LIETUVOS RESPUBLIKOS

SOCIALINIŲ PASLAUGŲ ĮSTATYMO NR. X-493 1, 2, 3, 4, 6, 8, 11, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 26, 29, 34, 38 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO, ĮSTATYMO PAPILDYMO 6¹, 19³, 20¹, 20²  STRAIPSNIAIS IR 36, 37 STRAIPSNIŲ PRIPAŽINIMO NETEKUSIAIS GALIOS

ĮSTATYMO PROJEKTO

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai

Šiuo metu socialinės paslaugos teikiamos, siekiant padėti išspręsti jau iškilusias asmens (šeimos) socialines problemas, nesudarant galimybių išvengti jų atsiradimo ateityje (kai socialinės problemos dar nekilusios), taip pat neužtikrinant kompleksinių paslaugų šeimai tvarumo. Nepakankamas socialinio darbo reglamentavimas lemia nevieningą socialinio darbo kaip profesinės veiklos įgyvendinimą, nevienodą socialinių paslaugų kokybę. Taip pat šiuo metu nėra vienodų socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų kokybės standartų taikymo, dėl sudėtingų ir ilgai užtrunkančių konkurso organizavimo procedūrų neužtikrinamas nuolatinis ir tęstinis šias paslaugas teikiančių subjektų finansavimas, kvalifikuotų specialistų įdarbinimas, todėl neužtikrinamas paslaugų prieinamumas, tęstinumas ir kokybė, o tuo pačiu efektyvus valstybės biudžeto lėšų naudojimas.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo Nr. X-493 1, 2, 3, 4, 6, 8, 11, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 26, 29, 34, 38 straipsnių pakeitimo, Įstatymo papildymo 6¹, 19³, 20¹, 20² straipsniais ir 36, 37 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektu (toliau – Įstatymo projektas) siekiama nustatyti naują socialinių paslaugų rūšį – prevencines socialines paslaugas, kurias sudarytų  potencialių socialinių paslaugų gavėjų paieškos paslauga, kompleksinės paslaugos šeimai, darbas su bendruomene bei kitos paslaugos. Numatoma, kad kompleksinės paslaugos šeimai bus organizuojamos, o esant poreikiui, ir teikiamos asmeniui (šeimai) per bendruomeninius šeimos namus, siekiant kad paslaugas asmenys (šeimos) gautų kuo arčiau gyvenamosios vietos arba asmens (šeimos) gyvenamojoje vietoje, o paslaugų koordinavimas būtų organizuojamas vieno langelio principu. Siekiant bendruomeniniams šeimos namams užtikrinti metodinės pagalbos teikimą dėl kompleksinių paslaugų šeimai organizavimo, o esant poreikiui, ir teikimo, tolygų ir aukštą kompleksinių paslaugų šeimai kokybės lygį, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka bus atrinktas metodinis kompleksinių paslaugų šeimai centras. Įstatymo projektu siekiama patikslinti socialinio darbo sampratą, nustatyti jo įgyvendinimo sritis ir principus, socialinio darbo lygmenis. Taip pat siekiama socialinio darbo kaip profesinės veiklos vidinio suderinamumo, profesinės kompetencijos tobulinimo mechanizmų įdiegimo ir įgyvendinimo įvairiose socialinio darbo įgyvendinimo srityse.

Siekiant gerinti neįgaliųjų socialinę integraciją į visuomenę bei teikti neįgaliesiems reikalingą pagalbą, kuri padėtų atkurti ir palaikyti neįgaliųjų socialinius įgūdžius, savarankiško gyvenimo įgūdžius, didinti jų užimtumą, jų galimybes savarankiškai dalyvauti bendruomenės gyvenime ir darbo rinkoje, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ministerija),  kartu su savivaldybėmis organizuoja socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje teikimą. Šios paslaugos finansuojamos iš valstybės biudžeto (savivaldybėms prisidedant savo biudžetų lėšomis), paskirstant lėšas savivaldybių administracijoms, kurios organizuoja socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų atrankos konkursus. Tačiau dėl sudėtingų ir ilgai užtrunkančių konkurso organizavimo procedūrų  neužtikrinamas nuolatinis ir tęstinis šias paslaugas teikiančių įstaigų finansavimas, kvalifikuotų specialistų įdarbinimas, todėl neužtikrinamas paslaugų prieinamumas, tęstinumas ir kokybė.

Siekiant sudaryti tinkamas prielaidas socialinės reabilitacijos paslaugų tęstinumui,  vienodam socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų kokybės standartų taikymui bei jų teikimui, kad šios paslaugos atitiktų asmenų su negalia poreikius, užtikrinti finansavimo tvarumą šių paslaugų teikimui, įstatymo projektu siekiama priskirti socialinės reabilitacijos neįgaliesiems paslaugas socialinės priežiūros paslaugoms, sistemiškai integruojant šias paslaugas į socialinių paslaugų sistemą bei užtikrinant neįgaliųjų asmenų individualių poreikių tenkinimą „vieno langelio“ principu.

Įstatymo projektu siekiama gerinti socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų kokybę ir prieinamumą, į šių paslaugų teikimą pritraukiant naujų paslaugų teikėjų bei efektyviau vykdyti socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų planavimą, organizavimą ir teikimą, atsižvelgiant į neįgalių asmenų poreikius.

Įstatymo projekto svarbiausi uždaviniai:

1. nustatyti naują socialinių paslaugų rūšį – prevencines socialines paslaugas, siekiant įgalinti asmenį (šeimą, bendruomenę), teikiant individualius asmens (šeimos, bendruomenės) poreikius atitinkančias socialines paslaugas;

2. reglamentuoti kompleksinių paslaugų šeimai teikimą, užtikrinant tolygų ir aukštą jų kokybės lygį ir didinant jų prieinamumą;

3. sukurti socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliacijos mechanizmą, siekiant gerinti socialinio darbo kaip profesinės veiklos vidinį suderinamumą;

4. tikslinti socialinio darbo sampratą, nustatyti jo įgyvendinimo sritis ir principus, socialinio darbo lygmenis, siekiant socialinio darbo kaip profesinės veiklos vidinio suderinamumo, prestižo visuomenėje gerinimo, socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo, socialinių paslaugų kokybės stiprinimo; 

5. sistemiškai integruoti į socialinių paslaugų sistemą socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugas, jas priskiriant socialinės priežiūros paslaugoms, tokiu būdu siekiant užtikrinti šių paslaugų kokybę, atitiktį bendriems socialinės priežiūros paslaugų teikimo reikalavimams, bei sudaryti galimybes į šių paslaugų teikimą pritraukti naujų paslaugų teikėjų, tokiu būdu didinti socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų prieinamumą, kokybę bei užtikrinti finansinį tvarumą.

2. Įstatymų projektų iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai

Įstatymo projektą inicijavo ministerija, vykdydama Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarė Lietuvos Respublikos Seimas 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. XIV-72 „Dėl Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, IV skyriaus II skirsnyje nustatytus Vyriausybės prioritetinius projektus.

Įstatymo projektą parengė ministerijos Socialinių paslaugų skyriaus (vedėja Violeta Toleikienė, tel. 8 613 12459, el. p. [email protected]; vyresnioji patarėja Eglė Kanopaitė – Gruodienė, tel. 8 695 21358, el. p. Egle.Kanopaite@socmin.lt; patarėja Indrė Ivanauskienė, tel. 8 658 58766, el. p. [email protected]). Ministerijos Tikslinės pagalbos skyriaus (vedėja Daiva Zabarauskienė, tel. 8 620 63987, el. p. [email protected]; patarėja Vilma Karosienė, tel. 8 686 63 585, el. p. [email protected]). 

3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami įstatymų projektuose aptarti teisiniai santykiai

Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos sąvokos: socialinės globos normos, vaiko su sunkia negalia, suaugusio asmens su sunkia negalia, suaugusio asmens su negalia, vaiko su negalia. Šios sąvokos nėra tikslios. Taip pat nėra apibrėžtos bendruomeninių šeimos namų, metodinio kompleksinių paslaugų šeimai centro, individualios priežiūros darbuotojo, socialinio darbuotojo, supervizijos sąvokos, todėl kyla iššūkių, siekiant aiškiai identifikuoti minėtus subjektus ir (ar) profesijas.  

Įstatymo 3, 4, 6 straipsniuose nustatyta socialinių paslaugų samprata ir tikslai, socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai. Nustatytos socialinių paslaugų rūšys – bendrosios ir specialiosios. Taip pat nustatyta, kad socialines paslaugas, jų turinį pagal atskiras socialinių paslaugų rūšis bei socialinių paslaugų įstaigų tipus apibrėžia socialinių paslaugų katalogas, patvirtintas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos.

Šiuo metu Įstatyme nustatytos dvi socialinių paslaugų rūšys: bendrosios ir specialiosios socialinės paslaugos. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Specialiosios socialinės teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Esant galiojančiam reglamentavimui, asmeniui (šeimai) socialinės paslaugos teikiamos tik tais atvejais, kai asmuo (šeima) yra praradęs (-usi) dalį ar visus gebėjimus savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu. Nėra galimybės asmeniui (šeimai) teikti socialinių paslaugų, jei asmens (šeimos) gebėjimai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu dar nėra iš dalies ar visiškai prarasti, tačiau asmuo (šeima) susiduria su tam tikrais socialiniais iššūkiais, kurių sprendimui būtų reikalinga pagalba. Šiuo metu galiojantys socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, kuriais vadovaujasi socialinių paslaugų srities darbuotojai, yra nepakankami, siekiant užtikrinti asmens, šeimos, bendruomenės orumą ir savarankiškumo skatinimą.

Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad specialiosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Nustatyta, kad socialinei priežiūrai priskiriamos pagalbos į namus, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo, laikino apnakvindinimo bei kitos paslaugos. Nenurodyta, kad specialiosios socialinės paslaugos asmeniui (šeimai) skiriamos tada, kai jam (jai) prevencinių ir (ar) bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Šiuo metu nėra vienodų socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų  kokybės standartų, dėl šių paslaugų finansavimo konkurso būdu yra neužtikrinamas tęstinis šias paslaugas teikiančių įstaigų finansavimas, todėl neužtikrinamas paslaugų prieinamumas, finansinis tvarumas ir kokybė.

Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencija. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijos (socialinių darbuotojų poreikių tobulinti profesinę kompetenciją analizavimo ir socialinių darbuotojų praktinės veiklos vertinimo organizavimo) laikytinos perteklinėmis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijomis ir, pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą bei jame nustatytas institucijų, įstaigų kompetencijas, būtų priskirtinos Socialinių paslaugų priežiūros departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Socialinių paslaugų priežiūros departamentas).

Įstatymo 14 straipsnyje nustatyta Socialinių paslaugų priežiūros departamento kompetencija. Nenurodyta, kad viena iš Socialinių paslaugų priežiūros departamento kompetencijų – socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliacijos vykdymas. Remiantis šiuo metu galiojančiu reglamentavimu, viena pagrindinių Socialinių paslaugų priežiūros departamento kompetencijų yra socialinių paslaugų kokybės vertinimas, priežiūra ir kontrolė. Manytina, kad pagal kompetenciją vykdydamas savo funkcijas (atlieka socialinių darbuotojų ir socialinių paslaugų įstaigų vadovų atestaciją ir, siekdamas nustatyti socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo poreikį, renka, kaupia ir analizuoja duomenis apie juos – jų skaičių, išsilavinimą, vidutinį darbo užmokestį), Socialinių paslaugų priežiūros departamentas papildytų socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliacijos vykdymą, savo turimais duomenimis dalindamasis su kitais socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliaciją vykdančiais subjektais, kuriems minėti duomenys sudarytų galimybę kokybiškai vykdyti atitinkamas savo funkcijas.

Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, 16 ir 17 straipsniuose nustatyti asmens (šeimos), pageidaujančio (pageidaujančios) gauti socialines paslaugas, kurias finansuoja savivaldybė iš savo biudžeto lėšų ar iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, socialinių paslaugų poreikio nustatymo principai, vertinimo kriterijai, jį nustatantys subjektai, socialinių paslaugų poreikio nustatymą, socialinių paslaugų skyrimą, sustabdymą ir nutraukimą reglamentuojantys teisės aktai. Nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos tik globos centrų teikiamoms socialinėms paslaugoms. 

Įstatymo 18 straipsnyje reglamentuojamos bendrosios socialinių paslaugų teikimo asmeniui (šeimai) nuostatos. Nenurodytos papildomos aplinkybės, kurioms esant, asmeniui (šeimai) galėtų būti teikiamos socialinės paslaugos, t. y., kad socialinės paslaugos gali būti teikiamos dar nekilus socialinei rizikai ar neatsiradus socialinėms problemoms, nevertinant ir nenustatant poreikio ugdyti ir (ar) atkurti galimybes ir gebėjimus rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ar dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti. Minėtos aplinkybės būtinos nurodyti reglamentuojant naują socialinių paslaugų rūšį - prevencines socialines paslaugas. Priešingu atveju, liktų neaišku, kokiomis nuostatomis vadovaujantis teikiamos prevencinės socialinės paslaugos. Atitinkamai tikslintinos Įstatymo 18 straipsnio 1, 8 dalys. Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad vaikus globojančiai šeimai, globėjams (rūpintojams), budintiems globotojams, įtėviams ir šeimynų dalyviams ar besirengiantiems jais tapti asmenims kiekvienoje savivaldybėje nuolat teikiama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atestuotų asmenų ir kitų specialistų pagalba, užtikrinanti jų prižiūrimų, globojamų (rūpinamų) ar įvaikintų vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą. Pagalbos įtėviams teikimas nesant jų prašymui dėl tokios pagalbos poreikio yra netikslingas, nes įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą, o įvaikinimas negali būti atšauktas ar panaikintas, taigi įtėviams turi būti suteikiama teisė įsivertinti ir pasirinkti, ar jiems reikalinga papildoma specialistų pagalba ir jei reikalinga, dėl jos kreiptis patiems. 

Įstatymo 19 straipsnyje reglamentuojami socialinių paslaugų teikėjai, tarp kurių nėra nurodyta, kad socialinių paslaugų įstaigos gali teikti prevencines socialines paslaugas. Šiuo metu praktikoje socialinio darbuotojo padėjėjo ir lankomosios priežiūros darbuotojo pareigybės yra identiškos, o taip pat identiški šioms pareigybėms keliami kvalifikaciniai reikalavimai. Manytina, kad dviejų skirtingų, tačiau identiškoms pareigybėms priskirtinų, profesinės kvalifikacijos tobulinimo programų rengimas yra netikslingas bei Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai sukuria papildomą administracinę naštą. Nenurodyti atitinkami kvalifikaciniai reikalavimai, kurie suteiktų asmeniui teisę dirbti individualios priežiūros darbuotoju. Šiuo metu minėti kvalifikaciniai reikalavimai nustatyti tik poįstatyminiame teisės akte. Įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyti reikalavimai socialinių paslaugų įstaigos vadovams tobulinti profesinę kompetenciją. Remiantis šiuo metu praktikoje esama socialinių paslaugų įstaigų vadovų vertinimo sistema, vertinama socialinių paslaugų įstaigų vadovų veikla (ne profesinė veikla). Pagal tai atitinkamai tikslintina Įstatymo 19 straipsnio 8 dalis.

Įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri įgalina žmones, šeimas, bendruomenes ir visuomenę spręsti tarpusavio santykių ir socialines problemas, skatindama socialinę kaitą, gerindama gyvenimo kokybę ir stiprindama solidarumą bei socialinį teisingumą. Socialinį darbą dirba socialiniai darbuotojai. Nustatyta, kokį išsilavinimą įgiję asmenys turi teisę dirbti socialiniu darbuotoju. Socialinis darbuotojas socialinių paslaugų teikimo tikslais turi teisę tvarkyti asmens duomenis, įskaitant ypatingus asmens duomenis, susijusius su sveikatos būkle ar teistumu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu. Socialinis darbuotojas nuolat, ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per kalendorinius metus, tobulina profesinę kompetenciją, jo praktinė veikla vertinama socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Europos Sąjungos valstybėje narėje, Europos ekonominės erdvės valstybėje ar Šveicarijos Konfederacijoje išduoti aukštojo mokslo diplomai, diplomai, pažymėjimai ir kiti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai teisės aktų nustatyta tvarka pripažįstami tinkamais, kad juos įgijusieji dirbtų socialiniais darbuotojais Lietuvos Respublikoje. Taip pat nurodoma, kokiems asmenims netaikomi šiame straipsnyje nustatyti su išsilavinimu ir teise tvarkyti asmens duomenis susiję reikalavimai.

Šiuo metu galiojantis socialinio darbo kaip profesinės veiklos reglamentavimas yra nepakankamas, neatliepiantis praktinių socialinio darbo kaip profesinės veiklos įgyvendinimo sričių, nes per 15 metų nuo socialinio darbo kaip profesinės veiklos reglamentavimo Įstatyme (Įstatymas patvirtintas 2006 m.) socialinis darbas plėtėsi, atsirado naujų darbo metodų, socialiniai darbuotojai dirba ne tik socialinės apsaugos srityje, o galiojančiame reglamentavime tai nėra nustatyta ir praktikoje kelia atitinkamų iššūkių tiek socialiniams darbuotojams, tiek kitų sričių darbuotojams, kuriose įgyvendinamas socialinis darbas ir dirba socialiniai darbuotojai.

Iki šiol už socialinių darbuotojų ir socialinių paslaugų įstaigų vadovų profesinės veiklos vertinimą, socialinių darbuotojų, individualios priežiūros personalo profesinės kompetencijos tobulinimą buvo atsakinga viena institucija – Socialinių paslaugų priežiūros departamentas. Minėta institucija taip pat atsakinga už mokymų socialinių paslaugų srities darbuotojams organizavimą. Ministerijos manymu, remiantis socialinio darbo ekspertų, specialistų įžvalgomis, toks reguliavimas yra nepakankamas ir neatliepia socialinių paslaugų srities darbuotojų poreikių dalyvauti tikslinguose, nuo socialinių paslaugų srities darbuotojo darbo pobūdžio, tikslinės klientų grupės priklausančiuose mokymuose.  

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokėjimo už socialines paslaugas dydis nustatomas atsižvelgiant į teikiamų asmeniui (šeimai) socialinių paslaugų rūšį ir į asmens (šeimos) finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas. Nenurodyta, kad prevencinės socialinės paslaugos teikiamos nemokamai, siekiant kad šias paslaugas gautų visi asmenys (šeimos), nepriklausomai nuo asmens (šeimos) finansinių galimybių mokėti už prevencines socialines paslaugas.

Įstatymo 29 straipsnis nustato mokėjimo už specialiąsias socialines paslaugas dydį. Nenurodyta, kad socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugos teikiamos nemokamai. Šiuo metu dėl šių paslaugų finansavimo konkurso būdu yra neužtikrinamas tęstinis šias paslaugas teikiančių įstaigų finansavimas, todėl neužtikrinamas paslaugų prieinamumas, finansinis tvarumas ir kokybė.

Įstatymo 34 straipsnyje nustatyti socialinių paslaugų, kurias planuoja ir savivaldybės teritorijos gyventojams organizuoja savivaldybė, finansavimo šaltiniai. Nėra nustatyti prevencinių socialinių paslaugų finansavimo šaltiniai, o nenurodant šių paslaugų finansavimo šaltinių, jos negali būti teikiamos.

Įstatymo 36, 37 straipsniuose nustatyta, kokius teisės aktus Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija patvirtina iki 2006 m. balandžio 1 d.  ir iki 2006 m. liepos 1 d.

Taip pat nustatyti reikalavimai socialiniams darbuotojams: per 5 metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo reikiamo išsilavinimo neturintys socialiniai darbuotojai turi įgyti profesinį išsilavinimą, nustatytą šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje; jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja reikiamo išsilavinimo, jis netenka teisės eiti socialinio darbuotojo pareigų, išskyrus socialinius darbuotojus, kuriems iki reikiamo išsilavinimo įgijimo liko mažiau negu pusė šio straipsnio 1 dalyje nustatyto termino; šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos socialiniams darbuotojams, kuriems nuo šio įstatymo įsigaliojimo iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip 7 metai. Įstatymo 36, 37 straipsnių nuostatos šiuo metu nebėra aktualios. 

Įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo septintojo skirsnio nuostatos, susijusios su mokėjimu už ilgalaikę socialinę globą, atsižvelgiant į asmens turtą, asmenims, pradėjusiems gauti ilgalaikę socialinę globą iki 2007 m. sausio 1 d., netaikomos, o 4¹ dalyje nustatyta, kad Socialinės paslaugos senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems asmenims su negalia, vaikams su negalia, iki 2007 m. sausio 1 d. pradėjusiems gauti ilgalaikę socialinę globą apskričių viršininkų socialinių paslaugų įstaigose ir nepertraukiamai ją gavusiems iki 2020 m. spalio 31 d. imtinai, nuo 2020 m. lapkričio 1 d. finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų, netaikant šio įstatymo aštuntojo skirsnio nuostatų, taip pat, kad šio įstatymo septintojo skirsnio nuostatos, susijusios su mokėjimu už ilgalaikę socialinę globą, atsižvelgiant į asmens turtą, asmenims, pradėjusiems gauti ilgalaikę socialinę globą iki 2007 m. sausio 1 d., netaikomos.

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – NSIĮ) 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinės reabilitacijos paslaugos teikiamos asmenims siekiant suformuoti arba atkurti jų socialinius ir savarankiško gyvenimo įgūdžius, padėti įsigyti išsilavinimą, užtikrinti galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime bei darbo rinkoje, NSIĮ 10 straipsnio 2 dalyje nurodytos pagrindinės socialinės reabilitacijos paslaugos: socialinių ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas, palaikymas bei atkūrimas, motyvacijos įsigyti išsilavinimą ir dirbti didinimas, meninių, sportinių bei kitų gebėjimų lavinimas. NSIĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už socialinės reabilitacijos paslaugų teikimo organizavimą ir šių paslaugų kokybės užtikrinimą atsako Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir savivaldybių institucijos.

Ministerija, įgyvendindama neįgaliųjų socialinės integracijos programas, organizuoja socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje teikimą. Ministerija tvirtina socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų atrankos konkurso (toliau ‒ konkursas) nuostatus, kuriuose nustato konkurso paskelbimo tvarką, galimus pareiškėjus, finansuotinas veiklas, finansavimo tvarką, kontrolės procedūras ir pan. Savivaldybių administracijos organizuoja konkursus, o savivaldybės sudaryta komisija atrenka finansuojamas paraiškas. Finansavimas priemonei įgyvendinti skiriamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų (80 proc.) ir savivaldybių biudžetų lėšų (ne mažiau kaip 20 proc.). Priemonei įgyvendinti iš valstybės biudžeto kasmet vidutiniškai skiriama 4 590 000 eurų. Kasmet vidutiniškai finansuojama 380 projektų, kuriuos įgyvendina neįgaliųjų nevyriausybinės organizacijos. Vykdomų projektų paslaugas kasmet vidutiniškai gauna 28 800 asmenų (neįgaliųjų ir jų šeimos narių).

Įgyvendinant projektus, neįgaliesiems ir jų šeimos nariams teikiamos socialinės reabilitacijos paslaugos, kurios padeda atkurti ar palaikyti neįgaliųjų socialinius, savarankiško gyvenimo įgūdžius, didinti jų užimtumą, galimybes savarankiškai dalyvauti bendruomenės gyvenime ir darbo rinkoje: neįgaliųjų dienos užimtumas; individuali pagalba neįgaliajam; pagalba atkuriant ar didinant darbinius įgūdžius; neįgaliųjų meninių gebėjimų lavinimas būreliuose, kolektyvuose, klubuose; neįgaliųjų aktyvios ir sveikos gyvensenos skatinimas bei propagavimas; pagalba neįgaliųjų šeimos nariams.

Vykdant socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų įgyvendinimo kontrolę ir stebėseną, nustatytos šios pagrindinės problemos: dėl sudėtingų ir ilgai užtrunkančių konkurso organizavimo procedūrų  neužtikrinamas nuolatinis ir tęstinis šias paslaugas teikiančių įstaigų finansavimas, kvalifikuotų specialistų įdarbinimas, todėl neužtikrinamas paslaugų prieinamumas, tęstinumas ir kokybė; kasmet organizuojant konkursus, tenka didelė administracinė našta savivaldybių administracijoms bei neįgaliųjų organizacijoms; savivaldybėse finansuojamas didelis projektų, kuriuose vykdomos panašios veiklos, skaičius, neatsižvelgiant į realius neįgalių asmenų poreikius;  nepakankamai  užtikrinama vykdomų projektų teikiamų paslaugų kokybė.

4. Siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama

Įstatymo projektu siūlomi pakeitimai:

Įstatymo 1 straipsnio pakeitimas

Siūloma papildyti Įstatymo paskirtį, 1 straipsnio 1 dalyje nurodant, kad „Šis įstatymas apibrėžia <...>, socialinio darbo sampratą, jo įgyvendinimo sritis ir principus, socialinio darbo lygmenis“, siekiant Įstatymo paskirties atitikimo siūlomiems Įstatymo pakeitimams.

Įstatymo 2 straipsnio pakeitimas

Siekiant užtikrinti tinkamą Įstatymo projektu siūlomų pakeitimų nuostatų įtraukimą į Įstatymą, siūloma Įstatymo 2 straipsnį papildyti sąvokomis „Bendruomeniniai šeimos namai“, „Individualios priežiūros darbuotojas“, „Metodinis kompleksinių paslaugų šeimai centras“, „Socialinis darbuotojas“, „Supervizija“.

Įstatymo 2 straipsnyje nustatytų sąvokų „Suaugęs asmuo su negalia“, „Suaugęs asmuo su sunkia negalia“, „Vaikas su negalia“ ir „Vaikas su sunkia negalia“, turinį siūloma tikslinti, vienodinant su Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatomis.

Įstatymo 3 straipsnio pakeitimas

Siūloma Įstatymo 3 straipsnį papildyti nuostatomis, kurios praplėstų socialinių paslaugų sampratą ir tikslą, įtraukiant socialinių paslaugų prevencinį aspektą. Pakeitimai siūlomi, siekiant nustatyti, kad socialinės paslaugos gali būti teikiamos ir tada, kai asmuo (šeima) dar neturi socialinių problemų ir (ar) nėra priskirtini (-os) socialinę riziką patiriantiems (-čioms) asmenims (šeimoms). Siekiama, kad socialinės paslaugos būtų teikiamos ne tik sudarant sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ir (ar) stiprinti gebėjimus savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, bet ir padedant asmeniui (šeimai) ir (ar) bendruomenei išvengti socialinių problemų ir (ar) socialinės rizikos atsiradimo.

Įstatymo 4 straipsnio pakeitimas

Siūloma Įstatymo 4 straipsnį papildyti įgalinimo, subsidiarumo ir asmens garbės ir orumo apsaugos principais. Siekiama užtikrinti, kad socialinės paslaugos būtų valdomos, skiriamos ir teikiamos skatinant asmens (šeimos) iniciatyvumą, priimant sprendimus ir sąmoningai prisiimant už juos atsakomybę. Taip pat siekiama, kad visaverčiu asmens, šeimos, bendruomenės funkcionavimu pirmiausia rūpintųsi pats asmuo, pati šeima ar pati bendruomenė. Jeigu asmuo, šeima ar bendruomenė negalėtų užtikrinti visaverčio asmens, šeimos ar bendruomenės funkcionavimo, tuomet valstybė asmeniui, šeimai ar bendruomenei teiktų pagalbą ir paramą veiksmingiausiu būdu, nesumažinant asmens, šeimos ar bendruomenės iniciatyvos. Siekiama nustatyti, kad socialinių paslaugų srities darbuotojai gerbia kiekvieno (-os) asmens (šeimos) teisę į laisvą apsisprendimą dėl socialinių paslaugų asmeniui (šeimai) suteikimo, pripažįsta visus (-as) asmenis (šeimas), kuriems (-ioms) reikalinga jo pagalba, nepaisydamas lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos ir kt. Priėmus šiuos pakeitimus, manytina, kad socialinės paslaugos bus valdomos, skiriamos ir teikiamos, užtikrinant asmens, šeimos, bendruomenės orumą ir savarankiškumo skatinimą.  

Įstatymo 6 straipsnio pakeitimas

Siūloma Įstatymo 6 straipsnyje nustatyti naują socialinių paslaugų rūšį – prevencines socialines paslaugas. Siekiant suteikti asmeniui (šeimai) reikalingą pagalbą, užtikrinti socialinių paslaugų prieinamumą nepriklausomai nuo asmens (šeimos) patiriamų socialinių iššūkių ir (ar) galimos rizikos tokius iššūkius patirti ateityje, siūloma nustatyti galimybę visiems asmenims (šeimoms) gauti prevencines socialines paslaugas. Priėmus šiuos pakeitimus, manytina, kad prevencines socialines paslaugas gaunantys asmenys, šeimos, bendruomenė gebės patys išvengti galimos socialinės rizikos ir (ar) socialinių problemų atsiradimo, todėl galimai sumažės kitų rūšių socialinių paslaugų teikimo poreikis.      

Įstatymo papildymas 6¹ straipsniu

Siūloma Įstatymą papildyti 6¹ straipsniu ir jame nustatyti, kad prevencinės socialinės paslaugos – tai paslaugos, teikiamos visiems asmenims (šeimoms) ir (ar) bendruomenėms, siekiantiems (-čioms) stiprinti asmens (šeimos) gebėjimą savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir asmens (šeimos) dalyvavimą visuomenės gyvenime, stiprinti bendruomenės socialinį aktyvumą ir skatinti bendruomenės socialinę įtrauktį, taip pat stiprinti asmens (šeimos) žinias ir įgūdžius, siekiant ateityje išvengti galimų socialinių problemų ir socialinės rizikos atsiradimo. Prevencinėms socialinėms paslaugoms būtų priskiriamos potencialių socialinių paslaugų gavėjų paieškos paslauga, kompleksinės paslaugos šeimai, darbas su bendruomene bei kitos paslaugos. Socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina prevencinių socialinių paslaugų organizavimo, skyrimo ir teikimo tvarką.

Įstatymo 8, 29 ir 34 straipsnių pakeitimas

Įstatymo 8, 29 ir 34 straipsnius siūloma keisti siekiant socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugas priskirti socialinės priežiūros paslaugoms, taip sudarant prielaidas šių paslaugų kokybės, atitikties bendriems socialinės priežiūros paslaugų teikimo reikalavimams užtikrinimui, sudaryti galimybes akredituoti socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugas, nustatyti, kad socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugos būtų finansuojamos iš savivaldybės biudžeto lėšų ir iš valstybės biudžeto dotacijų savivaldybių biudžetams. Siūloma įtvirtinti nuostatą, kad socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugos teikiamos nemokamai. Kadangi socialinės reabilitacijos paslaugų tikslas yra suformuoti arba atkurti asmenų socialinius ir savarankiško gyvenimo įgūdžius, padėti įsigyti išsilavinimą, užtikrinti lygias teises ir galimybes dalyvauti visuomenės bei darbo rinkoje, socialinės reabilitacijos paslaugos būtų teikiamos nemokamai ir terminuotai, t. y. teikiamos, kol pasiekiami nustatyti socialinės reabilitacijos tikslai (o proto ar psichikos negalią turintiems asmenims galėtų būti teikiamos nuolat). Pasibaigus socialinei reabilitacijai, asmuo, esant poreikiui, bendra tvarka kreiptųsi dėl kitų socialinių paslaugų teikimo.

Socialinės reabilitacijos neįgaliesiems visumą sudarančių paslaugų turinys iš esmės atitinka atskirų socialinės priežiūros paslaugų turinį. Priskyrus socialinės reabilitacijos neįgaliesiems paslaugas socialinės priežiūros paslaugoms, šios paslaugos būtų sistemiškai integruotos į socialinių paslaugų sistemą, taip užtikrinant neįgaliųjų asmenų individualių poreikių tenkinimą „vieno langelio“ principu, t. y. asmuo dėl šių, kaip ir dėl kitų socialinių paslaugų, kreiptųsi į savivaldybę, kuri įvertinusi asmens poreikius, tikslingai nukreiptų reikalingoms paslaugoms gauti. Įtvirtinus socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugas kaip socialinės priežiūros paslaugas, jos būtų akredituojamos ir, manytina, šių paslaugų akreditavimas padėtų siekti šių tikslų:

1) efektyviau vykdyti socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų planavimą, organizavimą ir teikimą;

2) gerinti socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų prieinamumą, atsižvelgiant į jų poreikius;

3) užtikrinti teikiamų socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų kokybę;

4) didinti socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų teikėjų galimybes teikti kuo įvairesnes socialinės reabilitacijos paslaugas neįgaliesiems, plėsti savo veiklą;

5) mažinti socialinės reabilitacijos paslaugų projektų konkursų organizavimo administracinę naštą savivaldybėms ir nevyriausybinėms organizacijoms;

6) sukurti vieningą neįgalių asmenų individualių poreikių nustatymo ir tenkinimo socialinės priežiūros paslaugomis sistemą.

Savivaldybė su akredituotų socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų teikėjais pasirašys socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje teikimo ir finansavimo sutartis, todėl ne tik žinos savo teritorijoje veikiančias socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugas teikiančias įstaigas, bet ir turės visus akredituotų socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų teikėjus registruoti Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (toliau – SPIS). Tokiu būdu socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų gavėjas ar teisėtas jo atstovas turės galimybę pasirinkti šių paslaugų teikėją.

Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugos finansuojamos iš savivaldybės biudžeto lėšų ir iš valstybės biudžeto dotacijų savivaldybių biudžetams, taip pat įtvirtinti nuostatą, kad socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugos teikiamos nemokamai.

Priėmus siūlomus pakeitimus, akredituojant socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugas, bus užtikrintas tęstinių ir nenutrūkstamų neįgalių asmenų poreikius atitinkančių socialinės reabilitacijos paslaugų teikimas, šių paslaugų kokybė ir prieinamumas, asmeniui sudarant galimybę pasirinkti akredituotas socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugas teikiančią įstaigą.

Įvertinta administracinė našta, susijusi su socialinės reabilitacijos neįgaliesiems paslaugų akreditavimu. Tikimasi, kad administracinė našta nedidės, priešingai – sumažės, nes  akreditavimo procedūra taps paprastesnė, lyginant su projektiniu finansavimu, kai paslaugų projektai savivaldybėse atrenkami ir finansuojami konkurso būdu.  

Įstatymo 11 straipsnio pakeitimas

Siekiant išvengti Įstatymo nuostatų dubliavimo, siūloma tikslinti Įstatymo 11 straipsnį, išbraukiant iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijos socialinių darbuotojų poreikio tobulinti profesinę kompetenciją analizavimą ir socialinių darbuotojų praktinės veiklos vertinimo organizavimą. Įstatymo projektu siūloma socialinių darbuotojų ir socialinių paslaugų įstaigų vadovų profesinės veiklos vertinimo vykdymą priskirti Socialinių paslaugų priežiūros departamentui, nes tai atitinka jo pagrindinę kompetenciją – vertinti, prižiūrėti ir kontroliuoti socialinių paslaugų kokybę, kuri tiesiogiai priklauso nuo socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės veiklos, o socialinių darbuotojų poreikio tobulinti profesinę kompetenciją analizavimą apims vieno iš Įstatymo projektu siūlomos įtraukti socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliaciją vykdančio subjekto kompetencija – Įstatymo projekto 18 straipsniu dėstomame Įstatymo 20² straipsnio 7 dalyje nustatoma, kad socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą organizuoja ir vykdo socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka atrinktas subjektas. Šiuo tikslinimu siekiama ne tik perskirstyti atitinkamas institucijų, įstaigų kompetencijas, bet ir siekiama atitinkamų kompetencijų vykdymo kokybės užtikrinimo.

Įstatymo 14 straipsnio pakeitimas

Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis Įstatymu Socialinių paslaugų priežiūros departamentas vertina, prižiūri ir kontroliuoja socialinių paslaugų kokybę, kuri tiesiogiai priklauso nuo socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės veiklos, Įstatymo 14 straipsnio pakeitimu siekiama nustatyti, kad Socialinių paslaugų priežiūros departamentas, kartu su kitais socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliaciją vykdančiais subjektais, vykdo socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliaciją, šią funkciją įtraukiant ir išdėstant ją Įstatymo 14 straipsnio 8 punkte. Atitinkamos, su socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliacija susijusios Socialinių paslaugų priežiūros departamento funkcijos nurodomos Įstatymo projekto 18 straipsniu dėstomame Įstatymo 20² straipsnyje, kuriame reglamentuojami socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliaciją vykdantys subjektai ir jų kompetencija. Taip pat, siekiant Įstatymo nuostatų aiškumo ir sistemiškumo, patikslintos Įstatymo 14 straipsnio nuostatos ir šalia kitų socialinių paslaugų įtrauktos prevencines socialinės paslaugos (išskyrus kompleksines paslaugas šeimai).

Įstatymo 15, 16 ir 17 straipsnių pakeitimas

Siekiant Įstatymo nuostatų tikslumo ir sistemiškumo, o taip pat į tai, kad dėl Įstatymo projektu siūlomų į socialinių paslaugų sistemą įtraukti prevencinių socialinių paslaugų nebus privaloma kreiptis rašytiniu prašymu į asmens (šeimos) gyvenamosios vietos savivaldybę, prevencinių socialinių paslaugų poreikis nebus nustatomas, sprendimas dėl socialinių paslaugų skyrimo nebus priimamas, o prevencinių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo tvarką nustatys socialinės apsaugos ir darbo ministras (prevencinėms socialinėms paslaugoms nebus taikomi socialinių paslaugų poreikio nustatymą, socialinių paslaugų skyrimą, sustabdymą ir nutraukimą reglamentuojantys Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtinti asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašai bei socialinės globos poreikio vaikui su negalia, suaugusiam asmeniui su negalia, senyvo amžiaus asmeniui, nustatymo metodikos), Įstatymo 15, 16 ir 17 straipsnių nuostatas siūloma papildyti nustatant išimtį, kad šių straipsnių nuostatos nebus taikomos prevencinėms socialinėms paslaugoms.

Įstatymo 15, 16 ir 17 straipsnių pakeitimais siekiama prevencinių socialinių paslaugų prieinamumo visiems asmenims (šeimoms), nepriklausomai nuo jų socialinės padėties ar socialinių problemų, su kuriomis asmuo (šeima) susiduria ar su kuriomis kyla rizika susidurti ateityje. Taip pat siekiama sudaryti galimybę asmeniui (šeimai) prevencines socialines paslaugas gauti paprasčiau ir greičiau, atsisakant bendros kreipimosi dėl socialinių paslaugų tvarkos, asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio vertinimo ir sprendimo dėl asmens (šeimos) socialinių paslaugų skyrimo priėmimo, nes įvardytos procedūros suponuoja aplinkybių, dėl kurių asmuo (šeima) kreipiasi dėl socialinių paslaugų, vertinimą bei prailgina laikotarpį nuo asmens (šeimos) kreipimosi dėl socialinės paslaugos teikimo iki realaus socialinės paslaugos teikimo asmeniui (šeimai).

Įstatymo 18 straipsnio pakeitimas

Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektu į socialinių paslaugų sistemą siūloma įtraukti prevencines socialines paslaugas, šios socialinės paslaugos gali būti teikiamos dar nekilus socialinei rizikai ar neatsiradus socialinėms problemoms, nevertinant ir nenustatant poreikio ugdyti ir (ar) atkurti galimybes ir gebėjimus rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ar dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti, todėl siūloma patikslinti Įstatymo 18 straipsnio 1 dalį  nustatant, kad socialinės paslaugos teikiamos be kita ko ir padedant asmeniui (šeimai) spręsti socialines problemas ir (ar) jų išvengti ateityje. Analogiškas siūlymas ir dėl Įstatymo 18 straipsnio 8 dalies.

Siūloma Įstatymo 18 straipsnio 9 dalį papildyti nuostata, kad kiekvienoje savivaldybėje nuolat teikiama Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atestuotų asmenų ir kitų specialistų pagalba, užtikrinanti jų prižiūrimų, globojamų (rūpinamų) ar įvaikintų vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą, įtėviams būtų teikiama esant jų prašymui. Įvaikinimas yra procesas, kurio metu be tėvų globos likusiam vaikui panaikinamos tarpusavio asmeninės, turtinės teisės ir pareigos su tėvais ir giminaičiais pagal kilmę bei sukuriamos tarpusavio asmeninės, turtinės teisės ir pareigos su įtėviais bei jų giminaičiais kaip giminaičiams pagal kilmę. Kadangi įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą, o įvaikinimas negali būti atšauktas ar panaikintas, tai įtėviams turi būti suteikiama teisė įsivertinti ir pasirinkti, ar jiems reikalinga papildoma specialistų pagalba ir jei reikalinga, dėl jos kreiptis patiems.

Įstatymo 19 straipsnio pakeitimas

Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projektu siūloma į socialinių paslaugų sistemą įtraukti prevencines socialines paslaugas bei siekiant Įstatymo nuostatų aiškumo ir sistemiškumo, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį siūloma papildyti nuostatomis dėl prevencinių socialinių paslaugų, nustatant, kad ne tik bendrąsias socialines paslaugas, socialinę priežiūrą, bet ir prevencines socialines paslaugas teikia tos socialinių paslaugų įstaigos, kurių veiklos sritis yra socialinių paslaugų teikimas ir kurių teikiamos socialinės paslaugos atitinka teisės aktų reglamentuotus šioms paslaugoms keliamus reikalavimus.

Įstatymo projekte siūloma apibrėžti individualios priežiūros darbuotojo (socialinio darbuotojo padėjėjo ir lankomosios priežiūros darbuotojo) sąvoką, sujungiant socialinio darbuotojo padėjėjo ir lankomosios priežiūros darbuotojo pareigybes į vieną sąvoką. Šiuo metu praktikoje socialinio darbuotojo padėjėjo ir lankomosios priežiūros darbuotojo pareigybės yra identiškos, o taip pat identiški šioms pareigybėms keliami kvalifikaciniai reikalavimai. Manytina, kad dviejų skirtingų, tačiau identiškoms pareigybėms priskirtinų, profesinės kvalifikacijos tobulinimo programų rengimas yra netikslingas bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai sukuria papildomą administracinę naštą.

Įstatymo 19 straipsnį siūloma papildyti 6¹ dalimi, nustatant reikalavimus individualios priežiūros darbuotojui, t. y., nurodant, kad  individualios priežiūros darbuotoju turi teisę dirbti asmuo, įgijęs socialinio darbuotojo padėjėjo ar lankomosios priežiūros darbuotojo, ar individualios priežiūros darbuotojo kvalifikaciją pagal socialinio darbuotojo padėjėjo, ar lankomosios priežiūros darbuotojo, ar individualios priežiūros darbuotojo profesinio mokymo programą, arba asmuo, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka išklausęs 40 akademinių valandų įžanginius mokymus, o pradėjęs dirbti per 12 mėnesių - ne trumpesnius nei 160 akademinių valandų mokymus, arba asmuo, sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka įgijęs slaugytojo padėjėjo profesinę kvalifikaciją ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka išklausęs 40 akademinių valandų įžanginius mokymus. Šiuo siūlymu siekiama stiprinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę. Aukštos kvalifikacijos turėjimas yra viena socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo sudedamųjų dalių. Socialinių paslaugų srities darbuotojams (o taip pat ir individualios priežiūros darbuotojams) priskirtinas funkcijas planuojama nustatyti Socialinių paslaugų srities darbuotojų pareigybių sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. spalio 13  d. įsakymu Nr. A1- 487 „Dėl Socialinių paslaugų srities darbuotojų pareigybių sąrašo patvirtinimo“. Socialinių paslaugų srities darbuotojų įgalinimas siekiant profesinės kompetencijos tobulinimo taip pat yra akcentuojamas Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje. Papildomai valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų nereikės, kadangi jos yra suplanuotos Europos sąjungos struktūriniuose fonduose.

Atliktas nuostatų, ribojančių galimybę užsiimti socialinio darbuotojo ir individualios priežiūros darbuotojo profesijomis ar jomis verstis, proporcingumo vertinimas. Vertinimo išvados suderintos su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, trūkumų nenustatyta.

Šiuo metu valstybėje stebimas socialinių paslaugų srities darbuotojų trūkumas, o tai lemia ir nepakankamą socialinių paslaugų prieinamumo užtikrinimą. 2021-09-15 Valstybės kontrolės ataskaitoje Nr. VRE-3 „Slaugos ir socialinės paslaugos senyvo amžiaus asmenims“ pažymima, kad:

1) 65 proc. asmenų (177 iš 273 tyrime dalyvavusių asmenų), kuriems 2019 m. Neįgalumo darbingumo nustatymo tarnyba pateikė rekomendacijas dėl kito asmens pagalbos poreikio, nesikreipė į savivaldybes dėl socialinių paslaugų gavimo;

2) visose (12) atrinktose savivaldybėse 2018–2020 m. buvo susidariusios eilės socialinėms paslaugoms gauti. 2020 m. duomenimis, daugiausia (nuo 320 iki 749) senyvo amžiaus asmenų savivaldybėse laukė šių socialinių paslaugų: ilgalaikės socialinės globos, pagalbos į namus ir socialinės globos / integralios pagalbos į namus;

3) 29 proc. (50 iš 171 30 ) respondentų susidūrė su sunkumais, siekdami gauti socialines paslaugas namuose ir įstaigose. Į atvirą klausimą, ką reikėtų tobulinti, kad teikiamos slaugos ir socialinės paslaugos patenkintų / atitiktų gavėjų lūkesčius, 6 proc. (60 iš 1005) respondentų pasiūlė didinti jų prieinamumą, t. y., mažinti eiles;

4) iš 1187 įstaigų, teikiančių dienos ir trumpalaikę socialinę globą asmens namuose, trūko: socialinių darbuotojų (vidutiniškai 4 įstaigose), slaugytojų (vidutiniškai 2 įstaigose) ir jų padėjėjų (vidutiniškai 2 įstaigose) (7 priedas); iš 13 88 įstaigų, teikiančių ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą, trūko: socialinių darbuotojų (vidutiniškai 3 įstaigose), slaugytojų (vidutiniškai 2 įstaigose) ir jų padėjėjų (vidutiniškai 2 įstaigose);

5) 50 proc. (989 iš 1890) savivaldybių nurodė, kad įstaigose, teikiančiose globos paslaugas, trūko kvalifikuotų socialinių darbuotojų dėl nedidelio darbo užmokesčio. Neužtikrinant reikiamo darbuotojų skaičiaus, jiems šiose įstaigose teko papildomas darbo krūvis.

Bendrosios išvados: 8,8 proc. senyvo amžiaus asmenų vidutiniškai kasmet 2017–2019 m. gavo slaugos ir socialines paslaugas namuose: 34,6 tūkst. – slaugos, 14,1 tūkst. – socialines paslaugas. Kadangi savivaldybės turi informaciją ne apie visus senyvo amžiaus asmenis, todėl nežino paslaugų tikslaus poreikio masto ir taip nesukuriamos prielaidos visiems asmenims gauti jiems reikalingas slaugos ir (ar) socialines paslaugas. Daugiau nei 71 proc. (714 iš 1005) respondentų, esant slaugos ir socialinių paslaugų poreikiui, norėtų jas gauti namuose ir kad jas kartu teiktų socialinis darbuotojas ir slaugytojas. Nacionalinės sveikatos tarybos nuomone, siekiant užtikrinti senyvo amžiaus žmonių gyvenimo kokybę, būtina vis didesnį dėmesį skirti šių paslaugų kokybei ir užtikrinti, kad, esant galimybei, paslaugos būtų teikiamos namuose. Pažymėtina, kad Valstybės kontrolė 2015 m., atlikusi valstybinį auditą ir pateikusi Valstybės kontrolės 2015 metų veiklos ataskaitą, nustatė, kad ne visose savivaldybėse pasiektas minimalus darbuotojų, teikiančių dienos socialinės globos asmens namuose paslaugas, darbo laiko sąnaudų normatyvas. Savivaldybėms buvo pateiktas pasiūlymas socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbuotojų pareigybių skaičių planuoti pagal nustatytus darbo laiko sąnaudų normatyvus ir atsižvelgti į didėjantį šių paslaugų poreikį. Minėto audito metu nustatyta socialinių darbuotojų trūkumo problema nebuvo išspręsta. Dėl nepakankamo socialinių darbuotojų, slaugytojų ir jų padėjėjų ligoninėse ir socialinę globą teikiančiose įstaigose skaičiaus asmenims nesudaromos sąlygos gauti kokybiškas slaugos ir globos paslaugas.

Remiantis Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo apžvalga „Skurdas ir socialinė atskirtis 2021“ socialinių paslaugų kokybės ir prieinamumo spragos susijusios su įvairiais sisteminiais iššūkiais: reglamentavimo nulemti apribojimai, specialistų trūkumas, finansavimo stoka, nepakankamai išvystytas įstaigų tinklas regionuose, planavimo ir poreikių nustatymo fragmentiškumas, bendradarbiavimo trūkumas.

Siekiant mažinti teisėkūros apimtis ir išvengti didesnio kiekio poįstatyminių teisės aktų, kurių reguliavimo dalykas iš esmės labai panašus, siūloma pakeisti Įstatymo projekto 14 straipsnio 4 dalimi dėstomo Įstatymo 19 straipsnio 8 dalį, atsisakant konkrečių aprašų pavadinimų ir vietoj nuostatos, kad socialinių paslaugų įstaigų vadovų profesinės kompetencijos tobulinimo tvarkos aprašą ir profesinės veiklos vertinimo tvarkos aprašą tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras, dėstyti, kad socialinių paslaugų įstaigų vadovų veikla vertinama socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka (atsižvelgiant į tai, kad socialinių paslaugų įstaigų vadovai yra socialinių paslaugų srities darbuotojai, profesinės kompetencijos tobulinimo tvarką, vadovaujantis Įstatymo projekto 17 straipsnyje dėstomo Įstatymo 20¹ straipsnio 2 dalimi, jiems taip pat nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras), tokiu būdu socialinių paslaugų įstaigų vadovams nereikėtų tvirtinti atskirų (nuo kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų, kai kalbama apie profesinės kompetencijos tobulinimą ir nuo socialinių darbuotojų, kai kalbama apie veiklos vertinimą) tvarkos aprašų profesinės kompetencijos tobulinimui ir veiklos vertinimui reglamentuoti.

Įstatymo papildymas 19³ straipsniu

Įstatymo 19³ straipsniu siūloma nustatyti bendruomeninių šeimos namų veiklą ir funkcijas, o taip pat metodinio kompleksinių paslaugų šeimai centro kompetenciją teikti metodinę pagalbą dėl kompleksinių paslaugų šeimai teikimo ir (ar) organizavimo. Įstatymo papildymu 19³ straipsniu siekiama sukurti sąlygas bei užtikrinti kompleksinių paslaugų šeimai prieinamumą kuo arčiau šeimos gyvenamosios vietos arba asmens (šeimos) gyvenamojoje vietoje, paslaugų koordinavimą organizuojant vieno langelio principu. Tokiu kompleksinių paslaugų šeimai organizavimo ir teikimo būdu tikimasi geriausio rezultato, įgalinant ir sustiprinant asmens (šeimos) gebėjimus, žinias ir įgūdžius įveikti šeimai kylančius iššūkius ir sunkumus. Numatoma, kad kiekviena savivaldybė turi užtikrinti, kad jos teritorijoje veiktų bent vieni bendruomeniniai šeimos namai, užtikrinant kompleksinių paslaugų šeimai prieinamumą visiems, kuriems šios paslaugos yra reikalingos.

Pažymėtina, kad nuo 2016 m. Europos socialinio fondo lėšomis pagal 2014 – 2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą visose Lietuvos savivaldybėse yra įgyvendinami projektai pagal priemonę „Kompleksinės paslaugos šeimai“. Projekto siekiamas rezultatas – išplėtotos kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimai savivaldybėje, pagerintas šių paslaugų prieinamumas ir kokybė. Pagal Europos socialinio fondo agentūros pateiktus duomenis, nuo 2016 m. iki 2020 m. pabaigos paslaugas gavo 70 216 asmenų (2021 m. vasario mėnesio duomenimis, projektų dalyvių skaičius buvo 73 446). Vertinant kompleksinių paslaugų šeimai gavėjus, palankiai vertinančius gaunamų paslaugų kokybę, jų dalis sudarė 86,5 proc. Pateikti duomenys patvirtina, kad kompleksinės paslaugos šeimoms yra svarbios ir reikalingos. Priemonės „Kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimai“ įgyvendinimo laikotarpis patvirtino bei parodė, kad labai svarbu užtikrinti šių paslaugų tęstinumą bei nepertraukiamumą. Toks paslaugų teikimo modelis iš ES struktūrinių fondų lėšų nėra tvarus ilguoju laikotarpiu, todėl šiuo įstatymo pakeitimu siekiama palaipsniui pereiti prie nuolatinio ir nepertraukiamo kompleksinių paslaugų organizavimo, numatant tam skirtą finansavimą iš valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų. Šiuo straipsniu siūloma Bendruomeninių šeimos namų veiklą (organizavimo, informavimo ir kitų funkcijų vykdymą) įtvirtinti ir reglamentuoti nacionaliniu lygiu, tam atitinkamai numatant finansavimą iš valstybės biudžeto, o kompleksinių paslaugų teikimo finansavimas būtų tęsimas iš Europos socialinio fondo lėšų pagal 2023–2027 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą.

Šiuo pakeitimu įtvirtintas paslaugų teikimo mechanizmo reglamentavimas prisidės prie 2021–2030 metų nacionalinio pažangos plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 998 „Dėl 2021–2030 metų nacionalinio pažangos plano patvirtinimo“, 2.5 uždavinio „Gerinti aplinką šeimai, siekiant didinti gimstamumą ir gyvenimo kokybę bei sudaryti sąlygas derinti darbo ir šeiminius įsipareigojimus“ įgyvendinimo.

Siūloma sukurti ir užtikrinti metodinės pagalbos kompleksinių paslaugų šeimai teikimui organizavimą bei teikimą, gerosios patirties sklaidą, kompleksinių paslaugų šeimai kokybės stiprinimą bei informacijos sklaidą apie kompleksinių paslaugų šeimai, kaip prevencinių socialinių paslaugų rūšies, naudą bei teigiamą įtaką paslaugų gavėjams.

Pažymėtina, kad atlikto tyrimo metu^[1] vertinant paslaugų šeimoms kokybės aspektą, savivaldybėse galima išskirti tris pagrindines įžvalgas: 1) teikiamų paslaugų kokybė priklauso nuo paslaugų tiekėjo vadovo kompetencijos ir jo gebėjimo motyvuoti personalą, 2) savivaldybėms sunku įvertinti teikiamų paslaugų kokybę, dauguma jų neturi tam skirtų vertinimo sistemų, 3) esamos paslaugų priemonės yra tinkamos paskirties, todėl resursai turėtų būti sukoncentruoti į jų kokybės matavimą ir tobulinimą. Siekiant socialinių paslaugų kokybės skirtumų savivaldybėse mažinimo, resursai turėtų būti sukoncentruoti į socialinių paslaugų teikimo kokybės tobulinimą.

Pagal dabar galiojančią Įstatymo redakciją Socialinių paslaugų priežiūros departamentas šiuo metu vertina, prižiūri, bet kartu ir kontroliuoja visų socialinių paslaugų (bendrųjų ir specialiųjų) kokybę, kurios savo pobūdžiu yra skirtingos ir specifiškos. Įtraukiant naują socialinių paslaugų rūšį – prevencines socialines paslaugas, kurių gavėjai bus visi asmenys (šeimos) - svarbu kryptingas, socialinės politikos formavimas siekiant naujos socialinių paslaugų rūšies (prevencinių socialinių paslaugų) tvarumo ir kokybės reikalavimų užtikrinimo. 2021-09-15 Valstybės kontrolės ataskaitoje Nr. VRE-3 „Slaugos ir socialinės paslaugos senyvo amžiaus asmenims Atsižvelgiant į Valstybės kontrolės teiktas rekomendacijas dėl socialinės priežiūros paslaugų kokybės kontrolės (2015-06-30 Valstybinio audito ataskaita Nr. VA-P-10-9-10 „Ar teikiamos socialinės paslaugos tenkina didėjančius senyvo amžiaus asmenų poreikius“), bei kitas ekspertų teiktas įžvalgas^[2], svarbu atliepti keliamą tikslą - kryptingai, nuosekliai užtikrinti ir formuoti socialinių paslaugų, o tuo pačiu ir prevencinių socialinių paslaugų (šiuo atveju kompleksinių paslaugų šeimai), kokybės išlaikymą bei vieningą metodinės pagalbos teikimą.

Metodinis kompleksinių paslaugų šeimai centras būtų atrinktas socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka, siekiant užtikrinti tolygų ir aukštą kompleksinių paslaugų kokybės lygį, teikiant centralizuotą metodinę pagalbą kompleksines paslaugas šeimai teikiantiems subjektams, bei stiprinti komunikaciją su bendruomeniniais šeimos namais, teikiančiais kompleksines paslaugas šeimai. Metodinį kompleksinių paslaugų šeimai centrą planuojama atrinkti pagal aiškius kriterijus, kurie užtikrintų reikiamo subjekto įgalinimą veikti ir įgyvendinti numatytas funkcijas. Planuojama, kad pagrindinės metodinio kompleksinių paslaugų šeimai centro funkcijos apimtų:

- metodinės pagalbos (mokymų) specialistams, teikiantiems kompleksines paslaugas šeimai, organizavimą;

- kompleksinių paslaugų šeimai teikėjų konsultavimą kompleksinių paslaugų šeimai turinio klausimais;

- kompleksinių paslaugų šeimai teikėjų vykdomos veiklos kokybės bei kompleksinių paslaugų šeimai prieinamumo analizę ir vertinimą.

Įstatymo 20 straipsnio pakeitimas

Siūloma Įstatymo 20 straipsnyje patikslinti socialinio darbo sampratą, nustatant, kad  socialinis darbas yra į praktinę veiklą orientuota profesinė veikla, kuri įgalina asmenis, šeimas (mikrolygmuo), asmenų (šeimų) grupes (mezolygmuo) ir bendruomenes (makrolygmuo) spręsti tarpusavio santykių ir socialines problemas ir (ar) išvengti galimų socialinių problemų ateityje, skatindama socialinę kaitą, gerindama gyvenimo kokybę, siekdama žmogaus teisių užtikrinimo ir saugojimo, socialinės įtraukties didinimo ir stiprindama solidarumą bei socialinį teisingumą. Taip pat siūloma nustatyti socialinio darbo lygmenis (mikrolygmuo, mezolygmuo ir makrolygmuo), socialinio darbo įgyvendinimo sritis (socialinis darbas socialinės apsaugos srityje, sveikatos priežiūros, švietimo, teisėtvarkos, užimtumo ir krašto apsaugos srityse), taip pat socialinio darbo įgyvendinimo principus (sąžiningumo, tarpusavio bendradarbiavimo ir profesionalumo užtikrinimo).

Taip pat siūloma Įstatymo 20 straipsnyje nurodyti socialinio darbuotojo teises - pasirinkti asmens (šeimos) ir (ar) bendruomenės poreikius atitinkančius socialinio darbo veiklos metodus, dirbti psichologiškai ir (ar) fiziškai saugioje aplinkoje ir higienos normas atitinkančioje darbo vietoje, atsisakyti dirbti su agresyviai besielgiančiais asmenimis (šeimomis), kai toks asmens (šeimos) elgesys kelia grėsmę darbuotojo sveikatai ir (ar) gyvybei, jei darbdavys neužtikrina dar bent vieno socialinių paslaugų srities darbuotojo ir (ar) bent vieno socialinio darbo įgyvendinimo srityse dirbančio specialisto dalyvavimo; pareigas - profesinėje veikloje vadovautis Socialinių paslaugų srities darbuotojų etikos kodeksu, skatinti socialinius pokyčius įvairiuose socialinio darbo lygmenyse, domėtis socialinio darbo naujovėmis, jas taikyti socialinio darbo įgyvendinimo procese, laikytis socialinio darbo įgyvendinimo principų ir atsakomybes - socialinis darbuotojas atsako už asmens (šeimos) ir (ar) bendruomenės poreikius atitinkančių socialinio darbo veiklos metodų pasirinkimą ir taikymą visuose socialinio darbo lygmenyse, socialinis darbuotojas nesant jo kaltės neatsako už asmens (šeimos) ir (ar) bendruomenės elgesį, asmens (šeimos) ir (ar) bendruomenės priimtus sprendimus ir jų padarinius.

Analitinėje apžvalgoje (toliau – Apžvalga) „Socialinių darbuotojų profesijos reglamentavimas“, kurią 2019-03-08 parengė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos informacijos ir komunikacijos departamento tyrimų skyrius^[3], teigiama, kad nacionaliniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose socialinį darbą, socialinio darbuotojo statusas, teisės ir pareigos, aptariamos tik labai bendrais bruožais, kadangi yra daug ir įvairių socialinio darbo specialybių su savo specifika. Be to, kai kuriuos darbus (ar projektus) gali atlikti asmenys, kurie nėra vadinami socialiniais darbuotojais, todėl jiems gali būti taikomi mažesni reikalavimai. Taip pat Apžvalgoje pateikiama informacija apie socialinio darbo kaip profesinės veiklos reglamentavimą užsienio šalyse:  

Airija. Pagal Sveikatos priežiūros ir socialinių darbuotojų įstatymą^[4] su pakeitimais, priimtais 2012⁵ metais socialinio darbuotojo profesija Airijoje yra reglamentuojama profesija. Nacionalinė socialinio darbo kvalifikacinė valdyba yra institucija, pripažįstanti socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją. Nuo 2011 m. pradėjo veikti Socialinių darbuotojų registras, kurį tvarko Socialinių darbuotojų registracijos valdyba⁶, įsteigta vadovaujantis minėtu įstatymu. Pažymima, kad registruojantis socialinių darbuotojų registre reikia pateikti pažymą apie teistumą praeityje.

Estija. Estijos Respublikos socialinės gerovės įstatyme⁷ pateikti du apibrėžimai: tai „gerovės darbuotojas“ (angl. welfare worker), kuris reiškia asmenį, turintį atitinkamą išsilavinimą ir dirbantį socialinės gerovės srityje, ir „socialinis darbuotojas“ (angl. social worker), kuris reiškia asmenį, turintį aukštąjį išsilavinimą ir atitinkamą profesinį parengimą. Ministras nustato gerovės darbuotojų parengimo standartus, atsižvelgdamas į veiklos specifiką, gerovės ir socialinių darbuotojų licencijavimo tvarką.

Asmenys, turintys teistumą arba nuobaudų, negali dirbti socialiniais darbuotojais ar vaikų teisių pareigūnais, dirbančiais su vaikais. 

Socialiniais darbuotojai turi teisę atsisakyti atskleisti informaciją apie asmenis, su kuriais jie dirba, jei tokia informacija gali pakenkti tų asmenų interesams. Socialiniai darbuotojai privalo laikytis konfidencialumo reikalavimų.

Nyderlandai. Socialinis darbuotojas nėra reguliuojamoji profesija Nyderlanduose. Socialiniai darbuotojai privalo įsiregistruoti Gerovės ir socialinių darbuotojų registre (oland. Beroepsregister van Agogen en Maatschappelijk Werkers). Įregistruoti darbuotojai skirstomi į dvi kategorijas – socialinio darbo ir gerovės. Asmuo, norintis dirbti socialiniu darbuotoju, turi turėti taikomųjų mokslų bakalauro arba magistro laipsnį.

Prieš įtraukiant asmenį į socialinių darbuotojų registrą įvertinamai jo išsilavinimas ir darbo patirtis. Kas 5 metai registraciją būtina atnaujinti. Nariai turi susipažinti su socialinio darbo etikos kodeksu, profesiniais paslaugų kokybės standartais bei jų laikytis.

Veikia dar viena profesinė socialinių darbuotojų bendrija, turinti savo registrą – tai Nyderlandų socialinių darbuotojų asociacija, savo tinklapyje kaip pagrindinį siekį nurodanti paslaugų kokybės ir kompetencijos gerinimą.

Jungtinė Karalystė (Anglija). Jungtinėje Karalystėje (Anglijoje) socialinio darbuotojo profesinis vardas pradėtas vartoti tik 2005 metais, nors pati profesija egzistuoja jau ilgus metus.

Socialiniai darbuotojai dirba įvairiose organizacijose: savivaldos institucijose, teikiančiose pagalbą vaikams ir suaugusiems, Nacionalinės sveikatos tarnybos patikos fonduose, užsiima individualia veikla arba dirba savanoriais.

Socialinio darbuotojo profesija yra reglamentuojama profesija, o profesinis vardas – teisiškai saugomas. Reguliuojanti institucija – Sveikatos ir globos profesijų taryba (angl. Health and Care Professions Council - HCPC), kurios misija – užtikrinti visuomenę, kad šį darbą dirbti būtų leidžiama tik aukštos kvalifikacijos ir kompetentingiems socialiniams darbuotojams. Socialiniai darbuotojai, kad galėtų praktikuoti, privalo įsiregistruoti HCPC. O tam, kad būtų įregistruotas, socialinis darbuotojas turi turėti reikalingą kvalifikaciją ir laikytis profesinės etikos kodekso. Nesilaikantieji išbraukiami iš registro. HCPC šiuo metu reguliuoja 15 skirtingų sveikatos ir globos specialybių, kurių pareigybių aprašymai ir reikalavimai gali būti skirtingi, priklausomai nuo darbo pobūdžio.

Socialinių darbuotojų profesinė organizacija yra Britanijos socialinių darbuotojų asociacija (British Association of Social Workers – BASW)⁸. Organizacija vienija apie 20 000 narių, turi savo profesinės etikos kodeksą, o savo nariams teikia konsultacinę, kvalifikacijos kėlimo ir kitokią pagalbą. Narystė yra mokama. BASW nariai yra draudžiami profesinės civilinės atsakomybės draudimu. Socialinius darbuotojus, kurie nėra BASW nariai, draudžia darbdavys, o savarankiškai dirbantys turi patys įsigyti draudimą. 

Įstatymo 20 straipsnio pakeitimu siekiama kelti socialinio darbo kaip profesinės veiklos prestižą visuomenėje, išsamiau supažindinant visuomenę su socialinio darbo lygmenimis, socialinio darbo įgyvendinimo sritimis bei principais. Socialiniai darbuotojai jau dabar veikia įvairiuose socialinio darbo lygmenyse, socialinio darbo įgyvendinimo srityse, tačiau iki šiol tai nebuvo reglamentuota. Siekiant socialinio darbo kaip profesinės veiklos vidinio suderinamumo, vieningo socialinių darbuotojų veiklos supratimo įvairiose socialinio darbo įgyvendinimo srityse, taip pat vieningo socialinio darbo įgyvendinimo principų laikymosi bei siekiant gerinti socialinių paslaugų kokybę ir individualių paslaugų gavėjų poreikių atliepimą, siūloma aiškiai nustatyti socialinio darbo sampratą, socialinio darbo lygmenis, socialinio darbo įgyvendinimo sritis bei principus. Priėmus šiuos pakeitimus, manytina, kad socialiniai darbuotojai bus labiau užtikrinti savo profesinės veiklos apibrėžtumu įvairiose socialinio darbo įgyvendinimo srityse, visuomenė bus išsamiau supažindinta su socialinio darbo lygmenimis bei jų ypatumais, su socialinio darbuotojo profesijos specifika, sudarant galimybę geriau atpažinti socialinį darbuotoją kaip profesionalų specialistą, o ne kaip padėjėją ar prižiūrėtoją. Aiškus socialinio darbuotojo kaip profesionalaus specialisto identitetas svarbus ne tik visuomenei, tačiau ir pačiam socialiniam darbuotojui – savimi pasitikintis, motyvuotas, kompetentingas specialistas užtikrina kokybišką socialinio darbo kaip profesinės veiklos įgyvendinimą, individualių klientų poreikių atliepimą.   

Socialinio darbo srityje susiduriama su tam tikrais iššūkiais. Socialinio darbuotojo profesija nėra populiari jaunimo tarpe, žemas socialinio darbo kaip profesinės veiklos prestižas lemia kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą šiame sektoriuje, ypatingai tam tikruose šalies regionuose (mažesniuose miesteliuose, kaimuose) trūksta kvalifikuotų specialistų. Esant specialistų trūkumui, asmenų (šeimų), kuriems reikalinga pagalba, nemažėja, todėl likę specialistai dirba padidintu krūviu. Tam tikrų specialistų, dirbančių su šeimomis (atvejo vadybininkų, socialinių darbuotojų), darbo krūvis numatomas atitinkamuose teisės aktuose.

Pagrindiniai žemą profesijos prestižą lemiantys veiksniai yra: valstybėje susiformavusios ir asmeninės vertybinės nuostatos, materialinis bei socialinis atlygis už darbą, profesijos paklausa darbo rinkoje. Įprasta, kad visuomenės žiniasklaidos priemonėmis pabrėžiama išorinė profesijos galia, statusas, verslo, ekonomikos ar vadybos studijos daro didesnį įspūdį jaunimui negu galimybė padėti silpniems visuomenės nariams dirbant socialinį darbą.

Pagal ministerijos užsakymu visuomenės nuomonės agentūros “Spinter tyrimai” 2020 m. liepos mėn. atliktą kiekybinį Lietuvos gyventojų tyrimą (skelbiamas oficialiame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklalapyje www.socmin.lt), kuriuo siekta išsiaiškinti, kaip šalies gyventojai suvokia ir vertina socialinį darbą, nustatyta, kad 69 proc. šalies gyventojų socialinį darbą vertina kaip naudingą visuomenei. Dažniausiai manoma, kad socialinį darbuotoją geriausiai apibūdina žodis „padėjėjas“ (57 proc.). 42 proc. respondentų socialinį darbuotoją sieja su konsultantu, 38 proc. – su specialistu, 37 proc. – su prižiūrėtoju. Socialinio darbo esmė dažniausiai suvokiama kaip socialinių paslaugų organizavimas (48 proc.). 39 proc. respondentų socialinį darbą suvokia kaip pagalbos teikimą asmenims, patekusiems į sudėtingą gyvenimišką situaciją. Po trečdalį (33 proc.) apklaustųjų socialinį darbą suvokia kaip asmens priežiūrą ir problemų sprendimą, siekiant pagerinti žmogaus gyvenimą, kai jis pats nepajėgus savimi pasirūpinti. 27 proc. tyrimo dalyvių socialinį darbą apibūdina kaip socialinio darbuotojo ir jo kliento bendrą veiklą, siekiant išspręsti kliento problemą. Beveik pusė (48 proc.) respondentų socialinio darbuotojo darbo naudą visuomenei įžvelgia tame, kad socialinis darbuotojas rūpinasi vienišais senoliais. 36 proc. apklaustųjų teigia, kad socialinis darbuotojas prisideda prie neįgaliųjų integracijos visuomenėje. Trečdalio (34 proc.) tyrimo dalyvių teigimu socialinis darbuotojas prisideda prie skurdo ir socialinės atskirties mažinimo.

Nuo socialinių paslaugų srities darbuotojų motyvacijos tiesiogiai priklauso teikiamų socialinių paslaugų kokybė, o kokybiškai teikiamos paslaugos turi įtakos geresniam visuomenės vertinimui, kitaip tariant prestižui. Todėl galima daryti prielaidą, kad profesinė motyvacija ir profesijos prestižas yra vienas kitą veikiantys, glaudžiai susiję veiksniai.

Įstatymo papildymas 20¹  straipsniu

Siūloma nustatyti socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliacijos sampratą, nustatant, kad tai veiksmų ir (ar) priemonių visuma, kuria siekiama socialinio darbo kaip profesinės veiklos vieningo  įgyvendinimo ir socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinio elgesio standartų ir socialinio darbo įgyvendinimo principų laikymosi, bei kuria siekiama užtikrinti socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą įvairiose socialinio darbo įgyvendinimo srityse. Taip pat siūloma nustatyti, kad socialinių paslaugų srities darbuotojai, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka, nuolat tobulina savo profesinę kompetenciją, nustatant minimalius akademinių valandų skaičius dalyvauti mokymuose bei supervizijoje bei nustatant, kad socialinių paslaugų srities darbuotojų kompetencijos tobulinimas, nurodytas šiame straipsnyje, įskaitomas į darbuotojo darbo laiką, mokant darbo užmokestį, o superviziją savo lėšomis organizuoja socialinių paslaugų įstaigos.

Socialinis darbas – daugialypė profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių paslaugų srities darbuotojų tobulėjimo. Svarbūs aspektai, kaip mokymosi temų, programų kokybė bei atitiktis esamiems poreikiams, pačių specialistų sąmoningumas ir noras gauti trūkstamų žinių bei gebėjimų, jų naudojimas praktikoje. Supervizijos metodas yra vienas veiksmingiausių, siekiant tobulinti profesinę kompetenciją ir emociškai „neperdegti“. Šiuo metu minėtas metodas nėra populiarus, nes įstaigoms brangiai kainuoja, o taip pat įstaigos supervizijos neorganizuoja teisindamos tokį sprendimą laiko trūkumu – esą specialistai nespėja dirbti tiesioginio darbo, todėl nėra galimybių vykdyti dar ir papildomo. Tačiau supervizija nėra ir neturi būti papildomas darbas – tai metodas, naudojamas siekiant specialistų darbo kokybės ir laikas, skirtas jam, turėtų būti įskaičiuotas į specialistų darbo laiką.

Dalis mokymų socialinių paslaugų srities darbuotojams yra organizuojami nemokamai, tačiau mokamuose užsiėmimuose ir profesinės kvalifikacijos kėlimo kursuose ne visi socialinės srities darbuotojai dalyvauja dėl nepakankamų finansinių resursų.

Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje yra numatyta, kad socialinės srities specialistų specifinių kompetencijų trūkumas rinkoje lemia netolygią teikiamų socialinių paslaugų kokybę, paslaugų trūkumą, darbuotojų „perdegimą“. Trūksta galimybių specializuotis, mokymų ir praktikos, taip pat tolesnio tobulėjimo galimybių. Vienas iš būdų spręsti išvardintas problemas yra stiprinti socialinio darbuotojo profesiją per profesinės kompetencijos kėlimą.

Įstatymo papildymu 20¹ straipsniu siekiama socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliacijos mechanizmo sukūrimo, siekiant užtikrinti socialinio darbo kaip profesinės veiklos vidinį suderinamumą, reguliarų, tikslingą, socialinių paslaugų srities darbuotojų poreikius atliepiantį socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą, socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinio elgesio standartų laikymąsi. Tai tiesiogiai susiję su socialinių paslaugų kokybės užtikrinimu bei jos gerinimu, siekiant atpažinti ir atliepti socialinių paslaugų gavėjų individualius poreikius bei padėti jiems spręsti kylančias socialines problemas ar padėti jų išvengti ateityje.

Įstatymo papildymas 20² straipsniu

Įstatymo 20² straipsniu siūloma nustatyti socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliaciją vykdančius subjektus (Lietuvos socialinio darbo taryba, Socialinių paslaugų priežiūros departamentas, Socialinių paslaugų srities darbuotojų etikos komisija (toliau – Etikos komisija), socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka atrinktas subjektas, organizuojantis socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą) ir jų kompetenciją, nustatant, kad Lietuvos socialinio darbo taryba, patariamoji, visuomeniniais pagrindais veikianti institucija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,  analizuoja ir vertina iššūkius socialinio darbo lygmenyse bei konsultuoja ir teikia išvadas bei pasiūlymus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai strateginiais socialinio darbo kaip profesinės veiklos tobulinimo, socialinių paslaugų klausimais; Socialinių paslaugų priežiūros departamentas, vykdydamas socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliaciją, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka atlieka socialinių darbuotojų ir socialinių paslaugų įstaigų vadovų atestaciją, bei siekdamas nustatyti socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo poreikį, renka, kaupia ir analizuoja duomenis apie socialinių paslaugų srities darbuotojų skaičių, jų išsilavinimą (aukštąjį universitetinį, aukštąjį neuniversitetinį ir (ar) kitą turimą asmens išsilavinimą), vidutinį darbo užmokestį; Etikos komisija, visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, – nagrinėja skundus dėl Socialinių paslaugų srities darbuotojų etikos kodekso pažeidimų bei teikia pasiūlymus ir (ar) rekomendacijas socialinių paslaugų įstaigoms dėl socialinių paslaugų įstaigų vadovų ir (ar) socialinių darbuotojų veiklos vertinimo ir (ar) socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo (Etikos komisijos nuostatus tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras; Etikos komisijos sudėtį Lietuvos socialinių paslaugų srities darbuotojus vienijančių ir jiems atstovaujančių organizacijų teikimu tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras; Socialinių paslaugų srities darbuotojų etikos kodeksą Lietuvos socialinių paslaugų srities darbuotojus vienijančių ir jiems atstovaujančių organizacijų teikimu ir Etikos komisijos pritarimu tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras); Socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) vykdo socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka atrinktas subjektas.

Sukūrus socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliacijos mechanizmą ir jo įgyvendinimui skyrus lėšų iš valstybės biudžeto, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka atrinktam subjektui būtų perduotos Socialinių paslaugų priežiūros departamento funkcijos, susijusios su mokymų socialiniams darbuotojams, individualios priežiūros personalui organizavimu, ir tai pagerintų mokymų, skirtų socialinių paslaugų srities darbuotojams, prieinamumą, tikslingumą, nes būtų renkama, analizuojama informacija apie  įvairiose socialinio darbo įgyvendinimo srityse dirbančių specialistų poreikius bei užtikrinamas šių poreikių atliepimas. Užtikrinus socialinių paslaugų srities darbuotojams skirtų mokymų kokybę ir jų profesinės kompetencijos tobulinimą, pagerėtų ir teikiamų socialinių paslaugų kokybė, kuri tiesiogiai priklauso nuo specialistų turimų profesinių kompetencijų.

Siekiant socialinio darbo kaip profesinės veiklos vidinio suderinamumo, svarbūs socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliacijos aspektai yra socialinio darbo lygmenyse kylančių iššūkių analizavimas ir vertinimas, siūlymų dėl galimų sprendimų teikimas. Lietuvos socialinio darbo taryba, atlikdama minėtas funkcijas, teikdama ekspertines įžvalgas ir (ar) siūlymus, padės spręsti socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinėje veikloje kylančius iššūkius. Taip pat, ne mažiau svarbus socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliacijos aspektas yra Etikos komisijos veikla - skundų, gaunamų dėl socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės veiklos nagrinėjimo ir jų sprendimo užtikrinimas, siekiant nustatyti vienodus socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės veiklos etikos standartus ir vieningą jų laikymąsi, tuo pačiu siekiant ir aukštos, vienodos socialinių paslaugų teikimo kokybės.  

Įstatymo papildymu 20² straipsniu siekiama sudaryti galimybę socialinių paslaugų srities darbuotojams reguliariai ir tikslingai tobulinti profesinę kompetenciją, atsižvelgiant į realius specialistų poreikius, bei gerinti socialinių paslaugų teikimo kokybę. Taip pat siekiama socialinio darbo kaip profesinės veiklos vidinio suderinamumo, vieningo socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės veiklos etikos standartų laikymosi. 

Įstatymo 26 straipsnio pakeitimas

Siekiant suteikti asmeniui (šeimai) reikalingą pagalbą, didinti socialinių paslaugų prieinamumą visiems asmenims (šeimoms) nepriklausomai nuo asmens (šeimos) turimų pajamų, patiriamų socialinių iššūkių ir (ar) galimos rizikos tokius iššūkius patirti ateityje, siūloma nustatyti, kad prevencinės socialinės paslaugos teikiamos nemokamai.

Įstatymo 34 straipsnio pakeitimas

Iki šiol socialinės paslaugos buvo suprantamos kaip pagalba asmeniui dėl amžiaus, neįgalumo, socialinės rizikos, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu, t. y. dirbama su  pasekmėmis. Tačiau svarbu, kad asmenys ar šeimos, turintys mažiau gebėjimų ar galimybių tvarkyti savo ar šeimos gyvenimą, dalyvauti bendruomenės gyvenime, ar tiesiog norintys tą daryti geriau, išvengtų galimų problemų ateityje, neatsidurtų nepalankioje situacijoje ar atskirtyje. Tam yra svarbu identifikuoti asmenis ir šeimas, kuriems reikalinga pagalba, teikti pagalbą prevenciškai. Atsižvelgiant į tai, kad minėti asmenys ir šeimos dažnai turi mažesnes pajamas, mažiau ryžto ir drąsos kreiptis pagalbos, siekti gerovės sau ir savo šeimai, reikalinga, kad prevencinės socialinės paslaugos būtų prieinamos kiekvienam asmeniui, šeimai ir bendruomenės nariams, todėl jos turėtų būti teikiamos nemokamai paslaugų gavėjams.

Siūloma nustatyti, kad socialinė reabilitacija neįgaliesiems bendruomenėje finansuojama iš savivaldybės biudžeto lėšų ir iš valstybės biudžeto dotacijų savivaldybių biudžetams. Taip būtų išlaikomas dabartinis finansavimo principas, kai socialinės reabilitacijos neįgaliesiems paslaugoms bendruomenėje teikti lėšos skiriamos iš valstybės biudžeto bei savivaldybių biudžetų. Socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugoms finansuoti skirtos lėšos būtų pervedamos savivaldybių biudžetams kaip valstybės biudžeto dotacijos, tokiu būdu užtikrinant stabilų šių paslaugų finansavimo tęstinumą, o savivaldybės taip pat būtų įpareigotos prisidėti prie socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugų finansavimo savivaldybių biudžetų lėšomis.

Taip pat siūloma nustatyti, kad prevencinės socialinės paslaugos, išskyrus kompleksines paslaugas šeimai,  finansuojamos iš savivaldybių biudžetų lėšų, o kompleksinės paslaugos šeimai,  jų organizavimas ir teikimas finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, ir (ar) valstybės biudžeto dotacijų savivaldybių biudžetams, ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų. Šia Įstatymo nuostata siekiama sumažinti savivaldybės finansinę naštą, įtraukiant naują socialinių paslaugų rūšį – prevencines socialines paslaugas, numatant, kad ne visos prevencinės socialinės paslaugos (išskyrus kompleksines paslaugas šeimai, kurioms numatomi trys finansavimo šaltiniai) būtų finansuojamos iš savivaldybių biudžetų lėšų. 

Įstatymo 36 ir 37 straipsnių pripažinimas netekusiais galios

Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 36 ir 37 straipsnių nuostatos nebeaktualios, siūloma šiuos straipsnius pripažinti netekusiais galios.

Siūloma numatyti pereinamąjį, penkerių metų laikotarpį dėl asmens teisės eiti individualios priežiūros darbuotojo pareigas ir reikalavimus individualios priežiūros darbuotojams nurodyti Įstatymo projekto 24 straipsnyje, nustatant, kad asmenys, dirbantys individualios priežiūros darbuotojais, bet neatitinkantys Įstatymo projekto 14 straipsniu keičiamo Įstatymo 19 straipsnio 6¹ dalyje nustatytų reikalavimų, juos turi atitikti iki 2027 m. liepos 1 d., išskyrus tuos asmenis, kuriems 2022 m. liepos 1 d. iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau nei 5 metai. Toks terminas pasirinktas grindžiant tuo, kad siekiant įgyti Įstatymo projekto 14 straipsniu keičiamo Įstatymo 19 straipsnyje 6¹ dalies 1punktą reikėtų ne mažiau kaip 3 - 4 metų. Nuo 2027 m. liepos 1 d. šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie neatitinka Įstatymo projekto 14 straipsniu keičiamo Įstatymo 19 straipsnio 6¹ dalyje nurodytų reikalavimų, netenka teisės eiti individualios priežiūros darbuotojo pareigų.

Įstatymo 38 straipsnio pakeitimas

Siekiant senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems asmenims su negalia, vaikams su negalia, iki 2007 m. sausio 1 d. pradėjusiems gauti ilgalaikę socialinę globą apskričių viršininkų socialinių paslaugų įstaigose ir nepertraukiamai ją gavusiems iki 2020 m. spalio 31 d. imtinai teikiamų socialinių paslaugų finansavimo iš valstybės biudžeto netaikant šio įstatymo aštuntojo skirsnio nuostatų, aiškumo ir nuoseklaus teisinio reglamentavimo, siūloma  patikslinti 38 straipsnio 4¹ dalies nuostatą, įtvirtinant teisinį pagrindą socialinės apsaugos ir darbo ministrui nustatyti šią finansavimo tvarką, tikslinant 4¹ dalį taip: „Socialinės paslaugos senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems asmenims su negalia, vaikams su negalia, iki 2007 m. sausio 1 d. pradėjusiems gauti ilgalaikę socialinę globą apskričių viršininkų socialinių paslaugų įstaigose ir nepertraukiamai ją gavusiems iki 2020 m. spalio 31 d. imtinai, nuo 2020 m. lapkričio 1 d. socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų, netaikant šio įstatymo aštuntojo skirsnio nuostatų.“

5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai, galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikia imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta

Priėmus įstatymo projektą galimas socialinio darbuotojo padėjėjų ir (ar) lankomosios priežiūros darbuotojų nepasitenkinimas dėl profesinės kvalifikacijos reikalavimų pakeitimų. Atsižvelgiant į tai, numatomas pereinamasis, penkerių metų laikotarpis dėl asmens teisės eiti individualios priežiūros darbuotojo pareigas. Numatomos teigiamos teisinio reguliavimo pasekmės aptartos aiškinamojo rašto 4 punkte.

6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai

Priimtas įstatymas įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės.

7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai

Įstatymo projektu siūlomi pakeitimai neturės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai.

Verslo subjektai turės tokias pačias galimybes teikti akredituotas socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugas bei gauti finansavimą iš savivaldybių ir valstybės biudžeto lėšų, skirtų finansuoti akredituotas socialinės reabilitacijos paslaugas neįgaliesiems bendruomenėje, kaip ir šias paslaugas teikiančios biudžetinės įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos.

8. Įstatymo projekto atitiktis strateginio lygmens planavimo dokumentams

Įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams.

9. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios

Kitų įstatymų priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiais galios nereikės.

10. Įstatymo projekto atitiktis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimams ir Įstatymų projektų sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka

Įstatymo projektas atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimus.

Įstatymo projekto sąvokų ir jas įvardijančių terminų įvertinimas yra atliktas Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

11. Įstatymo projekto atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos dokumentams

Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos teisės normas.

12. Įstatymams įgyvendinti reikalingi įgyvendinamieji teisės aktai, šių aktų rengėjai ir terminai

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2022 m. birželio 30 d. turės pakeisti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki 2022 m. birželio 30 d. turės:

2.1. pakeisti Socialinių paslaugų planavimo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1132 „Dėl socialinių paslaugų planavimo metodikos patvirtinimo“;

2.2. pakeisti Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 583 „Dėl mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“;

2.3. pakeisti Socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 978 „Dėl socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“.

3. Socialinės apsaugos ir darbo ministras iki 2021 m. gruodžio 31 d. turės parengti ir patvirtinti Socialinių paslaugų, skirtų senyvo amžiaus asmenims, suaugusiems asmenims su negalia, vaikams su negalia, iki 2007 m. sausio 1 d. pradėjusiems gauti ilgalaikę socialinę globą apskričių viršininkų socialinių paslaugų įstaigose ir nepertraukiamai ją gavusiems iki 2020 m. spalio 31 d. imtinai, finansavimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų tvarką.

4. Socialinės apsaugos ir darbo ministras iki 2022 m. birželio 30 d. turės:

4.1. pakeisti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymą Nr. A1-92 „Dėl Socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo tvarkos aprašo bei Socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašo patvirtinimo“;

4.2. pakeisti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. spalio 13 d. įsakymą Nr. A1-487 „Dėl socialinių paslaugų srities darbuotojų pareigybių sąrašo patvirtinimo“;

4.3. pakeisti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. lapkričio 3 d. įsakymą Nr. A1-464 „Dėl Lietuvos socialinio darbo tarybos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“;

4.4. parengti ir patvirtinti Metodinio kompleksinių paslaugų šeimai centro atrinkimo tvarką;

4.5. parengti ir patvirtinti Metodinio kompleksinių paslaugų šeimai centro veiklos tvarką;

4.6. parengti ir patvirtinti prevencinių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo tvarką;

4.7. parengti ir patvirtinti socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą organizuojančio subjekto atrinkimo tvarką;

4.8. parengti ir patvirtinti Etikos komisijos nuostatus ir patvirtinti sudėtį;

4.9. patvirtinti Socialinių paslaugų srities darbuotojų etikos kodeksą;

4.10. pakeisti Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. A1-182 „Dėl Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“;

4.11. pakeisti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymą Nr. A1-94 „Dėl Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo ir Senyvo amžiaus asmens bei suaugusio asmens su negalia socialinės globos poreikio nustatymo metodikos patvirtinimo“;

4.12. pakeisti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. A1-317 „Dėl socialinę globą teikiančių darbuotojų darbo laiko sąnaudų normatyvų patvirtinimo“;

4.13. pakeisti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. sausio 20 d. įsakymą Nr. A1-23 „Dėl Socialinių paslaugų išvystymo normatyvų patvirtinimo“;

4.14. pakeisti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. liepos 13 d. įsakymą Nr. A1-193 „Dėl specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams lėšų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“.

5. Socialinės apsaugos ir darbo ministras iki 2022 m. gruodžio 31 d. turės:

5.1. pakeisti Socialinių paslaugų katalogą, patvirtintą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-93 „Dėl Socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo“;

5.2. pakeisti Socialinės priežiūros akreditavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-622 „Dėl  Socialinės priežiūros akreditavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

13. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymams įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti

Papildomos valstybės biudžeto lėšos bus reikalingos, kadangi priėmus Įstatymo pakeitimą, bus užtikrinamos bendruomenių šeimos namų funkcijos, kurių pagalba bus organizuojamos, o esant poreikiui, ir teikiamos kompleksinės paslaugos šeimai.

Europos socialinio fondo lėšomis pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą visose Lietuvos savivaldybėse yra įgyvendinami projektai pagal priemonę „Kompleksinės paslaugos šeimai“ (toliau – projektai). Įgyvendinamuose projektuose paslaugų organizavimui ir koordinavimui, t. y., bendruomeninių šeimos namų funkcijų užtikrinimui, skiriamos lėšos siekė 1 096 000 eurų metams, iš kurių 783 000 eurų sudarė darbo užmokestis, likusios lėšos (313 000 eurų) – kitos išlaidos, reikalingos užtikrinti bendruomeninių šeimos namų veiklą (pvz., darbo vietos įrengimas, projekto administravimas, vaikų priežiūrai reikalingos priemonės, patalpų išlaikymo išlaidos ir pan.). Atkreiptinas dėmesys, kad veiklas organizuojant projektiniu būdu bendruomeninių šeimos namų funkcijų vykdymui įprastai buvo skiriamas 1 etatas, kurio valandos galėjo būti paskirstytos tarp kelių darbuotojų.

Įstatymu reglamentuojant ir įtvirtinant bendruomeninių šeimos namų funkciją įgyvendinantį subjektą, svarbu nuosekliai ir nenutrūkstamai išlaikyti bendruomeninių šeimos namų veiklos tęstinumą, nes toks subjekto sukūrimas ir įteisinimas ilgalaikėje perspektyvoje duos pridėtinę naudą nuosekliai organizuojant, koordinuojant bei vykdant visas bendruomeniniams šeimos namams priskirtas funkcijas, bus užtikrintas kokybiškų kompleksinių paslaugų prieinamumas visoms šeimoms (asmenims) kuo arčiau jų gyvenamosios vietos.

Vertinant bendruomeninių šeimos namų veiklai vykdyti reikalingas išlaidas iš valstybės biudžeto, planuojama, kad bendruomeninių šeimos namų funkcijoms vykdyti, kiekvienoje savivaldybėje numatant bent po vienus bendruomeninius šeimos namus (iš viso 60 bendruomeninių šeimos namų), iš viso reikės  750 000 eurų – nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., 1 500 000 eurų – 2023 m., 1 500 000 eurų - 2024 m.

Planuojant bendruomeninių šeimos namų funkcijų įgyvendinimą (organizuojant kompleksinių paslaugų šeimai teikimą, informuojant asmenis (šeimas), bendruomenę apie teikiamas kompleksines paslaugas šeimai, konsultuojant juos šių paslaugų teikimo klausimais, informuojant tikslines grupes apie kitas aktualias savivaldybės teritorijoje teikiamas socialines paslaugas, vykdomas programas ir (ar) kitą socialinę paramą, organizuojant bendruomenės įtraukimą į pagalbos šeimoms (asmenims) organizavimą ir (ar) teikimą, plėtojant tarpinstitucinį bendradarbiavimą, skelbiant informaciją apie vykdomą veiklą savo interneto svetainėje), numatoma lėšas paskirstyti pagal gyventojų savivaldybėse skaičių: atitinkamai 50 tūkst. gyventojų skiriant 0,5 etato darbo užmokesčiui bendruomeninių šeimos namų funkcijoms įgyvendinti ir 40 proc. nuo darbo užmokesčio sumos skiriant kitoms išlaidoms, reikalingoms užtikrinti bendruomeninių šeimos namų veiklą (pvz., darbo vietos įrengimas, projekto administravimas, vaikų priežiūrai reikalingos priemonės, patalpų išlaikymo išlaidos ir pan.). Toks finansavimo mechanizmas pritaikytas remiantis analogija užtikrinant bendruomeninių šeimos namų funkcionavimą iš Europos socialinio fondo lėšų.

Remiantis Europos struktūrinių fondų agentūros duomenimis, vieni bendruomeniniai šeimos namai vidutiniškai aptarnauja apie 17 000 žmonių per metus.

Vertinant metodinio kompleksinių paslaugų šeimai centro veiklos vykdymui reikalingas išlaidas, numatoma, kad reikės apie 250 000 eurų – nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., 500 000 eurų - 2023 m., 500 000 eurų – 2024 m.

Metodinio kompleksinių paslaugų šeimai centro funkcijoms vykdyti reikalingas išlaidas metams sudarys: projekto administravimo išlaidos - apie 100 000 eurų (projekto vadovo darbo užmokestis, administratoriaus darbo  užmokestis, asmens, tvarkančio buhalterinę apskaitą, darbo užmokestis, ar buhalterinės apskaitos paslaugos savarankiškai teikiančio asmens); projekto įgyvendinimo išlaidos - apie 400 000 eurų (darbuotojų, tiesiogiai įgyvendinančių projekto veiklas, darbo užmokestis; išlaidos projektui įgyvendinti reikalingoms ekspertų ir konsultantų ir kitoms (leidybos, mokymų, renginių organizavimo) paslaugoms įsigyti; išlaidos projektui įgyvendinti reikalingoms prekėms, įrangai, reikmenims ir priemonėms, tiesiogiai susijusioms su įgyvendinant projektą vykdoma veikla, įsigyti, išskyrus ilgalaikį materialųjį turtą, transporto išlaidos).

Papildomų valstybės biudžeto lėšų reikės, kadangi priėmus Įstatymo projektą, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka bus atrinktas subjektas, organizuosiantis socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą. Vertinant minėto subjekto veiklos vykdymui reikalingas išlaidas, numatoma, kad reikės apie 350 000 eurų – nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., 700 000 eurų - 2023 m., 700 000 eurų – 2024 m. Atrinktam subjektui, siekiant užtikrinti kokybišką funkcijų vykdymą socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo srityje, reikės papildomų žmogiškųjų išteklių (5 etatų). Darbuotojų darbo užmokesčiui reikės 150 000 eurų metams, patalpų nuomai ir priežiūrai (komunaliniai mokesčiai, internetas, signalizacija) reikės 21 600 eurų metams (1 800 eurų/mėn.), darbo priemonėms, ryšių paslaugoms reikės 20 000 eurų metams (biuro baldai, įranga, 5 kompiuteriai su programine įranga, multimedijos įranga), transporto išlaidoms reikės 2 400 eurų metams (kuro išlaidos, taksi paslaugos), komandiruotėms, gerosios patirties vizitams, stažuotėms reikės 15 000 eurų metams (2 vizitai, 12 dalyvių), socialinių tinklų marketingui reikės 3 600 eurų metams (300 eurų/mėn.), buhalterijos paslaugoms reikės 10 000 eurų metams, IT paslaugoms, serverio aptarnavimui reikės 3000 eurų metams, interneto svetainės su duomenų baze sukūrimui reikės 20 000 eurų (mokymų registras, metodinės bazės registras, profesinės kompetencijos tobulinimo poreikių, „gerosios patirties" duomenų bazė, laikmenose saugomi mokymų turiniai ir kt.), metodinio leidinio apie socialinių darbuotojų asmeninį profesinį tobulėjimą, rūpinimąsi savimi išleidimui, mokomųjų filmukų kūrimui ir viešinimui reikės 11 000 eurų metams (1 leidinys, 12 filmukų, 6000 eurų už filmukų kūrimą, 5000 eurų už leidinio išleidimą), tarptautinių konferencijų organizavimui reikės 10 000 eurų metams (1 konferencija su IT galimybėmis ir renginio organizavimo paslauga – 2 500 eurų, pranešėjų darbo užmokestis – 2 500 eurų), užsakomajai strategijai „Lietuvos socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo įgyvendinimo mechanizmai“ reikės 20 000 eurų, užsakomajai studijai „Socialinio darbo įvaizdžio kūrimo strategija“ reikės 20 000 eurų, užsakomajai studijai „Socialinių darbuotojų reguliacijos modelio kūrimas“ reikės 20 000 eurų, socialinių darbuotojų psichikos sveikatos ir asmeninės profesinės gerovės kūrimo įgūdžių plėtojimo mokymams (priemonė atsigavimui po pandemijos) reikės 80 000 eurų (10 eurų x  8 akademinės val.  x 1000 darbuotojų), mokymams pagal gautus mokymų poreikių analizės rezultatus reikės 160 000 eurų metams (10 eurų x  8 akademinės val.  x 1 500 darbuotojų), socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo poreikių analizės įrankio sukūrimui reikės 20 000 eurų, diskusijų ciklo apie socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinę reguliaciją organizavimui, rezultatų viešinimui visuotinių profesinės kompetencijos tobulinimo nuotolinių renginių metu reikės 40 000 eurų metams (diskusijos kiekviename Lietuvos regione), individualioms konsultacinėms paslaugoms socialinių paslaugų srities darbuotojams profesiniais ir metodiniais, teisiniais klausimais reikės 7000 eurų metams (70 eurų/val.), metodinių centrų kūrimui, veiklos rėmimui ir stiprinimui (metodinių centrų atrankos bei veiklos vykdymo koncepcijos keitimas, parama inovatyvių socialinių paslaugų ir gerosios patirties sklaidai, praktinių įgūdžių tobulinimo priemonių organizavimui) reikės 70 000 eurų metams (14 centrų pagal socialinių paslaugų gavėjų grupes, kiekvienam metodiniam centrui skiriama 5000 eurų inovatyvių socialinių paslaugų ir gerosios patirties sklaidai, praktinių įgūdžių tobulinimo priemonių organizavimui). 

Papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų socialinės reabilitacijos paslaugoms neįgaliesiems bendruomenėje finansuoti nereikės. Socialinės reabilitacijos paslaugoms neįgaliesiems bendruomenėje finansuoti iš valstybės biudžeto lėšų kasmet vidutiniškai skiriama 4 590 000 eurų. Savivaldybės priemonei įgyvendinti skiria ne mažiau kaip 20 procentų skirtos valstybės biudžeto lėšų sumos. Priėmus Įstatymo projektą, socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugoms finansuoti skirtos lėšos būtų pervedamos savivaldybių biudžetams kaip valstybės biudžeto dotacijos. Priėmus Įstatymo projektą, savivaldybių administracijoms nereikės kasmet organizuoti projektų atrankos konkursų, vertinti projektų ir pasirašyti sutarčių su projektų vykdytojais, todėl sumažės administracinė našta.

Savivaldybėms bus sudarytos galimybės skirti socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugas tiesiogiai pagal asmenų poreikius, jos galės akredituotas socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugas teikiančioms socialinių paslaugų įstaigoms pervesti lėšas ir vykdyti įstatymu pavestą socialinės priežiūros teikimo kontrolę.

14. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai, rekomendacijos ir išvados

Įstatymo projekto rengėjų siūlomos priemonės derintos ir rengtos kartu su suinteresuotomis institucijomis. Rengiant Įstatymo projektą, organizuotos 2 viešosios konsultacijos (2021-05-25 ir 2021-09-07). Jose dalyvavo savivaldybių administracijų, nevyriausybinių organizacijų, socialinių paslaugų įstaigų ir kitų institucijų atstovai.   

Rengiant siūlomas priemones dėl socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos, buvo remtasi reguliariomis bei intensyviomis diskusijomis su įvairiais socialiniais partneriais, socialinio darbo ir socialinių paslaugų teikimo ekspertais.

Diskusijų su įvairiais socialiniais partneriais, socialinio darbo ir socialinių paslaugų ekspertais metu prieita išvadų, kad socialinių paslaugų srities darbuotojų (tame tarpe ir individualios priežiūros darbuotojų) įgytos profesinės kompetencijos neatliepia individualių socialinių paslaugų gavėjų poreikių – susiduriama su nepakankama socialinių paslaugų kokybe, socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principų nesilaikymu.

Įstatymo projekto rengimo metu dėl siūlomų priemonių problemoms spręsti konsultuotasi su savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, Lietuvos socialinio darbo taryba, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija, Lietuvos socialinių paslaugų įstaigų vadovų asociacija, Nacionaliniu skurdo mažinimo organizacijų tinklu ir kt.

Viešųjų konsultacijų rezultatai: patikslinti socialinio darbo lygmenų apibrėžimai; atsisakyta siūlymo individualios priežiūros darbuotojams skirtų mokymų val. skaičių didinti 360 akad. val.; patikslinta bendruomeninių šeimos namų sąvoka; nustatytos socialinio darbuotojo teisės, pareigos, atsakomybės; prevencinėms socialinėms paslaugoms priskirta potencialių socialinių paslaugų gavėjų paieškos paslauga.

15. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno Eurovoc terminus, temas bei sritis

Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai yra „socialinės paslaugos“, „prevencinės socialinės paslaugos“, „kompleksinės paslaugos šeimai“, „socialinio darbo lygmenys“, „socialinio darbo įgyvendinimo sritys“, „socialinių paslaugų srities darbuotojų reguliacija“, „socialinės reabilitacijos neįgaliesiems bendruomenėje paslaugos“, „socialinės priežiūros akreditavimas“.

16. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai

Būtina skelbti anglų ir rusų kalbomis.

---

^[1] Finansinių paskatų ir paslaugų jaunoms ar vaikus auginančioms šeimoms plėtros galimybių analizės tyrimas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, UAB Civitta, 2018 m.

^[2] Ieva ADOMAITYTĖ-SUBAČIENĖ „Socialinių paslaugų kokybės standartizavimas Lietuvoje“, VU, 2015.

^[3] Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos informacijos ir komunikacijos departamento tyrimų skyrius „Socialinių darbuotojų profesijos reglamentavimas“, 2019-03-08

^[4] Health and social care professionals act 2005: http://www.irishstatutebook.ie/eli/2005/act/27/enacted/en/html

⁵ Health and social care professionals act (amendment) 2012: http://www.irishstatutebook.ie/eli/2012/act/46/enacted/en/html

⁶ Regulating Health and Social Care Professionals: http://www.coru.ie/en/about_us/what_is_coru

⁷ Social Welfare Act: https://www.riigiteataja.ee/en/eli/530062015001/consolide

⁸ British Association of Social Workers (BASW): https://www.basw.co.uk/resources/become-social-worker/how-become-social-worker