LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS

TEISĖS DEPARTAMENTAS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 3.196STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO

2017-04-10 Nr. XIIIP-539

Vilnius

Įvertinę projekto atitiktį Konstitucijai, įstatymams, teisėkūros principams ir teisės technikos taisyklėms, teikiame šias pastabas:

1. Projekto 1 straipsniu siūloma papildyti kodekso 3.196 straipsnį nauja 3 dalimi ir nustatyti, jog „Jeigu nepilnamečio vaiko tėvai (ar vienas jų) piktybiškai nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir įsiskolinimas viršija penkis šimtus eurų, kitas iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos įgyja teisę kreiptis į teismą dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo skolininkui nuo vieno mėnesio iki vienų metų.“ Pasiūlymo turinys diskutuotinas.

Pirma, pažymėtina, jog siūlomu reguliavimu būtų įtvirtinta administracinio pobūdžio sankcija – specialios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas, taikytina asmenims, neįvykdžiusiems savo civilinio pobūdžio prievolių. Šiame kontekste pastebėtina, jog pritarus siūlomam reguliavimui būtų pažeista esminė civilinės teisės taisyklė, jog civilinės prievolės nevykdymas lemia civilinę atsakomybę. Tai yra už civilinių prievolių nevykdymą būtų galima taikyti baudinio pobūdžio sankcijas. Be to, tokios sankcijos nei teisiškai, nei logiškai niekaip nebūtų susijusios su civilinės prievolės nevykdymu, nes pareigos išlaikyti vaikus nevykdymas niekaip nėra susijęs su specialios teisės vairuoti transporto priemonę turėjimu ar neturėjimu. Taigi, pažymėtina, kad priėmus siūlomą kodekso pakeitimą Lietuvos teisinėje sistemoje būtų įtvirtintas ydingas teisinis precedentas, kai speciali asmens teisė galėtų būti ribojama dėl asmens veiksmų, nesusijusių su šios specialios teisės įgyvendinimu. Tokiu būdu būtų ne tik pažeistas teisės principas nustatantis, jog speciali teisė įgyjama ir prarandama tik atsižvelgiant į su šia specialia teise susijusias teisines ir faktines aplinkybes, tačiau kartu būtų įtvirtinta prielaida, jog įstatymuose galima nustatyti baudinio pobūdžio sankcijas, nesusijusias su padaryto pažeidimo esme. Vadovaujantis tokiu precedentu būtų galima siūlyti riboti ir kitas specialias asmenų teises, kurias jie yra įgiję pagal atskirų teisės aktų reikalavimus, tačiau kurios nėra susijusios su daromų pažeidimų pobūdžiu, ar prievolių nevykdymu, pavyzdžiui, asmenims nevykdantiems išlaikymo pareigos, laikinai panaikinti verslo liudijimų galiojimą, laikinai panaikinti statybos leidimus ir kt. Pastebėtina, jog toks teisinis reguliavimas prieštarautų fundamentaliems teisėkūros principams ir teisinei logikai, be to būtų pažeista sankcijų nustatymo taisyklė, pagal kurią pažeidimo pobūdis turi lemti sankcijos pobūdį, arba kitaip tariant, kad sankcija turi būti proporcinga (adekvati) padarytam pažeidimui.

Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis teismas yra pažymėjęs: „Nustatant sankcijas už teisės pažeidimus privalu paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia protingumo, teisingumo, proporcingumo reikalavimų. Iš Konstitucijos kylantis proporcingumo principas reiškia, kad nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų (inter alia ir tokių jų dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai. Tad įstatymuose sankcijos turi būti konstruojamos taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, idant skiriama bausmė arba nuobauda nebūtų neteisinga, neadekvati padarytam teisės pažeidimui.“ (Konstitucinio Teismo 2005-11-10 nutarimas).

Apibendrinant išdėstytus argumentus vertintina, jog siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniams teisinės valstybės, protingumo, teisingumo, proporcingumo principams.

Antra, atkreiptinas dėmesys, jog siūlomas reguliavimas kvestionuotinas ir konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste. Pažymėtina, kad siūloma nuostata būtų taikoma tik tiems asmenims, kurie turi įgiję specialią teisę vairuoti transporto priemonę, tuo tarpu asmenims, nevykdantiems pareigos išlaikyti vaikus, tačiau neįgijusiems teisės vairuoti transporto priemonės, jokios papildomos baudinio pobūdžio sankcijos nebūtų taikomos. Konstatuotina, kad tarp asmenų įgijusių ir neįgijusių teisės vairuoti transporto priemonę ir nevykdančių išlaikymo pareigos, nėra jokių skirtumų, išskyrus skirtumą dėl specialiosios teisės turėjimo, ar neturėjimo. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad šio principo „<...> turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai. <...> konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas.“ (Konstitucinio Teismo 1996-11-20, 1996-01-24 nutarimai).

Apibendrinant išdėstytus argumentus vertintina, jog siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.

Trečia, ydinga ir pati projektu siūloma keičiamo kodekso 3.196 straipsnio 3 dalies normos konstrukcija. Pagal projektu siūlomą teisinį reguliavimą tuo atveju, jeigu tėvai (vienas iš tėvų) nevykdytų pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, vienas iš tėvų, vaiko teisių apsaugos institucijos, vaiko globėjas (rūpintojas) įgytų tik teisę kreiptis į teismą dėl teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo skolininkui, bet nėra siūloma nustatyti, kad už aukščiau minėtos pareigos nevykdymą gali būti skiriama atitinkama sankcija – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas. Be to, kaip jau buvo minėta šioje išvadoje, administracinio pobūdžio sankcijos nėra būdingos civilinei teisei. Tokio pobūdžio sankcijos paprastai nustatomos Administracinių nusižengimų kodekse.

Ketvirta, nėra aiškus sąvokos ,,piktybiškas nevykdymas“ turinys. Siūlytina projekte atskleisti šios sąvokos turinį arba ją patikslinti.

Penkta, kyla abejonių, ar siūlomu teisiniu reguliavimu būtų pasiekti projekto tikslai, nes tuo atveju, jeigu asmenų, nevykdančių pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus darbas ar vykdoma veikla būtų betarpiškai susiję su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu, atėmus šią teisę, tokių asmenų finansinė padėtis gali pablogėti. Tokiu būdu būtų apsunkinta jų galimybė vykdyti pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus.

2. Projekto 1 straipsniu siūlomų keičiamo kodekso 3.196 straipsnio 3-5 dalių turinys nedera su keičiamo straipsnio pavadinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad iš keičiamo kodekso 3.196 straipsnio pavadinimo darytina išvada, kad šio straipsnio paskirtis yra reglamentuoti nepilnamečių vaikų išlaikymo formą ir dydį. Tuo tarpu projektu keičiamo kodekso 3.196 straipsnio 3-5 dalyse siūloma nustatyti sankcijas tėvams, kurie nevykdo pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Taigi siūloma reglamentuoti santykius, kurių keičiamo straipsnio pavadinimas neapima. Atsižvelgus į tai, straipsnio pavadinimą reikėtų suderinti su siūlomu šio straipsnio turiniu.

Be to, tobulinant projekto 1 straipsnio teisinę techniką, šio straipsnio kiekvienos struktūrinės dalies pakeitimų esmėje reikėtų išbraukti žodį ,,nauja“.

3. Projekto 1 straipsnio keičiamo kodekso 3.196 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad ,,teismas šio straipsnio 3 dalyje nurodyto prašymo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos priimdamas nutartį“. Iš šios nuostatos turinio darytina išvada, kad ja siūloma reglamentuoti civilinius procesinius santykius, kuriuos paprastai reglamentuoja civilinį procesą reglamentuojantys įstatymai, bet ne Civilinis kodeksas. Atsižvelgus į tai, svarstytina, ar vertinamoji projekto nuostata neturėtų būti perkelta į Civilinio proceso kodeksą.

4. Projekto 1 straipsniu siūloma keičiamo kodekso 3.196 straipsnio 5 dalies nuostata, kad ,,teismas <...> grąžina teisę vairuoti transporto priemonę anksčiau laiko“ nėra pakankamai aiški. Nėra aišku, kaip ši nuostata būtų įgyvendinama praktikoje, t.y. ar teismas pats turėtų panaikinti jo anksčiau priimtą sprendimą, kuriuo skolininkui buvo atimta teisė vairuoti transporto priemonę, ar turėtų grąžinti atimtą teisę kokiu nors kitu būdu. Siekiant teisinio aiškumo, vertinamąją projekto nuostatą reikėtų patikslinti. Be to, šioje nuostatoje vietoj žodžio ,,laiko“ įrašytinas žodis ,,termino“.

5. Projekto 2 straipsnio vienintelės struktūrinės dalies žymėti numeriu nereikia.

Departamento direktorius Andrius Kabišaitis

S. Švedas, tel. (8 5) 239 61 65, el. p. [email protected]

D. Zebleckis, tel. (8 5) 239 6906, el. p. [email protected]