LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO NR. VIII-359 5, 12 IR 21 STRAIPSNIO 4 DALIES PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO

2020-04-06 Nr. XIIIP-4687

Vilnius

            Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1. Projekto 1 straipsniu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - keičiamas įstatymas) 5 straipsnio 7 dalyje siūloma nustatyti, kad „miesto teritorijos neužstatyta žemė, kuri išnuomota fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms, grąžinama natūra nutraukiant valstybinės žemės nuomos sutartis prieš terminą. Miesto teritorijoje užstatyta žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip”. Projekto nuostatos diskutuotinos šiais aspektais:

Pirma, pažymėtina, kad naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą nustatymas yra įstatymų leidėjo kompetencija, jei nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką atsižvelgiama į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai). Tačiau kartu tenka pažymėti, kad Konstitucinio Teismo praktikoje yra precedentų, kai nuosavybės teisių atstatymo sąlygų keitimas jau prasidėjus nuosavybės grąžinimo procesui buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (1994 m. gegužės 27 d. nutarimas, 1994 m. birželio 15 d. nutarimas). Tai reiškia, kad vertinant siūlomos įstatymo nuostatos konstitucingumą inter alia būtina įvertinti: 1) siūlomų priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams ir 2) tikslų, kurių siekiama siūlomais įstatymo pakeitimais, evoliuciją. Tik naujai atsiradę tikslai, kurie nebuvo žinomi ir kurių nebuvo galima numatyti nuosavybės teisių atstatymo ir žemės grąžinimo pirminio reglamentavimo stadijoje, išimtiniais atvejais galėtų tapti pagrindu keisti nusistovėjusias ir praktikoje jau taikomas nuosavybės grąžinimo sąlygas.

Antra, atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas nuo 1991 metų ir daugeliui Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės yra atkurtos pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, manytume, kad siūlomos teisinio reguliavimo nuostatos galėtų pažeisti piliečių, kuriems atitinkama žemė nebuvo grąžinta natūra, interesus bei galėtų sukelti priešpriešą tarp šių piliečių bei piliečių, kurie, priėmus įstatymo projektą, galėtų analogišką žemę susigrąžinti natūra. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą pažymėjo, kad įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ne vien į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, – jis yra saistomas pareigos apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį. (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Kartu svarstytina, ar, priėmus projektą, piliečiai, kuriems žemė nebuvo grąžinama natūra (šį turtą išpirko valstybė), lyginant su piliečiais, kuriems analogiškas turtas jau būtų gražinamas natūra, neatsidurtų nelygiateisėje padėtyje.

Be to, pažymėtina, kad asmenys, kurių nuosavybės teise priklausančiais pastatais, statiniais užimta žemė pagal galiojantį teisinį reguliavimą nebuvo gražinama savininkams natūra (šį turtą išpirko valstybė), tokią žemę turėjo teisę privatizuoti. Tuo tarpu pagal projekto nuostatas, gražintinoje natūra žemėje esančių pastatų, statinių savininkai taptų tik tokios žemės nuomininkais, jeigu su savininkais nesusitartų kitaip. Taigi, priėmus įstatymą, manytina, kad pastarieji taip pat atsidurtų nevienodoje padėtyje lyginant su asmenimis, kurie turėjo galimybę jų pastatų, statinių užimtą žemę pirkti iš valstybės. 

Trečia, nėra aiškus projektu siūlomų nuostatų santykis su Žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalimi, kurioje nustatyta, kad be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, kai į šią žemę atkuriamos nuosavybės teisės, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nustatytus atvejus. Tuo tarpu pagal projektu siūlomas nuostatas žemės nuomos sutartys būtų nutraukiamos tiek tuo atveju, kai neužstatyta žemė yra išnuomota aukciono, tiek ne aukciono būdu. Atsižvelgus į tai, projektu siūlomas nuostatas reikėtų suderinti su Žemės įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu arba turėtų būti teikiamas atitinkamas Žemės įstatymo pakeitimo įstatymo projektas.

Ketvirta, svarstytina, ar teisinis reguliavimas, pagal kurį teisės ir pareigos pagal užstatytos miestų žemės nuomos sutartis pereitų žemės savininkams, atitiktų jų interesus ir užtikrintų faktinį žemės grąžinimą, nes pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 3 dalį valstybinė žemė gali būti išnuomota iki 99 metų terminui. Tokiu būdu savininkai, perėmę teises ir pareigas pagal ilgos trukmės žemės nuomos sutartis, iki nuomos termino pabaigos arba iki sutarties nutraukimo faktiškai naudotis jiems gražinta žeme negalėtų.

Penkta, nėra aiškus projekto nuostatose vartojamos sąvokos „miesto teritorijos“ turinys. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo nuostatose yra išskiriamos iki ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtos teritorijos. Atsižvelgiant į tai, projekto nuostatos tobulintos.

Šešta, nuo 2004 m. sausio 1 d. pagal Individualių įmonių įstatymo 14 straipsnio 2 dalį personalinės įmonės laikomos individualiomis įmonėmis. Be to, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnyje, Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualios įmonės yra juridiniai asmenys. Todėl tokių įmonių atskirai nereikėtų nurodyti, nes jas apimtų projekte naudojama sąvoka ,,juridiniai asmenys“. Atsižvelgus į tai, žodžiai ,,personalinėms įmonėms“ išbrauktini. Kartu svarstytina, ar subjektus, naudojančius (nuomojančius) valstybinę žemę, nereiktų įvardinti taip, kaip jie yra įvardinti keičiamo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, žodžius ,,personalinėms įmonėms“ reikėtų išbraukti ir projekto 2 straipsnyje dėstomose keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatose.

Septinta, svarstytina, ar, esant naujam teisiniam reguliavimui, projekto nuostatose nereikėtų nustatyti termino, per kurį pilietis turėtų teisę pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, esančią miesto teritorijoje, grąžinant ją natūra. Atkreiptinas dėmesys, kad projekto 3 straipsniu keičiamo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti tik naują terminą, per kurį pilietis turėtų teisę pakeisti pareikštą valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą miestų žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

2. Projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte siūloma nustatyti, kad iki 1995 m. birželio 1 d. miestų teritorijoms priskirta žemė, užimta pastatams, statiniams ir įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra valstybės išperkama, išskyrus tuos atvejus, kai valstybė žemės sklypus, reikalingus minėtų objektų eksploatacijai, yra išnuomojusi. Pažymėtina, kad nei iš projekto nuostatų, nei iš projekto aiškinamojo rašto nuostatų nėra aišku, kokiais argumentais remiantis yra išskiriama valstybės nuomojama žemė. Manytina, kad valstybinės žemės sklypai, ant kurių yra asmenims priklausantys pastatai, statiniai ir įrenginiai, gali būti suteikti naudotis ir kitais pagrindais, pavyzdžiui, panaudos ir kt. Taigi, tokia valstybinė žemė piliečiams natūra nebūtų gražinama. Atsižvelgus į tai, kyla abejonių, ar nebūtų pažeidžiami piliečių, kuriems žemė nebūtų grąžinama natūra vien dėl to, kad ji suteikta naudotis tretiesiems asmenims kitu, nei žemės nuoma, būdu, interesai.

3. Projekto nuostatos įsigaliotų kitą dieną po jų oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, tačiau tai prieštarautų Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 daliai, pagal kurią „teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės 1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos”. Atsižvelgiant į tai, įstatymo įsigaliojimo data turėtų būti derinama su minėta Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostata, todėl projektas pildytinas nuostatomis dėl jo įsigaliojimo.

Be to, manytina, kad dėl įstatymo įgyvendinimo turės būti priimti šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, todėl projektas pildytinas nuostatomis dėl jo įgyvendinimo, nustatant ne vėlesnį negu įstatymo įsigaliojimo terminą, iki kurio kompetentingos valstybės institucijos priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

4. Vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“ nustatytais teisės technikos reikalavimais, projektas tikslintinas:

4.1. projekto įstatymo pavadinime brauktini žodžiai „ir papildymo“, o žodis „įstatymas“ rašytinas atskiros eilutės centre. Be to, projekte ir jo lyginamajame variante reikėtų vienodai išdėstyti įstatymo pavadinimą (t. y., projekto lyginamajame variante įstatymo pavadinime papildomai brauktini skaičius ir žodis „4 dalies“);

4.2. projekto 1 straipsnio pavadinimas dėstytinas taip: „5 straipsnio pakeitimas“:

4.3. projekto 1 straipsnio pakeitimų esmės išdėstyme brauktinas žodis „nauja“;

4.4. projekto 1 straipsniu keičiamo įstatymo 5 straipsnio 7 dalies bei projekto 2 straipsniu keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatos dėstytinos kabutėse;

4.5. projekto lyginamajame variante 3 straipsnio pavadinime brauktini skaičius ir žodis „4 dalies“;

4.6. reikėtų atsisakyti projekto lyginamajame variante 3 straipsnio vienos struktūrinės dalies numeravimo;

4.7. projekto 3 straipsnio pakeitimų esmės išdėstyme po žodžio „dalį“ įrašytini žodžiai „ir ją išdėstyti taip“;

4.8. projekto lyginamajame variante 3 straipsniu keičiamo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis išdėstyta nesilaikant lyginamajam variantui nustatytų reikalavimų (nėra perbraukiamos nuostatos, kurių siūloma atsisakyti);

4.9. įstatymą pasirašančio asmens pareigos rašytinos mažosiomis raidėmis „Respublikos Prezidentas“.

5. Atsižvelgiant į tai, kad projekto aiškinamajame rašte nėra pateikta informacijos apie siūlomo teisinio reguliavimo įtaką žemės reformos (nuosavybės teisių į miestams priskirtose teritorijose esančią žemę atkūrimo) proceso eigai, o pagal Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 1 punktą Nacionalinė žemės tarnyba įgyvendina valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos, žemėtvarkos planavimo srityje, manytina, kad dėl siūlomo teisinio reguliavimo turėtų būti gauta Vyriausybės išvada.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad projekto 1 ir 2 straipsniuose siūlomos nuostatos yra iš esmės analogiškos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 ir 12 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-921), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5, 12, 16 ir 12 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (reg. Nr. XIIP-2109) nuostatoms. Pažymėtina, kad Vyriausybė, 2014 m. sausio 22 d. nutarime Nr. 56 pasiūlė įstatymo projektą Nr. XIIP-921 tobulinti, tačiau taip pat išreiškė abejonę dėl siūlomo teisinio reguliavimo galimo prieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintiems piliečių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principams. Be to, Vyriausybė, 2018 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 827 nutarime pateikdama nuomonę dėl įstatymo projekto Nr. XIIP-2109, nepritarė šio projekto 1 ir 2 straipsniuose siūlomam nustatyti teisiniam reguliavimui, ir pasiliko prie 2014 m. sausio 22 d. nutarime Nr. 56 išdėstytų argumentų.

Departamento direktorius                                                                                            Andrius Kabišaitis

N. Azguridienė, tel. (8 5) 239 6546, el. p. [email protected]

S. Švedas, tel. (8 5) 239 6165, el. p. [email protected]