LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
TEISĖS IR TEISĖTVARKOS KOMITETAS
PAPILDOMO KOMITETO IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO NR. VIII-1316 PAKEITIMO ĮSTATYMO
PROJEKTO Nr. XIVP-2066(3)
Vilnius
1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, nariai: Aušrinė Armonaitė, Irena Haase, Julius Sabatauskas, Vilius Semeška, Algirdas Stončaitis, Andrius Vyšniauskas.
Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Dalia Latvelienė, Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, vyriausioji specialistė Aidena Bacevičienė, padėjėjos: Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.
Kviestiniai: Seimo narys Kęstutis Vilkauskas, Ministro Pirmininko patarėjas Darius Žeruolis, Vidaus reikalų viceministrė Sigita Ščajavienė, Vidaus reikalų ministerijos Valstybės tarnybos politikos grupės vyriausioji patarėja, atliekanti grupės vadovės funkcijas Jūra Ivonaitytė, Vidaus reikalų ministerijos Valstybės tarnybos politikos grupės vyresnysis patarėjas Adrianas Mečkovskis, Vidaus reikalų ministerijos Valstybės tarnybos politikos grupės patarėja Giedrė Sušinskaitė, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkė Danutė Jočienė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus vedėja Egidija Tamošiūnienė, Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus pavaduotojas Antanas Jatkevičius, Nacionalinės teismų administracijos Teisės ir administravimo departamento Administravimo skyriaus vedėja Jovita Ramanauskienė, Nacionalinės teismų administracijos Strateginio planavimo skyriaus vyresnioji patarėja Vita Gudelevičiūtė, Lietuvos Respublikos prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojas Saulius Verseckas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo teisės grupės vadovė Vita Baliukevičienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo teisės grupės patarėja Agnė Nakčerienė, Finansų viceministras Gediminas Norkūnas, Finansų ministerijos Biudžeto departamento direktorė Daiva Kamarauskienė, Finansų ministerijos Biudžeto departamento Valstybės valdymo ir apsaugos sektoriaus skyriaus vedėjas Andrius Jautakis, Teisingumo ministerijos kancleris Augustas Ručinskas, Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo grupės vadovas Ričard Dzikovič, Valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų, darbuotojų profesinės sąjungos valdybos narė Kristina Krikštaponienė, Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Irena Petraitienė, Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės pavaduotojas Vidmantas Punelis, Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas vadovas Saulius Džiautas, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ atstovas Ričardas Garuolis.
2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):
|
Eil. Nr. |
Pasiūlymo teikėjas, data |
Siūloma keisti |
Pasiūlymo turinys
|
Komiteto nuomonė |
Argumentai, pagrindžiantys nuomonę |
||
|
str. |
str. d. |
p. |
|||||
|
1. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
|
|
|
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, galiojantiems įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Projektu siūloma Valstybės tarnybos įstatymą (toliau – ir keičiamas įstatymas) išdėstyti nauja redakcija, pakeičiant daugelį valstybės tarnybos santykių teisinio reguliavimo aspektų, be kita ko, pertvarkant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą. 1.1. Dėl konstitucinės valstybės tarnybos sampratos. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį, tačiau reguliuodamas valstybės tarnybos santykius įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose atskleidžiant konstitucinę valstybės tarnybos sampratą yra suformuota plati oficialioji konstitucinė valstybės tarnybos doktrina; vertinant projektu teikiamus siūlymus aktualios šios esminės doktrininės nuostatos: – valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų korpusą sudarančių asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; profesionalūs valstybės tarnautojai priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai); – tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai); – valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai); – valstybės tarnautojams keliami dideli (didesni, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikaciniai ir profesiniai reikalavimai; su konstituciniais reikalavimais yra susijusios konstituciškai pagrįstos ir būtinos garantijos valstybės tarnautojams (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai); – valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; šie santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose) (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai); – tuo mastu, kuriuo valstybės tarnybos santykiai yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, jie turi būti reguliuojami įstatymais, o valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami poįstatyminiais aktais, tačiau taip, kad nebūtų konkurencijos su įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai); – vienas iš valstybės tarnybos konstitucinės sampratos elementų, kartu ir reikalavimų, kurių privalu paisyti organizuojant valstybės tarnybą ir reguliuojant valstybės tarnybos santykius, yra valstybės tarnybos sistemos vientisumas (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai); įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų teisinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos profesinės veiklos sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą (2007 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai); – valstybės tarnyba, kaip sistema, yra organizuojama remiantis, be kita ko, hierarchijos ir pavaldumo principais; valstybės tarnautojų pareigybių hierarchijos nustatymas ar kitoks klasifikavimas, suskirstymas į kategorijas ar pan. privalo būti vieningas, grindžiamas tais pačiais kriterijais (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). 1.2. Dėl projekto nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. Formuodamas oficialiąją konstitucinę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktriną, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs: – valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu; aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir jie turi būti nustatomi įstatymu (2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. ir kiti nutarimai); – pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis (2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai); – kadangi už valstybės tarnautojų profesinę veiklą atlyginama iš valstybės (savivaldybės) biudžeto, jame turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui; pagal Konstituciją, be kita ko, jos 128 straipsnio 1 dalį, sprendimus, turinčius esminę įtaką valstybės biudžete numatomų valstybės išlaidų dydžiui, turi priimti ir įstatymuose įtvirtinti Seimas; iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatyme nustatyti esmines asmenų, gaunančių atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų, darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį (kaip antai darbo apmokėjimo sistemą, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti darbo užmokestis, jų įtaką darbo užmokesčiui) (2015 m. rugsėjo 29 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai); – konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus valstybės tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius; valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių skirtumai priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamos pareigybės ypatumų, valstybės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan. (2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimai); – netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kuriuo skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, būtų nustatytas vienodas ar iš esmės nesiskiriantis atlyginimo dydis (2013 m. liepos 1 d., 2016 m. spalio 27 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai); – įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, turi paisyti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo ir protingumo reikalavimų ir valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos, nesudaryti prielaidų iškreipti hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantį jų atlyginimų dydžių diferencijavimą (2016 m. spalio 27 d. nutarimas). Projektu siūloma keičiamo įstatymo 19 straipsnio „Darbo užmokestis ir darbo apmokėjimo sistema“ 3 dalyje nustatyti, kad darbo apmokėjimo sistema nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokios sutarties nėra, darbo apmokėjimo sistemą nustato įstaigos vadovas; darbo apmokėjimo sistema nustatoma vadovaujantis Vyriausybės nustatytomis rekomendacijomis; atsižvelgiant į įstaigos pareigybių sąraše esančių pareigybių pareiginės algos koeficiento, viršijančio šio įstatymo 1 priede nustatytą minimalų pareiginės algos koeficientą, dydžio nustatymo kriterijus (profesinio darbo patirtį, veiklos sudėtingumą, atsakomybės lygį, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimą ir pan.), darbo apmokėjimo sistemoje nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai, konkrečiai pareigybei nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalai. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šio įstatymo 1 priede pateikiami minimalūs valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai; šiame priede siūloma nustatyti tik minimalius valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus. Šio įstatymo 20 straipsnio „Pareiginė alga“ 1 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojo pareiginės algos maksimalus koeficientas negalėtų viršyti įstaigos vadovo pareiginės algos maksimalaus koeficiento dydžio, nustatyto šio įstatymo 2 priede arba nustatyto kituose įstatymuose. Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą įstatyme nenustačius valstybės tarnautojų pareigybių konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų, taikytinų apskaičiuojant pagrindinę jų darbo užmokesčio sudedamąją dalį, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydis būtų iš esmės įstatyme neapibrėžtas. Bendro pobūdžio apribojimas, pagal kurį maksimalus valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas negali viršyti įstaigos vadovo maksimalaus pareiginės algos koeficiento dydžio, neatstoja konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų atitinkamoms valstybės tarnautojų pareigybėms nustatymo. Nors projekte minimi tam tikri kriterijai, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama nustatant konkrečių pareigybių pareiginės algos koeficientus arba jų intervalus, šių kriterijų įtaka valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydžiui niekaip neapibrėžiama. Kaip minėta, pagal projektu keičiamo įstatymo nuostatas darbo apmokėjimo sistema, apimanti konkrečius valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientus arba galimus jų intervalus, būtų nustatoma kolektyvinėje sutartyje arba ją nustatytų įstaigos vadovas. Toks siūlomas teisinis reguliavimas akivaizdžiai neatitinka konstitucinio reikalavimo valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustatyti įstatymu – juo nepaisoma iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kylančios pareigos įstatyme nustatyti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, aiškius kriterijus, nuo kurių turėtų priklausyti šio apmokėjimo dydis (darbo užmokestis), ir šių kriterijų įtaką darbo užmokesčiui, kitas esmines valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygas, lemiančias jų darbo užmokestį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, jeigu sprendimai, lemiantys reikšmingą valstybės biudžeto išlaidų dalį, būtų įtvirtinti ne Seimo priimamais įstatymais, o kitų valstybės institucijų teisės aktais, Seimas, negalėdamas jų pakeisti, turėtų tvirtinti valstybės biudžetą, kurio turinio atitinkama reikšminga apimtimi jis pats negalėtų paveikti; tai reikštų, kad Seimo galimybės veiksmingai vykdyti savo konstitucinę biudžetinę funkciją yra suvaržytos (2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams suteikus diskreciją nustatyti valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientų intervalus ir iš jų – konkrečius valstybės tarnautojams taikytinus pareiginės algos koeficientus, kurie negalėtų viršyti tik paties įstaigos vadovo maksimalaus pareiginės algos koeficiento, skirtingose institucijose ir įstaigose galėtų susiklostyti labai nevienoda, nenuosekli valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo praktika, kuriai galėtų turėti įtakos ir tų institucijų bei įstaigų finansavimas. Pavyzdžiui, galėtų ženkliai skirtis tai pačiai grupei priskiriamų valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientai, nepriklausomai nuo to, kuriai grupei priskiriama tam tikra institucija ar įstaiga (galėtų būti paneigta ir pačių institucijų bei įstaigų skirstymo į grupes prasmė, nes III grupei priskiriamos institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojui galėtų būti nustatytas didesnis pareiginės algos koeficientas nei tos pačios pareigybės I ar II grupės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojui, ir pan.), arba skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos valstybės tarnautojams galėtų būti nustatytas iš esmės nesiskiriantis darbo užmokestis. Taigi siūlomu teisiniu reguliavimu nepaisoma valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos, juo nebūtų užtikrintas hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantis jų atlyginimų dydžių diferencijavimas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti valstybės tarnybos sistemos vientisumą. Kaip minėta, bendro pobūdžio apribojimas, pagal kurį maksimalus valstybės tarnautojo pareiginės algos koeficientas negalėtų būti didesnis už maksimalų įstaigos vadovo pareiginės algos koeficientą, neatstotų konkrečių maksimalių pareiginės algos koeficientų atitinkamoms valstybės tarnautojų pareigybėms nustatymo; juo būtų suformuoti pernelyg platūs galimi valstybės tarnautojų pareigybių pareiginių algų koeficientų intervalai ir palikta daug erdvės valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių diferencijavimo, kuris turėtų atitikti hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą, iškraipymams. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manome, kad projekte nauja redakcija dėstomo Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 3 dalis, 20 straipsnio 1 dalis ir 1 priedas tiek, kiek pagal juos šiame įstatyme būtų nustatyti tik minimalūs valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai, o maksimalūs pareiginių algų koeficientai, kurie negalėtų būti didesni tik už maksimalų atitinkamos įstaigos vadovo pareiginės algos koeficientą, būtų nustatomi kolektyvinėje sutartyje arba juos nustatytų įstaigų vadovai, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuria užtikrinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 128 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad sprendimus dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas. |
TTK svarstė atitiktį Konstitucijai 2022-11-19 |
Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2022-11-16 vertino Teisės departamento pastabas dėl atskirų nuostatų atitikties Konstitucijai ir priėmė sprendimą, kad neprieštarauja Konstitucijai. |
|
2. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
1 |
|
|
2. Svarstytina, ar keičiamo įstatymo 1 straipsnio nuostatos, kuriomis reglamentuojamas įstatymo taikymas, siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo ir sistemiškumo neturėtų būti išdėstytos atskirame straipsnyje (1 straipsnyje nustatant tik įstatymo paskirtį). |
Atsižvelgti |
Pasiūlymas nekeičia projekto esmės ir turinio. |
|
3. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
1 |
1 |
|
3. Keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „priėmimą ir atleidimą, karjerą“ įrašytina tikslesnė formuluotė „valstybės tarnautojų priėmimą į pareigas ir atleidimą iš jų, valstybės tarnautojų karjerą“. Be to, šioje dalyje, atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 36 straipsnio nuostatas, vietoj žodžių ,,formuojančią ir įgyvendinančią“ įrašytini žodžiai ,,formuojančias ir įgyvendinančias“. |
Pritarti |
|
|
4. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
1 |
1 |
|
4. Įvertinus keičiamo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta šio įstatymo paskirtis ir reguliuojami santykiai, nuostatų turinį, taip pat kitas keičiamo įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad valstybės tarnybos santykius jame siūloma reguliuoti kaip savarankiškus tarnybos valstybei santykius, kurie nėra grindžiami darbo santykiams taikomais principais (pagal keičiamo įstatymo 9 straipsnio 7 dalį, su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos). Tai atitinka konstitucinę valstybės tarnybos, kaip profesinės veiklos sistemos, sampratą, pagal kurią šios tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas lemia valstybės tarnautojų teisinio statuso specifiką, jų teisių ir laisvių įgyvendinimo ypatumus, o valstybės tarnybos teisiniai santykiai nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė „valstybės tarnautojų darbo santykius“ ir 32 straipsnio 1 dalyje, kalbant apie valstybės tarnautoją, vartojama formuluotė „negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos“ nedera su konstitucine valstybės tarnybos samprata ir pačiame projekte siūlomu nustatyti valstybės tarnybos teisiniu institutu. |
Pritarti |
|
|
5. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
1 |
3 |
|
5. Keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje išvardijamos tam tikros subjektų kategorijos ir nurodomi joms mutatis mutandis taikomi keičiamo įstatymo straipsniai, o paskui skliaustuose nustatoma, kad vienas iš šių straipsnių vis dėlto taikomas tik tam tikrai vienai subjektų kategorijai, suformuluota ydingai. Siūlome, siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 36 straipsnį (turėtų būti nukreipiama ne į 36 straipsnį, o į 37 straipsnį, kuriame reguliuojamas aukštesniųjų vadovų kompetencijų ugdymas) iš šio bendro sąrašo išbraukti ir šios dalies atskiru (priešpaskutiniu) sakiniu nustatyti, kad Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės paskirtiems valstybės institucijų ir įstaigų vadovams – valstybės pareigūnams taikomas ir šio įstatymo 37 straipsnis. |
Pritarti |
|
|
6. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
2 |
9 |
|
6. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžiant sąvoką „statutinis valstybės tarnautojas“ siūloma nustatyti, kad tai – valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymu patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas. Pažymėtina, kad teisės akto, kuriuo reguliuojama statutinių valstybės tarnautojų tarnyba, forma (pavadinimas) – „statutas“ – nėra jų teisinį statusą lemiantis veiksnys ir neatskleidžia esminių statutinio valstybės tarnautojo požymių. Statutinių valstybės tarnautojų tarnyba gali būti reguliuojama ir įstatymu. Be to, pavyzdžiui, universitetų steigimas ir veikla taip pat reguliuojama statutais, bet universitetų darbuotojai nėra statutiniai tarnautojai ar darbuotojai. Pažymėtina ir tai, kad diplomatų priskyrimas statutiniams valstybės tarnautojams taip pat yra teisiškai nepagrįstas, nes vienas iš esminių statutinio valstybės tarnautojo teisinio statuso bruožų yra įgaliojimai duoti privalomus nurodymus jam nepavaldiems asmenims, taip pat teisė panaudoti ginklą, specialiąsias priemones, o diplomatai tokių įgaliojimų neturi. Taigi projekte siūloma statutinio valstybės tarnautojo apibrėžtis neatskleidžia esminių tokį tarnautoją identifikuojančių požymių. |
Pritarti |
|
|
7. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
2 |
11 |
|
7. Pagal teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų 35 punktą, keičiamo įstatymo 2 straipsnio, kuriame nustatytos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, 11 dalyje pateikiamoje termino „valstybės politikas“ apibrėžtyje neturėtų būti įvedamas trumpinys „meras“; tai turėtų būti padaryta tolesnėse keičiamo įstatymo nuostatose. |
Pritarti |
|
|
8. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
2 |
12 |
|
8. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje formuluotė „valstybės, vietos ar teisminę valdžią“ keistina formuluote „valstybės ar vietos valdžią“, nes teisminė valdžia yra viena iš valstybės valdžių (Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2015 m. gruodžio 30 d. ir kiti nutarimai). |
Pritarti |
|
|
9. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
3 |
2 |
1 |
9. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte vartojamos formuluotės „įstaigos ar institucijos vadovo“ ir „įstaigoje ar institucijoje“ tikslintinos, atsižvelgiant į tai, kad šio įstatymo 2 straipsnio 2 ir 10 dalyse yra apibrėžtos sąvokos „įstaigos vadovas“ ir „valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“. Šios sąvokos nuosekliai vartotinos visame projekto tekste. |
Pritarti |
|
|
10. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
4 |
2 |
1 |
10. Keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte po žodžių „labai sunkaus nusikaltimo“ įrašytinas žodis „padarymo“. |
Pritarti |
|
|
11. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
5 |
|
|
11. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio pavadinimas tikslintinas, atsižvelgiant į tai, kad šiame straipsnyje reguliuojama valstybės tarnautojo teisė ne tik dirbti kitą darbą, bet ir eiti daugiau nei vienas valstybės tarnautojo pareigas. |
Pritarti |
Siūlytina tokia 5 straipsnio pavadinimo formuluotė: „Valstybės tarnautojo teisė dirbti kitą darbą ar eiti daugiau nei vienas valstybės tarnautojo pareigas”
|
|
12. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
5 |
1 |
|
12. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybės tarnautojas turi teisę eiti daugiau negu vienas valstybės tarnautojo pareigas. Pažymėtina, kad iš siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kaip valstybės tarnautojas, eidamas savo pareigas, tuo pat metu galėtų eiti dar ir kitas valstybės tarnautojo pareigas. Vien dėl darbo laiko trukmės sunku įsivaizduoti, kaip būtų galima tinkamai atlikti valstybės tarnautojo funkcijas keliose pareigose. Jeigu valstybės tarnautojo darbo krūvis būtų toks, kad jis turėtų galimybę tuo pat metu eiti dar vienas pareigas, pirmiausia turbūt turėtų būti peržiūrimas tos įstaigos pareigybių skaičius ir jų aprašymas (tarnautojų funkcijos), optimizuojant institucijos ar įstaigos darbą, žmogiškuosius ir finansinius išteklius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuria numatoma galimybė eiti daugiau negu vienas valstybės tarnautojo pareigas, praktinis įgyvendinimas diskutuotinas. |
Atsižvelgti |
Svarstytina, ar neturėtų būti nustatytas valstybės tarnautojui maksimalus leistinas darbo laikas. Darbo kodekso 114 straipsnyje nustatyti maksimaliojo darbo laiko reikalavimai, t.y. darbo laikas per darbo dieną negali būti ilgesnis kaip dvylika valandų, neįskaitant pietų pertraukos, ir šešiasdešimt valandų per kiekvieną septynių dienų laikotarpį. |
|
13. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
5 |
1 |
3 |
13. Keičiamo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 3 dalyse siūlome išbraukti žodžius „rūšies bei“, nes nėra aišku, į kokias rūšis galėtų būti skirstomos įmonės, įstaigos ar organizacijos. |
Pritarti |
|
|
14. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
7 |
4 |
|
14. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis tikslintina, nes iš siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kokiai pareigybių grupei turėtų būti priskiriama pareigybė, nenurodyta keičiamo įstatymo 1 priede, bet nustatyta pagal kitus įstatymus, ir koks minimalus pareiginės algos koeficientas turėtų būti jai nustatytas. |
Pritarti |
|
|
15. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
8 |
1 |
4 |
15. Derinant keičiamo įstatymo terminiją su Mokslo ir studijų įstatymu ir atsižvelgiant į tai, kad asmens išsilavinimas paprastai siejamas su atitinkamų studijų programų tam tikro tipo aukštojoje mokykloje baigimu (o ne su jas baigus savaime įgyjama aukštojo mokslo kvalifikacija), keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktas dėstytinas taip: „turėti ne žemesnį kaip aukštąjį universitetinį išsilavinimą arba aukštąjį koleginį išsilavinimą“. Kartu pažymime, kad šio straipsnio 2 dalyje po žodžio „lygiavertę“ įrašytini žodžiai „aukštojo mokslo“. |
Pritarti |
|
|
16. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
9 |
3 |
7 |
16. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 3 straipsnio 7 punkte siūloma nustatyti, kad į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas savivaldybės institucijoje priima savivaldybės meras. Ši nuostata atitinka 2023 m. balandžio 1 d. įsigaliojančiame naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, bet nedera su keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies ir 11 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priimama valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasirinkimu. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies ir 11 straipsnio 1–3 dalių nuostatos derintinos tarpusavyje, atsižvelgiant į 2023 m. balandžio 1 d. įsigaliojančiame Vietos savivaldos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą. |
Pritarti |
|
|
17. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
10 |
6 |
|
17. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gali nuspręsti konkursą į karjeros valstybės tarnautojo pareigas laimėjusiam asmeniui taikyti išbandymo laikotarpį; išbandymo laikotarpiui ir rezultatams mutatis mutandis būtų taikomas Darbo kodekso 36 straipsnis. Keičiamo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 20 punkte numatomas atleidimo iš tarnybos pagrindas – pripažinus, kad išbandymo rezultatai yra nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos apie atleidimą raštu įspėjus prieš tris darbo dienas. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 36 straipsnyje reguliuojamas susitarimas dėl išbandymo, pagal šio straipsnio 1 dalį darbo sutarties šalys sudarydamos darbo sutartį gali sulygti dėl išbandymo, o keičiamo įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje siūloma nustatyti valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens teisę vienašališkai nuspręsti konkursą į karjeros valstybės tarnautojo pareigas laimėjusiam asmeniui nustatyti išbandymo laikotarpį. Be to, įvertinus keičiamo įstatymo ir Darbo kodekso 36 straipsnio nuostatų turinį ir tarpusavio santykį, neaišku, kaip praktikoje Darbo kodekso 36 straipsnio normas mutatis mutandis reikėtų taikyti, pavyzdžiui, rezultatams. Pabrėžtina, jog konkurso paskirtis ir yra ta, kad įvertinus pretendentų kvalifikaciją ir gebėjimus atlikti numatytas funkcijas būtų atrinktas toms pareigoms tinkamiausias asmuo. Taigi asmeniui, laimėjusiam konkursą, t. y. įgyvendinusiam privalomą sąlygą pareigoms užimti, nustačius papildomą būtiną sąlygą – išbandymo laikotarpį, būtų paneigta pati konkurso paskirtis ir esmė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad išbandymo teisinis institutas buvo numatytas Seimui teiktame Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 8, 11, 14, 16, 17, 18, 19, 21, 27, 29, 30, 47, 49 ir 51 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 151 straipsniu ir 37 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekte Nr. XIVP-1216, tačiau šis teisinis reguliavimas nenustatytas. Jeigu siūlomam teisiniam reguliavimui būtų pritarta, nuostata „išbandymo laikotarpiui ir rezultatams mutatis mutandis taikomas Darbo kodekso 36 straipsnis“ tikslintina kalbos požiūriu, nes teisės norma turėtų būti taikoma ne laikotarpiui ar rezultatams, o valstybės tarnautojui. |
Nepritarti |
Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gali nuspręsti konkursą į karjeros valstybės tarnautojo pareigas laimėjusiam asmeniui, taip pat šio straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju į laikinojo valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui sprendime dėl priėmimo į pareigas nustatyti išbandymo laikotarpį siekiant patikrinti, ar asmuo tinkamas eiti šias pareigas. |
|
18. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
11 |
3 |
|
18. Manytina, kad keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis yra perteklinė, nes keičiamo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pareiga užtikrinti, kad į valstybės tarnautojo pareigas būtų priimti tik nepriekaištingos reputacijos reikalavimus atitinkantys asmenys, be išlygų taikytina visiems valstybės tarnautojus į pareigas priimantiems asmenims. |
Pritarti |
|
|
19. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
12 |
3 |
|
19. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas tarpusavyje, keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje turėtų būti numatyta išimtis dėl konkurso skelbimo, sąlygota šio straipsnio 5 dalies nuostatų (t. y. turėtų būti nustatyta, kad konkursas neskelbiamas, kai įstaigos vadovas skiriamas antrajai kadencijai be konkurso). |
Pritarti |
|
|
20. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
13 18 |
2 9 |
|
20. Reikėtų aiškiau atskleisti keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatoje iki dvitaškio nurodytą įrašymo į pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervą sąlygą – „gali būti įrašomi“, nes nėra aišku, ar turima omenyje tai, kad Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga turėtų prerogatyvą nuspręsti neįrašyti asmens į šį rezervą, nors asmuo atitiktų įstatyme nustatytus kriterijus, ar tai, kad kriterijus atitinkantis asmuo galėtų būti įrašomas į rezervą tik su jo sutikimu. Pastaruoju atveju žodžius „gali būti“, siekiant teisinio aiškumo, siūlytume išbraukti, nes asmens sutikimas kaip būtina sąlyga numatytas šio straipsnio 3 dalyje. Analogiška pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatai. |
Pritarti |
Būtina tikslinti įstatyminį reguliavimą, nes lieka teisinis neaiškumas, kaip ir kokiomis aplinkybėmis šis rezervas bus naudojamas, kokia jo paskirtis ir nauda. Pritarti Seimo Teisės departamento pastabai tikslinti 13 straipsnio 2 dalies nuostatas.
|
|
21. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
13 |
2 |
4 |
21. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad į pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervą gali būti įrašomi konkursuose į įstaigų vadovų pareigas labai gerai pasirodę, tačiau nelaimėję konkursų asmenys. Pažymėtina, kad įstatyme turėtų būti nustatyti aiškūs ir išsamūs įrašymo į pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervą kriterijai, o ne subjektyvi atskirų asmenų nuomonė apie pretendento „labai gerą pasirodymą“ konkurse. |
Pritarti |
|
|
22. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
14 |
2 |
|
22. Siekiant teisės akto glaustumo, keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje išbrauktini pertekliniai žodžiai „Vyriausybės tvirtinamuose“, nes Vyriausybė kaip subjektas, įgaliotas tvirtinti šiuos nuostatus, nurodyta keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje. |
Pritarti |
|
|
23. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
14 |
4 9 |
|
23. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatos derintinos tarpusavyje, nes 4 dalyje numatoma, kad valstybės tarnautojas jo sutikimu gali būti perkeltas į kitas lygiavertes ar žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, o 9 dalyje taip pat reglamentuojamas valstybės tarnautojo perkėlimas, tačiau nustatoma, kad valstybės tarnautojo sutikimo nereikia karo padėties, nepaprastosios padėties, ekstremaliųjų įvykių ar ekstremaliųjų situacijų atvejais. |
Pritarti |
|
|
24. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
14 |
17 |
|
24. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 17 dalis tikslintina, nes iš siūlomo teisinio reguliavimo neaišku, kokios organizacijos turimos omenyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad keičiamo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje yra apibrėžta sąvoka ,,valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“, todėl būtent ši sąvoka turėtų būti nuosekliai vartojama. |
Atsižvelgti |
|
|
25. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
18 20 |
11 4 |
1 1 2 4 |
25. Atsižvelgdami į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį valstybės tarnautojams nustatomi minimalūs pareiginių algų koeficientai, siūlytume patikslinti keičiamo įstatymo 18 straipsnio 11 dalies 1 punktą, 20 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 4 punktus ir vietoj sąvokos ,,mažiausias pareiginės algos koeficientas“ vartoti sąvoką ,,minimalus pareiginės algos koeficientas“. |
Pritarti |
|
|
26. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
18 |
11 |
1 |
26. Pagal keičiamo įstatymo 18 straipsnio 11 dalies 1 punktą, valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertinus kaip neatitinkančią lūkesčių, jam galėtų būti nustatoma mažesnė pareiginė alga; šiame punkte numatytas vienintelis leidžiamo pareiginės algos sumažinimo masto kriterijus – ji negalėtų būti nustatoma mažesnė, negu taikant tai pareigybei nustatytą mažiausią pareiginės algos koeficientą. Manome, kad tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos valstybės tarnautojo, kurio tarnybinė veikla būtų įvertinta kaip neatitinkanti lūkesčių, pareiginę algą sumažinti pernelyg dideliu, neadekvačiu mastu, pavyzdžiui, dvigubai ar pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal tos pačios dalies 2 punktą, aiškinamą kartu su keičiamo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 4 punktu (kuriame numatyta, kaip būtų apskaičiuojama į žemesnes pareigas perkeliamam valstybės tarnautojui nustatoma pareiginė alga), karjeros valstybės tarnautoją, kurio tarnybinė veikla būtų įvertinta kaip neatitinkanti lūkesčių, perkeliant į žemesnes pareigas, jo pareiginė alga galėtų būti nustatyta taikant ne daugiau kaip 0,18 mažesnį pareiginės algos koeficientą, negu jam iki perkėlimo nustatytas pareiginės algos koeficientas (ir kartu taip pat ne mažesnį, negu tai pareigybei nustatytas mažiausias pareiginės algos koeficientas). Mūsų nuomone, siekiant apsaugoti valstybės tarnautojų interesus, keičiamo įstatymo 18 straipsnio 11 dalies 1 punkte taip pat reikėtų nustatyti atitinkamą valstybės tarnautojo, kurio tarnybinė veikla įvertinama kaip neatitinkanti lūkesčių, galimo pareiginės algos sumažinimo masto apribojimą. |
Pritarti |
Galėtų būti nustatyti ir didesni ribojimai. |
|
27. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
18 |
12 |
|
27. Siekiant teisinio aiškumo, keičiamo įstatymo 18 straipsnio 12 dalį reikėtų sujungti su šio straipsnio 11 dalies 4 punktu, t. y. šiame punkte, derinant jį su 11 dalies nuostata iki dvitaškio, iš pradžių reikėtų nustatyti, kad tuo atveju, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama kaip neatitinkanti lūkesčių, valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimu gali būti sudaromas ne trumpesnis negu 2 mėnesių ir ne ilgesnis negu 6 mėnesių jo tarnybinės veiklos gerinimo planas, ir tik po to nurodyti, kad, jeigu pasibaigus šiam laikotarpiui valstybės tarnautojo tarnybinė veikla neeilinio vertinimo metu (pagal šio straipsnio 13 dalies 4 punktą) vėl įvertinama kaip neatitinkanti lūkesčių, valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų. |
Pritarti |
|
|
28. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
19 |
1 |
|
28. Projekto 19 straipsnio 1 dalyje siūloma, pertvarkant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, atsisakyti galiojančiame Valstybės tarnybos įstatyme nustatytos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamosios dalies – priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projektu siūlomas teisinis reguliavimas – pagal kurį, panaikinus valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąją dalį – priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pagal šio projekto 2 straipsnio 9 dalį perskaičiavus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, iki keičiamo įstatymo įsigaliojimo valstybės tarnautojui nustatyta pareiginė alga, perskaičiuota įskaitant minėtą priedą, negalėtų būti sumažinta, kol jis eitų tas pačias pareigas (projekto 2 straipsnio 9 dalis) arba jį perkėlus į lygiavertes ar aukštesnes pareigas (keičiamo įstatymo 20 straipsnio 4 dalis), – nemotyvuotų valstybės tarnautojų, turinčių nemažą tarnybos Lietuvos valstybei stažą, dalyvauti konkursuose į aukštesnes pareigas, nes priimant į pareigas konkurso būdu jiems galėtų būti nustatytas ženkliai mažesnis pareiginės algos koeficientas. Svarstytina, ar siūlomas teisinis reguliavimas šiuo atžvilgiu derėtų su konstituciniu reikalavimu įstatymais nustatyti tokį valstybės tarnautojų teisinį statusą, kuris suponuotų valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kai kuriuose kartu su šiuo projektu teikiamuose įstatymų projektuose (Diplomatinės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1012 5, 7, 10, 43, 69, 71, 72 ir 79 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIVP-2086(3), Prokuratūros įstatymo Nr. I-599 20, 24, 25, 27, 40, 49 ir 60 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIVP-2081(3) ir kt.) nesiūloma atsisakyti galiojančio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnautojams ar pareigūnams yra mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į valstybės tarnybos sistemos vientisumą (Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aiškinamą kaip vieną iš valstybės tarnybos konstitucinės sampratos elementų, kartu ir reikalavimų, kurių privalu paisyti organizuojant valstybės tarnybą ir reguliuojant valstybės tarnybos santykius), valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos pertvarka turėtų būti atliekama sistemiškai, neišskiriant tam tikrų valstybės institucijų ar valstybės tarnautojų grupių. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, diferencijuotas valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas iš principo nėra negalimas, tačiau būtina paisyti konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principų (2007 m. kovo 20 d. nutarimas); pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnyba tam tikrose valstybės (savivaldybių) institucijose (kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis) būtų eliminuota iš bendros valstybės tarnybos sistemos arba kuris įtvirtintų privilegijuotą tam tikrų institucijų valstybės tarnautojų padėtį kitų analogiškų institucijų valstybės tarnautojų atžvilgiu arba, priešingai, jų diskriminavimą (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). |
Pritarti |
Komitetas siūlo pritarti Seimo narių R. Tamašunienės, J. Pinskaus ir kt. 2022-12-08 pasiūlymui Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamą dalį – priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.
|
|
29. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
19 |
3 |
|
29. Nėra aiškus keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad darbo apmokėjimo sistemoje nustatomi „mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą tvarka ir dydžiai“, santykis su šio straipsnio 2 dalies nuostata, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą valstybės tarnautojams mokama Darbo kodekso nustatyta tvarka, – atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekse yra nustatytos imperatyvios mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą taisyklės, neaišku, kas turėtų būti nustatoma darbo apmokėjimo sistemoje. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Darbo kodekso 144 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog vadovaujančias pareigas einančių darbuotojų darbo poilsio dieną, švenčių dieną, darbo naktį ir viršvalandinio darbo apskaita yra tvarkoma ir už jį mokama kaip už darbą įprastiniu darbo laiko režimu, nebent šalys darbo sutartyje susitaria kitaip. Su valstybės tarnautojais darbo sutartys nėra sudaromos, taigi vadovaujančias pareigas einantys valstybės tarnautojai neturėtų galimybės susitarti ir gauti teisingą apmokėjimą už darbą naktį, poilsio, švenčių dienomis ar viršvalandinį darbą. Atsižvelgdami į tai, kad Darbo kodekso 144 straipsnio 6 dalies nuostata dėl susitarimo darbo sutartyje valstybės tarnautojams negali būti taikoma, siūlytume keičiamo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyti, kad valstybės tarnautojams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą valstybės tarnautojams mokama Darbo kodekso 144 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka (t. y. palikti šiuo metu galiojančią Valstybės tarnybos įstatymo nuostatą). |
Pritarti |
Nuostatos, susiję su valstybės tarnautojų darbo reglamentavimu, turi būti nustatytos Valstybės tarnybos įstatyme, maksimaliai vengiant nuorodų į DK. |
|
30. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
19 |
3 4 |
|
30. Keičiamo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies formuluotės „įstaigos valstybės tarnautojams“, „įstaigos pareigybių sąraše“, taip pat 4 dalies formuluotės „įstaigos įgyvendinamuose projektuose“, „įstaigos sudarytas bendradarbiavimo sutartis“, „įstaigos misija“ tikslintinos, atsižvelgiant į tai, kad šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje yra apibrėžta sąvoka ,,valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“. |
Pritarti |
|
|
31. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
20 |
3 |
|
31. Keičiamo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje vietoj žodžio „koeficiento“ ir šios dalies antrajame sakinyje prieš žodį „intervalas“ įrašytinas žodis „koeficientų“. |
Pritarti |
|
|
32. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
20 |
4 |
8 |
32. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas tarpusavyje, 20 straipsnio 4 dalies 8 punkte vietoj žodžių „nustatomas ne mažesnis, negu jam iki perkėlimo nustatytas pareiginės algos koeficientas“ įrašytini žodžiai „nustatoma ne mažesnė negu jam iki perkėlimo nustatyta pareiginė alga“ (plg. su šios dalies 6, 7 punktais). |
Pritarti |
|
|
33. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
22 |
2 |
3 |
33. Siūlytume patikslinti keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą, kad valstybės tarnautojai gali būti skatinami „suteikiant iki 5 mokamų poilsio dienų (tačiau ne daugiau kaip 10 darbo dienų per metus) arba atitinkamai sutrumpinant darbo laiką“, nes neaišku, koks yra formuluotės „iki 5 mokamų poilsio dienų“ santykis su skliaustuose dėstoma tikslinančia formuluote „ne daugiau kaip 10 darbo dienų per metus“. |
Pritarti |
Formuluotė tikslintina. |
|
34. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
22 |
3 |
|
34. Keičiamo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje siūlytume aiškiai nustatyti, kad valstybės tarnautojai, turintys galiojančią tarnybinę nuobaudą, neskatinami, išskyrus atvejį, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama kaip viršijanti lūkesčius. |
Pritarti |
|
|
35. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
23 |
2 |
|
35. Keičiamo įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant, be kita ko, į „tarnybinį nusižengimą lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes“, derintina su keičiamo įstatymo 26 straipsnyje vartojama formuluote „tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės“. |
Pritarti |
|
|
36. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
23 |
5 |
3 |
36. Pagal keičiamo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 3 punktą, šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu būtų laikomos „korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, kaip jos apibrėžtos Korupcijos prevencijos įstatyme, susijusios su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn“. Ši nuostata turėtų būti patikslinta, nes situacija, kai asmuo už korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą būtų traukiamas administracinėn atsakomybėn, yra neįmanoma. Administracinės atsakomybės pagrindas yra administracinio nusižengimo, o ne nusikalstamos veikos padarymas. Svarstytina ir tai, ar pagrįstai šiame punkte korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos išskiriamos kaip viena iš šiurkščių tarnybinių nusižengimų rūšių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo, kuriam paskirta bausmė už korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, turėtų būti atleidžiamas iš pareigų pagal keičiamo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 17 punktą, todėl neaišku, ar yra kokia nors prasmė korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką dar papildomai įvardyti kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Kartu pažymėtina, kad pagal keičiamo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį šiurkštaus tarnybinio nusižengimo padarymas nebūtinai turėtų lemti valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų, tad šiuo atžvilgiu projektu siūlomas dviprasmiškas reguliavimas: viena vertus, asmens pripažinimas kaltu padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką suteiktų pagrindą šį asmenį atleisti iš pareigų pagal keičiamo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 17 punktą, kita vertus, pagal keičiamo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį būtų leidžiama korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui neskirti griežčiausios tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų. Be to, keičiamo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 3 punktas nekoreliuoja ir su keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 dalimi, kurioje apskritai nenumatoma, kad nusikalstamos veikos padarymo atveju sustabdytas tarnybinio nusižengimo tyrimas dar galėtų būti tęsiamas po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (t. y. pasibaigus baudžiamajam procesui dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos net teoriškai nebūtų galimybės užbaigti pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą ir padarytą veiką kvalifikuoti kaip tarnybinį nusižengimą). Jeigu keičiamo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies 3 punktas skirtas tik toms situacijoms, kai kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas kvalifikuojamos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, už kurias asmuo „nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn“, tokiu atveju pabrėžtina, kad net jeigu asmuo už korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką „nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn“, jis būtų laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, nes vertinamo punkto formuluotė „nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn“ reiškia, kad korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką padaręs asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenys pagal keičiamo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą laikomi nesančiais nepriekaištingos reputacijos, t. y. tokie asmenys vis tiek turėtų būti atleisti iš pareigų pagal keičiamo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 18 punktą. |
Pritarti |
|
|
37. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
25 |
1 |
|
37. Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies formuluotė „iškėlus baudžiamąją bylą“ išbrauktina (nes BPK nėra numatyta tokio procesinio veiksmo kaip „baudžiamosios bylos iškėlimas“; šis procesinis veiksmas buvo atliekamas pagal iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusį BPK) ir vietoj jos įrašytina formuluotė „vykstant baudžiamajam procesui“, apimanti tiek ikiteisminį tyrimą, tiek bylos nagrinėjimo teisme stadiją (kartu šioje dalyje reikėtų išbraukti perteklinius žodžius „ikiteisminį tyrimą“). |
Pritarti |
|
|
38. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
25 |
1 |
|
38. Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją)“ tikslintina, atsižvelgiant į Finansinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą sąvoką ,,inventorizacija“. |
Pritarti |
|
|
39. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
25 |
4 |
|
39. Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti: „Kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas. Jeigu atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą ar administracinio nusižengimo teiseną arba asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir tarnybinė nuobauda turi būti paskirta šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais.“ Pacituotas teisinis reguliavimas tobulintinas. Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 4 dalis nesudaro prielaidų tęsti tarnybinio nusižengimo tyrimo ir paskirti tarnybinės nuobaudos, jeigu baudžiamasis procesas baigiasi kitais pagrindais, pvz., jeigu nutraukiamas ikiteisminis tyrimas arba priimamas išteisinamasis nuosprendis dėl to, kad padaryta veika neturi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 212 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Mūsų nuomone, tai yra akivaizdi spraga, nes baudžiamojo proceso užbaigimas nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių nereiškia, kad nėra kitos rūšies teisės pažeidimo, įskaitant tarnybinio nusižengimo, požymių. Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai asmens veika atitinka piktnaudžiavimo kaip tarnybinio nusižengimo požymius, tačiau ikiteisminis tyrimas nutraukiamas arba asmuo išteisinamas, nenustačius BK 228 straipsnyje numatyto būtinojo nusikalstamo piktnaudžiavimo elemento – didelės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui (teismų praktikoje pabrėžiama, kad pagrindinis kriterijus, pagal kurį piktnaudžiavimas, kaip nusikalstama veika, atribojamas nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis; žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-495/2020). |
Pritarti |
|
|
40. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
27 |
2 |
|
40. Keičiamo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė ,,atlikdamas viešojo administravimo veiklą ir (arba) padėdamas valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims atlikti jiems nustatytas funkcijas“ yra nesuderinta su šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta valstybės tarnautojo sąvoka. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnautojo sąvoka apima visą jo atliekamą veiklą (funkcijas), vietoj pacituotos 27 straipsnio 2 dalies formuluotės galėtų būti įrašyti žodžiai „atlikdamas savo funkcijas“. |
Pritarti |
|
|
41. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
27 |
2 |
|
41. Keičiamo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį reikėtų patikslinti tuo atžvilgiu, kad nėra aišku, ar jame minimi „kiti atvejai“ reiškia atvejus, kai žala padaryta tyčia, ar kažkokius kitus atvejus. |
Pritarti |
|
|
42. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
27 |
4 6 |
|
42. Derinant keičiamo įstatymo nuostatas tarpusavyje, įstatymo projekto 27 straipsnio 4 ir 6 dalyse vietoj žodžių „Seimo valdybos“ įrašytini žodžiai „Seimo Pirmininko“. |
Pritarti |
|
|
43. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
29 |
7 |
|
43. Keičiamo įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, išskyrus Darbo kodekse nustatytus atvejus. Darbo kodekso 49 straipsnio 3 dalyje numatytas vienintelis atvejis, kai nuo darbo nušalintam darbuotojui mokamas vidutinis jo darbo užmokestis – kai darbdavys, tirdamas darbuotojo galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes, nušalina darbuotoją nuo darbo iki trisdešimt kalendorinių dienų. Pažymėtina, kad pagal keičiamo įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 1 punktą valstybės tarnautojas, įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, galėtų būti nušalintas nuo pareigų iki 3 mėnesių laikotarpiui, prireikus šios priemonės taikymas galėtų būti pratęstas 1 mėnesiui, o pratesimų skaičius būtų neribojamas ir nušalinimas galėtų trukti iki baudžiamojo proceso pabaigos. Tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos prielaidos nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies nuostata, iš esmės analogiška tai, kurią siūloma nustatyti keičiamo įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, be kita ko, kad nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas išlaiko valstybės tarnautojo statusą, taigi negali pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju, ir pažymėjo, jog pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, konstitucinius teisingumo, proporcingumo principus, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį ilgam laikui nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, praėjus tam tikram įstatymų leidėjo nustatytam protingam laikui nuo nušalinimo pradžios, atlyginimas (ar jo dalis) ir toliau nebūtų mokamas, taip neužtikrinant jam net jo minimalių socialiai priimtinų poreikių patenkinimo. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad keičiamo įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą reikėtų pakoreguoti, užtikrinant reikiamą ilgam laikui nuo pareigų nušalinto valstybės tarnautojo interesų apsaugą, t. y. bent tam tikros atlyginimo dalies mokėjimą praėjus tam tikram laikui. |
Pritarti |
|
|
44. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
30 |
1 |
|
44. Keičiamo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad valstybės tarnautojams suteikiamos Darbo kodekse numatytos atostogos. Pažymėtina, kad pagal keičiamą įstatymą valstybės tarnautojams keliami ypatingi bendrieji ir specialieji reikalavimai, jiems taip pat taikomi tokie įpareigojimai, kurie netaikomi arba tik iš dalies taikomi darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis. Valstybės tarnautojams, be kita ko, keliami lojalumo valstybei, nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, jie įpareigoti vengti interesų konfliktų, deklaruoti turtą ir pajamas, ir kt. Didesnių, palyginti su reikalavimais darbuotojams, reikalavimų taikymas, mūsų nuomone, implikuoja ir tam tikrų papildomų garantijų taikymą valstybės tarnautojams. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų; valstybės tarnautojams keliami dideli (didesni, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikaciniai ir profesiniai reikalavimai; su konstituciniais reikalavimais yra susijusios konstituciškai pagrįstos ir būtinos garantijos valstybės tarnautojams; valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, jie nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (2004 m. gruodžio 13 d. ir kiti nutarimai). Atsižvelgiant į tai, svarstytina, ar valstybės tarnautojų atostogų reguliavimas Darbo kodeksu, valstybės tarnautojams taikant ypatingus reikalavimus ir įpareigojimus, atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos profesinės veiklos sistemos, sampratą ir būtų konstituciškai pagrįstas. |
Pritarti |
Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus duomenimis daugelyje Europos ir ES šalių šalia darbo kodekse numatytų atostogų valstybės tarnautojai turi teisę į papildomas kasmetines atostogas ir papildomas garantijas negu nustato Darbo kodeksai. Valstybės tarnautojų kasmetines ir kitas atostogas nustato Valstybės tarnybos įstatymai pagal kurį atostogų trukmė priklauso nuo darbo stažo, darbo rezultatų, darbo sąlygų, tarnautojo socialinių bei sveikatos veiksnių, amžiaus ir neįgalumo ir kt. Pvz. Austrijoje valstybės tarnautojams priklauso kasmetinės atostogos, kurių trukmė yra 200 darbo valandų, o sulaukusiems 43 metų amžiaus – 240 darbo valandų. Vokietijoje valstybės tarnautojams kalendoriniais metais priklauso 30 darbo dienų trukmės kasmetinės atostogos. Suomijoje ne mažiau kaip vienerius metus valstybės tarnyboje dirbęs asmuo įgyja teisę į 30 darbo dienų trukmės kasmetines atostogas. Tarnautojas, sukaupęs 15 metų valstybės tarnybos stažą, įgyja teisę į 38 darbo dienų trukmės kasmetines atostogas. Estijos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje valstybės tarnautojams numatytos 35 kalendorinių dienų trukmės kasmetinės atostogos. Jungtinėje Karalystėje -Valstybės tarnautojams priklauso 25 dienos kasmetinių atostogų, po 10 metų tarnybos atostogos pratęsiamos iki 30 dienų. Lenkijos valstybės tarnybos korpuso nariams taikomos Darbo kodekso[1] 154 straipsnio nuostatos, pagal kurias darbuotojui garantuojamos 20 darbo dienų trukmės kasmetinės apmokamos atostogos, o turintiems 10 metų darbo stažo – 26 darbo dienų trukmės kasmetinės apmokamos atostogos. Šalia darbo kodekse numatytų atostogų valstybės tarnautojai turi teisę į papildomas kasmetines atostogas. Pagal valstybės tarnybos įstatymo 105 straipsnį valstybės tarnautojui suteikiama viena papildoma kasmetinių atostogų diena po 5 metų darbo valstybės tarnyboje. Toliau dirbant valstybės tarnyboje, kasmet valstybės tarnautojui pridedama po vieną kasmetinių atostogų dieną, kol papildomų kasmetinių atostogų trukmė pasiekia 12 dienų. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų; valstybės tarnautojams keliami dideli (didesni, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikaciniai ir profesiniai reikalavimai; su konstituciniais reikalavimais yra susijusios konstituciškai pagrįstos ir būtinos garantijos valstybės tarnautojams; valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, jie nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (2004 m. gruodžio 13 d. ir kiti nutarimai). Atsižvelgiant į valstybės tarnautojams keliamus ypatingus reikalavimus ir įpareigojimus, kurie atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos profesinės veiklos sistemos, sampratą ir būtų konstituciškai pagrįsta, valstybės tarnautojų kasmetinės, kitos atostogos ir papildomos garantijos (atostogų dienos už valstybės tarnybos stažą) turi būti nustatytos Valstybės tarnybos įstatyme.
|
|
45. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
32 |
1 |
|
45. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžio „Atsistatydinusiam“ įrašytini žodžiai „Valstybės tarnautojui, atsistatydinusiam“. |
Pritarti |
|
|
46. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
32 |
5 |
|
46. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 5 dalis tikslintina kalbos požiūriu, suderinant linksnius – išmokamos pinigų sumos ir ,,išmokos“, o ne ,,išmoką“. |
Pritarti |
|
|
47. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
33 |
1 |
1 2 |
47. Keičiamo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, kuriuose vartojama formuluotė „nepatenkinamais tarnybinės veiklos rezultatais“, tikslintini, nes keičiamo įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad valstybės tarnautojo veikla vertinama atsižvelgiant ne į veiklos rezultatus, o į tai, ar veikla atitinka lūkesčius. |
Pritarti |
|
|
48. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
33 |
5 |
|
48. Keičiamo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje siūlytume vietoj nuorodos į šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis, siekiant teisės akto glaustumo, pateikti nuorodą į visą šį straipsnį, nes jame nėra daugiau dalių. |
Pritarti |
|
|
49. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
34 |
1 |
|
49. Keičiamo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią valstybės tarnautojas, žuvęs atlikdamas tarnybines pareigas arba miręs dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, nebūtų laidojamas valstybės lėšomis, jeigu jis žūtų arba mirtų darydamas tyčinę nusikalstamą veiką, pagrįstumas svarstytinas. Pažymėtina, kad pagal šią dalį valstybės tarnautojas, žuvęs arba miręs darydamas neatsargią nusikalstamą veiką, būtų laidojamas valstybės lėšomis. Nors neatsargios nusikalstamos veikos vertinamos kaip santykinai mažiau pavojingos nei tyčinės nusikalstamos veikos dėl skirtingo nusikalstamą veiką padariusio asmens psichinio santykio su padaryta veika ir tos veikos padariniais (neatsargią nusikalstamą veiką darančio asmens valia nėra nukreipta į nusikalstamų padarinių atsiradimą), pažymėtina, kad ir neatsargi nusikalstama veika yra pavojinga bei priešinga teisei. BK 11 ir 12 straipsniuose aiškiai reglamentuota, kad visoms, taigi ir neatsargioms, nusikalstamoms veikoms būdingi du kriterijai – veikos pavojingumas (materialusis kriterijus) ir priešingumas teisei (formalusis kriterijus). Taigi pagal projektu teikiamą siūlymą būtų įtvirtinta nuostata, kuria būtų leidžiama valstybės lėšomis laidoti valstybės tarnautoją, padariusį pavojingus ir neteisėtus veiksmus. Toks teisinis reguliavimas kelia abejonių dėl jo atitikties bendrajam teisės principui ex injuria jus non oritur (ne teisės pagrindu teisė neatsiranda). Pažymėtina ir tai, kad pagal keičiamo įstatymo 34 straipsnio 1 dalį būtų draudžiama valstybės lėšomis laidoti valstybės tarnautojus, jeigu jie žūtų arba mirtų darydami „kitą teisės pažeidimą“. Ši sąvoka apima tiek tyčinius, tiek neatsargius teisės pažeidimus. Būtų neteisinga ir nepagrįsta, jeigu neatsargų „kitą teisės pažeidimą“ (pvz., neatsargų administracinį nusižengimą) padaręs valstybės tarnautojas nebūtų laidojamas valstybės lėšomis, o neatsargią nusikalstamą veiką, t. y. gerokai pavojingesnį teisės pažeidimą, padaręs valstybės tarnautojas – būtų. |
Nepritarti |
Neatsargios nusikalstamos veikos vertinamos, kaip santykinai mažiau pavojingos ( ir gali būti tam tikrų aplinkybių) nei tyčinės nusikalstamos veikos. |
|
50. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
34 |
4 |
|
50. Atsižvelgdami į tai, kad keičiamo įstatymo 18 straipsnyje 6 dalyje nustatomi nauji tarnybinės veiklos vertinimo kriterijai (viršija lūkesčius, atitinka lūkesčius, iš dalies atitinka lūkesčius, neatitinka lūkesčių), siūlytume šio įstatymo 34 straipsnio 4 dalies nuostatą ,,valstybės tarnyba gali būti pratęsta, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius trejus metus buvo vertinta tik gerai ir (ar) labai gerai (atitinkanti lūkesčius ir (ar) viršijanti lūkesčius)“ patikslinti, pirmiau nurodant keičiamame įstatyme nustatomus kriterijus, o tik po to skliaustuose paminint atitinkamus iki jo įsigaliojimo taikytus kriterijus: „<...> vertinta tik kaip atitinkanti lūkesčius ir (ar) viršijanti lūkesčius (iki šio įstatymo įsigaliojimo – gerai ir (ar) labai gerai)“. |
Pritarti |
Atitinkamos nuostatas tikslintinos ir kituose straipsniuose , pvz.13 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, 18 straipsnio 9 dalyje ir 34 straipsnio 4 dalyje. |
|
51. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
34 |
|
|
51. Keičiamo įstatymo 1 straipsnyje nurodoma, kad šis įstatymas nustato socialines ir kitas garantijas, susijusias su tarnybos ypatumais, tačiau šio įstatymo 34 straipsnyje siūloma panaikinti su tarnybos ypatumais susijusias garantijas, nustatytas galiojančio Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 1, 3 ir 5 dalyse. Darbo kodekse tokios garantijos nenustatytos arba nustatytos ne visa apimtimi, taigi valstybės tarnautojų sąlygos būtų pablogintos. Atsižvelgdami į tai, siūlytume išlaikyti garantijų valstybės tarnautojams tęstinumą ir šių garantijų nenaikinti. |
Pritarti |
|
|
52. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
34 |
5 |
|
52. Keičiamo įstatymo 34 straipsnio 5 dalies nuostata, kad Darbo kodeksas ir kiti įstatymai gali nustatyti ir kitų garantijų, yra teisiškai netiksli ir neaiški, gali kilti jos taikymo problemų, nes keičiamame įstatyme ir Darbo kodekse bei kituose įstatymuose gali būti nustatytos iš esmės analogiškos, bet nevisiškai tapačios garantijos. |
Pritarti |
|
|
53. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
35 |
1 |
18 |
53. Nėra visiškai aišku, kokią teisinę reikšmę turi keičiamo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatoje, pagal kurią valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai „paaiškėja, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų“, įrašyta sąlyga „ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų“. Atsižvelgiant į imperatyvią šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „valstybės tarnautojas privalo būti nepriekaištingos reputacijos“, manytina, jog nepriekaištingos reputacijos reikalavimų neatitinkantis valstybės tarnautojas visais atvejais turėtų būti atleidžiamas iš pareigų be jokių papildomų sąlygų, todėl siūlytume formuluotę „ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų“ išbraukti kaip perteklinę ir klaidinančią. Atitinkamai taisytina projekto 2 straipsnio 5 dalyje išdėstyta 2025 m. sausio 1 d. įsigaliosianti Valstybės tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 18 punkto redakcija. |
Pritarti |
|
|
54. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
35 |
2 |
|
54. Keičiamo įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad atleidimo iš pareigų apribojimams mutatis mutandis taikomas Darbo kodekso 61 straipsnis. Pažymėtina, kad keičiamame įstatyme nustatomi atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindai ir atleidimo tvarka nėra tapatūs nustatytiesiems Darbo kodekse, todėl galėtų kilti teisės taikymo neaiškumų (pavyzdžiui, neaišku, kaip Darbo kodekso 61 straipsnio normos turėtų būti taikomos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams). Neaišku, kodėl keičiamame įstatyme siūloma atsisakyti galiojančių šiuos santykius reguliuojančių normų ir taikyti Darbo kodekso normas. Siūlomas teisinis reguliavimas yra nenuoseklus, keičiamo įstatymo 35 straipsnio 2 dalį reikėtų derinti su šio straipsnio 5 dalies nuostata, kuria taip pat ribojamas atleidimas iš pareigų (numatoma, kad valstybės tarnautojas negali būti atleistas iš pareigų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14, 16, 18, 19 ir 20 punktuose nurodytus atvejus). Šiame kontekste primintina, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, valstybės tarnybos teisiniai santykiai nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose) (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). |
Pritarti |
|
|
55. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
37 |
3 |
|
55. Keičiamo įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad įvadinis mokymas vykdomas pirmą kartą į pareigas paskirtiems aukštesniesiems vadovams siekiant juos supažindinti su darbo valstybės tarnyboje ypatumais ir vadovavimo įgūdžiams formuoti. Atsižvelgiant į aukštesniųjų vadovų grupei priskiriamas pareigybes, į tai, kokie asmenys pagal keičiamo įstatymo 13 straipsnį galėtų būti įrašomi į pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervą, ir į reikalavimus vadovų pareigoms užimti, nurodytas įvadinio mokymo tikslas diskutuotinas. |
Spręsti pagrindiniam komitetui |
Pritartina siūlomoms projekto nuostatoms. Į aukštesniojo vadovo pareigas gali būti priimamas ir ne valstybės tarnautojas. |
|
56. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
39 |
1 |
|
56. Keičiamo įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatos iki dvitaškio formuluotė tikslintina, atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnautojų registro, kuris jau veikia, steigimas yra vienkartinis jau įvykęs juridinis faktas. |
Pritarti |
|
|
57. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
1P |
|
|
57. Jeigu nebūtų atsižvelgta į šioje išvadoje pateiktą pastabą dėl valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos (be kita ko, maksimalių pareiginės algos koeficientų) nustatymo įstatymu, siūlytume keičiamo įstatymo 1 priedo pavadinime prieš žodžius „pareiginių algų koeficientai“ siekiant teisinio aiškumo įrašyti žodį „minimalūs“, o šio priedo pastaboje prieš žodžius „pareiginės algos koeficientas“ – žodį „minimalus“ (plg. su keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsnio 3 dalimi). |
Pritarti |
|
|
58. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
2 |
8 |
|
58. Projekto 2 straipsnio 8 dalyje tikslintinas įstatymo, į kurį daroma nuoroda, pavadinimas, įrašant praleistą numerį, – nuoroda turėtų būti į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Nr. XIII-1234 pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2987. |
Pritarti |
|
|
59. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
2 |
9 |
|
59. Projekto 2 straipsnio 9 dalies pirmajame sakinyje po žodžio „padalinus“ įrašytinas žodis „iš“, o po žodžių „įstatyme einamiesiems metams“ vietoj žodžio „taikomo“ reikėtų įrašyti žodį „nustatyto“. |
Pritarti |
|
|
60. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
2 |
9 |
|
60. Projekto 2 straipsnio 9 dalies nuostatoje „valstybės tarnautojams iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta pareiginė alga, įskaitant gautą priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, negali būti sumažinama“ prieš žodį „įskaitant“ įrašytinas žodis „perskaičiuota“, atsižvelgiant į tai, kad pagal dabar galiojantį reguliavimą pareiginė alga neapima priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, ir negalėtų būti sumažinama būtent perskaičiuota pareiginė alga. |
Pritarti |
|
|
61. |
Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2022-11-15 |
2 |
22 |
|
61. Projekto 2 straipsnio 22 dalyje vietoj žodžių „priimtiems valstybės tarnautojams“ įrašytina „priimti valstybės tarnautojai“. |
Pritarti |
|
3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:
|
Eil. Nr. |
Pasiūlymo teikėjas, data |
Siūloma keisti |
Pasiūlymo turinys
|
Komiteto nuomonė |
Argumentai, pagrindžiantys nuomonę |
|||||
|
str. |
str. d. |
p. |
|
|
|
|
||||
|
1. |
Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas 2022-11-23 |
|
|
|
Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui (toliau – NPPSS), vienijančiam profesines sąjungas, ginančias ir atstovaujančias valstybės tarnautojų interesus, didelį susirūpinimą kelia siekiama įgyvendinti valstybės tarnybos reforma. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo komitetuose yra numatyta svarstyti 2022-11-15 pateikto Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo projektą Nr. XIVP-2066(3) (toliau – Projektas), NPPSS teikia šį raštą ir žemiau išdėsto esminius šio Projekto trūkumus bei pateikia siūlymus. Pirmiausia pažymėtina, kad teikiamas Projektas yra prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Projekto atitiktį Konstitucijai yra išsamiai išanalizavęs Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas (toliau – Teisės departamentas), kuris argumentuotai 2022-11-15 pateiktoje išvadoje pateikė objektyvias išvadas dėl Projekto nesuderinamumo su pagrindiniu valstybės įstatymu, todėl išvadoje pateiktos išvados ir jas pagrindžiantys argumentai šiame rašte pakartotinai nedėstomi. Tačiau svarbu paminėti, kad dėl ankstesnės Projekto redakcijos Teisės departamentas taip pat buvo pateikęs išvadą, kurioje taip pat buvo konstatuota Projekto neatitiktis Konstitucijai. Po Teisės departamento pateiktos išvados Projekto rengėjai atliko nedideles Projekto korekcijas, kurias dar kartą įvertino Teisės departamentas ir pateikė beveik analogiškas išvadas dėl naujausios Projekto redakcijos nesuderinamumo su Konstitucija. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Projekto rengėjai akivaizdžiai nepaiso Konstitucinio Teismo nuosekliai išplėtotos oficialios konstitucinės doktrinos ir siekia įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris dėl akivaizdaus nesuderinamumo su Konstitucija lems šio teisės akto ar jo atskirų dalių vykdymo sustabdymą ateityje. Siekiama sumažinti profesinių sąjungų vaidmenį valstybės tarnyboje. Projekte nėra numatyta aiškaus teisinio reglamentavimo, susijusio su profesinių sąjungų veikla, garantijomis, kolektyvinių sutarčių sudarymo galimybėmis valstybės tarnyboje ir pan. Atkreipiame dėmesį, kad valstybės tarnybos santykiuose yra tam tikrų ypatumų, kuomet Lietuvos Respublikos darbo kodekse numatytas reglamentavimas neapima, pavyzdžiui, valstybės tarnybos santykių ypatumai sudarant šakos ar nacionalines kolektyvines sutartis, profesinių sąjungų atstovų dalyvavimas valstybės tarnautojų atrankose, veiklos vertinime ir pan. Todėl manome, kad naujuoju reglamentavimu nepagrįstai siekiama drastiškai sumažinti profesinių sąjungų įsitraukimą į valstybės tarnybą ir tokiu būdu sumažinti socialinio dialogo svarbą valstybės tarnyboje. Socialinių garantijų mažinimas valstybės tarnautojams turės neigiamų pasekmių valstybės tarnybai. Akcentuotina, kad Projekto rengėjai nenurodo jokių svarbių motyvų, kodėl yra siūloma mažinti kasmetinių valstybės tarnautojų atostogų trukmę, naikinti priedus už stažą valstybės tarnyboje. Teisės departamento išvadoje nurodoma, kad tam tikrai valstybės tarnautojų grupei nėra siūloma atsisakyti skirti priedus už darbo stažą, o tai yra valstybės tarnybos sistemos vientisumo pažeidimas. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnyba tam tikrose valstybės (savivaldybių) institucijose (kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis) būtų eliminuota iš bendros valstybės tarnybos sistemos arba kuris įtvirtintų privilegijuotą tam tikrų institucijų valstybės tarnautojų padėtį kitų analogiškų institucijų valstybės tarnautojų atžvilgiu arba, priešingai, jų diskriminavimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Visuotinai pripažįstama ir nereikalaujanti papildomo įrodinėjimo aplinkybė yra šalyje didėjanti infliacija, kas tiesiogiai sąlygoja bendrą kainų didėjimą šalyje, dėl kurio mažėja pinigų perkamoji galia. Todėl naujuoju reglamentavimu pašalinus iš valstybės tarnautojų gaunamus priedus už stažą, tai labai jautriai atsilieps didžiajai daliai valstybės tarnautojų, kurių vidutinis darbo užmokestis dažnu atveju neviršija net 800 Eur (atskaičius mokesčius). Tokie pokyčiai neabejotinai turės neigiamą efektą valstybės tarnybai, kadangi aukštos kvalifikacijos specialistams toks pakeitimas parodys, kad ištikimybė valstybės tarnybai buvo beprasmis ir paskatins konkurencingesnio atlyginimo už sukauptą darbo patirtį ieškotis privačiame sektoriuje. Pažymėtina, kad dėl socialinių garantijų valstybės tarnautojams mažinimo taip pat pasisakė Teisės departamentas. Teisės departamento nuomone, atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnautojams keliami didesni profesiniai ir kvalifikaciniai reikalavimai, tai implikuoja ir tam tikrų papildomų garantijų taikymą valstybės tarnautojams. Atsižvelgiant į tai, anot Teisės departamento, kyla abejonės ar valstybės tarnautojų atostogų reguliavimas Lietuvos Respublikos darbo kodeksu, valstybės tarnautojams taikant ypatingus reikalavimus ir įpareigojimus, atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos profesinės veiklos sistemos, sampratą ir būtų konstituciškai pagrįstas. Taigi, apibendrinant išdėstytą konstatuotina, kad socialinių garantijų mažinimas valstybės tarnautojams, siekiant priartinti ar net suvienodinti valstybės tarnautojų darbo santykius su darbo santykiais pagal darbo sutartį, yra galimai prieštaraujantis aukščiausios juridinės galios teisės aktui – Konstitucijai. Projektu siekiami įgyvendinti esamo teisinio reguliavimo pokyčiai tik dar labiau padidins socialinę atskirtį. Visų pirma, analizuojant senąjį ir naująjį reglamentavimus yra akivaizdu, kad didesnis dėmesys yra sutelktas tam tikrai grupei valstybės tarnautojų (politikams, teisėjams, įstaigų vadovams), kuriems numatomi ženkliai padidinti atlyginimai. Tuo tarpu didžiajai daliai valstybės tarnautojų atlyginimas bus įšaldomas 3 (trijų) metų laikotarpiui, kadangi Projekte numatoma bazinį dydį peržiūrėti kas 3 (tris) metus. Pažymėtina, kad šalies vidutinis darbo užmokestis per 3 (tris) metus gali reikšmingai padidėti ir tokiu atveju valstybės institucijos taptų nekonkurencingos. Taigi, būsimas pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio peržiūrėjimas ne rečiau kaip kas 3 (treji) metai pagal darbo užmokesčio pokyčių darbo rinkoje tendencijas ir šalies ekonominę situaciją, suponuoja, kad jos būsimo dydžio nustatymas niekaip nebebūtų susijęs su vidutinio darbo užmokesčio (kuris keičiasi ir yra nustatomas ne kas treji metai, o kas kiekvienų metų ketvirtį) pokyčiu šalyje. Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią praktiką darbo užmokesčio fondo dydis dažniausiai yra nedidinamas. Šiuo atveju pateiktame projekte siūloma tvarka šią tendenciją dar labiau sustiprins. Todėl kyla grėsmė, kad vadovai norėdami didinti darbo užmokestį paprasčiausiai atleis dalį darbuotojų, o likusiems darbuotojams darbo krūviai bus didinami neproporcingai jų darbo užmokesčiams. Nagrinėjamu atveju dėl per didelių darbo krūvių valstybės tarnautojai palieka valstybinę tarnybą, todėl yra visiškai nesuprantamas Projekto rengėjų siekis diferencijuoti valstybės tarnautojus ir išskirti tik mažą grupę valstybės tarnautojų, kuriems po reformos įgyvendinimo bus užtikrintas darbo užmokesčio kilimas. Atsižvelgiant į tai, NPPSS vertinimu, šiuo atveju Projekte tikslinga būtų nustatyti, kad bazinis dydis būtų peržiūrimas kiekvienais metais, nes tik tokiu būdu būtų galima išvengti valstybės institucijose ir įstaigose mokamo darbo užmokesčio atotrūkio nuo darbo rinkos. Nėra sprendžiama motyvacinės sistemos valstybės tarnautojams problema. Šiuo atveju valstybė, kaip darbdavys, iš vienos pusės reikalauja aukštos kompetencijos bei nepriekaištingos reputacijos, o iš kitos pusės yra naikinamos socialinės garantijos, nepriklausančios nuo tiesioginio vadovo valios, o įgyjamos už lojalumą valstybei (priedai už stažą, ilgesnės trukmės kasmetinės atostogos). Svarbu pažymėti, kad Projekte nėra numatytų priemonių, kurios atsvertų socialinių garantijų mažinimu kilsiančius padarinius valstybės tarnautojams. Projekto teisinio reglamentavimo pakeitimai yra ydingi siekiant didinti valstybės tarnybos, kaip viešojo sektoriaus, patrauklumą prieš privatų sektorių. Todėl Projekto rengėjų siekiai didinti valstybės tarnybos konkurencingumą yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi analizuojant valstybės tarnautojų teisinio reglamentavimo siūlomus įgyvendinti pakeitimus tampa akivaizdu, kad įsigaliojus naujajam reglamentavimui valstybės tarnautojas neturėtų daugiau garantijų nei asmuo dirbantis pagal darbo sutartį privačiame sektoriuje. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, siūlytina palikti esamą teisinį reglamentavimą dėl socialinių garantijų, nes tai yra viena iš priemonių skatinanti asmenis pasirinkti darbą valstybės tarnyboje. Numatomi teisinio reguliavimo pokyčiai yra nesuderinami su Projekto aiškinamajame rašte įvardintais pasiekti reformos tikslais. Nagrinėjamu atveju Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad reforma siekiama įtvirtinti teisines valstybės tarnybos tobulinimą, kurios tikslas – sustiprinti vadovavimo ir lyderystės gebėjimus, padidinti valstybės tarnybos profesionalumą, lankstumą ir efektyvumą. Taigi, naujuoju teisiniu reglamentavimu siekiama įtvirtinti, kad institucijų ir įstaigų vadovams būtų suteikta daugiau diskrecijos patiems spręsti, kiek ir kokių pareigybių reikia veiklai vykdyti ir tikslams pasiekti, vadovas taip pat turėtų daugiau teisių sprendžiant dėl darbuotojo atlyginimo. NPPSS įsitikinimu tai yra didžiulis pavojaus signalas ne tik dėl tarnautojų masinių atleidimų ir šių darbo krūvio permetimo liksiantiems tarnyboje, o taip pat dėl prastėjančių viešųjų paslaugų. Svarbu suprasti, kad valstybės tarnybos silpninimas, viešųjų paslaugų kokybės suprastėjimas turės išorinį poveikį, t. y. tą pajaus tiek piliečiai, tiek verslo subjektai. Iš esmės valdymas perduodamas vadovui, kuriam suteikiami įrankiai iš pagrindų keisti visą sistemą, tačiau nėra numatomi jokie tarnautojų apsaugos mechanizmai, todėl kyla reali grėsmė, kad reforma baigsis tuo, jog reikės iš naujo kurti efektyvią ir veikiančią valstybės tarnybą. Į šią problemą taip pat buvo atkreiptas dėmesys Teisės departamento pateiktoje išvadoje, kadangi siūlomu teisiniu reguliavimu nebūtų užtikrintas hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantis jų atlyginimų dydžių diferencijavimas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti valstybės tarnybos sistemos vientisumą, taip pat teisingumo ir protingumo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai matome aiškų, galimai net korupcinį pavojų, kai vadovas galės pats sumažinti tarnautojų skaičių, perskirstyti darbo krūvį, o decentralizuotą konkursą laimėjusiam tarnautojui (draugui, kaimynui, senam kolegai) skirti ne tik pareigų neatitinkančią algą, o taip pat dar skirti ir dosnų priedą. NPPSS įsitikinimu, dėl Projekto rengėjų nenoro įsiklausyti į valstybės tarnautojų bendruomenę, atsižvelgti į profesinių sąjungų, įstaigų, institucijų teiktas pastabas, kyla reali grėsmė, kad valstybės tarnybos reforma baigsis tuo, jog reikės iš naujo kurti efektyvią ir veikiančią valstybės tarnybą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, siūlome: 1. Remiantis LR Seimo statuto 54 straipsniu surengti komiteto klausymus dėl Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo projekto Nr. XIVP-2066(3), įtraukiant NPPSS kaip vieną iš dalyvaujančių šalių; 2. Nepritarti Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo projektui Nr. XIVP-2066(3).
|
Atsižvelgti |
|
|
||
|
2. |
Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ 2022-11-25 |
|
|
|
Seimui pateikti Valstybės tarnybos reformą įgyvendinantys įstatymų projektai kelia didelį susirūpinimą profesinėms sąjungoms. Kyla pavojus, kad socialinis dialogas, kuris Lietuvoje lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis yra nepakankamas, bus dar labiau ribojamas, mažinant derybose dėl Nacionalinės kolektyvinės sutarties derinamų klausimų ratą, nes pareiginės algos dydis, pagal kurį nustatomas valstybės tarnautojų darbo užmokestis, nebebus šių derybų objektas. Seimui pateiktas įstatymo projektas, kuriuo keičiama pareiginės algos bazinio dydžio apskaičiavimo tvarka. Projekto 3 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis 2023 metams (n) ir 2024 metams (n+1) nustatomas pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtą praėjusių metų (n-2) vidutinį mėnesinį šalies darbo užmokestį (su individualiomis įmonėmis) ir yra 1579,4 euro. Profesinių sąjungų įsitikinimu ši nuostata yra ydinga ir klaidinanti, nes: 1. Nelogiška ir nepagrįsta iš pradžių nustatyti, kad pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis siejamas su vidutiniu mėnesiniu šalies darbo užmokesčiu šalyje, o paskui, iš karto paneigiant šią nuostatą, nurodyti, kad pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis ne tik kad nustatomas kaip nekintamas (o vidutinis mėnesinis šalies darbo užmokestis yra kintamas rodiklis), tačiau ir nustatomas toks, kuris yra nebeaktualus (dviejų ir atitinkamai trijų metų senumo) ir absoliučiai nebeatitinkantis šalies objektyvios ekonominės situacijos. Tai, kad ateityje pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nebūtų siejamas su vidutiniu mėnesiniu šalies darbo užmokesčiu šalyje implikuoja ir šio straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis peržiūrimas ne rečiau, kaip kas trejus metus, atsižvelgiant į darbo užmokesčio pokyčių darbo rinkoje tendencijas ir šalies ekonominę situaciją. Taigi, būsimas pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio peržiūrėjimas ne rečiau kaip kas treji metai pagal darbo užmokesčio pokyčių darbo rinkoje tendencijas ir šalies ekonominę situaciją, suponuoja, kad jos būsimo dydžio nustatymas niekaip nebebūtų susijęs su vidutinio darbo užmokesčio (kuris keičiasi ir yra nustatomas ne kas treji metai, o kas kiekvienų metų ketvirtį) pokyčiu šalyje. Siūlomoje nuostatoje dydis „n-2” reiškia ne praėjusių, o už praėjusių metų vidutinį mėnesinį šalies darbo užmokestį (o 2024 metų atžvilgiu tai būtų net ne už praėjusių, o prieš trejus metus buvusių metų duomenys). Pagal susiklosčiusią praktiką darbo užmokesčio fondo dydis dažniausiai yra nedidinamas. Pateiktame projekte siūloma tvarka šią tendenciją dar labiau sustiprins. Todėl kyla grėsmė, kad vadovai norėdami didinti darbo užmokestį paprasčiausiai atleis dalį darbuotojų, o likusiems darbuotojams darbo krūviai bus didinami neproporcingai daugiau nei išaugs jų atlyginimai, t. y. realiai atlyginimai gali net sumažėti, nes per tą patį laiką reikės atlikti daugiau darbo nei už jį mokama. Jau dabar būtent dėl per didelių darbo krūvių valstybės tarnautojai palieka valstybinę tarnybą. 3. Valstybės tarnybos įstatymo projekte numatyta nauja darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka apie du kartus padidins nelygybę tarp vadovų ir kitų darbuotojų atlyginimų, nors Lietuva pagal GINI pajamų nelygybės indeksą jau daugelį metų yra priešpaskutinėje vietoje Europos Sąjungoje. 4. Atkreipiame dėmesį, kad šis įstatymas galios ne tik valstybės tarnautojams, bet ir visiems viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų darbuotojams. 5. Atsižvelgiant į tai, kad jau šiemet infliacija viršijo 20 proc., o privataus sektoriaus darbuotojų atlyginimai dėl jų trūkumo auga daugiau nei 10 proc., toks viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų valstybės tarnautojų ir visų pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų atlyginimų „įšaldymas" trejiems metams sukels valstybės sektoriaus „nukraujavimą", kai darbuotojai masiškai išeis dirbti į privatų sektorių. Todėl kyla pavojus, kad valstybė nesugebės užtikrinti kokybiškų viešųjų paslaugų teikimo. 6. Profsąjungoms nesuprantama , kodėl įstatymų rengėjai nereagavo ir neatsižvelgė į profsąjungų reikalavimus, kad tokie įstatymų projektai negali būti priimti, nes jie prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės aiškinamajame rašte įvardintiems valstybės tarnybos ir viešojo sektoriaus pertvarkymo tikslams ir kryptims. 7. LR Seimo teisės departamento išvadoje nurodyti konkretūs pasiūlymai, kuriems profesinės sąjungos pritaria ir reikalauja į juos atsižvelgti. Reikalaujame, kad LR Seimui pateikti įstatymų projektai būtų svarstomi dalyvaujant profesinių sąjungų atstovams. 8. Palaikome NPPSS 2022-11-23 Nr. NP17-73(22), adresuotame LR Seimo komitetams pateiktus pasiūlymus. Įvertindami tai, siūlome, Vadovaujantis LR Seimo statuto 54 straipsniu surengti komiteto klausymus dėl pateiktų įstatymų projektų, dalyvaujant profesinių sąjungų atstovams, taip pat suteikti galimybę dalyvauti komitetų posėdžiuose svarstant šiuos projektus. |
Pritarti |
Valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš bazinio dydžio, kurį nustato atskiras įstatymas (XIVP-2098(3). Lietuvos Respublikos pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis planuojamiems metams (n) tvirtinamas atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme pagal Lietuvos statistikos departamento paskelbtą praėjusių metų (n-2) vidutinį mėnesinį šalies darbo užmokestį (su individualiomis įmonėmis) ir yra 1579,4 euro. 2023-iems metams nustatytas bazinis dydis pirmą kartą bus peržiūrimas, nustatant jį 2025-iems metams. Pažymėtina, kad 2021 m. VDU (bruto, su individualiomis įmonėmis, kurios be kita ko, pačios deklaruodamos DU, „neparodo“ tikrosios padėties)) buvo 1579,4 euro. 2022 m. I ketvirčio VDU (be individualių įmonių) buvo 1718,3 euro ir dėl infliacijos dar auga. Pagal 2022 m. birželio ekonominės raidos scenarijų, per 2022–2025 metus prognozuojamas darbo užmokesčio šalyje augimas sudarytų 31,6 proc. (2022 m. – 13,2 proc., 2023 m. – 8,4 proc., 2024 m. – 5 proc., 2025 m. – 5 proc.). Įvertinus tokią augimo prognozę, 2025 m. metų pradžiai šalies VDU bruto turėtų būti apie 2000 eurus, tačiau pagal siūlomą reguliavimą, tarnautojų darbo užmokesčio bazinis dydis bus „įšaldytas“ 2021 m. lygyje – 1579 eurai. Siūlytina įstatymo projekte XIVP-2098(3) tikslinti bazinio dydžio apskaičiavimo mechanizmą, priartinant prie realios ekonominės situacijos, bazinį dydį peržiūrint kasmet ir aiškiai nurodant, koks darbo užmokestis(bruto ar neto) turimas omenyje, nes toks bazinio dydžio apskaičiavimo ir peržiūros modelis didins atotrūkį nuo realios situacijos darbo rinkoje, į kurią ir orientuojasi projektų iniciatoriai.
Lietuvos Respublikos pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio įstatymo projekto 3 straipsnyje atsiranda objektyvus dydis – Lietuvos statistikos departamento paskelbtas praėjusių metų (n-2) vidutinis mėnesinis šalies darbo užmokestis (su individualiomis įmonėmis). Probleminiai aspektai šiuo atveju yra keli. Formuluotė „praėjusių metų (n-2)“ reiškia, kad 2023 m. taikytinas bazinis dydis bus nustatytas vadovaujantis 2021 m. statistiniais duomenimis. Praktinė situacija rodo, kad minėtas dydis 2021 m. sudarė 1 578,30 Eur, o 2022 m. I ketvirtį – jau 1 718,30 Eur, t. y. 140 Eur daugiau. Be to, įstatymo projekte numatyta, kad pirmą kartą peržiūrėjimas įvyks 2025 m. Kitaip tariant, visas viešasis sektorius iki 2025 m. pabaigos gyvens 2021 m. sąlygomis. duomenis. Manytina, kad šiuo metu taikomas darbuotojų bazinio dydžio nustatymo reguliavimas yra objektyvesnis ir teisingesnis. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, ateinančių finansinių metų bazinis dydis nustatomas atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą), minimaliosios mėnesinės algos dydį ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžius ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką. |
|
||
|
3. |
Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjunga 2022-11-25 |
|
|
|
Pagal egzistuojantį teisinį reglamentavimą su valstybės tarnautojais sutartys nėra sudaromos, o valstybės tarnautojų karjerą, priėmimo ir atleidimo sąlygas, atsakomybę, socialines ir kitas garantijas, iš esmės reglamentuoja tik Valstybės tarnybos įstatymas. Kitaip tariant, Valstybės tarnybos įstatymas ir yra de facto valstybės tarnautojų „sutartis“ su valstybe. Ši Vyriausybė, vykdydama savo programą, parengė naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo projektą ir daugybę kitų su tuo siejamų įstatymų projektų, kuriais siekiama įgyvendinti vadinamąją Viešojo sektoriaus reformą. Šios reformos tikslui sunku būtų nepritarti – siūloma valstybės tarnybą padaryti lankstesnę ir patrauklesnę. Tačiau Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjunga nepritaria priemonėms, kuriomis yra siūloma pasiekti minėtą tikslą ir mano, kad tokios priemonės atvirkščiai sumažins valstybės tarnybos patrauklumą ir konkurencingumą, įneš daugiau neaiškumo nustatant darbo užmokestį, negana to, siūloma bent jau dvejiems ateinantiems metams „įšaldyti“ valstybės tarnautojų darbo užmokestį dėl naujai siūlomo taikyti bazinio dydžio, panaikinti ir taip menkas egzistuojančias socialines garantijas. Atkreipiame dėmesį, kad kitoms valstybinėje tarnyboje dirbančioms asmenų grupėms, kurioms artimiausiu metu neketinama apčiuopiamai didinti darbo užmokesčio (Vadovybės apsaugos tarnybai, Specialiųjų tyrimų tarnybai, žvalgybos pareigūnams, diplomatams, prokurorams, statutiniams valstybės tarnautojams) nuo kitų metų egzistuojančios socialinės garantijos ir darbo užmokesčio apskaičiavimo sistemos paliekamos. Tiesa, reformos rengėjai teigia, kad šiai grupei asmenų darbo užmokesčio sistema pakeista, o esamos garantijos turėtų/galėtų būtų panaikintos kitame etape, t. y. po metų. Viena vertus, sąlygų bloginimo šios grupėms mes tikrai nepalaikome. Kita vertus, sunku būtų patikėti, kad dėl turimos įtakos sprendimų priėmėjams šioms asmenų grupėms sąlygos bus pablogintos, t. y. sąlygos jiems būtų prilygintos toms, kokios yra siūlomos valstybės tarnautojams. Kitas pavyzdys, iliustruojantis siūlomos reformos nenuoseklumą, yra tas, kad teisėjams yra siūloma nuo 2023 m. gerokai padidinti darbo užmokestį, tačiau reformos iniciatoriai nesiūlo teisėjams panaikinti šiuo metu Teismų įstatyme įtvirtintos atostogų skaičiavimo tvarkos, pagal kurią teisėjui už ilgą teisėjo darbo stažą gali būti suteikta 40 darbo dienų kasmetinių atostogų. Šiuo metu valstybės tarnautojams taikomi įvairūs specialūs reikalavimai, kurių nereikia laikytis dirbantiems pagal darbo sutartis (turto ir pajamų deklaravimas, pareiga vengti interesų konflikto, puoselėti nepriekaištingą reputaciją, lojalumas), ir atitinkamai numatytos tam tikros garantijos (ilgesnės atostogos ir kt.). Šia reforma naikinamos garantijos, tačiau paliekami papildomi reikalavimai, o tai yra nelogiška, neteisinga ir galimai prieštarauja konstitucinei doktrinai. Valstybės tarnybos reformos rengėjai nuolat kartoja, kad viešasis sektorius, įskaitant valstybės tarnybą, atsilieka nuo privataus sektoriaus visais aspektais: savo veiklos efektyvumu, kokybe, lankstumu ir pan. Manome, kad toks tiesmukas viešojo ir privataus sektoriaus lyginimas ir supriešinimas yra nekorektiškas. Visų pirma dėl to, kad skiriasi viešojo sektoriaus ir privataus sektoriaus tikslai. Viešasis sektorius siekia viešojo intereso ir kokybiškų viešųjų paslaugų teikimo, o privatus – pelno. Sunku būtų lyginti netgi valstybės ir savivaldybių įstaigų veiklą su valstybės įmonėmis, kurios paprastai veikia monopolijos sąlygomis ir siekia pelno. Taip pat pasigedome valstybės tarnybos reformos rengėjų atlikto padidinto teisinio reguliavimo vertinimo, kaip tai yra numatyta Teisėkūros pagrindų įstatyme. Mūsų įsitikinimu, nesant išsamaus vertinimo, padarytos klaidos valstybei gali grėsti sunkiai ištaisomomis pasekmėmis. Be to, būtų buvę naudinga ir palyginti panašias funkcijas atliekančias valstybės ir savivaldybių institucijas tarpusavyje, išryškinant veiklos efektyvumo problemas. Pavyzdžiui, pateikti „pavyzdines“ institucijas, kurios veikia efektyviai tam, kad kitos institucijos galėtų į jas lygiuotis. Tarkime, ar reformos rengėjai galėtų objektyviai įvardyti, kurios ministerijos kanceliarija veikia efektyviai, o kurios ne? Toliau pateikiame savo argumentus, kodėl parengtas naujos redakcijos Valstybės tarnybos projektas iš esmės nesudaro jokių prielaidų pasiekti deklaruotą tikslą, t. y. valstybės tarnybą padaryti patrauklesnę ir efektyvesnę, o atvirkščiai – įneš sumaišties, padidins riziką pažeisti tiek šiuo metu pareigas einančių, tiek naujai priimamų tarnautojų teisėtus lūkesčius, pablogins karjeros galimybes, diskriminuos kitą statusą turinčių valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų atžvilgiu. Neargumentuotas siūlymas didelei daliai dabartinių tarnautojų panaikinti valstybės tarnybos statusą. Valstybės tarnybos įstatymo projektu siūloma per artimiausius dvejus metus panaikinti valstybės tarnautojų statusą nemažai daliai, gal netgi keliems tūkstančiams iš šiuo metu maždaug 27 tūkst. pareigas einančių valstybės tarnautojų. Siūloma valstybės tarnautojais nelaikyti asmenų, kurių funkcijos susijusios su personalo administravimu, buhalterine apskaita, dokumentų tvarkymu, apskaita ir saugojimu, viešųjų pirkimų vykdymu, vidaus auditu, projektų valdymu, viešųjų ryšių palaikymu, teisiniu atstovavimu, korupcijos prevencija ir vidaus tyrimais, informacinių ir ryšių technologijų administravimu, turto administravimu. Aukščiau nurodytas funkcijas vykdantys valstybės tarnautojai, tikėtina, taptų darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartis, o nesant atitinkamų įstatyme numatytų saugiklių, galbūt apskritai netektų einamų pareigų. Mažų mažiausiai, buvusiems tarnautojams tapus darbuotojams, dirbančiais pagal darbo sutartis, ateityje tai žymiai apribotų jų galimybes gauti didesnį darbo užmokestį. Primename, kad dar 2019 m. buvo peržiūrėtos visų valstybės tarnautojų pareigybės tam, kad būtų panaikintos pareigybės, kurių funkcijos yra ūkinio ir (ar) techninio pobūdžio, tad nesuprantama, kodėl vėl reikėtų grįžti atgal ir tokiu būdu įnešti papildomos sumaišties. Nepagrįstas ir neargumentuotas siūlymas panaikinti priedą už stažą ir atostogų skaičiavimo tvarką valstybės tarnautojams. Manome, kad tarnybos stažo Lietuvos valstybei nuvertinimas karjeros valstybes tarnyboje yra nepagristas ir nelogiškas, juo labiau kai naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo projekte dar stipriau akcentuojamas tarnautojų lojalumo reikalavimas. Valstybės tarnautojas, būdamas lojalus ir dirbdamas valstybes tarnyboje, kaupia darbo patirtį, tarnautojų institucinę atmintį ir savo veiklą atlieka vis rezultatyviau. Todėl stažas tiesiogiai daro įtaką geresniems valstybės veiklos rezultatams, o priedas už stažą turi būti išsaugotas kaip viena iš nedaugelio darbo valstybės tarnyboje motyvacijos priemonių. Be to, priedas už stažą istoriškai buvo taikomas ir dėl to, kad tokiu būdu, bent nežymiai, siekiama padidinti valstybės tarnautojų darbo užmokestį negaunant pakankamo finansavimo iš biudžeto. O taip pat ši priemonė veikia ir kaip šiokia tokia atsvara įstaigų vadovų subjektyvumui vykdant kasmetinius veiklos vertinimus. Socialinių garantijų panaikinimas valstybės tarnautojams prieštarauja tarptautinei praktikai. Reformos iniciatoriai viešojoje erdvėje nuolat kartoja, kad pažangiose valstybėse valstybės tarnautojai esą neturi kažkokių išskirtinių socialinių garantijų, o priedą už stažą jie vadina XIX a. atgyvena ir darbo užmokesčio augimu vien už buvimą valstybės tarnautoju. Visų pirma, virtinėje Vakarų valstybių (Austrijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir kt) yra taikomos sistemos, kai darbo užmokestis tiesiogiai priklauso ir ir nuo stažo valstybės tarnyboje dydžio[2]. Absoliučioje daugumoje Europos valstybių į valstybės tarnybą naujai priimtiems valstybės tarnautojams yra suteikiamos ilgesnės atostogos lyginant su privačiu sektoriumi, o jau einantiems pareigas tarnautojams papildomos atostogų dienos dažniausiai yra suteikiamos už ilgesnį stažą valstybės tarnyboje[3]. Estijos Valstybės tarnybos įstatymas nors ir nenumato priemokos už stažą mokėjimo, tačiau įtvirtina dar patrauklesnes garantijas nei Lietuvoje. Už stažą valstybės tarnyboje Estijoje yra gerokai didinama valstybinė senatvės pensija. Jeigu valstybės tarnautojo stažas siekia 10–15 metų, tuomet senatvės pensija didinama 10 proc., o jeigu tarnautojo stažas yra ilgesnis nei 30 metų, senatvės pensija didinama netgi 50 proc. Šiais metais Kanados parlamento administracija buvo pripažinta vienu patraukliausiu darbdaviu šalyje, o Kanados parlamento biblioteka buvo išrinkta vienu iš geidžiamiausių darbdavių Kanados sostinės regione[4]. Tokio titulo Kanados parlamento administracija nusipelnė ne dėl darbo užmokesčio dydžio, kadangi į Kanados parlamentą priimtiems aukštųjų mokyklų absolventams iš pradžių siūlomas nedaug didesnis nei šalies vidutinis darbo užmokestis, o būtent dėl įvairių taikomų socialinių garantijų. Socialinių garantijų panaikinimas diskriminuos tiek naujai į valstybės tarnybą priimamus tarnautojus, tiek šiuo metu pareigas einančius tarnautojus. Reformos rengėjai pastaruoju metu viešojoje erdvėje naudoja įvairius argumentus, kodėl yra būtina panaikinti šiuo metu egzistuojančias socialines garantijas valstybės tarnautojams. Vienas iš neseniai nuskambėjusių argumentų, kad 1 proc. dydžio priedas mokamas už vienerius stažo už tarnybą Lietuvos valstybei metus yra ydingas, nes esą „atlyginimas būtų teisingas, pagrįstas rezultatais, už atliktus darbus, o ne už egzistavimą ir buvimą tam tikrose pareigose“. Visų pirma, ir dabartinis teisinis reguliavimas leidžia tarnautoją atleisti ar sumažinti jam darbo užmokestį, jeigu jis nepasiekia jokių rezultatų. Antra, siūlymas „įšaldyti“ priemoką už tarnybos stažą jau einantiems pareigas valstybės tarnautojams taip pat suformuotų ydingą praktiką. Tokiu būdu pažeistų tarnautojų teisėtus lūkesčius dėl nuoseklaus tęstinio priedo augimo, atsirastų nepagrįsti darbo apmokėjimo tvarkos skirtumai tarp jau turinčių tarnybos stažą ir naujai į valstybės tarnybą ateinančių asmenų. Pažymėtina, kad pagal dabartinį Valstybės tarnybos įstatymą leidžiama naujai priimtiems valstybės tarnautojams nustatyti didesnius pareiginės algos koeficientus nei keliolika metų valstybės tarnyboje dirbantiems tarnautojams. O neretai būna ir taip, kad ką tik priimtas valstybės tarnautojas gauna faktiškai didesnį darbo užmokestį nei tarnautojas, turintis 30 metų darbo valstybės tarnyboje stažą. Nepagrįsti siūlymai iki 2025 m. „įšaldyti“ valstybės tarnautojams taikomą bazinį dydį ir nustatyti naują darbo užmokesčio sistemą. Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjunga visuomet sveikina darbo užmokesčio didinimą viešojo sektoriaus darbuotojams. Šia reforma Vyriausybė siūlo žymiai didinti darbo užmokestį pakankamai siaurai viešajame sektoriuje dirbančiai asmenų grupei (politikams, teisėjams, valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų vadovams, valstybės pareigūnams), iš viso mažiau nei 2 tūkst. asmenų. Tačiau valstybės tarnautojams, kurių yra maždaug 27 tūkst., siūloma artimiausiems dvejiems metams naująjį bazinį dydį įšaldyti. Kitaip tariant, nuo kitų metų didelė dalis valstybės tarnautojų tiesiog gaus kone identišką darbo užmokestį, kurį gauna šiandien. Taip bus dėl to, kad ketinama panaikinti priedą už stažą valstybės tarnybai (t. y. 1 proc. darbo užmokesčio padidėjimą kas metus) ir neketinama didinti įstaigų darbo užmokesčio fondų arba padidinti minimaliai. Taigi valstybės tarnautojai šiuo aspektu yra akivaizdžiai diskriminuojami. Apskritai sunkiai suprantama, kodėl naujai taikomą bazinį dydį ketinama peržiūrėti kas trejus metus, kadangi tokiu būdu valstybės tarnautojų darbo užmokestis atsiliks nuo faktinio vidutinio darbo užmokesčio šalyje augimo. Naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo projekte siūloma, kad įstaigos vadovas nustatytų įstaigos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, kurioje, atsižvelgiant į šio įstatymo ir Darbo kodekso nuostatas, nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai, konkrečiai pareigybei nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalai. Įstaigos vadovas nustatys darbo apmokėjimo sistemą vadovaudamasis Vyriausybės nustatytomis rekomendacijomis. Iniciatorių teigimu, tokiu būdu įstaigų vadovai esą galėtų lanksčiau nustatyti didesnį darbo užmokestį (t. y. konkrečiai pareigybei nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalus). Šiai siūlomai naujovei nepritariame dėl kelių priežasčių. Visų pirma, manome, kad maksimalūs pareiginės algos koeficientai įstaigose ir institucijose naujojoje darbo apmokėjimo sistemoje bus nustatomi pagal faktinį darbo užmokesčio fonde turimų asignavimų dydį. Kitaip tariant, didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai iš esmės nesiskirs nuo šio metu galiojančio įstatymo, o jeigu ir bus didesni, tai de facto jie negalės būti suteikiami tarnautojams dėl riboto darbo užmokesčio asignavimų dydžio. Antra, manome, kad siūloma nauja darbo užmokesčio sistema sudarys prielaidas, kad panašias funkcijas vykdančiose institucijose bus nustatyti skirtingo dydžio didžiausi pareiginės algos koeficientai. Taip pat kelia abejonių, ar Vyriausybės parengtomis rekomendacijomis dėl darbo užmokesčio sistemos vadovausis visų įstaigų vadovai. Esame įsitikinę, kad esminiai darbo apmokėjimo sistemos principai turėtų būti įtvirtinti Valstybės tarnybos įstatyme, o ne rekomendacijų forma. Valstybės tarnybos įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „dėl lėšų trūkumo (darbo užmokesčio fonde) įstaigų galimybės finansiškai motyvuoti valstybės tarnautojus yra ribotos“. Su tuo sunku ginčytis, tačiau ši amžina problema valstybės tarnybos reformos iniciatorių nėra niekaip sprendžiama. Šiuo metu turbūt tik labai menka dalis valstybės tarnautojų (atmetus politinio (asmeninio) pasitikėjimo tarnautojus ir įstaigų vadovus) turi galiojančiame Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas pareiginės algos koeficientų „lubas“, o jas pasiekti daugeliui tarnautojų reikėtų dar bent keleto metų. Taigi padidinus teorines koeficientų „lubas“ pagal naująją siūlomą darbo užmokesčio sistemą faktinis darbo užmokestis niekaip nepasikeis. Galiausiai, suteikiant vadovams diskreciją nustatyti didesnį darbo užmokestį ir tuo pat metu valstybei neskiriant pakankamo finansavimo darbo užmokesčiui, gali susiklostyti tokia situacija, kad kai kuriose institucijose ir įstaigose darbo užmokestis kai kuriems tarnautojams didės vien dėl įstaigų vadovų subjektyvumo ar nepotizmo, o kiti tarnautojai gali būti atleisti. Nepritariame siūlymui eliminuoti profesines sąjungas iš derybų sudarant kolektyvinę sutartį dėl bazinio dydžio. Šiuo metu galiojančiame Valstybės tarnybos įstatyme numatyta, kad ateinančių finansinių metų bazinis dydis nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje. Nauju reglamentavimu atsisakius šios nuostatos, būtų eliminuotas profesinių sąjungų vaidmuo nustatant valstybes tarnautojų darbo užmokestį ir susiaurintos profesinių sąjungų galimybės ginti jų atstovaujamų darbuotojų socialines ir ekonomines teises. Apibendrinant konstatuojame, kad šia reforma yra siūloma iš esmės pabloginti valstybės tarnautojų darbo sąlygas, tuo pat metu tikintis, kad darbuotojai iš privataus sektoriaus pradės veržtis dirbti į valstybės tarnybą. O galbūt yra atvirkščiai, t. y. nemaža dalis viešojo sektoriaus nėra linkę ieškoti darbo privačiame sektoriuje dėl to, kad pastarajame ir dabar yra siūlomos prastesnės sąlygos nei viešajame sektoriuje? Be to, nemaža dalis viešojo sektoriaus ir taip šiuo metu dirba pagal Darbo kodekso nuostatas. Ar tai reiškia, kad vien dėl to valstybės tarnautojai dirba efektyviau? Galiausiai, ar neatrodo keista, kad patys valstybės tarnautojai, išskyrus galbūt įstaigų vadovus, švelniai tariant, nėra sužavėti siūlomais pokyčiais ir jiems priešinasi? Atidžiai išanalizavę naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo projektą, susipažinę su kitų valstybės ir savivaldybių institucijų derinimo metu pateiktomis pastabomis ir pasiūlymais (kuriuose, beje, net keletas naujai siūlomų nuostatų vertinamos kaip prieštaraujančios konstitucinei doktrinai) bei išmanydami įvairius praktikoje veikiančius aspektus, raginame Seime, svarstant šios reformos įstatymų projektų paketą atsižvelgti į profesinių sąjungų ir valstybės bei savivaldybių institucijų pastabas. |
Atsižvelgti |
Komitetas siūlo pritarti Seimo narių R. Tamašunienės, J. Pinskaus ir kt. 2022-12-08 pasiūlymui Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamą dalį – priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.
|
|
||
|
4. |
Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjunga 2022-12-19 |
|
|
|
1. Darbo apmokėjimo sistema Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo projektu (Reg. Nr. XIVP-2066(3)) numatoma priimti naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymą (VTĮ). Naujos redakcijos VTĮ projekto (toliau – VTĮ projektas) 19 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad (nesant kolektyvinės sutarties) įstaigos vadovas nustato įstaigos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą, kurioje nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai, konkrečiai pareigybei nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalai ir kt. Manome, kad toks reglamentavimas sudarys prielaidas maksimalių tos pačios tarnautojų pareigybės koeficientų diferenciacijai tarp įstaigų, o tokiu būdu netektų prasmės ir pačių įstaigų skirstymas į grupes. Pavyzdžiui, III įstaigų grupėje esančio tarnautojo maksimalus pareiginės algos koeficientas galės būti didesnis už I įstaigų grupėje esančio tos pačios pareigybės tarnautojo pareiginės algos koeficientą. Be to, pagal VTĮ projekto 19 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra aišku, ar įstaigos darbo apmokėjimo sistemoje bus galima diferencijuoti tos pačios pareigybės valstybės tarnautojų koeficientų dydžius. Jeigu taip, tuomet būtų atvertas kelias visiškai subjektyviam tų pačių pareigybių finansiniam vertinimui skirtinguose vienos įstaigos struktūriniuose padaliniuose. Pritariame Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastaboms, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis ir aiškūs jo nustatymo kriterijai turi būti įtvirtinti įstatymu. Kartu manome, kad tam tikrose įstatymu nustatytose ribose galima užtikrinti įstaigų savarankiškumą. Siūlome VTĮ projekto 1 priede valstybės tarnautojų pareigybėms nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalus, o, sudarant sąlygas įstaigoms pačioms nustatyti atlygio politiką, leisti nukrypti nuo minėtų intervalų viršutinės ribos, vadovaujantis nustatytais kriterijais, ne daugiau kaip 10-20 proc. |
Atsižvelgti |
|
|
||
|
5. |
Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjunga 2022-12-19 |
|
|
|
2. Priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (tarnybos stažą) Pagal VTĮ projektą valstybės tarnautojams nebebūtų mokamas priedas už tarnybos stažą, įtvirtintas galiojančiame VTĮ. Manome, kad tarnybos stažo Lietuvos valstybei nuvertinimas karjeros valstybės tarnyboje yra nepagrįstas ir nelogiškas, ypač tuomet, kai VTĮ projekte dar labiau akcentuojamas tarnautojų lojalumo reikalavimas. Valstybės tarnautojas, būdamas lojalus ir dirbdamas tam tikrą laiką valstybės tarnyboje, kaupia darbo patirtį, dalyvauja formuojant institucinę atmintį, kelia savo (ir kolegų) veiklos kokybę. Todėl stažas tiesiogiai daro įtaką geresniems valstybės tarnautojų veiklos rezultatams, o priedas už stažą turi būti išsaugotas kaip viena iš nedaugelio valstybės tarnybai būdingų motyvacijos priemonių. Negalime sutikti su teiginiais, kad priedas už stažą kliudo teisingai apmokėti tarnautojams pagal jų kompetenciją, kadangi įstaigų vadovai turi (ir pagal VTĮ projektą turės) pakankamai mechanizmų, leidžiančių lanksčiai spręsti tarnautojų darbo apmokėjimo klausimus (vertinimai, priemokos ir kt.). Kita vertus, priedas už stažą veikia kaip tam tikra atsvara įstaigų vadovų subjektyvumui, kuriam pasireikšti pagal VTĮ projektą bus tik daugiau galimybių. Pastebime, kad tarnybos stažą taip pat siūloma panaikinti Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 pakeitimo įstatymo projektu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų darbo užmokesčio įstatymo projektu, Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 pakeitimo įstatymo projektu. Tačiau asmenims, kurių darbo apmokėjimas reglamentuojamas šiais įstatymais, kartu numatoma drastiškai, tai yra 90 proc. ar daugiau padidinti darbo užmokestį. Taigi, karjeros valstybės tarnautojai, kuriems numatoma naikinti priedą už tarnybos stažą, lemiantį nedidelį automatinį darbo užmokesčio didėjimą, ir nenumatoma kitais būdais ženkliau didinti darbo užmokesčio, atsidurtų išskirtinai nepalankioje padėtyje. Siūlome VTĮ projekto 19 straipsnio 1 dalį papildyti 4 punktu: 4) priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas). Siūlome papildyti VTĮ projekto 21 straipsnio pavadinimą ir papildyti 21 straipsnį 3 dalimi išdėstant taip: 21 straipsnis. Priemokos ir priedas už tarnybos stažą 3. Valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro vienas procentas pareiginės algos už kiekvienus tarnybos Lietuvos valstybei metus. Šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos.
Jeigu tarnybos stažas vis dėlto būtų naikinamas, turi būti numatytas ženklus valstybės tarnautojų darbo užmokesčio didinimas, kaip numatoma kitų valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų, netenkančių priedo už tarnybos stažą, atveju |
Pritarti |
Komitetas siūlo pritarti Seimo narių R. Tamašunienės, J. Pinskaus ir kt. 2022-12-08 pasiūlymui Valstybės tarnybos įstatyme nustatyti valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamą dalį – priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.
|
|
||
|
6. |
Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjunga 2022-12-19 |
|
|
|
3. Atostogos Šiuo metu galiojančiame VTĮ nustatytas specialus valstybės tarnautojų atostogų reglamentavimas, garantuojantis, inter alia, kiek ilgesnės trukmės atostogas nei numatyta Darbo kodekse (DK). VTĮ projekto 30 straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojams suteikiamos Darbo kodekse numatytos atostogos. Galiojančio atostogų reglamentavimo panaikinimas būtų ženklus valstybės tarnybos sąlygų pabloginimas. Pažymėtina, kad jis (kaip ir kitos svarbios VTĮ projekto nuostatos) nėra pagrįstas išsamiu siūlomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimu. Lietuvos Respublikos teisės aktai valstybės tarnautojams kelia specialius reikalavimus bei taiko įpareigojimus, netaikomus ar tik iš dalies taikomus kito statuso darbuotojams. Šie reikalavimai ir įpareigojimai yra susiję su lojalumu valstybei, nepriekaištingos reputacijos turėjimu ir saugojimu, interesų konflikto vengimu, turto bei pajamų deklaravimu ir kt. Specialių reikalavimų taikymas, mūsų nuomone, aiškiai pagrindžia ir tam tikrų specialių garantijų taikymą valstybės tarnautojams. Teisinio reguliavimo keitimas, nustatant reikšmingai trumpesnės trukmės valstybės tarnautojų kasmetines atostogas, pažeistų ir teisėtų lūkesčių principą. Pažymėtina, kad valstybės tarnybos statuso specifiškumo klausimu ne kartą savo doktrinoje yra pasisakęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (KT). Pavyzdžiui, 2007 m. kovo 20 d. nutarime KT, be kita ko, pažymėjo, kad valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų. Pasak KT, valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; šie santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose). Šiame kontekste manome, kad valstybės tarnautojų atostogų reglamentavimas pagal DK, valstybės tarnautojams toliau taikant specialius reikalavimus, kurių neturi laikytis kiti darbuotojai, būtų nepagrįsto valstybės tarnybos specifikos neigimo apraiška, galimai prieštaraujanti Konstitucinio Teismo suformuluotai doktrinai. Šiuo metu nustatytų valstybės tarnautojų atostogų trumpinimas neigiamai atsilieptų valstybės tarnybos, kaip profesinio pasirinkimo, patrauklumui. Šiuo požiūriu menkai padėtų VTĮ projekto rengėjų siūlymas dėl ilgesnių atostogų ir kitų papildomų socialinių garantijų susitarti kolektyvinėse sutartyse. Daugelyje įstaigų tokių sutarčių pasirašymas yra itin komplikuotas dėl vadovų nusistatymo, jos gali būti taikomos ne visiems tarnautojams, o tik profesinių sąjungų nariams, be to, tokių sutarčių galiojimas yra terminuotas, kas sąlygoja jose numatytų garantijų nestabilumą. Pažymėtina, kad siūlant DK kodekse numatytas atostogas įtvirtinti naujos redakcijos VTĮ, susijusių įstatymų projektuose nesiūloma atsisakyti specialaus atostogų reglamentavimo kitoms valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų kategorijoms (pvz., teisėjams, vaiko teisių apsaugos kontrolieriui, STT pareigūnams). Taigi, šiuo požiūriu turime konstatuoti tam tikrą valstybės tarnautojų, kurių statusas apibrėžiamas VTĮ, diskriminavimą. Kartu tai – nesistemiškas reguliavimas. Manome, kad garantijos valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims turėtų būti nustatomos remiantis analogiškais ar bent jau panašiais principais. Atsižvelgiant į valstybės tarnautojui keliamus specialius reikalavimus bei jo teisinio statuso specifiškumą, pripažįstamą konstitucinėje jurisprudencijoje, siekiant sistemingo valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų garantijų reglamentavimo ir prielaidų valstybės tarnybos patrauklumui išsaugojimo, siūlome pakeisti VTĮ projekto 30 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti ją taip:
1.
Valstybės tarnautojams suteikiamos
VTĮ projekto 30 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą siūlome pakeisti taip: 2.
Be
VTĮ projekto 30 straipsnio 2 dalį siūlome papildyti 4 punktu: 4) Nemokamos atostogos iki 3 mėnesių per vienus darbo metus dėl šeiminių ar kitų aplinkybių gali būti suteikiamos valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens ir valstybės tarnautojo susitarimu. |
Pritarti |
Argumentai ties TD 44 pastaba. |
|
||
|
7. |
Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjunga 2022-12-19 |
|
|
|
4. Galiojančio VTĮ 49 straipsnyje numatytos garantijos Galiojančio VTĮ 49 straipsnyje įtvirtintos įvairios garantijos, taikomos valstybės tarnautojams: teisė būti paskirtam į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas, kai naikinama tarnautojo pareigybė, einamų pareigų ir nustatyto darbo užmokesčio garantija artimųjų giminaičių laidojimo atveju (iki 3 darbo dienų), išvykus į sveikatos priežiūros įstaigą ir valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, gavus tiesioginio vadovo rašytinį sutikimą (iki 2 darbo dienų per mėnesį) ir kt. Dauguma VTĮ 49 straipsnyje įtvirtintų garantijų VTĮ projekte nebenumatomos (34 straipsnis). Taigi, valstybės tarnautojas artimųjų mirties atveju pagal DK privalės prašyti nemokamų atostogų; išvykimui į sveikatos priežiūros įstaigą galės būti suteiktas nebent nemokamas laikas. Dėl nurodytų garantijų panaikinimo toliau mažės darbo valstybės tarnyboje patrauklumas. Taip pat manome, kad šios garantijos, besiskiriančios nuo DK įtvirtintų garantijų, yra pagrįstos (kaip ir specialaus atostogų reglamentavimo atveju) dėl valstybės tarnautojų statuso ypatybių, susijusių su jiems taikomais specialiais reikalavimais. Minėtų garantijų panaikinimas būtų diskriminacinis, kadangi statutiniams valstybės tarnautojams panašios garantijos ir toliau būtų taikomos. Atsižvelgiant į nediskriminavimo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, siūlome į VTĮ projektą įtraukti galiojančio VTĮ 49 straipsnyje įtvirtintas garantijas.
Siūlome papildyti VTĮ projekto 1 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
2. Tiek, kiek nereglamentuoja šis įstatymas, valstybės tarnautojų darbo santykius, socialines ir kitas garantijas nustato Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys teisės aktai. Kolektyvinėse sutartyse galima susitarti dėl geresnių darbo užmokesčio, skatinimo sąlygų, atostogų, socialinių ar kitų garantijų, negu nustatyta šiame įstatyme ar kitose darbo teisės normose, ilgesnės nei įstatymų nustatyta mokamo tarnybos laiko, kurį valstybės tarnautojai-profesinių sąjungų atstovai gali skirti su atstovavimu susijusių pareigų vykdymui, trukmės. |
Atsižvelgti |
|
|
||
|
8. |
Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjunga 2022-12-19 |
|
|
|
5. Tarnybinės veiklos vertinimas VTĮ projekte nenumatytos pareiginės algos didinimo, kai valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinama kaip viršijanti lūkesčius, ribos. Žemutinės tokio didinimo ribos nenustatymas įstatymu kai kuriais atvejais gali atvesti iki beveik nulinio pareiginės algos padidėjimo, kas faktiškai paneigtų pačią tarnybinės veiklos aukščiausio įvertinimo prasmę. Pareiginės algos didinimo „grindys“ taikomos pagal šiuo metu galiojantį VTĮ (27 str. 8 d.), o pats principas taikomas tiek Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatyme, tiek įvairių valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.
Siūlome suformuluoti VTĮ projekto 18 straipsnio 8 dalies 1 punktą taip: 1) valstybės tarnautojui gali būti nustatoma didesnė pareiginė alga atsižvelgiant į įstaigos valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemos (toliau – Darbo apmokėjimo sistema) nuostatas, taikant ne mažiau kaip 0,06 didesnį pareiginės algos koeficientą, negu jam iki tarnybinės veiklos vertinimo buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas, arba |
Atsižvelgti |
|
|
||
|
9. |
Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjunga 2022-12-19 |
|
|
|
6. Pretendentų rezervas
VTĮ projekto 13 straipsnyje numatyta sukurti pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervą, tačiau projekte nelieka galiojančiame VTĮ (17 str. 7 d.) įtvirtinto pretendentų (į valstybės tarnautojų pareigas) rezervo. Manome, kad tikslinga tausoti ne tik vadovų, bet ir visų tarnautojų sukauptą patirtį bei dirbant valstybės tarnyboje įgytas kompetencijas, kurių ugdymui, be kita ko, buvo naudojamos valstybės lėšos.
Siūlome VTĮ projekte šalia pretendentų į aukštesniųjų vadovų pareigas rezervo numatyti ir pretendentų į kitas valstybės tarnautojų pareigas rezervą, į kurį įtraukti buvę tarnautojai galėtų grįžti į valstybės tarnybą supaprastinta tvarka.
|
Spręsti pagr. komitetui |
|
|
||
|
10. |
Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjunga 2022-12-19 |
1 |
2 |
|
7. Kolektyvinės sutartys ir profesinių sąjungų veikla VTĮ projekte skiriama nedaug dėmesio tarnautojų atstovavimo, kolektyvinių sutarčių sudarymo, profesinių sąjungų veiklos klausimams. Galbūt manoma, kad tam pakanka kituose įstatymuose įtvirtinto reglamentavimo, tačiau konkrečių nuostatų stoka VTĮ gali paskatinti bent kai kurių įstaigų administracijas bendradarbiavimo su profesinėmis sąjungomis vengimui. Siūlome papildyti VTĮ projekto 1 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: 2. Tiek, kiek nereglamentuoja šis įstatymas, valstybės tarnautojų darbo santykius, socialines ir kitas garantijas nustato Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys teisės aktai. Kolektyvinėse sutartyse galima susitarti dėl geresnių darbo užmokesčio, skatinimo sąlygų, atostogų, socialinių ar kitų garantijų, negu nustatyta šiame įstatyme ar kitose darbo teisės normose, ilgesnės nei įstatymų nustatyta mokamo tarnybos laiko, kurį valstybės tarnautojai-profesinių sąjungų atstovai gali skirti su atstovavimu susijusių pareigų vykdymui, trukmės.
|
Spręsti pagr. komitetui |
|
|
||
|
11. |
Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija 2022-11-30 |
1 |
3N |
|
1. Siūlome papildyti Projekto 1 straipsnį nauja trečia dalimi (atitinkamai pernumeruoti kitas straipsnio dalis): „3. Kolektyvinėms deryboms ir kolektyvinių sutarčių sudarymui valstybės tarnyboje taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos. Nacionalinė kolektyvinė sutartis yra profesinių sąjungų organizacijų, atstovaujančių valstybės tarnautojams, ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos rašytinis susitarimas, kuriame nustatomos Lietuvos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, tarnybos (darbo), poilsio laiko ir kitos socialinės ir ekonominės sąlygos. Šakos kolektyvinė sutartis yra profesinių sąjungų organizacijų, atstovaujančių valstybės tarnautojams, dirbantiems vienoje viešojo administravimo veiklos srityje, ir Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų rašytinis susitarimas, kuriame nustatomos vienos viešojo administravimo veiklos srities valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, tarnybos (darbo) ir poilsio laiko ir kitos socialinės ir ekonominės sąlygos. Darbdavio lygmens ar įstaigos kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas, kuris sudaromas tarp valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens ir valstybės tarnautojams atstovaujančios valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikiančios valstybės tarnautojų profesinės sąjungos ir kuriame nustatomi valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojų tarnybos (darbo) ir kitos socialinės ir ekonominės sąlygos.“ |
Spręsti pagr. komitete |
|
|
||
|
12. |
Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija 2022-11-30 |
18 |
15 17 |
|
1. Siūlome pakeisti Projekto 18 straipsnio 15 dalį ir ją išdėstyti taip: „15. Valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose sudaromos vertinimo komisijos, kurios į pareigas priimančio asmens prašymu arba valstybės tarnautojo, nesutinkančio su tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos vertinimu, kreipimusi, teikia į pareigas priimančiam asmeniui išvadą dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo. Ši išvada valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui nėra privaloma. Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje yra įsteigta profesinė sąjunga ir vertinamas valstybės tarnautojas yra profesinės sąjungos narys, vienas vertinimo komisijos narys turi būti šios profesinės sąjungos atstovas. Kitais atvejais vertinimo komisijoje stebėtojų teisėmis dalyvauja darbo tarybos atstovas.“ 2.1 Siūlome papildyti Projekto 18 straipsnį nauja 17 dalimi: „17. Priimančio į pareigas ar jo įgalioto asmens sprendimas dėl tarnybinės veiklos vertinimo gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.“ Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos nuomone, įstaigose privalo išlikti kolegialus subjektas, kuris atliktų nešališką tiesioginio vadovo įvertinimo peržiūrėjimą dviem atvejais: 1) kai abejonių kyla valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui, kuris priima galutinį sprendimą dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo, arba 2) kai su tiesioginio vadovo tarnybinės veiklos vertinimu nesutinka valstybės tarnautojas. Taip būtų sudaromos prielaidos objektyvesniam „apeliaciniam“ institutui, sudarytos sąlygos valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą peržiūrėti specialistų praktikų lygmenyje, o ne tik tiesioginio pavaldumo santykiais susijusių vadovų lygmenyje. Toks institutas yra nustatytas ir šiuo metu galiojančiame Valstybės tarnybos įstatyme.
|
Atsižvelgti |
Pagal Darbo kodekso 179 straipsnio 1 dalį, profesinės sąjungos, gindamos darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises ir interesus, vadovaujasi profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, šiuo kodeksu ir savo įstatais. |
|
||
|
13. |
Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija 2022-11-30 |
19 |
1 |
|
1. Siūlome papildyti Projekto 19 straipsnio 1 dalį nauju trečiu punktu (atitinkamai pernumeruojant kitus punktus): „3) priedas už lojalumą Lietuvos valstybei;“. 3.1 Siūlome pakeisti Projekto 21 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „21 straipsnis. Priemokos ir priedas už lojalumą“. 3.2 Siūlome papildyti Projekto 21 straipsnį trečia dalimi ir ją išdėstyti taip: „3. Valstybės tarnautojams priedą už lojalumą Lietuvos valstybei sudaro vienas procentas pareiginės algos už kiekvienus tarnybos Lietuvos valstybei metus. Šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos.“ Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija siūlo neatsisakyti šiuo metu Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto priedo už tarnybos Lietuvos valstybei metus. Pastebėtina, kad tai yra motyvacinė priemonė, skatinanti nenutraukti, skatinanti tęsti darbą valstybės tarnyboje (keisti įstaigą, bet nepereiti į privatų sektorių). Kartu tai yra prielaida minimaliai, bet sistemingai didinti valstybės tarnautojo darbo užmokestį, priemonė, leidžianti diferencijuoti į pareigas valstybės tarnyboje priimamo tarnautojo ir ne vienerių metų tarnybos praktiką turinčio tarnautojo darbo apmokėjimą. Reikia sutikti, kad priimtą tarnautoją tenka apmokyti darbo konkrečioje įstaigoje, ne retu atveju ir kuruoti jo darbą.
Alternatyvus pasiūlymas: Siūlome pakeisti Projekto 19 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Darbo apmokėjimo sistema nustatoma kolektyvinėje sutartyje. Jeigu kolektyvinės sutarties nėra, darbo apmokėjimo sistemą nustato įstaigos vadovas ir padaro ją prieinamą visiems įstaigos valstybės tarnautojams susipažinti. Darbo apmokėjimo sistema nustatoma vadovaujantis Vyriausybės nustatytomis rekomendacijomis. Darbo apmokėjimo sistemoje, atsižvelgiant į šio įstatymo ir Darbo kodekso nuostatas, detalizuojami įstaigos pareigybių sąraše esančių pareigybių pareiginės algos koeficiento, viršijančio šio įstatymo 1 priede nustatytą minimalų pareiginės algos koeficientą, dydžio nustatymo kriterijai (profesinio darbo patirtis (tarnybos Lietuvos valstybei stažas), veiklos sudėtingumas, atsakomybės lygis, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimas ir pan.) ir, atsižvelgiant į nurodytuosius kriterijus, nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai, konkrečiai pareigybei nustatyti pareiginės algos koeficientų intervalai, priemokų skyrimo, mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties ir viršvalandinį darbą, budėjimą tvarka ir dydžiai. Prieš įstaigos vadovui nustatant ar keičiant darbo apmokėjimo sistemą turi būti įvykdytos darbuotojų informavimo ir konsultavimo procedūros Darbo kodekso nustatyta tvarka.“ |
Pritarti iš dalies |
Komitetas siūlo pritarti Seimo narių R. Tamašunienės, J. Pinskaus ir kt. 2022-12-08 pasiūlymui grąžinti į Įstatymo projektą Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamą dalį – priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą.
|
|
||
|
14. |
Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija 2022-11-30 |
30 |
1 |
|
1. Siūlome pakeisti Projekto 30 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Valstybės tarnautojui suteikiamos 22 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos. Valstybės tarnautojui, vienam auginančiam vaiką (įvaikį) iki 14 metų arba neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat valstybės tarnautojui, kuris pripažintas neįgaliuoju, suteikiamos 27 darbo dienų trukmės kasmetinės minimalios atostogos. Valstybės tarnautojui už kiekvienų 5 metų tarnybos stažą suteikiamos 3 darbo dienos kasmetinių papildomų atostogų, tačiau bendra kasmetinių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 37 darbo dienos.“ Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos nuomone, valstybės tarnautojui už tarnybos valstybei ypatumus turi būti kompensuojama papildomu kasmetinio poilsio laiku. Pastebėtina, kad valstybės tarnautojų profesinė veikla yra susijusi su viešojo intereso garantavimu – tarnautojai priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą, teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant, kontroliuojant jų vykdymą). Valstybės tarnautojų teisinis statusas, atsakomybė visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų. Be to, valstybės tarnautojams keliami dideli kvalifikaciniai ir profesiniai reikalavimai. Valstybės tarnautojai, pagal savo funkcijų specifiškumą, aktyviai dalyvauja teisėkūroje (rengia įstatymų projektus, teikia siūlymus dėl poreikio keisti įstatyminį reglamentavimą ir pan.) Todėl valstybės tarnautojams turi būti nustatytos ilgesnės trukmės kasmetinės atostogos, kaip jiems keliamų aukštesnių reikalavimų ir didesnės atsakomybės kompensavimo priemonė. |
Pritarti |
Komitetas siūlo pritarti Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinė sąjungos pateiktam analogiškam pasiūlymui. Argumentai ties TD 44 pastaba. |
|
||
|
15. |
Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija 2022-11-30 |
34 |
|
|
1. Siūlome papildyti Projekto 34 straipsnį nauja ketvirta dalimi (atitinkamai pernumeruoti kitas straipsnio dalis): „4. Valstybės tarnautojai, kurie yra profesinių sąjungų atstovai, turi teisę dalyvauti sprendžiant klausimus, susijusius su valstybės tarnautojų darbo, socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis ir garantijomis, taip pat dalyvauti profesinių sąjungų organizacinėje veikloje. Tam skiriama iki 16 valandų tarnybos (darbo) laiko per mėnesį ir už šį laiką mokamas darbo užmokestis, tačiau bendras tarnybos (darbo) laiko valandų skaičius per metus negali viršyti 100 valandų. Kolektyvinėse sutartyse gali būti sulygta dėl didesnio tarnybos (darbo) laiko valandų skaičiaus.“ Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos nuomone, profesinių sąjungų atstovai valstybės tarnyboje turi daug daugiau pareigų nei profesinės sąjungos atstovas, pavyzdžiui, gamykloje. Valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai lemia platesnį spektrą profesinės sąjungos funkcijų, didesnį kvalifikacijos poreikį, didesnį įsitraukimą į darbdavio (valstybės) sprendimų priėmimą. Siekiant užtikrinti, kad valstybės tarnautojų teises ir teisėtus interesus atstovautų ne valstybės tarnybą palikę tarnautojai, o faktiškai dirbantys valstybės tarnautojai, jiems privalo būti sudarytos platesnės galimybės derinti profesinės sąjungos atstovo ir tarnautojo pareigas.
|
Spręsti pagr. komitetui |
Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalyje siūlytina nustatyti, kad tiek, kiek nereglamentuoja šis įstatymas, valstybės tarnautojų darbo santykius, socialines ir kitas garantijas nustato Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys teisės aktai.
|
|
||
|
16. |
Kauno apygardos teismo darbuotojos 2022-12-29 |
|
|
|
2018 m. birželio 29 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d., 9 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas reikalavimai: „Asmuo, priimamas į valstybės tarnautojo pareigas, turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus: 1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę; 2) mokėti valstybinę lietuvių kalbą; 3) būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 65 metų. Reikalavimas būti ne vyresniam kaip 65 metų netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams; 4) turėti aukštąjį universitetinį arba aukštąjį koleginį išsilavinimą.“ Taigi, vienas iš bendrųjų reikalavimų, keliamų į valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui yra turėti aukštąjį universitetinį arba aukštąjį koleginį išsilavinimą. Nuostata dėl reikalavimo valstybės tarnautojui turėti aukštąjį išsilavinimą yra ir šiuo metu parengtame valstybės tarnybos pertvarkos koncepciją įgyvendinančiame Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-2066(3) naujojoje redakcijoje Valstybės tarnybos 2 priedo Skyriaus „Šiame skyriuje vartojamos sąvokos“ 17 punkte nurodoma, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas priimti valstybės tarnautojai, kurie neturi aukštojo išsilavinimo, toliau eina pareigas, bet ne ilgiau kaip iki 2024 m. sausio 1 d. Per šį laikotarpį aukštojo išsilavinimo neįgiję valstybės tarnautojai atleidžiami iš einamų pareigų, nemokant jiems išeitinės išmokos. Valstybės tarnybos departamentas, dar 2018 m. rugsėjo 18 d. savo interneto tinklapyje komentuodamas tuomet dar tik įsigaliosiančias Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, nustatančias bendrąjį aukštojo išsilavinimo valstybės tarnautojams reikalavimą, nurodė: “Šiuo metu Lietuvoje yra apie 2200 valstybės tarnautojų, kurių išsilavinimas neatitiks naujojo Valstybės tarnybos įstatymų reikalavimų“. Pagal Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą, skiriamas aukštasis universitetinis ir aukštasis koleginis išsilavinimas. Aukštuoju koleginiu išsilavinimu Lietuvoje laikomas išsilavinimas, įgytas baigus koleginių studijų programas aukštosiose mokyklose – kolegijose. Nors nuo 2000 m. aukštasis neuniversitetinis sektorius buvo pradėtas formuoti ir kolegijos imtos steigti reorganizuojant aukštesniąsias mokyklas, laikomasi nuostatos, kad švietimo įstaigos pavadinimo ir statuso (buvo aukštesnioji – tapo aukštąja mokykla (kolegija)) kaita nepakeičia įgyto išsilavinimo lygmens, t. y. nepaverčia jo koleginiu aukštuoju. Dalis šiuo metu valstybės tarnautojų pareigas einančių asmenų yra asmenys, kurie iki pradedant formuoti aukštojo neuniversitetinio (koleginio) išsilavinimo sektorių, buvo įgiję aukštesnįjį išsilavinimą. Pozicija, anuomet įgytas aukštesnysis išsilavinimas negali būti prilyginamas aukštajam koleginiam išsilavinimui, kurį šiandieną teikia tos pačios mokymo įstaigos, kurios anksčiau teikė aukštesnįjį išsilavinimą, yra vien formalaus pobūdžio, sudaro prielaidas savo turiniu iš esmės vienodas situacijas vertinti skirtingai ir diskriminuoti tam tikrą asmenų grupę. Savo turiniu anksčiau įgytas aukštesnysis išsilavinimas iš esmės nieko nesiskiria nuo šiuo metu teikiamo aukštojo koleginio išsilavinimo. Be to, nustatant pareigybių reikalavimus būtina atsižvelgti ne tik į asmens įgytą išsilavinimą, tačiau ir į kvalifikaciją bei darbinę patirtį. Didžioji dalis šiuo metu valstybės tarnybos sistemoje dirbančių ir aukštesnįjį išsilavinimą turinčių asmenų yra asmenys, turintys ilgametį karjeros valstybės tarnautojo darbo stažą, jų tarnybinė veikla periodinio ir/ar neeilinio valstybės tarnautojų veiklos vertinimo metu buvo vertinama „gerai“ arba „labai gerai“, nereti atvejai, kai tokių asmenų atžvilgiu buvo taikomos Valstybės tarnybos įstatyme nustatytos valstybės tarnautojų skatinimo priemonės. Šios aplinkybės liudija tai, kad einant valstybės tarnautojo pareigas įgytos profesinės žinios ir įgūdžiai eilę metų buvo pakankamos tinkamai, efektyviai ir kokybiškai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme išvardintas tarnybines funkcijas. Tuo tarpu Valstybės tarnybos įstatyme ir jo pakeitimo projekte įtvirtinta nuostata sukuria situaciją, kai iš esmės vienodais požymiais pasižymintys asmenys ir situacijos yra traktuojamos visiškai skirtingai. Diskriminuoti (lot. discriminare – atskirti) reiškia elgtis su vienais blogiau negu su kitais. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne diskriminacija apibrėžiama kaip teisių apribojimas ar atėmimas. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, veikiantis pagal Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą, aiškindamas diskriminaciją draudžiančią šio Pakto nuostatą, teigia, kad Paktas draudžia diskriminaciją bet kokiu pagrindu teisėje ar praktikoje. Toks diskriminacijos draudimas taikomas visoms valstybės reguliuojamoms ir ginamoms sritims. Taigi Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas numato absoliutų diskriminacijos draudimą. Aptariamos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos savo turiniu būtent ir yra ne tik nepagrįstai teises ribojantis, bet ir apskritai jas atimantis teisinis reguliavimas. Pažymėtina, kad laikotarpiu, kai išsilavinimo siekė ir jį įgijo asmenys, kuriuos palies įstatymo nuostata, įtvirtinanti bendrąjį į valstybės tarnautojo pareigas priimama asmeniui keliamą reikalavimą turėti aukštąjį išsilavinimą, švietimo sistemoje buvo skiriamas aukštesnysis ir aukštasis išsilavinimas, o pastarasis neskaidytas į universitetinį ir koleginį. Taigi, įgiję vidurinį išsilavinimą, tokie asmenys savo laiku turėjo galimybę rinktis tik tarp aukštojo ir aukštesniojo išsilavinimo. Lygiai taip pat, kaip šiuo metu asmenys turi galimybę pasirinkti tarp aukštojo universitetinio ir koleginio išsilavinimo. Vadinasi, iš esmės savo turiniu vienodose situacijose asmenys yra traktuojami skirtingai, vyresniojo amžiaus valstybės tarnautojų, savo laiku siekusių išsilavinimo ir jį įgijusio, atžvilgiu taikant esminius teisių apribojimus, o, tikriau tariant – apskritai paneigiant teisę užimti valstybės tarnautojo pareigas. Įstatymų leidėjas numatė galimybę išsaugoti valstybės tarnautojo teisinį statusą iki 2024 m. sausio 1 d. įgyjant aukštąjį (universitetinį arba koleginį) išsilavinimą, tačiau ši nuostata taip pat vertintina kritiškai. Šiuo metu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kartu su partneriais (Lygių galimybių plėtros centru, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir kt.) įgyvendina iš dalies Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014-2020) lėšomis finansuojamą projektą “Daugiau balanso”, kurio pamatinis tikslas yra skatinti įmanomai optimalesnį profesinės veiklos ir asmeninių, šeimos interesų derinimą. Pirmiau minėta nuostata, jog valstybės tarnautojo teisinį statusą asmuo gali išsaugoti iki 2024 m. sausio 1 d. įgydamas aukštąjį išsilavinimą, minėto balanso kontekste turėtų būti vertinamas labai kritiškai. Akivaizdu, kad skirtinguose asmens gyvenimo tarpsniuose prioritetas teikiamas tam tikriems interesams. Pavyzdžiui, išsilavinimo, profesinės kvalifikacijos įgijimui, ko pasiekiama įgyjant tam tikros rūšies išsilavinimą. Vėliau pirmumas teikiamas įsitvirtinimui darbo rinkai, šeimos, motinystės ir tėvystės teisinių santykių sukūrimui ir jų palaikymui bei puoselėjimui. Atitinkamai ir valstybės tarnautojai, kurie dėl turimo išsilavinimo nuo 2024 m. sausio 1 d. nebegalės eiti valstybės tarnautojo pareigų, savo laiku prioritetą teikė išsilavinimo įgijimui ir naudojosi to meto švietimo sistemos siūlomomis studijų programomis, išsilavinimo įgijimo variantais, turėdami teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, jog įgytas išsilavinimas atvers galimybes profesinei karjerai. Šie teisėti lūkesčiai iš esmės ir buvo pateisinti iki įsigaliojant aptariamoms Valstybės tarnybos įstatymo pataisoms. Atitinkamai vėlesniame asmens gyvenimo tarpsnyje greta profesinės veiklos atsiranda šeiminiai interesai, asmuo save realizuoja ne tik darbinėje veikloje, bet ir kaip šeimos narys. Net ir pirmiau minėtas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įgyvendinamas projektas liudija, kad užtikrinti tinkamą šių interesų pusiausvyrą (balansą) yra pakankamai sudėtingas uždavinys ir darbdavys (šiuo atveju – valstybė) taip pat turėtų aktyviai prisidėti jį įgyvendinant. Tuo tarpu, akivaizdu, kad asmeniui, kuris yra vyresnio amžiaus ir praeityje jau įgijęs išsilavinimą, keliamas reikalavimas įgyti išsilavinimą “iš naujo” yra itin sunkiai derinamas tiek su darbine veikla, tiek su įsipareigojimais šeimos atžvilgiu. Europos Sąjungos Užimtumo pagrindų direktyvos 4 straipsnyje nurodytos diskriminacijos draudimo išlygos aspektas yra teisėtas tikslas ir proporcingas reikalavimas. Minėta išlyga gali būti pateisinama, jeigu įrodoma, kad ja siekiama būtent teisėto tikslo. Reikalavimo proporcingumas turėtų būti vertinamas remiantis tik objektyviais kriterijais. Kitaip tariant, negali būti reikalaujama daugiau, negu objektyviai būtina. Tokios aplinkybės kaip valstybės tarnybos stažas, geras arba labai geras tarnybinės veiklos vertinimas per visą tarnybos laikotarpį turėtų būti vertinami kaip akivaizdūs įrodymai, jog turimas išsilavinimas sudaro visiškai pakankamas prielaidas atlikti tarnybines funkcijas bei pasiekti reikalaujamų rezultatų, o naujoje Valstybės tarnybos įstatymo redakcijoje nustatytas bendrasis aukštojo išsilavinimo reikalavimas yra perteklinis, neproporcingas ir negali būti pateisinamas Užimtumo direktyvos 4 straipsnyje nurodytos išlygos kontekste. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad reikalavimai, įtvirtinti Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, yra įvardinami kaip priėmimo į valstybės tarnautojų pareigas reikalavimai. Tokia įstatymo formuluotė suponuoja tai, jog visi šie reikalavimai taikytini į valstybės tarnybą stojančiam, t. y. tapti valstybės tarnautoju siekiančiam asmeniui. Siekiant teisinių santykių stabilumo, teisėje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas negalioja į praeitį), pagal kurį teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu (žr., pavyzdžiui, civilinę bylą Nr. 3K-3-192/2008). Šis principas reiškia, kad įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. įstatymas negalioja atgal (lex retro non agit). Taigi, naujai įtvirtintas reikalavimas turėti aukštąjį išsilavinimą neturėtų būti taikomas asmenims, kurių valstybės tarnybos teisiniai santykiai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, siūlytina nustatyti tarnautojams, kurie turi tik aukštesnįjį profesinį išsilavinimą, tarnybos pratęsimą, panašiai kaip su tarnautojais, kuriems sukako 65 metai (Valstybės tarnybos įstatymo 49 straipsnio 8 dalis). Tokiu būdu būtų užtikrintas gerai vertinamų, kompetentingų ir ilgametę patirtį turinčių tarnautojų išsaugojimas. Atkreiptinas dėmesys, kad į žemesnes pareigas, kurias daugeliu atveju užima minėti tarnautojai su aukštesniuoju profesiniu išsilavinimu, šiuo metu sumažėjęs pretendentų skaičius, neretai iš vis tokių neatsiranda. Kaip minėta, Valstybės tarnybos 2 priedo Skyriaus „Šiame skyriuje vartojamos sąvokos“ 17 punkte nurodoma, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas priimti valstybės tarnautojai, kurie neturi aukštojo išsilavinimo, toliau eina pareigas, bet ne ilgiau kaip iki 2024 m. sausio 1 d. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas numatė terminą, per kurį asmuo, siekiantis išsaugoti valstybės tarnautojo teisinį statusą, privalo įgyti aukštąjį išsilavinimą, tačiau šis terminas yra neproporcingai trumpas. Kaip žinia, trumpiausias laikotarpis, kurį trunka studijos ir per kurį galima įgyti aukštąjį išsilavinimą, priklausomai nuo aukštojo išsilavinimo rūšies (universitetinis ar koleginis), studijų programos mažiausiai trunka 4-5 metus. Naujoji valstybės tarnybos įstatymo redakcijai įsigaliojus 2019 m. sausio 1 d., nuo šios dienos valstybės tarnautojams, neturintiems aukštojo išsilavinimo, buvo pradėtas skaičiuoti terminas, skirtas šiam išsilavinimui įgyti. Kaip žinia, priėmimas į aukštojo mokslo įstaigas yra organizuojamas nustatytu metu ir laikantis nustatytos tvarkos, todėl valstybės tarnautojams, neturintiems aukštojo išsilavinimo, galimybė pradėti studijas ir siekti aukštojo išsilavinimo anksčiausiai atsirado 2019-2020 akademiniais (mokslo metais), t. y. nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio arba, kitaip tariant, praėjus 9 mėnesiams nuo reikalavimo turėti aukštąjį išsilavinimą įtvirtinimo įstatyminiu lygmeniu. Atsižvelgiant į tai, nustatytas terminas aukštajam išsilavinimui įgyti iki 2024 m. sausio 1 d. laikytinas nepakankamu ir neproporcingu (pvz. akademinių atostogų dėl sveikatos, ligos ar kt. priežasčių atveju). Siūlytina įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad studijas iki 2024 m. sausio 1 d. pradėjusiems ir aukštojo išsilavinimo siekiantiems valstybės tarnautojams leidžiama ir toliau eiti valstybės tarnautojo pareigas. Siekiant apibrėžtumo, būtų galima svarstyti galimybę suteikti teisę įstaigos, kurioje dirba valstybės tarnautojas vadovui, suderinus su valstybės tarnautoju ir objektyviai įvertinus situaciją, nustatyti terminą, iki kurio pabaigos valstybės tarnautojas privalo įgyti aukštąjį išsilavinimą ir pateikti darbdaviui jį patvirtinantį dokumentą. |
Pritarti iš dalies |
2018 m. birželio 29 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d., 3 straipsnio 17 dalis numatė, kad „ Iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas priimti valstybės tarnautojai, kurie neturi aukštojo išsilavinimo, toliau eina pareigas, bet ne ilgiau kaip iki 2024 m. sausio 1 d. Per šį laikotarpį aukštojo išsilavinimo neįgiję valstybės tarnautojai atleidžiami iš einamų pareigų, nemokant jiems išeitinės išmokos.“ Naujos redakcijos valstybės tarnybos įstatymo atitinkamos nuostatos taip pat turėtų būti taikomos nuo 2024 sausio 1 d. Taigi, 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1370 3 straipsnio 17 dalies nuostatos, nustatydamos galimybę iki 2024 m. sausio 1 d. įgyti aukštąjį išsilavinimą, apsaugojo valstybės tarnautojų teises ir interesus, nes nustatė pakankamą terminą įgyti aukštąjį išsilavinimą ir leido orientuoti savo elgesį pagal nustatytą naują teisinį reguliavimą. Manytina, kad pagal mokymosi visą gyvenimą principą, asmuo pats įvertina aukštojo išsilavinimo neįgijimo pasekmes ir priima geriausiai jo interesus atitinkantį sprendimą. Šiuo atveju – arba iki 2024 m. sausio 1 d. įgyti aukštąjį išsilavinimą (nes tam numatytas pakankamas terminas), arba pasitraukti iš valstybės tarnybos. Tačiau svarstytinas siūlymas, kad aukštojo išsilavinimo studijas iki 2024 m. sausio 1 d. pradėjusiems ir dėl objektyvių priežasčių nebaigusiems valstybės tarnautojams, būtų leidžiama ir toliau eiti valstybės tarnautojo pareigas iki tam tikro termino (pvz. 65 m.).
|
|
||
4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir
įstaigų pasiūlymai:
|
Eil. Nr. |
Pasiūlymo teikėjas, data |
Siūloma keisti |
|
Pasiūlymo turinys |
Komiteto nuomonė |
Argumentai, pagrindžiantys nuomonę |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
str. |
str. d. |
p. |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
1. |
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2022-12-23 |
|
|
|
|
Kreipiamės į Jus dėl situacijos, susijusios su siūlomais darbo apmokėjimo viešajame sektoriuje sistemos pakeitimais (Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo ir su juo susijusių teisės aktų pakeitimo projektai (XIVP-2066(3)-XIVP-2103(3)). Šios sistemos keitimo įgyvendinimas numatytas keliais etapais. Pirmajame etape siūloma pertvarkyti valstybės pareigūnų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų, valstybės tarnautojų atlygio sistemą, kuri turėtų įsigalioti nuo 2023 m. liepos 1 d. Antrajame etape, kurio įsigaliojimas numatytas 2024 m. sausio 1 d., planuojami prokurorų, Vadovybės apsaugos tarnybos, statutinių valstybės tarnautojų tyrimų tarnybos, regionų plėtros tarybų administracijų direktorių ir administracijų darbuotojų, valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos pakeitimai. Pagal šiuo metu parengtuose teisės aktų projektuose siūlomą reguliavimą teisėjų darbo užmokesčio sistemą siūloma keisti atskirai nuo prokurorų darbo apmokėjimo sistemos, kas iš esmės neatitinka patariamųjų Europos Tarybos institucijų (Konsultacinės Europos teisėjų tarybos ir Konsultacinės Europos prokurorų tarybos) rekomendacijų. Pažymėtina, kad nors teismų ir prokuratūros funkcijos skirtingos, tačiau jos skirtos bendram tikslui – teisingumui įgyvendinti. Konstitucijos 109 straipsnyje skelbiama, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o Prokuratūros įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. Šios nuostatos lemia glaudų teismų ir prokuratūros ryšį ir tarpusavio sąveiką teisingumo vykdymo procese.Europos Sąjungoje klausimai, susiję su teisėjų ir prokurorų darbo užmokesčiu nagrinėjami neatsiejamai, taip akcentuojant šių teisingumo sistemos dalyvių bendrumą. Pavyzdžiui, Europos Tarybos Bordo deklaracijoje numatyta, jog tam, kad prokuratūra ikiteisminio tyrimo metu įgyvendintų teisės normas ir, kai numatyta, diskrecinius įgaliojimus, prokuroro statusas turi būti užtikrintas įstatymu aukščiausiu lygmeniu, panašiai kaip teisėjo; dėl teisėjų ir prokurorų uždavinių panašumo panašūs yra ir reikalavimai bei garantijos, susiję su jų statusu ir pareigų vykdymo sąlygomis, būtent su priėmimu į pareigas, mokymusi, karjera, drausme, perkėlimu, atlyginimu, atleidimu iš pareigų ir laisve kurti profesines asociacijas (37 punktas). Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje R(2000)19 dėl prokuratūros vaidmens baudžiamosios justicijos sistemoje konstatuota, jog „Nustatant prokurorų statusą bei jų darbo užmokesčio ir pensijų dydžius turi būti atsižvelgiama į būtinumą išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp teisėjų (members of judiciary) ir prokurorų, nes nepaisant to, kad jų pareigos skiriasi iš prigimties, abi šios grupės atlieka lemiamą vaidmenį teisingumo sistemoje. Prokurorų darbo užmokestis taip pat turi atspindėti pareigybės reikšmingumą ir tinkamumą“. Pažymėtina ir tai, kad atsižvelgiant į bendrą teismų ir prokuratūros sistemos tikslą – įgyvendinti teisingumą ir į patariamųjų Europos Tarybos institucijų (Konsultacinės Europos teisėjų tarybos ir Konsultacinės Europos prokurorų tarybos) nuomonę, kad, nustatant prokurorų statusą ir jų darbo užmokesčio dydžius, turi būti atsižvelgiama į būtinumą išlaikyti tam tikrą teisėjų ir prokurorų atlyginimų pusiausvyrą, taip pat įvertinus analogišką teisinį reglamentavimą Europos Sąjungos valstybėse narėse, nuo 2018 m. liepos 1 d. buvo iš esmės pertvarkyta prokurorų darbo užmokesčio sistema, padidinti pareiginės algos koeficientai, buvo atsisakyta prokurorų kvalifikacinių rangų, kurie buvo integruoti į pareiginės algos koeficientą. Šis darbo užmokesčio padidinimas buvo siejamas su atitinkamų grandžių teisėjų ir prokurorų darbo užmokesčio proporcingumo išlaikymu, kuris, priėmus siūlomus Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. X-1771 (XIVP-2102(3)) pakeitimus, bus vėl išbalansuotas. Minėtų teisės aktų pakeitimų projektų aiškinamajame rašte nurodyta, kad teisėjų atlyginimai nekonkurencingi ir neleidžia sistemoje išlaikyti aukštos kvalifikacijos profesionalų. Pažymėtina, kad visiškai tokia pati situacija yra ir prokuratūroje. Šiai dienai prokuratūroje tarnauja 602 prokurorai. 2019 – 2022 m. tarnybą prokuratūroje paliko 75 prokurorai, iš jų net 37 – savo iniciatyva. Vien tik 2021 – 2022 m. tarnybą prokuratūroje paliko 44 prokurorai. Mažėja asmenų, pageidaujančių laikyti pretendentų į prokurorus egzaminą, skaičius – egzaminas paprastai organizuojamas, kai susirenka pageidaujančių jį laikyti 15 asmenų grupė, todėl 2021 m. įvyko tik vienas egzaminas, kurį laikė vos 12 asmenų, o 2022 m. egzaminas neįvyko, nes jį laikyti pageidavo tik 8 asmenys. Be to, šiuo metu itin mažas vadovaujančios grandies prokurorų ir eilinių prokurorų atlyginimų skirtumas. Dėl šios priežasties atrankose į vadovų pareigas labai trūksta potencialių pretendentų, jose dalyvauja 2 ar 3, dažnai – tik vienas pretendentas. Aiškinamajame rašte dėl įstatymų projektų XIVP-2066(3)-XIVP-2103(3) rengėjai motyvuodami poreikį keisti teisėjų darbo užmokesčio sistemą nurodo, kad „Lyginant su kitomis viešojo sektoriaus įstaigomis (prokuratūromis, Valstybės kontrole, Viešųjų pirkimų tarnyba ir kt.), esami teisėjų atlyginimai neprisideda prie teisėjo profesijos prestižo didinimo, nes atlyginimų dydis nėra adekvatus teisėjo profesijai keliamiems aukščiausiems profesiniams, etikos ir moralės reikalavimams“. Visiškai nesuprantama, kokiais duomenimis remdamiesi rengėjai nurodo, kad lyginant būtent su prokuratūromis teisėjų atlyginimai nėra adekvatūs. Atkreipiame dėmesį, kad šiandien prokurorų atlyginimai yra mažesni nei atitinkamos grandies teisėjų atlyginimai, o įsigaliojus naujiems teisėjų atlyginimo koeficientams ir nepakeitus prokurorų pareiginės algos koeficientų, atlyginimų dydžių skirtumas taps visiškai prokurorus demotyvuojančiu ir skatinančiu palikti tarnybą prokuratūroje. Analizuojant Europos Tarybos Europos veiksmingo teisingumo komisijos (CEPEJ) rengiamas Europos teisingumo sistemų vertinimo ataskaitas matyti, kad Europos valstybės teisėjus ir prokurorus laiko tos pačios profesijos atstovais, todėl jie vidutiniškai gauna vienodą arba proporcingai nedaug besiskiriantį darbo užmokestį. CEPEJ 2020 m. ataskaitos duomenimis, Austrijoje, Belgijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Bulgarijoje, Kroatijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Italijoje, Moldovos Respublikoje, Monake, Nyderlanduose, Lenkijoje, Portugalijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Turkijoje ir Maroke teisėjų ir prokurorų darbo užmokestis yra vienodas tiek karjeros pradžioje, tiek pabaigoje. Manytina, kad prokurorų ir teisėjų atlyginimų vidutinis santykis Lietuvoje turėtų sudaryti apie 95 proc. Pažymime, kad prokuratūra atkreipė teisės aktų rengėjų dėmesį į tai, jog teisėjų ir prokurorų darbo apmokėjimo nuostatų pakeitimai turi būti svarstomi sistemiškai, siekiant užtikrinti subalansuotą darbo užmokesčio santykį tarp atitinkamų grandžių teismų ir prokuratūrų, išlaikyti jų proporcingumą su kitų viešojo sektoriaus darbo užmokestį reglamentuojančių įstatymų nuostatomis, tačiau į jas atsižvelgta nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manome, kad teisėjų ir prokurorų darbo apmokėjimo nuostatų pakeitimai turėtų būti svarstomi sistemiškai, siekiant užtikrinti subalansuotą darbo užmokesčio santykį tarp atitinkamų grandžių teismų ir prokuratūrų, išlaikyti jų proporcingumą su kitų viešojo sektoriaus darbo užmokestį reglamentuojančių įstatymų nuostatomis. Todėl siūlome: 1. Pakeisti Lietuvos Respublikos pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio įstatymo projekto XIVP-2098(3) 4 straipsnio 2 ir 5 dalis ir jas išdėstyti taip: „2. Valstybės pareigūnų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų, prokurorų, valstybės tarnautojų (išskyrus nurodytus šio straipsnio 3 ir 5 dalyse) pareiginėms algoms (atlyginimams) apskaičiuoti šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2023 m. liepos 1 d.“ „5. Vadovybės apsaugos tarnybos, 2. Pakeisti Prokuratūros įstatymo 1 priedą ir jį išdėstyti taip: „ Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo1 priedas PROKURORŲ PAREIGINĖS ALGOS (Baziniais dydžiais)
Pastaba. ONKT – organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimas.“ Papildomai teikiame poziciją dėl Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento (toliau – Teisės departamentas) 2022-11-15 išvadoje Nr. XIVP-2081(3) pateiktų pastabų: 1. Dėl projektu XIVP-2081(3) 2 straipsniu keičiamo Prokuratūros įstatymo 24 straipsnio 4 dalies (pastaba Eil. Nr. 1). Siūlome atsižvelgti į šią pastabą ir atsisakyti 2 straipsniu keičiamo Prokuratūros įstatymo 24 straipsnio 4 dalies pakeitimo ir palikti galiojantį teisinį reglamentavimą be pakeitimų. Prokuratūros įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog prokuratūros valstybės tarnautojų tarnybos sąlygas ir tvarką nustato Valstybės tarnybos įstatymas. Pažymėtina, kad tiek galiojančiame teisiniame reglamentavime (Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), tiek ir Valstybės tarnybos įstatymo projekto (reg. Nr. XIVP-2066(3)) 1 straipsnio, apibrėžiančio šio įstatymo paskirtį ir taikymą, 2 dalyje yra aiškiai apibrėžta, kad valstybės tarnautojų darbo santykius, socialines ir kitas garantijas tiek, kiek nereglamentuoja šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ir kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys teisės aktai. Taigi, įstatymų leidėjas apibrėždamas prokuratūros valstybės tarnautojų sąlygas ir tvarką nukreipia į Valstybės tarnybos įstatymą, kuriame numatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys teisės aktai gali būti taikomi tik kaip papildomas valstybės tarnyboje susiklosčiusių santykių reguliatorius ir tik tada, kai šių santykių nereguliuoja Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos. Tuo tarpu siūlomu 2 straipsniu keičiamo Prokuratūros įstatymo 24 straipsnio 4 dalies pakeitimu, siūloma numatyti alternatyvų valstybės teisinių santykių reguliavimo mechanizmą, kas nedera tiek su galiojančio, tiek ir siūlomo Valstybės tarnybos įstatymo projekto nuostatomis. 2. Dėl projektu XIVP-2081(3) 6 straipsniu keičiamo Prokuratūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalies (pastaba Eil. Nr. 2). Siūlome atsižvelgti į šią pastabą ir pakeisti Prokuratūros įstatymo 1 priede nurodytus prokurorų pareiginės algos koeficientų dydžius pagal šiame kreipimesi pateiktą siūlymą dėl Prokuratūros įstatymo 1 priedo pakeitimo ir numatyti, kad nauji pareiginės algos koeficientai būtų taikomi nuo 2023 m. liepos 1 d. Pritarus šiam siūlymui turėtų būti atitinkamai tobulintinos ir Lietuvos Respublikos pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio įstatymo projekto XIVP-2098(3) 4 straipsnio 2 ir 5 dalys. 3. Dėl projektu XIVP-2081(3) 6 straipsniu keičiamo Prokuratūros įstatymo 49 straipsnio 4 dalies (pastaba Eil. Nr. 3). Teisės departamento pastaboje nurodyta, kad keičiamo Prokuratūros įstatymo projekto XIVP-2081(3) nuostatos nedera su kartu su šiuo projektu teikiamuose Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir su juo susijusiuose įstatymų projektuose įtvirtintam darbo užmokesčio viešajame sektoriuje reglamentavimui, pagal kurį mokamas priedas už tarnybos stažą laikomas pertekline, su veiklos rezultatais nesusieta darbo užmokesčio dalimi, ir todėl jo atsisakoma. Atkreipiame dėmesį, kad svarstyti dėl Prokuratūros įstatymo 49 straipsnio nuostatų, susijusių su priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą atsisakymo galima tik tuo atveju, jei būtų peržiūrėti dabar galiojantys prokurorų pareiginės algos koeficientai pagal šiame kreipimesi pateiktą siūlymą dėl Prokuratūros įstatymo 1 priedo pakeitimo, išlaikant tam tikrą atitinkamų grandžių teisėjų ir prokurorų darbo užmokesčio proporcingumą. Priešingu atveju, panaikinus prokurorams mokamą priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir nekeičiant dabar galiojančių pareiginės algos koeficientų, ženkliai sumažėtų dirbančių prokurorų darbo užmokestis. Tokiu atveju būtų bloginama dabar esama teisinė padėtis, kas sąlygotų sunkumus išlaikyti aukštos kvalifikacijos dirbančius profesionalus bei neprisidėtų prie šios profesijos patrauklumo didinimo ir į prokuratūros sistemą nepritrauktų naujų perspektyvių specialistų. Akcentuotina ir tai, kad įvertinus glaudų teismų ir prokuratūros ryšį, jų tarpusavio sąveiką teisingumo vykdymo procese bei Europos Tarybos institucijų rekomendacijas, svarstant klausimus dėl šių profesijų atstovų darbo užmokesčio, turi būti laikomasi vieningos ir nuoseklios pozicijos dėl jiems taikomų garantijų panašumo užtikrinimo. |
Atsižvelgti |
Siūlymai susiję su projektais XIVP-2098(3), XIVP-2081(3). |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
2. |
Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija 2022-11-29 |
33 |
|
|
|
Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (toliau – VATESI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimui pateiktą Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas) ir teikia siūlymą papildyti Įstatymo projekto 33 str. 1 d. 1 p. ir jį išdėstyti taip: „1)
paskyrimo ar išrinkimo į valstybės politiko, Europos Parlamento nario, Seimo,
Respublikos Prezidento ar Vyriausybės skiriamo valstybės institucijos ar
įstaigos vadovo - valstybės pareigūno, kito Seimo, Respublikos Prezidento,
Šiuo pakeitimu būtų sudaryta galimybė atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą ne tik Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės bet ir Ministro Pirmininko skiriamiems valstybės pareigūnams. Tokie valstybės pareigūnai yra VATESI viršininko pavaduotojai, kurie yra skiriami Ministro Pirmininko Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta tvarka. |
Pritarti |
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
3. |
Specialiųjų tyrimų tarnyba 2023-03-07 |
|
|
|
|
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – Specialiųjų tyrimų tarnyba), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi (gautas Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto prašymas) atliko Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo projekto[5] Nr. XIVP-2066(3) (toliau – Projektas) antikorupcinį vertinimą. Atkreipiame dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies nuostatomis, teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas yra esamo ir (ar) numatomo teisinio reguliavimo vertinimas antikorupciniu požiūriu ir teisinio reguliavimo trūkumų, galinčių sudaryti prielaidas korupcijai, nustatymas. Atsižvelgdama į tai, Specialiųjų tyrimų tarnyba (kaip neturėdama tam teisės aktais suteiktų įgaliojimų) nevertino Projektu siūlomomis nuostatomis siekiamos įgyvendinti valstybės politikos, susijusios su valstybės tarnybos reforma, tikslingumo ir / ar kitų susijusių aspektų. Taip pat pastebėtina, kad pagal Projektu siūlomą įstatymą, dalies Projektu siūlomų nuostatų įgyvendinimas bus konkretizuojamas įstatymą lydinčiuosiuose teisės aktuose, kurių projektai šiuo metu nėra parengti. Dėl minėtos priežasties visapusiškai ir objektyviai įvertinti (visa apimtimi) Projektu siūlomą teisinį reglamentavimą (kol neparengti lydinčiųjų teisės aktų projektai) Specialiųjų tyrimų tarnyba negali. Siekdami mažinti korupcijos rizikos veiksnių atsiradimo tikimybę, taip pat siekdami teisinio reguliavimo išsamumo, nuoseklumo, skaidrumo ir atsparumo korupcijai, teikiame žemiau išdėstytas pastabas ir pasiūlymus. 1. Kritinių antikorupcinių pastabų ir pasiūlymų neturime. 2. Kitos antikorupcinės pastabos ir pasiūlymai:
Rizikos veiksniai: darbo užmokesčio sistemos/dydžio nustatymo skaidrumas, sprendimų pagrįstumas, duomenų viešumas.
2.1. Įstaigos vadovams suteikiamos diskrecinės teisės priimti sprendimus, susijusius su darbo užmokesčio sistemos / dydžio nustatymu. Galimai neužtikrinamas su tokių sprendimų priėmimu susijusių procesų skaidrumas ir viešumas. Pagal Projekto 19 straipsnio 3 dalies nuostatas, darbo apmokėjimo sistema nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokios nėra, darbo apmokėjimo sistemą vadovaujantis Vyriausybės nustatytomis rekomendacijomis nustato įstaigos vadovas. Šioje sistemoje detalizuojami įstaigos pareigybių sąraše esančių pareigybių pareiginės algos koeficiento dydžio nustatymo kriterijai (profesinio darbo patirtis, veiklos sudėtingumas, atsakomybės lygis, papildomų įgūdžių ar žinių, svarbių einamoms pareigoms, turėjimas ir pan.) ir, atsižvelgiant į nurodytuosius kriterijus, nustatomi didžiausi pareiginės algos koeficientų dydžiai. Pagal Projekto 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma iš darbo apmokėjimo sistemoje pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficientų intervalo, o pareiginės algos koeficientą nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Valstybės tarnautojo pareiginės algos maksimalus koeficientas negali viršyti įstaigos vadovo pareiginės algos maksimalaus koeficiento dydžio, nustatyto šio įstatymo 2 priede arba nustatyto kituose įstatymuose. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, minėtos nuostatos yra svarstytinos keliais aspektais: 2.1.1. Projekto nuostatomis įstaigų vadovams suteikiamos diskrecinės sąlygos spręsti su valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nustatymu susijusius klausimus: nors Projektas ir numato konkrečių sprendimų priėmimo principus (pavyzdžiui: kad pareiginės algos dydžio koeficientas nustatomas atsižvelgiant į darbo patirtį, veiklos sudėtingumą ir kt.) bei pagrindus (pavyzdžiui: kad darbo sistema nustatoma vadovaujantis Vyriausybės nustatytomis rekomendacijomis), tačiau minėti Projekto sprendiniai nėra konkretūs (pavyzdžiui: pareiginės algos koeficiento dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nebaigtinis, todėl gali būti pasirenkami ir kiti algos dydžiui reikšmingi kriterijai) ir galimai nėra privalomi (Vyriausybės priimto teisės akto taikymas galimai yra tik rekomendacinio pobūdžio). Dėl minėtos priežasties, Projekto nuostatos jas taikant / įgyvendinant atskirais atvejais gali būti įvairiai interpretuojamos (ar net sudaryti sąlygas nesąžiningam elgesiui). Sprendžiant iš Projekto Aiškinamojo rašto (o taip pat ir viešų pasisakymų dėl Projekto[6]), minėtomis Projekto nuostatomis siekiama didinti valstybės tarnybos patrauklumą ir konkurencingumą, išspręsti su valstybės tarnautojų trūkumu susijusią problemą ir pan. Sutiktina, kad įstaigų vadovams suteikiant galimybę individualizuotai spręsti dėl minėtų tikslų įgyvendinimą užtikrinančių priemonių taikymo (pavyzdžiui: atsižvelgiant į konkrečias personalo valstybės įstaigoje trūkumo problemas parinkti individualias problemos sprendimo priemones - užtikrinti didesnį atlyginimą specifines funkcijas vykdantiems valstybės tarnautojams; kitaip skatinti jų motyvaciją ir pan.), tai gali turėti teigiamą efektą, tačiau tuo pačiu tai gali sukelti nepagrįstas abejones (arba regimybę) dėl įstaigos vadovo sprendimų ar įstaigos veiklos skaidrumo. Šių neigiamų veiksnių pasireiškimui reikšmės gali turėti ir tai, kad pagal Projekto 19 straipsnio 3 dalies nuostatas[7] įstaigoje nustatyta darbo apmokėjimo sistema prieinama tik įstaigos valstybės tarnautojams / jų atstovams, tačiau neaišku, ar tokie duomenys būtų prieinami visuomenei ar kitoms institucijoms (nors, manytume, kad būtent tokios sistemos viešinimas gali turėti reikšmės didinant įstaigos konkurencingumą ir patrauklumą). Atsižvelgdama į išdėstytą, antikorupciniu požiūriu Specialiųjų tyrimų tarnyba siūlytų: - apsvarstyti projekto tobulinimo tikslingumą, kad duomenys apie nustatytą darbo apmokėjimo sistemą būtų viešinami; - nustatyti, kad su darbo apmokėjimo sistema susiję sprendimai turėtų būti argumentuojami vadovaujantis principu „taikyk, tačiau paaiškink“ (pavyzdžiui: atvejais, kai darbo užmokestis nustatomas specifinių profesijų atstovams).
Rizikos veiksnys: su darbo užmokesčio sistema susijusių duomenų valdymas
2.1.2. Projektu valstybės ir savivaldybių institucijų vadovams suteikiamos priemonės spręsti su valstybės tarnyba susijusias problemas, tačiau, mūsų nuomone, lieka neaišku, kaip (Projekto priėmimo atveju) būtų užkertamas kelias galimam nesąžiningam elgesiui; kokiomis priemonėmis / būdais bus užtikrinamas galimų rizikų (pavyzdžiui: kad atskirose institucijose nebus taikomi nepagrįsti darbo užmokesčio dydžiai) valdymas. Atsižvelgdami į išdėstytą, manytume, kad siekiant užtikrinti minimų tikslų (užtikrinti su darbo užmokesčio sistema susijusių sprendimų objektyvumą) įgyvendinimą, Projektas galėtų būti tobulinamas įteisinant centralizuotą duomenų kaupimo ir valdymo sistemą (kurioje būtų kaupiami duomenys apie institucijose nustatytas darbo užmokesčio sistemas; su darbo užmokesčiu susiję duomenys, argumentuojantys sprendimai ir pan.). Tokia sistema, mūsų nuomone, ne tik leistų užtikrinti įstatymo įgyvendinimo stebėseną, bet taip būtų reikšminga prevenciniu požiūriu.
Rizikos veiksnys: galimybės susitarti dėl geresnių darbo sąlygų ir / ar garantijų.
2.1.3. Nors Projekto nuostatos ir nustato tam tikras su valstybės tarnautojų darbo užmokesčiu ir kitomis garantijomis susijusias ribas (pavyzdžiui: pagal Projekto 20 straipsnio 1 dalies nuostatas Valstybės tarnautojo pareiginės algos maksimalus koeficientas negali viršyti įstaigos vadovo pareiginės algos maksimalaus koeficiento dydžio, nustatyto šio įstatymo 2 priede arba nustatyto kituose įstatymuose; pagal Projekto 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, valstybės tarnautojui skiriamų priemokų suma negali viršyti 80 procentų pareiginės algos ir kt.), Projekto 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad kolektyvinėse sutartyse galima susitarti dėl geresnių darbo užmokesčio, skatinimo sąlygų, atostogų, socialinių ar kitų garantijų, negu nustatyta šiame įstatyme ar kitose darbo teisės normose. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, šiuo atveju kildintinas klausimas, kokia apimtimi vadovaujantis Projekto 1 straipsnio 2 dalies nuostata galima (ir ar taip galima) nustatyti palankesnes (neatitinkančias Projektu nustatytų maksimalių ribų) darbo užmokesčio, skatinimo, atostogų, socialines ar kitas garantijas, todėl siekiant teisinio aiškumo siūlytume šį santykį atskleisti.
Rizikos veiksniai: padariniai atvejais, kuomet nustatomos aplinkybės, dėl kurių neleidžiama dirbti kito darbo.
2.2. Neaiški valstybės tarnautojo teisinė atsakomybė atvejais, kuomet nustatomos aplinkybės, dėl kurių valstybės tarnautojas negali eiti kitų pareigų / dirbti kito darbo. Projekto 5 straipsnio 4 dalis nustato, kad „Jeigu nustatomos šio straipsnio 3 dalyje aplinkybės, dėl kurių valstybės tarnautojas negali eiti kitų valstybės tarnautojo pareigų ir (ar) dirbti pagal darbo sutartį, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima sprendimą nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų ir įpareigoti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo nurodytų aplinkybių nustatymo pašalinti nurodytas aplinkybes. Nepašalinus šio straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojas negali eiti kitų valstybės tarnautojo pareigų ir (ar) dirbti pagal darbo sutartį per 30 kalendorinių dienų, sprendžiama dėl valstybės tarnautojo tarnybinės atsakomybės“. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, minėtos Projekto nuostatos svarstytinos keliais aspektais: 2.2.1. Paskutinio sakinio nuostatos suponuoja nuomonę, kad paaiškėjus aplinkybėms, dėl kurių valstybės tarnautojas negali eiti kitų valstybės tarnautojo pareigų ir (ar) dirbti pagal darbo sutartį, valstybės tarnautojo teisinės atsakomybės klausimas sprendžiamas tik tuo atveju, jeigu per 30 kalendorinių dienų valstybės tarnautojas šių aplinkybių nepašalino. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad Projekto 5 straipsnio 3 dalyje nustatytos aplinkybės (dėl kurių valstybės tarnautojas negali eiti kitų valstybės tarnautojo pareigų ir (ar) dirbti pagal darbo sutartį) siejamos su valstybės tarnautojo interesų konflikto ir kitų, valstybės tarnybai neigiamos reikšmės galinčių turėti situacijų rizikomis[8]. Pastebėtina, kad šių rizikų vengimas taip pat reikšmingas ir antikorupciniu požiūriu, kadangi nustatytos aplinkybės gali sukelti pagrįstų abejonių dėl valstybės tarnautojo objektyvumo, veiklos skaidrumo ir kt. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, tikėtina situacija, kuomet tokios aplinkybės gali būti nustatomos po tam tikro laikotarpio, kurio metu valstybės tarnautojas jau dirbo papildomą darbą esant realiai antikorupciniu požiūriu neigiamų situacijų pasireiškimo galimybei. Taigi, manytume, paaiškėjus tokioms aplinkybėms valstybės tarnautojo teisinės atsakomybės procedūros turėtų būti inicijuojamos nedelsiant (galimai inicijuojant ir valstybės tarnautojo veiklos konkrečiu laikotarpiu vertinimą), o ne tik atvejais, kada jis per Projektu nustatytą terminą nepašalina su valstybės tarnautojo veikla nesuderinamų aplinkybių. 2.2.2. Mūsų nuomone, iš Projekto siūlomo teisinio reglamentavimo nėra aišku, kokios pasekmės kyla, jeigu po numatomo 30 kalendorinių dienų termino, valstybės tarnautojas nepašalina aplinkybių, dėl kurių negali eiti kitų valstybės tarnautojo pareigų ir (ar) dirbti pagal darbo sutartį, pavyzdžiui: a) Projekto 23 straipsnio 5 dalies 1 – 9 punktuose nurodyti šiurkštaus tarnybinių nusižengimų (už kurį pagal minėto straipsnio 4 dalį gali būti taikoma nuobauda – atleidimas iš pareigų) kriterijai savo turiniu pilna apimtimi neapima Projekto 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų aplinkybių (arba Projekto 23 straipsnio 5 dalies 1 – 9 punktuose nustatyti kriterijai gali būti interpretuojamos kitokiame kontekste); b) Projekto 35 straipsnio 1 dalies 1 – 20 punktuose nurodyti valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų atvejai nenumato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, jeigu pagal Projekto 5 straipsnio nuostatas per 30 kalendorinių dienų nepašalina minėto (5) straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojas negali eiti kitų valstybės tarnautojo pareigų ir (ar) dirbti pagal darbo sutartį. Atsižvelgdami į išdėstytą ir siekdami teisinio aiškumo, siūlytume minėtas Projekto nuostatas tikslinti.
Rizikos veiksnys: neužtikrinama atitiktis nepriekaištingos reputacijos reikalavimams
2.3. Galimai sudaromos sąlygos valstybės tarnyboje dirbti nepriekaištingos reputacijos reikalavimų neatitinkantiems asmenims. Pagal Projekto 35 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatas valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai paaiškėja, kad valstybės tarnautojas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų ir dėl to negali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigų. Atkreipiame dėmesį, kad Projekto 4 straipsnio 1 dalis nustato imperatyvų reikalavimą, kad valstybės tarnautojas privalo būti nepriekaištingos reputacijos. Tuo tarpu Projekto 35 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatos suponuoja nuomonę, kad atskirais atvejais (šių atvejų Projektas neatskleidžia) valstybės tarnautojas, net ir neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, gali toliau eiti valstybės tarnautojo pareigas. Atsižvelgdami į išdėstytą ir siekiant išvengti sąlygų dviprasmiškumams ir nepagrįstoms Projekto nuostatų interpretacijoms, siūlytume minėtas Projekto nuostatas tikslinti.
Rizikos veiksniai: diskrecija Projektu siūlomo įstatymo taikymą konkretizuojančių lydinčiųjų teisės aktų rengėjams.
2.4. Dalies Projekto nuostatų taikymo tvarka bus detalizuojami lydinčiuosiuose teisės aktuose, tačiau Projektu neatskleidžiama tokio teisinio reglamentavimo koncepcija. Projektu siūlomo teisinio reglamentavimo įgyvendinimas didžiąja dalimi bus konkretizuojamas lydinčiuosiuose teisės aktuose (pavyzdžiui: pagal Projekto 5 straipsnio 2 dalies nuostatas už valstybės tarnautojo veiklą einant valstybės ar savivaldybės valdomos įmonės ar jos dukterinės bendrovės kolegialaus organo nario pareigas atlyginama valstybės ar savivaldybės valdomos įmonės ar jos dukterinės bendrovės lėšomis Vyriausybės nustatyta tvarka; pagal Projekto 7 straipsnio 2 dalies nuostatas valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos Vyriausybės nustatyta tvarka; pagal Projekto 10 straipsnį, konkursai į karjeros valstybės tarnautojų pareigas organizuojami Vyriausybės nustatyta tvarka ir kt. Dėl minėtos aplinkybės objektyviai įvertinti (ar dėl jų pasisakyti) dalies Projektu siūlomų nuostatų (kol neparengti lydinčiųjų teisės aktų projektai) Specialiųjų tyrimų tarnyba negali. Tačiau, Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, dalis Projekto nuostatų (kurios bus konkretinamos lydinčiaisiais teisės aktais) siekiant teisinio aiškumo (o taip pat mažinant lydinčiuosius teisės aktus priimti turinčių subjektų diskreciją savo nuožiūra interpretuoti įstatymines nuostatas ir kt.) galėtų atskleisti jų įgyvendinimo principus (t. y., kokia tvarka, kokių principų laikantis jos turėtų būti įgyvendinamos ir pan.).
Rizikos veiksnys: diskrecija dėl konkurso organizavimo būdo pasirinkimo
2.5. Neaišku kuriais atvejais konkursus į valstybės tarnautojo pareigas turėtų organizuoti pati įstaiga, o kuriais Vyriausybės įgaliota institucija. Projekto 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad priėmimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas konkursus Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos, arba valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos prašymu į karjeros valstybės tarnautojo pareigas valstybės tarnautojus atrenka Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, kadangi minėtomis nuostatomis sukuriama diskrecija valstybės ar savivaldybių institucijoms, ar įstaigoms pačioms nuspręsti, kokiu būdu vykdyti atrankas į valstybės tarnautojo pareigas, atskirais priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas atvejais gali kilti abejonių (arba susidaryti tokia regimybė) dėl konkurso organizavimo skaidrumo / su priėmimu į valstybės tarnautojo pareigas susijusių procesų objektyvumo ar pan. Atsižvelgiant į tai, gali būti svarstytina, ar Projektu neturėtų būti rekomenduojama, kuris atrankos būdas (ir kokiais atvejais) galėtų būti taikomas prioritetiškai, pavyzdžiui: kadangi kiekvienai valstybės ar savivaldybių institucijai ar įstaigai yra deleguojamos ne tik specifinio pobūdžio funkcijos / uždaviniai, bet ir bendrosios (paprastai organizacinio / administracinio pobūdžio, būdingos visoms institucijoms ar įstaigoms), Projektas galėtų rekomenduoti, kad atranką į su bendrojo pobūdžio funkcijų vykdymu susijusias pareigas galėtų organizuotu Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga. Tuo tarpu atvejais, kada vykdoma atranka į su specifinių funkcijų įgyvendinimą susijusias pareigas, priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas konkursus galėtų būti rekomenduojama organizuoti pačioms valstybės ar savivaldybių institucijoms ar įstaigoms.
Rizikos veiksnys: galimybės skirti į pareigas neįvertinus valstybės tarnautojo gebėjimų
2.6. Į pareigas priimantiems asmenims nesuteikiama teisė patikrinti valstybės tarnautojo statusą atkuriančių asmenų gebėjimus eiti pareigas atvejais, kuomet statusas atkuriamas kitoje įstaigoje (nei buvo dirbama). Pagal Projekto 10 straipsnio 5 dalies nuostatas be konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimama atkūrus valstybės tarnautojo statusą šio įstatymo 33 straipsnyje nurodytais atvejais ir tvarka. Atkreipiame dėmesį, kad pagal minėtas Projekto nuostatas priimamam asmeniui negali būti taikomos Projekto 10 straipsnio 4 ir 6 dalyse nustatytos gebėjimų atlikti pareigybės apraše nustatytas funkcijas patikrinimo ir išbandymo laikotarpio (ar asmuo tinkamas eiti šias pareigas) procedūros. Šiuo atveju reikšminga gali būti tai, kad Projektu siūlomo įstatymo 33 straipsnio nuostatos reglamentuoja karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statuso atkūrimo klausimus, tačiau pagal minėtas nuostatas sukuriamos sąlygos pareigas atkurti ne tik toje pačioje, bet ir kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Atsižvelgdami į tai manytume, kad svarstytina, ar į pareigas priimančiam asmeniu neturėtų būti suteikiama teisė karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo statusą atkuriančio asmens atžvilgiu taikyti gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų patikrinimą / nustatyti išbandymo laikotarpį, jeigu statusas atkuriamas suteikiant pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje (negu jis dirbo).
Rizikos veiksniai: diskrecija diferencijuojant ir taikant tarnybines nuobaudas
2.7. Projektu neatskleidžiamas tarnybinių nuobaudų diferencijavimo ir taikymo taisyklės / principai. Projekto 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Valstybės tarnautojui už tarnybinius nusižengimus, išskyrus mažareikšmius tarnybinius nusižengimus, skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. Tarnybiniu nusižengimu laikomas valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu laikomas tarnybinis nusižengimas, kurio tyrimą atlikus nustatyta, kad jis yra formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų pasekmių, o tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui“. Pagal minėto straipsnio 3 dalies nuostatas už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš tarnybinių nuobaudų – pastaba, papeikimas ar griežtas papeikimas. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, minėtos projekto nuostatos svarstytinos keliais aspektais: 2.7.1. Projektu apibrėžiama „mažareikšmio tarnybinio nusižengimo“ sąvoka, kuri suponuoja nuomonę, kad tokiu pripažįstamas nusižengimas, iš esmės turintis valstybės tarnautojo kaltės ir veiklos, priešingos valstybės tarnybai, požymių (valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas). Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, įgyvendinant minėtas nuostatas tose pačiose / skirtingose institucijose gali būti formuojama ir taikoma itin skirtinga praktika, o taip palankios sąlygos nesąžiningam elgesiui (pavyzdžiui: kuomet sprendimus priimantys asmenys apeliuodami į Projektu siūlomą (savo turiniu abstrakčią) nuostatą, kad tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas, savo pareigų arba jas netinkamai atlikusio valstybės tarnautojo atžvilgiu nuobaudos nuspręstų neskirti). Siekiant teisinio aiškumo ir (atskirais atvejais) išvengiant sąlygų nesąžiningam elgesiui (pavyzdžiui: kuomet valstybės tarnautojų atžvilgiu sąmoningai būtų skiriama / neskiriama padaryto nusižengimo požiūriu neadekvati nuobauda) siūlytume apsvarstyti minėtų Projekto nuostatų tobulinimo tikslingumą. 2.8. Galimai sudaromos sąlygos nepagrįstai sutrumpinti tarnybinės nuobaudos galiojimo terminą. Pagal projekto 25 straipsnio 8 punkto nuostatas, tarnybinė nuobauda ją paskyrusio asmens motyvuotu sprendimu gali būti panaikinta anksčiau, negu sueis šio straipsnio 7 dalyje nustatytas nuobaudos galiojimo terminas, tačiau ne anksčiau negu po 6 mėnesių nuo jos paskyrimo dienos. Specialiųjų tyrimų tarnybos nuomone, iš minėtų nuostatų neaišku, kokiais pagrindais nuobauda / jos galiojimo terminas gali būti sutrumpinamas, todėl siekiant teisinio aiškumo, o taip pat apribojant sprendimus dėl nuobaudų priimančių asmenų diskreciją bei sąlygas pasielgti nepagrįstai, siūlytume minėtas Projekto nuostatas konkretinti. 3. Kitų pastabų ir pasiūlymų neturime.
Atlikus Projekto antikorupcinį vertinimą darytina išvada, kad dalis Projekto nuostatų yra svarstytinos antikorupciniu požiūriu, kadangi: - Sudaro sąlygas diskrecinių sprendimų priėmimui, tačiau neužtikrina tokių sprendimų skaidrumo ir viešumo, centralizuoto galimų rizikų valdymo; - teisinę atsakomybę reglamentuojančių nuostatų dalis yra tikslintinos užtikrinant teisinį aiškumą; - galimai sudaro sąlygas valstybės tarnyboje dirbti nepriekaištingos reputacijos reikalavimų neatitinkančius asmenis; - neaišku, kaip nuostatos turėtų būti įgyvendinamos ir / ar reglamentuojamos žemesnio lygmens teisės aktuose. |
Atsižvelgti |
Komitetas siūlo pagrindiniam komitetui projekto nuostatas konkretinti, atsižvelgiant į antikorupcinio vertinimo išvadą.
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:
6. Komiteto sprendimas:
6.1. Siūlyti pagrindiniam Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui įstatymo projektą Nr. XIVP-2066(3) tobulinti atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento, kitų institucijų pastabas, Seimo narių pasiūlymus, kuriems pritarė Teisės ir teisėtvarkos komitetas, ir projekto nuostatas sukonkretinti atsižvelgiant į antikorupcinio vertinimo išvadą.
6.2. Komitetas siūlo nustatyti vienodą Valstybės tarnybos įstatymo ir jo lydimųjų įstatymų įsigaliojimą visoms valstybės tarnautojų grupėms – nuo 2024 m. sausio 1 d.
6.3. Komitetas taip pat siūlo pagrindiniam Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui apsvarstyti galimybę nustatyti, kad teisėjų ir prokurorų atlyginimų modelis įsigaliotų ankščiau už Teisės ir teisėtvarkos komiteto siūlomą Valstybės tarnybos įstatymo ir jo lydimųjų įstatymų projektų įsigaliojimo datą.
7. Balsavimo rezultatai: už –6, prieš – 0, susilaikė –2.
8. Komiteto paskirti pranešėjai: Stasys Šedbaras, Agnė Širinskienė, Irena Haase, Julius Sabatauskas.
9. Komiteto narių atskiroji nuomonė: nėra
Komiteto pirmininkas (Parašas) Stasys Šedbaras
TTK biuro patarėja Rita Karpavičiūtė