PASIŪLYMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS GELMIŲ ĮSTATYMO NR. I-1034 PAKEITIMO ĮSTATYMO NR. XIII-2481 16 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO XIIIP-4508

 

2020-05-25

Vilnius

 

Eil. Nr.

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

str.

str. d.

p.

1.

16

2

1

Seime svarstomas Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymo XIII-2481 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-4508 (toliau – įstatymo projektas), taip pat Seimo nariai pateikė 2 pasiūlymus: dėl įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto pakeitimo.

Įstatymo projektu ir siūlymais siekiama pakeisti leidimų naudoti požeminį vandenį (toliau – leidimas) išdavimo tvarką, nustatyti, kad 1) be leidimo naudoti požeminį vandenį būtų galima išgauti 50 m3 per parą namų ūkiams ar asmenims, vykdantiems nekomercinę ūkinę veiklą (16 str. 2 d. 1 p.); 2) be leidimo žemės ūkio veiklą vykdantys  asmenys iš kiekvieno gręžinio galėtų išgauti po 100 m3 vandens (16 str. 2 d. 2 p.); 3) nustatyti, kad visiems asmenims iki 2021 m. gruodžio 31 d. gręžinio pasas būtų laikomas leidimu naudoti požeminį vandenį (16 str. 3 d.).

Visi šie siūlymai yra ydingi ir prieštarauja kitiems įstatymams ir galimai pažeidžia ES teisę.

 

Dėl Žemės gelmių įstatymo XIIIP-2481 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitimo.

Įstatymo projekto rengėjai siūlo nustatyti reglamentavimą, kuris prieštarautų Geriamojo vandens įstatymui. Geriamojo vandens įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad individualus apsirūpinimas geriamuoju vandeniu – toks fizinių ir juridinių asmenų apsirūpinimas geriamuoju vandeniu, kai per parą paimama ne daugiau kaip 10 m3 vandens arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai. Individualaus apsirūpinimo geriamuoju vandeniu kriterijai įtvirtinti 2003 m. Geriamojo vandens įstatymo  redakcijoje ir nepasikeitė iki dabar. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte įtvirtinta savarankiškoji savivaldybių funkcija organizuoti šilumos ir geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą. Vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu, geriamojo vandens tiekimą, nuotekų, paviršinių nuotekų tvarkymą savivaldybės teritorijoje ir viešojo geriamojo vandens tiekimo regione organizuoja savivaldybių institucijos. Savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir (arba) nuotekų (išskyrus paviršines nuotekas) tvarkymą vykdo viešasis geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas. Šiame įstatyme numatyta, kad tam tikrais atvejais kitas (ne viešasis) geriamojo vandens tiekėjas ir (arba) nuotekų tvarkytojas gali tiekti geriamąjį vandenį ir (arba) teikti nuotekų tvarkymo paslaugas, tačiau jo veiklai keliami tokie patys reikalavimai, kaip ir savivaldybės viešojo geriamojo vandnes tiekėjui.

Atkreipiame dėmesį, kad viešasis vandens tiekimas yra licencijuojama veikla, o geriamajam vandeniui keliami aukšti kokybės ir saugos  reikalavimai.

Įstatymo projekto rengėjai  aiškinamajame rašte teigia „Įstatymo projektu siūloma padidinti be leidimo išgaunamo gėlo požeminio vandens per parą kiekį iki 50 m3  kadangi įsigaliosianti  10 m3 per parą riba  yra nepagrįstai žema. Lietuvoje yra nemažai gyvenviečių, kuriose gyvena  iki kelių šimtų gyventojų ir kurie požeminį vandenį, bendra jungtine teise,   naudoja namų ūkio reikmėms arba nekomercinei veiklai.“

Projekto rengėjai nepagrįstai siūlo 5 kartus padidinti paimamo be leidimo požeminio vandens ribą. Šis siūlymas akivaizdžiai prieštarauja Geriamojo vandens įstatymui, todėl turi būti tikslinamas. Taip pat svarbi aplinkybė, kad vykdant valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę buvo nustatyta atvejų, kai asmenys požeminio vandens išteklius naudojo be leidimo, nors leidimas yra privalomas (išgavo daugiau kaip 10 m3 požeminio vandens per parą ir (arba) aprūpino 50 ir daugiau asmenų) ir jų veika atitinka viešojo vandens tiekimo veiklą. Šie asmenys veiklą vykdė neturėdami licencijos viešojo vandens tiekimui ir leidimo naudoti požeminį vandenį. Tikėtina, kad Žemės gelmių įstatymo projektu siekiama nustatyti palankų reglamentavimą išimtinai šiems asmenims.

 

Siūlymas:

Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėstyti taip:

„1) gėlą požeminį vandenį, jeigu asmuo šeimos, namų ūkio reikmėms arba nekomercinei ūkinei veiklai vykdyti išgauna iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 50 m3 10 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį‘‘.

 

2.

16

2

2

Pateiktas pasiūlymas išplėsti Žemės gelmių įstatymo išimtį, taikytiną žemės ūkio veiklą vykdantiems asmenims dėl leidimų naudoti požeminį vandenį. Siūloma nustayti, kad leidimo naudoti požeminį vandenį nereikia, norint naudoti „gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš 1 gręžinio ar požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį‘‘

 

Šis siūlymai ydingas ir diskriminacinis, nes nepagrįstai išskiria vieną požeminio vandens nauotojų grupę – asmenis vykdančius žemės ūkio veiklą. Pagal šį siūlymą žemės ūkio veiklą vykdantis asmuo iš kiekvieno gręžinio (hidrotechnikos įrenginio) galėtų išgauti be leidimo 99 m3 požeminio vandens per parą, iš dviejų gręžinių – 198 m3 per parą, tuo tarpu kai kitą ūkinę komercinę veiklą vykdantys asmenys požeminio vandens išteklus gali naudoti tik turėdami leidimą ir mokėdami mokestį už požeminį vandenį. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigalija Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pakeitimas, kuriuo nustatoma, kad fizinių ir juridinių asmenų naudojamas žemės ūkio veiklai, išskyrus požeminį vandenį, naudojamą žemės ūkio produktams perdirbti ir iš jų pagamintiems maisto ar ne maisto produktams realizuoti, naudojamo vandens tarifas yra 3 centai už kūbinį metrą, kai kitiems asmenimis, būten šios kategorijos požeminio vandens tarifas yra 10 centų už kūbinį metrą. Tai reiškia, kad žemės ūkio veiklą vykdantys asmenys už 100 m3 požemino vandens turėtų sumokėti 3 eurus.

Direktyvoje įtvirtinti ,,teršėjas moka“ ir ,,sąnaudų susigražinimo“ principai. Šie principai perkelti Vandens įstatyme ir Geriamojo vandens tiekimo  ir nuotekų tvarkymo įstatyme.  Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalys privalo užtikrinti, kad vandens kainų politika pakankamai skatintų vartotojus naudoti vandenį efektyviai ir taip padėtų siekti šios Direktyvos aplinkos apsaugos tikslų įvairiose vandens naudojimo srityse, kurių yra išskirta bent trys – pramonė, buitinis sektorius ir žemės ūkis. Deramai būtų padengiamos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas. Direktyvoje vandens paslaugos apibrėžtos taip:

„Vandens paslaugos a) paviršinio arba požeminio vandens ėmimas, užtvenkimas, saugojimas, apdorojimas ir skirstymas; b) nuotėkų surinkimo ir valymo įrenginių, iš kurių jos vėliau išleidžiamos į paviršinį vandenį, paslaugos.“.

Atkreiptinas dėmesys, kad ES Struktūrinės paramos naudojimo 2014–2020 m. vandenų sektoriuje ex ante sąlyga yra ,,sąnaudų susigrąžinimo“ principo įgyvendinimas pagal Direktyvą. Lietuva atnaujintuose upių baseinų valdymo planuose deklaruoja, kad visiškai įgyvendina ,,sąnaudų susigrąžinimo principą“. Teigiama, kad žemės ūkio sektoriui taikomas valstybinių gamtos išteklių mokestis už išgaunamą požeminį vandenį nuo 10 m³ per parą, taip pat teigiama, kad per artimiausius 6 metus Vandenų srities plėtros programoje ir Veiksmų plane numatoma daug reikšmingų aplinkosauginių priemonių žemės ūkiui, kurių įgyvendinimas nemažai kainuos ir taip bus prisidedama prie ,,sąnaudų susigrąžinimo“ ir „teršėjas moka“ principų įgyvendinimo. Europos Komisijai nustačius, kad Lietuva neįgyvendina ,,sąnaudų susigrąžinimo“ principo, kaip tai nustatyta Direktyvoje, gali kilti grėsmė, kad Lietuvai teks grąžinti vandenų srityje panaudotas ES investicijas.

Siūlomas reglamentavimas tikėtina neatitinka ES teisės ir gali lemti jos pažeidimus, todėl Seimo narių siūlymas turi būti tikslinamas.

 

Siūlymas:

Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą dėstyti taip:

„2.  gėlą požeminį vandenį, jeigu žemės ūkio veiklą, išskyrus žemės ūkio produktų perdirbimą ir iš jų pagamintų maisto ar ne maisto produktų realizavimą, vykdantis asmuo išgauna iš 1 gręžinio ar iš požeminio vandens vandenvietės, kurioje yra vienas gręžinys arba keli gręžiniai, mažiau kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį“

 

3.

16

3

3

 

Seimo nariai pateikė siūlymą dėl Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto pakeitimo. Šiuo siūlymu siūlo įtvirtinti  nuostatą, kad visiems asmenims gręžinio pasas yra laikomas leidimu naudoti požeminį vandenį iki 2021 m. gegužės 31 d.

Rengėjai argumentuoja, kad „Įstatymo projektu (toliau-Projektas) siūloma suteikti gyventojams pereinamąjį laikotarpį leidimo gavimui, kurio metu gyventojai galės atsakingoms institucijoms pateikti visus reikiamus dokumentus dėl požeminio vandens išteklių naudojimo.“

Iš rengėjų pateikiamų motyvų matyti, kad teisės normą orientuoja į gyventojus, t. y. fizinius asmenis, tikėtina namų ūkius. Tačiau 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto formuluotė apima visus asmeninis, nepriklausomai nuo teisinės formos ar vykdomos veiklos, todėl neatitinka pačių rengėjų keliamo tikslo ir teisinio reglamentavimo proporcingumo principo. Šiuo siūlymu nepagrįstai paneigiama pareiga požeminio vandens išteklius naudoti turint leidimą. Atkreipiame dėmesį, kad gręžinys yra hidrotechnikos įrenginys, o gręžinio pasas yra techninis dokumentas. Atsižvelgiant į projekto ir pasiūlymų rengėjų tikslą nustatyti palankias normas fiziniams asmenims, kurie apsirūpina geriamuoju vandeniu, išimtis dėl gręžinio paso prilyginimo leidimui turėtų būti tikslinama siaurinamuoju aspektu. Išimtis galėtų būti nustatyta tik kaimo ir viensėdžių bendruomenėms. Pažymėtina, kad turi būti taisomos įstatymams prieštaraujančios nuostatos dėl 50 m3 paėmimo ir leidimo sąsajos su gręžiniu, kurios jau aptartos nagrinėjant 1 ir 2 punktus.

Taip pat ši išimtis turėtų būti nustatyta ne 16 straipsnio 3 dalies 3 punkte, o Žemės gelmių įstatymo 2 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“. 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtinamos leidimų naudoti žemės gelmių rūšys, o ne įstatymo įgyvendinimo nuostatos.

 

Pasiūlymas:

16 straipsnio 3 dalies 3 punktą dėstyti taip:

„,3. leidimas naudoti požeminio vandens išteklius. Gręžinio pasas iki 2021 m. gruodžio 31 d. laikomas leidimu naudoti požeminio vandens išteklius, kai iš požeminio vandens gręžinio išgaunama 50 m3   ir daugiau gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, arba kai iš gręžinio išgautas požeminis vanduo naudojamas komerciniais tikslais, išskyrus, kai gėlą požeminį vandenį, naudoja žemės ūkio veiklą vykdantis asmuo ir išgauna iš požeminio vandens gręžinio mažiau  kaip 100 m3 gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį.‘‘

 

4

2

13

 

Atsižvelgiant į 3 punkto argumentus Žemės gelmių įstatymo 2 straipsnį „Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“ papildyti nauja 13 dalimi ir ją išdėstyti taip:

 

„13. Kaimo ir (ar) viensėdžių bendruomenėms, įsteigtoms pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą, apsirūpinančioms geriamuoju vandeniu iš Žemės gelmių registre registruotų gręžinių, kai iš požeminio vandens gavybos gręžinio išgaunama 10 m3 ir daugiau gėlo požeminio vandens per parą, skaičiuojant metinį vidurkį, gręžinio pasas iki 2021 m. gegužės 31 d. laikomas leidimu naudoti požeminio vandens išteklius.“

 

 

 

 

 

Teikia

Seimo narys                                                                          Povilas Urbšys