LIETUVOS RESPUBLIKOS
CIVILINIO KODEKSO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO projekto
IR LIETUVOS RESPUBLIKOS Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 1, 2, 4, 5, 14, 15, 16, 37, 40 straipsnių pakeitimo ir PAPILDYMO BEI įstatymo priedo papildymo įstatymo projekto
AIŠKINAMASIS RAŠTAS
1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys
2011 m. spalio 25 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (toliau – direktyva 2011/83/ES).
2. Įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projektu (toliau – Įstatymo projektas) siekiama perkelti direktyvos 2011/83/ES nuostatas į nacionalinę teisę, kodifikuojant vartojimo sutarčių pagrindines normas. Užtikrinant vartojimo sutarčių teisinio reguliavimo nuoseklumą, sistemingumą ir aiškumą, siekiama sudaryti sąlygas aukštam vartotojų teisių apsaugos lygiui ir sudaryti prielaidas Lietuvos subjektams (tiek vartotojams, tiek įmonėms) veiksmingai pasinaudoti Europos Sąjungos vidaus rinkos galimybėmis. Vartotojų apsaugos materialinės teisės normų suderinimas direktyvoje 2011/83/ES ir šios direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę turėtų palengvinti tarptautinę e. prekybą su vartotojais, turėtų didinti vartojimo prekių ir paslaugų rinkų konkurencingumą.
Kartu parengto Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pakeitimo projekto tikslas – suderinti Vartotojų teisių apsaugos įstatymą su naujomis Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis vartojimo sutartis, taip pat užtikrinti direktyvos 2011/83/ES 24 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad valstybės narės privalo nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas už pagal šią direktyvą priimtų nacionalinių nuostatų, taisyklių pažeidimus, įgyvendinimą.
3. Dabartinis teisinis reguliavimas
Šiuo metu vartojimo sutarčių teisinis reguliavimas nėra visiškai nuoseklus ir aiškus. Vartojimo sutarties sąvoka yra apibrėžta Civilinio kodekso 1.39 straipsnyje (skyriuje „Tarptautinė privatinė teisė“). Vartojimo sutarčių nesąžiningos sąlygos yra nustatytos Kodekso 6.188 straipsnyje. Pagrindinės materialinės teisės normos, reglamentuojančios vartojimo sutarčių ypatumus, yra įtvirtintos Civilinio kodekso 6 knygos XXIII skyriaus IV skirsnyje „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“ (6.350–6.370 straipsniai). Kodekso 6.716 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. Analogiška nuostata yra numatyta ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Taigi, minėtas Civilinio kodekso skirsnis „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“ taikomas ne tik vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims, bet ir kitų rūšių vartojimo sutartims.
Pardavėjo bendroji pareiga informuoti vartotoją yra reglamentuota Civilinio kodekso 6.353 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo suteikti vartotojui šią informaciją apie parduodamus daiktus: jų kainą (įskaitant visus mokesčius), kokybę, vartojimo būdą ir saugumą, kokybės garantijos terminą, tinkamumo naudoti terminą bei kitas daiktų ir jų naudojimo savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdį, jų paskirtį, vartotojo asmenį bei mažmeninės prekybos reikalavimus.
Daiktų pardavimo vartotojams ne prekybai skirtose patalpose ypatumai yra nustatyti Kodekso 6.357 straipsnyje, o daiktų pardavimo vartotojams pagal sutartis, sudaromas naudojant ryšio priemones, ypatumai – Kodekso 6.366 ir 6.367 straipsniuose. Šie straipsniai yra išdėstyti Kodekso skirsnyje „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“, tačiau, kaip minėta, jie taikomi ne tik vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims, bet ir vartojimo sutartims dėl paslaugų teikimo. Šiuose straipsniuose numatytas informacijos vartotojams pateikimas raštu ir vartotojo teisė atsisakyti sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose, per 7 dienas, o sutarties, sudarytos naudojant ryšio priemones, – per 7 darbo dienas.
Pažymėtina, kad 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų kai kurios nuostatos (nuostatos dėl prekės atitikties sutarčiai kriterijų ir vartotojo teisių, kai prekė neatitinka sutarties) yra perkeltos į galiojančio Civilinio kodekso 6.363 straipsnį, o kai kurios nuostatos (prezumpcija dėl prekės trūkumo, paaiškėjusio per 6 mėnesius, laikymo buvusiu ir prekės perdavimo metu, nuostatos dėl kokybės (komercinės) garantijos) yra perkeltos į Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 14 ir 16 straipsnius. Taigi, nėra užtikrinamas teisinio reguliavimo nuoseklumas.
4. Numatomos naujos teisinio reguliavimo nuostatos
Kadangi į direktyvos 2011/83/ES taikymo sritį patenka ne tik vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys, bet ir kitų rūšių vartojimo sutartys (pavyzdžiui, paslaugų sutartys), ir atsižvelgiant į tai, kad vartojimo sutarties požymius gali atitikti įvairios savo dalyku sutartys (t. y. sutarties kvalifikavimą vartojimo sutartimi lemia ne sutarties dalykas, o sutarties šalių požymiai ir jų tikslai), siūloma Civilinio kodekso šeštosios knygos II dalį „Sutarčių teisė“ papildyti nauju XVIII1 skyriumi „Vartojimo sutartys“ ir jame nuosekliai bei sistemingai reglamentuoti vartojimo sutartis. Kitaip tariant, numatoma vartojimo sutartis reglamentuoti Kodekso dalyje, skirtoje bendriesiems sutarčių teisės klausimams, o ne prie pirkimo–pardavimo sutarčių, kaip atskiros sutarčių rūšies. Kodekso 6 knygos XXIII skyriaus IV skirsnyje „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“ siūloma reglamentuoti būtent tik vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus, o ne visas vartojimo sutartis.
Naujame Kodekso skyriuje „Vartojimo sutartys“, atsižvelgiant į direktyvos 2011/83/ES nuostatas, reglamentuojamos tiek vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys, tiek ir vartojimo paslaugų sutartys. Šiame kontekste pažymėtina, kad šiame skyriuje sąvoka „paslauga“ turi Europos Sąjungos pirminės teisės aktuose vartojamą reikšmę, t. y. paslauga laikytina bet kokia savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ūkinė komercinė veikla, kurios nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ar asmenų judėjimo laisvės (žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 57 straipsnį ir Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo 2 straipsnio 10 dalį). Šiame skyriuje netaikytina išimtis, kuri nustatyta Civilinio kodekso 6.716 straipsnio 3 dalyje, ir kuri taikoma tik Kodekso XXXV skyriaus normų atžvilgiu.
Naujame Kodekso skyriuje „Vartojimo sutartys“, perkeliant direktyvos 2011/83/ES nuostatas į nacionalinę teisę, numatoma apibrėžti vartojimo sutarčių, vartotojo, verslininko sąvokas. Atsižvelgiant į direktyvos 2011/83/ES preambulės nuostatas (žr. 13 ir 17 punktus) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008), siūloma vartotojų teisių apsaugos nuostatas taikyti ir tais atvejais, kai fizinis asmuo sudaro sutartį ir vartojimo, ir verslo tikslais (dvigubo naudojimo tikslais), tačiau atsižvelgiant į visas su sutartimi susijusias aplinkybes, darytina išvada, kad verslo tikslai nevyrauja; taip pat tais atvejais, kai fizinis asmuo faktiškai naudojasi preke ar faktiškai gauna paslaugą vartojimo tikslais ir už ją sumoka, nors sutartis su verslininku yra sudaryta jam atstovaujančio specialaus teisnumo juridinio asmens (pavyzdžiui, daugiabučio namo savininkų bendrijos).
Pažymėtina, kad verslininku laikomas tiek fizinis, tiek juridinis asmuo (ar kita organizacija), kuris sudarydamas sutartis siekia tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija. Juridinis asmuo laikomas verslininku nepriklausomai nuo jo teisinės formos ar jo dalyvių (t. y. verslininkais gali būti pripažįstami tiek privatūs, tiek viešieji juridiniai asmenys, taip pat juridiniai asmenys, kurių dalyviais yra vartotojai ar valstybė arba savivaldybė (pavyzdžiui, akcinės bendrovės akcininkai)).
Siekiant teisinio reguliavimo nuoseklumo ir aiškumo, į skyrių „Vartojimo sutartys“ siūloma perkelti ir nuostatas dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, konstatavo, kad vartojimo sutarties sąlyga, kuria išimtinė jurisdikcija spręsti ginčą suteikiama teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso verslininko buveinė, gali būti pripažinta nesąžininga, ir kad nacionalinis teismas turi savo iniciatyva vertinti vartojimo sutarties sąlygos, numatančios išimtinę teritorinę jurisdikciją, galimą nesąžiningumą (žr. Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimą sujungtose bylose Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C‑240/98–C‑244/98, 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Pannon GSM, C‑243/08, 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą byloje VB Pénzügyi Lízing, C‑137/08). Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sutarties sąlyga, kuria jurisdikcija spręsti visus ginčus dėl sutarties suteikiama verslininko buveinės vietos teismui, vartotojui nustatoma pareiga paklusti teismo, kuris gali būti toli nuo jo gyvenamosios vietos, išimtinei jurisdikcijai, gali apsunkinti vartotojo atvykimą į teismą. Tuo atveju, kai ginčas kyla dėl nedidelių pinigų sumų, vartotojo atvykimo į teismą išlaidos gali turėti atgrasantį poveikį ir dėl jų vartotojas gali atsisakyti pareikšti ieškinį teisme ar gynybos. Be to, dėl tokios išimtinę jurisdikciją suteikiančios sąlygos verslininkas gali pateikti visus su jo profesine veikla susijusius ginčus viename ne vartotojo gyvenamosios vietos teisme, o visa tai padaro paprastesnį jo dalyvavimą teisme ir sumažina jo dalyvavimo sąnaudas. Atsižvelgiant į nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, Kodekse patikslinamas vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų sąrašas.
Perkeliant direktyvos 2011/83/ES nuostatas, Kodekse nustatomi tiek bendrieji informacijos pateikimo vartotojui reikalavimai, tiek ir specialieji informacijos pateikimo vartotojui reikalavimai, kai sudaromos nuotolinės sutartys ir sutartys ne prekybos patalpose.
Pažymėtina, kad kiti įstatymai ir Mažmeninės prekybos taisyklės gali nustatyti reikalavimus dėl papildomos informacijos, kurią būtina suteikti vartotojui prieš sudarant vartojimo sutartis dėl tam tikrų rūšių prekių ar paslaugų, teikimo. Kartu pastebėtina, kad informavimo reikalavimai netaikytini kasdienėms sutartims, kurios įvykdomos iš karto po jų sudarymo (t. y. įprastinėms reguliariai sudaromoms sutartims).
Perkeliant direktyvos 2011/83/ES nuostatas, apibrėžiamos nuotolinės sutartys (šiuo metu vartojama sąvoka „sutartys, sudaromos naudojant ryšio priemones“) ir ne prekybos patalpose sudarytos sutartys, nustatoma vartotojo teisė nenurodant priežasties per 14 dienų atsisakyti nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties ir reglamentuojamos sutarties atsisakymo teisinės pasekmės (verslininko ir vartotojo teisės ir pareigos). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutarties atsisakymas yra specifinis teisės institutas, numatytas Europos Sąjungos teisėje (t. y. ši samprata turi būti vienodai aiškinama visose Sąjungos valstybėse narėse, ir šios sampratos aiškinimas priklauso Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai). Sutarties atsisakymas ir sutarties nutraukimas yra skirtingi teisės institutai.
Atsižvelgiant į tai, kad direktyva 2011/83/ES taikoma, be kita ko, ir sutartims dėl skaitmeninio turinio, ir į tai, kad fizinėje laikmenoje neįrašyto skaitmeninio turinio teikimo sutartys pagal šią direktyvą nelaikomos nei pirkimo–pardavimo, nei paslaugų sutartimis, siūloma Kodekso atskirame straipsnyje reglamentuoti vartojimo sutarčių dėl skaitmeninio turinio teikimo ypatumus.
Direktyvos 2011/83/ES nuostatas, kurios taikomos tiek pirkimo–pardavimo, tiek paslaugų sutartims, tiek ir kitoms vartojimo sutartims, siūloma perkelti į Kodekso skyrių „Vartojimo sutartys“. Direktyvos 2011/83/ES nuostatos, kurios taikomos tik pirkimo–pardavimo sutartims (nuostatos dėl prekių pristatymo, rizikos perėjimo, kai prekės išsiunčiamos vartotojui), dėstomos Kodekso skirsnyje „Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai“.
Taip pat Įstatymo projektu patikslinamos nuostatos dėl informacijos vartotojams suteikimo apie prekių kainas, siekiant užtikrinti jų visišką atitiktį 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas nuostatoms.
Lyginant Įstatymo projekto nuostatas su šiuo metu galiojančiu Civiliniu kodeksu ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymu, galima išskirti šias teisinio reguliavimo naujoves:
1) Aiškiau ir išsamiau reglamentuojamas ikisutartinės informacijos vartotojams pateikimas. Nustatomi bendrieji informacijos pateikimo vartotojui reikalavimai, taip pat išsamiai reglamentuojami informacijos pateikimo vartotojams reikalavimai, kai sudaromos nuotolinės sutartys ir sutartys ne prekybos patalpose.
2) Nustatomas ilgesnis nei šiuo metu – 14 dienų terminas, per kurį vartotojas gali nenurodydamas priežasties ir iš esmės nepatirdamas išlaidų atsisakyti nuotolinės sutarties (šiuo metu terminas – 7 darbo dienos) ir ne prekybos patalpose sudarytos sutarties (šiuo metu terminas – 7 dienos). Be to, vartotojams atsisakyti sutarties bus lengviau ir patogiau – apie sutarties atsisakymą vartotojas galės pranešti verslininkui pateikdamas užpildytą pavyzdinę sutarties atsisakymo formą. Jeigu informacija apie teisę atsisakyti sutarties vartotojui nepateikiama, laikotarpis, per kurį galima atsisakyti sutarties, ilginamas iki 12 mėnesių. Teisės atsisakyti sutarties laikotarpis bus pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią vartotojas gauna prekes, o ne nuo sutarties sudarymo dienos, kaip yra šiuo metu.
3) Įtvirtinama, kad vartotojui įgyvendinus teisę atsisakyti sutarties, verslininkas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties atsisakymo turi grąžinti vartotojui visas jo sumokėtas sumas.
4) Nustatomas draudimas (elektroninės prekybos) interneto svetainėse naudoti iš anksto pažymėtus langelius dėl papildomų prekių ar paslaugų užsakymo.
5) Panaikinami „paslėpti“ prekybos internetu mokesčiai ir išlaidos vartotojams (vadinamieji „mokėjimo spąstai“): verslininkas turi gauti aiškų vartotojo sutikimą dėl kiekvieno mokesčio, numatyto papildomai prie mokėjimo verslininkui už pagrindinės sutartinės prievolės įvykdymą. Jeigu vartotojas neduoda aiškaus sutikimo dėl papildomų mokėjimų ir jeigu vartotojas, norėdamas išvengti papildomų mokesčių, turi nesutikti su išankstiniais nustatymais, vartotojas turi teisę tokius mokesčius susigrąžinti.
6) Nustatomos prekių pristatymo ir rizikos perdavimo vartotojams taisyklės. Pardavėjas privalo pristatyti prekes vartotojui ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sutarties sudarymo, jeigu nesusitariama kitaip. Jeigu verslininkas neįvykdo pareigos pristatyti prekes per nustatytą terminą, vartotojas nustatys papildomą terminą prekių pristatymui. Jeigu pardavėjas nepristatys prekių ir per nustatytą papildomą terminą, pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį.
7) Uždraudžiami papildomi mokesčiai vartotojams už telefono ryšio paslaugų naudojimą, kai vartotojas susisiekia su verslininku dėl sudarytos sutarties. Kai verslininkas naudoja viešąsias telefono ryšio paslaugas, kad su juo būtų galima susisiekti dėl sudarytos sutarties, vartotojas už telefono ryšio paslaugas skambindamas verslininkui neprivalės mokėti daugiau nei bazinę kainą.
8) Nustatomos vartotojų apsaugos nuostatos, kai sudaromos sutartys dėl skaitmeninio turinio teikimo. Reglamentuojami vartotojams teikiamos informacijos ypatumai: vartotojams bus privaloma pateikti informaciją apie skaitmeninio turinio funkcines savybes, įskaitant taikomas technines apsaugos priemones, skaitmeninio turinio suderinamumą su technine ir programine įranga. Vartotojai turės teisę atsisakyti sutarties dėl skaitmeninio turinio, pavyzdžiui, atsisiųstos vaizdo medžiagos ar muzikos, pirkimo, bet tik iki to momento, kai pradedamas turinio siuntimo procesas.
9) Suvienodinamos pagrindinės taisyklės, taikytinos nuotolinių sutarčių (prekyba internetu, telefonu ar paštu) ir ne prekybos patalpose sudaromų sutarčių (prekyba gatvėje, išnešiojamoji prekyba) sudarymui visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, tuo palengvinant vartojimo sutarčių su tarptautiniu elementu (cross-border) sudarymą, – kai verslininkas ir vartotojas yra iš skirtingų valstybių narių.
Kartu teikiamu Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 1, 2, 4, 5, 14, 15, 16, 37, 40 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedo papildymo įstatymo projektu užtikrinamas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo suderinimas su naujomis Civilinio kodekso nuostatomis. Taip pat šiuo įstatymu užtikrinamas direktyvos 2011/83/ES 24 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad valstybės narės privalo nustatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas už pagal šią direktyvą priimtų nacionalinių nuostatų, taisyklių pažeidimus, įgyvendinimą. Atsižvelgiant į kai kurias naujas nuostatas Civiliniame kodekse, siūloma atsisakyti perteklinių Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatų (kokybės garantijos ir prekės standartinio vieneto kainos sąvokų apibrėžties, 4 straipsnio, 14 straipsnio 2 ir 3 dalių, 16 straipsnio).
5. Galimos neigiamos pasekmės
Priėmus Įstatymo projektą, numatomas tam tikras administracinės naštos verslui padidėjimas, kadangi išplečiamas informavimo reikalavimų, taikomų nuotolinėms sutartims ir ne prekybos patalpose sudarytoms sutartims, sąrašas. Kartu pažymėtina, kad Įstatymo projekte numatytus informavimo reikalavimus nustato direktyva 2011/83/ES, ir Įstatymo projektu nesiūloma nustatyti jokių papildomų informavimo reikalavimų.
6. Įtaka korupcijai, kriminogeninei situacijai
Siūlomas teisinis reguliavimas padidins teisinio reguliavimo aiškumą ir nuoseklumą. Paprastai tai turi teigiamą poveikį, kovojant prieš korupcijos sąlygas.
Priėmus Įstatymo projektą, tiesioginio poveikio kriminogeninei situacijai nenumatoma.
7. Įtaka verslo sąlygoms ir jo plėtrai
Priėmus Įstatymo projektą, numatoma, kad bendrai vertinant verslo sąlygos pagerės, nes bus užtikrintas didesnis teisinio reguliavimo aiškumas ir teisinis tikrumas. Įstatymo projektas turės teisinio reguliavimo supaprastinimo poveikį, nes siūloma mažinti įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teises, skaičių. Be to, siūlomas teisinis reguliavimas palengvins sąlygas nuotolinei prekybai (pavyzdžiui, prekybai internetu) Europos Sąjungos vidaus rinkoje.
8. Inkorporavimas į teisinę sistemą
Atsižvelgiant į naujas teisinio reguliavimo nuostatas, kartu taip pat teikiamas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 1, 2, 4, 5, 14, 15, 16, 37, 40 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedo papildymo įstatymo projektas.
9. Atitiktis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimams ir bendrinės lietuvių kalbos normoms, sąvokų ir terminų įvertinimas
Įstatymo projektas parengtas laikantis Valstybinės kalbos, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymų reikalavimų ir atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas. Įstatymo projekto sąvokos ir jas įvardijantys terminai įvertinti Terminų banko įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.
10. Atitiktis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms bei Europos Sąjungos teisės aktams
Įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos teisės aktus. Įstatymo projektu perkeliamos direktyvos 2011/83/ES nuostatos į nacionalinę teisę. Be to, Įstatymo projektu patikslinamas 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas ir 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų perkėlimas į nacionalinę teisę.
11. Įgyvendinimas
Įstatymo projekte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kitos valstybės institucijos pagal kompetenciją iki šio Įstatymo įsigaliojimo parengia ir patvirtina jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus.
Priėmus Įstatymo projektą, turės būti keičiami šie įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai:
1) Mažmeninės prekybos taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 2001 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 697;
2) Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2001 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 226 (pripažintinos netekusiomis galios);
3) Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 258 (pripažintinos netekusiomis galios);
4) Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 170;
5) Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 217 (siūloma šių taisyklių nuostatas inkorporuoti į Mažmeninės prekybos taisykles).
Įstatymo projektu siūloma mažinti įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teises, skaičių, juos konsoliduojant. Tokiu būdu siekiama užtikrinti teisės normų nuoseklumą ir suderinamumą. Numatoma atsisakyti atskirų Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklių, Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių ir Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių, aktualias šių taisyklių nuostatas inkorporuojant į Mažmeninės prekybos taisykles.
Taip pat, atsižvelgiant į naujas teisinio reguliavimo nuostatas, turės būti patvirtinti šie pavyzdiniai dokumentai:
1) Pavyzdinė informacijos apie sutarties atsisakymą forma;
2) Pavyzdinė sutarties atsisakymo forma.
12. Įgyvendinimui reikalingos lėšos
Įstatymo projekto įgyvendinimui papildomos valstybės biudžeto lėšos nenumatomos.
13. Specialistų vertinimai ir išvados
Dėl Įstatymo projekto buvo gautos Energetikos ministerijos, Finansų ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Susisiekimo ministerijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Ūkio ministerijos, Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos, Ryšių reguliavimo tarnybos, Lietuvos savivaldybių asociacijos teisinės išvados. Taip pat buvo gautos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento, Lietuvos bankų asociacijos ir Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos nuomonės. Įstatymo projektas buvo pateiktas Lietuvos vartotojų asociacijoms ir asocijuotoms verslo organizacijoms (atsakymų negauta). Įstatymo projektas buvo pateiktas konsultacijoms su visuomene Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų informacinės sistemos (TAIS) Projektų registravimo posistemėje.
14. Įstatymo projekto rengėjas
Įstatymo projektą parengė Teisingumo ministerija. Tiesioginis rengėjas – Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento (direktorė Jolita Sinkevičiūtė, tel. 266 2993, el. paštas [email protected]) patarėjas Algis Baležentis (tel. 266 2927, el. paštas [email protected]).
15. Reikšminiai įstatymo projekto žodžiai
Reikšminiai Įstatymo projekto žodžiai (pagal Europos žodyną Eurovoc): „vartotojas“, „verslininkas“, „vartojimo sutartis“, „nuotolinė sutartis“, „ne prekybos patalpose sudaryta sutartis“.
Teisingumo ministras Juozas Bernatonis