LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

SVEIKATOS REIKALŲ KOMITETAS

 

 

PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS
ĮSTATYMO NR. I-1553 8, 9, 18, 21 IR 36 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-4678

 

 

 

2020-03-31  Nr. 111-P-7

Vilnius

 

 

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: Komiteto pirmininkė A. Kubilienė, Komiteto pirmininkės pavaduotojas R. Martinėlis, Komiteto nariai: A. Armonaitė, K. Bartkevičius, I. Degutienė, D. Kaminskas, A. Kirkutis, J. Liesys, A. Matulas, A. Vinkus, Seimo narė A. Širinskienė, pavaduojanti Komiteto narę L. Matkevičienę, Seimo narys A. Anušauskas, Seimo narys J. Razma, Komiteto biuro vedėja J. Bandzienė, patarėjas E. Jankauskas, patarėjas A. Astrauskas, patarėja K. Civilkienė, padėjėja M. Neverkevičienė, Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, Visuomenės sveikatos departamento direktorius A. Ščeponavičius.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

 

Pasiūlymo turinys

 

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-30

2

21

 

Įvertinę įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklių reikalavimams, teikiame šias pastabas:

1.    Projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 21 dalyje siūloma nustatyti, kad tuo atveju, jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti tas pats gydantis gydytojas, kuris ir priėmė sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo taikymo. Siekiant užtikrinti tinkamo asmens supažindinimo su jį įpareigojančiu administraciniu sprendimu principo taikymą, manome, kad asmens informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti dar bent vienas trečiasis asmuo. Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 daliai.

Pritarti 

Komiteto pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 21 dalį ir ją išdėstyti taip:

„21. Kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir (arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir (arba) epidemija (toliau – protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė), motyvuotą sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima gydantis gydytojas. Sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą priėmęs gydantis gydytojas apie šį sprendimą privalo informuoti asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas su dėl jo priimtu sprendimu dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti gydantis gydytojas ir bent vienas liudytojas. Apie sprendimą taikyti būtinojoąjį hospitalizavimoą ir (ar) būtinojoąjį izoliavimoą paskyrimą turi būti įrašoma į paciento medicinos dokumentus. Šioje dalyje nurodytu atveju asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo. Jei asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl izoliavimo ar hospitalizavimo, tolesnis jo izoliavimas ar hospitalizavimas vykdomas šio Įstatymo 8 straipsnio 3 ir 9 dalyse nustatyta tvarka. “

2.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-30

2

21

 

2.    Derinant projekto terminiją tarpusavyje, projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 21 dalyje vietoj žodžių „apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą“ įrašytini žodžiai „apie sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą“.

Pritarti

Žr. į aukščiau išdėstytą formuluotę

3.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-30

2

21

 

3.    Siekiant teisinio aiškumo, projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 21 dalies paskutiniajame sakinyje reikėtų atskleisti ar tuo atveju, kai asmeniui, turėjusiam sąlytį, bet nesergančiam ir neturinčių ligos požymių, pradėjus taikyti būtinąjį hospitalizavimą be asmens sutikimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, jis vėliau duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo, jo tolimesnis izoliavimas ir (ar) hospitalizavimas vykdomas toje pačioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, ar, vis dėlto, jis gali būti izoliuotas ir savivaldybės vykdomųjų institucijų specialiai šiam tikslui įrengtose patalpose arba savo  namuose (kaip tai numatyta įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje). Analogiško turinio pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 daliai.

Pritarti

Žr. į aukščiau išdėstytą formuluotę

4.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-30

2

5

 

4.    Projekto 2 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį“ įrašytini žodžiai „per 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos“.

Pritarti

Komiteto pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:

„5. Sprendimus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos karių ir asmenų, esančių laisvės atėmimo ar vietose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priima ir jų vykdymą organizuoja atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Šioje dalyje nurodytų asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas be teismo sprendimo gali būti taikomi tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas, o kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir yra protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė, iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip  1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo. Pratęsti terminą per šio straipsnio 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos dalyje nurodytą laikotarpį gali tik teismas atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovų ar jų įgaliotų asmenų prašymu šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, o kariams – tik karinio vieneto vadovas pagal motyvuotą sveikatos priežiūros tarnybų vadovų teikimą.

5.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-30

4

 

 

5.    Projekto 4 straipsniu keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad karantino metu šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė ir būsto neliečiamumo teisė bei nustatyti ūkinės veiklos apribojimai. Pažymėtina, kad projektu pildomoje šio straipsnio 11 dalyje nustatytas tik galimų asmenų judėjimo teisių apribojimų turinys. Tačiau įstatyme nenustatomos nei būsto neliečiamumo teisės, nei ūkinės veiklos laisvės ribojimų apimtys. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju, įstatyme reikėtų aiškiai įtvirtinti galimus minėtų konstitucinių teisių ribojimus, iš kurių Vyriausybė ir kildintų karantino metu jai suteiktus įgaliojimus.

Pritarti

Komiteto pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 4 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

 

„4 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas

1. Pakeisti 21 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Karantino tikslas – nustatyti specialią specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką, bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo ir tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą.

2. Papildyti 11 dalimi:

„11. Karantino metu šioje dalyje ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė ir nustatyti ūkinės veiklos apribojimai:

1. Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su ūkinės veiklos apribojimais: nustatyti produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką;

 2. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu:

1) riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip 2 žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose, išskyrus atvejus, kai valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse būtina atitinkamas funkcijas (darbus) atlikti darbo vietoje, ir viešose vietose;

2) riboti arba laikinai uždrausti gyventojų išvykimą už jų gyvenamos vietos savivaldybės ribų ir judėjimo joje bei ne Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją;

3) taikyti laikiną gyventojų perkėlimą (evakuaciją) iš karantino teritorijos, išskyrus, kai karantinas paskelbtas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.“

3. Pakeisti 21 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „3. Teritorijų karantino trukmė gali būti ne ilgesnė kaip 3 mėnesiai. Jei pasibaigus šiam laikotarpiui išlieka poreikis riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, teritorijų karantinas gali būti kiekvieną kartą pratęsiamas dar ne daugiau kaip 1 mėnesiui. Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina:

1) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse – Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu;

2) vienos savivaldybės teritorijoje – Vyriausybė bendru savivaldybės administracijos direktoriaus ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.“

 

6.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-30

4

2

 

6.    Projekto 4 straipsnio 2 dalimi siūlomoje 21 dalies punktuose, kalbant apie priemones, susijusias su asmens judėjimo teisės ribojimu, vartojami terminai, kurie stokoja teisinio aiškumo. Nurodoma, jog Vyriausybė gali riboti ar laikinai uždrausti:

-          1 punkte - žmonių „susibūrimus institucijose“. Pastebėtina, jog žodis „susibūrimas“ stokoja teisinio aiškumo, nes nėra aišku, ar toks ribojimas apimtų ir darbuotojų, institucijos atstovų buvimą institucijoje. Jei tokius susibūrimus būtų galima apriboti pagal teikiamą nuostatą, svarstytina, ar nebūtų sutrikdytas tokių institucijų, kaip, pavyzdžiui, Seimas, darbas;

-          2 punkte - „gyventojų keliones“. Pastebėtina, jog terminas „kelionė“ nėra aiškus, neaišku, ar kalbama apie tarptautines keliones, keliones po Lietuvą, ar draudimas galėtų apimti kelionę į parduotuvę ir pan.;

-          2 punkte - atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją. Toks nuostatos turinys kvestionuotinas atsižvelgiant į Konstitucijos 32 straipsnio nuostatą: „Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.“ Tuo atveju, jei Vyriausybei siekiama suteikti teisę riboti Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respubliką, turi būti svarstoma nuostatos atitiktis Konstitucijai. Jei tokio ribojimo nustatyti nesiekiama, nuostata turi būti atitinkamai pataisyta.

Pritarti

Žr. į Komiteto patobulintą Įstatymo projekto 4 straipsnio formuluotę.

7.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-30

 

 

 

7.              Analizuojant projektu siūlomus įstatymo pakeitimus, ir atsižvelgiant į Vyriausybei siūlomą nustatyti kompetenciją poįstatyminiais teisės aktais taikyti Konstitucijoje nustatytų pagrindinių žmogaus teisių ribojimą, keltinas klausimas, koks yra teikiamo įstatymo projekto santykis su Konstitucinio Teismo doktrinine nuostata, jog „Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas ir kt. nutarimai).

Be to, nėra aišku, koks yra ir turėtų būti teikiamo įstatymo pakeitimo santykis su Nepaprastosios padėties įstatymo nuostatomis, kurio pagrindu, manytina, ir turėtų būti sprendžiami su žmonių teisių ribojimu susiję klausimai, remiantis šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostata, jog „Ekstremali situacija -  padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ir sukelia staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius.“

Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Nepaprastosios padėties įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, ribojančios galimo žmogaus teisių suvaržymo laikotarpį: „Nepaprastosios padėties trukmė negali būti ilgesnė kaip 6 mėnesiai. Nepaprastoji padėtis gali būti įvesta ne vieną kartą, tačiau kiekvienu atveju jos trukmė neturi viršyti šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino.“ Tokiu būdu yra užtikrinama įstatyminė kontrolė, jog ribojimai nebus tęsiami ilgiau nei reikia. Tuo tarpu priėmus siūlomos redakcijos įstatymo pakeitimą, žmogaus teisių ribojimai galės būti įtvirtinti neribotam laikui, tokiu būdu nustatant griežtesnį, ir svarstytina, ar atitinkantį proporcingumo principą, reguliavimą, susijusį su žmogaus teisių ribojimu.

Pritarti iš dalies

Žr. į Komiteto patobulintą Įstatymo projekto 4 straipsnio formuluotę.

8.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2020-03-30

6

 

 

8.    Projekto 6 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad „Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus“. Atkreiptinas dėmesys, kad projekte nenurodomas įstatymo įsigaliojimo terminas, nedaroma jokia išimtis dėl 6 straipsnyje suformuluotos nuostatos ankstesnio įsigaliojimo. Vadinasi, projektas (ir jo 6 straipsnis) įsigaliotų Seimo priimtą įstatymą Respublikos Prezidentui pasirašius ir oficialiai paskelbus. Iki Respublikos Prezidento pasirašyto ir oficialiai paskelbto Seimo priimto įstatymo įsigaliojimo nebūtų teisinio pagrindo sveikatos apsaugos ministrui priimti atitinkamus įgyvendinamuosius teisės aktus. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 7 straipsnį teisė negali būti nevieša („Galioja tik paskelbti įstatymai“), todėl projekto nuostatų įsigaliojimo terminai turi būti suformuluoti taip, kad neprieštarautų šiam konstituciniam principui.

Pritarti

Komiteto pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 6 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

 

„6 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas ir taikymas

1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo būtinai hospitalizuotų ir (ar) būtinai izoliuotų pacientų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas vykdomas vadovaujantis sprendimais, priimtais pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas.“

 

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: negauta.

 

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta.

 

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

 

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo narys Arvydas Anušauskas, 2020-03-31

2

21

 

 

Argumentai:

Keisti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnius (toliau – Įstatymo Projektas) siūloma atsižvelgiant į  COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) (toliau – COVID-19) plitimą ir su tuo susietos grėsmės.

Pažymėtina, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą dar 2014 m. paskelbtoje išvadoje atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teisėje nėra įtvirtinto skirtumo tarp priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo. EŽTT su tuo susijusioje byloje prieš Suomiją priminė, kad priverstinis gydymas yra rimtas įsikišimas į žmogaus fizinę neliečiamybę, todėl privalo būti grindžiamas teisės aktais. Šioje byloje nagrinėjant nacionalinius teisės aktus teismas pastebėjo, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė apskųsti paskirto gydymo, todėl vertino šį faktą kaip teisinių pagrindų nebuvimą ir pripažino 8 EŽTK straipsnio pažeidimą.

Taigi, priverstinis gydymas yra vienas iš asmens privatumo apribojimų, todėl toks sprendimas turi būti teisėtas ir teisingas. Ir turi būti numatyta galimybė jį apskųsti nuo pat jo pražios. Taip pat pacientams turi būti suteikta galimybė laisvai išreikšti savo sutikimą gydytis, o priverstinė hospitalizacija neturi to paneigti. Taigi, kiekvienas asmuo, kuris geba priimti sprendimą, nesvarbu jis yra hospitalizuotas priverstinai ar ne, turi teisę išreikšti gydymo atsisakymą, o nukrypimai nuo šio reikalavimo privalo būti paremti įstatymais.

Lietuvoje priverstinis gydymas gali būti taikomas iš karto po priverstinės hospitalizacijos, tačiau tokia praktika yra ne visose valstybėse. Esant situacijai, kai priverstinė hospitalizacija ir priverstinis gydymas yra neatskirti, galima susidurti su atvejais, kai priverstinai hospitalizuotas asmuo, o teismas gali nesuteikti leidimo priverstinai hospitalizuoti ar gydyti asmenį toliau, nes toks sprendimas priimtas remiantis subjektyvia vieno gydytojo nuomone, o ne objektyviais kriterijais. Bet  svarstomame projekte kaip tik tokia galimybė ir yra neeliminuota.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nurodoma, kad priverstinė hospitalizacija gali vykti jei yra reali grėsmė, kad asmuo savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui.  Lietuvoje teismas gali skirti priverstinio hospitalizavimo terminą iki 1 mėnesio. Praėjus 1 mėnesiui, teismas terminą gali pratęsti kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 6 mėnesiams.

Atkreiptinas dėmesys, kad Užkrečiamųjų ligų įstatyme buvo ir yra numatytas 7 dienų laikotarpis, tačiau karantino atveju jis eliminuojamas. Keltinas klausimas, ar karantino laikotarpiu nustoja veikti teisinės valstybės principai, susirgę žmonės praranda savo teises? Todėl manytina, kad tokia nuostata yra ydinga.

  Valstybės turėtų užtikrinti, kad pacientų būklė būtų vertinama objektyviai, nesiremiant subjektyviu požiūriu (t.y. vieno žmogaus „komisijos“ sprendimu) į ligonį. Kadangi priverstine hospitalizacija suvaržoma viena pagrindinių žmogaus teisių – teisė į asmens laisvę, tai turėtų būti kraštutinė priemonė ir taikoma tik esant akivaizdžiam ir realiam pagrindui.

Priverstinio hospitalizavimo procese turėtų aktyviai dalyvauti ir asmuo, kurį siekiama hospitalizuoti. Prievartos taikymas visuomet išliks probleminė sritis. Priimti sprendimai susiję su kito asmens teisėmis, kurie įgyvendinami prieš kito žmogaus valią privalo būti atidžiai stebimi ir kontroliuojami, nes neteisingai priimtas sprendimas gali lemti tolimesnę žmogaus gyvenimą.

Todėl manytina, kad nėra pagrindo tvirtinti papildomą, supaprastintą prievartinę hospitalizaciją karantino laikotarpiu. Juk gydymo kokybės tai neturėtų objektyviai pagerinti.

Tai, kad yra sprendžiamas su asmens laisve susijęs klausimas turėtų įpareigoti valstybes išaiškinti visas aplinkybes ir tinkamai įvertinti žmogaus būseną, o tą padaryti be asmens pozicijos išklausymo yra sudėtinga.

Taip pat žmogui turi būti suteikta teisė apskųsti priimtą sprendimą dėl priverstinės hospitalizacijos.

Todėl tikslinga yra keisti Įstatymo Projekto 2 straipsnio 21 dalį.

 

Pasiūlymas:

Pakeisti Projekto 2 straipsnio 21 dalį ir ją išdėstyti taip:

„21. Kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir (arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir (arba) epidemija (toliau – protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė), motyvuotą sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima gydantis gydytojas. Sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą priėmęs gydantis gydytojas apie šį sprendimą privalo informuoti asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Asmenys, kuriems paskirtas būtinais hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas ar jų atstovai turi teisę bet kuriuo metu skųsti teismui sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo.

Asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas su dėl jo priimtu sprendimu dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti gydantis gydytojas. Apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą turi būti įrašoma į paciento medicinos dokumentus. Šioje dalyje nurodytu atveju asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį 7 kalendorines dienas, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo.

Nepritarti

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra numatyta asmenų teisė skųsti teismui sprendimus, todėl netikslinga kartoti šios nuostatos šiame įstatyme.

Žr. į Komiteto pasiūlymus dėl Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 21 dalies formuluotės.

2.

Seimo narys Arvydas Anušauskas, 2020-03-31

2

5

 

 

Argumentai:

Žr. argumentus prie pasiūlymo Nr. 1.

Pasiūlymas:

Pakeisti Projekto 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:

„5. Sprendimus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos karių ir asmenų, esančių laisvės atėmimo ar vietose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priima ir jų vykdymą organizuoja atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Šioje Šio straipsnio 21 dalyje nurodyta tvarka bei  šioje dalyje nurodytų asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas be teismo sprendimo gali būti taikomi tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas. Asmenys, kuriems paskirtas būtinais hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas ar jų atstovai turi teisę bet kuriuo metu skųsti teismui sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo., o  kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir yra protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė, iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip  1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo. Pratęsti terminą per šio straipsnio 3 dalyje nurodytą laikotarpį gali tik teismas atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovų ar jų įgaliotų asmenų prašymu šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, o kariams – tik karinio vieneto vadovas pagal motyvuotą sveikatos priežiūros tarnybų vadovų teikimą.“

Nepritarti

Žr. į Komiteto pasiūlymus dėl Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalies formuluotės.

3.

Seimo narys Arvydas Anušauskas, 2020-03-31

2

7

 

 

Argumentai:

Keisti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnius (toliau – Įstatymo Projektas) siūloma atsižvelgiant į  COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) (toliau – COVID-19) plitimą ir su tuo susietos grėsmės.

Pažymėtina, kad šiuo metu nenumatytas priemonių taikymas asmenims, kuriems užkrečiamųjų ligų simptomai nepasireiškė iki jiems atliekamos medicininės apžiūros, tačiau toks asmuo galimai turėjo sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotoju ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjus perduodančiais veiksniais, šiuo metu nenumatytas specialiųjų priemonių ar izoliacijos taikymas asmenims, atvykusiems iš užsienio šalių, kuriose nustatyti užkrečiamųjų ligų židiniai.

Todėl tikslinga keisti Įstatymo Projekto 2 straipsnio 7 dalį, kad būtų sudarytos galimybės imtis efektyvesnių  priemonių užkrečiamųjų ligų keliamo pavojaus operatyviam sumažinimui

 

Pasiūlymas:

Pakeisti Projekto 2 straipsnį ir 7 dalį ir ją išdėstyti taip:

„7. Ligonių, asmenų, įtariamų, kad serga, turėjusių sąlytį, ir sukėlėjų nešiotojų taip pat asmenų, atvykusių iš užsienio šalių, kuriose nustatyti tų ligų židiniai ir kurios atsakingos institucijos sprendimu, įtrauktos į užkrečiamos ligos paveiktų šalių sąrašą, bei po medicininio patikrinimo ir epidemiologinio tyrimo pripažintais turėjus sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu,  būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo organizavimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras, suderinęs su krašto apsaugos ministru, teisingumo ministru ar vidaus reikalų ministru.“

Pritarti iš dalies

Siūloma patikslinti sąvoką „asmuo, turėjęs sąlytį“.

Komiteto pasiūlymas:

Papildyti įstatymo projektą nauju 1 straipsniu ir jį išdėstyti taip:

„1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 2 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:

„6. Asmuo, turėjęs sąlytį – asmuo, turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotoju ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjus perduodančiais veiksniais, arba atvykęs iš užsienio šalies, įtrauktos į sveikatos apsaugos ministro tvirtinamą užkrečiamos ligos paveiktų šalių sąrašą.“

 

Buvusius Įstatymo projekto 1-6 straipsnius laikyti atitinkamai 2-7 straipsniais.

4.

Seimo narys Arvydas Anušauskas, 2020-03-31

4

2

1

 

Argumentai:

Keisti Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnius (toliau – Įstatymo Projektas) siūloma atsižvelgiant į  COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) (toliau – COVID-19) plitimą ir su tuo susietos grėsmės.

Pažymėtina, kad Įstatymo Projekto 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte  stokojama teisinio aiškumo. Nurodoma, jog Vyriausybė gali riboti ar laikinai uždrausti: žmonių „susibūrimus institucijose“. Sąvoka „Susibūrimas“ dėl teisinio aiškumo, turi būti apibrėžtas žmonių skaičiumi ir neturi riboti darbo (valstybės institucijų) funkcijų atlikimo.

Todėl tikslinga yra keisti Įstatymo Projekto 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

 

Pasiūlymas:

Pakeisti Projekto 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip:

„1) riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip penkių žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose ir viešose vietose, jeigu jie nesusiję su darbinių funkcijų, tarnybinių ar valstybinių pareigų vykdymu;“.

Pritarti iš dalies

Žr. į Komiteto pasiūlymus dėl Įstatymo projekto 4 straipsnio  formuluotės.

5.

Seimo narys Arvydas Anušauskas, 2020-03-31

4

2

2

 

Argumentai:

Žr. argumentus prie pasiūlymo Nr. 1.

Atkreiptinas dėmesys, kad siūloma uždrausti „gyventojų keliones“. Tokia sąvoka nėra aiški, nes kelionė į prekybos centrą negali būti ribojama, vykstant maisto nusipirkti. Taip pat ir „transporto priemonių judėjimą“ siūloma drausti, o toks draudimas yra perteklinis, nes likviduojant ekstremalias situacijas negalima varžyti gyvybiškai žmonėms būtino, verslui reikalingo transporto judėjimo.

Pažymėtina, kad atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją siūloma riboti arba laikinai uždrausti. Toks nuostatos turinys kvestionuotinas atsižvelgiant į Konstitucijos 32 straipsnio nuostatą: „Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.“

Atsižvelgiant į tai yra tikslinga keisti Įstatymo Projekto 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

 

Pasiūlymas:

Pakeisti Projekto 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip:

„2) riboti arba laikinai uždrausti gyventojų keliones ir transporto priemonių judėjimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, išvykimą už jų gyvenamos vietos savivaldybės ribų trečiųjų šalių piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykimą už jos ribų;“.

Pritarti iš dalies

Žr. į Komiteto pasiūlymus dėl Įstatymo projekto 4 straipsnio  formuluotės.

6.

Seimo nariai Simonas Gentvilas,

Viktorija Čmilytė- Nielsen,

Eugenijus Gentvilas,

Ričardas Juška,

Virgilijus Alekna,

Juozas Baublys,

Kęstutis Glaveckas,

Jonas Liesys,

Gintaras Steponavičius,

Gintaras Vaičekauskas,

Jonas Varkalys,

2020-03-31

 

2

21

 

 

Argumentai:

Keisti LR žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnius (toliau – Įstatymo Projektas) siūloma atsižvelgiant į  COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) (toliau – COVID-19) plitimą ir su tuo susietos grėsmės.

LR civiliniame kodekse nurodoma, kad priverstinė hospitalizacija gali vykti jei yra reali grėsmė, kad asmuo savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui. Žvelgiant į LR civiliniame kodekse įtvirtintą analogija dėl priverstinio hospitalizavimo matome, kad medicinos įstaiga nusprendusi taikyti priverstinį hospitalizavimą per 48 val. turi kreiptis į teismą.

Atsižvelgiant, kad įstatymo Projekto 2 straipsnio 21 dalyje į asmens laisvių ribojamą bei bendrą mąstą, t.y. karantino režimas taikomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, suprantama, kad 48 val terminas yra nerealus, tačiau valstybė turėtų užtikrinti, kad pacientų būklė būtų vertinama objektyviais įrodymais, o ne remiantis subjektyviu vienos asmens požiūriu į ligonį, todėl tikslinga yra keisti Įstatymo Projekto 2 straipsnio 21 dalį.

 

Pasiūlymas:

Pakeisti Projekto 2 straipsnio 21 dalį ir ją išdėstyti taip:

„21. Kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir (arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir (arba) epidemija (toliau – protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė), motyvuotą sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima gydantis gydytojas   komisija, sudaryta iš ne mažiau kaip trijų gydytojų, iš kurių vienas turi būti šeimos gydytojas, o antras – infekcinių ligų gydytojas. Sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą priėmęsusi gydantis gydytojas komisija apie šį sprendimą privalo informuoti asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas su dėl jo priimtu sprendimu dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti gydantis gydytojas komisija sudaryta iš ne mažiau nei trijų asmenų. Apie būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo paskyrimą turi būti įrašoma į paciento medicinos dokumentus. Šioje dalyje nurodytu atveju asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, tol kol asmeniui atliekami tyrimai ir gaunami neigiami rezultatai, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip  1 mėnesį  2 savaitės, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo.

 

Nepritarti

Esant dideliam ir staigiam užkrečiamųjų ligų plitimui, bus labai sunku susirinkti specialistų komisijai.

7.

Seimo narys Jurgis Razma, 2020-03-31

3

 

 

 

Pasiūlymas: Pakeisti 3 straipsniu keičiamą 18 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

 

„3 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 18 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:

„5. Asmenims, įtariamiems, kad serga, ar susirgusiems pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis arba tapusiems šių ligų sukėlėjų nešiotojais, iki šeimos gydytojo leidimo draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytame sąraše nustatytus darbus. Pavojingų ir ypač pavojingų ligų, dėl kurių asmenims draudžiama tęsti šio straipsnio 1 dalyje nurodytame sąraše nustatytus darbus iki šeimos gydytojo leidimo, sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Šiuos asmenis darbdaviai savo iniciatyva, taip pat vykdydami apskričių vyriausiųjų epidemiologų sprendimus, privalo laikinai nušalinti nuo darbo arba perkelti į kitą darbą, kurį jiems leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę. Paskelbus pandemiją informacija apie asmenų, įtariamų, kad serga, ar susirgusių pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis arba tapusiems šių ligų sukėlėjų nešiotojais gyvenamąją vietą gali būti teikiama asmenims ir tarnyboms, atsakingoms už pavojingų ar ypač pavojingų ligų plitimo prevenciją.“

 

Nepritarti

Siūloma pavesti  sveikatos apsaugos ministrui išanalizuoti problemą ir parengti atitinkamus  teisės aktus.

 

 

6. Seimo paskirtų papildomų komitetų / komisijų pasiūlymai: negauta.

 

7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai:

7.1. Sprendimas (pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 150 straipsnį. Jeigu siūlomas sprendimas numatytas Seimo statuto 150 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose, pateikiami šio sprendimo argumentai): Pritarti Komiteto patobulintam įstatymo projektui Nr. XIIIP-4678(2) ir Komiteto išvadai.

7.2. Pasiūlymai:

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

p.

1.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2020-03-31

1

 

 

N

Argumentai: atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas ir Seimo narių pasiūlymus, tikslinga aiškiau suformuluoti sąvokos „asmuo, turėjęs sąlytį“ apibrėžimą.

 

Pasiūlymas: Papildyti įstatymo projektą nauju 1 straipsniu ir jį išdėstyti taip:

„1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas

Pakeisti 2 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:

„6. Asmuo, turėjęs sąlytį – asmuo, turėjęs sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotoju ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjus perduodančiais veiksniais, arba atvykęs iš užsienio šalies, įtrauktos į sveikatos apsaugos ministro tvirtinamą užkrečiamos ligos paveiktų šalių sąrašą.“

 

Buvusius įstatymo projekto 1-6 straipsnius laikyti atitinkamai 2-7 straipsniais.

 

Pritarti

 

2.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2020-03-31

2

21

 

 

Argumentai: Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, tikslinga aiškiau suformuluoti 2 straipsnio  21 dalį.

 

Komiteto pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 21 dalį ir ją išdėstyti taip:

„21. Kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir Vyriausybė priima motyvuotą sprendimą, kad kitų taikomų užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių neužtenka siekiant užkirsti kelią kilti šios užkrečiamosios ligos protrūkiui ir (arba) epidemijai, arba jau yra kilęs šios užkrečiamosios ligos protrūkis ir (arba) epidemija (toliau – protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė), motyvuotą sprendimą dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo ir jo trukmės priima gydantis gydytojas. Sprendimą taikyti būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą priėmęs gydantis gydytojas apie šį sprendimą privalo informuoti asmenį, dėl kurio priimtas sprendimas, o jei šis asmuo yra neveiksnus tam tikroje srityje arba nepilnametis, – vieną iš jo atstovų pagal įstatymą. Asmuo, kuriam taikomas būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas, turi būti pasirašytinai supažindintas su dėl jo priimtu sprendimu dėl būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą dėl būtinojo hospitalizavimo, būtinojo izoliavimo turi patvirtinti gydantis gydytojas ir bent vienas liudytojas. Apie sprendimą taikyti būtinojoąjį hospitalizavimoą ir (ar) būtinojoąjį izoliavimoą paskyrimą turi būti įrašoma į paciento medicinos dokumentus. Šioje dalyje nurodytu atveju asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip 1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo. Jei asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl izoliavimo ar hospitalizavimo, tolesnis jo izoliavimas ar hospitalizavimas vykdomas šio Įstatymo 8 straipsnio 3 ir 9 dalyse nustatyta tvarka. “

 

Pritarti

 

3.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2020-03-31

2

3

 

 

Argumentai: Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus įstaigoje sprendimus priima jos vadovas. Todėl siekiant teisinio aiškumo, tikslinga projekte nustatyti, kad į teismą  motyvuotu prašymu kreipiasi ne asmens sveikatos priežiūros įstaiga, bet jos vadovas arba jo įgaliotas asmuo.

 

Pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

“3. Jei šio straipsnio 2 dalyje nurodyta komisija, o šio straipsnio 21 dalyje nurodytu atveju – gydantis gydytojas, priima sprendimą, kad pacientas dėl sveikatos būklės tebėra pavojingas kitiems asmenims, maksimalius būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminus, nurodytus šio straipsnio 2 ir 21 dalyse, gali pratęsti tik teismas savivaldybės gydytojo, o šio straipsnio 21 dalyje nurodytu atveju – asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens motyvuotu prašymu. Tokie prašymai išnagrinėjami Civilinio proceso kodekso 579-582 straipsniuose nustatyta tvarka per 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminą pratęsti galima ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Jei pacientas dėl sveikatos būklės išlieka pavojingas kitiems asmenims, būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą šioje dalyje nustatyta tvarka galima pratęsti pakartotinai iki 6 mėnesių, tačiau bendras asmens būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo terminas negali būti ilgesnis kaip 24 mėnesiai. Teismo sprendimas būtinai hospitalizuoti ir (ar) būtinai izoliuoti pacientą vykdomas skubiai.“

 

Pritarti

 

4.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2020-03-31

2

4

 

 

Argumentai: Siekiant teisinio aiškumo, tikslinga projekte nustatyti, kas priima sprendimą dėl policijos dalyvavimo organizuojant asmenų būtinąjį hospitalizavimą ar būtinąjį izoliavimą.

 

Pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:

„4. Asmenų būtinąjį hospitalizavimą ir būtinąjį izoliavimą organizuoja savivaldybės gydytojas, o šio straipsnio 21 dalyje nurodytu atveju – asmens sveikatos priežiūros įstaiga, prireikus dalyvaujant policijai. Dėl policijos dalyvavimo, organizuojant asmenų būtinąjį hospitalizavimą ar būtinąjį izoliavimą į teritorinę policijos įstaigą kreipiasi savivaldybės gydytojas, o šio straipsnio 2(1) dalyje nurodytu atveju - asmens sveikatos priežiūros įstaigos vadovas arba jo įgaliotas asmuo.“

Pritarti

 

5.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2020-03-31

2

5

 

 

Argumentai: Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, tikslinga aiškiau suformuluoti 2 straipsnio  5 dalį.

 

Pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:

„5. Sprendimus dėl privalomosios pradinės karo tarnybos karių ir asmenų, esančių laisvės atėmimo ar vietose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse, būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo priima ir jų vykdymą organizuoja atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovai ar jų įgalioti asmenys. Šioje dalyje nurodytų asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas be teismo sprendimo gali būti taikomi tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet ne ilgiau kaip 7 kalendorines dienas, o kai asmenų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas taikomas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, dėl kurios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas, ir yra protrūkis ir (arba) epidemija arba jų grėsmė, iki ankstesnės iš šių datų – tol, kol asmuo tampa nebepavojingas kitiems asmenims, bet be teismo sprendimo ne ilgiau kaip  1 mėnesį, įskaitant būtinojo hospitalizavimo ir (ar) būtinojo izoliavimo dieną, arba tol, kol asmuo arba jo atstovas pagal įstatymą duoda sutikimą dėl hospitalizavimo ir (ar) izoliavimo. Pratęsti terminą per šio straipsnio 3 dienas nuo prašymo gavimo dienos dalyje nurodytą laikotarpį gali tik teismas atitinkamai Krašto apsaugos ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos ar Vidaus reikalų ministerijos sveikatos priežiūros tarnybų vadovų ar jų įgaliotų asmenų prašymu šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, o kariams – tik karinio vieneto vadovas pagal motyvuotą sveikatos priežiūros tarnybų vadovų teikimą.”

 

Pritarti

 

6.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2020-03-31

2

6

 

 

Argumentai: Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, tikslinga aiškiau suformuluoti 2 straipsnio  6 dalį.

 

Pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 9 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip:

„6. Būtinai hospitalizuotas ar būtinai izoliuotas asmuo, o kai jis yra nepilnametis arba neveiksnus tam tikroje srityje, – vienas iš jo atstovų pagal įstatymą turi būti pasirašytinai supažindintas su savo teisėmis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (izoliavimui skirtose patalpose) ir jų ribojimais. Jei asmuo atsisako arba nesugeba pasirašyti, jo informavimą turi patvirtinti du liudytojai, o šio straipsnio 21 dalyje nurodytu atveju – gydantis gydytojas ir bent vienas liudytojas.”

 

Pritarti

 

7.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2020-03-31

4

 

 

 

Argumentai: Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, tikslinga aiškiau suformuluoti 4 straipsnį.

 

Pasiūlymas: pakeisti Įstatymo projekto 4 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

 

„4 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas

1. Pakeisti 21 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Karantino tikslas – nustatyti specialią specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką, bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo ir tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą.

2. Papildyti 11 dalimi:

„11. Karantino metu šioje dalyje ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė ir nustatyti ūkinės veiklos apribojimai:

1. Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su ūkinės veiklos apribojimais: nustatyti produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo sąlygas ir tvarką;

 2. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų paskelbto karantino metu Vyriausybė gali nustatyti šias teritorijų karantino režimo priemones, susijusias su asmens judėjimo laisvės ribojimu:

1) riboti arba laikinai uždrausti renginius ir kitokius daugiau kaip 2 žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose, išskyrus atvejus, kai valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, valstybės ir savivaldybių valdomose įmonėse būtina atitinkamas funkcijas (darbus) atlikti darbo vietoje, ir viešose vietose;

2) riboti arba laikinai uždrausti gyventojų išvykimą už jų gyvenamos vietos savivaldybės ribų ir judėjimo joje bei ne Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją;

3) taikyti laikiną gyventojų perkėlimą (evakuaciją) iš karantino teritorijos, išskyrus, kai karantinas paskelbtas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.“

3. Pakeisti 21 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:

 „3. Teritorijų karantino trukmė gali būti ne ilgesnė kaip 3 mėnesiai. Jei pasibaigus šiam laikotarpiui išlieka poreikis riboti užkrečiamųjų ligų plitimą, teritorijų karantinas gali būti kiekvieną kartą pratęsiamas dar ne daugiau kaip 1 mėnesiui. Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina:

1) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse – Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu;

2) vienos savivaldybės teritorijoje – Vyriausybė bendru savivaldybės administracijos direktoriaus ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.“

 

Pritarti

 

8.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas, 2020-03-31

6

 

 

 

Argumentai: Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastabas, tikslinga aiškiau suformuluoti 6 straipsnį.

 

Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 6 straipsnį ir jį išdėstyti taip:

 

„6 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas ir taikymas

1. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras  priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo būtinai hospitalizuotų ir (ar) būtinai izoliuotų pacientų būtinasis hospitalizavimas ir (ar) būtinasis izoliavimas vykdomas vadovaujantis sprendimais, priimtais pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias nuostatas.“

 

Pritarti

 

 

8. Balsavimo rezultatai: už – 10, prieš – 0, susilaikė – 1.

9. Komiteto paskirti pranešėjai: A. Kubilienė, R. Martinėlis.

10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.

PRIDEDAMA. Komiteto siūlomas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas.

 

 

Komiteto pirmininkė                                                                                                                                                                           Asta Kubilienė                                                                                                                                                           

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Sveikatos reikalų komiteto biuro patarėjas Egidijus Jankauskas