LIETUVOS RESPUBLIKOS KINO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO
NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO POVEIKIO VERTINIMO PAŽYMA
1. Teisės akto pavadinimas
Lietuvos Respublikos kino įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas).
2. Numatomo teisinio reguliavimo tikslas, pagrindas ir siūlomos priemonės jam pasiekti
Projekto tikslas – pakeisti galiojantį Lietuvos Respublikos kino įstatymą (toliau –galiojantis Kino įstatymas) (Žin., 2002, Nr. 31-1107) tobulinant jame įtvirtintą kino teisinį reglamentavimą.
Įstatymo projektas parengtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 - 2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 3 lentelės 1171 punktą.
Įstatymo projekto rengimą taip pat paskatino būtinybė suderinti nacionalinio teisės akto nuostatas su Europos Bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 3 dalimi, kurios „d“ punkte yra nurodyta, kada valstybės pagalba gali būti suderinama su bendra Europos Bendrijos rinka, kai ji yra skirta kultūrai ir paveldui išsaugoti ir kai tokia pagalba prekybos sąlygų ir konkurencijos nepaveikia taip, kad prieštarautų bendram Europos Bendrijos šalių interesui. Šiuo atveju išimtis bendram draudimui teikti valstybės pagalbą automatiškai nėra taikoma. Valstybės pagalbos atitikimą bendrai rinkai įvertina Europos Komisija. Todėl yra svarbu nacionalinio teisės akto nuostatas suderinti su Europos Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Ekonominių ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl valstybės pagalbos kinematografijai (COM/2001/0534/) (toliau – Europos Komisijos komunikatas) kriterijais, kuriais Europos Komisija vertina nacionalinius teisės aktus, t.y.: 1) valstybės pagalba turi būti skiriama kultūros produktui; 2) filmo gamintojui turi būti suteikta galimybė bent 20 procentų filmui pagaminti suteiktos valstybės pagalbos panaudoti už šią pagalbą suteikusios valstybės ribų; 3) valstybės pagalbos intensyvumas (pagalba vienam ūkio subjektui per trejus mokestinius metus) neturi viršyti 50 procentų filmo gamybos biudžeto, išskyrus sudėtingus arba mažo biudžeto filmus; 4) neleidžiama teikti papildomos valstybės pagalbos specialiai, su filmo gamyba susijusiai veiklai.
Įstatymo projekte siūlomos priemonės tikslui pasiekti:
1. Kultūros ministerijos valstybės politikos kino srityje įgyvendinimo funkciją, kurią Kultūros ministerija vykdo įgaliota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 1055 ,,Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos kino įstatymą“ (Žin., 2002, Nr. 70-2906), perduoti planuojamai įsteigti kino įstaigai. Kino įstaiga administruotų kino projektams skiriamas valstybės biudžeto lėšas, vykdytų šių lėšų panaudojimo ir atsiskaitymo už jas priežiūrą, atstovautų Lietuvai tarptautinėse organizacijose, fonduose, programose, valdytų Filmų registrą, suteiktų indeksus pagal žiūrovų amžiaus cenzą filmams pagamintiems Lietuvoje, taip pat įvežtiems į Lietuvą viešai rodyti kino teatruose. Kultūros ministerija vykdytų valstybės politikos kino srityje formavimo funkciją.
2. Kultūros ministerijos biudžetinės įstaigos Tarptautinių kultūros programų centro vykdomą Europos Sąjungos audiovizualinio sektoriaus rėmimo programos MEDIA Lietuvoje pristatymo ir koordinavimo funkciją bei tokias papildomas funkcijas, kaip kino meno kūrėjų ir specialistų profesiniam meistriškumui ir kvalifikacijai kelti būtinų priemonių organizavimą, kino srities vieningos informacijos ir statistikos duomenų bazės sukūrimą ir skleidimą, užsienio investicijų į Lietuvos kino pramonę pritraukimą pavesti vykdyti kino įstaigai ir tokiu būdu valstybės politikos kino srityje įgyvendinimą sukoncentruoti tam įsteigtoje kino įstaigoje.
3. Nustatyti kino finansavimo šaltinius ir jų procentinius dydžius (1,5 procento akcizo pajamų, gautų už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką; 10 proc. lėšų, gautų iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio; 60 procentų pridėtinės vertės mokesčio už filmų platinimą ir viešą rodymą kino teatruose; 25 procentai surinkto atlyginimo už garso ir vaizdo (audiovizualinių) kūrinių panaudojimą asmeniniams tikslams (atlyginimo už tuščią vaizdo laikmeną ir asmeniniam atgaminimui skirtą vaizdo įrangą), kurie leis kasmet suformuoti apie 30 milijonų litų valstybės biudžeto lėšų programą (toliau – Kino rėmimo fondas), reikalingą Lietuvos kino plėtrai ir jo konkurencingumui Lietuvos ir užsienio kino rinkoje skatinti bei stiprinti. Europos Komisijos duomenimis, 2008 m. Lietuva savo šalies kino sričiai vystyti skyrė 2 milijonus eurų, Latvija – 3,9 milijono eurų, Estija – 5,7 milijono eurų, Airija – 6 milijonus eurų, Danija – 16 milijonų eurų, Suomija – 16,3 milijonų eurų, Švedija – 25 milijonus eurų, Norvegija – 33 milijonus eurų. 2009 m. ir 2010 m. Lietuvos parama kinui sumažėjo iki 1 milijono eurų.
Numatomas finansavimo modelis Kino rėmimo fondui suteiktų finansinio stabilumo, paskatintų filmų gamintojus aktyvesnei veiklai bei sudarytų sąlygas Lietuvos kino pramonės plėtrai.
Atsirastų prielaidos sparčiau ir daugiau gaminti įvairių žanrų, technologiškai sudėtingesnių filmų. Didesnė valstybės parama skatintų filmus gaminančias įmones plėsti savo veiklą ir kurti naujas darbo vietas. Žiūrovams būtų pateikiama daugiau lietuviškų filmų. Numatoma kino pramonės plėtra prisidėtų prie nedarbo lygio Lietuvoje mažinimo, Lietuvos ekonomikos augimo ir gausesnio valstybės biudžeto surinkimo.
Pastarąjį dešimtmetį lietuviškų vaidybinių pilnametražių filmų biudžetas vidutiniškai siekė apie 2,5 milijono litų. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse mažo biudžeto filmu yra laikomas filmas, kurio biudžetas yra tarp 3 ir 10 milijonų eurų. Dėl finansavimo stokos lietuviškų vaidybinių pilnametražių filmų gamyba trunka net penkerius, šešerius metus. Vyrauja dramos žanras. Nekuriami pilnametražiai animaciniai filmai. Lietuvos ir užsienio kino rinkų dėmesio lietuviški filmai stokoja.
4. Įtvirtinti Europos Komisijos komunikato kriterijus: 1) valstybės pagalbą skirti kultūros produktui; 2) filmo gamintojui suteikti galimybę panaudoti bent 20 procentų filmui skirtos valstybės pagalbos už šią pagalbą suteikusios valstybės ribų; 3) užtikrinti, kad valstybės pagalbos intensyvumas (pagalba vienam ūkio subjektui per trejus mokestinius metus) neviršytų 50 procentų filmo gamybos biudžeto, išskyrus sudėtingus ir mažo biudžeto filmus; 4) neteikti papildomos valstybės pagalbos su filmo gamyba susijusiai specialiai veiklai. Įstatymo projekte, remiantis Europos Komisijos komunikatu, yra nustatyti filmo projekto vertinimo kultūriniai kriterijai, suteikta galimybė filmo kūrėjui 20 procentų valstybės pagalbos panaudoti už Lietuvos ribų, nustatyta, kad valstybės pagalba vienam ūkio subjektui per trejus mokestinius metus negalės viršyti 50 procentų filmo gamybos biudžeto, pateikta eksperimentinio filmo apibrėžtis, kuri savo esme atitinka Europos Komisijos sudėtingo filmo kriterijaus reikalavimus, apibrėžta mažo biudžeto filmo sąvoka, taip pat yra nustatyta, kad eksperimentiniams filmams bei mažo biudžeto filmams valstybės pagalba negalės viršyti 80 procentų filmo gamybos biudžeto. Su filmo gamyba susijusi speciali veikla nėra įtraukta tarp valstybės finansuojamų sričių.
5. Užsienio šalių pavyzdžiu vietoje sąvokos ,,Nacionalinis filmas“ įtvirtinti sąvoką ,,Lietuviškas filmas“.
6. Atsisakyti galiojančiame Kino įstatyme nustatyto Kino tarybos narių delegavimo principo siekiant ją formuoti iš pakviestų geriausių kino srities specialistų bei įtvirtinti Kino tarybos nario (eksperto) asmeninę atsakomybę atrenkant kino projektus valstybės paramai suteikti.
7. Įtvirtinti valstybės biudžeto lėšų skyrimo, naudojimo ir atsiskaitymo kontrolės pagrindus, siekiant valstybės biudžeto lėšų naudojimo racionalumo, skaidrumo ir teisėtumo.
8. Įtvirtinti valstybės užsakymo filmui pagaminti pagrindus.
9. Filmų indeksų sistemoje indeksą ,,A“ (atitinka anglų kalbos žodį ,,All“) pakeisti indeksu ,,V“, kuris atitiks lietuvišką žodį ,,Visiems“. Atskaitos taško filmų indeksų sistemoje neturintį indeksą ,,T“ (filmai, kuriuos vaikams iki 16 metų rekomenduojama žiūrėti su tėvais) pakeisti indeksu ,,N-13” (filmai, skirti žiūrovams nuo 13 metų). Indeksu ,,N-13“ būtų žymimi filmai, kurie savo turiniu nėra žalingi žiūrėti vyresnio amžiaus paaugliui, tačiau gali neigiamai psichologiškai paveikti jaunesnio amžiaus vaikus. Mokslininkai, taip pat ir psichologai, paauglystės pradžią žymi 10 – 13 gyvenimo metais. Pirmasis paauglystės etapas neretai pavadinamas ankstyvąja paauglyste ir tęsiasi iki 16 metų. Siūlomas filmų indeksas žymėtų vėlyviausią paauglystės (ankstyvosios paauglystės) pradžios ribą.
Indeksu „N-16“ žymimi filmai skirti žiūrovams nuo 16 metų žymėtų vėlyvosios paauglystės, besitęsiančios iki 18 metų, pradžią.
10. Aiškiau reglamentuoti filmų registravimo Filmų registre bei filmų indeksavimo pagal žiūrovų amžiaus cenzą procedūras, pakeisti Filmų indeksavimo komisijos sudarymo principą.
Siūloma nustatyti, kad į Filmų indeksavimo komisiją po vieną narį deleguotų Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Vilniaus universitetas, Lietuvos psichiatrų asociacija, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, kino įstaiga. Šiais pakeitimais siekiama, kad vertinant filmus būtų išvengta viešųjų ir privačių interesų konflikto, kad indeksai pagal žiūrovų amžiaus cenzą filmams būtų suteikiami kuo objektyviau, kad būtų užtikrintas viešasis interesas.
11. Nustatyti, kad festivaliuose ir kituose visuomenės kultūriniams, meniniams, edukaciniams poreikiams tenkinti skirtuose renginiuose rodomų filmų afišose, kitoje reklamoje ir bet kokio pobūdžio informacinėje medžiagoje, skirtoje filmams anonsuoti, turi būti nurodyti šiems filmams Lietuvoje suteikti indeksai. Jeigu filmams indeksai Lietuvoje nebuvo suteikti, reikės nurodyti indeksą tos šalies, kurioje filmas buvo pagamintas.
12. Nustatyti kino teatrų sąvininkams ir direktoriams, juridiniams asmenims, rengiantiems festivalius ir kitus visuomenės kultūriniams, meniniams, edukaciniams poreikiams tenkinti skirtus renginius, prievolę, kad žiūrovams filmų indeksų reikšmes išaiškinanti informacija būtų viešai prieinama kino teatrų patalpose. Taip pat nustatyti juridiniams asmenims, kurie verčiasi filmų platinimu, prievolę ant kiekvienos Lietuvoje platinamo filmo laikmenos pakuotės nurodyti filmui suteiktą indeksą Lietuvoje arba šalyje, kurioje jis buvo pagamintas.
13. Patikslinti galiojančio Kino įstatymo sąvokas ,,Filmas“, ,,Filmo gamyba“, ,,Filmo gamintojas“, „Filmo viešas rodymas“, ,,Kinas“, papildyti sąvokomis ,,Parengiamieji filmo darbai“, ,,Kino projektas“, ,,Kino rėmimo fondas“, ,,Kino kultūros sklaida“, ,,Smurtinis filmas“, ,,Valstybinis finansavimas, ,,Valstybės užsakymas“, atsisakyti sąvokų ,,Kino salė“, ,,Lietuvos kino prodiuseris“, ,,Užsienio kino prodiuseris“.
3. Numatomos teisinio reguliavimo teigiamos ir neigiamos pasekmės
Priėmus Įstatymo projektą kino politikos formavimas bus atskirtas nuo kino politikos įgyvendinimo. Būtinos kino politikai įgyvendinti funkcijos bus sukoncentruotos tam tikslui įkurtoje kino įstaigoje. Suformuotas finansiškai solidus Kino rėmimo fondas paskatins filmų gamintojus aktyvesnei įvairių žanrų ir technologiškai sudėtingesnių filmų gamybai, naujų darbo vietų kūrimui, Lietuvos kino pramonės plėtrai. Numatoma kino pramonės plėtra prisidės prie nedarbo lygio Lietuvoje mažinimo, Lietuvos ekonomikos augimo ir gausesnio valstybės biudžeto surinkimo. Nacionalinis teisės aktas atitiks Europos Bendrijos sutarties reikalavimus ir Europos Komisijos kriterijus. Numatytus kriterijus atitikę filmai bus pagrįstai laikomi lietuviškais. Kitoks Kino tarybos sudarymo principas (formuojama iš pakviestų geriausių kino srities specialistų) ir įtvirtinta kiekvieno nario asmeninė atsakomybė vertinant kiekvieno kino projekto kokybę užtikrins skaidrią ir profesionaliai argumentuotą kino projektų atranką valstybiniam finansavimui gauti. Patikslinta filmų indeksų sistema labiau atitiks žiūrovų amžiaus cenzą. Numatyti kitokie Filmų indeksavimo komisijos sudarymo principai jos nariams padės išvengti viešų ir privačių interesų konflikto suteikiant indeksus filmams. Žiūrovams filmų indeksus išaiškinanti informacija bus pateikiama kino teatrų patalpose, filmų indeksai bus nurodomi festivalių ir kitų visuomenės kultūriniams, meniniams, edukaciniams poreikiams tenkinti skirtų renginių filmų afišose, kitoje reklamoje ir bet kokio pobūdžio informacinėje medžiagoje, skirtoje filmams anonsuoti, tap pat ir ant Lietuvoje platinamų filmų laikmenų pakuočių. Šios priemonės žiūrovui padės pasirinkti tinkamą žiūrėti filmą. Neigiamų siūlomo teisinio reguliavimo pasekmių nenumatoma.
4. Realios numatomo teisinio reguliavimo alternatyvos ir jų poveikio įvertinimas
Realių numatomo teisinio reguliavimo alternatyvų nenumatoma.
5. Informacija apie konsultavimasi su visuomene
Rengdama Įstatymo projektą Kultūros ministerija bendradarbiavo su Lietuvos kinematografininkų sąjunga ir Lietuvos nepriklausomų prodiuserių ąsociacija. Parengtas Įstatymo projektas nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki rugsėjo 1 d. buvo laisvai prieinamas visuomenės pastaboms ir siūlymams Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų informacinės sistemos Projektų registravimo posistemėje. Pastabų ir pasiūlymų negauta.
6. Kita svarbi informacija, susijusi su numatomu teisiniu reguliavimu
Nėra.