky­ti tą re­zo­liu­ci­ją ir pa­tvir­tin­ti jos bū­ti­ny­bę pa­vyz­džiais, ku­riuos aš pa­ty­riau dirb­da­mas Ame­ri­ko­je.

Su­pras­ki­te, Ame­ri­ka yra vie­na iš stip­riau­sių eko­no­mi­kų, ša­lių, kur tas mū­sų bal­sas tu­ri bū­ti gir­di­mas. Mes tu­ri­me vie­ną iš ma­žiau­sių am­ba­sa­dų Va­šing­to­ne, ku­ri pri­lygs­ta vi­du­ti­nio ly­gio Af­ri­kos vals­ty­bei. Va­šing­to­ne yra at­sto­vau­ja­mos tik ke­lios mū­sų mi­nis­te­ri­jos: Kraš­to ap­sau­gos, Už­sie­nio, Kul­tū­ros ir Že­mės ūkio, ačiū Die­vui, K. Star­ke­vi­čiaus lai­kais mes pa­siun­tė­me po­rą ata­šiu­kų. Mū­sų emig­ra­ci­ja silps­ta, po 10–15 me­tų jau ne­be­bus tos Či­ka­gos, prie ku­rios mes įpra­tę 50 ar dau­giau me­tų. Vie­nin­te­lis in­stru­men­tas, ku­rį mes tu­ri­me, tai esa­te jūs, mie­lie­ji.

Vi­sas Va­šing­to­nas yra val­do­mas Kon­gre­so. Par­la­men­tas yra vie­na iš stip­riau­sių ins­ti­tu­cijų. Ir kai pra­dė­jo va­žiuo­ti mū­sų par­la­men­ta­rai, kai pra­dė­jo po­nia I. De­gu­tie­nė ir ki­ti Sei­mo va­do­vai va­žiuo­ti, prieš juos iš­si­ri­kiuo­da­vo di­džiau­si ly­de­riai. Fak­tiš­kai mes įvei­kė­me tą per­kro­vi­mą su Ru­si­ja, kai po­nia I. De­gu­tie­nė su­si­ti­ko su vi­ce­pre­zi­den­tu D. Bai­de­nu mū­sų pa­čių Ši­lu­vos kop­ly­čio­je Va­šing­to­ne. Ka­ta­li­kas D. Bai­de­nas pa­ma­tė, kad yra ge­rų žmo­nių Lie­tu­vo­je. H. Klin­ton vi­zi­tai.

Ta pras­me jū­sų ga­lia yra mil­ži­niš­ka, ta­čiau aš tu­riu pa­da­ry­ti ir to­kią kri­ti­nę pa­sta­bą. Ži­no­te, kiek jū­sų at­va­žiuo­da­vo į Va­šing­to­ną? Maž­daug ket­vir­ta­da­lis to, kiek kon­gres­me­nų pa­siek­da­vo Lie­tu­vą. Man bu­vo di­džiu­lė gė­da, nes aš ne­su­pras­da­vau, kam dau­giau rū­pi Lie­tu­va, ar kon­gres­me­nams, ar mū­sų pa­čių Sei­mo na­riams. Vie­na vie­nin­te­lė de­le­ga­ci­ja rim­ta iš Sei­mo at­va­žiuo­da­vo į Va­šing­to­ną, kai rim­tos ša­lys siųs­da­vo de­le­ga­ci­jas į Va­šing­to­ną kas dvi sa­vai­tes. Aš da­bar pa­skai­čia­vau pi­ni­gus, kiek mes tu­ri­me to­kioms ke­lio­nėms, – ma­xi­mum bus dvi de­le­ga­ci­jos per me­tus, esant vi­sai šiai dra­mai, ku­ri da­bar vyks­ta Ame­ri­ko­je, kai tuos žmo­nes rei­kia auk­lė­ti, ro­dy­ti, šne­kė­ti.

Ke­li ma­ži pa­vyz­džiai. Ne­bū­tų tran­zi­to per Klai­pė­dą į Af­ga­nis­ta­ną ir at­gal, jei­gu ne se­na­to­rius R. Dur­bi­nas, lie­tu­vių kil­mės se­na­to­rius, jei ne­bū­tų iš­si­kvie­tęs ge­ne­ro­lų ir jiems pa­aiš­ki­nęs, kad to rei­kia. Ne­bū­tų mais­to pro­duk­tų, že­mės ūkio pro­duk­tų eks­por­to į Ame­ri­ką, jei kon­gres­me­nas D. Šim­kus ne­bū­tų rim­tai pa­si­kal­bė­jęs su sa­vo ve­te­ri­na­ri­ne tar­ny­ba. Ne­bū­tų mū­sų gy­ny­bos pla­nų, jei D. Makeinas ir se­na­to­rius R. Dur­bi­nas ne­bū­tų rim­tai pa­pur­tę Pen­ta­go­no ir ki­tų žmo­nių. Ir tai pa­sie­kė ke­li Sei­mo na­riai, nu­vy­kę ir įkal­bi­nę juos. Ema­nu­e­lis, G. Kir­ki­las, po­nas A. Ku­bi­lius, nes jie kal­ba šir­džių kal­ba, jie kal­ba ver­ty­bių kal­ba, jie yra stra­te­gai. Bet koks biu­ro­kratas ne­ga­li pa­siek­ti jų au­sų, o jūs ga­li­te. To­dėl la­bai rim­tai, tik­rai pri­tar­ki­te ši­tai re­zo­liu­ci­jai ir su­si­mąs­ty­ki­te dėl veiks­mų pla­no. Aš siū­ly­čiau net at­ski­rą trans­at­lan­ti­nių san­ty­kių ei­lu­tę dėl mū­sų par­la­men­ti­nių ry­šių įsteig­ti, fik­suo­ti, kaip mes tu­ri­me dėl Ry­tų part­ne­rys­tės, nes ki­taip jūs nie­ko ne­pa­da­ry­si­te, ki­taip ši de­kla­ra­ci­ja liks tik tuš­ti žo­džiai. La­bai ačiū.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. To­liau kal­bės Sei­mo na­rys M. Ado­mė­nas.

M. ADOMĖNAS (TS-LKDF). Ger­bia­ma­sis Pir­mi­nin­ke, ko­le­gos, kal­bė­siu trum­pai. Ši de­kla­ra­ci­ja iš pa­žiū­ros pa­kar­to­ja tai, kas mums yra ži­no­ma ir kuo mes vi­si ti­ki­me, to­dėl gal­būt ky­la klau­si­mas, o ko­dėl rei­kia tai kar­to­ti, nes ir taip tai ži­no­me. Aš pa­sa­ky­siu la­bai pa­pras­tai: yra dve­jo­pa šios de­kla­ra­ci­jos, re­zo­liu­ci­jos pras­mė. Pir­ma, sig­na­las, at­ei­nan­tis iš Eu­ro­pos Jung­ti­nėms Ame­ri­kos Vals­ti­joms po pre­zi­den­to rin­ki­mų, yra ne­pa­pras­tai ver­tin­gas. Tuo la­biau kad iš tie­sų ten vyks­ta nau­jos ad­mi­nist­ra­ci­jos rei­ka­lų pe­rė­mi­mas. Eu­ro­po­je au­gan­čios an­ti­ame­ri­kie­tiš­kos ir trans­at­lan­ti­nės ne­oben­dra­dar­bia­vi­mo at­žvil­giu skep­tiš­kos nuo­tai­kos su­ku­ria kon­teks­tą, ku­ria­me toks Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rės stra­te­gi­nių ry­šių svar­bos pa­brė­ži­mas bus tik­rai su­tik­tas la­bai pa­lan­kiai, jis yra la­bai svar­bus kaip bū­si­mų san­ty­kių pa­grin­das ir lai­das to­les­niam ben­dra­dar­bia­vi­mui plė­to­ti. Iš tik­rų­jų tai svar­bus žings­nis bū­tent tarp­tau­ti­ne plot­me. Ame­ri­ko­je tas sig­na­las bus su­tik­tas tik­rai ne­pa­pras­tai pa­lan­kiai. Aš tą sa­kau kaip žmo­gus, ku­ris kal­bė­jo su Ame­ri­kos pa­ta­rė­jais ir po­li­ti­kos kū­rė­jais, pa­ly­gin­ti tik­rai ne­se­niai.

Ki­tas da­ly­kas, tai, be abe­jo, mums pa­tiems. Mes, su­vok­da­mi, kad tai yra mū­sų stra­te­gi­nis part­ne­ris, tik­rai tu­ri­me ne­pa­kan­ka­mą di­plo­ma­ti­nio at­sto­va­vi­mo tin­klą. Pa­ly­gin­ti su tuo, kiek mes tu­ri­me žmo­nių, ku­rie dir­ba su di­džiau­sios pa­sau­ly­je eko­no­mi­kos, jau ne­kal­bant apie di­džiau­sias ge­o­po­li­ti­nes ga­ly­bes, Vy­riau­sy­be Va­šing­to­ne. Tai iš tie­sų yra ne­pa­kan­ka­ma, jei­gu no­ri­me sa­vo tiek eko­no­mi­nių, tiek po­li­ti­nių tiks­lų pa­siek­ti. Mū­sų ben­dra­dar­bia­vi­mą eko­no­mi­kos, švie­ti­mo, ki­to­se sri­ty­se tik­rai ga­li­ma ge­ro­kai plės­ti, ge­ro­kai plės­ti ski­riant dau­giau pa­stan­gų. To­dėl ši re­zo­liu­ci­ja yra pa­grin­das mums pa­tiems plė­to­ti sa­vo po­li­ti­ką ir tai yra la­bai svar­bu, svar­biau­sias mū­sų po­li­ti­nės ins­ti­tu­ci­jos va­lios pa­reiš­ki­mas, ku­ris su­tei­kia aiš­kų po­stū­mį Už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­te­tui, Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jai tuos san­ty­kius plė­to­ti, jei­gu yra to­kia Sei­mo va­lia, tuo­met sta­ty­ti to­les­nę ins­ti­tu­ci­nę są­ran­gą, pa­stan­gas, pro­gra­mas ir t. t. Tai­gi tik­rai tai yra svar­bus ap­si­spren­di­mas ir kvie­čiu pa­lai­ky­ti šią re­zo­liu­ci­ją.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. E. Zin­ge­ris dėl ve­di­mo tvar­kos. Pra­šom.

E. ZINGERIS (TS-LKDF). Mie­li bi­čiu­liai, tuos, ku­rių nė­ra sa­lė­je ar­ba čia pat yra, aš kvies­čiau at­ei­ti ir bal­suo­ti dėl šios re­zo­liu­ci­jos, ki­taip nei mie­las šir­džiai bi­čiu­lis P. Gra­žu­lis pa­sa­kė, kad ly­ja re­zo­liu­ci­jo­mis, čia yra su Lie­tu­vos li­ki­mu su­si­ju­si re­zo­liu­ci­ja.

Ge­o­po­li­tiš­kai jau 1930 me­tais Lie­tu­va pa­su­ko ta lin­kme, kur jau iš­ei­ties ne­bu­vo. Da­bar mes tu­ri­me ga­li­my­bę iš­veng­ti tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos li­ki­mo ir vi­si, kas nu­vyks­ta į Ame­ri­ką ir ma­to, kaip ga­li­ma Kon­gre­so abe­juo­se rū­muo­se pa­keis­ti nuo­mo­nę, pri­ei­ti prie li­ki­mi­nių spren­di­mų, su­si­ju­sių su Lie­tu­vos vals­ty­bės sau­gu­mu ir eko­no­mi­ne erd­ve taip pat, vi­si ži­no, kad ta re­zo­liu­ci­ja bus skai­to­ma įdė­miau­siai ne tik Ame­ri­kos At­sto­vų rū­mų Už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­te­te, ne tik Se­na­te ir bū­si­mo­je Ame­ri­kos nau­jo­je pre­zi­den­tū­ro­je. To­dėl aš siū­ly­čiau vi­siems, ku­rie gir­di šiuo me­tu ma­ne, kaip šios vals­ty­bės sig­na­ta­ras, ži­nan­tis, kaip 1991 me­tais at­ro­dė mū­sų kryp­ties pa­su­ki­mas į Va­ka­rus, at­ei­ti ir bal­suo­ti už šią re­zo­liu­ci­ją, ku­ri tik­rai bus iš­girs­ta. Tai nė­ra vie­na iš mū­sų Sei­mo pri­im­tų ei­li­nių re­zo­liu­ci­jų. Tai yra nau­jo Sei­mo, nau­jo lais­vai iš­rink­to Sei­mo, tu­rin­čio to­kius pui­kius na­rius kaip jūs, krei­pi­ma­sis į pa­sau­lį dėl mū­sų ge­o­po­li­ti­nio sau­gu­mo. Tai be ga­lo svar­bi re­zo­liu­ci­ja ir kvies­čiau vi­sus su­jung­ti pa­jė­gas. Tai tik­rai nė­ra ko­kios nors vie­nos par­ti­jos, tai yra mū­sų Sei­mo ir Lie­tu­vos tau­tos bal­sas. Ačiū jums.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Sei­mo na­riui. To­liau dis­ku­si­ja už ir prieš. Yra už­si­ra­šę kal­bė­ti sep­ty­ni Sei­mo na­riai, vi­si už­si­ra­šę kal­bė­ti už. (Bal­sai sa­lė­je) At­si­sa­ko. Ben­dru su­ta­ri­mu at­si­sa­ko­te? (Bal­sai sa­lė­je) Ne­at­si­sa­ko­te? Ge­rai. (Bal­sai sa­lė­je) Ne vi­si at­si­sa­ko. Pir­ma­sis už­si­ra­šęs Sei­mo na­rys J. Ole­kas. Pra­šom.

J. OLEKAS (LSDPF). Ačiū, ger­bia­mas Pir­mi­nin­ke. Aš pa­kvie­siu bal­suo­ti už tą re­zo­liu­ci­ją. Tur­būt čia bu­vo la­bai vie­nin­ga vi­so Sei­mo nuo­mo­nė, pa­si­sa­kė įvai­rių frak­ci­jų at­sto­vai. Ma­nau, kad re­zo­liu­ci­ja rei­ka­lin­ga kaip pa­ro­dan­ti, kad nau­jo­ji Sei­mo dau­gu­ma ir nau­jas Sei­mas tę­sia tą stra­te­gi­nę part­ne­rys­tę su Jung­ti­nė­mis Ame­ri­kos Vals­ti­jo­mis. Ne­rei­kia gal­būt abe­jo­ti, kad rei­ka­lin­gi tam tik­ri pa­kar­to­ji­mai. Ma­nau, kad pri­ėmus šią re­zo­liu­ci­ją ne tik vyk­do­ma­jai val­džiai, bet ir mums at­si­ran­da nau­jos pa­rei­gos ir at­sa­ko­my­bė. Ne­už­ten­ka pa­kvies­ti są­jun­gi­nin­kus pri­si­dė­ti prie mū­sų sau­gu­mo stip­ri­ni­mo, aš ma­nau, jie tą tik­rai pa­da­rys, rei­kia ir mums ly­giai taip pat pri­si­dė­ti prie to ben­dro sau­gu­mo. Mes jau­čia­me, kad tik­rai yra di­de­lės grės­mės mū­sų re­gio­ne, bet to­kių pat grės­mių mū­sų są­jun­gi­nin­kėms, ben­drai de­mo­kra­tijai yra ir ki­to­se pa­sau­lio vie­to­se, kur ir už mū­sų lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę ko­vo­ja mū­sų są­jun­gi­nin­kai ir ten mums rei­kia bū­ti kar­tu su jais. Gal­būt kar­tais net ak­ty­viau bū­ti, tai, ką mes esa­me da­rę Af­ga­nis­ta­ne ir Ira­ke, ir Ko­so­ve, ką da­ro­me šiuo me­tu kai ku­rio­se Af­ri­kos vals­ty­bė­se. To­dėl aš kvies­da­mas ir ra­gin­da­mas bal­suo­ti, no­riu pa­pra­šy­ti jū­sų pri­si­min­ti tą sa­vo kas­die­ni­nė­je veik­lo­je ir ko­mi­te­tuo­se, ir ki­tur, ir, kaip čia bu­vo mi­nė­ta, par­la­men­ti­nė­je di­plo­ma­ti­jo­je, kad mes ga­lė­tu­me sa­vo pa­vyz­džiu ne tik pra­šy­da­mi pa­ra­mos, ku­rios mums rei­kia, bet ir da­ly­vau­da­mi ak­ty­viai prie to pri­si­dė­ti. To­dėl kvie­čiu bal­suo­ti už šią re­zo­liu­ci­ją.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­bės Sei­mo na­rys A. Anu­šaus­kas.

A. ANUŠAUSKAS (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, kaip ir kiek­vie­na re­zo­liu­ci­ja, tai yra tam tik­ras sig­na­las, ku­ris yra per­duo­da­mas. Tie sig­na­lai, nors čia kal­bė­jo, kad daug re­zo­liu­ci­jų pri­ima­me, la­bai svar­būs, kai nau­jas iš­rink­tas Sei­mas pra­de­da sa­vo ka­den­ci­ją. Aš įsi­vaiz­duo­ju, kad kiek­vie­nais me­tais mes to­kių re­zo­liu­ci­jų iš tik­rų­jų ir ne­ga­li­me tu­rė­ti.

Kaip mi­nė­jau, kiek­vie­na re­zo­liu­ci­ja yra įpa­rei­go­ji­mas ir vyk­do­ma­jai val­džiai, ne tik par­la­men­ti­nei di­plo­ma­ti­jai, už­pil­dy­ti re­a­liu tu­ri­niu, pa­siū­lant stra­te­gi­nę part­ne­rys­tę vis dėl­to už­pil­dy­ti ne tik la­bai svar­biu ka­ri­niu ben­dra­dar­bia­vi­mu, bet ir ki­tais da­ly­kais, ku­rie ga­lė­tų pa­ska­tin­ti Lie­tu­vos ir Jung­ti­nių Vals­ti­jų tar­pu­sa­vio ben­dra­dar­bia­vi­mą, ypač eko­no­mi­kos sri­ty­je.

To­dėl aš kvie­čiu šį sig­na­lą nu­siųs­ti Sei­mo var­du ir pri­im­ti šią re­zo­liu­ci­ją.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­bės Sei­mo na­rys K. Ma­siu­lis.

K. MASIULIS (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, aš pra­džio­je no­rė­čiau dar kar­tą re­a­guo­ti į ger­bia­mo­jo P. Gra­žu­lio emo­cin­gus pa­si­sa­ky­mus ir pa­sa­ky­ti, kad mes, Tė­vy­nės są­jun­gos frak­ci­ja, tur­būt ne­tu­ri­me at­si­pra­šy­ti po­no P. Gra­žu­lio, kad mū­sų su­dė­ty­je yra tiek daug stip­rių už­sie­nio po­li­ti­ko­je pa­ty­ru­sių ir jo­je be­si­an­ga­žuo­jan­čių žmo­nių. Čia yra mū­sų frak­ci­jos stip­ry­bė, ir ma­nau, kad tai yra vi­so par­la­men­to stip­ry­bė. Ne­rei­kė­tų P. Gra­žu­liui dėl to pik­tin­tis ir ban­dy­ti kaip nors reikš­ti sa­vo emo­ci­jas. Jei­gu jis iš tik­ro no­ri bū­ti­nai tas emo­ci­jas apie Tė­vy­nės są­jun­gą, ką jis da­ro sėk­min­gai, ne­ži­nau, kiek me­tų, at­ro­do, tre­čia ka­den­ci­ja iš ei­lės, reikš­ti, tai rei­kė­tų pa­dė­ti jam įsteig­ti ko­kį nors ko­mi­te­tą, Tė­vy­nės są­jun­gos su­pei­ki­mo ko­mi­te­tą, pa­skir­ti jį pir­mi­nin­ku ir jis ga­lės peik­ti kiek no­rės tą Tė­vy­nės są­jun­gą. Aš tik­rai pri­tar­čiau to­kio ko­mi­te­to įstei­gi­mui, bent ta­da jis tu­rės kur iš­si­lie­ti.

O da­bar iš es­mės. Iš tik­ro tai yra la­bai svar­bus part­ne­ris. Jei­gu prieš tai bu­vu­si re­zo­liu­ci­ja kal­ba apie vie­ną svar­biau­sių Ry­tų Eu­ro­pos part­ne­rių, o gal svar­biau­sią, apie san­ty­kius su juo, tai ly­giai taip pat mes tu­ri­me pa­tį svar­biau­sią pa­sau­ly­je part­ne­rį ir kal­ba­me apie mū­sų in­te­re­są iš­sau­go­ti ge­rus, glau­džius san­ty­kius su juo. Tai yra svar­bi re­zo­liu­ci­ja ir bu­vęs am­ba­sa­do­rius Ž. Pa­vi­lio­nis la­bai gra­žiai pa­sa­kė, kad to­kių pa­reiš­ki­mų nė­ra per daug, mū­sų vi­zi­tų ten nė­ra per daug. Rei­kė­tų tam skir­ti dau­giau lai­ko, dė­me­sio ir fi­nan­sų taip pat. Tam ir­gi rei­kė­tų pri­tar­ti. Pri­tar­ki­me šiai re­zo­liu­ci­jai.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­bės Sei­mo na­rys A. Ku­bi­lius.

A. KUBILIUS (TS-LKDF). Ger­bia­mie­ji ko­le­gos, ka­dan­gi P. Gra­žu­lio ne­bė­ra sa­lė­je, jis su­si­gė­dęs pa­li­ko sa­lę ir ne­no­ri gin­čy­tis šiuo klau­si­mu, tai aš ne­be­tu­riu ką įti­ki­nė­ti bal­suo­ti už, nes vi­si ki­ti, aš su­pran­tu, tik­rai bal­suos už. Tai aš ra­gi­nu bal­suo­ti už.

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me. Kal­bės Sei­mo na­rys M. Ado­mė­nas. (Bal­sai sa­lė­je) Yra pa­siū­ly­mas, kad už­ten­ka. Ge­rai. Ačiū. Bal­suo­ja­me už šią re­zo­liu­ci­ją.

 

Šios re­zo­liu­ci­jos pri­ėmi­mas

 

Dė­ko­ja­me. Už – 116. Re­zo­liu­ci­ja pri­im­ta. (Gon­gas)

Yra du skel­bi­mai. Ry­ti­nis po­sė­dis baig­tas. 13 valandą – Sei­mo Se­niū­nų su­ei­gos po­sė­dis, 14 va­lan­dą – ko­mi­te­tų po­sė­džiai. Ple­na­ri­nio po­sė­džio ren­ka­mės 15 va­lan­dą. Dė­ko­ja­me. Re­zo­liu­ci­ja pri­im­ta.

R. ŠALAŠEVIČIŪTĖ (LSDPF). Ger­bia­mi ko­le­gos, už­si­ra­šę į lai­ki­ną­ją Vai­ko ge­ro­vės par­la­men­ti­nę gru­pę, pra­šy­čiau pen­kiom mi­nu­tėm at­ei­ti čia, į cen­trą, iš­spręs­ti or­ga­ni­za­ci­nius klausi­mus.

R. BAŠKIENĖ (LVŽSF). Ger­bia­mie­ji se­niū­nai, krei­piuo­si į R. Že­mai­tai­tį ir se­niū­nus. Gal ga­li­te tru­pu­tį pri­ei­ti čia, prie Sek­re­to­ria­to?

PIRMININKAS. Po­sė­dis baig­tas. (Gon­gas)


* Santrumpų reikšmės: LLRA-KŠSF – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija; LSDPF – Lietuvos social­demokratų partijos frakcija; LSF – Liberalų sąjūdžio frakcija; LVŽSF – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija; MSNG – Mišri Seimo narių grupė; TS‑LKDF – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija; TTF – frakcija „Tvarka ir teisingumas“.