2005 M

2006 M. GRUODŽIO 12 D. EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVOS 2006/114/EB DĖL KLAIDINANČIOS IR LYGINAMOSIOS REKLAMOS (KODIFIKUOTA REDAKCIJA) IR LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINIŲ TEISĖS AKTŲ (TEISĖS AKTŲ PROJEKTŲ)

ATITIKTIES LENTELĖ

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/114/EB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos (kodifikuota redakcija) (OL 2006 L 376, p. 21)

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas)

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas) (Žin., 2000, Nr. 74-2262)

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas (toliau – Konkurencijos įstatymas) (Žin., 1999, Nr. 30-856; 2004, Nr. 63-2244; 2009, Nr. 46-1795)

Direktyvos perkėlimo ir įgyvendinimo lygis

1 straipsnis

Šia direktyva siekiama apsaugoti prekybininkus nuo klaidinančios reklamos ir jos nesąžiningų pasekmių bei nustatyti sąlygas, kuriomis lyginamoji reklama yra leistina.

Įstatymo projektas

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas

1. Šio įstatymo tikslas – gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų teises ir teisėtus interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę bei sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti.

5 straipsnis. Klaidinanti reklama

1. Draudžiama naudoti klaidinančią reklamą.

Visiškas

2 straipsnis

Šioje direktyvoje:

a) „reklama“ – tai su prekybos, verslo, amato ar profesijos vykdymu susijusios informacijos pateikimas siekiant skatinti prekių ar paslaugų, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas, tiekimą;

Įstatymo projektas

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

6. Reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

Visiškas

2 straipsnis

Šioje direktyvoje:

b) „klaidinanti reklama“ – tai bet kokia reklama, kuri savo pateikimu ar kitokiu būdu apgaudinėja ar gali apgauti asmenis, kuriems ji skirta ir kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo apgaulingo pobūdžio gali daryti poveikį jų ekonominiam elgesiui ar kuri dėl tų pačių priežasčių kenkia ar gali pakenkti konkurentui;

Įstatymo projektas

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

3. Klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.

Civilinis kodeksas

6.301 straipsnis. Klaidinančios reklamos samprata

1. Pagal šį skirsnį klaidinančia reklama laikoma bet kokios formos ir bet kokiomis perdavimo priemonėmis skleidžiama su ūkine komercine, finansine ar profesine veikla susijusi informacija, kuria siekiama skatinti prekių ar paslaugų, įskaitant nekilnojamuosius daiktus, teises ir pareigas, pardavimą (teikimą), kai ji bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kai dėl jos klaidinančio pobūdžio atsirado žalos.

Visiškas

2 straipsnis

Šioje direktyvoje:

c) „lyginamoji reklama“ – tai bet kokia reklama, kuri aiškiai ar netiesiogiai nurodo konkurentą arba konkurento siūlomas prekes ar paslaugas;

Įstatymo projektas

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

4. Lyginamoji reklama - reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos.

Visiškas

2 straipsnis

Šioje direktyvoje:

d) „prekybininkas“ – tai bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, amatu, verslu arba profesija, ar bet kuris asmuo, veikiantis prekybininko vardu arba jo naudai;

Įstatymo projektas

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

7. Reklamos davėjas – asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama.

17. Šiame įstatyme vartojamos sąvokos „komercinis pasiūlymas“, „komercinės veiklos subjektas“, „sprendimas dėl sandorio“, „vartotojas“, „vidutinis vartotojas“ suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose.

Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

5. Komercinės veiklos subjektas – asmuo, vykdantis komercinę veiklą ir užsiimantis verslu ar profesine veikla.

Visiškas

2 straipsnis

Šioje direktyvoje:

e) „už kodeksą atsakingas subjektas“ – tai bet kuris subjektas, įskaitant prekybininką arba prekybininkų grupę, kuris atsakingas už elgesio kodekso sudarymą ir peržiūrą ir (arba) šio kodekso saistomų subjektų kontrolę.

Įstatymo projektas

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

12. Reklamos savitvarkos institucija – reklaminės veiklos subjektų įsteigta savanoriškos kontrolės institucija, kuri vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančiais reklaminę veiklą, taip pat savo patvirtintomis taisyklėmis (kodeksu).

Visiškas

3 straipsnis

Sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, privaloma atsižvelgti į visus jos bruožus ir ypač į joje esančią informaciją apie:

a) prekių ar paslaugų ypatybes, tokias kaip prieinamumas, pobūdis, atlikimas, sudėtis, pagaminimo ar pateikimo metodas ir data, tinkamumas skirtam tikslui, panaudojimo galimybės, kiekis, instrukcija, geografinė ar komercinė kilmė, kokių rezultatų galima tikėtis jas naudojant, ar kokie prekių ar paslaugų testų ar patikrinimų rezultatai ir esminiai bruožai;

b) kainą ar metodus, kaip apskaičiuojama kaina, ir sąlygas, kuriomis tiekiamos prekės ir teikiamos paslaugos;

c) reklamuotojo pobūdį, būdingus bruožus ir teises, tokius kaip jo tapatybė ir turtas, jo kvalifikacijos ir pramoninių, komercinių ar intelektinių teisių nuosavybė, jo apdovanojimai ir pasižymėjimai.

Įstatymo projektas

5 straipsnis. Klaidinanti reklama

2. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus:

1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu;

2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais;

3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį.

3. Jeigu Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra nustatytas privalomas tam tikros informacijos reklamoje pateikimas, tai tokia informacija laikoma esmine.

4. Kai reklamoje vartotojui pateikiamas komercinis pasiūlymas, tai joje esmine laikoma Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta informacija.

5. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, ypač reikia atsižvelgti į joje esančią informaciją apie:

1) reklamos davėją ar kitą asmenį, jų veiklą, buveinę, pavadinimą (jei fizinis asmuo, – šio asmens vardą ir pavardę), teisinę formą, turtą, pramoninės ar intelektinės nuosavybės teises, licencijas (leidimus), kvalifikaciją, narystę, apdovanojimus ir nuopelnus;

2) prekes ar paslaugas, jų gamybos vietą ar kilmę, pagaminimo datą, gamybos būdą, paskirtį, kiekį, sudėtį, energetinę vertę, vartojamąsias savybes, pavojingumą, kaip atitinka paskirtį ir vartojimo (naudojimo) tinkamumą, patikros laiką, vietą, būdą bei įvertinimus, vartojimo (naudojimo) būdą, ar atitinka nustatytą standartą, sertifikavimą, oficialų prekės ar paslaugos pripažinimą ir apdovanojimą mugėse, parodose;

3) prekių (paslaugų) įsigijimo ir vartojimo (naudojimo) sąlygas – kainą ar jos apskaičiavimo būdą, ar ypatingo kainos pranašumo buvimą, mokėjimo, pristatymo, grąžinimo sąlygas, garantijas, keitimo, remonto, aptarnavimo sąlygas ir poreikį;

4) reklamos davėjo įsipareigojimus, ūkinės komercinės, finansinės ar profesinės veiklos motyvus ir prekės ar paslaugos pardavimo būdą, bet kokį pareiškimą arba žymenį, susijusį su reklamos davėjo arba prekės ar paslaugos tiesioginiu arba netiesioginiu rėmimu arba patvirtinimu;

5) vartotojo teises, riziką, su kuria jis gali susidurti, ir skundų nagrinėjimą.

6. Reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jeigu ji turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1–21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių.

Civilinis kodeksas

6.301 straipsnis. Klaidinančios reklamos samprata

2. Vertinant, ar žalą lėmusi reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumą, visapusiškumą ir pateikimo kriterijus:

1) reklamoje skelbiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali jų teisingumo pagrįsti reklamos skelbimo metu. Ar pakanka teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Skelbiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nelaikomi asmenų, kurių veikla nesusijusi su skleidžiama informacija, parodymai;

2) reklamos skleidžiama informacija yra nevisapusiška, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurią paskelbti atsižvelgiant į kitą toje reklamoje esančią informaciją būtina, kad nebūtų suklaidinti reklamos vartotojai;

3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad jos vartotojai gali suvokti reklamoje esantį numanomą klaidinantį teiginį;

4) reklamos vartotojai pagal reklamos pateikimo būdą ir formą susidaro nuomonę, kad skleidžiama informacija yra teisinga, visapusiška, ir priima tokius sprendimus, kurių atitinkamomis aplinkybėmis galima tikėtis iš eilinio reklamos vartotojo.

3. Sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, turi būti atsižvelgiama į joje esančią informaciją apie:

1) reklamos davėją ar kitą asmenį, jų veiklą, buveinę, firmos vardą, prekės ar paslaugos ženklą, autorines teises ar gretutines teises, patentus, licencijas ir pan.;

2) prekes ir paslaugas – jų gamybos vietą ar kilmę, prekės gamintojo ar paslaugų tiekėjo identiškumą, patyrimą ar kvalifikaciją, pagaminimo laiką, gamybos būdą, paskirtį, kiekį, sudėtį, energetinę vertę, vartojamąsias savybes, atitikimą paskirčiai ir tinkamumą vartoti (naudoti), patikros laiką, vietą, būdą bei įvertinimus, vartojimo (naudojimo) būdą, prekių (paslaugų) ir nustatyto standarto atitikimą, sertifikavimą, oficialų prekės pripažinimą ir apdovanojimą mugėse, parodose, premijas, dovanas ar prizus, suteiktus už įsigyjamas prekes ar paslaugas, arba panaudotus mokslinius ar profesinius terminus arba bandymų techninius ar statistinius duomenis ir pan.;

3) prekių (paslaugų) įsigijimo ir vartojimo (naudojimo) sąlygas – kainą ar jos apskaičiavimo būdą, mokėjimo sąlygas, garantijas, pristatymo, keitimo, remonto, aptarnavimo, grąžinimo sąlygas, pardavimo ar tiekimo mastą, specialiosios ofertos priežastį ar tikslą ir pan.;

4) prekių ar paslaugų lyginimą (gretinimą) su kitomis prekėmis ar paslaugomis.

Visiškas

4 straipsnis

Lyginamoji reklama, kiek ji susijusi su lyginimu, leidžiama, jeigu įvykdytos šios sąlygos:

a) ji nėra klaidinanti pagal šios direktyvos 2 straipsnio b punktą, 3 straipsnį ir 8 straipsnio 1 dalį arba pagal 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) [7] 6 ir 7 straipsnius;

b) ji lygina prekes arba paslaugas, kurios skirtos tam pačiam poreikiui tenkinti ar tai pačiai paskirčiai;

c) ji objektyviai palygina vieną ar kelias esmines, svarbias, patikrinamas ir tipines tų prekių ir paslaugų savybes, tarp kurių gali būti ir kaina;

d) ji nediskredituoja ir nešmeižia konkurento prekių ženklų, firmos vardų, kitų skiriamųjų ženklų, prekių, paslaugų, veiklos ar aplinkybių;

e) produktams su kilmės vietos nuoroda ji kiekvienu atveju susijusi su tos pačios kilmės vietos nuorodos produktais;

f) ji nepasinaudoja nesąžiningai konkurento prekių ženklo, firmos vardo, kitų skiriamųjų ženklų reputacija ar konkuruojančių produktų kilmės vietos nurodymu;

g) ji nepateikia prekių ar paslaugų kaip prekių ar paslaugų, apsaugotų prekių ženklais ar firmos vardais, imitacijų ar reprodukcijų;

h) ji nesukelia painiavos tarp prekybininkų, tarp reklamuotojo ir konkurento arba tarp reklamuotojo ir konkurento prekių ženklų, firmos vardų, kitų skiriamųjų ženklų, prekių ar paslaugų.

Įstatymo projektas

6 straipsnis. Lyginamoji reklama

1. Lyginamoji reklama leidžiama, kai laikomasi šių reikalavimų:

1) reklama nėra klaidinanti pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir 5 straipsnį;

2) reklamoje yra lyginamos prekės ar paslaugos, tenkinančios tuos pačius poreikius ar skirtos tiems patiems tikslams;

3) reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina;

4) reklama nesukelia painiavos tarp komercinės veiklos subjektų, tarp reklamos davėjo ir konkurento arba reklamos davėjo ir konkurento prekių ženklų, pavadinimų, kitų žymenų su skiriamaisiais požymiais, prekių ir paslaugų;

5) reklama nediskredituoja ir nemenkina konkurento prekių ženklų, pavadinimo, kitų žymenų su skiriamaisiais požymiais, jo prekių, paslaugų, veiklos, finansinės ar kitokios padėties;

6) prekės ar paslaugos, turinčios kilmės nuorodą, lyginamos su prekėmis ar paslaugomis su tokia pat kilmės nuoroda;

7) nesąžiningai nesinaudojama konkurento prekių ženklo, pavadinimo ar kitų žymenų su skiriamaisiais požymiais reputacija arba konkuruojančios prekės ar paslaugos nuoroda į kilmę;

8) reklamoje prekės ar paslaugos nepateikiamos kaip prekių ar paslaugų, pažymėtų turinčiu apsaugą prekių ženklu ar pavadinimu, imitacijos ar kopijos.

2. Jeigu lyginamojoje reklamoje pateikiamas konkretus pasiūlymas, turi būti aiškiai nurodyta pasiūlymo galiojimo pabaigos data, o jeigu reikalinga, turi būti nurodyta, kad šis pasiūlymas priklauso nuo turimų prekių kiekio ar paslaugų suteikimo galimybių. Jei tokios reklamos paskelbimo metu pasiūlymas dar negalioja, būtina nurodyti jo įsigaliojimo datą.

Visiškas

5 straipsnis

1. Siekdamos apsaugoti prekybininkų ir konkurentų interesus, valstybės narės užtikrina pakankamas ir veiksmingas priemones kovoti su klaidinančia reklama bei užtikrinti nuostatų dėl lyginamosios reklamos laikymąsi.

Tokios priemonės apima teisines nuostatas, pagal kurias asmenys ar organizacijos, kurie pagal nacionalinės teisės aktus laikomi turinčiais teisėtą interesą kovojant su klaidinančia reklama arba reglamentuojant lyginamąją reklamą, galėtų:

a) pradėti bylą dėl tokios reklamos;

arba

b) tokią reklamą apskųsti administracinei institucijai, kuri kompetentinga priimti sprendimus dėl skundų ar pradėti atitinkamą teisinį bylos nagrinėjimą.

2. Pačios valstybės narės sprendžia, kurios iš 1 dalies antroje pastraipoje nurodytų galimybių turi egzistuoti ir ar teismai ar administracinės institucijos gali reikalauti, kad skundai pirma būtų nagrinėjami kitais nustatytais būdais, įskaitant nurodytus 6 straipsnyje.

Kiekviena valstybė narė sprendžia:

a) ar šios teisinės priemonės gali būti nukreiptos atskirai prieš kiekvieną ar kartu prieš keletą to paties ekonomikos sektoriaus prekybininkų;

b) ar šios teisinės priemonės gali būti nukreiptos prieš subjektą, atsakingą už kodeksą, kai atitinkamu kodeksu skatinamas teisinių reikalavimų nesilaikymas.

3. Pagal 1 ir 2 dalyse nurodytas nuostatas valstybės narės teismams ir administracinėms institucijoms suteikia įgaliojimus, kurie tais atvejais, kai jie mano, kad tokios priemonės, atsižvelgiant į visus interesus ir ypač į viešąjį interesą, yra būtinos, juos įgalintų:

a) įsakyti nutraukti klaidinančią reklamą ar neteisėtą lyginamąją reklamą arba pradėti atitinkamą teisinę procedūrą tokiam įsakymui gauti;

arba

b) jei klaidinanti reklama ar neteisėta lyginamoji reklama dar nepaskelbta, bet ją rengiamasi greitai skelbti, įsakyti uždrausti tokį skelbimą arba pradėti atitinkamą teisinį procesą, kad toks įsakymas uždrausti skelbimą būtų priimtas.

Pirma pastraipa taikoma net nesant faktinių nuostolių ar žalos arba reklamuotojo kaltės ar aplaidumo įrodymo.

Valstybės narės priima nuostatas, kad pirmoje pastraipoje nurodytų priemonių galima būtų imtis skubos tvarka, o tos priemonės valstybės narės nuožiūra turėtų laikiną arba galutinį poveikį.

4. Be to, siekiant panaikinti ilgalaikius klaidinančios reklamos ar neteisėtos lyginamosios reklamos, kurią galutiniu sprendimu įsakyta nutraukti, padarinius, valstybės narės teismams ir administracinėms institucijoms gali suteikti įgaliojimus:

a) reikalauti, kad visas toks sprendimas ar jo dalis būtų paskelbta tokia forma, kuri, jų manymu, yra tinkamiausia;

b) papildomai reikalauti paskelbti ištaisymo pareiškimą.

5. 1 dalies antros pastraipos b punkte nurodytos administracinės institucijos privalo:

a) būti sudarytos taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl jų nešališkumo;

b) priimdamos sprendimus dėl skundų turėti pakankamus įgaliojimus kontroliuoti ir veiksmingai įgyvendinti savo sprendimų priežiūrą;

c) paprastai nurodyti savo sprendimų priežastis.

6. Kai 3 ir 4 dalyse nurodytus įgaliojimus vykdo išskirtinai tik administracinė institucija, visuomet turi būti nurodytos jos sprendimų priežastys. Šiuo atveju būtina numatyti procedūras, pagal kurias teisminei peržiūrai gali būti perduoti atvejai, kai administracinė institucija netinkamai ar be pagrindo vykdo savo įgaliojimus ar netinkamai ar be pagrindo nesiima tų įgaliojimų vykdyti.

Įstatymo projektas

17 straipsnis. Reklamos priežiūros institucijos ir įstaigos

1. Šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą pagal kompetenciją atlieka:

2) Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba) – šio įstatymo 5 ir 6 straipsnių;

19 straipsnis. Priežiūros institucijų teisės ir pareigos

1. Priežiūros institucijos, atlikdamos šio įstatymo nustatytų reklamos naudojimo reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, turi teisę:

1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų asmenų šio įstatymo pažeidimo tyrimui reikalingą informaciją ir dokumentus;

2) gauti iš reklaminės veiklos subjektų informaciją ir dokumentus, o prireikus – ir reklamuojamų prekių, reklamos pavyzdžius, reikalingus šio įstatymo pažeidimui tirti. Ištyrus pažeidimą, o jeigu priežiūros institucijų nutarimas buvo apskųstas teismui, – įsiteisėjus teismo sprendimui, reklamuojamų prekių pavyzdžiai ir dokumentai grąžinami reklaminės veiklos subjektams;

3) reikalauti, kad reklaminės veiklos subjektai ar jų vadovai bei kiti už reklamos naudojimą atsakingi asmenys atvyktų ir duotų žodinių ar rašytinių paaiškinimų;

4) neatidėliotinais atvejais, kai yra pakankamai duomenų, kad paskleista ar numatoma paskleisti reklama gali būti pripažinta neatitinkančia šio įstatymo nustatytų reikalavimų ir padarytų kitiems asmenims ar visuomenės interesams esminės žalos ar susidarytų nepataisomos pasekmės, taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti reklamos skleidimą, iki kol bus priimtas šio įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje nurodytas nutarimas. Prieš priimdama nutarimą taikyti laikinojo pobūdžio priemonę, priežiūros institucija turi suteikti galimybę reklaminės veiklos subjektui, įtariamam pažeidus šį įstatymą, per nustatytą terminą duoti paaiškinimus;

5) įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti šio įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą;

6) skirti reklaminės veiklos subjektams įspėjimą, kad, per priežiūros institucijos nustatytą laiką nenutraukus šio įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimo, bus skiriamos šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytos baudos;

7) įstatymų nustatytais atvejais skirti baudas.

2. Konkurencijos taryba, be šio straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių, turi:

1) teisę įpareigoti reklaminės veiklos subjektus, kurių reklama pripažinta klaidinančia ar neleidžiama lyginamąja, ją paneigti ir nustatyti šio įpareigojimo įvykdymo terminus, tvarką ir sąlygas;

3. Priežiūros institucijų darbuotojams draudžiama atskleisti jiems patikėtą reklaminės veiklos subjektų komercinę paslaptį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

20 straipsnis. Atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus

1. Reklaminės veiklos subjektai, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

2. Fiziniams asmenims už šio įstatymo pažeidimus taikoma įstatymų nustatyta administracinė atsakomybė.

21 straipsnis. Atsakomybės už šio įstatymo reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą ypatumai

1. Reklamos davėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios bei šio įstatymo reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės.

2. Reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas atsako už šio straipsnio 1 dalyje nurodytos reklamos naudojimą tik tuo atveju, jei žinojo ar turėjo žinoti, kad naudojama klaidinanti ar neleidžiama lyginamoji reklama ar šio įstatymo nustatytus reikalavimus neatitinkanti reklama arba šio įstatymo pažeidimas įvyko dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą, arba reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją).

22 straipsnis. Baudos ir įspėjimas

1. Už šio įstatymo 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsniuose nustatytų reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje nurodyti pažeidimai buvo padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki vieno šimto dvidešimties tūkstančių litų. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, priežiūros institucijos, vadovaudamosios teisingumo ir protingumo kriterijais, už reklamos naudojimo reikalavimų nesilaikymą gali skirti įspėjimą, neskirdamos reklaminės veiklos subjektams baudos.

2. Už priežiūros institucijų laikino draudimo skleisti reklamą nevykdymą, už įpareigojimo nutraukti šio įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą nevykdymą ar netinkamą jo vykdymą, arba Konkurencijos tarybos įpareigojimo paneigti klaidinančią ar neleidžiamą lyginamąją reklamą nevykdymą ar netinkamą jo vykdymą reklaminės veiklos subjektams skiriama vieno tūkstančio litų už kiekvieną nevykdymo ar netinkamo vykdymo dieną bauda.

3. Už priežiūros institucijų reikalavimo pateikti informaciją ir dokumentus, o prireikus – ir reklamuojamų prekių, reklamos pavyzdžius, reikalingus šio įstatymo pažeidimui tirti, nevykdymą ar netinkamą jo vykdymą reklaminės veiklos subjektams skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki dešimties tūkstančių litų.

5. Už šio straipsnio 2, 3 dalyse nurodytus pažeidimus ir šio įstatymo 9 straipsnyje uždraustos reklamos naudojimą bauda skiriama be įspėjimo. Bauda be įspėjimo skiriama ir tuo atveju, kai reklaminės veiklos subjektas po įpareigojimo nutraukti reklamos naudojimą jį atnaujina pažeisdamas įpareigojimą.

6. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto.

7. Priežiūros institucijų nutarime turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys įspėjimo ar baudos skyrimą, o jeigu skiriama bauda – taip pat turi būti motyvuojamas baudos dydžio mažinimas ar didinimas.

8. Skundą dėl priežiūros institucijų nutarimo nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda reklaminės veiklos subjektui, kuris pažeidė šį įstatymą, būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą negu atitinkamoje šio straipsnio dalyje nustatytos minimalios piniginės baudos.

9. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo priežiūros institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą arba priežiūros institucijos gavo už elgesio (etikos) kodeksą atsakingos reklamos savitvarkos institucijos pranešimą, kad pažeidimą padaręs reklaminės veiklos subjektas nutraukė pažeidimą.

10. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo.

11. Už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos dydis neturi viršyti 3 procentų reklaminės veiklos subjekto metinių pajamų praėjusiais finansiniais metais.

12. Bauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo reklamos skleidimo paskutinės dienos, o šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais atvejais – nuo priežiūros institucijos sprendimo priėmimo dienos.

23 straipsnis. Reklamos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarka

1. Šio įstatymo pažeidimai nagrinėjami šio straipsnio ir priežiūros institucijų patvirtintuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

2. Teisę reikalauti, kad būtų pradėtas šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimas turi:

1) asmenys, kurių interesai yra pažeisti;

2) valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos;

3) asmenų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos.

3. Priežiūros institucija turi teisę pradėti nagrinėti šio įstatymo pažeidimus savo iniciatyva, priimdama motyvuotą sprendimą.

4. Pranešimas (skundas) dėl šio įstatymo pažeidimo turi būti pateiktas raštu. Pranešime (skunde) turi būti nurodomos pareiškėjui žinomos šio įstatymo pažeidimo faktinės aplinkybės. Jeigu yra galimybė, prie pranešimo (skundo) turi būti pridėti tai patvirtinantys dokumentai ir tai įrodanti informacija.

5. Pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą atsisakoma, jeigu:

1) pranešime (skunde) nurodyto pažeidimo nagrinėjimas nepriskirtas priežiūros institucijos kompetencijai;

2) pranešime (skunde) nurodyti faktai jau buvo nagrinėti ir dėl jų teismas arba priežiūros institucija jau yra priėmusi;

3) nuo įstatymo pažeidimo dienos praėjo daugiau kaip treji metai.

6. Motyvuotas sprendimas pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą arba atsisakyti pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimus atitinkančio pranešimo (skundo) gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą pareiškėjas informuojamas raštu ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos.

7. Kai priežiūros institucija nagrinėja bylą dėl pažeidimo, nagrinėjime gali dalyvauti reklaminės veiklos subjektas, dėl kurio veiksmų nagrinėjama byla, jo atstovas, kurie turi teisę susipažinti su surinkta medžiaga, duoti paaiškinimų, pateikti prašymų. Reklaminės veiklos subjekto, dėl kurio veiksmų nagrinėjama byla, jo atstovo, jeigu jie buvo tinkamai ir laiku informuoti apie pažeidimo bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, neatvykimas bylos nagrinėti nekliudo.

8. Priežiūros institucija, išnagrinėjusi bylą, priima nutarimą skirti šiame įstatyme nustatytas baudas ar įspėjimą arba, jeigu nėra šiame įstatyme nustatyto pagrindo, atsisakyti skirti baudas ar įspėjimą. Nutarime turi būti nurodyta: nutarimą priėmusios priežiūros institucijos pavadinimas, bylos nagrinėjimo data ir vieta, duomenys apie reklaminės veiklos subjektą, dėl kurio veiksmų buvo priimtas nutarimas, pažeidimo faktą patvirtinantys duomenys, kuriais grindžiamas nutarimas, šio įstatymo straipsnis, nustatantis atsakomybę už pažeidimą, reklaminės veiklos subjekto, dėl kurio veiksmų buvo priimtas nutarimas, paaiškinimai ir jų įvertinimas, priimtas sprendimas, jo apskundimo terminai ir tvarka.

9. Šio įstatymo pažeidimai turi būti išnagrinėti ir šio straipsnio 8 dalyje nurodytas nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo priežiūros institucijų sprendimo pradėti šio įstatymo reikalavimų pažeidimo nagrinėjimo procedūrą priėmimo dienos. Motyvuotu priežiūros institucijos nutarimu šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip trims mėnesiams.

10. Priežiūros institucijų nutarimai per 3 darbo dienas nuo jų priėmimo dienos paskelbiami jį priėmusios priežiūros institucijos interneto svetainėje ir išsiunčiami asmenims, dėl kurių šie nutarimai priimti.

24 straipsnis. Baudų išieškojimas

1. Priežiūros institucijų paskirta bauda į valstybės biudžetą sumokama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kurią šio įstatymo pažeidėjas gavo nutarimą dėl baudos paskyrimo.

2. Nesumokėta bauda išieškoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

25 straipsnis. Priežiūros institucijų nutarimų apskundimas

1. Reklaminės veiklos subjektai, nesutinkantys su priežiūros institucijos nutarimu, turi teisę per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo priėmimo dienos apskųsti jį teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

2. Kreipimasis į teismą nesustabdo nutarimo vykdymo, jeigu teismas nenustato kitaip.

26 straipsnis. Teisių gynimas

1. Asmenys, kurių teisės bei įstatymų saugomi interesai pažeidžiami naudojant šio įstatymo draudžiamą reklamą, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu dėl:

1) reklamos naudojimo nutraukimo;

2) padarytos žalos atlyginimo;

3) įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius klaidinančią reklamą.

2. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytas teises taip pat turi reklaminės veiklos subjektų ar vartotojų interesams atstovaujančios organizacijos bei reklamos savitvarkos institucijos.

Konkurencijos įstatymas

20 straipsnis. Konkurencijos tarybos sudėtis, sudarymas bei darbo tvarka

1. Konkurencijos tarybą sudaro pirmininkas ir 4 nariai. Konkurencijos tarybos pirmininką ir narius Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko teikimu skiria Respublikos Prezidentas. Konkurencijos tarybos pirmininkas ir Konkurencijos tarybos nariai skiriami šešeriems metams. Tas pats asmuo Konkurencijos tarybos pirmininku ar nariu gali būti paskirtas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. Pirmą kartą skiriant Konkurencijos tarybos narius, 2 nariai skiriami šešeriems metams ir 2 nariai trejiems metams (2009 m. balandžio 9 d. Konkurencijos įstatymo Nr. XI-216, Žin., 2009, Nr. 46-1795 redakcija).

2. Konkurencijos tarybos pirmininku bei nariais gali būti nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį ar ekonominį išsilavinimą.

3. Konkurencijos tarybos pirmininkas bei nariai atleidžiami iš pareigų tik:

1) savo noru;

2) pasibaigus kadencijai;

3) išrinkus į kitas pareigas arba paskyrus į kitas pareigas;

4) įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui;

5) paaiškėjus, kad šiurkščiai pažeidžia savo pareigas;

6) jei savo poelgiu pažemino Konkurencijos tarybos pirmininko ar nario vardą;

7) dėl sveikatos būklės.

5. Konkurencijos tarybos nariai gali dirbti tik Konkurencijos taryboje, išskyrus mokslinį, pedagoginį ar kūrybinį darbą, gavę Konkurencijos tarybos sutikimą.

6. Konkurencijos taryba, spręsdama jos kompetencijai priskirtus klausimus, priima nutarimus. Nutarimai priimami balsų dauguma, dalyvaujant ne mažiau kaip 3 Konkurencijos tarybos nariams, įskaitant Konkurencijos tarybos pirmininką. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia Konkurencijos tarybos pirmininko balsas. Konkurencijos tarybos nutarimai dėl šio įstatymo pažeidimų tyrimų Konkurencijos tarybos sprendimu gali būti laikomi konfidencialiais tol, kol išnyksta grėsmė tyrimų eigai, bet ne ilgiau kaip iki bus atliktas bet kuris iš šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 7 ar 8 punkte numatytų veiksmų dėl šio įstatymo pažeidimu įtariamų ūkio subjektų (2009 m. balandžio 9 d. Konkurencijos įstatymo Nr. XI-216, Žin., 2009, Nr. 46-1795 redakcija).

7. Konkurencijos tarybos darbo tvarką ir jos nagrinėjamų bylų proceso taisykles nustato Konkurencijos tarybos priimtas darbo reglamentas.

Visiškas

6 straipsnis

Ši direktyva palieka valstybių narių skatinamą savireguliacinių institucijų galimybę savanoriškai kontroliuoti klaidinančią ar lyginamąją reklamą ir galimybę 5 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje minėtiems asmenims bei organizacijoms kreiptis pagalbos į tokias institucijas, jei tai yra papildoma priemonė tame straipsnyje nurodytoms administracinėms ir teisminėms procedūroms.

Įstatymo projektas

17 straipsnis Reklamos priežiūros institucijos ir įstaigos

3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos ir įstaigos (toliau – priežiūros institucijos), atlikdamos reklamos naudojimo priežiūrą, bendradarbiauja su reklamos savitvarkos institucijomis.

18 straipsnis. Elgesio (etikos) kodeksai ir reklamos savitvarkos institucijos

1. Reklaminės veiklos subjektams atstovaujančios reklamos savitvarkos institucijos turi teisę rengti ir tvirtinti reklamos etikos (elgesio) kodeksus ir prižiūrėti kaip reklaminės veiklos subjektai, prisiėmę etikos (elgesio) kodekso įsipareigojimus, jų laikosi.

2. Tuo atveju, kai reklamos savitvarkos institucijos parengtą reklamos etikos (elgesio) kodeksą ar jo pakeitimus tvirtina reklaminės veiklos subjektų asociacijų atstovų susirinkimas (toliau – atstovų susirinkimas), jo normos atstovų susirinkime dalyvavusių reklaminės veiklos subjektų asociacijų nariams yra privalomos.

3. Atstovų susirinkimą šaukia reklamos savitvarkos institucija, parengusi ir pateikusi tvirtinti atstovų susirinkimui reklamos etikos (elgesio) kodeksą. Atstovų susirinkimas reklamos etikos (elgesio) kodeksą tvirtina ar keičia vadovaudamasis atstovų susirinkimo darbo reglamentu, kurį reklamos savitvarkos institucijos siūlymu atstovų susirinkimas tvirtina paprasta balsų dauguma. Atstovų susirinkimas taip pat tvirtina reklamos savitvarkos institucijos siūlymu Arbitražo komisijos, kuri nagrinėja reklamos etikos (elgesio) kodekso pažeidimus ir priima dėl jo pažeidimo sprendimus, sudėtį bei tvirtina šios komisijos darbo, techninio aptarnavimo ir kitų administracinių išlaidų finansavimo tvarką.

4. Arbitražo komisija savo veikloje vadovaujasi teisės aktais, reguliuojančiais reklaminę veiklą, ir atstovų susirinkimo patvirtintu reklamos etikos (elgesio) kodeksu. Arbitražo komisija dirba pagal savo pačios patvirtintą reglamentą. Arbitražo komisijos sprendimai dėl reklamos etikos (elgesio) kodekso pažeidimo turi būti nedelsiant vykdomi. Šie sprendimai ir informacija apie jų įvykdymą skelbiami reklamos savitvarkos institucijos interneto svetainėje, taip pat gali būti skelbiami kitose visuomenės informavimo priemonėse.

Visiškas

7 straipsnis

Valstybės narės privalo teismams ir administracinėms institucijoms suteikti įgaliojimus, kurie 5 straipsnyje nurodytose civilinėse ir administracinėse bylose įgalintų juos:

a) reikalauti, kad reklamuotojas pateiktų įrodymus dėl reklamoje padarytų faktinių pareiškimų tikslumo, jei, atsižvelgiant į reklamuotojo ar kitos bylos šalies teisėtus interesus, toks reikalavimas pagal konkrečios bylos aplinkybes atrodo tikslingas, o lyginamosios reklamos atveju — reikalauti, kad reklamuotojas tokius įrodymus pateiktų per trumpą laiką;

b) laikyti, kad faktiniai pareiškimai yra netikslūs, jei pagal a punktą reikalaujami įrodymai nėra pateikti arba jei teismas ar administracinė institucija juos laiko nepakankamais.

Įstatymo projektas

5 straipsnis. Klaidinanti reklama

2. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus:

19 straipsnis. Priežiūros institucijų teisės ir pareigos

1. Priežiūros institucijos, atlikdamos šio įstatymo nustatytų reklamos naudojimo reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, turi teisę:

1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų asmenų šio įstatymo pažeidimo tyrimui reikalingą informaciją ir dokumentus;

3) reikalauti, kad reklaminės veiklos subjektai ar jų vadovai bei kiti už reklamos naudojimą atsakingi asmenys atvyktų ir duotų žodinių ar rašytinių paaiškinimų;

21 straipsnis. Atsakomybės už šio įstatymo reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą ypatumai

Civilinis kodeksas

6.302 straipsnis. Atsakomybės subjektas

1. Už žalą, atsiradusią dėl klaidinančios reklamos, atsako reklamos davėjas, reklamos gamintojas, reklamos tarpininkas arba reklamos skleidėjas.

2. Reklamos davėjas atsako, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės.

3. Reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas atsako už dėl klaidinančios reklamos atsiradusią žalą tik tuo atveju, jeigu jie žinojo ar turėjo žinoti, kad reklama yra klaidinanti, arba vartotojai klaidinami dėl jų veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą, arba reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas neįrodo, kas buvo reklamos davėjas (gamintojas).

6.303 straipsnis. Atsakomybės sąlygos

Šio kodekso 6.302 straipsnyje nurodyti asmenys atsako už žalą, atsiradusią dėl klaidinančios reklamos, jeigu neįrodo, kad paskleista informacija atitinka tikrovę ir kad dėl informacijos turinio arba jos paskelbimo ir atsiradusios žalos nėra jų kaltės.

6.304 straipsnis. Klaidinančios reklamos uždraudimas ir paneigimas

Suinteresuotų asmenų prašymu teismas, nagrinėjantis žalos atlyginimo bylą, gali uždrausti toliau skleisti klaidinančią reklamą arba uždrausti skleisti parengtą, bet dar nepaskleistą klaidinančią reklamą, taip pat įpareigoti klaidinančią reklamą viešai ir adekvačiai paneigti.

Visiškas

8 straipsnis

1. Ši direktyva neužkerta kelio valstybėms narėms palikti galioti ar priimti nuostatas siekiant užtikrinti dar didesnę prekybininkų ir konkurentų apsaugą nuo klaidinančios reklamos.

Pirma pastraipa netaikoma lyginamojoje reklamoje naudojamam palyginimui.

2. Šios direktyvos nuostatos taikomos nepažeidžiant Bendrijos nuostatų dėl konkrečių gaminių ir (arba) paslaugų reklamos ar nepažeidžiant reklamos ribojimo ar draudimo konkrečiose žiniasklaidos priemonėse.

3. Šios direktyvos nuostatos dėl lyginamosios reklamos neįpareigoja valstybių narių, kurios, laikydamosi Sutarties nuostatų, toliau draudžia ar uždraudžia reklamuoti tam tikras prekes ar paslaugas, nepaisant to, ar toks draudimas buvo nustatytas tiesiogiai, ar jį nustatė institucija ar organizacija, kuri pagal valstybių narių teisės aktus atsako už komercinės, pramoninės, amatų ar profesinės veiklos reguliavimą, leisti šių prekių ar paslaugų lyginamąją reklamą. Jeigu draudžiama reklamuoti konkrečiose žiniasklaidos priemonėse, ši direktyva taikoma tik toms žiniasklaidos priemonėms, kurioms šie draudimai netaikomi.

4. Nė viena šios direktyvos nuostata netrukdo valstybėms narėms, laikantis Sutarties nuostatų, toliau drausti, uždrausti ar riboti palyginimų naudojimą profesinių paslaugų reklamoje, nepaisant to, ar toks draudimas buvo nustatytas tiesiogiai, ar jį nustatė institucija ar organizacija, kuri pagal valstybių narių teisės aktus atsako už profesinės veiklos vykdymo reguliavimą.

Direktyvos straipsnio perkelti ir įgyvendinti nereikia

9 straipsnis

Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų pagrindinių nacionalinės teisės nuostatų tekstus.

Direktyvos straipsnio perkelti ir įgyvendinti nereikia

10 straipsnis

Direktyva 84/450/EEB yra panaikinama nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo terminais, numatytais I priedo B dalyje.

Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir skaitomos pagal II priede pateiktą atitikmenų lentelę.

Direktyvos straipsnio perkelti ir įgyvendinti nereikia

11 straipsnis

Ši direktyva įsigalioja 2007 m. gruodžio 12 d.

Direktyvos straipsnio perkelti ir įgyvendinti nereikia

12 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Direktyvos straipsnio perkelti ir įgyvendinti nereikia

I PRIEDAS

A DALIS

Panaikinama direktyva su vėlesniais pakeitimais

Tarybos direktyva 84/450/EEB (OL L 250, 1984 9 19, p. 17) | |

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/55/EB (OL L 290, 1997 10 23, p. 18) | |

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB (OL L 149, 2005 6 11, p. 22). | Tik 14 straipsnis |

B DALIS

Perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo terminai

(nurodyta 10 straipsnyje)

Direktyva | Perkėlimo terminas | Taikymo pradžios data |

84/450/EEB | 1986 m. spalio 1 d. | — |

97/55/EB | 2000 m. balandžio 23 d. | — |

2005/29/EB | 2007 m. birželio 12 d. | 2007 m. gruodžio 12 d. |

Direktyvos straipsnio perkelti ir įgyvendinti nereikia

II PRIEDAS

ATITIKMENŲ LENTELĖ

Direktyva 84/450/EEB | Ši direktyva |

1 straipsnis | 1 straipsnis |

2 straipsnio įžanginė formuluotė | 2 straipsnio įžanginė formuluotė |

2 straipsnio pirmas punktas | 2 straipsnio a punktas |

2 straipsnio antras punktas | 2 straipsnio b punktas |

2 straipsnio antras a punktas | 2 straipsnio c punktas |

2 straipsnio trečias punktas | 2 straipsnio d punktas |

2 straipsnio ketvirtas punktas | 2 straipsnio e punktas |

3 straipsnis | 3 straipsnis |

3a straipsnio 1 dalis | 4 straipsnis |

4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos pirmas sakinys | 5 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa |

4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos antras sakinys | 5 straipsnio 1 dalies antra pastraipa |

4 straipsnio 1 dalies antra pastraipa | 5 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa |

4 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa | 5 straipsnio 2 dalies antra pastraipa |

4 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos įžanginė frazė | 5 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos įžanginė frazė |

4 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos pirma įtrauka | 5 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos a punktas |

4 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos antra įtrauka | 5 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos b punktas |

4 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos paskutiniai žodžiai | 5 straipsnio 3 dalies antra pastraipa |

4 straipsnio 2 dalies antros pastraipos įžanginė formuluotė | 5 straipsnio 3 dalies trečia pastraipa |

4 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirma įtrauka | 5 straipsnio 3 dalies trečia pastraipa |

4 straipsnio 2 dalies antros pastraipos antra įtrauka | 5 straipsnio 3 dalies trečia pastraipa |

4 straipsnio 2 dalies antros pastraipos paskutiniai žodžiai | 5 straipsnio 3 dalies trečia pastraipa |

4 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos įžanginė frazė | 5 straipsnio 4 dalies ketvirtos pastraipos įžanginė frazė |

4 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos pirma įtrauka | 5 straipsnio 4 dalies a punktas |

4 straipsnio 2 dalies trečios pastraipos antra įtrauka | 5 straipsnio 4 dalies b punktas |

4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa | 5 straipsnio 5 dalis |

4 straipsnio 3 dalies antra pastraipa | 5 straipsnio 6 dalis |

5 straipsnis | 6 straipsnis |

6 straipsnis | 7 straipsnis |

7 straipsnio 1 dalis | 8 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa |

7 straipsnio 2 dalis | 8 straipsnio 1 dalies antra pastraipa |

7 straipsnio 3 dalis | 8 straipsnio 2 dalis |

7 straipsnio 4 dalis | 8 straipsnio 3 dalis |

7 straipsnio 5 dalis | 8 straipsnio 4 dalis |

8 straipsnio pirma pastraipa | — |

8 straipsnio antra pastraipa | 9 straipsnis |

— | 10 straipsnis |

— | 11 straipsnis |

9 straipsnis | 12 straipsnis |

— | I priedas |

— | II priedas |

Direktyvos straipsnio perkelti ir įgyvendinti nereikia

_____________________