|
1
|
1, 2
|
|
|
Argumentai:
Lietuvos Respublikos Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos
įstatymo Nr. I – 1623 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-2615 siūloma patikslinti įstatymo nuostatas
suderinant jas su Lietuvos Respublikos Žemės paėmimo
visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus
įstatymo Nr. XI-1307 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIVP-2614, kuriuo
siekiama papildyti ypatingos valstybinės svarbos
projektus karinės infrastruktūros, reikalingos priimančios šalies paramai
užtikrinti, pritaikymo ir (ar) sukūrimo projektais, ir, skirtingai negu iki
šiol galiojusiame teisiniame reguliavime, suteikiant Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau –
Vyriausybė) teisę savarankiškai, t.y. be teikimo Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – Seimas), pripažinti karinės infrastruktūros projektus ypatingos valstybinės
svarbos projektais. Projektas teikiamas kartu su Lietuvos Respublikos Žemės
įstatymo ir Lietuvos Respublikos Mobilizacijos
ir priimančiosios šalies paramos įstatymo pakeitimais.
Pagal esamą teisinį reglamentavimą Vyriausybės teikimu Seimas pripažįsta projektus valstybei
ypač svarbiais ekonominiais ar strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui
turinčiais projektais.
Siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama numatyti, kad karinės
infrastruktūros, reikalingos priimančios šalies paramai užtikrinti, sąrašą
tvirtina Vyriausybė ir į šį sąrašą įtrauktos karinės infrastruktūros, reikalingos
priimančios šalies paramai užtikrinti, pritaikymo ir (ar) sukūrimo projektai
Vyriausybės sprendimu tampa ir ypatingos valstybinės svarbos projektais.
Taigi, skirtingai negu iki šiol galiojusioje projektų pripažinimo
ypatingos svarbos projektais tvarkoje, siūloma, kad karinės infrastruktūros,
reikalingos priimančios šalies paramai užtikrinti, pritaikymo ir (ar)
sukūrimo projektus ypatingos valstybinės svarbos projektais pripažintų nebe Seimas,
o Vyriausybė. Manytina, kad toks pakeitimas yra nesuderinamas su
konstituciniais teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principais.
Seimas,
kaip Tautos atstovybė, turi teisę įstatymais nustatyti ir tokius savo
įgaliojimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje (toliau – Konstitucija), tačiau yra skirti įgyvendinti Seimo
konstitucinėms funkcijoms. Kaip įgyvendindamas Konstitucijoje tiesiogiai
įtvirtintą teisę įstatymais sukonkretinti savo tam tikrus konstitucinius
įgaliojimus, taip ir įstatymais nustatydamas tokius savo įgaliojimus, kurie
nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje, Seimas yra saistomas
Konstitucijos. Tai, kad leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas
Konstitucijos, taip pat savo paties išleistų įstatymų, yra esminis konstitucinio
teisinės valstybės principo elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio
6 d., 2002 m. sausio 14 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai). Seimo, kaip
demokratinės teisinės valstybės Tautos atstovybės, funkcijos yra
konstitucinės vertybės. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros
subjektai negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų
paneigiamos minėtos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtų suvaržomos
galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliudoma Seimui – Tautos atstovybei – efektyviai
veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.
(Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d., 2010
m. gegužės 13 d. nutarimai).
Laikytina, kad įpareigojimas įtvirtinti žmogaus teisių apribojimą tik
įstatymu, nuosavybės teisės apribojimo atveju apima ne tik tai, kad šis
nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams turi būti nustatytas įstatymu,
tačiau iš to kyla ir tai, kad būtent Seimo konstitucinė funkcija yra ir
pripažinti projektą ypatingos valstybinės svarbos projektu.
Be to, teisė į nuosavybę yra konstitucinė asmens teisė, ir įstatymų
leidėjas, ribodamas šią teisę, yra saistomas Konstitucijos normų bei principų
(Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas), inter alia konstitucinio
asmenų lygybės principo, įtvirtinto Konstitucijos 23 straipsnyje
(Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 8 d. nutarimas). Konstitucijos 23
straipsnio 3 dalyje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams suprantamas kaip
kiekvienu atveju individualus įstatymu nustatyta tvarka priimamas sprendimas
dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo. (Konstitucinio Teismo 1998
m. birželio 18 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatuota, kad
Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems
įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama
nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė,
vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti pagal
Konstituciją. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, turi būti siekiama
pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės ir jos narių teisėtų interesų.
Visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visada konkretūs ir
aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, –
paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės
poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas
tam tikras konkretus nuosavybės objektas.
Pažymėtina ir tai, kad tiek Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje
nustatyta, kad žmogaus teisių apribojimai yra galimi tik esant
neatidėliotinam visuomenės poreikius (ang. pressing social need),
taigi, bet kokios ribojamos žmogaus teisės apribojimas be tokio visuomenės
poreikio yra nepagrįstas ir atitinkamai neteisėtas. Todėl svarstytina kaip Projekte
siūlomi pakeitimai pagrindžia Vyriausybės kompetenciją tvirtinant karinės
infrastruktūros plėtros sąrašą, kuriame esantys projektai iki šiol nebuvo
vertinami kaip ypatingos valstybinės svarbos projektai, kartu
suteikti šiems projektams ir ypatingos valstybinės svaros projektų statusą,
tik įstatyme įtvirtinant „neatidėliotiną visuomenės poreikį“. Manytina, kad
Projekte vartojamos formuluotės sukuria klaidingą įspūdį, tarsi anksčiau šis
„neatidėliotinas visuomenės poreikis“ neegzistavo, ir sukuria prielaidas
nuogąstauti, kad nuo šiol šis poreikis tarsi preziumuojamas - egzistuoja
automatiškai ir visi karinės infrastruktūros projektai ateityje gali būti
vertinami kaip atliepimas į „neatidėliotiną visuomenės poreikį“.
Be to, kaip galima matyti ir iš teisinio reguliavimo, visi ypatingos
valstybinės svarbos projektai yra lygiaverčiai, t.y. jais tenkinami vienodai
svarbūs visuomenės interesai, ir valstybė užtikrindama ir tenkindama šiuos
interesus negali išskirti vieno iš valstybinės svarbos projektų ir pripažinti
jį svarbesniu už kitus valstybinės svarbos projektus ir taikyti skirtingas projekto
pripažinimo valstybinės svarbos projektu procedūras. Manytina, kad priešingu
atveju yra sukuriamos prielaidos taipogi pažeisti ir konstitucinį asmenų
lygiateisiškumo principą.
Taigi, nors Vyriausybė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir
priimančiosios šalies paramos įstatymu, tvirtina karinės infrastruktūros,
reikalingos priimančiosios šalies paramai užtikrinti, sąrašą, pažymėtina, kad
tokia tvarka negali būti laikoma pakankama atvejais, sąlygojančiais projekto
pripažinimą ypatingos valstybinės svarbos projektu ir privačios žemės paėmimą
visuomenės poreikiams.
Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, siekiant
užtikrinti konstitucinės vertybės – asmens teisės į nuosavybę – tinkamą
apsaugą, konstitucinius teisinės valstybės, valdžių padalijimo, asmenų
lygiateisiškumo principus siūloma teisiniame reguliavime numatyti, kad ir karinės infrastruktūros, reikalingos priimančios šalies paramai
užtikrinti pritaikymo ir (ar) sukūrimo projektai ypatingos valstybinės
svarbos projektais būtų pripažįstami Seimo. Atitinkamai Projekte siūloma
nustatyti skirtingą sąrašo tvirtinimo tvarką tais atvejais, kuomet jame
nurodytos karinės infrastruktūros, reikalingos priimančios šalies paramai
užtikrinti, projektas, atsižvelgiant į neatidėliotiną visuomenės poreikį
plėsti pasirengimą karo gynybai pripažintinas ypatingos valstybinės svarbos
projektu.
Pasiūlymas:
pakeisti Projekto 1 straipsniu keičiamo 6
straipsnio 10 punktą ir jį išdėstyti taip:
„10) atsižvelgdama į neatidėliotiną visuomenės poreikį plėsti
pasirengimą krašto gynybai, tvirtina karinės infrastruktūros, reikalingos
priimančiosios šalies paramai užtikrinti, sąrašą, kuriame nurodoma
priimančiosios šalies paramai užtikrinti reikalinga karinė infrastruktūra,
jos paskirtis, jos pritaikymui ir (ar) sukūrimui reikalinga teritorija ir jos
dydis ir (ar) žemės sklypai ir vieta Lietuvos regione.
Teritorija, reikalinga karinei infrastruktūrai pritaikyti ir (ar) sukurti,
jos dydis ir vieta Lietuvos regione parenkama įvertinus konkrečiai karinei
infrastruktūrai reikalingus specialiuosius karinius reikalavimus
(operacinius, logistinius, infrastruktūros išdėstymo), urbanizuotas
teritorijas, kraštovaizdį, gamtos ir kultūros paveldą, suderinus tose
teritorijose vykdomas veiklas su veiklomis, vykdomomis karinėse teritorijose,
ir veiklomis, vykdomomis besiribojančiose teritorijose, pirmumą teikiant
valstybinės žemės plotams, kuriuose nesuformuoti žemės sklypai, ir (ar) žemės sklypams, nuosavybės teise priklausantiems
valstybei, stengiantis į teritoriją neįtraukti privačios žemės sklypų, o jei,
įvertinus alternatyvias teritorijas, privačios žemės sklypų įtraukimas į
teritoriją neišvengiamas – stengiantis įtraukti kuo mažesnį privačios žemės
sklypų plotą.“
|