LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ PIRKIMŲ, ATLIEKAMŲ GYNYBOS IR SAUGUMO SRITYJE, ĮSTATYMO PROJEKTO

AIŠKINAMASIS RAŠTAS

1. Projekto rengimą paskatinusios priežastys, pirminiai jo siūlytojai ir asmenys, dalyvavę rengiant ar tobulinant projektą

Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas) parengė Lietuvos Respublikos ūkio ministro sudaryta darbo grupė (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 4-190 „Dėl darbo grupės sudarymo“).

Teikiamas Įstatymo projektas parengtas įgyvendinant naujos 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/81/EB dėl darbų, prekių ir paslaugų pirkimo tam tikrų sutarčių, kurias sudaro perkančiosios organizacijos ar subjektai gynybos ir saugumo srityse, sudarymo tvarkos derinimo ir iš dalies keičiančios direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB (OL 2009 L 216, p. 76) (toliau – Direktyva 2009/81/EB), reikalavimus. Direktyvos 2009/81/EB nuostatos turi būti perkeltos į nacionalinę teisę ne vėliau kaip 2011 m. rugpjūčio 21 dieną.

Įstatymo projektas taip pat parengtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1332 (Žin., 2009, Nr. 127-5496) patvirtintą Lietuvos viešųjų pirkimų sistemos tobulinimo ir plėtros 2009–2013 metų strategiją. Strategijos įgyvendinimo priemonių plano 4.2 priemonėje numatyta parengti Direktyvą 2009/81/EB įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų projektus. Už nuostatų perkėlimą atsakingomis institucijomis paskirtos Ūkio ministerija ir Krašto apsaugos ministerija.

2. Projekto tikslai ir uždaviniai

Įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai – suderinti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų gynybos ir saugumo srityje teisę su Europos Sąjungos teisės reikalavimais, užtikrinti nediskriminavimo ir skaidrumo principų laikymąsi gynybos ir saugumo srities viešųjų pirkimų procedūrų metu; sudaryti palankesnes sąlygas smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams dalyvauti gynybos ir saugumo srities viešuosiuose pirkimuose, suvienodinti visų valstybių narių tiekėjų galimybes patekti į rinką ir taip užtikrinti konkurenciją Europoje.

            Sprendžiant reguliavimo formos – atskiro įstatymo – pasirinkimą, atsižvelgta į tai, kad Europos Sąjungoje, siekiant reglamentuoti viešuosius pirkimus gynybos ir saugumo srityje ir taip sukurti bendrą gynybos įrangos rinką bei konkurencingą gynybos pramonę, buvo priimta nauja Direktyva 2009/81/EB; ši viešųjų pirkimų sritis yra specifinė, susijusi su įslaptintos įrangos tiek gynybos, tiek saugumo srityje viešuoju pirkimu; santykinai nedidelis subjektų, dalyvausiančių vykdant tokius viešuosius pirkimus, skaičius. Sprendžiant atskiro įstatymo, kuriame būtų įtvirtintas siūlomas reguliavimas, klausimą, buvo atsižvelgta į tai, kad pildyti šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą (Žin., 1996, Nr. 84-2000; 2006, Nr. 4-102) netikslinga, nes taip būtų sukurtas sudėtingas ir painus teisinis reguliavimas. Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvos 2009/81/EB nuostatos taikomos gana siaurai ūkio subjektų grupei, todėl, siekiant geresnio reglamentavimo bei efektyvesnės ir kokybiškesnės teisėkūros, siūloma viešuosius pirkimus, atliekamus gynybos ir saugumo srityje, reglamentuoti atskiru įstatymu, o ne pildyti Viešųjų pirkimų įstatymą.

3. Dabartinis teisinis įstatymo projekte aptartų klausimų reglamentavimas

Gynybos ir saugumo srities viešieji pirkimai priklauso Direktyvos 2004/18/EB taikymo sričiai, išskyrus Direktyvos 2004/18/EB 14 straipsnyje ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 346 straipsnyje nustatytas išimtis. Sutarties 346 straipsnio 1 dalyje nustatytos dvi išimtys, kuriomis Europos Sąjungos valstybės narės gali pasinaudoti sudarydamos viešojo pirkimo sutartis gynybos srityje (perkant ginklus, amuniciją ir karinės paskirties medžiagas), taip pat apskritai siekdamos apsaugoti informaciją, kurios jos negali atskleisti nepakenkdamos savo gyvybiniams saugumo interesams, t. y. tai gali būti susiję ir su įslaptintos įrangos viešuoju pirkimu tiek gynybos, tiek saugumo srityse. Europos Komisija yra nustačiusi, kad Europos Sąjungos valstybės narės Direktyvos 2004/18/EB reikalavimus gynybos ir saugumo srities pirkimams taiko retai, o išimtys, kurios pagal Sutartį ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką turėtų būti taikomos tik išskirtiniais atvejais, iš tiesų taikomos nuolat. Sutarties 346 straipsnyje ir Direktyvos 2004/18/EB 14 straipsnyje gynybos ir saugumo srities viešiesiems pirkimams nustatytos išimtys Lietuvos Respublikos teisės aktuose atitinkamai įteisintos Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 8 punktuose. Šie pirkimai atliekami ne Viešųjų pirkimų įstatymo, bet Vyriausybės nustatyta tvarka. Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad šio įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 296 straipsnio nuostatas. Šių pirkimų tvarką, taip pat kompensavimo tvarką perkant ginklus, šaudmenis, sprogmenis ar kitas karinės paskirties prekes nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Perkančiosios organizacijos viešuosius pirkimus, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptimi, atlieka vadovaudamosi Pirkimų, susijusių su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1105 „Dėl Pirkimų, susijusių su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, tvarkos aprašo patvirtinimo ir pirkimų, kai būtina apsaugoti esminius valstybės saugumo interesus“.

Pirkimų, atliekamų pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 346 straipsnyje nustatytas išimtis, kompensavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 918 „Dėl Kompensavimo perkant ginklus, šaudmenis, sprogmenis ar kitas karinės paskirties prekes tvarkos patvirtinimo“.

4. Naujos teisinio reglamentavimo nuostatos, naujai reglamentuotų klausimų teigiamos savybės ir kokių teigiamų rezultatų laukiama

Siekiant riboti Sutarties 346 straipsnyje ir Direktyvos 2004/18/EB 14 straipsnyje gynybos ir saugumo srities viešiesiems pirkimams numatytų išimčių taikymą ir sukurti atvirą ir konkurencingą Europos gynybos ir saugumo srities pirkimų rinką, priimta Direktyva 2009/81/EB. Direktyva 2009/81/EB nustato specialias pirkimo procedūras, pritaikytas jautriais laikomiems gynybos ir saugumo srities viešiesiems pirkimams, kuriems būtų taikytini ypatingi saugumo reikalavimai. Tikimasi, kad Europos Sąjungos valstybėms narėms perkėlus šios direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę ir jas pradėjus įgyvendinti, karinių ir su saugumu susijusių pirkimų procedūros bus atviresnės ir skaidresnės, bus apribotas minėtų išimčių taikymas, efektyviau naudojamos Europos Sąjungos valstybių narių biudžetų lėšos, sudarytos palankesnės sąlygos smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams dalyvauti gynybos ir saugumo srities viešuosiuose pirkimuose, taip pat bus plėtojamos inovacijos, padėsiančios sustiprinti karinę pramonę.

Direktyvos 2009/81/EB nuostatas perkeliant į nacionalinę teisę, rengiamame Įstatymo projekto 1 ir 2 straipsnyje nustatoma šio Įstatymo paskirtis ir taikymo sritis. Įstatymo projekte įtvirtinama, kad Įstatymas bus taikomas gynybos ir saugumo srityje atliekamiems pirkimams, kurių pirkimo objektas — karinė įranga, įrašyta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos tvirtinamą Bendrąjį karinės įrangos sąrašą arba priskirtina bent vienam iš produktų tipų, išvardytų 1958 m. balandžio 15 d. Europos Tarybos sprendimu 255/58 patvirtintame ginklų, amunicijos ir karinių medžiagų sąraše, šios įrangos detalės, komponentai ir (arba) jų mazgai, darbai, prekės ir paslaugos, tiesiogiai susiję su šia įranga ir perkami bet kuriame šios įrangos egzistavimo ciklo etape, taip pat įslaptintos prekės, kariniams tikslams perkami darbai ir paslaugos, įslaptinti darbai ir įslaptintos paslaugos. Pažymėtina, kad įslaptintos informacijos apsaugą, atliekant Įstatymo projektu reglamentuojamus pirkimus, nustato Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas.

Įstatymo projekto 4 straipsnyje nustatomi mišrių pirkimų atvejai, kai dėl objektyvių ir pagrįstų priežasčių turi būti sudaroma pirkimo sutartis dėl pirkimo objekto, kurio vienai daliai turėtų būti taikomos šio, o kitai daliai Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos arba neturėtų būti taikomos nei šio, nei Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos. Perkančiosios organizacijos, atlikdamos šiuos pirkimus, turi laikytis pagrindinių viešųjų pirkimų principų, t. y. lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo, įtvirtintų Įstatymo projekto 5 straipsnyje.

Atsižvelgiant į tai, kad didelės dalies atliekamų pirkimų vertė yra mažesnė už Direktyvoje 2009/81/EB nustatytas tarptautines pirkimo vertės ribas, Įstatymo projekte pasirinktas modelis, kai Direktyvos 2009/81/EB nuostatos taikomos ir supaprastintiems pirkimams. Todėl įstatymo projekte nėra atskirai išskirta atskirų straipsnių ar skyriaus, kurie būtų taikomi tik supaprastintiems ar tik tarptautinės vertės pirkimams. Siekiant užtikrinti kuo didesnį viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, skaidrumą, Įstatymo projektu siekiama, kad Direktyvos 2009/81/EB nuostatos, įtvirtintos Įstatymo projekte, būtų taikomos ir supaprastintiems pirkimams. Atsižvelgiant į tai, kad supaprastintų pirkimų pranešimų skelbimo reglamentavimas skiriasi, bei siekiant teisės akto paprastumo ir aiškumo, Įstatymo projekte išskiriamos tokių pirkimų pranešimų skelbimą reglamentuojančios nuostatos.

Įstatymo projekte reglamentuojama pirkimų priežiūra. Kaip laikomasi šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų reikalavimų, kontroliuoja Viešųjų pirkimų tarnyba, o kaip atliekant pirkimus ir vykdant sudarytas pirkimo sutartis laikomasi informacijos apsaugos reikalavimų, prižiūri Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nurodytos įslaptintų sandorių saugumą užtikrinančios institucijos.

Įstatymo projekto 10 straipsnyje nustatyta, kad perkančioji organizacija gali prekes, paslaugas ir darbus pirkti per centrinę perkančiąją organizaciją arba iš jos. Tokiu atveju ji centrinei perkančiajai organizacijai nustato užduotis ir suteikia reikiamus įgaliojimus. Atkreiptinas dėmesys, kad įgaliojimai dėl pirkimų, susijusių su valstybės ar tarnybos paslaptimi, gali būti suteikiami tik gavus įslaptintų sandorių saugumą užtikrinančios institucijos leidimą ir tik Lietuvos Respublikos perkančiosioms organizacijoms, valstybės narės, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi dvišalę sutartį dėl abipusės įslaptintos informacijos apsaugos, institucijai ir Europos Sąjungos institucijai.

Kai kurios pirkimo sutartys gynybos ir saugumo srityje yra tokios jautrios, kad būtų netinkama taikyti Įstatymo projekto nuostatas, nepaisant jų specifinio pobūdžio. Perkeliant Direktyvos 2009/81/EB nuostatas, Įstatymo projekto 16 straipsnyje siekiama įtvirtinti atvejus, kai Įstatymo projekto reikalavimai viešiesiems pirkimams gynybos ir saugumo srityje netaikomi. Sudarant viešųjų pirkimų sutartis gynybos ar saugumo srityse, kurios reikalauja ypatingo tiekimo reikalavimų saugumo arba kurios yra tokios slaptos ir svarbios nacionaliniam suverenumui, kad netgi specialių Įstatymo projekto nuostatų nepakanka, kad būtų užtikrinti esminiai valstybės saugumo interesai, arba kai pirkimai yra tokie konfidencialūs, kad net jų egzistavimas turi būti paslaptis, gali būti nesilaikoma Įstatymo projekto ir Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų. Pažymėtina, kad tokių išimčių taikymas privalo būti proporcingas tikslams, kurių siekiama Įstatymo projektu, ir tokiu būdu neturėtų būti kliudoma laisvam prekių judėjimui ir laisvei teikti paslaugas. Įstatymo projektas taip pat neturėtų būti taikomas labai slaptiems pirkimams, kurių metų turi būti užtikrintas itin aukšto lygio slaptumas ir kai toks atskleidimas prieštarautų esminiams valstybės saugumo interesams, taip pat pirkimams, susijusiems su žvalgybinio pobūdžio veikla. Europos Teisingumo Teismas kiekvienu atveju skirtingai sprendžia klausimą, ką laikyti „esminiais valstybės saugumo interesais“ siekiant pasinaudoti Direktyvoje 2009/81/EB nustatyta išimtimi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad nė viena ES šalis narė ir Europos Komisija nėra apibrėžusios esminių valstybės saugumo interesų sąvokos, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti nuostatą, kad sprendimą dėl pirkimų, susijusių su esminiais valstybės saugumo interesais, konkrečiu atveju priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsižvelgdama į pirkimų poreikį ir pobūdį.

Valstybės narės dažnai vykdo bendras programas naujai gynybos įrangai kurti, kuriomis remiantis padedama plėtoti naujas technologijas ir pasidalyti aukštas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros sąnaudas, patiriamas kuriant sudėtingas ginklų sistemas. Kai kurios bendros programos yra vykdomos tarptautinių organizacijų, būtent Bendradarbiavimo ginkluotės srityje organizacijos ir NATO (per specialias agentūras) arba Europos Sąjungos agentūrų, kaip antai Europos gynybos agentūros, kurios sudaro sutartis valstybių narių vardu. Kitų bendrų programų atvejais vienos valstybės narės perkančioji organizacija sudaro sutartį vienos ar kelių kitų valstybių narių vardu. Tokiais atvejais šio Įstatymo nuostatos taip pat neturėtų būti taikomos. Taip pat išskirtini ir kiti atvejai, kai viešiesiems pirkimams gynybos ir saugumo srityje šio Įstatymo reikalavimai nebus taikomi:

1) pirkimams, atliekamiems pagal vienos ar kelių valstybių narių ir vienos ar kelių trečiųjų valstybių sudarytą tarptautinį susitarimą ar sutartį, kai šiuo susitarimu ar sutartimi nustatytos specialios procedūrinės taisyklės;

2) pirkimams, susijusiems su karinių vienetų dislokavimu ir atliekamiems pagal specialias pirkimo procedūrines taisykles, susijusias su valstybės narės ar trečiosios valstybės įsipareigojimais;

3) pirkimams, atliekamiems savo reikmėms pagal tarptautinės organizacijos specialias procedūrines taisykles, ir pirkimams, kuriuos valstybė narė turi vykdyti pagal tas taisykles;

4) pirkimams, atliekamiems pagal Lietuvos ir kitų valstybių narių bendradarbiavimo programą, sukurtą remiantis mokslinių tyrimų ir plėtros programa, kurią vykdo bent dvi valstybės narės siekdamos sukurti naują produktą ir, jei reikia, vėlesniems šio produkto gyvavimo ciklo ar jo dalių etapams. Jei tokią bendradarbiavimo programą sudaro tik valstybės narės, jos turi nurodyti Europos Komisijai bendradarbiavimo programos išlaidų dalį, skirtą moksliniams tyrimams ir plėtrai, pateikti išlaidų pasidalijimo susitarimą ir numatomų vykdyti pirkimų skaičių;

5) pirkimams, vykdomiems trečiosiose valstybėse, įskaitant nekarinių prekių, darbų ir paslaugų pirkimus logistikos tikslais, ir susijusiems su Lietuvos kariuomenės karinių vienetų dislokavimu ne valstybėse narėse, kai prekės, paslaugos ar darbai perkami iš karinių operacijų zonoje įsisteigusių tiekėjų. Pažymėtina, kad šie pirkimai bus atliekami pagal perkančiosios organizacijos pasitvirtintas taisykles;

6) žemės, pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimams arba nuomai, ar teisių į šiuos daiktus įsigijimui bet kokiomis finansinėmis priemonėmis;

7) Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų perkančiųjų organizacijų atliekami pirkimai, kai perkama iš trečiosios valstybės ar valstybės narės valstybės ar savivaldybės valdymo institucijos;

8) arbitražo ir taikinimo paslaugų pirkimams; finansinių paslaugų, išskyrus draudimo paslaugas, pirkimams; darbo sutartims;

9) mokslinių tyrimų ir plėtros paslaugų, išskyrus tas mokslinių tyrimų ir plėtros paslaugas, iš kurių gauta nauda yra naudojama tik perkančiosios organizacijos veiklos poreikiams tenkinti ir už kurias viską sumoka perkančioji organizacija, pirkimams.

Įstatymo projekte perkančiajai organizacijai suteikiama teisė sudaryti sutartis preliminariosios sutarties pagrindu. Preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu perkančioji organizacija gali jos pagrindu sudaryti pirkimo sutartis taikydama joje nustatytas sąlygas arba, jei preliminariojoje sutartyje nebuvo iš anksto nustatytų visų sąlygų, sutarties šalims organizuoti naują konkursą dėl šių sąlygų. Pažymėtina, kad preliminariąją sutartį galima sudaryti ne ilgesniam kaip septynerių metų laikotarpiui, išskyrus perkančiųjų organizacijų tinkamai pagrįstus atvejus.

Prekės, paslaugos ar darbai gali būti perkami riboto konkurso, konkurencinio dialogo, skelbiamų ir neskelbiamų derybų būdu. Taip pat perkančioji organizacija pirkimus gali vykdyti elektroninio aukciono būdu. Įstatymo projekte numatytos sąlygos, kurioms esant perkančioji organizacija gali taikyti konkurencinį dialogą. Konkurencinis dialogas gali būti taikomas, kai ypač sudėtingus projektus įgyvendinančios perkančiosios organizacijos gali atsidurti tokioje padėtyje, kai dėl objektyvių priežasčių neįmanoma apibrėžti priemonių, kurios tenkintų jų poreikius, arba įvertinti, kokius techninius ir (arba) finansinius ar teisinius sprendimus rinka gali pasiūlyti. Tokia padėtis gali susidaryti visų pirma įgyvendinant projektus, kuriuose būtina įtraukti ar derinti daugybę technologinių ar operatyvinių pajėgumų, arba projektus, kurių finansavimas labai sudėtingas bei struktūriškas, ir jų finansinės struktūros ir teisinio statuso iš anksto numatyti neįmanoma. Tokiu atveju riboto konkurso ar skelbiamų derybų procedūrų nebūtų įmanoma naudoti, nes nebūtų galima pakankamai tiksliai apibrėžti pirkimo sąlygų, kad kandidatai galėtų pateikti pasiūlymus.

Direktyvoje 2009/81/EB reglamentuojamiems pirkimams taikomi ypatingi reikalavimai, susiję su pirkimo objekto sudėtingumu, informacijos saugumu ir tiekimo patikimumu. Siekiant sudaryti minėtus reikalavimus atitinkančias pirkimo sutartis, dažnai reikia pirkimus atlikti išsamių derybų būdu. Taigi viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, atveju perkančiosios organizacijos gali pirkimus atlikti ne tik riboto konkurso, bet ir skelbiamų derybų būdu. Įstatymo projekte, kaip ir Direktyvoje 2009/81/EB, taip pat numatyta, kad susidarius tam tikroms išskirtinėms aplinkybėms gali būti neįmanoma arba visiškai nepriimtina naudoti skelbiamų derybų procedūrą. Todėl tam tikrais tiksliai apibrėžtais atvejais ir aplinkybėmis perkančiosioms organizacijoms turėtų būti sudaryta galimybė pasinaudoti neskelbiamomis derybomis. Tokiu atveju reikia atsižvelgti į tai, kad gynybos ir saugumo įranga dažnai yra techniniu požiūriu sudėtinga. Todėl papildomų prekių tiekimo, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo pirkimo sutarčių atvejais nesuderinamumas ir eksploatacijos bei priežiūros techniniai ir ekonominiai sunkumai, kurie gali kilti pakeitus tiekėją ir kuriais grindžiamas neskelbiamų derybų naudojimas, turėtų būti vertinami atsižvelgiant į susijusios įrangos sudėtingumą, jai taikomus sąveikos bei standartų reikalavimus. Tai galėtų būti taikoma, pavyzdžiui, naujų komponentų integravimo į jau egzistuojančias sistemas arba tų sistemų modernizavimo atveju. Perkančioji organizacija prekes, paslaugas ir darbus neskelbiamų derybų būdu gali pirkti, jeigu ribotam konkursui, skelbiamoms deryboms ar konkurenciniam dialogui pateikti pasiūlymai nevisiškai atitiko šio įstatymo reikalavimus arba juose nurodytos perkančiajai organizacijai nepriimtinos (per didelės arba per mažos kainos lyginant su rinkoje esančiomis kainomis) kainos, o pirkimo sąlygos iš esmės nekeičiamos, ir į neskelbiamas derybas kviečiami visi pasiūlymus pateikę tiekėjai, atitinkantys perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose nustatytus minimalius kvalifikacijos ir pasiūlymų pateikimo reikalavimus. Pažymėtina, kad objektyvūs kriterijai, apibrėžiantys minėtą sąvoką, nėra įtvirtinti direktyvoje, o Europos Komisija savo aiškinamuosiuose dokumentuose pateikia tik pavyzdžių. Europos Teisingumo Teismas teisminėje praktikoje (byla C-250/07) suformulavo, kas laikoma „netinkamu“ pasiūlymu. Įstatymo projekte įtvirtinta, kad tam tikrų pirkimų atvejais tik vienas ūkio subjektas gali įvykdyti sutartį, kadangi jis turi išimtinių teisių arba taip gali būti dėl techninių priežasčių. Tokiais atvejais perkančioji organizacija gali tiesiogiai sudaryti sutartis arba preliminariąsias sutartis su šiuo ūkio subjektu. Atkreiptinas dėmesys, kad techninės priežastys, kuriomis remiantis paaiškinama, kodėl tik vienas ūkio subjektas gali įvykdyti sutartį, kiekvienu atskiru atveju turėtų būti pagrįstos. Techninės priežastys galėtų būti, pavyzdžiui, tai, kad kitam ūkio subjektui visiškai techniškai neįmanoma įvykdyti pirkimo sutarties, išskyrus pasirinktą ūkio subjektą, norint, kad būtų pasiekti reikiami rezultatai, arba būtinybė, kad būtų naudojamasi tam tikra praktine patirtimi, priemonėmis arba būdais, kuriuos turi tik vienas ūkio subjektas. Taip gali nutikti, kai, pavyzdžiui, keičiama arba atnaujinama itin sudėtinga karinė įranga. Techninės priežastys taip pat gali būti susijusios su sąveikos ar saugos reikalavimais, kurie turi būti įvykdyti siekiant užtikrinti ginkluotųjų arba saugumo pajėgų veiklą. Direktyvoje 2009/81/EB nustatyta, kad susidarius tam tikroms išskirtinėms aplinkybėms gali būti neįmanoma arba visiškai nepriimtina naudoti skelbiamų derybų procedūrą, todėl tam tikrais tiksliai apibrėžtais atvejais ir aplinkybėmis perkančiosioms organizacijoms turėtų būti sudaryta galimybė pasinaudoti neskelbiamomis derybomis. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad gynybos ir saugumo srities įranga dažnai yra techniniu požiūriu sudėtinga. Todėl papildomų prekių tiekimo, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo pirkimo sutarčių atvejais nesuderinamumas ir eksploatacijos bei priežiūros techniniai ir ekonominiai sunkumai, kurių gali kilti pakeitus tiekėją ir kuriais grindžiamas neskelbiamų derybų naudojimas, turėtų būti vertinami atsižvelgiant į susijusios įrangos sudėtingumą, jai taikomus sąveikos ir standartų reikalavimus. Tai galėtų būti taikoma, pavyzdžiui, naujų komponentų integravimo į jau egzistuojančias sistemas arba tų sistemų modernizavimo atveju.

Perkančioji organizacija gali riboti ribotuose konkursuose, skelbiamose derybose ar konkurenciniame dialoge dalyvaujančių kandidatų skaičių. Ji ribodama kandidatų skaičių laikosi pranešime apie pirkimą nurodytų objektyvių ir nediskriminacinių kriterijų. Taip pat pranešime apie pirkimą nurodomas mažiausias, kuris negali būti mažesnis kaip 3, ir prireikus didžiausias kviečiamų kandidatų skaičius. Pažymėtina, kad pateikti pasiūlymus dalyvauti derybose ar konkurenciniame dialoge perkančioji organizacija pakviečia ne mažiau kandidatų, negu nustatyta pranešime apie pirkimą. Jeigu susidaro tokia situacija, kai kvalifikacinės atrankos kriterijus atitinka mažiau kandidatų, negu buvo nustatytas kviečiamų kandidatų skaičius, perkančioji organizacija gali tęsti procedūrą ir kviesti pateikti pasiūlymus visus kandidatus, kurie pateikė paraiškas ir atitinka minimalius kvalifikacinius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad vienas iš pagrindinių Direktyvos 2009/81/EB tikslų yra konkurencijos užtikrinimas, perkančioji organizacija gali sustabdyti pirkimo procedūrą ir dar kartą paskelbti pradinį pranešimą apie pirkimą, nustatydama naują paraiškų dalyvauti ribotame konkurse pateikimo terminą, jeigu mano, kad tinkamų kandidatų skaičius yra per mažas minėtam tikslui pasiekti. Tokiu atveju pirmojo paskelbimo metu atrinkti kandidatai ir antrojo paskelbimo metu atrinkti kandidatai turi būti kviečiami pateikti pasiūlymų.

Perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose pateikia visą informaciją apie pirkimo sąlygas ir procedūras. Informacija, kuri turi būti pateikiama pirkimo dokumentuose, nurodyta Įstatymo projekto 24 straipsnyje. Perkančioji organizacija, be Įstatymo projekto 24 straipsnio 2 dalyje nurodytos informacijos, pirkimo dokumentuose gali nustatyti ir specialias sutarties vykdymo sąlygas, t. y. socialinės ir aplinkos apsaugos reikalavimus, subrangos sutarčių sudarymui keliamus reikalavimus, taip pat atsižvelgiant į specifinį sutarčių pobūdį – informacijos saugumo ir tiekimo patikimumo reikalavimus.

Vykdydama pirkimą perkančioji organizacija pirmiausia privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas. Siekdama įvertinti tiekėjų pajėgumus ir tinkamumą vykdyti pirkimo sutartį, perkančioji organizacija turi teisę pranešime apie pirkimą ar kituose pirkimo dokumentuose nustatyti reikalavimus teikėjams. Pirkimo dokumentuose gali būti nustatytos sąlygos, įtvirtintos Įstatymo projekto 32 straipsnyje, kurioms esant tiekėjai nebus kviečiami pateikti pasiūlymų, taip pat reikalavimas, kad kandidatai ar dalyviai turėtų teisę verstis ta veikla, kuri reikalinga pirkimo sutarčiai įvykdyti (Įstatymo projekto 34 straipsnis), minimalūs kandidatų ar dalyvių ekonominės ir finansinės būklės (Įstatymo projekto 35 straipsnis), techninio ir profesinio pajėgumo reikalavimai (Įstatymo projekto 36 straipsnis) ir reikalavimas, kad kandidatai ar dalyviai pateiktų visą pirkimo dokumentuose nurodytą informaciją ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Perkančiosios organizacijos nustatyti minimalūs kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimai negali dirbtinai riboti konkurencijos. Pažymėtina, kad jie turi būti tikslūs ir aiškūs bei pagrįsti ir proporcingi pirkimo objektui.

Gynybos ir saugumo įranga yra nepaprastai svarbi visų Europos Sąjungos valstybių narių saugumui bei suverenumui ir Europos Sąjungos autonomiškumui. Atsižvelgiant į tai, kad gynybos ir saugumo srities prekių bei paslaugų pirkimai dažnai laikytini jautriu klausimu, keliami ypatingi reikalavimai tiekimo patikimumo ir informacijos saugumo srityje. Taigi šie reikalavimai yra ypač svarbūs perkant ginkluotosioms pajėgoms skirtus ginklus, šaudmenis ir kitas karinės paskirties medžiagas bei tiesiogiai su jais susijusias paslaugas ir darbus, taip pat įsigyjant tam tikras ypač jautraus pobūdžio nekarinio saugumo srities prekes. Nesant visoje Europos Sąjungoje taikomos vienodos tvarkos, šiose srityse varžomas valstybių narių gynybos ir saugumo rinkų atvirumas, neužtikrinama tinkama tiekėjų konkurencija. Priimant Direktyvą 2009/81/EB buvo siekiama sukurti visą Europos Sąjungą apimančią tvarką, kuria remiantis būtų užtikrinamas informacijos saugumas ir perkančiosioms organizacijoms būtų leidžiama keistis klasifikuota informacija su Europos Sąjungos įmonėmis. Perkeldama Direktyvos 2009/81/EB nuostatas Lietuva siekia pagerinti tarpusavio tiekimo saugumą ir sukurti pažangią priemonių sistemą, kuria remiantis būtų teikiamos tinkamos garantijos.

Perkančiųjų organizacijų nustatyti informacijos saugumo ir tiekimo patikimumo reikalavimai gali būti nurodyti sutarties įvykdymo sąlygose. Šie reikalavimai ypač svarbūs atsižvelgiant į tai, kad Direktyva 2009/81/EB taikoma įslaptintai įrangai, o minėti reikalavimai yra susiję su visa tokios įrangos tiekimo grandine. Siekdamos užtikrinti informacijos saugumą, perkančiosios organizacijos gali reikalauti, kad tiekėjai ir subrangovai įsipareigotų saugoti įslaptintą informaciją ir kad niekas negalėtų pasinaudoti ja be leidimo. Jeigu pirkimo procedūrų metu kandidatams ar dalyviams numatoma pateikti įslaptintą informaciją, perkančioji organizacija, vadovaudamasi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu, pirkimo dokumentuose nustato sąlygas, kurias atitinkantiems kandidatams ar dalyviams galės būti pateikta minėta informacija, ir reikalavimus šios informacijos apsaugai. Taigi perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose turi nurodyti būtinas priemones ir reikalavimus, atitinkančius nustatytus Įstatymo projekto 41 straipsnyje, įslaptintos informacijos apsaugai užtikrinti.

Direktyvoje 2009/81/EB ypač akcentuojamas tiekimo patikimumas atliekant gynybos ir saugumo srities viešuosius pirkimus. Tiekimo patikimumas ypač aktualus krizės metu, kai prekių pristatymo laikas gali būti labai svarbus. Tiekėjo galimybė vykdyti tiekimo patikimumo reikalavimus priklauso nuo jo turimų pajėgumų, t. y. nuo galimybės laiku pateikti perkančiosios organizacijos užsakytas prekes ir paslaugas. Perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose nustato tiekimo patikimumo reikalavimus ir gali reikalauti, kad tiekėjai su paraiška ar pasiūlymu pateiktų Įstatymo projekto 42 straipsnyje nurodytus duomenis. Minėti reikalavimai užtikrina pakankamo gynybos ir saugumo įrangos ir paslaugų kiekio pristatymą laiku perkančiajai organizacijai, taip pat nuolat prieinamos techninės priežiūros ir remonto galimybes, atsarginių dalių ir kitos paramos visomis sąlygomis, ypač krizinių situacijų atvejais, suteikimą laiku. Tiekimo patikimumo reikalavimai paprastai yra vieni iš sutarties įvykdymo sąlygų, tačiau taip pat gali būti naudojami ir kaip atrankos kriterijai, atliekant sutarčių sudarymo procedūrą.

Įstatymo projekto trečiasis skirsnis reglamentuoja viešumo ir skaidrumo taisykles, kuriomis privalo vadovautis perkančioji organizacija, vykdydama pirkimus. Siekiant užtikrinti pirkimo procedūrų skaidrumą ir viešumą, Įstatymo projekte nustatytos taisyklės perkančiosios organizacijos pateikiamai informacijai, kuri skelbiama prieš pirkimo procedūrą ir po jos. Įstatymo projekto 43 straipsnyje numatyti atvejai, kada perkančioji organizacija apie numatomus pirkimus, tarp jų ir tuos, kurių metu numatoma sudaryti preliminariąją sutartį, privalo iš anksto skelbti. Supaprastintų pirkimų ir pirkimų, kurių vertė yra didesnė už nustatytas tarptautinės pirkimo vertės ribas, pranešimų skelbimo būdai ir forma įtvirtinta įstatymo projekto 44 straipsnyje. Kandidatai ir dalyviai informuojami apie minėtosios procedūros rezultatus vadovaujantis Įstatymo projekto 45 straipsnio nuostatomis. Tačiau perkančiosios organizacijos gali neskelbti tam tikros informacijos, jei ją paskelbus būtų atskleidžiama valstybės ar tarnybos paslaptis, būtų pakenkta visuomenės interesams arba padaryta žala viešųjų ar privačiųjų ūkio subjektų komerciniams interesams, arba galėtų būti pakenkta jų sąžiningai konkurencijai. Taip pat pažymėtina, kad perkančioji organizacija vykdydama kiekvieną pirkimą, be kita ko, ir pirkimą, atliekamą preliminariosios sutarties pagrindu, turi parengti ir pateikti Viešųjų pirkimų tarnybai procedūrų ataskaitą, kuria būtų užtikrinamas kvalifikacinės atrankos skaidrumas ir nediskriminavimas.

Derinant Įstatymo projekto nuostatas su Direktyvos 2009/81/EB nuostatomis, Įstatymo projekte įtvirtintos subrangos sutarčių sudarymo taisyklės. Vykdant viešuosius pirkimus gynybos ir saugumo srityje bei sudarant subrangos sutartis, siekiama užtikrinti konkurenciją bei skatinti smulkiųjų ir vidutinių įmonių dalyvavimą. Perkeliamos Direktyvos 2009/81/EB nuostatos, reglamentuojančios subrangos sutarčių sudarymą, įtvirtina nediskriminavimo principą, t. y. subrangovai neturi būti diskriminuojami dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei. Įstatymo projekto 40 straipsnyje nustatyti galimi subrangos sutarčių sudarymo būdai. Laimėjęs dalyvis gali laisvai pasirinkti subrangovus, tačiau jis turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti potencialių subrangovų.

Antrojo subrangos sutarčių sudarymo būdo, kurį Europos Sąjungos valstybės narės privalo perkelti, norėdamos tinkamai įgyvendinti Direktyvos 2009/81/EB nuostatas, atveju perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti, kad kandidatas ar dalyvis savo paraiškoje ar pasiūlyme nurodytų, kokiai ir kuriai pirkimo sutarties daliai jis ketina pasitelkti subrangovus.

Įstatymo projekte siekiama įtvirtinti dar vieną subrangos sutarčių sudarymo būdą, kai perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti mažiausią pirkimo sutarties dalį, išreikštą procentiniu intervalu (mažiausias ir didžiausias procentines vertes) nuo pirkimo sutarties vertės, kuriai turi būti pasitelkiami subrangovai. Pažymėtina, kad tokiai pirkimo daliai Įstatymo projekte nustatytos ribos, t. y. pirkimo sutarties dalis, kuriai turi būti pasitelkiami subrangovai, negali būti didesnė kaip 30 procentų visos pirkimo sutarties vertės. Perkančioji organizacija, nustatydama šios pirkimo sutarties dalies dydžio intervalą, atsižvelgia į pirkimo sutarties objektą, jo vertę, pramonės sektoriaus, kuriame sudaroma pirkimo sutartis, pobūdį, įskaitant konkurencijos lygį tame sektoriuje, ir technines galimybes. Jeigu perkančioji organizacija reikalauja pasiūlyme nurodyti subrangos sutarties dalį, laimėjęs dalyvis turi surengti skaidrų ir nediskriminacinį konkursą, kad visos suinteresuotos įmonės turėtų vienodas galimybes pasinaudoti subrangos sutarties pranašumais, ir tik tada sudaryti subrangos sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad neturėtų būti trikdoma tinkama laimėjusio dalyvio tiekimo grandinės veikla, pirkimo sutarties dalis, kuri perkančiosios organizacijos prašymu gali būti perduota vykdyti trečiosioms šalims, turėtų deramai atspindėti pirkimo sutarties objektą ir vertę. Pažymėtina, kad laimėjęs dalyvis laisvai pasirenka subrangovus, su kuriais jis nori sudaryti subrangos sutartį, tačiau tik tokiu būdu, kad jie atitiktų perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus (procentus). Tokiu atveju laikoma, kad bet kokia pirkimo sutarties dalis, įeinanti į pirkimo dokumentuose nustatytą pirkimo sutarties vertės intervalą, atitinka trečiojo subrangos sutarčių sudarymo būdo reikalavimą. Jeigu kandidatas ar dalyvis siūlo pasitelkti subrangovus didesnei pirkimo daliai negu pirkimo dokumentuose nustatytas intervalas, jis savo pasiūlyme turi nurodyti, kuriai pirkimo daliai, kuri yra didesnė negu reikalaujama procentinė dalis, ir kokius subrangovus jis ketina pasitelkti vykdyti subrangos sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad laimėjęs dalyvis, rinkdamasis subrangovus procentinei pirkimo sutarties daliai, vadovaujasi Įstatymo projekto III skyriaus nuostatomis.

Perkančioji organizacija, remdamasi minimaliais kvalifikacijos reikalavimais, taikomais paraišką ar pasiūlymą pateikusiems kandidatams ar dalyviams, gali pripažinti netinkamais kandidato ar dalyvio paraiškoje ar pasiūlyme nurodytus subrangovus pirkimo sutarties sudarymo metu arba laimėjusio dalyvio pirkimo sutarties vykdymo laikotarpiu. Tokiu atveju perkančioji organizacija raštu nurodo kandidatui ar dalyviui, arba laimėjusiam dalyviui, kodėl, jos manymu, subrangovai neatitinka šiame įstatyme nurodytų minimalių kvalifikacijos reikalavimų.

Įstatymo projekto III skyriuje nustatomos taisyklės, kuriomis turi vadovautis laimėjęs dalyvis (neatsižvelgiant į tai, ar jis yra perkančioji organizacija, ar ne) sudarydamas subrangos sutartis. Laimėjęs dalyvis, kuris nėra perkančioji organizacija, apie numatomą sudaryti subrangos sutartį privalo iš anksto paskelbti pranešimą, jeigu numatoma subrangos sutarties vertė yra ne mažesnė kaip Įstatymo projekto 15 straipsnyje nurodyta riba. Tačiau minėtas reikalavimas netaikomas atliekant pirkimą neskelbiamų derybų būdu. Pranešime apie subrangos sutartį laimėjęs dalyvis, kuris nėra perkančioji organizacija, be Įstatymo projekto 50 straipsnyje nurodytų reikalavimų, taip pat turi nustatyti minimalius kvalifikacijos reikalavimus, kurie bus taikomi subrangovų atrankoje, siekiant išsiaiškinti, ar subrangovas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti subrangos sutarties sąlygas. Minimalūs kvalifikacijos reikalavimai nustatomi vadovaujantis Įstatymo projekto nuostatomis, taikomomis pasiūlymą pateikusiems kandidatams ar dalyviams. Svarbu paminėti, kad subrangovai gali būti atmetami tik tuo atveju, jeigu jie neatitinka minimalių kvalifikacijos reikalavimų, taikomų pagrindinę sutartį sudariusiam tiekėjui.

Vadovaujantis Įstatymo projekto 53 straipsnio nuostatomis laimėjęs dalyvis, kuris nėra perkančioji organizacija, gali sudaryti subrangos sutartis preliminariosios sutarties pagrindu, tačiau nei laimėjęs dalyvis, nei subrangovas negali daryti esminių preliminariosios sutarties sąlygų pakeitimų. Pažymėtina, kad subrangos sutarčių sudarymo atveju preliminarioji sutartis negali būti sudaryta ilgesniam kaip 7 metų laikotarpiui, išskyrus aplinkybes, susijusias su subrangos sutarties objekto, įrenginio arba sistemos tarnavimo laiku, techniniais sunkumais, kurių gali kilti pakeitus tiekėją. Sudarydamas subrangos sutartis preliminariosios sutarties pagrindu, laimėjęs dalyvis, kuris nėra perkančioji organizacija, turi vadovautis sąžiningumo principu bei siekti užkirsti kelią konkurencijos ribojimui ir iškreipimui.

Ginčai, kylantys iš viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, teisės aktų pažeidimų, turėtų būti sprendžiami atsižvelgiant į gynybos ir saugumo interesų apsaugą ir laikantis Įstatymo projekto IV skyriuje nustatytos tvarkos.

Įstatymo projektu siekiama sukurti tiekėjų teisių gynimo priemonių sistemą. Tiekėjas gali kreiptis į teismą esant bent vienam iš Įstatymo projekto 56 straipsnyje įtvirtintų atvejų. Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad pretenzijos pateikimas perkančiajai organizacijai yra privalomas tik tuo atveju, jeigu tiekėjas nori iki pirkimo sutarties sudarymo ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus. Tiekėjams sudaroma galimybė kreiptis į teismą po sutarties sudarymo net ir tais atvejais, kai pirkimo procedūros metu jis nepateikė pretenzijos perkančiajai organizacijai. Įstatymo projekte, kaip ir Viešųjų pirkimų įstatyme, siūloma nustatyti, kad apygardos teismai išliktų pirmosios instancijos viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo institucijomis, ginančiomis tiekėjų teisėtus interesus.

Įstatymo projekte nustatyti atvejai, kai perkančiajai organizacijai tam tikrą laikotarpį neleidžiama sudaryti pirkimo sutarties (t. y. kai tiekėjas pateikia pretenziją perkančiajai organizacijai arba kreipiasi į teismą, ginčydamas perkančiosios organizacijos veiksmus ar sprendimus). Gavusi tiekėjo pretenziją perkančioji organizacija turi stabdyti pirkimo procedūrą, kol ši pretenzija bus išnagrinėta ir priimtas sprendimas. Be to, perkančioji organizacija negalės sudaryti pirkimo sutarties anksčiau nei po 15 dienų nuo pranešimo apie jos priimtą sprendimą išnagrinėjus pretenziją išsiuntimo tiekėjams dienos. Perkančioji organizacija turės atidėti pirkimo sutarties pasirašymą ir tuo atveju, kai tiekėjas ginčydamas jos veiksmus ar sprendimus kreipiasi į teismą.

Įstatymo projekto 60 straipsnyje numatyti atvejai, kai pirkimo sutartis turės būti pripažinta negaliojančia. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas gali nepripažinti pirkimo sutarties negaliojančia, net jeigu ji buvo sudaryta neteisėtai, jeigu teismas išnagrinėjęs visus aspektus nustato, kad dėl išskirtinių tokio atvejo aplinkybių pripažinus sutartį negaliojančia galėtų kilti rimtas pavojus nacionalinės gynybos ar saugumo programos vykdymui. Atsižvelgiant į Įstatymo projektu reglamentuojamų darbų, prekių ir paslaugų pobūdį ir ypatybes, minėtosios aplinkybės pirmiausia turėtų būti susijusios su valstybės visuotinės svarbos poreikiais gynybos ir saugumo srityje.

Direktyvos 2009/81/EB 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisė valstybei narei numatyti, kad perkančiajai organizacijai sudarius sutartį laikantis numatytų reikalavimų, už peržiūros procedūras atsakingos institucijos turi įgaliojimus priteisti tik žalos atlyginimą bet kuriam asmeniui, nukentėjusiam dėl pažeidimo. Pažymėtina, kad viešojo pirkimo tikslas — sudaryti                pirkimo–pardavimo sutartį. Lietuva siekdama išvengti teisinio netikrumo, galinčio atsirasti dėl sutarties negaliojimo, Įstatymo projekte numato žalos atlyginimą tiekėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad žalos atlyginimas numatytas tik tokiu atveju, jeigu sudaryta pirkimo sutartis, o perkančioji organizacija pirkimo procedūros metu laikėsi atitinkamų įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad atliekant pirkimą siekiama sudaryti pirkimo sutartį, bei į tai, kad žalos atlyginimas sukels mažesnių pasekmių negu sutarties pripažinimas negaliojančia, Įstatymo projekte įtvirtintas žalos atlyginimas.

Įstatymo projekto 61 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad teismo skiriamos alternatyvios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Viena iš teismo taikomų alternatyvių sankcijų yra bauda. Įstatymo projekte numatoma maksimali baudos, skiriamos perkančiajai organizacijai, riba – iki 10 procentų pirkimo sutarties vertės arba nuo įvykdytos pirkimo sutarties dalies vertės. Tokia riba nustatyta atsižvelgiant į Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, kadangi ginčų nagrinėjimo tvarka tokia pati. Pažymėtina, kad teismui paliekama galimybė apsispręsti, kokio dydžio baudą skirti, prieš tai įvertinus pažeidimo sunkumą, pobūdį ir pan.

Direktyvos 2009/81/EB 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos atitinkamos alternatyvos dėl alternatyvių sankcijų reguliavimo nacionalinėje teisėje. Siekiant užkirsti kelią rimtiems atidėjimo prievolės ir automatinio sustabdymo, kurie yra būtinos veiksmingos peržiūros sąlygos, pažeidimams turėtų būti taikomos sankcijos – sutarties pripažinimas negaliojančia. Tačiau kitais formalių reikalavimų pažeidimų atvejais negaliojimo principą galima laikyti netinkamu, o tokiais atvejais turėtų būti numatytos alternatyvios sankcijos. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 61 straipsnio 1 dalyje nustatyti formalaus pobūdžio pažeidimai, tačiau nebuvo pažeisti tiekėjo interesai, Įstatymo projekte buvo pasirinkta lengvesnė poveikio priemonė negu sutarties pripažinimas negaliojančia. Įstatymo projekte numatyti atvejai, kai teismas pirkimo sutartį pripažįsta negaliojančia, tačiau siekiant, kad pirkimo sutartis būtų sudaryta, o jos pripažinimas negaliojančia būtų taikomas kaip galima rečiau, buvo pasirinktas variantas teismui nustatyti atvejus, kada jis taiko alternatyvias sankcijas.

Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 346 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad tokių pirkimų tvarką, taip pat kompensavimo tvarką perkant ginklus, šaudmenis, sprogmenis ar kitas karinės paskirties prekes reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 918 „Dėl Kompensavimo perkant ginklus, šaudmenis, sprogmenis ar kitas karinės paskirties prekes tvarkos patvirtinimo“. Direktyvoje 2009/81/EB nėra nustatytas kompensavimo mechanizmas. Europos Komisija aiškinamuosiuose dokumentuose pažymėjo, kad kompensacijos yra nesuderinamos su Sutarties galiojimo principais, nes neužtikrina laisvo prekių ir paslaugų judėjimo bei diskriminuoja kitų valstybių narių tiekėjus vietinių tiekėjų atžvilgiu. Kadangi kompensacijos pažeidžia pagrindines Europos Sąjungos teisės aktų taisykles ir principus, Europos Komisijos nuomone, Direktyvoje 2009/81/EB jos negali būti įtvirtintos. Atsižvelgiant į tai ir į Sutartyje įtvirtintus principus, Įstatymo projekte nėra numatytas kompensavimo mechanizmas

Priėmus siūlomą Įstatymo projektą, viešuosius pirkimus reglamentuojanti Lietuvos Respublikos teisė būtų suderinta su Europos Sąjungos teise. Perkėlus Direktyvos 2009/81/EB nuostatas į Įstatymo projektą, viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, sistema taptų skaidresnė, taip pat būtų sudarytos galimybės kurti konkurenciją ir sukurti naujų verslo galimybių ūkio subjektams. Pažymėtina, kad Įstatymo projektu bus sudarytos palankesnės sąlygos būtent smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams dalyvauti gynybos ir saugumo srities viešuosiuose pirkimuose, plėtoti inovacijas, sustiprinti karinę pramonę ir taip skatinti teikėjų tarpusavio konkurenciją.

5. Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta

Priėmus Įstatymo projektą, neigiamų pasekmių neprognozuojama. Įstatymo projektas atitinka Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatas.

6. Įstatymo įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai

Tikėtina, kad priimtas Įstatymas kriminogeninei situacijai įtakos neturės. Viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, reguliavimas taptų paprastesnis ir skaidresnis, o tai prisidėtų prie korupcijos mažinimo. 

7. Įstatymo įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai

Įstatymo įgyvendinimas teigiamai atsilieps verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Priėmus Įstatymo projektą būtų sudarytos palankesnės sąlygos smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams dalyvauti gynybos ir saugumo srities viešuosiuose pirkimuose, taip pat plėtoti inovacijas, sustiprinti karinę pramonę ir taip skatinti teikėjų tarpusavio konkurenciją.

8. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą, kokie teisės aktai tebegalioja ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą

Galioja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Priėmus Įstatymo projektą, valstybės institucijos pagal kompetenciją turės parengti Įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų projektus.

Šiuo metu Įstatymo projektu reglamentuojami viešieji pirkimai atliekami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1105 „Dėl Pirkimų, susijusių su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, tvarkos aprašo patvirtinimo ir pirkimų, kai būtina apsaugoti esminius valstybės saugumo interesus“, kuris įsigaliojus Įstatymo projektui turės būti keičiamas, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 12 d. nutarimas Nr. 1029 „Dėl ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir kitų karinės paskirties prekių pirkimo taisyklių patvirtinimo“ pripažįstamas netekusiu galios.

Pirkimų, atliekamų pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 346 straipsnyje nustatytas išimtis, ir kompensavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 918 „Dėl Kompensavimo perkant ginklus, šaudmenis, sprogmenis ar kitas karinės paskirties prekes tvarkos patvirtinimo“. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyva 2009/81/EB nenustato kompensavimo mechanizmo, įsigaliojus Įstatymo projektui minėtas nutarimas turės būti pripažintas netekusiu galios.

Įvertinant tai, kad Viešųjų pirkimų tarnybai numatomos papildomos funkcijos, kuriomis bus užtikrintas tinkamas Įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimas, atitinkamai Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 171³ straipsnis, taip pat keičiamas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnis, susijęs su Direktyvos 2009/81/EB įgyvendinimu.

9. Įstatymo projekto atitiktis bendrinės lietuvių kalbos normoms

Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, o projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai bus įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

10. Įstatymo projekto atitiktis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatoms ir Europos Sąjungos teisei

Įstatymo projekto nuostatos minėtai konvencijai ir Europos Sąjungos teisei neprieštarauja.

11. Įstatymui įgyvendinti reikalingi įgyvendinamieji teisės aktai

Įstatymo projektui įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turės parengti įgyvendinamuosius teisės aktus

12. Įstatymui įgyvendinti reikalingos biudžeto lėšos

Įstatymui įgyvendinti reikės papildomų valstybės biudžeto lėšų. Įgyvendinant įstatymo projekto nuostatas, bus suteikiama daugiau funkcijų Viešųjų pirkimų tarnybai. Viešųjų pirkimų tarnybos skaičiavimais (2010 m. rugsėjo 17 d. raštas Nr. 4S-3198), darbuotojams, kurie atliks tokių viešųjų pirkimų kontrolę, teiks metodinę pagalbą, konsultuos tiekėjus, taip pat papildomoms patalpoms, jeigu patalpos nebūtų skiriamos panaudos pagrindais, preliminariai reikėtų apie 505 tūkst. litų per metus, o darbo vietoms aprūpinti – 110 tūkst. litų. Kadangi atliekant šiuos pirkimus yra naudojama įslaptinta informacija, papildomų biudžeto lėšų turėtų būti skiriama siekiant užtikrinti tokios informacijos apsaugą. Atsižvelgiant į tai, kad turės būti modifikuojama centrinė viešųjų pirkimų informacinė sistema, tam papildomai turėtų būti skiriama apie 200 tūkst. litų.

Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2009/81/EB įgyvendinimo terminas – 2011 m. rugpjūčio 21 d., valstybės biudžeto lėšų poreikis įstatymui įgyvendinti 2011-iems metams bus mažesnis.

13. Įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados

 Rengiant Įstatymo projektą atsižvelgta į suinteresuotų institucijų pateiktas pastabas ir pasiūlymus, gautus po to, kai Ūkio ministerijos parengtas teisės akto projektas buvo patalpintas TAPIS.

14. Įstatymo projekto autoriai

Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 4-190 „Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta darbo grupė (darbo grupės vadovas   – ūkio viceministras Rimantas Žylius, tel. 262 3901). Tiesioginė rengėja Ūkio ministerijos Įmonių teisės ir viešųjų pirkimų politikos departamento (direktorė – Audronė Railaitė,      tel. 262 3477) Viešųjų pirkimų politikos skyriaus (vedėja – Birutė Mačiunskienė, tel. 262 9696) vyriausioji specialistė Dovilė Aksomitaitė, tel. 262 3907.

14. Reikšminiai žodžiai

Reikšminiai žodžiai, kurių reikia šiam projektui įtraukti į kompiuterinę paieškos sistemą, yra „viešasis pirkimas“, „viešojo pirkimo sutartis“, „sutarties sudarymas“, „gynyba ir saugumas“.

Teikiamas įstatymo projektas turi būti išverstas į anglų kalbą.

________________________