PAŽYMA

APIE LIETUVOS RESPUBLIKOS

CIVILINIO KODEKSO 2.18, 2.19, 3.16, 3.140, 3.150 STRAIPSNIŲ, KODEKSO TREČIOSIOS KNYGOS VI DALIES XV SKYRIAUS IR 5.13 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 50 straipsnio pakeitimo IR 28 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ĮSTATYMO ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 ir 444 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų

DERINIMĄ

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.18, 2.19, 3.16, 3.140, 3.150 straipsnių, Kodekso trečiosios knygos VI dalies XV skyriaus ir 5.13 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau – Projektas) parengtas siekiant sudaryti sąlygas funkcionuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriuje numatytoms teisės normoms, reguliuojančioms bendrai gyvenančių asmenų, nesudariusių santuokos (partnerių), teisinius santykius – šios normos, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsniu, šiuo metu nėra galiojančios.

Siekiant teisinio reguliavimo sistemiškumo ir teisinio aiškumo, kartu su Projektu parengti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 50 straipsnio pakeitimo ir 28 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 ir 444 straipsnių pakeitimo įstatymo projektai.

Projektu įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, patvirtintos 2012 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ Nr. XII-51, 149 punktas: „Laikysime šeimos gyvenimą asmens privataus gyvenimo dalimi, todėl valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti, o sureguliuoti šeimos santykius taip, kad neatsižvelgiant į pasirinktą gyvenimo modelį būtų vienodai užtikrinta bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio atsakomybė, tinkamas pareigų vykdymas, jų turtinių interesų apsauga ir, kai šie asmenys turi vaikų, jų vaikų gerovė ir teisių gynimas.“

Žemiau nurodytos Lietuvos Respublikos institucijų, įstaigų bei organizacijų pastabos, gautos išsiuntus Projektą derinimui, ir argumentai, dėl ko į jas atsižvelgta iš dalies arba neatsižvelgta.

Institucijos pavadinimas, rašto data ir numeris

Pastabos ir pasiūlymai

Žyma apie nepriimtas (nurodyti motyvai) pastabas ir pasiūlymus

1	2	3
Lietuvos notarų rūmų 2013 m. spalio 25 d. raštas „Dėl Įstatymų projektų“, Nr. S-1347	Lietuvos notarų rūmų nuomone, registruotos partnerystės modelis ir partneriams nustatyta pareiga, o ne teisė išviešinti partnerystę, suteiktų teisiniams santykiams daugiau apibrėžtumo, stabilumo ir sumažintų teisminių ginčų tikimybę.	Neatsižvelgta. Argumentai, dėl kurių nuspręsta pasirinkti partnerystės pagal įstatymą modelį nurodyti Projekto aiškinamajame rašte. Papildomai pažymėtina, kad pagrindinis partnerystės instituto reglamentavimo tikslas yra ne tokių santykių išviešinimas, bet partnerių ir jų vaikų apsauga, kylanti iš įstatymo ir atsirandanti partneriams neatlikus jokių specifinių veiksmų. Šiuo aspektu partnerystės pagal įstatymą modelis yra pranašesnis už registruotos partnerystės modelį, nes partnerystės pagal įstatymą atveju apsaugomi tiek ir partnerystę išviešinę, tiek ir partnerystę išviešinti vengiantys partneriai, be to, apsaugomi ir partnerių vaikai. Be to, partnerystės pagal įstatymą modelis siūlomas 2008 m. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros narių (prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas, doc. dr. Vytautas Mizaras ir dr. Saulius Aviža) atliktoje mokslinėje išvadoje dėl partnerystės instituto.
	Atsižvelgiant į tai, kad Projekte numatyta, jog tik partnerystę išviešinusiems partneriams taikoma tėvystės prezumpcija, suteikiama galimybė susitarti dėl kitokio turto teisinio režimo negu tas, kurį nustato Projektu siūlomos Civilinio kodekso nuostatos, ir teisė paveldėti pagal įstatymą bei siekiant teisinio apibrėžtumo, siūlome nustatyti, kad ir partnerių bendrosios dalinės nuosavybės prezumpcija būtų taikoma tik partnerystę išviešinusiems partneriams.	Neatsižvelgta. Projekte tikslinga nustatyti partnerių bendrosios dalinės nuosavybės prezumpciją nepriklausomai nuo to, ar partneriai partnerystę yra išviešinę (t. y. Vedybų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės), kadangi Projektu siekiama suteikti kuo didesnę teisinę apsaugą partneriams (santuokos neįregistravusiems bendrai gyvenantiems vyrui ir moteriai, sukuriantiems šeiminius santykius) ir partnerių vaikams. Partnerių bendrosios dalinės nuosavybės prezumpcija iš esmės reiškia įrodinėjimo naštos perkėlimą partnerystę neigiančiam partneriui – o tai daugeliu atveju reikštų didesnę teisinę apsaugą partneryste besiremiančiam partneriui. Tuo pačiu paminėtina, kad ginčo atveju šią prezumpciją galima paneigti. Taip pat atkreipiamas dėmesys į pastebimą teismų (ypač Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) praktikos formavimosi tendenciją, kai teismai, spręsdami partnerių ginčus, taiko bendrosios dalinės nuosavybės prezumpciją.
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2013 m. spalio 18 d. raštas Nr. (1.19.-2013-1687)-2-1550	Siūlytina tikslinti Projekto 3.2291 straipsnio 4 dalies nuostatas, suderinant jas su Projekto 3.229 straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl draudimo sudaryti partnerystę nepilnamečiams asmenims, nes šios sąlygos nesilaikymas yra vienas iš partnerystės negaliojimo pagrindų.	Neatsižvelgta. Pažymėtina, kad, kaip ir sudaryta santuoka, taip ir pradėta ir nepabaigta partnerystė yra laikoma galiojančia, kol nėra pripažinta negaliojančia. Dėl partnerystės negaliojimo į teismą gali kreiptis Projektu siūlomo CK 3.2291 straipsnio 5 dalyje (buvusi Projektu siūlomo CK 3.2291 straipsnio 4 dalis) nurodyti asmenys. Remiantis ta pačia nuostata, kai partnerystė pradėta vienam iš partnerių esant nepilnamečiui, jam sukakus pilnametystės amžių, tik jis pats gali pareikšti ieškinį teismui dėl neturint reikiamo amžiaus pradėtos partnerystės negaliojimo. Ši teisės norma yra skirta apsaugoti būtent nepilnamečio interesus, t. y. kol asmuo yra nepilnametis į teismą dėl jo sudarytos partnerystės gali kreiptis partneris, prokuroras ar bet kuris kitas asmuo, kurio teises ir teisėtus interesus partnerystė pažeidė, tačiau kai partneris sulaukia pilnametystės, į teismą dėl jam nepilnamečiui būnant pradėtos partnerystės gali kreiptis tik jis pats.
Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 29 d. raštas Nr. 1D- 9602 (3)	Įstatymai su partnerystės faktu sieja tam tikras teises ar pareigas (pvz., Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 6 punktas, Vidaus tarnybos statuto 11 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kadangi Civilinis kodeksas reguliuoja civilinius santykius, neaišku, ar partnerystė kaip faktas gali būti panaudota administraciniuose santykiuose, jei ji neįregistruota Registre.	Neatsižvelgta. Pažymėtina, kad Projektu siūlomi Civilinio kodekso pakeitimai nustato asmenų, esančių partnerystėje, civilines teises ir pareigas.  Tuo tarpu taikant ir aiškinant, pavyzdžiui, administracinės teisės įstatymus, kurie suteikia teises ar nustato pareigas partnerystėje esantiems asmenims, turėtų būti vadovaujamasi Projektu siūlomame pakeisti Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriuje pateikta partnerių ir partnerystės samprata ir apibrėžimais.
	Pažymėtina, kad projektų aiškinamojo rašto 8 punkte nurodyta, kad „siekiant teisinio aiškumo bei teisinio reguliavimo nuoseklumo, priėmus Projektą, teisės aktuose turėtų būti atsisakyta nuostatų, susijusių su partnerystės įregistravimu. Taip pat sąvoka „sugyventiniai“, jei ji buvo vartojama teisės aktuose, turėtų būti pakeista į sąvoką „partneriai“. Atsižvelgiant į tai, priėmus Projektą, ministerijos ir kitos valstybės institucijos bei įstaigos turėtų peržiūrėti jų reguliavimo sričiai priskirtus teisės aktus bei parengti reikiamus teisės aktų pakeitimo projektus, atsisakant nuostatų dėl partnerystės įregistravimo.“ Atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 135 straipsnio 5 dalimi ir siekiant teisės aktų suderinamumo ir projektų aiškinamajame rašte nurodytų tikslų, kartu su projektais turėtų būti teikiami ir kiti įstatymų pakeitimų projektai ir tik šių įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai turės būti rengiami priėmus šiuos įstatymus.	Neatsižvelgta. Įsigaliojus Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriui, kiti įstatymai ir teisės aktai, kuriais suteikiamos teisės ar nustatomos pareigos partnerystėje esantiems asmenims, turėtų būti aiškinami ir taikomi vadovaujantis Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriuje pateikta partnerių ir partnerystės samprata ir apibrėžimais. Be kita to, manytume, kad siekiant teisinio aiškumo ir teisės sistemos vieningumo būtų tikslinga teisės aktus suderinti su Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nuostatomis. Laikytumėmės nuomonės, kad pakeitimai kituose teisės aktuose turėtų būti parengti kompetentingų institucijų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 28 d. raštas Nr. (1.22)-5T-585	Projekto 3.230 straipsnio 1 dalimi siūloma numatyti, kad partnerių bendroji dalinė nuosavybė valdoma, naudojama ir ja disponuojama mutatis mutandis taikant šio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtojo skirsnio normas tiek, kiek šis skyrius nenustato kitaip. Kyla klausimas dėl CK ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtojo skirsnio 4.80 straipsnyje įtvirtintos normos, numatančios atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir Projekto 3.233 straipsnyje siūlomos numatyti bendrąja daline partnerių nuosavybe esančio turto padalijimo tvarkos santykio, t. y. ar Projekto 3.233 straipsnis eliminuoja (apriboja) partnerių galimybę pasinaudoti CK 4.80 straipsniu, jei taip – kokiais atvejais. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurios CK ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtojo skirsnio normos šeimos teisiniuose santykiuose aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šeimos teisinių santykių specifiką ir todėl ne visuomet sutampa su CK ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtojo skirsnio normų aiškinimu ir taikymu. Antai 2011 m. gruodžio 13 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2011 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatų dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo natūra ir CK 4.75 straipsnio nuostatų dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, taip pat CK 4.80 straipsnio nuostatų dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės santykį, konstatavo, kad „CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nurodomas santuokinio turto padalijimas natūra yra ne CK 4.80 straipsnio normų reglamentuojamas ir pagal teismų praktiką prioritetiniu bendraturčių ginčams išspręsti laikomas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, o aiškiai apibrėžto santuokinio turto (konkrečių jo objektų) kiekvienam sutuoktiniui perdavimas, nekilnojamojo turto padalijimo šiuo būdu atveju – ir naudojimosi juo tvarkos nustatymas. <...> padalijus santuokinį turtą pagal šeimos teisės normas bei jų nustatytus ypatumus ir šio turto teisiniam režimui iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeitus į bendrąją dalinę nuosavybę, atsiranda faktinės ir teisinės prielaidos šių dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal daiktinės teisės normas bei jų keliamus reikalavimus atidalijimui bendraturčių sutarimu, o jeigu nesusitariama, – teismo tvarka pagal bet kurio iš jų ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.80 straipsnio 1 dalis)“. Atsižvelgiant į tai, Projekte siūlytina nustatyti, kurios CK ketvirtosios knygos V skyriaus ketvirtojo skirsnio nuostatos mutatis mutandis taikomos partneriams valdant, naudojant ir disponuojant turtu, kuris jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.	Neatsižvelgta. Pažymėtina, kad CK 3.233 straipsnis yra specialioji norma CK 4.80 straipsnio atžvilgiu. Specialioji norma neprieštarauja bendrosios normos dvasiai, bet išplėtoja arba patikslina ją. Tokia teisės normų kvalifikacija reikštų, kad specialioji teisės norma turi pirmumą prieš bendrąją teisės normą. Taigi teismo tvarka sprendžiant ginčus dėl bendrąja daline partnerių nuosavybe esančio turto padalijimo, turėtų būti taikomas būtent Projektu siūlomas CK 3.233 straipsnis. Be to, teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, yra įpareigotas vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais.
	Projekto 3.231 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad partnerių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles nustatoma mutatis mutandis taikant CK 3.109-3.115 straipsnių nuostatas. Pažymėtina, kad sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles, kuri nustatoma vadovaujantis CK 3.109-3.115 straipsnių nuostatomis, yra tiesiogiai susijusi su sutuoktinių turtui taikomu teisiniu režimu (CK 3.81 straipsnis). Esant įstatymų nustatytam sutuoktinių turto teisiniam režimui, turtas, įgytas sutuoktinių po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis), todėl, atsižvelgiant į tai, kad partnerių įgytam turtui Projekto 3.230 straipsnyje numatyta taikyti bendrosios dalinės nuosavybės prezumpciją, tretiesiems asmenims (kreditoriams) būtų sudėtinga nustatyti partnerių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles ribas. Be to, teismų praktikoje iki šiol kyla nemažai neaiškumų aiškinant ir taikant CK 3.109-3.115 straipsnių nuostatas dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles. Atsižvelgiant į tai, siūlytina Projekte atskirai įtvirtinti aiškias taisykles dėl partnerių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles nustatymo.	Neatsižvelgta. Projektu siūloma nustatyti, kad partnerių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles kyla remiantis Projektu siūloma CK 3.231 straipsnio 7 dalimi. Partnerių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles sąlygos ir apimtis būtų panašios į sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles, tik momentas, kuris aktualus civilinei atsakomybei pagal turtines prievoles nustatyti, kuris santuokos atveju yra laikytinas „santuokos įregistravimo momentu“, partnerystės atveju yra laikytinas „partnerystės pradžios momentu“, kaip jis suprantamas pagal Projektu siūlomą CK 3.229 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles reguliuojančios teisės normos labiausiai yra skirtos apsaugoti būtent sutuoktinių bendrą turtą. Atsižvelgiant į tai, kad reglamentuojant partnerystę yra siekiama apsaugoti partnerių bendram šeiminiam gyvenimui naudojamą turtą, taip pat kitą partnerių bendrą turtą, tikslinga tokią pat plačią teisinę apsaugą dėl civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles suteikti ir partneriams.
	Normą, susijusią su partnerių atsakomybe pagal turtines prievoles, siūloma įtvirtinti Projekto 3.321 straipsnyje, kurio pavadinimas „Partnerių turto, esančio bendrąja daline partnerių nuosavybe, teisinis režimas“. Atkreiptinas dėmesys, kad CK trečiosios knygos normos, susijusios su turto, esančio bendrąja daline sutuoktinių nuosavybe, teisiniu režimu, ir normos, susijusios su sutuoktinių atsakomybe pagal turtines prievoles, yra išdėstytos atskiruose skyriuose. Manytina, kad, siekiant teisinio apibrėžtumo, analogiška takoskyra turėtų būti daroma ir reglamentuojant partnerių santykius – t. y. Projekto 3.231 straipsnio 7 dalies norma sistemiškai turėtų būti išdėstyta atskirame CK trečiosios knygos VI dalies XV skyriaus straipsnyje arba papildomai inkorporuota į CK trečiosios knygos III dalies VII skyrių.	Neatsižvelgta. Abejotina, ar Projektu siūlomos CK 3.231 straipsnio 8 dalies (buvusi CK 3.231 straipsnio 7 dalis) išskyrimas į atskirą straipsnį turėtų svarią reikšmę teisiniam apibrėžtumui ar aiškumui. Pažymėtina, kad ši nuostata yra iš esmės blanketinė norma, nepateikianti teisinio reguliavimo turinio, bet nukreipianti į kitą teisės normą, todėl nebūtų pagrindo manyti, kad tokios teisės normos išskyrimas į atskirą straipsnį būtų prasmingas.

____________________________