LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS
TEISĖS DEPARTAMENTAS
IŠVADA
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
BAUDŽIAMOJO KODEKSO 42, 67, 723 IR 153 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO
2023-07-12 Nr. XIVP-2991
Vilnius
Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.
1. Projekto 2 straipsniu keičiamo Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 67 straipsnio 2 dalies 11 punkte siūloma numatyti papildomą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą pranešti apie darbo vietos pakeitimą. Šis pranešimas turės būti teikiamas Valstybinei darbo inspekcijai. Siūlomas reguliavimas svarstytinas.
Pirma, pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos ir asmeniui atidedant bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis), todėl įpareigojimas pranešti apie darbo vietos pakeitimą kaip baudžiamojo poveikio priemonė galės būti taikoma ir atidėjus bausmės vykdymą. Bausmės ar jos dalies vykdymo atidėjimo atveju asmens (probuojamojo) priežiūrą vykdo probacijos tarnyba. Probacijos įstatymo 14 straipsnyje, įtvirtinančiame bendras probuojamųjų pareigas, nustatyta, kad probuojamasis turi pranešti probuotojui apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Probuotojai, vykdydami probaciją turi teisę susipažinti su valstybės registruose esančiais duomenimis, tame tarpe ir su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, dėl asmenų įdarbinimo ar (ir) jų atleidimo. Taigi, sisteminė galiojanti teisinių normų analizė suponuoja išvadą, kad prabuojamajam jau yra įstatymiškai nustatyta pareiga pranešti apie savo darbinių santykių pradžią ir (ar) pabaigą ir šios pareigos kontrolė. Todėl atsižvelgiant į tai, svarstytinas siūlomos nuostatos tikslingumas.
Antra, pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, darbo vieta apibrėžiama kaip vieta, kurioje asmuo dirba darbo sutartyje sulygtą darbą arba atlieka viešojo administravimo funkcijas. Todėl darbo vieta daugiau siejama su darbo teisiniais santykiais, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo teisiniai santykiai („darbo vietos pakeitimas“) yra tik viena iš asmens užimtumo formų. Vadovaujantis Užimtumo įstatymo 3 straipsniu, asmuo yra laikomas užimtu, jeigu jis užsiima bent viena šių užimtumo formų veikla: dirba pagal darbo sutartį arba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu; yra savarankiškai dirbantis asmuo; užsiima neatlygintinio užimtumo veikla. Taigi manytina, kad projektu siūloma BK 67 straipsnio 2 dalies 11 punkto formuluotė, įpareigojanti asmenį pateikti informaciją tik apie darbo teisinių santykių atveju atsirandančios „darbo vietos pakeitimą“, yra nepakankama projekto aiškinamajame rašte nurodytam tikslui – nustatyti papildomas priemones, galinčias prisidėti prie efektyvesnės rizikos grupės asmenų, teistų už veikas prieš nepilnamečius, kontrolės, nes teistas asmuo gali dirbti ne tik darbo sutarties pagrindu, bet ir vykdyti savarankišką ūkinę veiklą steigiant juridinį asmenį, sudarant paslaugų sutartis ar turint verslo liudijimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, už vaiko išnaudojimą pornografijai, pelnymąsi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, vaiko pirkimą arba pardavimą, taip pat už kitus tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ar už analogiškas veikas, numatytas kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas, draudžiama dirbti, užsiimti savanoriška veikla ar verstis individualia veikla, susijusia su vaikais.
Trečia, atsižvelgiant į Valstybinės darbo inspekcijos įstatyme nustatytą Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją (Valstybinė darbo inspekcija kontroliuoja, kaip laikomasi taisyklių, reguliuojančių darbo santykius, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį, t. y. tarp šalių nustačius tarpusavio teises ir pareigas (Darbo kodekso 1 straipsnio 1 dalis), Valstybinė darbo inspekcija nėra tinkamas subjektas vykdyti nuosprendžius, kuriais būtų skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimas pranešti apie darbo vietos pakeitimą.
2. Projekto 4 straipsniu keičiamo BK 153 straipsnio 2 dalyje siūloma nustatyti atsakomybę asmeniui, atlikusiam jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus dviem ar daugiau asmenų arba jeigu tvirkinimo veiksmus atliko ilgą laiką. Projekto nuostatos diskutuotinos.
Pirma, pažymėtina, kad iš siūlomo teisinio reguliavimo nėra aiškus projektu siūlomos formuluotės „atliko tvirkinimo veiksmus dviem ar daugiau asmenų“ turinys, t. y. ar minėti tvirkinimo veiksmai turi sutapti laike (tuo pačiu metu atliekamas tvirkinimo veiksmas iškart su dviem ar daugiau asmenų), ar minėti veiksmai galėtų būti atliekami ir skirtingu laiku su skirtingu asmeniu, tačiau tokių asmenų (tvirkintojo aukų) būtų du ir daugiau. Projekto nuostatos atitinkamai tikslintinos pašalinant šį neaiškumą.
Antra, pažymėtina, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą, jeigu kaltininkas tvirkinamuosius veiksmus atlieka prieš daugiau nei vieną asmenį, jo veiksmai atitinkamai kvalifikuojami atskirai pagal kiekvieną nusikalstamą veiką ir pagal BK 153 straipsnį skiriama bausmė už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai. Tuomet taikoma BK 63 straipsnio 1 dalies nuostata, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, nustatyta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė galėtų būti sumuojama ir, pavyzdžiui, hipotetiškai pasiekti penkiolikos metų laisvės atėmimo suminę reikšmę už tris nusikalstamas veikas. Tuo tarpu analizuojamą straipsnį papildžius antra dalimi ir joje įtvirtinus siūlomo pobūdžio teisinį reguliavimą, šis reguliavimas gali būti vertinamas taip, jog apims visas asmens padarytas nusikalstamas veikas prieš daugiau nei vieną asmenį ir maksimali skirtina bausmė bus apribota septynerių metų laisvės atėmimo bausmės terminu. Tokiu būdu siūlomas teisinis reguliavimas ne griežtins atsakomybę, o ją švelnins.
Trečia, kartu abejotina ir siūloma nuostata, kuria būtų nustatomas didesnis veikos pavojingumas, jeigu tvirkinamieji veiksmai truktų ilgą laiką, kadangi formuluotė „ilgą laiką“ yra subjektyvi, neaišku, kaip tai turėtų būti vertinama kvalifikuojant kaltininko veiksmus. Pastebėtina, kad ši sąvoka galėtų būti suprantama valandų, mėnesių, metų trukmės kontekste (pavyzdžiui, 24 valandos, du mėnesiai, dveji metai) todėl manytina, kad didesnis veiklos pavojingumas nuostatoje turėtų būti siejamas ne su sąvoka „ilgas laikas“, o su sistemiškumo požymiu, kaip tai, pavyzdžiui, nustatyta BK 145 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta atsakomybė už sistemingą žmogaus bauginimą. Siūlytina projekto nuostatas atitinkamai tikslinti.
3. Pastebėtina, kad BK 724 straipsnyje yra nustatyta eilė nusikalstamų veikų, už kurių padarymą teistiems asmenims yra skiriama baudžiamojo poveikio priemonė įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos. Vadovaujantis VTAPĮ 30 straipsnio nuostatomis, darbo su vaikais apribojimai taikomi asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, už vaiko išnaudojimą pornografijai, pelnymąsi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, vaiko pirkimą arba pardavimą, taip pat už kitus tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ar už analogiškas veikas, numatytas kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas. BK 724 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta dalis nusikalstamų veikų, už kurias nuteistiems asmenims būtų taikomas įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos, o būtent: BK 1511 straipsnis, numatantis atsakomybę asmenims, už lytinės aistros tenkinimą pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą ir BK 1521 straipsnis, numatantis atsakomybę už jaunesnio negu šešiolikos metų asmens viliojimą. Svarstytina, ar galiojantis teisinis reguliavimas neturėtų būti patikslintas.
4. Projektas taisytinas vadovaujantis Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijomis, patvirtintomis teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“.
4.1. Projekto pavadinime vietoj skaičiaus „723“ įrašytinas skaičius „724“, kadangi BK 724 straipsnyje įtvirtina baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos, kuri ir keičiama teikiamu projektu.
4.2. Projekto 3 straipsniu keičiamo BK 724 straipsnis turėtų būti dėstomas nauja redakcija, kadangi įstatymo projektu siūloma keisti daugiau nei pusę šio straipsnio dalių.
5. Atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo ministerija formuoja valstybės politiką baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo srityse, siūlytina dėl projektu siūlomo nustatyti teisinio reguliavimo gauti Vyriausybės išvadą.
Departamento direktorius Dainius Zebleckis
E. Drėgvaitė, tel. (8 5) 239 6891, el. p. [email protected]
M. Masteikienė, tel. (8 5) 239 6843, el. p. [email protected]
I. Šambaraitė, tel. (8 5) 239 6850, el. p. [email protected]