LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

PAGRINDINIO KOMITETO IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 100¹, 100³ IR 113¹ STRAIPSNIŲ PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-2547

2023-06-07 Nr. 102-P-27

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkė Irena Haase, komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, komiteto nariai: Arvydas Anušauskas, Aušrinę Armonaitę pavaduojanti Morgana Danielė, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Vilius Semeška, Algirdas Stončaitis.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjos: Martyna Civilkienė, Jurgita Janušauskienė, Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, Irma Leonavičiūtė, Rita Varanauskienė, Loreta Zdanavičienė, vyriausioji specialistė Aidena Bacevičienė, padėjėjos: Meilė Čeputienė, Rivena Zegerienė.

Institucijų atstovai: Teisingumo ministerijos Baudžiamosios justicijos grupės vyriausiasis patarėjas Jevgenijus Kuzma, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus patarėja Eglė Drėgvaitė.

2. Ekspertų, konsultantų, specialistų išvados, pasiūlymai, pataisos, pastabos (toliau – pasiūlymai):

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, 2023-03-27	3			Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas. 1. Teikiamo projekto 3 straipsniu siūloma papildyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 113¹straipsnį 2 dalimi, numatančia atsakomybę vadams už netinkamą jų pareigų vykdymą. Siūloma BK 113¹straipsnio 2 dalies nuostata „Vadas, žinodamas, kad jam teisiškai ar faktiškai pavaldūs asmenys padarė ar ketino padaryti šiame skyriuje numatytą nusikalstamą veiką, arba nepaisydamas šios informacijos ir nesiėmęs visų būtinų ir pagrįstų, nuo jo priklausančių priemonių, kad užkirstų kelią šių nusikalstamų veikų padarymui ar kėsinimuisi jas padaryti, arba neperdavęs šios informacijos kompetentingoms institucijoms ištirti,“ diskutuotina. 1.1. Kaip teigiama aiškinamajame rašte, šiuo projektu siekiama įtvirtinti vado atsakomybę už jo nedalyvavimą vykdant BK XV skyriuje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau disponavimą duomenimis apie jam teisiškai ar faktiškai pavaldžių asmenų ketinimą vykdyti šią nusikalstamą veiką arba žinojimą šios informacijos ir (čia ir toliau pabraukta mūsų) tyčia nesiimant visų būtinų ir pagrįstų, nuo jo priklausančių priemonių, siekiant užkirsti kelią nusikalstamiems veiksmams vykti arba nesiimant priemonių šiems veiksmams išsiaiškinti. Pažymėtina, kad projekto 3 straipsniu siūlomoje BK 113¹straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatoma keletas alternatyvių šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų (veikos) požymių. Veika, atsižvelgiant į aiškinamajame rašte išdėstytą poziciją, pagal BK 113¹straipsnio 2 dalį būtų kvalifikuojama, jei būtų nustatoma bent vienas iš šių dedamųjų elementų: 1) vadui žinant informaciją apie tai, jog jam teisiškai ar faktiškai pavaldūs asmenys padarė ar ketino padaryti BK XV skyriuje numatytą nusikalstamą veiką ir šios informacijos nepaisant, ir nesiimant priemonių užkirsti kelią šių nusikalstamų veikų padarymui ar kėsinimuisi jas padaryti; 2) vadui žinant informaciją apie tai, jog jam teisiškai ar faktiškai pavaldūs asmenys padarė ar ketino padaryti BK XV skyriuje numatytą nusikalstamą veiką ir nesiimant priemonių šiems veiksmams išsiaiškinti. Tačiau straipsnio dispozicija, tiksliau formuluotė „arba nepaisydamas šios informacijos“, stokoja aiškumo, kadangi jungtukas „arba“ šiuo atveju tarsi suponuoja dar vieną sudėties elementą. Siekiant teisinio aiškumo, siūlytinas toks šio straipsnio dispozicijos dėstymas: „Vadas, žinodamas, kad jam teisiškai ar faktiškai pavaldūs asmenys padarė ar ketino padaryti šiame skyriuje numatytą nusikalstamą veiką ir nepaisydamas šios informacijos nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų, nuo jo priklausančių priemonių, kad užkirstų kelią šių nusikalstamų veikų padarymui ar kėsinimuisi jas padaryti, arba neperdavė šios informacijos kompetentingoms institucijoms ištirti,“. 1.2. Svarstytina, ar už tokią veiką gali būti atsakingi tik vadai, ar šiuo atveju įstatyme neturėtų būti numatyta atsakomybė ir asmenims, vykdantiems vado funkcijas, jeigu jų turimos galios tuo metu prilygsta vado galioms, t. y. jei šie asmenys efektyviai vadovavo pavaldiniams, kontroliavo jų veiksmus ir buvo pakankamai informuoti apie pastarųjų veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad nustačius atsakomybę tik vadams, asmenys, vykdantys vado funkcijas ir atlikę straipsnio dispozicijoje nurodytas veikas, kaip subjektai nepatektų į straipsnio antros dalies apimtį. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas siūlytina atitinkamai tikslinti.	Pritarti iš dalies	Pritartina Seimo kanceliarijos Teisės departamento (TD) siūlymui BK 113¹straipsnio 2 dalyje įtvirtinti baudžiamąją atsakomybę ir asmenims, vykdantiems vado funkcijas. Atsižvelgiant į tai, siūlytina ši BK 113¹straipsnio 2 dalies formuluotė, apimanti tiek vadus, tiek vado pareigas vykdančius asmenis: „2. Tas, kas vykdė vado pareigas žinodamas, kad jam teisiškai ar faktiškai pavaldūs asmenys padarė ar ketino padaryti šiame skyriuje numatytą nusikalstamą veiką, arba nepaisydamas šios informacijos ir nesiėmęs visų būtinų ir pagrįstų, nuo jo priklausančių priemonių, kad užkirstų kelią šių nusikalstamų veikų padarymui ar kėsinimuisi jas padaryti, arba neperdavęs šios informacijos kompetentingoms institucijoms ištirti, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.“ Kitiems TD siūlymams nepritarti dėl šių motyvų: Pažymėtina, kad Tarptautinės konvencijos dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo (toliau – ICPPED) 6 straipsnio 1 dalies b punkte, kurio nuostatas pateiktomis teisėkūros iniciatyvomis siekiama perkelti į Lietuvos nacionalinę teisę, nurodoma, kad: valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi būtinų priemonių patraukti baudžiamojon atsakomybėn bent jau: b) aukštesnes pareigas einantį pareigūną, kuris: i) žinojo ar sąmoningai nepaisė informacijos, kuri aiškiai rodė, kad faktiškai jam pavaldūs ir jo kontroliuojami asmenys vykdė ar ketino vykdyti priverstinio dingimo nusikaltimą; [...]; ir iii) nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų priemonių pagal savo įgaliojimus, kad užkirstų kelią priverstinio dingimo nusikaltimui ar nuo jo sulaikytų arba kad perduotų bylą kompetentingoms institucijoms ištirti ir baudžiamajam persekiojimui pradėti. Pažymėtina, kad nurodytos nuostatos įpareigoja numatyti baudžiamąją atsakomybę aukštesnes pareigas einančiam pareigūnui (vadui): 1) kuris žinojo, kad faktiškai jam pavaldūs ir jo kontroliuojami asmenys vykdė ar ketino vykdyti priverstinio dingimo nusikaltimą ir nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų priemonių pagal savo įgaliojimus, kad užkirstų kelią priverstinio dingimo nusikaltimui ar nuo jo sulaikytų; 2) kuris žinojo, kad faktiškai jam pavaldūs ir jo kontroliuojami asmenys vykdė ar ketino vykdyti priverstinio dingimo nusikaltimą ir nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų priemonių pagal savo įgaliojimus, kad perduotų bylą kompetentingoms institucijoms ištirti ir baudžiamajam persekiojimui pradėti; 3) kuris sąmoningai nepaisė informacijos, kad faktiškai jam pavaldūs ir jo kontroliuojami asmenys vykdė ar ketino vykdyti priverstinio dingimo nusikaltimą ir nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų priemonių pagal savo įgaliojimus, kad užkirstų kelią priverstinio dingimo nusikaltimui ar nuo jo sulaikytų; 4) kuris sąmoningai nepaisė informacijos, kad faktiškai jam pavaldūs ir jo kontroliuojami asmenys vykdė ar ketino vykdyti priverstinio dingimo nusikaltimą ir nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų priemonių pagal savo įgaliojimus, kad perduotų bylą kompetentingoms institucijoms ištirti ir baudžiamajam persekiojimui pradėti. Šiame kontekste pažymėtina, kad skirtingai nei įstatymo projekte numatyta BK 113¹straipsnio 2 dalies konstrukcija, naujai pasiūlyta Seimo kanceliarijos Teisės departamento BK 113¹straipsnio 2 dalies konstrukcija iš esmės neapima anksčiau nurodytų visų alternatyvių veiksmų už kuriuos siekiama numatyti atsakomybę – visų pirma todėl, kad TD naujai siūlomoje dispozicijoje požymiai „žinodamas“ bei „nepaisydamas šios informacijos“ yra jungiami jungtuku „ir“, kas suponuoja, jog minėti požymiai yra ne alternatyvūs, o sumuojami. Pažymėtina, kad tokios nuostatos neatitiktų anksčiau nurodytų ICPPED reikalavimų, kurioje analizuojami požymiai yra skiriami jungtuku „ar“. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad TD naujai pasiūlyta dispozicijos konstrukcija – o būtent joje vartojami žodžiai „nesiėmė“ ir „neperdavė“ – lingvistiškai nedera ir su BK 113¹straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytu žodžiu „baudžiamas“. Įtvirtinus siūloma numatyti dispozicija, būtų reglamentuota sekanti lingvistiškai ydinga konstrukcija: „Vadas [...] nesiėmė [...] arba neperdavė [...], baudžiamas [...]“.

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Seimo kanceliarijos Teisės departamentas,

2023-03-27

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas.

1. Teikiamo projekto 3 straipsniu siūloma papildyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 113¹straipsnį 2 dalimi, numatančia atsakomybę vadams už netinkamą jų pareigų vykdymą. Siūloma BK 113¹straipsnio 2 dalies nuostata „Vadas, žinodamas, kad jam teisiškai ar faktiškai pavaldūs asmenys padarė ar ketino padaryti šiame skyriuje numatytą nusikalstamą veiką, arba nepaisydamas šios informacijos ir nesiėmęs visų būtinų ir pagrįstų, nuo jo priklausančių priemonių, kad užkirstų kelią šių nusikalstamų veikų padarymui ar kėsinimuisi jas padaryti, arba neperdavęs šios informacijos kompetentingoms institucijoms ištirti,“ diskutuotina.

1.1. Kaip teigiama aiškinamajame rašte, šiuo projektu siekiama įtvirtinti vado atsakomybę už jo nedalyvavimą vykdant BK XV skyriuje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau disponavimą duomenimis apie jam teisiškai ar faktiškai pavaldžių asmenų ketinimą vykdyti šią nusikalstamą veiką arba žinojimą šios informacijos ir (čia ir toliau pabraukta mūsų) tyčia nesiimant visų būtinų ir pagrįstų, nuo jo priklausančių priemonių, siekiant užkirsti kelią nusikalstamiems veiksmams vykti arba nesiimant priemonių šiems veiksmams išsiaiškinti.

Pažymėtina, kad projekto 3 straipsniu siūlomoje BK 113¹straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatoma keletas alternatyvių šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų (veikos) požymių. Veika, atsižvelgiant į aiškinamajame rašte išdėstytą poziciją, pagal BK 113¹straipsnio 2 dalį būtų kvalifikuojama, jei būtų nustatoma bent vienas iš šių dedamųjų elementų: 1) vadui žinant informaciją apie tai, jog jam teisiškai ar faktiškai pavaldūs asmenys padarė ar ketino padaryti BK XV skyriuje numatytą nusikalstamą veiką ir šios informacijos nepaisant, ir nesiimant priemonių užkirsti kelią šių nusikalstamų veikų padarymui ar kėsinimuisi jas padaryti; 2) vadui žinant informaciją apie tai, jog jam teisiškai ar faktiškai pavaldūs asmenys padarė ar ketino padaryti BK XV skyriuje numatytą nusikalstamą veiką ir nesiimant priemonių šiems veiksmams išsiaiškinti. Tačiau straipsnio dispozicija, tiksliau formuluotė „arba nepaisydamas šios informacijos“, stokoja aiškumo, kadangi jungtukas „arba“ šiuo atveju tarsi suponuoja dar vieną sudėties elementą.

Siekiant teisinio aiškumo, siūlytinas toks šio straipsnio dispozicijos dėstymas: „Vadas, žinodamas, kad jam teisiškai ar faktiškai pavaldūs asmenys padarė ar ketino padaryti šiame skyriuje numatytą nusikalstamą veiką ir nepaisydamas šios informacijos nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų, nuo jo priklausančių priemonių, kad užkirstų kelią šių nusikalstamų veikų padarymui ar kėsinimuisi jas padaryti, arba neperdavė šios informacijos kompetentingoms institucijoms ištirti,“.

1.2. Svarstytina, ar už tokią veiką gali būti atsakingi tik vadai, ar šiuo atveju įstatyme neturėtų būti numatyta atsakomybė ir asmenims, vykdantiems vado funkcijas, jeigu jų turimos galios tuo metu prilygsta vado galioms, t. y. jei šie asmenys efektyviai vadovavo pavaldiniams, kontroliavo jų veiksmus ir buvo pakankamai informuoti apie pastarųjų veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad nustačius atsakomybę tik vadams, asmenys, vykdantys vado funkcijas ir atlikę straipsnio dispozicijoje nurodytas veikas, kaip subjektai nepatektų į straipsnio antros dalies apimtį. Atsižvelgus į tai, projekto nuostatas siūlytina atitinkamai tikslinti.

Pritarti iš dalies

Pritartina Seimo kanceliarijos Teisės departamento (TD) siūlymui BK 113¹straipsnio 2 dalyje įtvirtinti baudžiamąją atsakomybę ir asmenims, vykdantiems vado funkcijas. Atsižvelgiant į tai, siūlytina ši BK 113¹straipsnio 2 dalies formuluotė, apimanti tiek vadus, tiek vado pareigas vykdančius asmenis:

„2. Tas, kas vykdė vado pareigas žinodamas, kad jam teisiškai ar faktiškai pavaldūs asmenys padarė ar ketino padaryti šiame skyriuje numatytą nusikalstamą veiką, arba nepaisydamas šios informacijos ir nesiėmęs visų būtinų ir pagrįstų, nuo jo priklausančių priemonių, kad užkirstų kelią šių nusikalstamų veikų padarymui ar kėsinimuisi jas padaryti, arba neperdavęs šios informacijos kompetentingoms institucijoms ištirti, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.“

Kitiems TD siūlymams nepritarti dėl šių motyvų:

Pažymėtina, kad Tarptautinės konvencijos dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo (toliau – ICPPED) 6 straipsnio 1 dalies b punkte, kurio nuostatas pateiktomis teisėkūros iniciatyvomis siekiama perkelti į Lietuvos nacionalinę teisę, nurodoma, kad: valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi būtinų priemonių patraukti baudžiamojon atsakomybėn bent jau:

b) aukštesnes pareigas einantį pareigūną, kuris:

i) žinojo ar sąmoningai nepaisė informacijos, kuri aiškiai rodė, kad faktiškai jam pavaldūs ir jo kontroliuojami asmenys vykdė ar ketino vykdyti priverstinio dingimo nusikaltimą; [...];

iii) nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų priemonių pagal savo įgaliojimus, kad užkirstų kelią priverstinio dingimo nusikaltimui ar nuo jo sulaikytų arba kad perduotų bylą kompetentingoms institucijoms ištirti ir baudžiamajam persekiojimui pradėti.

Pažymėtina, kad nurodytos nuostatos įpareigoja numatyti baudžiamąją atsakomybę aukštesnes pareigas einančiam pareigūnui (vadui):

1) kuris žinojo, kad faktiškai jam pavaldūs ir jo kontroliuojami asmenys vykdė ar ketino vykdyti priverstinio dingimo nusikaltimą ir nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų priemonių pagal savo įgaliojimus, kad užkirstų kelią priverstinio dingimo nusikaltimui ar nuo jo sulaikytų;

2) kuris žinojo, kad faktiškai jam pavaldūs ir jo kontroliuojami asmenys vykdė ar ketino vykdyti priverstinio dingimo nusikaltimą ir nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų priemonių pagal savo įgaliojimus, kad perduotų bylą kompetentingoms institucijoms ištirti ir baudžiamajam persekiojimui pradėti;

3) kuris sąmoningai nepaisė informacijos, kad faktiškai jam pavaldūs ir jo kontroliuojami asmenys vykdė ar ketino vykdyti priverstinio dingimo nusikaltimą ir nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų priemonių pagal savo įgaliojimus, kad užkirstų kelią priverstinio dingimo nusikaltimui ar nuo jo sulaikytų;

4) kuris sąmoningai nepaisė informacijos, kad faktiškai jam pavaldūs ir jo kontroliuojami asmenys vykdė ar ketino vykdyti priverstinio dingimo nusikaltimą ir nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų priemonių pagal savo įgaliojimus, kad perduotų bylą kompetentingoms institucijoms ištirti ir baudžiamajam persekiojimui pradėti.

Šiame kontekste pažymėtina, kad skirtingai nei įstatymo projekte numatyta BK 113¹straipsnio 2 dalies konstrukcija, naujai pasiūlyta Seimo kanceliarijos Teisės departamento BK 113¹straipsnio 2 dalies konstrukcija iš esmės neapima anksčiau nurodytų visų alternatyvių veiksmų už kuriuos siekiama numatyti atsakomybę – visų pirma todėl, kad TD naujai siūlomoje dispozicijoje požymiai „žinodamas“ bei „nepaisydamas šios informacijos“ yra jungiami jungtuku „ir“, kas suponuoja, jog minėti požymiai yra ne alternatyvūs, o sumuojami. Pažymėtina, kad tokios nuostatos neatitiktų anksčiau nurodytų ICPPED reikalavimų, kurioje analizuojami požymiai yra skiriami jungtuku „ar“. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad TD naujai pasiūlyta dispozicijos konstrukcija – o būtent joje vartojami žodžiai „nesiėmė“ ir „neperdavė“ – lingvistiškai nedera ir su BK 113¹straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytu žodžiu „baudžiamas“. Įtvirtinus siūloma numatyti dispozicija, būtų reglamentuota sekanti lingvistiškai ydinga konstrukcija: „Vadas [...] nesiėmė [...] arba neperdavė [...], baudžiamas [...]“.

3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Lietuvos advokatūra, 2023-05-15	1, 2, 3, 4			DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 100¹, 100³ IR 113¹ STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-2547 Įvertinusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 100¹, 100³ ir 113¹ straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-2547 (toliau – Projektas), Lietuvos advokatūra teikia savo įžvalgas ir pastabas. Visų pirma primintina, kad nėra ir negali būti abejonių dėl to, kad įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, Lietuva privalėjo įgyvendinti 2013 m. balandžio 23 d. ratifikuotos Tarptautinė konvencijos dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo (toliau – ICPPED) nuostatas. Taip pat neginčytina ir tai, kad Lietuva turėjo visa apimtimi įgyvendinti ir tuos įsipareigojimus, kurie susiję su 1984 m. Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – CAT). Tačiau vertinant pasirinktą kelią, galima aiškiai pasakyti, kad jis nebuvo tinkamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK XV skyrius vadinasi nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai. Toks atitinkamo skyriaus pavadinimas buvo BK įsigaliojimo pradžioje (2003 m.), tokiu jis išlieka iki šiol. Pastebėtina, kad esminis šio BK skyriaus pavadinimo aspektas nuo pat pradžių buvo tas, kad jame buvo numatyti visi nusikaltimai, kurie yra tarptautiniai nusikaltimai. Kaip žinia, tarptautinėje baudžiamojoje teisėje pripažįstama, kad šiuolaikinė ir tarptautiniu lygiu pripažįstama tarptautinių nusikaltimų sistema yra įtvirtinta 1998 m. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto (toliau – Romos statutas) 5 straipsnyje. Tai reiškia, kad jau ilgą laiko tarpą savarankiškais tarptautiniais nusikaltimais yra genocido nusikaltimas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai ir agresijos nusikaltimas. Būtent pastaroji tarptautinių nusikaltimų sistema ir buvo perkelta į BK. Būtent ši sistema buvo tobulinama ir priimant įstatymus Nr. IX-1495 (2003-04-10) ir Nr. XI-1291 (2011-03-22). Tačiau pastebėtina, kad 2014 (Įstatymas Nr. XII-776) ir 2019 metais (Įstatymas Nr. XIII-2334) BK XV skyrius buvo papildytas tokiomis pavojingomis veikomis, kurios nėra tarptautiniai nusikaltimai – priverstinis dingimas, vaikų atskyrimas ir kankinimas. Šie nusikaltimai, kaip jie apibrėžiami atitinkamuose tarptautiniuose teisės aktuose ir BK, yra ne tarptautiniai nusikaltimai, o tarptautinio pobūdžio nusikaltimai. Taigi manytina, kad atitinkamomis BK pataisomis buvo sujaukta užprogramuota BK XV skyriaus sistema, iškreiptas šio skyriaus saugomų vertybių turinys. Be to, nurodytais baudžiamaisiais įstatymais tam tikra prasme buvo sukurta net ir savotiška, niekur kitur nepripažįstama tarptautinių nusikaltimų sistema, nors pagal pobūdį ir vertybės kontekstą BK 100¹, 100² ir 100³ straipsniuose aprašytos pavojingos veikos yra ne tarptautiniai, o tarptautinio pobūdžio nusikaltimai. Lietuvos Respublikos Seimo Akcentuotina, kad tarptautiniai nusikaltimai ir tarptautinio pobūdžio nusikaltimai yra dvi skirtingos baudžiamosios teisinės kategorijos. Tai patvirtina šiuolaikinės tarptautinės baudžiamosios teisės doktrina ir BK 7 straipsnio konstrukcija, kuri universalią jurisdikciją nustato tiek dėl tarptautinių nusikaltimų (BK XV skyrius iki jo papildymo BK 100¹, 100² ir 100³ straipsniais), tiek ir dėl visos eilės tarptautinio pobūdžio nusikaltimų, tuo atveju jei taip vadinamas universalus baudžiamumas pripažįstamas atitinkamos tarptautinės sutarties normose įtvirtinant aut dedere aut judicare principą. Pabrėžtina ir tai, kad šalia tarptautinių nusikaltimų kategorijos, tarptautinio pobūdžio nusikaltimų kategorija į tarptautinės baudžiamosios teisės apyvartą buvo įvesta dar 1927 metais Varšuvos konferencijoje, kuri buvo skirta tarptautinės baudžiamosios teisės unifikavimui. Taigi tarptautinio pobūdžio nusikaltimai, būdami taip vadinamais konvenciniais nusikaltimais, yra mažesnio pavojingumo nei tarptautiniai nusikaltimai. Pažymėtina, kad tai, jog priverstinis dingimas (BK 100¹ straipsnis) ir vaikų atskyrimas (BK 100² straipsnis) nėra tarptautiniai nusikaltimai, galima nesunkiai nustatyti skaitant ICPPED preambulę, kuri yra labai reikšminga bet kurios tarptautinės sutarties dalis. Būtent ICPPED preambulėje nurodoma, kad „suprasdamos nepaprastą priverstinio dingimo, kuris yra nusikaltimas, o tam tikromis aplinkybėmis tarptautinėje teisėje apibrėžiamas kaip nusikaltimas žmoniškumui, rimtumui. Taigi ši formuluotė, santykyje su BK 100 straipsniu (Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis) ta apimtimi, kur nustatyta baudžiamoji atsakomybė už pagrobimą ar kitokį atėmimą laisvės, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, labai aiškiai demonstruoja, kad BK 100¹ ir 100² straipsniams vieta yra kitame BK skyriuje, nes BK XV skyrius skirtas tarptautiniams nusikaltimams. Lietuvos advokatūros nuomone, tas pats pasakytina ir apie tą kankinimą, kuris kriminalizuotas BK 100³ straipsnyje. Analizuojant tą patį BK 100 straipsnį, nesunkiai identifikuojama, kad jame taip pat nustatytas kankinimo baudžiamumas. Tad tokiu atveju gali kilti klausimas, kuo gi skiriasi kankinimas pagal BK 100 straipsnį ir pagal BK 100³ straipsnį? Atsakymas į tokį klausimą yra labai paprastas - BK 100 straipsnio prasme kankinimo baudžiamumas nustatytas kaip tarptautinio nusikaltimo, nes jis turi būti daromas vykdant ar remiant valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai. Tuo tarpu kankinimas BK 100³ straipsnio prasme kriminalizuotas visai kitu ir žymiai mažiau pavojingu pagrindu, kuris inter alia neturi nieko bendro su tarptautiniams nusikaltimams būtinu didelio masto ir sisteminiais valstybės ar valstybinio pobūdžio organizacijos (pvz., Al-Qaeda) veiksmais. Be to, tai, kad BK 100³ straipsnyje kriminalizuotas kankinimas yra mažiau pavojingas, demonstruoja ir sankcija, kurią padidinus Projektu net ir iki septynerių metų laisvės atėmimo, vis tiek išlieka status quo, t. y. šiame straipsnyje aprašytas kankinimas yra tarptautinio pobūdžio nusikaltimas. Neginčytina, kad kankinimo baudžiamumas, siekiant pažaboti šį Mala In Se kaip tarptautinį nusikaltimą ir kaip tarptautinio pobūdžio nusikaltimą, nustatytas ir Lietuvai bei privalomas pagal CAT. Tačiau tai nereiškia, kad bet koks kankinimas pagal CAT automatiškai gali būti pripažįstamas tarptautiniu nusikaltimu. Minėta, kad tokiu kankinimas tampa tik tada, kai jis daromas vykdant ar remiant valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai. Kiti ir į CAT reglamentavimo lauką patenkantys kankinimai tarptautinio nusikaltimo statuso tikrai neturi (negali turėti), nes jie daromi kitomis, nei nurodyta BK 100 straipsnyje, aplinkybėmis. Nesutiktina ir su tuo, kad atsižvelgiant į ICPPED normas, Projekte siūloma apimtimi būtų keičiamas BK 113¹ straipsnis, kuris BK atsirado 2011-03-22 metų priimto įstatymo pagrindu, kuomet buvo siekiama į Lietuvos BK inkorporuoti atitinkamas Romos statuto nuostatas. Šios Romos statuto nuostatos nustatė karo vado atsakomybę už neveikimą, t. y. už nesugebėjimą reikiamai kontroliuoti jam pavaldžias pajėgas. Būtent dėl šios priežasties bei siekiant tinkamai nacionaliniu lygiu inkorporuoti atitinkamas ICPPED normas, turi būti 2 kuriamas naujas BK straipsnis, o ne atitinkama apimtimi keičiama galiojančio BK 113¹ straipsnio redakcija. Siūlytina, kad šiuo atveju naujoji ir ICPPED atitinkamus imperatyvus nacionaliniame lygmenyje reflektuojanti BK norma, kartu su dabar esančiais BK 100¹, 100² ir 100³ straipsniais turėtų būti numatyta kitame BK skyriuje. Tačiau bet kuriuo atveju tikrai negali būti taip, kad nepaisant pirminės BK 113¹ straipsnio paskirties, jis būtų modifikuotas ICPPED normų inkorporavimo tikslu. Pritarti galima tik tam, kad BK 113¹ straipsnyje šiuo metu būtų aiškiai nustatyta, kad, asmuo atsako pagal šio straipsnio 1 dalį tik tais atvejais, kai joje numatyta veika padaryta dėl neatsargumo“, nes tai įpareigoja padaryti BK 16 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad „Asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais“ . Apibendrinant pasisakytina dėl to, kad Lietuva neturėtų vystyti tokios baudžiamosios politikos, kuomet būtų paneigiama tarptautinėje baudžiamojoje teisėje jau seniai pripažįstama tarptautinių nusikaltimų ir tarptautinio pobūdžio nusikaltimų atskyrimo ir santykio teorija bei tarptautiniu lygiu pripažinta tarptautinių nusikaltimų sistema. Ypač šie klausimai aktualūs tuomet, kai stebimas siekis savo prigimtimi nieko bendro su tarptautiniais nusikaltimais neturinčias veikas (BK 100¹, 100² ir 100³, o taip pat ir Projekte numatyto 113¹ straipsnio redakcija) reglamentuoti tame BK skyriuje, kuris per se (vertinant visumą faktorių) kaip tik ir skirtas išskirtinai tarptautiniams nusikaltimams atspindėti nacionaliniame lygmenyje.	Nepritarti	Privalu pastebėti, kad pateikta kritika yra nukreipta į šiuo metu jau galiojantį teisinį reglamentavimą ir esamos BK sistemos galimus trūkumus. Vis dėlto, pateiktu įstatymu *projektu yra siekiama tik ištaisyti jau esamo teisinio reguliavimo neatitikimus išimtinai pagal Jungtinių Tautų organų identifikuotas* *ICPPED ir CAT perkėlimo į nacionalinę teisę trūkumus,* be kita ko, užtikrinant Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų vykdymą. LRV pateikto įstatymo projekto tikslai apsiriboja tik anksčiau nurodytomis siauromis iniciatyvomis, todėl jos nėra orientuotos į Lietuvos advokatūros nurodomą galimą baudžiamojo įstatymo sistemos nenuoseklumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos periodinio vertinimo procedūros pagal ICPPED nusimato jau 2023 m. rugsėjo mėn., todėl pateiktos teisėkūros iniciatyvos yra itin svarbios ir laukiamos prisiimtų Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų kontekste. Be kita ko, sutiktina, kad kankinimo ir priverstinio dingimo nusikaltimai nėra pripažįstami tarptautiniais nusikaltimais, tačiau artimiausiais BK skyrius, kuris orientuotas į giminingos vertybės ginimą, yra būtent XV skyrius. Tuo tarpu *minėtų nusikalstamų veikų perkėlimas į bet kokį kitą BK skyrių, neabejotinai tik dar labiau išbalansuotų esamą BK sistemą.* Nesutiktina ir su argumentais, kuriais remiantis siūloma vadų atsakomybę įtvirtinti ne BK 113¹, bet kitame BK straipsnyje. Toks siūlymas grindžiamas, be kita ko, tuo, kad BK 113¹straipsnyje yra perkeltos Romos statuto nuostatos, susijusios su karo vado atsakomybe už neveikimą, todėl neva draudžiama būtų ICPPED nuostatas perkelti į šį straipsnį. Visų pirma, pateikti argumentai nėra motyvuoti – nėra aišku dėl kokių priežasčių viename BK straipsnyje, skirtingose dalyse, draudžiama modeliuoti giminingas nusikalstamas veikas, net ir tuo atveju, jeigu tai būtų tarptautinio pobūdžio ar tarptautiniai nusikaltimai. Be to, Romos statuto 28 straipsnyje yra numatytos nuostatos, susijusios su kariuomenės vadų ir kitų vadovų atsakomybe. Atkreiptinas dėmesys, kad šios nuostatos iš esmės sutampa su ICPPED nuostatoms (numatomos analogiškos sąlygos atsakomybei), kurias siekiama perkelti siūlomomis iniciatyvomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad siūlomas BK 113¹ straipsnio pakeitimas yra nepagrįstas ir juo labiau neteisėtas.

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Lietuvos advokatūra,

2023-05-15

1, 2, 3, 4

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 100¹, 100³ IR 113¹ STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIVP-2547

Įvertinusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 100¹, 100³ ir 113¹ straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-2547 (toliau – Projektas), Lietuvos advokatūra teikia savo įžvalgas ir pastabas. Visų pirma primintina, kad nėra ir negali būti abejonių dėl to, kad įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, Lietuva privalėjo įgyvendinti 2013 m. balandžio 23 d. ratifikuotos Tarptautinė konvencijos dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo (toliau – ICPPED) nuostatas. Taip pat neginčytina ir tai, kad Lietuva turėjo visa apimtimi įgyvendinti ir tuos įsipareigojimus, kurie susiję su 1984 m. Jungtinių Tautų konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – CAT). Tačiau vertinant pasirinktą kelią, galima aiškiai pasakyti, kad jis nebuvo tinkamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK XV skyrius vadinasi nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai. Toks atitinkamo skyriaus pavadinimas buvo BK įsigaliojimo pradžioje (2003 m.), tokiu jis išlieka iki šiol. Pastebėtina, kad esminis šio BK skyriaus pavadinimo aspektas nuo pat pradžių buvo tas, kad jame buvo numatyti visi nusikaltimai, kurie yra tarptautiniai nusikaltimai. Kaip žinia, tarptautinėje baudžiamojoje teisėje pripažįstama, kad šiuolaikinė ir tarptautiniu lygiu pripažįstama tarptautinių nusikaltimų sistema yra įtvirtinta 1998 m. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto (toliau – Romos statutas) 5 straipsnyje. Tai reiškia, kad jau ilgą laiko tarpą savarankiškais tarptautiniais nusikaltimais yra genocido nusikaltimas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai ir agresijos nusikaltimas. Būtent pastaroji tarptautinių nusikaltimų sistema ir buvo perkelta į BK. Būtent ši sistema buvo tobulinama ir priimant įstatymus Nr. IX-1495 (2003-04-10) ir Nr. XI-1291 (2011-03-22). Tačiau pastebėtina, kad 2014 (Įstatymas Nr. XII-776) ir 2019 metais (Įstatymas Nr. XIII-2334) BK XV skyrius buvo papildytas tokiomis pavojingomis veikomis, kurios nėra tarptautiniai nusikaltimai – priverstinis dingimas, vaikų atskyrimas ir kankinimas. Šie nusikaltimai, kaip jie apibrėžiami atitinkamuose tarptautiniuose teisės aktuose ir BK, yra ne tarptautiniai nusikaltimai, o tarptautinio pobūdžio nusikaltimai. Taigi manytina, kad atitinkamomis BK pataisomis buvo sujaukta užprogramuota BK XV skyriaus sistema, iškreiptas šio skyriaus saugomų vertybių turinys. Be to, nurodytais baudžiamaisiais įstatymais tam tikra prasme buvo sukurta net ir savotiška, niekur kitur nepripažįstama tarptautinių nusikaltimų sistema, nors pagal pobūdį ir vertybės kontekstą BK 100¹, 100² ir 100³ straipsniuose aprašytos pavojingos veikos yra ne tarptautiniai, o tarptautinio pobūdžio nusikaltimai. Lietuvos Respublikos Seimo Akcentuotina, kad tarptautiniai nusikaltimai ir tarptautinio pobūdžio nusikaltimai yra dvi skirtingos baudžiamosios teisinės kategorijos. Tai patvirtina šiuolaikinės tarptautinės baudžiamosios teisės doktrina ir BK 7 straipsnio konstrukcija, kuri universalią jurisdikciją nustato tiek dėl tarptautinių nusikaltimų (BK XV skyrius iki jo papildymo BK 100¹, 100² ir 100³ straipsniais), tiek ir dėl visos eilės tarptautinio pobūdžio nusikaltimų, tuo atveju jei taip vadinamas universalus baudžiamumas pripažįstamas atitinkamos tarptautinės sutarties normose įtvirtinant aut dedere aut judicare principą. Pabrėžtina ir tai, kad šalia tarptautinių nusikaltimų kategorijos, tarptautinio pobūdžio nusikaltimų kategorija į tarptautinės baudžiamosios teisės apyvartą buvo įvesta dar 1927 metais Varšuvos konferencijoje, kuri buvo skirta tarptautinės baudžiamosios teisės unifikavimui. Taigi tarptautinio pobūdžio nusikaltimai, būdami taip vadinamais konvenciniais nusikaltimais, yra mažesnio pavojingumo nei tarptautiniai nusikaltimai. Pažymėtina, kad tai, jog priverstinis dingimas (BK 100¹ straipsnis) ir vaikų atskyrimas (BK 100² straipsnis) nėra tarptautiniai nusikaltimai, galima nesunkiai nustatyti skaitant ICPPED preambulę, kuri yra labai reikšminga bet kurios tarptautinės sutarties dalis. Būtent ICPPED preambulėje nurodoma, kad „suprasdamos nepaprastą priverstinio dingimo, kuris yra nusikaltimas, o tam tikromis aplinkybėmis tarptautinėje teisėje apibrėžiamas kaip nusikaltimas žmoniškumui, rimtumui. Taigi ši formuluotė, santykyje su BK 100 straipsniu (Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis) ta apimtimi, kur nustatyta baudžiamoji atsakomybė už pagrobimą ar kitokį atėmimą laisvės, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, labai aiškiai demonstruoja, kad BK 100¹ ir 100² straipsniams vieta yra kitame BK skyriuje, nes BK XV skyrius skirtas tarptautiniams nusikaltimams. Lietuvos advokatūros nuomone, tas pats pasakytina ir apie tą kankinimą, kuris kriminalizuotas BK 100³ straipsnyje. Analizuojant tą patį BK 100 straipsnį, nesunkiai identifikuojama, kad jame taip pat nustatytas kankinimo baudžiamumas. Tad tokiu atveju gali kilti klausimas, kuo gi skiriasi kankinimas pagal BK 100 straipsnį ir pagal BK 100³ straipsnį? Atsakymas į tokį klausimą yra labai paprastas - BK 100 straipsnio prasme kankinimo baudžiamumas nustatytas kaip tarptautinio nusikaltimo, nes jis turi būti daromas vykdant ar remiant valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai. Tuo tarpu kankinimas BK 100³ straipsnio prasme kriminalizuotas visai kitu ir žymiai mažiau pavojingu pagrindu, kuris inter alia neturi nieko bendro su tarptautiniams nusikaltimams būtinu didelio masto ir sisteminiais valstybės ar valstybinio pobūdžio organizacijos (pvz., Al-Qaeda) veiksmais. Be to, tai, kad BK 100³ straipsnyje kriminalizuotas kankinimas yra mažiau pavojingas, demonstruoja ir sankcija, kurią padidinus Projektu net ir iki septynerių metų laisvės atėmimo, vis tiek išlieka status quo, t. y. šiame straipsnyje aprašytas kankinimas yra tarptautinio pobūdžio nusikaltimas. Neginčytina, kad kankinimo baudžiamumas, siekiant pažaboti šį Mala In Se kaip tarptautinį nusikaltimą ir kaip tarptautinio pobūdžio nusikaltimą, nustatytas ir Lietuvai bei privalomas pagal CAT. Tačiau tai nereiškia, kad bet koks kankinimas pagal CAT automatiškai gali būti pripažįstamas tarptautiniu nusikaltimu. Minėta, kad tokiu kankinimas tampa tik tada, kai jis daromas vykdant ar remiant valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai. Kiti ir į CAT reglamentavimo lauką patenkantys kankinimai tarptautinio nusikaltimo statuso tikrai neturi (negali turėti), nes jie daromi kitomis, nei nurodyta BK 100 straipsnyje, aplinkybėmis. Nesutiktina ir su tuo, kad atsižvelgiant į ICPPED normas, Projekte siūloma apimtimi būtų keičiamas BK 113¹ straipsnis, kuris BK atsirado 2011-03-22 metų priimto įstatymo pagrindu, kuomet buvo siekiama į Lietuvos BK inkorporuoti atitinkamas Romos statuto nuostatas. Šios Romos statuto nuostatos nustatė karo vado atsakomybę už neveikimą, t. y. už nesugebėjimą reikiamai kontroliuoti jam pavaldžias pajėgas. Būtent dėl šios priežasties bei siekiant tinkamai nacionaliniu lygiu inkorporuoti atitinkamas ICPPED normas, turi būti 2 kuriamas naujas BK straipsnis, o ne atitinkama apimtimi keičiama galiojančio BK 113¹ straipsnio redakcija. Siūlytina, kad šiuo atveju naujoji ir ICPPED atitinkamus imperatyvus nacionaliniame lygmenyje reflektuojanti BK norma, kartu su dabar esančiais BK 100¹, 100² ir 100³ straipsniais turėtų būti numatyta kitame BK skyriuje. Tačiau bet kuriuo atveju tikrai negali būti taip, kad nepaisant pirminės BK 113¹ straipsnio paskirties, jis būtų modifikuotas ICPPED normų inkorporavimo tikslu. Pritarti galima tik tam, kad BK 113¹ straipsnyje šiuo metu būtų aiškiai nustatyta, kad, asmuo atsako pagal šio straipsnio 1 dalį tik tais atvejais, kai joje numatyta veika padaryta dėl neatsargumo“, nes tai įpareigoja padaryti BK 16 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad „Asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais“ . Apibendrinant pasisakytina dėl to, kad Lietuva neturėtų vystyti tokios baudžiamosios politikos, kuomet būtų paneigiama tarptautinėje baudžiamojoje teisėje jau seniai pripažįstama tarptautinių nusikaltimų ir tarptautinio pobūdžio nusikaltimų atskyrimo ir santykio teorija bei tarptautiniu lygiu pripažinta tarptautinių nusikaltimų sistema. Ypač šie klausimai aktualūs tuomet, kai stebimas siekis savo prigimtimi nieko bendro su tarptautiniais nusikaltimais neturinčias veikas (BK 100¹, 100² ir 100³, o taip pat ir Projekte numatyto 113¹ straipsnio redakcija) reglamentuoti tame BK skyriuje, kuris per se (vertinant visumą faktorių) kaip tik ir skirtas išskirtinai tarptautiniams nusikaltimams atspindėti nacionaliniame lygmenyje.

Nepritarti

Privalu pastebėti, kad pateikta kritika yra nukreipta į šiuo metu jau galiojantį teisinį reglamentavimą ir esamos BK sistemos galimus trūkumus. Vis dėlto, pateiktu įstatymu projektu yra siekiama tik ištaisyti jau esamo teisinio reguliavimo neatitikimus išimtinai pagal Jungtinių Tautų organų identifikuotas ICPPED ir CAT perkėlimo į nacionalinę teisę trūkumus, be kita ko, užtikrinant Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų vykdymą. LRV pateikto įstatymo projekto tikslai apsiriboja tik anksčiau nurodytomis siauromis iniciatyvomis, todėl jos nėra orientuotos į Lietuvos advokatūros nurodomą galimą baudžiamojo įstatymo sistemos nenuoseklumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos periodinio vertinimo procedūros pagal ICPPED nusimato jau 2023 m. rugsėjo mėn., todėl pateiktos teisėkūros iniciatyvos yra itin svarbios ir laukiamos prisiimtų Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų kontekste. Be kita ko, sutiktina, kad kankinimo ir priverstinio dingimo nusikaltimai nėra pripažįstami tarptautiniais nusikaltimais, tačiau artimiausiais BK skyrius, kuris orientuotas į giminingos vertybės ginimą, yra būtent XV skyrius. Tuo tarpu minėtų nusikalstamų veikų perkėlimas į bet kokį kitą BK skyrių, neabejotinai tik dar labiau išbalansuotų esamą BK sistemą. Nesutiktina ir su argumentais, kuriais remiantis siūloma vadų atsakomybę įtvirtinti ne BK 113¹, bet kitame BK straipsnyje. Toks siūlymas grindžiamas, be kita ko, tuo, kad BK 113¹straipsnyje yra perkeltos Romos statuto nuostatos, susijusios su karo vado atsakomybe už neveikimą, todėl neva draudžiama būtų ICPPED nuostatas perkelti į šį straipsnį. Visų pirma, pateikti argumentai nėra motyvuoti – nėra aišku dėl kokių priežasčių viename BK straipsnyje, skirtingose dalyse, draudžiama modeliuoti giminingas nusikalstamas veikas, net ir tuo atveju, jeigu tai būtų tarptautinio pobūdžio ar tarptautiniai nusikaltimai. Be to, Romos statuto 28 straipsnyje yra numatytos nuostatos, susijusios su kariuomenės vadų ir kitų vadovų atsakomybe. Atkreiptinas dėmesys, kad šios nuostatos iš esmės sutampa su ICPPED nuostatoms (numatomos analogiškos sąlygos atsakomybei), kurias siekiama perkelti siūlomomis iniciatyvomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad siūlomas BK 113¹ straipsnio pakeitimas yra nepagrįstas ir juo labiau neteisėtas.

4. Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pasiūlymai: negauta.

5. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai: negauta.

6. Seimo paskirtų papildomų komitetų / komisijų pasiūlymai: negauta.

7. Komiteto sprendimas ir pasiūlymai: pritarti Komiteto patobulintam įstatymo projektui XIVP-2547(2) ir Komiteto išvadoms.

8. Balsavimo rezultatai: už – 8, prieš – 0, susilaikė – 0.

9. Komiteto paskirti pranešėjai: Irena Haase, Agnė Širinskienė.

10. Komiteto narių atskiroji nuomonė: negauta.

PRIDEDAMA. Komiteto patobulintas įstatymo projektas, jo lyginamasis variantas.

Komiteto pirmininkė Irena Haase

Komiteto biuro patarėja Dalia Latvelienė