|
Originalas paštu nesiunčiamas
EUROPOS TEISĖS DEPARTAMENTASPRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJOS
Valstybės biudžetinė įstaiga, Vilniaus g. 23-7A, LT-01119 Vilnius, tel. (8 5) 266 3687, faks. (8 5) 266 3679, el. p. [email protected]. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188600362
|
2010-08- |
Nr. |
|||
|
Į |
2010-07-10 |
Nr. (7.2-09)-3-1918 |
Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai
DĖL Lietuvos rESPUBLIKOS elektros Energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto atitikties Europos Sąjungos teisei
Išnagrinėję Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo naujai išdėstoma Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo redakcija (toliau – įstatymo projektas) pateikiame šias pastabas ir pasiūlymus dėl jo atitikties Europos Sąjungos teisei:
1. Įstatymo projekto 2 straipsnio 34 dalyje numatyta, kad tiesiogine linija gali būti sujungiamos gamybos ir vartojimo vietos, kurios nėra prijungtos prie perdavimo ar skirstymo tinklo. Pažymėtina, kad šis apibrėžimas tik dalinai įgyvendina 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (toliau – Direktyva 2009/72/EB), 2 straipsnio 15 dalį, nes Direktyvoje 2009/72/EB pateiktame apibrėžime numatyta galimybė tiesiogine linija sujungti elektros energijos gamintoją ir elektros energijos tiekimo įmonę, siekiant tiesiogiai aprūpinti elektros energija savo patalpas, pavaldžias įmones ir vartotojus. Konstatuotina, kad šiame apibrėžime minima elektros energijos tiekimo įmonė gali vykdyti elektros energijos tiekimo vartotojams veiklą tik būdama prijungta prie perdavimo ar skirstymo tinklo, todėl savo esme į tiesioginės linijos apibrėžimą patenka asmenys, kurie prijungti prie tiesioginės linijos ir/ar perdavimo ar skirstymo tinklo. Be to, Direktyvoje 2009/72/EB pateiktame tiesioginės linijos apibrėžime yra aiškiai išskiriamos dvi situacijos, kai asmuo laikomas prijungtu prie tiesioginės linijos, būtent:
1) kai linija jungia atskirą gamybos vietą su atskiru vartotoju, kurie nėra prijungti prie perdavimo ar skirstymo tinklo, ir
2) kai linija jungia elektros energijos gamintoją ir elektros energijos tiekimo įmonę tiesiogiai aprūpinant elektros energija savo patalpas, pavaldžias įmones ir vartotojus.
Galiausiai, Direktyvos 2009/72/EB 34 straipsnio 3 dalis aiškiai nurodo, kad galimybė tiekti elektros energiją per tiesioginę liniją neturi užkirsti kelio sudaryti tiekimo sutarčių su trečiosiomis šalimis, kurioms turi būti garantuota prieiga prie perdavimo ar skirstymo tinklo pagal Direktyvos 2009/72/EB 32 straipsnį.
Atsižvelgiant į tai, siūlytume išplėsti įstatymo projekto 2 straipsnio 15 dalyje pateiktą apibrėžimą ir patikslinti įstatymo projekto 62 straipsnį, atsisakant nuostatos, kad asmenys gali būti prijungti prie tiesioginės linijos tik tuo atveju, kai jie yra neprijungti prie perdavimo ar skirstymo tinklo, taip pat išbraukti 62 straipsnio 4 dalį.
2. Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad įstatymo projekte nėra pateikta valstybės narės sąvoka. Siūlytume ją apibrėžti numatant, kad valstybėmis narėmis laikomos ES valstybės narės ir kitos Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvės.
3. Įstatymo projekto 12 straipsnis numato, kad elektros energijos rinkos operatoriaus, perdavimo ir skirstymo veiklos yra licencijuojamos. Pažymėtina, kad šios veiklos yra susiję su paslaugų teikimu, todėl šių veiklų reglamentavimas turi atitikti Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, atkreipiame dėmesį į įstatymo projekto 12 straipsnio 5 dalį, kuri technologinius, finansinius ir vadybinius reikalavimus, licencijuojamą veiklą norintiems vykdantiems asmenims, paveda nustatyti Tarnybai. Paslaugų įstatymo 5 straipsnis numato, kad licencijų išdavimo esminiai reikalavimai, taip pat reikalavimai, kurių vykdydami veiklą turi laikytis leidimą gavę paslaugų teikėjai, turi būti nustatomi įstatymu, o ne jį įgyvendinančiu teisės aktu. Todėl siūlytume įstatymo projekte įvardyti esminius technologinius, finansinius ir vadybinius reikalavimus, kuriuos tarnyba detalizuotų įstatymą įgyvendinančiame teisės akte.
4. Įstatymo projekto 13 straipsnio 5 dalis numato, kad leidimas nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklai išduodamas tik asmenims gyvenantiems arba įsteigtiems Lietuvoje, nors šio straipsnio 12 dalis numato, kad kitoje valstybėje narėje veiklą vykdantis asmuo gali veikti ir Lietuvoje be išankstinio Tarnybos leidimo, pateikęs pranešimą Tarnybai. Tokiu atveju, Tarnyba turi išduoti leidimą vykdyti nepriklausomo tiekimo veiklą supaprastinta tvarka.
Pažymėtina, kad iš šių nuostatų yra neaišku, ar iš kitoje valstybėje narėje veikiančio asmens yra reikalaujama įsisteigti Lietuvoje, kad jis galėtų vykdyti nepriklausomo tiekimo veiklą, ypač atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekto 55 straipsnio 1 dalis vartotojams leidžia sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėju tik tuo atveju, jei jis turi leidimą.
Siūlytume tarpusavyje suderinti įstatymo projekto 13 straipsnio dalių nuostatas bei užtikrinti suderinamumą su 55 straipsniu. Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad įstatymo projekto 13 straipsnio 12 dalyje nėra nustatytas konkretus leidimo vykdyti nepriklausomo tiekimo veiklą išdavimo terminas. Manytume, kad tokio termino įtvirtinimas įstatyme užtikrintų teisinio aiškumo principo tinkamą taikymą.
5. Įstatymo projekto 21 straipsnio 7 dalyje pirmą kartą daroma nuoroda į 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 714/2009, todėl siūlytume pateikti jo oficialaus paskelbimo šaltinį lietuvių kalba.
6. Įstatymo projekto 25 straipsnio 3 dalyje ir 37 straipsnio 4 dalyje daroma nuoroda į Direktyvą 2009/72/EB. Atsižvelgiant į tai, kad direktyva nėra taikoma tiesiogiai, siūlytume atsisakyti tokių nuorodų ir jas pakeisti nuorodomis į direktyvą įgyvendinančius nacionalinius teisės aktus.
7. Įstatymo projekto 38 straipsnio 10 dalies 3 punktas numato, kad garantinis elektros energijos tiekimas visą vartotojui nustatytą laikotarpį privalo būti vykdomas nepertraukiamai. Įstatymo projekto nuostatos aiškiai nenurodo, koks laikotarpis bus laikomas vartotojui nustatytu laikotarpiu, todėl kyla abejonė, ar vartotojas per pagrįstą terminą galės atsisakyti garantinio tiekimo ir laisvai pasirinkti kitą tiekėją, kaip to reikalaujama Direktyvoje 2009/72/EB. Siūlytume patikslinti, kad ši nuostata neįtakoja vartotojo teisės pasirinkti kitą tiekėją.
8. Įstatymo projekto 58 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad rinkos operatorius ir perdavimo sistemos operatorius informuos Tarnybą ir Vyriausybės įgaliotą instituciją apie licencijų ir/ar leidimų turėtojams nustatytus veiklos sąlygų pažeidimus. Atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad įstatymo projekto nuostatos nesuteikia rinkos operatoriui ir perdavimo sistemos operatoriui teisės konstatuoti pažeidimų. Šią funkciją vykdo atsakingos valstybės institucijos, kurios vadovaujasi joms teisės aktais sutektais įgaliojimai. Todėl siūlytume patikslinti šią nuostatą įtvirtinant, kad rinkos operatorius ir perdavimo sistemos operatorius gali tik informuoti minėtas institucijas apie savo įtarimus dėl tokių pažeidimų.
9. Įstatymo projekto 58 straipsnio 6 dalyje Tarnybai suteikiamos teisės imtis laikinųjų priemonių, tačiau nenurodoma, kokiomis aplinkybėmis ar sąlygomis jos gali būti pritaikytos. Minėtomis priemonėmis leidžiama nustatyti viršutines elektros energijos aukciono kainos ribas, reguliuoti gamintojų ar nepriklausomų tiekėjų elektros energijos kainas, ūkio subjektams nustatyti įpareigojimus, sustabdyti licencijų galiojimą. Pažymėtina, kad šios įstatymo projekto nuostatos suteikia plačią diskreciją Tarnybai, nors įstatymo projekte nėra įtvirtintos sąlygos, kuriomis remiantis šia diskrecija būtų galima naudotis, bei diskrecijos ribos. Be to, apie taikomas laikinas priemones turi būti pranešama tik Energetikos ministerijai, nors šių priemonių taikymas gali įtakoti ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos ar kaimyninių valstybių narių rinkas.
Direktyvos 2009/72/EB atitikties lentelėje nurodoma, kad įstatymo projekto 58 straipsnio 6 dalies nuostatos įgyvendina direktyvos 2009/72/EB 37 straipsnio 4 dalies d punktą ir 14 dalį, kurie reikalauja nustatyti sankcijas už teisėtų nurodymų nevykdymą ir konfidencialios informacijos atskleidimą. Vis dėlto, įstatymo projekto 58 straipsnio 6 dalies nuostatos nelaikytinos įgyvendinančiomis Direktyvos 2009/72/EB nuostatas, nes šiose nuostatose įtvirtintos priemonės nėra nustatytos Direktyvoje 2009/72/EB. Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, ar numatytos priemonės, kurios gali turėti įtakos elektros energetikos rinkai, iš viso yra suderinamos su Direktyvos 2009/72/EB nuostatomis, reikalaujančiomis atverti elektros energetikos rinką konkurencijai bei atsisakyti nepagrįstų jos suvaržymų.
Europos teisės departamentas mano, kad numatytas priemones būtų galima taikyti tik tuo atveju, jeigu būtų aiškiai apibrėžti šių priemonių taikymo tikslai, kurie turi sutapti su Direktyvos 2009/72/EB tikslais. Todėl siūlytume įstatymo projekte aiškiai nurodyti, kokiais tikslais ir kokiais aiškiai apibrėžtais atvejais gali būti taikomos minėtos priemonės, taip pat siūlytume įtvirtinti pareigą informuoti Europos Komisiją apie laikinųjų priemonių taikymą.
10. Įstatymo projekto 59 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad gamintojų ir nepriklausomų tiekėjų parduodamos elektros energijos kainos yra reguliuojamos, jeigu gamintojas ar tiekėjas užima daugiau kaip 40 procentų rinkos. Pažymėtina, kad nustatytos rinkos dalies turėjimas nereiškia, jog tokioje rinkoje nebus efektyvios konkurencijos, todėl manytume, kad įstatymo projekto norma nepagrįstai apriboja ūkio subjektų veiklos laisvę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ūkio subjekto turima didelė rinkos dalis gali indikuoti, kad tam tikras subjektas užima dominuojančią padėtį toje rinkoje, tačiau tai yra tik vienas iš faktorių, kuriais galima remtis vertinant konkurenciją tokioje rinkoje ir vien dėl tokios indikacijos ūkio subjektui neturėtų būti taikomi ribojimai vystyti verslą, jeigu jis nepiktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi. Atsižvelgiant į tai, siūlytume atsisakyti reikalavimo reguliuoti kainas, kai ūkio subjektas užima daugiau nei 40 procentų atitinkamos rinkos, bet palikti galimybę remiantis objektyviais kriterijais Tarnybai nuspręsti, kada toks kainų reguliavimas gali būti pagrįstai reikalingas, siekiant apsaugoti elektros energijos vartotojų interesus.
11. Atkreipiame Jūsų dėmesį į įstatymo projekto 59 straipsnio 3 dalį, kuri numato, kad „[g]arantinio elektros energijos tiekimo kaina nustatoma šio įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Pažymėtina, kad minėtoje dalyje nėra nurodomos nei kainos nustatymo tvarka, nei sąlygos.
12. Įstatymo projekto 59 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad vartotojai turi apmokėti ne mažiau kaip 20 procentų tinklų operatorių sąnaudų, susijusių su vartotojo prijungimu prie tinklo. Manytume, kad ši nuostata yra pernelyg neapibrėžta ir tinklų operatoriams suteikia teisę reikalauti didesnės nei 20 procentų sąnaudų dalies padengimo, nors įstatymo projekte nėra numatytos sąlygos ir objektyvūs kriterijai, kuriais būtų galima remtis pagrindžiant tokį reikalavimą. Taip pat atkreipiame dėmesį į šios dalies antrąjį sakinį, kuris numato, jog likusias sąnaudas turi padengti skirstomųjų tinklų operatorius, nors ankstesniame sakinyje buvo minimi visi operatoriai, t. y. tiek perdavimo, tiek ir skirstomųjų tinklų operatoriai.
13. Įstatymo projekto 61 straipsnio 7 dalies pirmas sakinys numato Tarnybos pareigą kontroliuoti paslaugų teikėjo kainas ir tarifus, o antruoju sakiniu Tarnybai suteikiama teisė įpareigoti paslaugos teikėją nustatyti mažesnes kainas ir tarifus, jeigu jie viršijo Tarnybos nustatytų viršutinių kainų ir tarifų metinį svertinį vidurkį. Manytume, kad įstatymu turėtų būti numatyta Tarnybos pareiga, o ne teisė nustatyti sąlyginai mažesnes kainas ir tarifus, atsižvelgiant į kitus objektyvius faktorius, kurie gali lemti galutinį kainų ir tarifų padidėjimą.
14. Įstatymo projekto 66 straipsnyje pateikiamas pavyzdinis viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo elektros energetikos sektoriuje sąrašas, kurį tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šis sąrašas įgyvendina Direktyvos 2009/72/EB 3 straipsnį, kuris suteikia teisę valstybėms narėms nustatyti elektros energetikos sektoriuje veikiančioms įmonėms viešuosius įpareigojimus, susijusius su viešųjų paslaugų saugumu, reguliarumu, kaina, kokybe ir aplinkos apsauga. Įstatymo projekte numatyta, kad branduolinės energetikos objektų darbo saugumas, radioaktyvių atliekų saugojimas ir jų laidojimo veikla gali būti priskiriami prie viešuosius interesus atitinkančių paslaugų. Pažymėtina, kad elektros energijos gamyba yra sudėtingas technologinis procesas vykdomas potencialiai pavojinguose įrenginiuose, todėl tokia veikla užsiimančios įmonės privalo investuoti į naudojamų įrenginių saugumą ir tokių investicijų sąnaudos yra tiesiogiai susiję su jų parduodamos elektros energijos kainos dydžiu. Vis dėlto, įstatymo projekte, kaip galimas viešasis interesas, yra išskiriamas tik branduolių objektų saugumas, neminint kitų potencialiai pavojingų elektros energijos gamintojų, taip pat nurodoma, kad tokiam viešajam interesui yra priskiriama radioaktyvių atliekų saugojimo ir jų laidojimo veikla, kuri nėra tiesiogiai susijusi su elektros energijos gamyba, t. y. viešąja paslauga elektros energijos vartotojams. Manytume, kad toks reglamentavimas galėtų sudaryti nelygias konkurencines sąlygas tarp elektros energijos gamintojų, nes patvirtinus minėtą viešąjį interesą branduolinėje energetikoje dalis elektros energijos kainos pagamintos branduoliniame objekte galėtų būti įtraukiama į viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąnaudas, kurias apmokėtų visi elektros energijos vartotojai, o ne pats branduolinio objekto valdytojas, t. y. branduoliniame objekte pagamintos elektros energijos kaina galėtų būti mažesnė nei kituose elektros energetikos objektuose pagamintos energijos kaina, nes už branduolinės energetikos objekto saugumą, radioaktyvių atliekų saugojimą ir laidojimą apmokėtų visi vartotojai, nepriklausomai nuo to, ar jų vartojama elektros energija buvo pagaminta branduolinės energetikos objekte, o kiti gamintojai išlaidas, susijusias su gamybos saugumu, turėtų įtraukti į savo sąnaudas. Preziumuodami, kad branduolinė energetika galėtų būti vystoma komerciniais pagrindais, manytume, jog įstatymo projekto 66 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato nelygias konkurencines sąlygas elektros energijos gamybos sektoriuje, todėl ši nuostata yra nesuderinama su Direktyvos 2009/72/EB 3 straipsnio 2 dalimi numatančia, kad „[viešieji] įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai, patikrinami ir turi užtikrinti Bendrijos elektros energijos įmonėms vienodas galimybes teikti paslaugas nacionaliniams vartotojams“.
Vis dėlto, manytume, kad numatyti branduolinės energetikos viešieji interesai galėtų būti taikomi tiek, kiek jie susiję su jau uždaryta Ignalinos atomine elektrine dėl specifinės jos padėties. Visų pirma todėl, kad Ignalinos atominė elektrinė buvo pastatyta ir eksploatuojama prieš įgyvendinant elektros energetikos rinkos liberalizavimą ir neabejotinai Ignalinos atominės elektrinės saugumas ir dėl veiklos joje susidariusių radioaktyvių atliekų saugumas yra viešasis interesas, kurio taikymas neįtakotų konkurencijos tarp elektros energijos gamintojų. Atsižvelgiant į tai, siūlytume tikslinti įstatymo projekto 66 straipsnio 1 dalies 6 punktą, apribojant jo taikymą tik tokiems branduolinės energetikos objektams ir iš jų susidariusių radioaktyvių atliekų saugojimui ir laidojimui, kurie, pavyzdžiui, šio įstatymo projekto įsigaliojimo metu jau nėra veikiantys.
15. Kaip jau minėta 14 pastaboje, Direktyvos 2009/72/EB 3 straipsnio 2 dalimi reikalaujama, kad viešieji įpareigojimai būtų „aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai, patikrinami“. Pažymėtina, kad tokie įpareigojimai riboja ūkinės veiklos laisvę, todėl remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimu ūkinės veiklos laisvės apribojimai turėtų būti nustatomi tik įstatymais. Atsižvelgiant į tai manytume, kad įstatymo projekto 66 straipsnio 1 dalies 9 punktas, numatantis, jog viešuosius interesus atitinkančiomis paslaugomis laikytina ir kita veikla elektros energetikos sektoriuje, neatitinka nei Direktyvos 2009/72/EB nuostatų, nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikos.
16. Tikslintina įstatymo projekto 70 straipsnio 1 dalis numatanti, kad Tarnyba nagrinėja tik juridinių asmenų skundus dėl juridinių asmenų veiklos. Pagal šį įstatymo projektą veiklą elektros energetikos srityje gali vykdyti visi asmenys ar jų padaliniai, todėl ir skundų nagrinėjimo tvarka turėtų būti taikoma visiems asmenims ar jų padaliniams.
17. Atkreipiame Jūsų dėmesį į Direktyvos 2009/72/EB įgyvendinimo atitikties lentelę, kurioje nurodytas vienintelis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas, kaip įgyvendinantis Direktyvą 2009/72/EB. Prašome nurodyti ir kitus teisės aktus, kuriais bus užtikrintas tinkamas Direktyvos 2009/72/EB įgyvendinimas. Taip pat prašome patikslinti, kaip bus įgyvendintos konkrečios Direktyvos 2009/72/EB nuostatos pagal Europos teisės departamento pastabas šios direktyvos atitikties lentelei, pateiktas Lietuvos narystės Europos Sąjungoje informacinėje sistemoje (LINESIS).
Galiausiai, kai Direktyva 2009/72/EB suteikia galimybę valstybei narei įgyvendinti tam tikrą nuostatą arba jos neįgyvendinti, prašome pagrįsti savo pasirinkimą vadovaujantis administracinės naštos verslo subjektams mažinimo principu.
18. Įstatymo projekto priede pateikiamas įgyvendinamų ES teisės aktų sąrašas. Primename, kad pagal Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 (Žin., 2004, Nr. 8-184; 2005, Nr. 57-1950; 2007, Nr. 7-278; 2009, Nr. 109-4649), 49 ir 50 punktų nuostatas, rengiant, derinant ir teikiant Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus, įgyvendinančius Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, turi būti pildomos kiekvieno įgyvendinamo Europos Sąjungos teisės akto ir nacionalinio teisės akto projekto atitikties lentelė ir įvedamas kiekvieno Europos Sąjungos teisės akto perkėlimo ir įgyvendinimo planas Lietuvos narystės Europos Sąjungoje informacinėje sistemoje (LINESIS). Prašome parengti ir pateikti nurodytų įgyvendinamų ES teisės aktų planus ir jų atitikties lenteles iki įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei.
Atkreipiame dėmesį į tai, kad įstatymo projekto priede nurodytos įgyvendinamos direktyvos turės būti notifikuojamos Europos Komisijai, todėl siūlytume dar kartą įvertinti, ar visi šiame priede nurodyti teisės aktai yra įgyvendinami įstatymo projektu, t. y. galbūt tam tikrų direktyvų nuostatos jau yra visiškai įgyvendintos kitais nacionalinės teisės aktais, kas reikštų, jog šio įstatymo projekto nuostatos perkelia ne priede nurodytų direktyvų nuostatas, o tiesiog remiasi nacionalinės teisės aktų reikalavimais.
Pažymėtina, kad 1990 m. spalio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 90/547/EEB dėl elektros energijos tranzito elektros perdavimo tinklais yra panaikinta, todėl jos įstatymo projekto priede, kaip įgyvendinamo ES teisės akto, nurodyti nereikia.
19. Prašome patikslinti įstatymo projekto priede nurodytus įgyvendinamus ES teisės aktus taip:
„1. 1978 m. liepos 25 d. Ketvirtoji Tarybos direktyva 78/660/EEB, grindžiama Europos Ekonominės Bendrijos Steigimo Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių (OL 1978 L 222, p. 11), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/49/EB (OL 2009 L 164, p. 42).
2. 1983 m. birželio 13 d. Septintoji Tarybos direktyva 83/349/EEB, grindžiama Europos Ekonominės Bendrijos steigimo sutarties 54 (3) (g) straipsniu, dėl konsoliduotos atskaitomybės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 17 skyrius, 1 tomas, p. 58), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/49/EB (OL 2009 L 164, p. 42).
3. 1996 m. balandžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 736/96 dėl Komisijos informavimo apie Bendrijos svarbius investicinius projektus naftos, gamtinių dujų ir elektros energijos sektoriuose (OL 1996 L 102, p. 1).
4. 1996 m. gruodžio 16 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2386/96, taikantis 1996 m. balandžio 22 d. Tarybos Reglamentą Nr. 736/96/EB dėl pranešimo Komisijai apie Bendrijos interesus atitinkančius investicinius projektus naftos, gamtinių dujų ir elektros energijos sektoriuose (OL 2004 m. specialusis leidimas, 12 skyrius, 1 tomas, p. 313).
5. 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/34/EB, nustatanti informacijos apie standartus ir techninius reglamentus pateikimo tvarką (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 20 tomas, p. 337), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/96/EB (OL 2006 L 363, p. 81).
6. 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, rėmimo vidaus elektros rinkoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 12 skyrius, 2 tomas, p. 121), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB (OL 2009 L 140, p. 16).
7. 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas 1229/2003/EB, nustatantis tam tikras gaires transeuropiniams energetikos tinklams ir panaikinantis Sprendimą 1254/96/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 12 skyrius, 2 tomas, p. 185), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu 1364/2006/EB (OL 2006 L 262, p. 1).
8. 2003 m. lapkričio 11 d. Komisijos sprendimas 2003/796/EB dėl Europos kontrolės grupės elektros energijos ir dujų sektoriuje įsteigimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 12 skyrius, 2 tomas, p. 255).
9. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/54/EB (OL 2009 L 211, p. 55).
10. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 713/2009, įsteigiantis Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūrą (OL 2009 L 211, p. 1).
11. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 714/2009 dėl prieigos prie tarpvalstybinių elektros energijos mainų tinklo sąlygų, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1228/2003 (OL 2009 L 211, p. 15).“
L. e. generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas Karolis Dieninis
Karolis Dieninis, tel. (8 5) 266 3697, el. p. [email protected]