LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 20, 21, 22, 188 IR 189 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR KODEKSO PRIEDO PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO
2018-02-26 Nr. XIIIP-1659
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:
1. Teikiamo projekto 1 straipsniu keičiamas Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK; kodeksas) 20 straipsnis, papildant jį 6 dalimi, nustatančia, jog „Ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens naudai.“ Projekto rengėjai aiškinamajame rašte nurodo (past. – cituojama, kalba neredaguota): „Įstatymo projekto 1 straipsniu <...> yra siūloma įtvirtinti nuosekliai Lietuvos teismų praktikoje taikomą in dubio pro reo principą, nurodant, kad ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens naudai.“ <...> In dubio pro reo principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-315/2012, 2K-510/2012, 2K-429/2013 ir kt.)“.
Dėl siūlomos naujos nuostatos ir aiškinamajame rašte ją grindžiančių argumentų teiktinos šios pastabos:
1.1. Atkreipiame dėmesį, kad in dubio pro reo principas yra konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo (Konstitucijos 31 straipsnis) sudėtinė dalis. Kaip pažymima baudžiamojo proceso teisės doktrinoje, „nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (tai iš romėnų teisės perimta nuostata, kuri lotyniškai skamba in dubio pro reo)“[1]. Šio principo teisinis statusas analogiškai traktuojamas ir teismų praktikoje: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.“[2]
Atsižvelgiant į tai, kad in dubio pro reo principas yra bendrojo konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo dalis, akcentuotina, kad jis yra taikomas baudžiamajame procese, neatsižvelgiant į tai, ar yra rašytine forma įtvirtintas pačiame BPK, ar ne. Baudžiamosios teisės moksle pažymima, jog „Baudžiamosios atsakomybės principai Lietuvos baudžiamajame įstatyme paprastai tiesiogiai nereglamentuojami ir neturi įprastinės griežtai struktūrizuotos normos išraiškos (hipotezė, dispozicija, sankcija), bet atskleidžiami vertinant baudžiamosios atsakomybės sampratą, aiškinant atskiras įstatymų nuostatas, nagrinėjant kitus teisinius principus“[3]. Keltina prielaida, kad in dubio pro reo principo formalizavimas pačiame BPK esmingo pozityvaus postūmio proceso veikimui neduos. Pastebėtina, kad atitinkamas teisėkūros veiksmas (past. – kai formalizuojamas bendrasis teisės principas teisės akte) gali tam tikrais sukelti ir priešingą efektą, kai formalizuoto principo veikimas bus apribotas. Akcentuotina, kad formali teisės norma savo apimtimi paprastai yra siauresnė už neformalizuotą bendrąjį teisės principą, atspindintį bendrąsias vertybes.
1.2. Be to, ginčytinas ne tik in dubio pro reo principo formalizavimas BPK, bet ir pasirinkta naujos nuostatos vieta kodekso sistemoje. Atkreiptinas dėmesys, kad in dubio pro reo principas aprašomas BPK 20 straipsnio („Įrodymai“) 6 dalyje, nors nekaltumo prezumpcijos principas (past. – apimantis in dubio pro reo) yra detalizuotas BPK 44 straipsnio („Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu“) 6 dalyje. Diskutuotina, ar nusprendus formalizuoti in dubio pro reo principą BPK, šio kodekso 44 straipsnis nėra tinkamesnis pasirinkimas nei kodekso 20 straipsnis.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BPK 20 straipsnis reglamentuoja įrodymų sampratą BPK. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.“ Atsižvelgiant į tai, apie „įrodymus“ pradedama kalbėti tik tada, kai procesas vyksta teisme[4]. Pastebėtina, kad teikiamu projektu kodekso 20 straipsnį papildančioje 6 dalyje siūloma reglamentuoti nepašalintų abejonių ir neaiškumų vertinimą ne tik bylos nagrinėjimo teisme metu, bet ir ikiteisminiame tyrime.
Atsižvelgiant į išdėstytą, keltina prielaida, kad projektu teikiama BPK 20 straipsnio 6 dalis neatitinka šio straipsnio reglamentavimo objekto ir straipsnio pavadinimo.
1.3. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad in dubio pro reo principo turinys tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje paprastai suvokiamas kaip kaltinamojo[5] (past. – čia ir toliau pabraukta mūsų) procesinė teisė.
EŽTT praktikoje išaiškinta, jog vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (žr. 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Barber, Messegué and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Telfner prieš Austriją, Nr. 33501/96; 2009 m. kovo 31 d. sprendimą byloje Natunen prieš Suomiją, Nr. 21022/04; 2013 m. liepos 12 d. sprendimą byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09).
LAT yra išaiškinęs, kad „apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.“[6] Pagal LAT: „Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų.“[7]
1.4. Be to, akcentuotina, kad, vadovaujantis LAT praktika, „kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas.“[8] Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad teikiamu projektu papildoma kodekso 20 straipsnio 6 dalis gerokai išplečia susiformavusią teismų praktiką dėl in dubio pro reo principo taikymo baudžiamosiose bylose apimties. Svarstytina, ar toks principo traktuotės išplėtimas, atsižvelgiant į skirtingus ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu uždavinius, būtų pagrįstas.
1.5. Akcentuotina, kad remiantis baudžiamojo proceso doktrina, „ikiteisminio tyrimo uždaviniai yra: 1) greitai ir išsamiai nustatyti visas reikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes, 2) nustatyti tą veiką galimai[9] padariusį asmenį, 3) sudaryti sąlygas tinkamam bylos išnagrinėjimui teisme, imtis būtinų priemonių užtikrinant proceso dalyvių teisę į žalos atlyginimą bei kitas teises.“[10] Bylos nagrinėjimo teisme procesinės stadijos paskirtis yra teisingumo įvykdymas, pasireiškiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu, teismui perduotos baudžiamosios bylos duomenų įvertinimu, jų pripažinimu asmens kaltę pagrindžiančiais arba paneigiančiais įrodymais, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo nustatymu ir bausmės pastarajam paskyrimu.
Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 212 straipsnio 2 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Tais atvejais, kai prokuroras nusprendžia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, surašomas kaltinamasis aktas ir byla perduodama teismui.
2. Projekto 3 straipsniu keičiamo BPK 22 straipsnio 3 dalyje siūloma įtvirtinti naują nuostatą, kad kaltinamasis turi teisę „<...> tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką <...>“. Tačiau pažymėtina, kad BPK 272 straipsnio, reglamentuojančio kaltinamojo apklausos ypatumus, 1 dalyje jau yra numatyta kaltinamojo teisė „duoti paaiškinimus, atsakyti į klausimus ar atsisakyti tai daryti.“ Atsižvelgiant į tai, kad dviejuose BPK straipsniuose iš esmės ta pati kaltinamojo teisė reglamentuojama skirtingai, ir siekiant išvengti teisinio neaiškumo, siūlytina atitinkamų nuostatų formulavimą suderinti tarpusavyje.
3. Teikiamo projekto 4 straipsniu BPK 188 straipsnio 3 dalis papildoma nauju pirmuoju sakiniu, nustatančiu, kad „Prieš pradėdamas įtariamojo apklausą, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas išaiškina įtariamajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.“ Be to, projekto 5 straipsniu keičiamoje BPK 189 straipsnio 4 dalyje įtvirtinama, kad prokuroro iniciatyva atliekamos įtariamojo apklausos metu taikomos ne tik kodekso 188 straipsnio 4 dalies, bet ir atitinkamo straipsnio 3 dalies nuostatos. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK 189 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad gavęs prokuroro prašymą (kurį prokuroras gali pateikti įtariamojo, jo gynėjo ar savo iniciatyva), ikiteisminio tyrimo metu įtariamąjį gali apklausti ir ikiteisminio tyrimo teisėjas. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjas, remiantis minimomis BPK 188 straipsnio 3 dalies pataisomis, nėra įgaliojamas, prieš pradedant įtariamojo apklausą, išaiškinti pastarajam jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.
Departamento direktorius Andrius Kabišaitis
P. Veršekys, tel. (8 5) 239 6353, el. p. [email protected]
S. Zamara, tel. (85) 239 6895, el. p. [email protected]