LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO NR. XI-1196
24, 30, 31, 32, 33 IR 36 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO
ĮSTATYMO PROJEKTO

2022-12-21 Nr. XIVP-1914(2)

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms teikiame šias pastabas.

1. Dėl projekto nuostatos prieštaravimo Konstitucijai.

Projekto 1 straipsniu siūloma Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte įtvirtinti naują Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindą: „jeigu asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas ir kitos valstybės pilietis, savo veiksmais kelia grėsmę Lietuvos Respublikos interesams, viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, taip žemindamas Lietuvos Respublikos vardą“.

Šis Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindas būtų taikomas tik tiems dvigubą (daugybinę) pilietybę turintiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta išimties tvarka (t. y. tik tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie dvigubą (daugybinę) pilietybę turi Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 8 punkte nustatytu pagrindu). Asmenys, Lietuvos Respublikos pilietybę įgiję bet kuriuo kitu būdu (t. y. dvigubą (daugybinę) pilietybę turintys kitais Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatytais pagrindais), negalėtų jos netekti aptariamu pagrindu. Taigi projektu keičiamo Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nurodyta Lietuvos Respublikos piliečių kategorija, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdą, būtų traktuojama skirtingai nei kiti dvigubą (daugybinę) pilietybę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą; šis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (2012 m. vasario 6 d. ir kiti nutarimai). Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, vertinant, ar skirtingas teisinis reguliavimas yra konstituciškai pagrįstas, būtina įvertinti asmenų, kuriems jis taikomas, teisinės padėties skirtumus.

Mūsų vertinimu, pilietybės netekimo aspektu skirtingai traktuoti piliečius, atsižvelgiant į tai, kokiu būdu jie yra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra konstitucinio pagrindo. Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos pilietybės, kaip piliečio teisinio ryšio su Lietuvos valstybe, turinys nepriklauso nuo pilietybės įgijimo būdo: pilietybės turėjimas, nesvarbu, kuriuo iš įstatyme nustatytų būdų ji įgyta, lemia vienodą piliečių teisinį statusą ir yra prielaida turėti visas piliečio teises ir laisves, vykdyti nustatytas pareigas, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pažymėtina, kad atitinkamas principas yra įtvirtintas ir Pilietybės įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje: „Lietuvos Respublikos pilietybė yra lygi neatsižvelgiant į jos įgijimo pagrindą.“

Konstitucinio Teismo aktuose pilietybė apibrėžiama kaip nuolatinis politinis teisinis asmens ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų kylančiu tarpusavio pasitikėjimu, gynyba bei asmens ištikimybe tai valstybei (1994 m. balandžio 13 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 12 d. sprendimai). Aiškindamas Konstitucijos 12 straipsnio 3 dalį, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką įstatymų leidėjas turi diskreciją, tačiau ja naudodamasis jis turi paisyti Konstitucijos (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas).

Atsižvelgdami į tai, manome, kad įgyvendindamas savo diskreciją reguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius su piliečio nelojalumu valstybei siejamus pilietybės netekimo pagrindus, tačiau, paisant konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo (ir atsižvelgiant į Lietuvos valstybės tarptautinį įsipareigojimą nepripažinti asmens netekusiu pilietybės, jeigu jos netekęs jis taptų asmeniu be pilietybės), tokie pagrindai turėtų būti taikomi visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie kartu yra ir kitos valstybės (kitų valstybių) piliečiai, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir kokiu pagrindu turi dvigubą (daugybinę) pilietybę.

Remdamiesi šiais argumentais, laikomės Teisės departamento 2022 m. rugsėjo 5 d. išvadoje Nr. XIVP-1914 pateiktos pozicijos, kad projekto 1 straipsniu siūlomas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį Lietuvos Respublikos pilietybės netektų tik tie dvigubą (daugybinę) pilietybę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė suteikta išimties tvarka, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

2. Dėl projekto nuostatų prieštaravimo Konstitucijai.

Projekto svarstymo komitetuose metu jį pakeitus, projekto 2 straipsniu siūloma Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalį papildyti 6 punktu ir jame nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimus „priimti sprendimus dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo paaiškėjus šio įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nurodytoms aplinkybėms“. Pagal projekto 3 straipsniu Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 3 punkte siūlomą nustatyti teisinį reguliavimą, Pilietybės reikalų komisija preliminariai nagrinėtų vidaus reikalų ministro kreipimąsi dėl tokio Respublikos Prezidento sprendimo priėmimo ir teiktų Respublikos Prezidentui siūlymus šiuo klausimu, o projekto 4 straipsniu siūloma Pilietybės įstatymo 32 straipsnyje (atitinkamai 5 ir 1 punktuose) įtvirtinti vidaus reikalų ministro įgaliojimus kreiptis į Respublikos Prezidentą, inicijuojant tokių sprendimų priėmimą, ir pasirašyti (kontrasignuoti) Respublikos Prezidento dekretus dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Pagal projekto 7 straipsniu keičiamą Pilietybės įstatymo 36 straipsnį tokie Respublikos Prezidento dekretai būtų skelbiami Teisės aktų registre.

Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai įstatymo nustatyta tvarka teikti Lietuvos Respublikos pilietybę. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pilietybės suteikimas reiškia, jog yra konstatuojama, kad tarp asmens ir valstybės atsirado nuolatinis teisinis ryšys, kad toks asmuo tampa valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu; Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); jis turi teisę, bet ne pareigą teikti pilietybę išimties tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, turintiems nuopelnų Lietuvos Respublikai – net jeigu užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, jam Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti neteikiama; tai sprendžiama Respublikos Prezidento nuožiūra (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas).

Tačiau iš Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto kylanti išskirtinė Respublikos Prezidento teisė teikti Lietuvos Respublikos pilietybę neapima jo teisės priimti sprendimus dėl jos netekimo – tokia teisė nėra nei eksplicitiškai nustatyta Konstitucijos tekste, nei atskleista Konstitucinio Teismo aktuose formuojamoje oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje. Sprendimai dėl pilietybės suteikimo ir jos netekimo pagal teisinius padarinius asmens teisiniam statusui yra nesulyginami – netekus pilietybės nutrūksta asmens teisinis ryšys su valstybe ir jis netenka visų piliečio teisių bei laisvių ir valstybės globos. Tokius sunkius teisinius padarinius asmeniui sukeliantys sprendimai teisinėje valstybėje negali būti priimami politinių vykdomųjų institucijų nuožiūra, t. y. šios institucijos juos priimti galėtų tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams, kurių buvimui konstatuoti nereikia teisinio vertinimo, o sprendimus, kuriems pagrįsti būtina ištirti faktines aplinkybes ir jas įvertinti, teisinėje valstybėje turi priimti teismai. Pažymėtina, kad projektu siūlomą Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindą sudarančių aplinkybių nustatymas (t. y. faktinių aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas, ar asmuo savo veiksmais sukėlė grėsmę Lietuvos Respublikos interesams, viešai išreiškė palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, taip žemindamas Lietuvos Respublikos vardą), atsižvelgiant į kylančius sunkius teisinius padarinius asmens teisiniam statusui, turėtų būti teisinio, o ne politinio vertinimo dalykas, ir šiuos teisės klausimus turėtų spręsti tik profesiniu pagrindu sudaromos teisminės valdžios institucijos. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje nėra numatyta, jog Respublikos Prezidentas spręstų žmogaus teisių ir laisvių apribojimo klausimus, taip pat kad įstatymuose Respublikos Prezidentui nustatomų įgaliojimų pobūdis neturėtų disonuoti ar konkuruoti su konstituciniais Respublikos Prezidento įgaliojimais, prieštarauti konstituciniam Lietuvos valstybės vadovo statusui (1999 m. kovo 4 d. nutarimas).

Atsižvelgdami į tai, manome, kad projekto 2, 3, 4 ir 7 straipsniais siūlomas teisinis reguliavimas, pagal kurį Respublikos Prezidentas turėtų įgaliojimus priimti sprendimus dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, „paaiškėjus“ vertinamojo pobūdžio aplinkybėms, kad „asmuo savo veiksmais kelia grėsmę Lietuvos Respublikos interesams, viešai reiškia palaikymą valstybei, keliančiai grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams, taip žemindamas Lietuvos Respublikos vardą“, neatitinka Respublikos Prezidento, kaip politinės vykdomosios valdžios institucijos, konstitucinio statuso ir prieštarauja Konstitucijos 77 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal galiojantį Pilietybės įstatymą sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo tokiais pagrindais, kuriems nustatyti būtinas teisinis vertinimas (paaiškėjus, kad asmuo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pateikęs suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu, paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta ar grąžinta, arba paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidžiant šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus), vidaus reikalų ministro prašymu priima Vilniaus apygardos administracinis teismas (32 straipsnio 4 punktas, 33 straipsnio 5 punktas, 34 straipsnis), taigi projektu teikiamas teisinis reguliavimas sistemiškai nederėtų ir su kitomis Pilietybės įstatymo nuostatomis.

4. Pažymėtina ir tai, kad pagal projekto 4 straipsniu siūlomą teisinį reguliavimą vidaus reikalų ministras turėtų kontrasignuoti Respublikos Prezidento dekretus dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo projekte numatytu pagrindu, kurių priėmimą pats ir inicijuotų. Abejotina, ar toks teisinis reguliavimas atitiktų Konstitucijos 85 straipsnyje įtvirtinto Respublikos Prezidento dekretų kontrasignavimo instituto paskirtį ir esmę. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 85 straipsnį Ministrui Pirmininkui arba ministrui tenka pareiga prieš pasirašant Respublikos Prezidento dekretą įsitikinti, ar jis yra išleistas paisant Konstitucijos ir laikantis atitinkamuose įstatymuose nustatytos tvarkos, kitų nustatytų reikalavimų; tai yra atsvara Respublikos Prezidento sprendimams, jeigu jais būtų nepaisoma Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų reikalavimų, būtų piktnaudžiaujama Respublikos Prezidento įgaliojimais, jam nustatytais Konstitucijoje ir įstatymuose (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

5. Projekto 1 straipsniu teikiamame Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nurodyti asmens veiksmai, galintys sukelti tokį sunkų teisinį padarinį kaip pilietybės netekimas, mūsų nuomone, turėtų būti apibrėžti kaip tyčiniai (prieš žodį „veiksmais“ siūlytume įrašyti „tyčiniais“).

6. Projekto 1 straipsniu teikiamame Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte vartojama sąvoka „Lietuvos Respublikos interesai“ yra labai plati, todėl, mūsų nuomone, abejotina, ar grėsmė bet kuriems Lietuvos Respublikos interesams gali būti pakankamas pagrindas tokiam sunkiam teisiniam padariniui kaip pilietybės netekimas kilti. Atsižvelgdami į tai, siūlytume formuluotę „Lietuvos Respublikos interesams“ pakeisti siauresnio turinio formuluote „Lietuvos Respublikos saugumo interesams“ (plg. su tos pačios nuostatos formuluote „grėsmę Lietuvos Respublikos ir (ar) kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir (ar) jų sąjungininkų saugumo interesams“).

7. Projekto 1 straipsniu teikiamame Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nurodytas papildomas asmens veiksmus apibūdinantis požymis „taip žemindamas Lietuvos Respublikos vardą“, mūsų nuomone, yra perteklinis ir galėtų nereikalingai pasunkinti šiame punkte numatyto pilietybės netekimo pagrindo buvimo nustatymą, nes apskritai abejotina, ar atskiro piliečio veiksmais, kuriais keliama grėsmė Lietuvos Respublikos interesams arba reiškiamas palaikymas grėsmę keliančiai valstybei, pažeminamas Lietuvos Respublikos vardas. Kartu pažymėtina ir tai, kad iš šio punkto nuostatos konstrukcijos nėra visiškai aišku, ar požymis „taip žemindamas Lietuvos Respublikos vardą“ yra siejamas su abiem šioje nuostatoje nurodytais veiksmais, t. y. tiek su grėsmės Lietuvos Respublikos interesams kėlimu, tiek su palaikymo grėsmę keliančiai valstybei reiškimu, ar tik su antruoju iš šių veiksmų.

8. Projekto 2–7 straipsniais teikiamose Pilietybės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 31 straipsnio 3 dalies 3 punkto, 32 straipsnio 1, 5 punktų, 33 straipsnio 5 punkto ir 36 straipsnio nuostatose vartojama formuluotė „paaiškėjus šio įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nurodytoms aplinkybėms“ keistina formuluote „šio įstatymo 24 straipsnio 10 punkte nustatytu pagrindu“.

9. Projekto 4 straipsniu keičiamo Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 5 punkte, kuriame nustatomi vidaus reikalų ministro įgaliojimai kreiptis į Respublikos Prezidentą, inicijuojant sprendimų dėl išimties tvarka suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priėmimą, vartojama formuluotė „ir (ar) gavus apie tai atitinkamą informaciją iš kompetentingų valstybės institucijų“ yra nesuderinta su kitomis projekto nuostatomis (ji nevartojama nė vienoje kitoje projekto nuostatoje) ir išbrauktina kaip perteklinė.

10. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad projekto 5 ir 6 straipsniais keičiamo Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 5 punkto nuostatos, kuriomis įtvirtinti Vyriausybės įgaliotos institucijos įgaliojimai teikti vidaus reikalų ministrui siūlymus kreiptis į teismą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė „negalėjo būti suteikta, atkurta ar grąžinta“, yra nesuderintos su šio įstatymo 24 straipsnio 6 punkte nustatytu pilietybės netekimo pagrindu – paaiškėjus šio įstatymo 22 straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė „negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota“. Atitinkamai reikėtų patikslinti ir Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 4 punkto bei 34 straipsnio nuostatas.

Privatinės teisės skyriaus vyresnysis patarėjas,

laikinai atliekantis departamento direktoriaus funkcijas                                           Dainius Zebleckis

O. Buišienė, tel. (8 5) 239 6160, el. p. [email protected]

V. Staugaitytė, tel. (8 5) 239 6898, el. p. [email protected]