AIŠKINAMASIS RAŠTAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VARTOJIMO KREDITO ĮSTATYMO
PROJEKTO
1. Įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai, įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys. Teikiamo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo projekto (toliau – įstatymo projekto) tikslas – į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkelti 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – direktyva) nuostatas. Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkelti reikia iki 2010 m. birželio 11 d. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kredito davėjai turės pasirengti įstatymo projekto reikalavimų įgyvendinimui, pakeisti vartojimo kredito teikimo taisykles, pritaikyti savo informacines sistemas, informuoti kredito gavėjus ir kt., siūlytina, kad įstatymo projektas būtų priimtas ne vėliau kaip 2010 m. kovo 1 d., užtikrinant, kad ūkio subjektai ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) turėtų pakankamai laiko pasirengti įgyvendinti įstatymo projekto nuostatas.
2. Kaip šiuo metu yra teisiškai reguliuojami įstatymo projekte aptarti klausimai, įstatymo projekte siūlomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos ir teigiami rezultatai, kurių galima tikėtis priėmus įstatymo projektą. Įstatymo projekto paskirtis – nustatyti vartojimo kredito teikimo sąlygas bei informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, kredito davėjų ir kredito tarpininkų pareigas ir atsakomybę teikiant vartojimo kreditus bei tikrinant kredito gavėjų mokumą, kredito davėjų bei kredito tarpininkų priežiūrą, kredito gavėjo teisę grąžinti vartojimo kreditą prieš terminą bei kredito davėjo teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atveju.
Šiuo metu vartojimo kreditą reguliuoja Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) nuostatos, kurios nėra taikomos, kai: 1) kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą; 2) vartotojas nemoka jokių palūkanų ar kitų mokesčių; 3) vartotojas įsipareigoja grąžinti kreditą ne per ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį arba kai kredito suma yra ne didesnė kaip vienas tūkstantis litų; 4) už tam tikrą nuolat teikiamą paslaugą vartotojas apmoka dalimis paslaugos teikimo metu.
Priėmus įstatymo projektą, bus nustatyta daugiau ribojimų, kai įstatymo projekto nuostatos nebus taikomos. Pavyzdžiui, vartojimo kreditai, kurių apimtis didesnė nei 75 000 eurų, nepapuls į įstatymo projekto taikymo sritį, vartojimo kreditai įkeičiant nekilnojamąjį turtą (t.y. būsto paskolos, vartojimo kreditai, kai yra įkeičiamas nekilnojamas turtas) taip pat nebus šio įstatymo projekto objektas. Be to, įstatymo projektas nenustato žemutinės vartojimo kredito ribos.
Įstatymo projekte įtvirtinta, kad kredito davėju gali būti tik juridinis asmuo bei apibrėžia kredito tarpininkus, nurodant, kad tai fiziniai arba juridiniai asmenys, kurie nėra kredito davėjai, ir kurie verslo arba profesijos tikslais už užmokestį atlieka bent vieną iš šių veiksmų: pateikia arba siūlo vartojimo kredito sutartis kredito gavėjams; padeda kredito gavėjams atlikti vartojimo kredito sutarčiai sudaryti būtinus paruošiamuosius veiksmus, išskyrus prieš tai numatytą veiksmą, arba kredito davėjo vardu sudaro vartojimo kredito sutartis su kredito gavėjais.
Civilinio kodekso nuostatos įtvirtina, kad visais atvejais vartojimo kredito reklamoje turi būti nurodyta vartojimo kredito kainos metinė norma, tačiau teisės aktai neįtvirtina šios nuostatos vykdymo ir laikymosi priežiūros, taip pat nenumato atsakomybės už minėtos nuostatos reikalavimų nevykdymą. Įstatymo projektas taip pat reguliuoja vartojimo kredito reklamą ir nustato, kad, jeigu vartojimo kredito sutarčių reklamoje nurodoma palūkanų norma arba bet kokie skaičiai, susiję su vartojimo kredito kaina kredito gavėjui, joje, pateikiant pavyzdį, turi būti nurodoma įstatymo projekto 4 straipsnyje nurodyta privaloma informacija. Pažymėtina, jog įstatymo projektas nereguliuoja tų vartojimo kredito reklamų, kuriose nepateikiama palūkanų norma ar kiti skaičiai, susiję su vartojimo kredito kaina.
Šiuo metu nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato kredito davėjo (kredito tarpininko) pareigos suteikti ikisutartinę informaciją apie siūlomą vartojimo kreditą. Informacija prieš pasirašant sutartį suteikia vartotojams galimybę palyginti kredito davėjų pateiktus vartojimo kredito pasiūlymus. Įstatymo projektas nustato, kad iki vartojimo kredito sutarties sudarymo per protingą terminą, kuris yra pakankamas susipažinti su pateikta informacija, kredito davėjas (kredito tarpininkas), remdamasis kredito davėjo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis bei kredito gavėjo pareikštais pageidavimais ir pateikta informacija, pateikia kredito gavėjui informaciją tam, kad jis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo. Ši informacija raštu arba kitoje patvarioje laikmenoje pateikiama naudojant šio įstatymo projekto priede nurodytą „Standartinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formą, kuri yra vienoda visose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kurios kredito davėjai (kredito tarpininkai) negali keisti. Taip siekiama užtikrinti, kad kredito gavėjai gautų vienodose formose pateikiamą pasiūlymą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo ir galėtų jį lengvai palyginti su kitų kredito davėjų pasiūlymais.
Šiuo metu galiojantys teisės aktai neįpareigoja kredito davėjų tikrinti kredito gavėjų mokumo. Tokiu būdu nemokiems vartotojams suteikiama galimybė gauti vartojimo kreditą ir taip didinti savo įsiskolinimą. Įstatymo projektas įpareigoja kredito davėjus prieš sudarant vartojimo kredito sutartį įvertinti kredito gavėjo mokumą remiantis pakankama informacija gauta iš kredito gavėjo ir prireikus kredito gavėjo sutikimu atlikus patikrinimą duomenų bazėje, skirtoje mokumui vertinti. Jei paraiška gauti vartojimo kreditą atmetama remiantis patikrinimo duomenų bazėje rezultatais, kredito davėjas nedelsdamas nemokamai informuoja kredito gavėją apie tokio patikrinimo rezultatą ir pateikia duomenis apie duomenų bazę, kurioje atliktas patikrinimas, išskyrus atvejus, kai tokios informacijos teikimas draudžiamas pagal kitus teisės aktus arba prieštarauja viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo tikslams. Tokios įstatymo projekto nuostatos užtikrina atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą. Įstatymo projektas taip pat įpareigoja Lietuvos Respublikoje įsisteigusių kredito davėjų naudojamų duomenų bazių, skirtų kredito gavėjo mokumui vertinti, valdytojus nediskriminacinėmis sąlygomis teikti duomenis kitose valstybėse narėse įsisteigusiems kreditoriams, teikiantiems vartojimo kreditus Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo projektas taip pat nustato papildomus reikalavimus vartojimo kredito sutartyje pateikiamai informacijai negu šiuo metu numatyta Civiliniame kodekse. Įstatymo projektas nustato mažesnius reikalavimus sąskaitos kreditavimo ir viršijimo sutartims, nes šie vartojimo kredito produktai yra nesudėtingi ir paprasti. Visų įstatymo projekto nuostatų bei reikalavimų taikymas nepagrįstai apsunkintų šių produktų teikimą.
Šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato kredito gavėjo teisės per tam tikrą laiką atsisakyti vartojimo kredito sutarties. Įstatymo projektas įtvirtina kredito gavėjo teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 14 dienų. Vartotojas iki 14 dienų termino pabaigos privalo pranešti kredito davėjui apie pasinaudojimą teise atsisakyti vartojimo kredito sutarties. Kredito gavėjui pasinaudojus sutarties atsisakymo teise, išlieka pareiga grąžinti jau suteiktą vartojimo kreditą, sumokėti palūkanas už laikotarpį nuo vartojimo kredito suteikimo iki jo grąžinimo kredito davėjui. Šis laikotarpis suteikia kredito gavėjams galimybę po sutarties sudarymo patyrinėti rinką ir galbūt gauti geresnį pasiūlymą.
Įstatymo projektas nustato, kad jei susietųjų vartojimo kredito sutarčių atveju netiekiamos prekės ar neteikiamos paslaugos arba prekės/paslaugos tiekiamos ar teikiamos tik iš dalies, arba jos neatitinka jų tiekimo ar teikimo sutarties, kredito gavėjas turi teisę pasinaudoti savo teisių gynimo priemonėmis prieš kredito davėją, jei vartotojas negavo iš tiekėjo to, ką jis turėjo teisę gauti. Šios įstatymo projekto nuostatos atitinka Civilinio kodekso nustatytą reguliavimą.
Šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato kredito davėjo teisės gauti kompensacijos, jei kredito gavėjas anksčiau laiko grąžina vartojimo kreditą. Direktyva įtvirtina kredito davėjo teisę reikalauti kompensacijos, jeigu kredito gavėjas anksčiau termino grąžina vartojimo kreditą ar jo dalį. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekte taip pat numatyta tokia kredito davėjo teisė. Įstatymo projektas nustato, kad tokiu atveju kompensacija negalės būti didesnė kaip 1 proc. nuo anksčiau laiko grąžinamos sumos, jei laikotarpis nuo sutarties sudarymo iki išankstinio grąžinimo yra daugiau kaip 1 metai. Jei laikotarpis nuo sutarties sudarymo iki išankstinio grąžinimo yra trumpesnis negu 1 metai – kompensacija negalės būti didesnė kaip 0.5 proc. nuo anksčiau laiko grąžinamos sumos. Įstatymo projektas taip pat nustato kelis atvejus, kai kredito davėjas neturi teisės reikalauti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad direktyvos nuostatos iš esmės pablogina vartotojų padėtį Lietuvoje, įstatymo projekte nustatyta, jog kredito davėjas turi teisę reikalauti kompensacijos tik tokiu atveju, jeigu anksčiau termino grąžinama vartojimo kredito suma per bet kurį 12 mėnesių laikotarpį viršija 10000 eurų. Bet kokiu atveju kompensacija negalės būti didesnė už palūkanų sumą, kurią kredito gavėjas būtų sumokėjęs, jeigu vartojimo kreditą būtų grąžinęs laiku.
Direktyvos nuostatos reikalauja, kad valstybės narės užtikrintų kredito davėjų kontrolę ar priežiūrą. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato kreditus teikiančių asmenų kontrolės ar priežiūros, jiems netaikomi jokie specialūs reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas nustato, jog kredito davėjai turi teisę verstis vartojimo kredito teikimo veikla po to, kai priežiūros institucija įrašo juos į viešąjį kredito davėjų sąrašą. Įstatymo projektas nustato, jog kredito davėjų priežiūros institucija yra Tarnyba. Tarnyba šiuo metu atlieka vartotojų skundų nagrinėjimą išankstine ne teismo tvarka vartojimo kredito srityje. Kredito davėjai (išskyrus komercinius bankus) nėra viešojo intereso įmonės, nes teikdamos kreditus ar kitas paslaugas naudoja lėšas, kurios nėra pasiskolintos iš visuomenės. Pagrindinė rizika, susijusi su kredito davėjų veikla yra nepakankamas vartotojų informavimas apie jiems teikiamas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekte nustatoma paprastesnė priežiūros sistema bei priežiūros funkcija pavedama vienai institucijai – Tarnybai. Įstatymo projekte taip pat nustatoma, kad Lietuvos bankas informuoja Tarnybą apie kredito įstaigas, kurioms vadovaujantis teisės aktais yra išduota licencija teikti finansines paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kredito įstaigos bus automatiškai įtraukiamos į viešąjį kredito davėjų sąrašą. Įstatymo projektas numato pagrindinius reikalavimus, kuriuos kredito davėjas turi atitikti, kad būtų įtraukti į kredito davėjų sąrašą. Įstatymo projektas taip pat nustato atvejus, kada Tarnyba atsisako įtraukti kredito davėją į kredito davėjų sąrašą bei turi teisę spręsti dėl kredito davėjo išbraukimo iš sąrašo. Asmenys, kurie užsiima kredito davėjų veikla ir kurie nėra įtraukti į viešąjį kredito davėjų sąrašą, atsako įstatymo projekto ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Baudžiamajame kodekse (Žin., 2000, Nr. 89-2741) ir Administracinių teisės pažeidimų kodekse (Žin., 1985, Nr. 1-1) numatytais atvejais). Siekiant užtikrinti aukštą kredito gavėjų apsaugos lygį bei įtvirtinti efektyvią vartojimo kredito priežiūros sistemą, įstatymo projektas taip pat įtvirtina kredito tarpininkų priežiūrą. Kredito tarpininkas turi teisę verstis įstatymo projekte nustatyta veikla tik tuomet, kai Tarnyba jį įrašo į viešąjį kredito tarpininkų sąrašą. Asmenys, kurie užsiima kredito tarpininkų veikla ir kurie nėra įtraukti į viešąjį kredito tarpininkų sąrašą, atsako šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kredito tarpininkas gali būti įrašytas į Tarnybos tvarkomą kredito tarpininkų sąrašą, jei pateikia Tarnybai kredito tarpininko veiklą pagrindžiančius dokumentus.
Įstatymo projekte detaliai reguliuojama atsakomybė už įstatymo pažeidimus ir prašymų (skundų) nagrinėjimo tvarka. Nustatoma, kad už prašymų (skundų) nagrinėjimą ir įstatymo projekte nustatytų baudų skyrimą atsakinga Tarnyba, apibrėžiamos Tarnybos funkcijos, prašymo (skundo) pateikimo Tarnybai iniciatyvos teisę turintys subjektai, prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūra ir įstatymo projekte nustatytų poveikio priemonių (baudų ir įspėjimo) skyrimo tvarka. Pirmiausia kredito gavėjai prašymus (skundus) turėtų pateikti kredito davėjams (kredito tarpininkams), kuriuos jie privalės nagrinėti nemokamai. Kredito davėjui (kredito tarpininkui) ir kredito gavėjui nesusitarus, pastarasis galės kreiptis į Tarnybą arba į teismą. Tarnyba prašymus (skundus) privalės išnagrinėti per 4 mėnesius. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekte, skirtingai nei šiuo metu vartojimo kreditą reguliuojančiuose teisės aktuose, aiškiai ir detaliai apibrėžiamos Tarnybos teisės, poveikio priemonės ir mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybė. Priėmus įstatymo projektą, bus užtikrinta efektyvi įstatymo laikymosi priežiūra ir aukštas vartotojų teisių apsaugos lygis.
Atkreiptinas dėmesys, kad direktyva yra visiškai suderinta, t. y. ES valstybėms narėms draudžiama toliau taikyti arba nustatyti kitus reikalavimus (išskyrus tam tikras išimtis), nei nustatyti direktyvoje. Tačiau direktyva ir įstatymo projektas nustato, kad kredito davėjai bet kuriuo atveju turi teisę nustatyti palankesnes sąlygas kredito gavėjams, nei nustatytos teikiamame įstatymo projekte.
3. Galimos priimto įstatymo pasekmės. Priėmus įstatymo projektą, neigiamų pasekmių nenumatoma.
4. Įstatymo įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai. Priimtas įstatymo projektas neigiamos įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės.
5. Įstatymo įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai. Priėmus įstatymo projektą bus užtikrintas aukštas vartotojų teisių apsaugos lygis, vartojimo kreditų vidaus rinkos plėtra skatins konkurencingumą tarp kredito davėjų, padaugės vartojimo kredito produktų. Bendra vartojimo kreditų rinka yra didelė, tačiau valstybių narių teisės aktai nustato skirtingus reikalavimus vartojimo kreditams. Dėl atsiradusios galimybės siūlyti vartojimo kredito produktus visoje ES padidės bankų efektyvumas ir masto ekonomija, padaugės pigesnių produktų ir padidės jų pasirinkimas vartotojams. Kredito davėjai turės galimybę kurti visai Europai skirtus vartojimo kredito produktus, kuriems bus taikomos vienodos sąlygos bei reikalavimai.
Esminių vartojimo kredito sutarties sąlygų suderinimas padidins vartotojų pasitikėjimą ir taip paskatins vartotojus domėtis vartojimo kreditais ir kitose valstybėse narėse.
6. Įstatymo inkorporavimas į teisinę sistemą. Šiuo metu vartojimo kreditus reguliuoja Civilinio kodekso nuostatos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo. Priėmus įstatymo projektą, reikės keisti Civilinio kodekso vartojimo kredito skirsnį bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą dėl bendros vartojimo kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo.
7. Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus? Įstatymo projektas neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms ir ES dokumentams.
8. Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia įstatymų lydimųjų aktų, – kas ir kada juos turėtų parengti, šių aktų metmenys. Įgyvendinant įstatymo projektą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Tarnyba iki numatyto įstatymo projekto įsigaliojimo turės patvirtinti šį įstatymo projektą įgyvendinančius teisės aktus.
9. Kiek biudžeto lėšų pareikalaus ar leis sutaupyti įstatymo įgyvendinimas. Įstatymo projekto įgyvendinimas papildomų išlaidų iš valstybės biudžeto nepareikalaus.
10. Įstatymo projekto autorius ar autorių grupė, įstatymo projekto iniciatoriai: institucija, asmenys ar piliečių įgalioti atstovai. Įstatymo projektą parengė Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2008 m. rugsėjo 18 d. potvarkiu Nr. 340 ,,Dėl darbo grupės sudarymo“ sudaryta darbo grupė teisės aktų, perkeliančių direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, projektams parengti. Darbo grupę sudaro Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Teisingumo ministerijos, Finansų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Ūkio ministerijos, Lietuvos banko, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, Lietuvos bankų asociacijas, Centrinės kredito unijos, Nacionalinės vartojimo kredito asociacijos atstovai. Tiesioginiai įstatymo projekto rengėjai – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius Feliksas Petrauskas, tel. 262 67 51, l. e. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Ekonominių interesų departamento direktoriaus pareigas Marekas Močiulskis, tel. 212 15 50, ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Finansinių paslaugų priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Toma Stašaitytė, tel. 212 13 32.
11. Reikšminiai šio projekto žodžiai yra „vartojimo kreditas“, „kredito davėjas“, „bendros vartojimo kredito kainos metinė norma“, „kredito tarpininkas“.