LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

 

IŠKILMINGO LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO IR
LAISVĖS PREMIJŲ ĮTEIKIMO CEREMONIJOS

STENOGRAMA

 

2017 m. sausio 13 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. PRANCKIETIS
ir Seimo Pirmininko pavaduotoja I. DEGUTIENĖ

 

 

 

PIRMININKAS (V. PRANCKIETIS). Ger­bia­mie­ji iš­kil­min­go Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo ir Lais­vės pre­mi­jų įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos da­ly­viai! Šian­dien šio­je is­to­ri­nė­je Ko­vo 11-osios Ak­to sa­lė­je mi­ni­me vie­ną reikš­min­giau­sių Lie­tu­vos is­to­ri­jos da­tų, kai be­gin­kliai Lie­tu­vos žmo­nės drą­siai sto­jo prieš žiau­rų so­vie­tų oku­pan­tą ir sa­vo ne­nu­ga­li­mu ryž­tu, dva­sios stip­ry­be, ve­da­mi mei­lės sa­vo kraš­tui ap­gy­nė Lie­tu­vos lais­vę ir at­kur­tą Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę.

Skel­biu iš­kil­min­go Lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mo ir Lais­vės pre­mi­jų įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos pra­džią.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė. (Plo­ji­mai)

 

Gie­da­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės him­nas

 

PIRMININKĖ (I. DEGUTIENĖ). Ger­bia­mie­ji, į iš­kil­min­gą Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jų die­nos mi­nė­ji­mą ir Lais­vės pre­mi­jų įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ją at­vy­ko: Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė (Plo­ji­mai), Mi­nist­ras Pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis (Plo­ji­mai), Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas, 2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas Val­das Adam­kus su po­nia (Plo­ji­mai), pir­ma­sis at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vas, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­kas, 2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tas Vy­tau­tas Land­sber­gis su po­nia (Plo­ji­mai), žu­vu­sių­jų už Lie­tu­vos lais­vę ar­ti­mie­ji (Plo­ji­mai), nu­ken­tė­ju­sie­ji Sau­sio 13-ąją, ko­vo­to­jai už Lie­tu­vos lais­vę – Ne­pri­klau­so­my­bės gy­nė­jai (Plo­ji­mai), Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tai, Sei­mo na­riai, Vy­riau­sy­bės na­riai, už­sie­nio vals­ty­bių di­plo­ma­ti­nių at­sto­vy­bių Lie­tu­vo­je va­do­vai, Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo, Vy­riau­sio­jo ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kai, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai, Lie­tu­vos baž­ny­čių hie­rar­chai ir at­sto­vai, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas Jo­nas Vy­tau­tas Žu­kas (Plo­ji­mai), Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo tei­sė­jai, Ape­lia­ci­nio teis­mo pir­mi­nin­kas, bu­vę Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kai ir Mi­nist­rai Pir­mi­nin­kai, at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pir­mo­sios Vy­riau­sy­bės na­riai, mies­tų ir ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bių me­rai, tau­ti­nių ben­dri­jų at­sto­vai, Sei­mui at­skai­tin­gų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų va­do­vai, Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų va­do­vai ir ki­ti da­ly­viai.

Džiu­gu, kad iš­kil­min­ga­me mi­nė­ji­me da­ly­vau­ja gar­būs sve­čiai iš už­sie­nio: Gru­zi­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras Mik­hei­las Dža­ne­li­dzė (Plo­ji­mai), mū­sų NATO są­jun­gi­nin­kai, Lais­vės gy­nė­jai iš Uk­rai­nos, ku­ri tę­sia ko­vą už sa­vo ša­lies lais­vę. (Plo­ji­mai)

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­ką V. Pranc­kie­tį, to­mis die­no­mis sku­bė­ju­sį į Sit­kū­nus, prie Ju­ra­gių ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ret­ran­slia­ci­jos sto­ties kar­tu su ki­tais žmo­nė­mis – Lais­vės gy­nė­jais – bu­dė­ti ir sau­go­ti, kad ši sto­tis ne­bū­tų už­grob­ta so­vie­tų ag­re­so­riaus, kad pa­sau­lis ir Lie­tu­va kuo sku­biau su­ži­no­tų apie įvyk­dy­tus so­vie­tų nu­si­kal­ti­mus ir mū­sų ryž­tą ap­gin­ti ša­lies lais­vę. (Plo­ji­mai)

 

Sei­mo Pir­mi­nin­ko Vik­to­ro Pranc­kie­čio kal­ba

 

V. PRANCKIETIS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, bran­gūs Lais­vės gy­nė­jai, žu­vu­sių­jų už Lais­vę ar­ti­mie­ji, vi­si, ku­rie ko­vo­jo­te už Lais­vę, Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­te Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­te Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke Vy­tau­tai Land­sber­gi, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, ger­bia­ma­sis Mi­nist­re Pir­mi­nin­ke, Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos am­ba­sa­do­riai, gar­būs sve­čiai, šian­dien mū­sų vals­ty­bei – ypa­tin­ga die­na. Mi­ni­me Sau­sio 13-ąją. Mū­sų vi­sų bu­vi­mas čia liu­di­ja, kad ly­giai taip pat, kaip ir prieš dvi­de­šimt še­še­rius me­tus, mums svar­bios ver­ty­bės ir ide­a­lai, ku­riuos puo­se­lė­ja tik bran­di ben­druo­me­nė.

1991 me­tų sau­sį su­si­tel­ki­mas ir vie­ny­bė at­ve­dė gin­ti At­ku­ria­mo­jo Sei­mo, Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to, Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ko­mi­te­to, Ju­ra­gių te­le­vi­zi­jos, Sit­kū­nų ra­di­jo ret­ran­slia­ci­jos sto­čių bei ki­tų ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės gy­va­vi­mą ir mū­sų žmo­nių Lais­vę už­tik­ri­nan­čių stra­te­gi­nių ob­jek­tų.

„Kiek­vie­nas gims­ta lais­vas“, – skel­bė pla­ka­tai Sau­sio įvy­kiuo­se da­ly­va­vu­sių ir Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę gy­nu­sių žmo­nių ran­ko­se. Ne­įma­no­ma pa­verg­ti žmo­gaus, ku­ris yra lais­vas šir­dy­je – šis ži­no­ji­mas pa­dė­jo bū­ti stip­riems ir iš­lik­ti ne­pa­lau­žia­miems net mir­ties aki­vaiz­do­je.

Krau­ju pa­žen­klin­ti Sau­sio 13-osios įvy­kiai am­žiams iš­liks mū­sų at­min­ty­je. Len­kiu gal­vą prieš vi­sus žu­vu­siuo­sius. De­du ran­ką prie šir­dies, nes ti­kiu, kad jų at­mi­ni­mas stip­ri­na, tel­kia ir tei­kia drą­sos iš­ti­ki­mai ženg­ti lais­vos Lie­tu­vos ke­liu. Te­ly­di pa­gar­ba ir švie­sa tuos, ku­rių gy­ve­ni­mai lė­mė, le­mia ir lems mū­sų tei­sę gy­ven­ti Lais­vė­je.

Kvie­čiu pa­gerb­ti Jų at­mi­ni­mą: Lo­re­ta Asa­na­vi­čiū­tė, Vir­gi­ni­jus Drus­kis, Da­rius Ger­bu­ta­vi­čius, Ro­lan­das Jan­kaus­kas, Ri­man­tas Juk­ne­vi­čius, Al­vy­das Ka­na­pins­kas, Al­gi­man­tas Pet­ras Ka­vo­liu­kas, Vy­tau­tas Kon­ce­vi­čius, Ti­tas Ma­siu­lis, Al­vy­das Ma­tul­ka, Apo­li­na­ras Juo­zas Po­vi­lai­tis, Ig­nas Ši­mu­lio­nis, Vy­tau­tas Vait­kus.

 

Ty­los mi­nu­tė

 

Ačiū. Per dvi­de­šimt še­še­rius me­tus už­au­go nau­ja kar­ta. Jai per­duo­da­me Lais­vės dai­gą, ku­rį mums pa­do­va­no­jo mū­sų tė­vai, mū­sų se­ne­liai, ma­tę ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą prieš be­veik šimt­me­tį. Bū­tent Lais­vės idė­ja, ku­ri bu­vo iš­plėš­ta iš mū­sų tė­vų, mums su­tei­kė jė­gų ir vil­čių 1991 me­tais. Lais­vės gy­nė­jų dva­sia ne­sens­ta ir ji tu­ri bū­ti per­duo­da­ma jau­na­jai kar­tai. Tvir­tai ti­kiu, kad ši ir at­ei­ties kar­tos ne­leis 1991 me­tų sau­sio įvy­kiams pa­skęs­ti už­marš­ty­je. Te­gul me­tams, am­žiams bė­gant, stip­rė­ja ben­dru­mo jaus­mas, o Lais­vės gy­ni­mas ir jos įpras­mi­ni­mas at­si­spin­di kas­die­niuo­se dar­buo­se! Ačiū Jums! (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo Pir­mi­nin­kui Vik­to­rui Pranc­kie­čiui.

Mie­lie­ji, mal­dos žo­džiai, iš­tar­ti 1991 me­tų sau­sio nak­ti­mis ir die­no­mis, mus stip­ri­no, vie­ni­jo ir tei­kė vil­tį, kad Lie­tu­vos lais­vė bus ap­gin­ta. Vie­nas iš svar­biau­sių tau­tos stip­ry­bės šal­ti­nių yra ti­kė­ji­mas, ku­ris pa­de­da mums įveik­ti gy­ve­ni­mo siųs­tus sun­ku­mus ir ne­gan­das bei iš­sau­go­ti tūks­tant­me­čiais puo­se­lė­tas dva­si­nes ver­ty­bes.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Jo Emi­nen­ci­ją kar­di­no­lą Aud­rį Juo­zą Bač­kį. (Plo­ji­mai)

 

Jo Emi­nen­ci­jos kar­di­no­lo Aud­rio Juo­zo Bač­kio kal­ba

 

A. J. BAČKIS. Ger­bia­mie­ji, at­min­tis yra duo­ta žmo­gui, kad jis iš­mok­tų svar­bią gy­ve­ni­mo pa­mo­ką: esa­me su­kur­ti drau­ge gy­ven­ti, my­lė­ti, ko­vo­ti ir sau­go­ti vie­nas ki­tą. Tik dėl at­min­ties, kaup­da­mas pa­tir­tį ir iš­skleis­da­mas ge­riau­sias kū­ry­bi­nes ga­lias, žmo­gus ga­li kur­ti tai­ka, so­li­da­ru­mu ir gar­bin­gu­mu grįs­tą vi­suo­me­nę.

Sau­sio 13-oji mū­sų at­min­ty­je gi­liai įsi­rė­žu­si skau­džios ne­tek­ties ir drau­ge – did­vy­riš­kos au­kos pa­tir­ti­mi. Ji pri­me­na mums, už ką žu­vo ar­ba sun­kiai nu­ken­tė­jo tie Lie­tu­vos vai­kai, ku­rių at­mi­ni­mą kas­met pa­ger­bia­me iš­kil­min­gais mi­nė­ji­mais. Už tė­vy­nės lais­vę, už sa­vo vals­ty­bę, už ša­lies at­ei­tį šie mū­sų bro­liai ir se­suo pa­gul­dė sa­vo gal­vas ar­ba pra­ra­do svei­ka­tą. Su mu­mis čia drau­ge žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, ku­riems ši die­na vi­suo­met yra ir bus sun­kus iš­ban­dy­mas at­min­ti­mi. Nuo­šir­džiai da­li­ja­mės su jais ne­tek­ties skaus­mu.

At­min­tis įpa­rei­go­ja mus ne tik gerb­ti pra­smin­gai žu­vu­sius, bet su­sie­ti at­min­tį su mū­sų gy­ve­ni­mu, sau­go­ti ir gin­ti lais­vę. Tik taip liks tva­ri krau­ju ap­lais­ty­ta Sau­sio 13-osios per­ga­lė.

Lais­vė – ypa­tin­gas žo­dis vi­siems lie­tu­viams: miš­kuo­se ko­vo­ju­siems par­ti­za­nams, Si­bi­ro pla­ty­bė­se var­gu­siems trem­ti­niams, iš­ei­vi­jo­je gar­si­nu­siems mū­sų tau­tos is­to­ri­ją ir ko­vo­ju­siems už jos lais­vės by­lą, Sau­sio 13-osios nak­tį bu­dė­ju­siems par­la­men­te ir iš­ėju­siems į Vil­niaus gat­ves. Vi­si šie žmo­nės lais­vės sie­kė pri­im­da­mi tai kaip sa­vo pa­rei­gą ir at­sa­ko­my­bę, ku­ri ne vie­ną jų nu­ve­dė iki mir­ties.

At­min­tis bel­džia­si į mū­sų są­ži­nę klaus­da­ma kiek­vie­no: ką aš pa­da­riau ir ką pri­va­lau pa­da­ry­ti dėl sa­vo tau­tos, sa­vo vals­ty­bės? Vals­ty­bės gė­ris vi­sų pir­ma yra tei­sin­gu­mas vi­siems ir kiek­vie­nam. Po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI en­cik­li­ko­je „Die­vas yra mei­lė“ mums pri­me­na, kad „tei­sin­gu­mas yra vi­sos po­li­ti­kos tiks­las ir to­dėl vi­di­nis ma­tas“. Ar tik­rai tie­sa ir tei­sin­gu­mas yra kiek­vie­no mū­sų ma­tas ir pa­si­rin­ki­mų kri­te­ri­jus? Ar tu­ri­me drą­sos da­ry­da­mi spren­di­mus va­do­vau­tis tie­sa ir tei­sin­gu­mu, o ne sa­vo ma­te­ria­li­nės ar po­li­ti­nės nau­dos vai­ky­mu­si? Po­pie­žius to­liau sa­ko, kad prak­ti­nis pro­tas, rei­ka­lin­gas šiam spren­di­mui, „nuo­la­tos ap­va­ly­ti­nas, nes jo eti­nis ak­lu­mas, at­si­ran­dan­tis vir­šų pa­ė­mus in­te­re­sui bei ga­liai, yra nie­ka­da iki ga­lo ne­pa­ša­li­na­ma grės­mė“.

Įsi­ti­ki­ni­mas, kad el­gia­si tei­sin­gai ir gar­bin­gai, ve­dė ir pa­lai­kė Lie­tu­vos žmo­nes Sau­sio 13-ąją. Toks įsi­ti­ki­ni­mas kė­lė pa­vo­jų, net mir­ti­ną pa­vo­jų. Vi­si, ku­rie bu­vo par­la­men­te ir gat­vė­je, su­pra­to šį pa­vo­jų, ta­čiau ti­kė­ji­mas, kad yra aukš­tes­nis tei­sin­gu­mas, ne­lei­do jiems pa­būg­ti, pra­no­ko na­tū­ra­lią žmo­giš­ką bai­mę ir sa­vi­sau­gą.

Pras­min­ga, kad Sau­sio 13-ąją mi­ni­me ne tik žu­vu­siuo­sius, bet vi­sus, ku­rie sto­jo į ko­vą už lais­vę ir tei­sin­gu­mą. Nuo­šir­džiai svei­ki­nu Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tus: pir­mą­jį at­kur­tos Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos va­do­vą pro­fe­so­rių Vy­tau­tą Land­sber­gį ir Pre­zi­den­tą Val­dą Adam­kų.

Pa­gerb­da­mi pro­fe­so­rių Vy­tau­tą Land­sber­gį, kar­tu su dau­ge­liu Lie­tu­vos žmo­nių iš­ke­lia­me jo ne­gin­či­ja­mus nuo­pel­nus, įžval­gu­mą ir to­lia­re­giš­ku­mą at­ku­riant Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę, pra­de­dant ir įtvir­ti­nant nau­ją ša­lies is­to­ri­jos eta­pą. Jo drą­sa ir ti­kė­ji­mas pa­lai­kė žmo­nių vil­tį, su­tel­kė juos į ko­vą už Lie­tu­vos lais­vę. Pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Land­sber­gio va­do­vau­ja­ma vals­ty­bė pri­ėmė ne­pa­pras­tai svar­bius spren­di­mus, pa­sie­kė Lie­tu­vos tarp­tau­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą, pa­ren­gė pi­lie­čių va­lia pri­im­tą, de­mo­kra­tinę bei va­ka­rie­tiš­ką vi­suo­me­nės rai­dą įtvir­ti­nan­čią Kon­sti­tu­ci­ją.

Pre­zi­den­tas Valdas Adam­kus at­sto­vau­ja di­de­liam bū­riui iš­ei­vių, ku­rie ne­nuils­da­mi dar­ba­vo­si, kad pri­ar­tin­tų Lie­tu­vai lais­vę. Sa­vo mei­lę tė­vy­nei ir Ame­ri­ko­je įgy­tą pa­tir­tį Pre­zi­den­tas Valdas Adam­kus pa­nau­do­jo Lie­tu­vo­je su­ma­niai va­do­vau­da­mas vals­ty­bei. Jis plė­to­jo de­mo­k­ra­tiją, rū­pi­no­si žmo­gaus oru­mu bei vi­suo­me­nės san­tar­ve, sten­gė­si už­tik­rin­ti pa­gar­bą žmo­gaus tei­sėms, ser­gė­jo tei­si­nės vals­ty­bės pa­grin­dus. Gar­bin­gai at­sto­vau­da­mas Lie­tu­vai už­sie­ny­je, Pre­zi­den­tas ska­ti­no įsi­trau­ki­mą į Eu­ro­pos Są­jun­gą, gy­nė ki­tų tau­tų tei­sę ap­si­spręs­ti už lais­vę.

Jei­gu rei­kė­tų ke­liais žo­džiais api­bū­din­ti pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Land­sber­gio ir Pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus veik­lą, ma­nau, kad ge­riau­siai tik­tų gar­bin­gu­mas ir są­ži­nin­gu­mas. Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, tai gra­žiau­sios žmo­gaus sa­vy­bės, ku­rios pa­si­tar­nau­ja tei­sin­gu­mui ir lais­vei. No­riu ti­kė­ti, kad, šiuos gar­bin­gus mū­sų tau­tos vy­rus pa­ger­bę Lais­vės pre­mi­ja, mo­kė­si­me pa­si­nau­do­ti jų iš­min­ti­mi ir pa­tir­ti­mi, ku­rią jie taip dos­niai vi­siems – po­li­ti­kams, vals­ty­bės vei­kė­jams ir kiek­vie­nam pi­lie­čiui – do­va­no­ja.

At­min­tis iš tau­tos is­to­ri­jos lo­by­no iš­ke­lia daug gra­žių da­ly­kų, ku­rie tur­ti­na da­bar­tį, mai­ti­na są­mo­nin­gu­mą. Šian­dien ne­rei­kia ei­ti į gat­ves ir gin­ti par­la­men­to, ta­čiau ne­ri­mo dva­sia tvy­ro tarp mū­sų. Ka­ro šmėk­la klai­džio­ja po pa­sau­lį, vi­siems kel­da­ma grės­mę. Bū­ki­me bud­rūs! Te­ne­už­mie­ga mū­sų są­ži­nė. Gerb­ki­me tie­są ir tei­sin­gu­mą. Ne­pa­si­duo­ki­me trum­pa­lai­kiam val­džios ir ga­lios ža­ve­siui, ne­pails­da­mi tar­nau­ki­me žmo­nėms kur­da­mi tei­sin­gą ir do­rą vals­ty­bę. Ir te­gu to­ji vals­ty­bė rū­pi­na­si kiek­vie­na šei­ma, au­gi­nan­čia at­ei­ties kar­tą. Per­duo­ki­me jau­ni­mui mei­lę tie­sai ir lais­vei, kad jie ją bran­gin­tų ir, jei­gu rei­kės, drą­siai ap­gin­tų.

Lais­vės gy­nė­jai ti­kė­jo ir ti­ki Lie­tu­vos at­ei­ti­mi. Jų są­ži­nė­se gy­ve­no įsi­ti­ki­ni­mas, kad sto­ja už tei­sin­gu­mą ir tie­są, kad gi­na žmo­nes ir jų tei­ses. Jie ti­kė­jo ir ti­ki, kad jiems pa­de­da Die­vas.

Lin­kiu Lie­tu­vos žmo­nėms, lin­kiu vals­ty­bės va­do­vams ir šian­die­nos po­li­ti­kams bū­ti Lais­vės gy­nė­jų dva­sios įpė­di­niais. Tai yra gy­ven­ti ir elg­tis taip, jog vi­sa­da ga­lė­tu­me su nuo­šir­džiu ti­kė­ji­mu tar­ti: man pa­de­da Die­vas. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Nuo­šir­džiai dė­ko­ja­me Jo Emi­nen­ci­jai Aud­riui Juo­zui Bač­kiui.

Mie­lie­ji, nors pra­bė­go dau­giau kaip ket­vir­tis am­žiaus, nie­kas iš mū­sų ne­tu­ri tei­sės pa­mirš­ti, kaip vi­so pa­sau­lio aki­vaiz­do­je bu­vo vyk­do­mas bru­ta­lus nu­si­kal­ti­mas žmo­giš­ku­mui, kaip be­gin­kliai Lais­vės gy­nė­jai, troš­kę iš­sau­go­ti sa­vo Tė­vy­nės lais­vę, bu­vo so­vie­tų ag­re­so­riaus su įnir­šiu šau­do­mi, mu­ša­mi ir traiš­ko­mi tan­kų.

Ger­bia­mie­ji, ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Lie­tu­vos did­vy­rio – Lais­vės gy­nė­jo, 1991 me­tų sau­sio 13-ąją žu­vu­sio prie Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to, Vy­tau­to Juo­zo Vait­kaus sū­nų, Žu­vu­sių­jų ar­ti­mų­jų bro­li­jos „Bi­čiu­lys­tė“ pir­mi­nin­ką, mo­ky­to­ją Ro­ber­tą Vait­kų. (Plo­ji­mai)

 

Žu­vu­sio­jo prie Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­to Vy­tau­to Juo­zo Vait­kaus sū­naus Ro­ber­to Vait­kaus kal­ba

 

R. VAITKUS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Lais­vės pre­mi­jų lau­rea­tai, ger­bia­mie­ji Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo va­do­vai bei na­riai, šio mi­nė­ji­mo gar­būs sve­čiai ir daly­viai!

Šian­dien mes mi­ni­me Sau­sio 13-oi­os me­ti­nes. Tai lai­kas, kai su­sto­ja­me, pa­gal­vo­ja­me apie tai, ką mes pa­sie­kė­me ne tik šiais me­tais, bet ir per vi­są ne­pri­klau­so­my­bes lai­ko­tar­pį. Kad ir kaip kar­tais mes skun­džia­mės gy­ve­ni­mu, eko­no­mi­niais ne­pri­tek­liais bei ki­tais sun­ku­mais, ta­čiau tu­rė­tu­me džiaug­tis, kad ta­po­me de­mo­kra­tine vals­ty­be, tu­ri­me lais­vą ži­niask­lai­dą, ne­pri­klau­so­mą tei­sė­sau­gos sis­te­mą, de­mo­kra­tinius rin­ki­mus, esa­me Eu­ro­pos Są­jun­gos bei NATO na­riai. Tai mums da­bar at­ro­do tar­si duo­ty­bė, ta­čiau ta­da, prieš ne­pil­nus tris de­šimt­me­čius, mums at­ro­dė lyg ne­įgy­ven­di­na­ma sva­jo­nė. Kar­tais mes taip kon­cen­truo­ja­mės į ma­te­ria­li­nius da­ly­kus, kad net ne­bran­gi­na­me to, kas mums yra svar­biau­sia, tai yra Lie­tu­vos, jos lais­vės ir ne­pri­klau­so­my­bės.

Ne­se­niai vy­ku­sių ap­klau­sų me­tu pa­aiš­kė­jo, jog apie pu­sė Lie­tu­vos gy­ven­to­jų yra pa­si­ry­žę gin­ti Lie­tu­vą ir prie­šin­tis oku­pan­tui. Iš­gir­dus šiuos skai­čius, ap­ima dve­jo­pos min­tys. Iš vie­nos pu­sės tai yra di­de­lė Lie­tu­vos da­lis, ta­čiau iš ki­tos pu­sės yra šiek tiek skau­du, kad yra di­de­lė gy­ven­to­jų da­lis, ku­ri ne­ver­ti­na lais­vės. Ne­ju­čio­mis ky­la klau­si­mas: ko­dėl? Ar mes vi­si, Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo na­riai, mies­tų ir ra­jo­nų po­li­ti­kai tik­rai pa­da­rė­me vis­ką, kad kiek­vie­nas lie­tu­vis ga­lė­tų pa­sa­ky­ti – aš my­liu Lie­tu­vą ir ja di­džiuo­juo­si?

Man daž­nai, o ypač per Sau­sio 13-osios me­ti­nes, per ne­pri­klau­so­my­bės mi­nė­ji­mus ky­la klau­si­mas: kas bū­tų, jei?.. Jei­gu ne Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras ir Lie­tu­va ne­bū­tų ga­vu­si uni­ka­laus šan­so at­si­plėš­ti nuo Ru­si­jos gniauž­tų bei tap­ti ne­pri­klau­so­ma, tur­būt mes ir šian­dien tu­rė­tu­me to­kį tei­si­nį sta­tu­są, kaip da­bar tu­ri Kry­mas ar Če­čė­ni­ja, ir vi­sas pa­sau­lis mus pri­pa­žin­tų kaip Ru­si­jos su­dė­ti­nę da­lį? Kas bū­tų, jei Ru­si­jo­je ne­bū­tų net ir trum­pam at­ėjęs de­mo­kra­tinis lai­ko­tar­pis 1991 me­tais? Tai­gi ma­nau, jog, taip sun­kiai iš­ko­vo­ję lais­vę, mes tu­rė­tu­me dė­ti vi­sas pa­stan­gas ją iš­sau­go­ti at­ei­ties kar­toms.

Kar­tais man ne­su­pran­ta­mas po­žiū­ris į tai, kaip mes su­pran­ta­me kraš­to gy­ny­bą, pro­pa­gan­dą, in­for­ma­ci­nius ir ki­ber­ne­ti­nius ka­rus. Tik pas­ku­ti­niu me­tu mes pra­de­da­me pra­re­gė­ti ir suvok­ti, jog gy­ny­bai ski­ria­me ne­pil­nus 2 proc. nuo BVP to­dėl, kad Lie­tu­vos lais­vės rei­kia mums, o ne ki­toms ša­lims – Ame­ri­kai ar Vo­kie­ti­jai. Dar vi­sai ne­se­niai mes sky­rė­me lė­šas gy­ny­bai dėl to, kad to rei­ka­la­vo NATO. Ir tik pas­ku­ti­niu me­tu su­pra­to­me, kad lais­vė yra mū­sų bran­giau­sias tur­tas. Iz­ra­e­lis, skau­džiai pa­si­mo­kęs iš Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­mo­kų, ski­ria gy­ny­bai 7 proc. O mes ar mo­ko­mės iš is­to­ri­jos? Ar Lie­tu­vo­je ma­žai žmo­nių, ku­rie žu­vo nuo so­vie­tų ag­re­si­jos, ar ma­žai su­lau­žy­tų li­ki­mų Si­bi­ro pla­ty­bė­se?

Di­džiuo­tis sa­vo ša­li­mi ver­čia ir tai, kad Ru­si­jos ka­ri­nės ag­re­si­jos Uk­rai­no­je aki­vaiz­do­je mes ne­tūp­čio­jo­me vie­to­je ne­ga­lė­da­mi pa­si­rink­ti, kas yra mū­sų drau­gai ir kas prie­šai, mes ne­bi­jo­da­mi pa­reiš­kė­me, kad be­są­ly­giš­kai re­mia­me Uk­rai­nos sie­kį tap­ti ne­pri­klau­so­ma, mes ne­bi­jo­jo­me pa­sa­ky­ti, jog tie­kė­me Uk­rai­nai tam tik­rus gin­kluo­tės ele­men­tus, o ne tik ant­klo­des ir ba­tus, kaip tą da­rė dau­ge­lis Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bių. Jei­gu ma­nęs kas nors pa­klaus­tų, dėl ko aš my­liu Lie­tu­vą ir ja di­džiuo­juo­si, pa­sa­ky­čiau: dėl to, kad esa­me drą­sūs, dėl to, kad mes ne­bi­jo­me pa­sa­ky­ti tie­sos, to­dėl, kad mes my­li­me lais­vę.

Iki šiol ne­ga­liu pa­mirš­ti per te­le­vi­zi­ją ro­dy­to siu­že­to apie Uk­rai­nos stu­den­tą 1991 me­tais, kai jis at­vy­ko gin­ti Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos. Įstri­go pa­sa­ky­ti jo žo­džiai: „Aš čia už jū­sų ir mū­sų lais­vę. Jei­gu ne­bus lais­vos Lie­tu­vos, ne­bus ir lais­vos Uk­rai­nos.“

Nors ši die­na yra la­bai skau­di Lie­tu­vai, ta­čiau rei­kia pri­pa­žin­ti, kad tai bu­vo lais­vės pra­džia. Po Ko­vo 11-osios pa­skel­bi­mo mus dar kan­ki­no ne­ži­nia, ar pa­vyks mums iš­sau­go­ti ne­pri­klau­so­my­bę. Bai­mė, kad ag­re­so­rius im­sis smur­to, kaip tai bu­vo Veng­ri­jo­je ar Če­ki­jo­je, bu­vo taip pat re­a­li. Ir tik ta­da, kai mes ap­gy­nė­me Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą, mes ga­lė­jo­me leng­viau at­si­kvėp­ti, lais­vė jau bu­vo ran­ka pa­sie­kia­ma, o ne­tru­kus ji ta­po re­a­ly­be.

No­rė­tų­si pa­lin­kė­ti vi­siems mums, taip pat ir Sei­mo na­riams, nie­ka­da ne­abe­jo­ti mū­sų sie­kiais ir ide­a­lais, ne­su­si­gun­dy­ti pi­gia fi­nan­si­ne nau­da iš­duo­dant sa­vo drau­gus ir ver­ty­bes. Tik taip mes iš­lik­si­me tvir­ti ir stip­rūs, tik taip mes iš­lik­si­me lais­vi. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Nuo­šir­džiai dė­ko­ja­me mo­ky­to­jui Ro­ber­tui Vait­kui. Ger­bia­mie­ji, vi­sų mū­sų pa­rei­ga, kad kal­ti­nin­kai, or­ga­ni­za­vę ir vyk­dę 1991 me­tų ka­ro nu­si­kal­ti­mus, bū­tų nu­baus­ti. Mie­lie­ji, lais­vę nuo­lat rei­kia bran­gin­ti ir sau­go­ti, tai yra mū­sų vi­sų pa­rei­ga.

Džiau­giuo­si ga­lė­da­mas pa­kvies­ti tar­ti žo­dį sa­vo ko­le­gę Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ją Ire­ną De­gu­tie­nę. Ji tra­giš­kiau­sią nau­jo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos nak­tį ir vė­liau, bū­da­ma me­di­kė, kar­tu su ki­tais me­di­kais gel­bė­jo lais­vės gy­nė­jų gy­vy­bes Vil­niaus Rau­do­no­jo Kry­žiaus li­go­ni­nė­je. Gy­dy­to­jams tą nak­tį te­ko at­lai­ky­ti ir so­vie­tų ka­riš­kių ap­si­lan­ky­mus, kai jie, slėp­da­mi sa­vo nu­si­kal­ti­mus, ban­dė at­si­im­ti sa­viš­kių nu­šau­tą de­san­ti­nin­ko Vik­to­ro Šac­ki­cho kū­ną. Pra­šau. (Plo­ji­mai)

 

Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jos Ire­nos De­gu­tie­nės kal­ba

 

I. DEGUTIENĖ. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Pre­zi­den­te, ger­bia­mie­ji žu­vu­sių­jų už Lie­tu­vos lais­vę ar­ti­mie­ji, vai­kai, anū­kai, Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tai pro­fe­so­riau Vy­tau­tai Land­sber­gi, Pre­zi­den­te Val­dai Adam­kau, ko­le­gos par­la­men­ta­rai, Vy­riau­sy­bės na­riai, ger­bia­mie­ji am­ba­sa­do­riai, At­ku­ria­mo­jo Sei­mo na­riai, vi­si čia su­si­rin­kę, vi­si gar­būs Lie­tu­vos žmo­nės, prieš 26-erius me­tus iš­gy­ve­no­me Sau­sio 13-ąją. Iš­gy­ve­no­me vie­ną juo­džiau­sių, sun­kiau­sių ir tra­giš­kiau­sių sa­vo is­to­ri­jos nak­tų ir kar­tu vie­ną švie­siau­sių sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­čių. Bu­vo­me tau­ta, bu­vo­me žmo­nės, tu­rė­ję sa­vy­je vis­ką, kas į žo­dį „žmo­gus“ tel­pa gra­žiau­sio ir pra­smin­giau­sio. Ir šian­dien po­kal­biuo­se daž­nai ga­li­me iš­girs­ti: Sau­sio 13-ąją bu­vo­me ki­to­kie. Taip, ki­to­kie – ko­kie bū­na­me sa­vo ar­ti­mų­jų mir­ties va­lan­dą, kai ne­lie­ka lai­ko smul­kioms nuos­kau­doms, am­bi­ci­joms, prie­kaiš­tams. Kai su­vo­kia­me, kad gy­ve­ni­mas Die­vo ir li­ki­mo aki­vaiz­do­je yra la­bai trum­pas. Ir ne tik ta­vo, bet ir ša­lia esan­čio žmo­gaus gy­ve­ni­mas. To­dėl už jį ir tu esi at­sa­kin­gas, pri­va­lai lai­ky­tis tiek de­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų, tiek Hi­pok­ra­to prie­sai­kos, tiek ben­draž­mo­giš­kų­jų tai­syk­lių.

Lai­kė­mės. At­si­lai­kė­me. Ir to­dėl, pri­si­min­da­ma Sau­sio 13-ąją, pri­si­min­da­ma sa­vo ir ki­tų ko­le­gų me­di­kų dar­bą to­mis die­no­mis ir nak­ti­mis Vil­niaus Rau­do­no­jo Kry­žiaus li­go­ni­nė­je, ryš­kiau­siai pri­si­me­nu su­žeis­tų­jų žmo­nių žaiz­das ir ai­ma­nas, ar­ti­mų­jų skaus­mą ir, svar­biau­sia, vi­sų jų akis, o to­se aky­se – de­gan­čią dva­sią. Žmo­gus, tu­rin­tis sa­vy­je šią dva­sią, yra ne­pa­lau­žia­mas, ne­iš­gąs­di­na­mas, ne­su­nai­ki­na­mas. Tiks­liau – su­nai­ki­na­mas tik fi­ziš­kai. Tai ir bu­vo vie­na svar­biau­sių ir vie­na švie­siau­sių Sau­sio 13-osios pa­tir­čių: so­vie­ti­nė im­pe­ri­ja ga­li mė­gin­ti mus nu­žu­dy­ti, pa­lauž­ti mū­sų dva­sią, pri­vers­ti mus bū­ti to­kius, ko­kie bu­vo­me, bet ver­gau­ti ir bi­jo­ti ji mū­sų dau­giau ne­pri­vers.

De­ja, grįž­da­ma į šias die­nas, tu­riu pri­pa­žin­ti, kad lais­vės eta­lo­nas, lais­vo žmo­gaus bū­se­na kai kam pa­si­ro­dė esan­ti per sun­ki. Ir iki šiol – per sun­ki. Yra ži­no­mas po­sa­kis: kas mū­sų ne­nu­žu­do, pa­da­ro mus stip­res­nius. Drįs­tu abe­jo­ti, nes ma­čiau ir ma­tau ne vie­ną pa­vyz­dį, kaip so­vie­ti­nė prie­var­ta žmo­gaus ne­nu­žu­dė, bet pa­ver­tė jį bai­liu, pri­si­tai­kė­liu, skun­di­ku. Gir­dint kai ku­riuos pa­si­sa­ky­mus, skai­tant ko­men­ta­rus, ma­tant kai ku­rių žmo­nių el­ge­sį vie­šo­jo­je erd­vė­je ne­ap­lei­džia jaus­mas, kad so­vie­ti­nė im­pe­ri­ja iš­ny­ko, bet ko­la­bo­ran­tai ir jų dva­sia li­ko. Ki­taip ne­ga­liu sau pa­sa­ky­ti ir ki­tiems pa­aiš­kin­ti, kaip žmo­nės ga­li į akis ar prieš te­le­vi­zi­jos ka­me­ras me­luo­ti, ap­šmeiž­da­mi gy­vus ir mi­ru­sius lais­vės gy­nė­jus, kur­da­mi me­la­gin­gas ver­si­jas, kas tą lem­tin­gą nak­tį vy­ko prie Te­le­vi­zi­jos bokš­to. Ne­su­pran­tu ir tų vi­sai ne­se­niai nu­skam­bė­ju­sių at­ve­jų, kai oku­pan­tų sim­bo­li­ka bu­vo bru­ka­ma žmo­nėms – ir, kas bai­siau­sia, – jau­niems žmo­nėms į gal­vą, kar­tu ran­dant pa­tei­si­ni­mų, esą čia tik vie­ni juo­kai. No­ri­si tu žmo­nių pa­klaus­ti: jūs tik taip su­vo­kia­te lais­vę jau­nų žmo­nių, jau­nų re­ži­sie­rių, jau­nų or­ga­ni­za­to­rių to­kiu įvy­kiu, kur šiais lai­kais, at­ro­do ir pro­tu ne­su­vo­kia­ma?

Ap­gai­les­tau­ju, kad Sau­sio 13-ąją tei­kia­ma Lais­vės pre­mi­ja prieš me­tus čia, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me, vir­to po­li­ti­nių sim­pa­ti­jų ar an­ti­pa­ti­jų, są­skai­tų su­ve­di­mo prie­mo­ne. Juk kal­ba­me ne apie Vy­tau­to Land­sber­gio as­me­nį, o apie mus, apie šian­die­ni­nę Lie­tu­vą. Pro­fe­so­rius ga­li pa­tik­ti ar ne­pa­tik­ti, ta­čiau tuo me­tu, kai į XX am­žiaus pa­bai­gos is­to­ri­ją jis įra­šy­tas gre­ta Le­cho Va­len­sos ir Vac­la­vo Ha­ve­lo, neig­ti jo nuo­pel­nus Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo at­sta­ty­mui, neig­ti jo pa­stan­gas ir dar­bus, ypač nuo Ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo de ju­re iki pri­pa­ži­ni­mo de fac­to – reiš­kia kur­ti dar vie­ną is­to­ri­jos klas­to­tę. Ap­gai­les­tau­ju, bet to­kių is­to­ri­jos klas­to­čių šian­dien aš gir­džiu ne vie­ną. To­dėl džiau­giuo­si, kad šios ka­den­ci­jos Sei­mas iš­tai­sė šią klai­dą.

Is­to­ri­ją ku­ria tau­ta ir jos žmo­nės. Šian­dien pa­skir­tos dvi Lais­vės pre­mi­jos: vie­na pir­ma­jam at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vui Vy­tau­tui Land­sber­giui, ki­ta – Ne­pri­klau­so­my­bės įtvir­ti­ni­mo, de­mo­kra­tijos sklei­dė­jui ir puo­se­lė­to­jui Val­dui Adam­kui. Svei­ki­nu abu lau­re­a­tus, di­džiuo­juo­si ga­lė­da­ma jus pa­ži­no­ti ir su­ge­bė­da­ma ver­tin­ti tai, ką jūs pa­da­rė­te Lie­tu­vai, mū­sų vai­kams ir mū­sų anū­kams. (Plo­ji­mai) Be šių as­me­ny­bių, be Lie­tu­vos įsi­tvir­ti­ni­mo de­mo­kra­tiniame pa­sau­ly­je, be na­rys­tės NATO, mū­sų šian­die­ni­nė si­tu­a­ci­ja bū­tų ge­ro­kai pa­vo­jin­ges­nė, tiks­liau – mir­ti­nai pa­vo­jin­ga. O pa­daž­nė­ję kvie­ti­mai drau­gau­ti su Ry­tų kai­my­nais, at­kur­ti ar­ti­mą ben­dra­vi­mą – do­va­no­ki­te, bet da­bar­ti­nė­mis są­ly­go­mis, kai Uk­rai­no­je ir Si­ri­jo­je žu­do­mi žmo­nės, kai ci­niš­kai įžei­di­nė­ja­ma ar pa­žei­di­nė­ja­ma tarp­tau­ti­nė tvar­ka ir pa­ma­ti­niai tarp­tau­ti­nės tei­sės prin­ci­pai – skam­ba amo­ra­liai.

To­dėl, nau­do­da­ma­si pro­ga, no­riu at­ski­ru sa­ki­niu kreip­tis į čia da­ly­vau­jan­čius Uk­rai­nos tau­tos at­sto­vus. Bro­liai ir se­sės, Lie­tu­va ne­pa­mir­šo, kad 1991-ai­siais uk­rai­nie­čiai – kas min­ti­mis, kas šir­di­mis, o kas fi­ziš­kai – ko­vo­jo kar­tu su mu­mis čia, šia­me par­la­men­te. Šian­dien jūs ko­vo­ja­te sa­vo lais­vės ko­vą. Lie­tu­va ne­ga­li gin­klu su­stab­dy­ti or­dos, oku­pa­vu­sios jū­sų ša­lies Ry­tus ir gra­si­nan­čios ženg­ti to­liau, ta­čiau Lie­tu­va da­ro ir da­rys vis­ką, kad jūs ne­bū­tu­mė­te šio­je ko­vo­je vie­ni ir kad Uk­rai­nos oku­pa­ci­jos te­ma ne­iš­nyk­tų iš pa­sau­lio po­li­ti­nės dar­bo­tvarkės.

Baig­da­ma no­riu pa­sa­ky­ti taip… (Plo­ji­mai) Sau­sio 13-oji li­ko 1991-uo­siuo­se, li­ko is­to­ri­ja. Ta­čiau ji tę­sia­si. Tę­sia­si Uk­rai­no­je, Gru­zi­jo­je, tę­sia­si vi­so­se lais­vę gi­nan­čio­se ša­ly­se. Tę­sia­si mū­sų šir­dy­se ir min­ty­se. Ir kiek­vie­nas pa­gal są­ži­nę pa­si­ren­ka­me, ką mums reiš­kia žu­vu­sių­jų au­kos, ką mums reiš­kia ko­va, ką mums reiš­kia lais­vė, ką mums reiš­kia Lie­tu­va.

To­kiuo­se mi­nė­ji­muo­se, kaip šian­dien, daž­nai ci­tuo­ja­ma po­ezi­ja. Ir aš no­riu per­skai­ty­ti ke­tu­rias ei­lu­tes:

Vie­nas krau­jo la­šas būt ta­ve nu­plo­vęs,

O var­ge tu vie­no jo pa­si­ge­dai,

Nors stip­ry­bę sė­mėm iš di­džios se­no­vės –

Li­ko ne­te­sė­ti mū­sų pa­ža­dai…

Tai pa­ra­šė po­etas Jo­nas Ais­tis, ap­rau­do­da­mas 1940-ųjų Lie­tu­vos tra­ge­di­ją. Pa­ra­šy­ta jau emig­ra­ci­jo­je, da­ta po ei­lė­raš­čiu, įsi­klau­sy­ki­te, 1948-ųjų sau­sio try­lik­to­ji – tar­si krau­pi nuo­jau­ta ar per­spė­ji­mas, tar­si die­viš­ko­ji sim­bo­li­ka.

Taip, vė­liau lais­vės ko­vo­se, ku­rios pra­si­dė­jo po­ka­riu ir bai­gė­si gal tik su Me­di­nin­kų žu­dy­nė­mis, bu­vo pra­lie­tas ne vie­nas krau­jo la­šas, ku­ris nu­plo­vė Lie­tu­vą, nu­plo­vė mū­sų tau­tos gar­bę ir tei­sę į orų gy­ve­ni­mą. Nau­do­ki­mės šia tei­se ir šiuo gy­ve­ni­mu, nes ki­to ne­bus. Ne­nu­ver­tin­ki­me sa­vo žu­vu­sių­jų ir sa­vo gy­vų­jų. Ne­nu­ver­tin­ki­me sa­vo gy­ve­ni­mo ir lem­ties. Ne­nu­ver­tin­ki­me lais­vės ir sa­vo Lie­tu­vos. Ačiū. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Sei­mo Pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jai Ire­nai De­gu­tie­nei.

Ger­bia­mie­ji, Lie­tu­va ko­vo­jo už de­mo­kra­tinių ver­ty­bių per­ga­lę vi­so­je Eu­ro­po­je, pa­ro­dy­da­ma pa­sau­liui dva­sios ir vie­ny­bės ga­lią. Džiau­giuo­si, kad 2011 me­tais ru­de­nį Sei­mo tei­sės ak­tu įsteig­ta Lais­vės pre­mi­ja pa­ro­dė 1991-ųjų sau­sio 13-osios svar­bą ne tik lie­tu­vių tau­tai ir Lie­tu­vos vals­ty­bei, bet ir to­les­nei Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos re­gio­no po­li­ti­nei rai­dai, pa­brėž­da­ma po­rei­kį to­liau ska­tin­ti de­mo­kra­tijos plėt­rą, žmo­gaus tei­sių įtvir­ti­ni­mą, tei­si­nės vals­ty­bės kū­ri­mą ir ly­gia­tei­sį ben­dra­dar­bia­vi­mą Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­po­je.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Sei­mo na­rę, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kę Rad­vi­lę Mor­kū­nai­tę-Mi­ku­lė­nie­nę. (Plo­ji­mai)

 

Sei­mo na­rės, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kės Rad­vi­lės Mor­kū­nai­tės-Mikulėnie­nės kal­ba

 

R. MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ. Ger­bia­mie­ji už lais­vę žu­vu­sių­jų ar­ti­mie­ji, lais­vės gy­nė­jai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Jū­sų Eks­ce­len­ci­jos Val­dai Adam­kau, Vy­tau­tai Land­sber­gi, po­nia Al­ma, po­nia Gra­ži­na ir vi­si Lie­tu­vą my­lin­tys ir ją ger­bian­tys!

Kiek­vie­nas esa­me pa­ty­ręs anks­ty­vą sau­lė­tą pa­va­sa­rio ry­tą, kai at­vė­rę lan­gą į bun­dan­tį mies­tą ar be­pra­de­dan­čią ža­liuo­ti pie­vą pil­nais plau­čiais ga­li­me įkvėp­ti gry­no oro. To­ji gai­va ir ty­ru­mas man yra lais­vės po­jū­tis, tai yra jaus­mas, į ku­rį tel­pa pra­džia, pa­si­ry­ži­mas, pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi ir ap­lin­ki­niais. Į jį tel­pa at­sa­ko­my­bė už nau­ją die­ną, įkvė­pi­mas dar­bui ir kū­ry­bai. Į ši­tą jaus­mą dar ne­pri­šiukš­lin­ta, ja­me nė­ra vie­tos pa­vy­dui, bai­mei, su­si­kaus­ty­mui ar pyk­čiui. Vi­di­nė lais­vė yra ne­pa­pras­tai di­de­lis da­ly­kas. Ta­da mes sa­ko­me, ką gal­vo­ja­me, ne­nu­su­ka­me akių šo­nan, kai kaž­ką ša­lia mū­sų tal­žo žo­džiais ar veiks­mais, ne­bi­jo­me prieš ga­lin­ges­nį už­sto­ti sil­pną, ne­sto­ko­jo­me ryž­to keis­ti da­ly­kus į ge­ra, drą­siai sto­ja­me tei­sy­bės pu­sėn. Vals­ty­bės lais­vė to­kia pa­ti kaip ir kiek­vie­no iš mū­sų – tu­rė­ti ga­li­my­bę rink­tis, kaip gy­ven­ti, ko­kiu ke­liu ei­ti. De­ja, šie ir ki­ti pa­si­rin­ki­mai iš mū­sų bu­vo at­im­ti ne kar­tą, mums ne­lei­do kvė­puo­ti.

Sau­sio 13-oji yra ta die­na, kai vi­si įkvė­pė­me gry­no oro. Jis bu­vo šal­tas, kiek spran­gus, bet vis dėl­to pil­nas vil­ties, ti­kė­ji­mo ir drą­sos. Tų die­nų ste­buk­las, kad šian­dien vi­si pri­si­me­na­me, kur ta­da bu­vo­me, kas sto­vė­jo ša­lia, ku­rių šia­me pa­sau­ly­je tuo­met dar net ne­bu­vo, apie tai gir­di iš sa­vo tė­vų ir se­ne­lių. Man at­ro­do, kad ta­da mes vi­si bu­vo­me lais­vi, nes iš­drį­so­me aiš­kiai ir gar­siai pa­sa­ky­ti, kad ren­ka­mės sva­jo­nę – sva­jo­nę, į ku­rią il­gai ir nuo­sek­liai ėjo­me, į ku­rią ve­dė drą­sūs žmo­nės. Lais­vė yra di­de­lė lai­mė, bet jos sie­kis ne­re­tai sie­ja­si su skaus­mu. Pa­sau­ly­je au­kų už lais­vę skai­čiai, de­ja, tam­pa sta­tis­ti­ka, bet žmo­nių pa­si­ry­ži­mas sta­tis­ti­ka ne­ma­tuo­ja­mas. Šian­dien tūks­tan­čiai Uk­rai­no­je, šim­tai tūks­tan­čių Si­ri­jo­je ar ta­da 14 Lie­tu­vo­je. Ne apie skai­čius, o apie žmo­nių pa­si­rin­ki­mą gy­ven­ti ki­taip – lais­vė­je.

Mes – lai­min­ga ša­lis, kad tu­rė­jo­me ir tu­ri­me daug drą­sių žmo­nių, ku­rie sto­vė­jo lais­vės sar­gy­bo­je. Kiek­vie­nas iš jų ver­tas di­de­lės pa­dė­kos ir pa­gar­bos, bet šian­dien kal­bė­siu apie du.

Lais­vės pre­mi­ja ski­ria­ma už pa­sie­ki­mus ir in­dė­lį gi­nant žmo­gaus tei­ses, plė­to­jant de­mo­kra­tiją, ska­ti­nant tarp­vals­ty­bi­nį ben­dra­dar­bia­vi­mą, ko­vo­jant už Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos tau­tų lais­vą ap­si­spren­di­mą ir su­ve­re­ni­te­tą.

Šian­dien ypa­tin­ga die­na, nes tu­ri­me ga­li­my­bę pa­dė­ko­ti iš kar­to dviem mū­sų vals­ty­bės va­do­vams – Vy­tau­tui Land­sber­giui ir Val­dui Adam­kui. Jie sa­vo gy­ve­ni­mu, dar­bais ir pri­gim­ti­mi įtvir­ti­na lais­vę. Jie skir­tin­gi, bet vie­ni­ja­mi lais­vės idė­jos, ne­sto­ko­jan­tys vi­di­nės lais­vės. Tai iš­min­tin­gi, ati­dūs, drą­sūs, sa­vo vals­ty­bei ir jos pi­lie­čiams ne­abe­jin­gi žmo­nės. Sa­vo dar­bais bei idė­jo­mis jie klo­jo ke­lią sa­va­ran­kiš­kai ir sau­giai Lie­tu­vos at­ei­čiai, o ki­toms tau­toms, ku­rios no­rė­jo pa­si­rink­ti Va­ka­rų de­mo­kra­tijos kryp­tį, jų veik­la ta­po įkvė­pi­mo šal­ti­niu.

Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus – va­ka­rie­tiš­kų lais­vės stan­dar­tų žmo­gus, lais­vo­jo pa­sau­lio pi­lie­tis, tel­kian­tis įvai­rių pa­žiū­rų žmo­nes, gy­ven­da­mas ir dirb­da­mas iš­ei­vi­jo­je at­li­ko di­džiu­lį dar­bą at­sto­vau­da­mas lais­vės sie­kian­čios Lie­tu­vos in­te­re­sams. Tuo­met mū­sų tau­tai bu­vo ypač svar­bu, kad mū­sų bal­sas ir lū­kes­tis bū­tų per­duo­tas į lais­vą­jį pa­sau­lį mi­tin­gais, pe­ti­ci­jo­mis, as­me­ni­niais po­kal­biais. Jo ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nė ir po­li­ti­nė veik­la bu­vo ne­abe­jo­ti­nai svar­bus in­dė­lis į Bal­ti­jos ša­lių ne­pri­klau­so­my­bės ke­lią.

Vy­tau­tas Land­sber­gis – sa­vo pri­gim­ti­mi ryž­tin­gas, kū­ry­bin­gas žmo­gus, ku­rio drą­sa, iš­min­tis, su­ma­nu­mas ir ly­de­rys­tė su­ar­dė So­vie­tų Są­jun­gos prie­var­tos ir me­lo im­pe­ri­ją. Jis ati­da­rė lan­gus, pro ku­riuos gai­vus oras pa­sie­kė ne tik Lie­tu­vą, bet ir ki­tas lais­vės troš­ku­sias vals­ty­bes. Vy­tau­tas Land­sber­gis – Są­jū­džio va­do­vas ir pir­ma­sis at­kur­tos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas, ne­pa­ju­di­na­mai tvir­tas lais­vės bas­tio­nas, kė­lęs ne­pri­klau­so­my­bės ir sau­gu­mo stip­ri­ni­mą aukš­čiau vis­ko.

Val­das Adam­kus ir Vy­tau­tas Land­sber­gis – vals­ty­bės ar­chi­tek­tai ir sta­ty­to­jai, vals­ty­bin­gu­mo sim­bo­liai ir ga­ran­tai, es­min­gai pri­si­dė­ję ne tik prie Lie­tu­vos lais­vės, bet ir prie jos sau­gu­mo už­tik­ri­ni­mo, at­ve­dę mus į NATO ir Eu­ro­pos Są­jun­gą. Sa­vo au­to­ri­te­tu jie iš­min­tin­gai tel­kė tarp­tau­ti­nį pa­lai­ky­mą Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių de­mo­kra­tiniam ke­liui. Šie du žmo­nės ne­abe­jo­ti­nai yra įkvė­pi­mas jau­na­jai kar­tai, ypač tai kar­tai, ku­ri ne­pa­ty­rė Ko­vo 11-osios ir Sau­sio 13-osios vie­ny­bės ir iš­ban­dy­mų. Jie yra pa­vyz­dys, kaip ne­iš­duo­ti prin­ci­pų, kaip ne­bi­jo­ti sto­vė­ti tei­sy­bės pu­sė­je, kaip už­sto­ti skriau­džia­mą, kaip iš­lai­ky­ti lais­vę sa­vy­je, kaip gerb­ti is­to­ri­nę at­min­tį ir ne­pa­si­duo­ti iliu­zi­joms bei ne­drau­gų vi­lio­nėms. Ga­liau­siai jie yra pa­vyz­dys, kaip ne­pails­ti ir to­liau tęs­ti pra­dė­tus dar­bus. Land­sber­giš­ka drą­sa ir adam­kiš­ka di­plo­ma­ti­ja – mū­sų vals­ty­bės gai­vus pa­va­sa­ri­nis vė­jas, at­ne­šęs ga­li­my­bes kur­ti ir dirb­ti Lie­tu­vai.

Lais­vė – la­bai gra­žus ir jau­di­nan­tis da­ly­kas. Ačiū už ją. Lais­vės pre­mi­ja – mū­sų vi­sų pa­dė­ka jums. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Dė­ko­ja­me Sei­mo na­rei, Lais­vės pre­mi­jų ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kei Rad­vi­lei Mor­kū­nai­tei-Mi­ku­lė­nie­nei.

Mie­lie­ji, džiau­giuo­si, kad šiais me­tais Lais­vės pre­mi­ja bu­vo pa­skir­ta dviem Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tams – vie­noms iš­ki­liau­sių Lie­tu­vos ir pa­sau­lio as­me­ny­bių – Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui Val­dui Adam­kui ir pir­ma­jam at­kur­tos Lie­tu­vos, ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės, va­do­vui Vy­tau­tui Land­sber­giui. Jie sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią pa­sky­rė Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mui, de­mo­kra­tinių ver­ty­bių Lais­vės iš­sau­go­ji­mui.

PIRMININKĖ. Ma­lo­niai kvie­čiu Sei­mo Pir­mi­nin­ką Vik­to­rą Pranc­kie­tį įteik­ti 2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui, Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui Val­dui Adam­kui Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę.

 

2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui – Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui Val­dui Adam­kui įtei­kia­ma Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lė ir Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to di­plo­mas. (Plo­ji­mai)

 

Mie­lie­ji, pa­svei­kin­ti Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą ma­lo­niai kvie­čia­me po iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo.

Ma­lo­niai kvie­čiu tar­ti žo­dį Jo Eks­ce­len­ci­ją Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tą, 2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą Val­dą Adam­kų, ku­riam is­to­ri­jos lū­žio mo­men­tais ne kar­tą te­ko da­ry­ti lem­tin­gus spren­di­mus ir sa­vo gy­ve­ni­mą pa­skir­ti Lie­tu­vai, lais­vės ir de­mo­kra­tijos prin­ci­pų puo­se­lė­ji­mui ir žmo­gaus tei­sių gy­ni­mui. Pra­šom, Pre­zi­den­te. (Plo­ji­mai)

 

2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to, Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus kal­ba

 

V. ADAMKUS. Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te, Sei­mo Pir­mi­nin­ke, Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, Lie­tu­vos At­ku­ria­mo­jo Sei­mo Pir­mi­nin­ke ir jo na­riai, ger­bia­mie­ji žu­vu­sių­jų Lie­tu­vos lais­vės gy­nė­jų ar­ti­mie­ji, lais­vės ko­vų da­ly­viai, di­plo­ma­tai, vieš­nios ir sve­čiai! Šią aki­mir­ką esu gi­liai su­jau­din­tas. Ma­nau, kad ne­įma­no­ma to­kią die­ną, kaip Sau­sio 13-oji, sto­vė­ti šio­je tri­bū­no­je be pa­čių tik­riau­sių emo­ci­jų. Juo la­biau ga­vus to­kį gar­bin­gą ap­do­va­no­ji­mą kaip Lais­vės pre­mi­ja. Esu tik­ras, kad emo­ci­jos val­do ir jus, ir ma­ne. Ne­ga­liu ra­miai pri­si­min­ti tų įvy­kių, ne­ga­liu ra­miai klau­sy­tis liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mų, ne­ga­liu ra­miai gal­vo­ti apie Lie­tu­vos is­to­ri­ją, ku­ri gy­ve­na ne kny­go­se, o mū­sų at­min­ty­je ir mū­sų šir­dy­se.

Li­ki­mas taip su­si­klos­tė, kad lem­tin­go­mis sau­sio die­no­mis bu­vau Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se. Ir pa­ti­kė­ki­te, esant to­li nuo Lie­tu­vos at­ro­dė, kad šią aki­mir­ką bū­ti tarp žmo­nių, bū­ti sa­vo tau­to­je, te­gu ir mir­ti­nos grės­mės aki­vaiz­do­je, ne taip bai­su, kaip lauk­ti. Tas lau­ki­mas, ne­ži­nia, įtam­pa nuo vie­no te­le­fo­no skam­bu­čio iki ki­to, vie­ni ki­tus ve­jan­tys įvy­kiai ir žu­dan­tis klau­si­mas – o kas bus to­liau? Ar at­si­lai­ky­si­me? Ar ne­pa­si­kar­tos rep­re­si­jos? Vi­sus mus tai va­rė iš pro­to. Kaip žmo­gus, iš ku­rio vie­ną kar­tą jau bu­vo at­im­ta Tė­vy­nė, vėl jau­čiau­si be­jė­gis ką nors pa­keis­ti, ką nors re­a­laus pa­da­ry­ti. Taip, bu­vo aukš­čiau­siu po­li­ti­niu lyg­me­niu tei­kia­mi pro­tes­tai, bu­vo te­le­fo­nų skam­bu­čiai, pe­ti­ci­jos, straips­niai spau­do­je. Ta­čiau vi­si su­pra­to­me, kad tik­ro­ji, ga­lu­ti­nė ko­va vyks­ta Lie­tu­vo­je.

Ir vėl, kaip XIX am­žiaus su­ki­li­muo­se ar XX am­žiaus po­ka­rio ko­vo­se, už lais­vę ko­vo­ja vi­sa są­mo­nin­ga tau­ta. To­dėl vi­sa­da kar­to­jau ir kar­to­siu, kad 1991 m. sau­sio 13 d. įvy­ko ste­buk­las. Tau­ta, gy­vu žie­du ap­su­pu­si par­la­men­tą, te­le­vi­zi­jos pa­sta­tą, tran­slia­ci­jos bokš­tą, gy­nė ne pa­sta­tus ir ne juo­se esan­čius žmo­nes, tau­ta gy­nė sa­ve ir sa­vo pri­gim­ti­nę tei­sę į orų gy­ve­ni­mą. Žiau­ru, kad už tei­sę į orų gy­ve­ni­mą kai ku­riems te­ko su­mo­kė­ti gy­vy­bę.

Ta­čiau šio­je tra­ge­di­jo­je yra ir la­bai daug dan­giš­ko­sios švie­sos. Tai – mū­sų tau­tos did­vy­rių pan­te­o­nas. Tai – mū­sų is­to­ri­jos ir mū­sų dva­sios vir­šu­kal­nė, mū­sų mo­ra­li­nis orien­ty­ras ir am­ži­nas pa­si­di­džia­vi­mas. Sau­sio 13-oji pa­dė­jo ga­lu­ti­nį taš­ką mū­sų tau­tai ap­si­spręs­ti siek­ti lai­s­vės, kar­tu ji ta­po slenks­čiu į nau­ją is­to­ri­jos tarps­nį. Bu­vo aiš­ku, kad Lie­tu­va sau­sio 14-osios ry­tą pa­si­ti­ko jau iš es­mės ki­to­kia, pa­šven­tin­ta krau­ju, nu­si­tei­ku­si pa­ti kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, nu­si­tei­ku­si prie­šin­tis ag­re­so­riui ir gy­ven­ti pa­gal są­ži­nės, žmo­gaus tei­sių, ci­vi­li­za­ci­jos ir de­mo­k­ra­tijos dės­nius.

Kar­tu kil­da­vo klau­si­mas – ko mes taip sku­ba­me į tarp­tau­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas, į NATO, Eu­ro­pos Są­jun­gą? Ko­dėl tiek dė­me­sio ski­ria­me sau­gu­mui? Ma­no at­sa­ky­me, be ki­ta ko, bū­da­vo ir to­kie žo­džiai: „Mes iš­mo­ko­me Sau­sio 13-osios pa­mo­ką. Ta die­na pa­ro­dė, ką rei­kia da­ry­ti. Šian­dien mes ma­to­me, kaip kei­čia­si pa­sau­lis ir kas ja­me yra tik­ra­sis ag­re­so­rius, ku­rian­tis re­van­šis­ti­nius pla­nus apie im­pe­ri­jos at­kū­ri­mą. Mes ma­to­me šian­dien Gru­zi­ją ir Uk­rai­ną ir žiū­rė­da­mi į jas at­pa­žįs­ta­me sa­ve. Mes ma­to­me Lie­tu­vą, kas jos bū­tų lau­kę, jei ne in­teg­ra­ci­ja į ga­lin­giau­sią pa­sau­lio gy­ny­bos sis­te­mą.

Tai tik dar kar­tą pa­tvir­ti­na ka­dai­se ma­no sa­ky­tus žo­džius: „Lais­vė iš­ko­vo­ja­ma ir ap­gi­na­ma, įtvir­ti­na­ma ir įpras­mi­na­ma, ta­čiau ji nie­kad nė­ra baig­ti­nė bū­se­na, lei­džian­ti at­si­pa­lai­duo­ti ir už­si­mirš­ti. Lais­vė yra kaip bu­dė­ji­mas, šir­dy­je sau­gant sa­vo ir sa­vo tau­tos ver­ty­bes, sau­gant tau­tos vie­ny­bę ir lais­vę. Kaip bu­dė­ji­mas prie Lais­vės lau­žų 1991 me­tų sau­sį.“

Ačiū vi­siems, ku­rie bu­dė­jo ta­da ir bu­di šian­dien. Ir ačiū už gar­bin­gą įver­ti­ni­mą, ku­rį pri­imu kaip to pa­ties ben­dro bu­dė­ji­mo, ben­dro dar­bo, ben­dro gy­ve­ni­mo var­dan lais­vės žen­klą. La­bai ačiū jums. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui Val­dui Adam­kui.

Ma­lo­niai kvie­čiu Sei­mo Pir­mi­nin­ką įteik­ti 2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui, pir­ma­jam at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos va­do­vui Vy­tau­tui Land­sber­giui Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lę.

 

2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui – pir­ma­jam at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vui, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­kui Vy­tau­tui Land­sber­giui įtei­kia­ma Lais­vės pre­mi­jos sta­tu­lė­lė ir Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to di­plo­mas. (Plo­ji­mai)

 

Mie­lie­ji, pa­svei­kin­ti Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą ma­lo­niai kvie­čiu ir­gi po iš­kil­min­go mi­nėji­mo.

O da­bar kvie­čiu tar­ti žo­dį pir­mą­jį at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vą, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pir­mi­nin­ką, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą, 1988–1990 me­tų Są­jū­džio va­do­vą, Lais­vės gy­nė­ją, 2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tą Vy­tau­tą Land­s­ber­gį, ku­riam ne kar­tą te­ko pri­im­ti es­mi­nius spren­di­mus sun­kiau­sio­mis gy­ve­ni­mo ir pa­si­rin­ki­mo aki­mir­ko­mis.

Vy­tau­tas Land­sber­gis Sau­sio 13-osios tes­ta­mente ra­šė: „Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čiai, ku­rie ti­ki­te Lie­tu­va, ku­rie my­li­te sa­vo gra­žią gim­tą­ją že­mę, tė­vų ir mo­ti­nų kal­bą ir dai­nas – vi­sa tai, kas yra Tė­vy­nė ir ką pra­ra­dęs lie­ki naš­lai­tis, ku­rie trokš­ta­te, kad Lie­tu­va bū­tų lais­va ir gar­bin­ga vals­ty­bė, ži­no­ki­te, ji to­kia bus, ji am­ži­nai at­gims, nes bus iš­li­ku­si Jū­sų šir­dy­se.“ Te­gul šie žo­džiai iš­lie­ka at­ei­nan­čioms kar­toms.

O da­bar, ger­bia­mas va­do­ve, mū­sų my­li­mas Vy­tau­tai Land­sber­gi, pra­šom į tri­bū­ną. (Plo­ji­mai)

 

2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­to, pir­mo­jo at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vo Vy­tau­to Land­sber­gio kal­ba

 

V. LANDSBERGIS. Mie­lie­ji, aukš­tie­ji sve­čiai, ben­dra­žy­giai ir tal­ki­nin­kai, jau­ni tę­sė­jai, gar­bin­gas ap­do­va­no­ji­mas, ku­rį man sky­rė nau­ja­sis Sei­mas (ir aš jam dė­ko­ju), ska­ti­na pa­mąs­ty­ti apie lais­vę ir Lie­tu­vos ke­lius į lais­vę. Kal­bė­siu ne apie pre­mi­jas. Mū­sų vi­sų di­džio­ji pre­mi­ja – kad vis dar esa­me. Ir esa­me ten, kur pa­si­rin­ko­me bū­ti. Ir bu­vo aukš­tes­nė jė­ga, ku­ri mus glo­bo­jo.

Kas­met bent sy­kį me­tuo­se pri­si­me­na­me Lais­vės ir Sau­sio 13-osios kan­ki­nius. Ne­tru­kus, kaip įpra­tę, lan­ky­si­me ka­pi­nes. Kai ne­pa­vy­ku­si vals­ty­bė So­vie­tų Są­jun­ga, vei­kiau pa­jun­ga, prieš 26 me­tus jos va­dų įsa­ky­mu su­pla­na­vo, pa­si­ren­gė ir už­puo­lė ne­pri­klau­so­my­bę at­ku­rian­čią Lie­tu­vą, mes pa­ty­rė­me gin­kluo­tą ki­tos ša­lies ag­re­si­ją, ta­po­me iš­ma­niai žiau­raus ka­ro tai­ki­niu.

„TSR są­jun­ga pra­dė­jo ne­pa­skelb­tą ka­rą prieš Lie­tu­vos Res­pub­li­ką!“ – tai iš Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos šio­je sa­lė­je pri­im­to Sau­sio 13-osios nak­ties pa­reiš­ki­mo.

Ka­ras. De­ja, jis ne­pa­si­bai­gė, kaip ir Šal­ta­sis, jo­kia iš­sa­mia tai­kos su­tar­ti­mi. Da­bar­ti­nia­me trum­pa­re­gių pa­sau­ly­je vis dėl­to tu­ri­me pra­na­šu­mą. Jau esa­me pa­mo­ky­ti, nors ka­žin ar pa­kan­ka­mai. Hit­le­ris sa­vo ka­rą, ku­ria­me ti­kė­jo­si pa­nau­do­ti ku­ria­mą bran­duo­li­nį gin­klą ir bu­vo pa­va­di­nęs to­ta­li­niu (To­tal Krieg), ve­dė var­dan ta­ria­mai tei­sė­tų nu­skriaus­tos ir pa­že­min­tos Vo­kie­ti­jos in­te­re­sų. Tiems go­du­lio in­te­re­sams ten­kin­ti na­cio­nal­so­cia­lis­tai skel­bė nau­ją pa­sau­lio tvar­ką.

Ne ką nau­ja ma­to­me ir šian­dien. Va­dų, ne tau­tų in­te­re­sai bu­vo iš­kel­ti į ne­tik­ro al­to­riaus gar­bę. Nuo Le­ni­no, Le­vo Troc­kio, Jo­si­fo Sta­li­no fi­lo­so­fi­jų pra­si­dė­jo mo­der­naus pa­sau­lio šven­tie­ji ka­rai.

Me­las ir nu­žmo­gė­ji­mas, žmo­nių ver­ti­mas Dar­vi­no rū­šių gy­vū­nais ir gal­vų sta­tis­ti­ka, ar­ši po­li­ti­nė pro­pa­gan­da, pa­kei­čian­ti sme­ge­nis ir už­šal­dan­ti šir­dis, šian­dien juo­lab kles­ti. XXI am­žiu­je pa­sau­lis ren­gia­mas, pra­ti­na­mas pri­tar­ti ne­va nau­jiems vi­du­ram­žių tarp­tau­ti­niams san­ty­kiams, kur kon­ven­ci­jos ir gar­bin­gi įsi­pa­rei­go­ji­mai ei­na į šiukš­lių krep­šį, o bran­duo­li­nis gin­k­las ro­do­mas kaip re­a­li be­pro­čių po­li­ti­kos prie­mo­nė. Tau­tų eli­tai pra­ti­na­mi prie min­ties, kad tai leis­ti­na. Ma­žas bran­duo­li­nis ka­ras, kas čia to­kio? Ru­si­jos for­ma­liai be­si­kei­čią va­do­vai jau 10, ne ma­žiau kaip 15 me­tų vie­šai skel­bia, kad sa­vo in­te­re­sus gins vi­so­mis tu­ri­mo­mis prie­mo­nė­mis, ne­at­si­sa­ky­da­mi bran­duo­li­nio, net pir­mo­jo smū­gio. Čia pat prie Vil­niaus mums ren­gia­ma psi­cho­lo­gi­nė ir tech­no­lo­gi­nė bran­duo­li­nė pra­žū­tis, o mes te­be­vėp­so­me kaip avi­nė­liai į ga­li­mą lie­tu­vių, len­kų ir gu­dų čia­bu­vių sker­dyk­lą, jei Krem­liaus im­pe­ri­nis ver­slas pra­šaus kaip pa­pras­tai. Ast­ra­vo gra­bas.

Ta­čiau gy­vy­bė ir gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je – tai klau­si­mai, ku­riems bro­liai vals­tie­čiai ne­liks abe­jin­gi. Sei­me, būk drą­sus! Anuo­met Lie­tu­va at­si­lai­kė prieš ag­re­si­ją, to­kia bu­vo mū­sų ga­na vie­nin­ga per­ga­lė – žmo­niš­ku­mo prieš ne­žmo­niš­ku­mą, lais­vės prieš ne­lais­vę, de­mo­kra­tijos prieš smur­ti­nę bol­še­vi­ki­nę dik­ta­tū­rą. Ap­gy­nė­me di­džiu­lia­me fron­te bent sa­vo lie­tu­viš­ką ba­rą, kad pa­sau­lis da­ry­tų­si ge­res­nis. Bet pa­sau­lis ne­no­rė­jo bū­ti ge­res­nis, jam net pa­rū­po, kad žlu­gusi rau­do­no­jo fa­šiz­mo ša­lis ne­nu­silp­tų. Mes no­ri­me stip­rios Ru­si­jos – kar­to­jo vie­nas per ki­tą Va­ka­rų po­li­ti­kai, nė ne­su­si­mąs­tę, apie ko­kią at­ei­ties Ru­si­ją jie kal­ba. Da­bar jau tu­ri, pra­de­da mąs­ty­ti. O anos im­pe­ri­jos pa­vel­dė­to­jai – nas­led­ni­ki Sta­li­na – anot Jev­ge­ni­jaus Jev­tu­šen­kos, mik­liai nau­do­jo­si pro­ga bruk­da­mi sa­vo mu­ta­vu­sį to­ta­liz­mą kaip val­do­mą de­mo­kra­tiją. Lie­tu­vos vie­šas kvie­ti­mas su­reng­ti bol­še­viz­mui ant­rą­jį Niurn­ber­gą li­ko ne­iš­girs­tas. Kai­na švie­čia di­džiu­lė.

Ar ga­li­ma sme­ge­nis ap­vers­ti aukš­tyn ko­jo­mis? Ga­li­ma. Ir tai ypač sėk­min­gai da­ro­ma, jei­gu tarp sme­ge­nų ir ko­jų nė­ra šir­dies. Pa­sau­ly­je šian­dien sėk­min­gai ei­na­ma į šir­dies iš­nai­ki­ni­mą. Tai ge­rai ma­to­me va­di­na­ma­ja­me Va­ka­rų pa­sau­ly­je, įskai­tant Lie­tu­vą. Vi­sur, kur dar esa­ma krikš­čio­niš­kos ci­vi­li­za­ci­jos po­žy­mių, bent lie­ka­nų, ki­tur – nė tiek, žmo­nės ver­čia­mi be­šir­džiais pa­da­rais, o ta­da ir be­gal­viais, aukš­tyn­ko­jais. De­ja, taip. Be­šir­dis nie­ka­da ne­bus iš­min­tin­gas, nors ir su 15 oks­for­dų ar lo­mo­no­so­vų.

Tie mū­sų bro­liai ir se­se­rys, ku­rie aną sau­sį ėjo mir­ti už tie­są ir lais­vę, ne­bu­vo nei fi­lo­so­fai, nei pro­pa­gan­dis­tai, bet jie tu­rė­jo šir­dį ir juos ve­dė jų šir­dis, lie­pian­ti ne­si­trauk­ti, ne­iš­duo­ti sa­vęs ir žmo­niš­ku­mo. Sa­vęs – tai lais­vės. Štai kur yra mū­sų fron­tas ir pas­ku­ti­nė gy­ny­bos li­ni­ja.

Kal­bant apie vi­sai pa­pras­tai su­pran­ta­mas ide­o­lo­gi­jas, ver­ta pri­si­min­ti vie­ną se­ną re­cep­tą ir am­ži­ną eg­za­mi­ną: ge­rai su­mai­šęs mo­lio du­be­ny ki­log­ra­mą svies­to ir ki­log­ra­mą mėš­lo gau­ni du ki­log­ra­mus mėš­lo. Prie­šiš­kos te­le­vi­zi­jos mums kaip tik ir siū­lo šį kū­di­kių mais­te­lį. Siū­lo jį vi­sam pa­sau­liui, daug in­ves­tuo­ja. Tai pa­sau­li­nė pro­ble­ma, ne­ap­len­kian­ti nė Lie­tu­vos. Bet kol žmo­gus te­bė­ra žmo­gum, jis sa­ko: ne, ką siū­lo­te, nė­ra nau­ja ko­ky­bė, tai tas pats se­na­sis kla­sių ko­vos mėš­las. Anuo­met prieš bur­žu­jus ir buo­žes, da­bar prieš Ame­ri­ką, ypač prieš NATO, kru­vi­nai prieš ką nors, nors ir prieš vai­kus, nuo­di­ja­mus ka­ro du­jo­mis. At­ro­dy­tų ne, juk aiš­ku, ta­čiau il­gai prie­var­tau­ja­mas, gun­do­mas, me­to­diš­kai kan­ki­na­mas duon­val­gis ga­li ir su­abe­jo­ti: et, gal ne­svar­bu, ką sau gal­vo­ju, ką ži­nau, ma­tau ir užuo­džiu apie tą mi­ši­nį, bet gal im­siu ir pa­si­duo­siu. Taip, tai nau­ja dva­sios mais­to ko­ky­bė, tik­ra­sis pa­žan­gos ke­lias! Ačiū žmo­ni­jos ge­ni­jams. Jie mat at­ne­šė ver­ty­bių re­lia­ty­vu­mą ir kon­ver­gen­ci­ją, ku­rią vi­sa­pu­siš­kai pa­stip­ri­na bū­ties be­pras­miz­mas, pra­mo­gė­lių pliuš­kiz­mas, mir­ties kul­tū­ra ir šven­tas nu­pro­tė­ju­sių gal­va­žu­džių te­ro­riz­mas. To­kios tad bū­na ir ma­la­si žmo­nių pa­stan­gos ieš­kant ne­be tie­sos, o nau­jų su­si­pai­nio­ji­mų, nau­jų ne­tie­sų ir nu­žmo­gė­ji­mų. Ma­žes­nė tau­ta – ma­žiau ža­los. O griu­vė­sių vai­kai žiū­ri į mus. Mes lai­kė­me ir te­be­lai­ko­me kar­tu su svy­ruo­jan­čia, be­maž jau auk­cio­ne par­da­vi­nė­ja­ma Eu­ro­pa šį žmo­ni­jos mas­to eg­za­mi­ną.

O tu sto­vėk, kaip sto­vi Lais­vė! Iš­lik ver­ta pa­gar­bos, Lie­tu­va, nors ir ne­di­de­lė, bet ga­li bū­ti di­de­lė.

Pa­si­rin­ki­mo lais­vė te­api­ma ir tei­sin­go pa­si­rin­ki­mo lais­vę. Čia žmo­gui pa­gelbs­ti šir­dis. Už­mu­šęs šir­dy­je tė­vy­nės mei­lę, ei­tum į at­lie­kas. Ei­kim ki­tur – gy­ven­kim. Tu­rėk šir­dį ir žvelk į šir­dį – taip kal­bė­jo Lie­tu­vos pra­na­šas Ado­mas. Ap­lan­ky­ki­me jį daž­niau ne­gu tik Bal­ti­jos ke­lio die­ną. Ačiū vi­siems. (Plo­ji­mai)

PIRMININKAS. Nuo­šir­džiau­siai dė­ko­ju pir­ma­jam at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos val­s­ty­bės va­do­vui, 2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos lau­re­a­tui pro­fe­so­riui Vy­tau­tui Land­sber­giui.

Ger­bia­mie­ji, nors nuo 1991 m. sau­sio 13 d. pra­bė­go daug me­tų, Lais­vės gy­nė­jų die­na liks ne­at­ski­ria­ma Lie­tu­vos ir pa­sau­lio is­to­ri­jos da­lis.

Dė­ko­ju vi­siems da­ly­va­vu­siems.

Lin­kiu, kad di­džiau­sios ver­ty­bės – Lais­vė, De­mo­kra­tija, Ne­pri­klau­so­my­bė – lik­tų ne tik mū­sų šir­dy­se, bet ir bū­tų sau­go­mos. Lin­kiu svei­ka­tos vi­siems Lais­vės gy­nė­jams.

Mie­lie­ji, skel­biu Lais­vės gy­nė­jų die­nos iš­kil­min­go mi­nė­ji­mo ir 2016 me­tų Lais­vės pre­mi­jos įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos pa­bai­gą.

Kvie­čiu vi­sus ak­ty­viai da­ly­vau­ti ki­tuo­se Lais­vės gy­nė­jų die­nos ren­gi­niuo­se.

M. STROLYS (Sei­mo po­sė­džių sek­re­to­ria­to vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas). Jos Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė. (Plo­ji­mai)

PIRMININKĖ. Ger­bia­mie­ji, dar kar­tą dė­ko­ja­me, lin­ki­me gra­žios, pra­smin­gos šios die­nos ir vi­sų ki­tų pras­min­gų Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo die­nų.

 

Skam­ba E. Ma­sy­tės dai­na „Lais­vė“