Seimo minėjimo stenogramą galima rasti

Seimo posėdžių stenogramų rinkinyje Nr. 26, 2024

Stenogramų leidiniai › Seimo minėjimų stenogramos

 

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

SAUSIO 13-OSIOS – LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO
IR LAISVĖS PREMIJOS ĮTEIKIMO CEREMONIJOS
STENOGRAMA

 

2024 m. sausio 13 d.

 

 

T. JAČIAUSKAS. Jo Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos him­nas.

 

Gie­da­ma „Tau­tiš­ka gies­mė“ su Ar­tū­ro Dam­b­raus­ko va­do­vau­ja­mu cho­ru „Vil­nius“.

 

Ger­bia­mie­ji, pra­de­da­me iš­kil­min­gą mi­nė­ji­mą, skir­tą Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jų die­nai, ir Lai­s­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją.

Šian­dien mes vėl, kaip ir 1991-ųjų sau­sį, su­si­rin­ko­me dar kar­tą pa­liu­dy­ti lais­vę. Kai Eu­ro­po­je vyks­ta ka­ras, kai dėl sa­vo ša­lies ir vi­so pa­sau­lio lais­vės žūs­ta tūks­tan­čiai Uk­rai­nos pi­lie­čių, mes kaip nie­ka­da aiš­kiai su­pran­ta­me, ko­kia lais­vė yra tra­pi ir ko­kia bran­gi. Sau­go­ki­me ją. Jau 33 me­tus čia, is­to­ri­nė­je Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lė­je, pa­gerb­ti Sau­sio 13-osios žu­vu­sių did­vy­rių lais­vės gy­nė­jų su­si­ren­ka žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji. Ar­ti­mie­ji tų, ku­rie pa­dė­jo gal­vas gin­da­mi Tė­vy­nės Ne­pri­klau­so­my­bę Lie­tu­vos pa­sie­ny­je, prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to, Ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos bei Sei­mo rū­mų. Skau­džiai nu­ken­tė­ju­sie­ji nuo so­vie­tų ag­re­si­jos, ko­vo­to­jai už Lie­tu­vos lais­vę, Ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos va­do­vai, Sei­mo na­riai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Eks­ce­len­ci­jos di­plo­ma­tai. Šian­dien čia ir sve­čiai iš Eu­ro­pos Par­la­men­to, ir ki­ti gar­būs šio mi­nė­ji­mo da­ly­viai.

Kal­bės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė-Niel­sen. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kės Vik­to­ri­jos Čmi­ly­tės-Niel­sen kal­ba

 

V. ČMILYTĖ-NIELSEN. Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, Pir­ma­sis at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės va­do­ve Vy­tau­tai Land­sber­gi, Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Eu­ro­pos Par­la­men­to Pir­mi­nin­ke Ro­ber­ta Met­so­la, prem­je­re In­gri­da Ši­mo­ny­te, Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, ko­le­gos Sei­mo na­riai, ger­bia­mie­ji lais­vės gy­nė­jai, po­nios ir po­nai. Šian­dien su­si­bū­rė­me čia, is­to­ri­nė­je Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lė­je, pa­mi­nė­ti Sau­sio 13-osios au­kų at­mi­ni­mą ir pa­gerb­ti 2023 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tus.

Pir­miau­sia no­rė­čiau pa­svei­kin­ti mū­sų vieš­nią, Eu­ro­pos Par­la­men­to Pir­mi­nin­kę Ro­ber­tą Met­so­lą, spe­cia­liai at­vy­ku­sią at­si­im­ti Lais­vės pre­mi­jos, ku­ria įver­tin­tas Eu­ro­pos Par­la­men­tas kaip ins­ti­tu­ci­ja, reikš­min­gai pri­si­dė­ju­si prie de­mo­kra­tijos plėt­ros ir nuo­sek­liai rė­mu­si Bal­ti­jos ša­lių Ne­pri­klau­so­my­bės sie­kį. (Plo­ji­mai)

Taip pat no­rė­čiau nuo­šir­džiai pa­si­džiaug­ti, kad tarp mū­sų yra Pet­ras Plum­pa, 2023 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas, ne­gin­kluo­to an­ti­so­vie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vis, bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys, pub­li­cis­tas, „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“ ben­dra­dar­bis, tuo­met taip pat pri­si­dė­jęs prie Molotovo–Ribentropo pak­to me­džia­gos pla­ti­ni­mo. (Plo­ji­mai)

„Na­cio­na­li­nio su­ve­re­nu­mo ne­ga­li­ma su­teik­ti nei pa­nai­kin­ti, jį ga­li­ma tik pa­žeis­ti ar at­sta­ty­ti“, – sa­ko­ma 1979 m. rug­pjū­čio 23 d. pa­si­ra­šy­ta­me Ke­tu­rias­de­šimt pen­kių pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­me, ra­gi­nan­čia­me lik­vi­duo­ti Molotovo–Ribentropo pak­to pa­da­ri­nius: iš­ves­ti oku­pa­ci­nę ka­riuo­me­nę ir už­tik­rin­ti lais­vą Bal­ti­jos ša­lių rai­dą. Tuo­met tai bu­vo tar­si šauks­mas ty­ruo­se, so­vie­ti­nė im­pe­ri­ja at­ro­dė ne­įvei­kia­ma, nors iki Bal­ti­jos ke­lio, su­bū­ru­sio apie 2 mln. žmo­nių ir su­jun­gu­sio tri­jų Bal­ti­jos ša­lių sos­ti­nes – Vil­nių, Ry­gą ir Ta­li­ną, bu­vo li­kęs vos de­šimt­me­tis.

Di­džiu­lė­mis pa­stan­go­mis Me­mo­ran­du­mas vis dėl­to pa­sie­kė Hel­sin­kio su­si­ta­ri­mo Bai­gia­mą­jį ak­tą pa­si­ra­šiu­sių vals­ty­bių vy­riau­sy­bes, Jung­ti­nes Tau­tas, o pas­kui ir Eu­ro­pos Par­la­men­tą, kur po il­gų de­ba­tų 1983 m. sau­sio 13 d. bu­vo pri­im­ta re­zo­liu­ci­ja, pa­tvir­ti­nu­si, kad oku­puo­tų Bal­ti­jos ša­lių su­ve­re­ni­te­tas tarp­tau­ti­nės tei­sės po­žiū­riu nė­ra ir ne­ga­li bū­ti pa­nai­kin­tas. Ši re­zo­liu­ci­ja bu­vo mil­ži­niš­kas po­li­ti­nis ir mo­ra­li­nis lai­mė­ji­mas, o Eu­ro­pos Par­la­men­tas ta­po vie­nin­te­le to­kio ran­go tarp­tau­ti­ne ins­ti­tu­ci­ja, at­vi­rai pa­rė­mu­sia Bal­ti­jos ša­lių iš­si­va­da­vi­mo sie­kį.

Pra­ėjus aš­tuo­ne­riems me­tams po tra­giš­kų 1991 me­tų sau­sio 13-osios įvy­kių, Eu­ro­pos Par­la­men­tas ryž­tin­gai pa­smer­kė so­vie­tų ka­riuo­me­nės ag­re­si­ją. To­kį prin­ci­pin­gą vei­ki­mą Eu­ro­pos Par­la­men­tas iš­lai­ko iki šiol, o jo po­zi­ci­ja nuo­sek­liai re­miant Uk­rai­ną ypač reikš­min­ga ir nu­si­pel­niu­si aukš­čiau­sio įver­ti­ni­mo.

Kas­met mi­nė­da­mi Lais­vės gy­nė­jų die­ną, de­gin­da­mi at­mi­ni­mo lau­žus, pri­ke­lian­čius pra­ei­ties įvy­kius, vis ge­riau, aiš­kiau su­pran­ta­me, koks mū­sų lais­vė­ji­mo ke­lias ir koks mū­sų bū­das bū­ti lais­viems. Pra­ei­to am­žiaus de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je su­si­kū­ręs Lie­tu­vos Są­jū­dis, at­ve­dęs prie Ko­vo 11-osios ir Ne­pri­klau­so­my­bės, tę­sė, anot kul­tū­ros is­to­ri­ko Vy­tau­to Ka­vo­lio, vi­siems lie­tu­viš­kiems su­ki­li­mams bū­din­gą nuo­sai­ku­mo ir hu­ma­niš­kų tiks­lų tra­di­ci­ją.

Kai ofi­cia­liai bai­gė­si Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, nu­si­lei­do ge­le­ži­nė už­dan­ga, ta­po aiš­ku, kad oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je ko­va už lais­vę bus il­ga ir kru­vi­na, o prie­šas – klas­tin­gas, žiau­rus ir ne­si­ren­kan­tis prie­mo­nių. Ta­čiau net ir to­kio­mis te­ro­ro są­ly­go­mis bu­vo kvie­čia­ma ne­pa­min­ti žmo­niš­ku­mo ir va­do­vau­tis de­mo­kra­tinėmis ver­ty­bė­mis. 1947-ai­siais par­ti­za­nų su­va­žia­vi­me Vil­niu­je Kęs­tu­čio apy­gar­dos va­das Vis­vy­das sa­kė: „Par­ti­za­nai ir at­ei­ty­je no­rės bū­ti ko­vo­to­jais dėl lais­vos de­mo­kra­tinės Lie­tu­vos, ku­rio­je vi­siems be iš­im­ties jau­ku, švie­su ir ge­ra bū­tų gy­ven­ti, vieš­pa­tau­tų so­cia­li­nis tei­sin­gu­mas, pa­rem­tas nau­jais prin­ci­pais, ir nie­kad dau­giau ne­bū­tų sū­nų ir po­sū­nių.“

Čia mū­sų lais­vės ke­lias, taip no­ri­me bū­ti lais­vi. 1991 m. sau­sio 16 d., at­si­svei­ki­nant su Sau­sio 13-osios au­ko­mis Ka­ted­ros aikš­tė­je, po­etas Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius sa­kė: „Ne kerš­to šau­kia­si mū­sų šir­dys. Tei­sin­gu­mo šau­kias, jei­gu jis dar yra šia­me pa­sau­ly­je. Žmo­giš­ku­mo, jei­gu jis dar vi­siš­kai ne­su­tryp­tas. Te­gu ži­no Ne­pri­klau­so­my­bės prie­šai, kad sa­vo ti­kė­ji­me ir ko­vo­je mes dar la­biau su­tvir­tė­jo­me, nes mū­sų žu­vu­sie­ji nie­ka­da ne­ap­lei­džia mū­sų, jie pa­si­lie­ka kar­tu su mu­mis, jie pa­re­mia ne tik mus – jie pa­re­mia lais­vę, tei­sin­gu­mą, de­mo­kra­tiją, vi­suo­ti­nius tie­sos ir hu­ma­niz­mo prin­ci­pus.“

Čia mū­sų ke­lias – ne­su­si­ta­pa­tin­ti su tais, ku­rie no­ri mus nu­ga­lė­ti, pa­verg­ti, su­nai­kin­ti. Ne­pa­si­duo­ti ak­lam kerš­tui, ne­pa­vers­ti nuos­kau­dos kri­te­ri­ju­mi, ne­pa­si­sa­vin­ti mo­no­po­li­nės tei­sės teis­ti. Gin­ti sa­vo tei­sę į lais­vę ne­pra­ran­dant žmo­giš­ko oru­mo, ne­at­imant žmo­giš­ku­mo iš ki­tų. Pa­sak liu­di­nin­kų, Sau­sio 13-ąją griau­dė­jant tan­kų pa­būk­lams, švil­piant kul­koms žmo­nės bė­go šau­dan­čių­jų link, o ne nuo jų. Pa­sta­tus gy­nę žmo­nės sten­gė­si kal­bė­tis su ka­rei­viais, mė­gi­no įti­kin­ti, žiū­rė­jo į juos kaip į žmo­nes, tu­rin­čius tė­vus, bro­lius, se­se­ris, pa­ga­liau tu­rin­čius są­ži­nę, o ne vien kaip į rek­rū­tus, lai­kan­čius gin­klą.

Pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mą gre­ta lie­tu­vių, lat­vių ir es­tų taip pat pa­si­ra­šė ir ru­sų di­si­den­tai – An­dre­jus Sa­cha­ro­vas ir Je­le­na Bo­ner, jų pa­ra­šai dar pa­di­di­no do­ku­men­to svo­rį. Be­je, pir­mo­ji Lais­vės pre­mi­ja bu­vo įteik­ta žmo­gaus tei­sių gy­nė­jui ir An­dre­jaus Sa­cha­ro­vo ben­dra­žy­giui Ser­ge­jui Ko­va­lio­vui.

Ver­tin­ti žmo­giš­ku­mą – tai mū­sų lais­vė­ji­mo ke­lias. Šiuo ke­liu ženg­da­mi at­ėjo­me iki Ko­vo 11-osios, jis ly­giai prieš du de­šimt­me­čius mus at­ve­dė į Eu­ro­pos Są­jun­gą ir Šiau­rės Al­jan­są. Mi­nė­da­mi Sau­sio 13-ąją, vi­sa­da pri­si­min­si­me, kad lais­vės ke­liu ženg­da­mi sa­vo tiks­lą pa­sie­kė­me ir to­kių tarp­tau­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų kaip Eu­ro­pos Par­la­men­tas dė­ka, ir pa­stan­go­mis to­kių pa­si­au­ko­jan­čių lais­vės dar­bi­nin­kų kaip Pet­ras Plum­pa, ir Lais­vės gy­nė­jų, ir sa­vo gy­vy­bes Sau­sio 13-ąją pa­au­ko­ju­sių­jų dė­ka. Am­ži­na pa­gar­ba jiems. Ačiū. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Pa­gerb­ki­me žu­vu­sius Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jus, jų var­dus pri­si­min­da­mi sa­vo mal­do­se, kal­bė­da­mi „Tė­ve mū­sų“, gie­do­da­mi „Tė­vy­ne mū­sų“. (Mi­nė­ji­mo da­ly­viai at­sisto­ja)

 

Gied­riui Pa­vi­lio­niui di­ri­guo­jant cho­rui „Vil­nius“, at­lie­kamas kom­po­zi­to­riaus Vac­lo­vo Au­gus­ti­no kū­ri­nys „Tė­vy­ne mū­sų“, ro­do­mas Sau­sio 13-osios au­kų por­tre­tų vi­de­og­ra­fi­nis kolia­žas. (Plo­ji­mai)

 

Ačiū Lie­tu­vos did­vy­riams.

Į šią tri­bū­ną kvie­čia­me Sau­sio 13-osios kru­vi­ną­ją nak­tį nuo suž­vė­rė­ju­sių oku­pan­tų nu­ken­tė­ju­sį, bet iš­gy­ve­nu­sį Lais­vos Lie­tu­vos gy­nė­ją Ri­man­tą Ol­šins­ką.

 

Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jo Ri­man­to Ol­šins­ko kal­ba

 

R. OLŠINSKAS. Bran­gūs Lie­tu­vos žmo­nės, Sau­sio 13-ąją did­vy­riš­kai gi­nant Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, su­žeis­tie­ji ben­dra­žy­giai, Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, ger­bia­mi esa­mi ir bu­vu­sie­ji Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vai, ger­bia­mi sig­na­ta­rai, Sei­mo na­riai, gar­būs iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo da­ly­viai.

Kas­met Sau­sio 13-ąją mes mi­ni­me Lais­vės gy­nė­jų die­ną ir vėl pri­si­me­na­me įvy­kius, ku­rie pa­kei­tė Lie­tu­vos at­ei­tį ir pa­ska­ti­no So­vie­tų Są­jun­gos žlu­gi­mą. Tai įvy­ko prieš 33 me­tus. Tai vi­sai ne­daug is­to­ri­jo­je, ta­čiau mums – tai treč­da­lis am­žiaus, pa­si­kei­tu­si vie­na kar­ta. Lie­tu­vos sū­nūs bei duk­ros nie­ka­da ne­tu­ri pa­mirš­ti tų die­nų įvy­kių.

33 me­tai. Vi­sus tuos me­tus skaus­mas ir džiaugs­mas gy­ve­na kar­tu su mu­mis čia, krū­ti­nė­je. Džiaugs­mas – kad mes pa­sie­kė­me sa­vo, sa­vo tė­vų, sa­vo se­ne­lių iš­sva­jo­tą, trem­ty­se, la­ge­riuo­se ir KGB rū­siuo­se šir­dy­je su­bran­din­tą tiks­lą. Skaus­mas – kad mums te­ko pa­au­ko­ti bran­giau­sią, ką mes tu­ri­me – sa­vo svei­ka­tą, o iš­ki­liau­siems – ir sa­vo gy­vy­bę.

Pa­ci­tuo­siu Uk­rai­nos Pre­zi­den­to Vo­lo­dy­my­ro Ze­lens­kio žo­džius: „Mes jau nu­ga­lė­jo­me Ru­si­ją min­ty­se, o da­bar rei­kia nu­ga­lė­ti ko­vos lau­ke.“ Mes 1991 me­tų sau­sį ne­be­bi­jo­jo­me so­vie­tų im­pe­ri­jos. Mes prie­ši­no­mės, bet pir­miau­sia tu­rė­jo­me nu­ga­lė­ti ją sa­vo min­ty­se. Ir iš­drį­so­me! Su dai­no­mis, tri­spal­vė­mis, lau­žais, mal­do­mis su­si­tel­kė­me ir at­si­sto­jo­me prieš tan­kais ir au­to­ma­tais gin­kluo­tą jė­gą. Mums, ma­žos ša­lies gy­ven­to­jams, tai bu­vo ypa­tin­ga drą­sa. Tai bu­vo lai­kas, kai at­si­sklei­dė Lie­tu­vos žmo­nių vie­ny­bė, kai tūks­tan­čiai Lie­tu­vos pi­lie­čių žvar­bias nak­tis lei­do ne šil­tuo­se na­muo­se, o sau­go­jo svar­biau­sias vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas. Di­džio­ji tau­tos da­lis bu­vo vie­nin­ga ir pa­si­ry­žu­si vis­kam, nors ži­no­jo­me, kad be­gin­klis pi­lie­ti­nis pa­si­prie­ši­ni­mas ir tai­kūs pro­tes­tai ne vi­sa­da pa­sie­kia tiks­lą. Jie bu­vo žiau­riai nu­mal­šin­ti Ba­ku 1990 me­tais, Tbi­li­sy­je 1989 me­tais, prieš tai Pra­ho­je 1968 me­tais, Veng­ri­jo­je 1956 me­tais. Tai bu­vo ko­va už tai, ko­kia­me pa­sau­ly­je gy­vens mū­sų vai­kai ir vai­kai­čiai, ir jų vai­kai. Ar tai bus švie­sos pu­sė – de­mo­kra­tija, tei­sė lais­vai kal­bė­ti, reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, ke­liau­ti, pri­si­jung­ti prie pa­sau­lio ben­druo­me­nės, ar vėl mus nu­blokš at­gal į už­da­rą so­vie­ti­nį prie­var­tos la­ge­rį? Da­bar la­bai leng­vai žiū­ri­ma į lais­vę ir net ne­pa­gal­vo­ja­ma, kiek pa­pras­tam ci­vi­liam žmo­gui rei­kė­jo drą­sos ei­ti, sto­vė­ti ir sa­vo kū­nu gin­ti tai, kas bran­gu. Ne­ži­nai, ar pa­si­seks iš­ko­vo­ti, iš­si­va­duo­ti, bet mes ta­da ap­si­spren­dė­me…

33 me­tai pra­ėjo nuo įvy­kių 1991 me­tų sau­sį, bet prieš akis vėl ir vėl iš­ky­la vaiz­dai, pa­li­kę pėd­sa­ką vi­sam ma­no gy­ve­ni­mui. Kiek­vie­ną Sau­sio 13-ąją, ta­pu­sią ma­no ant­ruo­ju gim­ta­die­niu, aš, tų įvy­kių da­ly­vis ir liu­di­nin­kas, iš nau­jo iš­gy­ve­nu tas lem­tin­gas mū­sų ša­liai is­to­ri­jos va­lan­das. Vėl at­min­ty­je at­gy­ja tan­kai, su­kio­jan­tys pa­būk­lus ir šau­dan­tys virš be­gin­klių žmo­nių gal­vų, dū­mai, plies­kian­tys pro­žek­to­riai, by­ran­tys ant gal­vų stik­lai iš smū­gio ban­ga su­dau­žy­tų ap­lin­ki­nių na­mų lan­gų, ka­rei­viai, su keis­to­mis vei­do iš­raiš­ko­mis dau­žan­tys au­to­ma­tų buo­žė­mis žmo­nėms per gal­vas, krau­pus bal­sas iš šar­vuo­čio gar­sia­kal­bio, ra­gi­nan­tis skirs­ty­tis.

Aš, kaip ir dau­ge­lis, ta­da pri­ėmiau spren­di­mą bū­ti ten kar­tu su ki­tais ir gin­ti mū­sų lais­vę, sa­vo lais­vę. Ne­si­gai­liu to žings­nio ir įtei­kiau do­va­ną – lais­vę sau, sa­vo duk­roms, vai­kai­čiams, mū­sų at­ei­čiai. Nes gin­ti Tė­vy­nę ir sa­vo ar­ti­mą – pri­gim­ti­nė kiek­vie­no Lie­tu­vos pi­lie­čio pa­rei­ga.

Mes iš­si­lais­vi­no­me, bet gy­ve­na­me gre­ta pa­ra­ko sta­ti­nės, ir gy­ven­ti teks, kol ­bus su­nai­kin­tas blo­gio šal­ti­nis, nes ag­re­so­rius nie­kur ne­din­go – už­puo­lė gre­ti­mą ša­lį, žu­do ci­vi­lius žmo­nes ir nai­ki­na mies­tus. Ne­ga­li­me bū­ti jam pa­kan­tūs, tu­ri­me duo­ti at­kir­tį ir rem­ti bet ku­rios ki­tos tau­tos tei­sę gin­ti sa­vo Tė­vy­nę ir Lais­vę. Dė­ko­ju. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Dė­ko­ja­me ger­bia­mam Ri­man­tui. Da­bar dar ke­li vaiz­do liu­di­ji­mai, trum­pam nu­kel­sian­tys mus į ne to­kią ir to­li­mą pra­ei­tį, į tą lai­ką, kai mums daug kas dar bu­vo prieš akis. Lai­ką, kai bu­vo­me drą­sūs ir ti­kė­jo­me, kad be­gin­klė mi­nia ga­li su­stab­dy­ti kru­vi­ną oku­pan­tų ar­mi­ją.

 

Ro­do­mas vaiz­do pa­sa­ko­ji­mas „Liu­di­ji­mai“.

 

Ačiū mū­sų did­vy­riams.

Į tri­bū­ną kvie­čia­me Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­do, Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mo pir­mi­nin­ko, ko­vo­jan­čios Lie­tu­vos Pre­zi­den­to Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to pro­duk­te­rė­čią Aną Lui­są Mon­sę. (Plo­ji­mai)

 

Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­do, Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mo pirmi­nin­ko, ko­vo­jan­čios Lie­tu­vos Pre­zi­den­to Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to pro­duk­te­rė­čios Anos Lui­sos Mon­sės kal­ba

 

A. L. MONSĖ. Man pa­si­se­kė. Pa­si­se­kė, kad kaip ar­ti­mie­siems 1991-ųjų sau­sio 13-ąją man ne­rei­kė­jo va­žiuo­ti į Vil­nių ir kar­tu su tūks­tan­čiais be­gin­klių žmo­nių sto­ti prieš So­vie­tų Są­jun­gos de­san­ti­nin­kus, tan­kis­tus, omo­ni­nin­kus. Man taip pat pa­si­se­kė ir to­dėl, kad kaip se­ne­liams 1941-ųjų bir­že­lio 14-osios nak­tį man ne­rei­kė­jo sės­tis į gy­vu­li­nį va­go­ną ir bū­ti iš­trem­tai į Si­bi­rą, kur dau­giau nei 20 me­tų rei­kės kęs­ti al­kį, pa­ty­čias ir šal­tį.

Pa­si­se­kė dar ir dėl to, kad kaip Jo­nui Že­mai­čiui-Vy­tau­tui man ne­rei­kė­jo pa­lik­ti sa­vo vos ket­ve­rių me­tų su­lau­ku­sio sū­naus ir kar­tu su ki­tais miš­ko bro­liais ir se­se­ri­mis iš­ei­ti į ne­ly­gią ko­vą prieš So­vie­tų Są­jun­gą.

Man pa­si­se­kė, nes gi­miau jau vėl ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je.

Ta­čiau sėk­mė yra toks lai­ki­nas da­ly­kas. Šian­dien mo­kau­si Ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio Lie­tu­vos ka­ro aka­de­mi­jo­je, jau­nes­nių­jų ka­ri­nin­kų va­dų mo­ky­muo­se. To­dėl, kad mes vis dar tu­ri­me tą pa­čią pro­ble­mą, ku­ri mū­sų re­gio­no ne­ap­lei­džia šim­tus me­tų, – Ru­si­ją.

Is­to­ri­kai sa­ko, kad at­ėjus ka­rui tu­ri­me tris pa­si­rin­ki­mus. Pir­mas – bėg­ti. Pa­bė­gus sa­vo vals­ty­bei, ži­no­ma, ga­li­ma veik­ti: už­si­im­ti prie­šo dez­in­for­ma­ci­jos de­mas­ka­vi­mu, pa­dė­ti ki­tiems bė­gan­tie­siems, rem­ti sa­vus fi­nan­siš­kai. Ta­čiau tai tu­ri sa­vo ap­ri­bo­ji­mų.

Ant­ras – pri­si­tai­ky­ti. Lik­ti ša­ly­je ir adap­tuo­tis prie nau­jo­jo re­ži­mo. Ži­no­ma, tai nė­ra leng­va – bru­ta­lios po­li­ti­nės per­mai­nos, eko­no­mi­niai po­ky­čiai, ne­iš­ven­gia­mos rep­re­si­jos prieš ne­pa­klus­niuo­sius. Ži­no­ma, be tų, ku­rie lie­ka, ne­iš­ei­tų at­kur­ti vals­ty­bės iš­ko­vo­jus Ne­pri­klau­so­my­bę. Ta­čiau tai su­dė­tin­ga.

Tre­čias – ak­ty­viai prie­šin­tis, ar­ba dar ki­taip – ko­vo­ti. Prie­šin­tis žo­džiu, veiks­mu ar­ba pri­rei­kus net ir gin­klu. Pa­min­ti sa­vo ins­tink­tus, gal net pa­au­ko­ti sa­ve dėl di­des­nio tiks­lo. Tai pats ne­pa­to­giau­sias spren­di­mas, ku­rį ga­li pri­im­ti žmo­gus iš­au­šus die­nai X, ta­čiau be jo, aš su­pran­tu, ne­lie­ka vals­ty­bės. Bū­tent tai ir yra tas pa­si­rin­ki­mas, ku­rį Lie­tu­vos žmo­nės pri­ėmė ne vie­ną ir ne du kar­tus is­to­ri­jo­je. Gy­ven­to­jai ak­ty­viai prie­ši­no­si 1863, 1918, 1944 ir 1991 me­tais, esant skir­tin­goms ap­lin­ky­bėms, bet vi­sa­da tuo pa­čiu tiks­lu.

Šian­dien, Lais­vės gy­nė­jų die­ną, aš dė­ko­ju vi­siems ci­vi­liams, ka­riams, par­ti­za­nams, gy­nu­siems Lie­tu­vos lais­vę. Ži­nau, kad šį spren­di­mą pri­im­ti tik­rai bu­vo sun­kiau­sia. Ži­nau, nes 2022 me­tais, pa­ju­tu­si la­bai tik­rą ag­re­so­riaus grės­mę, iš­si­gan­dau. Ta­čiau vė­liau apė­mė dar di­des­nė bai­mė – bai­mė pra­ras­ti lais­vę. Lais­vę, už ku­rią jūs ir jū­sų ma­mos, ir jū­sų tė­čiai, se­sės, dė­dės ir pro­se­ne­liai ko­vo­jo, at­ko­vo­jo ir dar kar­tą ko­vo­jo. Tai, ką šian­dien tu­riu, tik­rai ne­at­ėjo leng­vai ir sa­vai­me. To­dėl pri­rei­kus nu­spren­džiau ir pa­ti pri­im­ti tre­čią pa­si­rin­ki­mą.

Ti­kiuo­si, kad iš jau lais­vo­je Lie­tu­vo­je gi­mu­sios kar­tos lais­vės nie­kas ne­be­mė­gins at­im­ti. Ta­čiau jei iš­auš­tų to­kia die­na, ti­kiu, ma­no kar­ta pa­si­elg­tų ly­giai taip kaip ir Sau­sio įvy­kių da­ly­viai. Taip, kaip pri­de­ra. Tė­vy­nės la­bui. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Dė­ko­ja­me mū­sų vieš­niai.

O da­bar žo­dį tar­ti kvie­čia­me Lie­tu­vos tei­sin­gu­mo vi­ce­mi­nist­rę, ko­vo­jan­čią už is­to­ri­nį tei­sin­gu­mą, dak­ta­rę Ga­bi­ją Gri­gai­tę-Dau­gir­dę.

 

Tei­sin­gu­mo vi­ce­mi­nist­rės Ga­bi­jos Gri­gai­tės-Dau­gir­dės kal­ba

 

G. GRIGAITĖ-DAUGIRDĖ. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Eu­ro­pos Par­la­men­to Pir­mi­nin­ke Ro­ber­ta Met­so­la, ger­bia­mo­ji Sei­mo Pir­mi­nin­ke, ger­bia­mo­ji Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, Pir­ma­sis at­kur­tos vals­ty­bės va­do­ve pro­fe­so­riau Vy­tau­tai Land­sber­gi, Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­te Pet­rai Plum­pa, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo na­riai, bran­gūs lais­vės gy­nė­jai, žu­vu­sių­jų už lais­vę ar­ti­mie­ji, gar­būs sve­čiai.

Šian­dien mi­ni­me Lais­vės gy­nė­jų die­ną. Die­ną, kai be­gin­klė lie­tu­vių tau­ta įro­dė pa­sau­liui, kad ši tau­ta ir jos at­ei­tis nie­ka­da ne­pri­klau­sė, ne­pri­klau­so ir ne­pri­klau­sys ag­re­so­riui ir oku­pan­tui. Die­ną, kai lie­tu­vių tau­tos ryž­tas ir su­si­tel­ki­mas nu­tie­sė ke­lią į Lais­vę ir Ne­pri­klau­so­my­bę.

Tarp­tau­ti­nė tei­sė su­tei­kė tvir­tą tei­si­nį pa­grin­dą at­kur­ti ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vos vals­ty­bę. Re­mian­tis tarp­tau­ti­ne tei­se, so­vie­tų ag­re­si­ja, oku­pa­ci­niais me­tais ir Sau­sio 13 die­ną vyk­dy­ti ma­si­niai ir sis­te­min­gi žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mai ga­lė­jo bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­mi ir bau­džia­mi kaip tarp­tau­ti­niai nu­si­kal­ti­mai, sie­kiant už­tik­rin­ti šių nu­si­kal­ti­mų pri­pa­ži­ni­mą bei pa­smer­ki­mą tarp­tau­ti­niu lyg­me­niu. Drą­si ir pa­si­ren­gu­si gin­tis tau­ta, tarp­tau­ti­nė tei­sė kar­tu su tarp­tau­ti­ne pa­ra­ma, įskai­tant ir na­rys­tę tarp­tau­ti­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se, bu­vo, yra ir bus to­kių vals­ty­bių kaip Lie­tu­va, o šian­dien ir Uk­rai­na – es­mi­niai iš­li­ki­mo ga­ran­tai ag­re­si­jos at­ve­ju.

Ag­re­si­jos nu­si­kal­ti­mas nu­kreip­tas ne į pa­vie­nius ob­jek­tus ar as­me­nis, ag­re­si­jos nu­si­kal­ti­mo ob­jek­tas yra ne­pri­klau­so­ma vals­ty­bė, jos su­ve­re­ni­te­tas ir lais­vė. Ru­si­jos ag­re­si­ja prieš Uk­rai­ną, pra­si­dė­ju­si dar 2014 me­tais, įro­do, kad ag­re­so­riui ne­trūks­ta drą­sos ir vėl nu­si­šluos­ty­ti ko­jas į pa­ma­ti­nes tarp­tau­ti­nės tei­sės sau­go­mas ver­ty­bes. Tarp­tau­ti­nei ben­dri­jai, de­ja, vis dar pri­trūks­ta drą­sos ir ryž­to teis­ti ir nu­teis­ti ag­re­so­rių.

Is­to­ri­ja įro­do, kad es­mi­niai tarp­tau­ti­nės tei­sės pro­ver­žiai įvy­ko po pa­sau­lį su­krė­tu­sių įvy­kių. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo įsteig­tos Jung­ti­nės Tau­tos ir Jung­ti­nių Tau­tų Char­ti­jo­je įtvir­tin­tas pa­ma­ti­nis gin­kluo­tos jė­gos ne­nau­do­ji­mo prin­ci­pas. Su­pra­tus, kad ag­re­si­jos ka­rus su­ke­lia ne abst­rak­tūs da­ri­niai – vals­ty­bės, o joms va­do­vau­jan­tys kon­kre­tūs as­me­nys, įsteig­tas Niurn­ber­go tri­bu­no­las, pa­dė­jęs pa­ma­tus tarp­tau­ti­nei bau­džia­ma­jai tei­sei. Vė­liau įsteig­ti tarp­tau­ti­niai bau­džia­mie­ji tri­bu­no­lai įtvir­ti­no baus­mės už įvyk­dy­tus tarp­tau­ti­nius nu­si­kal­ti­mus ne­iš­ven­gia­mu­mą.

Tarp­tau­ti­nė tei­sė įro­dė ga­lė­ji­mą pa­si­keis­ti, o su­vo­ki­mas, kad ne­bau­džia­mu­mas už bai­siau­sius tarp­tau­ti­nius nu­si­kal­ti­mus tu­ri ne­grįž­ta­mas pa­sek­mes ne tik kon­kre­čios vi­suo­me­nės tva­riam vys­ty­mui­si, bet ir vi­so pa­sau­lio tarp­tau­ti­nei tai­kai, lei­do tarp­tau­ti­nio bau­džia­mo­jo tei­sin­gu­mo idė­jai tap­ti re­a­ly­be. 1998 me­tais tarp­tau­ti­nė ben­dri­ja įstei­gė nuo­lat vei­kian­tį Tarp­tau­ti­nį Bau­džia­mą­jį Teis­mą. Jo mi­si­ja – teis­ti už tarp­tau­ti­nius nu­si­kal­ti­mus ta­da, kai pa­čios vals­ty­bės ne­no­ri ar ne­ga­li nu­teis­ti kal­tų­jų as­me­nų, ir už­kirs­ti ke­lią ne­bau­džia­mu­mui.

Ši is­to­ri­nė per­spek­ty­va man, kaip tarp­tau­ti­nės tei­sės moks­li­nin­kei, lei­džia ti­kė­ti ir ti­kė­tis, kad tarp­tau­ti­nė tei­sė iki ir po ag­re­si­jos prieš Uk­rai­ną ne­bus to­kia pa­ti. No­riu ti­kė­ti, kad tarp­tau­ti­nė ben­dri­ja su­si­telks ir pa­keis tarp­tau­ti­nę tei­sę, pa­gal ku­rią ag­re­si­jos nu­si­kal­ti­mas yra tarp­tau­ti­nis nu­si­kal­ti­mas, ta­čiau vis dar be aiš­kaus ag­re­so­rės vals­ty­bės va­do­vų bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės mo­de­lio vi­sais at­ve­jais, kai ky­la aki­vaiz­di grės­mė ki­tos ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės iš­li­ki­mui. No­riu ti­kė­ti, kad tarp­tau­ti­nė ben­dri­ja pa­keis tarp­tau­ti­nę tei­sę, pa­gal ku­rią pa­ieš­kos spren­di­mų kon­fis­kuo­ti ag­re­so­riaus tur­tą už­trun­ka il­giau, nei ag­re­so­riui už­trun­ka su­si­ras­ti nau­jų rė­mė­jų sa­vo ag­re­si­jai Uk­rai­no­je to­liau vyk­dy­ti.

Tarp­tau­ti­nę tei­sę ku­ria ir kei­čia vals­ty­bės, ta­čiau kar­tu pui­kiai su­pras­da­mos, kad ir jos pa­čios tu­rės pa­klus­ti pa­si­kei­tu­sioms tai­syk­lėms, to­dėl at­si­ri­bo­ti nuo sa­va­nau­diš­kų po­li­ti­nių mo­ty­vų ir ge­o­po­li­ti­nių iš­skai­čia­vi­mų, de­ja, bet pa­vyks­ta ne vi­sa­da ir ne vi­soms. Yra ma­nan­čių, kad ir di­džiau­sio­se ne­tei­sė­tu­mo si­tu­a­ci­jo­se tei­si­niai spren­di­mai tu­ri ati­tik­ti po­li­ti­nes re­a­li­jas. Tei­gia­ma, kad bū­tent to­dėl, kad tei­si­nis spren­di­mas ati­ti­ko to me­to po­li­ti­nes re­a­li­jas, Niurn­ber­go tri­bu­no­lą įsteig­ti pa­vy­ko. Pa­vy­ko, bet, sie­kiant ne­es­ka­luo­ti si­tu­a­ci­jos po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, So­vie­tų Są­jun­gos įvyk­dy­tų tarp­tau­ti­nių nu­si­kal­ti­mų vyk­dy­to­jai Niur­n­ber­go tei­sin­gu­mo kir­čio iš­ven­gė. Šian­dien šis So­vie­tų Są­jun­gos va­do­vų ne­bau­džia­mu­mo fak­tas lai­ko­mas vie­nu iš di­džiau­sių Niurn­ber­go tri­bu­no­lo tei­sė­tu­mo ir, svar­biau­sia, tei­sin­gu­mo trū­ku­mu. O Pu­ti­no Ru­si­ja ne tik drau­džia per­ra­šy­ti ar dis­ku­tuo­ti apie šią Niurn­ber­ge pa­tvir­tin­tą ne­bau­džia­mu­mo tie­są, bet ir pui­kiai su­pran­ta, kad tarp­tau­ti­nis tei­sin­gu­mas ga­li bū­ti po­li­ti­nio kom­pro­mi­so da­ly­kas, kad ir šiek tiek pa­lau­kus.

At­sa­ko­my­bės už ag­re­si­jos nu­si­kal­ti­mą su­re­gu­lia­vi­mas Tarp­tau­ti­nio Bau­džia­mo­jo Teis­mo sta­tu­te yra ki­tas pa­vyz­dys, ką reiš­kia kom­pro­mi­sai tarp­tau­ti­nė­je tei­sė­je. Teis­mas ga­lė­jo iš­duo­ti areš­to or­de­rį Pu­ti­nui už ka­ro nu­si­kal­ti­mus, bet ne­ga­lė­jo jo iš­duo­ti už pa­grin­di­nį blo­gio nu­si­kal­ti­mą, kaip jis bu­vo įvar­din­tas Niurn­ber­go tri­bu­no­lo, tai yra ag­re­si­jos nu­si­kal­ti­mą, ku­rio aukos yra ne tik ci­vi­liai as­me­nys, bet ir kiek­vie­nas sa­vo gy­vy­bę už lais­vę pa­au­ko­jęs Uk­rai­nos ka­rys.

Nors ag­re­si­jos nu­si­kal­ti­mas į Ro­mos sta­tu­tą kaip tarp­tau­ti­nis nu­si­kal­ti­mas bu­vo įtrauk­tas dar 1998 me­tais, ta­čiau dėl šio nu­si­kal­ti­mo api­brė­ži­mo ir Teis­mo ju­ris­dik­ci­jos bu­vo su­si­tar­ta tik po dau­giau nei de­šim­ties me­tų. Ma­žo­sioms vals­ty­bėms, sie­ku­sioms to­kių pa­čių Teis­mo ga­lių kaip ir ki­tų tarp­tau­ti­nių nu­si­kal­ti­mų at­ve­jais, te­ko nu­si­leis­ti, o dėl kom­pro­mi­so su di­džio­sio­mis vals­ty­bė­mis ag­re­si­jos nu­si­kal­ti­mui bu­vo nu­sta­ty­tos iš­im­ti­nės tai­syk­lės, bū­tent dėl ku­rių šian­dien šis Teis­mas ne­ga­li im­tis ag­re­si­jos nu­si­kal­ti­mo prieš Uk­rai­ną.

Už lie­tu­vių tau­tos tei­sę gy­ven­ti lais­vo­je Lie­tu­vo­je ko­vo­ję par­ti­za­nai ir prieš 33 me­tus lai­s­vę gy­nu­sie­ji kom­pro­mi­sų ne­da­rė. Ne­da­rė jų ir ki­tos vals­ty­bės, rem­da­mo­si tarp­tau­ti­ne tei­se, pri­pa­žin­da­mos at­kur­tos Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę. Kom­pro­mi­sų ne­da­rė ir iki­teis­mi­nius ty­ri­mus dėl so­vie­tų ag­re­si­jos ir oku­pa­ci­jos me­tais įvyk­dy­tų tarp­tau­ti­nių nu­si­kal­ti­mų pra­dė­ju­sios ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos bei tei­sė­jai, pri­ėmę ap­kal­ti­na­muo­sius nuosp­ren­džius, nors ir pra­ėjus dau­ge­liui me­tų po šių nu­si­kal­ti­mų įvyk­dy­mo. Pra­ei­tais me­tais Ru­si­ja už akių nu­tei­sė Lie­tu­vos tei­sė­jus, pri­ėmu­sius šiuos nuosp­ren­džius, taip pat ėmė­si bau­džia­mo­jo per­se­kio­ji­mo veiks­mų prieš by­lą ty­ru­sius pro­ku­ro­rus ir iš­da­vė areš­to or­de­rius. To­kia yra be­kom­pro­mi­sio tei­sin­gu­mo kai­na: su­kurp­tos bau­džia­mo­sios by­los, nuo­la­ti­niai bau­gi­ni­mai bei gra­si­ni­mai is­to­ri­nį tei­sin­gu­mą vyk­dan­tiems ir jį įvyk­džiu­siems.

Lie­tu­vos pa­tir­tis įro­do, jog bau­džia­mo­jo tei­sin­gu­mo pa­ieš­kos pra­ėjus dau­ge­liui me­tų nė­ra leng­vos, to­dėl šian­dien sa­va­lai­kis Ru­si­jos va­do­vų bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės už­tik­ri­ni­mas už įvyk­dy­tą ag­re­si­jos prieš Uk­rai­ną nu­si­kal­ti­mą tu­ri bū­ti es­mi­nis tarp­tau­ti­nės ben­dri­jos pri­ori­te­tas. Kaip šian­dien yra kri­ti­kuo­ja­mas Niurn­ber­go tri­bu­no­las, taip is­to­ri­ja įver­tins ir tei­si­nį at­sa­ką Ru­si­jos va­do­vy­bei už įvyk­dy­tą ag­re­si­jos nu­si­kal­ti­mą prieš Uk­rai­ną.

Is­to­ri­niai spren­di­mai tu­ri bū­ti ne tik tei­sė­ti, bet ir tei­sin­gi, o tei­sin­gi spren­di­mai šian­die­ną yra tie, dėl ku­rių tarp­tau­ti­nės tei­sės tai­ky­mas ne­ga­lė­tų tap­ti de­ry­bų ar po­li­ti­nio kom­pro­mi­so su ag­re­so­riu­mi ob­jek­tu, tai yra tarp­tau­ti­nis bau­džia­ma­sis tri­bu­no­las ag­re­si­jos nu­si­kal­ti­mui prieš Uk­rai­ną ir Tarp­tau­ti­nio Bau­džia­mo­jo Teis­mo sta­tu­to po­ky­čiai dėl šio Teis­mo ga­lių ag­re­si­jos nu­si­kal­ti­mo at­žvil­giu. Ne­bau­džia­mas blo­gis lin­kęs aug­ti, to­dėl tik tarp­tau­ti­nės ben­dri­jos var­du įsteig­tas tri­bu­no­las ga­lė­tų pa­smerk­ti Ru­si­jos im­pe­ria­lis­ti­nę ide­o­lo­gi­ją ir, svar­biau­sia, nu­teis­ti tie­sio­giai už ag­re­si­ją prieš Uk­rai­ną at­sa­kin­gus da­bar­ti­nius Ru­si­jos va­do­vus.

Ru­si­ja tu­ri iš­mok­ti pra­lai­mė­ti ne tik ka­ro lau­ke Uk­rai­no­je ar ener­ge­ti­ko­je, bet ir tei­si­nė­je ko­vo­je už pa­ma­ti­nę tarp­tau­ti­nės tei­sės sau­go­mą ver­ty­bę – tai­ką. Lie­tu­vių tau­ta įro­dė drą­sos ir prin­ci­pin­gų spren­di­mų svar­bą. Šian­dien prin­ci­pin­gų spren­di­mų bū­ti­ny­bę, rem­da­mi Uk­rai­nos ko­vą už iš­li­ki­mą, įgy­ven­din­da­mi sank­ci­jas ag­re­so­rei ir siek­da­mi bau­džia­mo­jo tei­sin­gu­mo, tu­ri­me kiek­vie­ną die­ną ro­dy­ti ir įro­dy­ti tam, kad tarp­tau­ti­nei tei­sei bū­tų su­teik­ta ga­li­my­bė pa­si­keis­ti ir už­tik­rin­ti be­kom­pro­mi­sę ag­re­so­riaus po­li­ti­nę, tei­si­nę ir fi­nan­si­nę at­sa­ko­my­bę, nes tai es­mi­nė ir mū­sų sau­gu­mo prie­lai­da.

Ger­bia­mie­ji, pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Land­sber­gis kaž­ka­da pa­sa­kė, kad tei­sin­gu­mas, kaip ir tė­vy­nė – ar­ba tu­ri šir­dy­je, ar­ba ne. Prieš 33 me­tus lais­vės gy­nė­jų šir­dys bu­vo pil­nos tė­vy­nės ir tei­sin­gu­mo. Šian­dien vi­suo­me­nė, su­krės­ta ag­re­si­jos prieš Uk­rai­ną, ne­ri­mau­ja. Pa­lin­kė­siu kiek­vie­nam iš mū­sų pil­nų šir­džių ir drą­sos, ne­už­mirš­tuo­lės kiek­vie­no lie­tu­vio šir­dy­je tam, kad to­liau pa­dė­tu­me Uk­rai­nai ko­vo­jant ir už mū­sų lais­vę, stip­rin­tu­me sa­vo jė­gas ir dva­sią tam, kad pri­rei­kus kiek­vie­nas ne­bi­jo­tu­me tap­ti lais­vės gy­nė­ju. Ačiū už ga­li­my­bę šian­dien bū­ti čia. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Dė­ko­ja­me. Va­kar mes de­gė­me at­mi­ni­mo lau­žus sa­vo Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tė­je, prie Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to, prie Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­to. Šil­dy­da­mie­si ran­kas prie ug­nies pri­si­mi­nė­me, kaip prieš 33 me­tus bu­dė­jo­me ir sau­go­jo­me Lie­tu­vos šir­dį, o šian­dien mū­sų sie­las te­gul su­šil­do mu­zi­ka „Iš ug­nies“.

 

Jur­gai Še­dui­ky­tei at­lie­kant dai­ną „Iš ug­nies“, ro­do­mas is­to­ri­nių nuo­trau­kų ko­lia­žas. (Plo­ji­mai)

 

Ger­bia­mie­ji, pra­de­da­me iš­kil­min­gą Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją.

 

Vyks­ta iš­kil­min­ga 2023 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ja.

Skam­bant me­lo­di­jai, ro­do­mas nuo­trau­kų ko­lia­žas apie Lais­vės pre­mi­ją ir jos lau­re­a­tus.

 

Ar ka­da su­si­mąs­tė­me, ko­dėl taip bi­jo­ma lais­vės? Nes ji yra už­kre­čia­ma. Gal to­dėl mes ne­iš­si­bė­gio­jo­me Sau­sio 13-ąją iš­gir­dę pir­muo­sius tan­kų šū­vius? Tik dar tvir­čiau su­si­ki­bo­me ran­ko­mis. Gal to­dėl di­džio­ji da­lis Lie­tu­vos ne­mie­ga, kai Ky­ji­ve griau­di spro­gi­mai? Gal to­dėl ypač daug jau­ni­mo ri­kia­vo­si į lais­vės gran­di­nę nuo Vil­niaus ka­ted­ros iki pat Bal­ta­ru­si­jos sie­nos? Mes at­pa­žįs­ta­me lais­vės sko­nį. Ta­čiau lais­vė ne­at­ei­na sa­vai­me, ji ne­nu­kren­ta iš dan­gaus – ji su­dygs­ta iš lė­to kaž­kie­no šir­dy­se, min­ty­se, kaž­kie­no dar­buo­se. Jų vi­suo­met bu­vo – tų, ku­rie net ir juo­džiau­siu lai­ku ko­vo­jo už lais­vę. Jie yra pa­ger­bia­mi Lais­vės pre­mi­ja.

Šį sim­bo­li­nį Lais­vės ri­te­rių klu­bą prieš de­šimt me­tų su­ma­ny­ta bur­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo spren­di­mu, pa­si­tin­kant Sau­sio 13-osios dvi­de­šimt­me­tį. Sim­bo­liš­ka, kad pir­ma­sis šia pre­mi­ja ap­do­va­no­tas di­si­den­tas Ser­ge­jus Ko­va­lio­vas, ko­vo­jęs prieš so­vie­ti­nį re­ži­mą, ka­dai­se už an­ti­so­vie­ti­nę agi­ta­ci­ją ir pro­pa­gan­dą bu­vo tei­sia­mas Vil­niu­je. Lais­vės pre­mi­ja įteik­ta daug ką dėl lais­vės pa­au­ko­ju­siems re­zis­ten­tams, ly­de­riams, įkvė­pė­jams, žmo­nėms, ti­kin­tiems tuo, ką da­ro, ne­nu­til­dy­tiems ir ne­įbau­gin­tiems. Jie – lais­vės gy­nė­jai ne tik iš Lie­tu­vos pa­gerb­ti. Sim­bo­liš­ka, kad Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tai yra ap­do­va­no­ja­mi ir „Lais­vės“ skulp­tū­rė­le – mi­nia­tiū­ri­ne tar­pu­ka­rio mo­nu­men­to, su­kur­to Juo­zo Zi­ka­ro, ko­pi­ja. Te­gul spar­nuo­tas an­ge­las sau­go ne tik šios pre­mi­jos lau­re­a­tus. Te­gul jis sau­go pa­čią lais­vę.

Šie­met bus įteik­tos dvi Lais­vės pre­mi­jos: pir­mo­ji pa­skir­ta Lie­tu­vos ne­gin­kluo­to an­ti­so­vie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­viui, po­grin­di­nės spau­dos lei­dė­jui ir pub­li­cis­tui, po­li­ti­niam ka­li­niui, „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“ ben­dra­dar­biui Pet­rui Plum­pai už an­ti­so­vie­ti­nę veik­lą bei lei­dy­bą, už lais­vo žo­džio sklai­dą. Ke­lis kar­tus ka­lė­jęs griež­to­jo re­ži­mo la­ge­riuo­se Pet­ras Plum­pa su­ge­bė­jo net­gi įka­lin­tas da­ly­vau­ti pro­tes­to ak­ci­jo­se ir pa­si­ra­šy­ti krei­pi­mą­si į Va­ka­rų po­li­ti­kus. Te­gy­vuo­ja lais­vė!

 

Skam­bant tri­mi­tui, Gar­bės sar­gy­bos kuo­pos ka­riai į Sei­mo Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lę iš­kil­min­gai įne­ša „Lais­vės“ sta­tu­lė­lę.

Kal­bės Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė Pau­lė Kuz­mic­kie­nė.

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rės, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kės Pau­lės Kuz­mic­kie­nės kal­ba

 

P. KUZMICKIENĖ. Šian­dien yra ta die­na, kai per­mąs­to­me, kas kū­rė, au­gi­no ir ap­gy­nė Lie­tu­vą, kas yra tik­ro­ji Lie­tu­vos są­ži­nė.

Bū­da­mas Lie­tu­vos Ta­ry­bos pir­mi­nin­ku An­ta­nas Sme­to­na vaiz­džiai pa­sa­kė, kad Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus „Auš­ra“ nu­švie­tė Lie­tu­vą. Čes­lo­vas Mi­lo­šas, kal­bė­da­mas apie Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vą, yra pa­šmaikš­ta­vęs, kad ją su­kū­rė fi­lo­lo­gai. Čes­lo­vas Mi­lo­šas tu­rė­jo ome­ny­je auš­ri­nin­kus ir var­pi­nin­kus. Mė­gin­da­mi pa­aiš­kin­ti Ko­vo 11-osios ste­buk­lą, ko­kiu bū­du vi­suo­me­nė su­ki­lo prieš to­ta­li­ta­ri­nį re­ži­mą, at­si­grę­žia­me į pa­si­prie­ši­ni­mo lai­ky­se­ną – par­ti­za­ni­nį ju­dė­ji­mą, re­zis­ten­tus ir di­si­den­tus. Kar­tais sa­ko­me, kad po­li­ti­ne tau­ta vir­to stai­ga. Ką tu­ri­me min­ty­je, kai sa­ko­me vir­to? Stai­ga ėmė ir pa­vir­to? Ar tik ste­buk­lo bū­du? Tuo su­abe­jo­čiau ir ne­bū­čiau vie­na.

Štai Alek­san­dras Štro­mas pa­skai­to­je apie po­li­ti­nę są­mo­nę oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je sa­kė: „Apie vi­di­nę lie­tu­vių tau­tos ka­pi­tu­lia­ci­ją So­vie­tų Są­jun­go­je ne­ga­li bū­ti nė kal­bos. Tau­tos ne­pri­klau­so­my­bi­nė po­li­ti­nė są­mo­nė ne­iš­ny­ko. Su pi­lie­ti­nio ka­ro pa­bai­ga iš­ny­ko tik jun­gia­mo­ji gran­dis, ku­ri ne­pri­klau­so­my­bi­nę po­li­ti­nę są­mo­nę da­rė ap­čiuo­pia­mą, gy­ve­ni­me ak­ty­viai be­si­reiš­kian­tį veiks­nį. O be šios jun­gia­mo­sios gran­dies tau­tos ne­pri­klau­so­my­bi­nė po­li­ti­nė są­mo­nė tar­si su­si­ato­mi­no ir per­si­kė­lė į žmo­nių as­me­ni­nį vi­di­nį gy­ve­ni­mą, vi­są pa­sau­lį.“

Čia svar­biau­sia – jun­gia­mo­ji gran­dis. Ji nie­kur ne­iš­ny­ko. To­ji jun­gia­mo­ji gran­dis – tai at­vi­ro­ji re­zis­ten­ci­ja. Apie di­si­den­tus Alek­san­dras Štro­mas pra­bi­lo tik vė­liau, teig­da­mas, kad tai „ma­ža, bet rep­re­zen­ta­ty­vi to­ta­li­nės opo­zi­ci­jos so­vie­tams da­lis“, ta­čiau kiek jų bu­vo, daug ar ma­žai? Ir ką tai reiš­kia mums?

Ro­mo Ka­lan­tos su­si­de­gi­ni­mas. Tai – daug ar ma­žai?

„Ne­oku­puo­tas. An­ta­nas Ter­lec­kas“. Tai – daug ar ma­žai?

Ona Gal­di­kai­tė. Ji gi ir Vyn­me­džio ša­ke­lė, vie­nuo­lė, po­etė, jos ei­lė­raš­čiai ir gies­mės „Ir­kis į gi­lu­mą“ ir „Ma­ri­ją my­lė­ti vien trokš­ta šir­dis“. Tai – daug ar ma­žai? Mes tu­ri­me at­sa­ky­ti ir tai yra mū­sų są­ži­nės rei­ka­las.

Ir šian­dien mes at­sa­ko­me Pet­rui Plum­pai. Kal­ba­me apie Lie­tu­vos są­ži­nę. Apie jus, iš­li­ku­sį lais­vu pi­lie­čiu oku­pa­ci­jos gniauž­tuo­se.

„Jis at­ro­do kie­tas“, – tai pa­aug­lio at­sa­ky­mas žur­na­lis­tei, kny­gų mu­gė­je pa­klau­su­siai, ku­ris iš pri­sta­to­mų he­ro­jų jam at­ro­do pa­trauk­liau­sias? Jie­du sto­vė­jo prie Pet­rui skir­tos sten­do da­lies – ke­lių biog­ra­fi­jos sa­ki­nių ir nuo­trau­kos su tri­spal­ve. Pet­ras Plum­pa. Prie­sai­ka, ti­kė­ji­mas, tie­sa, iš­min­tis per nuo­lan­ku­mą.

Kie­tas, nes bū­da­mas še­še­rių ne­šė mais­tą par­ti­za­nams, bū­da­mas dvy­li­kos mo­kyk­lo­je su ben­dra­am­žiais žo­džiais ko­vo­jo su rau­do­nai­siais, kad ir už­ra­šu, sa­ky­siu jį lie­tu­viš­kai, „Pa­si­imk kas­tu­vą ir iš­si­kask sau duo­bę“, ku­rio trum­pi­nys reiš­kė kom­jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos pa­va­di­ni­mą.

Še­šio­li­kos jis įsi­jun­gė į moks­lei­vių an­ti­so­vie­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją.

Sep­ty­nio­li­kos jis kū­rė „Lais­vę Lie­tu­vai“, pri­sie­kė ko­vo­ti už Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę Ąžuo­ly­ne, iki bus lais­va Lie­tu­va. Jis prie­sai­kos lai­kė­si vi­sa­da.

Bū­da­mas de­vy­nio­li­kos – 1958 m. va­sa­rio 16 d. iš­va­ka­rė­se jis ant Pet­ra­šiū­nų elek­tri­nės ka­mi­no iš­kė­lė tri­spal­vę, nes tai bu­vo aukš­čiau­sia vie­ta, ir ta vė­lia­va ple­vė­sa­vo aukš­čiau už oku­pan­tų vė­lia­vą. Už tai – sep­ty­ne­ri me­tai Mor­do­vi­jos la­ge­ry­je.

Pet­ras Plum­pa, grį­žęs iš la­ge­rio, vėl įsi­jun­gė į an­ti­so­vie­ti­nę veik­lą, kei­tė pa­var­dę, gy­ve­no po­grin­džio są­ly­go­mis, pla­ti­no krikš­čio­niš­ką li­te­ra­tū­rą ir rū­pi­no­si kny­gų lei­dy­ba. Jis ren­gė dau­giau nei 17 tūkst. žmo­nių pa­si­ra­šy­tą Lie­tu­vos ka­ta­li­kų me­mo­ran­du­mą, ku­ris bu­vo per­duo­tas Le­o­ni­dui Brež­ne­vui. Po me­tų, 1972 me­tais, Pet­ras Plum­pa – jau prie „Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“. Dar po me­tų – su­im­tas an­trą kar­tą ir nu­teis­tas aš­tuo­ne­riems me­tams la­ge­rio.

Ka­gė­bis­tų Pet­ras Plum­pa bu­vo pra­min­tas Cha­me­le­o­nu. Ka­lė­da­mas ak­ty­viai vei­kė po­li­ti­nių ka­li­nių ak­ci­jo­se už žmo­gaus tei­ses. Ir taip – tai yra kie­ta. O pats Pet­ras gal pa­aiš­kin­tų vi­są sa­vo gy­ve­ni­mo veik­lą taip – da­viau prie­sai­ką, jos ir lai­kau­si, ir nuo­sta­tų ne­kei­čiu.

Kaž­kas yra tei­sin­gai pa­sa­kęs: „Jo­kia is­to­ri­ja ne­ga­ran­tuo­ja at­ei­ties per­ga­lių, nes gy­vie­ji sa­vo ran­ko­mis pri­va­lo jas nu­si­kal­ti.“ Bū­tent apie tai ir yra Pet­ro Plum­pos gy­ve­ni­mas. Su­lig Lie­tu­vos są­ži­ne. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. 2023 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas, an­ti­so­vie­ti­nio pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vis, po­grin­di­nės spau­dos lei­dė­jas bei pub­li­cis­tas, bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys Pet­ras Plum­pa. (Mi­nė­ji­mo da­ly­viai at­si­sto­ja ir plo­ja)

 

Skam­bant tri­mi­tui, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė-Niel­sen įtei­kia ap­do­va­no­ji­mą 2023 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui Pet­rui Plum­pai. (Plo­ji­mai)

 

2023 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to, Lie­tu­vos ne­gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo so­vie­tų oku­pa­ci­niam re­ži­mui da­ly­vio, po­grin­di­nės spau­dos lei­dė­jo ir pub­li­cis­to, bu­vu­sio politinio ka­li­nio Pet­ro Plum­pos kal­ba

 

P. PLUMPA. Gar­bin­gie­ji Eks­ce­len­ci­jos, gar­bin­gie­ji Tė­vy­nės Lie­tu­vos pi­lie­čiai, sve­čiai ir lais­vės gy­nė­jai! Dė­ko­ju vi­siems, ku­rių rū­pes­čiu ten­ka sto­vė­ti šio­je tri­bū­no­je, kad ga­lė­čiau pa­dė­ko­ti už pa­ger­bi­mą, ku­ris, tei­sy­bė, pri­klau­so dau­ge­liui Lie­tu­vos žmo­nių, dau­ge­liui žmo­nių…

Ypa­tin­ga pa­gar­ba tiems tūks­tan­čiams Lie­tu­vos par­ti­za­nų, ku­rių kau­lai te­be­dū­li ne­ži­no­mų miš­kų ir lau­kų duo­bė­se. Tų žu­vu­sių pat­rio­tų krau­jas ap­švie­čia jaut­res­nių tė­vy­nai­nių sie­las, jas už­de­ga kil­niems sie­kiams ir troš­ki­mams. To­dėl, kai pra­ėju­sio am­žiaus vi­du­ry­je iš­blė­so par­ti­za­ni­nis ka­ras, par­ti­za­nų ko­vos ir krau­jo au­kos pa­veik­ti sten­gė­si sa­vaip prie­šin­tis jau­nie­ji mo­k­s­lei­viai, stu­den­tai bei kul­tū­ri­nin­kai, steig­da­mi pa­trio­ti­nes gru­pe­les, pla­tin­da­mi at­si­šau­ki­mus ir kel­da­mi tau­ti­nes vė­lia­vas.

Nuo pra­ėju­sio am­žiaus 1954 me­tų iki 1961 me­tų KGB Lie­tu­vo­je ap­ti­ko ir su­nai­ki­no 112 to­kių pa­trio­ti­nių jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų, jau­ni­mo gru­pe­lių, ku­rių veik­lo­je da­ly­va­vo be­veik 800 žmo­nių, iš es­mės jau­ni­mo, moks­lei­vių. To­les­nis šių pat­rio­tų gy­ve­ni­mo ke­lias bu­vo su­dar­ky­tas: da­lis jų bu­vo įka­lin­ti Mor­do­vi­jos la­ge­riuo­se, ki­ti ne­be­ga­lė­jo stu­di­juo­ti aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se, ne­be­ga­lė­jo dirb­ti pe­da­go­gi­nio ir kul­tū­ri­nio dar­bo, ne­ga­lė­jo mo­ky­tis dva­si­nė­se mo­kyk­lo­se.

Ta­čiau, nu­slo­pi­nus jau­nų­jų kul­tū­ri­nin­kų ban­gą, pra­si­dė­jo ki­to­kia gy­ven­to­jų raiš­ka – dva­si­nis bei di­si­den­ti­nis ju­dė­ji­mai. Oku­pa­ci­nės so­vie­tų val­džios ad­re­su nuo­lat pra­dė­jo ei­ti pa­reiš­ki­mai su tūks­tan­čių gy­ven­to­jų pa­ra­šais, rei­ka­lau­jant ele­men­ta­rių, ypač re­li­gi­nių, žmo­gaus tei­sių ir lais­vių. Po „Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“ pa­si­ro­dy­mo 1972 me­tais Lie­tu­vo­je iš­ėjo net 24 po­grin­džio lei­di­niai, ku­rie ska­ti­no nau­ją­jį at­gi­mi­mą bei iš­si­lais­vi­ni­mą.

Vi­si šie žmo­gaus tei­sių gy­nė­jai bu­vo per­se­kio­ja­mi, bau­džia­mi, ka­li­na­mi, kol pa­ga­liau 1988 me­tų bir­že­ly­je Vil­niu­je su­si­bū­rė įvai­rių pa­žiū­rų sa­va­no­riai, pa­si­va­di­nę Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­ne gru­pe. Juos vie­ni­jo pa­grin­di­nis sie­kis – ne tik sa­vęs pa­čių, bet ir Lie­tu­vos žmo­nių iš­si­lais­vi­ni­mas. Jų min­ty­se tvy­ro­jo dau­gu­mos Lie­tu­vos žmo­nių sva­jo­nė – įgy­ven­din­ti tuos tiks­lus, ku­rių sie­kė par­ti­za­nai, po­li­ti­niai ka­li­niai, di­si­den­tai ir dva­si­nin­kai.

Bū­tent ši ini­cia­ty­vi­nė gru­pė su­tel­kė Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo Są­jū­dį, ku­ris pa­skel­bė Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo ak­tą. Ini­cia­ty­vi­nė Są­jū­džio gru­pė da­vė san­tū­rų vei­ki­mo to­ną, ku­ris pa­dė­jo at­si­lai­ky­ti prieš pa­vo­jin­gas Krem­liaus va­na­gų pro­vo­ka­ci­jas. To­dėl vi­sai ini­cia­ty­vi­nei Są­jū­džio gru­pei pri­klau­so pa­gar­baus at­mi­ni­mo ver­tas žen­klas, kaip der­lin­gam 35 ša­kų me­džiui, ku­rio pa­vė­sy­je šian­dien gy­ve­na mū­sų tau­ta ir vals­ty­bė.

Ir vis tik pa­grin­di­nis šios die­nos at­mi­ni­mas ir pa­gar­ba pri­klau­so tiems bran­giems mū­sų tė­vy­nai­niams, ku­rie sa­vo krau­ju ap­lais­tė mū­sų že­mę prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to, prie Me­di­nin­kų, prie Sei­mo ir ki­tur. Jo­kios pre­mi­jos jų au­kos ne­at­ly­gins ir jo­kie žo­džiai jų ar­ti­mų­jų ne­pa­guos. Be­lie­ka tik nuo­šir­džiai pa­lin­kė­ti, kad jie il­sė­tų­si ra­my­bė­je ir am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo švie­sa jiems nuo­lat švies­tų.

Bū­ki­me dė­kin­gi ne tik iš­ėju­siems į am­ži­ny­bę, bet ir tiems, ku­rie šian­dien Uk­rai­no­je ko­vo­ja sun­kią, kru­vi­ną, bet tei­sė­tą ko­vą už sa­vo ir vi­sų mū­sų lais­vę! Dė­ko­ju vi­siems už so­li­da­ru­mą. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Sei­mo spren­di­mu „Lais­vės“ sta­tu­lė­lė tei­kia­ma ir Eu­ro­pos Par­la­men­tui, vie­nai pa­grin­di­nių Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jų, iš ku­rios tri­bū­nos lais­vę gi­nan­tys žo­džiai skam­ba po vi­są pa­sau­lį. Eu­ro­pos Par­la­men­tui pre­mi­ja skir­ta už šian­die­nos pa­stan­gas stip­ri­nant de­mo­kra­tiją ir žmo­gaus tei­ses, už lais­vą tau­tų ap­si­spren­di­mo tei­sę ir tau­tų su­ve­re­ni­te­to gy­ni­mą, už nuo­la­ti­nį is­to­ri­nio tei­sin­gu­mo sie­kį ir in­dė­lį re­miant Lie­tu­vos lais­vės by­lą ir So­vie­tų Są­jun­gos oku­puo­tų Bal­ti­jos vals­ty­bių Ne­pri­klau­so­my­bės sie­kį, di­plo­ma­ti­nę pa­ra­mą Ne­pri­klau­so­my­bę at­kū­ru­siai Lie­tu­vos vals­ty­bei ir in­dė­lį in­teg­ruo­jan­tis į Eu­ro­pos Są­jun­gą.

 

Skam­bant tri­mi­tui, Gar­bės sar­gy­bos kuo­pos ka­riai į Sei­mo Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lę iš­kil­min­gai įne­ša „Lais­vės“ sta­tu­lė­lę.

 

Ir vėl tri­bū­no­je Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė Pau­lė Kuz­mic­kie­nė.

 

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rės, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kės Pau­lės Kuz­mic­kie­nės kal­ba

 

P. KUZMICKIENĖ. Mie­lie­ji, ką tik mi­nė­jo­me lie­tu­vių re­zis­ten­tus, des­pe­ra­tiš­kai, bet su di­de­le vil­ti­mi ieš­ko­ju­sius ke­lių į Ne­pri­klau­so­my­bę ir de­mo­kra­tiją. Pri­si­min­ki­me pla­čiau: 1956-ųjų Veng­ri­ja, Pra­hos pa­va­sa­ris, len­kų „So­li­da­ru­mas“, če­kų Char­ti­ja 77 ir jos dva­sią pra­tę­sęs 45 pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mas. Jį 1979-ai­siais pa­si­ra­šė 45 es­tų, lat­vių ir lie­tu­vių di­si­den­tai. Me­mo­ran­du­mas bu­vo reikš­min­gas, su­tei­kęs nau­ją pa­ska­tą veik­ti bal­tų emig­ra­ci­jai Ame­ri­ko­je ir Eu­ro­po­je, li­ku­siems oku­pa­ci­jos gniauž­tuo­se, lais­vo pa­sau­lio ato­lie­piams.

Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų pre­zi­den­tas Ro­nal­das Rei­ga­nas pa­gal Kon­gre­so re­zo­liu­ci­ją bir­že­lio 14-ąją pa­skel­bė kas­met mi­nė­ti­ną Bal­tų lais­vės die­ną. Ly­giai prieš 41 me­tus, tai­gi 1983 me­tų sau­sio 13-ąją, Eu­ro­pos Par­la­men­tas pri­ėmė re­zo­liu­ci­ją, mi­nin­čią Pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mą ir smer­kian­čią SSRS įvyk­dy­tą Bal­ti­jos ša­lių oku­pa­ci­ją. Re­zo­liu­ci­ja, ku­rią aky­lai ste­bė­jo KGB, tu­rė­jo at­gar­sį ne tik Eu­ro­po­je, bet ir Ame­ri­ko­je, Aust­ra­li­jo­je. Pre­zi­den­tas Ro­nal­das Rei­ga­nas pa­lai­kė Bal­ti­jos vals­ty­bių iš­si­lais­vi­ni­mo sie­kį, o Eu­ro­pos Par­la­men­to re­zo­liu­ci­ja di­de­liu ti­ra­žu pa­skli­do šve­dų, da­nų, suo­mių ir an­glų kal­bo­mis.

Ver­ta pri­si­min­ti, kad re­zo­liu­ci­ją ini­ci­ja­vo še­ši eu­ro­par­la­men­ta­rai, ve­da­mi Oto fon Habs­bur­go – mo­nar­cho, ka­ta­li­ko, lais­vės ko­vo­to­jo, ke­lis de­šimt­me­čius rink­to ir iš­rink­to Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riu, vie­nu iš Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos ar­chi­tek­tų. Bū­tent jis vie­nas pir­mų­jų Eu­ro­po­je pra­bi­lo apie ne­si­kei­čian­čią Ru­si­jos pat­val­dystės pri­gim­tį, ra­gi­no ne­pa­si­ti­kė­ti nei Pu­ti­no aki­mis, nei sie­la. Jis vie­nas pir­mų­jų sto­jo už Uk­rai­ną, kai dar Kry­mo ne­bu­vo. Iki mir­ties iš­lai­kė ar­ti­mus ry­šius su Bal­ti­jos vals­ty­bė­mis ir ra­gi­no ko­vo­ti prieš ma­ni­pu­lia­ci­jas is­to­ri­jo­je.

Eu­ro­pos Par­la­men­tas lai­kė­si ir lai­ko­si šių kryp­čių. 1991 me­tais Krem­liaus su­ti­ki­mu įvyk­dy­tas žu­dy­nes Bal­ti­jos vals­ty­bė­se Eu­ro­pos Par­la­men­tas įvar­di­no kaip ka­ri­nę ag­re­si­ją. Nuo­sek­liai ver­ti­no Eu­ro­pos Są­jun­gos plėt­rą kaip bū­dą ap­gin­ti Eu­ro­pai pri­klau­san­čių vals­ty­bių lais­vę, ne­pri­klau­so­my­bę, de­mo­kra­tiją. Tai lie­čia ne tik bu­vu­sias plėt­ros ban­gas ir mus tie­sio­giai, mi­nė­si­me 20 me­tų šiais me­tais šios plėt­ros, bet ir tai, ką ga­li­me kol kas šian­dien va­din­ti Eu­ro­pos Ry­tais.

Tai – Bal­ta­ru­si­ja ir nuo­sek­li Eu­ro­pos Par­la­men­to pa­ra­ma opo­zi­ci­jai bei jos ly­de­rei Sviat­la­nai Ci­cha­nous­ka­jai.

Tai – Sa­kart­ve­las ir reiš­kia­mos Eu­ro­pos Par­la­men­to vil­tys dėl de­mo­kra­tijos sklai­dos šio­je ša­ly­je, taip pat ir Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rių pa­stan­gos iš­gel­bė­ti Mi­chei­lo Sa­a­kaš­vi­lio gy­vy­bę.

Tai ir Mol­do­va bei tvir­ta Eu­ro­pos Par­la­men­to pa­ra­ma jos na­rys­tei Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Pa­ga­liau, bet svar­biau­sia, tai – Uk­rai­na. Eu­ro­pos Par­la­men­to pri­im­ti spren­di­mai, pa­ra­ma, re­zo­liu­ci­jos bei ra­por­tai. At­ski­rų Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rių iš Lie­tu­vos ini­cia­ty­vos tel­kiant tarp­tau­ti­nį par­la­men­ta­rų tin­klą, ku­ris už­si­i­ma vi­so­ke­rio­pa pa­ra­ma Uk­rai­nai.

Po­nia pir­mi­nin­ke Ro­ber­ta Met­so­la, mes ne­pa­mirš­ta­me tos ap­lin­ky­bės, kad jūs esa­te pir­mo­ji iš Eu­ro­pos Są­jun­gos va­do­vų, ap­lan­kiu­sių Kyji­vą po ru­sų in­va­zi­jos. Kaip ir ne­pa­mirš­ta­me to, kad Eu­ro­pos Par­la­men­tas pa­se­kė Lie­tu­vos Sei­mo pa­vyz­džiu, pri­pa­žin­da­mas Ru­si­ją te­ro­riz­mo rė­mė­ja. Kaip ir ne­pa­mirš­ta­me to, kad Eu­ro­pos Par­la­men­tas pri­pa­ži­no Ho­lo­do­mo­rą Uk­rai­no­je ge­no­ci­du.

Ta­čiau ne ką ma­žiau svar­bu ak­ty­viai kal­bė­ti ir veik­ti dėl Eu­ro­pos at­min­ties ir is­to­ri­jos.

Leis­ki­te pri­min­ti kai ką svar­baus – 2019 me­tais Eu­ro­pos Par­la­men­te pri­im­ta re­zo­liu­ci­ja dėl at­min­ties svar­bos (svei­ki­nu su mu­mis esan­čius Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rius, do­ku­men­to ini­cia­to­rius ir ren­gė­jus). Re­zo­liu­ci­ja iš­ve­dė iš pu­siau­svy­ros Pu­ti­ną. Ru­si­jos pat­val­dys tą­syk pa­reiš­kė – esą yra ab­so­liu­čiai ne­pri­im­ti­na, kad re­zo­liu­ci­jo­je fa­šiz­mas ir ko­mu­niz­mas su­ly­gi­na­mi. Krem­lių su­er­zi­no tie­sa, kad Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, pa­si­ra­šę Eu­ro­pą pa­da­li­ju­sį Molotovo–Ribentropo pak­tą ir jo slap­tuo­sius pro­to­ko­lus, su­kė­lė abu – Hit­le­ris ir Sta­li­nas.

Ta­čiau ar to pa­kan­ka? Ar pa­kan­ka, ma­tant šian­dien vyk­do­mus Ru­si­jos nu­si­kal­ti­mus Uk­rai­no­je, ir vėl pri­siek­ti – dau­giau nie­ka­da? Gal ga­li­me dau­giau? Ir čia iš­ryš­kė­ja vie­nas svar­bus ne­at­lik­tas dar­bas – li­gi šių die­nų skir­tin­gai ver­ti­na­me ko­mu­niz­mo ir na­cio­nal­so­cia­liz­mo nu­si­kal­ti­mus, tų to­ta­li­ta­ri­nių re­ži­mų nu­si­kal­ti­mus. O tu­rė­tu­me abu re­ži­mus tin­ka­mai įver­tin­ti tei­siš­kai ir is­to­riš­kai. Juk ne­ga­li­me vie­nur ma­ty­ti va­di­na­mo­jo ko­mu­niz­mo ro­man­tiz­mo, bet ne­ma­ty­ti jį ly­dė­ju­sių ko­mu­nis­ti­nio re­ži­mo siau­bin­gų, ne­su­vo­kia­mų nu­si­kal­ti­mų, pra­žu­džiu­sių mi­li­jo­nus. Mi­li­jo­nus.

Šian­dien vyks­tan­čio ka­ro aki­vaiz­do­je ky­la klau­si­mas, ar vis­ką pa­da­rė­me, kad Uk­rai­nos ka­ras už Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ją, už mus vi­sus bū­tų su­pras­tas, o vi­suo­me­nės sto­vė­tų ko­vo­je už Uk­rai­nos ir Eu­ro­pos lais­vę? Va­ka­rų ly­de­riai ne­su­ge­bė­jo įti­kin­ti sa­vo tau­tų, su ko­kiu monst­ru esa­me su­si­dū­rę, ko­kia yra šios pat­val­dystės pri­gim­tis, ko­kios yra re­vi­zio­nis­ti­nės Ru­si­jos ke­lia­mos il­ga­lai­kės grės­mės.

Sank­ci­jos, gin­klai, jų sa­va­lai­kis per­da­vi­mas Uk­rai­nai, be abe­jo­nės, yra ne­pa­pras­tai svar­bu, ta­čiau, esu įsi­ti­ki­nu­si, svar­bus ir vi­suo­me­nės pa­si­ren­gi­mas gin­ti Eu­ro­pos ci­vi­li­za­ci­ją. O to pa­si­ren­gi­mo, pri­pa­žin­ki­me, sto­ko­ja­me. Tai ir dėl Eu­ro­pos is­to­ri­jos bei at­mi­ni­mo už­marš­ties. At­ei­tis pri­va­lo bū­ti ku­ria­ma ne tik at­ei­ties įžval­gų, bet ir is­to­ri­jos fak­tų bei tei­sin­gu­mo, to­ta­li­ta­riz­mo ir au­to­kra­ti­jos au­kų pa­grin­du.

At­min­tis – mū­sų sie­los da­lis, o tą da­lį pra­ra­dę pra­ra­si­me sa­ve. To­dėl mums vi­siems ypač svar­būs tie po­li­ti­niai Eu­ro­pos Par­la­men­to, jų na­rių spren­di­mai, ku­riais įver­ti­na­mi to­ta­li­ta­ri­niai ir au­to­ri­ta­ri­niai re­ži­mai, įpras­mi­na­mi au­kų pri­si­mi­ni­mai, at­si­grę­žia­ma į Eu­ro­pos is­to­ri­nę są­ži­nę, kaip mū­sų mo­ra­lės da­lį, pa­brė­žia­ma is­to­ri­nės at­min­ties svar­ba Eu­ro­pos at­ei­čiai. Ir tai tik­ro­ji Eu­ro­pos stip­ry­bė ir jos pa­grin­das. Tai pa­ro­dys, kad mū­sų ne­su­tryps tie, ku­rie klas­to­ja is­to­ri­ją ir ku­rie klas­to­tė­mis tei­si­na ka­rą. Ti­kiu tuo, ką sa­ko Vo­lo­dy­my­ras Ze­lens­kis: „Ne­bus tos die­nos po Uk­rai­nos – bus die­na po ka­ro, bus die­na po Pu­ti­no.“ Gir­džiu tai at­kar­to­jan­tį Eu­ro­pos Par­la­men­tą. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Ger­bia­mie­ji, 2023 me­tų Lais­vės pre­mi­jos ap­do­va­no­ji­mą Eu­ro­pos Par­la­men­tui at­si­im­ti kvie­čia­me Eu­ro­pos Par­la­men­to Pir­mi­nin­kę Ro­ber­tą Met­so­lą. (Mi­nė­ji­mo da­ly­viai at­si­sto­ja ir plo­ja)

 

Skam­bant tri­mi­tui, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė-Niel­sen Euro­pos Par­la­men­to Pir­mi­nin­kei Ro­ber­tai Met­so­lai įtei­kia 2023 me­tų Lais­vės pre­mi­jos apdova­no­ji­mą Eu­ro­pos Par­la­men­tui. (Plo­ji­mai)

 

Eu­ro­pos Par­la­men­to Pir­mi­nin­kės Ro­ber­tos Met­so­los kal­ba

 

R. METSOLA. Ger­bia­mas Pre­zi­den­te Gi­ta­nai Nau­sė­da, ger­bia­ma Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, po­nia Pau­le Kuz­mic­kie­ne, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ke, mie­li drau­gai, bran­gūs eu­ro­pie­čiai. Su di­de­liu pa­si­di­džia­vi­mu grįž­tu čia, į Sei­mą, Eu­ro­pos Par­la­men­to var­du iš Lie­tu­vos Res­pub­li­kos at­si­im­ti 2023 me­tų Lais­vės pre­mi­jos. Šis ap­do­va­no­ji­mas su­tei­kia di­de­lę gar­bę Eu­ro­pos Par­la­men­tui. Jis įkvėps mus to­liau rem­ti tau­tų ap­si­spren­di­mo tei­sę ir de­mo­kra­tiją, jis įkvėps mus gin­ti Eu­ro­pą, gin­ti lais­vę. Ačiū. (Plo­ji­mai)

Ši gar­bė tam­pa dar di­des­nė to­dėl, kad šio­je is­to­ri­nė­je Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lė­je esu gre­ta Pet­ro Plum­pos, nu­si­pel­niu­sio tau­tos did­vy­rio, šian­dien pri­pa­žin­to už jo in­dė­lį sie­kiant Lie­tu­vos Lais­vės ir Ne­pri­klau­so­my­bės. No­rė­jau bū­ti čia šian­dien, taip pat ir va­kar va­ka­re vy­ku­sio­je lau­žų už­de­gi­mo ce­re­mo­ni­jo­je tam, kad pa­brėž­čiau, ką ši die­na reiš­kia vi­sai Eu­ro­pai. Tie 14 sū­nų ir duk­ra, ku­riuos pri­si­mi­nė­me va­kar, yra ne tik Lie­tu­vos did­vy­riai, jie yra ir Eu­ro­pos did­vy­riai, tai yra lais­vės ir de­mo­kra­tijos sim­bo­liai. Jų at­mi­ni­mas gy­vuo­ja ir yra pri­si­me­na­mas už­de­gant tuos lau­žus, vi­si pri­si­me­na­me juos.

Po­nios ir po­nai, Lie­tu­va pui­kiai ži­no, kas yra pa­sta­ty­ta ant kor­tos, ko­dėl mums rei­kia, kad Eu­ro­pa gin­tų mū­sų lais­ves ir mū­sų ver­ty­bes, ko­dėl tu­ri­me tvir­tai gin­ti Uk­rai­ną, ko­dėl Eu­ro­pa tu­ri bū­ti ta švie­sa, ku­rią ma­ty­tų pa­sau­lis. Lais­vės pre­mi­ja Eu­ro­pos Par­la­men­tui tei­kia­ma Ru­si­jai tę­siant bru­ta­lią ir ne­tei­sė­tą in­va­zi­ją į Uk­rai­ną. Ma­tau čia ko­le­gas lie­tu­vius, ku­rie jau se­niai mus per­spė­jo, kad Pu­ti­no am­bi­ci­jos tie­sio­giai prieš­ta­rau­ja tam, ką reiš­kia Eu­ro­pa, kad ry­ti­nių kai­my­nų ne­pri­klau­so­my­bei iš­ki­lo pa­vo­jus.

Eu­ro­pos Par­la­men­tas nuo pat pra­džių lai­kė­si tvir­tos po­zi­ci­jos. Mes pir­mie­ji pa­ra­gi­no­me su­teik­ti Uk­rai­nai ir Mol­do­vai Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių kan­di­da­čių sta­tu­są, kad su­teik­tu­me abiem ša­lims vil­ties ir eu­ro­pi­nę per­spek­ty­vą. Ra­gi­na­me pra­dė­ti de­ry­bas dėl na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je at­si­žvel­giant į Uk­rai­nos ir Mol­do­vos pa­sie­ki­mus ir kon­ver­gen­ci­ją sie­kiant ati­tik­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos kri­te­ri­jus. Mes ir to­liau lai­ky­si­mės šio po­žiū­rio, ir to­liau vi­sa­pu­siš­kai rem­si­me Uk­rai­ną, kai jai to rei­kės. Ir to­liau izo­liuo­si­me Ru­si­ją, smerk­si­me Ru­si­jos ag­re­si­ją ir tai­ky­si­me sank­ci­jas. Ir to­liau teik­si­me Uk­rai­nai tvir­tą ka­ri­nę, fi­nan­si­nę, po­li­ti­nę ir hu­ma­ni­ta­ri­nę pa­gal­bą ir rei­ka­lau­si­me, kad ka­ro nu­si­kal­ti­mų vyk­dy­to­jai bū­tų pa­trauk­ti at­sa­ko­my­bėn.

Uk­rai­nai rei­kia tik­ros ir tei­sin­gos tai­kos, pa­grįs­tos lais­ve, oru­mu ir vien­ti­su­mu. Uk­rai­na tu­ri pri­si­jung­ti prie mū­sų šei­mos, kad su­stip­rin­tų ir ap­sau­go­tų sa­vo at­ei­tį ir kar­tu mū­sų vi­sų sau­gu­mą. Iki šiol plėt­ra yra lai­ko­ma di­džiau­siu Eu­ro­pos Są­jun­gos ge­o­po­li­ti­niu tur­tu. Ir anks­čiau ste­bė­jo­me ir pa­ty­rė­me jos ne­ti­kė­tą nau­dą. Nuo 2004 me­tų Eu­ro­pos Są­jun­ga su­stip­rė­jo kar­tu su Bal­ti­jos ir ki­to­mis vals­ty­bė­mis.

Pri­si­min­ki­te, kaip prieš 20 me­tų Lie­tu­va ta­po Eu­ro­pos Są­jun­gos na­re. Pri­si­min­ki­te tą be­ga­li­nį džiaugs­mą, kai mi­li­jo­nai eu­ro­pie­čių pa­ga­liau ga­lė­jo lais­vai pa­si­rink­ti sa­vo li­ki­mą. Mes iš­gy­ve­no­me šią Eu­ro­pos Są­jun­gos per­ga­lę, pri­ėmė­me jos sklei­džia­mą iš­lais­vi­na­mą­jį po­vei­kį. Da­bar mi­li­jo­nai eu­ro­pie­čių kas­dien nau­do­ja­si jos tei­kia­mais pri­va­lu­mais. O dėl mū­sų kai­my­nų eu­ro­pie­čių, ku­rie krei­pia­si į Eu­ro­pos Są­jun­gą ti­kė­da­mie­si tai­kos, de­mo­kra­tijos, ben­dros lais­vės ir pa­ra­mos, pri­va­lo­me te­sė­ti sa­vo pa­ža­dą lai­ky­tis so­li­da­ru­mo prin­ci­po.

Lie­tu­va taip pat pri­si­me­na kan­čių, ne­tei­sė­tą jos žmo­nių trė­mi­mo lai­ką. Ir kai to rei­kė­jo tuo me­tu, kai ma­žai kas gar­siai kal­bė­jo apie so­vie­tų oku­pa­ci­ją, ir, kaip jau gir­dė­jo­me, dar 1983 me­tais Eu­ro­pos Par­la­men­tas pri­ėmė re­zo­liu­ci­ją, smer­kian­čią So­vie­tų Są­jun­gos įvyk­dy­tą Bal­ti­jos vals­ty­bių oku­pa­ci­ją, mes pa­lai­kė­me Lie­tu­vą ir ryž­tin­gai sto­jo­me į tau­tų lais­vo ap­si­spren­di­mo tei­sę pa­lai­kan­čių vals­ty­bių pu­sę. Vė­liau pri­ėmė­me re­zo­liu­ci­jas, ku­rio­mis pa­smer­kė­me to­ta­li­ta­ri­nius nu­si­kal­ti­mus, pri­si­mi­nė­me jų au­kas ir pri­pa­ži­no­me ben­drą pa­tir­tį, įgy­tą nu­ken­tė­jus nuo šių re­ži­mų. Mes pa­si­sa­kė­me ir vis dar pa­si­sa­ko­me už lais­vę.

Po­nios ir po­nai, šian­dien Eu­ro­pos Par­la­men­tas kar­tu su ju­mis mi­ni Lais­vės gy­nė­jų die­ną Lie­tu­vo­je. 1990 me­tais, kai Vil­niu­je vy­ko tai­ki an­ti­so­vie­ti­nė ei­se­na už lais­vę, vie­na pir­mų­jų Lie­tu­vos pu­sėn sto­jo Eu­ro­pos Par­la­men­to de­le­ga­ci­ja. Po tra­giš­kų 1991 m. sau­sio 13 d. įvy­kių, tai yra prieš 33 me­tus, Eu­ro­pos Par­la­men­tas pri­ėmė dar vie­ną re­zo­liu­ci­ją, smer­kian­čią so­vie­tų ka­riuo­me­nės ag­re­si­ją, ku­rios me­tu žu­vo 14 ne­kal­tų, be­gin­klių ci­vi­lių ir be­veik tūk­s­tan­tis žmo­nių bu­vo su­žeis­ti prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to ir Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­to.

Mes mi­ni­me Lais­vės gy­nė­jų die­ną, nes ji sim­bo­li­zuo­ja vi­sa tai, kas ak­tu­a­lu ir šian­dien, tai yra lais­vę, nar­są, įžval­gu­mą ir Eu­ro­pos ra­gi­ni­mą ženg­ti į pa­sau­lio are­ną, kol ne­įsi­ki­šo ki­ti pa­sau­lio vei­kė­jai. Dėl vi­so to šian­dien ko­vo­ja Uk­rai­na. To­dėl taip, Eu­ro­pos Par­la­men­tas lai­ky­sis šios Lais­vės pre­mi­jos įpa­rei­go­ji­mo ir pa­li­ki­mo ir yra dė­kin­gas Lie­tu­vos par­la­men­tui už šią su­teik­tą gar­bę.

Bran­gie­ji, jei­gu pas­ta­rie­ji ke­le­ri ge­o­po­li­ti­nių iš­šū­kių me­tai mus ko ir iš­mo­kė, tai kad eu­ro­pie­čiai dau­giau lai­mi bū­da­mi vie­nin­gi. O mes tik­rai tu­ri­me daug pa­sie­ki­mų, ku­riais ga­li­me di­džiuo­tis. Eu­ro­pa su­tei­kė eu­ro­pie­čiams at­vi­ras ga­li­my­bes ke­liau­ti, stu­di­juo­ti, dirb­ti, kur­ti ver­slą di­džiu­lė­je lais­vės erd­vė­je. Eu­ro­pos Są­jun­go­je, skir­da­mi lė­šų to­kioms pro­gra­moms kaip Eu­ro­pos eko­no­mi­kos gai­vi­ni­mo prie­mo­nė („NextGenerationEU“), „Eras­mus“, „Eu­ro­pos ho­ri­zon­tas“, „InvestEU“, So­cia­li­nės plėt­ros, Re­gio­ni­nės plėt­ros ir Kai­mo plėt­ros fon­dams, su­tei­kia­me jau­ni­mui ga­li­my­bę ug­dy­ti sa­vo ta­len­tus ir kur­ti at­ei­tį.

Mū­sų eu­ro­pie­tiš­kos va­liu­tos ir ben­dro­sios rin­kos sėk­mė – tai mū­sų ben­dro no­ro dirb­ti kar­tu, ma­ty­ti pla­tes­nį vaiz­dą ir siek­ti mū­sų žmo­nių ge­ro­vės at­spin­dys. Pas­ta­ruo­ju me­tu mums pa­vy­ko įveik­ti dau­gy­bę sun­ku­mų kar­tu. Kar­tu kaip eu­ro­pie­čiai įvei­kė­me vals­ty­bės sko­lų kri­zę ir pa­sau­li­nę pan­de­mi­ją. O ir nuo to lai­ko pa­sie­kė­me la­bai daug.

Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jos, vals­ty­bės na­rės, re­a­guo­da­mos į iš­puo­lius prieš Uk­rai­ną ir de­mo­kra­tiją, ­tel­kia­si su be­pre­ce­den­te vie­ny­be. Sau­gu­mo ir gy­ny­bos sri­ty­je sie­kia­me su­kur­ti tik­rą Eu­ro­pos Są­jun­gos sau­gu­mo ir gy­ny­bos są­jun­gą, to­kią, ku­ri pa­pil­dy­tų NATO ir su ja ne­kon­ku­ruo­tų. Sie­kia­me su­stip­rin­ti ki­ber­ne­ti­nį sau­gu­mą. Dez­in­for­ma­ci­jos am­žiu­je mes pri­ėmė­me la­bai svar­bių tei­sės ak­tų, už­tik­ri­nan­čių ži­niask­lai­dos ne­pri­klau­so­mu­mą, ska­ti­nan­čių pliu­ra­liz­mą ir sau­gan­čių žur­na­lis­tus.

Kli­ma­to sri­ty­je mes taip pat ska­ti­na­me tva­rų au­gi­mą, pra­mo­nės kon­ku­ren­cin­gu­mą bei ener­ge­ti­nę ne­pri­klau­so­my­bę nuo Ru­si­jos. Mig­ra­ci­jos sri­ty­je mes pa­ga­liau su­si­ta­rė­me dėl to­les­nių veiks­mų, ku­rie bū­tų tei­sin­gi at­žvil­giu tų, ku­riems rei­kia ap­sau­gos, tvir­ti at­žvil­giu tų, ku­rie ne­tu­ri tei­sės į prie­globs­tį, ir griež­ti at­žvil­giu pre­kei­vių žmo­nė­mis, nes jie iš­nau­do­ja pa­žei­džia­miau­sius as­me­nis ir pa­si­tel­kia žmo­nių kan­čias, kaip ne­se­niai ma­tė­me, kai Lie­tu­va su­si­dū­rė su hib­ri­di­nė­mis grės­mė­mis. Vi­si šie veiks­mai yra mū­sų stra­te­gi­jos, ku­ria sie­kia­ma su­stip­rin­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos sau­gu­mą, jos au­to­no­mi­ją ir lais­vę, da­lis, nes pa­sau­lis kei­čia­si ir Eu­ro­pa tu­ri keis­tis kar­tu su juo.

Dėl vi­sų šių iš­var­dy­tų da­ly­kų 2024 me­tų bir­že­lio mė­ne­sį vyk­sian­tys Eu­ro­pos Par­la­men­to rin­ki­mai yra la­bai svar­būs tam, kad ap­gin­tu­me sa­vo pa­sie­ki­mus ir val­dy­tu­me sa­vo at­ei­tį ga­vę sa­vo žmo­nių, pa­kvies­tų bal­suo­ti, pri­ta­ri­mą. 2024 me­tai bus di­džiau­si pa­sau­lio is­to­ri­jo­je rin­ki­mų me­tai, nes rin­ki­mai vyks 65 pa­sau­lio ša­ly­se. Tai bus de­mo­kra­tijos ir žmo­nių pa­si­rin­ki­mo me­tai. 2024 me­tų bir­že­lį vi­sų 27 Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių pi­lie­čiai rinks 720 Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rių, ku­rie bus ski­ria­mi dirb­ti pen­ke­rių me­tų ka­den­ci­jai. Prie­šin­gai nei kai ku­rio­se ne­to­li mū­sų esan­čio­se ša­ly­se, rin­ki­mų re­zul­ta­tai dar ne­bu­vo iš anks­to nu­lem­ti.

No­riu, kad eu­ro­pie­čiai ak­ty­viai da­ly­vau­tų rin­ki­muo­se, iš­sa­ky­tų sa­vo nuo­mo­nę ir pa­gerb­tų at­mi­ni­mą tų, ku­rie tiek daug pa­au­ko­jo dėl šios tei­sės, nes jei ne­bal­suo­ja­te, lei­džia­te ki­tiems spręs­ti už jus. 2024 m. bir­že­lio 9 d., sek­ma­die­nį, Lie­tu­vos bal­sas bus svar­bus at­ei­nan­čiuo­se Eu­ro­pos Par­la­men­to rin­ki­muo­se. Svar­bu, kad pa­lai­ky­tu­me sa­vo de­mo­kra­tinius pro­ce­sus ir juo­se da­ly­vau­tu­me, ne­lai­ky­da­mi nei jų, nei Eu­ro­pos sa­vai­me su­pran­ta­mu da­ly­ku. Eu­ro­pie­čiai la­bai sun­kiai dir­ba, kad pa­siek­tų ir vie­na, ir ki­ta. Eu­ro­pos at­ei­tį lems mū­sų ge­bė­ji­mas iš­lik­ti ne­pri­klau­so­miems, ge­bė­ji­mas gin­ti de­mo­kra­tiją sa­vo ša­ly­je ir už jos ri­bų, kaip ir mū­sų ge­bė­ji­mas už­tik­rin­ti, kad pri­imant vi­sus spren­di­mus svar­biau­sia bū­tų žmo­nės. Bū­tent tai ir yra Eu­ro­pa. Ačiū. (Plo­ji­mai)

T. JAČIAUSKAS. Ačiū mū­sų vieš­niai. Dė­ko­ja­me vi­siems, ku­rie ko­vo­jo ir gy­ve­no var­dan mū­sų lais­vės, vi­siems, ku­rie įkvė­pė jos siek­ti net­gi pa­čiais tam­siau­siais lai­kais, ku­rie ti­kė­jo, kad anks­čiau ar vė­liau iš­auš mū­sų lais­vės ry­tas.

Gied­riui Pa­vi­lio­niui di­ri­guo­jant, cho­ras „Vil­nius“ at­lie­ka bai­gia­mą­jį kū­ri­nį – kom­po­zi­to­riaus Do­na­to Za­ka­ro „O kai sauliū­tė te­kė­jo“.

 

Dė­ko­ja­me cho­rui „Vil­nius“.

Lie­tu­va šian­dien mi­ni Lais­vės gy­nė­jų die­ną. Džiau­ki­mės iš­ko­vo­ję lais­vę. Da­ly­vau­ki­me šios nuo­sta­bios die­nos ren­gi­niuo­se, ati­duo­ki­me pa­gar­bą žu­vu­siems ir pa­ro­dy­ki­me sa­vo mei­lę gy­vie­siems. Kvie­čia­me ne­tru­kus, 12 va­lan­dą, ste­bė­ti vė­lia­vų pa­kė­li­mo ce­re­mo­ni­ją iš Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tės. Švęs­ki­me sa­vo lais­vę! (Plo­ji­mai)