Keturioliktasis (449) posėdis
2000 m. kovo 30 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.VIDŽIŪNAS

Diskusija, skirta Lietuvos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje pradžiai

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos Seimo nariai, tęsiame gražią tradiciją ir pradedame posėdį vėluodami. Geriau pradėti, negu nepradėti. Pradedame popietinį posėdį. Kviečiu registruotis. Registruojamės, gerbiamieji. Net neabejoju, kad tie, kurie dabar dalyvauja posėdyje, yra tikrieji euroentuziastai, nes dabar pradėsime Europos komiteto inicijuojamą diskusiją dėl derybų su Europos Sąjunga momentų, reikalų, problemų, laimėjimų, žodžiu, dėl derybų pradžios. Registruojamės. Mūsų užsiregistravo kol kas 43. Man miela matyti ambasadorių poną H.Šmygeliovą, premjerą A.Kubilių, ministrą A.Saudargą, vyriausiąjį derybininką poną V.Ušacką ir kitus aukštuosius pareigūnus, kurių rankose yra dabar Lietuvos valstybės pozicijų pateikimas normaliajai Europai. Kviečiu į tribūną R.Dagį – Europos reikalų komiteto pirmininką, kad jis supažindintų mus ir su procedūriniais darbo reikalais, ir su esminiais diskusijos momentais. Prašom.

R.J.DAGYS. Gerbiamieji Seimo nariai, ši mūsų diskusija yra inicijuota Seimo Europos reikalų komiteto. Mes manome, kad tikrai atėjo laikas tokiai diskusijai, nes pradėjome derybas su Europos Sąjunga. Turbūt turėtų žinoti apie susidariusią situaciją ne tiktai Europos reikalų komiteto nariai, bet ir visi Seimo nariai, juo labiau kad jie aktyviai dalyvauja rinkimų kampanijoje, aktyviai reiškia savo nuostatas, kartais kintančias netgi rinkimų kampanijos metu. Man atrodo, mes turėtume patys sau daug ką atsakyti, nes ateina labai konkrečių sprendimų metas ir juos bus galima priimti tiktai tarpusavyje gerai išdiskutavus visas problemas.

Šios dienos diskusijos metu, kaip jau nutarta Seniūnų sueigoje, laikysimės tokios tvarkos. Jeigu jūs neprieštarautumėt, po Europos reikalų komiteto pranešimo bus pristatytas ir mūsų Seimo nutarimas. Toliau paprašysime pranešimus perskaityti valstybės premjerą gerbiamąjį A.Kubilių, vyriausiąjį derybininką poną V.Ušacką, ir jeigu bus klausimų, iki 10 min. galėtų pranešėjai atsakyti į jūsų pateiktus klausimus.

Turbūt pradėsime diskusiją nuo Seimo frakcijų atstovų kalbų, Seimo narių kalbų, bet tai bus suskaidyta Vyriausybės valanda, kurios metu mes klausinėsime Vyriausybės ir kitų klausimų. O gale turbūt apsispręsime, ar mes priimame iš karto nutarimą, kuris bus pasiūlytas, ar mes jį redaguosime. Tai jau bus mūsų pačių valia, kaip mes toliau darysime. Galiu pasakyti, kad tokios diskusijos jau yra įvykusios ir mūsų kaimyninėse valstybėse, ir Latvija, pavyzdžiui, priėmė kietesnes pozicijas, negu siūloma mūsų nutarime. Todėl šią diskusiją, manau, pats laikas ir mums pradėti. Toks būtų siūlymas dėl vedimo tvarkos. Jeigu niekas neprieštarauja, galima pradėti.

PIRMININKAS. Dėkoju, gerbiamieji kolegos. Tai buvo formaliosios procedūros, o dabar oficialiai suteikiu žodį R.Dagiui, Seimo Pirmininko pavaduotojui ir Europos reikalų komiteto pirmininkui.

R.J.DAGYS. Gerbiamieji Seimo nariai, Europos Sąjunga – tai ne problema, kaip mes dažnai įvardijame, tai yra sprendimas. Šie Europos Sąjungos atstovo plėtrai G.Verheugeno žodžiai, pasakyti Lenkijoje, labai tiksliai išreiškia tą nuostatą, kuri turėtų būti mūsų proeuropietiško mąstymo pagrindas. Niūrus sovietinės ekonomikos paveldas privalo būti pertvarkytas taip, kad sugebėtume garantuoti mūsų valstybės piliečiams materialinę gerovę, stabilumą, saugumą, pagarbą asmenybei ir perspektyvas jaunajai kartai augti išdidžios, laisvos ir klestinčios šalies piliečiais.

Iš kurios pusės bežiūrėtume, Lietuvos geopolitinė situacija bendrame sparčios globalizacijos kontekste lemia tik vieną realų būdą šiems tikslams pasiekti – perimti teisės normas ir ūkio principus, kuriais vadovaujasi Europos Sąjungos valstybės. Ką gali laimėti vienišas žaidėjas, kuris krepšinio varžybose atkakliai bando žaisti ledo ritulį? Manau, kad krepšinis Lietuvai yra labiau tinkama sporto šaka. Naivu tikėtis, kad Lietuva sugebės diktuoti ekonominio žaidimo taisykles. Savo dviračio išrasti čia nepavyks. Duok Dieve, kad pavyktų jį šiek tiek patobulinti ir pritaikyti mūsų kelių sąlygoms. Taigi mums svarbu žaisti vienoje komandoje su Europa, o ne prieš ją, arba iš viso nieko nežaisti.

Ši diskusija yra skirta Lietuvos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje pradžiai. Derybų pradžia – tai ne tik etapas. Visų pirma tai pripažinimas, kad reformos Lietuvoje yra pasiekusios tokią kritinę masę, kuri leidžia mums ūkininkauti pagal šiam regionui priimtinas normas. Tačiau kai Lietuvos vyriausiasis derybininkas sėda už derybų stalo apibūdinti Lietuvos pasiekimų, kiekviena jo pateikiama nuostata privalo būti pagrįsta konkrečiomis ir jau įgyvendintomis priemonėmis. Kaip ir kada mes tas priemones įgyvendinsime, turės tiesioginės įtakos derybų eigai. Šiandien balsuodami dėl Ignalinos atominės elektrinės pirmojo bloko uždarymo projekto galėjome akivaizdžiai įsitikinti, kad deklaruoti siekį tapti Europos Sąjungos nare yra viena, o iš tiesų šį siekį palaikyti yra visai kas kita.

Europos reikalų komitetas yra suderinęs su Vyriausybe procedūrą, pagal kurią yra informuojama apie galutinį Lietuvos derybų pozicijos projektą prieš jį patvirtinant Vyriausybėje. Komitetas pritarė visoms 8 derybų pozicijoms, tačiau kai kurių derybų skyrių problematiką nagrinėjo atskirai diskusijų metu. Į diskusijas mes kviečiame ne tik žinybų, bet ir suinteresuotų visuomenės ir verslo grupių atstovus. Mes didžiausią dėmesį skiriame ne lengviausioms, bet sudėtingiausioms dalims. Tai smulkaus ir vidutinio verslo politika, laisvų ekonominių zonų sutikimo su Europos Sąjungos konkurencijos politiką reguliuojančiais teisės aktais, transporto ir žuvininkystės politika.

Principinė Europos reikalų komiteto nuostata yra išsiaiškinti, kokių veiksmų Vyriausybė imsis tam, kad būtų garantuotas maksimalus Lietuvos pasirengimas kiekviename 30 derybų skyrių, kurie įstatymai ir kada turi būti priimti, kokių pereinamųjų laikotarpių mums reikės prašyti.

Sulaukėme gana aktyvaus dalyvavimo iš daugelio interesų grupių, išskyrus smulkaus ir vidutinio verslo atstovų. Matyt, jie numatė kitokius būdus diskutuoti šiais klausimais. Beje, svarstant Europos Sąjungos reikalavimus išaiškėjo iš pirmo žvilgsnio kai kurių paradoksalių dalykų. Pasirodo, Europos Sąjunga reikalauja padidinti mūsų pramonės dalies svorį iš bendro nacionalinio produkto 7–10% ir padidinti pramonės konkurencingumą. Ne mes to norime, bet Europos Sąjunga reikalauja. O juk čia tikras reikalavimas, o ne koks nors pritemptas, skambantis iš mūsų pareigūnų, kai nebėra argumentų savo abejotinam projektui pagrįsti, atseit Europos Sąjunga to prašo. Šiuo atveju choro, kalbančio, kad Europos Sąjunga reikalauja, nelabai girdėti.

Akivaizdu, kad ministerijose vis dar trūksta strateginio požiūrio, ypač nustatant integracinių priemonių eiliškumą. Derybų logika iš dalies sprendžia šią problemą, tačiau pati derybų pozicija yra konstatuojamojo pobūdžio dokumentas. Jos įgyvendinimo priemonės išdėstytos Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programoje. Todėl kiekvieną kartą turi būti akcentuojamas institucijų veiklos koordinavimo klausimas.

Vyriausybė privalo greičiau ir griežčiau spręsti žinybinius nesutarimus tarp ministerijų, nes jie turi tiesioginį neigiamą poveikį visai reformų eigai Lietuvoje. Asmeninės atsakomybės už integracinių priemonių vykdymą ministerijoje principas pasiteisins tik tuomet, jeigu bus nuolatinė, griežta Vyriausybės kontrolė.

Kelis žodžius dėl informacinės politikos. Esama padėtis yra negera. Daugelis mūsų pareigūnų nesugeba išversti į žmonių kalbą savo tarptautiniais, nieko eiliniam žmogui nereiškiančiais žodžiais ir terminais pagrįstų planų ir siekių. Dažnai palikti tokį pareigūną su auditorija 5 min. yra pavojinga, nes po to salėje gali rasti vien euroskeptikus. Vargu ar bendro pobūdžio visuomenės apklausos tyrimai, kuriuos mes dabar dažnai skaitome, atsakant į klausimą – jūs už ar prieš Europos Sąjungą, leidžia mums išsiaiškinti gilumines euroskepticizmo priežastis mūsų visuomenėje. Manau, kad čia reikia kur kas gilesnės analizės. Taigi visuomenės informavimo strategija dar nėra iki galo aiški.

Seimas dažnai yra kaltinamas įstatymų leidybos vilkinimu. Tačiau skaičiai koreguoja tokį požiūrį. Vyriausybė labai vėluoja pateikti įstatymų projektus. Išanalizavus rudens sesijos duomenis, matyti, kad iš 59 integracinių įstatymų pavėluotai pateikti 36. Daug jų pateikta jau pačioje sesijos pabaigoje. Seimas priėmė 9 iš 59 planuotų įstatymų. Vieno įstatymo priėmimas vidutiniškai užtruko 2,5 mėnesio. Kita vertus, atsižvelgiant į rudenį vyksiančius Seimo rinkimus, rudens sesija labai sutrumpėja. Mes turime labai atsakingai vertinti tą faktą, kad jeigu neįvykdysim šio pavasario integracinės darbotvarkės, tai yra per 60 įstatymų projektų, rudenį jų dar padaugės ir naujai išrinktas Seimas, kuris realiai pradės dirbti tik vėlų rudenį, susidurs su įstatymų, reikalingų garantuoti nuoseklų pasirengimą narystei Europos Sąjungoje… programos plėtros, grūstimi. Iš esmės “užsikimš” įstatymų leidyba ir vargu ar mūsų derybininkai galės sėkmingai judėti į priekį. Tai turės tiesioginės ir neigiamos įtakos derybų eigai dėl narystės Europos Sąjungoje.

Gerbiamieji kolegos, jeigu Lietuvoje vyktų atvira diskusija dėl narystės Europos Sąjungoje, tikriausiai atsirastų teigiančių, kad yra turtingų šalių, kurios turi įstatymus, maksimaliai priartintus prie Europos Sąjungos teisės, bet oficialiai dar neįteisinusių savo narystės. Tačiau realiai mąstančiam piliečiui, skiriančiam turtingą valstybę nuo neturtingos, turi būti aišku, kad Lietuva negali leisti sau laikytis atokiai. Lietuva turi garantuoti sau teisę būti ne tik pilnateisiu bendros rinkos dalyviu, bet ir lygiateisiu sprendimų priėmimo dalyviu. Tik narystė Europos Sąjungoje suteikia mums tokią galimybę. Mes dažnai tai pamirštame. Europos Sąjunga ir toliau diktuos madas šiame regione, bet jeigu mes nebūsime Europos Sąjungos nariai, mes negalėsime daryti įtakos toms madoms.

Kita vertus, tikriausiai atsirastų teigiančių, kad mes bandome prisiderinti prie nuolat besiplėtojančios struktūros, ir Europos Sąjunga neatpažįstamai pasikeis iki to laiko, kai mes tapsime jos nare. Čia iškyla vienas ypač svarbus aspektas. Europos Sąjunga, kurioje mes siekiame būti ir kuriame dabar, yra ne tik todėl, kad vyksta plėtros procesas. Europoje vyksta tarpvyriausybinė konferencija, kurios tiesioginis tikslas yra sukurti naujus institucinės sandaros ir valstybės atstovavimo, sprendimų priėmimo mechanizmo principus. Šiais metais turi būti apsispręsta, ar ateityje Lietuva turės savo atstovą Europos Komisijoje, vadinamąjį komisarą, kiek balsų mes turėsime, balsuodami Europos viršūnių taryboje. Šiandieninis politinis elitas yra atsakingas už tai, kad būtų garantuotas demokratiškas atstovavimas lietuvių tautos interesams Europos Sąjungoje ateityje. Europos Sąjunga nori žinoti Lietuvos nuomonę šiais klausimais jau dabar, kaip, beje, ir kitų valstybių kandidačių. Dauguma jų jau suformavo savo nuostatas. Mes, kolegos politikai, apie tai dar tik pradedame diskutuoti. Todėl aš tikiuosi, kad mūsų diskusija bus ne tik, ar mes už, ar mes prieš, bet ko mes norime, kada mes norime ir kaip greitai mes tai norime padaryti.

Jums pateiktame nutarimo projekte yra keletas aspektų, kuriuos aš norėčiau paminėti. Tai visų pirma mūsų politinių partijų pasiryžimo patvirtinimas toliau siekti narystės Europos Sąjungoje. Toliau kelios rekomendacijos, kurios galbūt galėtų būti ir griežtesnės, bet, deja, mūsų Statutas ir įstatymai nelabai tą gali mums (bent nepakeitus jų) leisti. Tai rekomendacija Vyriausybei paspartinti parengimą įstatymų projektų, susijusių su klausimais dėl integracijos, laikytis įsipareigojimų. Taip pat kai kurie mūsų įsipareigojimai kuo greičiau priimti daug įstatymų, kuriuos mes esame įsirašę ir kurie irgi labai vėluoja. Ir vargu, jeigu mes tokiais tempais dirbsime, ar suspėsime tai padaryti. Galbūt tas sąrašas dar pasipildys debatų metu. Mes įtraukėme į tą sąrašą tik tuos įstatymus, kurie yra Vyriausybės aprobuoti, o ne vien tiktai vienos ar kitos ministerijos, ar Europos komiteto rekomenduoti, kad tai būtų oficiali Vyriausybės pozicija. Tuomet mes tikimės glaudesnio bendradarbiavimo su Vyriausybe. Taip pat rekomendacija mūsų Seniūnų sueigai taikyti skubos tvarką tiems įstatymams, kurie įrašyti į mūsų prioritetus, siunčiami su integracijos prioriteto žyme. Aišku, Seniūnų sueiga gali įvairiai juos keisti, ta prasme gali nepritarti skubos tvarkai, bet jeigu nebūtų prieštaravimų, kad automatiškai būtų taikoma skubos tvarka. Tai yra mūsų įsipareigojimas ir rekomendacija Seniūnų sueigai. Latviai yra priėmę griežtesnio pobūdžio dokumentą.

PIRMININKAS. Pone pirmininke, kad jūsų siūlymai nueitų į komitetų pirmininkų ausis.

R.J.DAGYS. Aš tikiuosi, kad visos ausys dabar girdi, kam reikia girdėti, ir tas girdėjimas vis augs.

Tai yra dokumentas, sakykim, nuostatų ir pasiryžimo dokumentas. Aišku, galbūt reikėtų, jeigu būtų frakcijų susitarimas, keisti Seimo statuto kai kuriuos straipsnius suteikiant prioritetą integraciniams įstatymams. Aišku, tuo įstatymų sąrašu negalim piktnaudžiauti ir jis negali būti toks, kaip anksčiau mūsų pateiktų įsipareigojimų planas, kuriame surašyti keli šimtai įstatymų ir nutarimų, jį nerealu realizuoti. Reikia labai gerai atrinkti, čia prašymas vyriausiajam derybininkui, labai akylai tikrinti šį sąrašą, kad jame būtų galima palikti tik tuos įstatymus, kurie pirmiausia mums reikalingi šiais metais derantis su Europos Sąjunga. Kad mes žinotume pagrindinius prioritetus. Aišku, mes stengsimės ir kitų įstatymų priėmimą paspartinti kiek tai įmanoma. Ačiū, siūlau aktyviai dalyvauti diskusijose.

PIRMININKAS. Dėkoju, pone pranešėjau, už įžangą.

Į tribūną kviečiu Seimo narį ir Ministrą Pirmininką A.Kubilių.

A.KUBILIUS. Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų džiaugiuosi šia galimybe pasidalyti keliomis mintimis apie mūsų uždavinius bei artimiausius darbus prasidėjus deryboms dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Kaip jūs žinote, užvakar pradėjome jau visiškai realias derybas 8 skyriuose iš 30. Nepaisant to, kad šių derybinių skyrių apimtis palyginti yra nedidelė, tačiau jie ypač svarbūs tuo, kad nuo derybų sėkmės šiuose 8 skyriuose priklausys tolesnė derybų eiga, tai yra ir tai, ar Lietuva išliks tarp antrosios grupės kandidačių lyderių. Nors iki derybų artėjome keletą metų, tačiau realios ir konkrečios derybos tapo tam tikru lūžiu mums suprantant apie Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą. Prieš keletą metų atrodė, kad narystė yra tolima ir miglota perspektyva, buvo nelabai aišku, kiek ir kokių darbų reikės nuveikti, kokios šio Europos klubo taisyklės ir kaip prie jo prisitaikys Lietuva, o šiandien ne tik politikai, bet ir visi Lietuvos piliečiai pradeda kelti konkrečius klausimus, susijusius su būsima Lietuvos naryste Europos Sąjungoje. Vienas iš tokių klausimų yra esminis: kodėl gi Lietuvai svarbu dalyvauti Europos Sąjungos plėtros procese? Čia, manau, reikėtų ir būtų galima dar sykį priminti kelis esminius momentus.

Pirma. Lietuvai svarbu dalyvauti šiame procese dėl istorinių priežasčių. Europos ekonominė integracija, prasidėjusi akmens anglies ir plieno pramonės sektoriuje, bei Jungtinių Amerikos Valstijų buvimas Europoje, pasireiškęs per NATO organizaciją, sudarė tą kertinę po Antrojo pasaulinio karo sąrangą, kuri sukūrė prielaidas saugiam ir stabiliam Vakarų Europos plėtojimuisi, pramonės modernizavimui, žmonių materialinės gerovės kūrimui. Šiandien, manau, kad net didžiausi euroskeptikai neneigs, kad siekiant šių tikslų Europos Sąjungos sėkmė yra visiškai akivaizdi. Galiausia tą liudija ir tai, jog šis procesas per savo istoriją neprarado nė vieno nario, o išsiskyrė nuolatine plėtra. Prisiminkime, kad paskutiniosios naujos narės – Austrija, Švedija, Suomija – į Europos Sąjungą įstojo visai neseniai, jau po šaltojo karo pabaigos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nors ir pavėluotai, tačiau realiai įgijome galimybę dalyvauti šiame Europos šalių saugumo ir ekonominės gerovės kūrimo projekte. Šiandieninė Europa tarsi praplėtė valstybės ir pripažinimo sąvoką, todėl siekiant Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo neužtenka pripažinimo vien de facto ir de jure. Gyventi ten, kur gyvename, svarbu, kad galėtume dalyvauti bendros Europos projekte, o tam yra būtina, kad valstybė būtų pripažinta demokratine, užtikrinančia žmogaus teises ir laisves ir nė kiek nemažiau svarbu, kad toje valstybėje būtų funkcionuojanti rinkos ekonomika.

Antra. Mums tenka pripažinti egzistuojančias politines ir ekonomines realijas. Jos tokios, kad nė viena Vidurio ir Rytų Europos valstybė kol kas neišrado iš esmės naujo, vadinamojo trečiojo savo kelio. Teko rinktis iš dviejų galimybių: šturmuoti Europos Sąjungą siekiant narystės arba išsaugoti ir sustiprinti ryšius su NVS valstybėmis. Objektyviai vertindami šiandieninę situaciją mes negalime nepripažinti, kad visos Vidurio Europos valstybės, turėjusios valstybingumo tradicijas, be jokios išimties pasirinko integracijos į Europos Sąjungą kelią. Čia reikėtų kalbėti ne tik apie politinį pasirinkimą, bet ir apie pagrindines ekonomines priemones ir kryptis. Nesileidžiant į detales kyla paprastas klausimas: kur Lietuvos gamintojai gali be muitų šiandien išvežti savo produkciją – į Europos Sąjungos, Vidurio Europos ir Baltijos valstybes ar į Baltarusiją ir Rusiją? Atrodo, kad prieš penkerius metus mes aiškiai atsakėme į šį klausimą ir šiandien skaičiuodami Rusijos krizės padarinius Lietuvos ūkiui net nepagalvojame, kas būtų, jeigu tada atsakymas būtų buvęs kitoks. Narystė Europos Sąjungoje mums reikštų atsivėrusią milžinišką rinką, kuri keliasdešimt kartų viršija kitos, mums dar vis aktualios Rusijos rinkos, perkamąjį pajėgumą. Tiesa, konkurencinis spaudimas Europos Sąjungoje taip pat yra nepalyginamai didesnis, tačiau atsivėrusi Europos rinka reikštų ir vienodas – nediskriminacines sąlygas visiems tos rinkos dalyviams.

Kalbėdamas apie šiandienines realijas taip pat norėčiau paminėti vis dažnesnius bandymus, reformas ir nepopuliarius sprendimus Lietuvoje dangstyti Europos Sąjungos reikalavimais ir visą kaltę versti integraciniams procesams. Tačiau kuo kalta Europos Sąjunga, kad kai kurie mūsų mechanizmai yra visiškai neefektyvūs, kai kurios naudojamos priemonės kelia daugiau problemų nei duoda rezultatų, kad per dešimt metų lopydami ir perstatydami savo sistemą taip ir negalime pasakyti, kad esame užbaigę pagrindines ekonomines reformas? Žinoma, visai kita kalba būtų, jeigu Lietuvos ekonominė sistema būtų keleriopai efektyvesnė už Vakarų Europos ekonomiką. Deja, kaip žinote, taip nėra.

Trečia. Mes negalima ignoruoti galimybių padidinti mūsų valstybės saugumo. Šiandieninė Europos Sąjunga nėra vien bendra rinka, įtvirtinanti keturias judėjimo laisves. Ji apima kur kas daugiau sričių – tai ir bendradarbiavimas saugumo ir gynybos politikoje, vidaus reikalų ir teisingumo srityse, galiausiai tai ir bendras piniginis vienetas. Europos Sąjunga – tai ir nauji planai bendros gynybos politikos plėtojimo srityje. Todėl narystė šioje Sąjungoje greta ekonominio stabilumo bei augimo, nors ir netiesiogiai, prisideda užtikrinant ir politinio bei pilietinio saugumo laipsnį. Nereikia pamiršti ir kito aspekto, kad būdama Europos Sąjungos nare Lietuva galės turėti tiesioginės įtakos sprendimų priėmimui Europos Sąjungoje. Tai reiškia, kad savo valstybės interesus galėsime ginti ir derinti su kitomis narėmis diskusijose dėl naujų taisyklių ir principų dar iki juos priimant, o ne vien tik bandydami vienaip ar kitaip prisitaikyti prie esamos situacijos. Galiausiai bendrai suderinta Europos Sąjungos valstybių pozicija turi visai kitą svorį nei pavienės valstybės. O gal kai kas mano, kad Lietuvos interesai yra tokie specialūs ir išskirtiniai, kad jų su jokiu parneriu negalima suderinti?

Ketvirta. Mes negalime gyventi vien tik šia diena nematydami naujų tendencijų ir negalvodami apie perspektyvą. Lietuva nesirengia apsitverti geležine užtvara nuo likusio pasaulio, todėl mus teks priimti naujus globalizavimo iššūkius ir spręsti su tuo susijusias problemas. Kitos alternatyvos Lietuvos ekonomikai aš nematau. Jeigu kas nors ir puoselėja viltis sukurti specifinį lietuvišką ar kokį nors kitą uždaros ekonomikos modelį, XX a. pradžios tautinį ūkį, tas elgiasi labai neatsakingai ir nesąžiningai Lietuvos žmonių atžvilgiu. Šiuolaikinio ekonominio globalizavimo sąlygomis tai būtų visiškai anachronizmas ir šalies pasmerkimas didėjančiam ekonominiam, technologiniam atsilikimui. Todėl mūsų integraciją į Europos Sąjungą būtų galima vertinti ir kaip adekvačią reakciją į šiuo metu pasaulyje vykstančius procesus.

Taigi apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad integracija į Europos Sąjungą nėra idealus kelias, tačiau ar šiandien Lietuvoje gali kas nors pasiūlyti geresnį pasirinkimą, pagrįstą ne emociniais argumentais, bet realiu situacijos ir perspektyvos suvokimu?

Yra ir kitas vis dažniau keliamas ir nemažiau svarbus klausimas: ką narystė Europos Sąjungoje duos kiekvienam Lietuvos piliečiui, kokią naudą ir kokius nepatogumus? Šis klausimas nėra toks paprastas ir vienareikšmis, kaip gali atrodyti. Pirmiausia tai susiję su tuo, kad narystė Europos Sąjungoje pati savaime nesukurs ekonominės gerovės. Narystė suteikia naujas galimybes, leisiančias mums patiems greičiau pasiekti spartaus ekonominio plėtojimosi ir gerovės kilimo. Tačiau ar pasinaudosime tomis glimybėmis, visų pirma priklausys nuo Lietuvos piliečių, nuo jų iniciatyvos, sugebėjimo ir pastangų plėtoti savo verslą bei noro būti lyderiais ne tik Lietuvoje, bet daug platesnėje ekonominėje erdvėje. Manau, kad šį teiginį patvirtina ir mūsų jau sukaupta patirtis panaudojant Europos Sąjungos finansinę paramą. Pinigai, skiriami Lietuvai, nėra loterijos prizas, kuris atitektų ištraukusiam laimingą bilietą. Jais pasinaudoja iniciatyviausi ir turintys aiškių tikslų plėsti veiklą, kurti ir įdiegti naujas technologijas, siekti visokeriopos pažangos. Taigi, manau, iš narystės Europos Sąjungoje visų pirma laimės veiklūs žmonės, kurie, mano įsitikinimu, ir yra tvirčiausias valstybės pamatas. Juk kaip tik jie dirbdami ir uždirbdami sumoka mokesčius, iš kurių teikiama socialinė parama, remiamas kaimas, finansuojamas mokslas ir švietimas. Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje yra pakankamai iniciatyvos ir sveikos ambicijos nebūti išlaikytiniais ir siekti lyderio pozicijų. Turėtų žeisti mūsų verslininkus teiginiai, kad jie nesugeba konkuruoti Europos rinkoje, nepajėgūs susirasti partnerių, nemoka dirbti ir uždirbti civilizuotomis sąlygomis, todėl Europos rinka jiems yra grėsmė, o ne perspektyva.

Grįžtu prie pačių derybų procesų. Norėčiau aiškiai atsakyti dar į vieną klausimą, dėl ko deramasi, nors lengviau būtų atsakyti, dėl ko nebus deramasi. Nebus deramasi dėl esminių klubo, kuris vadinasi Europos Sąjunga, taisyklių, kurios dar vadinamos ACQUIS. Manau, kad Lietuvoje niekas neturi iliuzijų, kad mes, nebūdami pilnateisiais Europos Sąjungos nariais, galėtume priversti šią Europos valstybių bendriją pakeisti kelis dešimtmečius kurtas taisykles ir prisiderinti prie Lietuvoje veikiančių taisyklių. Taigi prisiimti narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus, vadinasi, pripažinti ir laikytis Europoje egzistuojančių normų. Čia mūsų pasirinkimas nėra didelis: arba mes jas pripažįstame, arba ne. Jeigu esame pasirengę jas pripažinti, tai derėsimės su Europos Sąjungos valstybėmis tik dėl to, kada ir kokiomis sąlygomis mes galėsime visiškai prisiimti šiuos įsipareigojimus. Čia mums teks aiškiai įvertinti, kokias sąlygas mes galime išsiderėti ir kokius interesus turėsime apginti. Šiandien tikrai nėra paprastas klausimas, ar privilegijų išsaugojimas nepajėgiančių konkuruoti gamintojų grupei mokesčių mokėtojų ir vartotojų sąskaita viliantis, kad po tam tikro laikotarpio jie pajėgs modernizuoti gamybą ir konkuruoti ne tik Lietuvos rinkoje, yra tas interesas, kurį privalės apginti mūsų derybininkai. Taip pat mes turėsime apsispręsti, ar bandyti ilgesnį laiką išlaikyti kai kuriuos šiandieninius ūkio mechanizmus, kurių negalime pakeisti vien dėl to, kad abejojame ar nesugebame visiškai suvokti modernesnių ir sudėtingesnių priemonių teikiamų galimybių. Manau, kad kaip tik šis darbas – suformuluoti aiškius ir pagrįstus Lietuvos interesus ir yra pagrindinis Vyriausybės uždavinys, prasidėjus konkrečioms deryboms dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. O būtinybę atlikti vadinamuosius namų darbus mes suprantame kaip kasdienę, nuoseklią Vyriausybės veiklą visų pirma iki galo įgyvendinant Seimo patvirtintą veiklos programą, joje numatytas būtinas ir neišvengiamas priemones. Todėl šią programą kartu laikyčiau konstruktyvaus Vyriausybės ir Seimo bendro darbo įsipareigojimu, nes be ryžtingo ir atsakingo Seimo darbo priimant kokybiškus įstatymus, sudarančius sąlygas šalies modernizacijai, neįsivaizduojamas sėkmingas integracijos procesas ir sklandi derybų eiga. Pažymėtina, kad ne kartą mūsų partneriai Europos Sąjungoje tvirtino, kad derybų tempas suprantamas kaip derybinių skyrių atvėrimas ir jų skaičius labai priklauso nuo parlamento veiklos rezultatų. Todėl manau, kad iniciatyva priimti kolegos R.Dagio pateiktą Seimo nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje eigos” šiame kontekste yra labai svarbi, tiek dar kartą patvirtinant mūsų strateginius siekius, tiek pabrėžiant pasirengimą konstruktyviam bendram darbui ir priimant dar šioje Seimo sesijoje įstatymus, būtinus sklandesnei derybų eigai. Taigi ką mums reikia dabar padaryti – aišku. Beliko tik padaryti. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkoju, pone Ministre Pirmininke. Kviečiu į tribūną poną V.Ušacką, Lietuvos Respublikos vyriausiąjį derybininką derybose dėl narystės Europos Sąjungoje. Taip, kolegos, R.Dagys siūlė 10 minučių klausti, gal frakcijai po klausimą ar kaip, bet tikrai ne kažin kiek ilgiau. Jeigu, žinoma, ponas vyriausiasis derybininkas po savo kalbos sutiktų tai padaryti. Prašom.

V.UŠACKAS. Ačiū. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai. Dėkoju Ministrui Pirmininkui visų pirma už Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą politinių aplinkybių apibrėžimą ir argumentavimą. Būtent pagal šią Vyriausybės nustatytą programą derybų delegacija organizuoja ir šios dienos darbus, ir ateities planus. Per man skirtą laiką norėčiau, pirma, trumpai supažindinti jus su derybų dėl narystės Europos Sąjungoje delegacijos struktūra ir veiklos principais, antra, apibūdinti stojimo derybų pagrindinius bruožus ir trečia, pasidalinti patirtimi ruošiant pirmąsias derybų pozicijas. Jas, kaip minėjo premjeras, užvakar Briuselyje oficialiai įteikiau Europos Sąjungos šalims.

Taigi praėjusių metų gruodžio mėnesį Vyriausybė patvirtino derybų delegacijos veiklos reglamentą. Pagal jį delegacija yra atskaitinga Vyriausybei bei reguliariai teikia ataskaitą Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, Vyriausybinei Europos integracijos komisijai bei Seimo Europos reikalų komitetui. Kaip žinia, derybų delegacijai vadovauja užsienio reikalų ministras ponas A.Saudargas, ją sudaro 29 nariai, kurių dauguma yra derybinių pozicijų darbo grupių vadovai, aš, kaip vyriausiasis derybininkas. Ypatingą vaidmenį derybų delegacijoje atlieka darbo grupių – Europos komiteto, Europos teisės departamento prie Vyriausybės, Lietuvos misijos prie Europos Sąjungos, Užsienio reikalų ministerijos Integracijos departamento vadovai ir ekspertai. Mano, kaip vyriausiojo derybininko, mandatą sudaro derybų proceso organizavimas, derybose dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sąlygų bei stojimo sutarties rengimo koordinavimas. Darbo grupės rengia preliminarias pozicijas, kurias paskui teikia Užsienio reikalų ministerijai. Mes savo ruožtu derinam delegacijoje ir tvirtinam Vyriausybėje.

Organizuodami derybų delegacijos veiklą siekiame, kad pilnos sudėties derybų delegacija susitiktų pagal poreikį ir savo ruožtu esame pakvietę dalyvauti patariamojo balso teise Seimo Užsienio reikalų komiteto, Europos reikalų komiteto narius, į juos taip pat kviečiami Prezidentūros, Vyriausybės kanceliarijos atstovai. Koordinacinę grupę tam, kad būtų palengvinta veikla, sudaro derybų delegacijos vadovas – vyriausiasis derybininkas, vyriausiojo derybininko pavaduotojai, delegacijos sekretorius.

Savo veikloje siekiame vadovautis šiais principais. Pirma, tuo aš iš tikrųjų galiu pasidžiaugti, kad turime nuolatinį Vyriausybės narių dėmesį ir paramą, nes be jų paramos ir dėmesio, asmeninio įsitraukimo būtų sunku įgyvendinti Europos Sąjungos normas, tiksliai formuluoti ir ekonomiškai pagrįsti Lietuvos interesus dėl integracijos į bendrąją rinką. Derybų pozicijos ir eiga turi būti naudingos ilgalaikei Lietuvos plėtrai ir atspindėti kaip galima plačiau palaikomus nacionalinius interesus. Svarbus vaidmuo tenka dialogui ir bendradarbiavimui su Lietuvos Seimu bei politinėmis partijomis tam, kad valdžioje ar opozicijoje esančios politinės jėgos žinotų, suprastų ir galimai plačiau palaikytų derybines pozicijas.

Daug dėmesio skiriame konsultacijoms su socialinių partnerių, interesų grupių atstovais bei pagal galimybes nepriklausomais ekspertais. Tokios konsultacijos reikalingos visuose derybinės pozicijos ruošimo etapuose, taip pat ir vykstant deryboms dėl teisės derinimo darbams. Esam sutarę su derybinių pozicijų ruošimo grupių vadovais, kad galimai ankstesnėse pozicijų rengimo stadijose būtų organizuojami susitikimai derybinių klausimų teisės derinimo aktualijoms aptarti. Noriu patikinti Seimo narius, kad tiek delegacijoje, tiek darbo grupėse esame suinteresuoti tiek jūsų, tiek socialinių partnerių pasiūlymais ir diskusijomis. Savo ruožtu siekiame skaidrumo ir atvirumo derybose, derybinių pozicijų neslepiame. Priešingai, Lietuvos derybinės pozicijos ir kita informacija apie derybas yra atvira, internete, derybų puslapyje lietuvių ir anglų kalbomis.

Svarbi ir jau vykstančių derybų praktika ir patirtis. Todėl siekiame keistis patirtimi, pirmiausia ją įgyti iš savo kolegų, kurie yra daugiau pažengę, tai Estijos ir Lenkijos vyriausiųjų derybininkų. Savo ruožtu keičiamės patirtimi derindami teisės aktus su Latvijos ir kitais derybininkais. Šių metų rudenį planuojame Vilniuje surengti 12 šalių kandidačių vyriausiųjų derybininkų susitikimą, kuris savo ruožtu yra svarbus ir politiškai, kad būtų išvengta šiuo metu dar išlikusios tam tikros diferenciacijos tarp anksčiau pakviestų šešių šalių ir Helsinkyje pakviestų šešių valstybių.

Norėčiau atkreipti dėmesį dar į vieną svarbų derybų delegacijos veiklos siekį – dalyvauti ne tik Europos Sąjungos teisyno perėmime, bet ir Europos teisėdaros tendencijų, prisidedančių prie ekonomikos efektyvumo bei atitinkamų nacionalinės teisės aktų inicijavimo. Imkim kad ir informacijos technologijų ar elektrinio ryšio bei elektroninės prekybos teisinį reguliavimą. Praėjusią savaitę, kaip jums žinoma, Europos Sąjungos valstybių viršūnių susitikime Lisabonoje Europos Sąjunga ėmėsi iniciatyvos šiuo klausimu. Todėl jų pavyzdys gali būti svarbus ir mums. Jau veikiančios kelios Europos Sąjungos direktyvos dėl duomenų apsaugos nuolatinio informacijos perdavimo elektroniniu parašu skatina elektroninę prekybą, mažina kaštus ir sudaro prielaidas efektyvumo kilimui. Tai pažangaus požiūrio į teisę ir informacinės visuomenės iššūkis, pavyzdys, kuriuo mes turėtume taip pat pasinaudoti. Man džiugu, kad nepriklausomi Lietuvos ekspertai, taip pat ir mūsų žinybų atstovai supranta naujas ekonomikos perspektyvas ir atitinkamai veikia išvien su derybų delegacija.

Dabar keletą žodžių dėl derybų su Europos Sąjunga proceso. Šio proceso tikslas, kaip jau buvo pažymėta, – Lietuvos narystė Europos Sąjungoje. Šios derybos nėra klasikinės tarptautinės dvišalės derybos dėl sienų ar panašiai, kur galime, taip sakant, prekiauti aš tau, tu man principu. Derybų dėl narystės Europos Sąjungoje objektas visų pirma yra egzistuojančios Europos teisės perėmimo sąlygos ir terminai. Paties Europos Sąjungos teisyno šiuo metu mes nei kvestionuoti, nei keisti negalime. O ir reikalo turbūt to daryti nėra. Taigi derybos yra apie tai, kaip mes perimame, kas Europoje sukurta per 43 metus ir sėkmingai veikia, laiduoja ekonomikos efektyvumą ir žmonių gerovę. Teisės derinimo kaip ir derybų procesas taip pat padeda perimti ne tik teisę, bet ir metodinę technologinę patirtį netiesiogiai, bet svariai, taip pat prisideda prie investicijų pritraukimo į Lietuvą. Derybos vyksta vadinamojoje stojimo konferencijoje, t.y. Europos Sąjungos 15 valstybių ir Lietuvos atstovų susitikimuose dviem lygiais. Užsienio reikalų ministrų lygiu tris kartus per metus ir vyriausiųjų derybininkų, kurie sutinka mažiausiai keturis kartus per metus. Be šių susitikimų nuolat yra palaikomi kontaktai su Europos Komisijos, Europos šalių narių ekspertais.

Teisės turinio prasme derybos – tai Europos teisės perėmimas ir gebėjimas ją įgyvendinti. Tuo tarpu teisės formų prasme – tai stojimo sutarties, kuria prisijungtume prie Europos Sąjungos steigiamųjų sutarčių, parengimas. Tik prisijungdami prie šių sutarčių, perleisdami dalį savo kompetencijos, įgysime poveikio priemones ir įtakos galimybes savo nacionalinių interesų raiškai ir gynimui per Europos Sąjungos institucijas tiek Europos Sąjungos viduje, tiek santykiuose su kitomis valstybėmis. Dėl to, nuo kurių skyrių reikia pradėti ir tęsti derybas, sprendžiama per Lietuvos ir Europos Komisijos bei Europos Sąjungos narių konsultacijas, nors sprendimą priima būtent Europos Sąjungos šalys. Šių konsultacijų metu remiamasi 1998–1999 metais vykusia nuoseklia teisės peržiūra, kuri buvo skirta įvertinti, kiek Lietuvos teisė atitinka Europos Sąjungos teisės visumą. Užvakar derybininkų susitikime greta kitų dalykų sutarėme dar ir dėl tokių derybų principų, kurie yra taikomi ir deryboms su kitomis kandidatėmis. Pirma. Bet kuri Lietuvos ar Europos Sąjungos pozicija konkrečiu derybiniu skyriumi iš anksto nevaržo ir neriboja derybų nuostatų kituose skyriuose. Antra. Derybų eigoje pasiekti susitarimai, net ir daliniai susitarimai, nebus galutiniai, kol nebus pasiektas bendras susitarimas. Čia taikomas žinomas principas: niekas nesutarta, kol viskas nesutarta.

Derybose naudojamės teisės derinimo rezultatais, taip pat ir planais, juos pristatome, pagrindžiame. Derybų tempas ir sėkmė priklausys nuo to, kaip sparčiai ir kokybiškai bus atliekamas teisės derinimas. Kita vertus, derybiniai įsipareigojimai tampa mobilizuojančiu veiksniu, skatinančiu greitesnį teisės derinimo priemonių įvykdymą. Kita vertus, jei matysime, jog dėl investicijų, laiko ar institucijų stokos įstojimo momentu nebūsime pajėgūs įgyvendinti kai kurių Europos Sąjungos teisės nuostatų, tarsimės dėl pereinamųjų laikotarpių, per kuriuos Lietuva turės tai atlikti. Tai ir būtų tas tradicinis stojimo derybų laukas. Tiek savo forma, tiek turiniu tai gali būti įvairūs susitarimai: techniniai pataisymai, laikinos išimtys, išlygos, pereinamieji laikotarpiai su sąlygomis ir panašiai. Ieškant abiem pusėms priimtinų sprendimų, daug lems mūsų nacionalinių Lietuvos ekspertų išradingumas, precedentų žinojimas ir argumentų tvirtumas.

Trumpai apie pirmąsias pozicijas ir ateities planus. Kaip minėjau, užvakar Briuselyje Europos Sąjungos šalims oficialiai įteikėme derybines pozicijas aštuoniose srityse: konkurencijos politika, statistika, mažos ir vidutinės įmonės, mokslas ir moksliniai tyrimai, švietimas ir mokymas, kultūra ir audiovizualinė politika, išoriniai santykiai bei bendra užsienio ir saugumo politika. Kitas žingsnis – turime sulaukti Europos Sąjungos pozicijų projektų, kuriuos rengia Europos Sąjungos Komisija ir kurias tvirtins Europos Sąjungos valstybės. Esame pasirengę teikti papildymus ir atsakymus į mūsų Europos Sąjungos partnerių klausimus. Jei viskas vyks sklandžiai, kitame derybininkų susitikime, kuris numatytas gegužės 25 d., turėtume sužinoti, kurias temas galima tuo metu laikyti suderintomis, nekeliančiomis išskirtinių problemų… ir įvardytų, jog tie skyriai preliminariai yra uždaryti.

Gerbiamieji Seimo nariai, trumpus 8 pateiktų pozicijų apibūdinimus jūs turite. Tekstai yra prieinami ministerijos interneto puslapyje. Aš tik atkreipčiau dėmesį į porą klausimų. Visų pirma aptardami išorinių santykių skyrių, t.y. Europos Sąjungos prekybos politiką, konstatavome, kad norėtume išlaikyti laisvą prekybą žemės ūkio produktais su Latvija ir Estija tuo atveju, jeigu Baltijos valstybės įstotų į Europos Sąjungą, ne tuo pačiu metu. Taip pat Europos Sąjungai iškėlėme klausimą ir prašymą dėl laisvos prekybos su Ukraina pereinamajam laikotarpiui 5 metams nuo įstojimo momento dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl mūsų ekonominio suinteresuotumo, kadangi tai kylanti prekyba su Ukraina. Kelioms įmonėms tai yra svarbi rinka. Kita vertus, norėdami atkreipti dėmesį į svarbą išlaikyti institucinius ryšius, sutartinius ryšius su šalimi, kuri turi ypatingą politinę, strateginę reikšmę ne tik Lietuvai, bet ir Europos Sąjungos šalims.

Derėdamiesi dėl konkurencijos politikos laisvųjų ekonominių zonų klausimais, pasiūlymus dėl pereinamųjų laikotarpių Europos Sąjungai pateiksime kiek vėliau, nes šiuo metu laisvosios ekonominės zonos dar tik pradeda veiklą ir faktiškai neįmanoma suformuluoti kiekybinių svarių argumentų dėl jų veiklos. Kita vertus, būtinos papildomos teisės ekspertų konsultacijos dėl laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymo atitikimo, o jei neatitikimo, tai kokia apimtimi jis prieštarauja Europos Sąjungos lygios konkurencijos principams bei kokių įstatymo pataisų gali prireikti tam, kad nuo narystės momento mūsų įstatymai atitiktų Europos Sąjungos teisyną. Tarp kitko, balandžio 3 d. šiuo klausimu Briuselyje įvyks svarbus pasitarimas, organizuojamas Europos Komisijos, kuriame dalyvaus ir Lietuvos ekspertai.

Aštuonių pateiktųjų skyrių teisės aktų apimtis palyginti nedidelė, tačiau įgyjama svarbi patirtis, nusistovi darbo praktika, kontaktai. Be abejonės, nuo sutarimo jose tam tikra prasme priklausys ir tolesnė derybų eiga. Tiek delegacijoje, tiek darbo grupėse toliau dirbama visomis derybų temomis. Konsultuojamės su šiuo metu Europos Sąjungai pirmininkaujančia Portugalija, būsima Europos Sąjungos pirmininke Prancūzija ir Europos Komisija dėl tolesnės derybų eigos. Prancūzijos pirmininkavimo metu, tai yra šių metų antrame pusmetyje, siektume atidaryti panašų derybinių skyrių skaičių. Kaip susiklostys Europos Sąjungos darbotvarkė ir kitos aplinkybės, matysime, tačiau mums, kaip derybininkams, svarbu būti pasiruošusiems tam. Planuojame būtent šių derybinių skyrių derybines pozicijas, tai yra: įmonių teisė, telekomunikacijos, informacijos technologijos, pramonės politika, vartotojų ir sveikatos apsauga, muitų sąjunga, laisvas kapitalo judėjimas, aplinkosauga, žuvininkystė, transporto politika, ekonominė ir pinigų sąjunga, laisvė teikti paslaugas. Iš jų kartu su kolegomis galėtume atrinkti vadinamąsias antrojo raundo tema.

Šiuo atžvilgiu labai svarbus yra Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pono R.Dagio pateiktas nutarimo projektas. Galiu jam visiškai pritarti, tačiau kartu prašyčiau jį papildyti dar keletu įstatymu, reikalingų ne tik tose srityse, kuriose jau pradėjome derybas, tačiau ir tose srityse, kurias norėtume pradėti kitą pusmetį. Pavyzdžiui, mums būtų sunku pradėti vartotojų teisių ir sveikatos apsaugos derybų skyrių, neturint priimto Vartotojų teisių apsaugos įstatymo. Žuvininkystės srityje būtų sunku pradėti derybas be Žuvininkystės įstatymo. Transporto – be Saugios laivybos įstatymo ar Civilinės aviacijos įstatymo pataisų. Aš pateikiau Sekretoriatui dar keletą aktualių deryboms įstatymų sąrašą, kuriuo labai prašyčiau papildyti Seimo nutarimo projektą.

Gerbiamieji Seimo nariai, akivaizdu, kad įstatymų leidyba, įstatymų, suderintų su Europos Sąjunga, teisynų priėmimas sukuria būtina pagrindą mūsų krašto ekonominei pažangai, kartu ir mūsų derybų pozicijoms bei derybų eigai. Aš tikiuosi, kad tokie aptarimai ir plenariniame posėdyje, ir komiteto susitikimuose bus reguliarūs. Todėl dėkoju už šio posėdžio surengimą ir galimybę pasisakyti. Ačiū.

PIRMININKAS. Pone vyriausiasis derybininke, 8 minutės iki Vyriausybės valandos. Kolegos, kas ypač norėtų paklausti vyriausiojo derybininko, tokią galimybę galiu suteikti. Ar iš pasižymėjusių, ar iš papildomų, pone J.Olekai, prašom prašyti žodžio. (Balsas salėje) Be abejo, be abejo, kolega. J.Olekas.

J.OLEKAS. Ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gerbiamasis pranešėjau, aš norėčiau paklausti dviejų dalykų. Viena, jūs minėjote tą mūsų planą dėl įstatymų suderinimo. Bet antra, aš noriu pasiteirauti, kokia situacija yra dėl kai kurių, sakykim, nepopuliarių sprendimų, kurie buvo priimti mūsų Vyriausybės vertinimu kaip Europos Sąjungos reikalavimas ir kurie sudarė blogą žmonių nuomonę dėl tų vertinimų mūsų ėjimo į Europos Sąjungą. Sakykim, mūsų sprendimas patvirtinti Energetikos strategiją, kuris buvo pateiktas visuomenei kaip vos ne Europos Sąjungos reikalavimas tai padaryti. Antras to paties dalyko aspektas. Ar jūs manote, kad pakankamai Vyriausybė daro aiškindama pozityvų ėjimą į Europos Sąjungą Lietuvos žmonėms?

V.UŠACKAS. Ačiū. Aš pirmiausia norėčiau atkreipti pono J.Oleko dėmesį į tai, kad buvau paprašytas pasisakyti diskusijoje dėl derybų su Europos Sąjunga pradžios. Antras klausimas, be abejo, susijęs su derybų pradžia ir derybų procesu. Dėl pirmojo – Energetikos strategijos, jeigu dar susiaurintume, Ignalinos atominės elektrinės uždarymo klausimas nėra derybų objektas dėl narystės Europos Sąjungoje. Bet, kaip ir anksčiau esu minėjęs ne tik aš, bet ir kiti politikai, tai turėjo politinės svarbos priimant sprendimą dėl derybų su Lietuva dėl narystės Europos Sąjungoje. Toliau nenorėčiau komentuoti Energetikos strategijos priėmimo aplinkybių. Tai yra svarbus politinis veiksnys ir toks liks.

Dėl klausimo, ar pakankamai Vyriausybė daro, informuodama visuomenę, ir dėl pono R.Dagio priekaišto Lietuvos valdininkams, kad nepakankamai aiškiai mes pateikėme informaciją apie stojimą į Europos Sąjungą, problematiką, privalumus ir svarbą. Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad tiek Europos komitetas, tiek derybų delegacija turi parengusi labai intensyvų veiksmų planą, kai yra susitikinėjama su visuomenės atstovais, su žurnalistais. Mes stengiamės aiškinti kaip sugebame, preciziškai pateikti pozicijas. Tačiau, naudodamasis šia proga ir šia tribūna, paraginčiau ir pakviesčiau Seimo narius pasidalyti šiuo darbu ir šia atsakomybe, nes, dirbdami valdininkais, darbą, kuris reikalauja preciziškumo ir tikslumo, kartais mes nesugebame išversti to, ką jūs, matyt, galite padaryti kur kas geriau, visuomenei suprantama kalba.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, vis tiek prašyčiau tylos, tylos, tylos! R.Juknevičienė – Seimo Pirmininko pavaduotoja.

R.JUKNEVIČIENĖ. Pone pranešėjau, vienas iš skyrių, kurį jau pradėjo Lietuva, yra bendra užsienio ir saugumo politika. Mano klausimas būtų toks: ar kalbantis, derantis, bendraujant su Europos Sąjungos valstybių politikais ir pačios Europos Sąjungos atstovais yra keliamas klausimas, susijęs su tuo, kad visai neseniai Rusija (tai nenaujas dalykas) naujoje užsienio politikos strategijoje, skirtoje naujajam Prezidentui, patvirtino vieną esminį momentą, kuriame yra pabrėžiama, jog greitas Europos Sąjungos plėtimasis gali padėti išvengti klausimo dėl NATO plėtimosi? Čia turimos galvoje Baltijos valstybės. Kaip jums atrodo, ar mūsų derybininkai… kaip Lietuvai laikytis ir kaip Europos Sąjunga, esant šiai situacijai, pasirengusi nepasiduoti tokiems Rusijos planams ir bandymams paveikti situaciją?

V.UŠACKAS. Aš galėčiau atsakyti taip, kad derybų metu šie klausimai nėra aptariami, bet jeigu leistų premjeras A.Kubilius pacituoti tai, ką vakarykščio susitikimo metu komisaras G.Verheugenas aiškiai pasakė, tai jis pasakė, kad Europos Sąjungos narystė nepakeičia NATO narystės, kad Europos Sąjunga nesuteikia tų saugumo garantijų, kurias suteikia narystė NATO, t.y. kolektyvinės gynybos garantus suteikia tik NATO organizacija, ir tai svarbu visiems suprasti ir žinoti.

PIRMININKAS. Dar galėčiau, kolegos, suteikti galimybę vienam iš jūsų paklausti. Dėkoju, pone vyriausiasis derybininke, jūs buvote konkretus ir tikslus. Viskas visiems aišku. Būtų miela, kad Briuselyje taip pat būtų aišku.

Kolegos, turime dvi minutes laiko. Per tą laiką J.Olekas siūlo mankštintis, o aš siūlau premjerui ir ministrams užimti savo vietas. Skubantys registruojasi. Registracija.

Vyriausybės valanda

Gerbiamieji, 16 val. Pradedame Vyriausybės valandą. Europos Sąjungos specialistai tuo metu atsipūs, o aš žiūriu, kiek yra norinčių kalbėti ir klausti. Pakankamai didelis skaičius. Pradeda klausti, gerbiamieji kolegos, jeigu ministrai jau užėmė savo vietas… P.Gražulis pretenduoja į ministrų sostą. Suteikiu žodį klausi pirmajam iš opozicinių frakcijų seniūnų, užsiregistravusiam mano sąraše, J.Valatkai, “Socialdemokratijos 2000” frakcijos seniūnui.

J.VALATKA. Ačiū, gerbiamasis pirmininke. Aš nematau ūkio ministro, bet galbūt Ministras Pirmininkas galėtų atsakyti. Aš norėčiau paklausti. Visi užmiršom Baltarusijos energetikų skolą. Kokie yra su tuo susiję reikalai, ar kas nors juda į priekį? Gal Ministras Pirmininkas galėtų atsakyti? Ačiū.

A.KUBILIUS. Negalėčiau pasakyti paskutinių detalių. Esame aptarę strategiją, kaip tą skolą būtų galima susigrąžinti efektyviau, negu tai daroma dabar. Vienas iš tos strategijos elementų yra sutarties pakeitimas, kad grąžinant skolos dalį, kurios dar nepradėjo Baltarusijos pusė grąžinti, būtų eliminuojamas tarpininkas. Teisinės procedūros yra šiek tiek ilgesnės negu mums atrodė iš pradžių, tačiau neatlikę šios procedūros mes negalime patys savarankiškai, be tarpininko imtis veiksmų, kad tos skolos sugrąžinimą padarytume kiek galima efektyvesnį. Kol kas optimistinių arba labai realių perspektyvų nėra, bet aš tikiuosi, kad tos teisinės procedūros judės kiek galima greičiau ir mes turėsime galimybę patys spręsti, ką toliau daryti su ta skola. Dabar mes dar turim ir tarpininką, ne tik Baltarusijos pusę.

PIRMININKAS. Dėkoju. Dar vienos opozicinės frakcijos seniūnas – Č.Juršėnas.

Č.JURŠĖNAS. Dėkoju, pirmininke, mano klausimas tradiciškai gerbiamajam premjerui. Gerbiamasis premjere ir mielasis kolega, socialiniai ekonominiai Lietuvos rodikliai tebėra prasti, o kai kurie ir blogėja. Sakysime, nedarbas toliau auga, auga mūsų valstybės skolos. Problemos kaupiasi ir nematyti, kad jos būtų sprendžiamos taip greitai, kaip jums ir mums visiems norėtųsi. Yra dar kitas dalykas – padėtis Seime. Jūsų Vyriausybė, atleiskite, gerbiamasis premjere, netenka daugumos. Mano klausimas yra toks: esant sudėtingai situacijai, o jums netenkant daugumos, ar jūs ir toliau spręsite susikaupusias problemas, kaip žadėjote, labai ryžtingai, o galbūt kai kurių projektų, kai kurių kontroversiškų dalykų atsisakysite? Ačiū.

A.KUBILIUS. Aš noriu priminti, kad lapkričio 10 d., jeigu neklystu, praeitų metų lapkričio 10 d., Seime vyko balsavimas dėl Vyriausybės programos. Buvo patvirtinta labai konkreti programa. Konstitucija mus įpareigojo tą programą įgyvendinti. Seimas tada aiškia balsų dauguma tai programai pritarė. Jeigu Seimas yra pakeitęs savo nuomonę, jis turi ją išreikšti.

Č.JURŠĖNAS. O ar nereikėtų jums pasitikrinti taip, kaip darė vienas jūsų pirmtakas?

A.KUBILIUS. Mūsų nuostatos nėra pasikeitusios. Jeigu Seimo nuostatos yra pasikeitusios, tai Seimas turi tai ir parodyti. Iš tikrųjų aš manau, kad šiandieninė valstybės situacija yra tikrai nelengva pirmiausia dėl besikeičiančio audringo mūsų politinio gyvenimo, todėl aš asmeniškai esu pasirengęs dar intensyviau tartis su visomis Seime atstovaujamomis frakcijomis. Man atrodo, kad esminiai mūsų valstybės interesai visų mūsų yra suprantami labai panašiai. Tai visų pirma politinis stabilumas, ekonomikos skatinimas, ekonomikos augimas ir socialinių problemų sprendimas. Toks bendras požiūris ir leidžia mums imtis tų veiksmų, kurių tikrai reikia imtis tam, kad problemos Lietuvoje negilėtų.

Kalbant apie ekonominius socialinius rodiklius, iš tikrųjų mes turime problemų, kurios nėra lengvai sprendžiamos, jos yra susikaupusios per ilgą laikotarpį. Tokios problemos, kaip bankrutuojančios įmonės ir kiti panašūs dalykai, visiems mums yra gerai žinomi. Tačiau jeigu pasižiūrėtume į statistinius pirmųjų šių metų mėnesių rodiklius, tai mes tikrai galime matyti pozityvių ženklų mūsų ekonomikoje. Tuo tikrai turėtume visi džiaugtis. Tai nėra koks nors Vyriausybės nuopelnas. Paprasčiausiai mūsų ekonomika, taip pat kaip ir Latvijos ar Estijos ekonomika, po Rusijos krizės pradeda atsigauti. Ir tai visiems mums yra tikrai geras ženklas, su tuo aš jus norėčiau ir pasveikinti.

PIRMININKAS. K.Trapikas, opozicinės centristų frakcijos atstovas.

K.TRAPIKAS. Gerbiamasis premjere, praeitų metų pabaigoje aš kreipiausi į jus, kad būtų sudaryta vyriausybinė darbo grupė, kuri įvertintų žemės sklypų skyrimą Vilniaus mieste, taip pat tai, ar Vilniaus apskrities viršininkas gali eiti užimamas pareigas. Galbūt tyrimas ir vyksta, tačiau aš disponuoju informacija, kad Vilniaus apskrities viršininkas toliau neblogai parceliuoja žemes, turinčias didelę vertę rinkoje, įvairius sklypus. Pavyzdžiui, Žvėryno rajone atiduotas Kraševskio gatvėje esantis maždaug hektaro dydžio sklypas, kurio vertė yra keli milijonai litų, Nemenčinės plente, šalia restorano “Naktinė paukštė”, dygsta neaiškūs kotedžai. Gal jūs galėtumėt įpareigoti jums pavaldžius pareigūnus, kad jie iš tikrųjų valstybiškai galvotų ir mąstytų, ir taip lengvai nedisponuotų gan didelę vertę turinčiu valstybės turtu?

A.KUBILIUS. Aš manu, kad mes visi kartu turėtume dar sykį pasižiūrėti į teisines procedūras, kuriomis yra reglamentuojamas žemės sklypų miestuose pardavimas, ir pasiekti, kad jos būtų visiškai skaidrios, nepaliktų kokių nors galimybių valdininkų asmeniniams sprendimams ir nepaliktų galimybės įtarti kokiais nors neskaidrumais. Tikrai siūlyčiausi į talką jums kartu kolegiškai peržiūrėti (jūs jau tapote geras šitų reikalų specialistas) tas taisykles, kokios dabar egzistuoja, kad padarytume šią procedūrą visiškai aiškią ir skaidrią, kad ji leistų valstybei ir savivaldybei gauti pelno iš parduodamos žemės ir nesukurtų įvaizdžio, kad tai yra nesąžininga, kad tai yra korumpuota ir t.t.

PIRMININKAS. Seimo narys Alg.Butkevičius. Po to V.Vilimas.

ALG.BUTKEVIČIUS. Aš norėčiau užduoti klausimą socialinės apsaugos ir darbo ministrei. Gerbiamoji ministre, ar jums žinoma informacija, kad daugelis rajonų gyventojų skundžiasi dėl to, kad akcinė bendrovė, atrodo, “Ortopedinis centras”, kuris yra įsikūręs Kaune, šiais metais neteikia invalidams daugelio paslaugų? Motyvuojama tuo, kad nėra pinigų. Kokia yra iš tikrųjų ten padėtis? Daug žmonių skambina ir teiraujasi, ar iš tikrųjų jau šiais metais šita akcinė bendrovė yra nefinansuojama valstybės? Ačiū.

I.DEGUTIENĖ. Taip, situacija yra žinoma ir ne tiktai Kauno ortopedijos technikos įmonėje, bet ir visose kitose, su kuriomis ministerija paprastai sudaro sutartis ir finansuoja ortopedinių protezinių gaminių gamybą. Tačiau šiems metams mes finansavimo dar nebuvome gavę. Pirmąjį ketvirtį turėjome atsiskaityti už pernai metų įsiskolinimus, kuriuos grąžinom kovo 15 d. Nuo šių metų balandžio 1 d. bus sudarytos sutartys ir galėsim pradėti juos finansuoti.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Vilimas. Ruošiasi J.Listavičius.

V.VILIMAS. Klausimas žemės ūkio ministrui ponui E.Makeliui. Kaip žinome, pastaruoju metu buvo kilusi gana nemaža įtampa dėl cukraus kvotos Marijampolės cukraus fabrike ir atsiskaitymo už cukrinius runkelius. Kiek žinoma, šiuo metu ta problema lyg ir išsisprendė. Labai trumpai gal pakomentuotumėt?

E.MAKELIS. Dėkoju ponui V.Vilimui už klausimą. Taip, iš tiesų ta problema buvo įsisenėjusi. Bandėme ją spręsti kartu spręsdami tiek žemdirbių, tiek fabrikų, tiek finansavimo problemas. Vakar įvykusiame Vyriausybės posėdyje buvo pavesta dar kartą papildomai pasitarti su visais dalyviais. Šiandien pasitarus su žemdirbių atstovais priimtas sprendimas ir aš pasirašiau įsakymą, kuriuo leidžiama neviršijant 1999 metų kvotos dydžio pasirinkti fabriką, į kurį jie nori vežti. Iš esmės tai yra sprendimas, kuriuo galima išspręsti šitą dalyką. Šiandien jau yra kovo 30 d., mes toliau nebegalim tęsti, sprendimas yra priimtas. Jis žemdirbius tenkina.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Listavičius. Ruošiasi A.Šimėnas.

J.LISTAVIČIUS. Norėčiau paklausti Ministrą Pirmininką. Gerbiamasis Kubiliau, kaip galėtumėte įvertinti šių metų pirmojo ketvirčio valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų vykdymo rezultatus bei kokios numatomos priemonės valstybės biudžeto pajamoms ateityje surinkti. Ačiū.

A.KUBILIUS. Aš turiu pasakyti, kad dar neturime galutinių šio ketvirčio rezultatų. Artimiausiu metu mes juos turėsime ir esame numatę surengti išplėstinį posėdį mokesčių surinkimo klausimu ir numatyti priemones, atsižvelgiant į pirmojo ketvirčio patirtį, kaip dar labiau pagerinti mokesčių surinkimą. Iš tikrųjų yra problemų. Nėra vykdomi, bent iki pastarųjų dienų nebuvo vykdomi, mokesčių surinkimo planai, visų pirma muitinėje. Į tai turime atkreipti dėmesį. Norėčiau pastebėti, kad tos mokesčių surinkimo problemos, kurias mes matome, yra pakankamai aiškios, nors reikėtų taip pat matyti ir tai, kad bent už pirmuosius du mėnesius mokesčių surinkimas viršijo praeitų metų lygį. Tai rodo, kad iš tikrųjų ekonomika gali ir turi pradėti atsigauti, ir mes turėtume tikėtis ir ženklesnių pajamų į biudžetą.

PIRMININKAS. Dar porą žodžių finansų ministras V.Dudėnas.

V.DUDĖNAS. Mes tikimės, kad pirmojo ketvirčio biudžetas bus įvykdytas. Dar nėra gauti duomenys, bet tiek, kiek mokesčių buvo surinkta, taip pat ta paskolos dalis iš euroobligacijų, kuri bus skirta pirmajam ketvirčiui, rodo, kad pirmojo ketvirčio rezultatai daugmaž atitiks biudžetą. Žinoma, padėtis ne tokia jau puiki, nes asignavimų valdytojai turėjo atsilyginti už praeitų metų įsipareigojimus. Tai jau, žinoma, didelė problema. Balandžio mėnesį vėl galėsime panaudoti tam tikrą dalį paskolų ir pagreitinti pervedimus asignavimų valdytojams. Tikimės, kad jau ateinančią savaitę viskas turėtų pagerėti.

PIRMININKAS. Suteikiu žodį Seimo nariui A.Šimėnui. Paskui A.Stasiulevičius.

A.ŠIMĖNAS. Gerbiamieji Vyriausybės nariai, ką tik jūsų Vyriausybė priėmė labai svarbų alkoholinių gėrimų rinkai sprendimą. Tai yra kompleksas sprendimų. Pavyzdžiui, vienas iš jų, kad licencijos importuoti degtinę kaina sumažėja nuo 470 tūkst. iki 80 tūkst. litų, vynui – nuo 150 tūkst. iki 40 tūkst. litų. Taip pat daug kitų sprendimų. Norėtųsi sužinoti jūsų nuomonę, ar šie priimti sprendimai pagerina ekonomines sąlygas alkoholinių gėrimų importui ir kartu pablogina konkurencijos sąlygas vietos gamintojams, ar, atvirkščiai, pablogėjo ekonominės sąlygos importuotojams ir kartu pagerėjo sąlygos sėkmingai konkuruoti vietos gamintojams?

A.KUBILIUS. Ar visa Vyriausybė turi atsakyti?

A.ŠIMĖNAS. Nežinau kas. Gal finansų ministras?

A.KUBILIUS. Aš kelis žodžius pabandysiu pasakyti, o paskui finansų ministras papildys. Iš tikrųjų yra tarptautinės normos, kad žyminis mokestis už licenciją vietos rinkoje ir už importą turi būti lygus. Mes į tai turėjome atsižvelgti ir suvienodinti žyminį mokestį. Tačiau mes laikėmės dar vienos nuostatos, t.y. kad šie pakeitimai kiek galima mažiau veiktų šiandien susiklosčiusias sąlygas rinkoje. Todėl sumažindami žyminį mokestį, pavyzdžiui, kompanijoms, kurios užsiima importu, mes labai ženkliai padidinome kitus mokesčius, pavyzdžiui, už sandėlių atidarymą ir taip toliau. Tam importuotojui, kuris privalo turėti importo sandėlį ar muitinės sandėlį. Tai iš tikrųjų mes labai ilgai tuos dalykus svarstėme, suprasdami mūsų prievolę suvienodinti žyminį mokestį ir ieškodami būdų, kaip padaryti, kad sąlygos rinkoje kiek galima mažiau pasikeistų.

PIRMININKAS. Dėkoju. Dabar A.Stasiulevičius, o ruošiasi A.Čaplikas. Ar dar finansų ministras norėtų tarti porą žodžių?

V.DUDĖNAS. Gal aš tik pridėčiau. Kadangi mes siekiame Vakarų rinkų, taip pat yra, žinoma, ir sąlygos. Pavyzdžiui, stojant į Pasaulio prekybos organizaciją yra keliamos sąlygos suvienodinti sąlygas ir importuotojams, ir vietiniams gamintojams. Čia nieko nepadarysi einant laisvosios rinkos kryptimi. Reikia priimti tokius sprendimus. Tikiu, kad mūsų gamintojai ne vien alkoholio, bet ir kitose srityse prisitaikys prie Vakarų rinkų sąlygų, nors tas procesas vyksta ne taip sparčiai, kaip mes tikėjomės. Bet toks gyvenimas. Reikia prisitaikyti. Mūsų kokybė ir taip pat susipažinimas su rinkos sąlygomis, aš manau, laikui bėgant išsilygins.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Stasiulevičius. Paskui A.Čaplikas.

A.H.STASIULEVIČIUS. Mano klausimas būtų gerbiamajam ūkio ministrui ponui V.Milakniui. Pagal turimą informaciją Ūkio ministerija parengė Įmonių bankroto įstatymo pataisas, kuriomis siekiama patikslinti įmonių bankroto eigą bei užkirsti kelią ekstremalių situacijų, panašių į esančias Kauno “Inkaro” gamykloje, atsiradimui. Noriu paklausti, kokia šių pataisų derinimo stadija ir kada galima tikėtis Vyriausybės sprendimo šiuo klausimu? Ačiū.

V.P.MILAKNIS. Artimiausiu metu pateiksime Vyriausybei papildomą analizę dėl nemokių ir bankrutuojančių įmonių padėties. Situacija Lietuvoje yra tokia, kad maždaug apie 10 Lietuvos didžiųjų įmonių nemoka atlyginimų nuo šešių iki dvylikos mėnesių ir tai yra visiems žinomos įmonės. Be abejo, Bankroto įstatymas turėtų paskubinti tuos sprendimus, nereikia laukti, kol įsiskolinimai viršija turtą. Bankroto įstatymas palengvintų. Per artimiausias dvi savaites pagal grafiką yra numatyta Bankroto ir Restruktūrizavimo įstatymus teikti Vyriausybei. Tada mes prašysime galima maksimalia Seime skubos tvarka (kokia įmanoma) juos svarstyti. Kartu mes svarstysime visas bankroto procedūras, kurios įeina į Saulėtekio atskirą darbo grupę, kad administratoriai geriau dirbtų. Yra daug problemų, kurių neišsprendžia vien įstatymas. Mes kompleksiškai norime matyti šių problemų sprendimą, Bankroto fondo klausimus ir kitus. Artimiausiu metu šie klausimai turėtų būti sprendžiami kompleksiškai.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Čaplikas. Ruošiasi S.Daubaraitė.

A.ČAPLIKAS. Norėčiau paklausti pono A.Kubiliaus. Jau, atrodo, ketveri mėnesiai gyvuoja tokia žymi komisija – Saulėlydžio. Yra įvairių gandų, įvairių publikacijų laikraštyje. Gal galėtumėt pagarsinti, ką gi nuveikė ta Saulėlydžio komisija? Kada bus konkretūs rezultatai? Ko mums iš jos laukti, nes tie konsultantai skundžiasi spaudoje, kad nesiseka dirbti, kažkas trukdo. Gal kartu galite įvardyti, kas trukdo laisvosios rinkos konsultantams, kurie padeda dirbti šioje komisijoje? Būtų labai įdomu sužinoti.

A.KUBILIUS. Jeigu jums būtų įdomu sužinoti, aš pakviesčiau jus apsilankyti Vyriausybėje ir pasimatyti su Saulėlydžio komisija. Jeigu jus kas nors gąsdina Saulėlydžio komisijos veikloje, aš norėčiau nuraminti – Centro frakcijai negresia kokie nors saulėlydžiai.

Jeigu kalbėtume rimtai, iš tikrųjų yra daromas didelis darbas, kuris apima ir kuris susijęs su kitomis mūsų programomis. Visų pirma su principine nuostata reformuoti valstybės valdymą siejant tai ir su biudžeto sandaros reforma. Todėl jeigu žvelgtume į tą reformą kur kas plačiau, Saulėlydžio komisijos veikla yra platesnė negu vienos ar kitos konkrečios institucijos peržiūrėjimas. Mes norime pasiekti, kad nuolat veiktų mechanizmas, kuris nuolat klaustų, ar tikrai reikia valstybei atlikti vieną ar kitą funkciją, ar tikrai reikalinga viena ar kita institucija. Tam, kad tą galėtume padaryti, mums reikia sukurti tam tikrą mechanizmą. Tuo Saulėlydžio komisija šiandien daugiausia ir rūpinasi.

Dėl konkrečių reikalų aš norėčiau priminti, kad buvo priimti principiniai sprendimai, kuriems Vyriausybė jau pritarė dėl rinkos priežiūros institucijų reformos. Priimti sprendimai dėl žuvininkystės srities, žuvininkystės ūkio valdymo tam tikro pertvarkymo, kad nesidubliuotų institucijos. Dirbama lygiagrečiai dviem frontais. Vienas frontas – tai konkrečių institucijų, kurios labiausiai pribrendusios reformoms, peržiūrėjimas ir tų reformų įgyvendinimas. Ir kitas – platesnės ir gilesnės reformos kūrimas, jos principų kūrimas ir jos principų įgyvendinimas.

A.ČAPLIKAS. Prašom patikslinti. Vis dėlto kada bus pirmieji komisijos darbo rezultatai? Jūs labai puikiai kalbėjote, šitą mes visi išmanome. Bet kažkada turi būti rezultatas.

A.KUBILIUS. Vakar jau vienas rezultatas buvo. Buvo priimtas nutarimas dėl žuvininkystės ūkio valdymo. Prieš mėnesį buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl rinkos priežiūros reformos. Ir taip toliau. Konkrečius rezultatus jūs galite… Žemės ūkio mokyklos taip pat šios komisijos pastangomis perduotos Švietimo ministerijai iš Žemės ūkio ministerijos. Galbūt kartais mes tiesiog užmirštame Seimo nariams aiškiau ir suprantamiau parodyti tuos konkrečius darbus, kuriuos darome.

PIRMININKAS. Suteikiu žodį S.Daubaraitei ir pasakau, pone premjere, matyt, A.Čaplikas parems, kai teiksite daug projektų, kuriuos pertvarkysite. Ačiū. S.Daubaraitė, paskui R.Dovydėnienė.

S.DAUBARAITĖ. Aš norėčiau klausti gerbiamojo vidaus reikalų ministro. Vilniaus rajone daugelyje mokyklų yra įsisteigusios policijos rėmėjų grupės. Vyresniųjų klasių mokiniai, turėdami policijos rėmėjų pažymėjimus, terorizuoja bendraamžius, nepagrįstai seka suaugusiuosius. Aš norėčiau paklausti, kokie jūsų santykiai su tokiomis struktūromis, tuo labiau kuriose dalyvauja mokiniai. Kas daroma dabar ar bus daroma vėliau, kad tie savanoriai neviršytų savo įgaliojimų?

Č.K.BLAŽYS. Kiek supratau, klausimas vidaus reikalų ministrui.

V.P.MILAKNIS. Mes taip irgi manome.

PIRMININKAS. Kokie jūsų santykiai, pone ministre, su?..

Č.K.BLAŽYS. Aš labai atsiprašau, bet labai blogai girdėjau jūsų klausimą.

PIRMININKAS. Prašome, ponia Sofija, arčiau mikrofono. Ponai ministrai, prašome tylos, tada galbūt susikalbėsime.

S.DAUBARAITĖ. Vilniaus rajone daugelis mokyklų yra įsteigusios policijos rėmėjų grupes. Vyresniųjų klasių mokiniai, turėdami policijos rėmėjų pažymėjimus, terorizuoja savo bendraamžius, nepagrįstai seka suaugusius. Norėčiau paklausti. Ar jūs ką nors žinote apie tokias grupes, tokias struktūras, kuriose dalyvauja moksleiviai, ir ką žadate daryti pasitvirtinus tokiems faktams, kad tokie savanoriai neviršytų savo įgaliojimų?

Č.K.BLAŽYS. Ačiū už klausimą, supratau, atleiskite, kad iš karto nesupratau esmės. Taip, yra policijos rėmėjai, mokyklose gali būti steigiamos jaunųjų policijos rėmėjų grupės, tačiau jūs man pasakėte naujieną, kad gausiai steigiamos…

S.DAUBARAITĖ. Vilniaus rajone yra daug, yra beveik kiekvienoje mokykloje.

PIRMININKAS. Gerbiamoji kolege.

Č.K.BLAŽYS. Jūs pasakėte tikrai labai įdomų faktą, aš tikrai juo pasidomėsiu. Man tai yra naujiena. Tokia veikla, kokią jūs paminėjote, yra aiškiai negalima, netoleruotina. Jeigu taip yra, tai bus ištirta bei bus mėginama, siekiama įvesti tvarką. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narė R.Dovydėnienė. Ruošiasi K.Kuzminskas.

R.DOVYDĖNIENĖ. Dėkoju. Aš norėčiau paklausti valdymo reformų ir savivaldybių ministro pono J.Rudalevičiaus. Šių metų kovo 19 d. įvyko rinkimai į naująsias savivaldybės – į Kazlų Rūdos, Kalvarijos, Marijampolės. Mes gauname labai daug nusiskundimų ir laiškų iš Marijampolės rajono savivaldybės darbuotojų. Prašom pasakyti, kokia yra šiandieninė situacija, ar jie jau žino, kas dirbs naujosiose savivaldybėse? Kas bus paliktas, kas bus perkeltas ir kokie yra Vyriausybės arba konkrečiai ministerijos parengti dokumentai dėl darbuotojų, kurių darbo santykiai šioje buvusioje savivaldybėje nutrūks?

J.RUDALEVIČIUS. Naujosios savivaldybės, t.y. Marijampolės…

PIRMININKAS. Pone ministre, dabar jau jūsų prašome kalbėti garsiau.

J.RUDALEVIČIUS. Naujosios savivaldybės atsirado Kalvarijoje ir Kazlų Rūdoje. Pirmiausia praeitų metų gruodžio 21 d. buvo priimtas Seimo įstatymas, toliau remdamiesi tuo mes parengėme… Vyriausybė pirmiausia priėmė nutarimą pagal savo galimybes skirdama lėšų būtiniausiems naujųjų savivaldybių reikalams, t.y. pastatams įsigyti, remontuoti, inventoriui ir technikai įsigyti. Po to buvo patvirtinta tvarka, kaip turi būti paskirstytas biudžetas ir jo kiekvieno mėnesio 1/12. Taip pat buvo numatyta, Seimas patvirtino įstatymo nuostatą, kad de facto savivaldybės pradės veikti nuo šių metų gegužės 1 d. Ministerija ministro įsakymu taip pat patvirtino tvarką, kokiu būdu darbuotojams, dirbusiems Marijampolės savivaldybėje, bus suteikiamos sąlygos gauti pareigas Kazlų Rūdos arba Kalvarijos savivaldybėse bei Marijampolės miesto savivaldybėje. Tvarka yra detali ir paremta priimtu Valstybės tarnybos įstatymu. Be abejo, nesklandumų nebus išvengta, nes, mano nuomone, sprendimas buvo greitas ir, žinoma, reikėjo labai operatyviai reaguoti. Manau, ir praeitą kartą buvo panašus klausimas, kad iš esmės naujųjų savivaldybių tikroji gimimo diena bus gegužės 1 d.

PIRMININKAS. Dar kartą R.Dovydėnienė.

R.DOVYDĖNIENĖ. Aš tik norėjau ministro paklausti. Ar žmonės yra informuoti apie jūsų paminėtą detalią tvarką?

J.RUDALEVIČIUS. Be abejo, žmonės informuoti. Dar esant senajai savivaldybei jiems tie dokumentai buvo išsiuntinėti, taip pat leidžiamos “Savivaldybių žinios” apie tai rašė. Dabar naujųjų savivaldybių tarybos taip pat atliko aiškinamąjį darbą. Iki tol į naująsias savivaldybes paskirti laikinieji administratoriai taip pat atliko didelį administracinį darbą ir aiškindami mūsų nuostatas. Pagal galimybes mūsų ministerijos darbuotojai irgi lankėsi naujosiose ir senosiose savivaldybėse sausio vasario mėnesiais.

PIRMININKAS. Seimo narys K.Kuzminskas. Ruošiasi V.Einoris.

K.KUZMINSKAS. Norėčiau paklausti finansų ir susisiekimo ministrų. Finansų ministro noriu paklausti dėl rublinių indėlių. Nors jų grąžinimas šiuo metu sustabdytas ir žmonės supranta, kad dėl sunkios finansinės padėties taip padaryta teisingai, tačiau kai kurie žmonės dėl objektyvių priežasčių nespėjo laiku pateikti dokumentų indėlių sąskaitoms atidaryti. Yra sudaryta komisija, tačiau turiu vieną atvejį, kai, manau, žmonėms keliami per dideli reikalavimai ir nesuteikiama teisė užregistruoti atkuriamąją sąskaitą. Kaip manote tą klausimą spręsti? Ar nereikėtų palengvinti tam tikras nuostatas? Aš jums įteiksiu raštą, kad jas konkrečiai peržiūrėtumėte.

Susisiekimo ministro norėčiau paklausti dėl “Telekomo” darbo. Jūs prisimenate, prieš porą mėnesių aš jūsų klausiau apie telegramų išsiuntimą iš didžiųjų miestų. Šiuo metu “Telekomas” sau pasiliko, atidarė tik vieną priėmimo vietą, o sutartis nutraukė su paštais. Tie žmonės, kurie neturi telefono, iš esmės neturi galimybės šventinėmis dienomis išsiųsti telegramų. Ar jūs išaiškinote tą atvejį? Ačiū.

V.DUDĖNAS. Iš tikrųjų rublinių indėlių sąskaitų atkūrimas yra gana griežtas, žinoma, norėjom kuo mažiau suteikti išimčių rengdami tas taisykles. Visuomet galima jas peržiūrėti ir buvo tokių atvejų, kai žmonės buvo patekę į tokias ekstremalias sąlygas ir dabartinės taisyklės neleido atsižvelgti į tuos ypatingus atvejus. Aš mielai priimsiu jūsų medžiagą, galėsime tą klausimą kelti Vyriausybei ir aptarti taisyklių koregavimą.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Einoris. Ruošiasi A.Sėjūnas.

R.DIDŽIOKAS. Aš norėčiau atsakyti į vieną klausimą.

PIRMININKAS. Reikia klausti po vieną klausimą. Aš labai atsiprašau, praklausiau. Ministras R.Didžiokas.

R.DIDŽIOKAS. Gerbiamasis kolega, atsižvelgdamas į jūsų klausimą, aš pavedžiau ministerijos Ryšių departamento vadovams išsiaiškinti, kokios konkrečios problemos yra dėl telegrafo naudojimo pašto skyriuose. Tokia informacija, mano žiniomis, šiuo metu yra apibendrinama ir bus pateikti pasiūlymai dėl šios dabar teikiamos realios paslaugos situacijos, taip pat pasiūlymai, kaip ją būtų galima tobulinti. Tada mes jus informuosime raštu.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Einoris. Ruošiasi A.Sėjūnas.

V.EINORIS. Aš turiu po klausimą žemės ūkio ir finansų ministrams. Iš Kaimo rėmimo fondo 1999 m. buvo skirta lėšų subsidijoms už supirktą produkciją pagal kvotas sėklininkystei, trąšų muitui, dyzeliniams degalams akcizui kompensuoti 276 mln. litų. Patvirtinus šiems metams skirtų lėšų naudojimo sąmatą lieka 17 mln. litų.

Kaip jums atrodo, ar sistema buvo pasirengusi šitokiam staigiam ekonominiam ir finansiniam smūgiui? Klausimas toks, mes esame įregistravę įstatymo projektą dėl Kaimo rėmimo fondo skolų praeitų metų pripažinimo valstybės vidaus skola ir grąžinti ne iš šių metų skirtų Kaimo rėmimo fondui lėšų, o iš Privatizavimo fondo ar kitų šaltinių. Kai bus svarstoma Seime, jūs užimsite teigiamą ar neigiamą poziciją šiuo klausimu?

V.DUDĖNAS. Žinoma, susikaupusių įsipareigojimų nuo 1999 metų sumos buvo žinomos. Bet taip pat šių metų biudžetas, kai buvo rengiamas, tai sąlygos irgi buvo žinomos pagal praeitų metų patirtį. Ir laikas buvo gana trumpas, ir čia ne pasiteisinimas. Bet tuo metu buvo tokios sąlygos ir mes galėjom pateikti tik tokį biudžetą, kuris galų gale buvo patvirtintas Seimo. Buvo numatyta praeitų metų įsipareigojimus tvarkyti iš šių metų biudžeto. Kaip anksčiau minėjau, nors pirmo ketvirčio biudžetas lyg ir bus įvykdytas, bet tos skolos, tie visi įsipareigojimai iš praeitų metų mus dar persekioja pirmąjį ketvirtį ir, ko gero, tas tęsis. Bet nuo balandžio 1 d. mes galėsim vėl panaudoti daugiau skolintų lėšų, bet tas neišspręs tų užsilikusių įsipareigojimų, nes šiame biudžete yra numatyta, kad tie įsipareigojimai bus vykdomi iš šių metų biudžeto. Vienintelė galimybė, tai bus metų viduryje, pakoreguoti biudžetą.

Dėl privatizavimo lėšų panaudojimo, tai yra nustatyta gana griežta tvarka. Taip pat, kaip žinote, mes esame, iždas tiesiog yra pasiskolinęs lėšų iš Privatizavimo fondo. Tai irgi reikės atstatyti. Todėl padėtis labai sudėtinga. Bet tas jau buvo matoma praeitais metais, kai išlaidos pagal tokį optimistinį planą buvo daromos, o pajamos buvo tokios, kokios buvo. Todėl patekom į tokią gana žiaurią aklavietę.

E.MAKELIS. Galėčiau taip pat adekvačiai pakartoti, ką pakartojo finansų ministras. Esminė problema Kaimo rėmimo fondo – tai 117 mln. neatidavimas. Tarp jų ir cukraus akcizas, kuris kelia šiandien problemų. Sudarinėdami 2000 metų sąmatą teikėm įvairiausius variantus, prieš formuojant biudžetą, kad panašiai būtų klausimai sprendžiami kaip ir “Sodros”. Tačiau svarstėm 4-5 kartus, siekėm, kad būtų patvirtintas, taip sakant, nedeficitinis, bet šiandien mes turim patvirtintus tuos dalykus, ką turim, ką jūs minėjot. Tai yra problema.

PIRMININKAS. Seimo narys A.Sėjūnas. Ruošiasi J.Dunauskaitė.

A.SĖJŪNAS. Mano klausimas būtų susisiekimo ministrui ir iš dalies finansų ministrui. Gerbiamasis ministre, Šiaulių oro uostas, nors padarytos milžiniškos investicijos, šiandien beveik bankrutuoja. Sakykit, ar jūs turit kokią nors Šiaulių oro uosto gelbėjimo programą ir ką jūs dabar ketinate daryti su tuo Šiaulių oro uostu?

R.DIDŽIOKAS. Aš taip supratau, kad man klausimas, gerbiamasis kolega. Finansų ministrui?

A.SĖJŪNAS. Pirma jums.

R.DIDŽIOKAS. Gal aš pradėsiu. Taip, yra Vyriausybės kanclerio pavedimas, kuriuo įpareigota Susisiekimo ministerija pateikti konkrečias priemones sprendžiant Šiaulių oro uosto klausimą. Mes savo ruožtu išnagrinėję situaciją esam parengę Vyriausybės nutarimo projektą ir šiuo metu šis projektas yra derinamas ministerijose. Tikimės, kad mums bendru sutarimu pasiseks rasti sprendimo kelią, kad tiek suteiktos iš tiesų didelės investicijos, tiek didelis valstybės turtas nebūtų kaip nors pražudytas arba kaip nors naudojamas ne pagal paskirtį. Mes puikiai suprantam, kad jį reikėtų išsaugoti ir ateityje naudoti.

V.DUDĖNAS. Šiaulių oro uosto problemos, žinoma, nėra naujos. Jos irgi yra susikaupusios metai po metų. Nors ir pats miestas turėjo labai didelių ir kartais grandiozinių planų atgaivinti tą oro uostą ir pradėti veiklą, bet viskas buvo vykdoma labai nesėkmingai, gal net ir tie planai buvo nerealūs. Todėl ir tos investicijos susikaupė, aš nebeprisimenu tikslių skaičių, bet man atrodo, kad viršijo 100 mln. Lt. Kadangi tos investicijos jau yra padarytos, tai yra reikalavimas ir suprantamas reikalavimas išsaugoti, kas yra padaryta. Bet tam reikia vėl gana didelių pinigų. Rodos, šiems metams yra skirti 2 mln. Lt vien saugoti ir išlaikyti, kas yra. Bet iki šiol nėra jokio realaus plano. Aš irgi tikiuosi, kad Susisiekimo ministerijos rengiamas planas ką nors pajudins į priekį. Bet kol kas man neaišku, ar iš tikro nevertėtų kaip nors tiesiog sustabdyti tą visą tokį žaidimą, nes kartais jis toks ir buvo. Ir valstybei kainavo, kaip matot, milijonus litus. Aš irgi lauksiu kolegos R.Didžioko pateikto plano ir bandysim spręsti tą problemą. Bet savivaldybė ir įvairūs jos atstovai nieko neįstengia padaryti, kadangi galbūt buvo nerealiai mąstoma.

PIRMININKAS. Seimo narė J.Dunauskaitė. Ruošiasi K.Vaitukaitis.

J.DUNAUSKAITĖ. Aplinkos ministrui D.Lygiui. Gerbiamasis ministre, sunki būklė susidarė statybinių medžiagų pramonėje dėl įvežamų iš Baltarusijos pigių kalkių, cemento, šiferio ir todėl šiandien, kaip žinote, Akmenės rajone šitose įmonėse, kurios gamina kalkes, šiferį ir cementą, yra didžiulis nedarbas. Kokių priemonių imsitės minimų statybinių medžiagų gamintojams padėti?

D.LYGIS. Ačiū už klausimą. Iš tikrųjų jūs teisingai pastebėjot, kad dėl pigios produkcijos, įvežamos iš Baltarusijos, Ukrainos, statybinių medžiagų pramonėje susidarė iš tikrųjų komplikuota padėtis. Praeitą savaitę buvau sukvietęs statybinių medžiagų pramonės atstovus, gamintojus, taip pat statybininkus. Mes bendrom jėgom ieškom išeities iš susidariusios padėties. Pirmiausia mes priėmėm tokį sprendimą, kad galbūt galima pasinaudoti jau dabar esamu Antidempingo įstatymu ir taikyti tas laikinąsias rinkos apsaugos priemones, kurias aktyviau galėtų pradėti taikyti konkurencijos tarnyba. Antra, mes nusprendėm, kad cemento rinką galime apginti taikydami naują sertifikatą ir įpareigojome centrą paruošti procedūras iki gegužės 1 dienos ir nuo gegužės 15 dienos įdiegti naują sertifikatą, kurį mūsų gaminys atitinka, o įvežamas yra prastesnės kokybės, ir tai apribotų jo įvežimą. Dėl asbestinio šiferio įvežimo Vyriausybė jau yra priėmusi sprendimą, kad Lietuvoje jo gamyba yra draudžiama, tačiau remontui reikia šiferio. Jo atsargų yra Lietuvoje ir dalis įvežama iš Baltarusijos. Kad nebūtų įvežami dideli kiekiai ir kad jis būtų naudojamas keletą metų, mes kreipėmės kartu ir į Ūkio ministeriją, kad būtų parengtas Vyriausybės nutarimas ir įvesta asbestinio šiferio kvota. Aš manau, taip būtų galima apsaugoti rinką. Mes taip pat įmonei “Eternitas” suteikėme lengvatinę paskolą, kad ji galėtų pereiti prie beasbestinio šiferio gamybos, nes jo reikia remontui. Taip pat aš naudodamasis proga norėčiau kreiptis į Seimą, kad mums labai reikia įstatymų, kurie šiuo metu svarstomi Ekonomikos komitete. Tai būtų Protekcinių priemonių ir Kompensacinių muitų įstatymai, kurie tikrai pagelbėtų apsaugoti mūsų statybinių medžiagų rinką nuo tokios produkcijos iš užsienio. Ačiū.

PIRMININKAS. Seimo narys K.Vaitukaitis. Ruošiasi O.Suncovienė.

K.VAITUKAITIS. Gerbiamasis premjere, kolegė klausė apie naujų savivaldybių darbą – tarybų ir administracijų, tačiau yra kitas klausimas dėl valstybinių įstaigų darbo. Šis klausimas faktiškai turbūt dar neišspręstas, nes tų savivaldybių, kurių teritorijose buvo naujos dabartinės savivaldybės, padaliniai kol kas nieko nežino ir laukia iš Vyriausybės tam tikrų nurodymų, kaip jie aptarnaus gyventojus atitinkamai naujose savivaldybėse. Tai pasakytina apie teismus, prokuratūrą, mokesčius, “Sodrą” ir kitus.

A.KUBILIUS. Aš noriu dar sykį pakartoti, kad Vyriausybė yra patvirtinusi aiškų planą, kokie darbai turi būti atlikti naujų savivaldybių įsikūrimo metu, kas už ką yra atsakingi ir kas turi vykdyti tas valstybinių institucijų funkcijas, kurios buvo vykdomos senosiose savivaldybių teritorijose, kad tų savivaldybių gyventojai nepajustų jokių nepatogumų tuo pasikeitimo momentu. Aš galbūt paprašyčiau ministrą J.Rudalevičių dar tiksliau pakomentuoti ir atsakyti į jūsų klausimą.

J.RUDALEVIČIUS. Manau, kad aš gerbiamajam Seimo nariui rytdienai parengsiu paketą tų dokumentų ir jums rytoj pateiksiu. Aš turiu čia juos.

K.VAITUKAITIS. Aiškumo reikia ir gyventojams.

PIRMININKAS. Seimo narė O.Suncovienė. Ruošiasi J.Šimėnas.

O.SUNCOVIENĖ. Gerbiamasis užsienio reikalų ministre, kaip galėtumėte pakomentuoti žiniasklaidoje eskaluojamą temą apie nevienodą požiūrį į Lietuvos ambasadų pastatų bei patalpų priežiūrą įvairiose pasaulio valstybėse, kai vienur skiriama dešimtys milijonų litų, o kitur nepakanka lėšų elementarioms reikmėms užtikrinti?

A.SAUDARGAS. Mūsų ambasadų pastatai, naujos statybos ir jų remontas yra finansuojami planingai pagal biudžetą. Aš žinau tas publikacijas, kurias jūs turite galvoje. Žurnalistams buvo pateikta labai išsami informacija apie padėtį ambasadose, apie pastatų padėtį. Ji buvo interpretuota visai neobjektyviai ir iškreiptai. Tai, kas buvo žiniasklaidoje, tikrai neatspindi būklės. Jeigu jus domina informacija apie padėtį, tai mes tą pačią informaciją galime pateikti ar per komitetą, ar tiesiai. Mes turime ją susisteminę, su nuotraukomis, su visais planais. Žinoma, biudžetas nėra labai geras, šen ar ten atsiranda ir trūkumų, nespėjame kai ko suremontuoti. Kai kurie ten paminėti faktai, be abejo, yra teisingi, tokių įvykių yra buvę, bet čia yra pateikti senesni įvykiai. Dėl statybų jūsų pasakymas, kad vienur neužtenka pinigų, o kitur daroma, kitur statoma. Mes turėjome tęsti statybas, kurios buvo pradėtos. Tarp kitko, statybos vyksta lėtai, per vienerius metus nepastatysi, ir Baltarusijoje, ir dėl Kijevo ambasados priimami labai sunkūs sprendimai. Ten mes iš pradžių labai koregavome projektą, gerokai kuklesnis dabar padarytas ir apskritai dabar dar sprendžiamas klausimas, kaip tęsti Kijeve. Minske reikėjo pabaigti tai, kas buvo pradėta. Baltarusija – mums svarbi kaimyninė valstybė. Latvijoje reikėjo pabaigti, kokie projektai buvo, tokie pabaigti. O statybas Berlyne mes pradėsime šiais metais, t.y. projektavimo darbus. Turiu pasakyti, kad mūsų ambasada Vokietijoje labai daug padarė, kad atkovojo sklypą. Tai sutaupė labai daug pinigų, jeigu reikėtų, sakysime, tokiame brangiame mieste kaip Berlynas sklypą pirkti ar nuomoti. Jeigu domina išsamesnė informacija, galite susipažinti, o kur spaudoje buvo pateikta informacija, tikrai pateikta labai neobjektyviai.

PIRMININKAS. Seimo narys J.Šimėnas. Ruošiasi V.Andriukaitis.

J.ŠIMĖNAS. Iš pradžių norėčiau pasidžiaugti, kad kovo mėnesio atlyginimo nereikės imti cukrumi, tai čia yra labai maloni žinia. O mano klausimas aplinkos ministrui.

Man yra žinoma, kad ministerijoje jau svarstomas projektas, jog Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje projektuojama statyti medicininių atliekų deginimo įmonė. Visų pirma ar tai tiesa? Jeigu tai tiesa, tai kiek lėšų jau išleista projektavimui? Ar ministerija remia šį objektą? Ir ar nėra čia sąryšio su naujai parengtu Poveikio aplinkai vertinimo įstatymu, kuriame atsisakoma tvirtinti įstatymų poveikio aplinkai vertinimo objektų limitinių dydžių sąrašus, o paliekama keisti Vyriausybei pagal savo pažiūras?

D.LYGIS. Ačiū už klausimą. Tikrai aš esu girdėjęs apie sumanymą kurti tokią įmonę Trakų rajono teritorijoje, bet tokio projekto ministerija nėra gavusi. Jis tikrai pateiktų į mūsų sekretoriatą, tačiau jis nėra fiksuotas. Nebent Vilniaus regiono departamente toks projektas yra, tačiau ministerija tikrai nėra gavusi.

O dėl poveikio aplinkai sąrašo aš tikrai negaliu jums sakyti, kad ministerija ar Vyriausybė yra suinteresuota kaip nors lengvinti ūkio subjektams sąlygas ir mažinti reikalavimus statomiems objektams. Aš manau, ar Vyriausybė, ar Seimas apsispręs tvirtinti tuos sąrašus, rezultatas turi būti tas pats ir tikslas vienas – apsaugoti aplinką ir žmones nuo neigiamo poveikio. Ačiū.

PIRMININKAS. Ministras A.Bėkšta.

A.BĖKŠTA. Mes girdėjome apie tokį projektą, kad rengiamasi tokiai medicinos atliekų deginimo įmonės statybai Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Aš esu jau su ministru D.Lygiu apie tai kalbėjęs, kad jeigu toks dalykas atsiras konkrečiai, prašiau, kad iš karto būtų su mumis derinama. Mūsų nuomone, būtų labai nepatraukli tokia įmonė Trakams, nes ten yra labai aiški turizmo zona. Galėtume padaryti labai didelę meškos paslaugą ten įsteigdami tokią įmonę. Mes tam priešinsimės.

PIRMININKAS. Seimo narys V.Andriukaitis. Ruošiasi D.Sadeikienė.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamasis ministre pirmininke ir ūkio ministre. Mano klausimas jums abiem. Gerbiamasis ministre pirmininke, tik norėčiau, kad jūs šiuo atveju į mano klausimą neatsakytumėt žodžiais “artimiausiu metu”. Nes toks bruožas, kai jūs viską nukeliat į artimiausius metus, dažnai atleidžia jus nuo tokios, sakykime, tolesnės atsakomybės, nes tas artimiausias metas, ko gero, gali baigtis tik rudenį. Taigi klausiu ne apie artimiausią metą, bet apie įvykusį metą.

Seimas priėmė rezoliuciją ir įpareigojo Vyriausybę pateikti Seimui įstatymą dėl strateginių objektų. Kovo 31-oji diena rytoj, su kuo ir sveikinu. Terminai yra pasibaigę. Tuo tarpu jūsų Vyriausybė jau priiminėja sprendimus dėl “Lietuvos dujų”, dėl “Lietuvos energijos” ir kitų objektų restruktūrizavimo ir kartu privatizavimo. Netgi daromi susitarimai, kuriuos skaitant galima įžvelgti, kad, ko gero, bus žengiama tuo keliu nepaisant Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimo ir nepaisant Seimo rezoliucijos, kuri įpareigojo mus jau kovo mėnesį turėti ir svarstyti šį įstatymą. Mano klausimas: kodėl jūs neįvykdėte šio Seimo pavedimo ir per kiek – savaitę ar dvi – ištaisysite šią savo klaidą?

A.KUBILIUS. Pirmas dalykas, gerbiamasis kolega, norėčiau atsakyti, kad nacionalinio saugumo strategija numato vieną labai aiškų principą – mūsų ekonomika turi garantuoti valstybės saugumą. Šiuo principu remdamiesi mes žiūrime, kaip reformuoti tas ūkio šakas, kurios turi didelių problemų. Tai vienas dalykas. Antras dalykas, aš norėčiau pasakyti, kad Seimas taip pat yra pritaręs ir Vyriausybės programai, kurioje buvo numatyta, jog šios monopolinės įmonės, monopolinės sistemos bus reformuojamos, reformuojamos pagal tuos tarptautinius principus, pagal kuriuos jos veikia visame pasaulyje ir mums artimoje Europos Sąjungoje.

Dėl įstatymo. Tikrai turiu pripažinti, kad mes vėluojame ir iki kovo 31 d. nesuspėsime to padaryti, bet, be abejo, Seimo pavedimą mes svarstome labai atidžiai. Yra įvairių problemų. Mes dėl to įstatymo projekto diskutuojame ir pateiksime jį Seimui tada, kai tik galėsime tai padaryti.

PIRMININKAS. Seimo narė D.Sadeikienė. Ruošiasi R.Kupčinskas. (Balsas salėje)

V.P.MILAKNIS. Labai trumpai, gal papildysiu…

PIRMININKAS. Tik trumpai, nes neturime laiko. Po porą klausimų.

V.P.MILAKNIS. Klausimas tikrai ne toks paprastas. Mes nagrinėjom įvairiais nacionalinio saugumo aspektais. Kartais tos sąvokos taikomos grynai techniniams ekonominiams įstatymams ir norminiams aktams. Reikia tų sąvokų tam tikro aiškumo. Kolega ministras Č.Stankevičius taip pat yra pateikęs alternatyvų šito įstatymo variantą. Šiandien mes jį nagrinėjom, žinoma, vėluodami, bet numatom artimiausiu metu teikti Vyriausybei.

PIRMININKAS. Seimo narė D.Sadeikienė.

J.D.SADEIKIENĖ. Klausimas užsienio reikalų ministrui. Gerbiamasis ministre, konkurentų spaudimas, integruojantis Lietuvai į Europos Sąjungos rinką, be abejo, yra pakankamai rimta priežastis, dėl kurios pramonės ir verslo sektorius reiškia abejones ir susirūpinimą. Kaip žinome, Lietuva yra pasirašiusi ne vieną laisvosios prekybos sutartį su Europos Sąjungos šalimis, dėl to kai kurios pramonės šakos, pavyzdžiui, lengvosios pramonės, teisingai suorientavo savo gamybą ir šiandien jau aktyvizavo produkcijos eksportą. Manyčiau, kad Lietuvos stojimas į Pasaulio prekybos organizaciją būtų aktualus ir laiku. Noriu paklausti, kaip vyksta derybos su šia organizacija ir kokie trukdžiai stabdo mūsų stojimą? Ačiū.

A.SAUDARGAS. Ačiū už klausimą. Vyriausybė praeitame posėdyje svarstė derybų pozicijas. Artimiausiu metu, balandžio pirmąją savaitę, Ženevoje įvyks eilinis susitikimas. Manom, kad dabar Vyriausybės patvirtintos derybų pozicijos sudaro gerą pagrindą jau pereiti į konkrečią šitų derybų su pagrindinėmis šalimis, su kuriomis buvo sunkiausiai sprendžiami klausimai, pabaigą. Tie sunkiausi klausimai, jūs žinot, yra žemės ūkio sektorius. Taigi palaukim šio raundo pabaigos. Kai grįš derybininkai iš Ženevos, manau, derybų pabaigos perspektyva bus gerokai aiškesnė.

PIRMININKAS. Dėkoju, pone premjere, gerbiamieji Vyriausybės nariai. Valanda baigėsi. Jūsų paklausė 9 opozicinių frakcijų atstovai ir 11 švelnesnėmis ar tvirtesnėmis formomis Vyriausybę remiančių frakcijų narių. Taigi sėkmės darbuos! Techninė 5 minučių pertrauka ir toliau dirbame, toliau diskutuojame dėl Europos Sąjungos reikalų.

Pertrauka

Diskusijos, skirtos Lietuvos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje pradžiai, tęsinys

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, jau prašom galvoti apie posėdžio tęsinį. Kolegos, kviečiu registruotis. Registruojamės. Mėginu tokia primityvia forma pakviesti jus prie Europos Sąjungos reikalų. Registruojamės.

Užsiregistravo 46 Seimo nariai. Taigi tuoj bus įjungtas diskutantų sąrašas ir pradėsime kalbėti. Kolegos, kviečiu į tribūną Seimo narį R.Čiupailą. Ruošiasi V.Andriukaitis.

R.ČIUPAILA. Gerbiamieji kolegos, yra visiškai akivaizdu, kad Seimo statutas nėra palankus…

PIRMININKAS. Kolegos, prašyčiau dėmesio! Kaip sakė Č.Juršėnas, prašom oficialiąja puse atsisukti į prelegentą ir posėdžio pirmininką.

R.ČIUPAILA. Na, gerbiamasis pirmininke, aš nesu tikras, kad prelegentas nusipelno tos pagarbos, tačiau norėčiau Seimo narių paprašyti ateityje pagalvoti, ar tikrai Statutas šioje vietoje yra teisingas, nors teisus, kai leidžia daryti štai tokias pertraukas. Kiekvienas iš šių dalykų – tiek Seimo diskusija, tiek Vyriausybės valanda – yra didžios svarbos dalykai. Mano akimis žiūrint, sumaišyti tuos du reikalus – tai pakenkti jiems abiem. Na, bet tiek to.

Deja, turėčiau savo kalbą pradėti kita liūdnesne nata – kaip ta diskusija vyko prieš valandą. Na, pasijutau taip, tarsi būčiau reikalingai informuojamas. Jau ketvirti metai esu Seimo narys, manau, ir jūs taip pat, visi šiek tiek mokame skaityti ir visi dalyvaujame bent jau savo komitetų darbuose. Seimo diskusija, mano manymu, turėtų iškelti esmines šio reiškinio problemas, esminius kelio į Europos Sąjungą trūkumus. Dar daugiau – visiems mums (ir klausantiems mūsų) turėtų suteikti vilties. Dabar gi aš tiesiog buvau, kaip sakiau, informuotas apie tai, ką mes visi, deja, žinom.

Savo kalbos ašimi aš norėčiau laikyti politiko (supraskim gal ir daugiskaita – politikų) atsakomybę. Mano nuoširdžiu įsitikinimu, neužtenka politikui ar politikams pasirinkti kryptį, kuria eis jie, o su jais kartu eis tauta ir valstybė. Reikia įtikinti visus – ir draugus, ir oponentus – šio pasirinkimo būtinumu ir prasmingumu. Deja, šiandien mes pastebime priešingus dalykus. Pats grasiausias yra atotrūkis tarp ekspertų lygio ir, pasakyčiau, to ekspertų lygio sukuriamos informacijos vartojimo lygio. Paprastai, liaudiškai sakant yra taip: žinantys – sau, visi kiti – sau. Deja, tarp šitų dviejų indų nėra vamzdelio susisiekiantiems tekėjimams. Todėl aš visiškai pripažįstu tą ironiją, kurią savo veiksmu ar raštu yra pareiškę Seimo nariai ponai M.Pronckus ir R.Smetona, išdalydami mums informaciją, paremtą savo požiūriu į Europos integraciją. Turėtume nepamiršti, kad už jų stovi daug žmonių Lietuvoje, ir daugelio iš mūsų, jeigu mes kalbam apie šiandien pateikto nutarimo projekto pirmąją dalį dėl atstovaujamų partijų susitarimo, pareiga paneigti tai, paneigti normaliais argumentais ir normalia politika. Žinoma, ten, kur reikia ekspertų lygio, ten, kur reikia politikų drąsos, tai taip pat yra didelis dalykas.

Kartais yra pasakoma – apie Europos Sąjungą trūksta informacijos. Europos Sąjunga pati savaime yra tiek plati ir didelė, tiek teritorija, tiek institucija, tiek žmonių gyvenimo būdu, kad jau pati tos informacijos gausa neleidžia kalbėti nei apie jos gausą, nei apie trūkumą. Trūksta kito dalyko – trūksta propagandos, trūksta gerybinės propagandos, kuri leistų patikėti, jog einama teisingu keliu, arba bent sukeltų kur kas menkesnį pasipriešinimą.

Visi puikiai suprantame, kad restruktūrizavimo sunkumai yra pagrindinė kliūtis, bet galbūt dar didesnė kliūtis yra psichologinė adaptacija. Nei politikai, nei juo labiau tai, kam jie kaip tautos atstovai atstovauja, nėra linkę prisitaikyti prie kaitos proceso. O gyvenimas, deja, veda į šitą pusę.

Kita klaida, kuri yra daroma, jau pastebėta ir vyriausiojo derybininko pranešime, yra ta, kad mes nenorime suprasti, jog sektorių problematika nėra tas pat kas derybų pozicijos. Derybų pozicijos iš esmės yra Lietuvos valia pasirinkti terminą, tempus ir tam tikra prasme įmanomus atidėjimus. Todėl aš tikrai agituoju prisiminti savo nacionalinius ypatumus ir jais laikyti tai, dėl ko mes derėtumės. Visų pirma mes esame, europietiškai tariant, plokščias kraštas. Tai reiškia, kad žemės ūkis pas mus yra išskirtinė šaka ir kaime gyvenantys žmonės yra išskirtiniai. Ir derybos dėl, tarkim, pieno kvotų ar dėl kai kurių santykių atidėjimo, t.y. trukmės, yra esminės Lietuvoje. Nemanau, kad tai yra vienos ar dviejų partijų nuosavybė, tai yra visos Lietuvos politikų reikalas.

Kita vertus, mes turime suprasti, kad tai yra instrumentai, atnešantys į Lietuvą kitokį supratimą apie užimtumo politiką. Regioninė plėtra – beveik nežinomi žodžiai Lietuvoje. Nėra įstatymo, Vyriausybės metmenys, prieš metus parengti, taip ir liko kažkieno stalčiuose. O visi struktūriniai, finansiniai instrumentai, kurie neliečia bendrųjų politikų, ateina per šitas finansines galias ir mokėjimus panaudoti.

Kita vertus, ar mūsų politikai ir patys žmonės savęs yra paklausę, o kaip mes jausimės ne dabar, kai ginčijamės dėl to, stosim ar nestosim? O kaip mes atrodysim kaip šalis, tauta, piliečiai, būdami viduje? Kaip tada mūsų konkurencingumas pasireikš? Ar mes ruošiame savo žmones būti konkurencingais, ar mes mokome juos tų instrumentų, kurie ateina kaip parama, aš turiu galvoje SAPARD, ISPA, regioninės plėtros PHARE projektą. Deja, visa tai yra šiek tiek biurokratizuojama, jeigu švelniai daugiau nepasakysime.

Esminiai dalykai, kurie pakeitė Europos Sąjungos šalių veidą, buvo didelis dėmesys smulkiam ir vidutiniam verslui. Mes šiandien turime nutarimo projektą su be galo svarbiais įstatymais, bet juose niekur nerasite nei regioninės plėtros reikalų, nei smulkaus vidutinio verslo reikalų, nerasite viso to, kas padėtų žmonėms ir politikams adaptuotis į procesą ir pagerinti mūsų konkurencingumą ten. Čia kol kas yra tos teisinės būtinybės, be kurių tarsi negalėsime peržengti mažųjų slenkstelių. O didieji slenksčiai?

Visa tai yra, žinoma, aistros ir emocijos, jos yra natūraliai būtinos. Tačiau turime patys sau pasakyti, kad šiandien integracija į Europos Sąjungą – tai yra mūsų valstybės, mūsų tautos ir jos piliečių patikimumo pasaulyje garantas. Mumis turi patikėti. Kito kelio, kaip dalyvauti tame procese, iš esmės nėra.

Baigdamas savo kalbą, norėčiau du žodžius pasakyti apie patį projektą. Jeigu galime jį priimti tokį, koks yra, priimkime, nesiginčykime. Bet jeigu galime jį pataisyti, atidėkime trumpam laikui, pažiūrėkime, sudarykime darbo grupę ir pasiekime to, kad tikrai politinių partijų nuostata būtų nė kiek ne menkesnė, bet kad ir mums patiems, ir žmonėms būtų aiškūs integracijos į NATO ar kiti modernios visuomenės, modernaus pasaulio procesai. Ačiū.

PIRMININKAS. Į tribūną kviečiu kalbėti Seimo narį V.Andriukaitį. Ruošiasi A.Medalinskas.

V.P.ANDRIUKAITIS. Gerbiamieji kolegos Seimo nariai, gerbiamasis posėdžio pirmininke, Socialdemokratų frakcija ne vieną kartą yra išreiškusi savo nuostatą ir į savo politinę programą yra įrašiusi integracijos į Europos Sąjungą principus ir kriterijus. Kartoti dar kartą tai, kad Socialdemokratų partija dar 1989 m. partijos programoje, rinkimų programoje įrašė savo poziciją dėl integracijos į Europos Sąjungą, tikrai nėra jokio tikslo, nes ir pats pasikartojimas savaime nėra vertybė.

Kas kita, kad dabar, ko gero, reikėtų kalbėti, kodėl Lietuvoje atsitiko taip, kad integracijos į Europos Sąjungą procesai yra gerokai sustingę, rezultatai komplikuoti, visuomenėje didelis nuomonių skirtumas ir yra daug pasipriešinimo. Galiu pasakyti, kad socialdemokratai ne vieną kartą pabrėžė, kad daug klaidų, ypač skaudžių, padaryta, kai valdančioji dauguma priimdavo sprendimus ir labai tiesmukai išaiškindavo, kad tokių ar tokių sprendimų reikalauja Europos Sąjunga. Tai buvo kartojama ne vieną kartą.

Nors Lietuvoje buvo galima stebėti tuos prioritetus, kuriuos Lietuvos Vyriausybė, valdančioji dauguma ir Vyriausybės įgaliotos institucijos ir derybininkai galėtų pateikti Europos Sąjungai kaip Lietuvos poziciją, kaip apginti savo sektorius, pasiekti maksimalios naudos tiek žemės ūkyje, tiek kitose srityse, tačiau mes matėme priešingus rezultatus. Tikrai visuomenę mažai domina priimamų teisės aktų gausa. Visuomenę mažai domina tų teisės aktų derinimo problemos. Visuomenę domina, kokią įtaką tie aktai turės žmonių gyvenimo kokybei, užimtumui, socialinei apsaugai, švietimui bei socialinei ir ekonominei raidai.

Pamėginkime dabar atsidurti Zarasuose gyvenančių žmonių padėtyje ir pamėginkime suvokti situaciją jų akimis. Aš pritariu kalbėjusiam ponui R.Čiupailai. Pamėginkime suvokti jų akimis. Nedarbas auga, socialinių garantijų nėra, ekonominis nuosmukis didelis, darbo rasti labai sunku, važiuoti dirbti į Europos Sąjungos šalis – dirbamas pats nekvalifikuočiausias darbas. Ten taip pat yra daug problemų. Net valstybė nesiima priemonių pasirūpinti tais emigracijoje esančiais žmonėmis. Tai kaip Zarasų gyventojų akimis reikia vertinti integracijos procesus? Juo labiau kad informacija apie tai pateikiama be galo skurdi. Dar blogiau, kad mes, politikai, nevedame diskusijų, debatų dėl tų problemų, kurios būtų kaip prioritetai ir būtų įpareigojimas Vyriausybei, kad ji iš tikrųjų aiškiai išreikštų Lietuvos nuostatą derybose su Europos Sąjunga. Net iš premjero kalbos buvo matyti, kad viskas aišku, nediskutuojama dėl daugelio dalykų, reikia tik įvykdyti. Lietuva pasyviai privalo įvykdyti pozicijas.

Atleiskite, tačiau mes esame tarptautinių organizacijų nariai: Krikščionių demokratų internacionalo, Socialistų internacionalo. Yra analizuojama globalizavimo situacija, jos neigiamos pasekmės ir ten pasisakoma už aktyvią politiką Europos Sąjungoje peržiūrint pačios Europos Sąjungos įvairiausius reikalavimus. Štai leiskite jums priminti Romos klubo, Romos pasitarimo, įvykusio 1997 metų sausio mėnesį, socialdemokratų, socialistų internacionalų, Romos forumo reikalavimus, kuriuose buvo aiškiai teigiama, kad globalizacijos akivaizdoje ir integracijos į Europos Sąjungą akivaizdoje yra labai rimtų problemų ir reikia keisti strategiją, kad reikia peržiūrėti ir išplėsti didžiosios septyniukės sudėtį, kad Ekonominio saugumo taryba turėtų koordinuoti specialias plėtros ir skurdo panaikinimo programas, kad reikėtų peržiūrėti Ekonominio saugumo tarybos modelį ir atsisakyti dabar galiojančios (…) sistemos, kad reikia peržiūrėti Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo funkcijas atsižvelgiant į tai, kad yra skirtingų ekonominių sistemų problemų ir kad reikia naujų idėjų, kaip jas spręsti, kad iš tikro darbo vietų kūrimas ir pragyvenimo standartų suvienodinimas yra rimta problema ir visapusiškai reikėtų į ją žiūrėti. Monetarinės sistemos kritika, kad iš tikro reikėtų sumažinti valiutų keitimo kursų svyravimus, sustiprinti tarpvalstybinę kooperaciją.

Daug ką galima kalbėti. Šiuo atveju mes apie tai nekalbame. Mes nediskutuojame apie tai, kokie ginklai Lietuvai yra svarbūs, kad Lietuva pasiektų maksimalios naudos šiame procese. Vyksta tik pasyvus biurokratinis procesas, kurio rezultatai suteikia daugiau negatyvių nuostatų negu pozityvių. (Aš frakcijos vardu kalbu, vadinasi, 7 min. Taip. Gerai. Aš baigsiu.) Žodžiu, mes manome, kad pasisakant už integraciją nebūtų mūsų žmonių socialinio gyvenimo sąlygų pablogėjimo ir naujo šoko nemažai daliai žmonių. Kita vertus, mes turime puikių laimėjimų. Čia, Seime, neskamba, kad mes turime “Vilniaus vingį”, turime puikias šiltnamių asociacijas, pieno pramonėje, lengvojoje pramonėje, “Akmens cemente”, “Panevėžio ekrane” turime pasiekę pasaulinių standartų, bet tylu. Čia, Seime, mes nepristatome ir nepasidžiaugiame, kad čia pat yra laimėjimų, garantuojančių didžiulę pažangą. Nemokam ir nesugebam netgi apginti savo laimėjimų. Aš jau nekalbu apie vidaus rinkos apginimą, antidempingo mechanizmai neveikia, daugelis kitų dalykų tiesiog neveikia. Tai ką daro mūsų Vyriausybė? Šiuo atveju iš tikrųjų kyla rimtos diskusijos.

O šio Seimo nutarimo jau pats pavadinimas, mano supratimu, nerodo esmės. Pavadinime sakoma “dėl Lietuvos Respublikos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje eigos”, o tuo tarpu sakoma – paspartinti tam tikrų įstatymų projektus. Čia ne derybų eiga, čia mūsų įsipareigojimai sesijoje ir šią dalį reikėtų stipriai redaguoti. Aš pritariu R.Čiupailos nuomonei, kad reikėtų gerokai redaguoti šį nutarimą, jeigu mes iš tikro norime parengti dokumentą, vertą šios diskusijos. Ačiū.

PIRMININKAS. Į tribūną kviečiu kalbėti Seimo narį A.Medalinską. Kaip ir buvome sutarę. Seimo narys A.Medalinskas.

A.MEDALINSKAS. Dėkoju, gerbiamasis pirmininke. Iš tikrųjų keistokai atrodo mūsų ši diskusija. Diskutuojame darbo pabaigoje, diskusiją pertraukė Vyriausybės valanda. Aš manau, kad mūsų diskusijos būtų įdomu pasiklausyti (ne tik ką sako Ministras Pirmininkas ar vyriausiasis derybininkas, bet ką sako atskirų partijų atstovai, Seimo nariai) ir pareigūnams, diplomatams, Europos Komisijos atstovui. Viskas vyksta lyg ir dėl paukščiuko. Man kyla toks klausimas: ar tai nėra pati didžiausia problema, kodėl mes, politikai, dar prieš dešimt metų visi vieningai, gražiai deklaravę siekius apie tai, kad grįžtame į Europą, kad sieksime narystės Europos Sąjungoje, narystės NATO, šiandien kiekvienas į savo kalbą stengiamės įpinti vis daugiau skepticizmo. Vis daugiau skepticizmo dėl to, kad laiku nekalbėjome savo žmonėms, nepaaiškinome, kokias perspektyvas suteikia Europos Sąjunga, kur yra kokie minusai, dėl to patys vis labiau ir labiau giliname problemą, nes patys vis labiau pradedame abejoti, iki galo nesuvokę ir nesužinoję tų pačių narystės Europos Sąjungoje perspektyvų ir didžiausių problemų.

Man atrodo, kad šiandien diskutuojant apie Europos Sąjungos narystės perspektyvas yra dvi problemos. Tą, matyt, verta kalbėti dabar, prasidėjus deryboms su Europos Sąjunga, tą reikėtų laikyti pakankamai svarbiu momentu Lietuvos politiniame gyvenime. Pirmoji problema yra tokia, kad aukščiausio rango Lietuvos pareigūnai, tie, kuriems reikėjo šią problemą aiškinti Lietuvos žmonėms, to nedarė. Mes, parlamento nariai, su šia problema susiduriame dabar, kai vyksta kokia rinkimų kampanija. Kai vyko savivaldybių rinkimų kampanija, staiga mes pajutome, kokios yra žmonių nuotaikos. Aš nepasakyčiau, kad jos yra skeptiškos, nepasakyčiau kad yra abejonių, bet yra nežinia, pasimetimas, nors, be abejonės, skepticizmo yra.

Antra, manau, nemaža problema yra, kad mes visi, taip pat mes, Seimo nariai, net ir tie, kurie sakome, kad žinome apie Europos Sąjungą, pradedame žinoti šiek tiek mažiau negu mums reikėtų žinoti. Mums reikia kiekvienam pagal savo komitetus gilintis į labai komplikuotus ir sudėtingus dalykus, kas yra Europos Sąjunga, kaip atrodo Europos komisijos, kaip atrodo direktoratai, kur kiekvienoje konkrečioje srityje galima geriausių dalykų pasiekti atsižvelgiant į Lietuvos situaciją. Šiandieną šito dalyko nėra, todėl diskusija nepaliečia tų žmonių, kuriems tas rūpi.

Trečias dalykas. Mes neatsakome į patį svarbiausią klausimą, kurį žmonės kelia. Štai ateina, pradedame derėtis dėl narystės Europos Sąjungoje. Kas toliau? Kas kiekvienam žmogui, kokios perspektyvos atsiveria? Kai šiandien kas nors pasako, kad mes muitus panaikinome ir užgrius visa produkcija iš užsienio, aš noriu paklausti tų žmonių: ar jūs norite pasakyti, kad šiandien Lietuvos parduotuvėse nėra užsienio valstybėse gamintų maisto produktų, kad ši produkcija šiandieną nekeliauja? Problema buvo kita, kad mūsų gamintojų produkcija iki šiol, kol nebuvo sutarta, turėjo kvotas, kaip gali pakliūti, aš kalbu apie tekstilės produkciją, maisto produkciją. Kad iki šiol mūsų maisto pramonė buvo gana nekvalifikuota, kad mūsų skerdyklos gamino produkciją, kurios Europos Sąjungoje, kitose pasaulio valstybėse, išskyrus galbūt Rusiją, Baltarusiją ir kai kurias kitas valstybes, nebuvo galima parduoti. Čia yra problemos. O ne tai, kad Europos Sąjunga reikalauja vieno ar kito dalyko. Pasakykime tą labai atvirai. Taip pat labai atvirai pasakykime, kad šiandien dėl to, kad mes negalime priimti žemės ūkio strategijos, mes negalime įdiegti programos, kuri skirta žemės ūkiui: SAPARD programos, ISPA programos. Kai mes tą padarysime, sukursime Ūkio ministerijoje struktūrą, mes tą galėsime padaryti. Bet paklauskime tada valstiečių, ką jie žino apie tas programas, ką jie žino apie šiuos dalykus. Ar apie tai žino apskrityse, ar apie tai žino savivaldybėse? Ar šiandien savivaldybių deputatai, kurie rinkti į savivaldybes, žino, kad reikia toms savivaldybėms pagalvoti apie tai, kaip parengti savo rajono ekonominės-socialinės plėtros projektą, kad jis atitiktų Europos Sąjungos standartus, kad kai ateis laikas ir galima bus teikti paraiškas struktūriniams fondams, būtų galima tą paramą gauti. Ar šitai šiandien tie žmonės žino, ar mes visi tuos dalykus giliau žinome? Aš manau, kad nesigilindami į tą problemą mes darome vieną esminę klaidą. Mes klaidiname save ir klaidiname žmones, kurie mus girdi. Aš manau, kad jeigu šiandien Lietuvoje būtų ekonominis pakilimas, mes girdėtume visai kitas kalbas. Mes sakytume: ženkime į priekį, darykime dėl to, kad pramonė atsigaus, dėl to, kad toje pačioje Europos Sąjungoje tai yra išėjimas į daug platesnes ekonomines rinkas, tas yra svarbu. Mes savo mažoje rinkoje negalime užsisklęsti. Pasakytume daug kitų dalykų. Tiesiog šiandien mes pasakome kaip politikai dėl to, kad mes stengiamės plaukti pasroviui. Nebandome paaiškinti dalykų, kurie yra nepopuliarūs. Suprantama, pusė metų iki kitų rinkimų, nepopuliarių dalykų nesakysi. Bet aš džiaugiuosi, kad tos derybos išsiplečia ir eina toliau. Nebūtina viską pasakyti šiandieną. Tą reikia sakyti laikui bėgant.

Kalbant apie dokumentą (matau lemputę), kurį siūloma priimti, manyčiau, galima iš tikrųjų jį priimti. Manyčiau, kad daug įstatymų projektų dar būtų galima įtraukti į jį, bet vieną dalyką labai norėčiau akcentuoti. Ten kalbama apie visų partijų palaikymą. Aš norėčiau matyti ne tik visų partijų palaikymą, bet domėjimąsi tomis problemomis, kurias šiandieną įvairaus rango aukščiausi politikai yra pripažinę mūsų valstybės, ne tik užsienio, ir vidaus politikos svarbiausiais dalykais. Norėčiau matyti ne tik formaliai išreikštą poziciją, kai ir toliau pasakoma, kad mes už narystę Europos Sąjungoje, mes už narystę NATO, bet nematyti to vidinio skepticizmo. Šiandien problema, kai mes kalbame apie tai, kokia yra politinių jėgų parama ar ne parama šiems procesams, slypi visai kituose dalykuose, ji ne iš vieno ar kito pasirašyto pareiškimo, ar mes remiame, ar neremiame kokius žingsnius, o iš vidinio skepticizmo. Šiandien problema, kai mes kalbame apie euroskepticizmą, yra, deja, dėl kitų partijų, kurios šiandien dar negali pasakyti, kad jos yra euroskeptikės ir ar jos liktų būti tokiomis. Jos atras labai daug argumentų, kaip atidėlioti stojimo momentą, kaip pasakyti, kad mažos tautos gali susimaišyti dideliame tautų katile, ir panašių dalykų. Manau, to vidinio skepticizmo panaikinimas turi įvykti mūsų pačių viduje. Kad taip prasidėjo diskusija, aš sveikinu, bet aš norėčiau ją tęsti daug geresnėmis sąlygomis, kai mes būsime pajėgesni tai padaryti, t.y. po mėnesio, po kito. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkui. Dabar kviečiu kalbėti B.Kuzmicką. Ruošiasi A.Šimėnas.

K.KUZMINSKAS. Gerbiamieji kolegos! Labai ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Gerbiamieji kolegos! Šį nutarimą mes svarstome labai laiku. Reikia padėkoti gerbiamajam R.Dagiui, kuris parodė tokią labai reikalingą iniciatyvą. Nors šiuo metu derybos jau vyksta, bet Lietuvoje dar nėra laimėtas ginčas viešosios nuomonės požiūriu tarp eurooptimizmo ir euroskepticizmo. Daugeliui žmonių dar yra visai neaišku, kad į Europos Sąjungą mūsų niekas nevaro, kad niekas netgi labai neprašo mūsų ten stoti, kad mes norime ten įstoti galvodami vien tik apie savo šalies ateitį. Taip pat nenorima suprasti, kad jeigu mes norime priklausyti pažangių, demokratiškų ir saugių valstybių grupei, turime priimti tas taisykles ir normas, kuriomis tos šalys vadovaujasi. Jeigu jaunuolis nori stoti į universitetą, jis turi laikyti stojamuosius egzaminus ir rimtai mokytis. Jis gali ir nestoti, gali likti gatvėje, bet ateis laikas, kai gatvė jam taip pat padiktuos savo reikalavimus. Atsiras ir kas diktuos Lietuvai, jeigu mūsų šalis liks už Europos Sąjungos ribų. Ruošimasis į Europos Sąjungą, derybos ir pati pradžia bus kaip tik tie universitetai, kuriuose mūsų šalis galės labai daug ko išmokti, galės išmokti, kaip gyventi konkurencijos sąlygomis. Jeigu prisiminsime pono R.Prodi žodžius, mūsų ir nepriims į Europos Sąjungą tol, kol mūsų produktai negalės konkuruoti. Daugelio dalykų šiuo metu mokosi tos šalys, kurios jau seniau yra įstojusios į Europos Sąjungą. Mokosi portugalai, mokosi airiai darydami labai didelę pažangą, mokosi labai sėkmingai. Neseniai teko kalbėtis su airiais, jie jau džiaugiasi tuo, kad vis daugėja airių, kurie grįžta iš Amerikos ir kitų šalių į savo Tėvynę, nors labai ilgą laiką buvo išvykstama iš tos šalies.

Lietuva šiuo metu artėja prie Europos Sąjungos ir saugumo požiūriu, nes ji, būdama Vakarų Europos Sąjungos asocijuota partnere, kartu su visa Vakarų Europos Sąjunga juda Europos Sąjungos link tam, kad taptų Europos Sąjungos gynybiniu sparnu. Todėl yra labai reikalinga parlamentinė priežiūra, arba, kaip yra įprasta sakyti, parlamentinė dimensija, – labai reikli, detali, nuolatinė ir nuosekli, kreipianti dėmesį ypač į derybinių skyrių darbo kokybę, į tai, kiek derybiniai skyriai remiasi savo srities tikrovės pažinimu. Į ką reikėtų atkreipti didelį dėmesį, tai į Lietuvos mokslininkų darbus. Netgi reikėtų pasidomėti, gal būtų galimi kokie nors Lietuvos mokslų akademijos ir aukštųjų mokyklų mokslininkams užsakymai rengiantis deryboms. Turėtų, matyt, daugiau skambėti Europos judėjimo balsas, kad būtų galima pagalvoti, ką stojimas į Europos Sąjungą reiškia kiekvienai socialinei žmonių grupei, kiekvienai profesijai, kiekvienam miestui, miesteliui, kad tokiose įvairiose vietovėse vyktų ginčai. Mes gi negirdime viešų ginčų tarp euroskepticizmo ir eurooptimizmo. Mes turėtume įsiklausyti į euroskeptikų argumentus, jeigu jie yra iš tikrųjų rimtai pateikiami, jeigu tai yra argumentai, o tiktai ne tam tikros emocinės išraiškos.

Todėl manau, kad šio nutarimo projektą reikia palaikyti. Gal ten šį tą galima būtų pakoreguoti, bet iš principo, iš esmės jis yra tinkamas ir pačiu laiku. Ačiū už dėmesį.

PIRMININKAS. Dėkoju. Dabar kviečiu kalbėti A.Šimėną. Ruošiasi J.Valatka.

A.ŠIMĖNAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Krikščionių demokratų frakcija nuosekliai rėmė, remia ir ateityje rems Lietuvos siekį integruotis į Europos Sąjungą. Tokia mūsų nuostata nėra tikslas dėl tikslo, tačiau remiasi labai pamatuotais įvertinimais ir labai aiškia nauda, kurią Lietuva gauna tapdama pilnateise Europos Sąjungos nare. Galima pabrėžti tokius keturis pagrindinius momentus.

Pirmas. Integravimasis į Europos Sąjungą reikalauja peržiūrėti esamas ūkinį gyvenimą reglamentuojančias taisykles ir iš esmės jas patobulinti. Patobulinti ne todėl, kad to reikalauja Europos Sąjunga, kaip neretai galima išgirsti ir šioje tribūnoje, tačiau tam, kad tai naudinga pirmiausia mums patiems. Iš tiesų, jeigu Lietuvoje veiktų tokie rinkos priežiūros mechanizmai, kurie šiuo metu veikia Europos Sąjungoje, tai tokių situacijų, kaip šiandien, pavyzdžiui, yra “Inkare” ar Mažeikių “Oruvoje”, ar Juodupės “Drobėje”, ar dar daugelyje sunkios finansinės būklės Lietuvos įmonių, beviltiškai įsiskolinusių bankams, valstybei, darbuotojams, negalėtų būti. Privačios įmonės neturėtų galimybių tapti bankų kreditų, valstybės lėšų, darbuotojų atlyginimų išplovimo instrumentu. Kitokia būtų ir konkurencijos priežiūra, savos rinkos gynimo mechanizmai ir pagaliau galimybės švaistyti bei piktnaudžiauti valstybės lėšomis.

Antras momentas. Narystė Europos Sąjungoje reiškia, kad Lietuvos ūkio subjektai tampa stambios – pusės milijardo gyventojų turinčios rinkos ir ekonomiškai labai stiprios rinkos pilnateisiais nariais. Šiandien Lietuva beveik neturi galimybių eksportuoti maisto produktų į Europos Sąjungą ir labai sunkiai pavyksta gintis nuo Europos Sąjungos dotuojamų maisto produktų importo. Mūsų žemdirbys gauna nepalyginamai mažesnę finansinę paramą nei jo kolega Graikijoje, Ispanijoje ar Danijoje. Lietuvai tapus Europos Sąjunga nare Lietuvos žemdirbys ne tik gaus tokias pačias subsidijas ir tokias pačias sąlygas eksportuoti į kitas rinkas, tačiau, kita vertus, Europos Sąjungos šalių importas į Lietuvą jau nebus subsidijuojamas ir su juo bus lengviau konkuruoti. Labai svarbu, kad Lietuvos ūkio subjektų interesai kitose rinkose bus ginami jau ne tik kaip Lietuvos ūkio subjektų interesai, bet kaip Europos Sąjungos ūkio subjektų interesai. Tai yra nepaprastai svarbu.

Trečia. Narystė Europos Sąjungoje reiškia ir ekonominę paramą. Europos Sąjunga, siekdama turėti subalansuotą ekonominį potencialą, didesnę paramą skiria labiau atsilikusiems regionams bei šalims, ir tai ne tušti žodžiai. Paramos dydis vien tik iš struktūrinių fondų vienam gyventojui 1994–1999 m. Portugalijai, Graikijai, Airijai, t.y. labiausiai atsilikusioms šalims, siekia daugiau kaip 1,5 tūkst. ekiu arba 6 tūkst. litų, o Vokietijai teko šešis kartus santykinai mažesnė subsidija, nors pagrindiniai mokėtojai į Europos Sąjungos biudžetą yra būtent išsivysčiusios šalys.

Ketvirtas momentas. Tapus Europos Sąjungos nare Lietuva tampa saugaus verslo bei stabilaus ekonominio augimo zona. Tai vaizdžiai iliustruoja statistika. Pavyzdžiui, tokia atsilikusi šalis, anksčiau buvusi atsilikusi šalis Portugalija, kurios iki Europos Sąjungos narystės BVP vienam gyventojui sudarė 26% tuometinės Europos Sąjungos vidurkio, šiandien jau siekia 50% BVP vienam gyventojui vidurkį. Išsivysčiusios narės Vokietijos, pavyzdžiui, 1980 m. net 32% buvo aukštesnis BVP vienam gyventojui, o šiuo metu aukštesnis tėra tik 16%. Taigi yra akivaizdus ekonominių potencialų išsilyginimas. Tai yra ne teorija, o praktika. Šie pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, kokią naudą gavo silpnosios ekonomikos šalys, tapusios Europos Sąjungos narėmis, o Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, iki joms tampant Europos Sąjungos narėmis, akivaizdžiai dominavo būtent žemės ūkio sektorius, dėl kurio perspektyvų dabar labiausiai Lietuvoje baiminamasi. Baimintis turi pagrindą tie ir tik tie, kurie šiandien sugeba perimti agrariniam sektoriui valstybės teikiamas dotacijas. Tapus Europos Sąjungos nare Lietuvoje tokių galimybių nebus, o paramą gaus tie, kas tiesiogiai gamina produkciją, t.y. tik žemdirbiai.

Pagrindinės mūsų problemos stojant į Europos Sąjungą pakankamai tiksliai įvardintos ir atsispindi 1999 m. Europos Komisijos reguliariajame pranešime, kurį mes žinome ir kurio nenorėčiau kartoti.

Krikščionių demokratų frakcija ypač skiria tokias prioritetines skiria programas. Pirma, tai įstatymų vykdymo kontrolės mechanizmą. Mes turime daug neblogų įstatymų, jie dar tobulinami, bet jų įgyvendinimo, jų veikimo kontrolės mechanizmai yra silpni.

Antra, laiku ir geras institucijų pasirengimas veikti narystės Europos Sąjungoje sąlygomis. Šiandien mes esame akivaizdžiai atsilikę.

Trečia. Finansinės paramos gavimo iš Europos Sąjungos ir panaudojimo bei kontrolės mechanizmų suformavimas, atitinkantis Europos Sąjungos reikalavimus. Ši problema aktuali jau šiandien. Šiandien mes dar esame aiškiai nepasirengę.

Ketvirta, atsilikimas mūsų rinkos gynimo bei naujų rinkų užkariavimo mechanizmų, kuriais naudojasi Europos Sąjungos šalys. Struktūriniu požiūriu prioritetiniai probleminiai sektoriai, be jokios abejonės, yra energetikos, agrarinis bei finansų ir bankų sektorius.

Norėčiau atskirai akcentuoti vieną agrarinio sektoriaus problemą, apie kurią iki šiol mažai kalbama. Tai yra būtinybė pertvarkyti paramos šiam sektoriui mechanizmą taip, kad jis atitiktų Europos Sąjungos teikiamus standartus. Šiandien yra visiškai ne tie mechanizmai. Kaip sunkiai sekasi tai spręsti, rodo šių dienų pavyzdžiai. Mes, pavyzdžiui, turime ir mėsos eksporto kvotą į Europos Sąjungą, bet nesugebame jos išnaudoti. Kodėl? Šiais metais atsivėrė SAPARD fondas, kurio bendra suma viršija daugiau kaip 800 mln. litų. Tai Europos Sąjungos subsidija, ir tam, kad ją panaudotume, reikės 250 mln. valstybės lėšų ir 1,2 mlrd. privačių lėšų. Ar sugebėsime tai panaudoti?

Dar viena pagrindinė problema – tai gyventojų informavimo apie Europos Sąjungą problema. Drąsiai galima sakyti, kad Lietuvos žmonės labai mažai žino apie Europos Sąjungą. Nei televizija, nei radijas, nei spauda tai problemai neskiria jokio dėmesio. Manau, mūsų žemdirbiams būtų labai įdomu žinoti, kad jo kolegos žemdirbiai, auginantys jautį Europos Sąjungoje, gauna 1000 litų Europos Sąjungos paramą. O štai, jei papjovė veršelį iki 20 dienų, gauna 660 litų. Tokie visi panašūs dalykai. Šias problemas, manau, turėtų ir galėtų žinoti Valstiečių partija, deklaruojanti žemdirbių interesų gynimą. Tačiau, beje, to dalyko jie kaip tik ir neaiškino mūsų žemdirbiams, kaip gyvena toji Europa.

Krikščionių demokratų frakcija mano, kad Lietuvos narystė Europos Sąjungoje atveria Lietuvai realią stabilios ekonominės bei socialinės gerovės perspektyvą. LKDP siūlo ir sieks, kad ši perspektyva taptų realybe. Ačiū.

PIRMININKAS. Kviečiu kalbėti J.Valatką. Ruošiasi V.Einoris.

J.VALATKA. Gerbiamieji kolegos, norėčiau pabrėžti Ministro Pirmininko kalbą, kurioje jis aiškiai parodė, kas yra įstojimas į Europos Sąjungą. Aš labai su dideliu dėmesiu išklausiau kolegos A.Medalinsko kalbą, kaip iš tikrųjų tai yra tas, ko reikia, tai yra sakoma taip, kaip reikia. Bet kai kalba kai kurie mūsų kolegos partijų lyderiai, tai jų suprasti negalima. Štai mes už Europos Sąjungą, mes norime į Europos Sąjungą, bet Zarasuose žmonės gyvena blogai. Kai jie gyvens gerai, tada galėsime eiti į Europos Sąjungą. Arba kalbama apie antidempingą. Štai matote, mes neginame savo rinkos, nes antidempingo proceso netaikome. Europos Sąjungoje tokią sąvoką mes užmiršime. Norint kalbėti apie tokius reikalus, reikėtų kalbėti iš esmės.

Štai yra knyga, gana sena knyga, kurią norėčiau rekomenduoti tiems, kurie dar jos neskaitė. Čia yra visi aspektai: pliusai, minusai, skaičiai ir t.t. Taip pat ir žemės ūkio. Yra kalbama, kad mums galas, jeigu tik žemės ūkis integruojasi, mūsų nelieka kaip klasės, mūsų nebus. Taigi visiška nesąmonė. Čia yra absoliučiais skaičiais pasakyta, kiek ūkininkas gauna subsidijų ir dotacijų ten, kiek mes galime skirti šiandien, kaip yra paskirstoma produkcija ir kiti dalykai. Tai sakykime teisybę, kaip iš tikrųjų yra. Nenorėčiau operuoti šiais skaičiais ir faktais. Norėčiau pasakyti, tiksliau, pacituoti mūsų gerbiamojo kolegos R.Smetonos išdalintą tekstą. Čia yra labai įdomūs keliai. “Yra kelias, apie kurį svajojome, kuriuo džiaugėmės ir didžiavomės, kuriuo tikėjome prieš dešimtmetį, nepriklausoma valstybe, laisva tauta, sava valdžia, teise ir galimybe patiems spręsti savo likimą, savo gyvenimą, neužsisklęsti nei savo valstybėje, nei kurioje nors valstybių sąjungoje, o bendradarbiauti su visu pasauliu, siekiant didžiausios naudos Lietuvai. Nes Lietuva – pirmiausia! Štai tas kelias, kuriuo mes norime ir turime eiti”.

Na, kolegos, aišku, norėčiau eiti tuo keliu. Bet šiandien ekonominė situacija yra tokia, kad jena kaunasi su doleriu, doleris kaunasi su euru. Kur tas kelias? Kur mes kausimės? Su savo litu? Gerbiamieji, manyčiau, vis dėlto ekonomika yra ta, pagrindinis tikslas – tai visokeriopa gerovė, visokeriopas savo visokių poreikių tenkinimas. Ar galima pasiekti štai tokiu keliu, kurį siūlo mūsų gerbiamasis kolega R.Smetona? Sutinku, tai yra jo teisė taip galvoti. Bet propaguoti tik tokį kelią, manyčiau, mes, parlamentarai (rinkiminės kampanijos metu vis dėlto veikė koziris prieš Europos Sąjungą), mes neturime teisės. Tada iš tikrųjų dar skaitykime šią knygą ir skaitykime interneto puslapį, kurį leidžia mūsų Vyriausybė šiandien. Ačiū.

PIRMININKAS. V.Einoris. Paskui K.Prunskienė.

V.EINORIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, nesu priešas Europos Sąjungos, bet noriu pasakyti, kaip aš įsivaizduoju ir ką matau.

Matydamas, kad Europos Sąjungos ūkininkas, suvedant į vieną hektarą naudmenų, gauna įvairiomis formomis subsidijų, lengvatų apie 800 dolerių, o mes, jeigu būtume atidavę skolą ne šių metų sąskaita, negalime pritempti prie 40 dolerių. Žinoma, šitą matant negali balsuoti, kad taip, ką mes dabar čia darome ir kur mes žengiam, yra blogai. Bet mes vieno dalyko turim neužmiršti, kad nuėjus į Europos Sąjungą (aš dabar apie agrarinį sektorių kalbu) ūkininkui ne už gražias akis, ne už nosį duos pinigus. Europos Sąjunga duos pinigus už turimą gamybos lygį, bus paskaičiuotas paskutinių trejų metų vidurkis ir pagal tai bus pradėta muzika ir šokiai.

O dabar pasižiūrėkime, kas gi pas mus dedasi. Mes dabar gaminame to, ką turėjom anksčiau, trečdalį. Sakykim, supirkdavom 3 mln. tonų pieno, šiemet nebus ir milijono. Ir mes varom žemyn, einam su minusu, daugiau kaip keturis kartus mažiau superkam gyvulių. Tai iš kur mes manom ten rieškučiom semti pinigus, už ką? Pažiūrėkim, kokia mūsų politika ir kodėl Europos Sąjungos ekspertai labai pritaria mūsų politikai. Man atrodo, kad ji čia yra vos ne diktuojama, kad mes dar sumažintume gamybos lygį, girdi, yra produkcijos perteklius, kam jums reikia, jūsų produkcija yra nekonkuruojanti, ir šito nedarysim. O čia turi du tikslus, mes turim žinoti eidami ir vesdami derybas.

Pirmas tikslas, jeigu mes nusinešim gamybos lygį, Europos Sąjungos biudžetui reikės atidaryti piniginę ir mums vis dėlto apie vidurkį duoti dotacijos, kaip gauna ir kiti. Mes žinom, kad suomiai, norėdami įrodyti, jog jie yra šiaurėje, gyvena ant uolos, negali suformuoti didelių masyvų žemės, negali konkuruoti, negali panaudoti našios technikos, kokia dabar naudojama Europos Sąjungos valstybėse, įrodinėjo ir apsigynė, kad ne 50% jiems būtų dengiamos padarytos gamybos išlaidos, o 70%. Tai gal mes pirmiausia žiūrėdami į Europos Sąjungą sukoncentruokim dėmesį, kaip mums padaryti tą, ką padarė suomiai, kaip mums apsiginti, kaip mums atkurti gamybos lygį. O šiandien, kai aš paklausiau premjero, jūs turėjote, kas klausėte, suprasti, kodėl aš paklausiau. Praeitais metais Kaimo rėmimo fondo sąskaita buvo numatyta 276 mln., pagal tas pačias pozicijas šiems metams – 17 mln. Per paskutiniuosius penkerius metus kaimo rėmimui sumažintos skiriamos lėšos. Sumažintos. Tai kaip čia išeina?

Ir dabar strategija, kuri yra vadinama ne strategija, o atmintine, toje atmintinėje, kai buvo parodyta lentelė ir pagrindimas, matyti, kad mūsų gamybos lygis ir toliau planuojamas mažinimo linkme. Ir atsakingi žmonės, valstybės vadovai pasakė viešai spaudoje, kad strategija nėra bloga, bet mažai svertų gamybai mažinti. Remiantis ta pozicija, mes nieko gero ten nuėję negausim. Mūsų uždavinys turi būti ne baidyti save – eisim ar neisim ten, – o mūsų turi būti protai ir resursai sukoncentruoti atkurti gamybos lygį. Kad atkurtume, reikia kainų, kad įdėtas litas atneštų litą ir truputį, reikia atskirti pinigų sumą, kad ir kaip sunku būtų, perteklinei produkcijai realizuoti. Mes nepradėkim savęs įtikinėti, kad mūsų produkcijos negalima parduoti, kad ji yra brangi. Nieko panašaus, ji yra kur kas pigesnė, kadangi Europos Sąjunga moka už pieno litrą 1,25 Lt mūsų pinigais, o mes mokam 40–50 ct už litrą. Tai kaip čia išeina? Ten skirta didelė suma pinigų, kad perteklinę produkciją būtų galima išvežti ir kad savo žemdirbiui užtikrintų gyvenimą, užtikrintų pajamas. O mes dvejus metus iš eilės patvarkėm žemės ūkį taip, kad jis nuostolingas. Jūs paimkite statistikos duomenis. Tai kur gi einam? Mes nuvarėm karvės kainą iki 250–300 litų. Anekdotus valstiečiai kuria, kad valstybė juos įstūmė į kampą taip, kad norint užpildyti traktoriaus kuro baką, reikia dviejų karvių, o tas traktorius neišdirba paros. Matote, kokiam lygyje mes esam. Ne ten mes nukreipiam jėgas. Pirma nukreipkim jėgas, kaip atkurti gamybą, kaip sutvarkyti žmonių gyvenimą. O mes kalbam, kad nereikia, ką čia, mūsų smulkus ūkis negali konkuruoti. 60–70% mūsų gyventojų kelias tik toks. Jie išgyvena iš pienelio. O jeigu karvės kaina yra tokia, vadinasi, yra barometras, kokia padėtis 60–70% gyventojų, kurių pajamos – centai centeliai, gaunami už pieną. Ir mes manom, kad žmonių per daug. Jeigu per daug, tai gal atidarykim karstų fabriką, jeigu manom, kad jie savaime kur nors išnyks. Jie yra ir mes turim jiems užtikrinti pragyvenimą. O pažanga turi eiti tiems ūkiams, kurie turi perspektyvą.

Šitaip turėtume matyti rytdieną ir Europos Sąjungą. Aš neagituoju prieš Europos Sąjungą, aš agituoju, kad mes nueitume ne batų valyti, o nueitume bent kiek panašūs į juos.

PIRMININKAS. Dabar kviečiu kalbėti K.Prunskienę. Ruošiasi R.Karbauskis.

K.D.PRUNSKIENĖ. Gerbiamieji kolegos, aš norėčiau vienareikšmiai palaikyti tokią liniją, kuri iš esmės čia dominuoja, tai yra kad ne pati integracija į Europą šiandien mums kelia abejonių, o būtent kaip padaryti šį procesą Lietuvai kuo naudingesnį tiek trumpalaikėj, vidutinėj, tiek ir ilgalaikėje perspektyvoje. Todėl kai mes šiandien daugiausia kalbam apie pasirengimą deryboms ir pačias derybas, tai man atrodo nepaprastai svarbu nepamesti iš akiračio būtent tos ilgalaikės perspektyvos ir tų sąlygų, kuriomis Lietuva dirbs, gyvens, tapusi Europos Sąjungos nare.

Atrodo, nenuskambėjo vienas iš aspektų, kad integracija į Europos Sąjungą neturėtų iškristi, nors tai yra akivaizdus prioritetas, iš bendro mūsų užsienio politikos ir ekonominės užsienio politikos arba užsienio ekonominių ryšių politikos konteksto. Kai mes šiandien skaitome mūsų oficialioje užsienio ekonominėje politikoje, kokios yra pagrindinės nuostatos, žinoma, prioritetas yra integracija į Europos Sąjungą, kitas punktas yra draugiškų santykių palaikymas ar plėtojimas su kaimyninėmis valstybėmis. Mano supratimu, net integracija į Europos Sąjungą, tokia samprata ir tokia, sakyčiau, to antrojo punkto negyvybinga formulė nepadeda ir neatitinka. Integracija į Europos Sąjungą neatmeta ne tik galimybės, bet ir poreikio užsiimti aktyvia politika, ypač ekonominių ryšių prasme, plačiau atveriant duris, ypač mūsų eksportui, ten, kur mes praradom, arba ten, kur mes galim efektyviau įsitvirtinti.

Aš galvoju ne vien tik apie Rusiją. Šiandien de facto aktyvios yra ir kitos kryptys. Ir kai mes pagrindines užsienio politikos nuostatas vienpusiškai suformuluojam, tai nedera ir stebėtis, kad kartais pristingam reikiamo aktyvumo, dirbant Vyriausybės lygiu koja kojon su verslo interesais, kad laimėtume šiandien daugiau ir būtume stipresni, eidami į Europos Sąjungą. Man kelia nerimą jau kurį laiką toks nusiteikimas, ruošiantis deryboms, vedant tas derybas, kuris atspingi partnerystės suvokimo arba nusiteikimo partnerystei silpnumą. Išankstinis nusiteikimas nusileisti, išankstinis nusiteikimas savo, kaip silpnesnio, poziciją prisiimti ir kur kas mažiau parodymo apraiškų, kad turime kietą stuburą, kad esame pilnaverčiai partneriai ir tokie pretenduojame būti… Galima būtų pateikti nemažai pavyzdžių. Vienas iš ryškesnių buvo dar pernai rudenį parvežtas įsipareigojimas iki 2005 metų uždaryti atominę elektrinę, sukėlęs ir šiandien keliantis daugybę abejonių, kad labai lengvai atiduodame, taip pat atsisakymas kai kurių socialinių lengvatų bei importo, eksporto sąlygų nepakankamas gynimas, ar tai būtų santykiai su Europos Sąjunga, ar galimybių lanksčiau dirbti plėtojimas, pritaikant kai kuriuos laisvosios prekybos sutarties punktus. Nors neturime tokios sutarties su Rusija ir su kitomis Rytų šalimis, tačiau kai kuriuos privalomus punktus galėtume taikyti, pavyzdžiui, kad ir Slovakijos pavyzdžiu, kas šiandien pasiteisina tos valstybės ekonominei plėtrai.

Man taip pat norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad…. Štai vienas iš pranešėjų ponas V.Ušackas sakė, kad (žinoma, labai teisingas teiginys) teisės perimamumas ir sugebėjimas ją įgyvendinti. Taip, iš tikrųjų tai yra labai svarbi integracijos kryptis, bet būkime, kolegos, nuoseklūs. Nutarimo projekte, kurį teikia ponas R.Dagys, turime sąrašą įstatymų, kuriuos reikėtų artimiausiu metu priimti. Galima būtų sutikti. Jau priimta daugybė įstatymų, pavyzdžiui, Viešųjų pirkimų įstatymas, pagaliau Bankroto įstatymą reikia tik koreguoti, dabar mes dirbame prie protekcinių priemonių ir daugelis kitų. Bet tada, kai atsiranda koks nors svarbus interesas, mes labai lengvai pažeidžiame šiuos fundamentalius įstatymus, atskiriems atvejams priiminėdami specialius įstatymus. Be precedento, žinoma, yra labai liūdnai ne tik Lietuvoje pagarsėjęs paketas įstatymų “Williams” naudai, susijęs su “Mažeikių naftos” akcijų įsigijimu. Juk nėra paslaptis, kad Europos Sąjungos institucijų atstovai puikiai žino… buvo čia ir parlamento delegacija, su kuria teko bendrauti. Jauti, kad jie supranta, jog šios išlygos, šios išimtys neturi nieko bendro su įstatymų harmonizavimu, su Europos taisyklių prisiėmimu. Jeigu būtume nuoseklūs, būtų galima iš tikrųjų labai efektyviai ta linkme dirbti.

Aš, kaip ir daugelis kalbėjusių, nemanau, kad mes turime prie kai kurių paramos formų prieiti tiktai labai kiekybiškai, sakysime, galvodami tiktai apie paramą produktui, kaip čia nuskambėjo iš kai kurių kolegų lūpų. Man atrodo (aš kažkada beveik dvidešimt metų dirbau agrarinėmis temomis, su Europos Sąjungos agrariniais fondais, labai svarbi kryptis, žinoma, taisyklės per tą laiką pasikeitė), kad mūsų būklė šiandien silpnesnė nei daugelio Europos šalių prieš 20 metų. Svarbus yra būtent finansavimas projektų, programų, keliančių efektyvumą, modernizuojančių mūsų ūkį, ar tai būtų agrarinis, ar tai būtų su juo susijęs perdirbimo, ar tai būtų kitos sritys. Vadinasi, modernizavimo programos, investicijos reikalingos būtent konkurencingumui ugdyti, o ne šiaip sau pamaitinti, kai yra pusiau merdėjimo būsena. Tai yra vienas iš svarbiausių dalykų, dėl kurių buvo ginčas ir su ankstesnėmis Vyriausybėmis (dar iki konservatorių), bet ši kryptis, tiesą sakant, nebuvo reikiamai realizuojama.

Taigi mano laikas baigiasi, aš norėčiau palinkėti mums visiems labai darnaus ir efektyvaus realios integracijos darbo. Mano įsitikinimu, visada (dar prieš 20 metų sakiau) svarbu ne struktūra, o procesas. Procesas svarbiau. Institucija gerai, bet jeigu mes efektyvaus proceso dėka išsiugdysime raumenis ir Europos Sąjungoje būsime partneriai, tai tikrai būsime atlikę savo misiją ir kaip politikai. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkui. Seimo narys R.Karbauskis, ruošiasi V.Lapė.

R.KARBAUSKIS. Labas vakaras dar sykį. Iš tikro pirmiausia noriu pasveikinti visus – taip gražiai atsiriboti nuo tautos tikriausiai reikia sugebėti. Nei žurnalistų, nei radijo – nieko. Gerai. (Balsai salėje) Nežinau, kas uždraudė. Aš tikrai nevaldau nei radijo, nei nieko. Laikas, kuris buvo pasirinktas šiai diskusijai, tikriausiai pasirinktas taip, kad niekas tos diskusijos negirdėtų. Aš noriu su tuo visus pasveikinti.

Antras dalykas, kurį norėčiau pasakyti ponui J.Valatkai (gaila, jo dabar čia nėra), kad tie, kurie reiškė didžiausias pretenzijas ar abejones, kaip tik jie tą mėlyną knygutę, kurią rodė, yra labai gerai perskaitę. Žinokite, kuo aš daugiau skaičiau, tuo aš labiau norėjau į Europos Sąjungą. Aš iš tikro labai noriu į Europos Sąjungą, bet aš pasakysiu, kodėl žemdirbiai yra prieš stojimą į Europos Sąjungą. Jie yra prieš dėl to, kad jie nemato, kaip pabaigs šiuos metus. Visi žemdirbiai yra ties bankroto riba. Jeigu kuris nors iš čia sėdinčių Seimo narių man parodys žemdirbį, kuris nėra ties bankroto riba, aš su malonumu nuvažiuosiu į tą apylinkę ir pažiūrėsiu į tą žemdirbį. (Balsai salėje) Tiktai nešnekėkime apie tuos, kurie gėles augina. Aš noriu jums pasakyti viena: jeigu žemdirbiai, jeigu kaimas matytų programą, pagal kurią kaimas išgyvens, žemdirbys išgyvens iki įstojimo į Europos Sąjungą, nė vienas kaimo žmogus nebūtų prieš stojimą į Europos Sąjungą. Aš jums noriu pasakyti, ko jūs tikriausiai nežinote: mūsų derybininkai žemės ūkio strategiją pirmiausia nuvežė į Europos Sąjungą, suderino su Europos Sąjungos Komitetu, o po to atvežė į Seimą. Kaip jūs į tai reaguosite, kolegos? Kas tai yra? Kas tai yra? Žinot, kas tai yra? Aš tiesą sakau, visišką tiesą. Klausykitės radijo, klausykitės šitų vyrų, kurie ten sėdi.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos!

R.KARBAUSKIS. Aš noriu pasakyti vieną dalyką: aš ruošiausi sakyti kalbą, ruošiausi kalbėti, sakyti argumentus. Aš juos turiu atsinešęs, bet viso to nedarysiu, nes niekam čia neįdomu tai, ką aš pasakysiu. Niekam neįdomu, daugumai neįdomu. Gal vienam kitam įdomu, bet mes nesame dauguma. Daugumos iš viso nėra. Mes paprasčiausia šia prasme vienas kito negerbiame, o ką kalbėti apie kitus. Šnekam apie SAPARD. Žmonės kalba apie SAPARD, apie lėšas. Atleiskite, aš jums sakau tiksliai: nė vienas normalus ūkininkas jokių SAPARD lėšų šiais metais nepaims. Dėl ko nepaims? Dėl to, kad mes nežinome, kas bus kitais metais, ir mes neturime iš viso jokių lėšų. Ten reikia pirmiausia investuoti, o po to gauni paramą. Atleiskit, žmonės, to nebus. Apie kokias lėšas kalbam? Apie kokių lėšų panaudojimą? Kai mes apie tai kalbame, aš nesu prieš stojimą į Europos Sąjungą ir niekada to nesakiau. Aš sakiau: mes prieš tokį stojimą į Europos Sąjungą. Prieš tokį stojimą į Europos Sąjungą. Aš būsiu prieš tokį stojimą į Europos Sąjungą tol, kol pamatysiu realią programą, kaip išgyvens kaimas. Tvarka, jeigu mes visi tai padarysime, aš būsiu už. Aš pirmas būsiu. Aš labai noriu į Europos Sąjungą, bet kaip ūkininkas. Labai ačiū. (Balsai salėje)

PIRMININKAS. Seimo narys V.Lapė, ruošiasi Z.Mackevičius.

V.LAPĖ. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, kolegos, ačiū už galimybę ir man pasakyti keletą žodžių tuo klausimu. Žinoma, sunku nugalėti geležinius kolegų V.Einorio arba R.Karbauskio argumentus, tačiau norėtųsi į kai ką atsakyti. Ponas V.Einoris dirbo ministru. Jo devizas buvo daugiau gaminti. Taip, aš manau, kad kiekvienas ūkininkas šiandien norėtų kuo daugiau gaminti ir kuo daugiau parduoti. Bet buvo sprendžiamas tik vienas klausimas – daugiau gaminti. O jeigu daugiau gaminti, reikia parduoti, nes mūsų žmonės nesuvalgo to, ką mes pagaminame. Štai ir buvo bėda – apsikrovėme grūdais ir visais kitais produktais. Aš manau, kad kalbant apie gamybą pirmiausia reikia išsispręsti prekybos reikalus. Tada galima kalbėti apie gamybą. Norėtųsi pasakyti, kad Europoje, jeigu… ne jeigu, bet aš tikiu, kad tapsime jos nare, mums niekas netrukdys gaminti tiek, kiek sugebėsime. Europos Sąjungoje, kiek man žinoma, šiandien nustatomos tik pieno produkcijos ir cukraus, to nelaimingo, apie kurį mūsų Seimas irgi dažnai kalba, kvotos, o visa kita produkcija yra laisvai prekiaujama visoje Europos Sąjungoje. Yra rinka, sakykime, yra Europos Sąjungos struktūros, kurios superka ir veža į tuos kraštus, kuriuose dar trūksta. Mes patys, lietuviai, į tuos kraštus šiandien išvežti tikrai nieko negalėtume.

Labai skaudu ir kartu pikta, kad tie žmonės, kurie patirs didžiausią naudą arba didžiausią savo gyvenimo pagerėjimą, įstojus į Europos Sąjungą, t.y. žemdirbiai, šiandien yra daugiausia nuteikiami prieš. Aš manau, kad tai galbūt yra kieno nors užsakymas. Ar tai yra mūsų liga visą laiką daryti prieš, kaip siūlo geri žmonės? Man šiandien neaišku. Juk kas jau kas, bet visos valstybės, kurios tapo Europos Sąjungos narėmis, sakykim, kad ir ta pati Portugalija, Graikija ir mūsų kaimynė Švedija, pirmiausia pajuto pagerėjimą žemės ūkyje. Aš manau, kad mes šiandien kaip tik ir turėtume galvoti, kaip mes rengsimės tam įėjimui, integravimuisi į Europos Sąjungą.

Kai kas čia pasakė, kad mes neturime strategijos. Aš nenoriu sutikti nė su vienu, kurie čia kalbėjo ir kalbės. Ta strategija, kuri yra patvirtinta Vyriausybės, šiandien pateikta Seimui ir mūsų komitetas ją svarstys. Aš dar kartą kviečiu visus, kurie suinteresuoti, dalyvauti tame pokalbyje. Mūsų strategija, man atrodo, yra visiškai aiški – be integracijos į Europos Sąjungą mes nieko daugiau negalime padaryti. Todėl mums reikės aptarti galbūt tuos pirmuosius žingsnius, kuriuos mes dar turime žengti.

Didelė bėda yra ta (ir čia prieš mane kalbėję kolegos minėjo), kad mūsų žmonės neinformuojami, o kodėl taip yra, vėl norėtųsi paklausti mūsų šviesuomenės, žurnalistų. Kodėl, kai kalbama apie Europą, yra kalbama tik blogai arba kalba tiktai skeptikai? O žmonėms, kurie tikrai ten pabuvojo, kurie daug matė, neleidžiama kalbėti. Štai sako – mūsų kaimas nežino, kas tai yra Europa. Ponai, nė iš vienos, man atrodo, ūkio šakos nepabuvojo tiek daug žmonių kitose Europos šalyse, kiek iš kaimo. Kaime mes šiandien jau skaičiuojame tūkstančius jaunųjų ūkininkų arba jų vaikų, kurie lankėsi užsienyje, dirbo pas ūkininkus, užsidirbo pinigų ir įgijo didelės patirties. Ir žino, koks ten sunkus darbas laukia. O darbas ten sunkus bus dėl to, kad reikės konkuruoti.

Šiandien mes viską darome (man atrodo, paraginti kolegų iš kairės pusės), kad kaip nors apgintume mūsų kaimo žmogų nuo konkurencijos. Mes viduje, man atrodo, šiandien dar jos neturime ir nematome. Vieni verkšlena, kad kaimą reikia apginti, o kiti sako, kad reikia jį atiduoti tai mokyklai. Kol mes to žmogaus nepaleisim konkuruoti, tol jis ir neišmoks.

Aš negaliu pasakyti, ką reikėtų daryti, bet vis dėlto norėčiau dar kartą kreiptis į kolegas. Štai mūsų ūkininkai. Jie yra gana smulkūs. Jų mes jokiu būdu per metus, penkerius ir per dešimt nesustambinsim. Jų daug tokių yra … ir toje Sąjungoje turės gyventi. Smulkiųjų ūkininkų ateitis yra tik kooperavimasis. Kai mes pradedame kalbėti apie kooperaciją, ar tai būtų mūsų komitete, ar susitikus su Vyriausybe, ar prašant lėšų ar kitos paramos, susijusios su kooperacija, mes kol kas atsakymo negauname. Ponas V.Einoris buvo ministras (vėl kartoju), jo laiku visa mūsų perdirbamoji pramonė buvo atiduota ne į kaimo žmonių rankas. Nieko mes nepadarysime, kaimiečiai ir ūkininkai, kol šios pramonės nesusigrąžinsime. Kaip ją susigrąžinti, irgi problema, ir aš manau, kad mes galėtume ir komitete, ir kituose komitetuose dar kartą apie tai kalbėti. Ją mums reikės susigrąžinti. Jeigu nepavyks, mūsų ūkininkams reikės kurti naują perdirbamąją pramonę.

O ką mes šiandien jaučiame kitose, sakykim, srityse? Iš ūkininko lupa paskutinį centą tas, kuris atveža trąšas, chemijos preparatus, tokie, kaip ponas R.Karbauskis. Juk jam šiandien malonu būti ne Europoje, kai jis gali iš jų prakaito misti. Europoje šito jis negalės padaryti, nes ten yra nusistovėjusi tvarka. Ūkininkai savo prekes parduoda kooperuotai ir nusiperka irgi kooperuotai ir iš pirmų rankų, be visokių antkainių, kuriuos šiandien mūsų ūkininkas moka. Todėl, man atrodo, šiandien kam ne kam, bet kaimo atstovams reikėtų dėkoti Dievui, kad tokia galimybė yra, kad mes netrukus tapsime kultūringais žmonėmis. (Plojimai)

PIRMININKAS. Seimo narys Z.Mackevičius. Audringos socialdemokratų ovacijos. Z.Mackevičius. Paskui Pirmininkas V.Landsbergis.

Z.MACKEVIČIUS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Ačiū už privilegiją kalbėti baigiantis diskusijai. Ką aš noriu pasakyti po to, ką aš išgirdau? Daugybė skaičių, argumentų, taigi mano situacija yra geresnė. Aš noriu konstatuoti, kad tikrai dabar Lietuva stovi prie virsmo. Tų virsmų nebuvo labai daug. Krikščionybė. Atėjome į krikščionybę su labai sena kalba, turėjome ją ir anais laikais. Galėjome didžiuotis ir didžiuojamės. Bet prieš civilizaciją, kurią dabar mes sutapatinam su europietiška, mes atrodėme kaip indėnai prieš ispanus, turėdami tą didžiulį turtą, kurį mes turime dabar. Jeigu mes norime tą turtą iš amžių glūdumos išsaugoti, tai mes liksime tokioje padėtyje, kokia buvo prieš krikščionybę.

Virsmas yra neišvengiamas. Visiškai netolimas virsmas buvo, kai mes suvokėme, kad reikia kurti tautinę valstybę. Tai buvo ne mūsų idėja, idėja atėjo iš Garibaldžio laikų, ji buvo priimta kitų valstybių ir mes tiesiog paėmėme tą modelį. Ar mums blogai dabar? O kai reikėjo kovoti prieš carą už savitumą, žinoma, buvo sunkumų ir yra daug istorinių liudijimų, kad caro laikais turėjom duonos ir dar kažko, ir arkliukas buvo. Kam keisti? Galėjom gimdyti, pagimdyti vaikai mirdavo, buvo kur palaidoti. Kam keisti?

Panašiai ir dabar. Mes einame prieš virsmą, turim ką turim, bet kam rizikuoti? Net nerizikuoti, nes čia, aišku, rizikos nėra. Mes einame ten, kur jau žinoma, taip pat, kaip anais laikais ėjome į tautinę valstybę, kaip dar anksčiau ėjome į Europos krikščionybę.

Einame į pasaulį. Europos Sąjunga pilna garantijų. Netgi regionai turi garantijas, jau nekalbu apie tautas, kalbas, kultūrą. Ten yra Prancūzija, kuri jau dreba dėl savo savitumo. Ji galinga, tiktai reikia į ją žiūrėti, daryti tą patį, ir nieko neprarasim. Žinoma, reikia restruktūrizuoti gamybą, vartojimą. Bet ačiū Dievui, europietiška civilizacija yra labai sociali, labai globoja žmogų. Ir jeigu tiktai pamatytų Europa, kad mūsų tautiečių dalis badauja, tikrai būtų pakeistos taisyklės. Žinoma, to niekada nebus, mes visada turėsime maisto, bet būtų pakeistos taisyklės ir tas maistas atkeliautų pas mus. O ką mes turime dabar neįstoję? Man gėda ištarti iš šios tribūnos – mes matome prekybą mūsų tautiečiais. Tūkstančiai išvažiuoja ir tik dešimtys grįžta. Prekiauja, ir net negrįžta, tik prarandam. Parodykite man bet kurios valstybės skaičius, sakykim, Airijos ar Portugalijos, kurios buvo neturtingos, o dabar jos Europos Sąjungos narės, ar ten prekiaujama jų piliečiais? Negirdėjau.

Aš pritariu dokumentui, kurį mes šiandien turime priimti. Pataisymai yra pataisymai, mes dirbame kūrybiškai. Man labai malonu, kad leidote man pasakyti tuos žodžius. Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkui. Dabar kviečiu į tribūną Seimo Pirmininką V.Landsbergį, o paskui diskusiją baigs R.Dagys.

V.LANDSBERGIS. Laba diena, gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Kadangi aš ką tik slaptai grįžau iš Izraelio, tai negirdėjau visos jūsų diskusijos. Galbūt ir nebandysiu dalyvauti. Bet turiu minčių, nebandysiu dalyvauti, kaip vyksta šiuo metu derybos. Čia, matau, daug kas žino kur kas geriau, galbūt geriau už pačius derybininkus.

Gana seniai pastebiu vieną didelį mūsų darbo trūkumą. Galiu pasakyti – tiesiog visų vyriausybių darbo trūkumą. Tai yra nepadarymas namų darbo, neturėjimas institucijos, tarkime, kokios nors didesnės ar mažesnės, kuri dirbtų šviečiamąjį darbą Lietuvoje. To šviečiamojo darbo neatlieka, deja, žiniasklaida, nepajėgia atlikti viena Europos Sąjungos atstovybė, galų gale tai mūsų pačių užduotis. Tas mums ne vieną kartą buvo pasakyta: jūs patys turite padaryti šį namų darbą, kad jūsų žmonės turėtų informacijos apie Europos Sąjungą, kad galėtų svarstyti tikrus dalykus, o ne gandus, gąsdinimus, sapnus ar kokius siaubo filmus, kurių prirašo laikraščiai, net gana nemažo tiražo, tokie kaip “Kauno diena”. Kai kartais skaitai, tai vien paskviliai ir siaubo filmai, kas tai yra Europos Sąjunga, kaip ji ateina mūsų praryti, suvalgyti ir sunaikinti, kad iš Lietuvos nieko neliktų. Taip plaunant smegenis galima išplauti taip, kad mažai kas liks kaukolėse. Galbūt nereikia persistengti, bet kas nors turi dirbti kitą darbą. Galima plauti smegenis rinkimų rezultatui pasiekti ir t.t. Bet esminis darbas turi būti dirbamas rimtai, žmonės turi gauti tikrą informaciją, žmonės turi būti pratinami galvoti, jiems reikės pasirinkti, bet jie turi žinoti, kaip yra, o ne balsuoti ar šūkauti pagal siaubo filmus.

Tas man rūpi seniai. Aš apie tai esu kalbėjęs ir G.Vagnoriaus Vyriausybėje, ir R.Pakso (nors trumpai buvo, bet irgi nieko ta kryptimi nedarė). Gal dabar A.Kubiliaus Vyriausybė ir nespėja dar, keletą mėnesių vargusi su finansiniais sunkumais, arba mano, kad tą atlieka arba turėtų atlikti Europos reikalų komitetas kaip toks. Aš nežinau, ką Europos reikalų komitetas turi, kokį turi šviečiamąjį aparatą, su kuriuo galėtų eiti į spaudą, į televiziją, pirkti laiką, pirkti puslapius ir teikti žmonėms normalias žinias. Jeigu tame Europos reikalų komitete konsultantu dirba žmogus, kuris irgi rašo nepaprastai keistus dalykus, kuriuos mes čia šiandien skaitome, tai ten irgi kažkas nežinau ką daro. Gal mano, kad užtenka tiktai derybų. Neužtenka derybų, reikia nuolatinio pokalbio su piliečiais pačioje Lietuvoje. Tas tarpininkas turi būti valstybės vadovybė. Galbūt ateityje Ministras Pirmininkas bus ponas R.Karbauskis, jis pasuks ienas į kitą pusę, tada bus kitaip. Šiuo metu mes vykdome valstybės politiką, kurią, galima sakyti, (…) jau dviejų kadencijų, dviejų skirtingų daugumų Seimo nuostatos, įtvirtintos įstatyme visų parlamentinių partijų konsensu. Tai gali būti vykdoma geriau ar blogiau. Norėčiau, kad tai būtų vykdoma geriau. Bet tai yra šiandien valstybės politika, o ne kažkokios vadovybės, kaip čia rašo ponas Avižienis: deja, kažkokia vadovybė mano, kad prisijungimas prie Europos Sąjungos yra strateginis tikslas. Tai ne vadovybė mano, yra įstatymas, ir visų partijų pritarimu priimtas. Jeigu tokio rango žmonės svaičioja, nežino padėties, nežino, kaip mes gyvename ir veikiame, ir dirbame, tai ko tada norėti iš žurnalistų, kuriems labai lengva rašyti paskvilius.

Štai kas man iš tikrųjų rūpi – tai, kad mes neturime institucijos, kuri šviestų visuomenę, paprastai kalbant. Tai, kad yra “Europos laikrodis”, viena laida per televizija, tikrai nepakanka ir neatsveria to, kas pilama kasdien. Pilami visai beatodairiški dalykai. Rinkimų įkarštyje per televiziją (galbūt ir daugiau kas nors girdėjo) buvo gražus duetas apie cukrų ir apie tai, kad baisieji danai jau uždarė Panevėžio cukraus fabriką, uždarė Kėdainių fabriką, uždarė Pavenčių fabriką. Laimei, vienas fabrikas išgelbėtas, Marijampolės, dar jis dirba, nes Lietuva liktų visai be cukraus fabrikų, be cukraus, toks ir yra danų tikslas. Jeigu kas nors šiek tiek žino, patrauktų pečiais. Bet tai yra kalbama labai įtikinamu stiliumi, su aplombu ir gali gluminti žmones. Gal mes nežinome, gal tikrai jau uždarė tuos fabrikus, gal dėl to Suvalkijos žemdirbiai kovoja, kad paskutinio neuždarytų? Šiek tiek atsakomybės reikia. Jeigu kas neturi atsakomybės, tai Vyriausybė turi turėti atsakomybės ir mes turime paremti. Čia negalima taupyti. Čia yra pagrindinė valstybės politika. Šiuo metu, kol ponas R.Karbauskis dar nėra Ministras Pirmininkas.

Šiuo metu politika yra tokia, ji paremta įstatymu ir daugeliu kitų įstatymų. Europos Sąjunga, taip pat kaip ir Šiaurės Atlanto Aljansas, yra tikrai strateginiai tikslai, įtvirtinti mūsų valstybės dokumentuose. Dėl tokių elementarių dalykų man nesinorėtų čia diskutuoti, kai aiškinama, o kodėl mes turime pasižiūrėti į kokius nors Europos įstatymus ir pagal juos gerinti savo įstatymus? Kodėl mes negalime dviratį išradinėti patys, savo lietuvišką, iš naujo, nuo vieno ratelio pridėti kitą ratelį. Kada nors turėsime dviratį ir bus lietuviškas dviratis. Tokių dalykų paskaitai kur tik nori. Prisiderinimas prie Europos Sąjungos reikalavimų yra labai blogai, ir dar vienašališkas. Aišku, čia ponas R.Smetona apgailestauja, kad Europos Sąjunga nenori prisiderinti prie Lietuvos ir mes neturime stoti į Europos Sąjungą, kol Europos Sąjunga nepasikeis ir neprisiderins prie Lietuvos, nes kitaip yra vienašališkas prisiderinimas. Manau, kad čia nereikėtų diskutuoti logine prasme, nes dėl logikos riekėtų eiti į specialiąsias įstaigas. Bet reikėtų turbūt pagalvoti paprastai. Ar mūsų įstatymai pagerėję, jeigu mes atsižvelgėme į tai, kas yra išmėginta, į tai, kas veikia daug daugiau pasiekusiose valstybėse, kurios ir sudaro Europos Sąjungą? Ten gerai veikia. Mes, koreguodami, taisydami įstatymus, kaip sakoma, priderindami, žinome pavyzdį. Ar nuo to mūsų įstatymai pasidaro geresni, ar blogesni? Net atidedant į šalį klausimą, ar mes po penkerių metų įstosime į Europos Sąjungą, ar ne. Bet šiandien įstatymas pagerėjo ar pablogėjo? Jeigu kas nors sako, jog pablogėjo, mūsų pačių dviratis buvo geresnis, gerai, tada nedarykim. Bet jeigu įstatymas pagerėjo, nes buvo geresnis modelis, mums patarė, kaip pagerinti, tai prieš ką mes šiaušiamės, ant kokių sienų mes lipame ir su kokia demagogija? Čia girdėjom vėl klausimą, aš dabar suspėjau išgirsti, kaip, sakysime, kaimas išgyvens Europos Sąjungoje, kaip Lietuvos kaimas išgyvens. Aišku, tą kaimą gali gąsdinti ir jis visas dreba, kad jis neišgyvens, bet pagalvokime, jeigu mes rimtai galvojame apie kaimo ateitį, apie Lietuvos ateitį, apie kokį kaimą kalbam. Ar tas kaimas neturi keistis? Ar jis turi būti toks, koks dabar, šiandien? Ar nereikia jam padėti keistis? Galų gale turėtų būti labai aiškiai žinoma, bent jau šioje salėje sėdintiems, vis tiek šiek tiek politikai žmonės yra, kad tie reikalavimai – reikalavimai pagerinti padėtį, padaryti konkurencingą ir rentabilų mūsų žemės ūkį ir sutvarkyti įstatymus, socialinę apsaugą. Daug dalykų reikia padaryti, kad būtų geriau prieš tai, kol mes galbūt galėsime prisijungti prie bendrosios rinkos ir nesužlugti, ir nepakibti kaip miręs akmuo tai sąjungai po kaklu. Juk ji to nenori, kad jai reikėtų išlaikyti kokius V.Šustausko ubagus čia Lietuvoje. Čia ne ubagų šalis turi būti, čia turi būti produktyvi šalis. Tie reikalavimai yra, kad būtų produktyvi šalis, o tada būtų galima kalbėti apie stojimą, jungimąsi į Europos Sąjungą.

Keisti vis pasikartojantys tokie: kol kas mes negalim būti lygiaverčiai partneriai, nepritariam skubotam Lietuvos stojimui. Tai argi Lietuva šiandien stoja į Europos Sąjungą? Ar kas nors sako, ne, mes jau lygiaverčiai partneriai, bėgam, pirmadienį jau stojam į Europos Sąjungą? Niekas apie tai nekalba, todėl kam ta demagogija? Kalbama apie daug ko pagerinimą, įskaitant Lietuvos žemės ūkį, orientyras yra. Jeigu kas nori A.Lukašenkos, garbina jo modelį, tai gal ten yra kiti orientyrai? Tai tada kvieskite žmones grįžti į kolūkius. Aš jiems kartais pasiūlydavau, kai priekaištauja, kodėl kolūkių nėra Lietuvoje. Sakau, stokit, vyrai, argi įstatymas draudžia? Sujunkite žemes, suveskit gyvulius, išsirinkite brigadininką, kas neleidžia? Tai yra skirtingi modeliai: yra europietiškas modelis, yra A.Lukašenkos modelis. Vienas iš dabar gerai pasirodžiusių politikų yra už A.Lukašenkos modelį – na, duok Dieve, gal visi žmonės nueis pas A.Lukašenką, Lietuva susivienys, bus Litbelas ar kas nors. Bet palyginimui, sakysim, štai buvo viena sąjunga bloga, mes iš jos išėjom, tai kam mums kita sąjunga, prisiminkime. Visada, kai ponas R.Prodi čia buvo ir paskui televizijoje, jis klausė: ką jūs lyginate – ar tada buvo derybos, ar tada buvo derybos, jeigu jūs kalbate apie aną sąjungą? Dabar yra derybos, dabar yra siekiai, norai, kad būtų geriau, o ne per sieną įvažiavę Europos Sąjungos tankai ir pastatyti kokie nors politrukai.

Tai štai, mano gerbiamieji kolegos, mūsų pasirengimas, padėtis, tai kad mes galų gale pakviesti deryboms. Keistai pasidarė – prieš porą metų, kai Estija buvo pakviesta deryboms, o Lietuva ne, kiek pylė ir laikraščiai, ir opozicija: aha, jų dar nepakvietė, matot, kokie jie netikę, kad jų nepakvietė, o estai tai bravo, juos pakvietė. Tai ar estams blogai, kad jie jau dvejus metus veda derybas? Ar mums blogai, kad ir mus dabar pakvietė? Kodėl tas pats galvojimas staiga visiškai atvirkščias, galėtų pasakyti tie patys žmonės, kurie tada peikė ankstesnę Vyriausybę, kad ji nepasiekė kvietimo, arba kurie čia rašo, kad fanatiškas siekis gauti kvietimą deryboms. Koks fanatiškas? Tai yra nacionalinis siekis, įtvirtintas įstatymo. Visos penkios partijos, kurios tebesudaro Seimo visumą, yra tos nuomonės. Manau, kad jos tebėra tos nuomonės, kad tai yra nacionalinis tikslas, o ne kokio fanatiko tikslas gauti pakvietimą į Europos Sąjungą. Bet laikraščiai pripilti tų nesąmonių, pripilti, platinama per televizijas, per radijas. Tikrai galima išplauti viską iš kaukolių, bet reikia, kad kas nors įdėtų. Todėl aš dar sykį kalbėsiu kur tik galima ir čia. Noriu, kad Seime būtų tokia palanki pažiūra, kad Vyriausybė steigtų instituciją, švietimo apie Europos Sąjungą instituciją – kur ten mūsų yra nauda, kodėl mes norime ir gerinam savo reikalus Lietuvoje, turėdami tam tikrus modelius, ar tikrai geriau dėl to, kad mes pagerinam įstatymus ir tvarką, įkuriam modernias laboratorijas, gaunam europietiškas licencijas ir t.t., mūsų produkcija gali konkuruoti? Visai nėra taip, kaip čia. Na, ne visai taip, kaip čia, ponas R.Smetona ar kiti sako, kad mes nieko negalime, nei mūsų gamintojai, nei specialistai, nei pramoninkai, nei ūkininkai negali būti partneriai. Kai kur gali būti, kai kur jie užsiima rinkas. Ir lengvoji pramonė, šiek tiek kai kas ir iš maisto pramonės. Lietuvos vežėjai tiesiog išstūmė Vakarų Europos atitinkamus verslininkus savo sugebėjimais jau dabar, jau kai kuriose srityse mus varžo tai, kad mes nesam Europos Sąjungos nariai, nes mus apriboja, gina tą rinką, nors mes galėtume iš ten daugiau paimti. Tai viskas yra dinamiška, o kokios schemos, kuriomis kasdien torpeduojami žmonės, jų sąmonė?

Atsiprašau, kad aš ilgai kalbu, čia ta lemputė tuoj perdegs. Labai kviečiu būti racionaliais piliečiais ir valstybininkais, nežaisti rinkiminių žaidimų kiekvieną dieną kalbant, kad danai jau uždarė Panevėžio cukraus fabriką, laimė, dar yra Marijampolė.

R.SMETONA (posėdžio metu nepasakyta kalba). Prasideda derybos dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą. Kai kas jas įsivaizduoja kaip galimybę išsiderėti palankesnes narystės sąlygas. Tačiau šios derybos pirmiausia skirtos pereinamojo laikotarpio trukmės, įstojimo termino suderinimui. Narystės sąlygos jau nustatytos Mastrichto, Amsterdamo sutartimis, kitais Europos Sąjungos teisės aktais. Šias sąlygas belieka priimti arba jeigu jos mums nenaudingos, nepalankios, – nepriimti, t.y. nestoti į Europos Sąjungą. Nestoti bent tol, kol tos sąlygos nebus pakeistos, kol Europos Sąjunga nepasikeis, arba tol, kol Lietuva nepasikeis, kol ji nebus pajėgi naudingai sau veikti tomis sąlygomis.

Vadinamosios derybos – tai vienašališkas Lietuvos prisiderinimas prie Europos Sąjungos reikalavimų, normų, taisyklių, tai mūsų ekonomikos, ūkio, mūsų teisinės sistemos įjungimas į Europos Sąjungos sistemą, tai tikrasis Lietuvos įjungimas į Europos Sąjungą. Po jų bereiks tik formalumus sutvarkyti, “pareiškimą parašyti”. Todėl aš manau, kad pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje Lietuvos valdžia galėtų tikrai atsiklaususi žmonių ir gavusi jų tvirtą, nedvejojantį pritarimą. Juk ir mūsų Konstitucijos skelbia:”Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu”.

Negaliu apeiti tylomis kai kurių mūsų partijų ir politikų skelbiamo Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą būdo – “stoti aukštai pakelta galva”. Ar jūs, gerbiamieji, manote, kad 2004-ieji – tai ir yra pats tinkamiausias laikas įžengti į Europos Sąjungą “aukštai pakelta galva”? Ar nemanote, kad jau žengdami per slenkstį trenksimės į rūsčią realybę, į neįveikiamų reikalavimų sieną? Mechaniškai perrašant Lietuvos įstatymus pagal Europos Sąjungos kurpalį ir priverčiant Lietuvą gyventi pagal juos, vykdoma rafinuota tarptautinio kapitalo agresija, vykdomas Lietuvos ūkio aneksavimas. Ar jūs nesijaučiate atsakingi už šių procesų pasekmes?

Manau, kad be ilgų išvadžiojimų šiandieną turime pasakyti tai, kas gerai žinoma: Lietuvos ekonomika, mūsų ūkininkai, pramonininkai, verslininkai nėra ir kol kas negali būti Europos Sąjungos ūkio subjektų lygiaverčiai partneriai. O prisiimant nevaržomos konkurencijos reikalavimus Lietuvos ūkis pasmerkiamas pralaimėti. Jau dabar Lietuvos kapitalas, gamintojai, specialistai yra diskriminuojami, išstumiami. Lygios sąlygos užsienio kapitalui – tai nelygios, nepalankios galimybės Lietuvos kapitalui. Susikauti į ringą išleidžiami labai skirtingų svorio kategorijų ir profesionalumo varžovai, o žaidimo taisyklės jiems nustatytos vienodos. Koks likimas suplanuotas mūsų atstovams šiame kovos lauke?

Lieka neatsakyta ir į kitą labai svarbų klausimą: kaip paaiškinti, kuo pateisinti tokį mūsų eurointegrantų užsispyrimą, veikimą, neatsižvelgiant nei į nacionalinius interesus, nei į visuomenės nuomonę? Juk daugelis nepritaria skubotam Lietuvos stojimui į Europos Sąjungą! Na ir kas? Jie arba nesupranta kokia nauda, kokia gerovė ir koks saugumas jų laukia, arba nori įstumti Lietuvą į Rusijos glėbį. Viskas! Diskusija baigta! Juk viską geriau už visus kitus žinojo ir žinos V.Landsbergis, G.Vagnorius, V.Babilius, A.Kubilius, A.Saudargas, P.Auštrevičius, V.Ušackas…

Kartais atrodo, kad įjungti Lietuvą į Europos Sąjungą siekiama patiems nesugebant tvarkytis, nenorint atsiskaityti ir atsakyti už savo veiklą. Buvo Maskva, dabar reikia Briuselio. Net ir žodžiai, kuriais buvo agituojama už vieną sąjungą, o dabar už kitą, labai panašūs. Štai anų laikų aidas, A.Sniečkaus žodžiai, pasakyti 1940 m. liepos 21 d., “integruojant” Lietuvą į Sovietų Sąjungą”: “Lietuvos liaudis gali turėti tik vieną kelią, jei ji nori gyventi laimingai ir laisvai. Tas kelias – prisidėti prie Tarybų Sąjungos. Bet kuris kitas keliams mūsų kraštui pražūtingas”.

Ar ne tą patį girdime dabar? Tik kiti pranašai ir kita sąjunga. Vėl girdime: nėra alternatyvos, nėra pasirinkimo. Netiesa. Yra kelias, apie kurį svajojome, kuriuo džiaugiamės ir didžiavomės, kuriuo tikėjome prieš dešimtmetį – nepriklausoma valstybė, laisva tauta, sava valdžia, teisė ir galimybė paties spręsti savo likimą, savo gyvenimą, neužsisklęsti nei savo valstybėje, nei kurioje nors valstybių sąjungoje, o bendradarbiauti su visu pasauliu, siekiant didžiausios naudos Lietuvai. Nes Lietuva – pirmiausia! Štai tas kelias, kuriuo mes norime ir turime eiti.

Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos Respublikos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje eigos” projektas Nr.P-2427(2) (pateikimas)

PIRMININKAS. Į tribūną kviečiu R.Dagį ir dėl nutarimo, ir dėl diskusijos apibendrinimo.

R.J.DAGYS. Gerbiamieji Seimo nariai, aš irgi iš pradžių nebuvau labai patenkintas tuo laiku, kuriuo mes numatėme tai daryti, bet dabar esu patenkintas. Gerai, kad daug kas mūsų neklauso, tai galima normaliai pasišnekėti, mažiau girdėjom tokios demagogijos. Pasirodo, argumentų nėra, todėl nėra ką ir pasakyti, o prie žurnalistų galbūt atsirastų kokių nors emocionalių argumentų. Aišku, mums dar patiems reikia daug išsiaiškinti. Kai kurie argumentai čia nuskambėjo, aš norėčiau atkreipti dėmesį į galbūt kartais mūsų pačių nevisiškai suprastą procesą. Mes nesam derybininkai, kaip įsivaizduojam, kaip biznio partneriai. Deramės dėl kažko, dėl trečiojo objekto. Derybos yra stojimas į klubą pagal tam tikras taisykles, džentelmenų ar kokias kitas. Mūsų pačių klausimas, per kiek laiko mes įsipareigojame įvykdyti to klubo taisykles. Aišku, yra momentas tas, kad tas klubas truputį keičia savo taisykles ir vyksta modifikacijos. Aišku, nuo 1997 m. (Romos) labai daug kas pasikeitę, tuo tarpu ir socialdemokratų pozicija. Mes galėtume remtis naujais dokumentais, nes ir Europos Sąjunga modifikuojama. Taigi mes deramės dėl klubo, todėl praktiškai mes deramės dėl derybinių laikotarpių. Tai būtų viena.

Antra. Turbūt reikia išsiaiškinti, kuriose srityse ta Europos Sąjunga, tas klubas, primeta taisykles, o kuriose ne. Labai daug visokių spekuliacijų būna, kad Europos Sąjunga reikalauja, nors Europos Sąjunga ten iš tikrųjų nieko dėta. Ji gali kartais rekomenduoti, pavyzdžiui, socialinių reikalų srityje, bet socialinių reikalų srityje paliekama mums spręsti, išskyrus tiktai darbo jėgos judėjimo klausimus. Tuos dalykus mums patiems reikia išaiškinti, nes kitaip niekas be mūsų geriau neišaiškins mūsų pačių rinkėjams. Nes žmonės dar mažiau turi tos informacijos, tik mes galime pateikti tikrą informaciją. Būtų gerai, kad mes jų neklaidintume.

Kitas dalykas, man atrodo, mes įsivaizduojame, kad nesuprantame, dėl ko ta Europos Sąjunga plečiasi. Mes silpni iš tikrųjų jai nereikalingi. Aš jau minėjau faktą, jie patys prašo mūsų padidinti konkurentiškumą, pramonės lyginamąjį svorį, lygiai taip pat su kaimo problemomis, visai nesidžiaugia, kad mes turime daugiau negu reikia. Jie priima į savo klubą, kad tas klubas konkuruotų su kitais regionais arba kariautų, jeigu norima išversti, ekonominį karą ir visai silpni kareiviai niekam nereikalingi. Jie turi būti pakankamai pasirengę. Todėl jie ragina mus priimti tam tikras taisykles. Pono V.Einorio kalboje yra daug racionalių aspektų, tikrai mes turime rūpintis, kad tenai ateitume geriau pasirengę. Bendra tendencija yra pozityvi – mus priimti stipresnius. Bet visada yra atskirųjų valstybių interesai, mes susiduriame ir turime tai žinoti. Todėl mes turime rasti bendras pozicijas ir sutarti dėl daugelio punktų. Neužtenka mums sutarti, kad paskelbiame, jog einame į Europos Sąjungą. Mes turime patys rasti konsensą, kaip mes tą darome. Tada ir mūsų derybininkai (nedaug ką bus galima išsiderėti), bet daugeliu aspektų galės būti daug tvirtesni ir daug geriau koordinuoti. Taip, maža valstybė yra pakankamai silpnas darinys, partneris. O kai mato, kad pas mus tarpusavyje nėra sutarimo, tai tas procesas pasunkėja. Man visi sakė, kad visi iš esmės yra už Europos Sąjungą.

Nesigilindamas ir negaišindamas jūsų laiko galėčiau pasiūlyti nutarimo projektą. Būtų galima priimti ir čia, bet matau, kad kai kurios frakcijos ir kalbėtojai norėjo praplėsti kontekstą. Turbūt būtų gerai, jeigu mes rastume dar kitus aspektus, kuriuos sutarėme, ir tas sutarimas dar padidėtų, nuo to mes visi laimėtume. Būtų galima tą nutarimo projektą palikti, sakykim, po pateikimo pritarus atiduoti Europos reikalų komitetui, Europos reikalų komitetas galėtų po savaitės susirinkti į savo posėdį, gavęs pasiūlymų iš frakcijų, o Europos komitete yra atstovai beveik iš visų frakcijų ir visų pagrindinių komitetų pirmininkai taip pat ir probleminių komitetų pirmininkai, tada būtų galima galbūt rasti ir platesnį kontekstą, dėl ko mes sutariame ir ką mes turime padaryti užtikrindami savo nacionalinius interesus ir ką valstybė turi padaryti. Ne įstatymų leidybos prasme. Bet galbūt ir kai kurių veiksmų prasme, kad būtų padidintos mūsų pačių galimybės ir gebėjimai. Teisingai, kvotas kai kuriose srityse gausime tokias, kokias turėsime įeidami. Manau, kad ta diskusija buvo labai produktyvi. Mes tikrai galėtume po diskusijos priimti šį dokumentą su didesniu konsensu, su didesniu sutarimu, nes priimame šį nutarimą ne tam, kad pasižymėtume, mes jau esame pakankamai visi pasižymėję. Būtų gerai, kad mes dabar fiksuotume kokias nors kitas naujas realijas, naują sutarimą. Iš diskusijos matyti, kad esame daug labiau įsigilinę į problematiką, negu buvome ėjimo į Europos Sąjungą deklaravimo pradžioje.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, ar galėtume taip ir sutarti? Pritariame po pateikimo. Europos komitetas gavęs komitetų frakcijų siūlymus toliau tobulins dokumentą, kitą savaitę galime jį priimti.

R.J.DAGYS. Gal ne kitą savaitę, dar kitą. Nes tiesiog mūsų Parlamentinės Asamblėjos dalis išvažiuos į Europos Komiteto…

PIRMININKAS. Kaip siūlys komitetas.

R.J.DAGYS. Taip.

PIRMININKAS. V.Andriukaitis nori paklausti pranešėjo, ar ne?

V.P.ANDRIUKAITIS. Ne tiek paklausti, kiek pritarti.

PIRMININKAS. Ačiū, pone pranešėjau.

V.P.ANDRIUKAITIS. Vieną minutę, pritardamas pateikimui aš manau, kad ne Europos komitetui, bet tikrai reikėtų sudaryti bendrą darbo grupę. Sakykime, yra frakcijų, kurios gali pasiūlyti redakcinių pastabų, kurios būtų labai naudingos. Manau, jeigu rašome 2 straipsnį, mes turbūt turime mintyje, kad šioje pavasario sesijoje. Nes šiaip šis Seimo nutarimas suformuoja mintį, kad kitai sesijai jis gali būti pritaikytas. 3 straipsnis iš esmės gali būti 2 straipsnio papildymas. Nėra atskiras, kadangi šiuo atveju…

PIRMININKAS. Kolega, ar reikia redaguoti plenariniame posėdyje?

V.P.ANDRIUKAITIS. Jeigu būtų galima sudaryti darbo grupę, būtų galima redaguoti integruojant daugiau pozicijų. Aš manau, kad būtų labai vaisinga kitą savaitę padaryti. O šiandien apsispręsti dėl darbo grupės.

PIRMININKAS. Kolegos, bendruoju sutarimu pritariame nutarimo projektui, ar ne? Dėkui. R.Dagys.

R.J.DAGYS. Aš vis dėlto siūlyčiau palikti Europos komitetui, nes mes užmirštame, kam jį sukūrėme. Kaip tik tai jungtinis komitetas, kuriam atstovauja visų komitetų pirmininkai ir frakcijų atstovai. Man atrodo, R.Dovydėnienė, kaip Europos komiteto pirmininko pavaduotoja, tikrai turės pakankamai svorio atstovauti socialdemokratų frakcijos pozicijai priimant šį nutarimą. Be jokios abejonės, pagrindinis dalykas rasti kuo platesnį pritarimą, o ne formaliai daugumai nubalsuoti. Dauguma gali bet kada nubalsuoti. Bet ar iš to bus naudos? (Balsai salėje) Visų frakcijų atstovai yra komitete. Jeigu ko nors nėra, visuomet gali prisidėti.

PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, mes siūlome įprastinę nutarimų svarstymo tvarką, V.Andriukaitis siūlo ypatingą mūsų dokumento svarstymo tvarką. Be abejo, toks kelias taip pat galimas, bet aš siūlau nekomplikuoti, o atiduoti tiems kolegoms, kurie labiausiai išmano tuos dalykus. Net neabejoju, kad yra frakcijų, kurios turės ką pasiūlyti į šį dokumentą, kaip konstatavo V.Andriukaitis. Tai sutariame, ar ne? Būtų miela, kad Europos komitetas pasakytų, iki kada jis lauktų siūlymų ir kada planuotų svarstyti. Dėkoju, gerbiamieji kolegos.

Liko nedaug darbų. Vienas darbas registruotis. Registruojamės, gerbiamieji kolegos, aš noriu greitai supažindinti su kitos savaitės siūloma darbotvarke. Dėl vedimo tvarkos V.Einoris. Dėl vedimo tvarkos.

V.EINORIS. Taip, kadangi buvau paminėtas kolegos…

PIRMININKAS. Dėl vedimo tvarkos.

V.EINORIS.Taip, taip, taip, dėl vedimo...

Savaitės (nuo 2000 04 03) darbotvarkės projektas

PIRMININKAS. Dėl vedimo tvarkos! Jūs kalbėjote asmeniniu klausimu, gerbiamasis kolega Vytautai. Suteiksiu posėdžio pabaigoje. (Balsas salėje) Taigi, gerbiamieji kolegos, Seimo nutarimas “Dėl Seimo savaitės darbų darbotvarkės”. Ar mes galime susitarti, kokių bus siūlymų dėl kitos savaitės darbotvarkės? Ji jums yra pateikta. Seniūnų sueigoje daug kam pritarta. Ar turėtumėt kokių ypatingų siūlymų dėl savaitės darbotvarkės? Ar galime bendruoju sutarimu pritarti? Matau siūlymų, suteikiu žodį P.Šakaliniui. Ne. R.Kupčinskas norėtų kalbėti dėl darbotvarkės. Ne. Ž.Jackūnas norėtų kalbėti dėl darbotvarkės.

Ž.J.JACKŪNAS. Gerbiamasis pirmininke, norėčiau pasiūlyti į kitos savaitės darbotvarkę įtraukti Visuomenės informavimo įstatymo naujos redakcijos pateikimą. Komitete svarstėme, pritarėme tam. Yra siūlymas, komiteto sprendimas ir nėra prasmės atidėlioti, nes esame įsipareigoję iki vasaros prieš Europos Sąjungą tą priimti.

PIRMININKAS. Gerai, kolega, jokių problemų, susitarsime ar antradienį, ar ketvirtadienį. Tiesiog antradienį mūsų bus mažiau ir nenorėtume labai sudėtingų klausimų įtraukti. Ar A.Katkus norėtų kalbėti? Dėl darbotvarkės A.Katkus. Kolega pirmininke, susitarsime.

J.A.KATKUS. Aš norėčiau atvirkščiai pasakyti, galbūt galima iš antradienio darbotvarkės išbraukti Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymą ir jį lydinčius įstatymus, nes išvykstu ir aš, ir kiti, labai daug, galbūt nukelti į kitą antradienį.

PIRMININKAS. Be abejo, gerbiamieji kolegos, galime padaryti, kaip jūs siūlote. Aš manau, jeigu įstatymo projektas įregistruotas ir teikiamas, jis turi skubėti. Gerai, sutariame, kolegos. Sutariame ir mėginame išbraukti Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto projektą iš ateinančios savaitės. Dėkoju.

Seimo narių pareiškimai

Kolegos, dabar Seimo narių pareiškimai. Iš pradžių P.Šakalinis, o dar buvo…

P.ŠAKALINIS. Gerbiamieji Seimo nariai, noriu perskaityti Vilniaus darbininkų profesinės sąjungos pareiškimą dėl televizijos laidos 2000 m. kovo 24 d.

“Žiūrint laidą “Paskutinė kryžkelė” kovo 24 d. viskas buvo panašu į kažkokį marazmą. Nusikaltėlis, sulaužęs priesaiką, pasisavinęs jam nepriklausomą pinigų sumą, visų Lietuvos Respublikos teismo pakopų buvo pripažintas kaltu, izoliacijoje sėdėjo 2,5 metų. Jam teismas galėjo sumažinti kalinimo laiką tik už kaltės pripažinimą ir pavyzdingą elgesį izoliacijoje.

Organizuoti tokią laidą galėjo tik nedraugiška valstybė, su kuria nepalaikomi jokie santykiai.

Ponas kancleris J.Razma privalėjo palikti tokią laidą, kai J.Bernatonis iškraipė jo žodžius.

A.Butkevičiaus elgesys ir grasinimai turi būti svarstomi teisme ir teisingai įvertinti, nes buvo įžeistas Lietuvos teismas ir Seimo Pirmininkas. Jam buvo grasinama, kodėl sutrukdė pavogti numatytą sumą. Šito ir šėtonas pasigėdytų. Jeigu to nebus padaryta, Lietuva negali vadintis teisine valstybe.

Su pagarba – Vilniaus darbininkų profesinės sąjungos pirmininkas Č.Kuliešius.”

PIRMININKAS. Seimo narys R.Kupčinskas.

R.KUPČINSKAS. Labas vakaras, gerbiamieji kolegos! Norėčiau perskaityti Parlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija grupės pareiškimą.

“2000 m. vasario 10 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezoliuciją dėl Rusijos kariuomenės vykdomų žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijoje ir iškėlė susirūpinimą dėl “Laisvės” radijo žurnalisto A.Babickio likimo. Aktyvių pasaulio visuomenės, politinių veikėjų, organizacijų ir institucijų pastangų dėka žurnalisto gyvybė buvo išgelbėta. Tačiau Rusijos karinių veiksmų išdavoje masinis taikių gyventojų naikinimas tebevyksta. Rusijos valdžia steigia Čečėnijoje koncentracijos stovyklas, kuriose žiauriai kankinami ir kovotojai už Čečėnijos laisvę ir nepriklausomybę, ir civiliai žmonės – moterys, vaikai, vyresnio amžiaus žmonės. Tai patvirtino pats A.Babickis, buvęs Černokozovo koncentracijos stovykloje.

Čečėnijoje įsivyrauja karinis policinis režimas. Rusija vykdo visišką Čečėnijos sostinės Džochargalos (Grozno) sunaikinimą. Rusijos kariuomenės nusikaltimų mastai, žudant taikius gyventojus, prilygsta didžiausiems nusikaltimams, įvykdytiems pasaulio tautoms. Visi dori žmonės, tarptautinė visuomenė, politikai, valstybių valdžios institucijos turi ryžtingai sustabdyti Rusijos karinę mašiną, ciniškai ir negailestingai naikinančią čečėnų tautą.

Rusijos valdžia okupuotoje Čečėnijos dalyje surengė neturintį teisinio pagrindo priverstinio balsavimo farsą renkant Rusijos Prezidentą. Tai žiaurus ir ciniškas pasityčiojimas iš čečėnų tautos ir tarptautinės teisės.

Šių metų balandžio 3–7 dienomis Strasbūre įvyks Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesija, kurioje bus svarstomas Rusijos narystės klausimas. Parlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija grupės nariai pasisako už ryžtingus veiksmus, siekiant sustabdyti čečėnų tautos naikinimą.

Mes pasisakome už tai, kad būtų nutraukta Rusijos, kaip neįvykdžiusios savo įsipareigojimų šioje žmogaus teises ginančioje autoritetingoje organizacijoje, narystė Europos Taryboje.” Ačiū.

PIRMININKAS. Dėkui, kolega. Ar neištryniau iš kompiuterio pareiškėjų? Ne. Ačiū už gerus šiandien padarytus darbus ir už audringas diskusijas. Posėdis baigiamas.