DERINIMO PAŽYMA

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 8, 60, 95, 151, 151¹, 153, 162, 307, 308, 309 straipsnių pakeitimo ir papildymo, kodekso papildymo 100¹, 100², 152¹ ir 252¹ straipsniais ir kodekso priedo papildymo įstatymo projektas (toliau – BK projektas), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 9, 154, 186, 280, 283 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso priedo papildymo įstatymo projektas (toliau – BPK projektas) ir Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (toliau OVĮ projektas) buvo teikti derinti Europos teisės departamentui, Generalinei prokuratūrai, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultetui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Teisės institutui, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai, Vidaus reikalų ministerijai.

Šioje derinimo pažymoje pateikiamos suinteresuotų institucijų pastabos ir pasiūlymai, į kuriuos nebuvo atsižvelgta arba atsižvelgta iš dalies.

Eil. Nr.	Institucijos pavadinimas	Pastabos ir pasiūlymai	Argumentai, kodėl į pastabas ir pasiūlymus neatsižvelgta
1.	Generalinės prokuratūros 2012-04-18 raštas Nr. 17.2.-9009	1. BPK 154 straipsnio 2 dalies siūlome nekeisti, o 3 dalį išdėstyti taip: „3. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gali būti kontroliuojama ir fiksuojama elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija, išskyrus jos turinį, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie nesunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 152¹ straipsnyje, 162 straipsnio 2 dalyje  166, 170, 198¹ straipsniuose, 309 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“	Neatsižvelgta. BPK 154 straipsnio dalyje 3 dalyje papildomai vardinti nusikaltimų jau minimų to paties straipsnio 2 dalyje netikslinga. BK 152^1 straipsnis ir 162 straipsnio 2 dalis minimi BPK 154 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią galima klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti, t. y. tokiais atvejais kontroliuojama ir fiksuojama elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija, įskaitant ir jos turinį. Jei minėtus BK straipsnius įrašytume ir 3 dalyje, nebūtų aišku, ar kontroliuojant ir fiksuojant informaciją, kontroliuojamas ir fiksuojamas tokios informacijos turinys, ar ne.
2.	Teisės instituto 2012-04-16 raštas Nr. 2R-108-(1.9)	1. Projekto 2 straipsnis, kuriuo siūloma pakeisti BK 60 straipsnio 1 dalies 6 ir 11 punktus nepriimtinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos, padarytos nepilnamečio atžvilgiu, laikomos šių veikų kvalifikuojančiu požymiu, todėl nėra pagrindo nepilnamečių „priklausomumą“ papildomai pripažinti dar ir atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Antra, netikslinga papildyti BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punktą, papildant jį žodžių junginiu „arba kilo grėsmė nukentėjusiojo gyvybei“. Padarius tokią pataisą, praktiškai bet kokia seksualinio pobūdžio nusikalstama veika, padaryta mažamečio atžvilgiu arba bet koks sunkus sveikatos sutrikdymas, nesvarbu kas yra nukentėjęs asmuo, būtų laikomas padarytu esant atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms. 2. Projekto 3 straipsniu siūlomas BK 151 straipsnio 2 dalies pakeitimas, kuriuo siekiama už šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, atliktus nepilnamečiui asmeniui, sugriežtinti sankciją iki aštuonerių metų laisvės atėmimo. Tačiau tai išbalansuotų bausmių sistemą, kadangi siūloma sankcija yra griežtesnė nei bausmės, nustatytos už tokius iš esmės pavojingesnius nusikaltimus kaip „bazinis“ išžaginimas ir seksualinis prievartavimas (BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d.). Kita vertus, ši bausmė tik nedaug būtų švelnesnė negu sankcija už nepilnamečio asmens išžaginimą ar jo atžvilgiu atliktą seksualinį prievartavimą (BK 149 str. 2 d. ir 150 str. 2 d.).  3. Koreguotinas Projekto 4 straipsnyje teikiamas siūlymas dėl BK 151^1 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių pakeitimo. Reikalas tas, kad pagal galiojančio BK 151^1 straipsnio 1 dalį už mažiau pavojingą nei to paties straipsnio 2 dalyje numatytą veiką yra nepagrįstai nustatytos analogiškos sankcijos.             Pagrindą tokiai išvadai duoda tai, kad BK 151^1 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos turinį sudaro lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas nesant išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių su jaunesniu nei šešiolikos metų, t.y. psichinės ir socialinės brandos nepasiekusiu asmeniu. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalies dispozicijoje, nors taip pat yra numatytas analogiškas lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su minėtu asmeniu, tačiau šios veikos požymiai yra materialinis ar finansinis nukentėjusiojo asmens papirkinėjimas, t.y. iš esmės kvalifikuota veika lyginant su veika, numatyta minėto straipsnio 1 dalies dispozicijoje. Dėl tos priežasties griežtinant atsakomybę už veikas, numatytas šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, reikėtų palikti nepakeistą sankciją už švelnesnę nusikalstamą veiką, kokia, kaip jau minėta, yra veika, numatyta šio straipsnio 1 dalies dispozicijoje. Savo ruožtu toks atsakomybės diferencijavimas leistų lanksčiau taikyti bausmių proporcingumo principą. 4. Projekto 6 straipsnis, kuriuo siūloma keisti BK 153 straipsnio 1 dalies dispoziciją yra nepriimtinas, nes pažeidžia BK skyriaus „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir nepilnamečiui“ darną, panaikindamas atsakomybės skirstymą už minėto pobūdžio veikas, padarytas mažamečio ir nepilnamečio asmens atžvilgiu. 5. Pažymėtina, kad Projekto 1 straipsniu siūloma keisti BK 9 straipsnio 3 dalį, nors išties šis siūlymas taikomas dėl minėto straipsnio 2 dalies.	Neatsižvelgta. BK projekte numatoma papildoma sunkinanti aplinkybė „pasinaudojimas nepilnamečio asmens priklausomumu“ nėra susijusi su kvalifikuojančiais požymiais – vaiko nepilnametyste ar mažametyste. Pakeitimu siekiama skirti griežtesnę bausmę asmenims, kurie padaro minėto pobūdžio nusikalstamas veikas vaikams, kurių atžvilgiu turi vienokių ar kitokių įgaliojimų arba nuo kurių vaikas yra priklausomas. Be to, taip įgyvendinamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija (toliau – Direktyva) 9 straipsnio b punktas bei Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos 28 straipsnio d punktas. Kalbant apie sunkinančių aplinkybių sąrašo papildymą „realia grėsme nukentėjusiojo gyvybei“, minėtina, kad taip yra įgyvendinamas Direktyvos 9 straipsnio e punktas. Pažymėtina ir tai, kad remiantis BK 60 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Neatsižvelgta. Tokiu pakeitimu siekiama tinkamai įgyvendinti Direktyvos 3 straipsnio 5 dalies i) ir ii) punktus. Neatsižvelgta. BK 151^1 straipsnio 2 dalies sudėtis nėra kvalifikuota sudėtis to paties straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Tai – dvi atskiros sudėtys, įtvirtintos viename straipsnyje. Be to, 151^1 straipsnio 1 dalyje sankcija didinama, siekiant tinkamai įgyvendinti Direktyvos 3 straipsnio 4 dalį. Neatsižvelgta. Tokiu pakeitimu siekiama tinkamai įgyvendinti Direktyvos 3 straipsnio 2-3 dalis. Pažymėtina ir tai, kad šie pakeitimai siejami ir su Seimo priimtomis ir galiojančiomis BK 151^1 straipsnio 1 dalies pataisomis, pagal kurias baudžiama už pilnamečio asmens lytinį santykiavimą ar kitokį lytinės aistros tenkinimą su jaunesniu nei šešiolikos metų asmeniu. Neatsižvelgta. 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1478, BPK 9 straipsnis papildytas nauja 2 dalimi, o buvusi 2 dalis laikoma 3 dalimi.
3.	Vidaus reikalų ministerijos 2012-04-20 raštas Nr. 1D-2753(3)	1. Keičiamo Baudžiamojo kodekso 308 straipsnio 3 dalyje (įstatymo projekto 9 straipsnio 2 dalis) siūlome po žodžių „bet kokiu“ įrašyti žodį „kitu“.	Neatsižvelgta. Formuluotė pasirinkta tokia, kokia buvo 308 straipsnio 2 dalyje.
4.	Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos  2012-05-07 raštas Nr. NR-340	1. Direktyvos 2011/93 3 straipsnio 5 dalies i ir ii punktuose įtvirtinama atsakomybė už seksualinius veiksmus su vaiku, kai piktnaudžiaujama pripažintu pasitikėjimu (...) ar piktnaudžiaujama itin pažeidžiama vaiko padėtimi. Mūsų nuomone, tokie veiksmai nebūtinai apima tik išžaginimo ar seksualinio prievartavimo bei privertimo lytiškai santykiauti veiksmus (iš tiesų už seksualinius veiksmus su vaiku kai naudojama prievarta, jėga arba grasinama įpareigoja bausti Direktyvos 2011/93 3 straipsnio 5 dalies iii punktas), tačiau, pavyzdžiui, ir tvirkinimo veiksmus, todėl į tai turėtų būti atsižvelgiama įtvirtinant sankcijas už, pavyzdžiui, mažamečio asmens tvirkinimą, kai yra piktnaudžiaujama pripažintu pasitikėjimu arba piktnaudžiaujama itin pažeidžiama vaiko padėtimi, visų pirma dėl jo protinės ar fizinės negalios ir pan. Todėl prašome nurodyti nacionalinių teisės aktų nuostatas, kurios įtvirtina atsakomybę už nusikalstamas veikas, nurodytas Direktyvos 2011/93 5 dalies i ir ii punktuose, kai nusikaltėlio veiksmai neapima prievartos elemento. 2. Direktyvos 2011/93 9 straipsnio 2 dalyje numatytas įpareigojimas laikyti sunkinančia aplinkybe, jei nusikalstama veika buvo padaryta vaiko šeimos nario, kartu su vaiku gyvenančio asmens arba asmens, kuris turi pripažintą pasitikėjimą ar autoritetą. Manome, kad šią nuostatą perkeliantis BK projekto 60 straipsnio 6 punktas neapima minėtoje nuostatoje dėstytų aplinkybių, nes numato, kad sunkinanti aplinkybė yra tik tuomet, jei veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės ar pasinaudojus nepilnamečio asmens priklausomumu. 3. Direktyvos 2011/93 14 straipsnyje numatytas reikalavimas imtis būtinų priemonių siekiant užtikrinti, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turėtų įgaliojimus netraukti baudžiamojon atsakomybėn nuo seksualinės prievartos ir seksualinio išnaudojimo nukentėjusių vaikų ir netaikyti jiems sankcijų už dalyvavimą baudžiamosiose veikose, kurias jie buvo priversti vykdyti tiesiogiai dėl bet kurios iš jų atžvilgiu  įvykdytų veikų, nurodytų 4 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalyse bei 5 straipsnio 6 dalyje. Tuo tarpu šią nuostatą perkelianti BK 2 straipsnio 3 dalis numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Manome, kad tokia nacionalinės teisės nuostata neatitinka minėto Direktyvoje įtvirtinto reikalavimo, todėl siūlytume apsvarstyti galimybę teikiamame BK projekte įtraukti nuostatą, numatančią galimybę netraukti baudžiamojon atsakomybėn nuo seksualinės prievartos ir seksualinio išnaudojimo nukentėjusių vaikų ir netaikyti jiems sankcijų už dalyvavimą baudžiamosiose veikose, kurias jie buvo priversti vykdyti tiesiogiai dėl bet kurios iš jų atžvilgiu  įvykdytų nusikalstamų veikų, apibrėžtų Direktyvos 2011/93 4 straipsnio 2, 3, 5 ir 6 dalyse bei 5 straipsnio 6 dalyje. 4. Manome, kad į nacionalinę teisę nėra tinkamai perkeltas Direktyvos 2011/93 16 straipsnio 1 dalyje numatytas įpareigojimas užtikrinti, kad pagal nacionalinę teisę tam tikriems specialistams, kurių pagrindinis darbas yra susijęs su vaikais, taikomos konfidencialumo taisyklės netrukdytų tiems specialistams teikti pranešimų už vaikų apsaugą atsakingoms tarnyboms, jeigu pagrįstai mano, kad vaikas yra nukentėjęs nuo 3–7 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų. BK 238 straipsnis numato bendrą pareigą pranešti apie nusikaltimą, tačiau, mūsų nuomone, turėtų būti atskirai įtvirtinta atitinkama pareiga tam tikriems specialistams, kurių pagrindinis darbas yra susijęs su vaikais, nepaisant jiems taikomų konfidencialumo taisyklių pranešti apie vaikus, nukentėjusius nuo seksualinės prievartos, seksualinio išnaudojimo, vaikų pornografijos ir panašių nusikalstamų veikų.	Neatsižvelgta. Direktyvos 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinamas įpareigojimas bausti už seksualinius veiksmus su vaiku. Direktyvoje nėra konkrečiai apibrėžta, kokiais požymiais pasireiškia seksualiniai veiksmai. Atsižvelgdami į jų pavojingumą ir Direktyvoje numatytas sankcijas bei įvertinę galiojančio BK nuostatas, manome, kad seksualiniai veiksmai turėtų apimti lytinį santykiavimą ar kitokį lytinės aistros tenkinimą, kaip tai suprantama ir aiškinama teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės doktrinoje. Tuo tarpu tvirkinamieji veiksmai neapima tiesioginių seksualinių veiksmų su vaiku. Todėl manytina, kad siekiant tinkamai įgyvendinti aptariamą Direktyvos straipsnį, pakankama nurodyti tas nuostatas, kurios susijusios su seksualiniais veiksmais kaip jie suprantami nacionalinėje teisėje. Neatsižvelgta. „Veika padaryta nepilnamečiui, pasinaudojus jo priklausomumu“ reiškia, kad sunkinanti aplinkybė bus ir tada, kai nusikalstamą veiką prieš vaiką padarys šeimos narys, kartu su vaiku gyvenantis asmuo arba asmuo, kuris turi pripažintą pasitikėjimą ar autoritetą. Teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 21 punkte nurodoma, kad asmens priklausomumas gali kilti dėl giminystės (pavyzdžiui, vaikai priklausomi nuo tėvų), santuokos, tarnybos (tai apimtų ir pavaldumą, pavyzdžiui, mokykloje, būrelyje ir pan.), materialinės priklausomybės ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad šia Senato nutarimo nuostata buvo papildyta ir atitikties lentelė. Neatsižvelgta. BK 2 straipsnio 3 dalis įtvirtina vieną svarbiausių šiuolaikinės baudžiamosios atsakomybės nuostatų – atsakomybę tik už kaltai padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuomet, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme numatytų kaltės formų. Kadangi Direktyvos 14 straipsnyje kalbama apie asmenį, kuris tampa nukentėjusiuoju, akivaizdu, kad jis baudžiamojon atsakomybėn nebus traukiamas, nepaisant to, kad objektyviai jo veiksmuose būtų nusikalstamos veikos požymių, pavyzdžiui, jis dalyvavo kuriant pornografinę produkciją. Kaip minėta, tokiu atveju nebūtų subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad BK 2 straipsnio 1 dalis yra visiškai įgyvendinanti Direktyvos 14 straipsnį. Neatsižvelgta. BK straipsnis įgyvendina Direktyvos 16 straipsnį tik iš dalies. Visiškas straipsnio įgyvendinimas priklauso Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Atsižvelgiant į tai, visiškas aptariamo Direktyvos straipsnio įgyvendinimas bus atliktas, kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengs atitinkamų teisės aktų pakeitimus.
5.	Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2012-06-29 raštas Nr. (1.18-2012-1265)-2-966	1. Siūlytina įstatymo projektą nuostatomis, įtvirtinančiomis vaikų prostitucijos, pornografinio renginio, pornografijos sąvokomis arba svarstyti galimybę šias sąvokas įtvirtinti pamatiniame nacionaliniame vaiko teisių apsaugos teisės akte – Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. 2. Siūlytina papildyti Įstatymo projektą nuostatomis, atitinkančiomis Direktyvos 3 straipsnio 6 dalį ir numatyti atsakomybę už vaiko vertimą atlikti seksualinius veiksmus su trečiąja šalimi. Projekto autorių Direktyvos ir nacionalinių teisės aktų atitikties lentelėje nurodytas argumentas, kad ši nuostata įgyvendinama per Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 ir 4 dalis bei 150 straipsnio 3 ir 4 dalis kelia abejonių, kadangi bendrininkavimas nėra šiais straipsniais uždraustų nusikalstamų veikų sudėčių ar nusikaltimą kvalifikuojantis požymis ir galėtų būti vertinamas tik kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (priešingai nei 151 straipsnyje nurodytos nusikaltimo sudėties atveju). Įgyvendinant Direktyvos 3 straipsnio 6 dalies nuostatas (jas perkeliant į nacionalinę teisę), atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praktikoje gali būti atvejų, kai trečioji šalis gali nežinoti apie vaiko vertimą atlikti seksualinius veiksmus, todėl neesant bendros veikos ir pasekmių suvokimo negali būti taikomas bendrininkavimo institutas. 3. Teikiamu derinti Įstatymo projektu nėra įgyvendinama Direktyvos 14 straipsnio nuostatos, todėl siūlytina atitinkamai papildyti teikiamą derinti Įstatymo projektą. 4. Paminėtina, kad Direktyvos nuostatos yra glaudžiai susijusios (persipina) su Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos nuostatomis. Abu teisės aktai numato, kad valstybės narės turi imtis priemonių, kad nukentėjusį vaiką proceso metu galėtų lydėti vaiko teisinis atstovas arba vaiko pasirinktas suaugęs asmuo (specialus aukos atstovas), nebent dėl to asmens priimtas pagrįstas priešingas sprendimas. Ministro Pirmininko 2011 m. kovo 15 d. potvarkiu Nr. 65 sudarytos darbo grupės Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos ratifikavimo ir konvencijos nuostatų įgyvendinimo galimybėms išnagrinėti atliktoje atitikties analizėje bei išvadose ir pasiūlymuose buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad siekiant įgyvendinti minėtas Konvencijos nuostatas (31 straipsnio 4 dalis, 35 straipsnio 1 dalies f punktas) reikėtų pakeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Nuostatos turėtų būti keičiamos, išplečiant asmenų, kurie gali būti pripažįstami vaiko atstovais ratą, ir sudarant galimybę vaiko atstovu skirti asmenis, kuriais vaikas pasitiki ir juos pasirenka, jeigu toks sprendimas atitinka ir neprieštarauja vaiko interesams, taip pat nėra kitų kliūčių (nėra interesų konflikto, pan.) sprendimui priimti. Siekiant užtikrinti, kad atstovas pagal įstatymą tinkamai atstovautų vaikui, savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrius turėtų dalyvauti atstovo parinkimo procese, teikdamas išvadą dėl atstovo tinkamumo. Atsižvelgiant į tai, siūlome apsvarstyti galimybę atitinkamai papildyti Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias vaiko atstovo pagal įstatymą paskyrimą (parinkimą).	Neatsižvelgta. Dėl siūlymo papildyti BK projektą arba Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą nuostatomis, įtvirtinančiomis vaikų prostitucijos, pornografinio renginio bei pornografijos sąvokomis, pasakytina, kad atsižvelgus į Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pastabas, atitikties lentelė buvo papildyta nuostatomis, kuriose nurodyti teisės aktai, teisės praktika, ar doktrina, kaip yra aiškinamos šios sąvokos Lietuvos Respublikos teisėje. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad papildomai šių sąvokų įtvirtinti BK ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nereikia. Neatsižvelgta. Atitikties lentelėje akcentuota, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 15 punkte nurodyta, kad „Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros. (...)Tais atvejais, kai išžaginimas ar seksualinis prievartavimas padaryti bendrininkų grupės ir nukentėjusysis nesipriešina visų ar atskirų bendrininkų veiksmams, kaltininko tyčia yra tai, kad jis suvokia, jog lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią su kitais asmenimis bendrininkų grupe, ir kad patį kelių bendrininkų buvimą nukentėjusysis suvokia kaip psichinį smurtą ir tai palaužia jo valią priešintis arba kad kiti bendrininkai prieš tai siekdami lytinių santykių ar lytinės aistros tenkinimo palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą ir nors jis nesipriešina kaltininkui ir šis lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą nenaudodamas nei smurto, nei grasinimų, nei kitų panašių veiksmų, jis lytiškai santykiauja ar tenkina lytinę aistrą prieš nukentėjusiojo valią ir to nori.“  Atvejai, kai vaikas yra verčiamas ateityje lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su trečiu asmeniu, nėra tiek pavojingi, todėl turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 151 straipsnio 2 dalį. Neatsižvelgta. BK 2 straipsnio 3 dalis įtvirtina vieną svarbiausių šiuolaikinės baudžiamosios atsakomybės nuostatų – atsakomybę tik už kaltai padarytą veiką. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuomet, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme numatytų kaltės formų. Kadangi Direktyvos 14 straipsnyje kalbama apie asmenį, kuris tampa nukentėjusiuoju, akivaizdu, kad jis baudžiamojon atsakomybėn nebus traukiamas, nepaisant to, kad objektyviai jo veiksmuose būtų nusikalstamos veikos požymių. Kaip minėta, tokiu atveju nebūtų subjektyviosios pusės požymio – kaltės. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad BK 2 straipsnio 1 dalis yra visiškai įgyvendinanti Direktyvos 14 straipsnį. Neatsižvelgta. Europos Tarybos konvencijos dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos ratifikavimo ir konvencijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad „kiekviena Šalis teismo institucijoms sudaro galimybę paskirti specialų aukos atstovą, jei remiantis vidaus teisės aktais ji (auka) gali turėti baudžiamosios bylos šalies statusą ir kai tėvų pareigų turėtojams neleidžiama atstovauti vaikui tokioje byloje dėl jų ir aukos interesų konflikto“, o 35 straipsnio 1 dalies f punkte įtvirtinta nuostata, kad „kiekviena Šalis imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių siekdama užtikrinti, kad <...> vaiką galėtų lydėti jo teisinis atstovas arba, jei tinkama, jo pasirinktas suaugęs asmuo, nebent dėl to asmens priimtas pagrįstas priešingas sprendimas“. Teisingumo ministerijos nuomone, šios nuostatos yra visiškai įgyvendintos BPK tiek, kiek tai susiję su BPK reguliavimo dalyku, t. y. BPK 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo arba nukentėjusiojo atstovai pagal įstatymą gali dalyvauti procese ir ginti savo atstovaujamųjų proceso dalyvių interesus, jeigu šie yra nepilnamečiai arba nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais, išskyrus atvejus, kai tai prieštarautų nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atstovais pagal įstatymą gali būti nepilnamečio arba neveiksnaus įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo ir nukentėjusiojo tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai arba įstaigos, kuri globoja ar rūpinasi įtariamuoju, kaltinamuoju, nuteistuoju ar nukentėjusiuoju, įgalioti asmenys. 3 dalyje – kad atstovui pagal įstatymą, pateikusiam rašytinį ar žodinį prašymą, leidžiama dalyvauti procese, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras priima dėl to nutarimą, o teismas – nutartį. Atstovas pagal įstatymą paprastai dalyvauja procese kartu su asmeniu, kuriam atstovauja. Ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu bei teismo nutartimi gali būti atsisakyta leisti atstovui pagal įstatymą dalyvauti procese kaip atstovui, jeigu tai prieštarautų nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams. Tokiu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi užtikrinti, kad procese dalyvautų kitas atstovas pagal įstatymą, o kai tokios galimybės nėra, – laikinai, kol bus išspręstas naujo atstovo pagal įstatymą klausimas, paskirti atstovu bet kokį kitą asmenį, galintį tinkamai atstovauti nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams.