LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ

ĮSTATYMO NR. I-1234 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO (XIIIP-354)

2017 m. rugsėjo 4 d.  Nr. 102-P- 30

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai:  Rimas Andrikis, Irena Degutienė, Česlav Olševski, Lauras Stacevičius, Rimantė Šalaševičiūtė.

Komiteto biuro patarėjai: Martyna Civilkienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Loreta Zdanavičienė. Komiteto padėjėjos: Aidena Bacevičienė ir Modesta Banytė.

Kviestieji asmenys: Seimo narė Dovilė Šakalienė, Seimo narės padėjėja Lina Pabedinskienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento direktorė Daina Urbonaitienė, Socialinės aprėpties departamento Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Daiva Buivydaitė – Garbštienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos patarėja Eivilė Žemaitytė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisinės pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjas Jan Maciejevski, Paramos vaikams centro atstovė Ieva Daniūnaitė.

2-4. Ekspertų, konsultantų, specialistų, piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.				Pasiūlymo teikėjas, data						Siūloma keisti															Pasiūlymo turinys												Komiteto nuomonė												Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
										str.				str. d.							p.
1.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas																*				106.     Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. kovo 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 1, 43, 47 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 571 straipsniu ir priedu įstatymo Nr. XII-1965 6 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2016 m. balandžio 6 d. Įstatyme įtvirtintos įgyvendinimo nuostatos turėtų būti suderintos su Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 1, 43, 47 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 571 straipsniu ir priedu įstatymo Nr. XII-1965 6 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatomis, kitaip būtų paneigtas esamas teisinis reguliavimas.													Pritarti
2.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas																*				110.     Koreguojant šį įstatymą, atsižvelgtina į pastabas, pateiktas Teisės departamento išvadose dėl kartu su šiuo įstatymu teikiamų įstatymų projektų (Reg. Nr. XIIIP-356 – XIIIP-360)													Pritarti
3.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas																*				111.     Įstatymas tikslintinas kalbos požiūriu.													Pritarti
4.				Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos																*				Išnagrinėję Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-354 (toliau – Projektas), manome, kad jo nuostatos tinkamai perkelia kai kurias 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (toliau – Direktyva 2011/93/ES), nuostatas. Vis dėlto pažymime, kad pagal Lietuvos Respublikos Seimo Statuto135 straipsnio 4 dalies 2 punktą turi būti parengta Direktyvos 2000/43/EB ir Projekto atitikties lentelė.													Pritarti
5.				V.Matulionienė, Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos tarybos narė																*				2017-02-10 dienos Lietuvos vaikų ir paauglių draugijos pareiškimas, pasirašytas G. Bačienės, nebuvo pateiktas svarstyti nei draugijos nariams, nei draugijos tarybai. Neturėjome galimybės dėl šio pareiškimo diskutuoti, balsuoti. Ragindami visuomenę atsisakyti smurto, norime atkreipti dėmesį, kad viena iš didžiausių psichologinių traumų vaikui gali būti jo prievartinis atskyrimas nuo motinos ir šeimos. Todėl raginame visokeriopai stiprinti šeimos instituciją, sudaryti sąlygas vaikams pilnavertiškai ir saugiai augti savo šeimoje. Siūlome ne tik kovoti su nedarbu, alkoholizmu, įstatymų (probacijos, smurto artimoje aplinkoje) ignoravimu, bet ir stiprinti pagalbą šeimai, plėtojant socialines, pirminės asmens ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, nėščiųjų, tėvystės mokymus, nemokamą vaikų užimtumą.													Pritarti
6.				Socialinės partnerystės centro direktorė Stasė Makštutienė ir kt.																*				DĖL VAIKŲ SOCIALINIŲ ĮGŪDŽIŲ UGDYMO PAMOKŲ BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE ĮVEDIMO Mes, nevyriausybinės organizacijos, daugiau nei 10 metų dirbančios su vaikais ir jaunimu, atsižvelgdamos į dabartinę situaciją Lietuvoje dėl smurto prieš vaikus bei dėl to kylančias visuomenės ir pačių vaikų reakcijas, siūlome jau nuo pirmųjų metų mokyklose ugdyti vaikų socialinius įgūdžius. Siūlome, kad Lietuvos mokyklose būtų įvestos socialinių įgūdžių ugdymo programos nuo pirmųjų klasių, joms skiriant bent 1 valandą per savaitę ir taip užtikrinant geresnį vaikų tarpusavio bendravimą, paauglių ir jaunimo bendruomeniškumo ir pozityvaus bendravimo, saugią aplinką, geresnes galimybes jaunimui integruotis į visuomenę ir darbo rinką bei kurti tolesnį šeiminį gyvenimą. Atsižvelgdami į paskutinius Lietuvą sukrėtusius įvykius, kai Kėdainiuose 2017 m. sausio 24 d. smurto auka tapo patėvio nužudytas mažametis, vasario 3 d. visuomenė informuota, kad Raseiniuose globėjas naudojo fizinį smurtą prieš mažamečius savo globotinius, vasario 5 d. Šiauliuose girta motina sumušė savo 14 metų dukrą ir dar daug kitų smurtinių įvykių papildančių nuo smurto nukentėjusių vaikų Lietuvoje statistiką kasmet, siūlome vykdyti aktyvią ankstyvojo amžiaus smurto prevenciją. Kaip rodo Lietuvos socialiniame pranešime pateikta statistika pagal vaiko teisių tarnybų duomenis, per 2012-2016 metus nuo smurto nukentėjo 7775 vaikai. 2012 m. nuo smurto galimai nukentėjo 1261 vaikas, 2013 m. – 1362, 2014 m. – 1192, 2015 m. – 1578, 2016 m. – 2382 vaikai. Pastaraisiais 2016 metais padidėjęs aiškiai matomas nuo smurto nukentėjusių vaikų skaičius leidžia manyti, kad visuomenė darosi aktyvesnė ir vis labiau netoleruoja smurto artimoje aplinkoje, taip pat vaiko teisių tarnybų ir kiti specialistai yra labiau apmokomi atpažinti smurtą, aktyviau ir sėkmingiau atpažįsta smurtą patyrusius vaikus ir imasi atitinkamų priemonių jį sustabdyti. Taigi matoma, kad smurto pasekmių sprendimo sistema veikia. Mūsų organizacijų nuomone, sustiprinta smurto prieš vaikus prevencija Lietuvoje yra svarbi sąlyga mūsų vaikams Lietuvoje augti saugiai. Mūsų organizacijų darbuotojų ir ekspertų patirtis rodo, kad veiksmingiausia alternatyva smurtui yra pozityvios tėvystės mokymo politika ir socialinių įgūdžių ugdymo pamokų įtraukimas į bendrojo lavinimo programas. Remiantis tarptautine patirtimi, matome, kad Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje taikomos socialinių įgūdžių programos mokyklose ir darželiuose: šių pamokų metu formuojasi vaikų gebėjimas geriau bendrauti, išlaikyti santykius, suprasti kitus vaikus ir suaugusius, kurie kitaip mąsto, elgiasi, ar turi negalią, taip pat tokie vaikai moka labiau valdyti emocijas pyktį, stresą ir kt. Kaip geroji Lietuvos praktika mokyklose paminėtinos socialinių įgūdžių programos, tokios kaip „Zipio draugai“, „Antras žingsnis“, „Paauglystės kryžkelės“ turi būti įtrauktos į ugdymo planą ir būti privalomos bent 1 kartą per savaitę. Tai turi būti valstybės, bet ne atskirų mokyklų reikalas. Dabar tos programos vykdomos chaotiškai, savanorystės principu, yra mokamos, taigi ne kiekviena mokykla jas vykdo. Be to, šiuos užsiėmimus turi vesti specialistai, profesionaliai parengti žmonės, o ne patys mokytojai, kuriems tai būtų papildomas ir ne visada pagal jėgas ir kompetencijas tinkamas darbas. Auginame kartą po kartos, mesdami visas pajėgas kuo geresniems mokymosi rezultatams ir nesusimąstome, kokį žmogų išleidžiame į pasaulį. Ne dalykų žinios, o socialiniai įgūdžiai (gebėjimas spręsti problemas, priimti sprendimus, pažinti, valdyti emocijas, būti žmogumi tarp žmonių ir su žmonėmis) yra svarbiausi žmogaus gyvenime, leidžiantys jam rasti vietą visuomenėje. Socialinių įgūdžių ugdymas turėtų būti pilnai finansuojama privaloma pamoka mokykloje, kurią dėstytų specialistai (psichologai, socialiniai pedagogai).													Pritarti
7.				Lietuvos savivaldybių asociacija																*				Lietuvos savivaldybių asociacija susipažino su Vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarką reglamentuojančių teisės aktų paketu. Pažymime, kad šis paketas nebuvo  pristatytas ir  išdiskutuotas su savivaldybių specialistais, todėl savivaldybės akcentavo, kad negali pateikti detalesnių pastabų, nes projektų nuostatos  praktikams kelia  daug klausimų ir neaiškumų. Nemažai savivaldybių pažymėjo, kad po vaiko teisių skyrių centralizavimo, neaišku, kaip bus organizuojama šių padalinių veikla nesant savivaldybės administracijos pavaldume. Savivaldybių nuomone, vykdant šią valstybinę (valstybės perduotą savivaldybėms) funkciją buvo visos galimybės aiškiai ir detaliai ją reglamentuoti, t.y. patvirtinti vienodus vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų veiklos standartus, apibrėžti bendradarbiavimo mechanizmus, parengti kitus būtinus teisės aktus ir priemones, kas rekomenduota ir LR Valstybės kontrolės 2012 m. gruodžio 31 d. audito ataskaitoje, bet realiai  nebuvo įgyvendinta.  Lietuvos savivaldybių asociacija neprieštarauja savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos centralizavimui, tačiau pasigenda pagrindimo, kad vaiko teisių skyrių centralizavimas  įtakos veiksmingesnę vaiko teisių apsaugą. Įvertinę  iš savivaldybių gautus raštu, teikiame  šias išvadas bei pasiūlymus. I.  DĖL  VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO. 1. Dėl neaiškių, prieštaringų sąvokų. Pateikiamos sąvokos yra skirtingai apibrėžiamos pačiame projekte, jos neatitinka ir kituose šią sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose vartojamų analogiškų sąvokų, todėl jas būtina peržiūrėti ir suvienodinti:													Pritarti.
8.				Lietuvos savivaldybių asociacija																*				1.5. Projekte siūlome apibrėžti vaiko teisių apsaugos, kaip sistemos, sampratą. Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo projekte išbraukiant vaiko teisių apsaugos funkciją, kaip valstybinę funkciją, kituose teisės aktuose savivaldybėms lieka kitos vaiko teisių apsaugos srities funkcijos. Todėl tikslinga būtų sąvokoje akcentuoti, kad vaiko teisių apsauga – tai tarpsektorinė tarpžinybinė koordinuota veikla, apimanti prevencinį darbą, paslaugų vaikams ir šeimai organizavimą ir teikimą, stebėseną, kontrolę ir kt., taip pat kitas  priemones, skirtas  vaiko teisių užtikrinimui.													Atsižvelgti
9.				Lietuvos teisės institutas																*				Susipažinę su parengtais teisės aktų projektais, įvertinę juos sisteminiu, istoriniu, socialiniu, kriminologiniu ir lyginamuoju požiūriu, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus naujos redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų ¡statymo projektui (toliau — Įstatymo projektas). 1. Pirmiausia, labai abejotina, ar naujas įstatymas tokiu pačiu pavadinimu ir iš esmės labai panašiu turiniu, kaip ir senasis, Lietuvai tebėra reikalingas ir aktualus. Ši abejonė grindžiama dviem argumentais: 1.1.  1995 m. liepos 3 d. Lietuvai ratifikavus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją valstybei iškilo pareiga ir būtinybė su joje įtvirtintomis nuostatomis suderinti nacionalinę teisę, kurios esminiai kodeksai ir įstatymai tuo metu dar tik buvo kuriami. Aktyviai dalyvaujant tuometiniam Lietuvos teisės instituto direktoriui Antanui Dapšiui buvo sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė, kurios parengtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas buvo priimtas 1996 m. kovo 14d. Šiais pagrindais turėjo būti remiamasi rengiant nacionalinius kodeksus ir kitus įstatymus, todėl šis įstatymas ir buvo pavadintas „pagrindų“ įstatymu. Laikui bėgant didžioji dalis šio įstatymo nuostatų prarado savo prasmę, nes daugelis jų buvo įtvirtintos naujuose kodeksuose ir kituose įstatymuose, netgi pasirenkant iš dalies kitas formuluotes bei jų turinį. Todėl ir visas įstatymas bendrai (kaip „pagrindų“ įstatymas), ir atskiros jo nuostatos neteko aktualumo, kuris praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje dar buvo akivaizdus. Lietuvai reikia nebe „vaiko teisių apsaugos“ ir ne „pagrindų“ įstatymo, bet kokybiškai naujo, aktualių socialinių problemų vaikystės metu sprendimą įvairiais lygmenimis reglamentuojančio įstatymo. Tai taikytina ne vien tik įstatymo pavadinimui, bet ir jo turiniui, kuriame nėra prasmės kartoti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, kitose konvencijose, kodeksuose ir kituose įstatymuose jau įtvirtintų nuostatų. 1.2.  Anuomet Lietuvoje pasirinkta vaiko teisių apsaugos kryptis, ją faktiškai atskiriant nuo realios socialinės pagalbos, sukūrė mąstymo, funkcinę ir organizacinę dichotomiją, dėl kurios laikui bėgant iš dalies ir susidarė dabartinė prasta padėtis realios socialinės pagalbos vaikams srityje, o jos požymiai buvo ryškūs jau prieš 10 metų. Šią problemą dar 2007 m. pastebėjo viena žymiausių pagalbos vaikams ir jaunimui teisinių sistemų Europoje ekspertė iš Vokietijos prof. H. Oberloskamp, anuomet pusę metų praleidusi Lietuvoje ir atlikusį mokslinį tyrimą apie socialinės pagalbos vaikams sistemą Lietuvoje. Ji pagrįstai teigė, kad „Lietuvoje paramos jaunimui sistema pasidalinusi į dvi dalis: teisinę ir faktinę. Teisinė yra sukoncentruota vaiko teisių apsaugos tarnybų kompetencijoje. Pastarosios veikia bendradarbiaudamos su teismais ir su socialinės paramos skyriais. Jų veiklos pagrindas - vaiko teisės, kurios Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos pavyzdžiu buvo perkeltos į Lietuvos teisę. Šias vaiko teises vaiko teisių apsaugos tarnybos gina teisme. Tačiau šių teisių įgyvendinimas kasdieniame vaiko gyvenime nėra jų užduotis. Už tai atsakingi savivaldybių̨ socialinės paramos skyriai, kurie turi rūpintis visomis socialinėmis problemomis <...>. Vaiko teisių apsaugos tarnybų̨ veikla dažniausiai apsiriboja rašomuoju stalu. Jos savo veiklą mato daugiau per teisinę, nei faktinę prizmę. Tokia sistema turi daug trūkumų, kurių ištakos prasideda nuo realių poreikių nebeatitinkančio teisinio reguliavimo ir pagal jį kuriamų institucijų tinklo - pirmiausia orientuojantis į abstrakčių vaiko teisių gynimą, o ilgalaiki praktinį jų̨ įgyvendinimą ir realią socialinę pagalbą nustumiant į antrą planą. Tuo įstatymas, kurio pavadinime yra orientuojamasi vien tik į „vaiko teises“ yra ydingas ir nebeatitinka šiuolaikinių poreikių bei realijų, ¡statymas savo pavadinimu ir turiniu pirmiausia turi būti orientuotas į socialinę pagalbą vaikams, reglamentuoti esmines procedūras įvairiais pagalbos poreikio atvejais, tokios pagalbos turinį, reglamentuoti organizacinį modelį, numatyti ilgalaikę perspektyvą, o ne (pirmiausia) deklaruoti abstrakčias vaiko teises bei kurti epizodinio jų laikymosi „tikrinimo“ sistemą. Tokio pobūdžio įstatymai pasaulyje yra labai reti, daugumos valstybių įstatymuose, kokio aktualiai reikia ir Lietuvoje, pirmiausia (jų pavadinimuose ir turinyje) orientuojamasi į socialinę pagalbą, o ne vaiko teisių deklaracijas (kurios jau yra įtvirtintos JT Vaiko teisių konvencijoje) ir vaiko teisių gynimą, kas iš esmės yra Seimo kontrolierių (ar į ją panašių) institucijų funkcija, kuomet vaiko ar bendrai žmogaus teisių pažeidimai yra tik konstatuojami, be realios (socialinės) pagalbos. Pavyzdžiui, Vokietijoje tai yra 1991 m. priimtas Paramos vaikams ir jaunimui įstatymas (vok. Kinder- und Jugendhilfegesetz, KJHG)6, Švedijoje - 1980 m. priimtas Pagalbos jauniems asmenims įstatymas (angį. Care of Young Persons Act), Norvegijoje - 1992 m. priimtas Vaiko gerovės įstatymas (angį. Child Welfare Act), Suomijoje - 2007 m. priimtas Vaiko gerovės įstatymas (angį. Child Welfare Act), Nyderlanduose - 2015 m. priimtas (naujas) Vaikų ir jaunimo įstatymas (angį. Child and Youth Act) ir t.t. Taigi tik įstatymas visiškai ar bent iš dalies nauju pavadinimu ir pirmiausia - su visiškai nauja struktūra ir turiniu yra reikalingas siekiant vaikų gerovės Lietuvoje.													Atsižvelgti
10.				Lietuvos teisės institutas																*				11. Įstatymo projekte didelis dėmesys skiriamas pagalbos organizavimui vaiko teisių pažeidimų atvejais. Tačiau pagal pranešimo apie vaiko teisių pažeidimą, vaiko atvejo nagrinėjimo ir kitus su tuo susijusius dalykus, numatytus Įstatymo projekte, matyti, kad labiausiai orientuojamasi į smurto prieš vaiką atvejus. Pasigendama platesnio požiūrio, daugiau dėmesio skiriant įvairioms vaikų grupėms, kurių teisių realizavimo specifiškumas neatsispindi ar nepakankamai atsispinti specialiuose tam tikros srities įstatymuose. Pavyzdžiui, vaikai, pažeidę teisę. Šiuo metu trys teisės normų sistemos reglamentuoja atsakomybės, proceso, poveikio priemonių už įvairius vaikų padarytus teisės pažeidimus klausimus: vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros sistema - vaikų, nesulaukusių baudžiamosios ar administracinės atsakomybės amžiaus bei nelankančių mokyklos; Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas — administracinį nusižengimą padariusių vaikų, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau - BK) ir Lietuvos Respublikos baudžiamoji proceso kodeksas - nusikalstamą veiką padariusių vaikų atsakomybės ir jos realizavimo klausimus. Šios trys sistemos tarpusavyje persidengia, kartais konkuruoja (pavyzdžiui, auklėjamojo poveikio priemonės pagal BK ir vaiko minimalios bei vidutinės priežiūros priemonės, baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemos ir pan.), jų tarpusavio dermė neišspręsta. Tam tikrais bendrais principais (pavyzdžiui, pagal bos priemonių viršenybės prieš baudžiamąsias priemones principo), šioms teisės normų sistemoms svarbiomis nuostatomis galėtų būti įtvirtinamos jų sąsajos ir tarpusavio sistema. 11.1.Vienas iš svarbių šio klausimo aspektų - specializuoti pareigūnai. Ši Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra įtvirtinta teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, policijos pareigūnų, kitų specialistų specializacija nepilnamečių padarytiems teisės pažeidimams nagrinėti. Vykdant tris Vyriausybės patvirtintas Nepilnamečių justicijos programas buvo kryptingai siekiama, kad atsirastų specializuoti darbui su vaikais policijos pareigūnai, prokurorai, teisėjai. Ilgainiui įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose šie pareigūnai, dirbantys su nepilnamečiais, buvo išskirti. Tačiau tai neužtikrino pareigūnų, dirbančių su vaikais, pažeidusiais teisę (taip pat ir nukentėjusiais nuo teisės pažeidimų) specializacijos sistemiškumo ir pastovumo. Šiuo metu Lietuvos policijoje vykdant struktūrines reformas nepilnamečių reikalų policijos pareigūnų neliko. Specializuoti pareigūnai aktualūs visoms trims minėtoms sistemoms, į kurias patenka vaikas, pažeidęs teisę. Su jais susiduria ir vaikai, nukentėję nuo nusikaltimų ar administracinių teisės pažeidimų. Todėl svarbu įstatyme įtvirtinti pareigūnų, dirbančių su teisę pažeidusiais vaikais, specializaciją. 11.2. Antra, Lietuvoje šiuo metu nėra nuoseklios sistemos, užtikrinančios socialinio darbuotojo, psichologo, vaiko teisių apsaugos ar kito specialisto dalyvavimą teisę pažeidusio vaiko procese: baudžiamajame, administraciniame ar minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės skyrimo ir vykdymo proceso metu. Šiuo metu numatytas specialistų dalyvavimas konkrečiuose procesiniuose veiksmuose ar teisminio nagrinėjimo metu. Tokiu būdu suteikiama tik epizodinė pagalba ir parama nepilnamečiui, dažnai formali, tačiau neužtikrinamas nepilnamečio „lydėjimas“ per visą procesą, įsigilinimas į konkretų atvejį, informacijos apie jo socialines ir kitas gyvenimo aplinkybes surinkimas ir pateikimas, taip pat tos informacijos ir pagalbos perimamumas nepilnamečiui keliaujant per proceso stadijas bei skirtingas įstaigas. Įstatymo projekte nustatant pagalbos organizavimo vaikui modelį, svarbu, kad jis apimtų, būtų tinkamas ir prieinamas ir vaikams, pažeidusiems teisę, jame numatomos socialinės paslaugos butų teikiamos, kai sprendžiamas nepilnamečių vienokios ar kitokios atsakomybės ar jos realizavimo klausimas. 11.3. Trečia, svarstytina, koks bus Įstatymo projekte numatytos pagalbos teikimo sistemos santykis su vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros sistema. Šiuo metu pastaroji sistema priskiriama švietimo sričiai, tačiau akivaizdu, jog, atsižvelgiant į minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių skyrimo pagrindus, tikslą, uždavinius, įtvirtintus Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme, į šios sistemos akiratį patenkantiems vaikams švietimo pagalba nėra pirmaeilė, kurios jiems pirmiausia ir labiausiai reikia. Tai - kompleksinė, bet labiausiai - socialinės ar psichologinės pagalbos teikimo vaikui sritis. Daugelyje Europos valstybių vaikai, nesulaukę baudžiamosios atsakomybės amžiaus, padarę nusikalstamą veiką, patenka būtent į socialinės apsaugos sistemą. Pagal 2017 m. rugsėjo 1 d. įsigaliosiančius Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimus minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių vadyba savivaldybėse užsiims tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriai. Todėl svarstytina, ar pats pagalbos teikimo mechanizmas, atvejo vadyba / koordinavimas neturėtų būti tas pats (toks pats), kaip ir planuojamas diegti šiuo Įstatymo projektu. Tokiu būdu būtų išvengta paraleliai vykstančių kelių atvejų vadybos, susijusių su tuo pačiu vaiku, visapusiškiau įvertinta vaiko situacija, nesidubliuotų savivaldybės ir kitų su vaiku dirbančių darbuotojų funkcijos ir pan.													Atsižvelgti
11.				Lietuvos teisės institutas																*				Apibendrinant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projekto nuostatų vertinimą darytina išvada, kad toks Įstatymo projektas su dabartiniu pavadinimu ir turiniu neatitinka šiuolaikinių vaiko gerovės užtikrinimo realijų, didžiąją dalį jo nuostatų sudaro nebeaktualios senojo įstatymo nuostatos ir jame numatoma per mažai naujovių ir kertinių sisteminių nuostatų, kurios leistų iš esmės pakeisti ir pagerinti vaiko gerovės užtikrinimo sistemą Lietuvoje, padidinti atskirų institucijų ir darbuotojų veiklos kokybę. Taisant Įstatymo projektą būtina sisteminiu požiūriu persvarstyti nuostatų turinį, taip pat kardinaliai pertvarkyti jo struktūrą ir laikytis teisinės technikos taisyklių.													Pritarti
12.				Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija																*				Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. teigia: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Šeima yra pagrindas, bet ne vaikas ir ne vaiko teisių apsaugos tarnyba (VTAT). Jei pagrindas yra šeima, tai valstybės institucijų pirminė pareiga yra padėti šeimai vykdyti savo funkcijas, o ne perimti rūpinimąsi vaiku iš šeimos. Įstatymo projektu, akcentuojant vienų šeimos narių teises prieš kitų teises, šeima skaidoma į sudėtines dalis. Taip didinamos valstybės ir kitų asmenų galimybės kištis į šeimą, dėl ko įtampa ir smurto galimybė šeimos gyvenime dar padidėja. Spręsti, kaip šeima turi elgtis, kas vaikui geriau, turėtų tik didelę kompetenciją šeimos klausimais turintys darbuotojai kartu su šeima ir paimti vaiką iš šeimos tik tada, kai realiai išnaudojamos visos pagalbos šeimai galimybės. Įstatymo projektas teikiamas neišanalizavus, kodėl neveikia dabartinė sistema. Kokią problemą juo stengiamasi išspręsti? Jei sprendžiamas smurto prieš vaikus klausimas, visai neanalizuojama situacija, dėl ko suaugę smurtauja prieš vaikus kitose šalyse, dėl ko smurtauja Lietuvoje. Jei pripažintume mokslininkų išvadas, kad agresyviai besielgiantys žmonės taip daro iš pykčio jausmo, jautimosi atstumtais, nesaugiais, baikščiais, pažeidžiamais, tai susiduriame su rizika, kad spręsdami smurto klausimą instituciniu smurtu (didesniu VTAT ir visų aplinkinių kišimusi), tik pabloginame situaciją. Priešingai, turėtume galvoti, kaip suteikti pagalbą, plėsti paslaugų galimybes draugišku šeimai būdu. Įstatymo projektas kuria naują sistemą neišbandžius, kaip ji veiks - o juk jau turime gražios patirties, kai įstatymai kuriami išmėginus pilotinius projektus keliose savivaldybėse (taip buvo su paramos socialiai remtiniems asmenims įstatymu, su integralia pagalba slaugos reikalingiems žmonėms namuose). Kokias problemas sukurs, o kokias išspręs VTAT centralizavimas? - pilotiniai projektai tokius dalykus padėtų atskleisti, jei būtų lydimi analitinės stebėsenos.													Atsižvelgti
13.				Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija																*				Įstatymo projekte nenurodyta, kur tėvai galėtų kreiptis manydami, jog buvo neteisingai apkaltinti vaiko teisių pažeidimu, iš jų neteisingai buvo paimtas vaikas (vaikai); taip pat kur galėtų kreiptis vaikas, jei jis mano, kad VTAT pažeidė jo teises. Įstatymo projekte neužtikrinama, kad VTAT vaiko paėmimo metu nesmurtaus prieš tėvus (kas šiuo metu vis dar pasitaiko). Tikimės, kad Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos pateikta nuomonė prisidės prie Įstatymo tobulinimo ir šeimų gerovės Lietuvoje didinimo.													Pritarti
14.				Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija (toliau - VTAS vadovų asociacija)																				Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) vadovų asociacija (toliau - Asociacija), susipažinusi su Jūsų 2017-02-24 raštu Nr. S-2017-1756 teikia nuomonę dėl  LR Vaiko teisių apsaugos įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto ir jo lydimųjų teisės aktų projektų Nr. XIIIP-354 – XIIIP-360: Dėl LR Vaiko teisių apsaugos įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto: detali nuomonė pateikta priede, atskiroje lentelėje (žr. priedą). Manytina, kad  Projektas neatitinka Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatų, jame įtvirtintų teisėkūros principų, Projektu įtvirtinamos teisės normos nedera tarpusavyje, konkuruoja su kitais teisės aktais, teisės normų turinys dėstomas neaiškiai. PRIEDAS: Pastabos ir pasiūlymai dėl LR VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMO NR. I-1234 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO: VTAPĮ straipsnis                                                Pastabos ir pasiūlymai													Pritarti
15.				Asociacija prieš tėvų atstūmimą																*				Lygiavertė tėvystė - vaikų psichologinio stabilumo pagrindas Asociacija Prieš Tėvų Atstūmimą (APTA), kurios nariai yra mamos, tėvai, seneliai ir kiti artimi vaiko giminaičiai, po vaiko tėvų skyrybų patiriantys didžiulius sunkumus, siekiant jų vaikų teisės, yra pažeidžiamos dėl jų psichologinio žalojimo iš kito tėvo pusės, reiškia didžiulį susirūpinimą dėl vaiko teisių apsaugos padėties Lietuvoje ir tikisi, jog tėvų atstūmimas (TA) taip pat bus įtrauktas į psichologinio (emocinio) smurto prieš vaikus sąvoką. Tėvų atstūmimas bei šio proceso pasekmė - Tėvų Atstūmimas Sindromas -nieko bendro neturi su vieno iš tėvų atskyrimo dėl svarbių ir faktais įrodomų aplinkybių (vaiko žalojimo, apleidimo ir nesirūpinimo, dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės ir kt.). Apie tokį pasireiškiantį psichologinį smurtą prieš vaikus Lietuvoje nekalbama arba jis menkinamas ir nepripažįstamas, arba net prilyginamas „pseudoteorijai“. Apmaudu, jog dabartinės LRS narės D. Šakalienės (buv. žmogaus teisių ekspertės) viešai žiniasklaidoje išsakytos ne tik įžeidžiančios, bet ir, mūsų nuomone, klaidingos nuostatos ir tvirtinimai savo vaikus praradusių ir tėvų atstūmimą patiriančių visų (kitų) tėvų atžvilgiu, nepaneigti iki šiol, nors ji APTA-i žadėjo tai padaryti dar iki 2016 metų Seimo rinkimų. Pateikdama galimai tendencingai atrinktą informaciją arba interpretavimą, įtakojo neigiamos nuomonės formavimą apie tėvų atstūmimą patiriančius tėvus, mamas bei kitus vaiko artimus giminaičius, išvedant paralelę tarp tėvų atstūmimo ir pedofilų, disproporcijas tarp vyrų (tėvų) ir moterų (motinų) smurto. Tokiomis įžvalgomis ir „ekspertinėmis“ išvadomis dabar paranku vadovautis motinoms/tėvams, kurie po skyrybų ir toliau manipuliuoja vaikais. Taip pat galimai ir VTAT, kurios žinomo asmens pasisakymus laiko savo darbo gairėmis. Tuo tarpu į tėvų atstūmimo „smagratį“ patekę tėvai toliau nepgrįstai yra eliminuojami iš vaikų gyvenimo. P.D. Šakalienė turėjo ir vis dar turi didelę įtaką LR vaikų teisių įstatymų formavime, tačiau mums kelia abejonių jos tendencingas požiūris į tėvų atstūmimą, kaip reiškinį, ir mes turime pagrindo abejoti jos kompetencija šioje srityje ( žiūrėti priedus). Jungtinių tautų vaiko teisių Konvencija numato, jog vaikas turi teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas. Lietuvos CK numato, jog vaikas turi teisę su jais netrukdomai bendrauti. Ši prigimtinė vaiko teisė yra pirmiausia pažeidžiama, jeigu vaikas sąmoningai nuteikinėjamas prieš kitą tėvą ir jam vystomas ar išsivysto Tėvų Atstūmimo Sindromas – elgesys, kai vaikas be jokio realaus pagrindo visiškai atmeta savo skyrium gyvenantį tėvą, jo bijo, vengia, niekina ir net nekenčia. Be realios priežasties, o vien todėl, kad, būdamas jį auginančio tėvo (dažniausiai Lietuvoje tai yra vaiko mama) įtakoje, perima jo/jos elgesio su skyrium gyvenančiu tėvu modelį ir jausmus (psichologijoje tai žinoma kaip folie à deux). Tarptautiniai ir Lietuvos įstatymai, turintys užtikrinti nenutrūkstamą vaiko ir jo tėvų bendravimą, yra priimti ne šiaip sau, o remiantis moksliniais tyrimais įrodytais vaiko raidos ypatumais. Normaliam vaiko vystymuisi jam būtinas meilės, supratimo bei saugumo jausmas, kurį gali suteikti žinojimas, kad vaikas yra mylimas ir juo rūpinamasi abiejų jo tėvų, nežiūrint jų gyvenamos vietos. Vakarų valstybių psichologų supratimu, daugiau, nei trims menesiams nutraukus vaiko nuolatinį pastovų bendravimą su vienu iš tėvų, sutrinka sveiko prieraišumo vystymasis, o po dar ilgesnio laikotarpio jis gali tapti praktiškai neatstatomu. Žinant, jog daugiau, kaip pusė Lietuvos vaikų yra išsiskyrusių šeimų vaikai ir gyvena su vienu iš tėvų, suprantama, jog skyrium gyvenantį vaiko tėvą/motiną pakeičia patėvis ar pamotė. Gerai, jei viskas klostosi sėkmingai, tačiau Vakarų valstybių atliktų tyrimų statistika (Lietuvoje tokios rasti nepavyko) rodo, jog: be tėvo augantys vaikai 5 kartus dažniau tampa fizinio ir psichologinio smurto aukomis, tokie vaikai nuo patėvių smurto kenčia iki 70 kartų dažniau, nei nuo biologinių tėvų (Rebecca O`Neill„ Šeimų be tėvo poveikis suaugusiems, vaikams ir visuomenei“, CIVITAS (Institute for the study of civil society), 2002 m.). Visas tyrimas http://atstumimosindromas.info/seima-tevo-ir-pasekmes-vaikui/. Pastaruoju metu skaudūs vaikų žalojimo ir net nužudymo Lietuvoje atvejai, deja, tai patvirtina. Po skyrybų be jokios oficialiai įrodomos priežasties nutraukus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą, vaikas nebetenka atramos. Jam nelieka galimybės pasisakyti skyrium gyvenančiam tėvui apie jo baimes, skausmą, nerimą ir pan. Taip pat ir apie tai, jei jis yra skriaudžiamas ir/ar kitaip žalojamas. Nuolatinis ir pastovus vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimas yra kliuvinys vaiko skriaudimui, nes sudaro realią galimybę smurto išaiškėjimui. Vaikas visada žinotų, jog yra dar ir kitas iš tėvų, kuris gali jį apginti ir juo pasirūpinti. Lietuvos teismų praktika, kai skyrium gyvenantis tėvas gauna galimybę bendrauti su savo skyrium gyvenančiais vaikais vos du savaitgalius (t.y. 2-4 dienas) per mėnesį, yra netoleruotina, nes ji diskriminuoja vyrus-tėvus ir pažeidžia LR CK, kuris garantuoja maksimalų bendravimą su skyrium gyvenančiais vaikais. Taip pat pažeidžia vaiko teises. Beje, vaiko teisės į bendravimą su skyrium gyvenančiu savo tėvu labai dažnai pažeidžiamos, teisininkams priimant sprendimą, remiantis tuo, kas „geriausia vaiko interesams“. Dažniausiai pamirštant rekomendacijas, jog toks sprendimas privalo būti motyvuotas įrodymais, kas konkretaus vaiko interesams yra geriausia. Ko dažniausiai nepadaroma (plačiau apie tai: https://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/edukologijos/Vaiko_teisiu_konvencijos_igyvendinimo_vadovas.pdf). Į konfliktiškų skyrybų verpetą pakliuvęs vaikas išgyvena didžiulį stresą, yra įtraukiamas į suaugusiųjų „varžytines“ būtent dėl jo ir dėl įtakos jam (kitais žodžiais tariant, patiria tėvų atstūmimą). Svarstant LR Civilinio Kodekso pataisas, LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga atkreipė dėmesį, jog vaiko bendravimo su skyrium gyvenčiau tėvu/motina ir teisės į šeimos ryšius pažeidimas (kai trukdoma antrajam iš tėvų dalyvauti vaiko auklėjime ir bendrauti su juo) neretai nelaikomas vaiko teisių pažeidimu, už kurį turėtų būti taikoma teisinė atsakomybė). Norint apsaugoti vaiką nuo tokios situacijos, APTA narių nuomone, privalu pasiekti, jog toks vieno iš tėvų elgesys, pažeidžiant vaiko teises ir antrojo iš tėvų teises į šeimos ryšius po santuokos nutraukimo ( kitaip sakant, tėvų atstūmimas), būtų teisingai įvardijamas kaip psichologinis – emocinis vaiko žalojimas ne vien LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, bet ir valstybės mastu ir kad už tai piktnaudžiaujantys tėvo pareigomis susilauktų konkrečios atsakomybės. Kaip tai jau daroma daugelyje Vakarų valstybių. Nors LT įstatymai numato administracinę atsakomybę už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams (ATKP 181 str. 1 dalys) ir baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis, arba kai prieš vaiką naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, tačiau iki šiol nei viena motina ar tėvas realiai nėra nubaustas už vaikų psichologinį žalojimą. Tą patį galima pasakyti ir apie neteisėtą vaikų išvežimą į užsienį. Iki šiol galiojanti tvarka leido piktnaudžiauti savo teisėmis motinoms/tėvams (su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaikų gyvenamoji vieta), be kito tėvo sutikimo ne tik keisti vaikų gyvenamąją vietą, bet išvežti juos visam laikui į užsienį. Lietuvoje likę tėvai praktiškai praranda ne tik fizinį, bet ir emocinį ryšį su išvežtais vaikais. Antstoliams nesunku užtikrinti, kad užsienyje gyvenanti motina gautų alimentus iš Lietuvoje likusio tėvo, bet jie nepajėgūs užtikrinti tėvo bendravimo teisės su vaikais. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais, kurie gyvena užsienyje, tampa praktiškai neįgyvendinamas, nes antstoliai tokius teismo sprendimus atsisako vykdyti, motyvuodami tuo, kad tai ne jų sprendimų vykdymo teritorija. 2013.10.04 dieną APTA kartu su LR Seimo nare p. R. Šalaševičiūtė surengė tarptautinę konferenciją: "Lygiavertė tėvystė po skyrybų - vaikų psichologinio stabilumo pagrindas. Teisiniai ir psichologiniai aspektai." Deja, mūsų iniciatyvos ir rezoliucija taip ir liko tik popieriuje. Tikimės, kad dabar, svarstant naująjį LR Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta įstatymą, bus atsižvelgta į mūsų anksčiau pateiktus pasiūlymus dėl įstatymo pataisų, susijusių su vaikų ir tėvų teisėmis LR Civilinio Kodekso pataisos dėl bendravimo su vaikais po skyrybų, bei lygiavertės tėvystės, priimti 2016 m. birželio mėnesį, yra mažas žingsnelis apsaugoti vaikus nuo konfliktiškų skyrybų pasekmių, jiems sukeliant emocinį sąmyšį ir „amputuojant“ iš jų gyvenimo skyrium gyvenantį tėvą – dažniausiai vaiko tėtį. Tačiau tos pataisos – dar nepakankamas įrankis tėvų atstūmimui pažaboti. Tam reikalinga skirti reikiamų resursų VTAT darbuotojų, teisininkų supažindinimui su tėvų atstūmimo problematika ir jos geriausiais pasaulinio lygio sprendimo būdais. Būtina vaikų prieraišumo vystymosi svarbą, bei tėvų atstūmimo, kaip reiškinio, pagrindus dėstyti visose psichologijos, pedagogikos, teisės, socialinių mokslų specialistų rengimo įstaigose. Žinant skyrybų mastą Lietuvoje bei vaikų, kurių tėvai išsiskyrę skaičių, ilgiau delsti negalima. Raginame LR Seimą bei Vyriausybę, o taip pat VTAT, juristus bei psichologus nedelsiant imtis priemonių šios problemos pripažinimui ir sprendimui. „Rūpestis kiekvienu vaiku – tai valstybės prioritetas“ (prezidentė p. D. Grybauskaitė). Belieka tikėtis, jog taip pat bus valstybės pasirūpinta ir vaikais iš išsiskyrusių šeimų, kurie dėl tėvų atstūmimo padarinių negali bendrauti su jų skyrium gyvenančiu savo tėvu/motina. APTA pasiūlymai dėl įstatymo pataisų: 1. keisti LR Civilinio Kodekso nuostatas ir, vadovaujantis pažangių Europos ir pasaulio šalių praktika, įtvirtinti bendros (kooperatinės, jungtinės) tėvystės po skyrybų institutą, t.y. prezumpciją, jog po skyrybų vaikas turi dvi gyvenamąsias vietas ir praleidžia lygiai tiek pat laiko tiek su tėvu, tiek su motina, ar šis laikas skiriasi nežymiai. Ši prezumpcija užtikrina vaiko teises į abu tėvus, o tėvams – lygiavertę tėvytę. Vakarų valstybių tyrimais nustatyta, jog tokia bendravimo forma po skyrybų yra pati geriausia vaikui, po gyvenimo šeimoje. 2. pripažinti vieno iš tėvų vaiko nuteikinėjimą priešiskai skyrium gyvenančiam tėvui/motinai bei jų giminei be jokios konkrečios ir faktais įrodomos priežasties (tėvų atstūmimas) kaip vieną is psichologinio-emocinio vaiko žalojimo rūšių ir už tai taikyti realias nuobaudas pagal LT galiojančius įstatymus. 3. Reformuoti Vaiko teisių apsaugos tarnybas, nustatant jų darbo laiko grafikus 24 val. per parą. Įsteigti prie VTAT profesionalių psichologų etatus. Atsisakyti stereotipų vyrų (tėvų) atžvilgiu, išlaikant įstatymais garantuojamą abiejų vaiko tėvų lygybę ir lygiateisiškumą. 4. reglamentuoti mediaciją šeimos bylose, siekiant pirmiausia taikiai spręsti ginčus. 5. Tėvų atstūmimo atvejais įstatymiškai ir privalomai garantuoti vaiko tėvų psichologinį ištyrimą tikslu nustatyti jų psichologinę sveikatą, nustatant vaiko gyvenamą vietą bei bendravimo sąlygas su skyrium gyvenančiu tėvu/motina. 6. įsteigti specializuotus šeimos bylų teismus ar šeimos bylų skyrius ir/ar teismuose skirti specializuotus šeimos bylų teisėjus, turinčius bent jau teorinį supratimą apie konfliktiškų skyrybų pasekmes vaikams. 7. Organizuoti vaikų besilaukiančioms poroms ir/ar vienišoms moterims privalomus tėvystės kursus.													Atsižvelgti
16.				Asociacija prieš tėvų atstūmimą																*				Asociacija, įvertinusi pranešimus, šeimos teisinių santykių reguliavimą bei praktinį  įgyvendinimą, teikia šiuos konferencijos rezoliucijos papildymus: Ø Lietuvos Respublikos Seime, vietoj Vaiko gerovės parlamentinės grupės, įkurti nuolatinę Šeimos ir vaikų teisių gynimo komisiją; Ø Sukurti darbo grupę, kuri kompleksiškai ištirtų, kaip dabar egzistuojanti, iš esmės ydinga ir vaiko teises pažeidžianti “vieno tėvo” modelio sistema, turėtų būti reformuota Lietuvoje. Sukuriant prezumpcinę “dviejų tėvų” ir “dviejų namų” modelio sistemą, kurioje tėvams gyvenant atskirai, būtų preziumuojama, automatiškai nustatoma kintama/dviguba vaiko gyvenamoji vieta su abiem tėvais ir realiai užtikrinamas motinos ir tėvo lygiavertis ir nuolatinis dalyvavimas vaiko gyvenime ir auklėjime. Šioje grupėje turėtų dalyvauti įvairių institucijų specialistai (teisininkai, vaikų psichologai, vaiko apsaugos tarnybų darbuotojai, visuomenės atstovai). Grupė turėtų paruošti kompleksines įstatymų pataisas ir teisinį reguliavimą, kaip  reformuoti vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tvarką, ir parengti dvigubos/kintamos vaiko gyvenamosios vietos nustatymui būtinus naujus teisės aktus ir egzistuojančių teisės aktų pakeitimus; Ø Inicijuoti 2003 m. Strasbūre pasirašytos Europos Sąjungos Konvencijos dėl bendravimo su vaiku (Convention on Contact concerning Children, Strasbourg, 15.V.2003) pasirašymą ir ratifikavimą; Ø Būtina įkurti Šeimos mediacijos centrus, kuriuose dirbtų profesionalūs mediatoriai, psichologai, teisininkai, numatant konkrečias centrų funkcijas, besiskiriantiems tėvams ir jų vaikams teikiama  psichologinę pagalbą turi būti prieinama ir nemokama;  Ø Papildyti LR teisės aktus ir įteisinti tėvų atstūmimą ir kontaktų su kitu tėvu, o taip pat ir šeimos nariais blokavimą, kaip psichologinę prievartą vaiko atžvilgiu  ir neteisėtą bei įstatymiškai baudžiamą veiką, už kurią būtų numatyta reali civilinė (neturtinės žalos atlyginimo) ir baudžiamoji atsakomybė. Nustatyti metodikas dėl tėvų atstūmimo veikos nustatymo ir vertinimo. Siūlyti vaikų teisių institucijoms organizuoti mokymus dėl tėvų atstūmimo nustatymo, numatyti prevencijos būdus. Taip pat siūlyti įsteigti profesionalių psichologų etatus vaikų teisių institucijose ar šias funkcijas pavesti Šeimos mediacijos centrams. Keisti teisės aktus ir įtvirtinti reikalavimus psichologams, esantiems teismo ekspertų sąraše, specializuotis tėvų atstūmimo nustatyme. Ø Ypatingai svarbi problema Lietuvoje yra realus teismo sprendimų įgyvendinimas neturtinio pobūdžio bylose, užtikrinant vaiko bendravimą su abiem tėvais ir giminaičiais. Būtina tobulinti neturtinio pobūdžio sprendimų vykdymą, numatant realias ir neišvengiamas bausmes  už kliudymą bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina ir Baudžiamajame kodekse numatyti atsakomybę (baudas, viešuosius darbus, tėvų valdžios apribojimus,  kt.) už tėvų atstūmimo veiką, kuri pripažįstama kaip psichologinė prievarta vaiko atžvilgiu.  Siūlytina vadovautis pažangių valstybių praktika, vykdant teismų sprendimus, susijusius dėl bendravimo su vaikais.^2 Taip pat keisti sprendimų vykdymo instrukciją bei pašalinti bet kokias interpretacijas, nustatant, jog esant poreikiui psichologas dalyvauja tiek vaiko perdavimo dėl sprendimų,  tiek dėl gyvenamosios vietos nustatymo, tiek dėl bendravimo tvarkos vykdymo. Nepritarta, jog sprendimų vykdymas turėtų būti perduotas tik socialines funkcijas vykdančioms institucijoms (vaikų teisių gynimo institucijoms) ir antstolis vykdymo procese nedalyvautų. Įtvirtinti, jog pagal grafiką vienas ar keli antstoliai esant poreikiui savaitgaliais atlieka vykdymo funkcijas tam tikroje teritorijoje dėl neturtinio pobūdžio sprendimų, susijusių dėl bendravimo su vaikais vykdymo. Ø Keisti CK ir įtvirtinti įstatyminę asmens, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, pareigą skatinti vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) ir giminaičiais. Ø Teisės aktais įtvirtinti draudimą išvežti vaiką visam laikui gyventi į užsienio valstybę be kito tėvo sutikimo ar teismo leidimo. Už neteisėtą vaiko(-ų) išvežimą numatyti baudžiamąją atsakomybę (vaiko grobimas) Ø Siūlome įstatymais reglamentuoti skyrybų bylų, kuriose būtina išspręsti nepilnamečių vaikų likimus, sprendimo terminą iki šešių savaičių, atsižvelgiant į vaikų prieraišumo vystymosi psichologinius aspektus.													Atsižvelgti
17.				Lietuvos žmogaus teisių asociacija																*				Lietuvos žmogaus teisių asociacija (LŽTA) teikia savo pastabas dėl esminių nuostatų vaiko teisių apsaugos srityje: 1. LŽTA nuostatos grindžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose (Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas bei kt.) įtvirtintais principais. LŽTA netoleruoja jokio smurto, įskaitant smurtą šeimoje. LŽTA taip pat netoleruoja bet kokių valstybės institucijų veiksmų varžant tėvų teises ir laisves, įskaitant tėvų pirmumo teisę parinkti savo vaikams mokymą (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 23 str. 3 dalis). 2. Šios nuostatos suponuoja išvadą, kad palankiausia aplinka vaikui augti ir vystytis yra biologinių tėvų šeimoje. 3. Atsirandančios išimtys, dėl kurių susidaro vaikui gyventi netinkama aplinka (kelianti grėsmę jo sveikatai ir gyvybei), nepateisina valstybės mėginimų įstatymais ir teisės aktais visuotinai riboti šeimos gyvenimo privatumą ir tėvų teisę rūpintis vaikų doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus (LR Konstitucijos 26 str.). 4. Siekiant gerinti sąlygas aplinkos, kurioje vaikas auga ir vystosi, būtina visapusiškai remti šeimos institutą, pirmiausia teikiant paslaugas vaikui ir jo tėvams šeimoje, kad pastarieji gebėtų vykdyti savo pareigas ir neperkeltų šių pareigų valstybei. 5. Siekiant apsaugoti vaikus nuo smurto, valstybė pirm iausia turi pareigą mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, įstatymais riboti alkoholio ir kitokių psichotropinių medžiagų prieinam um ą ir vartojimą, viešąją sm urto propagandą (žiniasklaida, kino produkcija, pramogų kultūra ir kt.), taip siekdama užtikrinti tinkamą vaiko dorovinio auklėjimo aplinką šeimoje. 6. Kova su smurtu (įskaitant smurtą artimoje aplinkoje) turi būti koordinuojam atarpžinybiniu lygm eniu. Tačiau žmogaus teisių požiūriu neleistina, kad valstybės institucijų veiksmai rūpinantis vaiko saugum u ir jo gerove keltų nepagrįstą grėsmę vaiko tėvams ir šeimai. 7. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (VTAPĮ) privalo suteikti reikiamus įgaliojim us vaiko teisių apsaugos institucijoms. Tačiau šio įstatymo normos negali prieštarauti pagrindinės asmens teisėms ir laisvėms, kurias reglamentuoja tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai. O tai reiškia, kad m inėtas įstatym as negali suteikti teisės valstybės ir valdžios institucijoms be pagrindo kištis į šeimos santykius, riboti asmens gyvenimo privatumą ir tėvų teises. T. y. minėtu įstatymu negali būti sukuriamos teisinės kolizijos, kai vienų asmenų konstitucinės teisės ima neigti kitų asmenų konstitucines teises. 8. VTAPĮ turi būti įtvirtintos ne tik vaiko teisės, bet ir pareigos (pareiga mokytis, gerbti tėvus ir kt.), priešingu atveju būtų paneigta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. nuostata (vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą) ir pažeista asmens teisių ir pareigų vienovė.													Atsižvelgti
18.				Vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) vadovų asociacija,																*				Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui nuomonė DĖL VAIKO TEISIŲ APSAUGOS SISTEMOS PERTVARKYMO (toliau -Pertvarka). Asociacijos narių nuomone, galima pertvarka turėtų ir teigiamų ir neigiamų momentų. Teigiama tai, kad galimai būtų: 1. suformuota vieninga ir aiški Vaiko teisių apsaugos sistema Lietuvoje; 2. išgrynintos Vaiko teisių apsaugos skyrių (toliau - VTAS) funkcijos, aiškiai apibrėžtos veiklos ribos, atskiriančios VTAS veiklą nuo socialinių darbuotojų veiklos, būtų atsisakyta perteklinių, nebūdingų VTAS funkcijų; 3. Vienoda apmokėjimo už darbą sistema; 4. Sustiprėtų VTAS savarankiškumas, nes sprendimų priėmimo neįtakotų savivaldybių administracijų direktoriai, savivaldos politikai; 5. Vieninga dokumentacijos vedimo, dokumentų archyvavimo tvarka. Neigiama tai, kad: 1. Ketinimus nustatyti VTAS pavaldumą Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Asociacija vertina neigiamai. Tai neduotų jokios naudos, kadangi tai neturės jokios teigiamos įtakos Vaiko teisių apsaugos sistemos efektyvumui, pagalbos vaikui ir šeimai kokybei ar kitų pranašumų. Priešingai, manome, kad tai įneštų į Vaiko teisių apsaugos sistemą visišką destrukciją, neduotų norimo efekto. Manome, kad, jei valstybė mato vaiko teisių apsaugą kaip prioritetinę sritį, savivaldybių Vaiko skyrių pavaldumą nustačius minėtai tarnybai, ji turėtų būti pavaldi LR Vyriausybei. Dabartinė situacija susidarė ir dėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neveiklumo: vangiai keičiamos pasenusios tvarkos, įstatymai, kliudantys VTAS darbo efektyvumui, nepakankamai bendradarbiaujama su savivaldybėmis, Vaiko teisių apsaugos skyriais, ne visuomet įsiklausoma į praktikų nuomonę. Kaip pavyzdys galėtų būti ministerijos 2017-01-17 prašymas savivaldybių direktoriams skubiai pateikti informaciją dėl papildomų pareigybių skaičiaus Vaiko teisių apsaugos skyriuje įsteigimo ir jų išlaikymui reikalingų lėšų poreikio, jeigu teisės aktuose būtų įtvirtinta nuostata dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbo organizavimo visa parą, savaitgaliais ir švenčių dienomis. Neturime duomenų, kad per beveik du mėnesius kas nors šiuo klausimu būtų nuveikta. Tuo tarpu apskričių policijos pareigūnai vyksta į savivaldybes ir “spaudžia” savivaldybių vadovus užtikrinti VTAS darbuotojų budėjimą su esamais resursais. 2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Asociacijos žiniomis, dėl galimos Pertvarkos nepradėjusi pokalbių, konsultacijų su savivaldybių vadovais, todėl lieka neaišku: 2.1. ar išėmus VTAS iš savivaldos, savivaldybėse bus suformuoti kiti padaliniai ( įsteigtos naujos VTAS specialistų pareigybės), kurie bus atsakingi už atvejų vadybą, koordinavimą, kaip tai atsilieptų pagalbos vaikui ir šeimai kokybei, kitų LR Vaiko teisių apsaugos įstatymo projekte numatytų funkcijų vykdymą. 2.2.ar savivaldybės paliks VTAS už savivaldybių lėšas nupirktus kompiuterius, kitą darbui būtiną techniką, garantuos patalpas, garažus, kaip bus sprendžiamas vairuotojų klausimas, kitos problemos. Asociacijos nuomone, būtent teisės aktų projektų, numatančių savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyrių centralizaciją rengėjai privalo atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, t.y., nustatyti numatomo teisinio reguliavimo teigiamas ir neigiamas pasekmes, o ne VTAS turėtų patys daryti prielaidas, bandyti įsivaizduoti galimos centralizacijos privalumus. Manome, kad centralizavimas neturės įtakos specialistų kompetencijai, požiūriui į darbą, negarantuos, kad psichozės, galimai sukeltos dėl besaikio alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimo veikiamas asmuo, nepadarys naujų nusikaltimų prieš vaikus, o atskiras Vaiko teisių apsaugos specialistas ar socialinis darbuotojas padarys viską, kas nuo jo priklauso, kad nekiltų grėsmė vaikų saugumui. Manome, kad sprendimas centralizuoti Vaiko teisių apsaugos sistemą turėtų būti išdiskutuotas su praktikais, bei vykti etapais.													Atsižvelgti
19.				Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija, 2017-03-24 G-2017-3738																*				Siūlomame įstatymo projekte yra visiškas neatitikimas tarp įstatymo pavadinimo ir jo turinio. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas turi apimti visas vaiko teisių apsaugos sritis. Tuo tarpu siūlomajame projekte akcentuojama tiktai socialinė sfera ir remiantis kova su smurtu šioje srityje išskiriamas vienintelis prioritetas- vaiko paėmimas iš šeimos ir pagalbos organizavimas šiam tikslui. Tokia projekto struktūra ir turinys prieštarauja JT Vaiko teisių konvensijos vienai iš pagrindinių nuostatų, jog šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba. Būtent reikiamos šeimai apsaugos ir pagalbos reglamentavimo šiame projekte ir pasigendama. Nežiūrint to, kad LR Seime planuojama svarstyti ir priimti šeimos stiprinimo įstatymą, šeimos apsaugos ir paramos įstatyminis reguliavimas šiame įstatyme yra būtinas, nes ryšio su prigimtine šeima nutraukimas sukelia didžiulę žalą vaiko raidai, sveikatai ir gerovei. Tokį vaiko iš šeimos paėmimo mechanizmą, kuriame būtinai dalyvauja policija, kaip nurodyta 43 ir 44 projekto straipsniuose, galima prilyginti nepateisinamai institucinio smurto formai. Yra nemažai pastarųjų metų mokslinių studijų, kuriose atskleidžiama.kad patyrusioje paėmimą iš biologinės šeimos vaikų grupėje yra dešimteriopai padidėjęs psichikos susirgimų ir savižudybių lygis. Tokios situacijos auginimas Lietuvoje, pirmaujančioje savižudybių ir nelaimingų vaikų skaičiais ES blogaja prasme, yra visiškai nepateisinamas. Beje, ir policijos atstovai savo dalyvavimą paimant vaiką visais atvejais vertina neigiamai, todėl policijos departamentas prie LR VRM siūlo, paimant vaiką iš šeimos, policijai dalyvauti tiktai kai, paimant vaiką iš šeimos, kyla grėsmė vaiko sveikatai ir gyvybei.             Įstatymo projektas neapima vaiko teisių apsaugos nei sveikatos, nei švietimo, nei specialiųjų apsaugos priemonių, pagrįstų nepilnamečių justicija sričių, yra deklaratyvus, turintis gausybę poįstatyminių teisės aktų pozicijų. Pagal savo struktūrą ir apimtį įstatymo  projektas vadintinas antismurtiniu arba nemušimo įstatymo projektu.             Siūlomo įstatymo projektas yra sulaukęs labai išsamios LR Seimo kanceliarijos teisės departamento analizės ir daugybės išvadų, kurios yra esminės, daug kur besiremiančios ir dabar galiojančiu vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu. Būtina į visas jas atsižvelgti ir taisyti šį įstatymo projektą.             Atsižvelgiant į valstybinių institucijų ir visuomeninių organizacijų pateiktas pastabas, būtina šį projektą tobulinti iš esmės. Vaiko paėmimas iš šeimos šiame įstatyme, kaip paskutinė ir kraštutinė sankcionuota priemonė, turi būti taip reglamentuotas, kad neliktų vietos bet kokioms laisvoms interpretacijoms. Šeimos pasitaisymo vienų metų terminas diskutuotinas, nes, priklausomai nuo situacijos, jis gali būti ir trumpesnis, ir viršijantis metus. Svarstytinos atvejo vadybininko ir atvejo vadybos sąvokos bei jų turinys, o taip pat veiklos atsakomybės perkėlimas nevyriausybinėms organizacijoms.             Aplamai pristatomos įstatymo projekte pozicijos yra išdėstytos šiuo metu galiojančiuose Lietuvos įstatymuose, išskyrus nebent smurto sąvokų suskirstymą. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo keitimas buvo visiškai nereikalingas. Atskirose srityse iškilusių vaiko teisių apsaugos problemų teisinį reglamentavimą galima buvo išspręsti specialių įstatymų pagalba.													Atsižvelgti
20.				Lietuvos teisininkų sąjunga „Nuomonės“																*				Apibendrinant Vaiko teisių apsaugos pagrindų Įstatymo projekto vertinimą darytina išvada, kad Įstatymo projektas neatitinka teisėkūros principų, teisės technikos taisyklių. Pateikiame tik esmingesnio pobūdžio pastabas. Įstatymo projektas iš esmės orientuojamas ne į visų Lietuvoje šeimose gyvenančių vaikų gerovės užtikrinimą, o pagrinde tik į vaikus, patiriančius įvairių formų smurtą ir jų atskyrimo nuo šeimos mechanizmo įtvirtinimą. Valstybė, užtikrindama vaiko teisių apsaugą, turėtų daugiau dėmesio skirti ir į vaikus, pažeidusius teisę. Įstatymo projekte per mažai skiriama dėmesio visų Lietuvos vaikų gerovės užtikrinimui, šeimos instituto stiprinimui, tad Įstatymo projekto turinys turi būti iš esmės persvarstytas.													Atsižvelgti
21.				NVO vaikams konfederacija, 2017-04-05 G-2017-4339																*				Atsižvelgiant į tai, kad šiais metais tėvų nužudytų vaikų panaudojant žiaurų smurtą (7 mėnesių mergaitės ir 4-mečio berniuko) bylose teisėsaugos pareigūnams pritrūko kvalifikuoto ankstesnio ir esamo smurto prieš  vaikus įvertinimo, o taip pat 2017 m.kovo 27d. įvykusioje LRS savižudybių  ir smurto prevencijos komisijos bei LR Vaiko teisių kontrolieriaus įstaigos organizuotoje konferencijoje „ Ko reikia, kad vaiko teisės būtų užtikrintos“ dėl teisėsaugos atstovų pranešimuose išsakyto tyrėjų, prokurorų ir teisėjų specializacijos būtinumo, siūlome svarstomą LR Seime vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I- 234 pakeitimo įstatymo projektą papildyti straipsniu dėl teisėsaugos pareigūnų būtinos specializacijos vaikų teisenos praktikoje.             Tenka tik apgailestauti, kad šiuo metu galiojančio vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 1996 m. redakcijoje po priėmimo, buvęs 59 straipsnis, įtvirtinęs specializuotų teismų ir specialių teisėjų nuostatas, buvo nepagrįstai pakeistas.													Atsižvelgti
22.				Lietuvos Aukščiausias Teismas																*				Atsakydami į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2017 m. vasario 27 d. gautą Jūsų prašymą, pateikiame nuomonę (pastabas, pasiūlymus) dėl šių įstatymų projektų: Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 (toliau – Projektas Nr. 1), Civilinio kodekso 3.151, 3.153, 3.163, 3.172, 3.176, 3.182, 3.183, 3.209, 3.210, 3.211, 3.212, 3.217, 3.218, 3.219, 3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3.260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-356 (toliau – Projektas Nr. 2), Civilinio proceso kodekso 28, 282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-357 (toliau – Projektas Nr. 3), Socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493  2, 9, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-358 (toliau – Projektas Nr. 4).													Atsižvelgti.
23.				Lietuvos Aukščiausias Teismas																*				16. Pritariame Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadose dėl teikiamų įstatymų projektų pateiktoms pastaboms dėl esamų netikslumų, pasikartojimų, nukrypimo nuo teisės technikos ir panašaus pobūdžio trūkumų ir jų nekartojame. 17. Dėl kitų įstatymų projektų pastabų ir pasiūlymų neturime.													Pritarti.
24.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga																				Dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354
25.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga																N				39. Atkreiptinas dėmesys, jog galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnyje įtvirtintos drausmės ir auklėjimo poveikio priemonės, kurios gali būti taikomos vaikui, tarp jų ir mokykloje. Šių nuostatų nėra Įstatymo projekte. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti tikslinamos Įstatymo projekto nuostatos arba Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 59 straipsnio 5 dalies 7 punkto nuostatos, kuriose įtvirtintos nuorodos į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kaip teisės aktą, nustatantį drausmines auklėjimo priemones nepilnamečiui (mokiniui).													Atsižvelgti
26.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga																N				93.4. Apibrėžti Vyriausybės vaidmenį ir kompetenciją vaiko teisių apsaugos politikos formavimo ir įgyvendinimo srityje;													Pritarti
27.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga																N				93.15. Siūlytina svarstyti galimybę Įstatymo projekte reglamentuoti savivaldybių vaiko gerovės komisijų, mokyklų vaiko gerovės komisijų, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus veiklą. Pastebėtina, kad šiuo metu savivaldybių vaiko gerovės ir mokyklų vaiko gerovės komisijų veikla reglamentuota Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme, tačiau šių komisijų veikla yra susijusi ne tik su vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros klausimų svarstymu, o yra platesnė, nukreipta į vaikų gerovę.													Pritarti
28.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga																*				Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, susipažinusi su Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto prašymu, teikdama nuomonę dėl vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarkos, ją centralizuojant, norėtų pažymėti, kad pertvarkos sėkmė, centralizavimo pranašumai ir galimi reformuotos sistemos trūkumai didžiąja dalimi gali būti susiję su pačios pertvarkos esme ir numatytomis jos kryptimis, tinkamu pasirengimu įgyvendinti pertvarkos priemones ir jų įgyvendinimu. Tačiau manytina, kad institucinės sistemos pertvarka išspręstų centrinės, valstybės ir savivaldybių vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimą ir veiksmus koordinuojančios institucijos klausimą, aiškiai apibrėžtų institucijų uždavinius bei jų vietą valstybės institucijų sistemoje, būtų išvengta funkcijų dubliavimo, įtvirtintos konkrečios atsakomybės ribos, kt. Lietuvoje vaiko teisių apsaugos institucijų sistema laikoma suformuota ir esama institucinė sistemos sandara veikia pakankamai ilgą laiką, tačiau tenka pripažinti, kad esama sistema veikia neefektyviai ir neretais atvejais negeba apsaugoti, užtikrinti ar apginti konkretaus vaiko teisių ir (ar) jo interesų. Viena iš pagrindinių vaiko teisių apsaugos problemų - valstybės ir savivaldybių institucijų gebėjimai nustatyti (įžvelgti) vaiko teisių apsaugos problemas ir galimybės jas spręsti, skirtingas suteiktų įgaliojimų interpretavimas ir aiškinimas, taip pat ribotas gebėjimas pasinaudoti suteiktomis teisėmis ar kartais - vengimas įgyvendinti pavestas funkcijas. Ypač aktualios visų vaiko teisių apsaugos sistemą sudarančių institucijų funkcijų įgyvendinimo, veiklos darnos, koordinavimo ir bendradarbiavimo trūkumo problemos bei institucijų, kurioms vaiko teisių apsauga yra papildoma funkcija, formalus požiūris į vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą. Efektyviam bei realiam vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui yra būtina pasiekti, kad: · vykdomoji valdžia skirtų reikalingą dėmesį vaiko teisių apsaugai; · nuosekliai ir pilna apimtimi būtų įgyvendinamos numatytos priemonės, o priemonių įgyvendinimui skiriamas deramas finansavimas; · užtikrinama vieninga teisės aktų aiškinimo ir taikymo bei tų pačių klausimų sprendimų praktika; · būtų suformuota kvalifikuotų vaiko teisių apsaugos specialistų grandis; · būtų vykdomas nuoseklus ir nuolatinis priemonių įgyvendinimo ir jų veiksmingumo stebėjimas bei vertinimas. Teigtina, kad kalbant apie vaiko teisių užtikrinimo efektyvumą, didžiausias dėmesys tenka (turėtų tekti) arčiausiai vaiko ir jo šeimos esančiai institucinės sistemos grandžiai —savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyriams. Tenka pripažinti, kad daugelį metų nesikeičia pagrindinės priežastys, sąlygojančios vaiko teisių apsaugos problemas ir savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos nepakankamą efektyvumą, t.y.: · skirtinga tų pačių klausimų sprendimo praktika savivaldybėse; · nepakankama specialistų kvalifikacija; · dideli specialistų darbo krūviai; · metodinio vadovavimo trūkumas; · neproporcingas funkcijų ir galimybių jas įgyvendinti santykis; · nepakankamas specialistų skaičius ir finansavimas; · kitos. Apie aukščiau nurodytas vaiko teisių apsaugos institucijų veiklos efektyvumo problemas diskutuojama daugelį metų, buvo svarstomi įvairūs jų sprendimo būdai, pasirenkamos įvairios problemų sprendimo priemonės, tačiau padėtis iš esmės nesikeičia. Vienas iš pirmųjų žingsnių, būtinų sprendžiant vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos efektyvumo ir vaiko teisių apsaugos problemas, yra pirminės ir arčiausiai vaiko esančios bei privalančios būti grandies - savivaldybių teritorijose veikiančių vaiko teisių apsaugos skyrių stiprinimas: 1) priimant politinį sprendimą dėl vaiko teisių apsaugos skyrių pavaldumo, t.y. šių skyrių vietos vaiko teisių apsaugos sistemoje; 2) sudarant galimybes vaiko teisių apsaugos skyriams kompetentingai vykdyti pavestas funkcijas; 3) įtvirtinant vieningą vaiko teisių apsaugos skyrių struktūrą bei formuojant skyrius (parinkti specialistus), atsižvelgiant į jiems pavestas funkcijas (atstovauti vaiko teises teismuose, išklausyti vaiko nuomonę, teikti išvadas dėl ginčo ir kt.); 4) suformuojant savivaldybėse vienodą vaiko teisių apsaugos užtikrinimo pasibaigus savivaldybės administracijos darbo laikui ir darbo apmokėjimo vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojams už viršvalandžius, darbą ne darbo metu, poilsio ir švenčių dienomis, praktiką. 5) atskiriant vaikų ir jaunimo apsaugos funkcijas (kai kuriose savivaldybėse šias funkcijas vykdo VTAS); 6) išsamiau reglamentuojant atskirus vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo ir užtikrinimo apsektus; Siekiant veiksmingo savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos koordinavimo bei metodinio vadovavimo šiems skyriams, būtina stiprinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ši tarnyba turi atitikti paskirtį, kuri buvo numatytąją steigiant ir tapti „centrine vaiko institucija, kuri spręsdama vaiko ir šeimos problemas ne tik įgyvendintų vaiko gerovės stebėseną, analizuotų, koordinuotų įvairių žinybų šioje srityje veiksmus, teiktų metodinę pagalbą specialistams, bet ir turėtų realius veikimo svertus“. Kalbant apie institucinę pertvarką būtina pabrėžti, kad vaiko teisių apsaugos sistema negali būti sutapatinama su paslaugų vaikui ir šeimai teikimu ir šias paslaugas teikiančių institucijų sistema. Neabejotinai, paslaugų (švietimo, sveikatos priežiūros, socialinių ir kitų) plėtra ir jų kokybės užtikrinimas yra vienas iš vaiko teisių apsaugos užtikrinimo veiksnių ir garantų, tačiau svarbu suprasti, kad vaiko teisių apsaugos institucijos, įstaigos ir organizacijos, teikiančios paslaugas priklauso skirtingoms institucijų sistemoms. Tačiau manytina, jog stipri, nepriklausomas nuo kitų savivaldybės struktūrinių padalinių ir efektyviai veikianti vaiko teisių apsaugos institucijų grandis turėtų turėti teigiamą įtaką ir paslaugų, būtinų vaikui ir šeimai, plėtrai ir jų kokybės bei efektyvumo užtikrinimui. Centrinės vaiko teisių apsaugos institucijos santykio ir bendradarbiavimo su savivaldybėmis modelių galėtų būti įvairių. Pagal anksčiau teiktus Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos siūlymus, turėtų būti sukurta iš esmės nauja vaiko teisių apsaugos institucijų sistema - centrinė institucija (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) ir jos teritoriniai struktūriniai padaliniai (skyriai). Manyta, kad centrinė įstaiga turėtų vadovautis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintais nuostatais, įstaigai vadovautų socialinės apsaugos ir darbo ministro skiriamas ir jam tiesiogiai pavaldus direktorius. Vaiko teisių apsaugos įstaigos skyriai turėtų veikti jiems priskirtose teritorijose, jų skaičius ir veiklos teritorijos ribos sutaptų su savivaldybių skaičiumi ir ribomis (išlaikomas esamas savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių skaičių ir veiklos ribas apsprendžiantis principas). Siūlyta, kad teritoriniai įstaigos skyriai būtų pavaldūs ir atskaitingi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Valstybinės (centrinės) vaiko teisių apsaugos institucijos veikla apimtų valstybės politikos vaiko teisių apsaugos srityje užtikrinimo koordinavimą ir įgyvendinimą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos perduotų funkcijų, numatytų vaiko teisių apsaugos srities tarptautiniuose tiesės aktuose, vykdymą, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų, Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje nuostatų įgyvendinimą, kitų tarptautinių sutarčių pagal priskirtą kompetenciją bei vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą, vaiko teisių ir jo teisėtų interesų gynimą. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus matymu, institucijų sistemos pertvarkos tikslas nėra (ir neturėtų būti) išeliminuoti savivaldybių dalyvavimą vaiko teisių apsaugos srityje ar vaiko teisių apsaugos funkcijos įgyvendinime, nes būtinas bendradarbiavimas tiek su savivaldybių administracijomis, tiek su savivaldybių teritorijose veikiančiomis institucijomis, įstaigomis bei organizacijomis, susijusiomis su vaiko teisių įgyvendinimu (socialinės paslaugos, sveikatos priežiūros, švietimo ir kt. paslaugos). Valstybės ir savivaldybės institucijų bendradarbiavimas ir pertvarkius institucinę vaiko teisių apsaugos sistemą liktų privalomas, ir, manytina, pagrindiniai bendradarbiavimo principai turėtų būti įtvirtinti įstatymuose. Tačiau manytina, kad šiuo metu yra aktualesnis klausimas ir diskusijos kokį centralizavimo ir bendradarbiavimo modelį bei centrinės institucijos ir savivaldybių santykį mato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, parengusi Vaiko teisių apsaugos pagrindų pakeitimo įstatymo projektą, kokiomis kryptimis, priemonėmis ir terminais ketina atlikti pertvarką, kokių veiksmų ir priemonių (iki pertvarkytos sistemos funkcionavimo pradžios) ketina imtis (išskyrus savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių pavaldumo pakeitimą) nurodytoms problemoms šalinti. Todėl tikslingiausia būtų analizuoti ir nagrinėti šiame projekte pristatomą modelį, jį tobulinti ir ieškoti optimaliausio ir geriausiai mūsų šaliai tinkančio varianto. Atsakant į klausimą dėl kitų valstybių patirčių vaiko teisių institucinės sandaros kontekste, pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje nėra atlikta kitų valstybių vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos, pasirinktų modelių (centralizuota, decentralizuotas ar kt.) privalumų ir trūkumų analizė. Tačiau remiantis informacija, gaunama tarptautinio bendradarbiavimo kontekste, kiekviena šalis pasirenka sau tinkamiausią modelį. Manytina, jog aktualia informacija apie užsienio valstybių vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, įgaliojimus ir pan., gali disponuoti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamentas. Remiantis viešai skelbiama informacija, Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Agentūra (European Union Agencyfor Fundamentai Rights, FRA), Europos Komisijos prašymu surinko ir 2014 metais paskelbė duomenis apie 28 Europos Sąjungos valstybių nacionalines vaiko teisių apsaugos sistemas ir kt. Pagal ES Pagrindinių Teisių Agentūros paskelbtus duomenis: 1. Dėl atsakomybės, įsipareigojimų vaiko apsaugos srityje decentralizavimo: 1) Taip, regioniniu lygmeniu, atsakė 3 šalys - Austrija, Prancūzija ir Kroatija. 2) Taip, vietos lygmeniu, atsakė 12 šalių —Belgija, Vokietija, Danija, Estija, Ispanija, Suomija, Lietuva, Latvija, Portugalija, Švedija, Slovėnija ir Jungtinė Karalystė. 3) Taip, tiek regioniniu, tiek vietos lygmeniu, atsakė 9 šalys - Bulgarija, Čekija, Graikija, Vengrija, Italija, Nyderlandai, Lenkija, Rumunija ir Slovakija. 4) Ne, atsakė 4 šalys - Kipras, Airija, Liuksemburgas ir Malta. 2. Dėl centrinės valdžios institucijos, turinčios koordinavimo funkciją, vaidmenį: 1) Atskira institucija, koordinuoti ir dažnai stebėti nacionalinės politikos ir teisės aktų įgyvendinimą, yra įsteigta 13 šalių - Belgija, Bulgarija, Vokietija, Danija, Kroatija, Lietuva, Latvija, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Rumunija, Švedija, Slovakija. 2) Koordinavimo atsakomybė, įskaitant stebėseną, tenka ministerijai, turinčiai pirminę vaiko apsaugos atsakomybę (ministerijoje šiam tikslui įsteigtas departamentas-sekretoriatas), 10 šalių - Kipras, Čekija, Estija, Ispanija, Suomija, Prancūzija, Vengrija, Airija, Italija, Slovėnija. 3) Abu atvejus, nurodė 1 šalis - Graikija. 4) Kita, nurodė 1 šalis - Jungtinė Karalystė. Nacionaliniame lygmenyje trūksta koordinavimo. Pagrindinės ministerijos specializuoti departamentai įsteigti kiekviename regione, pavedant koordinavimo pareigas. 5) Nėra informacijos 3 šalių - Austrija, Liuksemburgas, Lenkija. Siekiant įvertinti pasirinktus užsienio valstybių vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos modelius, turėtų būti atlikta gilesnė ir išsamesnė teisinio reglamentavimo bei institucijų veiklos analizė. Atsakant į Jūsų suformuotus klausimus, paminėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nereglamentuoja vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos, tačiau įpareigoja ir reikalauja, kad kiekviena valstybė dalyvė imtųsi visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti. Paminėtina, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, išnagrinėjęs Lietuvos įžanginę (CRC/C/15/Add.146, 2001 m.), antrąją (CRC/C/LTU/CO/2, 2006 m.) bei trečiąją ir ketvirtąją (CRC/C/LTU/CO/3-4, 2013 m.) periodines ataskaitas dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje teikė pastabas, rekomendacijas dėl vaiko teisių apsaugos koordinavimo tiek centriniu, tiek vietiniu lygmeniu. 2001 metais JT Vaiko teisių komiteto pateiktose rekomendacijose buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad trūksta centrinės institucijos (focal point) vyriausybiniame (centriniame) lygmenyje bei koordinavimo mechanizmo tiek centriniame, tiek vietiniame lygmenyse, kuris koordinuotų politiką susijusią su vaikais, prižiūrėtų bei vertintų Konvencijos įgyvendinimą. Komitetas rekomendavo valstybei svarstyti galimybę įsteigti centrinę vaikų instituciją vyriausybiniame lygmenyje, kuri būtų atsakinga už įvairių ministerijų veiklos, centrinės ir vietos valdžios veiklos koordinavimą, siekiant sudaryti sąlygas geriau koordinuojamai politikai ir veiksmams vaiko teisių įgyvendinimui, įskaitant glaudesnį bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis. 2006 metais JT Vaiko teisių komiteto pateiktos rekomendacijose buvo atkreiptas dėmesys į priemones, kurias priėmė valstybė, siekdama pagerinti Konvencijos įgyvendinimo darną ir koordinavimą tiek centriniu, tiek vietos lygmenimis, įskaitant Šeimos, vaikų ir jaunimo departamento Vaikų ir jaunimo skyriaus ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įkūrimą. Vis dėlto Komitetas išreiškė susirūpinimą dėl koordinavimo ir darnos stokos, įgyvendinant Konvenciją tiek centriniu, tiek vietos lygmenimis, ypač vietos savivaldos institucijose. Komitetas rekomendavo ir toliau stiprinti pastangas siekiant gerinti Konvencijos įgyvendinimo damą ir koordinavimą, kad būtų užtikrintas atitinkamas centrinės ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimas, taip pat bendradarbiavimas su vaikais, jaunimu, tėvais ir nevyriausybinėmis organizacijomis. 2013 metais JT Vaiko teisių komiteto pateiktos rekomendacijose buvo pažymėta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra atsakinga už vaiko teisių tarnybų veiklos tarpinstitucinį koordinavimą. Tačiau Komitetui rūpestį kėlė tai, kad ši įstaiga neturi reikiamų įgaliojimų, kad galėtų tinkamai atlikti šias pareigas, ir jos veikla apsiriboja tik metodiniais patarimais. Komitetas rekomendavo valstybei dalyvei imtis būtinųjų priemonių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai sustiprinti ir aprūpinti ją pakankamais įgaliojimais ir žmogiškaisiais, techniniais bei finansiniais ištekliais, kad užtikrintų efektyvų su vaikų teisėmis susijusių veiksmų koordinavimą visuose sektoriuose nacionaliniu, savivaldybių bei vietos lygmeniu.													Pritarti
29.				Policijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos																				Dėl įstatymų projektų Nr. XIIIP-355–XIIIP-360, kuriais siekiama tobulinti vaiko teisių apsaugos ir įgyvendinimo sistemą pastabų neturime.													Atsižvelgti
30.				Švietimo ir mokslo ministerija																N				Dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-354 (toliau - projektas): siūlome projekte numatyti ir reglamentuoti tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus vaidmenį bendroje vaiko teisių apsaugos užtikrinimo sistemoje. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus funkcijos apibrėžtos Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 7, 8, 9, 10, 11,12,14, 20, 21, 23 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatyme. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus veikla – koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų vaikams ir jų atstovams pagal įstatymą savivaldybėje koordinavimas, šios pagalbos ir paslaugų poreikio nustatymas, prieinamumo ir kokybės stebėsena, vietos bendruomenės informavimas apie vaikų ir jų atstovų pagal įstatymą galimybes gauti švietimo pagalbos, socialines, sveikatos priežiūros paslaugas savivaldybėje, koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų plėtros plano rengimas ir specialistų subūrimas, vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių įgyvendinimo planavimas, koordinavimas ir vertinimas, vaiko minimalios priežiūros priemones vykdančių asmenų ir jų teikiamų paslaugų prieinamumo ir poreikio nustatymas, vaiko socialinės integracijos į bendruomenę procesų koordinavimas. Ši veikla yra sudėtinė vaiko teisių apsaugos sistemos dalis ir prisideda prie vaiko teisių apsaugos užtikrinimo. Taip pat manome, kad projekte tikslinga numatyti ir reglamentuoti savivaldybės administracijos vaiko gerovės komisijos vaidmenį vaiko teisių apsaugos sistemoje. Pažymėtina, kad šios komisijos funkcijos yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme ir reglamentuoja tik šio įstatymo reguliavimo sritį.													Atsižvelgti
31.				Sveikatos apsaugos ministerija																*				Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2017 m. kovo 6 d. prašymą Nr. S-2017-2100, išnagrinėjo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-354 (toliau - Projektas Nr. XIIIP-354), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.151,3.153,3.163,3.172,3.176,3.182,3.183,3.209,3.210,3.211,3.212,3.217,3.218,3.219,3.220, 3.223, 3.224, 3.226, 3.253, 3.254, 3.257, 3.259, 3:260, 3.262, 3.264, 3.266, 3.267 ir 3.269 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-356, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 28,282, 404, 407, 481, 482, 483 ir 487 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-357, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 2,9,13,14,15,16,17,18,19,20 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-358 (toliau - Projektas Nr. XIIIP-358), Lietuvos Respublikos šeimynų įstatymo Nr. XI-681 2, 4, 5, 9, 12 ir 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-359, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. 1-533 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIIP-360 ir informuoja, kad pritaria Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadose dėl minėtų projektų pateiktoms pastaboms bei teikia nuomonę pagal kompetenciją.													Atsižvelgti
32.				Vidaus reikalų ministerija																*				6.  Aiškinamajame rašte nurodyta, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektu siūloma centralizuoti vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą ir tam siūloma savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrius padaryti pavaldžius Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, kurią siūloma nustatyti centrine vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo institucija valstybėje. Tačiau iš aiškinamojo rašto (pvz., 4 punkto 10 pastraipos) teiginių neaišku, ar priėmus šias pataisas funkcionuotų Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pavaldūs savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos padaliniai, ar tai būtų valstybės institucijos – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos – teritoriniai padaliniai savivaldybėse. Siūlytina papildyti aiškinamąjį raštą šiuo aspektu.													Atsižvelgti												Pažymėtina, kad Seimo priimamų teisės aktų aiškinamieji raštai svarstymo stadijoje nėra taisomi. Tuo atveju, jei kyla abejonių dėl siūlomų nuostatų taikymo aiškumo, taisytinos projekto nuostatos, o ne aiškinamasis raštas.
33.				Lietuvos Respublikos finansų ministerija,																*				Finansų ministerija išnagrinėjo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo projektą ir jo lydimuosius teisės aktų projektus (Nr. XIIIP-354 - XIIIP-360) ir pagal kompetenciją teikia šias pastabas ir pasiūlymus. Įstatymų projektų aiškinamajame rašte nėra pateikta informacija apie įstatymų projektams įgyvendinti reikalingas lėšas. Siūloma įstatymų projektų įsigaliojimo data - nuo 2017 m. liepos 1 d. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIIP-354 siūloma centralizuoti vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą, pakeičiant deleguotą (perduotą savivaldybėms) vaiko teisių apsaugos funkciją į valstybinę vaiko teisių apsaugos funkciją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų projektams įgyvendinti turėtų būti keičiamas ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų 2017 metų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas. Atsižvelgiant į tai, kad šio įstatymo pakeitimų 2017 m. atlikti nenumatoma, įstatymų projektams įgyvendinti 2017 m. reikalingos lėšos turėtų būti skiriamos atitinkamai iš asignavimų valdytojams ir savivaldybėms, atsakingiems už siūlomų nuostatų įgyvendinimą, patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose 2017 m. lėšų. Manome, kad įstatymų projektams įgyvendinti prireikus papildomų lėšų 2018 m., šis klausimas galėtų būti svarstomas Vyriausybės kanceliarijos kasmet rengiamuose Ministro Pirmininko, finansų ministro ir atitinkamų valdymo sričių ministrų pasitarimuose apie ateinančiais metais planuojamus pasiekti rezultatus ir asignavimus. Per šiuos pasitarimus, atsižvelgiant į planuojamus pasiekti rezultatus, bus susitarta dėl 2018-2020 metų maksimalių valstybės biudžeto asignavimų limitų skyrimo ministrų valdymo sritims.													Pritarti												Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pateiktoje nuomonėje, siūloma įstatymo įsigaliojimą numatyti 2018 m. sausio 1 d.
34.				Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija																*				Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau - Ministerija) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto (toliau - Komitetas) 2017 m. kovo 6 d. raštą dėl Seimui pateiktų naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo (toliau - Įstatymas) projekto ir kitų susijusių įstatymų projektų (Nr. XIIIP-354 - XlIIP-360) nuostatas ir pagal kompetenciją pažymi, kad aukščiau nurodytiems įstatymų projektams iš esmės pritaria. Kartu Ministerija atkreipia Komiteto dėmesį į tai, kad tikslinga įvertinti ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. vasario 13 d. išvadoje nurodytas pastabas ir pasiūlymus bei integruoti būtinus poįstatyminius teisės aktus į Įstatymo teisinį reglamentavimą. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į papildomų lėšų poreikio užtikrinimą tiek centriniu, tiek savivaldybių lygmenimis, nes minėtuose įstatymuose numatytas ne tik vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos reorganizavimas ir centralizavimas, kuris preliminariais paskaičiavimais pareikalaus iki 14 mln. eurų, bet ir prevencinio bei socialinio darbo organizavimo stiprinimas savivaldybėse.													Pritarti
35.				Nacionalinė teismų administracija																*				Administracija atkreipia dėmesį į tai, kad VTAPĮ projekte gausu techninių ar gramatinių klaidų, kurios turėtų būti ištaisytos (pvz., šio rašto šio skyriaus 2, 3, 13, 17, 21 punktai, VTAPĮ projekte yra du VI skyriai ir kt.). Atsižvelgiant į tai ir į aukščiau pateiktas pastabas, VTAPĮ projektas tobulintinas tiek gramatiniu, tiek teisėkūros požiūriu.													Pritarti
36.				Klaipėdos Rotary klubas „Karalienė Luizė“																*				Mes, Klaipėdos Rotary klubo „Karalienė Luizė“ narės, prieš metus pradėjome vaikų globos skatinimo projektą. Gilinamės į problemas ir siekiame, kad visuomenė išsivaduotų iš stereotipų ir kuo daugiau vaikų rastų šeimas, o norintieji globoti gautų tinkamą ir savalaikę pagalbą. Esame įsitikinusios, kad visuomenės supratimas ir parama valdžiai padės spręsti socialines problemas, todėl skubame į talką. Juo labiau, kad apie problemas žinome iš pirmų lūpų.             Mūsų klubo narė Enrika globoja du paauglius. Daug bendraujame ir su kitais globėjais, kartu ieškodami būdų, kaip paskatinti visuomenę atverti savo namų duris vaikams iš vaikų namų. Patirtis rodo, kad reikėtų tobulinti administracinius procesus, kurie sukuria problemas, ir tuo pačiu mažina galimybes vaikams sėkmingai patekti į šeimas ir įsitvirtinti jose. Problema. Savivaldybės nesidalina informacija apie vaikus ir globėjus. Šiuo metu savivaldybės organizuoja vaikų, likusių be tėvų, globą; globėjams siūloma globoti vaikus, kurie gyvena tik toje savivaldybėje. Vaikų teisių apsaugos tarnybos mažai tarpusavyje bendradarbiauja ir tarpusavyje informacija praktiškai nesidalina. Susidaro situacija, jog globos institucijos yra pilnos vaikų, kurių neva niekas nenori globoti, o kitose savivaldybėse yra globėjų, kurie vaikų nesulaukia. Tokia tvarka labai sumažina vaikų galimybes patekti į šeimą. Bendra informacija (duomenų bazė) apie visoje šalyje esančius beglobius vaikus sudarytų palankesnes galimybes vaikams rasti globėjus. Problema. Nenumatyta globėjų ir vaikų suporavimo procedūra. Šiuo metu suporavimo procedūra numatyta tik įvaikinimo atveju, o vaiko ir potencialių globėjų suporavimo procedūra nėra numatyta. Nors Tarptautinio informacinio centro, užtikrinančio šeimos netekusių vaikų teises, informaciniame biuletenyje Nr. 26, yra pažymima, jog tai yra viena svarbiausių globos (įvaikinimo) studijų ir akcentuojama, kad: „Parinktos šeimos savybės turi atitikti vaiko temperamento, asmenines, fizines, psichologines ir emocines savybes ir poreikius. Šeima turi būti pajėgi susidoroti su problemomis, kurios <<...>> gali kilti dėl patirtų traumų ar trūkumų.“ Problema. Informacijos apie globojamą vaiką trūkumas. Kiekvienoje savivaldybėje apie norimą globoti vaiką ir jo šeimą potencialiems globėjams pateikiami duomenys neišsamūs, informacija neretai subjektyvi. Vėliau globėjas susiduria su situacijomis, kai reikia atsakyti į gydytojų, psichologų, pedagogų, o taip pat ir paties vaiko užduodamus klausimus apie jo kilmę, vaiko raidą, jo biologinei šeimai būdingas ligas, kitas aplinkybes, galėjusias ar galinčias daryti įtaką vaiko fizinei ar psichinei būsenai. Netiksli ir nepilna informacija apsunkina ir prailgina adaptacinį laikotarpį šeimoje, o neretai tampa ir globos nesėkmės priežastimi. Manome, kad išsamesni duomenys apie vaiką (vaiko psichologinis paveikslas, sveikata, aplinka, kurioje jis augo, emocinė būklė ir kt.), palengvintų globėjui įgyvendinti savo pareigą rūpintis vaiku, užtikrinti jo poreikius, laiku kreiptis į atitinkamus specialistus ir pan. Problema. Trumpas svečiavimosi laikas. Kai imami globoti vyresnio amžiaus vaikai, vieni kitų pažinimui ir abipusiam apsisprendimui dėl nuolatinės globos nepakanka svečiavimosi savaitgalių ir vaikų atostogų dienomis (ypač, jei vaiką ir šeimą skiria didesnis atstumas). Tokiais atvejais būtų palanku numatyti galimybę pratęsti vyresnio vaiko svečiavimąsi šeimoje (pvz. nustatant laikiną globą), taip būtų galima geriau pažinti vieniems kitus kasdienėje rutinoje ir tik tada abipusiu sutarimu atsakingai priimti sprendimą dėl nuolatinės globos. Problema. Su globa susijusių formalumų tvarkymas tik pagal vaiko gyvenamąją vietą. Šiuo metu visi teisiniai formalumai (ieškiniai teismams dėl nuolatinės globos nustatymo, dėl išmokų ir kiti dokumentai) yra tvarkomi pagal vaiko gyvenamąją vietą, neinformuojant globėjų apie jų teisę tvarkyti formalumus ir pagal savo gyvenamąją vietą. Tokia praktika apsunkina globėjų veiksmus, ypač tais atvejais, kai globėjų ir vaikų gyvenamąją vietą skiria gana dideli atstumai. Galimybė su vaiko globa šeimoje susijusius formalumus tvarkyti globėjų pasirinktoje vietoje žymiai palengvintų globos procesus.													Atsižvelgti
37.				Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija																*				Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakydama į Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pateiktus klausimus dėl vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos teikia informaciją. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo projektu (toliau - Įstatymo projektas) siekiama tobulinti šiuo metu galiojančią vaiko teisių apsaugą užtikrinančių priemonių sistemą, kuri suteiktų vaikui reikalingą efektyvią pagalbą ir jo visapusiškai raidai tinkamą aplinką. Siūloma centralizuoti vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą, pakeičiant deleguotą (perduotą savivaldybėms) vaiko teisių apsaugos funkciją į valstybinę vaiko teisių apsaugos funkciją, o savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrių pavaldumą keisti į jų pavaldumą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, kurią siūloma įteisinti centrine vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo institucija valstybėje. Šis siūlymas centralizuoti savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos skyrius pasižymi šiais privalumais: 1. Taikoma vienoda praktika/vienoda privaloma metodika (grėsmės vaikui lygiai, vaiko paėmimo tvarka ir t.t.). 2. Išgrynintos Vaiko teisių apsaugos skyrių funkcijos (atsisakoma perteklinių). 3. Aukštesnė specialistų kompetencija/vienodi reikalavimai specialistams, todėl geresnė darbo kokybė (darbo su vaikais/atstovavimas teismuose, išvadų kokybė ir t.t.). 4. Vaiko teisių apsaugos skyrių darbas organizuojamas visą parą, švenčių ir poilsio dienomis; 5. Efektyvesnis darbo organizavimas, išteklių panaudojimas (lengviau pasitelkti „centro“ ir kito rajono/apskrities specialistus, lengviau organizuoti vienos tarnybos darbą (aprūpinimas priemonėmis, centralizuoti pirkimai ir t.t.). 6. Specialistų nešališkumo užtikrinimas (pasitelkiant kito miesto/ rajono specialistus). 8. Efektyvesnis žmogiškųjų resursų paskirstymas atstovaujant vaiką ir sprendžiant šeimos klausimus. 9. Operatyvesnis bylų perdavimas, kai šeima išvyksta iš vieno rajono į kitą. 10. Sumažės savivaldybių administracijų jtaka Vaiko teisių apsaugos skyrių sprendimams. Paminėtina tai, kad vaiko teisių apsaugos sistema negali būti sutapatinami su paslaugų vaikui ir šeimai teikimu ir šias paslaugas teikiančių institucijų sistema. Paslaugų teikimas vaikui ir šeimai yra vaiko teisių apsaugos užtikrinimo garantas, tačiau pagal savo veiklos pobūdį vaiko teisių apsauga ir paslaugų teikimas priklauso skirtingoms institucijų sistemoms. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, įvertindama planuojamą vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarką, bendradarbiaudama su vaiko teisių apsaugos srities ekspertais rengia Vaiko situacijos grėsmės lygio įvertinimo ir nustatymo tvarkos aprašo projektą bei kitus reikalingus dokumentų projektus, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyrių centralizacijos planą, kuriame numatoma stiprinti teritorinius vaiko teisių apsaugos padalinius ir centrinę vaiko teisių apsaugos tarnybą. Įstatymo projekte numatoma, kad vaiko teisių apsaugos užtikrinimas bus vykdomas nagrinėjant pranešimus apie galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus. Siūloma nustatyti fizinių ir juridinių asmenų pareigą nedelsiant pranešti įstatyme nurodytoms valstybės institucijoms apie galimus vaiko teisių apsaugos pažeidimus. Įstatymo projekte siūloma įteisinti vieningą individualizuotos vaikui ir šeimai pagalbos modelį, finansuojant mobilias specialistų komandas, kartu apjungiant specialistus, dirbančius savivaldybėse, kad teikiant intensyvią ir kvalifikuotą pagalbą būtų galima pasiekti efektyvesnio darbo su šeima rezultatų. Kartu siūloma įteisinti socialinio darbo su vaiku ir tėvais atvejo vadybą, kad atvejo vadybininkas užtikrintų Pagalbos plano sudarymą ir jo įgyvendinimą, neatskiriant vaiko nuo jo atstovų pagal įstatymą būtų tinkamai pasirūpinta vaiko saugumu ir šeiminių santykių atkūrimu. Pagalbos plano tikslas - suteikti šeimai reikalingą pagalbą ir būtinąsias kompleksiškai teikiamas paslaugas, kad laiku pasirūpinus vaiku ir šeima būtų galima įveikti joje bręstančią krizę ir išvengti vaiko paėmimo iš jo atstovų pagal įstatymą. Pagalbos plane nustatytomis priemonėmis ir teiktomis paslaugomis nepavykus pakeisti tėvų požiūrio į vaiką, elgesio su juo ir dėl to išlikus grėsmei vaiko saugumui, šis įstatymas įpareigos Vaiko teisių apsaugos skyrių kreiptis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą. Pažymėtina, kad vaiko paėmimas iš šeimos tik gavus teismo leidimą atitinka tarptautinių teisės aktų nuostatas, nes Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatos, nurodo, kad sprendimas dėl vaiko išskyrimo su tėvais turėtų būti priimtas kompetentingos institucijos, išnagrinėtas teisme, priimtas pagal įstatymą ir nepažeidžiant procedūrų, nes šiuo metu vaiko paėmimas iš šeimos administracine tvarka gali pažeisti šeimos, kaip privataus instituto, teises. Tarptautiniai pilietinių ir politinių teisių dokumentai pabrėžia šeimos teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą, o asmuo neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi j jo asmeninį ar šeiminį gyvenimą. Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. 1-1489 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 20, 21, 23 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatyme įtvirtintas tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius savivaldybėje. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus veikla - koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų vaikams ir jų atstovams pagal įstatymą savivaldybėje koordinavimas, šios pagalbos ir paslaugų poreikio nustatymas, prieinamumo ir kokybės stebėsena, vietos bendruomenės informavimas apie vaikų ir jų atstovų pagal įstatymą galimybes gauti švietimo pagalbos, socialines, sveikatos priežiūros paslaugas savivaldybėje, koordinuotai teikiamų švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų plėtros plano rengimas ir specialistų subūrimas, vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių įgyvendinimo planavimas, koordinavimas ir vertinimas, vaiko minimalios priežiūros priemones vykdančių asmenų ir jų teikiamų paslaugų prieinamumo ir poreikio nustatymas, vaiko socialinės integracijos į bendruomenę procesų koordinavimas. Si veikla yra sudėtinė bendros vaiko teisių apsaugos sistemos dalis ir prisideda prie vaiko teisių apsaugos. Pažymėtina, kad kitų šalių patirtis ir tyrimai rodo, kad efektyvus vaiko situacijos šeimoje vertinimas, prevencinis darbas su šeima ir vaiku bei savalaikė kompleksiškai teikiama (socialinė, švietimo, sveikatos ir kt.) pagalba duoda teigiamus rezultatus, tokius kaip smurto raiškos visuomenėje mažėjimas, psichinės sveikatos visuomenėje rodiklių gerėjimas, paslaugų teikimas arčiau asmens gyvenamosios vietos, sociokultūrinio gyvenimo augimas ir t.t., tačiau tai reikalauja papildomų valstybės ir savivaldybių finansinių išteklių. Pažymėtina, kad papildomų lėšų poreikis reikalingas įstatymo projekto įgyvendinimui yra susijęs su vaiko teisių apsaugos sistemos centralizavimu ir vaiko teisių apsaugos darbuotojų darbo užtikrinimu nakties metus, savaitgaliais ir švenčių dienomis bei mobilių komandų specialistų, teikiančių paslaugas vaikui ir šeimai, finansavimu.													Atsižvelgti
38.		Anykščių rajono savivaldybės meras																		*				Anykščių rajono savivaldybė susipažino su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo projektu (toliau - Įstatymo projektas) ir teikia nuomonę apie jį. Manome, kad įstatymo projekto reglamentavimas remiasi skubota, emocijomis nuspalvinta išvada, kad savivaldybių administracijų Vaiko teisių apsaugos skyriai (toliau - Savivaldybių VTAS) dirba blogai, kad dėl jų netinkamų veiksmų vaikų situacija Lietuvoje blogėja ir pan. Savivaldybių VTAS metodinę pagalbą teikti ir vienodą praktiką formuoti privalo Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos SADM (toliau - Įvaikinimo tarnyba), tačiau neanalizuojama, ar ši institucija tinkamai vykdė ir vykdo šią savo funkciją. Stipresnis ir aiškesnis metodinis vadovavimas Savivaldybių VTAS užtikrintų vienodą ir aiškią praktiką rajonuose. Įstatymo projektas nepagrįstas rimta vaiko teisių apsaugos sistemos situacijos analize, nesuderintas su galiojančiais teisės aktais, neparemtas apgalvotais ir aiškiai išdėstytais praktiniais aspektais. Įstatymo projektas teikiamas su mintimi, kad Savivaldybių VTAS yra jau centralizuoti ir įvardijami kaip Įvaikinimo tarnybos padaliniai - Teritorinės vaiko teisių apsaugos tarnybos (toliau - Teritoriniai VTAT). Savivaldybių VTAS centralizavimo modelis dar nesukurtas. Šiuo klausimu Lietuvos Respublikos SADM ministro 2017-05-08 įsakymu Nr. A 1-222 sudaryta darbo grupė dar tik pradeda savo veiklą ir jokių siūlymų nėra pateikusi. Esant tokiam disonansui tarp rengiamų teisės aktų projektų, kyla nemažai neaiškumų, randasi logiškai nepagrįstų būsimų Teritorinių VTAT veiklos aspektų, neapibrėžtas savivaldybių ir Teritorinių VTAT santykis, nėra aiškaus funkcijų pasidalijimo ir atsakomybių ribų ir t.t. Įstatymo projekto įgyvendinimas neaiškus ir dėl to, kad jame minimos būsimos Lietuvos Respublikos SADM ministro įsakymais tvirtinamos tvarkos dar nėra paruoštos ir kelia papildomų neaiškumų (gal jos ruošiamos, tačiau praktikai jų nemato?). Pvz., mobilių komandų sudarymo, specialistų atrankos bei jų darbo tvarka (2 str. 7 d.), grėsmės vaikui lygių kriterijų ir grėsmės vaikui nustatymas (36 str.), atvejo vadybininko paskyrimo tvarka (38 str. 1 d. 2 p.), atvejo vadybos tvarka (39 str. 5d.). Siekdami, kad nebūtų priimami skuboti, tarpusavyje nesuderinti teisės aktai, kad jie nepakenktų geriausiems vaikų interesams, teikiame pastabas, siūlymus ir samprotavimus dėl įstatymo projekto. Nesuprantama, kodėl Įstatymo projekto kūrėjas šį teisės aktą derina tik su vienu teisės aktu, t.y. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/93/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija (1 str. 2 d.). Įstatymai ir teisės aktai yra minimi Įstatymo projekto atskiruose straipsniuose, tačiau nenurodoma, kad Įstatymo projektas su jais suderintas. Atsitinka taip, kad Įstatymo projekto nuostatos akivaizdžiai nedera su kitais galiojančiais teisės aktais, pvz., Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Valstybės tarnybos įstatymu, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu ir kt. Įstatymo projekte gausu aiškiai neapibrėžtų sąvokų ir išsireiškimų (pvz., mobili komanda, intensyvus komandinis darbas, tėvų įgaliotas asmuo ir t.t.) įvardijimo naujų pareigybių (pvz., atvejo vadybininkas, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, neteisminė mediacija ir t.t), kurių veiklos ribos nėra aiškios ir kituose teisės aktuose neaptartos. Įstatymo projekto kūrėjas nesupranta praktinio šio teisės akto pritaikymo, t.y. nemato įstatymo projekto aiškaus įgyvendinimo. Iš savivaldybių administracijų išėmus Savivaldybių VTAS, kaip savivaldybės struktūrinį padalinį, savivaldybėje lieka tuščia niša, nes neaišku, koks padalinys savivaldybėje turės administruoti ir koordinuoti pagalbos vaikui ir šeimai teikimą, kokia institucija bus atsakinga už globos (rūpybos) organizavimą, kokios turės būti savivaldybių administracijų ir jų įstaigų bei Teritorinių VTAT atsakomybių ribos kiekvienu atveju, kai bus būtina skubiai spręsti su vaiku ir jo šeima susijusius klausimus. Problema ta, kad vis dar nėra Teritorinių VTAT vizijos, nesuformuluoti jų veiklos tikslai, uždaviniai, funkcijos, pareigos, neapibrėžta, kas yra darbas visą parą, t.y. kokios naktimis dirbančių valstybės tarnautojų funkcijos (vaikai kas naktį nėra paimami iš šeimos) ir pan. Neaiškiausios Įstatymo projekto pozicijos: 1. Teritorinė VTAT nustatytais terminais reaguoja į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, nustato grėsmės vaikui lygį, o už atvejo vadybos procesą ir pagalbos plano sudarymą, jo vykdymą yra atsakingas atvejo vadybininkas (savivaldybės įgaliojimus turintis socialinis darbuotojas). Teritorinės VTAT atstovas inicijuos atvejo vadybininko skyrimą, dalyvaus atvejo vadyboje, pagalbos plano sudaryme, peržiūrose. Kuri institucija turės lemiamo sprendimo teisę, kas spręs jų nuomonių nesutapimus ir kitus klausimus? 2. Mobilią komandą sudaro Įvaikinimo tarnyba (38 str. 4 d.), tačiau neaišku, kurių institucijų specialistus ir kokiais pagrindais į ją buria, kokius įgaliojimus suteikia mobiliai komandai, kaip organizuojamas darbas, kai rajone vienu metu yra keletas atvejų, kai vaikui nustatomas antras grėsmės lygis, koks specialistų darbo apmokėjimas, ar tai nuolat veikianti komanda, ar suformuojama tik atsiradus būtinybei ir t.t. Suprantame, kad Įvaikinimo tarnybos suburta mobili komanda dirba savivaldybei deleguotus darbus, t.y. intensyvų socialinį darbą su šeima. Vėl kyla atsakomybių pasidalijimo problema. 3. Geriausiems vaiko interesams bei Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui prieštarauja Įstatymo projekte planuojama vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo tvarka. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta, kad vaiko laikinoji globa nustatoma per 3 dienas (3.250 str. 3 d.). Įstatymo projekte aptarta kreipimosi į teismą dėl leidimo vaiką paimti iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą tvarka prailgins vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo laiką iki 1 - 1,5 mėnesių, t.y. 14 d. mobili komanda dirba intensyvų darbą su šeima (38 str. 4 d.), ne vėliau kaip per 14 dienų kreipiamasi į teismą dėl leidimo išdavimo (41 str. 2 d.), teismas šį prašymą išnagrinėja ne vėliau kaip per 10 dienų (41 str. 3 d.), per 3 darbo dienas gavus teismo leidimą paimti vaiką, iš tėvų Teritorinė VTAT teikia siūlymą administracijos direktoriui nustatyti vaiko laikinąją globą (rūpybą). Neaišku, kas savivaldybėje, gavus tokį siūlymą, rūpinasi administracijos direktoriaus įsakymo rengimu ir jo tolesne eiga. Visai neaišku, kas ir kokiu dokumentu remiantis visą šį laiką teikia išlaikymą iš šeimos paimtam vaikui vaikų globos įstaigoje, šeimynoje ar dar nepaskirtų globėjų šeimoje. Kokios nepaskirtojo globėjo teisės ir pareigos paimto iš šeimos vaiko atžvilgiu, kol leidimas dėl vaiko laikinosios globos nustatymo nėra gautas. Dar neaiškiau, kokia dalimi ir kam atsakomybė teks, kai po 1 - 1,5 mėn. besitęsiančių procedūrų teismas neduos leidimo paimti vaiką iš šeimos ir vaikas bus grąžintas į šeimą. Sudaroma galimybė tėvams kreiptis į teismą dėl žalos prisiteisimo. Klausimas, kuri institucija būtų atsakovu tokio pobūdžio bylose. 4. Nenumatoma, kam ir kokia dalimi teks atsakomybė susidarius situacijai, kai savivaldybės globos įstaigose ir/ar globėjų šeimose nebus vietų iš šeimos paimtiems vaikams apgyvendinti, o vaikų paėmimas bus būtinas ir netgi bus gautas teismo leidimas vaiko laikinajai globai nustatyti (savivaldybės įstaigos gali ir privalo laikytis socialinės globos normų ir neviršyti vaikų skaičiaus, globėjų šeimų gausos rajonuose nėra ir pan.). 5. Įstatymo projekto kūrėjas savivaldybėse numato ir naujų funkcijų, pvz., neteisminės mediacijos paslaugos (34 str. 4 d.) teikimas. Tam būtinas tinkamas kvalifikuotų specialistų parengimas, lėšos. 6. Trūksta logikos nustatant atliekamų veiksmų trukmę. Pvz., Teritorinė VTAT, gavusi pranešimą apie vaiko teisių pažeidimą kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip per 3 dienas pradeda pranešimo nagrinėjimą (35 str. 1 d.), o visus 35 str. 1 d. numatytus veiksmus ji turi atlikti pranešimo gavimo dieną, tačiau ne vėliau kaip per 6 valandas nuo pranešimo gavimo momento (35 str. 32 d.) 7. Labai didelius įgaliojimus Įstatymo projektas suteikia atvejo vadybininkui, tačiau neaiškus jo santykis su tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriumi. Panašu, kad nebuvo derinimų su Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu bei su galiojančiais socialinių paslaugų vaikui ir šeimai teikimo mechanizmais, su Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu ir t.t. Manome, kad vienas atvejo vadybininkas savivaldybėje nepajėgs koordinuoti visų rajone vykstančių atvejų, susijusių su vaiko teisių pažeidimais, negalės gauti visos Įstatymo projekte aptartos vaiko ir šeimos analizei reikalingos informacijos, pvz., duomenų iš sveikatos priežiūros įstaigų, Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos VRM ir pan. 8. Savivaldybių VTAS kūrėsi 1993-1996 metais. Juose dirbo ir dirba nemaža dalis aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų, kurie sukūrė dabar veikiančią vaiko teisių apsaugos sistemą. Įstatymo projekto kūrėjas neapibrėžia tvarkos ir neįneša aiškumo, kaip Savivaldybių VTAS specialistai pereis dirbti į Teritorines VTAT. Reikalavimas turėti mokslinį magistro laipsnį (50 str. 4 d.), kurį būtina įgyti iki 2023 m. sausio 1 d., yra perteklinis. Įstatymo projekto kūrėjui reikėtų žinoti praktinius aspektus - jau dabar į valstybės tarnybos konkursus užimti Savivaldybių VTAS specialistų pareigybes neateina tinkamą išsilavinimą turinčių asmenų, nors magistro kvalifikacinio laipsnio dar nereikalaujama. Taip pat pastebėtina, kad už įgytą magistro kvalifikacinį laipsnį specialistams neskiriama aukštesnė kategorija, klasė, jie nemotyvuojami kitaip. Be to, dėl netikrumo ir ateities neapibrėžtumo dalis dabar dirbančių Savivaldybių VTAS specialistų yra pasirengę palikti vaiko teisių apsaugos sistemą. Pagal šiuo metu galiojančią metodiką vienam darbuotojui (be vedėjo) rajonuose tenka 2000 rajone gyvenančių vaikų. Rajonuose yra likę po 3000-4000 vaikų, tačiau socialinių problemų juose nemažėja. Susidaro įspūdis, kad Teritorinėse VTAT turėtų būti mažinamas darbuotojų skaičius (50 str. 4 d.) Neapsispręsta, kiek darbuotojų reikės darbui ištisą parą, kokios bus jų funkcijos, įgaliojimai, darbo sąlygos (50 str. 13 d.). Rajonuose iškils problema surinkti specialistų komandą, dirbančią ištisą parą. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad neturima aiškios vizijos, skubama, nesilaikoma nuoseklumo, todėl rengiamame dokumente gausu ir kitų smulkesnių neatitikimų, prieštaravimų, klaidų, nors Įstatymo projektas rengiamas ne pirmą kartą. Toks neapibrėžtumas ir nežinia savivaldybėms kelia daug klausimų, trukdo Savivaldybių VTAS darbui. Nesame nusiteikę prieš pokyčius ir reformas, tačiau manome, kad šiai reformai dar nepasiruošta ir Savivaldybių VTAS centralizacija šiame etape negalima. Kiekvienai pertvarkai būtinas gilesnis pasirengimas, platesnės diskusijos su specialistais praktikais, įsiklausymas į.savivaldybių nuomonę.													Atsižvelgti
39.		Lietuvos teisės institutas								1														- 1 straipsnyje neaiškus įstatymo tikslo ir paskirties skirtumas bei jų formuluotės. Be to, apibrėžiant tikslą nurodoma, jog siekiama užtikrinti vaiko teisių apsaugą, nustatant, be kita ko, ir pareigų gynimo pagrindus. Paprastai pareigos nėra ginamos ir jų gynimo pagrindai nėra nustatomi įstatyme. Šio straipsnio 3 ir 5 dalys brauktinos.													Pritarti
40.		VTAS vadovų asociacija								1														1 straipsnis. Įstatymo tikslas, paskirtis ir taikymas 1. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti vaiko teisių apsaugą, nustatant vaiko teisių, pareigų ir laisvių gynimo pagrindus, vaiko teisių užtikrinimo bei apsaugos mechanizmus, vaiko teisių apsaugos sistemos reglamentavimą. 2. Šio įstatymo paskirtis – suteikti kiekvienam vaikui, kaip savarankiškam teisės subjektui, ypatingą šeimos ir valstybės apsaugą, kurią užtikrintų vaikui būtinų priemonių ir paslaugų visuma. 3. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu šio įstatymo priede. 4. Šis įstatymas, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, atsižvelgiant į specifinę vaiko padėtį šeimoje ir visuomenėje, nacionalinės teisės tradicijas, nustato vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo principus, pagrindines vaiko teises, laisves bei pareigas, pagrindines vaiko atstovų pagal įstatymą teises, pareigas ir atsakomybę. Šis įstatymas taip pat reguliuoja vaiko apsaugą nuo žalingos socialinės aplinkos, nustato vaiko atstovų pagal įstatymą, kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas, vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą ir jų veiklos teisinius pagrindus.? 5. Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikoje nuolat ar laikinai gyvenantiems, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims.							Pažymėtina, kad įstatymo 1 str. 1 d. numatytas tikslas nėra aiškus, nes teisine prasme yra ginamos vaiko teisės ir laisvės bei užtikrinamas jų įgyvendinimas, o vaiko pareigos yra vykdomos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vaiko teisių apsaugos sistemos reglamentavimas turėtų būti išskirtas atskiru punktu ar sakiniu. Pastebėtina, kad pateiktame įstatymo projekte nenumatytas konkretus ir aiškus vaiko teisių apsaugos sistemos reglamentavimas, nes jame nėra konkrečių sistemos pertvarkos veiksmų, terminų, struktūros, nėra aišku, kas ir kokiu būdu vykdys vaiko teisių apsaugą Savivaldybėse: ar tai bus atskiros tarnybos prijungtos prie Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos?, ar tai bus atskiros vaiko teisių apsaugos teisininkų institucijos, kurios bus tiesiogiai atskaitingos Vyriausybei ar kt. valstybės institucijai? Ar Skyriai išliks Savivaldybių administracijų struktūroje? Konkretizuotina ir 2 d., nes įstatymo projekte nėra aiškių nuorodų į tai, kokiu būdu šeima ir valstybė užtikrins vaikui būtinų paslaugų ir priemonių visumą? 3 d. vartojama daugiskaita, tačiau įstatymo projekto priede nurodomas tik vienas Europos Sąjungos teisės aktas. 4 d. kalbama, kad įstatymas nustato vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą ir jų veiklos teisinius pagrindus, tačiau pačiame įstatyme realiai nėra numatyta konkreti vaiko teisių apsaugos institucija, vykdanti LR Vyriausybės nutarimu patvirtintuose Vaiko teisių apsaugos skyrių (tarnybų) nuostatuose numatytas funkcijas. Galima drąsiai teigti, jog teikiant įstatymo projektą nebuvo atlikta atitinkama sistemos analizė, nebuvo išsiaiškinta, kokias konkrečias funkcijas vykdo Vaiko teisių apsaugos skyriai vykdydami vaiko teisių bei teisėtų interesų apsaugą savivaldybės lygmenyje, atstovaudami vaikams teismuose, organizuodami  vaiko globą bei įvaikinimą, nagrinėdami vaiko teisių pažeidimus. Manytina, kad  straipsnio 5 dalis naikintina, nes ji nėra aiški ir nėra suderinta su kitais aukštesniais teisės aktais (pvz. LR CK, tarptautinės sutartys bei kt.).						Pritarti
41.		Seimo kanceliarijos Teisės departamentas								1				1										Įvertinę projektą dėl jo atitikties Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas: 1.         Nauja redakcija dėstomo įstatymo (toliau – įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies formuluotė nėra aiški. Jeigu ketinama ginti vaikų pareigas, tai pareigų vykdymas paprastai užtikrinamas, nes jų ginti nėra nuo ko, o jeigu ketinama nustatyti tik vaiko teisių, pareigų ir laisvių gynimo pagrindus, tai nėra aišku, kur bus nustatomos pačios teisės, pareigos ir laisvių gynimas. Formuluotė tikslintina.													Pritarti
42.		Seimo kanceliarijos Teisės departamentas								1 1				1 2										2.         Įstatymo 1 straipsnio pavadinime bei jo 1 ir 2 dalyse minimi įstatymo paskirtis ir tikslas. Akcentuotina, kad šie terminai savo turiniu iš dalies sutampa – įstatymo paskirtis apima įstatymo tikslus. Dėl tos priežasties keičiamo įstatymo 1 straipsnyje turėtų būti akcentuojama tik įstatymo paskirtis.													Pritarti
43.		Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga								1 1 1 1				1 2 3 4										1. Įvertinant tai, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas turėtų būti pagrindinis teisės aktas vaiko teisių apsaugos srityje, kuriame būtų įtvirtintos visos vaiko teisės ir laisvės, jų turinys bei įgyvendinimo, užtikrinimo ir apsaugos mechanizmai, taip pat atsižvelgiant į Įstatymo projekto turinį bei juo reglamentuojamus teisinius santykius, tikslintinos 1 straipsnio 1-4 dalių formuluotės, jas suderinant tarpusavyje.													Pritarti
44.		Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga								1				1										2. Tikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalies formuluotę, atsisakant nuostatos, jog šiuo įstatymu siekiama užtikrinti vaiko pareigų gynimo pagrindus, nes Įstatymo projekte neatskleista kaip bus ginamos vaiko pareigos ar užtikrinamas pareigų vykdymas, taip pat abejotina ar vaiko pareigų reglamentavimas galėtų (turėtų) būti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo reguliavimo dalykas. Svarstytina galimybė Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį išdėstyti taip: „1. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti vaiko gerovę ir tinkamą vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, teisių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą, atitinkančią Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teises ir jų apsaugą, nuostatas, Lietuvoje.“													Pritarti iš dalies												Seimo kanceliarijos Teisės departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad sąvoka „paskirtis“ apima ir „tikslą“, todėl atsisakytina įstatymo tikslo įvardinimo, o  atitinkamai tobulintina įstatymo paskirties apibrėžtis.
45.		Lietuvos teisininkų sąjunga „Nuomonės“								1				2										Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalis numatanti įstatymo paskirtį „suteikti kiekvienam vaikui, kaip savarankiškam teisės subjektui, ypatingą šeimos ir valstybės apsaugą, kurią užtikrintų vaikui būtinų priemonių ir paslaugų visumą“, menkai atsispindi viso Įstatymo projekto normų turinyje, kuriame didžiausias ir pagrindinis dėmesys yra skiriamas vaikų atskyrimo nuo tėvų mechanizmo įtvirtinimui. Todėl 1 straipsnio 2 dalyje numatyta Įstatymo projekto paskirtis neatitinka pagrindinių teisėkūros principų ir tėra deklaratyvaus pobūdžio. Minėtu projektu siekiama kovoti ne su socialinių problemų priežastimis, o su jų pasekmėmis, dar labiau didinant augančių be šeimos vaikų skaičių. Tai prieštarauja LR Konstitucijai, tarptautinės teisės normoms ir iš esmės yra skirtas ne stiprinti, o silpninti šeimos institutą. LR Konstitucijos 39 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose ir teikia joms paramą. Taigi, procesas, užtikrinantis vaikų saugumą, turi būti peržiūrimas kompleksiškai, ne vien kuriant įstatymą, deklaruojantį vaiko teisių apsaugą, bet kuriant įstatymą, užtikrinantį jo  įgyvendinimo kokybę kuriant ir aktyvią socialinę politiką. Vaiko teisių Konvencijos preambulėje teigiama, kad Vaiko teisių Konvencijos dalyvės „būdamos įsitikinusios, jog šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei, pripažįstant, jog vaikas gali visapusiškai ir harmoningai vystytis tik augdamas šeimoje. LR Seimas Vaiko teisių Konvenciją ratifikavo. Todėl tikslinga į Įstatymo projektą įtraukti skyrių su straipsniais, numatančiais ir realią valstybės apsaugą ir pagalbą šeimai, rengiant vaikus savarankiškam gyvenimui, bei pagalbą šeimai, sprendžiant socialines problemas.													Atsižvelgti
46.		Seimo kanceliarijos Teisės departamentas								1				3										3.         Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata – „Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede“. Tačiau pastebėtina, kad šio įstatymo priedas yra pavadintas, vartojant vienaskaitos formą – „Įgyvendinamas Europos Sąjungos teisės aktas“ (t. y. šiuo įstatymu yra įgyvendinamas tik vienas Europos Sąjungos teisės aktas). Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį palikti nepakeistą kaip šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje – „Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu šio įstatymo priede.“													Pritarti
47.		Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga								1				4										3. Tikslinti Įstatymo projekto 1 straipsnio 4 dalies formuluotę, įvertinant tai, kad pagrindines vaiko atstovų pagal įstatymą teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Civilinis kodeksas, o šiame Įstatymo projekte įtvirtintos tik bendrosios nuostatos bei, atsisakant atskirų vaiko teisių išskyrimo (pvz., „reguliuoja vaiko apsaugą nuo žalingos socialinės aplinkos“), išdėstyti jį taip: „4. Šis įstatymas, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija ir jos fakultatyviniais protokolais, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, atsižvelgiant į specifinę vaiko padėtį šeimoje ir visuomenėje, nacionalinės teisės tradicijas, nustato pagrindines vaiko teises ir laisves, jų įgyvendinimo, apsaugos ir gynimo principus bei garantijas, reagavimo į vaiko teisių pažeidimą bei pagalbos vaikui ir (ar) jo atstovams pagal įstatymą organizavimo ir teikimo pagrindines sąlygas, vaiko atstovų pagal įstatymą ir kitų fizinių ir juridinių asmenų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas bei vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą ir jų veiklos teisinius pagrindus.“ Nesutinkant su pasiūlyta formuluote, tikslinga 1 straipsnio 4 dalyje po žodžio „konvencija“ įrašyti žodžius „ir jos fakultatyviniais protokolais“; išbraukti žodžius „bei pareigas“ (argumentas – pareigos yra nustatytos kituose, konkrečios srities teisės aktuose, tarp jų ir tuose, į kuriuos projekto rengėjai daro nuorodas).													Nepritarti.												Siūlytina sistemiškai tobulinti 1 straipsnį, atsisakant Projekte nurodytos 1 straipsnio   4 dalies apskritai.
48.		Seimo kanceliarijos Teisės departamentas								1				5										4.         Įstatymo 1 straipsnio 5 dalis išbrauktina, nes Lietuvos Respublikos jurisdikcijos taisyklės nėra šio įstatymo dalykas. Pastebėtina, kad bet kokiu atveju, taikant įstatymą, turės būti atsižvelgta į tarptautinių sutarčių ir tarptautinės privatinės teisės taisykles, išdėstytas Civiliniame kodekse (pvz., 1.10-1.14, 1.31-1.34 straipsniuose). Jeigu į šią pastabą nebūtų atsižvelgta, tai 1 straipsnio pavadinime ir jo 5 dalyje minimas terminas „taikymas“ keistinas žodžiu „galiojimas“, nes įstatymas galioja visiems asmenims, atitinkantiems nustatytus kriterijus, bet gali būti jiems nė karto netaikytas. Antra vertus, akcentuotina, kad iš įstatymo 1 straipsnio 5 dalies nuostatos („Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikoje nuolat ar laikinai gyvenantiems, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims“) nėra aišku, ar įstatymas galioja ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims.													Pritarti
49.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2																5.         Svarstytina, ar įstatymo 2 straipsnyje reikėtų apibrėžti sąvoką „atvejo vadybininkas“. Įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atvejo vadybininką skiria savivaldybės administracija, projekte aprašomos jo funkcijos, todėl darytina prielaida, kad savivaldybės administracijoje turės būti numatytos atitinkamos pareigybės. Sąvokos apibrėžimas kaip tik įneša neaiškumo, nes atvejo vadybininkas apibrėžiamas kaip bet koks asmuo, koordinuojantis atvejo vadybos procesą. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir nuoseklumo, siūlytina šios sąvokos apibrėžimo atsisakyti arba ją patikslinti.											Pritarti
50.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2																6.         Svarstytina, ar įstatyme pasirinkta terminija „atvejo vadyba“, „atvejo vadybininkas“, „vaiko atvejo nagrinėjimas“, „atvejo vadybos procesas“ yra tinkama tiek bendrinės kalbos, tiek teisės požiūriu. Iš įstatymo turinio neaišku kas yra „atvejis“, kurio vadyba čia reguliuojama. Galima preziumuoti, kad atveju laikytinas įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje apibrėžto smurto prieš vaiką faktas, kuris gali būti pasireiškęs viena iš įstatymo 3 straipsnyje apibrėžtų smurto formų. Atsižvelgiant į įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatas, galima preziumuoti, kad „atveju“ galėtų būti vaiko teisių pažeidimas, o pagal įstatymo 38 straipsnio 1 dalį – vaiko situacijos grėsmės lygis, nes būtent nustačius bent pirmą vaiko situacijos grėsmės lygį inicijuojamas vaiko atvejo nagrinėjimas (įstatymo 38 straipsnio 2 dalis). Siūlytina aptariamą reguliavimą tikslinti, o terminiją keisti į Lietuvos Respublikos teisėje ir bendrinėje kalboje įtvirtintą terminiją.											Pritarti
51.				VTAS vadovų asociacija						2																2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Atvejo vadyba - koordinuotos kompleksinės ir ilgalaikės pagalbos vaikui ir vaiko atstovams pagal įstatymą organizavimas bei teikimas, siekiant įgalinti vaiko atstovus pagal įstatymą savarankiškai užtikrinti vaiko teises bei teisėtus interesus. 2. Atvejo vadybininkas – asmuo, koordinuojantis atvejo vadybos procesą. 3. Bendruomeninės paslaugos – Savivaldybės bendruomenėje teikiamos įvairių formų ir rūšių, socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo, kultūros ir kitos paslaugos, kurios įgalina šeimą savarankiškai spręsti jai iškilusias problemas, gauti pagalbą, atitinkančią individualius vaiko ar šeimos poreikius, sudaro galimybę vaikui – augti šeimos aplinkoje., bei skatina paslaugos gavėjų savarankiškumą, visapusišką dalyvavimą bendruomenėje ir socialinę įtrauktį. 4. Fizinė bausmė – bet kokia vaikui taikoma bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti vaiką. 5. Mobili komanda - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Savivaldybėse įsteigta specialistų komanda, kuri teikia intensyvią vaikui ir šeimai pagalbą pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą tvarką. 6. Smurtas prieš vaiką – veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai. 7. Pagalbos planas – tai vaikui, jo atstovams pagal įstatymą bei kartu su vaiku gyvenantiems asmenims būtinų priemonių (skirtų įgalinti asmenis pasirūpinti užimtumu, sveikata, profesijos ir (ar) kompetencijų įgijimu, pozityvaus elgesio stiprinimu ir kt.) ir socialinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei kitų paslaugų ir socialinės paramos visuma, kuria siekiama užtikrinti tinkamą vaiko teisių apsaugą, nustatant šias priemones, paslaugas ir paramos teikimą organizuojančius ir užtikrinančius asmenis bei teikimo tvarką, atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius, vaiko atstovų pagal įstatymą ir kartu su vaiku gyvenančių asmenų elgseną su vaiku, jų gyvenimo būdą. 8. Vaikas – žmogus iki 18 metų, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta kitaip. 9. Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai, įtėviai, globėjai (rūpintojai). ir kiti teisėti vaiko atstovai. 10. Vaiko teisių apsaugos tarnyba -Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Arba 10. Vaiko teisių apsaugos tarnyba -Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, į kurios sudėtį įeina 60 savivaldybių teritorijose veikiančios bei vaiko teisių apsaugą vykdančios Vaiko teisių apsaugos tarnybos									1 d. sąvoka nėra aiški, nes „vadybos“ sąvoka numato organizacijos ar sistemos valdymą, strateginį planavimą, veiksmingų sisteminių struktūrų kūrimą bei kt. todėl vartojama sąvoka “atvejo vadyba“ neatitinka sąvokos paaiškinimo. Turėtų būti keistina ar nevartojama. 2 d. sąvoka visiškai nesuprantama, nes įstatymo projekte nėra numatytų konkrečių reikalavimų atvejo vadybininko pareigybei, darytina išvada, kad atvejo vadybininku gali būti bet kuris savivaldybės administracijos paskirtas asmuo norintis užsiimti minėta veikla. Siūlytina konkretizuoti sąvoką arba jos atsisakyti. 3 d. nėra aišku apie kokios konkrečios bendruomenės teikiamas paslaugas eitų kalba. Manytina, kad reikėtų vartoti Savivaldybių bendruomenių sąvoką. 4 d. Pažymėtina, kas 2017-02-14 Seime priimtame VTAPĮ pakeitimo ir papildymo įstatyme jau vartojama tokia sąvoka, kuri pateikta taip: „Fizinė bausmė – bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti.“ Manytina, kad taip pat turėtų skambėti ir 4 d. numatytas sąvokos paaiškinimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatyme nėra nurodomas fizinės bausmės taikymo objektas, t. y. – vaikas. 5 d. Nereali komanda, kuri tikrai fiziškai nepajėgtų teikti intensyvią pagalbą vaikui ir šeimai esant tokios pagalbos poreikiui kiekvienai Lietuvos šeimai, kurioje įvyksta ypatingi atvejai, yra šiurkščiai pažeidžiamos vaiko teisės. Manytina, kad tokios komandos turėtų būti sudaromos kiekvienoje savivaldybėje į jų sudėti įtraukiant atskirų sričių specialistus (pvz. psichologus, psichiatrus, socialinius pedagogus, socialinius darbuotojus, teisininkus). Papildomos mobilios komandos steigimas Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje vertintinas kaip perteklinis, galimai dar vienos kontroliuojančios, o ne pagalbą teikiančios biurokratinės struktūros steigimas. 9 d. sąvoka neatitinka galiojančių teisės aktų, nes LR CK numatyta, kad nepilnamečių atstovais pagal įstatymą yra tėvai, nepilnametį įvaikinus, - įtėviai, nustačius jam globą ar rūpybą – globėjai ar rūpintojai. 10 d. Sąvoka turėtų būti tikslinama, vadovaujantis aiškinamuoju raštu, kuriame nurodoma, kad į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos struktūrą galimai bus įtraukti šiuo metu veikiantys vaiko teisių apsaugos skyriai. Jei įstatyme tokios pertvarkos nebus numatytos - ši sąvoka naikintina.		Atsižvelgti
52.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						2											P					40. Atsižvelgiant į tai, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas dėstomas nauja redakcija ir jo nuostatos, reglamentuojančios vaiko teisių apsaugos garantijas įvairiose situacijose, aplinkose iš esmės keičiasi, svarstytina, ar Įstatymo projekte neturėtų būti numatyta pareiga Vyriausybei peržiūrėti ir, esant poreikiui, inicijuoti atitinkamų sričių įstatymų pakeitimus, įtvirtinant vaiko teisių įgyvendinimo ir apsaugos garantijas.											Atsižvelgti											Pažymėtina, kad su projektu susiję kitų teisės aktų pakeitimai (lydimieji) turi būti teikiami kartu su projektu. Tačiau pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta pareiga Vyriausybei iki nustatyto termino pateikti Seimui įstatymų, kuriuos būtina pakeisti priėmus Teisėkūros pagrindų įstatymą, projektus.
53.				Lietuvos savivaldybių asociacija						2				1												1.1. Projekto 2 str. 1 d. Pateikiama sąvoka „atvejo vadyba“, kuri apibrėžiama kaip [koordinuotos kompleksinės ir ilgalaikės pagalbos vaikui ir vaiko atstovams...], o projekto 24 str. 3 dalyje reglamentuojama, kad turi būti teikiama [... sisteminė kompleksinė pagalba...]. Savivaldybių specialistams neaišku, ar kalbama apie tą pačią ar kitokią pagalbą. Atkreiptinas dėmesys, kad kompleksinės pagalbos sąvoka (apibrėžimas) nėra įtvirtinta kituose teisės aktuose, pvz. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016-03-10 įsakymu  Nr.A1-133 patvirtintame kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai 2016–2020 m. veiksmų plane vartojama sąvoka „kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimai“, 2016-07-14 įsakymu Nr.A1-353 patvirtintose kompleksinės pagalbos teikimo vaikams, galimai nukentėjusiems nuo seksualinio išnaudojimo rekomendacijose vartojamos sąvokos – „ilgalaikė kompleksinė pagalba“, „trumpalaikė kompleksinė pagalba“, Kompleksiškai teikiamos švietimo pagalbos, socialinės paramos, sveikatos priežiūros paslaugų ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams ir jų tėvams (globėjams) tvarkos apraše (LR Švietimo ir mokslo ministro, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir LR sveikatos apsaugos ministro 2011-11-04 įsakymas Nr.V-2068/A1-467/V-946) vartojama sąvoka „kompleksiškai teikiama pagalba“. Minėtas sąvokas reikėtų arba tiksliau  apibrėžti, jei jos turi skirtingą sampratą, arba jas suvienodinti.											Pritarti
54.				Lietuvos teisininkų sąjunga „Nuomonės“						2 2				1 2												Įstatymo projekto 2 straipsnyje numatytos sąvokos „atvejo vadyba“, „atvejo vadybininkas“, „atvejo procesas“ – neaiškios ir nėra tinkamos teisės terminijos požiūriu. Siūlytina terminiją keisti.											Atsižvelgti
55.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						2 2				1 2												4. Siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintas sąvokas „atvejo vadyba“ ir „atvejo vadybininkas“, siekiant teisinio reglamentavimo aiškumo, nuoseklumo ir turint omenyje tai, kad kompleksinės pagalbos teikimas yra įtvirtintas ir kituose teisės aktuose, taip pat atsižvelgiant ir atitinkamai suderinant Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas su atitinkamomis Įstatymo projekto Antrojo skirsnio „Pagalbos organizavimas“ nuostatomis. Iš siūlomo teisinio reglamentavimo nėra aišku, kas yra „atvejis“ bei koks yra atvejo vadybininko vaidmuo, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, ir jo santykis, įgalinimai kitų valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų atžvilgiu. Sąvoka „atvejo vadyba“ turėtų būti tikslinama, išplečiant ją. Manytina, kad atvejo vadybos tikslas – negali būti vienintelis ir išimtinis, t. y. tik vaiko atstovų pagal įstatymą įgalinimas savarankiškai užtikrinti vaiko teises bei teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, kad atvejo vadyba yra apibrėžiama kaip koordinuota kompleksinė pagalba vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą ir turint omenyje Įstatymo tikslą, manytina, kad praktikoje yra daugybė įvairių vaiko teisių pažeidimo atvejų, kai visų pirma vaikui (taip pat ir vaiko atstovams pagal įstatymą) turi būti suteikta visa reikalinga pagalba tam, kad jis galėtų sugrįžti į socialinę aplinką ir joje pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje. Formuluotė tikslintina ir atsisakant žodžio „ilgalaikės“, nes iš Įstatymo projekto VI skyriaus Antro skirsnio turinio nėra aišku kas laikytina ilgalaike, kas trumpalaike pagalba (nustatytas tik maksimalus 12 mėnesių pagalbos teikimo terminas, Įstatymo projekto 41 straipsnio 3 dalis, 5 dalies 5 punktas). Be to, neretai paslaugų (pagalbos) teikimo trukmę lemia jos efektyvumas.											Atsižvelgti
56.				Švietimo ir mokslo ministerija						2				1												Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. 1-1489 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 20, 21, 23 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostatas ir siekiant teisės aktų dermės, siūlome projekto 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamoje „atvejo vadybos“ sąvokoje žodžius „koordinuotos kompleksinės ir ilgalaikės pagalbos“ tikslinti ir rašyti: „koordinuotai teikiamos švietimo pagalbos, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų“. Siūlome šiuo aspektu suderinti vartojamas sąvokas visame projekte, nes pvz., 24 straipsnio 3 dalyje kalbama apie sisteminės kompleksinės pagalbos teikimą, 36 straipsnio 1 dalyje - apie koordinuojamą ir organizuojamą pagalbos teikimą, 40 straipsnio 2 dalyje - koordinuotos pagalbos procesų organizavimą, paslaugų teikimą ir įvairios pagalbos taikymą, kompleksinę ilgalaikę tęstinę pagalbą.											Atsižvelgti
57.				Nacionalinė teismų administracija						2				2												Šiame šio rašto skyriuje siekiant įvardinti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, vartojama sąvoka „VTAPĮ projektas“. Esant poreikiui šio įstatymo projekto pavadinimą minėti kituose šio rašto skyriuose, nurodomas pilnas VTAPĮ projekto pavadinimas. 1. VTAPĮ projekto 2 straipsnyje šios nurodytos sąvokos turėtų būti tikslinamos: 1.1. 2 dalyje nurodyta sąvoka „Atvejo vadybininkas“, kurios apibrėžimas yra neaiškus.   Viena vertus, iš pateikiamos sąvokos galima suprasti, kad atvejo vadybininku gali būti bet koks asmuo, tačiau, kita vertus, iš VTAPĮ projekto 38 straipsnio 5 dalies galima suprasti, kad atvejo vadybininkas – tai savivaldybės administracijos paskirtas asmuo (pvz., iš VTAPĮ projekto 41 straipsnio 5 dalies 5 punkto matyti, kad tai nebūtinai vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistas). Manytina, kad sąvoką tikslinga tikslinti, įvardijant, kas turėtų atlikti atvejo vadybą. Taip pat turėtų būti apibrėžta, kas yra laikytina „atveju“, kuriam reikalinga vadyba, nes iš VTAPĮ projekto nėra aišku, kas tai: įvairaus smurto prieš vaiką naudojimas, vaiko teisių pažeidimas ar kt.;											Atsižvelgti
58.				Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija						2				2												Pagal įstatymo projektą VTAT pradeda atlikti naują funkciją - socialinio darbo su šeima (mobilios komandos). Iki šiol šią funkciją atlikdavo savivaldybių socialiniai darbuotojai, taip atskiriant baudžiančią/kontroliuojančią instituciją nuo teikiančios pagalbą, nes abiejų funkcijų suplakimas labai trukdo užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį su šeima. Socialiniai darbuotojai studijuodami įgyja kompetenciją dirbti su atveju per atvejo vadybos procesą. Dėl to manome, jog „atvejo vadybininkas“ turėtų būti apibrėžtas kaip „socialinis darbuotojas, dirbantis su šeima ir koordinuojantis atvejo vadybos procesą“ (2 str. 2), o mobilios komandos irgi galėtų dirbti ne VTAT struktūroje.											Atsižvelgti
59.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2				3												7.         Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje reikia įvardyti kokia bendruomenė turima galvoje. Atsižvelgiant į įstatymo projekto 39 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad įstatymo projekte kalbama apie savivaldybės bendruomenę. Kiti įstatymai, reguliuodami bendruomenių teises ir pareigas, vartoja įvairias sąvokas– savivaldybės bendruomenė, vietos bendruomenė, religinė bendruomenė ir kt.  Pastebėtina ir tai, kad „bendruomenės“ sąvoka įstatyme vartojama nenuosekliai, kai kur ji vartojama vienaskaita, įstatymo 51 straipsnio 5 dalyje vartojama daugiskaita (tai kelia klausimą ar kalbama apie tą patį subjektą), įstatymo 51 straipsnio 6 ir 7 dalyse kalbama apie vietos bendruomenių tarybas, įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje kalbama apie bendruomenines vaiko teisių apsaugos tarybas, aktyvius bendruomenių narius. Būtina aiškiai sureguliuoti visų šių sąvokų vartojimą, jų turinį											Pritarti
60.				Nacionalinė teismų administracija						2				3												1.2. 3 dalyje nurodyta sąvoka „Bendruomeninės paslaugos“ apibrėžta per daug abstrakčiai, netiksliai, sąvoka VTAPĮ projekte vartojama nenuosekliai. Pažymėtina, kad tokia sąvoka nėra suderinta su Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu (vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, socialinės paslaugos yra dviejų rūšių: bendrosios ir specialiosios; Socialinių paslaugų įstatymas taip pat numato kokie paslaugų tipai priskiriami kiekvienai iš paslaugų rūšių, tačiau bendruomeninės paslaugos tarp jų neminimos);											Pritarti
61.				Lietuvos savivaldybių asociacija						2 38				3 2							1					1.3. Projekto 2 str. 3 dalyje įtvirtintą  sąvoką „bendruomeninės paslaugos“ siūlome tikslinti paaiškinant konkrečiau, kokios tai paslaugos, nes ši sąvoka nėra įteisinta nei  LR socialinių paslaugų įstatyme, nei Socialinių paslaugų kataloge.  Atkreiptinas dėmesys, kad Projekto 38 str.  2 d. 1 punkte nurodomos ne bendruomeninės, o bendrojo pobūdžio paslaugos. Nėra aišku, kas yra bendrojo pobūdžio paslaugos.											Pritarti
62.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						2				3												5. Tobulinti Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalies formuluotę, prieš žodžių junginį „bendruomenėje teikiamos“ įrašant žodžius „gyvenamosios vietos“. Formuluotė tikslintina ir turint omenyje tai, kad ne visi vaikai auga (savo) šeimoje, šeimos aplinkoje, tačiau jiems, taip pat jų atstovams pagal įstatymą, gali būti reikalingos paslaugos bendruomenėje (t. y. kuo arčiau jų gyvenamosios vietos).											Atsižvelgti
63.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2 2				4 6												8.         Nėra aiškus įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir projekto 2 straipsnio 6 dalies santykis. Ypač atsižvelgiant į tai, kad projekto 3 straipsnio 1 punkte fizines bausmes laiko fiziniu smurtu. Siekiant fizines bausmes apibrėžti, reikia pirmiausia šiame įstatyme apibrėžti bausmės sąvoką, kadangi pvz., Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 5 dalis numato, kad “Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą.” (čia ir toliau – išskirta mūsų).             Teikiamame projekte numatoma, kad „Fizinė bausmė – bet kokia bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar fiziškai kankinti vaiką“. Šis apibrėžimas tikslintinas. Visų pirma, akcentuojama, kad fizinė bausmė yra „bet kokia bausmė“, kuria sukeliamas net ir nedidelis fizinis skausmas. Akcentuotina, kad teikiamas apibrėžimas yra pernelyg platus ir turėtų būti konkretizuotas. Priešingu atveju, dabartinis apibrėžimas apimtų valstybės legaliai taikomas bausmes ir kitokias poveikio priemones nepilnamečiams, taip sukeldamas skirtingų įstatymų nuostatų koliziją. Akcentuotina, kad Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) XI skyriuje įtvirtinti nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai. Vadovaujantis BK 13 straipsniu,  pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o už tam tikras sąrašo principu surašytas nusikalstamas veikas (pavyzdžiui, už nužudymą, išžaginimą, vagystę ir kt.) atsako asmenys nuo keturiolikos metų. Vadovaujantis BK 90 straipsniu, nepilnamečiui gali būti skiriamos šios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas. BK 82 straipsnyje numatytos auklėjamojo poveikio priemonės, skiriamos nepilnamečiams: įspėjimas; turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas; nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai; atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti; elgesio apribojimas; atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą. Atkreipiame dėmesį, kad plačiąja prasme pagal teikiamą apibrėžimą kaip „fizinės bausmės, sukeliančios fizinį skausmą“ galėtų būti traktuojamos ir kai kurios procesinės prievartos priemonės – nepilnamečio asmens sulaikymas, suėmimas ir kt. Atsižvelgiant į tai, galiojantys įstatymai nors tam tikru mastu riboja, bet absoliučiai nedraudžia bausmių už padarytas nusikalstamas veikas nepilnamečiams taikymo. Antra, teikiamame apibrėžime nėra akcentuojamas fizinės bausmės objektas (t. y. kam taikoma ši bausmė). Atsižvelgiant į tai, siūlytina po žodžių „bet kokia bausmė“ įrašyti žodį „vaikui“. Trečia, svarstytina, ar apibrėžime vartojamas terminas „fiziškai kankinti“ nėra per siauro turinio. Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (Žin., 2006-07-22, Nr. 80-3141) 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama visuotinai pripažįstama kankinimo sąvoka, kuri siejama ne tik su fiziniu, bet ir psichiniu skausmu („<...> „kankinimas“ – tai bet koks veiksmas, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas <...>“). Be to, apibrėžiant fizinės bausmės sąvoką, rekomenduotina pasiremti Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą 1 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje įtvirtintu reguliavimo pavyzdžiu, nustatančiu, kad „šis apibrėžimas neapima tik teisėtomis sankcijomis sukeliamo, joms būdingo arba su jomis susijusio skausmo ar kančios.“											Pritarti
64.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2				5												9.         Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis tobulintina kalbiniu požiūriu, kad jos esmė būtų suprantama.											Pritarti
65.				Nacionalinė teismų administracija						2				5												1.3. 5 dalyje nurodyta sąvoka „Mobili komanda“ kalbiniu aspektu koreguotina iš esmės;											Pritarti
66.				Lietuvos savivaldybių asociacija						2 27				5 3												1.2. Projekto 2 str. 5 d. pateikta mobilios komandos sąvoka, nurodant, kad [mobili komanda – tai valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų komandos...]. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apibrėžiama sąvoka - Vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri vartojama ir visose kitose projekto nuostatose. Savivaldybių teritorijose esančių dabartinių vaiko teisių apsaugos skyrių, kurie, kaip numatoma, bus teritoriniai šios tarnybos padaliniai, t.y. priklausys Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ( projekte - Vaiko teisių apsaugos tarnyba) - projekte nerasta. Todėl lieka neaišku, kuri tarnyba ( centrinė ar teritoriniai padaliniai )  vykdys kokias funkcijas: kas  sudarys mobilias komandas ( 2 str. 5 p.), kam reikės teikti informaciją (27 str. 3 d.) ir kt.  Savivaldybėms kyla daug kitų klausimų: iš kokių specialistų bus sudaromos mobilios komandos, ar jos veiks kiekvienoje savivaldybėje, kas jas finansuos, kaip jos bendradarbiaus su savivaldybėmis, kaip mobilių komandų darbas derės su savivaldybės socialinio darbuotojo  darbui su rizikos šeimomis funkcijomis  ir kt. Savivaldybės akcentavo, kad mobilių komandų steigimas netaptų dar viena biurokratine kontroliuojančia ir „rekomendacijas“ teikiančia struktūra, o būtų  tiesioginę pagalbą teikianti darbuotojų grupė veikianti kiekvienoje savivaldybėje. Ankstesnių iš Vilniaus į savivaldybes atvykusių  mobilių komandų darbas, savivaldybių nuomone, nepasiteisino.  Atkreipiame dėmesį, kad Projekte įtvirtinta mobili komanda, o Bendro darbo su šeimomis apraše rekomenduojama savivaldybėms sudaryti nuolat veikiančias ar sudaromas konkrečiam atvejui mobilias tarpinstitucines profesionalių specialistų komandas, įkurti tarpinstitucines grupes – lieka neaišku, ar tai tos pačios, ar skirtingos struktūros.											Atsižvelgti
67.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						2				5												6. Tikslinti Įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą mobiliosios komandos sąvokos apibrėžimą, nes neaišku, ar tai bus komandos, sudarytos iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, ar iš jos teritorinių padalinių savivaldybėse, specialistų, taip pat neaišku kokią pagalbą, pagal šiai tarnybai ir jos teritoriniams padaliniams priskirtą kompetenciją, teiks šios komandos. Įvertinant tai, kad jog šios normos bei Įstatymo projekto VI skyriaus Antro skirsnio turinys suponuoja, kad bus sudaryta ne viena mobilioji komanda, vietoj žodžio „kuri“ įrašyti „kurios“. Įstatymo projekto 2 straipsnio 5 dalies nuostatos turėtų būti tikslinamos turint omenyje ir tai, kad mobilios komandos paslaugos ir pagalba gali būti reikalinga ir jų teikimas turėtų būti užtikrintas ir tais atvejais, kai vaikas negyvena savo šeimoje (su savo tėvais), o gyvena su kitais atstovais pagal įstatymą ar kitais teisėtais atstovais.											Pritarti
68.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2				6												10.       Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinamas smurto prieš vaiką apibrėžimas – „veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai.“ Apibrėžimas turėtų būti patikslintas, atsižvelgus į šias pastabas:											Pritarti
69.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2 3 19				6 4												10.1.    Sąvokos turinys (formuluotė „garbės ir orumo nepaisymas“) tarpusavyje derintinas su įstatymo 3 straipsnio ir 19 straipsnio 4 dalies nuostatomis											Pritarti
70.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2				6												10.2.    Teikiamas smurto prieš vaiką apibrėžimas nesutampa su bendruoju smurto apibrėžimu, pateiktu Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje („Smurtas – veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą“). Manytina, kad smurto požymiai, nepriklausomai nuo nukentėjusiojo, turėtų būti suvienodinti.											Pritarti iš dalies											Pažymėtina, kad Seimas dėl smurto sąvokos ir smurto prieš vaiką formų reglamentavimo apsisprendė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 2, 6, 10, 49, 56, 57 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 2^1 straipsniu įstatymu Nr. XIII-204. Be to, skiriasi psichinio ir psichologinio smurto turinys. Psichinis smurtas pasireiškia grasinimu kitą asmenį sumušti, sužaloti, nužudyti ar atitinkamos situacijos sudarymas ar gestai, kuomet ketinimai aiškūs be žodžių – siekiama žmogų sužaloti ar užmušti. Tuo tarpu psichologinis smurtas – tai įžeidžiantys žodžiai, pastabos, draudimai, gąsdinimai, jausmų ignoravimas, siekiant asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti jį paklusti. Todėl Apsaugos nuo smurto aplinkoje įstatyme nustatytas bendrasis smurto apibrėžimas, kuriame akcentuojamas psichinis smurtas kaip dažniau tarp suaugusiųjų pasireiškiantis veiksnys. Vaikas gi dažniau patiria psichologinį smurtą, kurį dėl savo neveiksnumo ar dalinio veiksnumo ne visada gali paaiškinti kokį smurtą jis patyrė, todėl šio įstatymo, kaip specialiojo įstatymo, normos akcentuoja vaikui būdingus smurto potyrius, kurie nebūtinai turėtų sutapti su Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatomis. Būtina įvertinti, kad šiame, kaip specialiame vaiko, įstatyme reikia nustatyti ne bendrinę smurto apibrėžtį, tinkamą tik suaugusiam asmeniui, bet tikslinę, skirtą įvertinti vaiko vystymosi, brandos ir žalos ypatumus. Todėl vaiko atveju, terminas „psichologinis“ labiau taikytinas kaip poveikio vaikui apibrėžtis, o „psichinis“ – kaip padarinys, sukeliantis vaikui psichinį skaumą ar žalą.
71.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2				6												10.3.    Svarstytina, ar apibrėžime pateikiamas smurto būdas – „tiesioginis ar netiesioginis“ – nėra perteklinis požymis; ir ar šis požymis nesidubliuoja su prieš tai apibrėžime vartojamais žodžiais „veikimu ar neveikimu“.											Nepritarti											Vaikas gali patirti netiesioginį smurtą, pavyzdžiui tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku, tačiau šis smurtas nebūtų padarytas neveikimu.
72.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2 3 24				6 2 2												10.4.    Psichologinio smurto sąvoka, pateikiama šiame apibrėžime, taip pat keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte bei 24 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti suvienodinta su Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme vartojamu „psichinio smurto“ terminu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK vartojamas „psichinės prievartos“ (past. – ne „psichologinės“) terminas. Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina teikiamame projekte vartojamą „psichologinio smurto“ terminą keisti „psichinio smurto“ terminu.											Nepritarti											Žiūr. argumentus aukščiau.
73.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2 3				6 4												10.5.    Teikiamame smurto prieš vaiką apibrėžime nustatoma, kad smurtas gali būti tik tyčinis. Kita vertus, ši kaltės forma nedera su į smurto turinį įtrauktos nepriežiūros samprata ir apibrėžimu. Projektu keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte apibrėžta, kad „nepriežiūra – nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas (past. – čia ir toliau pabraukta mūsų), sukeliantis žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai“. Vaiko poreikių tenkinimo aplaidumas yra ne tyčinės, o neatsargios kaltės formos požymis. Atkreiptinas dėmesys, kad nors vaiko „nepriežiūra“ pagal apibrėžimą gali pasireikšti tiek tyčine, tiek neatsargia kaltės forma, praktikoje paprastai ji pasireiškia neatsargumu (past. – asmuo nenumatė nepriežiūros padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo juos numatyti). Atsižvelgiant į tai, jog smurto prieš vaiką apibrėžimas siejamas ir su vaiko nepriežiūra, šiame apibrėžime neturėtų būti akcentuojama tik tyčinė smurto kaltės forma.											Pritarti
74.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2				6												10.6.    Teikiamame apibrėžime smurtas siejamas su padariniais – žala ar pavojumi gyvybei, sveikatai, raidai. Pastebėtina, kad smurto padarinių požymis turėtų būti patikslintas. Pavyzdžiui, „žalos gyvybei“ terminas nėra tinkamas nei lingvistine, nei teisine ar logine prasmėmis. Be to, padariniai sveikatai gali būti siejami ne tik su „sužalojimu“, bet ir su „susargdinimu“ liga. Dėl tos priežasties kilę realūs padariniai vaiko sveikatai turėtų būti apibrėžiami ne kaip žala vaiko sveikatai, o jo sveikatos sutrikdymas. Be to, raidos terminas apibrėžime taip pat turėtų būti patikslintas (pavyzdžiui, „normali raida“ ar pan.) Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina dėl prieš vaiką naudoto smurto kilusius padarinius apibrėžti taip – „<...> jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata ar normali raida, arba buvo sukeltas pavojus vaiko gyvybei, sveikatai ar normaliai raidai“.											Pritarti
75.				D. Guogienė						2 3				6												Siūlo skubos tvarka priimti Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimo projektą, bei apibrėžti smurto sąvoką prieš vaikus, kad vaiko auklėjimas naudojant fizinę jėga nebūtų pateisinamas.											Pritarti.											Siūloma nuostata jau priimta.
76.				Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugija						2 3				6												Kasdieniniame darbe padėdami vaikams ir šeimoms bei domėdamiesi naujausiais mokslinių tyrimų duomenimis, norime pareikšti savo, kaip Lietuvos gydytojų vaikų ir paauglių psichiatrų, poziciją. Visų rūšių smurtas ankstyvame amžiuje lemia smegenų struktūrų ir jų veiklos pokyčius, kurie sutrikdo vaiko pažintinę ir emocinę raidą, pažeidžia savivertę bei yra viena iš svarbių sudedamųjų dalių, lemiančių psichikos ir elgesio sutrikimus paauglystėje ir suaugusiųjų amžiuje. Smurtas yra susijęs su tokių sunkių psichikos sutrikimų, kaip prieraišumo, elgesio ir emocijų, potrauminio streso, nerimo ir depresijos, priklausomybių nuo alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų suaugusiųjų amžiuje, išsivystymą. Šiomis dienomis, suaktyvėjus visuomenėje diskusijoms apie smurtą patiriančių vaikų apsaugą, norime išsakyti savo poziciją ir paremti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, apibrėžiančias keturias smurto rūšis pagal JT Vaiko teisių konvenciją ir PSO bei EK rekomendacijas.											Atsižvelgti
77.				Jaunųjų gydytojų asociacija ir kt.						2 3				6												Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) ir Lietuvos medicinos studentų asociacija (LiMSA), reaguodama į pastarųjų savaičių ivykius, atkreipia dėmesį, kad tai nera vienetiniai atvejai, o keli iš daugelio, vykstančių nuolat. Nepaisant to, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (JT VTK) buvo priimta dar 1989 metais, daugelyje šalių fizines bausmės yra teisiškai legalios ir socialiai priimtinos. Suprasdami, kad sveikata - tai ne tik fizinė, bet ir psichikos, ir socialinė gerovė, manome jog: Socialinės apsaugos sektorius, kaip ir šiuolaikinė medicinos praktika, privalo remtis mokslu pagrįstais įrodymais bei pasaulyje pripažintais didelės apimties moksliniais tyrimais. Remiantis Pasaulines sveikatos organizacijos dokumentu „Globot Sfotus Report on Violence prevention 2014“ ir JT VTK pabrėžia, kad visų rūšių fizinės bausmės ir visos kitos žiaurios ir žeminančios bausmių formos privalo būti kaip įmanoma greičiau teisiškai uždraustos ir eliminuotos. Į fizinio smurto sąvoką aiškiai įeina: emocinis, fizinis, seksualinis smurtas ir vaiko nepriežiūra. Svarbu užtikrinti, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba tinkamai vykdytų savo tiesiogines pareigas. Vaikų ligų gydytojai, vaikų ir paauglių psichiatrai aktyviai kreipiasi į Tarnybą, informuodami apie nustatytą smurtą prieš vaiką artimoje aplinkoje, tačiau dažnai Tarnybos raštiški atsakymai būna formalūs, smurtas tose pačiose šeimose kartojasi ir tie patys vaikai pakartotinai patenka į vaikų ligų bei psichiatrijos skyrius dėl fizinio, emocinio, seksualinio smurto ar nepriežiūros nulemtų sveikatos sutrikimų. Manome, kad turi būti užtikrintas efektyvus socialinių darbuotojų darbas, pakankamas gerai paruoštų dirbančių specialistų skaičius. Be to, būtina garantuoti Tarnybos ir medikų efektyvų bendradarbiavimą, teikiant adekvačią ir realią pagalbą vaikui. Siūlome kiek įmanoma mažinti biurokratinę šio proceso dalį situacijose, kai būtinas greitas reagavimas. Tikslinga didinti socialinės ir psichologinės pagalbos prieinamumą labiau pažeidžiamoms šeimoms (turinčioms mažamečių vaikų, daugiavaikėms šeimoms, šeimoms, turinčioms neįgalių ar sunkiomis lėtinėmis ligomis sergančių vaikų), raginti pažeidžiamas šeimas kreiptis psichologinės ar socialinės pagalbos sprendžiant šeimoje kylančias problemas. Norime pabrėžti jog psichologų, ypač teikiančių nemokamas paslaugas, labai trūksta mažesniuose Lietuvos miestuose ir kaimuose. Labai svarbu skirti ypatingą dėmesį šeimoms, kurios identifikuojamos kaip socialinės rizikos grupė dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog šeimose, kuriose tėvai vartoja narkotines medžiagas, vaikai dažniau patiria visų formų smurtą. Derėtų aiškiai suformuluoti ir visuomenei viešojoje erdvėje išaiškinti 49 straipsnio 1 punktą, kuriame nurodoma vaiko atsakomybė už jo pareigas ir tų pareigų laikymąsi bei pasekmės jų nesilaikant. Dalis šeimų Lietuvoje šiuo metu yra susirūpinusios dėl smurto prieš vaikus įstatymo pataisų patvirtinimo, kuriose draudžiamos fizinės bausmės, draudžiamas vaiko laisvės ribojimas. Šeimos, interpretuodamos įstatymą, baiminasi, jog tuo atveju neturės teisės auklėdami savo vaikus formuoti aiškių vaiko elgesio ribų ir struktūruoti jų aplinkos, kai už taisyklių pažeidimus vaikas turėtų susilaukti atitinkamų pasėkmių pagal susitarimą. Pateikiame esminius vaiko žmogiškąjį orumą paremiančius punktus, išvardintus Suomijos Nacionaliniame veiksmų plane, siekiančiame sumažinti fizines bausmes vaikams 2010-2015: Vaikai ir suaugusieji privalo vieni kitus gerbti ir vertinti. Vaikai turi teisę būti auginami pozityviai, turėti saugų ir gerą gyvenimą. Vaikai nėra suaugusiųjų veiksmų objektai, bet žmonės su savo teisėmis. Žmogiškasis orumas įpareigoja visos smurto formas laikyti nepriimtinomis. Vaikystė yra vertingas gyvenimo etapas. Fizinės bausmės yra rimta grėsmė vaiko augimui ir vystymuisi. Jaunųjų gydytojų asociacija ir Lietuvos medicinos studentų asociacija tiki, kad suvienijus jėgas, drąsiai kalbant apie esamas problemas ir imantis jų sprendimo, galima pasiekti, kad Lietuvoje nebeliktų skriaudžiamų vaikų. Raginame visas valstybės institucijas kuo labiau sumažinti biurokratinę naštą sprendžiant šias problemas bei siūlo savo pagalbą ir bendradarbiavimą.											Atsižvelgti
78.				VšĮ „Paramos vaikams centras“ ir kt.						2 3				6												Siunčiame Jums visuomenės kreipimąsi „Užtikrinkime saugią vaikystę kiekvienam vaikui!". Kreipimąsi pasirašo 32253 (trisdešimt du tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt trys) asmenys ir 68 (šešiasdešimt aštuonios) organizacijos ir bendruomenės, dirbančios vaikų ir šeimos gerovės srityje. Prašome Jūsų atsižvelgti į šį kreipimąsi svarstant LR Vaiko teisių pagrindų įstatymo pakeitimus. KREIPIMASIS „UŽTIKRINKIME SAUGIĄ VAIKYSTĘ KIEKVIENAM VAIKUI!" Mes, Lietuvos piliečiai, esame įsitikinę, kad valstybė privalo pasirūpinti kiekvieno Lietuvos vaiko saugumu ir apsaugoti nuo visų rūšių smurto. Pasaulyje jau 52 šalys įstatymais uždraudė fizines bausmes. Keturios smurto rūšys (psichologinis, fizinis, seksualinis ir nepriežiūra) yra išskiriamos JTO Vaiko teisiu konvencijoje, Pasaulio sveikatos organizacijos ir Europos Komisijos dokumentuose bei rekomendacijose, tačiau Lietuvoje iki šiol jos nėra aiškiai įvardintos. JTO vaiko teisių komitetas įvardinęs smurto prieš vaikus problemą Lietuvoje, rekomendavo valstybei įstatymiškai uždrausti taikyti visų formų fizines bausmes prieš vaikus bet kokioje aplinkoje, ypač namuose ir alternatyvios priežiūros institucijose, taip pat imtis smurto prieš vaikus prevencijos priemonių skatinant pozityvius vaikų auklėjimo būdus. Lietuvoje nėra aiškaus psichologinio, fizinio smurto ir nepriežiūros apibrėžimo. Nesant tokio apibrėžimo ir aiškaus fizinių bausmių kaip fizinio smurto įvardijimo bei draudimo, įstatymų numatyta atsakomybė taikoma nevienodai arba apskritai netaikoma. Baudžiamojo kodekso nuostatų (konkrečiai - BK 140 str.) taikymas smurto prieš vaikus atveju teisėsaugos institucijų ir teismų neretai suvokiamas kaip kraštutinė priemonė, todėl tikslinga įstatymo lygiu aiškiai įtvirtinti fizinių bausmių draudimą, pripažįstant jog tai smurtas prieš vaiką. Aiškus fizinių bausmių ir kitų rūšių smurto draudimas užkirstų kelią išvedžiojimams ir paskatintų tėvus rinktis pozityvias drausminimo priemones. Tačiau svarbiausia - ne bausti, o laiku padėti. Smurtas turi būti kuo anksčiau atpažintas ir sustabdytas, vaikai ir šeimos turi laiku gauti pagalbą, nelaukiant kol ištiks tragedija. Nesant tinkamo smurto apibrėžimo įstatymuose, tarnybos neturi atspirties taško, skirdamos prevencines ir pagalbos priemones. Aiškūs apibrėžimai ir jais besiremiantis situacijos įvertinimas leistų tarnyboms veiksmingiau organizuoti pagalbą: mokymus tėvams, psichologines ir socialines konsultacijas, savipagalbos grupes, pagalbą namuose ir kt. Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus reikalaujame: 1.Priimti įstatymą, kuris apibrėžtų ir draustų visų rūšių smurtą prieš vaikus (fizinį smurtą, psichologinį smurtą, seksualinį smurtą ir nepriežiūrą), įskaitant fizines bausmes; 2.Užtikrinti pagalbą vaikams ir šeimoms esant poreikiui; 3.Užtikrinti, kad visi specialistai, dirbantys su vaikais ar šeima gebėtų atpažinti ir įvertinti smurto prieš vaikus riziką; 4. Užtikrinti koordinuotą institucijų atsaką į smurtą prieš vaikus ir tinkamos pagalbos vaikui ir šeimai suteikimą. Kreipimąsi pasirašo: 32253 asmenys, 68 organizacijos NVO koalicija „Už vaiko teises", kuri vienija šias nevyriausybines organizacijas											Atsižvelgti
79.				Lietuvos teisininkų sąjunga „Nuomonės“						2				6												Įstatymo projekto kertinė ašis, deja – įvairių smurto prieš vaikus grėsmės ir vaikų atskyrimo nuo šeimos mechanizmo įtvirtinimas (kaip ir kada vaikus atskirti nuo šeimos). Kadangi Įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalyje yra numatytas ir psichologinis smurtas, tad apibūdinant grėsmės lygius, derėjo numatyti ir kokiam lygiui priklauso vaiko atskyrimo nuo šeimos momentu patirtas stresas, galintis turėti neigiamas pasekmes vaiko psichikos sveikatai, orumui ir jo raidai ateityje, o galbūt, net visam gyvenimui. Taigi, siekiant apsaugoti vaiką nuo psichologinio smurto, psichologinis smurtas smarkiai padidinamas vaiką paimant iš jam įprastos aplinkos, nuo tėvų, šeimos. Tokiu būdu, vaiko paėmimą iš šeimos reikia vertinti kaip smurtinį veiksmą, ne tik pažeidžiantį vaiko teisę į šeimą, bet ir galintį sukelti žalą vaiko raidai. Paėmimas vaiko nuo tėvų ir perdavimas jį kitiems, neužtikrina vaiko teisių ir neskatina tėvų vykdyti konstitucinių pareigų auklėti savo vaiką. Tokia vaiko teisių apsauga tėra mėginimas vieną blogį pakeisti kitu. Todėl tokio turinio Įstatymo projektas nepakeis auklėjimo kultūros Lietuvoje. Daug psichologinio smurto vaikai patiria ir iš savo bendraamžių mokyklose. Vaiko atskyrimas nuo šeimos turėtų būti numatytas, kaip išimtinai kraštutinė priemonė ir tik tais atvejais, kai atsiranda reali grėsmė vaiko gyvybei ir (ar) sveikatos sutrikdymui. Lietuvoje daug šeimų skursta, o įvairių krizių atvejais šeimai pagalba nėra efektyvi. Pritariame Lietuvos teisės instituto nuomonei, kad šiame laikmetyje Lietuvos vaikams ir šeimoms reikia kokybiškai naujo, aktualių socialinių problemų vaikystės metu sprendimą įvairiais lygmenimis reglamentuojančio įstatymo.											Atsižvelgti											Projekte numatyta, kad tik esant pavojui vaiko sveikatai ar gyvybei bus imamasi kraštutinės priemonės, kaip vaiko geriausiai vaiko interesus atitinkančios pagalbos – vaiko paėmimo iš šeimos, be to, tam dar turės teismas duoti leidimą.
80.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						2				7												7. Svarstytina galimybė tikslinti Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą sąvoka „Pagalbos planas“, atitinkamai trumpinant ir konkretizuojant šios dalies nuostatas, pvz., svarstytina, ar pateiktas pavyzdinis asmenims būtinų priemonių sąrašas nėra atitinkamų paslaugų dalis. Taip pat svarstytina, ar kriterijai, į kuriuos privalomai turėtų būti atsižvelgiama sudarant pagalbos planą, plano turinys ir kitos aplinkybės neturėtų būti išsamiau reglamentuoti atskirame Įstatymo straipsnyje (pvz., individualus pagalbos planas turėtų atitikti vaiko amžių, brandą, lytį, psichikos ir fizines savybes, sveikatą, ugdymosi poreikius, turimus socialinius įgūdžius ir kt.; pagalbos plane turėtų būti nustatyti pagalbos tikslai, konkrečios priemonės, situacijos pokyčių stebėsena, laukiami rezultatai, vykdymo laikotarpis, tvarka, atsakingi asmenys ir kt.). Siekiant vieningo teisės normų supratimo, aiškinimo ir taikymo, siūlytina Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinti kartu su vaiku gyvenančių asmenų sąvoką.											Pritarti
81.				Nacionalinė teismų administracija						2				7												1.4. pastebėtina, kad 7 dalyje nurodyta sąvoka „Pagalbos planas“ nesuderinta su Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. liepos 14 d. įsakyme Nr. A1-362/V-936/V-646/1V-495 „Dėl bendro darbo su šeimomis tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Bendro darbo su šeimomis tvarkos aprašas) vartojama sąvoka „bendras pagalbos vaikui ir šeimai planas“ (pvz., Bendro darbo su šeimomis tvarkos aprašo 35 punktas), todėl atkreiptinas dėmesys, kad VTAPĮ projekte ši sąvoka turėtų būti suderinta su kitais teisės aktais arba po VTAPĮ projekto priėmimo turėtų būti keičiami poįstatyminiai teisės aktai;											Pritarti											Pateiktos pastabos kontekste pažymėtina, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti derinami prie įstatymų normų, o ne atvirkščiai.
82.				Lietuvos savivaldybių asociacija						2				7												1.4. Dėl 2 str. 7 p. Nesuprantamai, sudėtingai apibrėžta „Pagalbos plano“ sąvoka. Siūlome šią sąvoką apibrėžti tiksliau ir aiškiau, pvz. Pagalbos planas - tai dokumentas, kuriame vadovaujantis vaiko ir jo šeimos psicho-socialinės situacijos įvertinimu, planuojamos paslaugos, priemonės ir veiksmai,  kad išvengti vaiko atskyrimo nuo šeimos, padėti šeimai spręsti iškylančias  problemas arba atskyrus vaiką nuo šeimos, jį integruoti į saugią šeimos aplinką per galimai trumpiausią  laikotarpį. Norime akcentuoti, kad būtina keisti šiuo metu taikomą šeimos poreikių vertinimo tvarką, kaip netinkamą, į standartizuotą vaiko ir jo šeimos psicho-socialinės situacijos vertinimą.											Pritarti
83.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						2				7												8. Siūlytina Įstatymo projekto 2 straipsnio 7 dalyje išbraukti žodį „tai“.											Pritarti
84.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2				8												11.       Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis tikslintina atsisakant neaiškaus žodžio „iki“ ir vietoje jo vartojant žodį „neturintis“, ir taip suderinant vaiko apibrėžtį su Vaiko teisių konvencijos 1 straipsniu.											Pritarti
85.				Henrikas Žukauskas, Lietuvos Respublikos Eksparlamentarų klubo prezidentas, 2017-03-08						2 18				8												Vaiko apibrėžimą yra būtina praplėsti įtraukiant į sąvoką ir neįgalaus vaiko sąvoką ir straipsnio 8 dalį skaityti taip: 8. Vaikas – pilnametystės nesulaukęs normaliai išsivystęs ar neįgalus žmogus iki 18 metų, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta kitaip. Tuo pačiu gali būti naikintinas įstatymo 18 straipsnis kaip perteklinis. Pasiūlymai susiję su Tarptautiniu mastu pripažintos “neįgalumo” sąvokos apibrėžimu, kurios iš esmės nėra. Todėl tikslingiausia būtų remtis požiūriu, įtvirtintu Standartinėse taisyklėse dėl žmonių su negalia galimybių lygybės, priimtose 1993 metais, kurių tikslas “užtikrinti, jog visi neįgalieji galės įgyvendinti tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti”											Nepritarti											Perteklinis siūlymas, nes sąvoka „vaikas – tai žmogus, neturintis 18 metų“ apima ir vaiką su negalia.
86.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						2				8												9. Siūlytina Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį papildyti nauju sakiniu: „Jeigu asmens amžius nežinomas ir yra priežasčių manyti, kad asmuo yra jaunesnis nei 18 metų, jis laikomas vaiku, iki bus nustatyta priešingai.“											Pritarti
87.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2				9												12.       Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje siūloma nustatyti: „Vaiko atstovai pagal įstatymą – vaiko tėvai, globėjai, rūpintojai ir kiti teisėti vaiko atstovai.“ Pastebėtina, kad pagal CK 2.132 straipsnio 2 dalį, atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Atstovai pagal įstatymą turi įstatyme nustatytas teises ir pareigas, tuo tarpu atstovų kitais pagrindais teisės ir pareigos nustatomos ne tik įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose – įgaliojime, pavedime, teismo sprendime ir pan. CK nustatyta, kad nepilnamečių atstovais pagal įstatymą yra tėvai, nepilnametį įvaikinus, - įtėviai, nustačius jam globą ar rūpybą – globėjai ar rūpintojai. Vaiko atstovų pagal įstatymą ir atstovų kitais pagrindais teisės ir pareigos nėra ir negali būti tos pačios. Pastebėtina ir tai, kad įstatymo 30 straipsnyje išvardintos vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, o 31 straipsnyje nustatyta, kokia tvarka vaiko atstovai pagal įstatymą gali įgalioti kitus asmenis atlikti konkrečius teisinius veiksmus atstovaujant vaiką. Taigi vertinama nuostata nedera ir su kitomis projekto nuostatomis.											Pritarti											Pastabai pritartina, tačiau papildomai pažymėtina, kad 2018 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiose Civilinio kodekso pataisose (įstatymas Nr. XIII-241) bus įtvirtinta, kad „Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija yra vaiko, įstatymų nustatytais pagrindais paimto iš tėvų ar kitų teisėtų atstovų, atstovas pagal įstatymus tol, kol šiam vaikui paskiriamas globėjas ar rūpintojas“ (14 straipsnis, keičiantis CK 3.250 straipsnį).
88.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						2				9												10. Įstatymo projekto 2 straipsnio 9 punktą suderinti su Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis vaiko atstovavimą pagal įstatymą ir svarstyti tikslingumą įtvirtinti dvi sąvokas: „vaiko atstovai pagal įstatymą“ ir „kiti teisėti vaiko atstovai“. Pastebėtina ir tai, kad Įstatymo projekte sąvoka „vaiko atstovai pagal įstatymą“ yra vartojama, siekiant reglamentuoti išimtinai vaiko ir jo tėvų (globėjų, rūpintojų) atitinkamus santykius, asmenines tėvų teises ir pareigas, todėl neužtikrinus sąvokų atskyrimo ir tikslaus jų vartojimo, praktikoje gali kilti nesklandumų.											Pritarti
89.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						2				10												13.       Svarstytina, ar įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje reikėtų įtvirtinti sąvoką „Vaiko teisių apsaugos tarnyba“, atsižvelgiant į tai, kad čia pateikiamas institucijos pavadinimo trumpinys, o ne atskleidžiamas sąvokos turinys. Vietoj to siūlytina projekto tekste pirmą kartą nurodžius pilną institucijos pavadinimą įvesti trumpinį (kaip ir yra numatyta įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje) ir jį toliau vartoti visame tekste.											Pritarti
90.				Nacionalinė teismų administracija						2				10												1.5. 10 dalyje nurodytos sąvokos „Vaiko teisių apsaugos tarnyba“ vartojimas yra perteklinis, nes šia sąvoka įvedamas tik institucijos trumpinys, platesnis sąvokos paaiškinimas nepateikiamas. Vietoje šios sąvokos arba papildant šią sąvoką siūlytina paaiškinti, kokią vietą vaiko teisių apsaugos sistemoje užima savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriai ir aiškiai įvardinti jų pavaldumą – VTAPĮ projektu iš esmės centralizuojamas vaiko teisių apsaugos funkcijos įgyvendinamas, pakeičiant savivaldybėms deleguotą vaiko teisių apsaugos funkciją į valstybinę vaiko teisių apsaugos funkciją, tačiau tai tampa aišku tik įsigilinus į visą VTAPĮ projektą.											Pritarti
91.				Henrikas Žukauskas, Lietuvos Respublikos Eksparlamentarų klubo prezidentas						2				10												Pagal rengiamo įstatymo nuostatas bei įstatymo 1 straipsnio nuostatas  „šio įstatymo tikslas – užtikrinti vaiko teisių apsaugą nustatant vaiko teisių, pareigų ir laisvių gynimo pagrindus, vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos mechanizmus, vaiko teisių apsaugos sistemos reglamentavimą.<...>,o tai savaime reikštų, kad kalbama apie teisių, teisės, teisminio reguliavimo sritis. Todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos funkcijos, jos veiklos sritys, bei veikla susijusi su socialinėmis paslaugomis, darbo klausimais, Sodros veikla ir t.t., šiuo atveju nėra tinkama funkcija. Reiškia ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba turėtų funkcionuoti prie Teisingumo ministerijos ir būti jos pavaldume. Siūlau 2 str. 10 dalį skaityti taip: 10. Vaiko teisių apsaugos tarnyba – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo Teisingumo ministerijos.											Nepritarti
92.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						2				10												11. Siūlytina tikslinti ir išplėsti Įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą Vaiko teisių apsaugos tarnybos sąvoką, atsižvelgiant į tai, kad kuriamas centralizuotas vaiko teisių apsaugos institucijų modelis ir Valstybinei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bus pavaldūs šiuo metu savivaldybių administracijų sudėtyje esantys vaiko teisių apsaugos skyriai. Atitinkamai Įstatyme turėtų būti atskirtos Vaiko teisių apsaugos tarnybos (centrinės nacionalinės institucijos) ir jos teritorinių padalinių – vaiko teisių apsaugos skyrių ar pan. funkcijos, įgaliojimai ir t.t.											Pritarti
93.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3 2							6												15.       Akcentuotina, kad įstatymo 3 straipsnio apibrėžimai nevisiškai atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalį:															Pritarti
94.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3 2							6												15.1.    Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje akcentuojamos penkios smurto formos, o įstatymo 3 straipsnyje tik keturios (past. – neapibrėžiama, kaip šio įstatymo kontekste turėtų būti suvokiama vaiko garbės ir orumo nepaisymas).															Pritarti
95.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3 2							6												15.2.    Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje akcentuojama, kad smurtas gali būti daromas „veikimu ar neveikimu“, taip pat „tiesiogiai ar netiesiogiai“. Įstatymo 3 straipsnyje smurto požymis „veikimu ar neveikimu“ nėra akcentuojamas, o požymis „tiesiogiai ar netiesiogiai“ yra susietas tik su fizinio smurto apibrėžimu.															Pritarti
96.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3																			16.       Įstatymo 3 straipsnyje pateikiami smurto formų apibrėžimai tikslintini:															Pritarti
97.				A. Petrulis			3																			Komisijos, ruošiančios Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisas, nuostatose pabrėžiamos tik 4 smurto prieš vaikus formos, kuriose nieko nesakoma apie rūkorių tėvų ir kitų šeimos narių vertimą pasyviai rūkyti savo vaikus - nuolat kvėpuoti narkotinių medžiagų dūmais. Juk visiems žinoma, kad ne tik patalpoje rūkantis, bet ir lauke ar balkone prisirūkęs asmuo net kelias valandas kenkia aplinkiniams iškvepiamomis nuodingomis medžiagomis. Įstatymo pataisose turėtų būti kategoriškai pabrėžta, kad rūkorių šeimos neturi teisės kenkti savo vaikų ir kitų aplinkinių sveikatai minėta narkomanijos forma, kad šios šeimos neišvengiamai bus įrašomos į socialinės rizikos šeimų sąrašus, bus tikrinamos, persekiojamos, kol bus pasiekti teigiami rezultatai.															Atsižvelgti
98.				Lietuvos teisės institutas			3																			2. Pradėti įstatymą nuo smurto apibrėžimų (jau 3 straipsnyje) yra neperspektyvus sisteminis nesusipratimas. Žinoma, kad buvo, yra ir bus smurtą patiriančių vaikų, bet jį patiria ne visi ir ne patiriamas smurtas turi būti socialinės pagalbos sistemos ašis. Įstatymo pradžioje turi būti dėstomi esminiai socialinės pagalbos vaikams principai, apibrėžiamos probleminės ir valstybės įsikišimo reikalaujančios situacijos, kertinės pagalbos sistemos nuostatos, prevencinės priemonės, pagalbos formos, institucinė atsakomybė, pagalbos priemonių grandinės kryptys ir pan., o ne smurto formos, kurių teisinis reglamentavimas (žr. toliau) apskritai yra beprasmis.															Pritarti
99.				Lietuvos teisės institutas			3																			3. Smurto apibrėžimų įstatymuose neturi būti - tai yra mokslinės kategorijos, kurių įtvirtinimas įstatymuose „įšaldo“ iš esmės mokslinių apibrėžimų raidą, be to, tai yra perteklinis reguliavimas, kuris neturi jokios praktinės pridėtinės vertės teisės taikymo prasme. Sunku būtų rasti valstybę, kurioje įstatymais būtų apibrėžiamos mokslinės smurto kategorijos. Įstatymuose paprastai įtvirtinami fizinių bausmių ar kitų smurto formų draudimai, bet ne jų apibrėžimai.															Nepritarti						Dėl atitinkamų nuostatų įtvirtinimo įstatyme Seimas apsisprendė 2017 m. vasario 14 d. priimtomis Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisomis. Sąvokos siūlomos ne dėl mokslinių kategorijų nustatymo, bet dėl praktinio teisės aktų taikymo užtikrinimo. Darbo grupėje dalyvavę vaikų psichlogai kaip ypatingą svarbą išskyrė šiame įstatyme nustatyti smurto prieš vaiką ir jo keturių formų apibrėžtį tam, kad su vaiku ir šeima dirbantys darbuotojai sugebėtų tinkamai ir kvalifikuotai identifikuoti, kokį smurtą vaikas patyrė, nes nuo to priklausys, ar vaikas laiku gaus tinkamą ir jam būtiną pagalbą, kuri padėtų kuo skubiau „užgesinti“ patirto smurto padarinius. Svarbiausia ir tai, kad turime reikalą su žmogumi, kuris yra dėl savo amžiaus yra neveiksnus ar dalinai veiksnus, todėl negali įvardinti ar paaiškinti, kas su juo įvyko ir kodėl suaugę su juo taip pasielgė. Bet koks blogis prieš žmogų, o ypač prieš vaiką, specialistams turi būti gerai žinomas ir atpažįstamas, laiku ir objektyviai įvardintas, kad aukai būtų skubiai suteikta kuo tinkamiausia ir efektyviausia apsauga, pagalba ir reabilitacija.
100.				VTAS vadovų asociacija			3																			3 straipsnis. Smurto prieš vaiką formos Smurto prieš vaiką formos yra šios: 1) fizinis smurtas – tiesioginiai ar netiesioginiai tyčiniai fiziniai veiksmai prieš vaiką, taip pat fizinės bausmės, sukeliantys  vaikui skausmą, žalą arba pavojų jo gyvybei, sveikatai, raidai ar žalą garbei ir orumui; 2) psichologinis smurtas – nuolatinis vaiko teisės į individualumą pažeidinėjimas, žeminimas, patyčios, gąsdinimas, būtinos vaiko raidai veiklos trikdymas?, asocialaus elgesio skatinimas ar kitokia nefizinio kontakto elgsena, sukeliantys žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai, ar žalą garbei ir orumui?; 3) seksualinis smurtas – seksualiniai veiksmai su vaiku, kuris pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas nėra sulaukęs amžiaus, nuo kurio seksualiniai veiksmai su juo neužtraukia baudžiamosios atsakomybės arba seksualiniai veiksmai su vaiku, kai naudojama prievarta, jėga ar grasinimai, arba piktnaudžiaujama pasitikėjimu, valdžia ar įtaka vaikui, taip pat ir šeimoje, arba piktnaudžiaujama itin pažeidžiama vaiko padėtimi, ypač dėl jo psichinės ar fizinės negalios ar priklausomumo. Taip pat vaikų išnaudojimas prostitucijos tikslams, vaikų pornografija, verbavimas, vertimas ar įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje, pornografijos rodymas, arba kitos vaikų seksualinio išnaudojimo formos, vaikų tvirkinimas; 4) nepriežiūra – nuolatinis vaikui būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas ar aplaidus tenkinimas, sukeliantis žalą ar pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai.								Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 3 straipsnio formuluotės neatitinka 2 str. 6 d. apibrėžimo todėl straipsnis turėtų būti tikslinamas. Būtina konkretizuoti ir 3 str. 1 p., nes nėra aišku, kas yra laikoma tiesioginiais ar netiesioginiais tyčiniais fiziniais veiksmais. Manytina, kad fiziniu smurtu turėtų būti laikomi tiesiogine tyčia vaiko atžvilgiu atliekami veiksmai. Fizinės bausmės sąvoka buvo paaiškinta 2 str. 4  d. todėl papildomai neturėtų būti vartojama. 3 str. 2 p. nėra aišku kokios konkrečios vaiko raidai būtinos veiklos trikdymas laikomas psichologiniu smurtu?  Kodėl minima žala garbei ir orumui ? įstatymo punktas turėtų būti koreguojamas kalbine, teisine bei logine prasme derinant sąvoką su galiojančiais teisės aktais pvz. LR BK ir kt. 3 str. 3 p. apibrėžimas turėtų būti tikslinamas atsižvelgiant į tarptautines sutartis bei į galiojančius baudžiamuosius įstatymus, kur naudojamos „seksualinės prievartos, priekabiavimo“ ar „seksualinio išnaudojimo“ sąvokos. 3 str. 4 p. tikslinamas atskiriant žalos ir pavojaus sąvokas, manytina, kad nepriežiūros padariniu turėtų būti realus pavojus vaiko sveikatai ir gyvybei.							Atsižvelgti
101.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3 19							1												14.       Įstatymo 3 straipsnio 1 punkte apibrėžiama fizinio smurto prieš vaiką forma, kur numatyta, kad ši smurto forma apima ir fizines bausmes. Atsižvelgiant į tai ir į 10 bei kitas pastabas, įstatymo 19 straipsnyje ir kituose projekto straipsniuose, kur vartojama formuluotė „visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant ir fizines bausmes“ kaip pertekliniai brauktini žodžiai „įskaitant ir fizines bausmes“.															Pritarti
102.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							1			1									16.1.    Apibrėžiant fizinį smurtą, nėra aišku, ką reiškia „tiesioginiai ar netiesioginiai veiksmai“.															Pritarti
103.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							1			1									16.2.    Apibrėžiant fizinį smurtą, „fizinių veiksmų prieš vaiką“ formuluotė tikslintina. Atkreiptinas dėmesys, kad apibrėžiant fizinę bausmę naudojama kita formuluotė – „fizinės jėgos naudojimas“. Svarstytina, ar „fizinių veiksmų“ ir „fizinės jėgos“ formuluotės savo turiniu sutampa, o jeigu ne, koks yra jų tarpusavio santykis.															Pritarti
104.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							1			1									16.3.    Apibrėžiant fizinį smurtą, turėtų būti akcentuojama ne daugiskaitinė fizinių veiksmų prieš vaiką forma, o šio žodžių junginio vienaskaita. Priešingu atveju, siūlomas reguliavimas sudaro įspūdį, kad vienkartinis „fizinis veiksmas“ prieš vaiką įstatymo prasme nelaikytinas fiziniu smurtu.															Pritarti
105.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							1			1									16.4.    Teikiamame fizinio smurto apibrėžime fizinis smurtas siejamas su padariniais – žala ar pavojumi gyvybei, sveikatai, raidai. Pastebėtina, kad smurto padarinių požymis turėtų būti patikslintas. Pavyzdžiui, „žalos gyvybei“ terminas nėra tinkamas nei lingvistine, nei teisine ar logine prasmėmis. Be to, padariniai sveikatai gali būti siejami ne tik su „sužalojimu“, bet ir su „susargdinimu“ kokia nors liga. Dėl tos priežasties kilę realūs padariniai vaiko sveikatai turėtų būti apibrėžiami ne kaip žala vaiko sveikatai, o jo sveikatos sutrikdymas. Be to, raidos terminas apibrėžime taip pat turėtų būti patikslintas (pavyzdžiui, „normali raida“ ar pan.).															Pritarti
106.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							1			1									16.5.    Teikiamame fizinio smurto apibrėžime atitinkama smurto forma taip pat yra siejama su padariniais, kurių nėra bendrame smurto apibrėžime (įstatymo 2 straipsnio 6 dalis) – žala garbei ir orumui. Tai yra įstatymo spraga, nes normos dalis traktuojama plačiau už visumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad fizinės bausmės apibrėžimas, pateiktas įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, taip pat nėra siejamas su kilusia žala garbei ir orumui. Be to, akcentuotina, kad garbė ir orumas yra dvi skirtingos, savarankišką turinį turinčios vertybės. Tam tikrais veiksmais gali būti pažeidžiama garbė, bet ne orumas, ir atvirkščiai. Dėl tos priežasties koreguotinas šių padarinių jungtukas, vietoje „ir“ vartojant „ir (ar)“. Taip pat akcentuotina, kad keičiamo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto formuluotė „<...> ar žalą garbei ir orumui“ nėra tiksli. Siūlytina ją keisti formuluote – „<...> ar žeminantys vaiko garbę ir (ar) orumą“.															Pritarti
107.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3								1		2												16.6.    Apibrėžiant psichologinį smurtą, akcentuotina, kad tikslesnis yra psichinio smurto terminas.												Nepritarti
108.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3								1			2											16.7.    Apibrėžiant psichologinį smurtą, nėra aiškus jame vartojamo žodžio „nuolatinis“ turinys.												Pritarti
109.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3								1		2												16.8.    Apibrėžiant psichologinį smurtą, jo sukeliami padariniai konstruotini, atsižvelgiant į pastabas, teiktas dėl smurto prieš vaiką ir fizinio smurto apibrėžimų.												Pritarti
110.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							3												16.9.    Apibrėžiant seksualinį smurtą, svarstytina, kuo šis terminas skiriasi nuo „seksualinio išnaudojimo“ termino, vartojamo ne tik JTO Vaiko teisių konvencijoje (Žin., 1995, Nr. 60-1501; 200) ar BK, bet ir vieninteliame ES teisės akte, kurį įgyvendina keičiamas įstatymas, - 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/93/ES „Dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR“ (OL 2011 L 335, p.1).															Nepritarti						Seksualinis išnaudojimas yra siauresnė sąvoka nei seksualinis smurtas.
111.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							3												16.10.  Apibrėžiant seksualinį smurtą, tikslintinas terminas „seksualiniai veiksmai su vaiku“.															Pritarti
112.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							3												16.11.  Apibrėžiant seksualinį smurtą, vartojami terminai turėtų būti suderinti su BK XXI skyriuje vartojamais terminais. Pavyzdžiui, „seksualiniai veiksmai“ turėtų būti detalizuoti, kaip apimantys lytinį santykiavimą; kitokį lytinės aistros tenkinimą; tvirkinimą ir pan. Apibrėžime vartojama formuluotė „<...> kai naudojama prievarta, jėga ar grasinimai <...>“ tikslintina, nes prievartos samprata savo turiniu apima tiek jėgą, tiek ir grasinimus.															Pritarti
113.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							3												16.12.  Apibrėžiant seksualinį smurtą, vartojama formuluotė „<...> kuris pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas nėra sulaukęs amžiaus, nuo kurio seksualiniai veiksmai su juo neužtraukia baudžiamosios atsakomybės <...>“ yra perkrauta informacija ir neatitinka teisėkūros ekonomijos principo. Be to, BK yra tiksliai nustatytas amžius, nuo kurio santykiavimas su nepilnamečiu, turint pastarojo sutikimą, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės – 16 metų (žr. BK 1511 straipsnio 1 dalį). Dėl tos priežasties atitinkama keičiamo įstatymo nuostata turėtų būti konkretizuota, nurodant tikslų nepilnamečio amžių.															Pritarti
114.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							3												16.13.  Apibrėžiant seksualinį smurtą, šio apibrėžimo antrasis sakinys yra lingvistiškai taisytinas, nes pradedamas nuo jungtuko „taip pat“.															Pritarti
115.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							3												16.14.  Seksualinio smurto apibrėžimo antrasis sakinys yra kazuistinio pobūdžio. Viena vertus, jame vardinamos veikos pagal požymius iš dalies dubliuojasi su apibrėžimo pirmajame sakinyje vardinamais seksualinio smurto požymiais. Antra vertus, šiame sakinyje išvardintų veikų sąrašas nėra pagrįstas sistemiškai. Pavyzdžiui, seksualiniu smurtu pripažįstamas vaikų išnaudojimas prostitucijos tikslams, bet nepripažįstamas vaiko įtraukimas į prostituciją (past. – nors vaiko įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje seksualiniu smurtu pripažįstamas) ar vaiko vertimas užsiimti prostitucija. Be to, pastebėtina, kad į šį sąrašą nėra įrašyta vaiko įtraukimo į seksualinę vergovę veika, įtvirtinta BK 100 straipsnyje ir 103 straipsnio 2 dalyje.															Pritarti
116.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas			3							4												16.15.  Apibrėžiant vaiko nepriežiūrą, jos sukeliami padariniai konstruotini, atsižvelgiant į pastabas teiktas dėl smurto prieš vaiką ir fizinio smurto apibrėžimų.															Pritarti
117.				Švietimo ir mokslo ministerija			3							4												Siekiant teisės aktų dermės, siūlome projekto 3 straipsnio 4 punkte apibrėžtą „nepriežiūros“ sąvoką suderinti su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. 1-1489 1,2, 19, 23, 43, 46, 47, 49, 56, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 231, 232 straipsniais įstatyme apibrėžta „vaiko nepriežiūros“ sąvoka.															Nepritarti						Siūloma sąvoka yra siauresnė (apima tik tuos asmenis, kurie vaiką globoja ar prižiūri). Be to, nepriežiūros sukeltos pasekmės Švietimo įstatyme taip pat yra siauresnės ir abstraktesnės. Atkreiptinas dėmesys, kad ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas turėtų būti derinamas su Švietimo įstatymu, o atvirkščiai, juk „vaiko nepriežiūra“ yra  daugiau socialinis reiškinys, o ne vaiko ugdymo ar auklėjimo dalis.
118.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						4															17.       Įstatymo 4 straipsnio pavadinime po žodžių „vaiko teisių“ įrašytinas žodis „apsaugos“.															Pritarti
119.				Nacionalinė teismų administracija						4															2. VTAPĮ projekto 4 straipsnio pavadinime po žodžių „vaiko teisių“ siūlytina įrašyti žodį „apsaugos“.															Pritarti
120.				Lietuvos teisės institutas						4															4. Įstatymo projekto 4 straipsnyje išdėstyta net 11 principų, dalis kurių pertekliniai, nes jie nėra vaiko gerovės, bet bendrieji teisės principai (pavyzdžiui, įstatymo viršenybė, nediskriminavimas), apibrėžti netiksliai ir nesuderinti su kitais įstatymais (pavyzdžiui, subsidiarumas), yra bendrieji viešojo administravimo, o ne vaiko gerovės principai (pavyzdžiui, efektyvumas), iš viso nėra jokie principai, bet teisės arba pareigos (pavyzdžiui, vaiko nuomonės išklausymas, vaiko sveikatos ir vystymosi užtikrinimas, bendradarbiavimas), jų konkretus turinys yra neaiškus ir deklaratyvus (pavyzdžiui, prieinamumas, visapusiškumas). Ir priešingai - nėra vaiko gerovės užtikrinimui iš tiesų svarbių principų. Pavyzdžiui, socialinės pagalbos vaikams vieningumo (vienovės) principo, nestigmatizavimo principo, pagalbos priemonių viršenybės prieš baudžiamąsias priemones principo, nestacionarių priemonių pirmenybės prieš stacionarias ir pan.															Atsižvelgti
121.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						4				1											18.       Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte žodis „prioritetiškumo“ keistinas žodžiu „prioriteto“.															Pritarti
122.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						4				1							1				12. Siūlytina tobulinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 1 punkto formuluotę ir išdėstyti ją taip: „1) geriausių vaiko interesų prioritetiškumo. Priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, ir tam tikslui turi būti imamasi visų reikiamų teisinių ir administracinių priemonių;“															Pritarti
123.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						4				1							3				13. Tikslinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 3 punkto formuluotę ir ją išdėstyti taip: „3) vaiko nuomonės išklausymo. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į vaiko nuomonę, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti atsižvelgiama;“															Pritarti
124.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						4				1							4				14. Įstatymo projekto 4 straipsnio 4 punkto nuostatas suderinti su Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio nuostatomis ir išdėstyti ją taip: „4) nediskriminavimo. Kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių. Kiekvienam vaikui be jokios diskriminacijos garantuojamos visos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje ir jos fakultatyviniuose protokoluose, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose įtvirtintos teisės ir laisvės.“															Pritarti
125.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						4				1							5				15. Tikslinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 5 punkto formuluotę, po žodžio „savybes“ įrašant žodžius „bei poreikius“.																	Pritarti
126.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						4				1							6				16. Tikslinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 6 punkto formuluotę, kadangi neaišku, kodėl ir kokiais argumentais vadovaujantis viena iš vaiko teisių (teisė į sveikas ir normaliam vystymuisi reikalingas sąlygas) yra išskirta kaip principas.																	Pritarti
127.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						4				1							8				17. Siūlytina Įstatymo projekto 4 straipsnio 8 punktą išdėstyti taip: „8) bendradarbiavimo. Vaiko teisių užtikrinimas ir apsauga grindžiami valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, vietos bendruomenės ir kitų šiame procese dalyvaujančių asmenų koordinuotu ir nuosekliu bendradarbiavimu su vaiko atstovais pagal įstatymą ir tarpusavyje, reikalingos informacinės ir kitokios pagalbos teikimu.“															Pritarti
128.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						4				1							9				18. Įstatymo projekto 4 straipsnio 9 punktą siūlytina išdėstyti taip: „9) prieinamumo. Vaikui reikalinga pagalba ir paslaugos organizuojamos ir teikiamos kuo arčiau vaiko gyvenamosios vietos, neatskiriant vaiko nuo jo atstovų pagal įstatymą (išskyrus įstatymų nustatytus atvejus) ir taip, kad atitiktų vaiko ir jo atstovų pagal įstatymą poreikius bei interesus;“															Pritarti
129.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						4				1							10				19. Siūlytina Įstatymo projekto 4 straipsnio 10 punktą išdėstyti taip: „10) efektyvumo. Vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą būtinos paslaugos ir pagalba, siekiant užtikrinti tinkamą vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą, organizuojama ir teikiama, ekonomiškai ir racionaliai naudojant turimus išteklius;“															Pritarti
130.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						4				1							11				20. Siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 4 straipsnio 11 punkto formuluotę, nes nėra aiškus šios normos turinys ir tikslas – kokios priemonės turimos omenyje, taip pat neaišku kaip sveikatos priežiūros paslaugų visuma gali būti derinama su sveikatos priežiūra, kokios yra specialiosios vaiko apsaugą užtikrinančios priemonės, ir išdėstyti jį taip: „11. visapusiškumo. Siekiant sudaryti sąlygas tinkamam vaiko teisių įgyvendinimui ir jų apsaugai, įvertinamas vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą būtinos pagalbos, paslaugų poreikis ir užtikrinamas suderintas jų teikimas.“															Pritarti
131.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						4				1							4				19.       Įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, atsižvelgiant į teikiamos nuostatos turinį ir tikslą bei derinant šią nuostatą su JTO Vaiko teisių konvencijos 2 straipsniu, kad vaiko diskriminacijos pagrindai nebūtų nepagrįstai siaurinami, žodis „negalios“ keistinas į žodį „sveikatos būklės“.															Pritarti
132.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						4				1							6				20.       Svarstytina, ar įstatymo 4 straipsnio 6 punkto formuluotė „kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek gimus“ dera su Lietuvos Respublikos vaiko gimimo momento nustatymo įstatymo nuostatomis.															Nepritarti						JT Vaiko teisių konvencijos preambulėje siūloma visoms valstybėms –dalyvėms atsižvelgti į vaiko fizinį ir psichinį nebrandumą, suteikiant jam ypatingą apsaugą ir priežiūrą tiek iki gimimo, tiek ir po jo. Ši sąvoka įtvirtinta galiojančiame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, kuris nepadaro negimusio vaiko teisės subjektu, nesuteikia jam teisių ir neuždraudžia daryti abortų, o tik kalba apie vaiko galimybę būti sveikam ir normaliai vystytis. Tačiau „galimybė būti sveikam iki gimimo“ gali tapti vienintele priemone leidžiančia gydyti negimusį tais atvejais, kai jo motinos gydymas nereikalingas. Tokiu atveju gydomas negimęs vaikas, o ne jo motina, kuriai tokia operacija nėra indikuotina ir intervencija daroma ne į jos organizmą, nes priešingu atveju, tokia operacija motinai-pacientei keltų tam tikrą riziką. Todėl nesant šiame įstatyme nuostatos dėl „galimybės būti sveikam iki gimimo“, tokia intervencija galimai netektų teisinio pagrindo. Be to, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas straipsniuose 2.2, 3.143 vartoja “negimusio vaiko sąvoką” nustatant teisių, kurias įstatymai pripažįsta negimusiam vaikui atsiradimo momentą (2.2),  tėvystės pripažinimo negimusiam vaikui sąlygas (3.143 ).
133.				VTAS vadovų asociacija						4				1							6				4 straipsnis. Vaiko teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo principai 6) vaiko sveikatos ir vystymosi užtikrinimo. Kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek gimus – turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis;								4 str. tikslinamas pavadinimas 4 str. 6 p. Atkreiptinas dėmesys į „vaikui iki gimimo“ žodžių derinį, nes nėra aišku ar LR yra numatytas vaiko iki gimimo teisių gynimo teisinis reglamentavimas.							Nepritarti						Žiūr. argumentus aukščiau.
134.				Sveikatos apsaugos ministerija						4				1							6				1. Dėl Projekto Nr. XIIIP-354: 1.1. Tikslintina Projektu Nr. XIIIP-354 nauja redakcija dėstomo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau - įstatymas) 4 straipsnio 6 punkto formuluotė „kiekvienam vaikui - tiek iki gimimo, tiek gimus“ atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vaiko gimimo momento nustatymo įstatymo nuostatas, t. y, iki gimimo - vaisius, gimus — vaikas“.															Nepritarti						Žiūr. argumentus aukščiau.
135.				Lietuvos Vyskupų konferencija						4				1							6				Įvertinę Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 pakeitimo įstatymo projekto (toliau - „Projektas“) nuostatas, teikiame šiuos pastebėjimus. Atsižvelgdami į tai, kad vaiko teisės turi būti apsaugotos ne tik po gimimo, bet ir iki gimimo, siūlome, kad Projekte būtų išsaugota nuostata, kad vaikas ginamas iki gimimo (pavyzdžiui, Projekto 4 straipsnio, nustatančio vaiko teisių įgyvendinimo principus, 6 dalis numatytų, jog „kiekvienam vaikui - tiek iki gimimo, tiek gimus - turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis Jei Projektas būtų priimtas toks, koks yra dabar, jis įtakotų tėvų konstitucinės ir prigimtinės auklėjimo pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 5 dalyje, įgyvendinimo sąlygas. Mūsų vertinimu problemiška, kad Projektu siekiama aukščiau minėtą konstitucinę nuostatą subordinuoti vien tik Projekto nuostatoms. Tuo tarpu šią tėvų prigimtinę auklėjimo pareigą įgyvendina ir kiti teisės aktai - Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, 8 straipsnio 4 dalis ir pan. Manome, jog būtina tiksliau ir aiškiau apibrėžti nevaržomą tėvų ir globėjų pareigą rūpintis vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.															Atsižvelgti
136.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						5															21.       Įstatymo 5 straipsnis pradedama žodžiu „Kai“. Toks teisės nuostatos formulavimo būdas neatitinka teisės technikos taisyklių. Be to, šiame straipsnyje taisytina klaidinga nuoroda į projekto 3 straipsnį, kadangi vaiko teisių įgyvendinimo principai yra išdėstyti projekto 4 straipsnyje.															Pritarti
137.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						5															22.       Įstatymo 5 straipsnyje pateikiama nuoroda ne į tą straipsnį. Atsižvelgiant į tai, žodžiai ir skaičius – „šio įstatymo 3 straipsnyje“ keistini į žodžius ir skaičių – „šio įstatymo 4 straipsnyje“.															Pritarti
138.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						5															23.       Įstatymo 5 straipsnio, kuriuo siekiama aprašyti pagrindines normų konkurencijos ir kolizijos taisykles, raiška yra klaidinanti. Teikiamame projekte nustatoma: „Kai įstatymai ir kiti teisės aktai kitaip nei šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga, arba šie santykiai nėra įstatymų sureguliuoti, taikomos atitinkamos šio įstatymo nuostatos, arba šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyti vaiko teisių įgyvendinimo principai <...>“. Iš šios nuostatos nėra aišku, kada taikytinos šio įstatymo sureguliuotos nuostatos, o kada vaiko teisių apsaugos pagrindiniai principai, nurodyti įstatymo 4 (past. – ne 3) straipsnyje. Akcentuotina, kad šio įstatymo reglamentavimas turėtų būti taikomas, kai kiti įstatymai ar teisės aktai reglamentuoja kitaip. Atvejais, kai tam tikri vaiko teisių apsaugos santykiai nėra sureguliuoti nei šiuo įstatymu, nei kitais teisės aktais, turėtų būti vadovaujamasi pagrindiniais vaiko teisių apsaugos principais.															Pritarti
139.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						5															24.       Įstatymo 5 straipsnio formuluotės „<...> išskyrus valstybės tarptautines sutartis ir ratifikuotas konvencijas <...>“ turinys ir jos veikimo taisyklės tikslintini. Visų pirma, iš teikiamos nuostatos nėra aišku, kokiai bendrajai taisyklei daromas ši išimtis. Antra, tikslintini formuluotėje vartojami terminai – pastebėtina, kad konvencija yra viena iš tarptautinių sutarčių rūšių.															Pritarti
140.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas						5															25.       Įstatymo 5 straipsnyje numatytai antrajai bendrosios taisyklės išimčiai („<...> arba kai kodifikuotas įstatymas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms“) taip pat trūksta aiškumo. Visų pirma, akcentuotina, kad terminas „kodifikuotas įstatymas“ keistinas žodžiu „kodeksas“. Antra vertus, atitinkamai suformuota normų kolizijos sprendimo taisyklė yra nepagrįsta ir galimai prieštarauja teisėtumo principui. Pastebėtina, kad kodeksai nėra konstituciniai įstatymai, o jų teisinis statusas ir galia yra tokie patys kaip paprastų įstatymų. Be to, nėra aišku, koks kodeksas, kokiais atvejais ir kokiems įstatymams suteiktų viršenybę vaiko teisės apsaugos klausimus spręsti kitaip nei tai numato Vaiko teisių pagrindų įstatymas.															Pritarti
141.				Lietuvos teisės institutas						5															- 5 straipsnyje nurodomi Įstatymo projekto 3 straipsnyje esantys principai, kai iš tiesų principai pagal dabartinę struktūrą išdėstyti 4 straipsnyje.															Pritarti
142.				VTAS vadovų asociacija						5															5 straipsnis. Įstatymai ir kiti teisės aktai, nustatantys vaiko teises ir laisves bei reguliuojantys jų apsaugą Kai įstatymai ir kiti teisės aktai kitaip nei šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga, arba šie santykiai nėra įstatymų sureguliuoti, taikomos atitinkamos šio įstatymo nuostatos, arba šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti vaiko teisių įgyvendinimo principai, išskyrus valstybės tarptautines sutartis ir ratifikuotas konvencijas, arba kai kodifikuotas įstatymas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.								Pažymėtina, kad vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo principai yra numatyti 4, o ne 3 str.							Pritarti
143.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						5															21. Siūlytina tikslinti Įstatymo projekto 5 straipsnį, įtvirtinant, kad Įstatymui teikiama pirmenybė, kai kiti teisės aktai reglamentuoja kitaip arba kai konkretūs vaiko teisių apsaugos santykiai nėra sureguliuoti (galimai paliekant galiojančią 5 straipsnio redakciją). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad vaiko teisių apsaugos principai išdėstyti 4, ne 3 straipsnyje, kaip nurodoma Įstatymo projekte.															Pritarti
144.				Nacionalinė teismų administracija						5															3. VTAPĮ projekto 5 straipsnyje žodžiai „šio įstatymo 3 straipsnyje“ keistini į „šio įstatymo 4 straipsnyje“, nes vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo principai nurodyti VTAPĮ projekto 4 straipsnyje.															Pritarti
145.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					II											Y				26.       Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo II skyriaus nuostatų paskirtis nėra išvardinti visas vaiko teises, taip pat į tai, kad vaikai gali turėti ir kitas teises, išvardintas kituose tiesiogiai taikomuose teisės aktuose, pirmiausia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, be to, pagrindinės vaiko teisės ir laisvės egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar jos aprašytos įstatyme – t. y. jos yra prigimtinės, siūlytina pakeisti skyriaus pavadinimą, pavyzdžiui, į „Pagrindinių vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimas“ ar pan.															Pritarti
146.				Lietuvos teisės institutas					II III IV V VI											Y Y Y Y Y				5. Įstatymo projekto II-VI skyriai (išskyrus VI skyriaus Antrą skirsnį) yra pertekliniai (išskyrus 19 straipsnį ir 34 straipsnį), visa tai jau yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, JT Vaiko teisių konvencijoje, kitose konvencijose, nacionaliniuose kodeksuose ir įstatymuose. Nėra prasmės kartoti tas pačias nuostatas, jei jose nėra jokio naujo turinio.															Atsižvelgti						Pažymėtina, kad pastaba nesiūloma atsisakyti I skyriaus, kuriame siekiama nustatyti pagrindines vaiko teises ir laisves, vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos mechanizmus, vaiko teisių apsaugos sistemos reglamentavimą.
147.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					II											Y				22. Įvertinus Įstatymo projekto II skyriaus turinį, pastebėtina, jog vaiko teisių ir laisvių spektras yra platesnis, nei pateiktas projekte. Todėl siūlytina atitinkamai keisti skyriaus pavadinimą, taip pat, įvertinant aplinkybę, jog vaiko teisės įtvirtintos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, siūlytina svarstyti galimybę šiame skyriuje įtvirtinti vaiko teisių įgyvendinimo, užtikrinimo bei gynimo mechanizmus ir valstybės įsipareigojimus šioje srityje.															Pritarti
148.				Sveikatos apsaugos ministerija					6				2											1.3. Siūlytina tikslinti įstatymo 6 straipsnio 2 dalį atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje ir 7 straipsnio 3 dalyje nustatytas vaikų dalyvavimo klinikiniuose tyrimuose sąlygas.															Pritarti						Vadovaujantis LR biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 6 str. 3 d. klinikinius tyrimus su pažeidžiamais asmenimis (į šią kategorija, remiantis 6 str. 1 d. 2 p. patenka ir vaikai) leidžiama atlikti tik šiais atvejais: 1) kai klinikinį tyrimą įmanoma atlikti tik su pažeidžiamais asmenimis ir yra mokslinio pagrindo tikėtis, kad dalyvavimas klinikiniame tyrime tiriamajam duos tiesioginės naudos, kuri bus didesnė negu su klinikiniu tyrimu susijusi rizika ir nepatogumai; 2) kai klinikinį tyrimą įmanoma atlikti tik su pažeidžiamais asmenimis ir klinikinis tyrimas yra tiesiogiai susijęs su tiriamojo sveikatos būkle ir yra mokslinio pagrindo tikėtis, kad dalyvavimas klinikiniame tyrime bus naudingas tyrime nedalyvaujančių asmenų grupei, kuriai priklauso tiriamasis, ir tiriamajam klinikinio tyrimo tikslu taikomi intervenciniai tyrimo metodai kelia nedidelį nepageidaujamą laikiną poveikį tiriamojo sveikatai; 3) kai klinikinis tyrimas tiesiogiai susijęs su tiriamojo gyvybei pavojų keliančia arba sekinančia sveikatos būkle, kurios atveju nėra pakankamos asmens sveikatos priežiūros, ir yra mokslinio pagrindo tikėtis, kad dalyvavimas klinikiniame tyrime tiriamajam duos tiesioginės naudos, kuri bus didesnė negu su klinikiniu tyrimu susijusi rizika ir nepatogumai. To paties įstatymo 7 str 3 d. nustatyta, kad: Vaikui pagal jo amžių ir gebėjimą suprasti turi būti suteikta šio straipsnio 8 dalyje nurodyta informacija. Dėl vaiko dalyvavimo biomedicininiame tyrime asmens sutikimą dalyvauti tyrime duoda vaiko atstovai pagal įstatymą, tačiau jeigu vaikas, gebantis suprasti jam pateiktą informaciją, pareiškia norą nedalyvauti biomedicininiame tyrime ar, jeigu vaikas tokiame biomedicininiame tyrime jau dalyvauja, jame nebedalyvauti, vaiko dalyvavimas tyrime nepradedamas ar nutraukiamas, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja paties vaiko interesams. Ar vaiko noras nedalyvauti tyrime neprieštarauja vaiko interesams, sprendžia vaiko atstovai pagal įstatymą, atsižvelgdami į tyrėjo nuomonę. Kai biomedicininiame tyrime dalyvauja vaikai, priimant sprendimą dėl pritarimo atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą liudijimo išdavimo Lietuvos bioetikos komiteto posėdyje dalyvauja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas. Vaiko dalyvavimo biomedicininiame tyrime tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras.
149.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						7				1							2				23. Tikslinti Įstatymo projekto 7 straipsnio 2 punkto formuluotę, išbraukiant žodį „tėvų“, kadangi šio įstatymo nuostatos nereglamentuoja ir neturėtų reglamentuoti vaiko tėvų teisės į sveikatos priežiūrą ir šios teisės įgyvendinimo.																Pritarti
150.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga						7				1							3				24. Įstatymo projekto 7 straipsnio 3 punktą išdėstyti taip: „3) vaikų ligų profilaktikos, kvalifikuotos medicinos pagalbos užtikrinimu“.																Pritarti
151.				VTAS vadovų asociacija					8															8 straipsnis. Vaiko teisė į individualumą ir jo išsaugojimą Vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualumu susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. 2. Šio straipsnio 1 dalyje išvardytas vaiko teises ir jų garantijas nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, kiti įstatymai bei teisės aktai.								Naikintina 2 d., nes joje kartojama, kas jau yra numatyta įstatymuose.							Pritarti
152.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					8 8				1							T				25. Įvertinant Įstatymo projekto 8 straipsnio turinį ir žodžio „individualumas“ lingvistinę reikšmę (psichinių asmenybės savybių savitas derinys; asmenybės unikalumas), siūlytina Įstatymo projekto 8 straipsnio pavadinime žodį „individualumą“ pakeisti žodžiu „identiškumą“. Ta pati pastaba taikytina ir 8 straipsnio 1 dalies formuluotei.															Pritarti
153.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					8				1											27.       Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualumu susijusius ryšius ir jų išsaugojimą. Akivaizdu, kad tik gimęs vaikas negali pats įgyvendinti teisės į tautybę, nes tautybei nustatyti nėra aiškiai apibrėžtų teisinių taisyklių.															Pritarti
154.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					8 14 16 16 16 16 18 21 22 25 26				2 3 2 3 4 5 3 2 3 3											28.       Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, 14 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 2-5 dalys, 18 straipsnio 3 dalis, 21 straipsnio 2 dalis, 22 straipsnis, 25 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 3 dalis yra perteklinės, nes nustato tai, kas jau yra nustatyta kituose įstatymuose, arba juose siekiama nustatyti tai, kas turi būti reguliuojama kituose įstatymuose. Atkreiptinas dėmesys, jog kitų įstatymų nuostatų kartojimas projekte neturi teisinio krūvio ir neatitinka teisės aktų glaustumo reikalavimo. Be to, nustatyti tai, ką reguliuoja kiti įstatymai nėra ir neturi būti teikiamo įstatymo paskirtis ir tikslas, nes kitų įstatymų reguliavimo sritys yra nustatytos kituose įstatymuose. Siūlytina paminėtų įstatymo projekto nuostatų atsisakyti.															Pritarti
155.					VTAS vadovų asociacija				9															9 straipsnis. Vaiko teisė į privatų gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę 1. Vaikas turi teisę į privatų gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, asmens neliečiamybę ir laisvę, religijos ir žodžio laisvę jei tai neprieštarauja jo teisėtiems interesams. 2. Vaikas turi teisę dalyvauti visuomenės gyvenime, taikiuose susirinkimuose ir organizacijose, teisę laisvai reikšti savo pažiūras, kiek tai nepažeidžia kitų asmenų teisių ir laisvių.								9 str. 1 d. formuluotė turėtų būti keičiama atsižvelgiant į galiojančių įstatymų nuostatas. Taip būtų apsaugoti teisėti vaiko interesai.							Pritarti
156.					Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga				9															26. Keisti iš esmės Įstatymo projekto 9 straipsnio pavadinimą bei straipsnio dalių formuluotes, kadangi jame nurodytos kelios savarankiškos vaiko laisvės, kurios negali būti sutapatinamos bei susiaurinamos ir kurias tikslinga dėstyti atskiruose straipsniuose ar atskirose straipsnių dalyse (atitinkamai keičiant straipsnio pavadinimą): vaiko teisė į privatų gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę negali būti sutapatinama su vaiko žodžio, minties, religijos ir sąžinės laisve (9 straipsnio 1 dalis) ir vaiko teisė dalyvauti visuomenės gyvenime, teisė į asociacijų ir taikių susirinkimų laisvę negali būti sutapatinama su teise reikšti savo pažiūras, juo labiau šios laisvės negali būti laikomos vaiko laisvės į privatų gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę sudėtinėmis dalimis (9 straipsnio 2 dalyje). Siūlytina svarstyti tikslingumą šį straipsnį išdėstyti taip: „9 straipsnis. Vaiko teisė į privatų gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę, kitas socialines teises 1. Vaikas turi teisę į privatų asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, būsto neliečiamybę, bendravimo privatumą, susirašinėjimo slaptumą, garbę ir orumą, asmens neliečiamybę ir laisvę. 2. Vaikas turi teisę į minties, sąžinės laisvę, teisę laisvai pasirinkti, išpažinti ir skelbti religiją arba tikėjimą. Vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą vadovauti vaikui įgyvendinant šias jo teises taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko gebėjimus. 3. Vaikas turi teisę dalyvauti visuomenės gyvenime, taikiuose susirinkimuose ir organizacijose, teisę į žodžio laisvę, apimančią laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas žodine, rašytine ar kita forma arba kitais vaiko pasirinktais būdais. 4. Šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytas vaiko teises ir laisves ir jų garantijas nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai. 5. Vaiko teisė į tikėjimo laisvę, žodžio laisvę ir teisė dalyvauti taikiuose susirinkimuose ir organizacijose gali būti ribojama tik įstatymu ir kai būtina garantuoti valstybės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, kitų asmens pagrindines teises ir laisves.“															Pritarti iš dalies						Pažymėtina, kad siūloma 9 straipsnio 4 dalis vertintina kaip neturinti teisinio krūvio, todėl siūlytina jos atsisakyti.
157.					Seimo kanceliarijos Teisės departamentas				9 9				1 2											29.       Svarstytina ar projekto 9 straipsnio 1 dalyje neturėtų būti nustatytos teisių ir laisvių įgyvendinimo ribos kaip tai nustatyta projekto 4 straipsnio 3 punkte, nes akivaizdu, kad vaiko tam tikras bendravimas, susirašinėjimo slaptumas gali kenkti jo interesams. Analogiška pastaba teiktina ir projekto 9 straipsnio 2 daliai.															Pritarti
158.					Nacionalinė teismų administracija				9 9				1 2											4. VTAPĮ projekto 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse siūlytina numatyti ne tik vaiko teisę į privatų gyvenimą, bendravimą, susirašinėjimo slaptumą, asmens neliečiamybę ir laisvę, religijos, žodžio laisvę ir kt., bet ir šių vaiko teisių įgyvendinimo apribojimus, nes galimi atvejai, kai įgyvendinama vaiko teisė į privatų gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę gali prieštarauti jo interesams. Siūlytina šio straipsnio 1 dalyje po žodžių „religijos ir žodžio laisvę“ ir 2 dalyje po žodžių „kitų asmenų teisių ir laisvių“ įtraukti žodžius „jei tai neprieštarauja vaiko interesams“.															Atsižvelgti						Pažymėtina, kad Civilinis kodeksas (3.165 str.) aiškiai įtvirtina tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, įtvirtindamas, kad tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, o taip pat jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Už vaikų auklėjimai ir priežiūra taip pat atsako tėvai (3.159 str. 2 .). Todėl teikiamos įstatymo nuostatos turi būti tobulinamos atsižvelgiant į aukščiau nurodytą reguliavimą.
159.				Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					10															30.       Įstatymo 10 straipsnyje esanti formuluotė „per atstovą“ keistina formuluote „per vaiko  atstovą pagal įstatymą“.															Pritarti
160.				Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					10															27. Įstatymo projekto 10 straipsnį siūlytina išdėstyti taip: „10 straipsnis. Vaiko teisė laisvai reikšti savo pažiūras Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais ir jam turi būti suteikta galimybė būti išklausytam tiesiogiai arba, nesant tokios galimybės – per atstovą ar kitus asmenis, teisės aktų nustatyta tvarka. Vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti skiriamas deramas dėmesys. Vaiko teisė laisvai reikšti savo pažiūras ir būti išklausytam garantuojama, sukuriant aplinką, leidžiančią vaikui pasinaudoti šia teise, suteikiant vaikui, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, visą būtiną informaciją ir patarimus bei kitais teisės aktuose nustatytais būdais.															Pritarti iš dalies						Pasiūlymas derintinas su Seimo narių D.Šakalienės ir T.Tomilino siūlymu.
	161.					Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija					11																11 str. 2. Formuluotė, kad „vaikas gali būti skubiai paimtas iš tėvų,kai reikia apsaugoti vaiko gyvybę ir sveikatą“ nėra labai aiški ir palieka daug erdvės piktnaudžiavimui, apsidraudėliškam vaiko paėmimui iš šeimos, nes sveikatos sąvoka gali būti labai plačiai interpretuojama.																Atsižvelgti
	162.					VTAS vadovų asociacija					11																11 straipsnis. Vaiko teisė gyventi su savo tėvais 1. Vaikas turi teisę gyventi ir bendrauti su abiem tėvais. Vaikas turi teisę bendrauti su skyrium gyvenančiais tėvais (vienu arba vieninteliu iš jų), jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka imasi veiksmų šiai vaiko teisei užtikrinti. 2. Vaikas negali būti išskirtas su tėvais, išskyrus tuos atvejus, kai vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, vadovaudamosi teismo sprendimu ir įstatymais, paima vaiką iš tėvų. Šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vaikas gali būti skubiai paimtas iš tėvų, kai reikia apsaugoti vaiko gyvybę ir sveikatą.									Atsižvelgiant į prigimtines vaiko ir tėvų teises, numatytas LR Konstitucijoje bei LR CK ir JT Vaiko teisių konvencijoje naikintini ir pildytini tam tikri straipsnio apibrėžimai.							Atsižvelgti
	163.					Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					11																31. Papildyti Įstatymo projekto 11 straipsnį vaiko teise gauti informaciją apie tėvus, gyvenančius atskirai nuo vaiko, jei tai atitinka vaiko interesus.																Pritarti
	164.					Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					11					1											31.       Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata “Vaikas turi teisę bendrauti su skyrium gyvenančiais tėvais (vienu arba vieninteliu iš jų), jei tai neprieštarauja vaiko interesams.” Suformuluota nekorektiškai. Gyvenimas skyrium savaime nėra priežastis vertinti ar bendravimas su tokiu tėvu ar motina yra prieštaraujantis vaiko interesams. Teisės aktai gali tik nustatyti ribojimus, kurie užtikrintų, kad vaikui nebūtų daroma žala.																Pritarti
	165.					Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					11					1											28. Atsižvelgiant į Įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, keistinas 11 straipsnio pavadinimas, po žodžio „gyventi“ įrašant žodžių junginį „ir bendrauti“.																Pritarti
	166.					Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					11					1											29. Iš esmės tobulinti Įstatymo projekto 11 straipsnio 1 dalies formuluotę, suderinant ją su Civilinio kodekso 3.161 straipsnio nuostatomis ir atskleidžiant vaiko teisės gyventi su abiem tėvais turinį, nes neaišku kaip ir kokių veiksmų įpareigotos imtis valstybės ir savivaldybių institucijos, užtikrindamos vaiko teisę gyventi su abiem tėvais tėvų skyrybų atvejais, taip pat tais atvejais, kai vaikas gimsta tėvams nesudarius santuokos ir gyvenant skyrium.																Pritarti
	167.					Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					11 38					2 2						4					30. Tikslinti Įstatymo projekto 11 straipsnio 2 dalies formuluotę, vaiko skubaus paėmimo iš tėvų pagrindus (sąlygas) suderinti su Įstatymo projekto 38 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytais pagrindais bei Civilinio kodekso 3.180 straipsnio 1 dalies, 3.250 straipsnio 1 dalies, 3.254 straipsnio nuostatomis.																Pritarti
	168.					Nacionalinė teismų administracija					11					2											5. VTAPĮ projekto 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „vaikas negali būti išskirtas su tėvais, išskyrus tuos atvejus, kai vaiko teisių apsaugą užtikrinančios institucijos, vadovaudamosi teismo sprendimu ir įstatymais, paima vaiką iš tėvų. Šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vaikas gali būti skubiai paimtas iš tėvų, kai reikia apsaugoti vaiko gyvybę ir sveikatą“. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nėra numatyta vaiko paėmimo iš tėvų ar kitų įstatyminių vaiko atstovų tvarka, kai teismas prieš paimant vaiką priima sprendimą dėl vaiko paėmimo, tačiau tokia tvarka numatoma VTAPĮ projekto 42 straipsnyje. Pažymėtina, kad jei teismo leidimai dėl vaiko paėmimo iš vaiko įstatyminių atstovų būtų išduodami pagal CPK XXXIX skyriuje nustatytą tvarką, kaip kad siūloma VTAPĮ projekte, įstatyminiai vaiko atstovai šio sprendimo, vadovaujantis CPK 582 straipsnio 7 dalimi, apskųsti negalėtų, nors pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą tiek vaiko teisių apsaugos skyriaus priimtas sprendimas paimti vaiką iš šeimos, tiek ir savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos nustatyta tvarka. Toks teisinis reguliavimas Lietuvoje yra visiškai naujas ir VTAPĮ 42 straipsnio 1 dalyje pateiktos nuorodos į CK XXXIX skyrių nepakanka, nes esminiai civilinio proceso ir teismų veiklos procese aspektai turėtų būti reglamentuoti atitinkamai CK ir CPK, o ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Atsižvelgiant į tai, siūlytina tobulinti pateiktą teisinį reglamentavimą.																Pritarti
169.			Lietuvos teisės institutas					12 23 26 40															13.Įstatymo projekte gausu struktūros, loginio dėstymo, teisės technikos trūkumų, taip pat prieštaraujančių kitiems teisės aktams, nederančių su kitų teisės šakų nusistovėjusiais teisės institutais nuostatų. Pateikiame kelias svarbesnes tokio pobūdžio pastabas, liudijančias Įstatymo projekto parengimo skubotumą ir neišbaigtumą: - Įstatymo projekto straipsnių pavadinimai suformuluoti netiksliai, neaiškiai, neatspindi straipsnio turinio: pavyzdžiui, 12 straipsnis. Vaiko teisė į gyvenimo sąlygas, 23 straipsnis. Vaiko teisių naudojimas; 26 straipsnis. Vaikas ir žaidimai, filmai, visuomenės informavimo priemonės; 40 straipsnis. Atvejo vadyba ir kt.															Pritarti
			VTAS vadovų asociacija					12															12 straipsnis. Vaiko teisė į gyvenimo sąlygas Vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai bei kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos.							Vaiko teisę į gyvenimo sąlygas privalo užtikrinti vaiko tėvai, įtėviai ar globėjai (rūpintojai), nes nurodant valstybes bei savivaldybių institucijas ir įstaigas yra neįgyvendinama tėvų ir kitų įstatyminių vaiko atstovų teisė ir pareiga užtikrinti vaiko gyvenimo sąlygas								Atsižvelgti
170.			Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					12															32. Papildyti Įstatymo projekto 12 straipsnio pavadinimą, prieš žodį „gyvenimo“ įrašant žodį „tinkamas“. Ta pati pastaba taikytina ir šio straipsnio turiniui.															Pritarti
171.			Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					12															33. Keltina abejonė dėl Įstatymo projekto 12 straipsnio formuluotės korektiškumo, kadangi Įstatymo projekte nėra nurodytas valstybės, savivaldybių institucijų bei įstaigų pareigos užtikrinti vaikui tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, mechanizmas. Todėl siūlytina šį straipsnį išdėstyti taip: „12. Vaiko teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas Vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka padeda tėvams ir kitiems atstovams pagal įstatymą įgyvendinti šią teisę“.															Pritarti
172.			VTAS vadovų asociacija					13				3											13 straipsnis. Vaiko teisė į socialinę apsaugą ir valstybės finansinę paramą 1. Vaikas, negaunantis pakankamo išlaikymo iš tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą, turi teisę į socialinę apsaugą ir valstybės teikiamą finansinę paramą. Jos dydį, teikimo tvarką ir sąlygas nustato įstatymai bei kiti teisės aktai. 2. Vaikas gali pasinaudoti socialinio draudimo teikiamomis garantijomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 3. Likusiam be tėvų globos vaikui skiriamas išlaikymas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.							13 str. 3 d. patikslinti sąvoką „iš valstybės ir savivaldybių biudžetų įstatymų“ ir įrašyti tinkamą teisės akto pavadinimą.								Pritarti
173.			VTAS vadovų asociacija					14				2											14 straipsnis. Vaiko teisė į gyvenamąsias patalpas 1. Vaiko teisę į gyvenamąsias patalpas nustato ir saugo šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai. 2. Likęs be tėvų globos vaikas, neturintis gyvenamųjų patalpų, jomis aprūpinamas įstatymų nustatyta tvarka. 3. Sandorių dėl šeimos turto (vaiko gyvenamųjų patalpų) nuosavybės teisių perleidimo, įkeitimo ar kitokių teisių į jį suvaržymą sudarymo ir (ar) vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.							14 str. 2 d. po žodžio „įstatymų“ įrašyti žodžius „ ir kitų teisės aktų“.								Atsižvelgti
174.			Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					15															34. Įstatymo projekto 15 straipsnį siūlytina išdėstyti taip: „15 straipsnis. Vaiko teisė gauti viešąją informaciją 1. Vaikui turi būti užtikrinta galimybė naudotis viešąja informacija ir medžiaga, kuri prisideda prie vaiko gerovės ir skatina jo fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį vystymąsi. 2. Valstybė skatina visuomenės informavimo priemones skleisti informaciją naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu požiūriu, prisidedančią prie vaiko gerovės ir skatinančios jo fizinį, protinį, dvasinį ir dorovinį vystymąsi, ugdančią pagarbą vaiko tėvams ir kitiems atstovams pagal įstatymą, žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, kultūriniam identitetui ir kitais teisės aktuose nustatytais švietimo tikslais bei formuoti principus ir numatyti priemones, padedančias apsaugoti vaiką nuo neigiamą poveikį jam darančios informacijos. 3. Valstybė skatina ir remia vaikams skirtos literatūros leidimą ir platinimą bei priemones, užtikrinančias vaiko teisių apsaugos principų ir nuostatų sklaidą.“															Pritarti
175.			VTAS vadovų asociacija					16															16 straipsnis. Vaiko turtinės teisės 1. Vaikas turi teisę į nuosavybę, kurią saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai. 2. Vaiko turtines teises, jų įgijimą ir įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kiti įstatymai bei teisės aktai. 3. Vaikas, atsižvelgiant į jo veiksnumą, teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę savarankiškai arba turėdamas savo atstovų pagal įstatymą sutikimą sudarinėti sandorius, turėti ir disponuoti savo indėliais kredito įstaigose, disponuoti uždarbiu ar stipendija, įgyvendinti kitas turtines teises. 4. Vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą gali disponuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų ir teisės aktų nustatyta tvarka. 5. Dalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių (tėvų) nuosavybė ar bendroji dalinė nuosavybė, visais atvejais turi būti atsižvelgta į vaiko interesus.							16 str. 2-5 dalys naikintinos, kaip perteklinės, nes jos yra numatytos kitose įstatymuose								Pritarti
176.			Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					16 16 16 16				2 3 4 5											32.       Atsižvelgiant į projekto 16 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 3-5 dalys yra deklaratyvios ir perteklinės.															Pritarti iš dalies
177.			Nacionalinė teismų administracija					16				4																6. VTAPĮ projekto 16 straipsnio 4 dalyje, lyginant su šiuo metu galiojančios redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, atsisakoma teisinio reguliavimo, kuomet „vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai gali disponuoti tik turėdami vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, kad tokie sandoriai neprieštarauja vaiko interesams“. Pastebėtina, kad CK 3.188 straipsnio 1 dalyje numatyta, kokių sandorių be išankstinio teismo leidimo negali sudaryti vaiko tėvai (ar kiti įstatyminiai vaiko atstovai). CK normos tiesiogiai nenumato, kad teisme sprendžiant klausimą dėl leidimo disponuoti vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada būtų privaloma, bet atsižvelgiant į tai, kad vaiko teisių institucijos dalyvavimas sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus yra privalomas (pvz., CK 3.14, 3.48, 3.80, 3.178, 3.184 str. ir kt.), manytina, jog dėl šios išvados pateikimo teismas gali kreiptis ir tais atvejais, kai yra sprendžiamas klausimas dėl leidimo disponuoti vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu išdavimo. Dėl šios išvados pateikimo kreipiasi ne byloje dalyvaujantys asmenys, o teismas (CPK 49 straipsnio 3 dalis). Vis dėlto pažymėtina, kad teismo leidimas ir vaiko teisių apsaugos skyriaus išvada įstatymuose yra numatyta siekiant apsaugoti teisėtus vaiko interesus, o iš siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl atsisakoma vaiko teisių apsaugos išvados nurodymo ir nevertinama, ar tai nepakenks vaiko interesams, todėl siūloma svarstyti dėl teisės normos tobulinimo. Taip pat įvertinus tai, kad 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „vaiko turtines teises, jų įgijimą ir įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kiti įstatymai bei teisės aktai“, 16 straipsnio 3, 4 ir 5 dalys yra perteklinės, todėl siūlytina jų atsisakyti.										Pritarti iš dalies						Manytina, kad tai yra Civilinio kodekso reguliavimo dalykas.
178.			Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					17															35. Įvertinant Įstatymo projekto 17 straipsnio turinį, siūlytina keisti jo pavadinimą, papildant vaiko teise į saviraiškos laisvę ir šį straipsnį išdėstyti taip: „17 straipsnis. Vaiko teisė į saviraiškos laisvę, poilsį ir laisvalaikį, žaisti ir dalyvauti kultūrinėje veikloje 1. Vaikas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, atitinkantį jo amžių, sveikatos būklę bei poreikius. 2. Vaikui turi būti užtikrinta galimybė ir sudarytos sąlygos žaisti, kurti meno kūrinius, dalyvauti kultūriniuose renginiuose, žaidynėse ir jo amžių atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose. 3. Valstybės ir savivaldybių institucijos steigia ir remia vaikų sporto, kūrybos, laisvalaikio ir sveikatingumo centrus, stovyklas bei imasi kitų veiksmų ir priemonių, siekdamos sudaryti tinkamas sąlygas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų vaiko teisių įgyvendinimui.“															Pritarti
179.			Nacionalinė teismų administracija					17				2											7. VTAPĮ projekto 17 straipsnio 2 dalyje, lyginant su šiuo metu galiojančios redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, išplėstos vaiko teisės į poilsį ir laisvalaikį: papildomai įstatymu siekiama įtvirtinti vaiko teisę kurti meno kūrinius, dalyvauti kultūriniuose renginiuose, žaidynėse ir vaiko amžių atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose. Pastebėtina, kad 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 31 straipsnio 1 dalis numato vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį, teisę dalyvauti žaidynėse ir jo amžių atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose, laisvai dalyvauti kultūriniame gyvenime ir kurti meno kūrinius. Įvertinus tai, kad ši nuostata yra įtvirtinta Konvencijoje, kuri yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, šios nuostatos perkėlimas į VTAPĮ projektą laikytinas pertekliniu. Be to, pažymėtina, kad vaiko teisę kurti meno kūrinius, dalyvauti kultūriniuose renginiuose, žaidynėse ir vaiko amžių atitinkančiuose pramoginiuose renginiuose turi užtikrinti ne vien vaiko tėvai ar kiti įstatyminiai atstovai, bet tuo pačiu ir valstybė (pvz., vaikų, globojamų (rūpinamų) institucinėje globoje, teisių užtikrinimas). Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje ir šiuo metu pripažįstama ir taikoma taisyklė, jog nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015), o atsižvelgus į vaiko gebėjimus ir norus, vaikui taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, turėtų būti svarstoma dėl šios teisės normos pildymo tikslingumo (t. y. platinti teisės normos apimtį, palyginus su šiuo metu galiojančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcija), įvertinant tai, kad teisės norma siūlomas nustatyti reglamentavimas praktikoje yra taikomas ir šiuo metu.															Atsižvelgti
180.			Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					18															36. Įstatymo projekto 18 straipsnio nuostatos, lyginant su dabar galiojančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija, susiaurina neįgalaus vaiko teisių užtikrinimo garantijas, todėl siūlytina papildyti Įstatymo projekto 18 straipsnį nuostatomis dėl darbuotojų (mokytojų, auklėtojų, socialinių darbuotojų), dirbančių su neįgaliais vaikais, specialaus rengimo (galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 33 straipsnis) ir nuostatomis dėl valstybės ir savivaldybių institucijų pareigos užtikrinti neįgaliems vaikams ir jų šeimoms reikalingų paslaugų teikimą jų gyvenamosios vietos bendruomenėje.															Pritarti
181.			Dalia Mikalauskaitė					18															Prašau papildyti projekto XIIIP-354 18 str. 3 punktą: po „Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas“, įrašyti „Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija“ ir kiti teisės aktai. 18 straipsnis. Neįgalių vaikų teisės 1. Neįgalūs vaikai turi lygias teises su kitais vaikais į visapusišką visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą. 2. Neįgaliems vaikams ir jų atstovams pagal įstatymą turi būti užtikrinama tinkama pagalba ir galimybės visavertiškai dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse. 3. Neįgalių vaikų teises ir socialinę integraciją užtikrina Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija ir kiti teisės aktai. JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kaip tarptautinis valstybės įsipareigojimas, konkrečiau gina vaiko su negalia teises ir užtikrina lygiateisiškumo principą visose gyvenimo srityse bei labiau atitinka šiandienos visuomenės ir valstybės brandą. Juolab, kad ši Konvencija įstatyme NR.I-2044 minima galimai tik 17 str.- kaip Neįgaliųjų reikalų tarybos (visuomeninės patariamosios institucijos) stebėsenos sritis. Prašau šį pasiūlymą tenkinti, nes, deja, dar dažnai tenka išgirsti: „bet įstatyme to nėra...“ (todėl tikslinga, kad „būtų“ - jei norime, kad visiems vaikams ir jų šeimų nariams būtų gera gyventi mūsų valstybėje ir jie jaustųsi saugūs/apginti).															Atsižvelgti
182.			VTAS vadovų asociacija					18				3											18 straipsnis. Neįgalių vaikų teisės 1. Neįgalūs vaikai turi lygias teises su kitais vaikais į visapusišką visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą. 2. Neįgaliems vaikams ir jų atstovams pagal įstatymą turi būti užtikrinama tinkama pagalba ir galimybės visavertiškai dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse. 3. Neįgalių vaikų teises ir socialinę integraciją užtikrina Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas ir kiti teisės aktai.							3 d. naikintina, kaip perteklinė, nes nurodoma galiojanti įstatymo nuostata								Pritarti
183.			VTAS vadovų asociacija					19															19 straipsnis. Vaiko teisė būti apsaugotam nuo smurto 1. Draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes. Tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą ir valstybė turi užtikrinti vaiko apsaugą. 2. Vaikas, nukentėjęs nuo bet kurios smurto prieš vaiką formos, įskaitant fizines bausmes, turi teisę į jo poreikius ir geriausius interesus atitinkančią pagalbą. 3. Valstybė imasi visų reikiamų švietimo, socialinių, administracinių, teisinių ir kitų būtinų priemonių, kad apsaugotų vaiką nuo bet kokios smurto prieš vaiką formos, įskaitant fizines bausmes, ir suteiktų pagalbą nukentėjusiam vaikui, jo atstovams pagal įstatymą. 4. Už vaiko kankinimą, žalojimą, jo garbės ir orumo žeminimą, žiaurų elgesį su vaiku, fizinių bausmių taikymą vaikui įstatymais nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.							fizinių bausmių prilyginimas smurto formoms jau buvo aptartas aukščiau paminėtuose straipsniuose 19 str. 4 d. po žodžio „vaiką“ įrašyti žodį „taikoma“								Atsižvelgti
184.			Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					19				1											33.       Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje po žodžių „vaiko apsaugą“ įrašytini žodžiai „nuo smurto“.															Pritarti
185.			Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					19				1											37. Tobulinti Įstatymo projekto 19 straipsnio 1 dalies formuluotę, tikslinant frazę „užtikrinti vaiko apsaugą“.
186.			Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija					19 4 30 35				3 6 1											19 str. : neaišku, ar valstybė padeda šeimai (3), ar baudžia tėvus(4; 30 str.6; 35 str. 1)? Ar ir tai, ir tai?.. Kada viena, kada kita?															Atsižvelgti
187.			Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					19 20 22 24 30				4 2 6											34.       Įstatymo 19 straipsnio 4 dalies ir 20 straipsnio antrojo sakinio, 22 straipsnio, 24 straipsnio 2 dalies, 30 straipsnio 6 dalies nuostatos yra deklaratyvios.															Pritarti
188.			Nacionalinė teismų administracija					19				4											8. VTAPĮ projekto 19 straipsnio 4 dalis perteklinė, nes už vaiko kankinimą, žalojimą, jo garbės ir orumo žeminimą, žiaurų elgesį su vaiku, fizinių bausmių taikymą ir kt. įstatymai ir taip numato kylančią atsakomybę.															Pritarti
189.			Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					20											N				38. Siūlytina svarstyti galimybę papildyti Įstatymo projektą nauju 20 straipsniu, įtvirtinančiu vaiko teisę į mokslą, ir jį išdėstyti taip: „20 straipsnis. Vaiko teisė mokytis 1. Vaikas turi teisę mokytis, siekiant kuo visapusiškiau ugdyti vaiko asmenybę, talentą, protinius ir fizinius gebėjimus ir padėti juos nuolat tobulinti, ugdyti pilietiškumą, pagarbą tėvams ar kitiems atstovams pagal įstatymą, žmogaus teisėms, savo kultūriniam identitetui, kalbai ir vertybėms bei įgyvendinti kitus švietimo tikslus, parengti vaiką savarankiškam gyvenimui visuomenėje. 2. Atsižvelgdami į vaiko amžių ir jo išsilavinimo lygį, tėvai arba kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę parinkti švietimo įstaigą, mokymosi formą bei metodus pagal vaiko protines ir fizines galias, įsitikinimus bei gabumus. Sprendžiant šį klausimą, atsižvelgiama į vaiko nuomonę. 3. Kiekvienas vaikas turi į teisę valstybės paramą atskleidžiant ir ugdant talentus bei gabumus. 4. Vaikui, kuriam laikinai atimta ar apribota laisvė, turi būti sudarytos sąlygos mokytis. 5. Valstybė imasi priemonių, kurios skatintų vaikus nuolat lankyti mokyklą, mažintų mokinių palikusių mokyklą, skaičių. 6. Vaiko teisę mokytis garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos švietimo ir kiti įstatymai bei teisės aktai.“															Pritarti						Pažymėtina, kad siūloma 6 dalies nuostata neturi teisinio krūvio.
190.			VTAS vadovų asociacija					21				2											21 straipsnis. Vaiko užsieniečio prieglobsčio prašytojo, pabėgėlio, nelydimo nepilnamečio teisės 1. Vaikas, kuris yra prieglobsčio prašytojas ar, kuriam yra suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga ar, nelydimas nepilnametis užsienietis, turi teisę į pagalbą bei apsaugą. Atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, ieškomi nelydimo nepilnamečio tėvai, giminaičiai ar kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems jis gali būti perduotas, vaikui garantuojant apsaugą ir jo teisių užtikrinimą. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytam vaikui taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir užsieniečių teisinę padėtį reguliuojančių teisės aktų nuostatos.							2 d. naikintina, kaip perteklinė								Pritarti
191.			Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					22 25				3											35.       Įstatymo 22, 25 straipsniuose reikėtų tikslinti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso pavadinimą, o įstatymo 25 straipsnio 3 dalį tikslinti, nes baudžiamoji atsakomybė nustatyta Baudžiamajame kodekse.															Pritarti						Tuo pačiu pritartina Teisės departamento pastabai, kad viso straipsnio reikėtų atsisakyti kaip perteklinio.
192.			VTAS vadovų asociacija					22 22				3 5											22 straipsnis. Vaiko teisių užtikrinimas kituose įstatymuose 3. Vaiko kilmės nustatymą, vaiko ir vaiko atstovų pagal įstatymą tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos (rūpybos) organizavimą, civilinės būklės aktų registravimo tvarką, kitus civilinius teisinius santykius nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai. 5. Vaikų iki 18 metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai.							3 d. tikslinama pagal LR CK numatytą reglamentavimą 5 d. išbraukti žodžius „iki 18 metų“, nes Projekto 2 straipsnio 8 dalis apibrėžia sąvoką „vaikas“.								Nepritarti						Pritartina Teisės departamento pastabai, kad viso straipsnio reikėtų atsisakyti kaip perteklinio.
193.			Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					22				4											36.       Siekiant teisėkūros stabilumo ir efektyvumo, įstatymo 22 straipsnio 4 dalį siūlytume tobulinti, nurodant, kad Lietuvos Respublikos socialinės paramos mokiniams įstatymas nustato socialinės paramos mokiniams rūšis. Tokiu atveju, keičiant nurodytą įstatymą ir nustatant kitas socialinės paramos mokiniams rūšis nei nemokamas maitinimas ir parama mokinio reikmėms, nereikėtų kartu keisti ir šio įstatymo.															Pritarti						Tuo pačiu pritartina kitai Teisės departamento pastabai, kad viso straipsnio reikėtų atsisakyti kaip perteklinio.
194.			Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					22				5											37.       Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinama, jog „vaikas – žmogus iki 18 metų“, įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje esanti formuluotė „iki 18 metų“ brauktina kaip perteklinė.															Pritarti						Tuo pačiu pritartina kitai Teisės departamento pastabai, kad viso straipsnio reikėtų atsisakyti kaip perteklinio.
195.			Nacionalinė teismų administracija					22				5											9. VTAPĮ projekto 22 straipsnio 5 dalyje siūlytina atsisakyti žodžių ir skaičiaus „iki 18 metų“, nes pagal VTAPĮ projekto 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą „vaiko“ sąvoką „vaikas – tai žmogus iki 18 metų, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta kitaip“.															Pritarti						Tuo pačiu pritartina Teisės departamento pastabai, kad viso straipsnio reikėtų atsisakyti kaip perteklinio.
196.			Sveikatos apsaugos ministerija					22 (23)				5											1.2. Pastebėtina, kad pagrindinės nuostatos, susijusios su asmenų iki aštuoniolikos metų įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarka, įtvirtintos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, atsižvelgdami į tai, siūlome tikslinti įstatymo 22 straipsnio 5 dalį.															Pritarti.						Tuo pačiu pritartina Teisės departamento pastabai, kad viso straipsnio reikėtų atsisakyti kaip perteklinio.
197.			Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					22				10											38.       Įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje rašoma, kad „nepilnamečių justicijos, vaiko procesinių teisių ypatumus reguliuoja Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas <...>“. Ši nuostata yra klaidinanti. Minimus dalykus reguliuoja Baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK). Pabrėžtina, kad vaikų procesinių ypatumų BK nereglamentuoja. BK numato nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Tačiau nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės sąlygos ir ribos yra materialinės teisės normos, o ne procesinės. Atsižvelgiant į išdėstytą, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 10 dalies nuostata yra tikslintina.															Pritarti						Tuo pačiu pritartina kitai Teisės departamento pastabai, kad viso straipsnio reikėtų atsisakyti kaip perteklinio.
198.			Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					23 23											T				39.       Įstatymo 23 straipsnio pavadinimas – „Vaiko teisių naudojimas“ – tikslintinas, nes yra dviprasmis, be to, neatitinka suformuoto straipsnio turinio. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo 23 straipsnyje numatytų vaiko pareigų katalogas yra siauresnis nei įtvirtintas galiojančio įstatymo 48 straipsnyje. Akcentuotina, kad tarp vaiko (past. – kaip ir bet kurio kito asmens) teisių ir pareigų turi būti nustatytas proporcingas balansas. Įstatyme detaliai reglamentavus vaiko teises, proporcingas dėmesys turėtų būti skirtas ir vaiko pareigų reglamentavimui. Priešingu atveju, naujos redakcijos įstatymo turinys neatitiks jo paskirties (žr. keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 dalį). Pabrėžtina, kad bet kurio teisinio reglamentavimo pamatas – asmens teisių ir pareigų vienovės užtikrinimas. Šiuo konkrečiu atveju keičiamo įstatymo 23 straipsnyje detalizuotos tik dvi vaiko pareigos – 1) gerbti tėvus ir 2) nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių. Atkreiptinas dėmesys, kad netgi Konstitucijos 38 straipsnio septintoje dalyje vaiko teisė gerbti tėvus detalizuota išsamiau („Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“), nei tai siūloma padaryti įstatymo lygmeniu.															Pritarti
199.			Henrikas Žukauskas, Lietuvos Respublikos Eksparlamentarų klubo prezidentas					23 23											T 1 2 3 4 5				Įstatymo 23 straipsnio pavadinimas – „Vaiko teisių naudojimas“ – tikslintinas, į „Vaiko pareigos ir teisių naudojimas“ nes yra dviprasmis, be to, neatitinka suformuoto straipsnio turinio. Atkreiptinas dėmesys, kad būtina papildyti 1 ir 2 straipsnio punktus ir straipsnį papildyti 3,4,5 punktais: 1) gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą, kitus šeimos narius, pedagogus, kitus suaugusius ir vaikus ir tinkamai atlikti savo pareigas, nustatytas įstatymuose ir kituose teisės aktuose; 2) nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių, laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, buityje. 3) gerbti ir tausoti visuomenės ir privačią nuosavybę, gamtą, kultūros ir istorijos vertybes. 4) Vaiko pareigos išplaukia iš tėvų teisių ir pareigų, susijusių su vaiku. Vaikas turi paklusti tėvų valiai, kuri yra nukreipta parengti jį savarankiškam gyvenimui visuomenėje. 5) Vaiko parengimas savarankiškai gyventi visuomenėje yra  susijęs ir su visos visuomenės gyvenimo organizavimu – elgesio ir bendravimo visuomenėje, mokykloje, tarp pačių vaikų nusistovėjusiomis taisyklėmis. Įstatymo nuostatos turi nustatyti ne tik vaiko teises bet ir pareigas, kurių jis privalo laikytis. Įstatyme reglamentavus vaiko teises, toks pat dėmesys turėtų būti skirtas ir vaiko pareigų reglamentavimui. Priešingu atveju, nebus išlaikytas proporcingumo principas.															Atsižvelgti
200.			Lietuvos teisės institutas					23															6. Įstatymo projekto 23 straipsniu apskritai mėginama paneigti visas vaiko neva jos galioja tik tuomet, kai vaikas laikosi savo „pareigų“. Vaiko teisės išlieka ir tada, kai jis savo pareigų nesilaiko, o pareigų nesilaikymas tik sukuria kitas pareigas. Toks manipuliavimas vaiko teisėmis pažeidžia kertinę žmogaus (vaiko) teisių idėją ir JT Vaiko teisių konvencijos nuostatas.															Pritarti
201.			VTAS vadovų asociacija					23															23 straipsnis. Vaiko teisių naudojimas 1. Naudodamasis savo teisėmis ir laisvėmis, vaikas turi privalo: 1) gerbti tėvus, šeimos narius, pedagogus suaugusiuosius bei savo vaikus ir tinkamai atlikti savo pareigas, nustatytas įstatymuose ir kituose teisės aktuose; 2) nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių; 3) laikytis priimtų elgesio normų mokymo, auklėjimo įstaigose, viešose vietose, darbe, buityje; 4) gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, visuomenės ir privačią nuosavybę.       2. Vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius šeimoje, mokymo bei auklėjimo įstaigose, darbe, socialinėje aplinkoje.							Atkreiptinas dėmesys į tai, kad straipsnis turėtų būti koreguojamas atsižvelgiant į tai, kad nurodant tik kelias vaiko pareigas bus pažeistas vaiko teisių ir pareigų balansas, nebus atsižvelgta į galiojančių teisės aktų nuostatas. Siūlytina palikti galiojančio įstatymo nuostatas.								Atsižvelgti
202.			Lietuvos teisininkų sąjunga „Nuomonės“					23											I				Įstatymo projekto 23 straipsnio pavadinimas „Vaiko teisių naudojimas“ neatitinka straipsnio turinio, nes turinyje nurodomos vaiko pareigos. Tačiau numatant tik dvi pareigas, pažeidžiamas vaiko teisių ir pareigų vienovės užtikrinimas, tarp teisių ir pareigų turi būti nustatytas proporcingas balansas, todėl nepagrįstai vaiko pareigų katalogas siauresnis, nei įtvirtintas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų VIII skyriaus 48 straipsnyje. Abejotina, ar pagrįstai atsisakoma vaiko, vengiančio atlikti savo pareigas, atsakomybės ir drausminimo reglamentavimo. LR Konstitucijoje įtvirtintas platesnis pareigų nustatymas („Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“).															Atsižvelgti
203.			Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga					23											T				41. Įstatymo projekto 23 straipsnio pavadinimas derintinas su šio straipsnio turiniu ir svarstytinas tokio turinio normų įtvirtinimo tikslingumas.															Pritarti
204.			Nacionalinė teismų administracija					23															10. VTAPĮ projekto 23 straipsnyje pateikiamas žymiai siauresnis vaiko pareigų katalogas, nei yra numatytas šiuo metu galiojančiame Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme; VTAPĮ projekte apskritai atsisakyta išsamiai aptarti vaiko pareigas, iš esmės įvardijamos tik vaiko teisės, tuo tarpu šiuo metu galiojančios redakcijos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme tam skirtas visas VIII skyrius „Pagrindinės vaiko pareigos, jo atsakomybės ir elgesio kontrolės ypatumai“. Pastebėtina, kad nėra aišku, kodėl atsisakoma platesnio vaiko pareigų įtvirtinimo, kuris užtikrintų vaiko teisių ir pareigų pusiausvyrą. Svarstant dėl tokių nuostatų įtvirtinimo tikslingumo būtina prisiminti, kad nepilnamečiams taip pat taikomi tam tikri elgesio standartai ir pareigos, kurių jie turi laikytis, o už jų nesilaikymą – prisiimti atitinkamą atsakomybę. Nepilnamečių atsakomybės klausimus už jų padarytus teisės pažeidimus ir taikytų poveikių priemonių įgyvendinimą Lietuvoje šiuo metu reglamentuoja keli skirtingi teisės aktai – Konvencija, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau – BK), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK), Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK) ir Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas. Manytina, kad VTAPĮ projekte galėtų būti įtvirtinta šių teisės aktų taikymo nepilnamečių vaikų atžvilgiu tarpusavio sistema ir santykis, nes šiuo metu jie kartais konkuruoja tarpusavyje (pvz., vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių taikymo ir baudžiamojo poveikio priemonių taikymo santykis ir problematika).															Pritarti
205.			VTAS vadovų asociacija					24															24 straipsnis. Vaiko apsaugos nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos bendrosios nuostatos 1. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys ? privalo saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos. 2. Už fizinio ar psichologinio smurto, įskaitant fizines bausmes, demonstravimą vaikams, jų įtraukimą į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiką taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. 3. Vaikui, galimai nukentėjusiam ar nukentėjusiam nuo seksualinio ar kitos smurto formos, įskaitant fizines bausmes, išnaudojimo pornografijai ar prostitucijai, taip pat vaiko pirkimo ar pardavimo ar nukentėjusiam nuo kitos nusikalstamos veikos, turi būti teikiama reikalinga sisteminė kompleksinė pagalba (sveikatos priežiūros, socialinė, teisinė ir kita), parama ir apsauga, kad vaikas ir jo atstovai pagal įstatymą galėtų atkurti sveikatą po patirtos fizinės ar psichologinės traumos bei reintegruotis į socialinę aplinką. Pagalba teikiama tol, kol ji yra būtina, siekiant pašalinti nusikalstama veika sukeltas pasekmes. 4. Fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs apie vaiką, kuris galimai nukentėjo nuo nusikalstamos veikos ir (ar) vaiko teises pažeidžiančios veiklos ir dėl to jam gali reikti pagalbos, privalo pranešti apie tai policijai ir (ar) vaiko teisių apsaugos tarnybai 5. Fizinio ar juridinio asmens, žinančio apie smurtą prieš vaiką ir (ar) galimą vaiką teisių pažeidimą, tačiau nesiimančio veiksmų šį smurtą nutraukti ar perduoti apie tai informaciją vaiko teisių apsaugos tarnybai ? ir (ar) policijai, suprantami kaip bendrininkavimas ir (ar) aplaidus pareigų atlikimas. 6. Vaiko atstovai pagal įstatymą, siekdami apsaugoti vaiką nuo bet kokio išnaudojimo, prievartos ar smurto formų, įskaitant fizines bausmes, suteikia vaikui reikiamą informaciją, atsižvelgdami į jo amžių ir vystymąsi. 7. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, įgyvendinančios vaiko teisių apsaugos priemones, rengia šviečiamąsias vaiko apsaugos nuo smurto programas.							Sąvoka „fizinė bausmė“ kartojasi ir yra šiame straipsnyje perteklinė 1 d. jeigu vartojama sąvoka „kiti fiziniai ir juridiniai asmenys“ būtina nurodyti konkrečias asmenų grupes bei konkretizuoti jų įgaliojimus užtikrinant vaiko apsaugą, atsižvelgiant į galiojančių teisės aktų nuostatas. 4 d. nėra aišku kokiai konkrečiai vaiko teisių apsaugos tarnybai yra pranešama t. y. ar Valstybinei ar Savivaldybės teritorijoje veikiančiai tarnybai. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apie vaiko atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus būtina pranešti ir teisėsaugos ir vaiko teisių apsaugos institucijoms todėl žodis (ar) naikintinas 7 d. siekiant aiškumo būtų gerai konkretizuoti, kokios konkrečiai institucijos ir įstaigos yra atsakingos už minimų programų rengimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad straipsnyje nenumatyta vaiko patyrusio seksualinį bei nepriežiūros smurtą apsauga todėl straipsnis turėtų būti papildomas atitinkamomis nuostatomis atsižvelgiant į 3 str. apibrėžimus.  Taip pat pažymėtina, kad straipsnis turėtų būti derinamas su galiojančiais LR BK ir LR ANK, nes pateiktos sąvokos ir apibrėžimai skiriasi, tai gali trukdyti tinkamai vykdyti nukentėjusiojo vaiko apsaugą.								Atsižvelgti
206.			Seimo kanceliarijos Teisės departamentas					24				1											40.       Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad “Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo saugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos.” Siekiant užtikrinti išsamų teisinį reguliavimą, būtina nustatyti “kitų fizinių ir juridinių asmenų” įgaliojimus vykdant jiems nustatytą pareigą.