Lietuvos Respublikos Seimo

2014 m. rugsėjo 24 d.

nutarimo Nr.

priedėlis

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

LAIKINOJI TYRIMO KOMISIJA DĖL PREZIDENTO ROLANDO PAKSO

PILIETINIŲ IR POLITINIŲ TEISIŲ ATKŪRIMO

IŠVADA

2014-09-24

Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo (toliau – Komisija), sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo 2014 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. XII-877 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo sudarymo“. Komisija sudaryta iš 9 Lietuvos Respublikos Seimo narių pagal Seimo frakcijų proporcinio atstovavimo principą: Komisijos pirmininkas Kęstas Komskis, Komisijos nariai – Remigijus Ačas, Bronius Bradauskas, Povilas Gylys, Albinas Mitrulevičius, Jaroslav Narkevič, Rimantė Šalaševičiūtė, Mečislovas Zasčiurinskas, Zita Žvikienė,

dalyvaujant Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Komisijų biuro vedėjui Audriui Kasinskui ir patarėjui Rolandui Juknevičiui bei Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros Prof. habil. dr. Alfonsui Vaišvilai ir Prof. dr. Sauliui Arlauskui, Advokatų profesinės bendrijos „Baltic Legal Solutions Lietuva“ partnerio advokatui Gyčiui Kaminskui, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorei Dovilei Šakalienei ir direktorės pavaduotojai teisės klausimais Natalijai Bitiukovai

buvo įpareigota išsiaiškinti:

1) dėl kokių priežasčių iki šiol nėra įgyvendintas Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo;

2) kokiu būdu per 180 dienų Lietuva turi įvykdyti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 110 sesijoje priimto pareiškimo (pranešimas Nr. 2155/2012) dėl Rolando Pakso politinių teisių atkūrimo nuo 2004 metų nuostatas;

3) dėl kokių priežasčių Lietuva pažeidė Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir kokių veiksmų valstybė turi imtis, kad ateityje tokių pažeidimų būtų išvengta;

4) kokiu būdu valstybės institucijos turi nustatyti piliečių teisių dalyvauti viešojoje politikoje, teisės balsuoti ir būti renkamam bei teisės į valstybės tarnybą pažeidimų prevencijos priemones.

Buvo nustatyta, kad Komisija iki 2014 m. gegužės 31 d. pateikia Lietuvos Respublikos Seimui išvadas ir pasiūlymus.

Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. XII-909 nustatė, kad Komisija iki 2014 m. liepos 1 d. pateikia Lietuvos Respublikos Seimui išvadas ir pasiūlymus.

Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. XII-993 nustatė, kad Komisija iki 2014 m. rugsėjo 30 d. pateikia Lietuvos Respublikos Seimui išvadas ir pasiūlymus.

Komisija 2014 m. gegužės 21 ir 28 d., birželio 4, 11, 18 ir 26 d., liepos 9 ir 16 d. bei rugsėjo 24 d. posėdžiuose, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu, Lietuvos Respublikos Seimo statutu,

analizavo įstatymus ir kitus teisės aktus susijusius su klausimais, kuriuos išsiaiškinti Komisija buvo įpareigota,

analizavo kviestųjų ir kitų asmenų žodžiu bei raštu pateiktą informaciją.

Komisijos posėdžiuose dalyvavo šie kviesti asmenys: Lietuvos Respublikos teisingumo ministras ir buvęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras Juozas Bernatonis, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas, Advokatų tarybos pirmininkas ir Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas Ignas Vėgėlė, Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius, Lietuvos Respublikos Seimo narės ir Lietuvos Respublikos Seimo Mišrios Seimo narių grupės frakcijos seniūnės Rimos Baškienės atstovas Lietuvos Respublikos Seimo narys ir Komisijos narys Remigijus Ačas, Lietuvos Respublikos Seimo narys ir Lietuvos Respublikos Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eligijus Masiulis, Lietuvos Respublikos Seimo narė ir Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė, Lietuvos Respublikos Seimo narys ir Lietuvos Respublikos Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Petras Gražulis, Lietuvos Respublikos Seimo narė ir Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius Almantas Gavėnas, L. e. Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovės Europos Žmogaus Teisių Teisme pareigas Karolina Bubnytė, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento direktorius Gediminas Grina, buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas ir šio Teismo pirmininkas Romualdas Kęstis Urbaitis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aparato Teisės departamento direktorius Kęstutis Jankauskas, Lietuvos Respublikos Seimo narys ir Lietuvos Respublikos Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės teisės skyriaus vyresnioji patarėja Ona Buišienė, buvusios Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. IX-1802, pirmininkas Aloyzas Sakalas, buvęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus, Lietuvos Respublikos Seimo narys ir buvęs Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius,

Taip pat Komisijos posėdžiuose dalyvavo šie asmenys: Lietuvos Respublikos Seimo narė ir Lietuvos Respublikos Seimo frakcijos „Drąsos kelias“ seniūno pavaduotoja Aurelija Stancikienė, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Neris Germanas,

Komisijos posėdžiuose nedalyvavo šie kviesti asmenys: Lietuvos Respublikos Seimo narė ir Lietuvos Respublikos Seimo Mišrios Seimo narių grupės frakcijos seniūnė Rima Baškienė, Lietuvos Respublikos Seimo narė ir Lietuvos Respublikos Seimo frakcijos „Drąsos kelias“ seniūnė Neringa Venckienė, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Seimo kontrolieriaus, įstaigos vadovas Augustinas Normantas.

Preambulė

Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių yra gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama Tautos priimta Konstitucija ir, kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être (pranc. pagrindas; paskirtis; prasmė; esmė). Priešingu atveju, valstybė negalėtų būti laikoma bendruoju gėriu.

Lietuvių tauta, referendume priėmusi Konstituciją – aukščiausios teisinės galios aktą, padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visuomenės gėrį.

Pagarba tarptautinei teisei, inter alia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau tekste – Konvencija) bei Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui (toliau tekste – Paktas) yra Lietuvos Respublikos Konstitucinė vertybė, o konstitucinis principas pacta sunt servanda (lot. - sutartis turi būti vykdoma) reiškia pareigą imperatyviai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsakingai reaguodamas į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išvadą, kad Lietuva pažeidžia Paktą, kuris garantuoja piliečiams teisę balsuoti ir būti išrinktiems per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise bei į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, įpareigojantį Lietuvos Respubliką nustatyti Konvencijai neprieštaraujantį rinkimų teisinį reguliavimą, kuris neleistinai ilgai nėra įgyvendintas, pripažino būtinumą atstatyti Prezidento Rolando Pakso politines teises bei per protingą laiko tarpą panaikinti draudimus visą gyvenimą būti renkamam Seimo nariu, kandidatuoti į Respublikos Prezidentus, užimti Ministro Pirmininko ar Vyriausybės nario pareigas.

Sudarydamas laikinąją tyrimo komisiją dėl Prezidento Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo Lietuvos Respublikos Seimas išreiškė susirūpinimą dėl demokratijos principų ir piliečių teisių galimų pažeidimų Lietuvoje.

Seimas savo nutarimu konstatavo, jog siekia išsiaiškinti visas 2004 m. įvykdytos apkaltos Lietuvos Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui proceso faktines aplinkybes ir dėl to valstybėje kilusios politinės krizės pasekmes.

Be Lietuvos Respublikos Seimo įpareigotų Komisijai išsiaiškinti klausimų, vienas svarbiausių Komisijos tyrimo aspektų buvo išsiaiškinti Pakto 25 straipsnio 2 dalies veiksmingumo užtikrinimo būdus nacionalinėje teisėje ir kaip Paktą pažeidusi valstybė turi atstatyti situaciją, kuri egzistavo iki pažeidimo – šiuo atveju 2004 m. pavasario ir, ar galima objektyviai ir teisiškai šį tikslą pasiekti darnaus aiškinimo būdu be Konstitucijos pataisų.

Komisija savo darbe vadovavosi principine nuostata, kad Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu.

I. Komisija nustatė:

Europos Žmogaus Teisių Teismo Žmogaus teisių ir teisinės valstybės direktoratas ne kartą yra išdėstęs Lietuvos valstybės institucijoms Europos Tarybos Ministrų Komiteto principinę poziciją, jog „pareiga laikytis Teismo sprendimų yra besąlygiška ir, kad ji yra vienas iš Europos Tarybos narystės reikalavimų“, tačiau apčiuopiamos pažangos, įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, pasiekta nėra.

Tam, kad būtų nustatytos priežastys, dėl kurių nėra įgyvendintas minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, Komisija, visų pirma, siekė objektyviai išsiaiškinti, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis buvo pritaikyta neproporcinga konstitucinė sankcija, apribojanti piliečio Rolando Pakso pilietines ir politines teises, o taip pat nustatyti politines aplinkybes bei priežastis kodėl Rolandas Paksas buvo diskvalifikuotas iki gyvos galvos, priimant prieš jį apribojimus, kurie nebuvo numatyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, buvo neobjektyvūs bei teisiškai nepagrįsti ir prieštaravo žmogaus politinių teisių ir laisvių principams, įtvirtintiems tarptautiniuose dokumentuose, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi. Tai yra konstatavęs ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (110 sesijos pareiškimas Nr. 2155/2012).

Komisija atkreipė dėmesį į pagrindinių sprendimų, kurie sąlygojo Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių pažeidimo chronologiją bei į 2004 m. sausio 5 d. ir 2004 m. kovo 16 d. Konstitucinio Teismo pareiškimus, užuominomis kalbančius apie Respublikos Prezidento Rolando Pakso atsakomybę dar prieš nagrinėjamos procedūros galutinį rezultatą.

Komisija atsižvelgė į tai, kad 2004 m. balandžio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė politinį sprendimą nušalinti Rolandą Paksą nuo Respublikos Prezidento pareigų, tačiau nė viena teisės nuostata expressis verbis nenumatė, kad, kaip proceso rezultatas, jam galėjo būti uždrausta ateityje vėl balotiruotis demokratiniuose rinkimuose.

Būtina pabrėžti, kad Vyriausioji rinkimų komisija 2004 m. balandžio 22 d. buvo suteikusi Rolandui Paksui galimybę dalyvauti Respublikos Prezidento rinkimuose 2004 m. birželio mėn. Tačiau tų pačių metų gegužės 4 d. Seimas priėmė Prezidento rinkimų įstatymo pataisą, nustatančią, kad bet kas, nušalintas nuo pareigų apkaltos proceso tvarka, nebegali balotiruotis Respublikos Prezidento rinkimuose penkerius metus po apkaltos. Šios įstatymo pataisos pagrindu Vyriausioji rinkimų komisija toliau atsisakė registruoti Rolandą Paksą kandidatu į Respublikos Prezidentus.

Komisija įvertino ir tą aplinkybę, kad tik 2004 m. gegužės 25 d. Konstitucinis Teismas savo nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo nustatė esant dar vieną iš Konstitucijoje įtvirtintos priesaikos politinės doktrinos išplaukiančią sąlygą, kad tapti Seimo nariu ar Respublikos Prezidentu, ar užimti kitas pareigas, kurioms pagal Konstituciją būtina prisiekti, niekada negali asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką. Šis nutarimas buvo priimtas ir paskelbtas praėjus daugiau kaip pusantro mėnesio po pasibaigusio apkaltos Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui proceso.

Atsižvelgdamas į šią Konstitucinio Teismo įtvirtintą nuostatą, Lietuvos Seimas 2004 m. liepos 15 d. priėmė įstatymų pataisas, pagal kurias bet kas, nušalintas nuo pareigų apkaltos proceso tvarka, prarado teisę būti renkamas Seimo nariu ir negali pretenduoti į Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko, teisėjo arba Valstybės kontrolieriaus pareigas.

Komisija konstatavo, kad sankcija, apribojanti pilietines ir politines asmenų teises iki gyvos galvos, kurią vėliau tarptautinės teisminės instancijos pripažino neproporcinga ir prieštaraujančia tarptautinės teisės normoms Lietuvos teisėje atsirado Konstitucinio Teismo valia, Konstitucijos intepretavimo keliu, nesant tokios sankcijos nei Konstitucijos tekste nei ordinariniuose įstatymuose, kurią Seimas besąlygiškai įgyvendino. Komisija taip pat konstatavo, kad minėta sankcija R. Pakso atžvilgiu buvo nustatyta ir pritaikyta grubiai pažeidžiant konstitucinį bei universalų teisinį principą dėl teisės aktų negaliojimo atgal.

2004 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Konstitucinį aktą Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje, kurio antroje dalyje nustatyta, kad „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“. Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 bei 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjunga yra grindžiama pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principais ir, kad „pagrindinės teisės, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, Sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus“.

2011 m. sausio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji Kolegija byloje Paksas prieš Lietuvą konstatavo, kad Lietuvos teisėje įtvirtintas „nuolatinis ir negrįžtamas draudimas“ Rolandui Paksui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti parlamento nario pareigas nepaisant to, kad Konstitucinis Teismas pripažino, kad jis sulaužė priesaiką, yra neproporcingas ir todėl neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio (teisė į laisvus rinkimus) turinio.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, jog buvo pažeista Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio saugoma žmonių teisė į laisvus rinkimus.

Komisija besąlygiškai pripažino. kas Europos Žmogaus Teisių Teismui konstatavus, kad Lietuvos teisėje įtvirtintas „nuolatinis ir negrįžtamas draudimas“ asmeniui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti renkamas pareigas yra neproporcingas ir todėl neatitinka Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio turinio, Lietuvos Respublikai atsirado pareiga įgyvendinti Konvencijai neprieštaraujantį rinkimų teisinį reguliavimą.

Būtent nuo to momento Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio nuostatomis būtina vadovautis tiek, kiek jos neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinai ir tuo pačiu Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis). Tai iš dalies patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime „Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo“.

Komisija yra įsitikinusi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Lietuva privalėjo įgyvendinti nedelsiant per protingą laiko tarpą, o valstybės institucijos negali priiminėti šiam sprendimui priešingų teisės aktų, o sprendimo nevykdymas negali būti pateisinamas „politinėmis priežastimis“. Kita vertus, valstybei ignoruojant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo įgyvendinimą Lietuvoje toliau grubiai pažeidžiamos piliečių rinkimų teisės.

Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nurodė, kad, jei norima, kad teisinė situacija Lietuvoje neprieštarautų Konvencijai yra būtina priimti Konstitucijos pataisas, kaip vienintelį galimą kelią įgyvendinat Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, nežiūrint, kad tas pats Konstitucinis Teismas, kaip jau buvo minėta, savo nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo nustatė iš Konstitucijoje įtvirtintos priesaikos politinės doktrinos išplaukiančią sąlygą, kad tapti Seimo nariu ar Respublikos Prezidentu, ar užimti kitas pareigas, kurioms pagal Konstituciją būtina prisiekti, niekada negali asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką.

2014 m. sausio 24 d. nutarimu Dėl Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo Konstitucinis Teismas iš esmės reinterpretavo savo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 1(1) straipsnio (2004-05-04 redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ suformuluotos apkaltos Prezidentui ir kitiems asmenims, kuriems užimant pareigas būtina prisiekti, oficialioje konstitucinėje apkaltos doktrinoje panaudotą nacionalinių aktų pirmumo prieš Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus doktriną, pasisakydamas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įsakmiai reikalauja, kuriant ir taikant įstatymus, laikytis Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų bei Europos Sąjungos teisės normų viršenybės principo, kai tokį prioritetą numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir narystė Europos Sąjungoje.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad pagal Konstituciją referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, kurie įtvirtinti Konstitucinio akto 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai. To paties nutarimo 6.3 skyriuje Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublika privalo vadovautis tarptautinės teisės principais ir normomis, nes šioje nuostatoje įtvirtintas pagarbos tarptautinei teisei principas, kuris reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus ir, kad negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti tarptautiniai įsipareigojimai. Imperatyvą taikyti Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų nuostatas, kaip sudėtinę Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalį nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis.

Komisija šiame kontekste įžvelgė esminių prieštaravimų, tačiau Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 20 d. savo sprendimu vienareikšmiškai pakartojo nepakitusią nuostatą, kad keičiant konstitucinį apkaltos reguliavimą, egzistuoja tik vienas kelias – priimti atitinkamas Konstitucijos pataisas, nepaisant egzistuojančios nacionalinės ir tarptautinės teisės kolizijos bei dviprasmiškos žmogaus teisių padėties Lietuvoje.

II. Komisija konstatuoja:

Komisija konstatuoja, kad Konvenciją pažeidžianti padėtis Lietuvoje išlieka, nepaisant tarptautinių institucijų sprendimų, Rolandui Paksui ir toliau draudžiama dalyvauti rinkimuose į nacionalinį parlamentą. Kita vertus, Komisija pabrėžia, kad 2009 m. ir 2014 m. Rolandas Paksas dalyvavo rinkimuose į Europos Parlamentą Lietuvoje ir abu kartus buvo išrinktas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. priimtas sprendimas byloje pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo iki šiol nėra įgyvendintas dėl egzistuojančios konstitucinių normų taikymo praktikos Lietuvoje, kuri dažnai neatitinka prigimtinių žmogaus teisių bei laisvių ir demokratinių principų, laikomų civilizacijos vertybėmis.

Valstybėje įsigalėjusi ydinga praktika, padiktuota atskirų Konstitucinio Teismo teisėjų, aiškinti Konstituciją pagal atskirų politinių grupių interesus ilgainiui tapo tokia gaji, kad šios praktikos išgyvendinimas darosi grėsmingai komplikuotas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo instituciniais aktais ėmė diktuoti suverenias galias turinčiam konstituciniam steigėjui – Tautai, jog reikia keisti Konstituciją, kad ji atitiktų Konstitucinio Teismo priimtus išaiškinimus. Tačiau Komisija pripažįsta, kad Konstitucinio Teismo veikla nėra jos tyrimo objektas.

Kita vertus Komisija pabrėžia, kad Konstitucinis Teismas, teikdamas savo išvadas priesaikos ir rinkimų klausimu, be pagrindo suabsoliutino pareigūno politinės priesaikos instituto svarbą. Tai, kad naujai kadencijai perrinktam prezidentui ar parlamentarui negalioja ankstesnėje kadencijoje duota priesaika, darytina logiška išvada, kad jis prisiekia tik vienos kadencijos laikotarpiui. Turint galvoje, kad tai ne sakralinė, o politinė priesaika valstybei, kurios vertybinių orientacijų turinys palaipsniui evoliucionuoja, Konstitucinio Teismo suponuota vienkartinės visam gyvenimui priesaikos moralinė doktrina nėra pateisinama.

Komisija pabrėžia, kad pagal Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 bei 2 dalies nuostatas ir Europos Sąjungos Sutarties preambulę dėl pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisines valstybes principams, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas jau yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis ir galioja tiesiogiai.

III. Komisija siūlo:

Komisija, atlikusi tyrimą dėl kokių priežasčių iki šiol nėra įgyvendintas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. priimtas sprendimas byloje pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo konstatuoja, kad minėtas sprendimas nėra įgyvendintas dėl valstybėje suformuotos ydingos Konstitucinio Teismo praktikos, kuomet savo instituciniais aktais yra ribojamos parlamentinės įstatymų leidėjo iniciatyvos teisės bei savinamasi galios ir prerogatyvos, kurių nėra apibrėžta Konstitucinio Teismo veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Esama požymių, jog kai kurie Konstitucinio Teismo sprendimai galimai yra veikiami politinių grupių interesų ar asmenų įtakos. Konstitucinis Teismas turi pareigą persvarstyti savo priimtus nutarimus, kurių nuostatos neatitinka Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Fakultatyviojo protokolo 25 straipsnio (b) ir (c) dalis. Pagal Pakto 2 straipsnio 3 dalies (a) punktą, valstybė [Pakto] šalis įpareigojama suteikti Rolandui Paksui veiksmingas teisių gynimo priemones, įskaitant draudimo iki gyvos galvos jam kandidatuoti prezidento rinkimuose ar užimti Ministro Pirmininko arba ministro pareigas persvarstymą pagal valstybės [Pakto] šalies prisiimtus įsipareigojimus. Be to, valstybė [Pakto] šalis privalo imtis veiksmų, kad ateityje panašių pažeidimų būtų išvengta.

Seimas kaip įstatymų leidėjas turi persvarstyti Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas ir teisės aktais iš naujo apibrėžti šios institucijos vietą valstybės valdžios sistemoje.

I. Komisija nustatė:

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto pareiškimo (Nr. 2155/2012) nuostatos, kad diskvalifikavimai iki gyvos galvos būti kandidatu Respublikos Prezidento rinkimuose arba būti Ministru Pirmininku arba ministru buvo įvesti Rolandui Paksui pagal taisyklių priėmimo procesą, itin artimai susijusį laike ir pagal esmę su apkaltos procesu, inicijuotu prieš jį. Todėl esamomis bylos specifinėmis aplinkybėmis Komitetas įvertino, kad diskvalifikavimams iki gyvos galvos, įvestiems Rolandui Paksui, trūko būtino numatomumo ir objektyvumo, o tokiu būdu jie yra nepagrįsti apribojimai pagal Pakto 25 straipsnio (b) ir (c) punktus, ir kad Rolando Pakso teisės, numatytos šiomis nuostatomis, buvo pažeistos.

Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Fakultatyviojo protokolo 5 straipsnio 4 dalimi, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas laikosi nuomonės, kad valstybė [Pakto] šalis pažeidė Rolando Pakso teises pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto Fakultatyviojo protokolo 25 straipsnio (b) ir (c) dalis. Pagal Pakto 2 straipsnio 3 dalies (a) punktą, valstybė [Pakto] šalis įpareigojama suteikti Rolandui Paksui veiksmingas teisių gynimo priemones, įskaitant draudimo iki gyvos galvos jam kandidatuoti prezidento rinkimuose ar užimti Ministro Pirmininko arba ministro pareigas persvarstymą pagal valstybės [Pakto] šalies prisiimtus įsipareigojimus. Be to, valstybė [Pakto] šalis privalo imtis veiksmų, kad ateityje panašių pažeidimų būtų išvengta.

Turint omenyje tai, kad prieš tapdama Fakultatyviojo protokolo nare, valstybė [Pakto] šalis pripažino Komiteto kompetentingumą nustatyti, ar Paktas buvo pažeistas ir, remdamasi Pakto 2 straipsniu, valstybė [Pakto] šalis įsipareigojo užtikrinti visiems jos teritorijoje ar pagal jos jurisdikciją atsakantiems asmenims Pakte numatyta teise ir, nustačius pažeidimą, užtikrinti veiksmingas ir įvykdomas teisių gynimo priemones.

Komisijos tyrimo metu išryškėjo svariais argumentais pagrįsta nuomonė, kad Prezidento Rolando Pakso apkaltos byloje galėjo būti nežinomos ir svarios aplinkybės ar netgi pats apkaltos procesas vykdytas nepakankamai teisiškai korektiškai.

Komisija pabrėžia, kad iš trijų Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui pareikštų kaltinimų du kaltinimus Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas 2005 m. gruodžio 13 d. pripažino neįrodytais ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį, pripažinusį, kad nėra pakankamai įrodymų, kad Rolandas Paksas būtų atlikęs jam inkriminuojamas veikas ir jų atžvilgiu baudžiamosios teisės pagrindu yra išteisinamas.

Šis faktas teisiniu požiūriu yra svarbus tuo, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas, Vilniaus apygardos teismas ir Konstitucinis teismas tyrė Rolandui Paksui inkriminuojamus kaltinimus, vadovaudamiesi tomis pačiomis baudžiamojo proceso normų nustatytomis veikos tyrimo ir objektyvios tiesos nustatymo procedūromis. Tačiau bendrosios kompetencijos teismai turi daugiau galimybių visapusiškai ištirti bylą ir joje nustatyti objektyviąją tiesą nei Konstitucinis Teismas , be to, Vilniaus apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis dar buvo patikrintas ir patvirtintas kasacine tvarka, t. y. dalyvaujant didesniam skaičiui teisėjų, turinčių pačias aukščiausias kvalifikacijas.

Komisija svarbia aplinkybe laiko tai, Lietuvos Respublikos teismų sistema, priėmusi išteisinamąjį nuosprendį, pripažino, kad dėl minėtų dviejų Rolandui Paksui pareikštų kaltinimų negali būti taikoma jokia atsakomybė, nes jis oficialiai laikomas tų veikų neatlikęs.

Darytina išvada, jog asmuo, kuris nėra padaręs Lietuvos teismų sistemos pripažinto baudžiamojo nusikaltimo, negali būti traktuojamas kaip sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją. Veika, kuri nėra kvalifikuojama kaip nusikaltimas, laikoma mažareikšme arba ji - administracinis pažeidimas arba nesisteminis darbo drausmės pažeidimas.

Respublikos Prezidento Rolando Pakso veika Seime buvo tiriama vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso normomis, t. y. normomis, kuriomis nustatomas nusikalstamos veikos faktas ir nusikaltimo sudėtis. Jei nusikaltimo sudėties toje veikoje nėra, tai asmeniui negali būti taikoma ne tik baudžiamoji, bet ir konstitucinė atsakomybė, kuri tik tuo skiriasi nuo baudžiamosios, administracinės ar drausminės atsakomybės, kad ji taikoma specialaus subjekto - Seimo ir pagal apkaltos procedūras, kurias nustato Konstitucija ir Seimo Statutas. Lietuvos Aukščiausiajam teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį dėl dviejų Rolandui Paksui inkriminuojamų veikų, jų atžvilgiu negali būti taikoma konstitucinė atsakomybė, nes išnyko tokios atsakomybės teisinis pagrindas.

Čia reikia specialiai pabrėžti, kad bandymas atskirti konstitucinę atsakomybę kaip kažką savo turiniu skirtingą nuo baudžiamosios ar drausminės atsakomybių neturi teisinio pagrindo dėl šių argumentų: konstitucinė atsakomybė - tai ta pati baudžiamoji, administracinė ar drausminė atsakomybė tik su tuo skirtumu, kad konstitucinė atsakomybė, kaip minėta, taikoma specialaus subjekto - Seimo ir, kad sankcija - nušalinimas nuo pareigų taikoma balsuojant Seime ir kad tokia sankcija realiai pritaikoma tik tuo atveju, jei už ją pasisako ne mažiau 3/5 Seimo narių. Tai reiškia, kad konstitucinė atsakomybė skiriasi nuo baudžiamosios ar drausminės ne turiniu, o tik procesine forma. Dėl veikos, kurioje nėra baudžiamojo nusikaltimo, arba nėra sistemingo drausmės pažeidinėjimo negali atsirasti konstitucinė atsakomybė.

Išnykus baudžiamosios, administracinės ar drausminės atsakomybių pagrindui, išnyksta ir konstitucinės atsakomybės pagrindas. Būtent dėl to šioje byloje esminės reikšmės turi atsiradimas naujų aplinkybių, kurios naikina Prezidentui Rolandui Paksui taikytos konstitucinės atsakomybės pagrindus ir įpareigoja Seimą peržiūrėti savo ankstesnį nutarimą šioje apkaltos byloje ir panaikinti neteisėtą asmens teisių suvaržymą, kaip to reikalauja teisinės valstybės principas.

Teismų nesvarstytas ir formaliai nepaneigtas liko tik vienas Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui inkriminuotas kaltinimas, kad jis, suteikdamas J. Borisovui kaip Prezidento rinkimų kompanijos rėmėjui Lietuvos Respublikos pilietybę, sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

Šis kaltinimas nepagrįstas, jau vien dėl to, kad Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 16 straipsnis suteikia Prezidentui teisę išimties tvarka suteikti asmeniui pilietybę turinčiam nuopelnų Lietuvai. J. Borisovas buvo Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus 2001 m. birželio 14 d. Dekretu apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu. Pagal Lietuvos Respublikos apdovanojimų įstatymo Nr. IX-957 (2002 m. birželio 18 d. redakcija) 3 straipsnį asmenys, apdovanoti Lietuvos Respublikos ordinais ir medaliais laikomi nusipelniusiais Lietuvai žmonėmis ir pagal minėtą Pilietybės įstatymo 16 straipsnį Prezidentas turi teisę jiems suteikti pilietybę išimties tvarka. Tai reikštų, kad jau šio fakto pakanka, kad tokiam asmeniui būtų teisėtai suteikta Lietuvos pilietybė išimties tvarka nepriklausomai nuo to, ar Prezidentas, suteikdamas J. Borisovui Lietuvos pilietybę, vadovavosi dar ir kitais motyvais. Kiti spėjami motyvai negali paneigti asmens turimo teisėto pagrindo į pilietybę išimties tvarka. Konstitucinis Teismas šio argumento nesvarstė.

Net ir postulavus, kad Respublikos Prezidento dekretas dėl pilietybės suteikimo J. Borisovui išimties tvarka ir būtų pripažįstamas neteisėtu, atsakomybė pagal Konstitucijos 85 straipsnį už tokį dekretą tenka ne Respublikos Prezidentui, o dekretą kontrasignavusiam (pasirašiusiam) vidaus reikalų ministrui. „Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui „[84 straipsnio 21 punktas suteikia Prezidentui teisę Pilietybės įstatymo nustatyta išimties tvarka teikti Lietuvos Respublikos pilietybę]“.

Šios aplinkybės, kurios nebuvo žinomos Seimui balsuojant Rolando Pakso apkaltos byloje ir kurios įrodo, kad Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas neatliko tų veikų, kuriomis kaltintas, duoda Seimui teisinio pagrindo naujai įvertinti Prezidentui apkaltos tvarka keltus kaltinimus.

Egzistuoja bendras teisės principas, kad kiekviena institucija, priėmusi apkaltinamąjį nuosprendį ar nutarimą, turi teisę jį peržiūrėti paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Bet kad tai būtų akivaizdžiau ir niekam nekeltų abejonės, galima tokia pat norma papildyti Seimo statutą ir tai būtų operatyviau ir patikimiau, negu pradėti ilgai trunkantį ir abejotinų rezultatų žadantį Konstitucijos papildymą, kurio taip reikalauja visi tie, kurie nenori pripažinti šioje byloje savo klaidų.

Komisija pabrėžia, kad svarbu ne tik sukurti bendrą tvarką, kaip atkurti apkaltos būdu nušalintų nuo pareigų asmenų teises, o kaip atkurti konkretaus asmens Rolando Pakso pilietines ir politines teises paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Komisija laikosi nuomonės, kad Respublikos Prezidento nušalinimas apkaltos tvarka buvo politinis sprendimas, kuris gali būti panaikintas kitu politiniu sprendimu paaiškėjus naujoms aplinkybėms.

II. Komisija konstatuoja:

Konstitucija – vientisas įstatymas. Konstitucinis principas turi aukštesnę juridinę galią negu speciali konstitucinė norma. Prezidento apkaltos atveju susidarė kitokią aiškinimo ir sprendimo situaciją. Kolizija susidarė tarp dviejų specialių Konstitucijos normų: 86 straipsnio, kuris leidžia nušalinti prezidentą, šiurkščiai pažeidusį Konstituciją, (bet neįpareigoja – tai dispozityvi teisės norma) ir 85 straipsnis, kuris atleidžia prezidentą nuo teisinės atsakomybės už neteisėto dekreto, kontrasignuoto kitų valstybės pareigūnų, priėmimą. Kolizija turėtų būti sprendžiama 85 straipsnio naudai tik todėl, kad 85 straipsnis nubrėžia Konstitucijos 86 straipsniu Seimui suteikiamos diskrecijos nušalinti prezidentą ribas, be to, 86 straipsnis suformuluotas dispozityviai („prezidentas gali būti prieš laiką nušalintas…“), o 85 straipsnis - imperatyviai. Pastarasis vienareikšmiškai uždraudžia tokiu pagrindu taikyti prezidentui teisinę atsakomybę, nes tokią atsakomybę 85 straipsnis perkelia kontrasignavusiam pareigūnui. Todėl Konstitucinio Teismo pripažinimas prezidento priimto dekreto priešingu Konstitucijai ir to pagrindu padaryta Teismo išvada, kad, priimdamas tokį dekretą, Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką”, nesukelia Prezidentui jokių teisinių pasekmių. Konstitucijos 85 straipsnis draudžia Seimui nušalinti nuo pareigų Prezidentą, priėmusį neteisėtą, bet kitų valstybės pareigūnų kontrasignuotą dekretą. Tačiau šiuo atveju Konstitucijos tekstas buvo išaiškintas taip, tarsi jame iš vis nebūtų 85 straipsnio.

Komisija konstatuoja, jog egzistuoja problema ar Seimas, grįsdamas Respublikos Prezidento Rolando Pakso nušalinimą nuo pareigų ir priėmimu minėto dekreto, galimai pažeidė Konstitucijos 85 straipsnį.

Komisijoje diskutuota dėl priesaikos instituto. Moralinis turinys, priskiriamas priesaikos konstituciniam institutui, priklauso nuo suvereno – konstitucinių formuluočių šaltinio – politinio pasirinkimo. O tai reiškia, kad priesaikos instituto turinys gali keistis priklausomai nuo suvereno moralinių preferencijų.

Atsižvelgiant į tai pastebėtina, kad moralinė konstitucinio priesaikos instituto esmės interpretacija, draudžianti priesaiką sulaužiusiam asmeniui vėl prisiekti, nėra išdėstyta pačiame Konstitucijos tekste. Priesaikos moralinį turinį, pagal kurį suverenas Konstitucijoje nustatė galimybę tik vieną kartą prisiekti, atskleidė Konstitucinis Teismas minėtame 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, pateikdamas priesaikos instituto Konstitucijos 74 straipsnyje turinio interpretaciją.

Tai, kad priesaikos instituto turinys atskleistas ne Konstitucijos tekste, o Konstitucinio Teismo interpretacijoje, reiškia, kad Seimas, vykdydamas suvereno valią, gali pasirinkti ir kitokią priesaikos turinio moralinę doktriną, kuri leistų esant apibrėžtoms sąlygoms, priesaiką sulaužiusiam asmeniui vėl prisiekti ir ją priskirtų Konstitucijos tekstui. Tai kartu reiškia, kad priesaikos turinio apibrėžimas Konstitucijoje yra Seimo, kaip suvereno reprezentanto politinio pasirinkimo dalykas.

Kitaip tariant, suverenas (ar Seimas, kaip suvereno reprezentantas) turi pilną kompetenciją, spręsdamas Rolando Pakso Pilietinių ir politinių teisių atkūrimo klausimą, priesaikos instituto moralinį turinį apibrėžti taip, kaip jis traktuojamas kitų demokratinių valstybių konstitucijose, kaip to formaliai nedraudžia Konstitucijos tekstas ir pagaliau kaip to nedraudžia teisinės valstybės principai. Kitaip tariant, būtent Seimas kompetentingas spręsti ar politiškai tikslinga priesaikos turiniui Konstitucijos tekste priskirti nuostatą, suteikinčią asmeniui, kartą sulaužiusiam priesaiką, teisę dar kartą prisiekti arba ar tai politiškai netikslinga daryti.

Šiuo atžvilgiu reikėtų pabrėžti, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime, teigdamas, kad už Europos Žmogaus teisių Teismo sprendimo byloje Paksas prieš Lietuvą Konstitucijos pakeitimų ir papildymų įgyvendinimą atsakingas yra Seimas, pripažįsta būtent Seimo kompetenciją ne tik keisti patį apkaltos institutą, bet ir, remiantis politinėmis aplinkybėmis, modifikuotai interpretuoti priesaikos instituto turinį.

III. Komisija siūlo:

Atsižvelgiant į tai, kad per 180 dienų Lietuva turi įvykdyti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 10 sesijos pareiškimo (Nr. 2155/2012) dėl Rolando Pakso politinių teisių atstatymo, nuo 2004 m. nuostatas Komisija konstatuoja, kad nė viena valstybės institucija negali ignoruoti tarptautinės teisės institucijų sprendimų bei Pakto esminių nuostatų.

Valstybė turi pareigą pašalinti žmogaus teisių pažeidimus, kurie kyla iš valstybės prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nevykdymo praktikos. Lietuvos Respublikos Seimas įsipareigoja iki 2015 m. sausio 31 d. pašalinti iš teisės aktų - Seimo rinkimų įstatymo bei Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo nuostatas, prieštaraujančias Paktui ir Konvencijai.

Individualių priemonių srityje visų pirma reikėtų persvarstyti apkaltos proceso teisinį reglamentavimą ir įtvirtinti apkaltos peržiūros institutą. Natūralu, kad pripažįstant apkaltos peržiūros Prezidento Rolando Pakso byloje poreikio teisinį pagrįstumą, pirmiausiai reikėtų atlikti atitinkamus Seimo statuto pakeitimus ir papildymus, kurie nustatytų apkaltos peržiūros procesines sąlygas, t. y. apkaltos procese numatyti tam tikras bendrąsias priemones.

Lietuvos Respublikos Seimas yra Konstitucijos įgaliotas apkaltos vykdymo pagrindinis subjektas (Konstitucijos 74 straipsnis), ir todėl turi kompetenciją ne tik pradėti apkaltą, bet ir peržiūrėti jau įvykusią apkaltą.

Siekiant teisiškai korektiškai įgyvendinti įvykusios apkaltos peržiūrą (quasi apeliaciją), būtų tikslinga Seimo Statuto 230 straipsnį papildyti 230 (1) straipsniu tokiu tekstu, kuris neprieštarauja Seimo kompetencijai spręsti ar yra teisinis pagrindas pradėti, nutraukti ir pagaliau peržiūrėti įvykdytą apkaltą:

Seimo Statuto pataisų projektas:

230 (1). Teikimo peržiūrėti įvykusį apkaltos procesą forma.

1. Jeigu paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Seimui apkaltos proceso vykdymo metu ir kurios įgalina manyti, kad nėra šio statuto 228 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų pradėti apkaltą, Seimas inicijuoja apkaltos peržiūrą.

2. Teikimas pradėti apkaltos peržiūrą turi būti išdėstytas raštu ir pasirašytas visų ne mažiau kaip 1/4 Seimo narių grupę sudarančių asmenų arba tokį teikimą gali parengti Seimo laikinoji tyrimo komisija.

3. Teikime peržiūrėti apkaltos procesą nurodomas konkretus asmuo, siūlymai naikinti apkaltą bent vienu iš šio statuto 228 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, šiuos siūlymus pagrindžiantys argumentai, įrodymai ir jų šaltiniai.

4. Apkaltos peržiūra Seime vykdoma ta pačia tvarka kaip ir apkaltos vykdymas, kurį nustato Seimo Statuto 231-240 straipsniai

Komisijos teikiamas Seimo statuto pakeitimo projektas suponuoja Seimui kompetenciją, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, Seimo specialiosios komisijos siūlymu ar paties Seimo sprendimu atšaukti apkaltą prieš asmenį, prieš kurį ji buvo įvykdyta, t.y. įvykdyti pilną asmens reabilitaciją (lot. rehabilitatio — atgavimas, teisių, kurias asmuo anksčiau turėjo, grąžinimas). Tokio sprendimo priėmimui net nebūtina kreiptis į Konstitucinį Teismą, jei Seimo nariai nusprendžia, kad teisiniai pagrindai, dėl kurių buvo pradėta apkalta yra išnykę.

3) dėl kokių priežasčių Lietuva pažeidė Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir kokių veiksmų valstybė turi imtis, kad ateityje tokių pažeidimų būtų išvengta;

I. Komisija nustatė:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo, sistemiškai aiškindamas Konstituciją, nustatė iš Konstitucijoje įtvirtintos priesaikos politinės doktrinos išplaukiančią sąlygą, kad tapti Seimo nariu ar Prezidentu, ar užimti kitas pareigas, kurioms pagal Konstituciją būtina prisiekti, niekada negali asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką.

Lietuvos Respublika, yra ratifikavusi tris pagrindinius kiekvienai demokratinei valstybei ir Europos Sąjungos narei privalomus žmogaus teises reglamentuojančius dokumentus:

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, Europos socialinę chartiją ir Tarptautinį politinių ir pilietinių teisių paktą.

Lietuvos valstybė, taikydama draudimą asmeniui pašalintam iš pareigų visą likusį gyvenimą kandidatuoti į Seimo narius, Respublikos Prezidentus, drausdama visą likusį gyvenimą užimti kai kurias kitas pareigas, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir oficialioje konstitucinėje doktrinoje numatytą imperatyvą vadovautis Konstitucijos nuostatomis taip, kad nebūtų prieštaraujama Europos Sąjungos teisės normų ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų reikalavimams, taip pat pažeistų teisinės valstybės principą, įtvirtintą Konstitucijoje ir turintį viršenybę prieš kitas Konstitucijos normas, pažeistų pamatinį Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalį bei Konvenciją, Europos socialinę chartiją ir Paktą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime Dėl draudimo asmeniui apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, tapti Seimo nariu sprendė klausimą ar Seimas 2012 m. kovo 22 d. priimdamas Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies pataisą, nepažeidė Konstitucijoje nustatyto apkaltos pagrindų reguliavimo keitimo konstitucinės procedūros.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nevertino Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijos 56 ir 78 straipsniuose nustatytoms sąlygoms, kas gali būti Seimo nariu ir Respublikos Prezidentu. Taip Konstitucinis Teismas pripažino, kad Seimo prerogatyva yra pasirinkti tokią priesaikos politinę doktriną ir priimant Konstitucijos pataisas oficialią konstitucinę apkaltos doktriną pakeisti taip, kad asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir pašalintam apkaltos tvarka iš pareigų, nebūtų užkirsta galimybė vėl tapti Seimo nariu ar Respublikos Prezidentu.

Konstitucinis Teismas jau minėtame 2012 m. rugsėjo 5 d. savo nutarime nustatė, kad prerogatyva spręsti materialinės teisės klausimą, kada asmuo, apkaltos tvarka pašalintas iš Seimo nario ar Respublikos Prezidento ar kitų pareigų, kurioms eiti pagal Konstituciją būtina prisiekti, priklauso įstatymų leidėjui, t. y. Seimui.

Seimas iki šiol nėra priėmęs Konstitucijos pataisų, kurios nustatytų draudimo tapti Seimo nariu ar Respublikos Prezidentu trukmę. Taigi esama teisinė situacija tokia, kad negalioja teisės normos draudžiančios apkaltos būdu iš pareigų pašalintam asmeniui neribotą laiką eiti tam tikrų pareigų. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimas iki šiol nepasinaudojo teise įtvirtinti konkretų, protingą terminą nustatyti kiek laiko iš pareigų apkaltos būdu pašalintas asmuo negalėtų eiti tam tikrų pareigų.

Ilgą laiką, bemaž dešimt metų egzistavo įvairių nuomonių dėl Konstitucijos keitimo apimties: ar tik Seimo rinkimų atžvilgiu, ar visų apkaltos padarinių (taigi ir asmens kandidatavimo Respublikos Prezidento rinkimuose) atžvilgiu. Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė tik Seimo rinkimus, bet buvo pagrindas remiantis Konstitucijos vientisumo principu diskutuoti dėl platesnio Konstitucijos keitimo. Toks neaiškumas buvo ir teisinis, ir politinis, tačiau tokio neaiškumo praktiškai neliko po Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komiteto pareiškimo.

Dėl apkaltos padarinių galiojimo (teisių suvaržymų taikymo) trukmės: konkretaus termino Europos Žmogaus Teisių Teismas nenurodo ir net „nesufleruoja“, tačiau jis turi būti protingas ir proporcingas. Po jau minėto Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komiteto pareiškimo iš esmės kyla tik vienas neaiškumas: dėl apkaltos padarinių galiojimo (asmens teisių suvaržymų taikymo) trukmės. Neliko neaiškumo dėl Lietuvos Konstitucijos keitimo apimties, ypač Respublikos Prezidento rinkimų atžvilgiu, taip pat kiekvieno Seimo nario galimybių būti paskirtu ministru ar Ministru Pirmininku požiūriu.

Po abiejų minėtų tarptautinių institucijų sprendimų (juos vertinant kartu) galėtų kilti neaiškumas dėl Lietuvos Konstitucijos keitimo juridinės technikos. Toks neaiškumas yra ir politinis.

Galimi keli keitimo variantai, pavyzdžiui Konstitucijos 74 straipsnio keitimas arba naujo konstitucinio akto priėmimas, papildant Konstitucijos 150 straipsnyje įtvirtintų Konstitucijos sudedamųjų dalių sąrašą), tačiau dėl jų yra būtinas Seimo narių sutarimas politinis kompromisas.

Komisijos tyrime buvo pasisakymų, kuriuose tiesiogiai ir netiesiogiai pripažįstama, kad Konstitucijos keitimas ir papildymas nėra vienintelis būdas, norint pakeisti dabar galiojantį konstitucinį apkaltos reguliavimą, išplaukiantį iš Konstitucijos 74 straipsnio ir Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo. Šiuo aspektu Komisijos tyrimo metu pastebėta, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimo nuostatos, kurios Lietuvos teisinėje sistemoje teikia pirmenybę Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams ir Europos Sąjungos teisei, esmingai keičia teisinę galią tų Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo nuostatų, kuriomis išaiškinama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia asmeniui, pašalintam iš pareigų apkaltos tvarka visą likusį gyvenimą vėl užimti pareigas, kurioms būtina prisiekti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimo III skirsnio 6.2.3. skyrelio 3 dalyje pažymėta, kad konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare“.

Komisijoje ne kartą buvo pabrėžta, kad Konvencija gali būti laikytina Europos Sąjungos teisės šaltiniu ir, atsižvelgiant į Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, turėti tiesioginio taikymo galią.

Europos Sąjungos sutarties, kurią Seimas ratifikavo ir, kuri Europos Sąjungos valstybėse narėse įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d. Konvencija yra sudėtinė Europos Sąjungos teisės dalis. (Lisabonos sutarties Bendrųjų nuostatų 8 punkto 2 ir 3 dalys: „Sąjunga prisijungia prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos“. „Pagrindinės teisės, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus.“).

Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 17 d. Konstitucinio akto Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje antroje dalyje nustatyta, kad „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“.

Šios išvardintos teisinės aplinkybės apie Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų ir Europos Sąjungos teisės normų bei principų prioritetinį statusą Lietuvos teisinėje sistemoje reikštų, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. byloje „Paksas prieš Lietuvą“ vertinimas, kad nuolatinis ir negrįžtamas draudimas Rolandui Paksui ir kitiems apkaltos proceso tvarka iš pareigų pašalintiems asmenims eiti parlamentines pareigas yra neproporcingas ir todėl buvo pažeistas Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 protokolo 3 straipsnis, užtikrinantis žmonių nuomonių reiškimo laisvę, renkant legislatūrą, Lietuvos įstatymų leidėjui ir teismams turi imperatyvią tiesioginio taikymo galią.

II. Komisija konstatuoja:

Komisija konstatuoja, kad Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų prioriteto nacionalinės teisės atžvilgiu argumentas, akcentuojamas Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarime reiškia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Seimas, vykdydami Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą turi galimybes vadovautis visų pirma tais demokratijos standartais, kurie galioja visoje Europoje Sąjungoje. Kitaip tariant Seimui yra atvertos materialinės galimybės spręsti bendrų ir individualių priemonių klausimą kritiškai vertinant suvaržymus, kuriuos suponavo Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas.

Komisija pabrėžia, kad pilietis Rolandas Paksas pagal Europos Sąjungos teisę ir demokratijos standartus bei Lietuvos Respublikos įstatymus jau antrą kartą yra išrinktas Europos Parlamento nariu. Tuo tarpu draudimas Rolandui Paksui tapti Lietuvos Respublikos Seimo nariu reiškia, kad šiuo atveju valstybėje narėje galioja kitokie reikalavimai, kurie gali būti traktuojami kaip politinė diskriminacija.

Individualių priemonių srityje Seimas turi pareigą ir yra kompetentingas peržiūrėti savo nutarimą dėl Rolando Pakso pilietinių ir politinių teisių suvaržymo visam likusiam gyvenimui pašalinus jį iš pareigų apkaltos tvarka. Siekiant per maksimaliai trumpą laiką atkurti Prezidento Rolando Pakso pilietines ir politines teises, tai yra įmanoma teisėtai padaryti Seimo sprendimu keičiant Seimo 2004 m. balandžio 6 d. nutarimo pašalinti Rolandą Paksą iš Respublikos Prezidento pareigų teisines pasekmes.

Seimas, remdamasis savo diskrecija ir nauja priesaikos turinio (Konstitucijos 74 straipsno) interpretacija, yra kompetentingas atkurti Rolando Pakso pilietines ir politines teises savo nutarimu. 3/5 balsų dauguma. Seimas gali nuspręsti iki kokio termino galioja pritaikyta sankcija – draudimas Rolandui Paksui vėl siekti tapti Seimo nariu. Taikant tokią procedūrą būtų logiška, kad Rolando Pakso pilietinės ir politinės teisės būtų atstatytos nuo Seimo nutarimo priėmimo dienos.

Seimui, remiantis savo diskrecija ir faktinėmis teisinėmis aplinkybėmis, kompetencija atkurti Rolandui Paksui pilietines ir politines teises savo nutarimu, nekvestionuojant vykdytos apkaltos teisėtumo, gali būti pagrįsta ir procesinėmis Seimo galiomis. Tokią Seimo kompetenciją patvirtina šios teisinės aplinkybės:

a) Konstitucijos 74 straipsnio išskirtinę teisę vykdyti apkaltos procesą priskiria būtent Seimui;

b) Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvados Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ II konstatuojamosios dalies 6 punkte, kuriame nurodoma, kad išskirtinė teisė taikyti sankciją – šalinimą iš pareigų, priklauso Seimui;

c) Seimo Statuto 242 straipsnis, kuriame nustatyta asmens pašalinimo iš pareigų apkaltos būdu Seime tvarka.

Išvardintos procesinės Seimo galios rodo, kad Seimui, taikant šią individualią priemonę, nėra būtina atlikti jokių pakeitimų ir papildymų Konstitucijoje, Seimo statute ir kituose ordinariniuose įstatymuose.

Vykdant bendrąsias priemones siekiant užkirsti kelią pažeisti apkaltos institutu asmenų pilietines ir politines teises Lietuvoje, taip pat egzistuoja keletas būdų, kurių galimybės išryškėjo Komisijos tyrimo metu.

Komisija pabrėžia, kad Seimas jau yra priėmęs Seimo rinkimų įstatymo atitinkamą pataisą, kurią Konstitucinis Teismas užginčijo kaip neteisėtą procedūriniu požiūriu savo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimu. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pakeitimai Seimo rinkimų įstatyme galėjo būti vykdomi, tik atlikus atitinkamus pakeitimus ir papildymus Konstitucijoje. Tačiau po Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimo priėmimo ankstesnysis Konstitucinio Teismo nutarimas aptariamuoju klausimu yra kvestionuotinas visų pirma materialiniu aspektu.

Komisija mano, kad yra pagrindas teigti, jog Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 24 d. nutarimas prieštarauja tai konstitucinei materialinės teisės sampratai, kuriai gaires nubrėžia Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas.

III. Komisija siūlo:

Seimas, remdamasis savo diskrecija ir nauja priesaikos turinio (Konstitucijos 74 straipsno) interpretacija, yra kompetentingas atkurti Rolando Pakso pilietines ir politines teises savo nutarimu, 3/5 balsų dauguma. Seimas gali nuspręsti iki kokio termino galioja pritaikyta sankcija – draudimas Rolandui Paksui vėl siekti tapti Seimo nariu. Taikant tokią procedūrą būtų logiška, kad Rolando Pakso pilietinės ir politinės teisės būtų atstatytos nuo Seimo nutarimo priėmimo dienos.

I. Komisija nustatė:

Lietuvos Respublikos Seimas, remdamasis aukščiau minėta materialinės teisės aplinkybe, Seimas turi kompetenciją laisvai elgtis ir procesinėje klausimo sprendimo sferoje, t. y. pradžioje daryti pakeitimus ordinariniuose įstatymuose, o po to atlikti atitinkmas Konstitucijos pataisas bei papildymus. Vykdant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą`analogiškai Seimo rinkimų įstatymų pataisai, Seime galėtų būti priimta atitinkama Prezidento rinkimų įstatymo pataisa.

Konstitucijos pataisų rengimo srityje Seimas jau turi įdirbį ir šį procesą, įgyvendinant bendrąsias priemones, tikslinga tęsti.

Aukščiau išvardinti argumentai apie šiuo metu Konstitucinio Teismo išaiškintą Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų ir Europos Sąjungos teisės normų bei principų prioritetą nacionalinėje teisėje, rodo, kad Konstitucijos pakeitimas ir papildymas apkaltos instituto srityje tikslingas iš esmės tuo, jog aiškiomis Konstitucijos formuluotėmis nustatytų Vakarų demokratijos standartus atitinkantį apkaltos instituto formatą.

Seimo sprendimai, kurie būtų priimti, įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą tuo aspektu, kai jie užtikrina pagarbą demokratinės valstybės standartams Lietuvoje, galėtų padėti Seimui lengviau apsispręsti ir dėl Konstitucijos pakeitimo bei papildymo nuostatų turinio.

Konstitucijos pakeitimu ir papildymu galėtų būti nustatytas savitas, bet demokratijos standartams neprieštaraujantis apkaltos instituto konstitucinis reguliavimas Lietuvoje, kuris gal būt reikalautų vėl sugrįžti prie pakeitimų ir papildymų ordinariniuose įstatymuose svarstymo, siekiant juos suderinti su pakitusiomis Konstitucijos nuostatomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“. Ši konstitucinė norma turi akivaizdų nukreipiančiosios normos pobūdį, ir jos adekvatus turinys gali būti atskleistas tik remiantis Konstitucijos 56 straipsnio nuostatomis, kuriose paaiškinama, kas gali būti Lietuvos Respublikos Seimo nariu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnyje yra suformuluoti reikalavimai kandidatams į Seimą. Šie reikalavimai pilnai dera su Europos žmogaus teisių teismo byloje Paksas prieš Lietuvą III skirsnyje pateiktais ir byloje panaudotais Venecijos komisijos sudarytais Europos rinkimų paveldo principais, kurie numato, kad teisė kandidatuoti į atstovaujamąją valdžią gali būti anuliuota, esant psichinei negaliai ar atliekant kriminalinę bausmę už rimtą nusikaltimą. Rinkimų paveldo principų požiūriu priesaikos sulaužymas negali būti pagrindu riboti asmens teisę dar kartą dalyvauti rinkimuose į įstatymus leidžiamąją valdžią. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 56 straipsnio antroje dalyje nustatytos analogiškos sąlygos: Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Priesaikos sulaužymas, kaip pagrindas asmeniui drausti vėl tapti Seimo nariu, šiame Konstitucijos straipsnyje nenumatytas.

Komisija pabrėžia, kad Konstitucijos pataisos taip yra vienas iš būdų, galintis užtikrinti valstybės tarptautinių įsipareigojimų įvykdymą. Konstitucijos keitimo konstitucinį teisinį reguliavimą lemia pačios Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis.

Pažymėtina, kad Konstitucijos pataisomis yra keičiamas Konstitucijos nuostatų turinys, šių nuostatų tarpusavio ryšiai, gali būti keičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra; pakeitus vienas Konstitucijos nuostatas, gali kisti kitų jos nuostatų ir visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo turinys. Tačiau darant Konstitucijos pataisas turi būti paisoma imperatyvo, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog visos Konstitucijos nuostatos tarpusavyje yra taip susijusios, kad vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį; Konstitucijos nuostatos sudaro vieną, darnią sistemą; nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms. Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių, inter alia negalima Konstitucijos skirsniuose ir straipsniuose nustatyto teisinio reguliavimo priešpriešinti konstituciniam teisiniam reguliavimui, nustatytam Konstitucijos sudedamosiose dalyse. Konstitucijos pataisa negali būti sukurtas toks naujas konstitucinis teisinis reguliavimas, kad viena Konstitucijos nuostata paneigtų kitą ar jai prieštarautų ir šių nuostatų būtų neįmanoma aiškinti kaip tarpusavyje derančių. Taigi iš Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies kyla imperatyvas, kad Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna.

Minėta Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis, Konstitucijos stabilumas, kaip konstitucinė vertybė, Konstitucijos nuostatų darnos imperatyvas suponuoja materialinius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus. Materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas; procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka.

Materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti.

Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika; jos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir sudaro Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos. Su Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitine orientacija yra susijusi pagarba tarptautinei teisei, kuri taip pat yra konstitucinė vertybė.

Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. pacta sunt servanda principas, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus.

Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai (inter alia minėtos Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos suponuojamos Lietuvos Respublikos narystės NATO įsipareigojimai) ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis.

Procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka. Ši tvarka nustatyta Konstitucijos XIV skirsnyje „Konstitucijos keitimas“. Konstitucijos stabilumas yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis inter alia – ir pirmiausia – su Konstitucijos ypatinga, aukščiausia teisine galia) konstitucinį teisinį reguliavimą skiria nuo žemesnės galios teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo. Kita vertus, Konstitucijos stabilumas nepaneigia galimybės daryti jos pataisas, kai tai yra objektyviai būtina.

II. Komisija konstatuoja:

Konstitucija neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, tai laiduoja inter alia sudėtingesnė, sunkesnė, palyginti su konstituciniais ir paprastaisiais įstatymais, Konstitucijos pataisų darymo tvarka.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas (1 dalis); valdžios galias riboja Konstitucija (2 dalis); valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (3 dalis).

Valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, turi atitinkamus įgaliojimus. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo, kad jeigu valstybės pareigūnai savo funkcijas vykdo vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi būti apsaugoti nuo spaudimo ir nepagrįsto kišimosi į jų veiklą, sąžiningai eidami savo pareigas, jie neturi patirti grėsmės savo asmeniui, teisėms ir laisvėms.

Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė. Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas).

Tai, kad pagal Konstituciją aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, kad valdžios galias riboja Konstitucija ir kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, suponuoja, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, turi veikti vadovaudamiesi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Pilietinė Tauta, bendrų reikalų tvarkymą, taip pat atstovavimą Tautai ir valstybei patikėjusi asmenims, dėl savo užimamų pareigų ar įgyto mandato priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, turi būti apsaugota nuo valstybės pareigūnų savivalės, nuo jų veikimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nuo jų naudojimosi savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti.

Pabrėžtina, kad atskleisti giluminį Konstitucijos potencialą nekeičiant jos teksto ir šiuo atžvilgiu pritaikyti Konstituciją prie socialinio gyvenimo pokyčių, nuolat kintančių visuomenės ir valstybės gyvenimo sąlygų, užtikrinti Konstitucijos, kaip visuomenės ir valstybės gyvenimo teisinio pagrindo, gyvybingumą leidžia oficialiosios konstitucinės doktrinos formavimas ir plėtojimas, inter alia oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, taip pat ir toks, kai oficialioji konstitucinė doktrina yra pakoreguojama; oficialiąją konstitucinę doktriną formuoti ir plėtoti – konstitucinės justicijos funkcija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose toliau aiškinant ir plėtojant, inter alia reinterpretuojant, oficialias konstitucines doktrinines nuostatas, taip pat ir taip, kad oficialioji konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra skatinama nedaryti intervencijos į Konstitucijos tekstą tada, kai tokia intervencija nėra teisiškai būtina; šitaip yra prisidedama prie Konstitucijos teksto, kartu ir konstitucinės santvarkos stabilumo užtikrinimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

III. Komisija siūlo:

Komisija konstatuoja, kad Konstitucijos pataisos taip yra vienas iš būdų, galintis užtikrinti valstybės tarptautinių įsipareigojimų įvykdymą. Konstitucijos keitimo konstitucinį teisinį reguliavimą lemia pačios Konstitucijos samprata, jos prigimtis ir paskirtis. Pagal Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 bei 2 dalies nuostatas ir Europos Sąjungos Sutarties preambulę dėl pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisines valstybes principams, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas jau yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis ir galioja tiesiogiai. Pareiga laikytis tarptautinių sutarčių ir visuotinai priimtų demokratijos vertybių valstybei tiesiogiai išplaukia iš 1 Konstitucijos straipsnio nuostatų, Konstitucijos ir įstatymų normos privalo Lietuvos institucijų būti interpretuojamos taip, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai būtų įgyvendinami. Atsižvelgiant į atsakingo valdymo doktriną ir į tai, kad Lietuva pažeidžia Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir turi imtis veiksmų, kad ateityje pažeidimų būtų išvengta turi būti pasiektas politinis susitarimas Seime taip pat ir dėl atitinkamų Konstitucijos bei kitų teisės aktų pataisų priėmimo.

Komisija išvadas patvirtino 2014 m. rugsėjo 24 d. posėdyje.

Balsavimo rezultatai: už – 7, prieš – 0, susilaikiusiųjų – 0.