EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTAS

PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJOS

 

Biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT- 01402 Vilnius, tel. 8 706 63 687, faks. 8 706 63 679,

 el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362

 

 


  2014-11-

Nr.

 

Į 2014-11-04

Nr. XIIP-2453

Lietuvos Respublikos Seimui                                           

 

DĖL Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2,7, 21, 26, 30, 31, 32, 33, 36, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo 201, 411 straipsniais  įstatymo projekto Nr. XIIP‑2453

Išnagrinėję Lietuvos Respublikos Seimo pateiktą derinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2,7, 21, 26, 30, 31, 32, 33, 36, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo 201, 411 straipsniais  įstatymo projektą Nr. XIIP‑2453 (toliau – Projektas) visų pirma norėtume pažymėti, kad pilietybė yra nacionalinės teisės kategorija. 1930 m. Konvencijoje dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija, taip pat 1997 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės yra pabrėžta, kad kiekviena valstybė turi teisę savo nacionalinėje teisėje įtvirtinti kriterijus, kuriais remiantis ji nustato, kas yra jos piliečiai. Principo, kad pilietybės įgijimo bei netekimo sąlygų nustatymas pagal tarptautinę teisę priklauso kiekvienos valstybės narės kompetencijai taip pat laikosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas[1]. Taigi nei tarptautinė teisė, nei Europos Sąjungos teisė nedraudžia valstybei laikyti savo piliečiu asmenį, kuris jau turi kitos valstybės pilietybę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Projekto nuostatos, kuriomis siūloma praplėsti asmenų, galinčių įgyti dvigubą pilietybę, ratą, neprieštarauja tarptautinei bei Europos Sąjungos teisei.

Kita vertus, dėl Projekto atitikties nacionalinei teisei pažymime, kad sutinkame su Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento pateiktomis pastabomis. Tuo pačiu norėtume pridurti, kad nustatant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejų padaugėtų, reikėtų atsižvelgti į galimai atsirasiančias problemas dėl asmens diplomatinės gynybos vykdymo, karinės tarnybos atlikimo, mokesčių mokėjimo ir kitais klausimais.

Kartu norime atkreipti dėmesį, kad Projekto 4 straipsniu papildžius įstatymo 21 straipsnį 5 punktu, tačiau panašios nuostatos neįtvirtinus Projekto 3 straipsniu siūlomame įstatymo 201 straipsnyje, susidarytų situacija, kai įstatymo 22 straipsnyje įtvirtintos aplinkybės būtų taikomos asmenims, kurie turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir siekia susigrąžinti prarastąją Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau tokios aplinkybės nebūtų taikomos tiems, kurie turėdami ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei įgiję kitos valstybės pilietybę siekia Lietuvos Respublikos pilietybę išlaikyti. Atsižvelgdami į tai, siūlytume Projekto aiškinamajame rašte pagrįsti šioms dvejoms asmenų grupėms siūlomą taikyti skirtingą reguliavimą arba tokį reguliavimą suvienodinti.    

 

Generalinio direktoriaus pavaduotoja                                                                      Rūta Krasuckaitė

Justina Nasutavičienė, tel. 8 706 63 695, el. p. [email protected]



[1] Žr., pavyzdžiui, ESTT 1992 m. liepos 7 d. sprendimą byloje  Mario Vicente Micheletti ir kiti prieš Delegación del Gobierno en Cantabria (byla C-369/90, Rink., 1992, p. I-4262).