LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKŲ IŠLAIKYMO IŠMOKŲ ĮSTATYMO NR. X-987 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 15, 16 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2021-02-18 Nr. XIVP-209
Vilnius
Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:
1. Įstatymo projekto 1 straipsniu siekiama pakeisti keičiamame Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (toliau – keičiamas įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareiškėjo sąvoką, išplečiant išmokų gavėjų ratą. Atkreiptinas dėmesys, kad 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 1, 2, 14, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24 straipsnių, ketvirtojo ir penktojo skirsnių pavadinimų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 20-1 straipsniu įstatymas Nr. XIII-1261, kuriam įsigaliojus atsisakoma sąvokų „nedarbingas asmuo“, „iš dalies darbingas asmuo“, ir kurio 15 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad teisės aktuose vartojamą sąvoką „nedarbingas asmuo“ atstoja sąvoka „asmuo, kuriam nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis“, sąvoką „iš dalies darbingas asmuo“ atstoja sąvoka „asmuo, kuriam nustatytas 30–55 procentų darbingumo lygis“. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis turi būti tikslinama, be to, atitinkamai turi būti patikslinta ir keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis.
2. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad šiuo projektu yra įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. KT44-N13/2019, todėl projektu yra teikiami keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktų bei 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pakeitimai. Projekto 2 ir 5 straipsniais siūlomi minėti pakeitimai diskutuotini keliais aspektais.
Pirma, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. KT44-N13/2019 buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija; TAR, 2017-10-09, Nr. 16000) 7 straipsnio 1, 3 punktai tiek, kiek juose nustatyta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat minėtu nutarimu buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija; TAR, 2017-10-09, Nr. 16000) 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimo Nr. KT44-N13/2019 26.2 punktu, situacija, kai „vien dėl asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo išvykus į kitą valstybę, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, prarandama pagal šį įstatymą įgyta vaiko teisė į išmokas, skirtas jo išlaikymui, ir taip sudaromos prielaidos pažeisti vaiko interesus. Tokiu teisiniu reguliavimu taip pat nesudaroma prielaidų įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją atsižvelgiant inter alia į konkretaus asmens ir valstybės ryšį pagrindžiančias ar kitas svarbias aplinkybes, inter alia į tai, ar valstybė, į kurią asmenys išvyko, teikia tam tikrą paramą tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams. Paminėtina, kad tam tikrais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu kartu gali būti sudaromos prielaidos nepagrįstai riboti asmenų judėjimo laisvę“. Taigi, atsižvelgiant į minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, turėtų būti atitinkamai tikslinami keičiamo įstatymo 7 ir 10 straipsniai, atsisakant teisinio reguliavimo, kad neatsižvelgiant ir nevertinant individualios situacijos ir aplinkybių tiek vaikas, tiek pareiškėjas turi atitikti bendrą sąlygą – jie visais atvejais turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pastebėtina, kad iš įstatymo projekto 2 straipsniu siūlomų keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktų pakeitimų negalima daryti išvados, kad siūlomu projektu yra tinkamai įgyvendinamas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 punktu yra susiaurinamas išmokas galinčių gauti subjektų ratas, t. y. teisė į išmokas nebesuteikiama vaikams be pilietybės bei užsieniečiams, tuo tarpu keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 punkte, detalizuojančiame reikalavimus pareiškėjui, šios nuostatos lieka, t. y. pareiškėju išmokoms gauti gali būti ir asmenys be pilietybės ar užsieniečiai. Pastebėtina, kad projekto aiškinamajame rašte motyvų tokiam išmokų gavėjų rato siaurinimui, o pareiškėjų – nesiaurinimui, pateikiama nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktuose ir yra atsisakoma prievolės vaikui ir pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau paliekamas reikalavimas, kad „duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą“. Atkreiptinas dėmesys, kad Gyventojų registras kaupia duomenis tik apie asmenis, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu asmeniui išvykus laikinai ar nuolat gyventi į užsienį, būtų kaupiama tik informacija apie išvykimo vietą (valstybę) ir išvykimo laiką (Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 8 punktas). Taigi, nors reikalavimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 ir 3 punktuose yra išbraukiamas, tačiau jis faktiškai lieka vadovaujantis teisinio reguliavimo visuma.
Antra, nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 punkte yra nustatoma, kad išmoka gali būti skiriama tik vaikui Lietuvos Respublikos piliečiui, tačiau keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte projektu siūloma nustatyti, kad išmokų mokėjimas būtų nutraukiamas, jei „vaikas, kuris yra asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje“, neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1 punkte nurodytos sąlygos (pabraukta mūsų). Be to, nors keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 punkte pareiškėjui yra panaikinama pareiga nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau vadovaujantis keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, išmokų mokėjimas turėtų būti nutraukiamas tuo atveju, jei „pareiškėjas, kuris yra asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytos sąlygos“ (pabraukta mūsų).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, abejotina, ar įstatymo projekto 2 ir 5 straipsnių nuostatas būtų galima vertinti kaip tinkamai įgyvendinančias Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. KT44-N13/2019.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad 2020 m. balandžio 20 d. posėdyje Teisės ir teisėtvarkos komitetas nusprendė dėl šiam nutarimui įgyvendinti reikalingų pakeitimų parengimo kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę.
3. Įstatymo projekto 6 straipsniu keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad dėl nutrauktos išmokos atnaujinimo kreipiantis naujam pareiškėjui, išmokos skiriamos ir mokamos už praėjusį laikotarpį, už kurį šios išmokos nebuvo išmokėtos ankstesniam pareiškėjui, bet ne daugiau kaip už 6 mėnesius. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pasikeitimas keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6-8 punktų atveju (tėvų valdžios apribojimas, globėjo/rūpintojo nušalinimas, pareiškėjo mirtis ir pan.) yra sąlygojamas objektyvių aplinkybių ir vaikas neturi galimybių šio proceso nei įtakoti, nei paskubinti, tuo tarpu jo auginimo poreikiai vis vien yra tenkinami kažkokių subjektų lėšomis, iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kodėl neišmokėtos išmokos mokėjimą yra siekiama apriboti 6 mėnesių laikotarpiu.
4. Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti, kad Išmokų administratoriaus sprendimas iš skolininko išieškoti išmokėtas išmokas kartu yra vykdomasis dokumentas, vykdomas taip pat, kaip išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka (pabraukta mūsų). Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad „išmokėtų išmokų išieškojimas, prilygintas periodinių išmokų išieškojimui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso tvarka, suteiks realesnę galimybę išieškoti įsiskolinimą valstybės biudžetui, nes valstybė moka už skolininką periodines išmokas, tačiau Fondo valdybos Mažeikių skyriaus vykdomasis dokumentas ir jo vykdymas nėra traktuojamas kaip periodinių išmokų išieškojimas“. Pastebėtina, kad iš projektu siūlomo teisinio reguliavimo nėra aišku, kaip konkrečiai Išmokų administratoriaus vykdomojo dokumento vykdymą prilyginant periodinių išmokų išieškojimui, bus pasiektas projekto aiškinamajame rašte nurodytas tikslas realiau ir efektyviau išsiieškoti įsiskolinimą. Pastebėtina, kad CPK 754 straipsnis nustato reikalavimų patenkinimo eilę. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad trečiąja eile patenkinami visi kiti reikalavimai (taigi ir Išmokų administratoriaus), esantys po hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimų, pirmos eilės reikalavimo išieškoti išlaikymą ir žalos atlyginimą, antros eilės darbuotojų reikalavimų kylančių iš darbo santykių. Tuo atveju, kai išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, jie patenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis keičiamo įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, Išmokų administratoriaus mokama išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,8 bazinės socialinės išmokos dydžio, galiojusio mėnesį, už kurį mokama išmoka, ir sudaro apie 70 eurų, dauguma atvejų teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytas vaiko išlaikymo lėšų dydis yra gerokai didesnis ir skirtumas tarp Išmokų administratoriaus mokamo bei pareiškėjui priteisto/nustatyto išlaikymo dydžio yra pareiškėjo papildomai išieškomas per antstolius (antra reikalavimų eilė). Taigi pastebėtina, kad Išmokų administratoriaus vykdomojo dokumento vykdymo prilyginimas periodinių išmokų išieškojimui niekaip neįtakoja jo turimos trečiosios, t. y. paskutinės, reikalavimų eilės ir jo reikalavimai būtų proporcingai tenkinami paskiausiai.
5. Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsniu siūloma atsisakyti delspinigių išieškojimo iš skolininkų. Atkreiptinas dėmesys, kad nors keičiamo įstatymo 14 straipsnio pavadinime sąvoka „priskaičiuoti delspinigiai“ išbraukiami, tačiau keičiamo įstatymo 13 straipsnio 2 punkte skolininko prievolė grąžinti išmokų administratoriui išmokėtas išmokas ir sumokėti delspinigius už kiekvieną įsiskolinimo dieną, skaičiuojamus nuo negrąžintos įsiskolinimo sumos, lieka. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti tikslintinas ir keičiamo įstatymo 13 straipsnis.
6. Įstatymo projekto 8 straipsniu keičiamo įstatymo 14 straipsnyje siūloma ne tik atsisakyti delspinigių išieškojimo iš skolininko kaip ekonomiškai neefektyvaus, bet ir nustatyti 60 mėnesių sumokėtų išmokų įsiskolinimo grąžinimo terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad išmokėtos išmokos ir apskaičiuoti delspinigiai yra iš skolininko išieškomi Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytais valstybinio socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo būdais ir terminais. Atsižvelgiant į tai, kad siūlomu projektu yra nustatomi kiti išieškojimo būdai ir terminai, nėra aiškus keičiamo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo būdus, santykis.
7. Įstatymo projektu yra keičiama daugiau kaip pusė keičiamo įstatymo straipsnių, todėl, vadovaujantis teisės technikos taisyklių reikalavimais, keičiamas įstatymas turėtų būti dėstomas nauja redakcija. Dėstant įstatymą nauja redakcija kartu reikėtų įvertinti ir kitas keičiamo įstatymo nuostatas, kurių šiuo įstatymo projektu nesiūloma keisti, pvz., keičiamo įstatymo 5 straipsnį, kuriame numatyta išmokų administratoriaus teisė neatlygintinai gauti duomenis ir informaciją iš šiame straipsnyje išvardintų subjektų. Pastebėtina, kad tuo atveju, jeigu nuostatoje siekiama reguliuoti teisinius santykius, susijusius su privačių juridinių ar fizinių asmenų valdomomis informacinėmis sistemomis (ar kitais jų tvarkomais duomenimis, dokumentais), kuriems specialieji įstatymai dėl jų veiklos pobūdžio nenustato pareigos kaupti ir tvarkyti tokią informaciją bei pateikti ją valstybės institucijoms, ir nustatyti valstybės institucijos imperatyvią teisę neatlygintinai gauti iš tokių privačių asmenų jų asmeniniais tikslais tvarkomus ir kaupiamus duomenis ar dokumentus, turėtų būti svarstytina, ar nuostata dera su nuosavybės teisės apsaugos principu. Pastebėtina, kad toks reguliavimas gali būti traktuojamas kaip tiesiogiai apribojantis privačių asmenų teisę į jų nuosavybę (kaupiamus ir tvarkomus duomenis, dokumentus, informaciją) ir sudarantis prielaidas valstybei tokia nuosavybe neatlygintinai naudotis. Todėl jeigu tokie asmenys nėra įpareigoti kaupti ir tvarkyti duomenų, dokumentų, informacijos, turėtų būti nustatyti duomenų ar informacijos gavimo iš privačių asmenų principai ir (ar) tokių duomenų gavimo atlygintinumas.
8. Atsižvelgiant į tai, kad siūlomas teisinis reguliavimas yra susijęs su valstybės biudžeto lėšų administravimu, į tai, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra atsakinga už piniginės socialinės valstybės paramos teikimą, manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės išvada.
9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo Seimo statuto pataisos, kuriomis Seimo statuto 135 straipsnis, reglamentuojantis reikalavimus aiškinamajam raštui, buvo papildytas nauju 8 punktu (atsirado papildomas reikalavimas aiškinamajame rašte nurodyti ir ar įstatymo projektas neprieštarauja strateginio lygmens planavimo dokumentams), todėl atitinkamai pildytinas aiškinamasis raštas.
10. Įstatymo projektas tikslintinas atsižvelgiant į teisės technikos taisyklių reikalavimus:
1) įstatymo projekto pavadinime žodis „ĮSTATYMAS“ rašytinas atskiroje eilutėje centre;
2) įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje žodis „pareiškėjas“ rašytinas paryškintai;
3) įstatymo projekto 4 straipsnio tekste vietoj žodžio „panaikinti“ reikėtų rašyti žodžius „pripažinti netekusia galios“;
4) įstatymo projekto 5 straipsniu keičiamos keičiamo įstatymo 10 straipsnio struktūrinės dalys turėtų būti keičiamos atskiromis 5 straipsnio dalimis. Kai struktūrinė dalis yra keičiama, pakeitimo esmė formuluojama kaip pakeitimas (pvz., „Pakeisti 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:“); kai pildoma punktu, kurio anksčiau nebuvo, reikėtų formuluoti taip: „Papildyti 10 straipsnio 1 dalį 11 punktu:“
5) įstatymo projekto 6 straipsnio pakeitimo esmėje brauktini žodžiai „ir papildyti“;
6) įstatymo projekto 7 straipsnio pakeitimo esmėje vietoj žodžių „papildant 1 ir 2 punktus ir juos išdėstant taip“ įrašytini žodžiai „ir jį išdėstyti taip“, taip pat brauktinos perteklinės kabutės po straipsnio pavadinimo;
7) įstatymo projekto 8 straipsnio
pakeitimo esmėje brauktini žodžiai „ir papildyti“, o šiuo straipsniu
keičiamo įstatymo 14 straipsnio pavadinime reikėtų atsisakyti perbrauktų žodžių
„priskaičiuotų delspinigių“;
8) įstatymo projekto 10 straipsniu keičiamo įstatymo 16
straipsnio pavadinime reikėtų atsisakyti perbrauktų žodžių „ , palūkanų ir delspinigių“ .
9) įstatymo projekto 11 straipsnio 2 ir 3 dalyse vietoj žodžio „priėmimo“ rašytinas žodis „įsigaliojimo“;
10) įstatymą pasirašančiojo pareigose brauktinas perteklinis žodis „Lietuvos“.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected]
J. Raškauskaitė, tel. (8 5) 239 6842, el. p. [email protected]