Dvidešimt penktasis (460) posėdis
2000 m. balandžio 20 d.

 

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.VIDŽIŪNAS

 

 

J.E. Respublikos Prezidento V.Adamkaus metinis pranešimas

 

PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, ger­bia­mie­ji su­si­rin­ku­sie­ji, pra­de­da­me Sei­mo po­sė­dį, ku­ria­me da­ly­vau­ja Jo Eks­ce­len­ci­ja Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas V.Adam­kus. Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas po­sė­dy­je per­skai­tys me­ti­nį pra­ne­ši­mą – tai svar­bio­ji mū­sų po­sė­džio da­lis, pir­ma­sis mū­sų dar­bo­tvarkės punk­tas.

Po­ne Pre­zi­den­te, su­si­kau­pę lau­kia­me jū­sų žo­džių, jū­sų gai­rių.

V.ADAMKUS.  Po­ne Sei­mo Pir­mi­nin­ke, di­džiai ger­bia­mi Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo atstovai, pi­lie­tės ir pi­lie­čiai! Jau an­trą kar­tą krei­piuo­si į jus sa­vo me­tų kal­ba, mė­gin­da­mas ap­tar­ti klau­si­mus: ko­kia mū­sų da­bar­ti­nė pa­dė­tis, ką šian­dien ben­dro­mis pa­stan­go­mis tu­rė­tu­me nu­veik­ti sa­vo ir sa­vo vai­kų ge­ro­vei? Nau­jo am­žiaus ir nau­jo tūks­tant­me­čio iš­va­ka­rė­se šie klau­si­mai mums, Lie­tu­vos tau­tai, yra itin svar­būs.

Jau de­šim­tį me­tų iš­gy­ve­na­me es­min­gų per­mai­nų lai­ką: kei­čia­si vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo san­klo­da, ūki­niai žmo­nių san­ty­kiai, tau­tos ke­lio kryp­tys. Šios per­mai­nos to­kios grei­tos, kad ne vi­sa­da spė­ja­me jas ap­mąs­ty­ti, pa­veik­ti, nu­kreip­ti no­ri­ma lin­kme. Da­liai žmo­nių jos at­ro­do ne­su­pran­ta­mos ir bau­gi­nan­čios, griaunančios įpras­tą gy­ve­ni­mą. Skai­ty­da­mas Lie­tu­vos pi­lie­čių laiš­kus, pa­ste­biu juo­se vis dau­giau ne­tik­ru­mo ir nu­si­vy­li­mo.  Cituoju: “Mes grįž­ta­me į ba­la­nos ga­dy­nę”; “ti­kė­jo­mės ge­rų per­mai­nų, bet gy­ve­ni­mas smar­kiai pa­blo­gė­jo ir ei­na dar blo­gyn”; “anks­čiau ne­tu­rė­jom lais­vės, bet bu­vo duo­nos; da­bar­ti­ne lais­ve nau­do­ja­si tik val­di­nin­kai” – tai yra au­ten­tiš­kos Lie­tu­vos žmo­nių min­tys.

Spar­ti mū­sų tik­ro­vės kai­ta kar­tais iš­mu­ša iš pu­siau­svy­ros net in­te­lek­tu­a­lus ir po­li­ti­kus. To­dėl da­ro­si bū­ti­na ati­tol­ti nuo emo­cin­gų re­to­ri­kos ko­vų ir ra­miai, blai­viai ana­li­zuo­ti da­bar­ties po­ky­čius, pro­jek­tuo­ti to­les­nį tau­tos ir vals­ty­bės ke­lią.

Pra­ėję 1999 me­tai mums bu­vo sun­kūs. Per šiuos me­tus kaip nie­kad iš­ryš­kė­jo ir ne­pri­klau­so­my­bės de­šimt­me­čio lai­mė­ji­mai, ir su­dė­tin­gos mū­sų vi­suo­me­nės bei vals­ty­bės pro­ble­mos.

Lie­tu­vos ūkis, kad ir pa­ty­ręs di­de­lių nu­os­to­lių, iš­lai­kė Ru­si­jos kri­zės eg­za­mi­ną. De­ja, šio eg­za­mi­no ne­iš­lai­kė­me mes, ša­lies val­džia. Ne­su­ge­bė­jo­me ne tik su­for­muo­ti re­a­laus pra­ėju­sių me­tų biu­dže­to, bet ir lai­ku jo pa­tai­sy­ti. Tik ta­da, kai ki­lo aki­vaiz­di grės­mė vals­ty­bės fi­nan­si­niam ir ūki­niam sta­bi­lu­mui, Sei­mo dau­gu­ma, kad ir vė­luo­da­ma, kad ir pa­ty­ru­si rim­tą vi­daus kri­zę, pri­si­ė­mė at­sa­ko­my­bę už pa­dė­tį ša­ly­je. Vy­riau­sy­bės dar­be ėmė ryš­kė­ti nau­jo tvar­ky­mo­si ga­li­my­bių. Ti­kiuo­si, kad da­bar­ti­nis mi­nist­rų ka­bi­ne­tas pri­rei­kus pa­jėgs lai­ku tai­sy­ti sa­vo klai­das, jei bus bū­ti­na, pa­tiks­lin­ti ir šių me­tų biu­dže­tą.

Mū­sų vals­ty­bės rai­dą per­nai įver­ti­no tarp­tau­ti­nė ben­druo­me­nė. Ba­lan­džio mė­ne­sį Va­šing­to­ne NA­TO vals­ty­bių va­do­vai įvar­di­jo Lie­tu­vą kaip ak­ty­viai na­rys­tės sie­kian­čią ša­lį ir su­tei­kė vil­ties, kad mū­sų pri­ėmi­mo į šią or­ga­ni­za­ci­ją klau­si­mas bus svars­to­mas jau 2002 me­tais. Gruo­džio mė­ne­sį Hel­sin­ky­je Lie­tu­va bu­vo pa­kvies­ta de­rė­tis dėl na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Tai vie­na – vil­tin­go­ji pra­ėju­sių me­tų pu­sė.

Ki­ta – daug su­dė­tin­ges­nė ir skau­des­nė, pa­žy­mė­ta kri­zės žen­klais. Per­nai net 4,1 nuo­šim­čio su­ma­žė­jo Lie­tu­vos ben­dra­sis vi­daus pro­duk­tas. Di­dė­jo ir šiuo me­tu iki 13 mi­li­jar­dų li­tų iš­au­go vals­ty­bės sko­la. Ir pa­ra­dok­sa­lu, ir dės­nin­ga, kad kri­zės žen­klai iš­ryš­kė­jo de­šim­tai­siais ne­pri­klau­so­my­bės me­tais. Jie ro­do ne ką ki­ta, o ne­įgy­ven­din­tų re­for­mų kai­ną. Kai­ną po­li­ti­kos, pa­tai­ka­vu­sios pra­ei­ties iner­ci­jai ir per­mai­nų bai­mei.

Šian­dien vis aiš­kiau ma­ty­ti, kiek daug ne­te­ko­me, lai­ku ne­per­tvar­kę sa­vo ener­ge­ti­kos ūkio ir ki­tų vals­ty­bi­nių mo­no­po­li­jų, ne­įdie­gę efek­ty­vios va­dy­bos pa­grin­di­nė­se vals­ty­bės gy­ve­ni­mo sri­ty­se; kiek pra­ra­do­me, tuš­čiais pa­ža­dais mai­tin­da­mi Lie­tu­vos kai­mą; kiek jau­ni­mo pa­li­ko­me be iš­si­la­vi­ni­mo ir pro­fe­si­jos, su­lė­ti­nę nu­ma­ty­tus švie­ti­mo re­for­mos dar­bus; kiek žmo­nių at­ei­ty­je ne­teks sau­ges­nės se­nat­vės, del­siant per­tvar­ky­ti so­cia­li­nės ap­sau­gos sis­te­mą. Ar tu­rė­tu­me da­bar tiek be­dar­bių, jei dau­giau dė­me­sio bū­tu­me sky­rę smul­kaus ir vi­du­ti­nio ver­slo plė­to­tei?

Kaip de­mo­kra­tinės ša­lies pi­lie­čiai tu­rė­tu­me pa­mąs­ty­ti, ar da­liai abe­jo­ti­nų po­li­ti­nių spren­di­mų ne­sa­me padarę įtakos patys. Juk ne­re­a­lų pra­ėju­sių me­tų vals­ty­bės biu­dže­tą Vy­riau­sy­bė pa­ren­gė at­si­žvelg­da­ma ne į ūkio iš­ga­les, bet į ša­lies ins­ti­tu­ci­jų pra­šy­mus. Ma­nau, kad da­bar­ti­nis vals­ty­bės gy­ve­ni­mas bū­tų daug sta­bi­les­nis, jei po­li­ti­kų ir vi­suo­me­nės dia­lo­gas iš­veng­tų tuš­čių pa­ža­dų ir ne­pa­grįs­tų lū­kes­čių. Tik nu­oga tie­sa šian­dien ga­li ap­sau­go­ti mus nuo dar di­des­nių ryt­die­nos klai­dų.

Il­go­kai ne­pri­pa­žin­tas per­nykš­tis ūkio nu­os­mu­kis su­kė­lė skau­džių so­cia­li­nių pa­da­ri­nių. Žlu­gu­sio pra­ėju­sių me­tų biu­dže­to sko­los ir šių me­tų ne­pri­tek­liai pri­slė­gė švie­ti­mą, so­cia­li­nę ir svei­ka­tos ap­sau­gą, po­li­ci­ją. Ne­re­gė­tai pa­di­dė­jo nedarbas, pa­dau­gė­jo skur­do.

Ūki­niai ir so­cia­li­niai sun­ku­mai dar la­biau iš­ryš­ki­no se­no­kai už­si­tę­su­sią at­ski­rų vals­ty­bės sri­čių val­dy­mo kri­zę. Nu­si­kals­ta­mas ne­ūkiš­ku­mas, bū­ti­nų spren­di­mų ati­dė­lio­ji­mas, as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės ven­gi­mas – aki­vaiz­džiau­si šios kri­zės bruo­žai. Nu­gy­ven­tos vals­ty­bi­nės įmo­nės ir ne­pa­kan­ka­mai veik­li tei­sė­sau­ga – liūd­niau­si jos pa­da­ri­niai.

Šian­dien ne­ga­li­me ne­ma­ty­ti ir tam tik­ros vi­suo­me­nės sa­vi­vo­kos su­maiš­ties. Vis daž­niau ima­ma pa­si­ges­ti aiš­kes­nių ben­dro gy­ve­ni­mo orien­ty­rų. Da­bar­ties klai­dos ir sun­ku­mai da­lį žmo­nių ver­čia abe­jo­ti stra­te­gi­nė­mis Lie­tu­vos ke­lio gai­rė­mis. Lie­tu­vos spau­do­je pa­si­ro­do ka­te­go­riš­kų pa­reiš­ki­mų (aš cituoju): “Už ką bal­suo­ti per ar­tė­jan­čius rin­ki­mus, kad ne­pa­tek­tu­me į NATO?”

Štai kau­nie­tis Va­len­ti­nas Sventickas man ra­šo: “Lie­tu­va ste­bi­si, kad ir Tams­ta už Lie­tu­vos įstū­mi­mą į nau­ją ver­gi­ją – į Eu­ro­pos Są­jun­gą ir NA­TO. Ka­da baig­sis tos pa­ty­čios.(…) Kuo la­biau su­nai­kin­ta Lie­tu­va, tuo la­biau Eu­ro­pos Są­jun­gos ir NA­TO emi­sa­rai gi­ria sa­vo va­sa­lus, skel­bia, kad Lie­tu­va jau “pa­si­ruo­šu­si” jų ver­gi­jai. Ir Tams­ta, po­ne Pre­zi­den­te, tam ne tik pri­ta­ria­te, bet ir pats pro­pa­guo­ja­te. Ko mes Eu­ro­pos Są­jun­go­je pa­si­ge­do­me, ką jie mums at­ne­šė? Por­nog­ra­fi­ją, nar­ko­ma­ni­ją, ban­di­tiz­mą, egoiz­mą, tau­ti­nės kul­tū­ros grio­vi­mą.” Tai yra laiško pabaiga.

De­ja, tai nė­ra pa­vie­nės nuo­mo­nės. To­dėl no­riu iš­sa­miau jas iškelti ir at­sa­ky­ti. Juo la­biau kad at­si­ran­da po­li­ti­kų ir in­te­lek­tu­a­lų, ku­rie sten­gia­si to­kioms nuo­mo­nėms pa­tai­kau­ti, mė­gi­na grįž­ti į tau­ti­nio at­gi­mi­mo die­nas ir iš nau­jo leis­tis į ano me­to dis­ku­si­jas dėl Lie­tu­vos rai­dos kryp­ties.

No­rė­čiau, kad aiš­kiai su­pras­tu­me: da­bar­tis mums duo­da is­to­ri­nę ga­li­my­bę įveik­ti so­vie­ti­nės pra­ei­ties trau­ką, se­no mąs­ty­mo, se­no el­ge­sio įpro­čius ir at­sa­kin­gai im­tis nau­jo ben­drų rei­ka­lų tvar­ky­mo. Im­tis nau­jos po­li­ti­kos. Ji šian­dien mums bū­ti­na. Ti­kiu, jog esa­me pa­jė­gūs ją for­muo­ti ir įgy­ven­din­ti.

Nau­ja po­li­ti­ka – tai vi­sų pir­ma nau­ji rei­ka­la­vi­mai, ku­riuos tu­ri­me iš­si­kel­ti pa­tys sau, iš­si­kel­ti kaip pi­lie­čių ben­druo­me­nė. Tai ra­cio­na­lus, ūkiš­kas, vie­šas ir į at­ei­tį orien­tuo­tas vals­ty­bės bei vi­suo­me­nės rei­ka­lų tvar­ky­mas. De­mo­kra­tinis ben­dro gy­ve­ni­mo tvar­ky­mas, ku­ris tu­ri bū­ti pa­grįs­tas as­mens ini­cia­ty­va ir at­sa­ko­my­be. No­riu pa­brėž­ti: be šios es­mi­nės są­ly­gos Lie­tu­vos de­mo­kra­tija nie­ka­da ne­bus stip­ri, ne­bus vei­kian­ti.

Nau­ja po­li­ti­ka tu­ri rem­tis mū­sų su­ta­ri­mu dėl stra­te­gi­nių tau­tos ke­lio gai­rių ir pi­lie­ti­nių įsi­pa­rei­go­ji­mų pa­grin­di­niams vals­ty­bės sie­kiams. No­rė­čiau, kad šie sie­kiai Lie­tu­vos žmo­nėms bū­tų aiš­kūs ir su­pran­ta­mi, kad tek­tų gin­čy­tis tik dėl jų įgy­ven­di­ni­mo bū­dų.

Iš tie­sų pi­lie­čiams jau da­bar rei­kia ži­no­ti, kaip mū­sų gy­ve­ni­mą pa­keis euroatlantinė in­teg­ra­ci­ja, ko­kiems nau­jiems gy­ve­ni­mo iš­šū­kiams bū­ti­na pa­si­reng­ti. Ma­nau, kad šiais klau­si­mais vi­suo­me­nę in­for­muo­ti daug at­sa­kin­giau pri­va­lė­tų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos. Ti­kiuo­si, kad čia dar svar­bes­nį vaid­me­nį at­liks ži­niask­lai­da. Lie­tu­vos po­li­ti­kams ir tar­nau­to­jams ne­tu­rė­tu­me leis­ti sa­vo ne­vy­ku­sių spren­di­mų dangs­ty­ti ta­ria­mais Eu­ro­pos Są­jun­gos rei­ka­la­vi­mais, o žmo­nių per­mai­nų bai­mės pa­vers­ti Eu­ro­pos bau­bu.

Ar ga­li­me šian­dien spe­ku­liuo­ti NA­TO ir Eu­ro­pos Są­jun­gos klau­si­mais? Ma­nau, kad nei tra­giš­ka dvi­de­šim­to­jo am­žiaus Lie­tu­vos pa­tir­tis, nei da­bar­ties tik­ro­vė mums ne­lei­džia nai­viai šne­kė­ti apie tau­tos sau­gu­mą be są­jun­gi­nin­kų. Ne­už­mirš­ki­me Ba­lio Sruo­gos per­spė­ji­mo: is­to­ri­ja mums lė­mė “sta­ty­ti na­mus ant Ve­zu­vi­jaus”.

Mū­sų, vi­sų Lie­tu­vos pi­lie­čių, is­to­ri­nė pa­rei­ga – už­tik­rin­ti sau­gią at­kur­tos vals­ty­bės at­ei­tį. Už­tik­rin­ti lais­vą, de­mo­kra­tinį gy­ve­ni­mą sa­vo vai­kams ir anū­kams. Ge­rai su­pran­ta­me, kad Lie­tu­va ne­su­kurs to­kios ka­riuo­me­nės, ku­ri vie­na įsteng­tų ją ap­gin­ti esa­mo­je ge­o­po­li­ti­nė­je erd­vė­je. Bet mes ga­li­me tap­ti Va­ka­rų gy­ny­bi­nės są­jun­gos – NA­TO – na­riais, įne­šę į šią są­jun­gą sa­vo in­dė­lį. Tai re­a­li mū­sų ir at­ei­ties kar­tų sau­gu­mo kai­na. Juo grei­čiau įsi­jung­si­me į Va­ka­rų de­mo­kra­tijos gy­ny­bos ben­dri­ją, juo grei­čiau šios in­ves­ti­ci­jos at­si­pirks: da­bar­ti­nis mū­sų gy­ve­ni­mas taps sta­bi­les­nis, kraš­to ūki­nė ir so­cia­li­nė pa­žan­ga – spar­tes­nė ir la­biau už­tik­rin­ta.

Ma­nau, kad Eu­ro­pos Są­jun­ga – ne ma­žiau svar­bus mū­sų pa­žan­gos ir at­ei­ties ge­ro­vės ga­ran­tas. Ži­no­ma, šian­dien ga­li­me mė­gin­ti de­šimt­me­čių ato­trū­kį nuo Va­ka­rų gy­ve­ni­mo lai­mė­ji­mų įveik­ti pa­tys, be ki­tų pa­ra­mos. Tik ne­už­mirš­ki­me, kad Va­ka­rų pa­sau­lis ne­sto­vi vie­to­je. Daž­nu at­ve­ju jis at­si­nau­ji­na daug spar­čiau už mus. To­dėl vie­nin­te­lis re­a­lus bū­das Lie­tu­vai iš­veng­ti pro­vin­ci­jos at­si­li­ki­mo – įlip­ti į grei­tą­jį Eu­ro­pos trau­ki­nį, tap­ti vi­sa­tei­se šio trau­ki­nio ke­lei­ve. Ži­no­ma, šian­die­nos de­ry­bo­se su Briu­se­liu tu­ri­me siek­ti kuo ge­res­nių Lie­tu­vos na­rys­tės są­ly­gų.

Bū­tu­me nai­vūs, jei ma­ny­tu­me, kad kas nors iš ša­lies dirb­ti­nai spar­tins mū­sų žings­nius Eu­ro­pos lin­kui - prie­var­ta vers mo­der­ni­zuo­ti vals­ty­bę, efek­ty­viai tvar­ky­ti ūkį, spręs­ti so­cia­li­nes žmo­nių pro­ble­mas. Mū­sų kraš­to re­for­mos ir aukš­tes­ni gy­ve­ni­mo stan­dar­tai vi­sų pir­ma bū­ti­ni mums pa­tiems, o ne Eu­ro­pos Są­jun­gai. Nuo mū­sų pa­čių pa­stan­gų jie iš es­mės ir pri­klau­so. Tu­ri­me aiš­kiai galų gale su­pras­ti: na­rys­tė Eu­ro­pos Są­jun­go­je sa­vai­me ne­duos mums ge­res­nio gy­ve­ni­mo. Ji tik su­da­rys pa­lan­kes­nes są­ly­gas, ku­rioms esant sa­vo ge­ro­vę kur­si­me pa­tys. Nie­kam ne­ga­lė­si­me per­duo­ti ir at­sa­ko­my­bės už sa­vo li­ki­mą.

Šian­dien mes ne­tu­ri­me lė­tin­ti ša­lies euroatlantinės in­teg­ra­ci­jos dar­bų dėl an­ti­va­ka­rie­tiš­kų emo­ci­jų pro­ver­žių ar kai ku­rių po­li­ti­nių par­ti­jų rin­ki­mų tak­ti­kos. No­riu pri­min­ti, kad jūs, mielieji Sei­mo na­riai, jau šian­dien ga­li­te pa­ša­lin­ti iš­li­ku­sią tei­si­nę Lie­tu­vos įsi­jun­gi­mo į Eu­ro­pos Są­jun­gą kliū­tį, būtent - pa­tai­sy­ti kai ku­rias Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos nuo­sta­tas.

To­dėl dar kar­tą kvie­čiu vi­sas par­la­men­ti­nes par­ti­jas: su­si­tar­ki­me dėl Kon­sti­tu­ci­jos pa­tai­sų ir dar iki šio Sei­mo ka­den­ci­jos pa­bai­gos pa­da­ry­ki­me vals­ty­bės ryt­die­nai bū­ti­nus spren­di­mus. Tai bū­tų iš­ties pra­smin­gas nau­jos po­li­ti­kos žingsnis.

Ma­nau, kad mū­sų po­li­ti­ka šian­dien tu­ri bū­ti lais­va nuo se­nų prie­ta­rų ir mi­tų. Lie­tu­vos at­ei­tį ji pri­va­lo aiš­kiai pro­jek­tuo­ti Eu­ro­pos dva­sios ir ūkio erd­vė­je. Jo­kiu bū­du ne­ga­li­me to­le­ruo­ti an­ti­se­mi­tiz­mo, ne­apy­kan­tos ki­tų kul­tū­rų ir ki­to­kio mąs­ty­mo žmo­nėms. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad to ap­raiš­kos lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je tė­ra lai­ki­nos, kad jas at­me­ta Lie­tu­vos vi­suo­me­nė.

Šian­dien vis aiš­kiau su­pran­ta­me: ta­ko­skyra tarp vi­daus ir už­sie­nio rei­ka­lų iš­nyks­ta. Da­bar­ti­nia­me kraš­to rai­dos eta­pe mums bū­ti­na vie­nin­ga, in­te­grali, vi­daus bei iš­orės klau­si­mus jun­gian­ti ir su­ma­niai spren­džian­ti vals­ty­bės po­li­ti­ka.

Lie­tu­vos ūkio stra­te­gi­ja jau da­bar tu­ri rem­tis ni­šų Eu­ro­pos ir pa­sau­lio eko­no­mi­ko­je pa­ieš­ka. Mums kuo grei­čiau rei­kia per­ei­ti prie šiuo­lai­ki­nės “rin­kų di­plo­ma­ti­jos”. Ir čia pri­va­lo­me bū­ti to­kie pat at­kak­lūs ir ver­žlūs, ko­kie bu­vo­me siek­da­mi sa­vo ne­pri­klau­so­my­bės įtvir­ti­ni­mo. Kon­kre­čių dar­bų šio­je sri­ty­je vi­sų pir­ma lau­kiu iš di­plo­ma­ti­nės kraš­to tar­ny­bos.

Stip­rus, di­na­miš­kas Lie­tu­vos ūkis ir juo pa­grįs­ta žmo­nių ge­ro­vė yra vie­nas svar­biau­sių vals­ty­bės sie­kių. Šian­dien tu­ri­me dė­ti pa­grin­dus il­ga­lai­kiam ūkio au­gi­mui. At­ro­do, kad ta kryp­ti­mi sten­gia­si ei­ti da­bar­ti­nė Vy­riau­sy­bė. Jai ten­ka pa­da­ry­ti tai, ko ne­pa­da­rė anks­tes­nės vy­riau­sy­bės, tu­rė­da­mos ir ge­res­nes są­ly­gas, ir dau­giau lai­ko.

To­dėl ypa­tin­gai svar­bu, kad mi­nist­rų ka­bi­ne­to dar­bai ne­bū­tų vil­ki­na­mi, kad jie bū­tų vi­siems aiš­kūs ir orien­tuo­ti į at­ei­tį, kad nu­osek­liai rem­tų­si nau­jos po­li­ti­kos prin­ci­pais.

Ma­nau, kad ši po­li­ti­ka kuo di­des­nę ver­slo lais­vę tu­ri de­rin­ti su stra­te­gi­nė­mis ša­lies ūkio plė­to­tės nuo­sta­to­mis. Ir ne tik. Ji pri­va­lo dieg­ti są­ži­nin­gą kon­ku­ren­ci­ją bei mo­kes­ti­nę draus­mę.

Tu­ri­me Lie­tu­vo­je su­kur­ti pa­sto­vias ir pa­lan­kias, dirb­ti­nių biu­ro­kratinių kliū­čių ne­var­žo­mas ver­slo są­ly­gas. Ma­no su­pra­ti­mu, to­kios są­ly­gos – tai pa­grin­di­nė prie­lai­da ver­slui at­si­gau­ti, kar­tu ir žmo­nių ge­ro­vei aug­ti. Šį už­da­vi­nį sa­vo me­ti­nia­me pra­ne­ši­me kė­liau jau per­nai, bet tuo­me­ti­nės Vy­riau­sy­bės li­kau ne­su­pras­tas.

Da­bar­ti­nio mi­nist­rų ka­bi­ne­to su­da­ry­ta Sau­lė­te­kio ko­mi­si­ja pa­tei­kė pir­muo­sius siū­ly­mus, kaip su­pap­ras­tin­ti mo­kes­čių sis­te­mą, pa­gy­vin­ti ka­pi­ta­lo rin­ką, pa­to­bu­lin­ti mui­ti­nės dar­bą. Vis dėl­to ra­gin­čiau Vyriausybę šiose sri­ty­se ne­ap­si­ri­bo­ti vien da­li­niais spren­di­mais.

Ma­nau, kad da­bar­ti­nė mo­kes­čių sis­te­ma rei­ka­lau­ja ne­be da­li­nių pa­tai­sų, bet es­mi­nio per­tvar­ky­mo. Ją tu­ri­me su­de­rin­ti su ci­vi­li­zuo­tuo­se kraš­tuo­se nu­si­sto­vė­ju­siais stan­dar­tais ir pa­da­ry­ti adek­va­čią šių die­nų ūkio tik­ro­vei. Tai įsteng­si­me tik su­kū­rę nau­jus ir at­si­sa­kę at­gy­ve­nu­sių mo­kes­čių įsta­ty­mų, ku­rie ne­re­tai at­spin­di pen­ke­rių ar net de­šim­ties me­tų se­nu­mo eko­no­mi­nę ir so­cia­li­nę re­a­ly­bę.

Vie­nu svar­biau­sių Vy­riau­sy­bės už­da­vi­nių šian­dien iš­lie­ka vals­ty­bi­nių mo­no­po­li­jų per­tvar­ky­mas. Il­gai ne­re­for­muo­tos ir pras­tai val­do­mos, šios mo­no­po­li­jos, užuot ta­pu­sios tvir­ta at­ra­ma Lie­tu­vos ūkio plėt­rai, vir­to sun­kiais, mū­sų ūkį skan­di­nan­čiais svars­čiais.

Iš so­vie­ti­nių lai­kų pa­vel­dė­jo­me ne­pa­pras­tai di­de­lį, Lie­tu­vos po­rei­kius ge­ro­kai viršijan­tį, ener­ge­ti­kos ūkį. Sėk­min­gam jo tvar­ky­mui rei­kė­jo ir te­be­rei­kia ne tik mo­der­nios bei są­ži­nin­gos va­dy­bos, bet ir la­bai di­de­lių in­ves­ti­ci­jų. Ir vie­no, ir ki­to pri­trū­ko­me. Di­džiu­lės vis dar ne­grą­žin­tos kai­my­ni­nės vals­ty­bės sko­los už mū­sų tiek­tą ener­gi­ją, skan­da­lu vir­tu­si elek­tros til­to į Va­ka­rus sta­ty­ba, ne­pra­dė­tas kaup­ti Ig­na­li­nos ato­mi­nės jė­gai­nės už­da­ry­mo fon­das, po­li­ti­nės dra­mos po­bū­dį įgi­ju­si “Ma­žei­kių naf­tos” by­la – tai vis su ener­ge­ti­ka su­si­ju­sios vals­ty­bės “bė­dos”, per­nai iš es­mės pa­vei­ku­sios net dvi­ejų Lie­tu­vos vy­riau­sy­bių at­si­sta­ty­di­ni­mą.

To­dėl la­bai svar­bu, kad šian­dien vals­ty­bi­nių mo­no­po­li­jų per­tvar­ky­mo dar­bai vyk­tų skaid­riai, kad jie bū­tų aiš­kūs ir su­pran­ta­mi vi­suo­me­nei, kad juos da­ry­da­ma Vy­riau­sy­bė siek­tų kuo pla­tes­nio po­li­ti­nių jė­gų su­ta­ri­mo.

Be­je, rū­pes­tis to­les­ne “Ma­žei­kių naf­tos” veik­la tu­rė­tų bū­ti vie­nas iš Vy­riau­sy­bės dar­bo pri­ori­te­tų. Tik sku­bus Lie­tu­vos naf­tos ūkio mo­der­ni­za­vi­mas ir šio ūkio įsi­tvir­ti­ni­mas Eu­ro­pos rin­ko­je duos mū­sų žmo­nėms ne­abe­jo­ti­nos il­ga­lai­kės nau­dos.

Sėk­min­gas ener­ge­ti­kos įmo­nių ir ki­tų vals­ty­bi­nių mo­no­po­li­jų per­tvar­ky­mas ne­ga­lės vyk­ti be Jū­sų, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, pa­ra­mos. Ar bus iš­skai­dy­tos mo­no­po­li­nės įmo­nės ir ši­taip su­kur­tos svei­kos kon­ku­ren­ci­jos są­ly­gos bei pa­gy­vin­ta ša­lies pra­mo­nės ir ver­slo plė­to­tė, pri­klau­sys nuo Jū­sų pri­im­tų Elek­tros ir Du­jų, “Lie­tu­vos ener­gi­jos” ir “Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lių” re­struk­tū­ri­za­vi­mo įsta­ty­mų.

Šiandien svar­bu su­da­ry­ti tei­si­nes są­ly­gas Lie­tu­vos ver­slui ir pra­mo­nei grei­čiau re­a­guo­ti į kin­tan­čias ap­lin­ky­bes: spar­tin­ti ne­išven­gia­mo ban­kro­to pro­ce­dū­ras, re­struk­tū­ri­zuo­ti mer­din­čias įmo­nes.

Nau­ja po­li­ti­ka – tai su­ge­bė­ji­mas ša­lies ūkio rei­ka­lus sie­ti su so­cia­li­niais, tai mo­kė­ji­mas šiuos rei­ka­lus tvar­ky­ti at­si­žvel­giant ir į kon­kre­taus žmo­gaus, ir į gy­vy­bi­nius tau­tos in­te­re­sus.

Kraštą val­džiu­sios ir val­dan­čios po­li­ti­nės jė­gos iki šiol la­biau pro­te­ga­vo stam­bų­jį ka­pi­ta­lą ir daug ma­žiau dė­me­sio sky­rė smul­kia­jam bei vi­du­ti­nia­jam ver­slui. To­kia val­džios orien­ta­ci­ja ne­lei­do su­si­kur­ti stip­riam vi­du­ri­nia­jam gy­ven­to­jų sluoks­niui – pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės pa­grin­dui. Ji pa­su­ko Lie­tu­vą di­de­lių so­cia­li­nių di­so­nan­sų lin­kme.

Ty­ri­mai ro­do, kad tik Ru­si­jo­je ir Uk­rai­no­je iš vi­so po­ko­mu­nis­ti­nių ša­lių re­gio­no esa­ma dar di­des­nių skir­tu­mų tarp tur­tin­gų­jų ir varg­šų nei Lie­tu­vo­je. Tai skau­dūs są­mo­nin­gai ne­pro­jek­tuo­ja­mos, bet ga­lin­gų­jų lo­biz­mo įta­ko­ja­mos kraš­to rai­dos pa­da­ri­niai. Ma­nau, kad pas­ta­rai­siais me­tais su­si­for­ma­vu­sios už­da­ros skur­do ben­druo­me­nės (Di­džia­sa­lis šiuo at­ve­ju nė­ra iš­im­tis) - tai sun­kiau­sias se­nos, trum­pa­re­gės mū­sų po­li­ti­kos pa­li­ki­mas. Su juo pa­jėg­si­me grum­tis tik vi­so­mis švie­ti­mo prie­mo­nė­mis ska­tin­da­mi lie­tu­vio ini­cia­ty­vu­mą ir ver­slu­mą, su­da­rę są­ly­gas smul­kiam ir vi­du­ti­niam ver­slui plė­to­ti.

Sek­da­mi Va­ka­rų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­lių pa­vyz­džiu, pri­va­lo­me at­gai­vin­ti ir plės­ti šio ver­slo kon­sul­ta­vi­mo bei in­for­ma­vi­mo sis­te­mą. Be to, tu­ri­me gal­vo­ti, kaip pa­leng­vin­ti smul­kia­jam ver­slui tenkančią biu­ro­kratinę naš­tą. Ar ver­ta da­bar­ties ap­lin­ky­bė­mis at­si­sa­ky­ti pa­ten­tų? Ar ne­bū­tų ge­riau tie­siog juos di­fe­ren­ci­juo­ti?

Ma­nau, kad rū­pes­tis smul­kiuo­ju ver­slu mū­sų vals­ty­bei šian­dien svar­bus gy­vy­biš­kai. Lie­tu­vos dar­bo bir­žos duo­me­ni­mis, šis ver­slas yra pa­grin­di­nis dar­bo vie­tų kū­rė­jas, ga­lin­tis re­a­liai su­ma­žin­ti ne­dar­bą ša­ly­je.

Pa­lan­kio­mis il­ga­lai­kė­mis pa­sko­lo­mis pa­rem­tos iš mir­ties taš­ko ga­lė­tų pa­ju­dė­ti būs­to ir mo­kyk­lų pa­sta­tų at­nau­ji­ni­mo pro­gra­mos. Jos ne tik at­gai­vin­tų sta­ty­bų pra­mo­nę, su­kur­tų nau­jų dar­bo vie­tų, bet ir spręs­tų opias so­cia­li­nes jau­nų šei­mų bei švie­ti­mo pro­ble­mas.

Ne ma­žiau svar­bus mū­sų ge­ro­vei ir to­les­nis eks­por­to ūkio au­gi­mas. Mū­sų aki­ra­ty­je vi­sa­da tu­ri bū­ti tos ūkio ša­kos, ku­rios jau da­bar garantuoja nuo­la­ti­nį eks­por­tą.

Kar­tu lai­kas at­sa­kin­gai gal­vo­ti apie šiuo­lai­ki­nių ver­slų įvai­ro­vę, leisiančią Lie­tu­vai pla­čiau įsi­tvir­tin­ti tarp­tau­ti­nė­se rin­ko­se. Šian­dien pa­sau­ly­je spar­čiau­siai plė­to­ja­ma in­for­ma­ci­jos tech­no­lo­gi­jų pra­mo­nė bei šios sri­ties ver­slas. Jo pa­grin­das – žmo­gaus in­te­lek­tas ir in­for­ma­ci­niai įgū­džiai. Tai nau­ja ir per­spek­ty­vu. Tai pa­ti­ki­mas ke­lias, ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je ga­lin­tis išves­ti mū­sų vi­suo­me­nę iš są­stin­gio ir at­si­li­ki­mo. Ma­nau, kad Lie­tu­vai šian­dien dar nė­ra per vė­lu įsi­klau­sy­ti į šios sri­ties eks­per­tų bal­sus. Jie tei­gia, kad iš ko­mu­niz­mo išėjusiems ir vals­ty­bės tur­tą pri­va­ti­zuo­jan­tiems kraš­tams iš­min­tin­giau­sia bū­tų bent da­lį gau­tų lė­šų in­ves­tuo­ti į in­for­ma­ci­jos tech­no­lo­gi­jas, jų pra­mo­nės ir ver­slo plėt­rą.

Nau­ja po­li­ti­ka ypač rei­ka­lin­ga Lie­tu­vos kai­mui. Ji pri­va­lo pa­gar­biai at­sig­ręž­ti į kai­mo žmo­gų. Vals­ty­bė ne­tu­ri tei­sės pa­lik­ti kai­mo kryž­ke­lė­je ap­gau­to, pik­to ir jo­kių iš­ei­čių ne­ma­tan­čio. Lai­kas at­vi­rai pri­pa­žin­ti: lig­šio­li­nė tuš­čių pa­ža­dų ir gais­rų ge­si­ni­mo po­li­ti­ka yra žlu­gu­si. Jos ban­kro­tą skau­džiai pa­ju­to žem­dir­biai ir jų šei­mos.

Ne­ga­li ra­mia šir­di­mi skai­ty­ti ūki­nin­ko duk­ters iš Lin­kai­čių mo­kyk­li­nio ra­ši­nio: “La­bai no­rė­čiau, kad mū­sų tė­ve­lių nie­kas ne­be­ap­gau­di­nė­tų. Ar Jūs ži­not, kaip pa­vargs­ta ma­no ma­ma ir tė­tis, kiek­vie­ną ry­tą temp­da­mi į pie­ni­nę pil­nus bi­do­nus pie­no? Vargs­ta­me vel­tui, nes pi­ni­gų nie­kas už tai ne­mo­ka. Jau ne­men­ką pie­no upę iš­pluk­dė­me už dy­ką.”

Žem­dir­biai pa­grįs­tai no­ri ži­no­ti, iš ko kai­mo žmo­gui iš­gy­ven­ti šian­dien, iš ko teks gy­ven­ti ry­toj. To­dėl la­bai svar­bu, kad kai­mo at­ei­ties pro­jek­tai bū­tų tik­ro­viš­ki, kad juos kur­tu­me at­si­žvelg­da­mi į vals­ty­bės iš­ga­les ir sa­vo bei u˛sie­nio rin­kas.

LDDP val­dy­mo lai­kais į že­mės ūkį in­ves­tuo­ti ke­li mi­li­jar­dai li­tų iš es­mės ne­pa­kei­tė kai­mo pa­dė­ties. Tai pri­pa­žįs­ta ir da­bar­ti­niai žem­dir­bių pro­tes­tų idė­ji­niai va­do­vai. Štai De­mo­kra­tinės dar­bo par­ti­jos po­li­ti­ką rė­męs di­de­lių že­mių sa­vi­nin­kas šian­dien at­vi­ra­me laiš­ke tei­gia, kad tuo me­tu bu­vo pa­da­ry­ta “es­mi­nė klai­da – ne­su­kur­ta il­ga­lai­kė že­mės ūkio stra­te­gi­ja”. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad ly­giai taip pat be aiš­kios stra­te­gi­jos į že­mės ūkį su­dė­tas ne vie­nas mi­li­jar­das ir kon­ser­va­to­rių val­dy­mo me­tais. Daug sub­si­di­jų žem­dir­biams bu­vo pa­ža­dė­ta per­nai. De­ja, re­a­liai jų niekas duo­ti ne­ga­lė­jo: vals­ty­bės iž­das pa­si­ro­dė esąs tuš­čias. Iki šio­l vals­ty­bės sko­los žem­dir­biams te­bė­ra mi­li­jo­ni­nės. Šis ato­trū­kis tarp pa­ža­dų ir tik­ro­vės nu­skur­di­no ūki­nin­kus, su­grio­vė dau­ge­lio jų ver­slo pla­nus.

Pa­dė­tis tik­rai sun­ki. Bet ko­kia iš­ei­tis siū­lo­ma? Ra­gi­na­ma dar la­biau di­din­ti biu­dže­to iš­mo­kas, už­si­da­ry­ti nuo Eu­ro­pos bei pa­sau­lio ir kaž­ko­kiu bū­du lie­tu­viš­kais pro­duk­tais “iš­mai­tin­ti 20 mi­li­jo­nų mū­sų kai­my­nų”. Pra­na­šau­ja­ma, kad jei to ne­bus pa­da­ry­ta, “že­mės ūkio veik­la Lie­tu­vo­je mirs”, kar­tu žlugs ir vi­sa Lie­tu­va, nes mes, lie­tu­viai, “nie­ko ki­to ne­tu­ri­me – tik že­mę”.

Su­pran­tu žem­dir­bio jaus­mus, nuo­šir­dų rū­pes­tį kai­mo li­ki­mu. Aš taip pat no­riu ma­ty­ti gy­vą ir pa­si­tu­rin­tį Lie­tu­vos kai­mą. Ta­čiau ži­nau, kad šiais pa­siū­ly­mais rem­da­ma­si jo­kia Vy­riau­sy­bė, jo­kia Sei­mo dau­gu­ma ne­su­ge­bės sukurti kai­mo ge­ro­vės.

Taip, Lie­tu­vai rei­kia stip­raus že­mės ūkio. Bet toks jis bus tik kon­ku­ruo­da­mas rin­ko­se. Į ši­to­kį ūkį kai­mą krei­pia jau se­niai Sei­mo ap­si­spren­di­mo lau­kian­ti Že­mės ūkio ir kai­mo plėt­ros stra­te­gi­ja. Ji šian­dien bū­ti­na. Bet dar la­biau rei­kia stra­te­gi­ją ati­tin­kan­čių prak­ti­nių kai­mo rei­ka­lų spren­di­mų.

Vals­ty­bė ne­dels­da­ma pri­va­lo im­tis ra­cio­na­laus ir di­fe­ren­ci­juo­to lė­šų sky­ri­mo kai­mui. Juk vie­no­kios val­džios pa­ra­mos rei­kia ma­žą skly­pą tu­rin­čiam, ki­to­kios – stam­biam ūki­nin­kui ar ben­dro­vei, dar ki­to­kios – iš kai­mo ver­slo gy­ve­nan­čiam žmo­gui. Vie­ni tu­ri su­lauk­ti so­cia­li­nės pa­ra­mos, ki­ti – pa­gal­bos pre­ki­niam ūkiui stip­rin­ti ir da­ly­vau­ti rin­ko­je. Ne ma­žiau svar­bi ir tre­čio­ji kai­mo rai­dos kryp­tis – su že­me su­si­ju­sių ir ne­su­si­ju­sių smul­kių ver­slų plė­to­tė. Jai tu­rė­tų bū­ti ski­ria­ma kryp­tin­ga kai­mo rė­mi­mo pro­gra­ma, tei­kian­ti ir spe­cia­lis­tų kon­sul­ta­ci­jų, ir pa­sko­lų leng­va­tų.

 Dau­giau gy­vy­bės kai­mui su­teik­tų su­si­kū­ru­si že­mės rin­ka. De­ja, šian­dien jai for­muo­tis truk­do daug dirb­ti­nių kliū­čių. Nė­ra nor­ma­lu, kad li­gi šio­l sa­vi­nin­kams grą­žin­ta tik pu­sė jiems pri­klau­san­čios že­mės. Dar­bai aki­vaiz­džiai vil­ki­na­mi, nors vien už že­mės grą­ži­ni­mo pro­ce­dū­ras iš vals­ty­bės biu­dže­to jau su­mo­kė­ta 180 mi­li­jo­nų li­tų. Ar ga­li­me šian­dien žmo­nėms pa­aiš­kin­ti, ko­dėl vie­no­se ap­skri­ty­se že­mę su­sig­rą­žin­ti bu­vo įma­no­ma, ki­to­se – at­si­muš­ta į ne­įvei­kia­mą biu­ro­kratijos sie­ną? Ka­da Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja pa­ga­liau pa­rei­ka­laus as­me­ni­nės tar­nau­to­jų at­sa­ko­my­bės?

Kai­mo at­ei­tį sie­ju su at­nau­jin­ta švie­ti­mo sis­te­ma. Kad da­bar šio­je sis­te­mo­je esa­ma rim­tų spra­gų, ro­do pe­si­mis­ti­nės kai­mo vai­kų ir jau­nuo­lių nuo­tai­kos. Apie dva­si­nę jau­nų žmo­nių būk­lę daug pa­sa­ko mo­ki­nių ra­ši­niai.

Štai de­vin­to­kė iš Tra­kų ra­jo­no ra­šo: “Aš ne­pa­si­duo­du. Ne­no­riu sek­ti sa­vo kai­my­nais, ku­rie šne­ka: “Et, kaip nors pra­temp­siu mo­kyk­lo­je iki še­šio­li­kos me­tų…” Pra­temp­čiau ir aš. Bet kas to­liau? Slan­kio­ti su tais, ku­rie vos bai­gę de­vy­nias kla­ses da­bar ne­tu­ri dar­bo? Jie nie­kam ne­rei­ka­lin­gi. Tė­vai juos dar iš­mai­ti­na. Bet leis­ti mo­ky­tis to­liau ne­iš­ga­li. De­šim­tys jau­nų žmo­nių ma­no kai­me ap­im­ti pyk­čio, pa­gie­žos ar­ba abe­jin­gu­mo”.

Šian­dien tu­ri­me im­tis priemonių, kad pa­dė­tu­me kai­mo jau­ni­mui iš­si­verž­ti iš už­da­ro ne­vil­ties ra­to. Pri­va­lo­me jam su­teik­ti ko­ky­biš­ką ben­drą­jį iš­si­la­vi­ni­mą, pa­siū­ly­ti nau­jų spe­cia­ly­bių kai­mo pro­fe­si­nė­se mo­kyk­lo­se, at­ver­ti aukš­tų­jų mo­kyk­lų du­ris. Ma­tau, kad ta lin­kme jau pa­ju­dė­ta.

Lie­tu­vai rei­kia to­les­nės švie­ti­mo ir moks­lo re­for­mos. Nau­ja po­li­ti­ka tu­ri pa­ga­liau garantuoti ir švie­ti­mo pri­ori­te­tą, ir kur kas glau­des­nį mo­kyk­lų ry­šį su vi­suo­me­ne, ra­cio­na­les­nį švie­ti­mo rei­ka­lų tvar­ky­mą.

Mū­sų už­da­vi­nys – siek­ti, kad kuo dau­giau jau­ni­mo baig­tų vi­du­ri­nes bei pro­fe­si­nes mo­kyk­las, stu­di­juo­tų ko­le­gi­jo­se ir uni­ver­si­te­tuo­se, kad Lie­tu­vos jau­ni­mo įgy­ja­mas iš­si­la­vi­ni­mas ati­tik­tų šiuo­lai­ki­nius rei­ka­la­vi­mus.

Vis dėl­to di­de­lį ne­ri­mą ke­lia mū­sų mo­kyk­lų ap­rū­pi­ni­mas. Taip, vals­ty­bės biu­dže­tas pa­ti­ria rim­tų sun­ku­mų. Bet nė­ra nor­ma­lu, kad nu­trūks­ta va­do­vė­lių lei­dy­bos fi­nan­sa­vi­mas, kai ke­le­riems me­tams su­sto­ja mo­kyk­lų kom­piu­te­ri­za­vi­mo pro­gra­ma. Šio­je sri­ty­je esa­me ypa­č at­si­li­kę: vie­nu kom­piu­te­riu mū­sų mo­kyk­lo­se nau­do­ja­si dau­giau nei 70 mo­ki­nių. Va­ka­rų Eu­ro­pos kraš­tai čia mus len­kia de­šim­čia kar­tų, ke­lis kar­tus – Es­ti­ja ir Lat­vi­ja. Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja, pa­si­tel­ku­si į pa­gal­bą pri­va­čias ben­dro­ves, šian­dien mė­gi­na spar­tin­ti mo­kyk­lų kom­piu­te­ri­za­vi­mą. Tai tei­sin­gas ke­lias. Ta­čiau, ma­nau, in­for­ma­ci­nės vi­suo­me­nės kū­ri­mas – na­cio­na­li­nės svar­bos rei­ka­las, ku­riam šiuo me­tu bū­ti­nas daug di­des­nis Vy­riau­sy­bės ir Sei­mo dė­me­sys.

Svar­bus vaid­muo šio­je sri­ty­je tu­rė­tų tek­ti Lie­tu­vos bib­lio­te­koms. Nuosekliai įgy­ven­din­da­mi jau pa­reng­tą bib­lio­te­kų mo­der­ni­za­vi­mo pro­gra­mą, tu­ri­me jas pa­vers­ti šiuo­lai­ki­niais in­for­ma­ci­jos cen­trais.

Esu įsi­ti­ki­nęs, kad Lie­tu­vos ga­lią lems stip­rūs uni­ver­si­te­tai ir stip­rios ko­le­gi­jos. Ta­čiau šios mo­kyk­los stip­rės tik kon­ku­ruo­da­mos, tik efek­ty­viai tvar­ko­mos, tik at­si­vė­ru­sios Lie­tu­vos vi­suo­me­nės ir ūkio reik­mėms. Ma­nau, kad šia kryp­ti­mi mū­sų mo­kyk­las pa­stū­mės šie­met jūsų pri­im­tas Aukš­to­jo moks­lo įsta­ty­mas. Jis duo­da ga­li­my­bę Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jai kar­tu su mo­kyk­lo­mis im­tis nau­jos po­li­ti­kos: nu­sta­ty­ti aiš­kius pri­ori­te­tus pa­gal tau­tos kul­tū­ros ir ša­lies ūkio po­rei­kius; per­ei­ti nuo sa­vai­mi­nio ins­ti­tu­ci­jų rė­mi­mo prie kon­ku­ruo­jan­čių moks­lo ir stu­di­jų pro­gra­mų fi­nan­sa­vi­mo.

Ma­nau, kad vie­nas šios po­li­ti­kos už­da­vi­nių – ug­dy­ti jau­nus, tarp­tau­ti­nę kon­ku­ren­ci­ją iš­lai­ky­ti ga­lin­čius Lie­tu­vos moks­li­nin­kus.

Mū­sų at­ei­tis - be­si­mo­kan­ti vi­suo­me­nė. Jai tar­nau­ja nuo­la­ti­nio su­au­gu­sių­jų mo­ky­mo­si sis­te­ma, ku­ri da­bar­ties pa­sau­ly­je vis la­biau re­mia­si kom­piu­te­ri­nio nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si tin­klu. Ma­nau, kad to­kią sis­te­mą šiandien daug kryp­tin­giau tu­ri­me plė­to­ti.

Kin­tan­čia­me pa­sau­ly­je mums rei­kia vis nau­jo kul­tū­ri­nio, eko­no­mi­nio ir po­li­ti­nio raš­tin­gu­mo. Švie­ti­mo sis­te­ma pri­va­lo į šį po­rei­kį at­sa­ky­ti.

Vi­suo­me­nės at­ei­čiai tar­naus ir šiuo me­tu Vy­riau­sy­bės ren­gia­ma pen­si­jų sis­te­mos re­for­ma. Ku­ria­ma tri­jų pa­ko­pų pen­si­jų sis­te­ma leis žmo­nėms už­si­tik­rin­ti sau­ges­nę se­nat­vę. Bū­si­mi kau­pia­mie­ji pen­si­jų fon­dai iš­plės ša­lies ka­pi­ta­lo rin­ką.

Šiuo me­tu bai­gia­ma to­bu­lin­ti da­bar­ties vi­suo­me­nei itin svar­bi Skurdo    mažinimo strategija. Ją tu­ri­me įgy­ven­din­ti, kad pa­leng­vin­tu­me dau­giau nei 600 tūks­tan­čių skurs­tan­čių žmo­nių da­lią. Su­pran­tu, kad dau­ge­lio jo­je nu­ma­ty­tų dar­bų dėl lai­ko ir lė­šų sto­kos ne­su­ge­bės nu­veik­ti esa­mo­ji Vy­riau­sy­bė. Ta­čiau ti­kiuo­si, kad pa­grin­di­niai siū­ly­mai, kaip su­ma­žin­ti Lie­tu­vos žmo­nių skur­dą, ras at­gar­sį par­ti­jų rin­ki­mų pro­gra­mo­se.

Be iš­ly­gų pri­ta­riu vie­nai svar­biau­sių šios stra­te­gi­jos nuo­sta­tų: žmo­nes sle­gian­čią skur­do naš­tą ga­li­me pa­leng­vin­ti tik ben­dro­mis pa­čių skurs­tan­čių­jų, val­džios, pri­va­čių įmo­nių, ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų bei re­li­gi­nių ben­druo­me­nių pa­stan­go­mis.

Vakar lan­ky­da­ma­sis Ute­no­je dar kar­tą įsi­ti­ki­nau, kad taip veik­da­mi jau šian­dien ga­li­me pa­ge­rin­ti žmo­nių so­cia­li­nę pa­dė­tį. Ak­ty­vios Ute­nos ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, lab­da­rin­gos įmo­nės ir ver­sli­nin­kai, sa­vi­val­dy­bė bei Baž­ny­čia ben­dro­mis jė­go­mis su­ge­ba pa­si­rū­pin­ti ra­jo­no žmo­nė­mis, ku­riems rei­kia glo­bos.

Esa­me pi­lie­čių ben­druo­me­nė – ga­li­me ir tu­ri­me gy­ven­ti pa­dė­da­mi vie­nas ki­tam. Ti­kiuo­si, kad vie­tos ben­druo­me­nių so­li­da­ru­mo ir fi­lan­tro­pi­jos tra­di­ci­jas stip­rins nau­jo­sios Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bės. Ta­čiau sa­vo dar­bą šio­je sri­ty­je tu­rė­tų nu­veik­ti ir Vy­riau­sy­bė bei Sei­mas. Jū­sų, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, dė­me­sį no­rė­čiau at­kreip­ti į jau sep­tin­tą­jį Lab­da­ros ir pa­ra­mos įsta­ty­mo pro­jek­tą, ku­rio se­niai lau­kia vi­suo­me­nė, bet dėl ku­rio vis dar ne­pa­jė­gia ap­si­spręs­ti Vy­riau­sy­bė.

No­riu pa­sakyti, kad vien per­nai, net esant ypač sun­kioms ūkio są­ly­goms, Lie­tu­vos įmo­nės ir as­me­nys su­tei­kė be­veik 50 mi­li­jo­nų li­tų ver­tės lab­da­ros. Ar ver­slo pa­ra­ma žmo­nėms ne­bū­tų kur kas di­des­nė, jei lab­da­rin­gą veik­lą ska­tin­tų su­ba­lan­suo­tos mo­kes­čių leng­va­tos, jei bū­tų pa­nai­kin­tos biu­ro­kratinės kliū­tys lab­da­rai teik­ti?

Ma­nau, kad biu­ro­kratinė iner­ci­ja, skaid­rių fi­nan­sa­vi­mo prin­ci­pų sto­ka ge­ro­kai lė­ti­na svei­ka­tos ap­sau­gos per­tvar­ką.

Ar svei­ka­tos prie­žiū­ros re­for­ma ne­tu­rė­tų šian­dien aiš­kiau orien­tuo­tis į pa­slau­gų ko­ky­bę ir jų pri­ei­na­mu­mą? Ar ne lai­kas svei­ka­tos drau­di­mo sis­te­mą pa­da­ry­ti re­a­liai vei­kian­čią: įgy­ven­din­ti įsta­ty­mais už­tik­rin­tą pi­lie­čio tei­sę pa­si­rink­ti bet ku­rį gy­dy­to­ją, bet ku­rią – vals­ty­bi­nę ar pri­va­čią – svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gą? Vi­suo­me­nė vis dar pa­si­gen­da iš­sa­mes­nės in­for­ma­ci­jos apie vyks­tan­čias svei­ka­tos prie­žiū­ros per­mai­nas, tei­kia­mas me­di­ci­nos pa­slau­gas, jų ko­ky­bę ir kai­ną.

Me­tas su­si­rū­pin­ti tuo, kad vis dau­gė­ja žmo­nių, ser­gan­čių dėl sun­kių gy­ve­ni­mo są­ly­gų. To­dėl svei­ka­tos prie­žiū­ros re­for­ma ne­ga­li ati­trūk­ti nuo gy­ve­ni­mo tik­ro­vės. Ją šian­dien rei­kia de­rin­ti su so­cia­li­ne po­li­ti­ka. Keis­da­mi sis­te­mą, pri­va­lo­me at­si­žvelg­ti į la­biau­siai so­cia­liai pa­žei­džia­mų gy­ven­to­jų gru­pių in­te­re­sus.

Vyk­do­me ne­ma­ža stra­te­gi­nių kraš­to re­for­mų. Jos il­ga­lai­kės ir su­dė­tin­gos. Ta­čiau jos ne­su­tei­kia mums tei­sės ne­kreip­ti dė­me­sio į skau­džias šian­die­nos pro­ble­mas, ati­dė­lio­ti jų spren­di­mą. Ne­ga­li­me to­li­mos at­ei­ties pažadais nuo­lat dangs­ty­ti po­li­ti­nės va­lios sto­kos, ne­su­ge­bė­ji­mo ra­cio­na­liai ir są­ži­nin­gai tvar­ky­tis čia ir da­bar.

Nau­ją po­li­ti­ką su­pran­tu ir kaip nau­ją va­dy­bą – at­sa­kin­gą ir efek­ty­vų vie­šų­jų rei­ka­lų tvar­ky­mą. To­kio tvar­ky­mo­si są­ly­ga yra na­cio­na­li­nio biu­dže­to re­for­ma. Pa­ga­liau pri­va­lo­me nu­osek­liai per­ei­ti prie iš­ties pro­gra­mi­nio ir skaid­raus biu­dže­to. Jį tu­ri­me pa­grįs­ti stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo prin­ci­pais ir aiš­kiai orien­tuo­ti į vi­suo­me­nės rai­dos pri­ori­te­tus. Ti­kiuo­si, kad Vy­riau­sy­bės pra­dė­tos šios sri­ties re­for­mos ne­leis pa­si­kar­to­ti pas­ta­rų­jų me­tų biu­dže­to su­da­ry­mo ir įgy­ven­di­ni­mo ne­sėk­mėms.

Šian­dien iš­au­gu­sios vals­ty­bės sko­los ro­do ir pras­tą vals­ty­bės iž­do val­dy­mą. Ma­nau, kad lai­kas iž­do ins­ti­tu­ci­ją pa­da­ry­ti la­biau sa­va­ran­kiš­ką. Ji tu­rė­tų dirb­ti ne pa­gal po­li­ti­kų už­gai­das, bet rem­da­ma­si įtei­sin­ta sa­vo veik­los tvar­ka, pa­tvir­tin­tais asig­na­vi­mais ir sko­los li­mi­tais.

Vals­ty­bės gy­ve­ni­me reik­tų vi­sam lai­kui at­si­sa­ky­ti plik­ba­jo­riš­ko lė­šų švais­ty­mo, im­tis ūkiš­ku­mo. Juk ne­pa­kan­ka­mai tau­piai nau­do­ja­me pi­ni­gus net ten, kur jų la­biau­siai trūks­ta: švie­ti­mo, so­cia­li­nės bei svei­ka­tos ap­sau­gos sri­ty­se.

Ste­biu Sau­lė­ly­džio ko­mi­si­jos veik­lą. Ti­kiuo­si, kad pa­ga­liau bus pa­da­ry­ti kon­kre­tūs ir va­lin­gi spren­di­mai, kad šie spren­di­mai re­a­liai su­ma­žins ir biu­ro­kratijos ga­lią, ir jos iš­lai­ky­mo išlai­das. Ma­nau, kad vyk­dant val­dy­mo re­for­mas tu­rė­tų bū­ti pa­si­rū­pin­ta ir tei­sin­ges­niu vals­ty­bės tar­nau­to­jų dar­bo ap­mo­kė­ji­mu.

Val­džios ins­ti­tu­ci­jo­se ir vals­ty­bės įmo­nė­se pri­va­lo veik­ti iš­ties sa­va­ran­kiš­ka vi­di­nio au­di­to sis­te­ma. Už­tik­rin­ti jos efek­ty­vų dar­bą – tie­sio­gi­nė šių ins­ti­tu­ci­jų va­do­vų pa­rei­ga. Vi­suo­me­nei bran­giai kai­nuo­jan­tį pa­rei­gū­nų ne­ūkiš­ku­mą ar ap­lai­du­mą tu­ri­me ver­tin­ti kaip nu­si­kal­ti­mą ir už tai rei­ka­lau­ti as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės.

Šian­dien žmo­nės pa­grįs­tai pik­ti­na­si, kad daug ža­los vals­ty­bei pa­da­rę spren­di­mai lie­ka tei­siš­kai ne­įver­tin­ti, veiks­mai – ne­iš­aiš­kin­ti, juos at­li­kę as­me­nys – ne­nu­baus­ti. To­kia prak­ti­ka ne­tu­ri toliau tęs­tis. Ti­kiuo­si, kad ūki­nių nu­si­kal­ti­mų pre­ven­ci­jos dar ati­džiau im­sis Vals­ty­bės kon­tro­lė, o šių nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mo – Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra.

Nežabo­ja­ma ko­rup­ci­ja tam­pa na­cio­na­li­nio sau­gu­mo pro­ble­ma. Tai rim­ta vals­ty­bės li­ga. Dėl jos pra­ran­da­mos di­de­lės biu­dže­to lė­šos, pa­ker­ta­mas pi­lie­čių pa­si­ti­kė­ji­mas vals­ty­be. Kad ir pa­vė­la­vę, tu­ri­me grum­tis su ko­rup­ci­ja ir sa­vi­val­dy­bė­se, ir aukš­čiau­sio­se val­džios ins­ti­tu­ci­jo­se. Ar ne­rei­kė­tų pra­dė­ti nuo pa­pras­tų klau­si­mų, ku­rie, ma­nau, ky­la dau­ge­liui žmo­nių? Pa­vyz­džiui, ko­dėl kai ku­rios sa­vi­val­dy­bės ku­rą pa­sta­tams šil­dyti per­ka­si tuo­met, kai jo kai­nos di­džiau­sios? Ko­dėl iki šio­lei ne­baig­tos kom­piu­te­ri­zuo­ti Lie­tu­vos mui­ti­nės?

Vie­šų­jų ir pri­va­čių in­te­re­sų kon­flik­tai ta­po Lie­tu­vos kas­die­ny­be, o šią sri­tį re­gu­liuo­ti tu­rin­tis įsta­ty­mas, de­ja, re­a­liai ne­vei­kia. Per­nai, siek­da­mas di­des­nio po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo skaid­ru­mo, pa­siū­liau Sei­mui pri­im­ti įsta­ty­mo pa­tai­sas, ku­rios pa­dė­tų par­ti­joms iš­veng­ti fi­nan­si­nių gru­puo­čių įta­kos. Ap­gai­les­tau­ju, kad šis ma­no siū­ly­mas taip ir li­ko Jū­sų rim­tai ne­svars­ty­tas. Ne­aiš­ku, ko­dėl iki šiol ne­pri­im­tas Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bos įsta­ty­mas, tu­rin­tis už­tik­rin­ti sa­va­ran­kiš­ką šios ins­ti­tu­ci­jos dar­bą. Ar ne­rei­kė­tų šian­dien pa­gal­vo­ti apie tai, kaip pa­da­ry­ti efek­ty­ves­nę Ge­ne­ra­li­nės pro­ku­ra­tū­ros veik­lą? Šie spren­di­mai Jū­sų, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, ran­ko­se. Jie pri­klau­so tik nuo Jū­sų po­li­ti­nės va­lios.

Jau ku­rį lai­ką vei­kia ope­ra­ty­vi­nių tar­ny­bų veik­los to­bu­li­ni­mo ta­ry­ba. Ti­kiuo­si, kad ne­tru­kus su­lauk­si­me kon­kre­čių jos dar­bo re­zul­ta­tų.

Šį kar­tą no­riu at­kreip­ti dė­me­sį tik į du da­ly­kus. Jo­kiu bū­du ope­ra­ty­vi­nė veik­la ne­ga­li bū­ti nau­do­ja­ma prieš po­li­ti­nius opo­nen­tus. Ope­ra­ty­vi­nės tar­ny­bos pri­va­lo griež­tai lai­ky­tis įsta­ty­mų. Tai svar­būs de­mo­kra­tinės vals­ty­bės prin­ci­pai. Spau­dos iš­kel­ti fak­tai ro­do, kad jų ne vi­sa­da nu­osek­liai lai­ko­ma­si.

Es­mi­nis nau­jos po­li­ti­kos už­da­vi­nys – gin­ti pi­lie­čio tei­ses, jo žmo­giš­ką­jį oru­mą. Ne­ga­li bū­ti ir nie­ka­da ne­bus ger­bia­ma vals­ty­bė, ne­ger­bian­ti žmo­gaus. Mū­sų val­džia vis dar per­ne­lyg abe­jin­ga as­mens tei­sių ir lais­vių var­žy­mui, kas­die­niam biu­ro­kratiniam žmo­gaus že­mi­ni­mui. Iki šios die­nos Lie­tu­vos pi­lie­čio pa­se iš­li­kęs pri­va­lo­mas įra­šas apie nuo­la­ti­nę gy­ve­na­mą­ją vie­tą – iš­kal­bin­gas to­kio abe­jin­gu­mo žen­klas.

Ma­nau, kad leis­da­mi įsta­ty­mus ir ki­tus tei­sės ak­tus tu­rė­tu­me nuo­lat sa­vęs klaus­ti: kaip kon­kre­čiu tei­sės ak­tu ga­li­me su­ma­žin­ti biu­ro­kratinių vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo varž­tų, su­stip­rin­ti pri­gim­ti­nių žmo­gaus tei­sių ir lais­vių ap­sau­gą.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me, pi­lie­tės ir pi­lie­čiai!

Nau­ja po­li­ti­ka – tai ben­drų ša­lies rei­ka­lų tvar­ky­mas, ku­ria­me tu­ri­me da­ly­vau­ti vi­si. Šią tei­sę ir pa­rei­gą įtvir­ti­na mū­sų Kon­sti­tu­ci­ja. Jo­je pa­ra­šy­ta: “Lie­tu­vos vals­ty­bę ku­ria Tau­ta”. Tai­gi ku­ria­me mes, gin­da­mi ben­dro gy­ve­ni­mo prin­ci­pus ir ver­ty­bes, siek­da­mi ge­ro­vės sau ir sa­vo vai­kams.

Lie­tu­vo­je ne­tu­ri bū­ti “val­džios rei­ka­lų”, ku­riais do­mė­tis ga­lė­tų už­draus­ti vie­nas ar ki­tas pa­rei­gū­nas. Ne­už­mirš­ki­me: Kon­sti­tu­ci­ja ri­bo­ja val­džios ga­lias, o ne val­džios ga­lia – pi­lie­čių tei­ses ir lais­ves.

Tie­sa, kar­tais ir man pa­ta­ria­ma ne­si­kiš­ti į “sve­ti­mus rei­ka­lus”. Bet galiu jums pasakyti, tai da­riau ir da­ry­siu. Nes vi­si vals­ty­bės ir Lie­tu­vos žmo­nių rei­ka­lai man yra sa­vi. Už sėk­min­gą ar ne­vy­ku­sį jų tvar­ky­mą jau­čiu ir pi­lie­čio, ir vals­ty­bės va­do­vo at­sa­ko­my­bę.

Ge­rai su­pran­tu, kad esu tik vie­nas iš de­mo­kra­tinio gy­ve­ni­mo da­ly­vių, kad Kon­sti­tu­ci­ja man su­tei­kia api­brėž­tus įga­lio­ji­mus, kad dau­gu­mą svar­bių kraš­to pro­ble­mų ga­liu spręs­ti tik kar­tu su ki­to­mis val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis. Ži­nau, kad ma­no idė­jos ir kon­kre­tūs siū­ly­mai ne vi­sa­da įgy­ven­di­na­mi, ne vi­sa­da su­lau­kia Vy­riau­sy­bės ir jū­sų, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai, pa­ra­mos.

Ta­čiau ieško­jau ir ieš­ko­siu są­jun­gi­nin­kų sa­vo pro­gra­mi­nėms nuo­sta­toms įgy­ven­din­ti, Lie­tu­vai mo­der­ni­zuo­ti. Sie­kiau ir siek­siu kuo pla­tes­nio po­li­ti­nių jė­gų su­ta­ri­mo svar­biau­siais tau­tos gy­ve­ni­mo klau­si­mais.

Ti­kiu Lie­tu­vos žmo­nių iš­min­ti­mi ir stip­ria va­lia. Ma­tau tvir­tė­jan­čias kon­struk­ty­vias Lie­tu­vos po­li­ti­nių par­ti­jų jė­gas. Ir tu­riu vil­ties, kad ant­rą­jį lais­vės de­šimt­me­tį ei­si­me į prie­kį grei­čiau ir sėk­min­giau, kad ben­dra­me ke­ly­je bū­si­me la­biau so­li­da­rūs, dau­giau iš­ma­nan­tys ir pa­si­ti­kin­tys sa­vo jė­go­mis. La­bai jums ačiū.

Ta pačia proga noriu Seimui ir visiems Lietuvos žmonėms palinkėti gražių Velykų švenčių. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Pone Prezidente, Lietuvos Seimas klausėsi jūsų žodžių nepaprastai įdėmiai. Tai mane džiugina, ačiū jums. Ačiū užsienio valstybių ambasadoriams ir atstovams, taip pat žiniasklaidos atstovams, visuomenės atstovams, visiems, kurie dalyvavo šiame labai svarbiame Seimo posėdyje. Skelbiu posėdžio pertrauką iki 11.10 val.

 

 

Pertrauka

 

 

PIRMININKAS (A.VIDŽIŪNAS). Kolegos, gerbiamieji žurnalistai, mielas jūsų dėmesys, juo labiau kad kalbėtis yra apie ką, apie pozityvius reikalus, kurių šiandien buvo daug Jo Ekscelencijos Prezidento metiniame pranešime.

 

2000 m. balandžio 20 d. (ketvirtadienio) darbotvarkė

 

Gerbiamieji kolegos, kviečiu jus registruotis ir pradedame dirbti pagal tuos planus, kuriuos esame sudarę Seniūnų sueigoje ir valdyboje dėl konkrečių projektų. Kolegos, kviečiu registruotis ir dirbame toliau. Kolegos, prašyčiau žvelgti į šios dienos darbotvarkę.

1-6 – Cukraus įstatymo projektas. Tikriausiai, kolegos, šiandien nebaigsime svarstymo, nes Vyriausybė tik vakar pateikė pataisas ir dar ne tam variantui pateikė. Manau, kad komiteto pirmininkas paprašys svarstymo pertraukos iki gegužės 2 d., kad pabaigtume svarstyti. Pradedame svarstyti šiandien.

Kolegos, toliau popietinė diskusija ir viena problema, dėl kurios aš jus kviesiu apsispręsti, tai rezerviniai 5a ir 5b klausimai. Tabako kontrolės įstatymo 1 ir 11 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas ir Tabako kontrolės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Esmė šių įstatymų pataisų ta, kad tikslinamas netiesioginės reklamos apibrėžimas ir išorinė tabako reklama leidžiama iki kitų metų vidurio, o televizijoje, radijuje ir spaudoje ji nesiūloma palikti ir turėtų nuo gegužės 1 d. išnykti.

Gerbiamieji kolegos, Seniūnų sueigoje nebuvo sutarta dėl šių rezervinių 5a ir 5b klausimų ir mums reikėtų apsispręsti, ar įtrauksime, kolegos, šiuos klausimus į šios dienos darbotvarkę. Vienas – už, vienas – prieš. S.Buškevičius norėtų paremti įtraukimą.

S.BUŠKEVIČIUS. Aš labai atsiprašau, nenorėčiau paremti, aš ne tą mygtuką paspaudžiau. Aš kaip tik norėčiau pasipriešinti šiam įtraukimui. Vieną kartą reikia baigti tas nesąmones ir imtis rimtų reikalų, pradėti rimtai dirbti, o ne nuodyti tautą. Kiek galima grįžti prie šių klausimų iš naujo ir iš naujo? Negi Seimas neturi ką veikti?

PIRMININKAS. Dėkoju, kolega. Taigi J.Razma galbūt bus paremiantis. Vienas – už, vienas – prieš, gerbiamieji kolegos. Gerbiamasis kolega, prašom pasakyti porą griežtų žodžių S.Buškevičiui, o ne man. J.Razma.

J.RAZMA. Gerbiamieji kolegos, aš manau, kad dėl tų projektų mes įvairiai balsuosime, bet reikia prisiminti savo ankstesnį sprendimą, kai mes atidėjom šį klausimą iki gegužės 1 d. Faktiškai tai reiškia, kad mes susitarėm, kad jį ne vėliau kaip tą dieną mėginsim dar kartą aptarti. Tikrai kviesčiau palaikyti įrašymą į darbotvarkę, o kaip balsuosim, taip balsuosim.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, kviečiu registruotis. Pone Raškini, tikrai prašom manęs nekeikti, prieš kalbėjo S.Buškevičius. (Balsas iš salės) Kolega Arimantai, aš tikrai neprieštarauju, kad jūs gautumėte žodį prieš. S.Buškevičius provokuoja mūsų konfliktą su A.Raškiniu. Kam, kolega, jūs taip stengiatės daryti? Registruojamės, gerbiamieji kolegos, ir spręsime, ar įtraukiame projektą Nr.P-2484 ir projektą Nr.P-2485 kaip rezervinius klausimus į šios dienos darbotvarkę.

Gerbiamieji, mūsų užsiregistravo 61 Seimo narys. Registruojamės dar kartą, kolegos, ir paskui daugiau neskelbsiu registravimosi. Kolegos, balsuojantys už parems Seniūnų sueigos daugumos siūlymą, kad šie klausimai būtų įrašyti į darbotvarkę. Balsuojantys prieš ir susilaikantys manys, kad šių klausimų įrašyti į darbotvarkę nereikia. Registruojamės.

Balsuojantys už palaikys siūlymą įtraukti šiuos klausimus į darbotvarkę, balsuojantys prieš ir susilaikantys manys, kad jų svarstyti šiandien nereikia.

Kolegos, prašyčiau dėmesio! Dėmesio, gerbiamieji kolegos!

Kas būtų už tai, kad šie du klausimai būtų įtraukti į šios dienos darbotvarkę, balsuoja už, kiti kitaip. Gerbiamieji kolegos, prašyčiau dėmesio! Pone Vaišnorai!

33 – už, prieš – 11, susilaikė 14. Šie projektai įtraukiami į šios dienos darbotvarkę. Planuojamas rezervinis laikas 14.05 val. Kolegos, paskui tarsimės. A.Raškinis – repliką.

A.J.RAŠKINIS. Aš noriu kreiptis į Etikos ir procedūrų komisiją, kad panagrinėtų klausimą, kodėl man teisėtai nebuvo leista pasakyti motyvų prieš. Ačiū.

PIRMININKAS. Aš neprieštarauju, gerbiamasis kolega, tik dar dėstau savo poziciją. Kadangi S.Buškevičius nepažįsta spalvų, jis kalbėjo prieš, aš negalėjau suteikti kitam kolegai kalbėti prieš. Prašom asmeniškai aiškintis neįtraukiant manęs į šiuos jūsų nesutarimus.

Ar galime, kolegos, pritarti šios dienos darbotvarkei? (Balsas salėje: “Negalima”). Negalima. Kolegos, registruojamės dar sykį. Registruojamės ir balsuosime, ar pritariame šios dienos darbotvarkei. A.Raškinis protestuoja dėl to, kad buvo įtraukti du klausimai, ir diskutuoja iš esmės dėl šios dienos darbotvarkės. Kalbame apie visą šios dienos darbotvarkę – ir apie Cukraus įstatymo pataisas, ir Biudžeto pataisas, ir Europos Sąjungos nutarimą, ir LDDP frakcijos darbotvarkę, kolegos. Kas galite diskutuoti šventą opozicijos teisę šiandien turėti savo darbotvarkę? Kas pritartų šios dienos darbotvarkei, kviečiu balsuoti už.

42 – už, prieš – 3, susilaikė 12. Šios dienos darbotvarkė yra patvirtinama. Kolegos, jeigu jūs būtumėt nors kiek tylesni… Pone Sveikatos reikalų komiteto pirmininke, triukšmas, sklindantis iš jūsų lūpų, labai kenkia aplinkinių sveikatai. Aš prašyčiau tylos! Taip pat ir Saugumo komiteto atstove Sėjūnai!

 

Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje eigos” projektas Nr.P-2427(3) (priėmimas)

 

Kolegos, pirmasis 1-2 klausimas – Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje eigos” projektas Nr.P-2427(3). Kviečiu į tribūną R.Dagį. Priėmimas.

R.J.DAGYS. Gerbiamieji kolegos, jūs turite prieš savo akis nutarimo projektą. Jis yra toks koks buvo svarstymo stadijoje. Galiu tik tiek pasakyti, jog neseniai man teko dalyvauti parlamentų pirmininkų susitikime su Europos Parlamento prezidentu ir ten buvo svarstomos stojimo datos. Atrodo, kad gali susiklostyti tokia situacija, kad mums reikės spartinti tuos procesus dar labiau negu mes čia esame nusiteikę, nes kitos šalys yra priėmusios kur kas greitesnius integravimosi tempus. Aišku, stebina, kad iki šiol mūsų Užsienio reikalų ministerija neįsijungusi į kokius nors debatus dėl būsimos Europos Sąjungos struktūros ir kitų klausimų, todėl toks paraginimas Vyriausybei reikalingas, ir mums patiems taip pat. Kitos šalys elgiasi gana ryžtingai ir yra prisiėmusios tam tikrų statutinių įsipareigojimų, automatinių procedūrų, kurios leidžia gerokai greičiau tuos įstatymus priimti. Pagrindinė problema bus ne ekonomika, nes ekonomikos mes per vienerius ar dvejus metus neatkursime, bet svarbiausia bus įstatymų leidyba. Tai tiek.

PIRMININKAS. Dėkoju. Nėra jokių daugiau pataisų. Kolegos, dėl preambulės. Ar galime priimti nutarimo preambulę? Ar dėl preambulės norėtumėt kalbėti? Dėl preambulės norėtų kalbėti P.Gylys.

P.GYLYS. Ačiū, gerbiamasis pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, preambulėje yra, atrodo, trečia pastraipa apie didžiai vertingas pastangas. Gal būtų galima kaip nors savęs nežeminti tokiom…

R.J.DAGYS. Apie kurią pastraipą?

PIRMININKAS. Antroji pastraipa. “Didžiai vertindamas…” Galime “didžiai”, kolegos, išbraukti, ir visi susitarsime.

P.GYLYS. Aš, pavyzdžiui, labai kritiškai vertinu, tai jau bent didžiai…

PIRMININKAS. Preambulėje.

R.J.DAGYS. Galima išbraukti.

PIRMININKAS. Taigi “didžiai”, kolegos, išbraukiama ir…

R.J.DAGYS. Šiaip yra “labai” žodis…

PIRMININKAS. “Didžiai” išbraukiama, preambulė yra priimama.

1 straipsnis. Kolegos, ar galime priimti 1 straipsnį? Priimame.

2 straipsnis. 2 straipsnį priimame.

3 straipsnis. Ir šį straipsnį priimame.

Kolegos, ar kas kalbėtų dėl nutarimo projekto? Ačiū, pone pranešėjau. P.Gylys.

P.GYLYS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai. Kai aš susipažinau su tuo dokumentu, mane apėmė dvejopi jausmai. Viena vertus, neabejotina, kad reikia labai rimtai dirbti ruošiantis deryboms, bet, kita vertus, kyla klausimas dėl šio dokumento vertės. Susidarytų įspūdis, kad kažkas (gal opozicija, gal visuomenė) priešinasi toms deryboms, nors taip, bent jau Seime, nėra, dauguma Seimo narių palaiko derybas. Manau, kad daugelį šių klausimų, kurie čia yra vardijami, galima išspręsti darbo tvarka, valdančiajai koalicijai sudarant darbotvarkę galima įtraukti į darbotvarkę ir juos išspręsti.

Bet yra kitų problemų, kurios čia neminimos. Pavyzdžiui, gal Seimo nariai nežino, bet šiandien deryboms vadovaujantis gerbiamasis ponas V.Ušackas tuo pat metu yra atsakingas už saugumo politiką Užsienio reikalų ministerijoje. Ar tai ne problema? Ar neužtenka vienam žmogui derybų? Aš manau, kad normaliam žmogui yra per daug, genialiam tai yra sritis, kurią galima aprėpti.

Antra. Yra daug derybų problemų ir jas būtų galima pristatyti.

Trečia. Yra Europos komitetas prie mūsų Vyriausybės. Jis iki šiol – be vadovo. Apie tai mes nekalbame. Problemų esama, jas reikia spręsti, jos yra realios. O šiuo dokumentu, aš manau, mes veržiamės pro atviras duris, todėl mūsų frakcija balsuos įvairiai. Aš konkrečiai – prieš.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Ažubalis.

A.AŽUBALIS. Gerbiamojo kolegos R.Gylio išvardytos Vyriausybės pareigos, pozicijos nieko bendra neturi su šio Seimo nutarimo esme. Šis nutarimas yra ir visuotinio Seimo partijų politinio susitarimo patvirtinimas, ir tarimasis, ko opozicija visada siekė ir kartais priekaištaudavo mums. Taigi čia yra ir tarimasis, ir susitarimas.

PIRMININKAS. Seimo narys R.Smetona.

R.SMETONA. Gerbiamieji Seimo nariai, šis tarimasis ir susitarimas, kaip ką tik pasakė komiteto pirmininkas, vaizdžiai iliustruoja, kad nėra nei tarimosi, nei susitarimo, tik vienas šio nutarimo sakinys, 2 straipsnis (cituoju): “Seimo pavasario sesijoje skubos tvarka svarstyti šių įstatymų, neatidėliotinai būtinų, siekiant užtikrinti sklandžią derybų dėl narystės Europos Sąjungoje eigą, projektus” ir sąrašas. Tai štai geriausias visos lietuviškosios vadinamosios eurointegracijos pavyzdys. Įstatymus skubos tvarka Seime neatidėliojant reikia priimti, kad būtų užtikrinta sklandi derybų eiga, ne todėl, kad jie reikalingi valstybei, ne todėl, kad jie reikalingi piliečiams – tiesiog reikia užtikrinti sklandžią derybų eigą. Tai ir visas nutarimas yra tokios pat vertės.

PIRMININKAS. Seimo narys R.Zuoza.

R.ZUOZA. Gerbiamieji Seimo nariai, iš tiesų siūlau pritarti Seimo nutarimui “Dėl derybų dėl narystės Europos Sąjungoje eigos”. Tuo labiau šiandien Prezidento metiniame pranešime nuskambėjo raginimas Seimui normaliai susitarus aptarti tuos projektus, kokius reikėtų mums parengti Seime ir priimti rengiantis deryboms ir derintis dėl narystės Europos Sąjungoje. Oponuojantys kolegos, manau, galėjo ne oponuoti, o parengti konkrečius pasiūlymus šio nutarimo projektui. Taip pat, aš manau, kad Seimas bendru sutarimu, bendru visų politinių jėgų sprendimu turi pritarti šiam nutarimo projektui ir priimti jį šiandien Seime. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Akstinavičius.

A.AKSTINAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, aš manyčiau, kad šis klausimas turėtų būti būtent viena iš tų sričių, kai turėtų sutarti visos politinės partijos ir politinės frakcijos, esančios Seime. Kai mes kalbame apie Lietuvos gerovę ir kuo greitesnį pasiekimą to lygio, manau, vienintelis įmanomas būdas yra orientuotis link aukštesnės civilizacijos, link aukštesnio išsivystymo lygio. Ir tikrai dauguma Lietuvos žmonių jau dabar nori kažkokių realesnių rezultatų. Aš manau, kad tolindami derybų eigą, tolindami galimybę tapti Europos Sąjungos nariais, mes kartu atitolinome ir žmonių viltis į kažkokią nežinomą ateitį. Todėl frakcija “Socialdemokratija 2000” siūlo palaikyti šį projektą ir būtent šiais klausimais ieškoti bendro visų politinių jėgų sutarimo. Manyčiau, kad kiekvienos Seimo frakcijos, kiekvienos politinės partijos pareiga yra rengti žmones ir informuoti dėl narystės Europos Sąjungoje privalumų, kad po to nereikėtų spekuliuoti, jog tauta mano kitaip. Manau, kad kiekvieno Seimo nario pareiga yra informuoti tautą, kad ji tikrai žinotų ir orientuotųsi situacijoje. Ačiū. Todėl agituoju visus balsuoti už.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Andriukaitis.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamieji kolegos, čia greičiausiai reikėtų atsiriboti nuo įvairių skambių žodžių ir tiesiog pereiti prie labai paprasto dalyko, nes iš tikrųjų Seimas priėmė sprendimą dėl derybų narystės eigos. 2 straipsnis… aš pritarčiau R.Smetonos minčiai, kad tą dalį po kablelio, po “šių įstatymų” išbraukti tą “neatidėliotiną”, tiesiog parašyti “šių įstatymų projektus” ir tai labai logiška. 2 straipsnis labai teisingai išdėstytas. Yra visa esmė. 1 straipsnis kelia tokių abejonių. Ką reiškia rekomenduoti Vyriausybei laiku įgyvendinti? Galbūt tiesiog buvo galima parašyti: rekomenduoti Vyriausybei iki šios pavasario sesijos įgyvendinti tai, kas numatyta 2 straipsnyje. Tai būtų du turiningi dalykai. Bet iš principo galima nedetalizuoti tų trūkumų, kurie čia yra, bet pritarti pačiam nutarimui, nes svarbiausia dalis yra konkretūs įstatymo projektai, kuriuos Seniūnų sueiga sutarė svarstyti skubos ar ypatingos skubos tvarka ir taip pat ragina Vyriausybę, kad tie projektai kokybiškai būtų pateikti Seimui. Todėl atsiprašydamas, kad negalėjau pasiūlyti siūlymų 1 ir 2 straipsniams, aš siūlau paremti šį nutarimą.

PIRMININKAS. Dėkoju, kolegos kalbėtojai, dėl motyvų. Registruojamės ir balsuosime, ar priimame Seimo nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje eigos”. Registruojamės.

Užsiregistravo 72 Seimo nariai. Kolegos, kas būtų už tai, kad šis nutarimas būtų priimtas? Pradedame balsuoti.

Už – 61, prieš – 4, susilaikė 6. Seimo nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje eigos” yra priimtas.

 

2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2, 10 straipsnių, 4, 5 priedėlių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 15 straipsniu įstatymo projektas Nr.P-2393(4) (priėmimas)

 

Gerbiamieji, dirbame toliau. Tolesnis mūsų projektas Nr.P-2393(4) – 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2, 10 straipsnių, 4, 5 priedėlių pakeitimo ir papildymo 15 straipsnio įstatymo projektas. Šiandien priėmimas. Gerbiamieji kolegos, mūsų darbą reglamentuoja Statuto 178 straipsnis. Į tribūną kviečiu Vyriausybės atstovą biudžeto reikalais, viceministrą E.Žilevičių. Gerbiamieji kolegos, iš pradžių pataisos iš eilės, kam Vyriausybė pritaria, kam ne. Dėl jų apsisprendžiam balsuodami. O tie kolegos, kurie teikė pataisas, kurioms Vyriausybė nepritarė, gal bus tokie korektiški ir nekvies dėl jų balsuoti. Pone viceministre. Prieš balsavimą registracija, kaip visada, kolegos. Viceministre, prašom. Turime daug pataisų. Kokia Vyriausybės nuomonė, kurias priimate, kurias ne?

E.ŽILEVIČIUS. Praeito svarstymo metu mes jau diskutavome dėl pataisų. Buvo pono Alg.Butkevičiaus pataisa patikslinti 2 straipsnį. Papildyti 11 straipsniu ir išdėstyti taip: padidinti savivaldybių skolinimosi limitus toms savivaldybėms, kurių investiciniai projektai įtraukti į valstybės investicijų 2000 -2002 metų programą. Šiai nuostatai iš dalies pritariame, atitinkamai atsižvelgdami į pono J.Listavičius siūlymą, kurį aš dabar ir norėčiau paminėti.

PIRMININKAS. Pirmiausia dėl Alg.Butkevičiaus pataisos. Gerbiamieji kolegos, Vyriausybė siūlo ieškoti kitos išeities. Nėra Alg.Butkevičiaus? Ar galime sutikti, kad Alg.Butkevičiaus siūlymo nebalsuojame, gerbiamieji kolegos? Gerai, bet nėra paties Alg.Butkevičiaus, kuris galėtų argumentuoti savo siūlymą. Gerbiamieji kolegos, Alg.Butkevičiaus siūlymo nebalsuosime. Jis yra perkeltas į kitas… (Balsai salėje)

E.ŽILEVIČIUS. Jis yra perkeltas į kitą straipsnį. Yra tik redakcinė pataisa. Jis sutampa su pono J.Listavičiaus pataisa. Iš esmės į jį atsižvelgta. Taip, taip.

PIRMININKAS. Pone Bernatoni, ar jums tinka tokia išeitis? Ačiū. Darykite, ką norite, sako J.Bernatonis. Toks siūlymas man ypač priimtinas.

Gerbiamieji kolegos, taigi Alg.Butkevičiaus siūlymo mes nesvarstome ir einame prie J.Listavičiaus siūlymo, taip?

E.ŽILEVIČIUS. Pono J.Listavičiaus siūlymui yra pritarta. Tai yra 2 straipsnio papildymas dešimtąja dalimi. Ir yra išdėstyta, kad savivaldybėms, kurių investiciniai projektai įtraukti į 2000–2002 metų investicijų programą ir finansuojami paskolų, gaunamų su valstybės garantija, valstybės vardu lėšomis, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos sprendimu gali būti nustatyti didesni skolinimosi limitai. Šiam straipsniui siūloma pritarti.

PIRMININKAS. Kolegos, ar galime bendruoju sutarimu pritarti? Pritariame J.Listavičiaus variantui, kuris atitinka ir Alg.Butkevičiaus siūlymo esmę. Ačiū. Toliau. Priėmėm J.Listavičiaus siūlymą. Toliau, pone pranešėjau. Dar vienas J.Listavičiaus siūlymas.

E.ŽILEVIČIUS. Taip, yra pono J.Listavičiaus siūlymas pakeisti 4 straipsnio penktąjį priedėlį perskirstant bendrosios dotacijos kompensaciją tarp naujai steigiamų bei kitų su teritorijos administracinių vienetų reforma susijusių savivaldybių. Ir yra konkrečiai išdėstyta kiekvienai savivaldybei tam tikros sumos. Tai yra padidinti bendrosios dotacijos kompensaciją šioms savivaldybėms: Vilniaus miesto – 149 tūkst., Birštono miesto – 91 tūkst., Druskininkų miesto (čia yra pono J.Listavičiaus 2 siūlymai, įsivėlė netikslumas pirmajame variante, aritmetinė vieno tūkstančio apvalinimo klaida) – dabar turėtų būti 73 tūkst. Lt, Mažeikių rajono – 244 tūkst. Lt, Elektrėnų savivaldybei – 476 tūkst. Lt, Kalvarijos savivaldybei atitinkamai 1 tūkst. yra padidinama, nes Druskininkų miestui yra…

PIRMININKAS. 8 tūkst., taip?

E.ŽILEVIČIUS. 8 tūkstančiai. Kazlų Rūdos savivaldybei – 38, Pagėgių – 8, Rietavui – 20 tūkst. litų. Iš viso yra padidinama bendrosios dotacijos kompensacija šioms savivaldybėms 1 mln. 107 tūkst. litų. Ir atitinkamai yra sumažinama bendrosios dotacijos kompensacija: Akmenei – 244, Kaišiadorims – 131, Lazdijų – 66, Plungės – 20, Prienų – 91, Šakių – 38, Šilutės – 8, Trakų – 494, Varėnos – 7 ir Vilkaviškio rajono savivaldybei 8 tūkst. Lt, taip pat suma yra ta pati – 1 mln. 107 tūkst., t.y. bendra suma nesikeičia.

PIRMININKAS. Dėkoju.

E.ŽILEVIČIUS. Šiam siūlymui prašome pritarti.

PIRMININKAS. Taigi J.Listavičius yra įregistravęs pataisą, tiksliau, techninį patikslinimą 73 ir 8 tūkst. Ar galime, kolegos, bendruoju sutarimu pritarti J.Listavičiaus siūlymui? Vyriausybė tam pritarė. J.Karosas – už. J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, čia pateikti skaičiai kaip tik patikslina bendrą dotacijos kompensaciją, kuri anksčiau nurodytame priedėlyje neatsispindėjo. Buvo atsižvelgta tik į savivaldybes, kurios sudarytos panaikinus Marijampolės savivaldybę. Todėl, man atrodo, čia neturėtų būti absoliučiai jokio prieštaravimo patikslinant anksčiau nepatikslintas arba blogai paskirstytas dotacijos kompensacijas. Todėl prašau pritarti, nes čia neturėtų būti kokių nors neaiškumų. Ačiū.

PIRMININKAS. Kolega Andriukaiti, ar jūs tikrai prieštaraujate šioms pataisoms?

V.P.ANDRIUKAITIS. Aš ne tiek prieštarauju toms pataisoms, kiek apskritai šis pasiūlymas neatspindi realios ir naujų savivaldybių, ir to, kas sumažinama, tarkim, Akmenei, Kaišiadorims ir kitiems, padėties. Šiuo atveju galime labai aiškiai konstatuoti, kad naujoms savivaldybėms skiriama nepakankama kompensacija, ir mes Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete kalbėjome, kad numatyti skaičiai yra nerealūs. Susitikę su savivaldybių atstovais matome, kad jos nežino, kaip papildomai gauti lėšų, nes iš tikrųjų nenumatyti mechanizmai. Yra nemaži įsipareigojimai, tačiau nenumatyta pakankamai lėšų. J.Listavičiaus pasiūlymas yra techninis, logiškas, nes atspindi skaičius, kurių nebuvo. Jo pasiūlymas techniškai yra teisingas, bet esmės šie skaičiai neužtikrina, nes jie yra per maži. Reikėtų atsižvelgti į gana sudėtingą ir keblią naujų savivaldybių padėtį.

PIRMININKAS. Kolegos, gal galėtume pritarti bendruoju sutarimu šiam variantui? Gerbiamieji, registruojamės. Registruojamės. Prašau dėmesio. J.Listavičiaus siūlymas dėl lėšų naujoms savivaldybėms paskirstymo, perskirstymo. Vyriausybė tam pritaria, V.Andriukaitis viešai, J.Karosas kitaip tam nepritaria. Registruojamės ir balsuosime, ar priimame J.Listavičiaus siūlymą. (Balsai salėje) Ne, Vyriausybė pritaria ir reikia tik daugumos. Taip.

Užsiregistravo 68 Seimo nariai.

Ar pritariame J.Listavičiaus pataisoms, kurioms pritaria Vyriausybė? Kolegos, kviečiu balsuoti.

Už – 54, prieš – 6, susilaikė 4. J.Listavičiaus siūlymas yra priimtas.

Pone viceministre, kokį siūlymą komentuotumėte toliau?

E.ŽILEVIČIUS. Norėčiau pasakyti, kad ponios R.Melnikienės pasiūlymas iš esmės yra lygiai toks pat, tik pono J.Listavičiaus siūlymas yra konkretus ir su konkrečiais skaičiais. Ponia R.Melnikienė siūlė tą patį, tik…

PIRMININKAS. Už ponios R.Melnikienės pasiūlymą mes būtume net negalėję balsuoti, nes jis nėra įformintas kaip pasiūlymas, o įformintas siūlymas kaip principas. Taigi, kolegos, prašome eiti toliau.

E.ŽILEVIČIUS. Taip pat yra pono K.Vaitukaičio pateiktas pasiūlymas. Jam siūloma nepritarti, nes tai prieštarauja Savivaldybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatymo nuostatoms. Tai yra 4 straipsnio ketvirtojo priedėlio paskirstymas.

PIRMININKAS. Pone Vaitukaiti, ar jūs siūlysite balsuoti dėl jūsų siūlomos nuostatos? K.Vaitukaitis.

K.VAITUKAITIS. Aiškinamajame rašte aš pagrindžiau siūlymą. Aš siūlau balsuoti. Jeigu ir nepritartume perskirstymui…

PIRMININKAS. Pone Andriukaiti, aš prašyčiau tylos!

K.VAITUKAITIS. …tada prašyčiau bent jau projektui Nr.P-2394, kur skiriami procentai, tikrai pritarti.

PIRMININKAS. Gerai, dėl jo tarsimės. O dabar nereikalaujate balsuoti, ar ne?

K.VAITUKAITIS. Reikalauju.

PIRMININKAS. K.Vaitukaitis reikalauja balsuoti dėl siūlymo. Dar kartą registruojamės. K.Vaitukaičio siūlymas. Vyriausybė tam nepritaria. K.Vaitukaičio siūlymas bus priimtas tik tada, jeigu pritars 71 Seimo narys. K.Vaitukaitis prašo balsuoti.

Užsiregistravo 63 Seimo nariai.

Kolegos, K.Vaitukaičio siūlymui, kuris buvo ką tik įvertintas viceministro E.Žilevičiaus, Vyriausybė nepritaria. Kas pritartų K.Vaitukaičio siūlymui?

Už – 20. Nėra 71 balso, gerbiamieji kolegos, taigi siūlymui nepritarta.

Prašom toliau, pone viceministre.

E.ŽILEVIČIUS. Taip pat yra pono P.Papovo, V.Čapliko ir V.Andriukaičio siūlymas 2 straipsnį papildyti 15 straipsniu. Šiam pasiūlymui taip pat nepritariame.

PIRMININKAS. Kolegos, kas iš teikėjų argumentuotų šį siūlymą? Seimo narys P.Papovas, ir pabaigoje prašyčiau pasakyti, ar balsuojame, ar nebalsuojame dėl šio siūlymo.

P.PAPOVAS. Gerbiamieji kolegos, aš siūlau kitą 3 straipsnio, buvusio 15 straipsnio, redakciją, nes ir iš J.Listavičiaus pasiūlymo matome, kad buvo atsižvelgta ir bendroji kompensacija buvo perskirstyta toms savivaldybėms, kuriose vyksta teritorinės reformos. Todėl mūsų pasiūlymas apimtų visas savivaldybes, kuriose mažės darbuotojų skaičius ir galbūt reikės kompensacijų. Iš tikrųjų mūsų redakcija yra tikslesnė, vertinant pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Dabartinėje redakcijoje yra parašyta, kad kompensacijos išmokamos neįsidarbinus. Neįdarbinimo reikalus tvarko Valstybės tarnybos įstatymas, o ne šis. Kompensacijos iš esmės mokamos tuomet, kai žmogus neįsidarbina, nes toli važiuoti ir t.t., suranda kitą darbą ir nenori dirbti. Tokia redakcija apskritai ydinga, nes lyg ir prievarta turėtų žmogų įdarbinti. Tai apimtų ne vien Marijampolės, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybes, tačiau apimtų visas savivaldybes, kuriose vyksta reforma, kad būtų išmokamos kompensacijos ir kad jas padengtų Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš įvairių šaltinių, o ne iš tų biudžetų, kurie yra vargingi, ypač tų naujų savivaldybių biudžetai, kur tikrai žinome ir Vyriausybė pripažįsta, kad nebus pakankamai lėšų joms įsikurti. Aš siūlau balsuoti už mūsų pataisą. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Andriukaitis.

V.P.ANDRIUKAITIS. Aš norėčiau atkreipti gerbiamojo pranešėjo dėmesį. Pažiūrėkite, jūsų siūloma formuluotė neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo formuluotės ir netgi formuluotės prasme jums reikėtų priimti pataisą, nes ji juridiškai tikslesnė. Juo labiau kad mes apie tai kalbėjomės Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Tai yra trijų komiteto narių pasiūlymas, bet esmė, žinoma, yra kita – iš kokių šaltinių kompensuojama. Štai kur yra esmė, ir šiuo atveju reikia viešai pripažinti, kad užkraunate naštą toms savivaldybėms, tiems varganiems biudžetams, kuriuose nebuvo numatyta ir nėra numatyta lėšų. Vėl deleguojama funkcija, bet nedeleguojami pinigai. Komitete apie tai mes kalbėjome. Aišku, dabar sunku būtų pasakyti (…), iš kokių šaltinių ji gali ieškoti. Bet pirmiausiai tai yra valstybės pareiga, nes valstybė pradėjo savivaldybių reformą, ir daug žmonių iš tikrųjų palikti be perspektyvos ir be aiškumo, o valstybė nesiima įsipareigojimų jų socialinėms garantijoms užtikrinti. Todėl mūsų pasiūlymo antroji dalis yra aiškiai nurodanti, kas šiuo atveju turi kompensuoti nuostolius, jeigu atsitiks taip, kad tie žmonės pasitrauks, nueis į kitą tarnybą ir įsidarbins kitur. Todėl aš manau, kad jūs turėtumėte patikslinti redakciją dėl neįdarbintų. O dėl to, kad mes siūlom iš Vyriausybės lėšų, čia, žinoma, jūsų valia atmesti, nors mes manome, kad mūsų pasiūlymas yra tikslesnis ir nenuskriaudžia savivaldybių biudžetų.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, kaip mes žinome, Lietuvos Respublikos Vyriausybė neturi kompensacijų išmokoms nei lėšų šaltinio, todėl tai turi būti daroma savivaldybių lėšų sąskaita. O kai tai bus daroma savivaldybių lėšų sąskaita, jos iš tikrųjų pagalvos, kiek žmonių atleisti. Kalbėti apie tai, kad šiandien mes galim žaisti darbo vietomis, ne visai teisinga. Kitas dalykas, jeigu žmogui nereikia darbo vietos, jeigu jo kitokie sprendimai. Bet aš šiuo atveju manau, kad naudojant savivaldybių lėšas tai būtų mažiausios, arba minimalios, išlaidos, o to čia ir siekiama. Todėl nepritariu pasiūlymui ir remiu įstatymo projekto nuostatą. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Registruojamės, kolegos Seimo nariai. Balsuosime dėl siūlymo, kurį pateikė Seimo nariai P.Papovas, A.Čaplikas, V.Andriukaitis, papildyti įstatymą 15 straipsniu. Žodžiu, 15 straipsnio, reglamentuojančio išlaidų kompensavimą, kitokį išdėstymą. Siūlo trys kolegos, Vyriausybė nepritaria. Registruojamės ir balsuosime.

Užsiregistravo 61 Seimo narys. Kas paremtų trijų kolegų iš kairės siūlymą, balsuoja už.

22 Seimo nariai remia šį siūlymą. Taigi siūlymui nėra pritarta. Ačiū, viceministre. Kolegos, mes peržiūrėjome pataisas. Dabar prieš mūsų akis yra keturi straipsniai. Kitas projektas. Bet dar šito nebaigėme. Kolegos, peržiūrėjome pataisas gal šiek tiek netiksliai pagal Statutą. Dabar keturi straipsniai prieš jūsų akis.

1 straipsnis. Ar galime priimti 1 straipsnį? Priimame.

2 straipsnis. Priimame.

3 straipsnis. Priimame.

4 straipsnis. Priedėlių esmė. Priimame.

Ačiū. Kolegos, dėl viso įstatymo projekto V.Andriukaitis – prieš.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamieji kolegos, aišku, ar mes čia kalbėsim, ar nekalbėsim, ar teiksime argumentus, ar ne, į juos bus tiesiog neatsižvelgiama. Visiškai akivaizdu, kad Vyriausybė, priėmusi sprendimą steigti naujas savivaldybes, iš pradžių garantavo, kad lėšų tikrai bus. Skaičiavo, dėjo ant stalų skaičius, komitete diskutavome. Buvo vienokie įsipareigojimai. Po to įsipareigojimai pasikeitė, pasirodė, kad lėšų reikia kur kas daugiau. Ir dabar naujos savivaldybės tikrai yra paliktos be perspektyvos. Kiek skiriama, skiriama nepakankamai. Aišku, kad šiuo atveju tik ištaisyta klaida, kurią reikėjo ištaisyti dėl 1,7 milijono. Šiuo atveju nieko naujo Vyriausybė nepriėmė.

Antras dalykas dėl kompensacijų. Valstybė priėmė sprendimą daryti savivaldybių reformas. Savivaldybės savo biudžetuose tam nebuvo numačiusios jokių lėšų. Dabar žmonės palikti nežinioje, o sakoma maždaug taip, kaip ką tik J.Listavičius komentavo: savivaldybės turės žiūrėti, galvoti ir suktis. Tai vėl sena praktika, daromi pavedimai, nepaskiriamos lėšos, o savivaldybės privalo įvykdyti sprendimus nežinodamos, iš kur gauti lėšų. Todėl negaliu paremti šito projekto.

PIRMININKAS. Seimo narė E.Petrošienė.

E.PETROŠIENĖ. Gerbiamieji kolegos, šis Valstybės ir savivaldybių biudžetų įstatymo pakeitimas yra susijęs tik su teritorine-administracine reforma. Nepaisant to, kad savivaldybių bendra finansinė būklė nėra ypač gera, vis dėlto šis įstatymas nesprendžia šios problemos. Aš kviečiu paremti šį įstatymą, nes jo labai reikia naujoms savivaldybėms, kad jos galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas.

PIRMININKAS. Seimo narys P.Papovas.

P.PAPOVAS. Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų šie įstatymo pakeitimai yra susiję su administracine-teritorine reforma, tačiau iš esmės nesprendžia naujų savivaldybių finansavimo. Tik yra padalinami buvusių savivaldybių biudžetai arba kur mažėja teritorijos. Bet papildomų išlaidų, kurių reikia steigiant naujas savivaldybes, nėra. O jų turėtų būti. Galima buvo sumažinti Vyriausybės rezervo fondą, o padidinti… Arba numatyti iš Privatizavimo fondo lėšų, tačiau šito klausimo nei Vyriausybė, nei Seimas visiškai nesprendžia. Aš manau, kad šie pakeitimai neatitinka Biudžetinės sandaros įstatymo. Kadangi reformą Vyriausybės teikimu vykdo Seimas, turėjo būti padidintos savivaldybių išlaidos, ir kompensacijos neįsidarbinusiems darbuotojams taip pat iš valstybės biudžeto skiriamos, o ne iš savivaldybių biudžetų. Į mūsų pasiūlymus nebuvo atsižvelgta. Žinoma, įstatymas reikalingas, mūsų yra sudėtinga situacija, nes nepatvirtinus biudžetinių rodiklių nuo gegužės 1 d. negalės pradėti dirbti savivaldybės. Tačiau už tokius pakeitimus balsuoti taip pat negalima. Todėl aš susilaikysiu.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, ryšium su naujų savivaldybių steigimu ir savivaldybių teritorijų keitimu atliktas 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2, 10 straipsnių, 4, 5 priedėlių pakeitimas ir įstatymo 15 straipsnio papildymas. Paminėti pakeitimai ir papildymai daryti nuo 2000 m. gegužės 1 d. Nevisiškai teisūs tie, kurie sakė, kad neskirta jokių papildomų lėšų. Tai nevisiškai teisinga. Juk žinote, kad papildomų lėšų remontui ir įrangai buvo skirta, o kalbant apie kadrų kaitą, jau buvo minėta, kad papildomų etatų nebus, etatų mažinimo nebus, vadinasi, reikia su tais darbuotojais skaitytis. Todėl visiškai natūralu, kad leidus arba palikus kokią nors laisvę susidoroti su etatais iš viso viskas būtų apversta aukštyn kojomis pasirenkant patikimus gimines. Visiškai teisingai Vyriausybė priėmė tokį sprendimą, todėl pritariu įstatymo projektui ir kviečiu balsuoti teigiamai.

PIRMININKAS. Registruojamės. Balsuosime dėl 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 2, 10 straipsnių, 4, 5 priedėlių pakeitimo ir papildymo 15 straipsniu įstatymo projekto. Registruojamės.

67 Seimo nariai posėdžiauja. Kolegos, kas būtų už tai, kad šių metų biudžeto pataisas priimtume, kviečiu balsuoti už. Nepritariančius kviečiu susilaikyti.

55 – už, 1 – prieš, susilaikė 9. Įstatymas priimtas.

 

Savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2000, 2001 ir 2002 metams įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-2394* (priėmimas)

 

Su šiuo projektu, kolegos, turime dabar svarstyti Savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2000, 2001 ir 2002 metams įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo projektą Nr.P-2394. Priėmimas. Kviečiu į tribūną finansų viceministrą poną E.Žilevičių. Priėmimas.

E.ŽILEVIČIUS. Šio projekto esmė yra ta, kad atitinkamai perskirsčius savivaldybių pajamas reikia perskirstyti ir fizinių asmenų pajamų mokesčio dalis. Šiam įstatymo projektui jokių pastabų ir pasiūlymų nebuvo. Prašom…

PIRMININKAS. O K.Vaitukaičio siūlymas? Buvo.

E.ŽILEVIČIUS. A, atsiprašau. Tai K.Vaitukaičio analogiškas, kaip mes ir svarstėme prieš tai, sakykim, dėl perskirstymo fizinių asmenų pajamų mokesčio dalies. Kadangi tai, kaip jau buvo minėta, prieštarauja Metodikos įstatymui, siūloma šiam siūlymui nepritarti.

PIRMININKAS. Taigi, gerbiamieji kolegos, analogiška pataisa. Dėl jos jau mes esame balsavę. K.Vaitukaitis vis tiek prašo žodžio. K.Vaitukaitis.

K.VAITUKAITIS. Iš tikrųjų tai nėra analogiška pataisa, kadangi ten buvo projektas tiktai dėl 2000 metų gegužės-gruodžio mėnesio biudžetų, o šis projektas yra dėl 2000, 2001, 2002 metų biudžetų. Mano aiškinamajame rašte yra aiškiai parašyta, kad (…) savivaldybės vienam gyventojui tenkančios pajamos sudaro 47 Lt mažiau už vidurkį tų savivaldybių, kurios gauna ne visus, t.y. ne šimto procentų, fizinių asmenų mokesčius. Taigi čia yra pasiūlymas, tiktai kad būtų padarytas vidurkis. 25% tai nėra aukščiausias ar koks nors neaiškus vidurkis. Tai būtų tų savivaldybių vidurkis. Ir todėl prašyčiau palaikyti 25%.

PIRMININKAS. S.Pečeliūnas remia K.Vaitukaičio siūlymą.

S.PEČELIŪNAS. Ačiū. Papildydamas pataisos autorių norėčiau pasakyti, kad dabar su naujom savivaldybėm nėra geras dalykas. Teko kalbėtis su keliais naujų savivaldybių merais, kai tiems visiems įsikūrimo reikalams vėlgi mėginama atkišti, atleiskite už tą žodį, per visokius rezervo fondus ir per kitur, nenumatant įsikūrimo išlaidų labai konkrečiai ir labai aiškiai. Kai kurios jau veikia ir joms tik palaikyti pinigai skiriami, o įsikurti pinigai nenumatomi.

Dabar dėl šios pataisos. Niekas nereikalauja daugiau negu kitiems, bet kažkodėl naujoji savivaldybė turėtų bent jau atitikti bendrą valstybės vidurkį, o ne būti žemiau. Bent tokiu būdu palaikykime tą įsikūrimą. Manau, kad šis siūlymas yra logiškas, nieko neskriaudžiantis, bet ištaisantis vienai iš savivaldybių Biudžeto įstatymo daromą, sakykim, skriaudą. Taigi aš siūlyčiau palaikyti pono K.Vaitukaičio siūlymą ir atkurti teisybę, kad visi būtų lygūs, o ne būtų lygių tarp lygesnių arba blogesnių tarp lygiųjų. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, čia kaip tik pasiūlymą priėmus būtų įstatymu padarytos išimtys, bet įstatymo pažeidinėti negalima. Dar norėčiau šiuo atveju pasakyti, kad pasiūlymo teikėjas, kaip žinome, šiandien turbūt yra tos savivaldybės meras, tai gal čia dar šiek tiek ir interesai kertasi. Todėl tokį siūlymą galėjo kas kitas pateikti, bet ne tos savivaldybės meras. Nepaisant dabar einamų pareigų, vis dėlto orientuojantis į įstatymą, sakyčiau, reikėtų siūlymui nepritarti. Ačiū.

PIRMININKAS. Kolega Vaitukaiti, ar teiksite balsuoti savo siūlymą? Registruojamės. Registruojamės, kolegos. 66 Seimo nariai. Kolegos, kas pritartų K.Vaitukaičio visaip kontroversiškai komentuotam siūlymui? Balsuoti pradedame, kolegos. K.Vaitukaičio siūlymas. Vyriausybė tam nepritaria.

27 – už, prieš – 16, susilaikė 21. Kolegos, siūlymui nėra pritarta. Daugiau siūlymų nėra. Dėl vedimo tvarkos – A.Stasiškis.

A.N.STASIŠKIS. Aš, nieko neturėdamas prieš savo kolegą, vis dėlto paprašyčiau posėdžio pirmininką kreiptis į Etikos ir procedūrų komisiją, ar tai nėra interesų konfliktas. Tai būtų precedentas išsiaiškinti. Aš labai prašyčiau tą padaryti. Tai yra mūsų tolesnio darbo tobulinimas.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, remdamasis A.Stasiškio siūlymu, aš kreipiuosi į Etikos ir procedūrų komisiją išsiaiškinti, ar K.Vaitukaičio teikimas, jam esant meru, dėl savo savivaldybės neturi jokių interesų konflikto požymių. Ačiū.

Gerbiamieji kolegos, 1 straipsnis. (Balsas salėje: pirmininke, ar būtų galima repliką?) 1 straipsnį priimame.

2 straipsnis. Priimame.

3 straipsnis. Priimame. Trys straipsniai priimti. Kas kalbėtų dėl viso projekto? A.Čaplikas – dėl viso projekto. Dėkui, viceministre.

A.ČAPLIKAS. K.Vaitukaitis buvo apkaltintas mirtinomis nuodėmėmis, svarstant šį įstatymą, todėl aš palinkėčiau visiems konservatoriams turėti tokį interesų konfliktą, nes jis atstovauja savo gyventojams ir savo rinkėjams. Tikrai palinkėčiau tą daryti. Nes prisiminus pono S.R.Petrikio teikiamas pataisas dėl Pramonės, prekybos ir amatų rūmų, kur buvo akivaizdus konfliktas, niekam nekilo abejonių klausti, ar tai yra tai, ar ne. Ir jūs pats, pone pirmininke, pasakėte – o ką gi čia dabar padarysi?

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, niekas K.Vaitukaičio neklausia. Abejoju, vadinasi, esu. Abejojame. S.Pečeliūnas.

S.PEČELIŪNAS. Ačiū. Labai įdomu, kodėl ponui A.Stasiškiui nekilo abejonių dėl mano interesų konflikto, nes tai yra taip pat ir mano apygarda. Tai yra tos apygardos žmonių reikalai, kad jie nebūtų laikomi prastesniais ir prasčiau finansuojamais negu visi kiti. Toks buvo siūlymo autoriaus sumanymas ir tokia buvo esmė.

PIRMININKAS. Ne dėl to kalbame, kolega.

S.PEČELIŪNAS. Dabar kalbame dėl viso įstatymo projekto, kurį reikia paremti, nes kitos išeities nėra, negalime palikti savivaldybių be biudžeto. Tačiau kartu su dideliu skausmu širdyje pasakome ir pripažįstame, kad kai kuriose Lietuvos savivaldybėse, nors visada kalbame, kad tie savivaldybių dalykai, kuriuos dabar priiminėjame, turi būti išlyginamieji, kad mažiau surenkantiems daugiau uždirbantys skirtų, kad daugiau uždirbantys truputį pasidalytų su savo kolegomis, turinčiais blogesnes ekonomines sąlygas, tai nėra padaryta ir Lietuvoje lieka net ir tarp naujųjų savivaldybių tokių, kurios yra laikomos žemiau valstybės vidurkio ir išlyginimas nėra padarytas. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Andriukaitis.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamieji kolegos, norėtųsi tik šiek tiek užfiksuoti, kad štai toks Seimo požiūris, kylantis iš labai keistos filosofijos, – ką gi dabar bepadarysi? Nebalsuoti nebegalima, kadangi visai nieko nebus, todėl geriau balsuoti už tą mažesnę blogybę. Bet tai netinkamas požiūris į valstybės valdymo ir savivaldybių biudžetų reikalus. Tikrai turiu pasakyti, kad Finansų ministerija ir Vyriausybė nesusitvarkė su savo uždaviniu, akivaizdžiai nesusitvarkė. Šiuo atveju, jeigu Seimas būtų buvęs griežtesnis ir reiklesnis, jis būtų privertęs pateikti adekvačius skaičiavimus ir bent jau išspręsti tas problemas, kurios nereikalavo labai daug lėšų. Todėl tikrai turiu apgailestauti, kad priimami tokie nekokybiški įstatymai. Aš negaliu palaikyti šių priedėlių, nes jie tikrai neišspręs problemų ir naujos savivaldybės susidurs su milžiniškais galvosūkiais, kaip gauti trūkstamų lėšų. Todėl…

PIRMININKAS. Atsiprašau, V.Andriukaitis paskutiniu sakiniu pasakė balsuosiąs prieš. J.Listavičius.

J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, savivaldybių biudžetams prognozuojamos skirti fizinių asmenų pajamų mokesčio dalys yra parengtos remiantis galiojančiais įstatymo patvirtintais metodiniais nurodymais. Čia iš tikrųjų buvo teisingai pasakyta, kad ne visos savivaldybės turi lygias sąlygas, todėl ir buvo orientuojamasi remiantis metodika ir kitais teisiniais aktais tikslinant šias mokesčių dalis tai padaryti. Todėl aš pritariu įstatymo projektui. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys P.Papovas.

P.PAPOVAS. Mano motyvai jau buvo sakyti priimant pirmąjį įstatymą. Bet dabar aš norėčiau vis dėlto pasakyti, kad buvo akcentuojama, jog Vyriausybė remia tas naujas savivaldybes ir skiria lėšų, nors iš tikrųjų skiria mažą dalelytę, 1,8 mln., o pagal kuklius paskaičiavimus reikia 6-8 mln. Lt. Akivaizdžiai matyti, kad nepakankamai skiriama pajamų savivaldybių išlaidoms ryšium su įsikūrimu, taip pat kompensacijų padengimu. Todėl susilaikysiu.

PIRMININKAS. Seimo narė E.Kunevičienė.

E.J.KUNEVIČIENĖ. …padėtį ne tik savivaldybių biudžetuose, bet ir nacionaliniame biudžete. Manyčiau, kad naujos savivaldybės nepatenka į blogesnes sąlygas negu senos arba dirbančios iki šiol. Nes anoms savivaldybėms yra likę apie 400 mln. įsiskolinimo, nepadengto įsiskolinimo. O šios gauna lėšų ir galės dirbti. Todėl prašyčiau pritarti.

PIRMININKAS. Registruojamės. Balsuosim, ar priimame Savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2000, 2001 ir 2002 metams įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą. Balsuosime užsiregistravę.

Užsiregistravo 70 Seimo narių. Kas būtų už tai, kad šis įstatymas būtų priimtas? Kolegos, pradedame balsuoti.

Už – 50, prieš – 10, susilaikė 7. Įstatymas priimtas. Repliką F.Palubinskas.

F.PALUBINSKAS. Gerbiamosios ir gerbiamieji Seimo nariai! Diskusijos metu buvo paminėtas viešųjų ir privačių interesų konfliktų klausimas. Aš norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad tai yra viešųjų ir privačių interesų klausimas. Atstovavimas savo apygardos interesams yra tinkamas Seimo nario elgesys, nes tai yra atstovavimas viešiesiems interesams. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkui, gerbiamasis kolega. Jūsų nuomonė labai svarbi, matyt, bus Etikos ir procedūrų komisijai svarstant šią problemą.

 

Protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymo projektas Nr.P-2345(3*) (priėmimas)

 

Darbotvarkės 1-4 klausimas – Protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymo projektas Nr.P-2345(3). Priėmimas. Kviečiu į tribūną S.Slavicką. Kolegos Seimo nariai, posėdis tęsiasi, tai nereiškia, kad jūs dabar esate visiškai laisvi.

S.SLAVICKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai. Iniciatorių pateiktas Lietuvos Respublikos protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymas Ekonomikos komitete buvo patobulintas. Po svarstymo plenariniame posėdyje buvo pritarta patobulintam projektui ir buvo gauta Teisės departamento pastabų. Šios pastabos yra redakcinio pobūdžio, į jas redaguojant galutinį projekto tekstą galima atsižvelgti. Todėl siūlau priimti įstatymo projektą, kuriam buvo pritarta po svarstymo.

PIRMININKAS. Kolegos, jokių pataisų nėra. 1 straipsnis. Ar galime priimti 1 straipsnį? Dėl 1 straipsnio? Dėl viso. 1 straipsnis priimamas.

2 straipsnis, kolegos? Priimamas.

3 straipsnis? Turbūt sutarta. K.Trapikas norėtų kalbėti dėl 3 straipsnio? Dėl 3 straipsnio K.Trapikas.

K.TRAPIKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, aš noriu priminti, kad šio įstatymo tikslas – sudaryti teisines sąlygas ginti vietinius gamintojus nuo juos žlugdančio prekių importo į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Pavedus šio įstatymo vykdymą Konkurencijos tarnybai, mes ją neišvengiamai įtrauktume į šalies muitų politikos formavimo procesus, o tai prieštarauja Konkurencijos įstatymui ir taip pat prieštarauja Konkurencijos tarnybos esmei ir funkcijoms pagal jos kompetenciją. Priešingai, Protekcinių priemonių įstatymas yra nukreiptas prieš sąžiningą konkurenciją, efektyvesnius užsienio gamintojus. O Konkurencijos tarnyba turi ginti konkurenciją, turi užsiimti konkurencijos skaidrumu ir konkurencijos sąžiningumu. Šiuo atveju, jeigu mes įgaliosime Konkurencijos tarnybą vykdyti šią funkciją, jinai turės riboti konkurenciją. Tokias funkcijas turi vykdyti Vyriausybė. Taip yra priimta Europos šalyse ir jos kartu vykdo rinkos apsaugos nuo užsienio importo funkciją.

Gerbiamieji Seimo nariai, aš siūlau palikti galioti originalų Vyriausybės siūlymą, kad tegu Vyriausybė arba jos įgaliota institucija sprendžia šio įstatymo vykdymą. Aš tikrai neužregistravau šio pasiūlymo, nes mano siūlymas buvo Ekonomikos komitete. Maniau, kad valdančioji dauguma gins Vyriausybės poziciją, deja, kaip supratau, tai nevyksta.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Šimėnas dėl 3 straipsnio.

A.ŠIMĖNAS. Gerbiamieji kolegos, iš tiesų komitetas labai nuodugniai svarstė šį klausimą ir lėmė šie pagrindiniai argumentai. Pirmiausia kalbama, ar kurti naują instituciją, kuri iš esmės vykdytų panašias funkcijas, kurias vykdo Konkurencijos tarnyba, ar tas funkcijas paprasčiausiai perduoti tai institucijai, kuri šiuo metu yra. Tačiau tai ne esminis dalykas. Svarbiausia tai, kad šiuo atveju yra ne tiek muitų politika, kiek turtinių ginčų sprendimo klausimas ir iš esmės tai priklauso būtent Konkurencijos tarnybos institucijai. Labai svarbu, kad Vyriausybė turėtų įtaką sprendžiant šią problemą ir įstatymas tą numato. Jis yra trečiasis subjektas, kuris visada turės galimybę, ne tik teisę, bet ir galimybę aktyviai dalyvauti šiame procese ir, matyt, jos nuomonė visada bus įvertinta.

Trečia. Labai svarbu tai, kad prie Ūkio ministerijos ji būtų mažiau efektyvi vien todėl, kad esant kokiam nors nenorui spręsti konkrečią problemą, tuojau pat ir ministerija, ir Vyriausybė, kartu ir Seimas jau taptų tam tikru sunkiai pramušamu barjeru. O esant Konkurencijos tarnybos institucijai, kai ši funkcija atiduota, ir Vyriausybė bus suinteresuota spręsti šią problemą… tai ji kur kas labiau pažeidžiama. Manau, kad galima spręsti gerokai efektyviau.

Ir pagaliau paskutinis argumentas. Iš viso yra keturių įstatymų komplektas, kartu su konkurencijos – penkių, tai yra konkurencijos, protekciniai muitai, antidempingas, kompensaciniai muitai, valstybės parama – iš esmės yra vieno bloko įstatymai. Šiuo metu antidempingas ir valstybės parama numatoma Konkurencijos tarnybai. Kompensaciniai muitai akivaizdžiai yra Konkurencijos tarnybos funkcija, todėl tikrai reikėtų palikti šiai institucijai. Ir pagaliau paskutinis argumentas…

PIRMININKAS. Gerbiamasis kolega…

A.ŠIMĖNAS. …kad jeigu šitai nepasiteisins, naują instituciją visada bus galima įkurti, o panaikinti įkurtą yra labai sudėtinga.

PIRMININKAS. Registruojamės. Taigi A.Šimėnas remia 3 straipsnį. Registruojamės, gerbiamieji, ir balsuosime, ar priimame 3 straipsnį.

Užsiregistravo 53 Seimo nariai.

Ar priimame 3 straipsnį? Balsuojame, ar priimame 3 straipsnį.

Už – 43, prieš – 1, susilaikė 7. 3 straipsnis priimamas.

Kolegos, visas I skirsnis yra priimtas. Gal galėtume toliau šį įstatymą, kuriam nėra jokių pataisų ir pastabų, priimti paskirsniui?

S.SLAVICKAS. Galime.

PIRMININKAS. Galime. Kolegos, II skirsnis. Dėl II skirsnio, pone pranešėjau.

S.SLAVICKAS. Nėra jokių pastabų ir siūlau priimti.

PIRMININKAS. II skirsnis yra priimamas. III skirsnis.

S.SLAVICKAS. Irgi nėra pastabų. Siūlau priimti.

PIRMININKAS. III skirsnis yra priimamas. IV skirsnis.

S.SLAVICKAS. Pastabų nėra, prašau priimti.

PIRMININKAS. Priimamas. V skirsnis.

S.SLAVICKAS. Pastabų nėra, prašau priimti.

PIRMININKAS. Priimamas. Ir turbūt VI skirsnis, kuris įvardytas projekte penktuoju – “Baigiamosios pastabos”, taip pat yra priimamas bendruoju sutarimu. Ačiū, visi įstatymo projekto skirsniai ir visi straipsniai yra priimti. Kas kalbėtų dėl motyvų? A.Šimėnas dar turi argumentų.

A.ŠIMĖNAS. Siūlau balsuoti už šį projektą, nes jis labai aktualus mūsų ūkio subjektams.

PIRMININKAS. Seimo narys K.Trapikas.

K.TRAPIKAS. Iš tiesų paskyrus šį įstatymą vykdyti Konkurencijos tarybai, aš abejoju, ar jis bus vykdomas efektyviai, nors jo reikia šalies ekonomikai, todėl aš balsuodamas susilaikysiu.

PIRMININKAS. Seimo narė K.Prunskienė.

K.D.PRUNSKIENĖ. Pritariu šiam įstatymo projektui ir siūlau kolegoms balsuoti už. Įstatymo priėmimas turėtų sustiprinti vietinių gamintojų padėtį, jų konkurencingumą vidaus rinkoje ir atremti žlugdančio importo įtaką. Tačiau, kita vertus, aš gerai suprantu ir kolegos K.Trapiko motyvus, nes taikant šį įstatymą vis dėlto reikia ieškoti pusiausvyros tarp interesų apginti vietinius gamintojus ir darbo vietas. Kita vertus, reikia sudaryti prielaidas pigesne ir geresne produkcija tenkinti vartotojų poreikius, kad vartotojams nereikėtų mokėti per brangiai kad ir už vietinę produkciją. Tas abi puses būtina matyti tiek tą įstatymą toliau tobulinant, jeigu prireiktų, tiek ir jį taikant. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Andriukaitis.

V.P.ANDRIUKAITIS. Aš taip pat siūlau balsuoti ir manau, kad mes visi balsuosime už, gal vienas kitas ir suabejos. Visiškai akivaizdu, kad mes turime didinti savo vidaus rinką, mėginti ieškoti priemonių, kaip apsisaugoti nuo importinių prekių dempingavimo, nes antidempingo programa neveikia iki šiol. Kita vertus, visiškai aišku, kad teisingas vartotojų gynimas nuo nekokybiškos prekės šiuo atveju vienodai turėtų būti taikomas ir importuojamai nekokybiškai prekei. Importinių nekokybiškų prekių mes turime taip pat pakankamai. Manau, kad mes galime drąsiai balsuoti už ir kartu siūlyti, kad Konkurencijos tarnyba stengtųsi, kad šis įstatymas būtų teisingai pritaikomas.

PIRMININKAS. Pradedame registruotis, kad galėtume balsuoti dėl Protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymo projekto. Registruojamės.

Užsiregistravo 63 Seimo nariai.

Kas už tai, kad būtų priimtas Protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymas? Dabar pradedame balsuoti dėl šios nuostatos. Protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymo projektas. Dabar dėl jo balsuojame.

Už – 54, prieš – nėra, susilaikė 5. Protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymas yra priimtas.

 

Žemės įstatymo 3, 6, 9, 10, 12, 17, 18, 21, 22, 23, 24, 28, 29, 30, 31, 32, 35, 36, 37, 39, 40, 41, 44, 47, 49, 55 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-2330(3*) (priėmimas)

 

1-5a klausimas – Žemės įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-2330(3). Kaimo reikalų komiteto pirmininkas V.Lapė kviečiamas į tribūną. Pradedame priiminėti šį įstatymą.

V.LAPĖ. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, po svarstymo yra gautos kai kurios Teisės departamento pastabos. Į jas jau yra atsižvelgta, jos, matyt, buvo pateiktos ankstesniam variantui, todėl nėra ką ir nagrinėti. Yra siūlymas įrašyti dar vieną punktą, kurio nėra 1įstatymo projekte, prie straipsnio, kuris nėra nagrinėjamas šiame projekte. Nežinau, kaip čia reikėtų pasielgti. Tai yra mano siūlymas ir jam komitete yra pritarta. Siūlau pradėti įstatymą priimti papunkčiui.

PIRMININKAS. Kolegos, 1 straipsnis. Dėl 1 straipsnio kokia jūsų nuomonė, gal galime priimti? 1 straipsnį priimame.

2 straipsnis? Priimame.

3 straipsnis? Priimame.

4 straipsnis? Priimame.

5 straipsnis? Priimame.

6 straipsnis? Priimame.

7 straipsnis? Priimame.

8 straipsnis? Priimame.

9 straipsnis? Kolegos, J.Mocartas nebuvo spėjęs įregistruoti pataisos iki svarstymo. Taigi J.Mocarto pataisa dėl 9 straipsnio. Ar ji dar aktuali, kolega Jonai?

V.LAPĖ. Manau, nėra aktuali.

PIRMININKAS. Pone Lape, jūs nepritarėte komitete, ar ne?

V.LAPĖ. Mes nepritarėme, kadangi tokia…

PIRMININKAS. Gal pasakykite tos pataisos esmę, tada apsispręsime, ar balsuojame dėl J.Mocarto pataisos ir ar apskritai ją svarstome. Kokia jos esmė? J.Mocarto pasiūlymo esmė yra tokia: valstybės žemę Vyriausybės nustatyta tvarka perduoda naudotis savivaldybės taryba – žemės sklypus, esančius miestuose bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais miestams priskirtose teritorijose. Šiuos savivaldybės tarybos sprendimus tvirtina apskrities viršininkas. J.Mocartas siūlo tokią bazinio įstatymo 23 straipsnio redakciją. Kolegos, registruojamės ir spręsime, ar svarstome J.Mocarto siūlymą. Pranešėjas tam nepritaria. Jeigu atsiras 29 Seimo nariai, pasiūlymą svarstysime. Dabar registruojamės. Pranešėjas tyli, aš supažindinau su redakcija.

V.LAPĖ. Aš manau, kad mes nepritariame vien dėl to, kad čia lyg ir išreiškiamas nepasitikėjimas savivaldybėmis.

Mes suteikiame teisę, o paskui dar apskrities viršininką įpareigojame kontroliuoti.

PIRMININKAS. Užsiregistravo 57 Seimo nariai. Kolegos, ar svarstome J.Mocarto pataisą? Pritariantys – už, kiti kitaip. Jeigu 29 Seimo nariai atsiras, svarstysime J.Mocarto pataisą.

Šį siūlymą remia tik 13. Taigi J.Mocarto pataisa nėra svarstoma. Ar galime priimti 9 straipsnį dabar? Dėl 9 straipsnio norėtų kalbėti L.Sabutis.

L.SABUTIS. Taip, kad neliktų abejonių. Tai yra ir mūsų komiteto aptarta redakcija, buvo pasiūlyta ir truputį platesnė, tačiau kadangi visame įstatyme kalbama tik apie žemės sklypus, perduotus valdyti patikėjimo teise, tai šiuo atveju, kad neišsiskirtų vienas straipsnis, mes sutinkame. O dėl J.Mocarto siūlymo – čiagi pasakyta įstatyme, kad žemės sklypus taryba valdo, perduoda ir naudojasi jais nustatyta tvarka. Vadinasi, tą tvarką nustato arba įstatymas, arba Vyriausybės nutarimas. Todėl man atrodo, kiek tai susiję su savivaldybėmis, redakcija yra visiškai tinkama, o apskrities viršininkui pavedama spręsti visus kitus valstybinės žemės klausimus, kurie yra jo teritorijoje. Todėl aš pritariu šiai redakcijai.

PIRMININKAS. Ar galime priimti bendruoju sutarimu 9 straipsnį? 9 straipsnis priimamas.

10 straipsnis. Jokių siūlymų nėra? 10 straipsnį priimame.

11 straipsnis. Priimame.

12 straipsnis. Priimame.

13 straipsnis. Priimame.

14 straipsnis. Priimame.

15 straipsnis. Priimame.

16 straipsnis. Priimame. Ačiū, kolega Liudvikai.

16 straipsnis. Priimame.

17 straipsnis. Priimame.

18 straipsnis. Priimame.

19 straipsnis. Priimame.

20 straipsnis. Priimame.

21 straipsnis, pone pranešėjau. Priimame dabartinę redakciją, ji yra suderinta, ar ne?

V.LAPĖ. Taip.

PIRMININKAS. Ten vietoj “Valstybinė žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba” įrašomi žodžiai “Žemėtvarkos ir teisės departamentas”. Priimame, gerbiamieji kolegos, 21 straipsnį. Metodinis vadovavimas – viceministro A.Raudoniaus rankose. Priimame 21 straipsnį.

22 straipsnis. Priimame.

23 straipsnis. Taip pat priimamas. Ar kas kalbėtų, kolegos, dėl viso įstatymo? L.Sabutis. Pone pranešėjau?

V.LAPĖ. Aš vis dėlto neišgirdau jūsų nuomonės, posėdžio pirmininke, dėl mano pataisos, kuriai pritarė komitetas, kaip šitą padaryti. Vyriausybė yra prašiusi… Mes jos nesvarstėme, bet…

PIRMININKAS. Tiesiog tas straipsnis nebuvo taisomas pagrindiniame įstatyme. Šiaip, jeigu nėra bendrojo sutarimo, man būtų sunkoka teikti balsuoti. Bet jeigu yra bendrasis sutarimas, mes galėtume V.Lapės siūlymą priimti. Tiesiog šis straipsnis baziniame įstatyme nėra taisomas, o pataisas galimas pateikti tik taisomiems straipsniams.

V.LAPĖ. Vyriausybė prašo, komitetas pritarė.

PIRMININKAS. Vyriausybė prašo priimti V.Lapės siūlymą, ar galime tai padaryti? Dėl 9 straipsnio.

V.LAPĖ. Bazinio 10… Tai yra bazinio 9 straipsnio naujas 10 punktas. “Užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostomis”, kad piliečiai galėtų nors nusimaudyti karštą vasarą privačiame ežere.

PIRMININKAS. Taigi priimame V.Lapės siūlymą, papildome bazinio įstatymo 9 straipsnio pirmąją dalį dešimtuoju punktu. Kai atsiras naujasis straipsnis, redaguojant bus viskas sutvarkyta. Ačiū. L.Sabutis dėl viso įstatymo projekto.

L.SABUTIS. Taip, dėl viso ir dėl ką tik priimtos kolegos V.Lapės pataisos taip pat pritarčiau, nes tokių konkrečių klausimų savivaldybėms teko spręsti nemažai. Bet tas žodelis “užtikrinti”, gal redaktoriai ras kitą pakaitalą. O dėl viso įstatymo pataisų taip pat pritariu. Dabar yra kur kas konkrečiau, perkeltos ir kitų įstatymų normos, jos bus taikomos, bus lengviau tai padaryti, nes yra ir dėl savivaldybės disponavimo žeme nuosavybės teisių specialus įstatymas priimtas, ir galiausiai apibrėžti tie uždaviniai ir funkcijos, kuriuos vykdo valstybės institucijos. Man atrodo, kad ir tokia pataisa, jog visus darbus, arba, tiksliau, už darbų organizavimą yra atsakingas Žemės ir teisės departamentas prie Žemės ūkio ministerijos, taip pat yra teisinga. Gerai, kad tai įrašyta įstatyme, nes, kaip pamename, tokia nuostata buvo tik suformuluota Seimo protokoliniu nutarimu. Todėl iš esmės šioms pataisoms pritariu ir manau, kad redaguojant kitus įstatymus (ir neatidėliojant), tai yra Žemės reformos ir Nuomos įstatymus, galėsime jau vadovautis šio įstatymo pataisomis. Todėl pritariu ir kviečiu balsuoti.

PIRMININKAS. Seimo narys K.Trapikas.

K.TRAPIKAS. Iš esmės aš negaliu prieštarauti šio įstatymo pataisoms. Iš tikrųjų daugelis jų atitinka šiuolaikinės visuomenės reikalavimus disponuojant žeme, tačiau balsuodamas prieš aš norėčiau pareikšti savo poziciją ir priminti tiems valdininkams, kurie turi teisę disponuoti valstybine žeme, kad jie laikytųsi valstybinės atsakomybės. Aš vis prisimenu (ir dabar dar nebaigta byla) Žvėryne, (…) gatvėje, esančios automobilių stovėjimo aikštelės atidavimą nuomai 99 metams. Tai buvo tik valstybės pareigūnų pozicija… galbūt dėl kažkokių suinteresuotų asmenų… Taip pat noriu priminti, kad kai kurie valdininkai, apeidami arba surasdami properšų šiame įstatyme, nekeltų socialinės įtampos. Vėl prisiminkime tuos atsibodusius, bet, deja, visuomenėje turėjusius didelį rezonansą įvykius. Taigi aš balsuosiu prieš, o ne prieš šį įstatymą, bet prieš valdininkų savivalę.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Mocartas.

J.MOCARTAS. Labai apgailestauju, kad Kaimo reikalų komitetas įtaria, kad ši pataisa yra nepasitikėjimas savivaldybe, tačiau puikiai žinom, kad dviguba kontrolė visada yra geresnė. Bet ne čia yra esmė. Žinome, kad parduodant žemę kad ir miesto teritorijoje, ją tvirtina ir dokumentus išduoda apskrities administracija. Todėl šia pataisa norėjome ir išlyginti, nes ar pardavimas, ar nuoma 99 metams yra labai panašūs dalykai ir ta pataisa tikrai nepakenktų. Todėl per balsavimą aš susilaikysiu.

PIRMININKAS. Dėkoju. Pone komiteto pirmininke, dėl 12 straipsnio pabaigos, ką jūs ten esate sutarę su viceministru A.Raudonium, ar jau galime šiandien priimti įstatymą, ar dar vis dėlto dėl to 12 straipsnio jūs mėginsite pagludinti techninius reikalus? V.Lapė.

V.LAPĖ. Mes šiek tiek ginčijomės. Gaila, kad tik dabar pareikštas šitas, kaip čia pasakyti, paprašymas. Aš manau, kad reikia pritarti. Mūsų komitetas pritars…

PIRMININKAS. Jūsų komitetas pritars?

V.LAPĖ. Vyriausybės siūlomam. Tai yra palikti seną, galiojusią tvarką.

PIRMININKAS. Kolegos, bet mes neturime prieš akis teksto. Aš taip pat apgailestauju, kad kalbant dėl motyvų dėl viso įstatymo projekto išlenda nesuderinti reikalai. Siūlau šiandien tada nebalsuoti dėl viso įstatymo projekto. Gegužės 2 d. turėti 12 straipsnio pabaigos redakciją, seną redakciją ir tada balsuoti. Aš, kolegos, neturiu kito kelio. Darome priėmimo pertrauką dėl 12 straipsnio šeštosios dalies, grynai dėl techninių reikalų. Antrą dieną, kolegos, turėtume iš pat ryto priimti šį įstatymą. Ačiū.

 

Apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.P-2417(2*) (svarstymas)

 

1-5b – Apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.P-2417(2). Svarstymas. L.Sabutis kalba tribūnoje dėl šio projekto.

L.SABUTIS. Gerbiamieji kolegos, kaip pamenate, per pateikimą viceministrė G.Rokickienė paminėjo, kad ta pataisa, kurią šiandien pateikiame jums svarstyti, yra pasiūlyta dėl Žemės įstatymo, Reformos ir Nuomos įstatymų korekcijos.

Iš dalies pratęsiant diskusijas, kurios kilo dėl šio įstatymo, galima būtų paminėti ir tai, kad jau Apskrities valdymo įstatyme yra iš esmės pasakyta, jog apskrities viršininkui papildomai suteikiama kompetencija ir galios, kai valstybinė žemė parduodama ar kitaip perleidžiama privačion nuosavybėn, išskyrus privatizuojamiems nekilnojamojo turto objektams priskirtus žemės sklypus. Tai reguliuoja jau mūsų priimtas įstatymas dėl sklypų pardavimo nuosavybėn... Atstovauja valstybei perleidžiant privačią žemę valstybės nuosavybėn bei valstybei… pagal įstatymus ar testamentą paveldint žemę. Ir yra dar viena dalis: “sprendžia žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir… pagrindiniams tiksliniams žemės naudojimo paskirties keitimo klausimams.” Man atrodo, tokią teisę ar galimybę Seimas galėtų suteikti apskrities viršininkui.

Mūsų komitetas, svarstydamas šią redakciją, dar pasiūlė to paties straipsnio pirmajame punkte įrašyti praleistą žodelį “vietos”. Tai yra kai vietos savivaldos institucijos tvarko laisvos valstybinės žemės fondą, išskyrus žemę, perduotą valdyti savivaldos institucijoms. Mes pridedame žodelį “pagal galiojančius įstatymus vietos savivaldos institucijoms”. Nes apskritai savivalda yra ne tik valdžios institucijose. Todėl komitetas bendruoju sutarimu siūlo pritarti šioms pataisoms ir tam tikru metu teikti priimti.

PIRMININKAS. Dėkoju, kolega. Daugiau nėra norinčių kalbėti. Turbūt problemų mums pritarti nekels šis projektas, ar ne? Bendruoju sutarimu po svarstymo pritariame Apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymo projektui, susijusiam su Žemės įstatymo pataisomis. Gegužės 2 d. turėtume priimti šiuos abu projektus. Projektui Nr.P-2417(2) pritarta po svarstymo.

 

Cukraus įstatymo 2, 3, 4, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-2374(3*) (svarstymas)

 

Gerbiamieji, pradedame svarstyti Cukraus įstatymo 2, 4, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą. Kaimo reikalų komiteto vardu pranešimą dabar perskaitys Seimo narys V.Vilimas. Ar ne V.Vilimas turi kalbėti dėl šio projekto? Seimo narys V.Lapė, pats komiteto pirmininkas. Kolega, kaip toliau sprendžiame dėl Vyriausybės pataisų ir kitų pataisų, prašyčiau jūsų pabaigoje pateikti siūlymus dėl mūsų tolesnio darbo.

V.LAPĖ. Gerbiamasis pirmininke ir gerbiamieji kolegos, mes taip dažnai čia kalbame apie tą tokį skanų daiktą ir…

PIRMININKAS. Todėl, kad užsirašyti galima iki svarstymo pradžios, gerbiamieji kolegos, ir jokie autoriai. Autoriai dabar, kolegos, yra komitetas. O kai dėl pataisų kalbėsime, tada ir kalbėsime.

V.LAPĖ. Šio įstatymo pataisos yra susijusios su vienu labai aiškiu tikslu. Jeigu anksčiau buvo kalbama apie cukrinių runkelių kvotas, tai dabar kalbama ne apie cukrinių runkelių kvotas, bet apie baltojo cukraus, gaminamo iš runkelių, kvotas. Pagal tai ir sudaromos kvotos ir augintojams, ir fabrikams. Niekam nekilo jokių ginčų, tik šiek tiek buvo nesutarimų dėl to, kas nustato kvotas fabrikams. Mes pritarėme ministro pono E.Makelio siūlomai redakcijai, kad nustato Vyriausybė. Taip pat jis buvo pasiūlęs papildyti, kad nuo kitų metų šios kvotos būtų perskirstytos ir proporcingai išdalytos visiems fabrikams. Vakar Vyriausybė svarstė ir mano, kad kvotų skirstymas fabrikams yra ne Seimo, o Vyriausybės reikalas.

Manau, kad reikia įvertinti Vyriausybės pasiūlymą ir dar kartą grįžti į komitetą ir gerai apsvarstyti. Siūlau nebaigti svarstymo, o jį pratęsti, ir kai bus sutarta seniūnų, tada įtraukti į darbotvarkę.

PIRMININKAS. Tai, gerbiamieji, šiandien kalbos dėl įstatymo projekto per svarstymo tęsinį – apsisprendimas dėl pataisų. V.Vilimas kviečiamas kalbėti diskusijoje. 5 minutės, kolega.

V.VILIMAS. Laba diena, gerbiamieji Seimo nariai. Pateiktas svarstyti Cukraus įstatymo 2, 4, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymas buvo apsvarstytas Kaimo reikalų komitete. Daugelį Vyriausybės siūlomų pataisų komitetas remia. Pagrindinis nesutarimas kilo dėl 6 straipsnio 4 dalies pakeitimo. Komiteto siūlomame variante numatyta aiškiai apsispręsti dėl cukraus kvotų atskiriems fabrikams, arba, tiksliau, atsižvelgiant į esamą situaciją, kai cukraus pramonę valdo dvi bendrovės, kvotas skirstyti proporcingai, tai yra trys ketvirtadaliai ir vienas ketvirtadalis.

Atrodo logiška ir suprantama. Tačiau iš antrojo Vyriausybės pateikto projekto matyti, kad toks skirstymas nepriimtinas. Vadinasi, išlieka noras palaikyti nuolatinį įtampos židinį viename iš Respublikos regionų. Tai mes jau turime. Manyčiau, kad toks požiūris yra trumparegiškas.

Stebina taip pat spaudoje pasirodantys straipsniai šiuo klausimu. Vienas iš tokių – “Verslo žiniose” išspausdintas ponios E.Leontjevos straipsnis, kuriame siūloma išmanyti ekonomiką ir “tam, kad suvoktume, jog kvotos ir skirstymas nesiderina su laisve, kad jie vienas kitą griauna, reikia išmanyti ekonomikos dėsnius”. Sutinku, kad yra ekonomikos dėsniai. Mes jų privalome laikytis. Bet šių dėsnių, manau, turime laikyti taip, kaip to laikosi ir reikalauja Europos Sąjungos Tarybos pagrindinis reglamentas Nr.1785-81. Nejaugi ponia E.Leontjeva nežino, kad yra toks reglamentas? Panašiai mąsto ir kiti mūsų kolegos, kurie kaip vienintelę išeitį mato mūsų cukraus pramonės koncentraciją. Jie mano, kad dažnai kartodami frazę, kad Lietuvoje cukraus gamybos problemą išspręsime monopolizuodami ir koncentruodami šią pramonės šaką, tikrai neklysta. Jie taip pat mano, kad jie turėtų pagalvoti ir apie savo teorijos pasekmes. Juk tai prieštarauja Lietuvos įstatymams, tuo labiau tai turės socialinių padarinių mūsų kaime.

Aš pritariu iškeltai idėjai, kad ministerijos teikiamą klausimą reikia svarstyti Kaimo reikalų komitete. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, taigi daugiau nėra pareiškusių noro kalbėti diskusijoje. Darome svarstymo pertrauką. Gerbiamieji kolegos, užsirašyti reikia pradėti šiandien rytą. Jeigu jis prieš dvi dienas prašo žodžio, reikia užsirašyti šiandien, prieš posėdį. Gerai, kolega, prašom kalbėti, bet vakar nesiskaito. Prieš savaitę aš galiu prašyti užsirašyti. Prašom, kolega, aš neturiu jokio asmeninio prieštaravimo, bet mėginkite gyventi taip, kad jūsų pavardė atsirastų pagal Statutą kompiuteryje. Alg.Butkevičius.

ALG.BUTKEVIČIUS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, pirmiausia aš nežinau, kodėl Sekretoriatas, vakar gavęs informaciją iš mūsų frakcijos referentės, manęs neįrašė.

PIRMININKAS. Todėl, kad būtų miela, kad ne referentai užrašinėtų, o patys Seimo nariai.

ALG.BUTKEVIČIUS. Yra tam tikra nustatyta tvarka, bet, aišku, aš ne apie tai noriu šiandien kalbėti. Noriu kalbėti dėl Lietuvos Respublikos cukraus įstatymo projekto. Ilgai jūsų visų negaišinsiu. Konkrečiai norėčiau pasakyti dėl įstatymo pakeitimo projekto 3 straipsnio. Įvertinus susiklosčiusią situaciją, kai Lietuvoje veikia keturi cukraus fabrikai, priklausantys dviem cukraus fabrikų savininkams, o cukraus rinkoje veikia tik dvi kompanijos, manome, kad reikia konkretizuoti baltojo cukraus gamybos kvotos paskirstymo fabrikams proporciją. Siūlome 6 straipsnio 4 dalį išdėstyti taip: “Baltojo cukraus metinę kvotą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir ją nuo 2001 metų paskirsto, nustatant tradicinėse auginimo zonose, veikiančiose… Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio ir Pavenčių cukraus fabrikams po ¼ nustatytos metinės baltojo cukraus gamybos kvotos”. Remiantis bazine cukraus išeiga, cukraus fabrikai kartu su cukrinių runkelių augintojais, atstovaujamais visuomeninių organizacijų, cukrinių runkelių augintojų kooperatyvų ir apskričių viršininkų administracijų atstovais baltojo cukraus gamybos kvotas perskaičiuoja… reikalingą kvotų įvykdymo cukrinių runkelių kiekį. Pagal bazinį cukringumą ir Žemės ūkio ministerijos nustatytą tvarką paskirsto cukrinių runkelių augintojams.

Aš manau, kad tiek Vyriausybė, tiek Žemės ūkio ministerija, tiek Seimas per daug ilgai nagrinėja šį įstatymo projektą. Antrosios klasės aritmetinį uždavinį sprendžiame beveik metus. Jau seniai nustatyta, kad ir Lietuvoje egzistuoja keturi fabrikai ir kiekvienam Lietuvos cukraus fabrikui buvo nustatyta maždaug 25% baltojo cukraus arba gaminamo cukraus kvota. Ar labai sunku išspręsti šią problemą? Jeigu vienas cukraus fabrikas neveikia, to vieno cukraus fabriko baltojo cukraus kvotą perskirstom kitiems cukraus fabrikams. Man atrodo, čia reikia geranoriško sutarimo įvertinant esančių fabrikų ekonominę bei finansinę situaciją. Reikia įvertinti ir tai, kad žemdirbiams, kurie augina cukrinius runkelius, turi būti sudaromos sąlygos, kad jie cukrinius runkelius vežtų ne 150 ar 200 km, bet pristatytų maždaug už 20–30 km. Tikrai nelogiška. Mokslininkai atliko skaičiavimus Lietuvoje jau dvidešimt aštuntaisiais metais ir savo išvadose pasakė, kad Lietuvai naudingiausia cukrinius runkelius auginti Suvalkijos regione. Fabrikas ir turi stovėti šiame regione. Bet Lietuvoje atsiranda tam tikrų interesų, kad viską reikia padaryti kažkaip ne taip, kaip siūlo mokslininkai, siūlo ekspertai, atsiranda kažkokie interesai, apie kuriuos čia buvo kalbama anksčiau, kai svarstėme Savivaldybių biudžetų įstatymo pakeitimus. Aš manau, kad tai nepaprastai lengvas klausimas, tik reikia geranoriškai jį vertinti ir paprasčiausiai spręsti esančias problemas. Tą linkiu kuo skubiau padaryti. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkoju, kolega. Kad nepyktumėte, aš kviečiu savo patarėjus atversti Statuto 105 straipsnį dėl užsirašymo kalbėti diskusijose. Ar bendruoju sutarimu dabar galime daryti svarstymo pertrauką, kolegos, ir po to, ko gero, gegužės 2 d. apsispręsti dėl pataisų? V.Andriukaitis prašo žodžio. Seimo narys V.Andriukaitis.

V.P.ANDRIUKAITIS. Aš pritarčiau, tik tuomet reikėtų atkreipti dėmesį, kad komitetas turėtų apsvarstyti kitus pasiūlymus. Tarkim, buvo mūsų pasiūlymas dėl 4 straipsnio pirmosios dalies šešto punkto, kuris irgi yra reikalingas, nes ten aptariamos labai rimtos detalės, susijusios su transporto išlaidomis ir kitais dalykais. Aš manau, kad komitetas galėtų viską apsvarstyti, o mes, gavę paskutinį, trečiąjį, projektą, galėtume jį papildyti savo redakcija, tarkime, ir ta, kurią dabar Alg.Butkevičius perskaitė iš Seimo tribūnos, kad ji būtų nagrinėjama.

PIRMININKAS. Kolegos, taigi sutariam, kad toliau svarstome trečiąjį variantą, kuris dabar išdalintas. Pataisas įvertins komitetas. Tam tikra išlyga daroma viduryje svarstymo – komitetui suteikiama teisė įvertinti pastabas, bet tai kyla iš to, kad Vyriausybė vakar pakankamai vėlai pateikė savo pastabas. Taigi komitetas gali ir privalo įvertinti visas pataisas, taip pat V.Andriukaičio.

Baigiame svarstyti Cukraus įstatymo pataisas. Svarstymo pertrauka. Svarstysim gegužės mėnesio mūsų posėdžių pirmąją savaitę.

 

1949 metų Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų papildomų protokolų ratifikavimo įstatymo projektas Nr.P-2425 (svarstymas ir priėmimas)

 

Kitas mūsų projektas Nr.P-2425 – 1949 metų Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų papildomų protokolų ratifikavimo įstatymas. Svarstymas. Kviečiu į tribūną A.Kašėtą – Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pranešėją. Kolegos, tikiuosi, kad čia nebus daug diskusijų.

A.KAŠĖTA. Gerbiamieji kolegos, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas apsvarstė projektą ir vienbalsiai pritarė. Iš piliečių, visuomenės organizacijų ir kitų politinių organizacijų pastabų negauta. Iš valstybinių institucijų ir savivaldybių pasiūlymų negauta. Užsienio reikalų komitetas pritarė iniciatorių pateiktam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms. Noriu trumpai priminti papildomus protokolus dėl 1949 metų rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos.

Pirmasis protokolas – tai konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo. Antrasis – konvencijos dėl sužeistų ir sergančių karių bei asmenų, patyrusių laivų avarijas jūrose, padėties pagerinimo. Trečiasis – konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais. Ketvirtasis – konvencijos dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu. 1993 liepos 7 d. Vyriausybės potvarkiu Vyriausybė prisijungė prie šių konvencijų. Tačiau prie dviejų Lietuvos Respublika iš viso nėra prisijungusi. Tai yra papildomas protokolas dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos ir papildomas protokolas dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos. Galima teigti, kad protokolai kodifikuoja pažangiausias tarptautinės humanitarinės teisės paprotines normas. Siūlau pritarti.

PIRMININKAS. Dėkoju. Užsienio reikalų komiteto pranešimas. A.Medalinskas. Papildomojo komiteto išvada. Prašom.

A.MEDALINSKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, svarstome klausimą, kurį galėjome svarstyti jau prieš metus, nors suprantu, kad šio dokumento -1949 m. Ženevos konvencijų ir 1977 m. papildomų protokolų parengimui, matyt, Vyriausybei reikėjo laiko tam, kad būtų pritaikyta Lietuvos poreikiams, kad visi dokumentai būtų išversti, su jais susipažinta, padaryti kiti darbai. Tačiau noriu pasakyti, kad 1949 metų Ženevos konvencija dėl karo aukų apsaugos yra vienas iš svarbiausių bazinių dokumentų tarptautinėje teisėje, ypač esant tai situacijai, kurioje suvokiama, kad ne tik taika, bet, deja, ir karas kartais yra kai kurių valstybių kasdienybė. Mes matome karo veiksmus Čečėnijoje, mes matome karo veiksmus buvusioje Jugoslavijoje. Pažvelkime į kai kuriuos esminius punktus, ypač kuriuos lemia 1977 metų papildomas protokolas, tokius kaip draudimą paversti civilius gyventojus karo taikiniais, draudimą atakuoti karinėmis priemonėmis hidroelektrines, atomines elektrines, draudimą griauti kultūros, istorijos paminklus, net jeigu to reikalautų kai kurie karo tikslai, pagaliau draudimą naikinti žmones, kurie padėjo ginklą ir pasakė, kad jie pasidavė. Daugybė šių dalykų yra esminiai. Tai dalykai, dėl kurių Lietuvai irgi reikėtų prisijungti prie šio dokumento, jį ratifikuoti. Sveikinčiau, jeigu mūsų Seimas tai padarys.

Galėčiau pasakyti, kad svarstydami šį klausimą Užsienio reikalų komitete mes buvome vieningos nuomonės, jokių papildomų siūlymų šiuo klausimu nebuvo. Matyt, visi galime tikėtis, jog karas niekada neateis į mūsų žemę, bet taip pat žinome, kad kartais mums tenka ištiesti bendradarbiavimo ranką ir dalyvauti kartu su kitais taikos palaikymo veiksmuose kituose kraštuose. Jeigu mūsų vyrai, vykstantys į tokias operacijas, būtų ginami šios konvencijos, tai būtų sveikintinas dalykas. Todėl, be abejonės, siūlau Seimui ratifikuoti šią konvenciją. Ačiū jums.

PIRMININKAS. Ar pritariame, gerbiamieji kolegos, po svarstymo? Pritariame po svarstymo projektui Nr.P-2425. Bet kadangi matau, kad mūsų posėdyje tikrai nėra 58, šios konvencijos priėmimas turėtų būti nukeliamas į gegužės pradžią. Po pietų, jeigu bus… LDDP darbotvarkė yra labai svarbi, taip pat gali nebūti pakankamai žmonių.

 

Baudžiamojo kodekso 35, 142, 308, 3212 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Kodekso papildymo 1421, 1422, 1423 straipsniais įstatymo projektas Nr.P-2315(2*) (priėmimas)

 

Kolegos, 1-8a klausimas. Turime dar 10 minučių šiems Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso reikalams.

Baudžiamojo kodekso 35, 142, 308, 3212 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 1421, 1422, 1423 straipsniais įstatymo projektas Nr.P-2315(2). Priėmimas. Į tribūną kviečiama V.Aleknaitė. Pradėjome svarstyti kitą klausimą, kolega! Išimties tvarka žodis suteikiamas A.Medalinskui.

A.MEDALINSKAS. Ačiū posėdžio pirmininkui.

Aš turiu labai svarbią repliką. Būtų gerai, jeigu mes bendru sutarimu fiksuotume, kad mes nepritarėme šiam dokumentui dėl kvorumo stokos, o ne dėl kokių nors kitų dalykų, nes dokumentas labai svarbus. Reikia tai užfiksuoti. Ačiū.

PIRMININKAS. Kolegos, mes jokių abejonių neturime. Jeigu šiandien neatsiras daugiau kolegų, gal net ir prieš pietus mėginsime priimti, bet tik dėl to, kad mes nesame visai tvarkingi. Taigi, ponia Vilija, prašome šiek tiek paskubėti.

V.ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ. Gerbiamieji kolegos, šios pataisas, kurias dabar ketiname priimti, yra mūsų indėlis į Nacionalinės ACQUIS priėmimo programos įgyvendinimą ir mūsų teisės harmonizavimą pagal Europos Sąjungos reikalavimus. Šiais pataisymais mes patobulinsime, sustiprinsime intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisių apsaugą Lietuvoje, o tai, kaip jūs puikiai suprantate, pagerins ir Pasaulio prekybos organizacijos požiūrį į Lietuvos Respubliką. Man neteko dalyvauti Seimo salėje svarstant šį įstatymą, tačiau aš dalyvavau Teisės ir teisėtvarkos komiteto klausymuose. Ten gavome pasiūlymų ir pastabų, į jas buvo atsižvelgta. Todėl šiandien mes priimame projekto antrąjį variantą. Kiek žinau, jūs jam pritarėte svarstymo metu Seime. Siūlau balsuoti.

PIRMININKAS. Dėkoju kolegei. 1 straipsnis. Ar galime priimti 1 straipsnį? 1 straipsnis priimamas.

2 straipsnis. Priimamas.

3 straipsnis. Priimamas.

4 straipsnis. Priimamas.

5 straipsnis. Priimamas.

6 straipsnis. Priimamas.

7 straipsnis. Priimamas.

Nuoširdžiai ačiū, ponia pranešėja. Ar kas nors kalbėtų dėl motyvų? Sutariame, ar sutartinai registruosimės? Pradedame registruotis. Registruojamės ir balsuosime dėl Baudžiamojo kodekso 35, 142, 308, 3212 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 1421, 1422, 1423 straipsniais įstatymo projekto.

Užsiregistravo 56 Seimo nariai.

Kas būtų už tai, kad šios Baudžiamojo kodekso pataisos būtų priimtos? Pradedame balsuoti. Europos Sąjunga pagirs, piratai nepagirs. Kaip jūs, kolegos, manote balsuoti?

Už – 53, prieš nėra, susilaikė 1. Įstatymas priimtas.

 

Baudžiamojo proceso kodekso 37, 126, 143 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-2316* (priėmimas)

 

Ponia V.Aleknaitė-Abramikienė mums trumpai pateiks Baudžiamojo proceso kodekso 37, 126 ir 143 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr.P-2316. Jį taip pat mėginsime priimti.

V.ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ. Gerbiamieji kolegos, tai bus dar paprasčiau, kadangi tai yra lydintis teisės aktas.

PIRMININKAS. Ačiū. Ar priimame, kolegos, šio įstatymo projekto 1 straipsnį? Priimame.

2 straipsnis. Priimame.

3 straipsnis. Priimame.

Kviečiu kalbėti dėl motyvų. Mielas sutarimas, kuris, neabejoju, mus lydės visą šią dieną. Taigi registruojamės ir balsuosime, ar priimame Baudžiamojo proceso kodekso 37, 126 ir 143 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą.

Užsiregistravo 59 Seimo nariai.

Kas būtų už tai, kad šis įstatymas būtų priimtas?

Už – 54, prieš nėra, susilaikė 2. Kolegos, įstatymas priimtas.

 

Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymo projektas Nr.P-2401(2*) (svarstymas)

 

13.06 val. Pradedame svarstyti 1-9 punktu įvardytą projektą Nr.P-2401(2) – Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymo projektą. Svarstymas. Kolegos, svarstymą turėtume baigti 13.50 val. Ar galime sutarti, kad 13.50 val. ir baigsime svarstymą? (Balsai salėje: …gal ir anksčiau…) Gal ir anksčiau, bet kad būtų ne ilgiau. Sutariame, kolegos. Kviečiu į tribūną S.Malkevičių – pagrindinio Ekonomikos komiteto kalbėtoją dėl šio projekto. Vėliausiai 13.50 val., kolegos, baigiame šio projekto svarstymą, jeigu nesusitarsime kitaip.

S.MALKEVIČIUS. Gerbiamieji kolegos, prieš komentuodamas Ekonomikos komiteto svarstymą ir priimtą sprendimą, aš norėčiau pasakyti keletą minčių dėl paties proceso. Mes būtume ne lietuviai, jeigu nerevizuotume to, ką vakar nusprendėme. Ir štai dabar užregistruoti dokumentai, užregistruotas nutarimo projektas vėl revizuojantys. Manau, kad čia kalbėsiantys vėl grįš į pradinę stadiją ir pradės kalbėti apie tai, kaip mus spaudžia Europos Komisija, kaip mes lengvai pasiduodame, kaip prarandame didžiulį turtą ir t.t. Deja, gerbiamieji, mums reikėtų vieną kartą tą mitą išsklaidyti, nes tai iš tikrųjų yra mitas. Mes dar nuo sovietmečio iki šiol manom, kad mes turime patį pigiausią elektros energijos šaltinį. Deja, taip nėra. Šiandien mes jau eksportuojame ir džiaugiamės, kad galime eksportuoti į Estiją už savikainą. Ši elektrinė, žinoma, galėtų būti pigiausios energijos gamintoja, jeigu ji turėtų kur parduoti savo energiją. Deja, pardavimo prognozės yra gana menkos.

Neseniai mes su jumis priėmėme Nacionalinės energetikos strategiją. Ten yra trys kreivės, kurios prognozuoja energijos sunaudojimą. Deja, netgi pati pesimistiškiausia prognozė, kuri numato, kad 2020 m. mes pagal naudojimą pasieksime 1990 m. lygį, nepasiteisina. Augimas vyksta du kartus lėčiau. Vadinasi, mes ir toliau turėsime didelius galingumus ir neturėsime kur dėti produkcijos. O eksploatuoti didelius galingumus yra labai brangu. Pati nedirbanti Ignalina kainuoja 500 mln. per metus, tuo tarpu Elektrėnai – 72 mln. Jeigu palygintume savikainą, tai prieš šiandienos sunaudojimą jau galima kalbėti apie tai, jog Ignalinos savikaina yra lygi Elektrėnų savikainai. Taigi šiandien didelio biznio mes iš to padaryti negalim. Žinoma, galėtume, nes jūs patys suvokiate, kad branduolinis kuras yra daug pigesnis – 4,5 karto pigesnis negu organinis, tačiau Ignalinos sąnaudos, nuolatinės sąnaudos, yra 7,5 karto didesnės. Štai kur visa problema.

Dar galėčiau priminti kitą dalyką. Jeigu mes manome apie tai, kad kada nors įsijungsime į Europos Sąjungos elektros tinklus, tai turėdami Ignaliną mes turėsime didelių problemų. Kauno technologijos instituto padaryti tyrimai rodo, jog tam, kad sistema galėtų stabiliai dirbti, agregatų galia, turbogeneratorių galia neturi būti didesnė kaip 300 megavatų. Ignalinos, deja, po 750 megavatų. Vadinasi, mes esame susieti su Rusijos tinklu ir galim sinchroniškai dirbti tik su rusiška sistema. Visa tai, kad priminčiau.

Dabar apie komitetą. Komitete mes gavome labai daug įvairių pasiūlymų, kurie didele dalimi buvo kontroversiški, teko ieškoti kažkokių kompromisų ir priiminėti sprendimus komitete juos lyginant.

Gavome iš Teisės departamento, iš keturių komitetų, iš merų, Visagino, iš Seimo narių. Smarkiai ginčijomės dėl preambulės. Aš prisimenu, kad ponui R.Ozolui labai prieštaravau, kai jis norėjo įrašyti preambulę. Deja, paskui supratau, kad klydau, ir pats padėjau jam suformuluoti. Taigi mes labai geranoriškai šį klausimą sprendėme. Buvo labai daug ginčų dėl atleistų darbuotojų, apskritai dėl socialinių garantijų, nes buvo surašyta kur kas mažiau, negu gavome pasiūlymų. Teko priimti Seimo nario pono V.Čepo siūlymą, kad socialinių garantijų klausimas būtų sprendžiamas atskiru įstatymu. Taip pat atskiru įstatymu buvo nutarta spręsti Ignalinos nutraukimo fondo kaupimo ir naudojimo tvarką, nustatyti įstatymu. Taigi mes kompromiso būdu daug ką suderinome ir komitetas didele balsų dauguma pritarė. Todėl siūlyčiau taip pat Seimo nariams pritarti. Tuo labiau kad šio įstatymo priėmimas yra tikrai neatidėliotinas galbūt daugiau formaliąja prasme, nes artėja donorų konferencija. Jeigu mes į ją ateisime be šio įstatymo, aišku, tada reikalauti kokio nors finansavimo būtų nelogiška. Todėl aš prašyčiau pritarti po svarstymo.

PIRMININKAS. Dėkoju. Gerbiamieji kolegos, prašo žodžio diskusijoje kalbėti 11 Seimo narių. Daugiau nėra prašančių žodžio? Daugiau nėra norinčių kalbėti? Taigi dabar suteikiu žodį K.Skrebiui, kalbėsiančiam Nuosaikiųjų (konservatorių) frakcijos vardu. Toks oficialus pavadinimas, kolegos. Kalbės tie kolegos, kurie pareiškė norą kalbėti diskusijoje per valandą iki posėdžio pradžios ir iki svarstymo pradžios. Prašom, kolega.

K.SKREBYS. Gerbiamasis pirmininke ir gerbiamieji Seimo nariai! Kalbant apie šį opų klausimą visiems Lietuvos žmonėms, aš norėčiau pirmiausia paminėti, kad spaudimą artimiausiu metu uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, deja, nulėmė ne saugumo, bet politiniai nesąžiningos energetinės konkurencijos motyvai. Lietuva taip ir nesulaukė tarptautinės ekspertų komisijos išvados, jog atlikus saugumo gerinimo programą tolesnis Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimas būtų saugumo požiūriu negalimas. Taigi analizuojant problemą saugumo požiūriu jokios problemos dėl to, kad Ignalinos atominė elektrinė dirba, nėra.

Būtina pažymėti, kad reikės padengti ne tik uždarymo išlaidas, o tai susiję su pačia atominės energetikos technologija, bet ir milijardinius ekonominius nuostolius. Skubotas ir neatsakingas R.Pakso Vyriausybės ir Seimo vadovybės politinis (pabrėžiu, politinis) sprendimas atsisakyti ankstesnių derybinių nuostatų ir iš viso be jokių derybinių nuostatų, be jokių kitos pusės, t.y. Europos Komisijos, realių finansinių įsipareigojimų vienašališkai įsipareigoti netrukus uždaryti pirmąjį, o vėliau ir antrąjį Ignalinos atominės elektrinės blokus, nesulaukus realaus milijardinių nuostolių atlyginimo, pažeidžia šalies gyventojų ir gyvybinius valstybės saugumo interesus. Tai yra visiškai aišku. Toks neatsakingas milijardus litų mokesčių mokėtojams kainuojantis sprendimas nieko bendra neturi su oficialiomis stojimo į Europos Sąjungą sąlygomis. Čia tikrai nereikėtų klaidinti Lietuvos žmonių, kad neva tai yra Europos Sąjungos iškelta sąlyga dėl mūsų integracijos. Tai akivaizdžiai liudija ir faktas, kad deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje pakviestos ne tik Slovakija, bet ir Rumunija bei Bulgarija, kurios turi panašias atomines elektrines, tačiau tokių drastiškų, vienašališkų įsipareigojimų, žalingų savoms šalims, tų šalių vyriausybės, o tuo labiau parlamentai nepriėmė. Nepaisant to, kad dar rudenį čia, Seime, mums buvo žadėta pateikti, mes iki šiol nesulaukėme konkretaus finansinio tarptautinių institucijų įsipareigojimo. Tai reikia konstatuoti.

Šiandien siūloma klimpti dar giliau ir jau priimti konkretų uždarymo įstatymą, užuot kėlus tarptautinėms finansinėms organizacijoms teisingą ir moraliai pagrįstą reikalavimą atlyginti milijardinius nuostolius. Jei toks įstatymas net nesulaukus Europos Komisijos konkretaus sprendimo dėl realios finansinės paramos bus iš Lietuvos pusės vėl vienašališkai priimtas, tai kokios vėliau gali būti derybos? Mes galėsime tik prašinėti ir tikėtis menkos techninės paramos, kuri jokiu būdu nepadengs tų kaštų, kuriuos reikės išleisti uždarant Ignalinos atominę elektrinę. Pagaliau toks įstatymas, kaip ir ankstesnės A.Šleževičiaus vyriausybės neatsakingas pažadas dar 1998 m. uždaryti pirmąjį bloką, būtų realiai neįgyvendinamas, nes laisvų milijardinių lėšų Lietuva paprasčiausiai neturi, o Europos Komisijos biudžete jos taip pat iki šiol nenumatytos. Mes žinom, kad Europos Sąjungos biudžetas yra patvirtintas iki 2005 metų ir jame jokios pagalbos Lietuvai uždarant Ignalinos atominę elektrinę, deja, nėra numatyta.

Nuosaikiųjų (konservatorių) frakcijos vardu aš raginčiau Seimą pagaliau ginti ir teisėtus šalies gyventojų interesus, o ne kai kurių politikų avantiūristinius pasižadėjimus, ir nesvarstyti šio neatsakingai stumiamo įstatymo, kol Europos Sąjungos biudžete nebus numatyta konkreti finansinė parama ekonominiams ir socialiniams nuostoliams kompensuoti. Kaip tik dėl to prašyčiau paremti mūsų frakcijos pateiktą protokolinio nutarimo projektą, kuriame ir siūloma nesvarstyti šio įstatymo, kol nebus numatyta Europos Sąjungos biudžete nuostolių kompensavimo programa Lietuvai. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkoju. Kviečiu kalbėti Seimo narį P.Gylį, pareikšiantį LDDP frakcijos nuomonę. Po P.Gylio kviečiu kalbėti R.Ozolą.

P.GYLYS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Problema yra įsisenėjusi ir, man atrodo, ji nuolat yra aklavietėje. Be to, tai yra mūsų politinio avantiūristinio mąstymo demonstravimas. Tai, ką mes dabar darome po to, kai priėmėm sprendimą dėl nacionalinės energetikos strategijos, ir šiandien tęsiame, kitaip kaip dar vienos labai svarbios ūkio šakos griovimu nepavadinsi. Šakas galima vardyti: baigiant švietimu, pradedant žemės ūkiu. Lietuvoje nuolat vykdomas, nežinau, sąmoningai ar ne, Barbarosos planas. (Balsai salėje) Barbarosos planą mes žinome iš istorijos. Jį žino ir dešinieji. Aš tikiuosi, jų politinė klausa jų neapgaus.

Ką mes šiandien svarstome? Svarstome programą ir planą. Pradėsime nuo semantikos. Programa ir planas iš esmės tapatūs dalykai, mes netgi randame skirtumų, bet tai yra daugiau iš tikrųjų semantiniai dalykai.

Esminiai dalykai. Mes paliekam tą pačią elektrinės uždarymo datą, kartu tą dokumentą palikdami literatūriniu, nes jame nėra finansinių duomenų. Finansavimas, kuris yra minimas viename iš įstatymo projekto skyrių, neparodytas jokiais skaičiais. Ten nurodyti tokie šaltiniai: AE eksploatavimo nutraukimo fondas (primenu, jame pinigų nėra), Tarptautinės finansinės pagalbos fondas (iš jo negauta nė cento), dar daugiau – kažkada rudenį planuota donorų konferencija neįvyksta ir nuolat atidedama, bankų skolos (primenu, kad mes, kaip valstybė, jau 13 mlrd. esame skolingi) ir kiti, nežinau, kokie stebuklingi šaltiniai. Taigi iš esmės pinigų nėra, o kai kas skaičiuoja to uždarymo kaštus 17, o įskaičius visus kompleksinius kaštus – 40 mlrd. Lt. Tai ką mes šiandien darome? Turi būti aiškiai pasakyta, kaip bus, kokiom sumom, iš kokių šaltinių surenkami tie 17, 40 ar, tarkim, 7 mlrd. litų? Kas tai, jeigu ne avantiūrizmas, mielas premjere? Kas, jeigu ne literatūra? Ypač fizikos mokslo atstovams tai norėtųsi priminti. Ekonomika, finansai yra tikslus dalykas ir šie dalykai turi būti numatyti.

Įdomu ir tai, kad patį Ignalinos atominės elektrinės galutinį nutraukimo planą turi parengti pati elektrinė. Šiai programai parengti reikia iš tikrųjų kompleksinių visos valstybės pajėgų – mokslinių, administracinių, politinių pajėgų. Ar pajėgi Visagino administracija blaiviai pažiūrėti, visapusiškai ištyrinėti šią problemą? Aišku, kad ne, nėra tų jėgų. Lietuvoje galbūt jų yra, bet jos paliekamos už sprendimo ribų.

Vienas iš kalbėtojų, man atrodo, ponas S.Malkevičius sakė, kad mūsų elektros energija brangi todėl, kad negalime parduoti, nėra kur parduoti. Mielieji ponai dešinieji, mielasis pone Malkevičiau, jūs esate vienas iš mūsų dabartinių ekonomikos vairininkų ir gerai turite suvokti atsakomybę, kad į Baltarusiją eksportas sužlugo, į Lenkiją… 1997 metais, beje, pono G.Vagnoriaus ir Lenkijos premjero pasirašytas sprendimas, aš manau, geras sprendimas, buvo sužlugdytas. Niekas pas mus Lietuvoje nekalba apie tai, kad Latvija perka pusę savo elektros energijos, nes jos neturi. Aš manau, yra galimybių išplėsti ir vidinį vartojimą, vidinę elektros energijos rinką. Tai būtų viena iš mūsų programos dalių. Kodėl visa tai nepadaryta, mieli dešinieji, besiruošiant uždaryti tą elektrinę?

Esu Europos Parlamentinės Asamblėjos Ekonomikos komiteto narys ir nuolat būnu Europos plėtros ir rekonstrukcijos banke. Ten mano konkretus nuolatinis klausimas yra: ar šis reaktorius, arba, tiksliau, reaktoriai kelia ekologinę grėsmę? Nėra aiškaus atsakymo. Tada aš užduodu antrąjį klausimą: ar nėra Europoje suinteresuotų konkurentų, kurie per lobistinius kanalus stengiasi sunaikinti vieną iš galimų konkurentų, tai yra Ignalinos atominę elektrinę? Tai yra nutylima. Europos plėtros ir rekonstrukcijos banke Europos Sąjunga turi savų interesų, kaip ir tos interesų grupės Europos Komisijoje. Bet kam atstovauja Lietuvos Seimas ir visų pirma dešinieji, kieno jie interesams atstovauja šioje energetikos žlugdymo byloje? Tik ne Lietuvos, mielieji kolegos.

Taigi tokio pavidalo įstatymo priimti negalima. Kai LDDP anksčiau turėjo gauti pinigų, kad užtikrintų elektros gamybos saugumą, iš tikrųjų tai buvo baisi problema, nes LDDP Vyriausybė, perėmusi valdžią, paveldėjo 70 tūkst. litų, tiesa, tuo metu dar buvo “vagnorėliai”. Nebuvo pinigų, o saugumo programas reikėjo vykdyti. Tas dokumentas, kurio vykdymo niekas nereikalavo, buvo pakeltas į parlamentinio sprendimo lygį ir taip buvo padaryta didelė politinė, strateginė klaida. Dabar šiuo dokumentu mums ne kartą mojuos mūsų konkurentai iš Vakarų. Netęskim klaidų virtinės! Susimąstykime. Kviečiu už šį įstatymą nebalsuoti.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, prašyčiau neviršyti kalboms skirto laiko. Kviečiu į tribūną R.Ozolą, kalbėsiantį Centro frakcijos vardu. Ruošiasi K.Prunskienė.

R.OZOLAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, iš tiesų nenorėčiau kalbėti ilgai. Dabar svarstomas įstatymas yra apie objektą, kuris reiškia šį tą daugiau negu ūkio objektas. Kalbame apie objektą, kuris lemia Lietuvos energetikos strategiją ir ateitį. Noriu pabrėžti, kad po to, kai kitos energijos rūšys yra perduodamos užsienio monopolijų valdymui, kuriam įtakos mes negalime turėti arba galime turėti labai nedaug, elektros energija yra vienintelė energijos rūšis, kuria gali disponuoti, darydamas įtaką, Lietuvos nacionalinis ūkis. Jeigu mes kalbame apie Lietuvos konkurencingumą Europos Sąjungoje, mes negalime nekalbėti apie mūsų energetinio ūkio konkurencingumą Europos Sąjungoje. Jeigu kalbame apie šio ūkio konkurencingumą, galime pasiremti vienu vieninteliu energetikos ūkio segmentu – elektros energijos ūkiu. Kas domisi tuo klausimu nuosekliai ir sąžiningai (aš pabrėžiu šitai), tas pripažįsta, kad Lietuvos elektros energijos ūkis yra kompleksiškos šaltinių visumos ūkis, tai yra atominės energetikos, hidroenergetikos ir šiluminės. Vėlgi nenagrinėsiu kiekvieno segmento apimčių ir reikšmių Lietuvos elektros energijos ūkiui. Pasakysiu tiek: kas domisi šiuo klausimu nuosekliai ir atsakingai, tas šiandien pripažins, jog pagal esamą mūsų poreikių visumą Lietuvos elektros energija, kaip savarankiškas kompleksas, be atominio segmento egzistuoti negali.

Tokias mintis mes sakėme ir konsultuodamiesi su užsienio firmomis. Ir visai normaliai jos pripažįsta, kad jeigu kalbama apie konkurencingumo išlaikymą Europos Sąjungos ūkyje, klausimas formuluojamas visiškai teisingai. Aš kalbu apie tai, kad mes turime turėti labai aiškią Lietuvos elektros ūkio strategiją, kurioje matytųsi Ignalinos atominės likimas. Šiandien mes neturime elektros įstatymo, kuris galėtų konkretizuoti šį klausimą. Energetikos strategijoje pažymėta, kad Ignalinos atominė elektrinė yra uždaroma. Taip, nutarime yra tokia pastabėlė, gali būti kas nors daroma šalia to, bet tuoj pat šiuo pagrindu atsiranda kokia nors užsienio galinga firma, kaip, sakykime, britų kokia nors suinteresuota firma, kuri pasiūlo alternatyvią atominei energetikai elektros energijos gamybą būtent šiame regione. Viskas tarsi ir gražu, bet esminis klausimas lieka nukirstas: Lietuva netenka galimybės turėti savarankišką energetikos šaltinį, kurį šiuo atveju gali garantuoti viena vienintelė, nežiūrint iš kokios valstybės perkama, energijos ištaka. Šiuo atveju, pone pirmininke, gali būti nuperkama iš kurios nori, nebūtinai iš Rusijos, čia, aš manau, jus patenkinsiu visiškai, ir klausimas tuo galėtų būti išsemtas. Manau, kad tai ir yra pati didžiausia spekuliacija: neaiškiai pasakyti apie Ignalinos atominės elektrinės ateitį ir tuo sukomplikuoti viso tolesnio mūsų ūkio plėtotę Europos Sąjungoje, jeigu mes ten įstosime, žinoma.

Todėl pagal tai, kas parašyta šiame įstatyme, žinoma, uždaryti Ignalinos atominę elektrinę galima, bet tada mes uždarome tiktai daiktą, ir tai dar nelabai aišku kaip. Neaišku, kas toliau su ja dėsis, bet tai šiuo atveju nerūpi. Ūkio ministerijai šiuo atveju rūpi vien tiktai donorų konferencija, kuriai reikia padėti dokumentą, kad štai mes darome šį daiktą ir su Ignalinos atomine susitvarkome.

Mes nebalsuosime prieš, bet, pone ministre, pone viceministre, kuris tiesiogiai esate atsakingas, pone Seimo Pirmininke, pone premjere, negalima įvaryti Seimo į kampą taip, kaip varote jūs dabar. Negali būti priiminėjami dokumentai, tokios reikšmės dokumentai, šitokia tvarka. Mes dabar priversti balsuoti už, nes Ignalinos pirmasis, o, ko gero, ateityje ir antrasis blokai turi būti uždaryti. Jie yra nepatikimi. Bet šitaip nedaroma. Pats procesas yra nesaugos procesas. Ar suvokiate visa tai? Taip, pone Sabuti, jums svarbu, kad mes balsuotume už, o mums svarbu, kad be to dar Lietuva būtų su savo ūkiu, kuris galėtų garantuoti ateitį mūsų vaikams, ne tik jums. Ačiū. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. Kolegos, tokios replikos, kokios dabar buvo iš pranešėjo, yra mūsų silpnumo apraiška. Aš siūlau nebūti tokiems. Dabar kalbės Seimo narė K.Prunskienė. Ruošiasi R.Smetona.

K.D.PRUNSKIENĖ. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji kolegos, aš šį klausimą norėčiau susieti su konstitucine nuostata, įpareigojančia valstybės institucijas naudoti valstybės turtą bendrai valstybės, žinoma, ir piliečių naudai. Ignalinos atominė elektrinė yra valstybės turto sudėtinė dalis. Keista, kai mums tampa našta ir mes bandome kuo greičiau ja atsikratyti tvirtindami, kad pajėgumų yra per daug. Per daug tik todėl, kad mes nesugebame sėkmingai jų panaudoti efektyviai eksportuodami elektros energiją. Jeigu žiūrime iš savo interesų pusės, iš bendrų valstybės interesų pusės, tai, žinoma, tai yra ne tas pat, kas matyti ir orientuotis į visos Europos Sąjungos interesus. Be abejo, ir saugumo kriterijus, ir, žinoma, konkurencijos padidėjimas įsijungus mūsų pakankamai dideliems pajėgumams ir pakankamai pigiai elektros energijai į Europos Sąjungos rinką yra labai svarbus dalykas, formuojantis Europos Sąjungos poziciją atominės elektrinės atžvilgiu. Tačiau mes turime vadovautis savais, mūsų valstybės nacionaliniais interesais.

Aš šiandien norėčiau pasiremti ką tik nuskambėjusia Jo Ekscelencijos Prezidento mintimi, kad nereikėtų dangstyti nevykusių sprendimų integracija į Europos Sąjungą ar NATO. Apie tai, kad iki šiol nesugebėta deramai efektyviai eksportuoti energijos, galima būtų daug kalbėti, turint minty ir Baltarusijoje susidariusią skolą. Tai nėra vien tiktai Baltarusijos nemokumo ar tokia neįveikiama objektyvi priežastis. Priežastis yra ir sandorių, kuriuos palaikė arba tiesiog lėmė ankstesnių vyriausybių nuostatos, pobūdis. Tiesą sakant, tai būtų galima kritiškai įvertinti ir dabartinių pastangų stygiaus problemą išspręsti.

Įstatymo nuostatos atsirado dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia dėl laiku nesuformuluotos mums naudingos energetikos strategijos. Jeigu viena Vyriausybė laikėsi tokios pseudodiplomatinės nuostatos, nepasakydama mums priimtinų datų, scenarijų, palikdama iniciatyvą Europos Sąjungai, o ta, žinoma, ir perėmė tą iniciatyvą pradėjusi daryti spaudimą derybininkams, tai kita Vyriausybė ėmė ir įsipareigojo uždaryti pirmąjį bloką iki 2005 metų sausio 1 d. Po to ši nuostata atsirado energetikos strategijoje ir po to dabar atsiranda įstatymas, kuris jau motyvuojamas praeitų metų pabaigoje priimta energetikos strategija.

Tuo tarpu šitos nuostatos ir ypač pati data nėra paremta nei konkrečiu apskaičiavimu, kokios yra daugiau ar mažiau patikimos realios uždarymo išlaidos, nei gauta nauda, nei kokio masto socialinės pasekmės ir kiek jos pareikalaus lėšų, taip pat kokiu būdu bus tos problemos sprendžiamos, žinoma, ne popierinėmis programomis, o realiai sprendžiant ir darbo vietų klausimą, ir žmonių likimą. Pono S.Malkevičiaus pataisa, kurią jis teikia 5 straipsnio penktajai daliai, tai yra kur sukuriamas tam tikras saugiklis, tik iš dalies palengvina šitą problemą, nes draudžiama pradėti įgyvendinti Ignalinos pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimo etapo ir objektų projektus, darančius pirmojo bloko išvedimo iš eksploatacijos procesą negrįžtamą arba darančius įtaką branduolinės saugos užtikrinimo sąlygoms.

Tačiau, gerbiamieji, čia kalbama apie atskirus etapus. Jeigu pirmajam etapui bus pažadėtas ir išskirtas pakankamas finansavimas, o po to antrajam atsiras problemų, procesas jau bus tapęs negrįžtamu. Taigi ši pataisa tik sušvelnina situaciją, bet problemos neišsprendžia. Data nustatyta ir tai jau yra didelis negrįžtamo proceso impulsas. Jeigu mes galvojame apie kadrų patikimumą, apie jų požiūrį į savo darbą ir perspektyvą, jeigu mes galvojame ir apie specialistų Lietuvoje rengimą Kauno technologijos universitete, ir apie daugelį kitų svarbių Ignalinos saugiam eksploatavimui, efektyviam eksploatavimui reikalingų dalykų... Europos Sąjungos įsipareigojimai tuo tarpu yra tik menami. Gal ir galime tikėtis paramos, tačiau neaišku, kokio masto.

Taigi labai keista, kad pirmiausia yra priimamas įsipareigojimas, o po to bus deramasi dėl paramos masto. Taigi mūsų pozicijos, derybininkų pozicijos jau automatiškai susilpnėja, kai toks įstatymas atsiranda, ir faktiškai mes patys tikriausiai būsime žengę žingsnį šita linkme nežinodami, kokios paramos ir kokių pasekmių, ekonominių ir socialinių, mes galime susilaukti priėmę tokį sprendimą. Todėl aš šito įstatymo projekto nepalaikau. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju. Kviečiu kalbėti R.Smetoną, ruoštis A.Stasiškį. Kolegos, kviečiu kiek įmanoma trumpinti savo pranešimus, nes kitaip baigsime posėdį 15 val. R.Smetona.

R.SMETONA. Dėkoju. Gerbiamieji kolegos, ir šį kartą yra gera proga paklausti, kodėl taip atsitinka mūsų valstybėje, kad patys svarbiausi, esmingiausi, strateginiai valstybei, visiems piliečiams klausimai priimami dažnai ne taip, kaip pasakyta mūsų Konstitucijoje, ne taip, kaip derėtų daryti iš tiesų rūpinantis valstybės interesais. Dėl stojimo į Europos Sąjungą ir šiandien Prezidentas ragina keisti Konstituciją, kad nebūtų kliūčių atsisakyti suvereniteto, atsisakyti patiems tvarkyti savo reikalus galimybių. Dėl valstybės naftos komplekso sprendimas priimamas už Konservatorių partijos vadovybės durų, ir tas sprendimas po to primetamas ir partijai, ir visam Seimui, ir visai valstybei. R.Pakso Vyriausybė parengia energetikos strategiją, ministras nuveža ją į Briuselį, raportuoja, pasako, kad užduotis atlikta, ir tik po to Seimas (kurgi dėsis) vėlgi dauguma balsuoja, daugelis nudelbia akis suprasdami, kad daro nusikaltimą arba tiesiog nereikalingą, netinkamą darbą. Ir štai dabar vėl kaip to sprendimo ir to įsipareigojimo tęsinys mums pateiktas įstatymo projektas, kuriuo įsipareigojama uždaryti Ignalinos pirmąjį bloką, aišku, su tendencija ir dėl antrojo bloko.

Tai visa seka ir tokių pavyzdžių būtų galima pateikti labai daug. Jie blogi. Dėl paties įstatymo projekto.

Mūsų manymu (kalbu Jungtinės frakcijos vardu), įstatymo projektas parengtas nekvalifikuotai. Jis yra daugiau politinis dokumentas, o ne teisės aktas. Štai konkrečiai. Čia kalbama apie pasirengimą nutraukti pirmojo bloko eksploatavimą, apie galutinį sustabdymą – 3 straipsnis. O 4 straipsnyje Vyriausybė įpareigojama iki 2000 m. lapkričio 1 dienos patvirtinti pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimo programą. Po to galutinio nutraukimo planą pati elektrinė. Argi tokia tvarka galima rengtis tokiam darbui? Argi ne Seimas turėtų įpareigoti Vyriausybę, visas kompetentingas institucijas parengti tą planą, parengti programą arba, tiksliau, jos projektą? Ir po to Seimas įvertintų, ar ta programa tinkama, ar valstybei ji priimtina. Tik jai pritarus būtų galima kalbėti apie kokį nors vykdymą. Mes negalime pritarti eilutei, kad kada nors reikia parengti programą ir po to ją vykdyti. Juk mes elgiamės visiškai aklai, užsimerkę. Todėl mes pritariame Nuosaikiųjų (konservatorių) frakcijos pasiūlymui sustabdyti šio įstatymo projekto svarstymą iki tol, kol iš tikrųjų mes turėsime tvirtas, aiškias ir konkrečias garantijas apie lėšas tam planui, kuris turėtų būti parengtas, įgyvendinti, konkrečias lėšas ir jų atėjimo grafiką. Tik po to galima pradėti veiksmus. Kiekvienas uždarymo veiksmas reikalaus lėšų. Lėšų, kurios dalį įdėjus, o kitai daliai ir didžiajai daliai lėšų neatėjus bus išmestos į balą.

Juo labiau, manome, neverta tokio strateginės reikšmės dokumento priiminėti dabar, likus pusmečiui iki kito Seimo rinkimų, nes nuomonė gali keistis. Tos įdėtos ar pradėtos įdėti lėšos iš tikrųjų gali būti išmestos į balą. Mes nepritariame šio įstatymo projektui. Siūlytume bent jau padaryti ilgą jo svarstymo pertrauką.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Stasiškis. Ruošiasi R.Dovydėnienė. Šiaip pirmiausia pagal Statutą turėjo kalbėti komitetai, bet nė vienas iš jų neprašė žodžio, paskui jie ėmė tai daryti, ir aš neturiu kur dingti. Taip taip, kolegos, viskas tiesa. A.Stasiškis kalba, ruošiasi R.Dovydėnienė.

A.N.STASIŠKIS. Gerbiamieji kolegos, aš labai trumpai. Man pavesta kalbėti papildomo komiteto vardu. Kadangi mūsų komitete priimtos pataisos ir pasiūlymai yra pagrindinio komiteto iš esmės įvertinti ir beveik visi priimti gal šiek tiek kita redakcija, negu mes siūlėme, aš dėl to neturėčiau daugiau ką pasakyti. Tik tai, kad mūsų komitetas ne kaip pasiūlymą, bet kaip atskirą nuomonę suformulavo visų bendru sutarimu, kad kolegos P.Papovo siūlytos pataisos būtų atskirai apsvarstytos pagrindiniame komitete ir dėl jų apsispręsta pagrindiniame komitete. Mūsų komitetas manė, kad jos iš esmės galėtų būti priimtos, bet jos mums atrodė perteklinės. Galbūt tai kito įstatymo reikalas. Mes pasiūlėme pagrindiniam komitetui tą padaryti.

Kadangi kelias minutes sutaupiau pateikdamas komiteto išvadą, norėčiau kelis žodžius pasakyti asmeniškai. Nežinau, kaip čia efektingiau pradėti. Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo vienos iš mūsų kolegių paleista frazė – iš kur tiek drąsos tam berniukui. Aš tą drįsčiau perfrazuoti ir pasakyti, iš kur tiek drąsos tiems mūsų kolegoms, kurie kalba apie atominę elektrinę kaip apie kokį vežimą, arklį, kokį kolūkį ar dar kažką, o nekalba iš esmės.

Gerbiamieji kolegos, bent pradžios mokykloje visi mes susipažinome su fizikos pagrindais. Nuo mūsų frakcijų pozicijos, nuo politikavimo, nuo politinių vingrybių branduolinės reakcijos nekeičia savo eigos. Koks bebus Seimas po šitų, po kitų rinkimų, ateis laikas, kai blokas sprogs arba jį reikės laiku išjungti. Sakome, kad neturime pinigų. Neturime pinigų. Jeigu mes jų neieškosime 5 ar 10 metų, tai mes juos surasime per mėnesį, kai reikės? Nesurasime. Aš drįstu dar kartą klausti, kaip leidžia mūsų sąžinė politikuoti tokia tema? Kaip mes galime užkrauti atsakomybę tiems, kurie gyvens po 5 ir po 10 metų? Turbūt niekas nesiginčija, kad uždarymas yra faktas, nepriklausantis nuo mūsų. Atominės elektrinės bloką reikia uždaryti. Tai yra techninis dalykas, nepriklausantis nuo jokių partijų. Iš esmės yra ginčas dėl taktikų. Galima įsivaizduoti dvi taktikas: viena, kurią mes dabar bandome realizuoti, kuri yra įtvirtinta Nacionalinėje energetikos strategijoje, t.y. iš anksto atsiliepianti į Vakarų Europos valstybių siūlymą stengtis sutelkti pastangas, solidariai ieškoti, spręsti technines ir ypač finansines galimybes. Aš matau, kad ši taktika turi savo pranašumą. Tai yra šiandien mes galime solidariai pasinaudoti Vakarų Europos turtingų valstybių nuotaika, nusiteikimu prieš branduolinę energetiką. Aš nelabai garantuotas, kad tai labai daug duos, bet yra galimybė, kad tai sumažins Lietuvos indėlį, kuris yra neišvengiamas. Galų gale mes neprarandame laiko. Mes galime 5-6 metus dėti savo pastangas, kooperuotis ir siekti tikslo, kuris reikalingas, kuris neišvengiamas.

Yra kita taktinė pozicija. Sėdime mes, nutaisę išdidžią pozą, laukiame penkerius metus, kai prasideda signalai, kad po metų sprogs blokas, tada pradedame sakyti: duokite mums pinigų arba mes susprogsime.Visų pirma mes pirmi nukentėsime. Tada visiškai neturėsime laiko manevrui, neturėsime jokios erdvės manevrui. Galima garantuoti, kad šiuo atveju Lietuvos įnašas bus kur kas didesnis. Niekur nedingsime. Mes pirmi nukentėsime, tada Europa diktuos sąlygas: mes duodame tiek, likusius, ponai, prašom susirinkti ir uždarykite savo virdulį. Viskas. Kokie čia filosofavimai?

Todėl baigdamas kviesčiau iš technologinio paprasto dalyko nedaryti politikos. Mes politikavimu branduolinių reakcijų eigos nepakeisime. Galime apgauti vieną kitą kaimietį, kuris senokai skaitė fizikos vadovėlį, bet trumpam laikui, kol vėliau tuštinsime jo kišenę. Renkimės tam darbui nuosekliai. Šis įstatymas yra vienas iš pirmųjų žingsnių. Reikės priimti daug įstatymų. Reikės daug pastangų, reikės sistemingų, koordinuotų pastangų kelerius metus. Gal iki 2005 metų neužteks, gal reikės pratęsti. Bet tai turi būti nuolatinis visų būsimų vyriausybių ir visų būsimų seimų darbą. Tas sumas ir tas pastangas nebus lengva įgyvendinti. Aš kviesčiau žiūrėti į šį reikalą šaltu protu, šalta galva ir nebandyti daryti politikos nešvariais metodais. Ačiū.

PIRMININKAS. Kviečiu kalbėti R.Dovydėnienę. Ji kalbės Socialinių reikalų ir darbo komiteto vardu. Paskui kalbės V.Andriukaitis.

R.DOVYDĖNIENĖ. Gerbiamieji Seimo nariai, Socialinių reikalų ir darbo komitetas, svarstydamas šį įstatymo projektą, nagrinėjo ir tai, ką sako iš šios tribūnos beveik kiekvienas kalbantysis, ir finansines galimybes dėl galutinio bloko sustabdymo. Jokio skaičiaus neįvardijame šiame projekte, bet esminį dėmesį vis dėlto kreipiame būtent į pirmojo bloko ankstyvo uždarymo socialines pasekmes ir į atleistųjų darbuotojų bei jų šeimų socialines garantijas. Komitetas siūlė patikslinus palikti 6 straipsnį, nes įstatymo projekte numatytos konkrečios socialinės garantijos davė tam tikrų vilčių, kad sudarant programą neigiamų socialinių pasekmių… ir numačius finansavimą bus sprendžiamos ir darbuotojų, ir jų šeimų, ir visos Utenos apskrities plėtros strategija atsižvelgiant į tai, kad uždaroma labai svarbaus ūkio objekto dalis. Pagrindinė komiteto nuostata pakeisti 6 straipsnį tokia redakcija, kad atleistų darbuotojų socialines garantijas nustato atskiras įstatymas, nėra tai, ko mes norėjome komitete, nes atskiras įstatymas – tai išimtis tų darbuotojų ir jų šeimų, kitų įmonių darbuotojų atžvilgiu ir neatrodo, kad… nėra visiškai tikslu, ar atskiras įstatymas ir joje nustatytos nuostatos bus finansuojamos iš tų pačių finansinių šaltinių, kurie bus surinkti pirmojo bloko galutiniam sustabdymui realizuoti. Jeigu bus palikta įstatymo projekte ši nuostata, kokią pasiūlė pagrindinis komitetas, vis dėlto turėtų būti aiškiai įvardyta data. Jeigu atskiras įstatymas, tai kada šio įstatymo projektas turi atsirasti? Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkoju. V.Andriukaitis. Dabar Socialdemokratų frakcijos nuomonė. Ruošiasi J.Mocartas – Aplinkos apsaugos komiteto išvada.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamieji kolegos Seimo nariai, gerbiamasis posėdžio pirmininke! Socialdemokratų frakcijos vardu norėčiau išdėstyti mūsų poziciją dėl svarstomo įstatymo. Atėjau į tribūną, kaip sako, netuščiomis rankomis.

Pirmiausia noriu, gerbiamieji Seimo nariai, pasakyti, kad ponas S.Malkevičius, naudodamas skaičius, vis dėlto turėjo pateikti ir nurodyti šaltinius, kuo remdamasis jis tuos skaičius pateikė. Taip pat manau, kad ponas S.Malkevičius nėra autoritetas Ignalinos atominės elektrinės uždarymo klausimais ir jis galėtų pateikti kitų ekspertų nuomones dėl šio objekto uždarymo.

Mano rankose daktaro A.Galinio – Lietuvos energetikos instituto vyriausiojo specialisto išsami studija. Aš ją būtinai išdalysiu visiems Seimo nariams. Ten yra aiškūs atsakymai ir išvados dėl Ignalinos atominės elektrinės reikalų. Išvadų yra labai daug. Žinoma, būtų galima sutikti su šio eksperto įvairiais skaičiavimais arba nesutikti, bet norint sutikti ar nesutikti greta reikia turėti kitų ekspertų duomenis. Šiuo atveju aš dar turiu ir profesoriaus L.Ašmanto pozicijas. Profesorių L.Ašmantą, manau, kad sutiksime, mes galime laikyti branduolinės energetikos specialistu.

Taigi ką sako A.Galinis. Jo išvadų yra daug ir viena iš jų skamba taip: “Ignalinos atominę elektrinę, nepaisant žymių investicijų, reikalingų elektrinės saugumui pagerinti, tikslinga eksploatuoti kiek galima ilgiau”. Toliau: “Elektros energijos sistemos nuostoliai dėl ankstyvo elektrinės stabdymo iki 2015 metų siektų 3,5 mlrd. Lt, esant lėtam ekonomikos augimui (tarkim, tokiam, kaip dabar), ir 6 mlrd. Lt, esant greitam ekonomikos augimui. “Lietuvos energijos” gamybos kaštai Lietuvos elektros energijos sistemoje dėl pirmalaikio Ignalinos atominės elektrinės sustabdymo padidėtų 1,5 ar 2,8 cento už kilovatvalandę”. Tai yra skaičiavimai, kolegos. Aš šią medžiagą pateiksiu visiems Seimo nariams. Tai yra pirmasis atsakymas, kad svarstant šią problemą reikia turėti tai, dėl ko mes turėtume visi susitarti.

Antra problema. Man labai patiko, kai mes dalyvavome… Ignalinos atominės elektrinės vietos Baltijos jūros šalių energetikos strategijoje, mano kolegos A.Petrusevičiaus pozicija. Manau, kad gerbiamasis A.Petrusevičius neatsisakys savo skaityto pranešimo, kuriame iš tikrųjų labai teisingai iškeltos problemos. Aš tik pacituosiu štai tokį vieną rimtą klausimą. Ponas A.Petrusevičius labai aiškiai rašo, kad į Ignalinos atominės elektrinės uždarymo klausimą būtų galima atsakyti tik tuomet, jeigu būtų pateiktos visos alternatyvos, kiek metų galėtų veikti Ignalinos atominė elektrinė. Čia pat jis išdėsto daugelį abejonių, su kuriomis aš šimtu procentų sutinku, todėl solidarizuojuosi su gerbiamuoju kolega Seimo nariu A.Petrusevičiumi. Manau, kad šis jo referatas taip pat galėtų būti išdalytas mums, nes jame labai teisingai keliamos problemos.

Dabar noriu jums priminti, kad svarstant Nacionalinę energetikos strategiją Socialdemokratų frakcija buvo užregistravusi alternatyvą ir buvo siūliusi už ją balsuoti. Alternatyva yra tokia: “Nepritarti Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktoms Nacionalinės energetikos strategijos pagrindinių krypčių nuostatoms, patvirtinančioms Lietuvos Respublikos įsipareigojimą nekeisti Ignalinos atominės elektrinės blokuose branduolinio kuro kanalų, nes pateiktoje strategijoje nėra detaliai nustatytos nei Ignalinos atominės elektrinės blokų uždarymo sąlygos, nei to uždarymo finansavimo šaltiniai”. Todėl Socialdemokratų frakcija tada labai aiškiai pasakė, kad ši priimta strategija nėra laikytina nacionaline. Nacionalinei strategijai priimti reikėtų lygiai tokio paties sutarimo, kokiu sutarimu buvo priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas.

Norime priminti, kad daugelis ekspertų labai aiškiai teigia, kad pagrindiniai, kardinalūs klausimai, susiję su šalies saugumu, energetika ir kitais dalykais, turėtų būti priimami siekiant kuo didesnio sutarimo tarp politinių jėgų. Šiuo atveju tai yra labai rimta sąlyga, jeigu mes norime tikrai detaliai svarstyti šį klausimą.

Taip pat norėčiau pasakyti, kad Lietuvos gyventojai kol kas… Štai yra Pasaulio banko duomenų lentelė, kiek Lietuvos pramonės vartotojai, gyventojai moka šiandien už energijos kilovatvalandę. Aš irgi manau, kad šią lentelę mes išdalysime visiems Seimo nariams. Tik pacituosiu, kad Lietuvoje 1998 m. sausio 1 d. maži vartotojai, pramonės vartotojai mokėjo 16,9 cento už kilovatvalandę, vidutiniai – 13,4, dideli – 11,11. Tie gyventojai, kurie per metus sunaudoja 3500 kilovatvalandžių, mokėjo 16,9 Lt, o tie, kurie suvartodavo daugiau kaip 20 tūkstančių, – 12,56 Lt. Tuo tarpu pažiūrėkite, kiek moka kitų šalių gyventojai. Palyginkite Belgiją, Didžiąją Britaniją, Vengriją ir kitas valstybes. Jūs pamatysite, kokie kaštai. Kodėl mes taip pigiai mokame? Todėl, kad mes turime pigų energetinį šaltinį. Čia yra atsakymas ponui S.Malkevičiui.

Iš tikrųjų pritariu visiems, kurie sako, kad šis įstatymas yra ne laiku, jis niekuo nepagrįstas. Jis nepagrįstas tokiomis rimtomis studijomis, kokių reikia. Dėl to Socialdemokratų frakcija yra prieš šio įstatymo svarstymą. Siūlome daryti svarstymo pertrauką, kad visos frakcijos pateiktų klausimus, į kuriuos įstatymo rengėjai turėtų atsakyti, ir šią diskusiją perkelti į nacionalinį lygį. Reikia diskutuoti plačiai Lietuvos visuomenei, kad į šį klausimą atsakytų visuomenė. Priešingu atveju mes priversti konstatuoti, kad tai iš tikrųjų yra tiktai politinio momento diktuojamas sprendimas.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Mocartas. Ruošiasi J.Šimėnas. (Balsai salėje: …laikas… kada gali baigtis?)

Gerbiamieji kolegos, dabar tikriausiai dar reikėtų nuspręsti, kad frakcijų ir komitetų vardu visi kalba, o paskui pasitarsime, ar tęsiame posėdį. Kolegos, yra pataisų, bet aš vis tiek siūlau iki Velykų, t.y. šiandien, susitvarkyti su svarstymu. Man atrodo, visiems bus ramiau. (Balsai salėje) Gerbiamieji kolegos, J.Mocartas. Ruošiasi J.Valatka.

J.MOCARTAS. Gerbiamieji kolegos, gerbiamasis pirmininke, Aplinkos apsaugos komitetas nuodugniai išnagrinėjo šio įstatymo projektą ir iš esmės jam pritarė su kai kuriomis esminėmis pastabomis. 2 straipsnio pirmojoje dalyje kompleksinių priemonių visumoje be socialinių ir ekonominių problemų yra būtina numatyti aplinkosaugos problemų sprendimą. Manome, kad uždarant Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį bloką vienas iš svarbiausių dalykų yra radioaktyvių atliekų sutvarkymas ir jų palaidojimas. Pastatų ir įrengimų, kurie neskleidžia radiacijos, yra nepavojingi aplinkai, nekelia grėsmės žmonėms, demontavimas nėra pirmaeilis dalykas.

1999 m. gegužės 20 d. Seimas priėmė Radioaktyvių atliekų tvarkymo įstatymą, kuris įsigaliojo tų pačių metų birželio 3 d. Šis įstatymas reglamentuoja juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, ir fizinių asmenų santykius tvarkant radioaktyvias atliekas, taip pat nustato teisinius radioaktyvių atliekų tvarkymo pagrindus. Pagal šio įstatymo 12 straipsnį Ūkio ministerija Vyriausybės pavedimu privalėjo įsteigti radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūrą, kurios veiklos pagrindas, pagrindinis tikslas – sutvarkyti ir palaidoti visas jai perduotas radioaktyvias atliekas, užtikrinant branduolinę ir radiacinę saugą. Vyriausybė taip pat turėjo patvirtinti radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūros parengtą šių atliekų tvarkymo strategiją, kurioje turėjo numatyti šių atliekų tvarkymo būdus ir finansavimo šaltinius. Tačiau jau praėjo metai nuo įstatymo priėmimo, o agentūra iki šiol neįkurta. Atliekų tvarkymo strategija neparengta ir nepatvirtinta. Susidariusi padėtis yra nepatenkinama. Neparengtas radioaktyvių atliekų tvarkymo po Ignalinos atominės elektrinės pirmojo bloko uždarymo planas. O tai būtų vienas svarbiausių darbų rengiantis uždaryti šį bloką. Priežastis viena – elektrinės uždarymo fonde nėra lėšų. Šiuo metu neaišku, kada tokios lėšos bus, o iki bloko uždarymo lieka ketveri metai. Todėl manyčiau, kad neturint konkrečios finansavimo programos yra labai rizikinga skubėti priimti šį įstatymą. Atsižvelgdamas į tai, Aplinkos apsaugos komitetas siūlo papildyti įstatymo projektą nauju straipsniu, įpareigojančiu Vyriausybę iki nustatytos datos parengti ir pateikti Seimui patikslintą valstybinės įmonės Ignalinos atominė elektrinė eksploatavimo nutraukimo fondo įstatymo projektą. Kartu norėčiau pritarti Seime šių metų balandžio 18 d. įregistruotam protokoliniam nutarimui Nr.P-2401. Ačiū.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, dėl vedimo tvarkos J.Bernatonis.

J.BERNATONIS. Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. LDDP frakcijos vardu motyvuotai norėčiau pasiūlyti padaryti svarstymo pertrauką iki kito posėdžio, kadangi jau laikas, numatytas tam svarstymui, baigėsi, o mes nesuspėjom.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, liko kalbėti J.Valatka, A.Šimėnas ir premjeras A.Kubilius. Gal galėtume ir tada tartumės? Būtų kalbėję visos frakcijos, visi komitetai. Gal tada mėgintume susitarti ir baigti svarstymą? Tada trumpai dėl pataisų… (Balsai salėje) Kolegos, gal galime susitarti vis dėlto šiandien baigti svarstymą, dabar? Susitarėm, ar ne? (Balsai salėje) Gerbiamieji kolegos, registruojamės. Registruojamės, gerbiamieji kolegos. LDDP frakcijos siūlymas yra labai rimtas. Kolegos, aš kviečiu baigti svarstymą dabar, o ne nukelti iki 15 valandos. Jeigu, kolegos, nuspręsime daryti svarstymo pertrauką, toliau tęsime svarstymą 15 val.

Kolegos, užsiregistravo 95 Seimo nariai. Aš, kolegos, siūlau dar kalbėti trims Seimo nariams, paskui apsispręsti dėl pataisų ir per 20 minučių baigti darbą. LDDP frakcija siūlo perkelti į kitą posėdį šį svarstymą. Kolegos, kas paremtų LDDP frakcijos siūlymą?

Už LDDP frakcijos siūlymą daryti pertrauką, kolegos. Aš sakau, 20 minučių ir būtume susitarę. Kolegos, 26 – už pertrauką, daugiau negu penktadalis. Taigi pertrauka iki 15 val. 15 valandą tęsime šio klausimo nagrinėjimą, gerbiamieji kolegos. Šis posėdis yra baigiamas.