LIETUVOS RESPUBLIKOS NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖS INTEGRACIJOS ĮSTATYMO NR. I-2044 2, 16, 18 IR 201 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAPILDYMO 251 STRAIPSNIU ĮSTATYMO
AIŠKINAMASIS RAŠTAS
1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai
Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo Nr. I-2044 2, 16, 18 ir 201 straipsnių pakeitimo bei Įstatymo papildymo 25ˡ straipsniu įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas) parengtas:
1. vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“, 1.2.2 papunktyje nurodytą 4 priemonę, kuria numatytas naujų bendruomeninių paslaugų neįgaliajam ir jo šeimai (apsaugotas būstas, socialinė reabilitacija po ilgalaikės institucinės globos ar hospitalizacijos, asmeninis asistentas, savarankiško gyvenimo namai, atokvėpio paslaugos) sukūrimas ir plėtra, skatinant žmonių su negalia savarankiškumą ir jų įgalinimą. Asmeninės pagalbos reglamentavimas ypač aktualus dabar, kai valstybė pertvarko socialinės globos sistemą – siekiama globos įstaigose gyvenančius neįgaliuosius apgyvendinti savarankiškai ir sudaryti sąlygas šiems asmenims, jų šeimoms (globėjams, rūpintojams) gauti individualias jų poreikius atitinkančias bendruomenines paslaugas, taip užtikrinant neįgaliųjų savarankiškumą ir pasirinkimo laisvę. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 m. pabaigoje socialinės globos įstaigose gyveno 5 489 neįgalieji, turintys proto ir (ar) psichikos negalią (iš jų: 45 vaikai, 4 539 darbingo amžiaus asmenys, 905 senyvo amžiaus asmenys);
2. siekiant įgyvendinti Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo, ratifikuotų Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo ratifikavimo“ (toliau – Konvencija), 19 straipsnio nuostatas, pagal kurias Konvenciją ratifikavusios valstybės, taip pat ir Lietuvos Respublika, pripažįsta lygias visų neįgaliųjų teises gyventi bendruomenėje, lygias galimybes su kitais rinktis ir imasi veiksmingų priemonių, kad sudarytų sąlygas neįgaliesiems visapusiškai įgyvendinti šias teises ir būti visiškai įtrauktiems į bendruomenę, dalyvauti joje, be kita ko, užtikrinant, kad neįgalieji turėtų galimybę pasinaudoti įvairiomis namuose, gyvenamojoje vietoje ir bendruomenėje teikiamomis paslaugomis, įskaitant asmeninę pagalbą, būtiną padėti gyventi ir integruotis į bendruomenę ir užkirsti kelią izoliavimui ar atskyrimui nuo bendruomenės;
3. siekiant užtikrinti ir sudaryti neįgaliesiems tokias pat, kaip ir kitiems visuomenės nariams, ugdymo, darbo, laisvalaikio praleidimo, dalyvavimo visuomenės ir bendruomenės gyvenime sąlygas. Įstatymo projektu siūloma asmeninės pagalbos poreikį reglamentuoti kaip vieną iš specialiųjų poreikių rūšių, o asmeninės pagalbos teikimą neįgaliajam – kaip specialiojo poreikio tenkinimo priemonę. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Ministerija) duomenimis, 2019 m. Lietuvoje gyveno apie 236 tūkst. neįgaliųjų, iš jų – apie 160 tūkst. darbingo amžiaus asmenų ir 15 tūkst. neįgalių vaikų, tai sudarė apie 8 procentus bendro šalies gyventojų skaičiaus. Neįgaliųjų užimtumo lygis 2019 m. buvo beveik 29 proc., o Europos Sąjungos šalyse šis rodiklis vidutiniškai siekia 40,7 proc. Aktyviai darbo rinkoje dalyvauja 29 proc. vidutinę ir 48 proc. lengvą negalią turinčių asmenų nuo bendro darbingo amžiaus neįgalių asmenų skaičiaus, o sunkią negalią turinčių asmenų darbo rinkoje dalyvauja mažiau nei 10 proc. Svarbu pažymėti, kad sunkiausia į darbo rinką įsilieti proto ir (ar) psichikos negalią turintiems asmenims, kuriems be kito asmens pagalbos sunku orientuotis aplinkoje, laikytis dienos režimo, nueiti į darbo pokalbį ar net nuvykti į darbo vietą. Lietuvoje neįgalių asmenų nedarbo lygis yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Atlikti tyrimai atskleidė[1], kad daugiau nei pusės šeimų, kuriose auga neįgalus vaikas, vienas iš tėvų nedirba arba dirba tik pavienius, nenuolatinio pobūdžio darbus, kurie leidžia derinti neįgalaus vaiko priežiūrą ir darbą. Taip pat buvo ištirta[2], kad mažiau nei pusė bendrojo lavinimo mokyklų yra pritaikytos judėjimo negalią turintiems vaikams (513 mokyklų iš 1 123), tik 46,3 proc. kultūros įstaigų yra visiškai pritaikytos neįgaliesiems savarankiškai judėti, o neįgaliesiems pritaikytos žemagrindės transporto priemonės nesiekia 30 proc. visų transporto priemonių skaičiaus. Svarbu paminėti, kad viena iš neįgaliųjų nedarbo, nedalyvavimo visuomenės ir bendruomenės gyvenime priežasčių – nepritaikyta aplinka, t. y. dažnai neįgalusis negali patekti į tam tikrą patalpą ar judėti iš vieno taško į kitą be kito asmens pagalbos. Reglamentuojant asmeninę pagalbą, taip pat siekiama motyvuoti ir įgalinti sunkiausią negalią turinčius asmenis dalyvauti darbo rinkoje.
Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad specialiosios pagalbos priemonės yra specialiojo poreikio tenkinimo priemonės, kurių tikslas – jas gaunančiam neįgaliajam užtikrinti lygias ugdymo, profesines, socialines bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes, o specialieji poreikiai suprantami kaip specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių (specialiųjų poreikių rūšys nurodytos Įstatymo 201 straipsnio 1 dalyje). Specialieji poreikiai nustatomi kompleksiškai vertinant asmens sveikatos būklę ir galimybes būti savarankiškam kasdienėje veikloje. Įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad specialieji poreikiai tenkinami šiose neįgaliųjų veiklos srityse: buityje ir asmeniniame gyvenime, ugdymo srityje, darbinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime. Kadangi pagal galiojančio Įstatymo nuostatas asmeninė pagalba neteikiama, nesudaromos tinkamos sąlygos neįgaliajam ugdytis, dirbti bei visapusiškai integruotis į visuomenę;
4. siekiant užtikrinti, kad asmenys, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, ir asmenys, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (vidutinių specialiųjų poreikių lygis ir nedidelių specialiųjų poreikių lygis), turėtų galimybę pasinaudoti tomis pačiomis lengvatomis. Ministerijos duomenimis, senatvės pensijos amžių sukakusių asmenų, kuriems nustatyti specialieji poreikiai, šalyje yra apie 65 tūkst., iš jų – 50 tūkst. asmenų, kuriems nustatytas didelių ir vidutinių specialiųjų poreikių lygis, 15 tūkst. asmenų, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis.
Asmenims, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nustatomas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, asmenims, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nustatomas nedidelių specialiųjų poreikių lygis. Pažymėtina, kad asmenys, kuriems nustatomas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, nors yra neįgalūs, negali pasinaudoti lengvatomis (pvz., transporto lengvata, t. y. asmenys, kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, turi teisę įsigyti vienkartinį arba terminuotą važiavimo tolimojo, vietinio (miesto ir priemiesčio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais bilietą su 50 proc. nuolaida, tačiau asmenys, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, šios lengvatos neturi[3]; rinkliavų lengvata, t. y. valstybės rinkliava neimama už asmens tapatybės kortelės arba paso išdavimą ir keitimą bendra tvarka asmenims, kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, tačiau asmenys, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, šios lengvatos neturi). Pažymėtina, kad toks specialiųjų poreikių lygio nustatymo reglamentavimas, kai asmenys, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, nors yra neįgalūs, negali pasinaudoti lengvatomis, yra socialiai neteisingas šių asmenų atžvilgiu ir nesudaro sąlygų jiems turėti daugiau galimybių aktyviai dalyvauti visose gyvenimo srityse ir įgyvendinti Konvencijoje įtvirtintą lygių galimybių principą.
Siekiant užtikrinti, kad visi senatvės pensijos amžių sukakę neįgalieji turėtų teisę naudotis dėl negalios jiems priklausančiomis lengvatomis, būtina keisti teisinį reglamentavimą ir nustatyti vietoj šiuo metu galiojančių trijų specialiųjų poreikių lygių du specialiųjų poreikių lygius (didelių ar vidutinių);
5. siekiant užtikrinti, kad tuo pačiu metu būtų iš karto identifikuojamas asmenims, kuriems nustatomas neįgalumo lygis, darbingumo lygis, specialiųjų poreikių lygis, specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis, rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių poreikis, t. y. kokia pagalba (socialinės paslaugos, slaugos paslaugos, piniginė parama, asmeninė pagalba ir kt.) jiems reikalinga.
Šiuo metu neįgalusis, kuriam nustatomas neįgalumo lygis, darbingumo lygis, specialiųjų poreikių lygis, specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis, neinformuojamas, o ir pats dažnai nežino, kokios specialiosios pagalbos priemonės jam būtų reikalingos, kad jas gavus jam būtų užtikrintos lygios ugdymo, profesinės, socialinės bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybės. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) priimtas sprendimas dėl neįgaliajam rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių leistų užtikrinti informacijos teikimą neįgaliajam vieno langelio principu.
Tarnybos duomenimis, kasmet į ją dėl negalios nustatymo kreipiasi apie 100 tūkst. asmenų, iš jų apie 35 tūkst. – pirmą kartą.
Įstatymo projekto tikslas – reglamentuoti asmeninės pagalbos poreikį kaip vieną iš specialiųjų poreikių rūšių, o asmeninės pagalbos teikimą neįgaliajam – kaip specialiojo poreikio tenkinimo priemonę, sudaryti sąlygas gauti asmeninę pagalbą neįgaliesiems, taip siekiant užtikrinti jiems galimybę visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime bei darbo rinkoje; nustatyti, kad asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nustatomas vidutinių specialiųjų poreikių lygis; užtikrinti negalios nustatymo tęstinumą asmenims, kuriems darbingumo lygis buvo nustatytas iki senatvės pensijos amžiaus; nustatyti, kad dėl asmenų, kuriems nustatomas neįgalumo lygis, darbingumo lygis, specialiųjų poreikių lygis, specialusis nuolatinės slaugos poreikis, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis, tuo pačiu metu būtų priimamas sprendimas dėl jiems rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių poreikio.
1. reglamentuoti asmeninės pagalbos poreikio, kaip specialiojo poreikio tenkinimo priemonės, nustatymo, asmeninės pagalbos teikimo organizavimo, finansavimo ir apmokėjimo sąlygas;
2. reglamentuoti didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygio nustatymą asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis;
3. atsisakyti nedidelių specialiųjų poreikių lygio nustatymo;
4. nustatyti, kad Tarnyba priima sprendimą dėl neįgaliesiems rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių. Minėta rekomendacija užtikrintų vieno langelio principo taikymą gaunant informaciją apie neįgaliajam reikalingas specialiosios pagalbos priemones ir sudarytų galimybę užtikrinti lygias neįgaliojo ugdymo, profesines, socialines bei visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes;
5. siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo ir aiškumo, sklandaus Įstatymo taikymo praktikoje, atlikti tam tikrų Įstatymo nuostatų pakeitimus.
2. Įstatymo projekto iniciatoriai (institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai) ir rengėjai
Įstatymo projektą parengė Ministerijos Tikslinės pagalbos skyriaus vedėja Daiva Zabarauskienė, tel. 8 706 68 129, el. p. daiva.zabarauskiene@socmin.lt, Tikslinės pagalbos skyriaus vyresnioji patarėja Jurgita Čiuladaitė-Pritulskienė, tel. 8 706 68 225, el. p. jurgita.ciuladaite@socmin.lt, Tikslinės pagalbos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Zilnienė, tel. 8 706 64 221, el. p. rita.zilniene@socmin.lt.
3. Kaip šiuo metu yra reguliuojami Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai
Konvencijos 19 straipsnio komentare aiškinama, kad sąvoka „gyvenimas savarankiškai“ reiškia, jog neįgalieji yra aprūpinti visomis priemonėmis, kurios jiems suteikia galimybę laisvai rinktis ir valdyti savo gyvenimą, priimti su juo susijusius sprendimus. Asmeninė laisvė ir apsisprendimas yra savarankiško gyvenimo pagrindas, suteikiantis galimybę naudotis teisėmis, susijusiomis su transportu, informacija, bendravimu ir asmenine pagalba, gyvenamąja vieta, darbu, asmeniniais santykiais, apsirengimu, mityba, higiena ir sveikatos priežiūra, religija, kultūra, seksualine ir reprodukcine sveikata.
Sąvoka „asmeninė pagalba“ (angl. personal assistance) reiškia neįgaliajam teikiamą žmogiškąją paramą, kuri yra savarankiško gyvenimo įrankis. Sąvoka „asmeninė pagalba“ atitinka Konvencijos 19 straipsnį tik tada, jei neįgalusis turi visišką savarankiškumo ir savikontrolės laisvę. Asmenys, turintys ryškių bendravimo sutrikimų, įskaitant ir tuos, kurie bendrauja tik neverbaliniu būdu (veido išraiška, kūno pozicija) ar gestų kalba, turi būti aprūpinti tinkama įranga, suteikiančia jiems galimybę vykdyti ir perduoti nurodymus, sprendimus, pasirinkimus ir (ar) alternatyvas. Neįgalieji turi teisę pasirinkti asmeninio asistento paslaugas ir jų teikėją pagal savo individualius poreikius, o ši pagalba turėtų būti pakankamai lanksti, kad būtų patenkinti paslaugos gavėjų poreikiai. Taigi valstybės privalo užtikrinti, kad būtų pakankamai kvalifikuotų specialistų, pajėgiančių identifikuoti ir išspręsti problemas, trukdančias neįgaliesiems savarankiškai gyventi bendruomenėje.
Įstatymo projekte aptarti teisiniai santykiai šiuo metu nėra sistemiškai sureguliuoti. Iki 2019 m. asmeninės pagalbos veikla buvo remiama įgyvendinant Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektus (toliau – socialinės reabilitacijos paslaugų projektai), vadovaujantis Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų atrankos konkurso organizavimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. A1-345 „Dėl Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų atrankos konkurso organizavimo nuostatų, Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų vertinimo ir atrankos komisijos darbo organizavimo tvarkos aprašo, Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektui vykdyti skirtų lėšų pervedimo ir naudojimo sutarties formos patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai). Nuostatuose nustatytas asmeninio asistento pagalbos dažnumas (ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę) ir galimi šios paslaugos gavėjai (asmenys, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis, arba 0–40 procentų darbingumo lygis, arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis). Pažymėtina, kad asmeninio asistento pagalba, remiama įgyvendinant socialinės reabilitacijos paslaugų projektus, neapėmė visų neįgaliųjų savarankiškumui svarbių sričių ir svarbiausių asmens gyvybinių veiklos funkcijų, kurios vertinamos nustatant neįgalumo ar darbingumo lygį ar (ir) specialiuosius poreikius, taip pat tik iš dalies atitinka Konvencijos 19 straipsnio nuostatas. Be to, nėra aiškaus asmeninės pagalbos nustatymo ir teikimo mechanizmo.
Vadovaujantis Asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo bei asmeninio asistento veiklos gairėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. A1-83 „Dėl Asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo bei asmeninio asistento veiklos gairių patvirtinimo“, įgyvendinami bandomieji asmeninio asistento paslaugų organizavimo projektai: bandomasis asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo proto ir (ar) psichikos negalią turintiems asmenims projektas (toliau – Pirmas projektas) ir nuo 2019 m. įgyvendinamas bandomasis asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo fizinę negalią (judėjimo, regos, klausos, vidaus organų sutrikimai) ir (ar) kompleksinę negalią turintiems asmenims projektas (toliau – Antras projektas). Minėtų bandomųjų asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo projektų įgyvendinimo tvarkos aprašai patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. A1-231 „Dėl Asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. A1-657 „Dėl Asmeninio asistento paslaugų organizavimo ir teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Pirmo projekto trukmė – 16 mėnesių. Įgyvendinant Pirmą projektą (nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2019 m. spalio mėn.), asmeninė pagalba buvo teikiama Kauno ir Šiaulių apskrityse, paslaugas gavo 50 asmenų (20 procentų paslaugų gavėjų gyveno kaimiškose vietovėse), turinčių proto ir (ar) psichikos negalią. Įvertinus Pirmo projekto rezultatus, nustatyta, kad visi paslaugos gavėjai atitiko vertinimo kriterijus ir paslauga jiems buvo teikiama, tačiau iš paslaugos gavėjų anketų, gyvenimo aprašymų, jų darbingumo lygio būtų galima spręsti, jog gavėjų darbingumo lygis buvo 0–40 procentų, t. y. nėra griežtos priklausomybės tarp paslaugų gavėjų darbingumo lygio ir reikalingos paslaugos teikimo valandų skaičiaus. Vidutiniškai paslaugos gavėjui asmeninio asistento paslauga buvo teikiama 4 val. per parą (maksimalus valandų skaičius per parą – 4 valandos). Dažniausiai buvo teikiama tokia asmeninio asistento pagalba: didesnė nei vidutinė – mitybos, asmens higienos srityse (žodinė priežiūra); minimali kito asmens pagalba bendraujant su aplinkiniais; pagalba skatinant, motyvuojant organizuoti savo laisvalaikį, planuoti, tvarkyti ir užbaigti savo kasdieninius reikalus; pagalba ir priežiūra valdant finansinius išteklius; pagalba ir priežiūra judant iš vienos vietos į kitą.
Taip pat pradėtas vykdyti Antras projektas. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. A1-157 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. A1-364 „Dėl 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonės Nr. 08.4.1-ESFA-V-416 „Kompleksinės paslaugos šeimai“ projektų finansavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeistas 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonės Nr. 08.4.1-ESFA-V-416 „Kompleksinės paslaugos šeimai“ projektų finansavimo sąlygų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. A1-364 „Dėl 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ įgyvendinimo priemonės Nr. 08.4.1-ESFA-V-416 „Kompleksinės paslaugos šeimai“ projektų finansavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“, kuriuo įtvirtinta nauja paslauga (asmeninio asistento paslauga asmenims su fizine ir (ar) kompleksine negalia) ir numatyta skirti finansavimą šiai paslaugai teikti. Finansavimas asmeninio asistento paslaugai asmenims su fizine ir (ar) kompleksine negalia teikti gali būti skiriamas visoms savivaldybėms, norinčioms dalyvauti Antrame projekte. Iki 2020 m. sausio 1 d. Ministerija priėmė sprendimą skirti finansavimą 58 savivaldybėms. Širvintų savivaldybė informavo, kad šiuo metu teikti asmeninio asistento paslaugų asmenims su fizine ir (ar) kompleksine negalia Širvintų savivaldybėje nėra poreikio. Neringos savivaldybė tik žodžiu informavo, kad neplanuoja teikti tokių paslaugų. Antram projektui įgyvendinti skirta 4,9 mln. Eur Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Pagal savivaldybių pateiktą informaciją, įgyvendinant Antrą projektą (2019–2021 m.), minėtos paslaugos bus teikiamos 1 593 neįgaliesiems (vidutiniškai 800 neįgaliųjų per metus) iki 4 valandų per parą 7 dienas per savaitę.
Šiuo metu Įstatyme nustatyta, kad asmenims gali būti nustatyti trys specialiųjų poreikių lygiai:
1) didelių specialiųjų poreikių lygis (nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis);
2) vidutinių specialiųjų poreikių lygis (nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis);
3) nedidelių specialiųjų poreikių lygis (nustatomas asmenims, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis).
Tiek asmenys, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, tiek asmenys, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, gali pasinaudoti tokiomis pačiomis lengvatomis, nes ir vieniems, ir kitiems nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. Asmenys, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nustatomas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, o asmenims, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nustatomas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, todėl pastarieji negali pasinaudoti tokiomis pačiomis lengvatomis, kaip asmenys, kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Specialiųjų poreikių lygio nustatymas asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis, reglamentuojamas tik Įstatymo įgyvendinamajame teisės akte, t. y. Specialiųjų poreikių lygio nustatymo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. A1-563 „Dėl Specialiųjų poreikių lygio nustatymo asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šiuo metu du specialiųjų poreikių lygiai (didelių specialiųjų poreikių lygis arba vidutinių specialiųjų poreikių lygis) nustatomi tik asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis. Toks specialiųjų poreikių lygio nustatymo būdas pasirinktas, atsižvelgus į šių asmenų ilgalaikį sveikatos būklės sutrikimą. Asmuo, kuriam nustatytas specialiųjų poreikių lygis, turi panašias socialines garantijas ir lengvatas, kokios taikomos asmenims, kuriems nustatytas neįgalumo ar darbingumo lygis. Jam nereikia vėl kreiptis į gydantį asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytoją dėl siuntimo specialiesiems poreikiams nustatyti.
Šiuo metu Įstatyme nustatyta, kad, įvertinusi neįgalumo lygį, darbingumo lygį, specialiųjų poreikių lygį, specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį, specialųjį lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikį nustato Tarnyba. Šie poreikiai nustatomi vertinant asmens sveikatos būklę, galimybes būti savarankiškam kasdienėje veikloje, ugdytis, aplinkos veiksnių įtaką, galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės kvalifikacijos, ir kt.
4. Kokios siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir kokių teigiamų rezultatų laukiama
Teikiamu Įstatymo projektu siūloma:
1) įtraukti į Įstatymą asmeninės pagalbos sąvoką, apibrėžti asmeninę pagalbą kaip asmeninio asistento individualiai teikiamą pagalbą neįgaliajam atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurių dėl negalios jis negali atlikti savarankiškai ir kurie būtini siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse;
2) įtraukti į Įstatymą asmeninio asistento sąvoką, apibrėžti asmeninį asistentą kaip fizinį asmenį, darbo ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu teikiantį asmeninę pagalbą neįgaliajam, su kuriuo jis nėra susijęs artimais giminystės ryšiais;
3) reglamentuoti asmeninę pagalbą kaip vieną iš specialiųjų poreikių rūšių, o asmeninės pagalbos teikimą neįgaliajam – kaip specialiojo poreikio tenkinimo priemonę, taip siekti užtikrinti tinkamas sąlygas neįgaliajam ugdytis, dirbti ir visapusiškai integruotis į visuomenę;
4) nustatyti, kad asmeninės pagalbos poreikis nustatomas individualiai kiekvienam neįgaliajam, vertinant kompleksiškai jo sveikatos būklę ar organizmo funkcinius sutrikimus, galimybes atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurios yra būtinos siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse;
5) nustatyti, kad asmeninės pagalbos poreikį nustato socialiniai darbuotojai, paskirti savivaldybės institucijos nustatyta tvarka, o asmeninės pagalbos nustatymo ir teikimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. Sprendimą dėl asmeninės pagalbos skyrimo, sustabdymo, atnaujinimo, pratęsimo ir nutraukimo priima savivaldybės vykdomoji institucija socialinio darbuotojo, nustačiusio asmeninės pagalbos poreikį, teikimu. Asmeninės pagalbos poreikis nustatomas vieniems metams nuo sprendimo dėl asmeninės pagalbos skyrimo priėmimo dienos;
6) nustatyti, kad už asmeninės pagalbos teikimo organizavimą ir jos kokybės užtikrinimą atsako savivaldybių institucijos;
7) nustatyti, kad asmeninis asistentas, pradėdamas teikti asmeninio asistento paslaugas, turi būti išklausęs įžanginius individualios priežiūros personalo mokymus, jei neturi Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyto išsilavinimo ar nėra įgijęs socialinio darbuotojo padėjėjo, lankomosios priežiūros ar asmeninio asistento kvalifikacijos pagal socialinių darbuotojų padėjėjo, lankomosios priežiūros ar asmeninio asistento profesinio mokymo programą. Įžanginiai individualios priežiūros personalo mokymai vykdomi pagal individualios priežiūros personalo profesinės kompetencijos tobulinimo programas socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka;
8) nustatyti, kad neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis negali viršyti 20 procentų asmeninės pagalbos teikimo išlaidų dydžio ir negali būti didesnis nei 20 procentų neįgaliojo pajamų, nustatytų ir apskaičiuojamų vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsniu. Asmeninė pagalba teikiama nemokamai neįgaliajam, kurio pajamos yra mažesnės negu 2 valstybės remiamų pajamų dydžiai. Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydį nustato savivaldybė, laikydamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos tvarkos;
9) nustatyti, kad valstybės biudžeto lėšų asmeninei pagalbai teikti paskirstymo, pervedimo, naudojimo, atsiskaitymo ir kontrolės tvarką nustatys socialinės apsaugos ir darbo ministras. Šios tvarkos apraše bus nustatyta valstybės biudžeto lėšų asmeninei pagalbai teikti paskirstymo ir perdavimo savivaldybėms, jų naudojimo, atsiskaitymo už jas tvarka, šiame procese dalyvaujantys subjektai, jų teisės ir pareigos;
10) nustatyti, kad sprendimus dėl neįgaliesiems rekomenduojamų specialiosios pagalbos priemonių priima Tarnyba. Taip užtikrinamas specialiosios pagalbos priemonių prieinamumo didinimas neįgaliesiems, asmens galimybė vieno langelio principu gauti informaciją apie jam reikalingos pagalbos priemones;
11) nustatyti, kad gali būti nustatomi du specialiųjų poreikių lygiai:
- didelių specialiųjų poreikių lygis (nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos nustatytas 0–30 procentų darbingumo lygis);
- vidutinių specialiųjų poreikių lygis (nustatomas asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, arba asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos nustatytas 35–55 procentų darbingumo lygis);
12) siūlomomis Įstatymo projekto nuostatomis siekiama asmenims, kuriems nustatytas pirmojo ar antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (vidutinių specialiųjų poreikių lygis), teikti tokias pačias garantijas ir lengvatas;
13) nustatyti, kad asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus buvo nustatytas darbingumo lygis, gali būti nustatyti du specialiųjų poreikių lygiai. Šiems asmenims iš naujo nereikėtų kreiptis į juos gydančius asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojus dėl specialiųjų poreikių nustatymo, nesvarbu, kad, sukakus senatvės pensijos amžių, jų sveikatos būklė nepasikeitė. Taip būtų užtikrinta šių asmenų galimybė gauti tokias pačias lengvatas, kokiomis jie naudojosi būdami darbingo amžiaus, t. y. sukakus senatvės pensijos amžių būtų užtikrintas lengvatų teikimo tęstinumas;
14) nustatyti, kad Įstatymo projektas, išskyrus Įstatymo projekto 7 straipsnio 4 dalį, įsigalioja 2021 m. liepos 1 d.
Priėmus siūlomas teisinio reguliavimo nuostatas pagerės neįgaliųjų ir jų šeimos narių integracija į visuomenę, bus sudarytos palankesnės sąlygos neįgaliesiems gauti tinkamą išsilavinimą ir įgyti profesiją, bus panaikintos diskriminacinės nuostatos dėl pensinio amžiaus asmenų, kuriems nustatytas nuolatinės priežiūros poreikis, naudojimosi lengvatomis.
Ministerija tikisi, kad iki 2030 m. bus pasiekti šie rezultatai:
- dirbančių neįgaliųjų dalis nuo bendro darbingo amžiaus neįgaliųjų skaičiaus – 35 proc.;
- neįgaliųjų, besinaudojančių socialinės integracijos priemonėmis, dalis nuo bendro neįgaliųjų skaičiaus – 38 proc.;
- 50–70 proc. šeimos narių (t. y. 700–1000 asmenų), kurie dabar prižiūri neįgalųjį ir „dirba asmeniniais asistentais“, integruosis ar reintegruosis į darbo rinką;
- kasmet apie 100 000 asmenų vieno langelio principu bus informuojami apie jiems priklausiančias specialiosios pagalbos priemones, jų gavimo būdus.
5. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant Įstatymų projektus toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta
Priėmus Įstatymo projektą, padidės administracinė našta savivaldybėms, nes, vykdydamos savarankiškąją funkciją, t. y. sudarydamos sąlygas savo teritorijose gyvenančių neįgaliųjų socialiniam integravimui į bendruomenę, jos turės vykdyti ir asmeninės pagalbos nustatymo bei teikimo funkciją. Numatomos teigiamos teisinio reguliavimo pasekmės aptartos šio aiškinamojo rašto 4 punkte ir Didesnio poveikio teisės aktų projektų poveikio vertinimo rezultatų pateikimo formoje.
6. Kokią įtaką priimtas įstatymas turės kriminogeninei situacijai, korupcijai
Atsižvelgiant į tai, kad teikiamu Įstatymo projektu nenumatoma reguliuoti Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų visuomeninių santykių, Įstatymo projekto antikorupcinis vertinimas neatliktas.
Priimtas įstatymas įtakos kriminogeninei situacijai neturės.
7. Kaip įstatymo įgyvendinimas atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai
Priimtas Įstatymo projektas tiesioginės įtakos verslo sąlygoms ir jo plėtrai neturės.
8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokius teisės aktus būtina priimti, kokius galiojančius teisės aktus reikia pakeisti ar pripažinti netekusiais galios
Įstatymo projektu siūloma atsisakyti nedidelių specialiųjų poreikių lygio nustatymo, todėl asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvo nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, prilyginami asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, kuriems šio Įstatymo nustatyta tvarka nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, iki nustatyto specialiųjų poreikių lygio termino pabaigos. Atitinkamai siūloma Įstatymo projekte numatyti, kad kituose teisės aktuose vartojamą sąvoką „nedidelių specialiųjų poreikių lygis“ atstoja sąvoka „vidutinių specialių poreikių lygis“.
9. Ar Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų, o Įstatymų projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka
Įstatymo projektas parengtas laikantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymų reikalavimų. Įstatymo projekte vartojamos sąvokos ir jas įvardijantys terminai suderinti Lietuvos Respublikos terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.
10. Ar Įstatymo projektas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus
Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisės normoms.
11. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įgyvendinamųjų teisės aktų, kas ir kada juos turėtų priimti
Priėmus Įstatymo projektą, iki įsigaliojant įstatymui:
1. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turės parengti ir patvirtinti mokėjimo už asmeninę pagalbą tvarką, kuri reglamentuos neįgaliojo mokėjimo už asmeninės pagalbos teikimą išlaidų dydžio nustatymą, neįgaliojo finansinių galimybių mokėti už asmeninės pagalbos teikimą vertinimą.
2. Ministerija turės parengti, o socialinės apsaugos ir darbo ministras – patvirtinti asmeninės pagalbos poreikio nustatymo ir teikimo tvarką, kuri reglamentuos asmeninės pagalbos negalią turintiems asmenims poreikio vertinimo kriterijus, asmeninio asistento pagalbos organizavimo ir teikimo, teikimo sustabdymo ir atnaujinimo bei nutraukimo tvarką, asmeninio asistento atliekamas funkcijas, teikiamą pagalbą, jos finansavimą ir kontrolę.
3. Ministerija turės parengti, o socialinės apsaugos ir darbo ministras – patvirtinti valstybės biudžeto lėšų asmeninei pagalbai teikti paskirstymo, pervedimo, naudojimo, atsiskaitymo ir kontrolės tvarką.
12. Kiek valstybės, savivaldybių biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti, ar bus galima sutaupyti
Dėl asmeninės pagalbos. Pagal savivaldybių 2018 m. pabaigoje pateiktą informaciją asmeninio asistento pagalbos reikia 5 828 asmenims, tačiau, atsižvelgiant į tarpinius Pirmo projekto, Antro projekto rezultatus ir valstybės finansines galimybes, siūloma numatyti, kad asmeninė pagalba kasmet būtų suteikta apie 1 500 neįgaliųjų.
Priėmus įstatymą, 2021 metams (6 mėnesiams) asmeninei pagalbai neįgaliesiems teikti iš valstybės biudžeto reikėtų 2 mln. Eur, o šias paslaugas gautų 600 neįgaliųjų. Pažymėtina, kad 2021 m. asmeninės pagalbos paslaugos būtų teikiamos ir įgyvendinant Antrą projektą. Nuo 2022 m. asmeninei pagalbai teikti reikėtų 10 mln. valstybės biudžeto lėšų kasmet, ši pagalba kasmet būtų suteikta apie 1 500 neįgaliųjų (pagalbos gavėjų skaičius nustatytas, atsižvelgiant į ją gavusių ir gausiančių asmenų skaičių, įgyvendinant Pirmą ir Antrą projektus). Atsižvelgiant į Pirmo projekto rezultatus ir tarpinius Antro projekto rezultatus, asmeninė pagalba galėtų būti teikiama vidutiniškai apie 30 valandų per savaitę, o asmeninės pagalbos valandinis įkainis būtų 6 Eur, kurį sudarytų darbo užmokestis asmeniniam asistentui, darbo užmokesčio mokesčiai, asmeninio asistento mokymų ir kvalifikacijos kėlimo, transporto paslaugų, asmeninės pagalbos administravimo išlaidos. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad vienas neįgalus asmuo per metus gautų 1 400 valandų trukmės asmeninės pagalbos, o vieno neįgalaus asmens asmeninės pagalbos lėšų poreikis metams būtų apie 8 400 Eur. Lėšų poreikis 1 500 neįgalių asmenų metams siektų 12,6 mln. Eur. Numačius, kad neįgalus asmuo savo lėšomis dengtų 20 procentų asmeninės pagalbos teikimo išlaidų, lėšų poreikis 1 500 neįgalių asmenų metams būtų 10 mln. Eur.
Tikėtina, kad, užtikrinus pakankamą valstybės biudžeto lėšų skyrimą asmeninei pagalbai teikti, kasmet neįgaliųjų, gaunančių asmeninę pagalbą, skaičius didės ir iki 2030 m. bus pasiekti poveikio vertinimo pažymoje nurodyti rezultatai.
Dėl transporto lengvatų ir rinkliavų. Priėmus įstatymą, asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis, bus prilyginami asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, kuriems šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, todėl jie galės įsigyti miesto ir priemiesčio transporto bei tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusų, reguliaraus susisiekimo laivų ir keltų bilietus su 50 proc. nuolaida, jei to nenumato Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo nuostatos (Ministerijos duomenimis apie 6 000 asmenų). Bendra transporto išlaidų kompensacijoms papildomai reikalinga suma metams būtų 365 160 Eur. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutiniškai vienam gyventojui tenkantis kelionių autobusais 2018 m. skaičius – 103. Kelionės mieste bilietai kainuoja mažiau nei 1 Eur, o priemiestyje – dažniausiai daugiau nei 1 Eur. Kadangi daugiau žmonių keliauja mieste, laikytina, kad vidutinė kaina, kuri bus naudojama skaičiavimui, yra apie 1 Eur (Vilniaus miesto viešojo transporto priemonėje įsigyjamo bilieto kaina). Bendra miesto ir priemiesčio transporto išlaidų kompensacijoms papildomai reikalinga suma metams apskaičiuojama taip: 103 x 6 000 x 1 x 1 x 0,5 = 309 000 Eur. Tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusų, reguliaraus susisiekimo laivų ir keltų visa bilieto kaina yra 5,1 Eur, o su 50 proc. nuolaida – 2,55 Eur, todėl valstybės biudžetui vienas bilietas kainuotų 2,55 Eur. 2018 m. duomenimis, tolimojo reguliaraus susisiekimo maršrutais vežta 7 693 235 keleiviai, t. y. 1 gyventojui 2018 m. teko vidutiniškai 2,7 kelionės. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, geležinkelių transportu šalyje 2018 m. buvo vežta 4 299 900 keleivių, t. y. 1 gyventojui 2018 m. teko vidutiniškai 1,5 kelionės. Pagal AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateiktą informaciją, vidutinė kelionės traukiniu bilieto kaina yra 3,3 Eur. Bendra tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių ir geležinkelių transporto išlaidų kompensacijoms papildomai reikalinga suma metams yra 56 160 Eur (2,7 x 6 000 x 1 x 2,55 + 1,5 x 6 000 x 1 x 3,3 x 0,5 = 56 160 Eur).
Per metus nebus surinkta 23 736 Eur rinkliavos už asmens tapatybės kortelės ar paso išdavimą ar keitimą (Asmens dokumentų išrašymo centro prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, kasmet išduodama apie 5 000 asmens tapatybės kortelių (33 proc.) ir pasų (67 proc.) asmenims, kuriems nustatytas vidutinis ar didelių specialiųjų poreikių lygis, t. y. 10 proc. vidutinių ar didelių specialiųjų poreikių turinčių asmenų, todėl darytina prielaida, kad kasmet dėl šių dokumentų kreipsis 10 proc. (1 500) asmenų, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis: 1 005 – dėl paso, 495 – dėl tapatybės kortelės). Nesurinksimos rinkliavos dydis apskaičiuotas taip: 1 005 x 21,5 + 495 x 4,3 = 23 736 Eur.
13. Rengiant Įstatymo projektą gauti specialistų vertinimai ir išvados
Rengiant Įstatymo projektą specialistų vertinimų ir išvadų negauta.
14. Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, įskaitant Europos žodyno „Eurovoc“ terminus, temas bei sritis
Reikšminiai žodžiai, kurių reikia Įstatymo projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „asmeninė pagalba“, „asmeninis asistentas“, „neįgaliųjų socialinė integracija“, „lygios galimybės“, „specialiųjų poreikių lygis“.
15. Kiti, iniciatorių nuomone, reikalingi pagrindimai ir paaiškinimai
Nėra.
[1] 2018–2019 m. Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu Lietuvos neįgaliųjų draugijos atlikti tyrimai: „Neįgaliųjų individualių specialiųjų poreikių tenkinimo tyrimas, įvertinant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo efektyvumą Lietuvoje“, „Kultūros objektų (teatrų, kino centrų, muziejų ir kt.) ir turizmo objektų aplinkos prieinamumo vertinimas, įvertinant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo efektyvumą Lietuvoje“, „Švietimo, specialiojo ugdymosi ir švietimo pagalbos prieinamumo neįgaliems vaikams tyrimas, įvertinant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo efektyvumą Lietuvoje“.
[2] Ten pat.
[3] Vadovaudamosi Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 8 straipsniu, savivaldybės savo nustatyta tvarka gali papildomai leisti įsigyti važiavimo vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais bilietą su nuolaida ir kitų kategorijų asmenims, taip pat įsigyti važiavimo bilietą su nuolaida tam tikromis savaitės dienomis ar paros valandomis. Su šiomis lengvatomis susijusias išlaidas savivaldybės kompensuoja iš savo biudžeto lėšų. Be to, minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad 70–80 metų asmenys turi teisę įsigyti vienkartinį arba terminuotą vardinį važiavimo tolimojo, vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais bilietą su 50 procentų nuolaida.