Antrasis (437) iškilmingas posėdis,
skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiui paminėti
2000 m. kovo 11 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.VIDŽIŪNAS

PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). (…) iškilminga diena, labai gražus saulėtas rytas. Esame visi kartu. Su mumis mūsų bičiuliai kaimyninių šalių parlamentų pirmininkai, mūsų bičiuliai pirmieji atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje akredituoti ambasadoriai, šia proga atvažiavę čia pabūti kartu ir švęsti, visi žmonės, kurie mus matys ir girdės.

Pradėkime šį iškilmingą posėdį Lietuvos himnu. (Giedamas Lietuvos valstybės himnas) Ačiū.

Iškilmingą posėdį, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiui paminėti, skelbiu pradėtą.

Į Seimo iškilmingą posėdį pakviesti ir atvyko: Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas V.Adamkus, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Prezidentas Algirdas Brazauskas, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai, Estijos parlamento pirmininko T.Savi vadovaujama delegacija, Islandijos parlamento pirmininko H.Blondalo vadovaujama delegacija, Latvijos parlamento pirmininko J.Straumės vadovaujama delegacija, Lenkijos Seimo maršalkos M.Plažinskio vadovaujama delegacija bei Suomijos parlamento delegacija, buvę ambasadoriai, kuriuos jau minėjau, Lietuvos garbės konsulas Norvegijoje L.Boddas, diplomatinių misijų atstovai, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas, visuomeninių organizacijų atstovai, nacionalinių kultūros ir meno, mokslo premijų laureatai, JAV lietuvių bendruomenės atstovai, kiti garbingi svečiai.

Tarp mūsų nebėra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarų B.Nedzinskienės, Č.Kudabos, J.Minkevičiaus, V.Šadreikos, G.Ramono, K.Antanavičiaus. Ant jų kapų padėtos gėlės. Pagerbkime jų ir visų, kritusių už Lietuvą, atminimą tylos minute. (Tylos minutė) Ačiū.

Invokacijai kviečiu Jo Ekscelenciją Arkivyskupą metropolitą A.J.Bačkį.

A.J.BAČKIS. (…) gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės. Viešpatie, taikos ir laisvės Dieve, mes dėkojame Tau už laisvę, kurią prieš dešimtį metų padovanojai mūsų Tėvynei Lietuvai. Dar nenudžiūvo mūsų džiaugsmo ašaros ir nenutilo nuoširdūs pasiryžimai gyventi ir kurti laisvoje Tėvynėje.

Laisvė, kaip ir kiekviena didelė ir tikra vertybė, yra nelengva ir įpareigojanti. Ji reikalauja aukos, darbo ir kantrybės. Kiekvieną dieną ji kviečia mus apsispręsti ir vis iš naujo rinktis kelią, kurio kryptis yra laisvė ir atsakomybė. Nelengvas šis kelias. Ne vienas, eidamas juo, suklumpa, pavargsta, dairosi atgal. Tik drąsieji sugeba eiti pirmyn. Mes meldžiame Tave, Dieve, išminties ir šviesos mūsų krašto vadovams ir visiems, kurie kuria įstatymus bei juos įgyvendina, kad jie ištikimai ir sąžiningai vykdytų savo pareigas, atsakingai ir pasiaukodami tarnautų žmonių gerovei, kad jų darbuose ir žodžiuose šviestų pagarba žmogui, užuojauta vargšams ir nelaimingiesiems, supratimas ir pagalba jaunimui bei šeimoms. Padėk, Dieve, kiekvienam mūsų tautos piliečiui suprasti atsakomybę dabarčiai ir ateičiai, kurią Tu mums dosnia ranka dovanoji.

Viešpatie, minėdami tautos nepriklausomybės atkūrimo dešimtąsias metines, maldaujame Tave: suteik vilties. Vilties, kuri neapgauna ir neišduoda, kuri suteikia ryžto ir ištvermės, vilties, paremtos tikėjimu ir meile, vilties, Dieve, sugrąžinti pasitikėjimą ir drąsą tiems mūsų broliams ir seserims, kurie nedrįsta prisiimti mūsų motinos Tėvynės vargo, kad paverstų jį džiaugsmu ir laime, kurie nenori priimti atsakomybės ir ieško lengvesnio gyvenimo svetur, kurių gerus norus ir ketinimus palaužė sunkumai ir nesėkmės. Globok mūsų kraštą, kuris jau dešimti metai mokosi gyventi laisvės ir nepriklausomybės sąlygomis. Suteik mums kantrybės ir ištvermės, kad visi drauge ir vieningai mokėtume sėti, ravėti ir laistyti, nesitikėdami greito ir lengvo derliaus, kad mokėtume laukti ir tikėti savo Tėvynės dvasine ir materialine gerove. Sutaikyk visus, kurių širdys neramios ir neatlaidžios. Neapleisk, Dieve, mūsų krašto žmonių, kurie patyrė tiek daug vargo ir negandų. Padėk mums visiems su meile ir atsakomybe žvelgti į Tėvynės ateitį, darbu, pasiaukojimu, malda kurti taiką ir pasitikėjimu grįstą visuomenę, kurioje klestėtų teisingumas, ramybė ir džiaugsmas.

Kartu su Vilniaus arkivyskupu palaimintuoju J.Matulaičiu šiandien drąsiname visus: ar ne ramesnis esi žmogus, ar ne drąsiau žiūri į ateitį, kai gyvai tikėdamas esi visiškai atsidavęs Dievo apvaizdai? Juk nė plaukas nenukrenta nuo galvos be Dievo valios, nė mažiausias paukštelis nepragaišta be Dievo žinios. Reikia budriai pavojų saugotis, bet tada, kai tenka, reikia mokėti stačiai ir drąsiai pavojui į akis pažiūrėti.

Būkite budrūs, kuklūs ir protingi, darykite, kas galima, bet būkite ir drąsūs, ir drąsiai eikite prie tikslo, tvirtai tikėdami, kad Dievo apvaizdos ranka mus veda ir neša.

PIRMININKAS. Dėkojame arkivyskupui. Žodį tars Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas V.Adamkus.

V.ADAMKUS. Pone Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, Respublikos Prezidente, gerbiamieji Kovo 11-osios Akto signatarai, malonūs iškilmių dalyviai ir svečiai! Jau dešimtį metų Lietuvos istoriją kuriame patys, būdami laisvi ir tiesiogiai už ją atsakingi. Kuriame remdamiesi Kovo 11-osios Aktu. Tai ne vien istorinis dokumentas. Tai pamatas, ant kurio statoma mūsų šiandiena ir rytdiena. Teisinis, politinis ir moralinis pamatas.

Šiandien istorijos pažymėtoje salėje pirmiausia noriu iš širdies padėkoti visiems šį laisvo gyvenimo pamatą paklojusiems, padėkoti visiems Kovo 11-osios Akto signatarams, visiems geros valios ir moralios laikysenos žmonėms, kurių pastangomis pusę amžiaus saugota Tėvynės laisvės viltis tapo tikrove.

Labai svarbu, kad prieš dešimtį metų mes nebebuvome vienų vieni. Verždamiesi iš blogio imperijos, jautėme nuoširdžią tiek Vakarų valstybių ir tautų, tiek Rytų Europos demokratinių jėgų paramą. Už ją nuoširdžiai ačiū.

Šiandien mokėkime didžiuotis tuo, ką per dešimtmetį pasiekėme. Kartu turėkime drąsos pripažinti ir taisyti pačių padarytas klaidas. Tik toks elgesys dera atvirai visuomenei ir moderniai valstybei. Tikiu, kad tokiais tampame. Daugeliu atvejų tokie jau esame.

Per trumpą laiką atkūrėme šiuolaikinę valstybę, įtvirtinome pilietinio gyvenimo teises ir laisves. Mokomės pilietinės atsakomybės. Per šį dešimtmetį sugrįžome į Vakarų demokratijos erdvę. Jungiamės į Europos valstybių bendriją, išpažindami bendras vertybes, bendrus gyvenimo principus.

Manau, kad Tėvynės laisvės vertė bus dar regimesnė, kai mūsų žmonių iniciatyvos dėka atsigaus Lietuvos ūkis, kiekvienas pilietis pradės gyventi geriau.

Taip, šiandien patiriame nemažai sunkumų, tačiau esu tikras, kad galime juos įveikti. Esame ne mažiau brandūs nei kitos demokratiją atkūrusios Vidurio Europos valstybės.

Galime didžiuotis ir tuo, kad esmines istorines permainas pradėjome vieni pirmųjų. Siekis atgaivinti pilietinio gyvenimo tradiciją, pastangos lygiuotis į Vakarų demokratijos šalis prieš dešimt metų teikė drąsos ir pasitikėjimo. Šiandien bendravimas su Vakarų valstybėmis pereina į kitą lygį, kai keičiamasi patirtimi, aktyviai bendraujama ir bendradarbiaujama.

Lietuvos, kaip savitos ir savarankiškos valstybės, įsitvirtinimas demokratinių šalių bendrijoje – tai istorinė būtinybė, saugios mūsų ateities garantas. Tokį regiu tolesnį Kovo 11-osios Akto įprasminimo būdą. Tikiu, kad pajėgsime jį įveikti.

Sveikinu visus su Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečiu ir linkiu ištvermės, jėgos, kad tęstume pradėtą kelią. Ačiū jums. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dabar kalbės Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A.Kubilius.

A.KUBILIUS. Jūsų Ekscelencija Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji Kovo 11-osios Akto signatarai, gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai, gerbiamieji svečiai, ponios ir ponai! Šiandien jau dešimtąjį kartą iškilmingai minime Kovo 11-ąją. Protu ir širdimi suvokiame, kad šia diena reikia džiaugtis ir pagrįstai didžiuotis, tačiau tuo pačiu metu matome, kad daugelis mūsų bendrapiliečių nėra linksmi ir džiugūs. Atrodome pavargę nuo kasdienybės nepriteklių, neišsipildžiusių vilčių ir neįvykdytų pažadų. Žengiame per buities ir kasdienybės miglą, kurioje netgi 1990-ųjų Kovo 11-osios vertybės ir siekiai kartais tampa neryškūs ir susvetimėję.

“Visai susipainiojome dabar miglose”, – rašė V.Krėvė priešbolševikinių laikų reportažinėje knygoje “Miglose”. Pasak aptariančio šią knygą partizano ir poeto B.Krivicko, pirmiausia į miglas yra patekę senieji kaimo žmonės, nes jie nebemoka perprasti naujosios gyvenimo eigos. Jie su ilgesiu prisimena caro laikus ir kalba, kad anuomet gyvenimas buvo nepalyginti geresnis, dabar nepalyginti sunkiau gyventi, nors ir savieji kraštą valdo. Mat anuomet jie laisvai vogę valdiškus miškus, valdininkų ir policininkų daug mažiau reikėję penėti negu dabar ir jie buvę švelnesni negu dabartiniai.

“Nieko naujo po saule”,– pasakytų senovės išminčius, palyginęs V.Krėvės ar panašius Maironio žodžius su miglotomis šių dienų nuotaikomis.

Tačiau pažvelkime, su kokiu išaukštintu romantizmu šiandien vertiname nepriklausomos Lietuvos pasiekimus tarpukaryje. Akys nebeužkliūva už įvairių smulkmenų ir mažiau reikšmingų dalykų, matome ir vertiname visumą. Turbūt niekas neginčys, kad 1918 m. pradėjusi nuo nepriklausomybės karų per porą dešimčių metų Lietuva gerokai priartėjo prie kitų Europos valstybių tiek politikos, tiek kultūros, tiek ūkio barais.

Pradėjau savo kalbą nuo istorinių palyginimų, kad ir į šiandieninę tikrovę pabandytume pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Juk šventės ir yra tam, kad kiek atitrūkę nuo kasdienybės susivoktume, kas esame ir kur einame, pasitikrintume savo pasirinkimo teisingumą, atkurtume tarpusavio bendrumo jausmą, sustiprintume bendruomenės ryšius.

Pradedame įsitikinti, kad 10 metų – per trumpas laikotarpis pamatyti tikrąją Kovo 11-osios prasmę ir vertę. Šiuo metu mes tebegyvename pasikeitimų, kurie prasidėjo prieš dešimt metų, tarpsniu. Kovo 11-oji mums dar nėra tapusi istorija, ji gyvena mumyse. Tačiau, manau, jau dabar privalome įvertinti, ką per šį dešimtmetį mums pavyko nuveikti.

1990-ųjų Kovo 11-ąją viešai paskelbėme savo teisę tvarkytis nepriklausomai. Tą dieną galima laikyti ir didžiausios pasaulyje imperijos griuvimo pradžia. Mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimas nebuvo vienkartinis įvykis. Tai buvo keletą metų užtrukęs vyksmas iki ir po Kovo 11-osios. Plačiąja prasme šis Aktas yra viso pokarinio laikotarpio pasipriešinimo, pasiaukojančių pastangų apvainikavimas.

Skelbdami Nepriklausomybę, mes supratome, kad renkamės Vakarų pasaulio vertybes, laisvę, demokratiją ir žmogaus teises bei rinkos ūkį. Galime pasidžiaugti, kad esminius žingsnius įgyvendinant šiuos tikslus mes jau esame padarę. Tačiau ir likę dar yra nepaprastai daug: turime iš esmės pagerinti gyvenimo kokybę, padidinti mūsų ūkio konkurencines galias, kad kaip lygūs dalyviai galėtume įsilieti į Vakarų pasaulio ūkį.

Kalbėdami apie dešimties metų senumo įvykius, manau, vis dėlto turime pripažinti, kad tuo metu nebuvome, o gal ir negalėjome būti, deramai pasirengę toms milžiniškoms permainoms, kurios mūsų laukė netolimoje ateityje. Apimti visuotinės pakilios nuotaikos, mes tikėjomės greitesnių, lengvesnių ir ne tokių skausmingų pertvarkymų. Tuomet nevisiškai įvertinome, kad nuo Vakarų pasaulio atsiliekame ištisus 50 įtempto vystymosi metų, nemanėme, kad būsimi pasikeitimai iš esmės palies kiekvieną iš mūsų, kad tikrovė pareikalaus tiek asmeninio apsisprendimo, ryžto ir nuolatinių pastangų.

Šiandien šalyje vykstančių permainų mastas išties įspūdingas. Jos vyksta visose gyvenimo srityse. Keičiasi mūsų buitis, laisvalaikio ir tarpusavio bendravimo įpročiai, ūkiniai santykiai, net ir politinio žaidimo taisyklės. Keičiasi net ir didžiausiu konservatyvumu pasižymintys dorovės pagrindai.

Kol Lietuvą gaubė geležinė uždanga, laisvasis pasaulis nestovėjo vietoje. Pasaulį negrįžtamai pakeitė Žmogaus Teisių Deklaracija, visuomenės gyvenime kur kas išaugo žiniasklaidos vaidmuo. Politikoje tradicinę dešiniųjų ir kairiųjų priešpriešą ėmė išstumti ekonominis pragmatizmas. Spartėjo pasaulinio ūkio globalizavimas. Kito tradicinės šeimos supratimas, audringai vyko studentų revoliucijos, įsitvirtino feminizmas. Visuomenės gyvenimą smarkiai veikia ir amžių sandūroje vykstanti trečioji – po žemės ūkio ir pramoninės – informacinė revoliucija.

Mes sugrįžtame į pasikeitusį pasaulį, todėl visiškai nereikia stebėtis, kad vykstant tokioms esminėms permainoms ne visi su jomis suspėjame ar suvokiame jų prasmę. Žmonių nusivylimas bei nepasitenkinimas tikrove dažnai atspindi tai, kad pokyčiai aplink mus vyksta greičiau nei mūsų sąmonėje. Tai galima pasakyti ne tik apie eilinius piliečius, bet ir apie tas permainas įgyvendinančius valdžios žmones.

Sąmonė iš okupacijos metų įpročių vaduojasi lėtai. Penkiasdešimt metų prievartautas ir iš dalies prie to prisitaikęs žmogus jaučiasi prievartaujamas ir šiandieninių gilių permainų, kurios taip skausmingai skubiai tolina nuo to, prie ko buvo prisitaikyta.

Mes darėme klaidų kartais pernelyg skubėdami, o kartais nieko nedarydami, kai reikėjo skubėti. Tačiau nėra abejonės, kad mes žengėme ir žengiame į priekį. Kaip toli nuėjome pasirinktu keliu, galime matyti lygindami save su tomis kaimyninėmis valstybėmis, kuriose laikas sustojo 1990 m. Jeigu norime pamatyti, kaip toli nužengėme, užtenka prisiminti kad ir tai, kuo buvo prekiaujama mūsų parduotuvėse prieš 10 metų. Šiandien mes niekuo labai neišsiskiriame iš kitų Vidurio Europos ir Baltijos valstybių, labai panašūs mūsų laimėjimai, mes susiduriame su panašiais sunkumais. Mes išgyvename panašius politinės valdžios kitimo ir ūkio raidos tarpsnius, nes visuomenės nuotaikų svyravimai mūsų šalyse panašūs.

Ne tik praėjęs dešimtmetis buvo permainų dešimtmetis. Ateinančiame dešimtmetyje taip pat nestokosime permainų. Neabejoju, kad 2010 metų Kovo 11-ąją Lietuva bus Europos Sąjungos ir NATO narė. Jau vien tai leidžia tvirtinti, kad 1990 Kovo 11-ąją įvyko stebuklas. Tikiuosi, kad laikui bėgant palaipsniui augs mūsų pasitikėjimas savimi, pasididžiavimas savo valstybe, kylantis iš bendražmogiško tapatumo ir bendrumo jausmo, kuris yra įprastas šiuolaikinėms demokratijoms.

Gerbiamieji, prieš dešimtį metų drauge su A.Kaušpėdu rengėme šią salę Nepriklausomybės paskelbimui. Rūpinomės, kur gauti ir kaip pritvirtinti maršką, kuri po Nepriklausomybės paskelbimo uždengė čia kabojusį LTSR herbą. Po to nuėmėme prie pagrindinio įėjimo kabojusį milžinišką metalinį herbą, kurį, Vakarų žurnalistų džiaugsmui, A.Medalinskas čia pat sutrypė kojomis.

O tuo metu šioje salėje buvo skelbiamas Nepriklausomybės atkūrimas. Tai buvo Pergalė. Pergalė, pareikalavusi aukų, ryžto, susitelkimo, išminties ir vadovavimo.

Šiandien būtų negarbinga neprisiminti tų, kurie tada ėmėsi atsakomybės vadovauti. Tuometinis Atkuriamasis Seimas buvo valstybės širdis ir jo vadovas kartu vadovavo visai valstybei. Manau, šiandien turėtume nedviprasmiškai pasakyti, kad V.Landsbergis buvo ir yra pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas. (Plojimai)

Todėl siūlau artimiausiu metu šią nuostatą įtvirtinti specialiu įstatymu, kuriame taip pat būtų numatyta ir mums jau įprasta valstybės pagarba bei garantijos buvusiam valstybės vadovui.

Ponios ir ponai, savo valstybę šiandien kuria visi Lietuvos žmonės. Tokia, kokia ta valstybė yra ir kokia ji bus ateityje, priklauso nuo mūsų visų bendrų pastangų. Mes esame labai skirtingi, skirtingai matome ir apmąstome daugelį dalykų, tačiau visi dirbame bendrą kūrybos darbą. Tai yra kiekvieno iš mūsų atsakomybė. Nes valstybės kūrimas – tai kiekvieno iš mūsų indėlis. Mes visi – valstybė. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Gerbiamieji, kviečiu į tribūną Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatą, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarą R.Valatką.

R.VALATKA. Jūsų Ekscelencija valstybės Prezidente, Seimo Pirmininke, garbingieji Seimo nariai, buvusieji bendražygiai, svečiai iš visos Lietuvos ir pasaulio! Žvelgiant iš Kovo 11-osios dešimties metų Lietuvos aukštumos per politinės šiandienos naudos akinius, lengviausia būtų matyti suvargusį kaimą, šąlančius universitetus, piktus žmonių veidus ir neišsipildžiusias Lietuvos tautos svajones. Visa tai yra, viso to, nors ir kaip gaila, ko gero, negalima buvo išvengti. Todėl šiandien mums visiems yra kur kas svarbiau išsiaiškinti tai, ko buvo galima išvengti, bet mums nepavyko. Todėl iš Kovo 11-osios dešimties metų aukštumos privalu matyti politinės valios, ryžto bei išmanymo stoką, kai apie reformas tik kalbama, bet jų niekas nesiima įgyvendinti per kuo trumpesnį laiką. Būtent to dažniausiai nenori matyti nei politikai, nei piliečiai.

Jeigu prieš dešimt metų tuometinė Aukščiausioji Taryba būtų svyravusi taip, kaip po to politikai svyravo susidūrę akis į akį su žemės ūkio, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos, mokesčių ir Baudžiamojo kodekso reformomis, jeigu taip pat neryžtingai būtų elgęsi žmonės Sausio 13-osios naktį, gal dar ir šiandien Lietuva tebevargtų nelaisvėje. Politikai, prieš 12 metų išsviesti iš tautos gelmių į valdžios olimpą, vis dar nori būti taikūs terapeutai tuo metu, kai chirurginės operacijos atitolinimas gali sukelti pavojų paciento gyvybei. Politikos terapeutai 10 metų keikė savo pirmtakus, dalijo tautai aspirino tabletes ir žadėjo apipilti gėrybėmis po rinkimų. Dotacijų ir subsidijų kaimui pavidalu į žemę kasmet būdavo užkasama 100 mln. Lt. 100 mln. Lt, kurie turėtų būti skirti gydytojams ir vaistams, vis dar atitenka tik tam, kad būtų išlaikomi, šildomi ir prižiūrimi gausių gydymo įstaigų pastatai. Mes turėjome politikų, grasinusių susideginti prie Seimo. Tačiau neatsirado nė vieno, pasiryžusio susideginti ant ryžtingų ekonomikos ir socialinių reformų aukuro.

Geriausias laikas reformoms buvo prarastas bandymams išrasti lietuvišką reformų dviratį. Todėl Lietuvos valstybė vis dar viena koja remiasi į sovietinį gyvenimo tvarkos ir mąstymo modelį. Taip, Lietuva eina teisingu keliu, tačiau pernelyg lėtai stabčiodama, užsukdama į kiekvieną pasitaikantį šunkelį ir be perstojo dairydamasi atgal. Lietuvos valstybė vis dar negrąžino žmonėms jų be garantijos valstybei prieš 10 metų suteikto laisvės kredito. Yra kažkas negerai, jeigu šalyje, kurios piliečiams Vakarų Europos valstybės panaikino įvažiavimo vizas, vis dar veikia Stalino įvesta pasų registracija, o vidaus reikalų ministrai vienas po kito su džiaugsmu raportuoja, kad to neįmanoma padaryti. Yra kažkas negerai, jei politikai reikalauja milijoninių baudų laikraščiams, tačiau valstybė už neteisėtai iš žmogaus atimtus laisvės metus numeta tik kelis skatikus. Kažkas yra labai blogai mūsų sukurtoje politinėje sistemoje, jei racionaliai, atmesdamos populizmą, dirbo tik paskutinės visų trijų valdančiųjų partijų Vyriausybės. Vadinasi, sveikas protas čia nugali tik tada, kai nelieka nei pinigų, nei vilties laimėti kitus rinkimus.

Laisvė yra retas ir gležnas augalas, o didžiausias pavojus šiam augalui yra valdžios koncentracija. Taip, valdžia būtina laisvei apginti, ji yra instrumentas, garantuojantis naudojimąsi laisve, tačiau, koncentruodama jėgą politikų rankose, valdžia kelia pavojų laisvei.

Kaip apsisaugoti to, kad mūsų atkurta valstybė netaptų, kaip kažkada sakė Nobelio premijos laureatas Miltonas Fridmenas, daktaru Frankenšteinu, naikinančiu tą laisvę, dėl kurios saugumo ją ir įkūrėme? Deja, Kovo 11-osios valstybė per daug dažnai būdavo panaši į šį blogos šlovės daktarą. Kita vertus, lygiai taip pat dažnai ji buvo panaši ir į bailų pareigūną, apsimetantį, jog nemato siautėjančio chuligano. Abiem atvejais galima kalbėti apie valstybės, kaip žmonių laisvės garanto, silpnumą. Nerimą kelia ir tai, jog ryžto stoka, nenoras ir nesugebėjimas pertvarkyti tai, ką vis tiek anksčiau ar vėliau teks pertvarkyti, abiejų sparnų politikų dangstomas vaikiškais pažadais apie neva žaibiškai įmanomą pagerinti gyvenimą ir, o tai dar blogiau, įvairiomis spekuliacijomis Tėvynės meilės ir patriotizmo tema.

Labai dažnai, man regis, kad per dažnai, į Atgimimo laikus mes sugrįžtame vien tik tam, kad verksmingai padejuotume. Politikai pasiilgsta karštos Tėvynės meilės, o tauta virkauja, jog nepriklausomybė neva neatitinkanti žmonių lūkesčių. Tėvynės meilė – tarsi religijos atmaina, jos kupinas žmogus neprotauja, jis tiki, jaučia, veikia. Kaip ir visi instinktyvūs jausmai toji Tėvynės meilė įkvepia didiems, bet trumpalaikiams užmojams, o ne nuolatinėms pastangoms. Išgelbėjusi krizės ar nepriklausomybės kovų apimtą valstybę, ji dažnai leidžia jai nykti taikos sąlygomis. Tiems, kurie norės nesutikti su tokiu destruktyviu Tėvynės meilės apibrėžimu, pasakysiu, jog tai sugalvojau ne aš. Šie žodžiai priklauso Aleksiui Tokviliui. Šio Prancūzijos politiko ir istoriko prieš 200 metų parašyti tekstai siūlo dabarties Lietuvai kitokią, gal ne tokią taurią, ne tokią karštą, bet racionalesnę, taigi vaisingesnę ir patvaresnę Tėvynės meilę. Tokia meilė atsiranda drauge su išprusimu, ugdoma padedant įstatymams, stiprėja naudojantis teisėmis ir galiausiai susilieja su asmeniniais piliečių interesais. Žmogus supranta, kokią įtaką jo gerovei turi krašto gerovė, žino, jog įstatymas leidžia jiems prisidėti prie tos gerovės kėlimo, ir ima rūpintis krašto klestėjimu, iš pradžių – kaip sau naudingu dalyku, o vėliau – kaip savo darbo vaisiumi.

Būtent tokios – ne karštos ir viską deginančios, o racionalios Tėvynės meilės, puoselėjamos preciziškais įstatymais ir švietimu, aš linkiu sau, jums, buvusieji bendražygiai, ir jums, dabarties politikai. Kai žmonės suvoks tokią paprastą, bet nelengvai prieinamą tiesą, jog kiekvieno laisvė priklauso nuo visuotinės gerovės, kai Tėvynės meilė nustos būti religinė malda, kai ji nebebus kaip kumštis kaišiojama po nosimi kitaip mąstantiems, štai tada, ir tik tada, gali įvykti visų mūsų laukiamas stebuklas – Lietuva iš Europos pelenės virs princo išsvajota nuotaka ir, o tai daug svarbiau, laisvu, savo piliečių asmeninę ir verslo laisvę gerbiančiu bei garantuojančiu kraštu.

Linkiu sau ir visiems jums kuo greičiau sulaukti tos akimirkos. Su Kovo-11ąją – gražiausia diena metuose po Vasario 16-osios! (Plojimai)

PIRMININKAS. Gerbiamieji, Kovo 11-oji prasidėjo ne tik nuo Atgimimo ir Sąjūdžio. Ir Atgimimas, ir Sąjūdis turėjo nepaprastus pirmtakus. Norime išgristi tuos bebaimius, kurie dešimtmečiais kovojo už Lietuvos laisvę. Kalbės Lietuvos partizanų Vytauto apygardos vadas Bronius Zabulis. (Plojimai)

B.ZABULIS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, Prezidente, Seimo nariai, mielieji svečiai! Savo kalbą noriu pradėti partizanės poetės D.Glemžaitės eilėraščiu:

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.

Nesuriš mus gretų nieks vergovės pikta grandine.

Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:

Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė.

Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.

Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę.

Kur klausysies – visur svetimųjų žingsnius tegirdi.

Bet ateis dar diena, kai pro plazdantį vėliavų mišką.

Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštai suspindės.

Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs.

ant kapo nykaus baltos taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią.

Visi monai išdils tartum pjautuvas dyla delčios.

Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo.

Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį.

Ne už tuos, kurie skriaus dengdami viską melo tamsa.

Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –

Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.

Išsipildė partizanės žodžiai. Atėjo ta diena, ilgai laukta. Tapome laisvi. Bet kokia kaina? Kiek ašarų ir kraujo pralieta? Kiek aukų sudėta ant Tėvynės laisvės aukuro?

Užplūdus raudonajam marui mūsų Tėvynę apie 50 tūkst. kaimo artojų, Lietuvos kariuomenės karininkų, šaulių, mokytojų, studentų, kunigų, aukšto rango dvasininkų ir net mokinių išėjo ginti savo Tėvynės laisvės, savo religijos, kultūros, papročių – to, kas buvo sukaupta per ilgus šimtmečius.

Partizanų pogrindininkų gretose kovojo moterys, motinos, nuotakos. Nėra analogo pasaulyje, kad tokia maža tauta kovotų su tokiu milžinu ginkluotą kovą dešimt metų. O vienas iš paskutiniųjų partizanų – A.Kraujelis kovojo 20 metų. Nors M.Misiukonis sako, kad jis buvo nelegalas, bet jeigu jis grėsmę būtų kėlęs gyventojams, nebūtų išsilaikęs 20 metų. Mylėjo jį žmonės.

Iš 50 tūkst. kovotojų mažai liko gyvų. Vieni žuvo Tėvynės laukuose, kovodami iki paskutinio šovinio, kiti buvo nukankinti KGB rūsiuose, nuteisti mirties bausme – sušaudyti, jų kaulai atsidūrė Tuskulėnuose, arba ilgus metus kalėti. Iškankinti sunkaus vergiško darbo, bado, šalčio, jie liko gulėti amžinojo įšalo žemėje.

Teko dalyvauti pirmajame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. Partizanas G.Katinas įnešė sušaudytą, su kraujo dėmėmis vėliavą, rastą bunkeryje. Sustoję iš džiaugsmo verkėm. Aktoriai V.Kochanskytė ir P.Venclovas skaitė partizano dienoraštį. Širdin įstrigo šie žodžiai: “Įstojau į partizanų būrį, namuose palikau žmoną ir du mažamečius sūnus. Lietuva nuo amžių glūdumos gynė savo tautos laisvę, išgyveno dėl to, kad tauta neprarastų atminties. Jeigu nepraras atminties – bus laisva Lietuva. Tuo neabejoju. Surinks mūsų žuvusių brolių ir seserų kaulus iš durpynų, žvyrduobių, šulinių ir palaidos pagal mūsų tautos papročius.” Taip ir įvyko. Išsipildė partizano svajonės.

Brangieji, šiandien minime Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmetį, Kovo 11-ąją. Ši diena neatėjo šiaip sau. Tai Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracija kaip pagrindinis mūsų tautos įstatymas, priimtas 1949 m. vasario 16 d. visos Lietuvos partizanų suvažiavime. Tai Rainiai, Klepočiai, Medininkai, televizijos bokštas, Sausio 13-oji, tai iš to paties sąjūdžio, iš mūsų sūnų ir dukrų pralieto kraujo, motinų kančių skausmo ir ašarų susikūrė naujas sąjūdis, kuris atnešė mūsų tautai laisvę ir nepriklausomybę. Džiaugiamės šiandien laisve. Matome poslinkius į gerąją pusę. Nemato tik tie, kurie nenori to matyti. Per radiją ar televiziją drabstomi mūsų tautai nusipelnę žmonės, ne tas žodis drabstomi, susidorojama su jais. Dėl laiko stokos negaliu, bet pasakyčiau, su kuo susidorojama. Gėda prieš visą pasaulį, kada reikalaujama pinigų mokslui, švietimui, kultūrai, o mokslininkai, filosofai, rektoriai nežino, kas yra Tėvynė, tauta, laisvė, nepriklausomybė. Stovi su plyta, kursto studentus piketuoti. Ko galima iš tokių laukti, juk jie auklėja mūsų jaunąją kartą. Matome visi, kiek laisvė kainuoja čečėnų tautai. (Nesikraipyk, Smetona, žinom ir tavo darbelius). (Šurmulys, plojimai salėje)

PIRMININKAS. Gerbiamas pone B.Zabuli, gal asmeniškumų nereikia.

B.ZABULIS. Buvęs Prezidentas A.Brazauskas partizanus vadino banditais, sako, jie žudė žmones, bet jis užmiršo pasakyti, kiek Vetrovo divizija išžudė Lietuvoje žmonių, kiek išžudė Sokolovo smogikai, stribai, KGB.

Šventės proga noriu palinkėti visiems, kurie dirba Tėvynės labui, sveikatos, ištvermės, ryžto, ilgų gyvenimo metų. O tiems, kurie prarado atmintį, siūlau pamąstyti, ką gero padarei savo artimui, ar nepardavei savo brolių, neišdavei Tėvynės. Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame Lietuvos laisvės kovotojui. Tie žmonės turi teisę pasakyti ir daugiau, ko mes paprastai nesakome.

Dabar kalbės buvusi partizanų ryšininkė, politinė kalinė, laisvės kovų dalyvė ponia Ona Trakimienė.

O.TRAKIMIENĖ. Didžiai gerbiamas Jūsų Ekscelencija, Seimo Pirmininke! Aš kalbėsiu žuvusių partizanų, ryšininkų, rėmėjų vardu.

Leiskite pasveikinti visus, kurie kovojo už Tėvynės laisvę ir kurie dabar ją saugo. Noriu padėkoti visiems, kurie paskelbė Nepriklausomybę tą iškilmingą naktį, ypač didžiai gerbiamam Seimo Pirmininkui ponui V.Landsbergiui ir visiems Kovo 11-osios Akto signatarams. Palinkėti sveikatos, ištvermės ir toliau ginti tokią trapią mūsų Tėvynės laisvę. Ji mums tokia brangi, iškentėta, išvargta. Mes esame kančios tauta. Amžiais kovojo didvyriai už jos laisvę.

Esame labai laimingi, džiaugiamės trispalve, laisve. Bet vis dar neramu, atrodo, kad tankų ūžimas dar girdėti. Ačiū tiems tautos sūnums ir dukroms, kurie stojo prieš sovietų milžiną. Niekada neužmiršime raudonojo tvano ir mūsų drąsaus jaunimo, su ginklu stojusio kovoti už mūsų laisvę. Tuomet niekas negalvojo apie kokį nors užmokestį, apie apdovanojimus. Mačiau, kaip suplyšusiais batais ir basi, alkani ir pavargę jie ryžtingai ėjo pirmyn dėl savo tautos, kad darželiuos bijūnai žydėtų, kad motulė drobelę ausdama ir lopšį supdama linksmai dainuotų.

Noriu pacituoti savo vyrą, Benediktą Trakimą “Genelį” – Didžiosios kovos apygardos štabo viršininką, suimtą ir nuteistą dvidešimt penkeriems metams, išbuvusį gulaguose dvylika metų, tremtyje – septyniolika metų Latvijoje, ką tik grįžusį į Lietuvą ir nugalėtą ligos. Ligoninėje prie mirštančio atėjo kovos draugai ir norėdami jį nudžiuginti pasakė: “Geneli, mūsų Prezidentas tave apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordinu”. Jis, iškankintas gyvenimo, silpnu balsu, bet kaip kovotojas atsakė: “Aš ne dėl ordino kovojau, o už Lietuvą! O Lietuva, nebaigti lieka mano darbai, nebaigta kova…” Tie žodžiai man liko testamentu.

Ačiū Dievui už stebuklą. Mes šiandien laisvi ir laimingi. Ir tegu pavydi mums žvaigždynai šviesūs, mūsų jaunimui tegu būna nuostabi dalia. O mums sako, kad jau esame seni, kad nedailūs, sulinkę, pražilę. Kai pašauks mus Tėvynė, vėl būsime jauni. Tavo laisvę apginti esame visada pasiryžę.

Prašau mūsų jaunimą – būkite drąsūs, tvirti, nepasiduokite gražioms, bet klaidingoms iliuzijoms, ženkite galvas iškėlę drąsiai senolių pramintais takais. Branginkite mūsų gražią istoriją ir taip pat tėvų, senelių žygdarbį. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Kalbės Karo muziejaus mokslininkas, nepaprastos, ilgus metus veikusios pogrindžio spaustuvės įrengėjas ir spaustuvininkas V.Andziulis.

V.ANDZIULIS. Brangūs tėvynainiai, svečiai! Po tokios ugningos partizanų kalbos mano kalba gal atrodys labai blanki, bet ką gi. Jau dešimt metų galime laisvai kalbėti, rašyti, spausdinti. Šiandien jaunimas jau nežino, kas yra cenzūra, ir nereikia, norint ką nors spausdinti, eiti į “Glavlitą” ar “Gorlitą” pas ten sėdintį cenzorių, kuris ištrauks iš stalčiaus vieningas taisykles ir spręs, leisti ar ne spausdinti ir platinti tą ar kitą leidinį. Individualus asmuo (ne organizacija) negalėjo išsispausdinti net vizitinių kortelių, galėjo tik žymesnieji to laikotarpio žmonės. Viskas buvo draudžiama ir kontroliuojama.

Visas mano gyvenimas nuo 16 metų – tai spauda ir spaustuvės, dešimt metų – darbas pogrindžiui.

1980 metais įsirengęs po savo gyvenamuoju namu slaptą spaustuvę, surinkęs ir sumontavęs iš įvairių senų dalių nedidelę spausdinimo mašiną, įsigijęs šrifto ir kitų medžiagų pradėjau dirbti, nors žinojau, kas už tokį “darbą” man ir mano šeimai gresia. Teko imtis visų apsaugos priemonių. Apie šią spaustuvę žinojo tik mano žmona ir šios spaudos platintojas, jau amžinąjį atilsį J.Bacevičius – energingas, nepavargstantis šio šimtmečio knygnešys, platinęs spaudą beveik po visą Lietuvą. Niekada nepamiršiu džiugių akimirkų, kai išspausdinę ir išplatinę kokį nors leidinį abu džiaugdavomės kaip maži vaikai, o po to imdavomės naujų darbų.

Per dešimt metų išspausdinau ir buvo išplatinta 23 pavadinimų leidiniai, kai kurių tiražai buvo kartojami daug kartų. Bendras išspausdintų leidinių tiražas siekė 137 tūkst. egzempliorių. Buvo spausdinama religinė ir politinė patriotinė literatūra. Šios spaustuvės KGB nepavyko išaiškinti, todėl ir išliko ji su savo patalpomis ir inventoriumi iki šių dienų.

Esu dėkingas buvusiam Lietuvos kultūros ministrui ponui S.Šalteniui, kuris visokeriopai rėmė ir padėjo šią pogrindinę spaustuvę prijungti prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Taip pat dėkingas šio muziejaus direktoriui ponui J.Jurevičiui ir jo vadovaujamam kolektyvui už draugišką priėmimą į savo gretas.

Šiandien čia gausiai lankosi ekskursijos ir pavieniai lankytojai, pabuvo daug žymių lietuvių ir užsienio svečių, veikia pogrindžio spaudos parodos, rengiami įvairūs paminėjimai.

Džiaugiamės, kad turime žodžio ir spaudos laisvę, kad laisva mūsų Tėvynė ir kad Dievas skyrė mūsų tautai tokį vėliavnešį kaip V.Landsbergis, paskui kurį drąsiai galėjome neklupdami eiti į laisvę.

Duok Dieve, kad tokių spaustuvių jau niekada niekam nereikėtų kurti. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Tikrai kiekvienam verta apsilankyti toje nepaprastoje požeminėje katakombų spaustuvėje prie Kauno. Tada nereikės jokių žodžių. Jūs pamatysite, kokių buvo žmonių ir kokia buvo kova.

Dabar kviečiu dar vieną Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatą, Nepriklausomybės Akto signatarą A.Kumžą.

A.KUMŽA. Didžiai gerbiamas Prezidente, didžiai gerbiamas Pirmininke, mielosios ponios ir ponai! Jau visa valanda klausomės tikrai jaudinančių ir gilių minčių, todėl aš norėčiau savo didesnę kalbą padėti į šoną ir apsiriboti vienu nedideliu ir gal nelabai svarbiu prisiminimu. Nesupykite, juk mes visi pamažu pradedame sirgti vadinamąja apkasų liga, norisi papasakoti, kaip kovojome.

Vyko mano, kaip kandidato į deputatus, susirinkimas Varniuose. Žemaičiai – žmonės atsargūs, visi už nepriklausomybę, tačiau liepė neskubėti, nesikarščiuoti, pasvarstyti, kada ją skelbti, nes imperijos dantys aštrūs. Dar žemaičiai liepė ponui V.Landsbergiui perduoti, kad jis retkarčiais pasitartų su A.Brazausku, nes šis pažįsta Kremliaus koridorius ir gali būti naudingas. Bet susitikimo pabaigoje prie manęs priėjo du gal 80 metų senukai ir sako: “Mes tokiu reikalu. Būkite geri, jeigu galėsite, skelbkite Lietuvą iš karto. Mes dar norim pagyventi laisvoje Lietuvoje”. (Plojimai)

Tuo metu aš išsyk neturėjau tokių įgaliojimų jiems šitai pažadėti, nors sieloje norėjosi, labai šviesūs buvo jų veidai. Pasakiau, kad darysim viską ir nedelsim. Po antrojo turo kiek pavėlavęs atvažiavau čia ir pamačiau, kad reikalai mano bočiams krypsta į gerąją pusę. Nepriklausomybė bus paskelbta išsyk, čia pat, nedelsiant. Ir tas tolesnis mano dalyvavimas čia jau sukasi dabar, po dešimties metų, kaip koks jaudinantis, mistinis filmas: kaip mes čia stovim susiėmę už rankų, skanduojame patriotinius šūkius, užsienio žurnalistai laksto nieko nesuprasdami ir šiek tiek išsigandę, sako, kad mes akrobatai be apsaugos tinklo. Ponia J.Bieliauskienė išeina į šią tribūną ir visiems mums paskelbia apie šv. Kaušpėdo apsireiškimą. O tenai, lauke, A.Terleckas, apsuptas jaunimo (tada premjeras buvo kur kas jaunesnis), laužia nuo sienos kūjį ir pjautuvą.

Toks skubotas mūsų apsisprendimas, žinoma, sukėlė labai daug ginčų ir rietenų (nesupykim už šį žodį), ir gimė tada čia Lietuvai svetimas tautos priešo vardas. Dabar mes turbūt matome, kad tų priešų čia nebuvo. Jeigu kas ir pasakydavo kitokį žodį, tai tiesiog ieškojo kito būdo, siūlė kitą būdą veikti, ir dažnai tas siūlymas buvo diktuojamas rūpesčių dėl žmonių, dėl nepriklausomybės kainos. Ir, ko gero, mes iki pat tragikomiško pučo Maskvoje dar nežinojome tikrosios laisvės kainos. Aš manau, kad tų žmonių, kuriuos mes kartais ir užsipuldavome (gal jie ir iki šiol turi tą nuoskaudą), galėtume kokia proga ir atsiprašyti.

Valstybės gyvenime dešimtmetis yra tik maža akimirka, bet vis dėlto koks tas dešimtmetis buvo? Vieni šiandien sako, kad jis buvo prastas, nes šiandien valdžios kasa ištuštėjusi ir mes vėl, kaip sakė ponas E.Vilkas, nuogi dilgėlėse.

Kiti sako, kad tai buvo stebuklingas dešimtmetis, stebuklingas metas, nes Lietuva – be Rusų kariuomenės, lietuviams – Europa be vizų, Lietuva – Europos Sąjungos ir NATO prieigose. Iš tikrųjų to prieš dešimt metų nepranašavo net drąsiausieji iš mūsų. Laimėjimai didžiuliai. Bet kaip iš tokių prieštaringų faktų išvesti bendrą pažymį? Aš siūlyčiau to nedaryti. Šiandien siūlyčiau to nedaryti dėl vieno paprasto dalyko: todėl, kad jauna valstybė šiandien laiko ko ne sunkiausią savo dešimtmečio egzaminą. Ją egzaminuoja krizė. Štai dabar ir pamatysime, ar mūsų visų kūrinys pajėgus atsilaikyti, o po to ir atsitiesti. Apmaudu būtų, jeigu valstybės institucijos, nukreipusios krašto ūkį į kelkraštį, kai kas sako, į duobę, nesugebėtų greitai ir efektyviai su šia bėda susitvarkyti. Jeigu ilgam įstrigsime, turėsime teisę liūdnai konstatuoti, kad mūsų 10 metų pastangos nuėjo perniek. Juk tai buvo dešimtmetis, kai vertybių hierarchijoje valstybė visada buvo keliama šiek tiek aukščiau už žmogų. Visada pirmaudavo valstybės apetitai ir galia. Aš sakau tai ne kaip priekaištą. Tokia buvo mūsų situacija – valstybę reikėjo stiprinti.

Atskiro piliečio poreikiai, mes patys žinome, dažnai buvo užmirštami ir (tai buvo sakyta) kultūros, mokslo, švietimo sąskaita buvo stiprinama valstybė. Paskutiniais metais (tai irgi ne naujiena) ypač buvo suvešėjusi aistra administruoti ir vengti laisvos žmonių valios. Vienu metu jau iš tikrųjų atrodė, kad kiekvienam lietuviui, panorėjusiam dirbti, po kaklu bus pakabintas kasos aparatas.

Taigi valstybė laiko sunkų egzaminą. Neskubėkim jos šiandien nei teisti, nei garbinti. Svarbu pasakyti ką kita – mes galim jai padėti, bet tegul ji šiek tiek atpalaiduoja mums, verslininkams, darbininkams, rankas. Juk norėtųsi, kad antrąjį dešimtmetį mes baigtume jau labiau savimi pasitikintys ir pajudėję iš tos dvasinės kryžkelės bei vertybių chaoso, kuriame dabar esame. Dabar jau mąstykime, kas mes būsime po dešimties metų: klestinti Baltijos pakrantė, ar irzlus Europos patvorys, kaip sakė vienas istorikas? Norėtųsi, žinoma, pirmojo varianto.

Su švente brangūs mano buvusieji rinkėjai, kurie esate prie televizorių, su švente, brangūs kolegos signatarai, su švente, kurie mus girdite! Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame. Toliau pirmininkaus mano pirmasis pavaduotojas A.Vidžiūnas.

PIRMININKAS (A.VIDŽIŪNAS). Gerbiamieji kolegos, gerbiamieji svečiai, man miela pakviesti į tribūną Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininką ir dabartinį Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą V.Landsbergį. (Plojimai)

V.LANDSBERGIS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, garbūs svečiai, malonūs kolegos, visi Lietuvoje, kurie mane girdite!

Dešimtą kartą minime Kovo 11-osios metines. Jaučiame ir galėtume sutikti su tuo, ką jaučiame, – tai nėra eilinė Kovo 11-oji. Ir ne todėl, kad sutinkame ją dešimtą ar vienuoliktą kartą. Šiandien ji ateina tartum antrą kartą, kaip ir tada, 1990 m., kai Lietuvos likimą lėmė jau kovo 12-oji – sunaikinti juos ar nesunaikinti? – ir įvykiai iki tų metų pabaigos. Šiandien turime vėl galvoti apie visavertės valstybės tvirtinimą ir išsaugojimą. Finlendizuota Lietuva nebus visavertė valstybė, o tik Šiaurės Vakarų kraštas. Išties nežinome, koks bus mūsų gruodis ir kokia dvasia sutiksime kitų metų Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.

Po mūsų dainuojančios revoliucijos, kuri buvo nušviesta vilties, tikėjimo ir meilės – lyg pati krikščionybė, kurioje dalyvauja ir netikintieji, – praėjo 10 permainingų metų su pergalėmis ir nuosmukiais. Jau po pusantrų metų čia, šiuose rūmuose, viename skylančio Sąjūdžio trijų frakcijų pasitarime, kolega parlamentaras S.Šaltenis sakė: išsaugokim dar truputį idealizmo, nes paskui ateis cinikai.

Šiandien Lietuvoje įsivyrauja bukas materializmas, šen ten kyšo blizganti prabanga be prasmės, pernelyg daugeliui piliečių graudžiai skurstant. Miestai ir miesteliai pagražėję, bet nuotaika prasta, ypač kaime. Kreditai, neatsiskaitymai, žmogui pikta ant visų ir visko. Slegia prarastų iliuzijų pojūtis, kai net atspariausi pradeda nusiminti, nepriklausomybės idealistai blaškosi iki depresijos arba vėl traukiasi, kaip gūdžiu sovietmečiu, į vidinę išeiviją. Atseit valstybės reikalai arba politika – nemalonus, nešvarus dalykas, verčiau pabūsiu nuošalėje. Tai gali tapti grėsme pačiam valstybės likimui.

Dvasia, kuri turėtų būti meilės ir brolybės dvasia, darbštumo ir tikėjimo dvasia, – apsilpusi, neatlaikanti buitinių varginimų ir kasdienių pesimizmo injekcijų.

Supraskime, kad nebeturime laiko smulkmenoms, apkalboms, priekaištams ir pažadams. Ne pats svarbiausias dalykas aiškintis vietą dešimtmečio istorijoje, kurią vis tiek perrašinės įvairiais būdais. Ne laikas gal nė skulptūrų ar ordinų kautynėms, į kurias pernelyg įsijautę nebematome didesnių skaldymosi pavojų. Išskirkime svarbiausią dalyką – Lietuvos valstybę – ir išmėginkime save, ar jis mus dar vienija, kaip ką tik čia giedojome: vardan jos vienybė težydi.

Vienos šalies Prezidentas neseniai kalbėjo su Rusijos vadovu ir išgirdo posakį: “aš būsiu anti-Gorbačiovas”. Atseit anas leido išsiskirstyti, o aš surinksiu atgal.

Tas pat požiūris reiškėsi prieš 80, prieš 60 metų po tuometinės bolševikų revoliucijos. Paskutinės “atgal susirinktos žemės” buvo Lietuva, Latvija ir Estija.

Kas apibūdins naująjį Rusijos populistinį radikalizmą? O tai lems mūsų artimiausią ateitį. Ką matėme iš darbų, tai nenauji dalykai: pirmenybė teritoriniam mąstymui (žemė svarbiau už gyvybę joje) ir fundamentaliam komunistiniam nacionalistiniam tikėjimui prievarta. Tokia tebėra dar nepakitusi Rusijos politikos istorinė tradicija. Visai realus tų politikų troškimas – atkurti naująją Sovietų Sąjungą, o Lietuvoje ta kryptimi darbuojasi Naujoji sąjunga.

Mes norime gražiai sugyventi su visais kaimynais, turėti bendrų tikslų, tarp jų ir visuotine taiką, ir pelningą naftos ūkio verslą. Kai visos pusės norės, taip ir bus. Daug klausimų sėkmingai sprendžiam būtent geros kaimynystės pagrindu. Bet mes nesutiksime, kad gerų santykių, geros kaimynystės gerumo laipsnį matuotų tiktai kitas didelis partneris, kartais dar paaiškinantis: duokite gerus santykius, kaip aš suprantu, o jei ne, tai pamatysite, kas bus! Ir nepasiskųsi, tartum pats likęs kaltas.

Pastaruoju metu apie “kaltes”, kaip regis, daugiausia yra aiškinama latviams. Bet neapsigaukime. Rusijos diplomatijos vadovas išsiuntinėjo antai laiškus didžiųjų valstybių kolegoms apie mus tris – Lietuvą, Latviją ir Estiją – ir visos trys tautos išvadinamos fašistais, revanšistais, Antrojo pasaulinio karo rezultatų, t.y. Jaltos rezultatų, peržiūrėtojais. Vėl kaip prieš 12, prieš 10 metų. Matyt, laiškas ruošia dirvą, yra rengiamasi dideliam propagandiniam puolimui. Bus reikalas – pateiks to “fašizmo” įrodymų, parodys ir mūsiškį Šiaulių eksponatą.

Kita vertus, Rusijos politikas Lietuvoj mums pasako: jūs į NATO patys nenorėsite, – o sutiktieji rusų politikai Vakaruose ramiai paaiškina broliams lietuviams, ką su jais darys: prispausime ekonomiškai ir pasiūlysime savo kandidatą į prezidentus. Senovės išminčiaus žodžiais galėsime pasakyti: visa tai jau buvo ir ne po vieną kartą.

Tuo tarpu keistieji broliai estai paprastai pasiaiškino tarpusavyje: kiek jų gintų Tėvynę ginklu, jeigu prireiktų. Pasirodo, keturi penktadaliai vyrų ir pusė moterų. Netgi tarp nepiliečių, kuriuos kai kas iš užsienio vis nori apginti, 43% stotų ginti Estijos.

Mūsų visų mokyklų pedagogams ir nebulvarinei žiniasklaidai čia yra ką pamąstyti.

Kol Rusija ir Baltarusija pasuks į demokratijos kelią, turime būti ramiai protingi, gal kaip estai. Nesijuokime nors iš tokių žodžių kaip tėvynė, ištikimybė, garbė. Ir Tėvynės meilė gali būti rami, ištverminga, įprasminanti visą R.Valatkos ir kiekvieno gyvenimą.

V.Molotovas beveik prieš 60 metų dėstė rašytojui profesoriui V.Krėvei-Mickevičiui, kuris naiviai manė, kad galima ko nors išprašyti: jūs nepažįstate savo lietuvių liaudies. Jūs sakote, jie pasipiktins, priešinsis? Ne. Užtikrinu jus, Lietuvos liaudis gražiai pasisakys už Lietuvos įsijungimą į Sovietų Sąjungą, nebus jokių sukrėtimų…

Dešimtys tūkstančių lietuvių pabalsavo gyvybėmis vis dėlto kitaip, negu okupantas norėjo. Jų kraujas giliai įsigėręs toje žemėje, virš kurios Atgimimas ir Sąjūdis, pasirėmę pogrindžio ir Bažnyčios dvasiniu pasipriešinimu, Helsinkio ir kitais judėjimais, vėl nutiesė kelią į laisvę, Kovo 11-osios kelią.

Ėjome juo, kaip atrodė, beveik visi. Norėjome, kad taip atrodytų – graži vienybė, ir nenorėjome matyti, kad jau kovo 12 d. Aukščiausiojoje Taryboje prasidėjo revanšinė kova dėl valdžios. Tokia, deja, mūsų naujausia istorija, kurios mūsų mokslas iki šiol netyrinėja ir nedėsto, vadina politologija. Kovo 11-oji – politologijos faktas, ką padarysi.

Čia dabar vis dėlto norėtųsi panagrinėti mūsų dabartį, ir veikiau iš visuomenės psichologijos srities. Kai klausiame savęs – ar pasiekėme, ko prieš 10 metų norėjome? – tai atsakykime sau, ko norėjome?

Vieni norėjo Nepriklausomos nežinomos, tiesiog kitokios Lietuvos, kurioje būtų teisingumas ir žmonių santykiai keistųsi iš esmės. Kiti norėjo Nepriklausomos “tarybų” Lietuvos, taigi gerai žinomos, kurioje pokyčių būtų kuo mažiau, ir sovietmečiu nustatyti žmonių santykiai liktų kaip įprasta. Tas dvilypumas atsispindėjo susikertančiuose raginimuose “žengti greičiau” ir “žengti lėčiau, neskubėti”; jis reiškiasi atitinkamuose abipusiuose kaltinimuose, ir tai tęsiasi iki šiol. Galėtume jį matyti kaip neišvengiamą idealizmo ir tikrovės prieštarą. Galėtume – kaip giluminę priežastį, kodėl nūnai žmonės, net ir neskurstantys, nusivilia tikrove: turėjo būti kitaip. Tikrai turėjo būti daugiau teisingumo, puoselėjom tokių iliuzijų. Kita vertus, mėginkime suvokti, kad tai nėra tariamas tautos suskilimas į dvi dalis atkūrus Nepriklausomybę. Ir vieni, ir kiti esame tie patys Mes, šios žemės žmonių visuma, už ją kartu atsakingi.

Ir vieno, ir kito pojūčio užmaišyta ir Jono, ir Petro, ir turbūt mano, ir visų šiek tiek dvilypėje posovietinėje sąmonėje – ir noro, kad būtų greičiau, geriau, ir kad mažiau skaudėtų, todėl ir lėčiau, ir ne viską iš karto darant.

Esame Kovo 11-osios žmonės, tartum ir vėl atsidūrę ano meto blokadoje, spaudžiami reikalavimo trauktis į laiką prieš Kovo 11-ąją. Ar dar atsimename M.Gorbačiovo ultimatumus: marš atgal į kovo 10-ąją, ir tada derėsimės, kokiomis sąlygomis liekate atnaujintoje Sovietų Sąjungoje! Tada atsakėme: niekada. O šiandien, mieli suvargę ir tarybinių agitatorių viliojami žmonės? Ar tikrai nelaisvėje buvo geriau? Ar nesilankėte kaimynystėje Rytuose ir Vakaruose, kur jokių reformų nebuvo? Kaip ten atrodo? O svarbiausia, ar apginsime širdyse, ar išsaugosime Kovo 11-osios dvasią?

Jau auga, ateina būsimi nauji valstybės piliečiai, o ar būsime išsaugoję jiems vakarietiškos civilizacijos valstybę?

Štai kodėl mėginau apmąstyti dabartinę Kovo 11-ąją ir pasidalinti rūpesčiu, kaip ir faktais, vien faktais apie Rusijos naująją politiką.

Praėjo 10 metų. Daug ar mažai pasiekėme? Ir daug, ir per mažai. “Lietuva sėkmingai kūrė demokratiją, užtikrino žmogaus ir mažumų teises, įstatymo valdžią, išplėtojo rinkos ekonomiką, įgyvendino pavyzdinius santykius su kaimyninėmis šalimis ir nuosekliai laikėsi kurso į Europos Sąjungą ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją” – tai vertinimas iš rezoliucijos, kurią prieš keletą dienų priėmė Amerikos Kongresas, vieningai sveikindamas Lietuvą dešimtųjų metų atkurtos Nepriklausomybės metinių proga. Tame dokumente yra ir istorinis vertinimas, ką Lietuva padarė prieš 10 metų, “pradėjusi buvusios Sovietų Sąjungos iširimo procesą”. Demokratijos požiūriu tai geras darbas, griovėme kalėjimą, bet yra juk ir kerštą sugniaužusių, už okupaciją, už jos nuostolius ir skriaudas nė per plaukelį neatsiprašiusių; tad pagalvokime, jeigu kam reikia – kur didesni Lietuvos draugai.

Kartkartėmis atvykstantys svečiai stebi Lietuvos 10 metų pažangą ir sako – padarėte nepaprastai daug. Galbūt, bet padarėme ir per mažai – tą patys sau sakome. Galėjome anksčiau ir be nuostolių įsivesti pinigus, seniai užbaigti nuosavybės grąžinimą ir reguliavimą, neklampoti įmonių privatizavime geriems vyrams už dyką ir negąsdinti užsienio investitorių, nešančių tokį trūkstamą kapitalą, savo įstatymais ir aukštų biurokratų kyšiais. Pastaruoju metu dar ir plytomis. Turėjome labiau saugoti kiekvieną norintį ir pradedantį savarankiškai dirbti. Plačiame pasaulyje galėjome būtų Europos Sąjungos kelyje jau kartu su Estija; senokai galėjome būti kartu su Vyšehrado grupe: su Lenkija, Vengrija, Čekija, o joje ir arčiau NATO, beveik ketvirtoji grupės šalis. Būtume dabar jau ištrūkę iš erelio “geopolitikos” gniaužtų. Turėjome fantastinį Lietuvos paveikslą pasaulio akyse – drąsios, laisvų žmonių šalies, nesiklaupiančios net prieš tankų ir specnazų diktatą. Tai buvo didžiulis moralinis kapitalas, kurio nemokėjome greitai paversti kitokiu, nacionalinės gerovės, kapitalu. Pernelyg aršiai kovojome tarpusavyje. Dar šiek tiek Lietuvos paveikslo yra išlikę, kai kur itin gražiai prisimena, kaip prieš porą dienų Jungtinių Valstijų Kongrese. Tik patys to paveikslo negriaukim, o bestatydami naujos demokratinės Lietuvos pastatą nepavirskime Babelio statybininkais. Nepraraskime valios, galimybės ir progos jungtis į svarbiausią tarptautinio saugumo struktūrą – NATO. Tam šiandien turime pakankamai realų įdirbį ir palankumo įvairiose šalyse. Ir tai reikštų, kad Kovo 11-osios žygis bus užbaigtas, jokia vakarykštė jėga mūsų nebeatgręš atgal. Praleidę šias galimybes, liktume prie tarybinės geldos, tai yra perspektyviniame Rusijos protektorate.

Žinoma, ne dėl to Lietuvos patriotai žuvo Sausio 13-ąją ir Rytų pasienyje. Kovo 11-osios proveržis į laisvę, į laisvai pasirenkamą demokratinį pasaulį turi būti tęsiamas ir įgyvendintas. Lietuva nesvyruos kaip neaiški gėlelė pasaulio pagairėje; ji bus arba demokratiniuose Vakaruose, arba autoritariniuose Rytuose. Tegu visi, pasirašiusieji po Kovo 11-osios atkuriamojo Akto tekstu, ir visi, prisidėję darbais, šiandien suvokia laikotarpio svarbą ir savo pačių atsakomybę.

Mane taip kalbėti paskatino atsakomybės jausmas. Dar kartą prisiimu atvirumo kaltę. Ačiū jums. (Plojimai)

PIRMININKAS. Aukštieji svečiai ir gerbiamieji kolegos, Seimo posėdis artėja prie pabaigos. Dėkoju visiems dalyvavusiems, ypač kalbėjusiems. Viena miela šiandien – kad valstybės atkūrimo renginiai, šventės renginiai, tęsiasi. Aš kviečiu visus pabūti Seime. 12 val. kviečiu į Nepriklausomybės aikštę, į valstybinių vėliavų kėlimo ceremoniją. O dabar Kovo 11-osios – valstybės atkūrimo dešimtmečio minėjimo iškilmingą Seimo posėdį skelbiu baigtą.