2013 07 15	Nr. S – 11663- 14408
Į	2013 07 02	Nr. (1.6.)2T-850

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai

El. p.: [email protected]

(originalas nebus siunčiamas)

DĖL PASTABŲ  ĮSTATYMŲ PROJEKTAMS

Lietuvos antstolių rūmai išnagrinėjo Teisingumo ministerijos išvadoms/ nuomonei gauti pateiktus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.56, 6.892, 6.894 ir 6.928 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 41 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 41¹ straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos notariato įstatymo papildymo 52¹ straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo papildymo 128¹ straipsniu įstatymo projektus (toliau – Įstatymų projektai).

Pritariame Įstatymų projektų rengėjų tikslui papildyti galiojantį teisinį reguliavimą esminėmis nuostatomis dėl kitų asmenų lėšų depozitinėse sąskaitose laikymo, jų naudojimo ir apskaitos ir aiškiai atskirti šiose sąskaitose laikomas kitiems asmenims priklausančias pinigines lėšas nuo kitų depozitinių sąskaitų savininkų lėšų ir apsaugoti jas nuo depozitinių sąskaitų savininkų kreditorių reikalavimų. Manome, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 41 straipsnio pakeitimo ir įstatymo papildymo 41¹ straipsniu įstatymo 2 straipsnis „Įstatymo papildymas 41¹ straipsniu“ tobulintinas. Atsižvelgdami į tai, kad pagal Antstolių įstatymo 18 straipsnio 2 dalį antstolio (antstolių) kontora nėra civilinių teisinių santykių, įskaitant ūkinę komercinę veiklą, subjektas, siūlytume patikslinti 41¹ straipsnio 2 dalį  ir ją išdėstyti taip:

„2. Antstolio depozitinėje sąskaitoje laikinai laikomos lėšos negali būti naudojamos antstolio prievolėms ir įsipareigojimams vykdyti ar kitoms antstolio, jo šeimos narių ar antstolio darbuotojų reikmėms tenkinti. Į antstolio depozitinėje sąskaitoje laikomas kitiems asmenims priklausančias pinigines lėšas negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal antstolio prievoles.“

Pažymime, jog Įstatymų projektais siūlomam depozitinės sąskaitos statuso reglamentavimui – kai depozitinė antstolio sąskaita prilyginama indėliui – iš esmės nepritariame, todėl, nepraleisdami nustatyto derinimo laikotarpio iki 2013 m. liepos 17d. (automatinis (TAIS) Projektų registravimo posistemės pranešimas), teikiame šias išvadas/nuomonę.

Projektų aiškinamajame rašte nurodoma, jog nors galiojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.56 straipsnio 8 dalies nuostatos numato, kad bankroto atveju depozitinėse sąskaitose esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai, finansinis tokiose depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų atskyrimo nuo kitų bankuose ar kitose kredito įstaigose laikomų lėšų mechanizmas nesukurtas. Siūlytume dar kartą apsvarstyti ir visgi siekti sukurti minimą mechanizmą, kadangi siūlymai prilyginti depozitinę sąskaitą indėliui (indėlio sutarčiai) neatitinka šios sąskaitos prigimties. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – Indėlių įstatymas) 4 straipsnis numato indėlio sąvoką t.y., indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas). Taigi, indėlis taip pat iš esmės gali būti suprantamas kaip santaupos, viena iš investavimo priemonių, leidžianti taupyti, laikyti pinigus banke ir tokiu būdu saugiai „uždirbti“ gaunat papildomos naudos iš mokamų palūkanų. Bankai paprastai klientams moka palūkanas už padėtus indėlius. Kuo ilgesnė indėlio trukmė, tuo didesnės palūkanos mokamos už padėtą indėlį. Nuo depozitinėje sąskaitoje laikomu pinigų antstolis negauna jokių palūkanų. Pažymėtina ir tai, jog antstolis neatstovauja asmens vykdymo procese, t.y.  nėra įgijęs teisės sudaryti vietoj trečiosios šalies (išieškotojo ar skolininko) indėlio sutarties su banku ir negali būti laikomas patikėtiniu Indėlių įstatymo nustatyta tvarka ir prasme. Išieškotojas ar skolininkas apskritai neišreiškia valios, sąlygų vykdymo procese dėl depozitinės sutarties sudarymo su vienu ar kitu banku, todėl neturėtų ir prisiimti rizikos dėl banko veiklos ar antstolio pasirinkimo. Manome, kad siūlomas reglamentavimas iškreipia antstolio statusą ir suteikia jam Antstolių įstatymu nereglamentuotų pareigų. Pagal šį reglamentavimą indėlininkas įgyja teisę reikalauti atlyginti žalą ir tiesiogiai iš antstolio – jo patikėtinio. Tokiu atveju būtina peržiūrėti ir antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomo draudimo taisykles ir atitinkamai keisti draudimo objektą.

Suprantami Projektų rengėjų siūlymai aiškinamajame rašte remiasi siekiu užtikrinti lygiavertę depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų draudiminę apsaugą, tačiau lieka neaišku ar projekto rengėjai yra gavę konkrečių pasiūlymų, kuri iš draudimo bendrovių sutiktų teikti tokią paslaugą ir kiek tokia paslauga kainuotų. Neįtikinama, jog Lietuvoje tokio specifinio produkto įvedimas į draudimo rinką būtų pigus paslaugos užsakovui (apdraustajam) ir ekonomiškai naudingas draudikui. Neigiamos patirties su draudiku teikiant privalomojo profesinio draudimo paslaugą mūsų žiniomis turi tiek notarai, tiek ir antstoliai. Šiuo metu antstolius privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu draudžia tik viena draudimo bendrovė, kuri nustato tiek draudimo sąlygas, tiek ir kainas. Svarstytina, galbūt užsienio bankai, būdami reikšmingi komercinės veiklos subjektai, galėtų rasti užsienio draudimo bendrovių – partnerių, kurie galėtų užtikrinti klientų depozitinių sąskaitų papildomą draudiminę apsaugą banko bankroto atveju iš kitų finansavimo šaltinių nei teikiami siūlymai grąžinti depozitinėse sąskaitose saugomas lėšas valstybės biudžeto sąskaita. Tokios privalomos draudiminės apsaugos įvedimas neabejotinai prisidėti prie bankų saugios ir patikimos veiklos standartų. Tikslinga atitinkamai patobulinus reglamentavimą numatyti galimybę, pavyzdžiui, paskelbti viešą pirkimą depozitinių sąskaitų laikymo paslaugos Lietuvoje veikiantiems komerciniams bankams nustatant vieną iš pirkimo sąlygų – privalomą depozitinių sąskaitų draudimą privačioje draudimo bendrovėje. Pritartumėme papildomo mokesčio įvedimui už tokią banko teikiamą deponuotų lėšų apsaugos paslaugą, kadangi tikėtina, jog be papildomų veiklos kaštų asmenims, privalantiems turėti depozitines sąskaitas, šių sąskaitų efektyvi apsauga yra neįmanoma. Projektų rengėjų siūlymai, mūsų manymu, drausti savanorišku  draudimu draudžiant  privalomai nedraudžiamą depozitinėse sąskaitose laikomą lėšų dalį nebūtų praktiškai įgyvendinami.

Pastebime, jog tuo atveju, jei būtų įgyvendinti projektiniai siūlymai prilyginti depozitinę sąskaitą indėliui, antstoliai banko bankroto atveju susidurtų su praktiniais sunkumais dėl depozitinėje banko sąskaitoje esančių lėšų atskyrimo tarp išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų. Pažymėtina, jog antstolio depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos netampa antstolio nuosavybe. Lėšų statusas depozitinėje sąskaitoje gali kisti priklausomai nuo to, kokie procesiniai veiksmai atlikti, t.y. lėšos antstolio patvarkymu paskirstytos ar ne. Pagal Indėlių įstatymą asmuo turi kreiptis dėl išmokos, o indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos. Vadovaujanti šiomis nuostatomis galima pagrįstai manyti, jog skolininkas, iš kurio sąskaitos buvo nurašytos lėšos ir nebuvo antstolio patvarkymu paskirstytos, turi galimybę tiesiog nesikreipti dėl draudimo išmokos ir tokiu būdu vilkinti išieškojimo procesą sudarant kreditoriui papildomą išlaidas bylinėjantis teisminiuose procesuose. Todėl atkreiptinas dėmesys, jog net ir Vyriausybei pritarus teikiamiems projektiniams siūlymams būtina peržiūrėti poįstatyminių teisės aktų nuostatas, susijusias su draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka. Tokiu atveju būtina patobulinti reglamentavimą numatant, kad visos grąžintinos lėšos grąžinamos ne į skolininko, o į antstolio depozitinę sąskaitą.

Nepaisant pasirinkto modelio depozitinių sąskaitų reglamentavimą detalizuoti specialiuosiuose įstatymuose siūlytume Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyti bendruosius depozitinės sąskaitos bruožus, jose laikomų piniginių lėšų naudojimo ir apsaugos principus. Manome, kad tokiu būdu būtų užtikrintas depozitinių sąskaitų teisinio reglamentavimo nuoseklumas.

Lietuvos antstolių rūmų žiniomis Latvijoje visų valstybinių institucijų, įskaitant ir privačiai veikiančių antstolių, einamųjų ir depozitinių sąskaitų lėšos laikomos atskiroje, taip vadinamoje, iždo (valstybinėje) kasoje, t.y. ją administruoja valstybinis subjektas ir ši institucija nėra bankas. Suprantama, jog Lietuvoje tokio modelio įdiegimas nėra siektinas, tačiau neabejojame, jog būtina surinkti bei remtis ir kitų Europos Sąjungos valstybių galimai naudinga praktika.

Atsižvelgiant į pateiktus pastebėjimus, siūlytume tobulinti depozitinės sąskaitos statuso reglamentavimą.

Prezidiumo pirmininkas                                                                                  Aleksandras Selezniovas        

I. Matuolytė, D.Satkauskiene; el. p.: [email protected]