LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

Teisės ir teisėtvarkos komitetas

PAGRINDINIO KOMITETO PAPILDOMA IŠVADA (1)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ PARTIJŲ ĮSTATYMO NR. I-606 2 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO

ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-2266(2)

2018-09-05 Nr. 102-P-31

Vilnius

1. Komiteto posėdyje dalyvavo: komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė, komiteto pirmininko pavaduotojas Stasys Šedbaras, nariai: Rimas Andrikis, Vitalijus Gailius, Arvydas Nekrošius, Česlav Olševski, Julius Sabatauskas, Lauras Stacevičius, Irena Šiaulienė, Petras Valiūnas.

Komiteto biuro vedėja Dalia Komparskienė, patarėjai: Rita Karpavičiūtė, Dalia Latvelienė, padėjėja Meilė Čeputienė.

Seimo narys Juozas Bernatonis.

2. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados ir kitų ekspertų pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti	Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Ekspertinė išvada prof. dr. Darijus Beinoravičius, prof. dr. Milda Vainiūtė 2018-08-01				*	IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ PARTIJŲ ĮSTATYMO Nr. I-606 2 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-2266 IR DĖL SEIMO NARIŲ PASIŪLYMŲ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ PARTIJŲ ĮSTATYMO NR. I-606 2 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIII-2266, REGISTRUOTŲ IKI NEPRIKLAUSOMO EKSPERTINIO ĮVERTINIMO PASLAUGŲ VIEŠOJO PIRKIMO SUTARTIES SUDARYMO Vilnius 2018-07-30 1. Ar Politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIIP-2266 siūlomas reguliavimas atitinka Europos Sąjungos valstybių narių praktiką? Savo nuomonę pagrįskite konkrečių Europos Sąjungos valstybių narių pasirinkto reguliavimo pavyzdžiais. Kaip žinoma, vienas iš svarbiausių valstybės formos elementų (šalia valstybės valdymo formos ir valstybės sandaros (teritorinio sutvarkymo) formos) yra politinis režimas, kurį, be kita ko, apibūdina toks svarbus bruožas kaip politinis pliuralizmas, pasireiškiantis tuo, jog valstybėje veikia įvairios politinės partijos ir organizacijos, kurios nustatyta tvarka rungiasi dėl vadovavimo visuomenei, visos politinės partijos turi vienodų teisinių galimybių, laisvai veikia opozicinės partijos, siūlančios alternatyvius Vyriausybės politikos sprendimus ir pan.[1]. Kitaip tariant, moderni demokratinė valstybė neįsivaizduojama be politinių partijų, kurios suteikia galimybę visiems visuomenės sluoksniams dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl politinės valdžios, formuoti valstybės valdžios institucijas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas viename iš savo nutarimų yra pabrėžęs, kad politinės partijos yra tokie susivienijimai, kurių steigimosi tikslai, paskirtis ir veikla yra neatsiejami nuo politinės valdžios siekio. Politinės partijos šį savo siekį įgyvendina inter alia dalyvaudamos rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas[2]. Siekiant, kad partinė sistema sklandžiai funkcionuotų, politinėms partijoms turi būti suteikiamos tam tikros teisinės garantijos. Tam, kad politinės partijos galėtų užtikrinti savo kasdienę veiklą, konkuruoti tarpusavyje ir įgyvendinti savo idėjas, jos turi turėti piniginių lėšų, todėl politinių partijų finansavimo klausimas yra aktualus visoms valstybėms: ,,net ir tos valstybės, kurios nereglamentuoja politinių partijų veiklos specialiais įstatymais, siekdamos išvengti politinės korupcijos ir užtikrinti politinių partijų lėšų įgijimo, naudojimo teisėtumą bei viešumą, stengiasi teisiškai apibrėžti politinių partijų finansavimo ribas ir tvarką“[3]. Taigi, kaip minėta, politinių partijų finansavimo tema yra aktuali praktiškai visose valstybėse, kuriose veikia šiuolaikinė demokratija. Todėl galima teigti, jog vienas svarbiausių politinių partijų veiklos klausimų – finansavimas, kuris ,,įdėmiau pasigilinus, pagrįstai gali būti laikomas esminiu sisteminiu jų veiklos teisinio reguliavimo aspektu“[4]. Valstybinio (viešojo) politinių partijų finansavimo pagrindu galima laikyti jų konstitucinį įtvirtinimą (Vakarų Europoje pradedant maždaug 1950 m., o Vidurio ir Rytų Europoje – po 1990 m.). Ir čia esama tam tikrų panašumų bei skirtumų. Kalbant apie politinių partijų finansavimo modelį Lietuvos Respublikoje, pirmiausia paminėtina tai, kad 1992 m. spalio 25 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kaip ir kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių XX a. pabaigoje priimtų konstitucijų, įvardijamų kaip pototalitarinių, arba ,,naujųjų demokratijų“ konstitucijų, pavyzdžiui, 1991 m. Bulgarijos, Rumunijos, Slovėnijos, 1992 m. Estijos, Čekijos, Slovakijos, 1997 m. Lenkijos ir kt., be kita ko, reglamentuojamas politinis pliuralizmas[5]. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apsiribojama partijų steigimo laisvės garantijos įtvirtinimu (35 straipsnio 1 ir 2 dalys) ir jų veiklai reikšmingų apribojimų nustatymu, tačiau partijų finansavimo santykiai pažodine prasme neatspindimi ir tiesiogiai nereglamentuojami, nors jų pradus visgi aprėpia (aptakiai ,,uždengia“) konstituciniai demokratinės valstybės principai ir blanketinė nuoroda – ,,veiklą reglamentuoja įstatymas“ (35 straipsnio 3 dalis) [6]. Pažymėtina, kad ši nuostata ,,nesuteikia įstatymų leidėjui beribės diskrecijos <...>; lygiateisių politinių partijų įvairovė, lemianti daugiapartinę sistemą – konstitucinė vertybė, o jos konstituciniai aspektai – partijų teisinio institucionalizavimo pagrindas“.[7] Kitaip tariant, Konstitucijoje yra numatytas partijų veiklos, įskaitant jos vykdymo finansinius šaltinius (lėšas), reglamentavimas, tačiau tų šaltinių ir tam tikrų lėšų naudojimo ar apskaitos teisiniai pagrindai tiesiogiai nenurodomi[8]. Šiuo požiūriu, lyginant minėtą Lietuvos Respublikos konstitucinę nuostatą, pavyzdžiui, su Lenkijos, Vengrijos ar Vokietijos konstitucinėmis nuostatomis, situacija yra kitokia, nes paminėtose konstitucijose tiesiogiai kalbama apie partijų finansus, taip išryškinant jų svarbą ir vieną ar kitą jų tvarkymo principą arba procedūrinį pagrindą. Antai 1997 m. Lenkijos Respublikos Konstitucijos 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad politinių partijų finansavimas yra viešas[9]. Tai reiškia, kad politinės partijos negali įslaptinti savo finansavimo. 2011 m. Vengrijos Respublikos Konstitucijos VIII straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad išsamias politinių partijų veiklos ir finansavimo taisykles nustato Pagrindinis Įstatymas[10]. O Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad politinės partijos privalo viešai atsiskaityti dėl savo lėšų šaltinių ir jų panaudojimo, taip pat dėl turto[11]. Pirmoji Europos šalis, parėmusi tiesioginį politinių partijų finansavimą iš valstybės biudžeto, buvo Vokietijos Federacinė Respublika, kai 1959 m. skyrė nedidelę paramą iš valstybės biudžeto. 1967 m. buvo priimti teisės aktai, reglamentuojantys valstybinį finansavimą. Vėliau ir kitos Europos šalys pradėjo finansuoti politinių partijų veiklą: Austrija 1963 m., Prancūzija 1965 m., Švedija 1966 m., Suomija 1967 m., Danija 1969 m., Norvegija 1970 m., Italija 1974 m., Ispanija 1977 m. Nurodoma, jog iš visų demokratiškų Europos valstybių tik viena Šveicarija neskiria politinėms partijoms finansavimo iš valstybės biudžeto, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl šios valstybės politinė sistema kritikuojama dėl jos neskaidrumo[12]. Daugumoje Europos demokratinių valstybių politinės partijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto. Tuo siekiama pagyvinti ir plėtoti politinių partijų konkurenciją, užtikrinti jų lygių galimybių principo įgyvendinimą ir institucionalizavimą, t. y. virtimą stabilia ir nuspėjama daugiapartine sistema, lemiančia veiksmingą politinę sistemą[13]. Kita vertus, iš esmės laikantis pozicijos, jog politinė partija yra savanoriškai steigiama piliečių visuomeninė organizacija, todėl pati privalėtų finansuoti savo narių ir partijos veiklą – priešingu atveju, gaunant finansavimą iš valstybės, iškreipiama politinės partijos kaip visuomenės ir valstybės tarpininko funkcija[14]. Vis tik nuo 1970 m. daugelyje Vakarų Europos valstybių taikomas būtent toks finansavimo būdas, ir būtent šis būdas kelia daugiausia diskusijų, tačiau finansavimo gavimo modeliai atskirose valstybėse labai skirtingi. Paminėtina, kad daugelyje demokratiškų Europos valstybių politinių partijų finansavimas iš valstybės biudžeto yra skirstomas į tiesioginį valstybinį politinių partijų finansavimą (valstybės biudžeto dotacijos) ir netiesioginį valstybinių politinių partijų finansavimą (pvz., teisė nemokamai naudotis visuomenės informavimo priemonėmis, parama parlamentiniam politinių partijų darbui, įvairios mokestinės lengvatos ir pan.). Teigiama, jog valstybinis finansavimas suprantamas kaip efektyviausias politinių partijų išsilaisvinimo iš priklausomybės nuo išorinių aukotojų įtakos būdas. Vis dėlto tokiu atveju kyla pavojus, kad politinės partijos vieną priklausomybę pakeis kita: politinė partija gali tapti priklausoma nuo viešojo finansavimo – jos suinteresuotumas valstybine parama gali nustelbti interesą gauti visuomenės grupių paramą. Kadangi politinės partijos pagal savo prigimtį ir pobūdį yra visuomeniniai susivienijimai, todėl valstybė negali jų pernelyg ,,suvalstybinti“[15]. Vertinant valstybinį politinių partijų finansavimą, reikėtų paminėti, kad tai leidžia partijoms išlikti nepriklausomoms nuo privačių subjektų įtakos, mažėja politinės korupcijos rizika, politinių partijų finansavimas yra skaidresnis. Pagrindinis neigiamas aspektas – valstybės gyventojų (mokesčių mokėtojų) nenoras remti partijas, kurios neatspindi jų pažiūrų ir interesų. Esant tik valstybinei paramai, daugiausiai sunkumų kyla susikurti ir įsitvirtinti naujoms partijoms, kurios dar neturi gyventojų politinės paramos[16]. Jau minėta, kad valstybės finansinė parama atskirose valstybėse gali būti labai skirtinga. Mokslinėje literatūroje išskiriama tokia valstybinio politinių partijų finansavimo klasifikacija, pagrįsta santykiniu valstybės finansinės paramos politinių partijų biudžetuose dydžiu. Nurodoma, jog Vakarų Europoje egzistuoja tokie viešojo politinių partijų finansavimo modeliai: aukšto lygio valstybės kontrolės sistema (Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos atvejis; būdinga tai, kad politinės partijos tapo, galima sakyti, kvazivalstybinėmis organizacijomis, t. y. išimtinai priklausomomis nuo valstybės ir mokesčių mokėtojų pinigų, pavyzdžiui, Ispanijos 98 proc. politinių partijų pajamų sudaro finansinė valstybės parama); mišri sistema (jos esmė – dalinis politinių partijų finansavimas, paprastai sudarantis apie 50 proc. jų gaunamų pajamų; tokios tendencijos Turkijoje, Graikijoje, Belgijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, kuriose politinės partijos finansuojamos proporcingai pajamoms, jų gaunamoms iš privačių finansavimo šaltinių); privataus finansavimo su labai maža valstybine parama sistema; kaip išimtinį pavyzdį galima pateikti Jungtinę Karalystę, kurioje beveik nėra valstybinio politinių partijų finansavimo)[17]. Vertinant politinių partijų finansavimą valstybės biudžeto dotacijų būdu, pirmiausia keliamas klausimas, ar absoliučiai visos demokratinėje valstybėje įsteigtos ir veikiančios politinės partijos turi būti finansuojamos. Egzistuojant gana skirtingoms nuomonėms, vis tik sutariama dėl to, jog ,,turi būti nustatytas toks politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto dotacijų forma modelis, kuris užkirstų kelią dalies politinių partijų privilegijavimui arba diskriminacijai, kitais žodžiais, užtikrintų jų veiklos lygias galimybes ypač akcentuojant jų dalyvavimą rinkimuose“[18]. Lyginamuoju aspektu išskiriami tokie tiesioginio valstybinio politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto dotacijų forma modeliai: 1) remiamos visos valstybėje veikiančios politinės partijos; 2) remiamos tik tos politinės partijos, kurioms yra atstovaujama valstybės įstatymų leidžiamosiose institucijose; 3) remiamos ne tik parlamente reprezentuojamos politinės partijos, bet ir tos, kurios atitinka kitas sąlygas. Pastebėtina, kad pagal tokius kriterijus iš esmės didžioji dalis aukščiau paminėtų valstybių būtų priskiriamos trečiajai grupei. O pagal tai, kokiu pagrindu įgyjama teisė į valstybės biudžeto dotaciją, galima išskirti tokius kriterijus: 1) gautų mandatų parlamente (rečiau – kitose renkamose institucijose) skaičius; 2) gautų galiojančių rinkėjų balsų skaičius, nepaisant to, ar politinė partija iškovojo vietų parlamente (rečiau – kitose renkamose institucijose) ir 3) taikant mišrųjį metodą, kai atsižvelgiama į abu prieš tai paminėtus metodus[19]. Visose valstybėse, kuriose egzistuoja tiesioginio valstybinio politinių partijų finansavimo forma, keliama pagrindinė sąlyga – dalyvavimo atitinkamuose rinkimuose rezultatai. Teigiamas jo rezultatas varijuoja priklausomai nuo valstybės partinės sistemos atžvilgiu pasirinktos politikos, tačiau visais atvejais tai yra kriterijus, kvalifikuojantis teisę gauti valstybės biudžeto dotaciją. Pagal tai išskiriamos dvi valstybių grupės: pirmajai priklausytų tos valstybės, kurios nereikalauja žymios rinkėjų paramos politinėms partijoms, kad šios įgytų teisę gauti valstybės biudžeto dotaciją (pvz., Danija, Austrija, Bulgarija, Vengrija), o į antrąją pateiktų tos, kurios, siekdamos partinės sistemos funkcionalumo, remia stambias ir vidutines politines partijas ir atitinkamai reikalauja svaresnės rinkėjų paramos (pvz., Graikija, Lenkija, Belgija, Čekija, Slovakija)[20]. Šiame kontekste paminėtina, kad 2004 m. Europos Taryba atkreipė dėmesį į šį aktualų klausimą ir išleido ,,Politinių partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo gaires“. Gairių tikslas yra išdėstyti skirtingas politinių partijų finansavimo ir kontroliavimo galimybes ir alternatyvas, teisinius principus bei metodus ir suteikti valstybėms galimybę pasirinkti tinkamiausią politinių partijų finansavimo teisinį reguliavimą. 2. Kokie politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIII-P2266 siūlomo politinių partijų finansavimo modelio privalumai ir trūkumai, palyginti su šiuo metu galiojančiame Politinių partijų įstatyme įtvirtintu finansavimo modeliu? Savo nuomonę pagrįskite, plačiau pakomentuodami kiekvieną Jūsų išskirtą reguliavimo privalumą ir trūkumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalį turi reglamentuoti inter alia politinių partijų steigimą ir veiklą. Tai darydamas, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, gali nustatyti inter alia politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką. Jau minėta, kad Konstitucijoje nėra tiesiogiai nustatyti rinkimų kampanijų ir jų dalyvių, inter alia politinių partijų, finansavimo šaltiniai, būdai ir finansavimo kontrolės pagrindai, tačiau, kaip nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, su tuo susiję principai atitinkamai kyla iš Konstitucijos, inter alia jos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, taip pat jos 35, 44, 83, 113, 114, 141 straipsniuose tiesiogiai įtvirtintų (expressis verbis nurodytų) partijų politinio siekio ir jo įgyvendinimo specifikos[21]. Kaip žinoma, įstatymo lygmeniu nustatytas politinių partijų finansavimo modelis Lietuvoje ne kartą kito ir nuo 1990 m. praėjo net kelis raidos etapus[22], o šiuo metu galiojantį modelį, pateikus Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIII-2266, vėl siekiama pakeisti. Prieš pradedant analizuoti esamą ir galimai būsimą teisinį reguliavimą, susijusį su politinių partijų finansavimu, būtina atkreipti dėmesį į jau suformuotą konstitucinę doktriną šiuo klausimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tokį santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais, reguliavimo modelį, kuris apima valstybės biudžeto lėšų (asignavimų) skyrimą tokioms politinėms partijoms, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), tačiau tokiu reguliavimu negali būti sudaryta galimybės gauti tiek valstybės biudžeto lėtų (asignavimų), kad atsirastų prielaidos paneigti ar iškreipti politinių partijų, kaip visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti minėtų lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį, pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus. Vadinasi, pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla, inter alia, ir jų finansavimo būdais, susijusius santykius, pagal Konstituciją gali inter alia nustatyti, kad ne visos įsteigtos ir veikiančios politinės partijos, bet tik tos, kurių kandidatai gauna atitinkamą (pakankamą) rinkėjų pritarimą viešosios valdžios institucijų rinkimuose, gali gauti tikslinę paskirtį turinčių valstybės biudžeto lėšų, skiriamų politinėms partijoms paremti[23]. Kaip žinoma, iki 2012 m. sausio 1 d. Lietuvoje valstybės biudžeto dotacijos buvo vienas iš Lietuvos politinių partijų šaltinių. Uždraudus gauti finansavimą iš juridinių asmenų ir apribojus fizinių asmenų aukas, valstybinis finansavimas tapo pagrindiniu politinių partijų finansavimo šaltiniu. Taigi šiuo metu valstybė užtikrina ne tik politinių partijų dalyvavimą politinėse kampanijose, bet ir jų funkcionavimą tarp rinkimų. Todėl šio klausimo tinkamas teisinis sureguliavimas yra labai svarbus. Aptariamo įstatymo projekto aiškinamajame rašte yra nurodoma: ,,Dabar valstybės biudžeto asignavimai partijoms skiriami už buvusiųjų rinkimų rezultatus, neatsižvelgiant į jų veiklą sprendžiant valstybės ir visuomenės problemas. Vienintelis valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui politinėms partijoms kriterijus yra Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo) galiojantys rezultatai. <....>.“ Todėl ,,siūloma iš esmės pakeisti politinių partijų finansavimo sistemą, kad valstybės biudžeto asignavimų paskirstymas būtų pagrįstas numatytais finansavimo tikslais. Pagrindinis šio finansavimo tikslas yra užtikrinti visų politinių partijų, dalyvaujančių valstybės valdyme, efektyvią veiklą ir skaidrumą. Todėl pagrindiniu politinių partijų finansavimo paskirstymo kriterijumi turėtų būti jų parlamentinė veikla ir darbas savivaldoje. Pagal siūlomą teisinį reguliavimą valstybės biudžeto skirti asignavimai paskirstomi politinėms partijoms proporcingai jų narių skaičiui Lietuvos Respublikos Seime. <...>“. Taigi pateikto įstatymo projekto 2 straipsniu siekiama pakeisti Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 21 straipsnį numatant, kad ,,valstybės biudžeto asignavimo politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi taip: du trečdaliai valstybės biudžeto skirtų asignavimų paskirstomi politinėms partijoms proporcingai jų narių, išrinktų Lietuvos Respublikos Seimo nariais, skaičiui ir vienas trečdalis asignavimų politinėms partijoms proporcingai jų narių, išrinktų savivaldybių tarybų nariais, skaičiui“. Kitaip tariant, pagal numatomą teisinį reguliavimą valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms būtų paskirstomi ne pagal rinkėjų balsus, o pagal faktinį politinių partijų atstovavimą Seime bei savivaldybėse, nepriklausomai nuo rinkėjų balsų, paduotų rinkimuose už tų partijų kandidatus (pagal gautų mandatų skaičių). Paminėtina, jog šiuo metu valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai yra skirstomi pagal paskutinių rinkimų rezultatus. Analizuojant įstatymo projektą, vienas iš vertinimo kriterijų galėtų būti identifikavimas, kokie pagrindiniai požymiai būdingi Lietuvoje egzistuojančiam politinių partijų valstybinio finansavimo modeliui. Pagal aukščiau paminėtą atskirų valstybių klasifikaciją, atsižvelgiant į tai, kokį poveikį valstybė daro politinių partijų finansinei būklei, Lietuvos atvejis gali būti apibūdinamas kaip tarpinis, t. y. faktinė situacija čia balansuoja tarp aukšto lygio valstybės kontrolės ir mišrios sistemų, nors pagal politinių partijų finansavimo klausimais nustatytą teisinį reguliavimą, matyt, turėtų būti priskiriamas mišriai sistemai. Priėmus parengtą įstatymo projektą, situacija nepasikeistų, nes šiuo atveju siekiama įtvirtinti kitus kriterijus, pagal kuriuos politinės partijos būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto. Vertinant esamą reguliavimą pagal tai, kokia yra tiesioginio valstybinio politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto dotacijų forma, šiuo metu Lietuvos atvejis priskirtinas trečiajam modeliui, t. y. šiuo metu remiamos ne tik parlamente reprezentuojamos politinės partijos, bet ir tos, kurios atitinka kitas sąlygas. Priėmus pateiktą projektą, modelis būtų priskirtinas antrajam aukščiau paminėtam modeliui, t. y. būtų remiamos tik tos politinės partijos, kurioms yra atstovaujama parlamente ir savivaldos institucijose. Šiame kontekste kyla klausimas, kodėl siekiama atsisakyti galiojančios įstatymo nuostatos, pagal kurią valstybės biudžeto asignavimai skirstomi ir atsižvelgiant į rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus. Taigi nėra aišku, kodėl iš trijų šalyje vykstančių rinkimų, kurių rezultatai lemia valstybės biudžeto asignavimų paskirstymą politinėms partijoms, pasirenkami tik Seimo rinkimų ir savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai. Be to, abejonių kelia ir numatomos skirtingos valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti proporcijos tarp Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybių tarybų gautų mandatų (atitinkamai dvi trečiosios ir viena trečioji). Peršasi mintis, kad, siekiant stiprinti demokratiją nuo savivaldos lygmens proporcijų paskirstymas galėtų būti netgi atvirkštinis. Neplėtojant diskusijų šiuo aspektu, korektiškiau būtų nustatyti vienodas proporcijas. Teigiamai vertintina tai, jog priėmus vertinamą įstatymo projektą, būtų keičiama ir biudžeto asignavimų skirstymo tvarka, keičianti esamas proporcijas (šiuo metu Seimo rinkimuose paduoti balsai sudaro 60 proc., o savivaldybių tarybų rinkimų – 19 proc.; pasikeitimai būtų atitinkamai tokie – 67 proc. ir 33 proc., taigi savivaldybių tarybų rinkimų rezultatų įtaka būtų žymiai padidinta). Pagal tai, kokiu pagrindu įgyjama teisė į valstybės biudžeto dotaciją, šiuo metu Lietuvoje taikomas aukščiau apibūdintas antrasis modelis, t. y. pagal gautų galiojančių rinkėjų balsų skaičių. Taigi valstybės biudžeto dotacija yra paskirstoma toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo rinkimuose, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas negali palengvinti vienpartinės sistemos susiformavimo. Įstatymiškai numatyta išimtinai vienos, daugiausia balsų Seimo rinkimuose surinkusios politinės partijos teisė gauti dotacijas iš valstybės biudžeto iš esmės sudarytų antikonstitucines prielaidas susiformuoti vienpartinei sistemai. Todėl teigiama, jog ,,galima suprasti ir pateisinti, kodėl valstybės lėšomis finansuojamos ne daugiausiai balsų, bet ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų <...> gavusios partijos[24]. Nurodoma, kad teigiamas šiuo klausimu nustatyto teisinio reguliavimo aspektas yra tas, kad valstybės biudžeto dotacija yra skiriama atsižvelgiant tiek į daugiamandatėje Seimo rinkimų apygardoje, tiek ir vienmandatėse Seimo rinkimų apygardose už politinių partijų ar jų koalicijų iškeltų kandidatų ar jų sąrašų atiduotų galiojančių rinkėjų balsų skaičių, - taip, esą, nėra iškraipoma rinkėjų paramos, pademonstruotos politinėms partijoms, apimtis[25]. Atsakant į klausimą, kuriai valstybių grupei priklausytų Lietuva pagal dalyvavimo rinkimuose rezultatus, lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuvos atvejis būtų priskirtinas tai grupei, kuri reikalauja svaresnės rinkėjų paramos politinėms partijoms, kad šios įgytų teisę gauti valstybės biudžeto dotaciją. Be to, toliau vertinant dabartinį ir įstatymo projekte numatomą teisinį reguliavimą, manytina, kad rinkėjų palaikymą politinėms partijoms labiau atspindi dabartinė situacija, t. y. rinkėjų paduoti balsai, o ne laimėti mandatai, kadangi vienam mandatui gauti savivaldybių tarybų rinkimuose skirtingose savivaldybėse reikalingas skirtingas balsų skaičius; tuo tarpu Seimo rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardos per pakartotinį balsavimą mandatas gali būti laimimas labai maža balsų persvara. Dėl kitų teikiamų pasiūlymų paminėtina tai, jog teigiamai galėtų būti vertinamas siūlymas, jei pateiktas įstatymo projektas būtų priimtas, dėl įstatymo negaliojimo atgal principo nustatytą reguliavimą taikyti nuo 2020-2024 metų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijos pradžios. Tuo tarpu abejonių kelia siūlymas įtvirtinti teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės biudžeto asignavimai būtų skiriami nustatant išskirtinai vienos politinės partijos (LSDP) veiklos finansavimą (asignavimų dydžio apskaičiavimą, paskirstymą, mokėjimo tvarką). Taip pat nepritartina siūlymui išskirtinį reglamentavimą nustatyti dėl Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų partijoms skiriamų valstybės biudžeto asignavimų skyrimo, numatant, kad jie turėtų būti didinami 1,5 karto. Manytina, kad abiem šiais paminėtais atvejais teisinis reguliavimas galimai nebūtų suderinamas su konstituciniu lygiateisiškumo principu, kurio turinį ne kartą savo nutarimuose yra atskleidęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Dėl sąvokų ,,parlamentinė partija“ ir ,,partijos skilimas“ vartojimo įstatymo projekte pritartume Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento išvadai. 3. Ar galiojančioje Politinių partijų įstatymo Nr. I-606 redakcijoje nustatytas finansavimo modelis, skiriant valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti, ar politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIIP-2266 siūlomas finansavimo modelis geriau užtikrintų lygiateisiškumo teisinės apsaugos galimybę? Savo nuomonę prašome pagrįsti. Pirmiausia pabrėžtina tai, kad tuo atveju, jei valstybė skiria finansavimą politinėms partijoms, ji turi gerai apsvarstyti galimus kriterijus, pagal kuriuos lėšos bus skirstomos, ir užtikrinti, kad visos politinės partijos, turinčios daug narių ir mažai narių, egzistuojančios ilgai ir neseniai susikūrusios, turėtų vienodas galimybes dalyvauti politinėje veikloje. Taigi valstybės užduotis – užtikrinti, kad politinės partijos gautų pakankamą finansavimą, bet kartu išliktų nepriklausomos ir nepatiriančios įtakos, priimant sprendimus[26]. Kaip žinoma, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, interpretuodamas konstitucinį asmenų lygybės (lygiateisiškumo) principą, 1996 m. vasario 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad šis principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims[27]. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas aiškintinas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija[28]. Konstitucinio asmens lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės pažeidimas[29]. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai[30]. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pažymėta ir tai, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai[31]. Nurodomi tokie politinių partijų finansavimo iš biudžeto principai: lygybės, laisvės ir skaidrumo. Lygybės principas reiškia, kad visos politinės partijos privalo turėti vienodas galimybes naudotis visais, įstatymo reglamentuojamais finansavimo šaltiniais, nes tai sudarytų lygiavertes sąlygas jų veiklai. Laisvės principas suvokiamas kaip partijų galimybė pritraukti lėšų pagal savo potencialą iš įvairių šaltinių. Skaidrumo principo įgyvendinimas ir laikymasis yra labai svarbus, norint sumažinti korupcijos galimybes ir užkirsti kelią spekuliacijoms šia tema[32]. Plačiau interpretuojant lygybės principą, pažymėtina tai, jog toks biudžeto asignavimų paskirstymas, kai kiekviena partija ar kandidatas gauna vienodą pinigų sumą, nepriklausomai nuo jų populiarumo arba gautų vietų parlamente, yra vadinamas ,,griežtai proporcingu“. Tokia tvarka kritikuojama, nes apsunkina naujų partijų galimybes gauti valstybės finansavimą ir dalyvauti politinėje veikloje. Pagal šį reglamentavimą valstybinis finansavimas yra tinkamai paskirstomas jau egzistuojančioms partijoms, tačiau nesudaryta galimybė naujoms partijoms gauti biudžeto dotacijas ir įsitvirtinti politinėje arenoje. Kai kurios valstybės (Vengrija, Čekija, Vokietija) skirstydamos biudžeto asignavimus derina proporcingumo ir lygybės principus. Lygybės principas reiškia, kad visos politinės partijos privalo turėti vienodas galimybes naudotis visais įstatymo reglamentuojamais finansavimo šaltiniais, nes tai užtikrintų lygiavertes sąlygas jų veiklai[33]. Taigi manytina, kad, priėmus aptariamą įstatymo projektą, iš valstybės biudžeto finansuojamų politinių partijų spektras būtų siauresnis. Juolab, vertinant projektą lygybės principo aspektu, manytina, kad būtų sudaromos mažesnės galimybės didesniam politinių partijų skaičiui gauti valstybės asignavimus, o tai ribotų partinį pliuralizmą, menkintų politinių partijų galimybes įsitvirtinti politinėje arenoje. Galutinė išvada: Atsižvelgiant į aukščiau išvadoje nurodytas pastabas, įstatymo projektas iš esmės su išimtimis neprieštarauja Lietuvos Respublikoje įtvirtintam politinių partijų finansavimo modeliui bei egzistuojančiai užsienio šalių skirtingai praktikai. Tačiau šioje projekto stadijoje sunkoka įžvelgti, kuo įstatymo projektas būtų tobulesnis, jį lyginant su šiuo metu esamu teisiniu reguliavimu. Dar kartą pabrėžtina, kad teikiamas įstatymo projektas yra ypatingai svarbus partijų, valstybės ir visuomenės raidai, nes, be kita ko, jis kuria prielaidas demokratijos plėtrai. Prof. dr. Darijus Beinoravičius Prof. dr. Milda Vainiutė	Pritarti

Eil.

Nr.

Pasiūlymo teikėjas, data

Siūloma keisti

Pastabos

Pasiūlymo turinys

Komiteto nuomonė

Argumentai,

pagrindžiantys nuomonę

str.

str. d.

Ekspertinė išvada prof. dr. Darijus Beinoravičius,

prof. dr. Milda Vainiūtė

2018-08-01

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ PARTIJŲ ĮSTATYMO Nr. I-606 2 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIIP-2266

DĖL SEIMO NARIŲ PASIŪLYMŲ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ PARTIJŲ ĮSTATYMO NR. I-606 2 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIII-2266, REGISTRUOTŲ IKI NEPRIKLAUSOMO EKSPERTINIO ĮVERTINIMO PASLAUGŲ VIEŠOJO PIRKIMO SUTARTIES SUDARYMO

Vilnius

2018-07-30

1. Ar Politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIIP-2266 siūlomas reguliavimas atitinka Europos Sąjungos valstybių narių praktiką? Savo nuomonę pagrįskite konkrečių Europos Sąjungos valstybių narių pasirinkto reguliavimo pavyzdžiais.

Kaip žinoma, vienas iš svarbiausių valstybės formos elementų (šalia valstybės valdymo formos ir valstybės sandaros (teritorinio sutvarkymo) formos) yra politinis režimas, kurį, be kita ko, apibūdina toks svarbus bruožas kaip politinis pliuralizmas, pasireiškiantis tuo, jog valstybėje veikia įvairios politinės partijos ir organizacijos, kurios nustatyta tvarka rungiasi dėl vadovavimo visuomenei, visos politinės partijos turi vienodų teisinių galimybių, laisvai veikia opozicinės partijos, siūlančios alternatyvius Vyriausybės politikos sprendimus ir pan.[1]. Kitaip tariant, moderni demokratinė valstybė neįsivaizduojama be politinių partijų, kurios suteikia galimybę visiems visuomenės sluoksniams dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl politinės valdžios, formuoti valstybės valdžios institucijas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas viename iš savo nutarimų yra pabrėžęs, kad politinės partijos yra tokie susivienijimai, kurių steigimosi tikslai, paskirtis ir veikla yra neatsiejami nuo politinės valdžios siekio. Politinės partijos šį savo siekį įgyvendina inter alia dalyvaudamos rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas[2].

Siekiant, kad partinė sistema sklandžiai funkcionuotų, politinėms partijoms turi būti suteikiamos tam tikros teisinės garantijos. Tam, kad politinės partijos galėtų užtikrinti savo kasdienę veiklą, konkuruoti tarpusavyje ir įgyvendinti savo idėjas, jos turi turėti piniginių lėšų, todėl politinių partijų finansavimo klausimas yra aktualus visoms valstybėms: ,,net ir tos valstybės, kurios nereglamentuoja politinių partijų veiklos specialiais įstatymais, siekdamos išvengti politinės korupcijos ir užtikrinti politinių partijų lėšų įgijimo, naudojimo teisėtumą bei viešumą, stengiasi teisiškai apibrėžti politinių partijų finansavimo ribas ir tvarką“[3]. Taigi, kaip minėta, politinių partijų finansavimo tema yra aktuali praktiškai visose valstybėse, kuriose veikia šiuolaikinė demokratija. Todėl galima teigti, jog vienas svarbiausių politinių partijų veiklos klausimų – finansavimas, kuris ,,įdėmiau pasigilinus, pagrįstai gali būti laikomas esminiu sisteminiu jų veiklos teisinio reguliavimo aspektu“[4].

Valstybinio (viešojo) politinių partijų finansavimo pagrindu galima laikyti jų konstitucinį įtvirtinimą (Vakarų Europoje pradedant maždaug 1950 m., o Vidurio ir Rytų Europoje – po 1990 m.). Ir čia esama tam tikrų panašumų bei skirtumų.

Kalbant apie politinių partijų finansavimo modelį Lietuvos Respublikoje, pirmiausia paminėtina tai, kad 1992 m. spalio 25 d. priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kaip ir kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių XX a. pabaigoje priimtų konstitucijų, įvardijamų kaip pototalitarinių, arba ,,naujųjų demokratijų“ konstitucijų, pavyzdžiui, 1991 m. Bulgarijos, Rumunijos, Slovėnijos, 1992 m. Estijos, Čekijos, Slovakijos, 1997 m. Lenkijos ir kt., be kita ko, reglamentuojamas politinis pliuralizmas[5]. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apsiribojama partijų steigimo laisvės garantijos įtvirtinimu (35 straipsnio 1 ir 2 dalys) ir jų veiklai reikšmingų apribojimų nustatymu, tačiau partijų finansavimo santykiai pažodine prasme neatspindimi ir tiesiogiai nereglamentuojami, nors jų pradus visgi aprėpia (aptakiai ,,uždengia“) konstituciniai demokratinės valstybės principai ir blanketinė nuoroda – ,,veiklą reglamentuoja įstatymas“ (35 straipsnio 3 dalis) [6]. Pažymėtina, kad ši nuostata ,,nesuteikia įstatymų leidėjui beribės diskrecijos <...>; lygiateisių politinių partijų įvairovė, lemianti daugiapartinę sistemą – konstitucinė vertybė, o jos konstituciniai aspektai – partijų teisinio institucionalizavimo pagrindas“.[7] Kitaip tariant, Konstitucijoje yra numatytas partijų veiklos, įskaitant jos vykdymo finansinius šaltinius (lėšas), reglamentavimas, tačiau tų šaltinių ir tam tikrų lėšų naudojimo ar apskaitos teisiniai pagrindai tiesiogiai nenurodomi[8]. Šiuo požiūriu, lyginant minėtą Lietuvos Respublikos konstitucinę nuostatą, pavyzdžiui, su Lenkijos, Vengrijos ar Vokietijos konstitucinėmis nuostatomis, situacija yra kitokia, nes paminėtose konstitucijose tiesiogiai kalbama apie partijų finansus, taip išryškinant jų svarbą ir vieną ar kitą jų tvarkymo principą arba procedūrinį pagrindą. Antai 1997 m. Lenkijos Respublikos Konstitucijos 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad politinių partijų finansavimas yra viešas[9]. Tai reiškia, kad politinės partijos negali įslaptinti savo finansavimo. 2011 m. Vengrijos Respublikos Konstitucijos VIII straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad išsamias politinių partijų veiklos ir finansavimo taisykles nustato Pagrindinis Įstatymas[10]. O Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad politinės partijos privalo viešai atsiskaityti dėl savo lėšų šaltinių ir jų panaudojimo, taip pat dėl turto[11].

Pirmoji Europos šalis, parėmusi tiesioginį politinių partijų finansavimą iš valstybės biudžeto, buvo Vokietijos Federacinė Respublika, kai 1959 m. skyrė nedidelę paramą iš valstybės biudžeto. 1967 m. buvo priimti teisės aktai, reglamentuojantys valstybinį finansavimą. Vėliau ir kitos Europos šalys pradėjo finansuoti politinių partijų veiklą: Austrija 1963 m., Prancūzija 1965 m., Švedija 1966 m., Suomija 1967 m., Danija 1969 m., Norvegija 1970 m., Italija 1974 m., Ispanija 1977 m. Nurodoma, jog iš visų demokratiškų Europos valstybių tik viena Šveicarija neskiria politinėms partijoms finansavimo iš valstybės biudžeto, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl šios valstybės politinė sistema kritikuojama dėl jos neskaidrumo[12].

Daugumoje Europos demokratinių valstybių politinės partijos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto. Tuo siekiama pagyvinti ir plėtoti politinių partijų konkurenciją, užtikrinti jų lygių galimybių principo įgyvendinimą ir institucionalizavimą, t. y. virtimą stabilia ir nuspėjama daugiapartine sistema, lemiančia veiksmingą politinę sistemą[13]. Kita vertus, iš esmės laikantis pozicijos, jog politinė partija yra savanoriškai steigiama piliečių visuomeninė organizacija, todėl pati privalėtų finansuoti savo narių ir partijos veiklą – priešingu atveju, gaunant finansavimą iš valstybės, iškreipiama politinės partijos kaip visuomenės ir valstybės tarpininko funkcija[14]. Vis tik nuo 1970 m. daugelyje Vakarų Europos valstybių taikomas būtent toks finansavimo būdas, ir būtent šis būdas kelia daugiausia diskusijų, tačiau finansavimo gavimo modeliai atskirose valstybėse labai skirtingi.

Paminėtina, kad daugelyje demokratiškų Europos valstybių politinių partijų finansavimas iš valstybės biudžeto yra skirstomas į tiesioginį valstybinį politinių partijų finansavimą (valstybės biudžeto dotacijos) ir netiesioginį valstybinių politinių partijų finansavimą (pvz., teisė nemokamai naudotis visuomenės informavimo priemonėmis, parama parlamentiniam politinių partijų darbui, įvairios mokestinės lengvatos ir pan.). Teigiama, jog valstybinis finansavimas suprantamas kaip efektyviausias politinių partijų išsilaisvinimo iš priklausomybės nuo išorinių aukotojų įtakos būdas. Vis dėlto tokiu atveju kyla pavojus, kad politinės partijos vieną priklausomybę pakeis kita: politinė partija gali tapti priklausoma nuo viešojo finansavimo – jos suinteresuotumas valstybine parama gali nustelbti interesą gauti visuomenės grupių paramą. Kadangi politinės partijos pagal savo prigimtį ir pobūdį yra visuomeniniai susivienijimai, todėl valstybė negali jų pernelyg ,,suvalstybinti“[15]. Vertinant valstybinį politinių partijų finansavimą, reikėtų paminėti, kad tai leidžia partijoms išlikti nepriklausomoms nuo privačių subjektų įtakos, mažėja politinės korupcijos rizika, politinių partijų finansavimas yra skaidresnis. Pagrindinis neigiamas aspektas – valstybės gyventojų (mokesčių mokėtojų) nenoras remti partijas, kurios neatspindi jų pažiūrų ir interesų. Esant tik valstybinei paramai, daugiausiai sunkumų kyla susikurti ir įsitvirtinti naujoms partijoms, kurios dar neturi gyventojų politinės paramos[16].

Jau minėta, kad valstybės finansinė parama atskirose valstybėse gali būti labai skirtinga. Mokslinėje literatūroje išskiriama tokia valstybinio politinių partijų finansavimo klasifikacija, pagrįsta santykiniu valstybės finansinės paramos politinių partijų biudžetuose dydžiu. Nurodoma, jog Vakarų Europoje egzistuoja tokie viešojo politinių partijų finansavimo modeliai: aukšto lygio valstybės kontrolės sistema (Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos atvejis; būdinga tai, kad politinės partijos tapo, galima sakyti, kvazivalstybinėmis organizacijomis, t. y. išimtinai priklausomomis nuo valstybės ir mokesčių mokėtojų pinigų, pavyzdžiui, Ispanijos 98 proc. politinių partijų pajamų sudaro finansinė valstybės parama); mišri sistema (jos esmė – dalinis politinių partijų finansavimas, paprastai sudarantis apie 50 proc. jų gaunamų pajamų; tokios tendencijos Turkijoje, Graikijoje, Belgijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, kuriose politinės partijos finansuojamos proporcingai pajamoms, jų gaunamoms iš privačių finansavimo šaltinių); privataus finansavimo su labai maža valstybine parama sistema; kaip išimtinį pavyzdį galima pateikti Jungtinę Karalystę, kurioje beveik nėra valstybinio politinių partijų finansavimo)[17].

Vertinant politinių partijų finansavimą valstybės biudžeto dotacijų būdu, pirmiausia keliamas klausimas, ar absoliučiai visos demokratinėje valstybėje įsteigtos ir veikiančios politinės partijos turi būti finansuojamos. Egzistuojant gana skirtingoms nuomonėms, vis tik sutariama dėl to, jog ,,turi būti nustatytas toks politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto dotacijų forma modelis, kuris užkirstų kelią dalies politinių partijų privilegijavimui arba diskriminacijai, kitais žodžiais, užtikrintų jų veiklos lygias galimybes ypač akcentuojant jų dalyvavimą rinkimuose“[18].

Lyginamuoju aspektu išskiriami tokie tiesioginio valstybinio politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto dotacijų forma modeliai: 1) remiamos visos valstybėje veikiančios politinės partijos; 2) remiamos tik tos politinės partijos, kurioms yra atstovaujama valstybės įstatymų leidžiamosiose institucijose; 3) remiamos ne tik parlamente reprezentuojamos politinės partijos, bet ir tos, kurios atitinka kitas sąlygas. Pastebėtina, kad pagal tokius kriterijus iš esmės didžioji dalis aukščiau paminėtų valstybių būtų priskiriamos trečiajai grupei. O pagal tai, kokiu pagrindu įgyjama teisė į valstybės biudžeto dotaciją, galima išskirti tokius kriterijus: 1) gautų mandatų parlamente (rečiau – kitose renkamose institucijose) skaičius; 2) gautų galiojančių rinkėjų balsų skaičius, nepaisant to, ar politinė partija iškovojo vietų parlamente (rečiau – kitose renkamose institucijose) ir 3) taikant mišrųjį metodą, kai atsižvelgiama į abu prieš tai paminėtus metodus[19].

Visose valstybėse, kuriose egzistuoja tiesioginio valstybinio politinių partijų finansavimo forma, keliama pagrindinė sąlyga – dalyvavimo atitinkamuose rinkimuose rezultatai. Teigiamas jo rezultatas varijuoja priklausomai nuo valstybės partinės sistemos atžvilgiu pasirinktos politikos, tačiau visais atvejais tai yra kriterijus, kvalifikuojantis teisę gauti valstybės biudžeto dotaciją. Pagal tai išskiriamos dvi valstybių grupės: pirmajai priklausytų tos valstybės, kurios nereikalauja žymios rinkėjų paramos politinėms partijoms, kad šios įgytų teisę gauti valstybės biudžeto dotaciją (pvz., Danija, Austrija, Bulgarija, Vengrija), o į antrąją pateiktų tos, kurios, siekdamos partinės sistemos funkcionalumo, remia stambias ir vidutines politines partijas ir atitinkamai reikalauja svaresnės rinkėjų paramos (pvz., Graikija, Lenkija, Belgija, Čekija, Slovakija)[20].

Šiame kontekste paminėtina, kad 2004 m. Europos Taryba atkreipė dėmesį į šį aktualų klausimą ir išleido ,,Politinių partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo gaires“. Gairių tikslas yra išdėstyti skirtingas politinių partijų finansavimo ir kontroliavimo galimybes ir alternatyvas, teisinius principus bei metodus ir suteikti valstybėms galimybę pasirinkti tinkamiausią politinių partijų finansavimo teisinį reguliavimą.

2. Kokie politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIII-P2266 siūlomo politinių partijų finansavimo modelio privalumai ir trūkumai, palyginti su šiuo metu galiojančiame Politinių partijų įstatyme įtvirtintu finansavimo modeliu? Savo nuomonę pagrįskite, plačiau pakomentuodami kiekvieną Jūsų išskirtą reguliavimo privalumą ir trūkumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalį turi reglamentuoti inter alia politinių partijų steigimą ir veiklą. Tai darydamas, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, gali nustatyti inter alia politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką. Jau minėta, kad Konstitucijoje nėra tiesiogiai nustatyti rinkimų kampanijų ir jų dalyvių, inter alia politinių partijų, finansavimo šaltiniai, būdai ir finansavimo kontrolės pagrindai, tačiau, kaip nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, su tuo susiję principai atitinkamai kyla iš Konstitucijos, inter alia jos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, taip pat jos 35, 44, 83, 113, 114, 141 straipsniuose tiesiogiai įtvirtintų (expressis verbis nurodytų) partijų politinio siekio ir jo įgyvendinimo specifikos[21].

Kaip žinoma, įstatymo lygmeniu nustatytas politinių partijų finansavimo modelis Lietuvoje ne kartą kito ir nuo 1990 m. praėjo net kelis raidos etapus[22], o šiuo metu galiojantį modelį, pateikus Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIII-2266, vėl siekiama pakeisti.

Prieš pradedant analizuoti esamą ir galimai būsimą teisinį reguliavimą, susijusį su politinių partijų finansavimu, būtina atkreipti dėmesį į jau suformuotą konstitucinę doktriną šiuo klausimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tokį santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais, reguliavimo modelį, kuris apima valstybės biudžeto lėšų (asignavimų) skyrimą tokioms politinėms partijoms, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), tačiau tokiu reguliavimu negali būti sudaryta galimybės gauti tiek valstybės biudžeto lėtų (asignavimų), kad atsirastų prielaidos paneigti ar iškreipti politinių partijų, kaip visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti minėtų lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį, pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus. Vadinasi, pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla, inter alia, ir jų finansavimo būdais, susijusius santykius, pagal Konstituciją gali inter alia nustatyti, kad ne visos įsteigtos ir veikiančios politinės partijos, bet tik tos, kurių kandidatai gauna atitinkamą (pakankamą) rinkėjų pritarimą viešosios valdžios institucijų rinkimuose, gali gauti tikslinę paskirtį turinčių valstybės biudžeto lėšų, skiriamų politinėms partijoms paremti[23].

Kaip žinoma, iki 2012 m. sausio 1 d. Lietuvoje valstybės biudžeto dotacijos buvo vienas iš Lietuvos politinių partijų šaltinių. Uždraudus gauti finansavimą iš juridinių asmenų ir apribojus fizinių asmenų aukas, valstybinis finansavimas tapo pagrindiniu politinių partijų finansavimo šaltiniu. Taigi šiuo metu valstybė užtikrina ne tik politinių partijų dalyvavimą politinėse kampanijose, bet ir jų funkcionavimą tarp rinkimų. Todėl šio klausimo tinkamas teisinis sureguliavimas yra labai svarbus.

Aptariamo įstatymo projekto aiškinamajame rašte yra nurodoma: ,,Dabar valstybės biudžeto asignavimai partijoms skiriami už buvusiųjų rinkimų rezultatus, neatsižvelgiant į jų veiklą sprendžiant valstybės ir visuomenės problemas. Vienintelis valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui politinėms partijoms kriterijus yra Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo) galiojantys rezultatai. <....>.“ Todėl ,,siūloma iš esmės pakeisti politinių partijų finansavimo sistemą, kad valstybės biudžeto asignavimų paskirstymas būtų pagrįstas numatytais finansavimo tikslais. Pagrindinis šio finansavimo tikslas yra užtikrinti visų politinių partijų, dalyvaujančių valstybės valdyme, efektyvią veiklą ir skaidrumą. Todėl pagrindiniu politinių partijų finansavimo paskirstymo kriterijumi turėtų būti jų parlamentinė veikla ir darbas savivaldoje. Pagal siūlomą teisinį reguliavimą valstybės biudžeto skirti asignavimai paskirstomi politinėms partijoms proporcingai jų narių skaičiui Lietuvos Respublikos Seime. <...>“.

Taigi pateikto įstatymo projekto 2 straipsniu siekiama pakeisti Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 21 straipsnį numatant, kad ,,valstybės biudžeto asignavimo politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi taip: du trečdaliai valstybės biudžeto skirtų asignavimų paskirstomi politinėms partijoms proporcingai jų narių, išrinktų Lietuvos Respublikos Seimo nariais, skaičiui ir vienas trečdalis asignavimų politinėms partijoms proporcingai jų narių, išrinktų savivaldybių tarybų nariais, skaičiui“. Kitaip tariant, pagal numatomą teisinį reguliavimą valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms būtų paskirstomi ne pagal rinkėjų balsus, o pagal faktinį politinių partijų atstovavimą Seime bei savivaldybėse, nepriklausomai nuo rinkėjų balsų, paduotų rinkimuose už tų partijų kandidatus (pagal gautų mandatų skaičių). Paminėtina, jog šiuo metu valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai yra skirstomi pagal paskutinių rinkimų rezultatus.

Analizuojant įstatymo projektą, vienas iš vertinimo kriterijų galėtų būti identifikavimas, kokie pagrindiniai požymiai būdingi Lietuvoje egzistuojančiam politinių partijų valstybinio finansavimo modeliui. Pagal aukščiau paminėtą atskirų valstybių klasifikaciją, atsižvelgiant į tai, kokį poveikį valstybė daro politinių partijų finansinei būklei, Lietuvos atvejis gali būti apibūdinamas kaip tarpinis, t. y. faktinė situacija čia balansuoja tarp aukšto lygio valstybės kontrolės ir mišrios sistemų, nors pagal politinių partijų finansavimo klausimais nustatytą teisinį reguliavimą, matyt, turėtų būti priskiriamas mišriai sistemai. Priėmus parengtą įstatymo projektą, situacija nepasikeistų, nes šiuo atveju siekiama įtvirtinti kitus kriterijus, pagal kuriuos politinės partijos būtų finansuojamos iš valstybės biudžeto.

Vertinant esamą reguliavimą pagal tai, kokia yra tiesioginio valstybinio politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto dotacijų forma, šiuo metu Lietuvos atvejis priskirtinas trečiajam modeliui, t. y. šiuo metu remiamos ne tik parlamente reprezentuojamos politinės partijos, bet ir tos, kurios atitinka kitas sąlygas. Priėmus pateiktą projektą, modelis būtų priskirtinas antrajam aukščiau paminėtam modeliui, t. y. būtų remiamos tik tos politinės partijos, kurioms yra atstovaujama parlamente ir savivaldos institucijose. Šiame kontekste kyla klausimas, kodėl siekiama atsisakyti galiojančios įstatymo nuostatos, pagal kurią valstybės biudžeto asignavimai skirstomi ir atsižvelgiant į rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus. Taigi nėra aišku, kodėl iš trijų šalyje vykstančių rinkimų, kurių rezultatai lemia valstybės biudžeto asignavimų paskirstymą politinėms partijoms, pasirenkami tik Seimo rinkimų ir savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai.

Be to, abejonių kelia ir numatomos skirtingos valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti proporcijos tarp Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybių tarybų gautų mandatų (atitinkamai dvi trečiosios ir viena trečioji). Peršasi mintis, kad, siekiant stiprinti demokratiją nuo savivaldos lygmens proporcijų paskirstymas galėtų būti netgi atvirkštinis. Neplėtojant diskusijų šiuo aspektu, korektiškiau būtų nustatyti vienodas proporcijas.

Teigiamai vertintina tai, jog priėmus vertinamą įstatymo projektą, būtų keičiama ir biudžeto asignavimų skirstymo tvarka, keičianti esamas proporcijas (šiuo metu Seimo rinkimuose paduoti balsai sudaro 60 proc., o savivaldybių tarybų rinkimų – 19 proc.; pasikeitimai būtų atitinkamai tokie – 67 proc. ir 33 proc., taigi savivaldybių tarybų rinkimų rezultatų įtaka būtų žymiai padidinta).

Pagal tai, kokiu pagrindu įgyjama teisė į valstybės biudžeto dotaciją, šiuo metu Lietuvoje taikomas aukščiau apibūdintas antrasis modelis, t. y. pagal gautų galiojančių rinkėjų balsų skaičių. Taigi valstybės biudžeto dotacija yra paskirstoma toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo rinkimuose, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas negali palengvinti vienpartinės sistemos susiformavimo. Įstatymiškai numatyta išimtinai vienos, daugiausia balsų Seimo rinkimuose surinkusios politinės partijos teisė gauti dotacijas iš valstybės biudžeto iš esmės sudarytų antikonstitucines prielaidas susiformuoti vienpartinei sistemai. Todėl teigiama, jog ,,galima suprasti ir pateisinti, kodėl valstybės lėšomis finansuojamos ne daugiausiai balsų, bet ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų <...> gavusios partijos[24]. Nurodoma, kad teigiamas šiuo klausimu nustatyto teisinio reguliavimo aspektas yra tas, kad valstybės biudžeto dotacija yra skiriama atsižvelgiant tiek į daugiamandatėje Seimo rinkimų apygardoje, tiek ir vienmandatėse Seimo rinkimų apygardose už politinių partijų ar jų koalicijų iškeltų kandidatų ar jų sąrašų atiduotų galiojančių rinkėjų balsų skaičių, - taip, esą, nėra iškraipoma rinkėjų paramos, pademonstruotos politinėms partijoms, apimtis[25].

Atsakant į klausimą, kuriai valstybių grupei priklausytų Lietuva pagal dalyvavimo rinkimuose rezultatus, lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuvos atvejis būtų priskirtinas tai grupei, kuri reikalauja svaresnės rinkėjų paramos politinėms partijoms, kad šios įgytų teisę gauti valstybės biudžeto dotaciją.

Be to, toliau vertinant dabartinį ir įstatymo projekte numatomą teisinį reguliavimą, manytina, kad rinkėjų palaikymą politinėms partijoms labiau atspindi dabartinė situacija, t. y. rinkėjų paduoti balsai, o ne laimėti mandatai, kadangi vienam mandatui gauti savivaldybių tarybų rinkimuose skirtingose savivaldybėse reikalingas skirtingas balsų skaičius; tuo tarpu Seimo rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardos per pakartotinį balsavimą mandatas gali būti laimimas labai maža balsų persvara.

Dėl kitų teikiamų pasiūlymų paminėtina tai, jog teigiamai galėtų būti vertinamas siūlymas, jei pateiktas įstatymo projektas būtų priimtas, dėl įstatymo negaliojimo atgal principo nustatytą reguliavimą taikyti nuo 2020-2024 metų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijos pradžios.

Tuo tarpu abejonių kelia siūlymas įtvirtinti teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybės biudžeto asignavimai būtų skiriami nustatant išskirtinai vienos politinės partijos (LSDP) veiklos finansavimą (asignavimų dydžio apskaičiavimą, paskirstymą, mokėjimo tvarką). Taip pat nepritartina siūlymui išskirtinį reglamentavimą nustatyti dėl Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų partijoms skiriamų valstybės biudžeto asignavimų skyrimo, numatant, kad jie turėtų būti didinami 1,5 karto. Manytina, kad abiem šiais paminėtais atvejais teisinis reguliavimas galimai nebūtų suderinamas su konstituciniu lygiateisiškumo principu, kurio turinį ne kartą savo nutarimuose yra atskleidęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.

Dėl sąvokų ,,parlamentinė partija“ ir ,,partijos skilimas“ vartojimo įstatymo projekte pritartume Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento išvadai.

3. Ar galiojančioje Politinių partijų įstatymo Nr. I-606 redakcijoje nustatytas finansavimo modelis, skiriant valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti, ar politinių partijų įstatymo Nr. I-606 2 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo projekte Nr. XIIIP-2266 siūlomas finansavimo modelis geriau užtikrintų lygiateisiškumo teisinės apsaugos galimybę? Savo nuomonę prašome pagrįsti.

Pirmiausia pabrėžtina tai, kad tuo atveju, jei valstybė skiria finansavimą politinėms partijoms, ji turi gerai apsvarstyti galimus kriterijus, pagal kuriuos lėšos bus skirstomos, ir užtikrinti, kad visos politinės partijos, turinčios daug narių ir mažai narių, egzistuojančios ilgai ir neseniai susikūrusios, turėtų vienodas galimybes dalyvauti politinėje veikloje. Taigi valstybės užduotis – užtikrinti, kad politinės partijos gautų pakankamą finansavimą, bet kartu išliktų nepriklausomos ir nepatiriančios įtakos, priimant sprendimus[26].

Kaip žinoma, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, interpretuodamas konstitucinį asmenų lygybės (lygiateisiškumo) principą, 1996 m. vasario 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad šis principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims[27]. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas aiškintinas neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia nuo nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, taip pat nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija[28]. Konstitucinio asmens lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės pažeidimas[29]. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai[30]. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pažymėta ir tai, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai[31].

Nurodomi tokie politinių partijų finansavimo iš biudžeto principai: lygybės, laisvės ir skaidrumo. Lygybės principas reiškia, kad visos politinės partijos privalo turėti vienodas galimybes naudotis visais, įstatymo reglamentuojamais finansavimo šaltiniais, nes tai sudarytų lygiavertes sąlygas jų veiklai. Laisvės principas suvokiamas kaip partijų galimybė pritraukti lėšų pagal savo potencialą iš įvairių šaltinių. Skaidrumo principo įgyvendinimas ir laikymasis yra labai svarbus, norint sumažinti korupcijos galimybes ir užkirsti kelią spekuliacijoms šia tema[32].

Plačiau interpretuojant lygybės principą, pažymėtina tai, jog toks biudžeto asignavimų paskirstymas, kai kiekviena partija ar kandidatas gauna vienodą pinigų sumą, nepriklausomai nuo jų populiarumo arba gautų vietų parlamente, yra vadinamas ,,griežtai proporcingu“. Tokia tvarka kritikuojama, nes apsunkina naujų partijų galimybes gauti valstybės finansavimą ir dalyvauti politinėje veikloje. Pagal šį reglamentavimą valstybinis finansavimas yra tinkamai paskirstomas jau egzistuojančioms partijoms, tačiau nesudaryta galimybė naujoms partijoms gauti biudžeto dotacijas ir įsitvirtinti politinėje arenoje. Kai kurios valstybės (Vengrija, Čekija, Vokietija) skirstydamos biudžeto asignavimus derina proporcingumo ir lygybės principus. Lygybės principas reiškia, kad visos politinės partijos privalo turėti vienodas galimybes naudotis visais įstatymo reglamentuojamais finansavimo šaltiniais, nes tai užtikrintų lygiavertes sąlygas jų veiklai[33].

Taigi manytina, kad, priėmus aptariamą įstatymo projektą, iš valstybės biudžeto finansuojamų politinių partijų spektras būtų siauresnis. Juolab, vertinant projektą lygybės principo aspektu, manytina, kad būtų sudaromos mažesnės galimybės didesniam politinių partijų skaičiui gauti valstybės asignavimus, o tai ribotų partinį pliuralizmą, menkintų politinių partijų galimybes įsitvirtinti politinėje arenoje.

Galutinė išvada:

Atsižvelgiant į aukščiau išvadoje nurodytas pastabas, įstatymo projektas iš esmės su išimtimis neprieštarauja Lietuvos Respublikoje įtvirtintam politinių partijų finansavimo modeliui bei egzistuojančiai užsienio šalių skirtingai praktikai. Tačiau šioje projekto stadijoje sunkoka įžvelgti, kuo įstatymo projektas būtų tobulesnis, jį lyginant su šiuo metu esamu teisiniu reguliavimu.

Dar kartą pabrėžtina, kad teikiamas įstatymo projektas yra ypatingai svarbus partijų, valstybės ir visuomenės raidai, nes, be kita ko, jis kuria prielaidas demokratijos plėtrai.

Prof. dr. Darijus Beinoravičius

Prof. dr. Milda Vainiutė

Pritarti

3. Subjektų, turinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pasiūlymai:

Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	Siūloma keisti			Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
Eil. Nr.	Pasiūlymo teikėjas, data	str.	str. d.	p.	Pastabos	Pasiūlymo turinys	Komiteto nuomonė	Argumentai, pagrindžiantys nuomonę
1.	Seimo narys Jurgis Razma 2018-06-29	2	1	2		Pasiūlymas: 2 straipsnio 1dalimi keičiamo 21 straipsnio 2 dalį išdėstyti taip: „2. Valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurių bent vienas kandidatas paskutiniuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą buvo išrinktas atitinkamai Seimo, savivaldybės tarybos ar Europos parlamento nariu.	Nepritarti	Komitetas apsisprendė, (balsai „už“-5,“prieš“-3, „susilaikė“-1) kad valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi remiantis 2 straipsnio 1 dalyje išdėstyto įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje.
2.	Seimo narys Jurgis Razma 2018-06-29	2	1	6,7		Pasiūlymas: 1. išbraukti 2 straipsniu keičiamo 21 straipsnio 6 dalį: „6. Jeigu parlamentinė partija ar jos frakcija Seime suskyla ir įregistruojama nauja parlamentinė partija, kurioje yra daugiau partijos narių – Seimo narių, negu lieka Seimo narių, atstovaujančių buvusiai partijai, valstybės biudžeto asignavimų dalis, paskirta buvusiai partijai, iki kitų Seimo rinkimų padalijama šioms abiem parlamentinėms partijoms proporcingai pagal esamą jų frakcijų narių skaičių Seime. 2. išbraukti 2 straipsniu keičiamo 21 straipsnio 7 dalį: ~~„ 7.~~ ~~Parlamentinėms partijoms, atstovaujančioms Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms, skiriami valstybės biudžeto asignavimai didinami 1,5 karto.~~“	Pritarti iš dalies	Pasiūlymo 1 daliai nepritartina, nes Komitetas jau pritarė (balsai „už“-5,“prieš“-3, „susilaikė“-1) 21 straipsnio 6 dalies komiteto patobulintai redakcijai. Pasiūlymo 2 daliai pritarti. Komitetas taip pat įvertinęs ekspertų nuomonę, kad toks teisinis reguliavimas galimai nebūtų suderinamas su konstituciniu lygiateisiškumo principu, siūlo: Komiteto pasiūlymas: projekto 2 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 21 straipsnio 7 dalies ir 2 straipsnio 2 dalimi keičiamo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies atsisakyti (atitinkamai pernumeruojant 2 straipsnio 2 dalyje keičiamo įstatymo 21 straipsnio 6 dalį į 5 dalį).
3.	Seimo narys Jurgis Razma 2018-06-29	2	2			Pasiūlymas: išbraukti 2 straipsnio 2 dalį: ~~„2. Pakeisti 21 straipsnį ir jį išdėstyti taip:~~ ~~„21 straipsnis. Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarka~~ 1. Politinės partijos, kurios įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos Juridinių asmenų registre ir atitinka įstatymų reikalavimus dėl politinės partijos narių skaičiaus ir kurioms nėra pradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra, turi teisę į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti. ~~2. Valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms.~~ 3. Valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi taip: du trečdaliai valstybės biudžeto skirtų asignavimų paskirstomi politinėms partijoms proporcingai jų iškeltų kandidatų, išrinktų Lietuvos Respublikos Seimo nariais vienmandatėje ir daugiamandatėje apygardose, skaičiui ir vienas trečdalis asignavimų politinėms partijoms proporcingai jų narių, išrinktų savivaldybių tarybų nariais, skaičiui. 4. Jeigu parlamentinė partija ar jos frakcija Seime suskyla ir įregistruojama nauja parlamentinė partija, kurioje yra daugiau partijos narių – Seimo narių, negu lieka Seimo narių, atstovaujančių buvusiai partijai, valstybės biudžeto asignavimų dalis, paskirta buvusiai partijai iki kitų Seimo rinkimų padalijama šioms abiem parlamentinėms partijoms proporcingai pagal esamą jų frakcijų narių skaičių Seime. ~~5. Parlamentinėms partijoms, atstovaujančioms Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms, skiriami valstybės biudžeto asignavimai didinami 1,5 karto.~~ 6. Politinei partijai skiriamą valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dydį šiame straipsnyje nustatyta tvarka nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos perveda į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą.“	Nepritarti	Svarstant projektą komitete buvo pritarta dėl siūlomo valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarkos modelio pakeitimo nuo 2020-2024 metų Seimo kadencijos pradžios. Ekspertų nuomone, <...>, įstatymo projektas iš esmės su išimtimis neprieštarauja Lietuvos Respublikoje įtvirtintam politinių partijų finansavimo modeliui bei egzistuojančiai užsienio šalių skirtingai praktikai
4.	Seimo narys Jurgis Razma 2018-06-29	3				Pasiūlymas: išbraukti 3 straipsnį. ~~„3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas~~ ~~1. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis galioja iki Lietuvos Respublikos Seimo 2016–2020 metų kadencijos pabaigos.~~ ~~2. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis įsigalioja nuo Lietuvos Respublikos Seimo 2020–2024 metų kadencijos pradžios.“~~	Nepritarti	Svarstant projektą komitete buvo pritarta valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarkos modelio pakeitimui nuo 2020-2024 metų kadencijos pradžios. Dėl siūlomo reguliavimo taikymo nuo 2020-2024 metų kadencijos pradžios - teigiamas įvertinimas ir ekspertų išvadoje.
5.	Seimo narys Juozas Olekas 2018-06-29	1	1			Argumentai: siūlymas teikiamas tuo tikslu, kad būtų įgyvendinami teisėti rinkėjų lūkesčiai kai jie atidavė savo balsus už atitinkamą partiją ir jos pateiktą programą. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 1 straipsnio ketvirtąją dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Parlamentinė partija – tai partija dalyvavusi rinkimuose į LR Seimą, savivaldybių tarybas, Europos Parlamentą ir turinti atstovą ar atstovus LR Seime ar Europos Parlamente.	Nepritarti	Komitete apsispręsta kitai formuluotei, pagal kurią projektu ir siūlomas teisinis reguliavimas.
6.	Seimo narys Juozas Olekas 2018-06-29	2	1		T	Argumentai: išdėstyti siūlymai turėtų užtikrinti didesnį politinių partijų skaidrumą bei kokybiškesnę veiklą. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio pavadinimą ir išdėstyti jį taip: „21 straipsnis. ~~Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarka~~ Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos ir atskirai LSDDP veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarka	Nepritarti	Įstatymas nustato bendrąsias nuostatas (t. y. politinių partijų įstatymo paskirtis kitokia – įstatymas reguliuoja visų politinių partijų steigimą, veiklą, teises, pareigas, pertvarkymo ypatumus, finansavimo ir finansavimo kontrolės tvarką, ir nėra skirtas teisės normų aktas konkrečių subjektų veiklai reguliuoti). Ekspertų nuomone, toks siūlomas teisinis reguliavimas galimai nebūtų suderinamas su konstituciniu lygiateisiškumo principu, kurio turinį ne kartą savo nutarimuose yra atskleidęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.
7.	Seimo narys Juozas Olekas 2018-06-29	2	1	4		Argumentai: išdėstyti siūlymai turėtų užtikrinti didesnį įstatymo skaidrumą bei viešumą ir tikrąjį šio projekto tikslą. Pasiūlymas: Pakeisti įstatymo projekto 2 straipsnio 4 dalį ir išdėstyti ją taip: „Valstybės biudžeto asignavimų dalis LSDD partijai skiriama pagal atskirą LVŽS pirmininko nustatytą paskaičiavimą ir nurodymą.“	Nepritarti	Įstatymas nustato bendrąsias nuostatas (t.y. politinių partijų įstatymo paskirtis kitokia – įstatymas reguliuoja visų politinių partijų steigimą, veiklą, teises, pareigas, pertvarkymo ypatumus, finansavimo ir finansavimo kontrolės tvarką, ir nėra skirtas teisės normų aktas konkrečių subjektų veiklai reguliuoti). Ekspertų nuomone, toks siūlomas teisinis reguliavimas galimai nebūtų suderinamas su konstituciniu lygiateisiškumo principu, kurio turinį ne kartą savo nutarimuose yra atskleidęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.
8.	Seimo narys Juozas Olekas 2018-06-29	2	1	6		Argumentai: siekiant pašalinti reglamentavimą siūlomą išskirtinai naujai susikūrusiai LSDD partijai. Pasiūlymas: Išbraukti įstatymo projekto 2 straipsnio 6 dalį : „6. Jeigu parlamentinė partija ar jos frakcija Seime suskyla ir įregistruojama nauja parlamentinė partija, kurioje yra daugiau partijos narių – Seimo narių, negu lieka Seimo narių, atstovaujančių buvusiai partijai, valstybės biudžeto asignavimų dalis, paskirta buvusiai partijai, iki kitų Seimo rinkimų padalijama šioms abiem parlamentinėms partijoms proporcingai pagal esamą jų frakcijų narių skaičių Seime. “	Nepritarti	Komitetas jau pritarė (balsai „už“-5,“prieš“-3, „susilaikė“-1) 2 straipsnio 1 dalimi keičiamo įstatymo 21 straipsnio 6 dalies patobulintai redakcijai.
9.	Seimo narys Juozas Olekas 2018-06-29	3				Argumentai: siūlymas teikiamas tuo tikslu, kad būtų įgyvendinami teisėti rinkėjų lūkesčiai kai jie atidavė savo balsus už atitinkamą partiją ir jos pateiktą programą. Pasiūlymas: pakeisti įstatymo projekto 3 straipsnį ir šį straipsnį išdėstyti taip: „ 3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ~~1. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis galioja iki Lietuvos Respublikos Seimo 2016–2020 metų kadencijos pabaigos.~~ ~~2. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis įsigalioja nuo Lietuvos Respublikos Seimo 2020–2024 metų kadencijos pradžios.~~ Šis įstatymas įsigalioja nuo Lietuvos Respublikos Seimo 2020-2024 metų kadencijos pradžios.“	Pritarti iš dalies	Svarstant projektą komitete buvo apsispręsta, kad valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarkos modelio pakeitimas galiotų nuo 2020-2024 metų kadencijos pradžios.

4. Balsavimo rezultatai: už –5, prieš –3, susilaikė –2 (Sprendimą lemia komiteto pirmininkės balsas „už“).

Komiteto pirmininkė (Parašas) Agnė Širinskienė

[1] Jarašiūnas, E. Lietuvos valstybė kaip konstitucinės teisės institutas. In: Lietuvos konstitucinė teisė. Vadovėlis. Antroji laida. Vilnius: Registrų centras, 2007, p. 235-236.

[2] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas. <http://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta184/content>

[3] Vaitiekienė, E. Politinės partijos ir politinės organizacijos. In: Lietuvos konstitucinė teisė. Vadovėlis. Antroji laida. Vilnius: Registrų centras, 2007, p. 378.

[4] Šileikis, E. Partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgos. Monografija. Vilnius: LMPA, p. 47.

[5] Jarašiūnas, E. Nuo pirmosios iki naujausių konstitucijų: keletas minčių apie konstitucinio reguliavimo raidą. In: Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių konstitucinį reguliavimą. Kolektyvinė monografija. Mykolo Romerio universitetas. Vilnius, 2005, p. 29.

[6] Šileikis, E. Partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgos. Monografija. Vilnius: LMPA, p. 98.

[7] Šileikis, E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Teisinės informacijos centas. Vilnius, 2005, p. 301.

[8] Šileikis, E. Partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgos. Monografija. Vilnius: LMPA, p. 98-99.

[9] Pasaulio valstybių konstitucijos. Mykolo Romerio universitetas. II tomas. Vilnius, 2016, p. 571.

[10] Pasaulio valstybių konstitucijos. Mykolo Romerio universitetas. III tomas. Vilnius, 2016, p. 1213.

[12] Miškinis, A.; Ulevičiūtė, G. Lietuvos politinių partijų finansavimo šaltinių analizė. Business systems and economics. Mykolas Romeris University. Vol. 3 (1), 2013, p. 88.

[13] Masnevaitė, E. Valstybinis politinių partijų finansavimas Lietuvoje. Teisė. Vilniaus universitetas, 2009 (70), p. 119.

[14] Čelkis P.; Kalinauskas, G.; Petrylaitė, D.; Varaška, M. Politinį partijos ir organizacijos, kiti politiniai susivienijimai. In: Lyginamoji konstitucinė teisė. Vadovėlis. Mykolo Romerio universitetas. Vilnius: Registrų centras, 2016, p. 340.

[15] Masnevaitė, E. Valstybinis politinių partijų finansavimas Lietuvoje. Teisė. Vilniaus universitetas, 2009 (70), p.131-132.

[16] Miškinis, A.; Ulevičiūtė, G. Lietuvos politinių partijų finansavimo šaltinių analizė. Business systems and economics. Mykolas Romeris University. Vol. 3 (1), 2013, p. 87-88.

[17] Pagal: Masnevaitė, E. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisinis reguliavimas Lietuvoje. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2010, p. 117.

[20] Masnevaitė, E. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisinis reguliavimas Lietuvoje. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2010, p. 121.

[21] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimas. <http://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta110/content>

[22] Plačiau žr.: Šileikis, E. Partijų finansavimo teisės sistemos įžvalgos. Monografija. Vilnius: LMPA, p. 273-309.

[23] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarimas. <http://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta110/content>

[24] Šileikis, E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Teisinės informacijos centas. Vilnius, 2005, p. 302.

[25] Masnevaitė, E. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisinis reguliavimas Lietuvoje. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2010, p. 125.

[26] Miškinis, A.; Ulevičiūtė, G. Lietuvos politinių partijų finansavimo šaltinių analizė. Business systems and economics. Mykolas Romeris University. Vol. 3 (1), 2013, p. 20.

[27] <http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta404/content>

[28] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas. <http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta404/content>

[29] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutarimas. <http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta84/content>

[30] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarimas. <http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1642/content >

[31] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutarimas. <http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1647/content>

[32] Pečkys, V. Politinių partijų finansavimas: aktualijos ir problemos. Socialinių mokslų studijos. 2011, 3(2), p. 455.

[33] Miškinis, A.; Ulevičiūtė, G. Lietuvos politinių partijų finansavimo šaltinių analizė. Business systems and economics. Mykolas Romeris University. Vol. 3 (1), 2013, p. 89.