Šešiasdešimt ketvirtasis (427) iškilmingas posėdis,
skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti
2000 m. sausio 13 d.

Kalbėjusieji:

Vyskupas J.Boruta

Žuvusiojo Sausio 13-ąją A.J.Povilaičio žmona ponia O.Povilaitienė

Seimo narys, Politinių kalinių sąjungos pirmininkas A.Stasiškis

Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Latvijos Respublikoje P.Vaitiekūnas

Lietuvos šaulių sąjungos vadas pulkininkas J.Gečas

Seimo narys Bronislovas Juozas Kuzmickas

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS

PIRMININKAS. Prašau užimti vietas. Gerbiamieji svečiai, gerbiamieji signatarai, turbūt galima rasti vietų ir kartu su kolegomis Seimo nariais arba pirmoje eilėje. Pradėsime mūsų iškilmingą posėdį.

Pranešu, kad šiandien į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko tą lemtingą ir pergalingą naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji. Dalyvauja žmonės, kurie buvo to kruvinojo sekmadienio įvykių liudytojai, skaudžiai nukentėjo, tapo invalidais, iki šiol kenčia; giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasienyje arba čia, visai netoli, prie Seimo rūmų, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos rūmų.

Į posėdį pakviestas ir atvyko Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai. Dalyvauja Prezidentas Algirdas Brazauskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai – Nepriklausomybės Akto signatarai, atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai, diplomatinių misijų atstovai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, kiti garbingi svečiai.

Gerbiamieji susirinkusieji, mielieji kolegos ir svečiai, siūlau pagerbti visus žuvusius už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę tylos ir susikaupimo minute. (Tylos minutė)

Ačiū. Noriu taip pat susirinkusiems pranešti, kad Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės vardu savivaldybių atstovai padės gėlių ant žuvusiųjų kapų Alytuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje. Įgaliojame Seimo narius S.Daubaraitę ir S.Kubiliūną padėti gėles Medininkų žudynių ir Gintaro Žagunio žuvimo vietoje.

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Ministre Pirmininke, garbūs svečiai, mielieji kolegos, vakar ir šiandien – neįprastai šviesios dienos. Nešalta, bet ir neapsiniaukę, lyg ne žiema būtų. Gal tai geras ženklas mums visiems, nelyginant giliausią nakties valandą pasirodantis apyaušrio brėkšmas, gal jau pavasario dvelksmas. Pasigaukime į širdis truputėlį tos pavasariškos dangaus šviesos, nes ir diena prakilni, ypatinga – Pergalės diena – Sausio 13-oji. Sveikindamas linkiu jums dvasios, pergalių šviesos.

Daugiau nekalbėsiu ir neskaitysiu pranešimo, nes mano pranešimas jums išdalintas. Tai liudininko V.Landsbergio parodymai Sausio 13-osios valstybės išdavimo byloje, duoti Vilniaus apygardos teisme prieš dvejus metus. Pagrindinė jų mintis yra teisinė. Tuomet stovėjo valstybė prieš valstybę – viena užpuolusi, kita besiginanti. Ir Lietuva apsigynė, o agresorius pasitraukė. Žmonės, kurie apsigynė, įrodė pasauliui, kad jie yra tauta ir valstybė. Apie vieną tų šviesių žmonių – merginą Loretą jūs rasite ir antrą knygelę. O dabar kalbos. Žodį mums tars Jo Ekscelencija vyskupas J.Boruta.

J.BORUTA. Pradėsiu invokacijos malda.

Viešpatie Dieve, dar vieni metai prabėgo nuo Tavo mūsų kraštui dovanotų skaudžių išbandymų ir kartu šviesios vilties dienų. Laiko tėkmė apramino skausmo dėl žuvusiųjų pojūtį, naujo laikmečio rūpesčio dulkės pridengė vilties šviesą, kurią tuomet nešėmės ir, tikiu, tesinešame savo širdyse.

Te šiandieninis tų įvykių prisiminimas, gyvybės auką ant Tėvynės ir laisvės aukuro sudėjusių atminimas padaro mus geresnius, kilnesnius, vieningesnius, siekiant tiesos ir laisvės, kuriant šviesesnę ir kilnesnę krašto žmonių ateitį. Amen.

Ekscelencija Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, valstybės vadovai, visi šio minėjimo dalyviai. Minime Sausio 13-ąją peržengę 2000 metų slenkstį, kai savaime visi – tiek skaudūs, tiek šviesūs XX amžiaus įvykiai – vis labiau grimzta į istoriją. Ir daugeliui tai – tik istorija, ne tiek dabartis. Mūsų mokyklų suoluose sėdi jaunoji karta, kuriai mūsų anos nakties prisiminimai vis labiau atrodo kaip kažkas neįtikima, pasakiška… Ypač dabar, kai šios dienos aktualijos atrodo tokios didelės ir tokios skaudžios, kai kam atrodo, kam besiknaisioti praeities įvykių prisiminimuose – taip tik prarandame visiems mums taip trūkstamą laiką… Ir vis dėlto mums, tų Sausio 13-osios įvykių liudininkams, norisi, mūsų širdis ir sąžinė kviečia šią naktį, šią dieną praleisti kažkaip kitaip – kilniau, rimčiau, švenčiau… Kartų konfliktas, kuris tikriausiai neišsprendžiamas vienapusiškai, o tik geranoriškai stengiantis vieniems kitus suprasti, kartu, o ne paskirai svarstant, mąstant apie tuos dalykus ir vertybes, kurios vienodai brangios ir svarbios visais laikais, visais amžiais, ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje… Mūsų vyresniosios kartos patirtis, įsiamžinusi mumyse praeities prisiminimais, nostalgija, ir jaunųjų, kaip ateities kūrėjų, šviesus entuziazmas, kartais gal ir peržengiantis išminties ar net pagarbos vyresnės kartos žmonėms ribas, bet vis dėlto ir viena, ir kita – senųjų patirtis ir jaunųjų entuziazmas bei novatoriškumas – visa tai gera, reikalinga ir naudinga.

Ne veltui Evangelijoje įrašyti žodžiai: “Kiekvienas Rašto žinovas pamokytas apie Dangaus Karalystę (turėtų būti) panašus į žmogų, kuris iš savo lobyno išima naujų ir senų dalykų”.

Tai, ką mes šiandien minime, jau tada, prieš devynerius metus, buvo kartu ir nauja, ir sena… To naujo ir seno jungtis Sausio 13-ąją suvienijo mūsų visuomenėje visus, taip pat jaunąją ir senąją kartą.

Kas gi iš tikrųjų sena, kaip ir pasaulis, kas mūsų istorijoje kartojosi 1991 metų sausio 13-osios naktį? Prisiminkime keletą mūsų senosios istorijos faktų.

Apie 1336 metus garsiojoje Vygando “Kryžiuočių kronikoje” skaitome: “Vasario 25 dieną jie apgulė Pilėnų pilį, ją kelias dienas nuolat puldami. Lietuviai gynėsi vyriškai. Buvo joje 4000 apsiginklavusių vyrų. Jie buvo subėgę į gerą apsaugą iš visų apylinkės kaimų su šeimomis, galvijais ir visu turtu bei lobiais, kai išgirdo riterius atvykstant. Riterių pulkas buvo ištroškęs jų lobio ir visaip stengėsi įkopti į pilį. O lietuviai pasiryžo bet kam, kad tik neatiduotų pilies ir nepakliūtų priešui į nagus, ypač dėl tikėjimo, kurio taip nenorėjo priimti, jog veikiau sutiko mirti. Šį kartą jie visai nežmonišku būdu tai įrodė ir įvykdė”.

Pilėnų tragediją mes žinome kaip chrestomatinę. Tai buvo pirmą kartą aprašytas mūsų tautos mentalitetui būdingas bruožas – priešintis išorine prievarta primetamai ideologijai, pasaulėžiūrai, šiuo atveju net ir krikščioniškai religijai. Vėliau, būdamas pokario metų tremtyje, šį ir kitus mūsų istorijos įvykius apmąstydamas Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla rašys:

“Sunku pasakyti, ar lietuvis religingesnis negu vokietis, prancūzas ar airis. Bet aišku viena – jis kitaip religingas. Kodėl? Kitoks yra jo būdas, kitokia buvo jo religingumo raida (…). Lietuvio nepriversi tikėti. Ne įsakymu buvo pas mus įvesta ir krikščionybė. Lietuvis sunkiai pakelia formalius įsakymus. Kitose srityse dar nieko, bet religiniuose dalykuose jam neįsakinėk, savo valios neprimesk, nes sukelsi priešingą reakciją. Per daug šventas, laisvas, intymus ir asmeniškas reikalas (taip jis galvoja), kad koks nors kitas žmogus (net ir kunigas) galėtų jam įsakinėti.”

Be įvairių kitų priežasčių, dėl kurį XVI amžiuje reformacija sunkiai įsitvirtino dar mažai sukrikščionintoje Lietuvoje, tikriausiai buvo ir ta, kad reformacijai įtvirtinti buvo šaukiamasi šio pasaulio galingųjų pagalbos. 1551 m. M.Mažvydas, daug nusipelnęs mūsų raštijai ir kultūrai, laiške Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui rašė:

“Iš tikrųjų čion atvykęs radau daugelį žmonių taip atsidavusių pragaištingam popiežininkų mokymui, jog (…) tiek tie, kurie gyvena netoli Ragainės, tiek tie, kurie toliau nuo jos, ne tik niekina skelbiamą Dievo žodį ir sakramentus, bet juo labiau jais rūpinies, juo labiau jie grimzta aklybėn ir užsispyriman. Idant Tavo šviesioji aukštybė sužinotų apie baisų mano parapijiečių nedorumą ir klaidingą jų tikėjimą, kad paskui bet kokiai blogybei būtų užkirstas kelias ir rastas būdas joms įveikti, nutariau viską aprašyti (…). Todėl būtų labai pageidaujama, kad Tavo šviesioji aukštybė savo ediktu uždraustų jiems tokias keliones ir užkirstų kelią, jei kokiu nors būdu įmanoma, tokiai jų išpažįstamai stabmeldystei.” Taigi, nepaisant M.Mažvydo ir kitų jo bendražygių uolumo propaguojant reformacijos jėgas, ko tuomet trūko “konservatyviajai” katalikybei, reformatorių laimėjimai tarp žmonių tebuvo maži.

XIX šimtmečio viduryje, po 1863 m. pralaimėto sukilimo, Muravjovo represijos paliečia visus mūsų krašto visuomenės sluoksnius, taip pat ir Bažnyčią bei jos vadovus. Apie didžiojo žemaičių vyskupo M.Valančiaus padėtį tais laikais Juozas Brazaitis taip atsiliepia: “Kada nusprendė rusai galutinai “rasplastat Litvu”, pradėjo nuo vyskupo. Atkeltas į Kauną, apsuptas šnipų, atskirtas nuo ganomųjų ir kunigų, uždraustas iš gyvenamosios vietos išeiti, kai kurių savo kunigų denuncijuotas, išduotas, senstantis, nuolatinių rūpesčių suvargintas Valančius vis tiek nesiliauja vadovavęs… Jis kreipiasi nors raštu į savo talkininkus jau ne kaip viršininkas, bet kaip tėvas, draugas, brolis: “Nepriiminėkit jokių raštų, neatitinkančių Katalikų Bažnyčios mokslų, ir neskelbkite jų iš sakyklos. Jei reikėtų dėl to nukentėti, atminkite pavyzdį apaštalų, kurie atsakė, kad labiau reikia klausyti Dievo negu žmonių. Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagaliau nei pati mirtis tenegąsdina jūsų. Mirtis mums yra pelnas…”

Vyskupas M.Valančius ir konkrečiai pataria ano meto mūsų liaudies žmonėms, kaip elgtis esant tragiškoms situacijoms, panašioms į Sausio 13-osios situaciją: “Maskoliams bažnyčias atimant katalikai turi ne vien šiaip vyresnybės melsti, kad to nedarytų, bet dar turi susibėgti visos parapijos žmonės, vyriški ir moteriškos, vakarčiu nešinos. Turi pripildyti, apgulti bažnyčią ir neleisti kazokų prie Dievo namų. Plačioje bažnyčioje turi nakvoti ir su ašaromis giedodami turi melsti Viešpatį, idant gelbėtų šventą savo bažnyčią… Jei kurį žmogų muštų, kapotų, čaižytų bizūnais, visa tai turi iškentėti.” Toliau profesorius J.Brazaitis priduria: “Valančius kalba su tokiu įsitikinimu, su tokiu griežtumu ir aiškumu, kartu ir su tokiu ramumu, lyg tai būtų paskutinis vado įsakymas prieš didžiulę tylią kovą. Jeigu Napoleonas drąsino kareivius tuo, kad Egipto piramidės į jų darbus žiūrinčios, tai Valančius tegalėjo viena pažadėti – amžinybę… Ano meto žemaičiai lietuviai dėl to pažado sutiko kentėti ir laimėti. Tai rodo Kražių kruvinoji istorija.”

Turbūt iš šių ką tik perskaitytų eilučių nesunkiai pajuntame Sausio 13-osios dvasią, tos dvasios ištakas. Lietuvos istorijoje yra daugybė įvykių, kai mūsų krašto liaudis, kaip ir Sausio 13-osios įvykių dalyviai, tuo pačiu būdu, tuo pačiu metodu ir panašaus ryžto vedini gynė tai, ką laikė savo brangenybe ir šventove, gynė savo laisvę ir teises:

1868 m. taip ginta ir apginta Tytuvėnų bažnyčia.

1871 m. taip ginta ir apginta Kiauklių bažnytėlė.

1886 m. tokiu pat būdu visą mėnesį savo bažnyčią mėgino apginti žemaičiai Kęstaičiuose. Tai baigėsi kruvinomis skerdynėmis.

1893 m. Kražiuose dviejų bažnyčių gynimas baigėsi carinės administracijos surengtomis skerdynėmis.

Bažnyčia buvo atimta, bet liaudies tikėjimas ir dvasia nebuvo palaužta.

1919 metais panaši istorija kartojosi Vilniuje Šv.Kazimiero bažnyčioje, kurią, kaip katalikų darbininkų būrimosi vietą, norėjo uždaryti bolševikinė vyriausybė ir kartu suimti darbininkų vadą (beje, vėliau žymų kovotoją prieš Hitlerio diktatūrą Vokietijoje) jėzuitą tėvą F.Muckermaną.

Tai tik keletas pavyzdžių, liudijančių, kad esant sudėtingai ir grėsmingai situacijai Lietuvos žmonės ištraukė, evangelijos žodžiais tariant, iš savo lobynų senų, patikrintų vertybių – savo teisių ir laisvės gynimo būdą.

Šiandien, praėjus devyneriems metams, kai Sausio 13-osios įvykiai vis labiau grimzta istorijos gelmėn, su nerimu klausiame: jei reikės, ar vėl mes, ar naujoji karta pajėgsime didžiąsias vertybes, Dievo dovanas – Dievo vaikų laisvę ginti taip, kaip gynė praeities kartos, kaip gynė mūsų žmonės jas Sausio 13-ąją?

Su nerimu žvelgdami į kai kuriuos procesus, vykstančius mūsų visuomenėje, prisimename dar 1934 m. V.Mykolaičio-Putino išsakytą mintį: “Nėr mumyse atsparumo svetimiems atėjūnams, ypač jei jie puola mus ne kardu, bet svetima kultūra. Ne valstybės sienomis ir plačiais užkariavimais išperka tautos amžinybės teisę, bet dvasinės kultūros darbais.”

Prisiminę devynerių metų praeities įvykius, dar kartą pažvelkime į dabartį, kas vyksta mūsų krašte, mūsų visuomenėje, mūsų valstybėje. Susimąstykime, pasvarstykime, pabandykime rasti aktualių problemų sprendimus, kurie būtų grįsti kažkuo aukštesniu nei trumpalaikės problemos, ir svarbesniu nei partinių grupių interesai.

Tokiu šios dienos paminėjimu džiaugsis dangus, džiaugsis žuvę didvyriai. Dėkoju už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Nuoširdžiai dėkojame Jo Ekscelencijai vyskupui. O dabar mums kalbės žuvusiojo Sausio 13-ąją A.J.Povilaičio žmona ponia O.Povilaitienė.

O.POVILAITIENĖ. Aš savo mintis, kurias norėjau išsakyti iškilmingo posėdžio metu, išreiškiau eilėmis.

Sausio 13-oji

Mums Sausio 13-oji

Tai vis nauja drama.

Ji mena artimuosius,

Kurių tarp mūs nėra.

Mums ir šiandieną stinga jų

Kiekvienuose namuos.

Žaizda ši neužgis jau –

Ilgai kraujuos, kraujuos…

Jie stebi mus ir mato

Visus mūsų veiksmus.

Jei elgsimės teisingai,

Manau, padės jie mums.

Norėčiau aš šia proga

Dar daug ką pasakyt.

Žodžius šituos išklausius

Priverst susimąstyt.

Tauta mūs nepražuvo

Kalėjimuos, tremty…

Kodėl mes taip nusmukom,

Kai tapome laisvi?

Ko mes dar nepadarėm,

Padarėm ką blogai,

Jei daugel mūs tautiečių

Gyvena varganai.

Dėl ko tauta kovojo?

Ko siekėm mes visi?

Už ką dalis mūs žuvo

Ar buvo sužeisti?

Jie žuvo, kad Tėvynė

Mūs būtų vėl laisva,

Kad žmonės mūs gyventų,

Kaip klestinti tauta.

Ar drįstume šiandieną

Mes žuvusiesiems teigt,

Kad mes padarėm viską,

Ką ruošėmės nuveikt.

Lietuviai gali būti

Vieningi ir tvirti.

Pasauliui tai įrodėm

Ir matė tai visi.

Kaip trūksta mums šiandieną

Senolių išminties,

Kai sąžinė, moralė

Padėtos ant lėkštės.

Norėčiau patikėti –

Įveiksim sunkumus.

Norėčiau palinkėti:

Sėkmės, stiprybės mums!

Linkėčiau, kad šie metai

Būt šaliai geresni,

Kad žuvusiųjų siekiai

Nebūtų užmiršti.

Norėčiau, kad laimėtų

Vėl sąžinė, dora.

Linkėčiau, kad klestėtų

Gimtoji Lietuva.

(Plojimai)

PIRMININKAS. Dar kartą pagerbėme žuvusiuosius ir dėkojame poniai O.Povilaitienei už klausimą, kuris yra nuolatinis ir turi būti nuolatinis kiekvienam ir šioje salėje, ir visoje Lietuvoje, – ar viską padarei?

Dabar kalbės Seimo narys, Politinių kalinių sąjungos pirmininkas A.Stasiškis.

A.N.STASIŠKIS. Gerbiamieji Sausio 13-osios didvyrių artimieji, garbūs svečiai, Jūsų Ekscelencijos ponios ir ponai, gerbiamieji kolegos! Čia, šioje salėje, prieš devynerius metus buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, žmonės, paskelbę Kovo 11-osios Aktą. Buvo ir tą 1991 m. naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją. Ne visi. Bet daug, – tie, kuriems sąžinė ir valia neleido nebūti.

Daug buvo ir ten, už sienų: aikštėje, gatvėse, prie Televizijos bokšto, prie Radijo ir televizijos komiteto. Tūkstančiai žmonių. Daug tūkstančių.

Aš buvau ten, – vienas iš jų. Vienas iš tų tūkstančių, kurie nebuvo nei vadovai, nei organizatoriai, kurie atsakė tik už save ir savo veiksmus, o kartu ir už visus, ir už viską. Vienas iš tų istorinių įvykių eilinių. Apskritai tas atgimimo laikotarpis pilnas nuostabių, šiandien nebe visada suprantamų dvasios polėkių.

Norėčiau prisiminti vieną kitą to laiko detalę. Dirbau projektavimo institute. Tik maždaug pusė instituto darbuotojų buvo lietuviai. Neseniai tarp senų popierių aptikau mūsų instituto darbuotojų laiško M.Gorbačiovui nuorašą – atsiliepimą į jo 1990 m. kovo 31 d. kreipimąsi į Lietuvos piliečius. Ten rašėme: “…Mes, kaip ir kiti mūsų krašto žmonės, dešimtmečiais karta iš kartos gyvenome tikėjimu, kad bus atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Negalima reikalauti, kad mes atsisakytume šito tikėjimo. Tai būtų nedora ir beviltiška.

Tikėjimas savo liaudimi – kilnus tikėjimas, tai tvirtas pamatas ateičiai, kai nebebus diskriminacijos ir nepagarbos žmogui…” Parašai: instituto vadovybės ir dešimčių darbuotojų, tarp kurių daug nelietuviškų pavardžių.

Kai buvo paskelbta ekonominė blokada, instituto žmonės sudarė brigadas, grafikus eiti į miškus ir ruošti kuro atsargas. Man ir šiandien kelia malonią nuostabą, kad tai vyko visiškai savaime, be kokio nors raginimo. Ir labai dažnai tarp aktyviausiųjų būdavo ne vien lietuviai.

Dar vienas epizodas. Konstruktorių skyriaus inžinieriai per tris dienas padarė dviejų modifikacijų malkomis kūrenamo dujų generatoriaus darbo brėžinius ir susitarė su Kauno “Atramos” gamykla dėl jų gamybos.

Tuometinė Vyriausybė buvo paskelbusi telefoną, kuriuo buvo prašoma siūlyti visokias idėjas ir paramą.

Mes vis piktinomės ir stebėjomės, kad sunku prisiskambinti, – tiesiog niekas nekeldavo ragelio, – o prisiskambinus vis nepasisekdavo išsiaiškinti, niekaip nesuprasdavo, ko mes norime. Tik po kelių savaičių pradėjome suprasti, kad mūsų siūlymai yra romantiški, naivūs ir niekam neįdomūs. Iš tikrųjų tai buvo naivūs sumanymai, tačiau jie buvo nuoširdūs, atėję iš pačių visuomenės gelmių ir masiški. O svarbiausia, žmonės būtų ėję juos įgyvendinti.

Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad jeigu kas nors būtų sugebėjęs šias romantiškas, naivias visuomenės pastangas paversti realiais veiksmais ir realiais rezultatais, mūsų visuomenės raida būtų buvusi kur kas pozityvesnė.

Taigi blokada tęsėsi. Vienas iš Vyriausybės vadovų kasdien skaičiavo ir reguliariai skelbė, per kiek dienų Lietuvoje baigsis energijos resursai. Laikas ėjo. Baigėsi skaičiuotė, baigėsi pati blokada. Kažkokiu būdu resursai nesibaigė ir Lietuva išgyveno. Kaip ir blokada, tuo metu pati Sovietų Sąjunga jau turėjo grotesko elementų, nors tebebuvo galinga ir žiauri jėga, nesuvokianti savo veiksmų prasmės.

Laikas pamažu ėjo ir tarsi tirštėjo – pradėjo atsirasti neaiški, neapibrėžta grėsmės nuojauta, o principiniai, konceptualūs dalykai nejudėjo.

Ir faktinis, ir simbolinis Lietuvos valstybės Centras, tuo metu jos pulsuojanti širdis buvo Aukščiausioji Taryba. Prie Aukščiausiosios Tarybos rinkosi minios žmonių. Budėjimai darėsi nuolatiniai. Metų pabaigoje mūsų instituto Sąjūdžio grupė sudarė gan griežtą budėjimų grafiką – prie Aukščiausiosios Tarybos nuolatos turėjo būti nemaža mūsiškių grupė. Kasdien ateidavo visokių bjaurių žinių apie didesnius ar mažesnius konfliktus, smurtą, sovietinė kariuomenė kasdien įvairiais būdais demonstravo savo jėgą. Buvome jau beveik prie to įpratę. Todėl ir sausio 12-oji budint prie Aukščiausiosios Tarybos neatrodė kuo nors ypatinga. Kaip visada, budėjome su šeimomis.

Vakare, apie 23 val., pasitarę su bendradarbiais, nusprendžiame važiuoti namo šiek tiek pailsėti ir grįžti paryčiui, apie 4 val. Iš patirties žinojome, kad budėtojų gretos darosi ypač skystos apie 5-6 val. ryto, ir mums atrodė, kad tai negerai, kad tai kelia pavojų. Vos užmigus, telefono skambutis: kažkas vyksta prie Televizijos bokšto. Išbėgau. Atvažiuoja bendradarbis. Aiškiai girdėti šūvių papliūpos nuo Televizijos bokšto. Nusprendžiame, kad ten mes nebūsime naudingi. Važiuojam prie Aukščiausiosios Tarybos – ten ramu. Važiuojam prie Radijo ir televizijos komiteto. Pasigirsta šūviai ir ten. Žemaitės – Konarskio gatvių sankryžoje atsiremiame į tanką, šaudantį iš patrankos. Didžiulis triukšmas, šūvių papliūpos girdėti nuo komiteto pastato pusės. Pribėga būrelis jaunuolių, kaip paaiškėjo, universiteto studentų. Sako, kad OMON jau įsiveržė į komitetą, kad reikia skubėti prie Aukščiausiosios Tarybos ir ją ginti. Atrodo, kad tai racionali mintis. Į mašiną susikemša, kiek įmanoma, žmonių ir leidžiamės į pakalnę prie Aukščiausiosios Tarybos. Ten vis dar ramu ir nelabai daug žmonių. Tačiau žmonės skubiai renkasi. Aš ir šiandien matau tą vaizdą: iš visų gatvių ir gatvelių srove, skubėdami, pabėgomis, būreliais ir po vieną plūsta žmonės. Po pusvalandžio jų jau daug. Po valandos aikštė pilnutėlė, o žmonės vis eina. Atvažiavo nuo Televizijos bokšto ir iš Konarskio gatvės – jau gana tiksliai žinom, kas ir kaip ten atsitiko. Įtampa didžiulė, tačiau labai ramu, nėra jokių panikos ženklų. Giesmės ir kažkoks tvyrantis, visus gaubiantis susikaupimas.

Daug vėliau su kai kuriais pažįstamais bandžiau apie tai kalbėtis. Visų atsakymai beveik sutapo ir buvo maždaug tokie: “Supratau, kad mirtis čia pat greta manęs, kad ji reali. Supratau, kad nieko negaliu padaryti, negaliu pasitraukti. Tai mane slėgė, buvo baisu, labai nenorėjau mirti, tačiau žinojau, kad nepasitrauksiu”. Tai Sausio 13-ąją apgintos laisvės formulė, sujungusi tūkstančius žmonių. Tai laisvės formulė, parašyta partizanų krauju ir dar kartą patvirtinta Sausio 13-osios didvyrių. Visi jie stojo į amžinąją Tėvynės laisvės sargybą.

Išaušus Sausio 13-osios rytui įtampa šiek tiek atlėgo, tačiau grėsmės šmėkla nesitraukė. Prasidėjo barikadų statybų, Aukščiausiosios Tarybos prieigų įtvirtinimų darbų dienos. Nuolatinių budėjimų prie Aukščiausiosios Tarybos mėnesiai ir begalinis žingsniavimas ratu aplink Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Maldos, giesmės, dainos ir laužai. Virpulys kiekvieną kartą įjungiant radijo aparatą: ar tebeskamba mūsų radijo šaukinys? Ir tūkstančiai, tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, atvažiuojančių budėti. Ir taip iki paskutinių komunistinės imperijos agonijos kruvinų konvulsijų 1991 metų vasarą. Ar ne per greitai ir ne per daug lengvabūdiškai atidedame į šalį tų dienų atmintį ir patirtį? Juk tada buvo atsiskleidusi žmogaus dvasios didybė.

1990–1991 m. apginta Lietuvos nepriklausomybė ir laisvė yra stebuklas, sukurtas Lietuvos žmonių valia ir pasiryžimu. Amžinas stebuklas, kurio grandiozinės panoramos dar nepajėgiame aprėpti. Galbūt todėl, kad dar per mažas istorinis nuotolis. Galbūt vis dar pakankamai neatsigavo, nesubrendo sovietmečio subjaurota mūsų moralinių vertybių sistema, mūsų dora.

Tikėjimas, kad bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė, buvo kuriantis tikėjimas. Tikėjimas, nenulenkęs galvos prieš okupantą. Tikėjimas, kuriuo nušviesta partizanų 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija, toji tikroji neokupuotos Lietuvos Konstitucija. Tikėjimas, marintas badu ir šalčiu Sibiro sniegynuose, kankintas gulago konclageriuose ir nepalaužtas. Tikėjimas, padėjęs laimėti. Šiandien tampa madinga šmaikštauti: “Aš ne tokios Lietuvos norėjau”. O kokios, jeigu iš tikrųjų norėjai? Geresnės! Tai ji ir yra geresnė: šiandien geresnė negu vakar, rytoj bus geresnė negu šiandien!

Būtų buvusi geresnė, jeigu būtume atkūrę nepriklausomybę 1960 ar 1970 metais. O ar ji būtų geresnė, jei nebūtume atkūrę nepriklausomybės 1990 m., o atkurtume dabar? Taigi ar tikrai norėjai?

Antra vertus, yra paprastesnė ir aiškesnė tiesa: Lietuva – tai mes, tie tūkstančiai, kurie stovėjome prie Televizijos bokšto, Konarskio gatvėje, prie Aukščiausiosios Tarybos. Tada buvo aišku – nepasitrauksime. Tai kodėl dabar traukiamės prieš niekšelį ir niekšybę? Ar todėl, kad bijome, ar todėl, kad vilioja? Lietuva visada buvo ir bus tokia, kokie esame mes, jos piliečiai. Galbūt šiandien šią banalią kasdieninę tiesą vertėtų dažniau priminti ir prisiminti, kad nuolatos bandytume suprasti, ko mes norime.

Baigdamas teturiu tik vieną palinkėjimą visiems mums, visiems politikams – iš dešinės ir iš kairės, iš vidurio, moderniems ir nelabai moderniems, senamadiškiems ir naujamadiškiems: kai ateina noras apšmeižti kolegą, pameluoti rinkėjams, įkišti nagus į valstybės iždą, kai apima godulys ar panieka savam kraštui, susikaupkime ir tyliai savęs paklauskime: “Loreta, ar Tu dėl šito nepasitraukei prieš tanką?”

Kas nebegali išgirsti atsakymo, tam jau niekas nebepadės.

Tačiau tikiu, kad ir dabar mūsų amžinoji dukra ir sesuo Loreta daugelį apgins nuo klaidos ir nelaimės. To paties klausimo linkėčiau kiekvienam piliečiui. Linkėčiau, kad šis klausimas būtų amžinas. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame Seimo nariui. Dabar kalbės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras, Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Latvijos Respublikoje P.Vaitiekūnas.

P.VAITIEKŪNAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, pone Ministre Pirmininke, aukštasis Seime, ponios ir ponai.

Didelė garbė ir atsakomybė kalbėti iš šios tribūnos tokią dieną kaip ši. Dieną, kai prieš devynerius metus Lietuva, jos žmonės ir valdžia laikė sunkiausią egzaminą – istorijos egzaminą. Tą egzaminą garbingai ir herojiškai išlaikėme. Todėl manau, kad ši diena pirmiausia yra mūsų optimizmą ir tikėjimą ateitimi stiprinanti diena.

Žvelgdamas praeitin matau sausio dienų taip pat ir tragiškus puslapius, kai žuvo ir buvo žalojami žmonės, tūkstančiai žmonių. Bet svarbu suvokti, kad jie buvo ne bejėgės ir pasyvios kažkokios Lietuvą ištikusios nelaimės aukos. Priešingai, tai buvo patriotai, kuriuos herojų taku vedė laisvės, demokratijos, rinkos ekonomikos idealai bei tikėjimas savo valstybe. Lietuva kovojo, teisingiau, tęsė savo laisvės kovą ir kovojo taikiai, bet dėl to kova buvo tik atkaklesnė. Stovėjome ant katastrofos slenksčio, bet pasiekėme pergalę. Todėl esu įsitikinęs, kad Sausio 13-oji yra mūsų valstybinės išminties ir tautos vienybės diena. Tomis dienomis mes neprovokavome ir dar svarbiau – nepasidavėme provokacijoms. Mes nepasukome iš neprievartinio laisvės ir valstybės atkūrimo kelio. Mirtino pavojaus akivaizdoje buvome vieningi: Lietuvos Tauta, visos partijos, visi jų lyderiai.

Tomis sausio dienomis pasaulio visuomenės reakcija bei demokratinės Rusijos pozicija reikšmingai prisidėjo stabdant imperijos agresiją Baltijos kraštuose. Tada ypač sutvirtėjo ir naujų impulsų įgavo ir trijų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – politinis bendradarbiavimas, kuris sėkmingai plėtojamas ir šiandien. Matome ir simbolinių ženklų, įamžinančių tų dienų atminimą. Rygos senamiestį juosia Sausio 13-osios gatvė. Latvijos radijas ir televizija jų vadovybės ir lietuvių bendruomenės pastangomis rengė reguliarias laidas apie įvykius Lietuvoje. Dvi baltiškosios kaimynės – Lietuva ir Latvija, kartu su Estija ir šiandien mato viena kitą ne tik kaip svarbų, bet ir kaip ypač palankų viena kitai partnerį, kai vieno sėkmė reiškia mūsų visų sėkmę.

Lietuva užsienio ir vidaus politikoje nuosekliai įgyvendina prieš dešimt metų pasirinktus vertybinius principus. Tarp visų parlamentinių partijų egzistuoja sutarimas pagrindiniais vidaus ir užsienio politikos klausimais. Sunku būtų šiandien pervertinti tą teigiamą vaidmenį, kurį palaikydama trapią regiono geopolitinę pusiausvyrą atlieka stabili, subalansuota Lietuvos politika, iš vienos pusės nukreipta į Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą bei NATO, o iš kitos – į gerų, konstruktyvių santykių palaikymą su visais kaimynais, ypač su Rusija.

Svarbu, kad laikui bėgant Sausio 13-osios reikšmė neblėstų. Ji mums padeda su ypatinga jėga prisiminti ir vis iš naujo rasti atsakymą į klausimą: vardan ko žuvo herojai ir vardan ko mes visi tada kitaip, ypatingai atsisveikindavome su artimaisiais išeidami iš namų.

Kiekvienas iš mūsų turi savo atsakymą į šį klausimą. Tomis dienomis, matyt, mes vienodai supratome, ką reiškia būti Lietuvos patriotu ir ką mes giname. Šiandien, slegiami kasdienybės bėdų ir nepriteklių, sunkiai ieškome atsakymo į panašų klausimą: ką reiškia būti XXI amžiaus Lietuvos kasdienybės patriotu? Tad atsigręžkime į tą gyvą ir neišsenkantį patriotizmo šaltinį – Sausio 13-ąją. Būdami Lietuvos patriotais mes Sausio 13-ąją gynėme ir dabar giname savo teisę išlikti pačiais savimi ir susikurti geresnį gyvenimą. Mes gynėme ir šiandien su didžiule įtampa bei pastangomis įgyvendiname savo teisę atkurti demokratinio pasaulio vertybes bei normas čia, šiame žemės lopinėlyje, kurio vardas – Lietuva. Mūsų herojai žuvo gindami čia gyvenančių žmonių teisę į Europos civilizaciją, mūsų teisę priklausyti saugiai ir klestinčiai Euroatlantinei bendrijai. Todėl taip svarbu nepasiduoti nevilčiai, kad ir kaip momentais būtų sunku, išlaikyti ir dar atkakliau dirbti įgyvendinant tas vertybes (asmens laisvės, demokratijos, teisės viršenybės), kurias deklaravome Kovo 11-ąją ir apgynėme Sausio 13-ąją. Matau tvirtas prielaidas, kad ir ateityje bus nuosekliai tęsiama vidaus bei užsienio politika. Šis tęstinumas, mūsų politikos tęstinumas, yra vienintelis patikimas garantas, šalinantis pačias sausio 13-osios pasikartojimo ateityje priežastis. Esu visiškai tikras, kad tai pakankamas pagrindas atsargiam, neblėstančiam optimizmui. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame ambasadoriui. Dabar žodį tars vienas parlamento gynėjų – Lietuvos šaulių sąjungos vadas pulkininkas J.Gečas.

J.GEČAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, premjere, gerbiamieji užsienio valstybių atstovai, svečiai, gerbiamieji Lietuvos laisvės gynėjai.

Po man netikėto pakvietimo Sausio 13-ąją, garbingą Lietuvos pergalės dieną, kalbėti iškilmingame Seimo posėdyje ilgai galvojau, ką ir kam būdamas šioje tribūnoje norėčiau pasakyti ir privalėčiau pasakyti. Paskutinį kartą čia teko stovėti 1991 metų sausio 13-ąją 2 valandą nakties, kai daugelis tada Aukščiausiosios Tarybos narių su dujokaukėmis buvo šioje salėje, ir pristatyti atvežtą nuo bokšto sužeistą bokšto gynėją. Bet viskas tada buvo aišku. Ir taip nejaukiai sudėtinga šiandien.

Gal todėl pradėti šiandien norėčiau kreipdamasis į tuos, kurių čia nėra, į tuos, kurie išėjo amžinybėn, nusinešdami tą nepaprastą tautos vienybės, pasiaukojimo ir begalinės meilės Tėvynei jausmą.

Prieš devynerius metus Jūs paskutinį kartą peržengėte namų slenkstį ir daugiau negrįžote iš juodos, tragiškos, o kartu didvyriškos nakties. Užaugo Jūsų vaikai, seniai pražilo tėvai, pasikeitė Lietuva, pasaulis, mes visi labai pasikeitėme.

Tik motinų, nesulaukusių Jūsų tą rūškaną ir šaltą rytą, širdis ir šiandien taip pat skaudžiai gelia, tik Jūsų vaikams žuvusiųjų tėvų niekas negali pakeisti, tik sužeistųjų randai vis dar sopa.

Mes prisimename Jus, kovojusius ir nepalūžusius. Prisimename Jus, kuriems žodis Lietuva buvo ir liko didžiausia vertybė. Didesnė už turtą, sveikatą ir gyvybę.

Atleiskite mums, kad neišlikome tokie gražūs ir vieningi kaip tą naktį, kad vis dažniau mums pritrūksta idealizmo ir tikėjimo, o turto, valdžios ir garbės troškimas neretai aptemdo mūsų akis, kad Lietuva šiandien nėra tokia, kokią tikėjote būsiant, kokios vardan paaukojote gyvybes.

Atleiskite mums, išėjusieji ir negrįžusieji.

Mielieji bendražygiai, kariai, savanoriai, šauliai, visi Lietuvos laisvės gynėjai! Pamenate, pradžioje buvo žodis. Po to radosi šaukliai. Rinkosi pasiryžėliai. Palikę šeimas, namus, darbus… Ne visi Jus suprato, ne visi palaikė. Kartais keiksnojo, tyčiojosi, trukdė. Svetimi ir savi, bet Jūs nesitraukėte. Budėjote. Savaites, mėnesius. Prie Televizijos bokšto, parlamento, miestų ir miestelių aikštėse. Ginkluoti tikėjimu ir pasiaukojimu. Buvote pasiryžę viskam: kovai, mirčiai ir pergalei. Žinojote – dabar arba negreit. Ir stebuklas įvyko.

Ne karinė jėga ir pasaulio galingieji sugrąžino Lietuvai nepriklausomybę, o Jūs – Lietuvos žmonės, Jūs – Lietuvos laisvės gynėjai! Jūs – nepabūgę, pasiryžę, išdidūs, nepalaužiami. Jūsų vienybė ir drąsa. Jūsų maldos ir dainos. Jūsų tvirtumas ir Tėvynės meilė. Jūs buvote ir likote tvirčiausia, nenugalima gyvąja barikada.

Žinau, skaudu, kad dažnai esate pamirštami, kad pasišaipo sunkmečiu praturtėję kaimynai ar dideliais viršininkais tapę draugai, kad Nepriklausomybės aikštėje laužus dažnai uždega ne tie, kurie juos kūreno 1991 m. sausį, kad žodžiai “Lietuvos patriotas” pradėti vartoti kaip pasityčiojimas. Taip neturėtų būti. Tai mūsų visų klaida. Privalome suprasti, kad neužtenka laisvę iškovoti valstybei, laisvę reikia užauginti ir savyje.

Visų kartų ir visų laikų Lietuvos gynėjai, Lietuva yra Jūsų šalis. Iškentėta, išsaugota, gausiai krauju apšlakstyta. Jūs esate čia tikrieji šeimininkai, tikroji, gal dar iki galo nesuvokta Nepriklausomybė. Aukščiau galvas ir širdis, bendražygiai! Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame pulkininkui J.Gečui. Dabar kalbės Seimo narys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojas – Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Juozas Kuzmickas.

B.J.KUZMICKAS. Gerbiamasis Prezidente, gerbiamieji Seimo, Vyriausybės nariai, gerbiamieji Sausio 13-osios įvykių dalyviai, didvyriai, žuvusiųjų giminaičiai, artimieji!

Šiandien sueina devyneri metai, kai aidėjo šūviai prie Televizijos bokšto. Tačiau laiko tėkmė nebaisi reikšmingiems istorijos įvykiams, prie jų grįžtame nuolatos, vis su naujomis mintimis, nauju patyrimu ir naujais vertinimais. Šios dienos akimis žiūrint, didvyriškai žuvusieji Sausio 13-ąją stovi vienoje gretoje su dešimtimis tūkstančių sukilėlių ir partizanų, okupacijų metais paaukojusių gyvybes nepriklausomybės vardan ir vardan to, kad daugiau niekada nereikėtų už laisvę mokėti pačia aukščiausia kaina. Tomis grėsmingomis dienomis ir naktimis moterys ir vyrai, susirinkusieji prie Televizijos bokšto, prie Seimo rūmų, pasilikusieji pačiame Seime, neišsigando ir nepasimetė, neprarado valios ir nesuklydo, nes sąmoningai ir instinktyviai suvokė esą savo Tėvynės vaikai.

Tas susikaupimas, ryžtas bei drąsa ir nulėmė, jog tomis dienomis mes pasiekėme labai reikšmingą istorinę pergalę. Bet tuomet taip pat akivaizdžiai pamatėme, ką valstybei ir jos piliečiams reiškia užtikrintas saugumas ar saugumo nebuvimas. Bet šiandien jau su nerimu galima paklausti savęs, kodėl daug kas ėmė keistis vėliau išorinio saugumo sąlygomis. Galėtume manyti, jog slūgstant išorės grėsmėms ir liekant mums patiems su savo problemomis prabyla kitokios negu pavojaus atvejais daugelio mūsų asmeninės savybės. Ne be šių savybių poveikio daugiau skaidomės, atsiribojime, ginčijamės negu ieškome bendrų sprendimų, žiūrime bendrų tikslų, dažnai neįvertiname, apsirinkame ir suklystame. Taip elgdamiesi visi tampame silpnesni ir gal net nesunkiai paveikiami iš šalies. Tą mato ir žmonės, mūsų rinkėjai, negalėdami suprasti nei politinio smulkėjimo, buvusių ilgamečių bendraminčių tarpusavio svetimėjimo, nei to nihilizmo, kuris stelbia objektyvią kritiką ir pakerta tikėjimą ir valią, neigia ir tai, dėl ko buvo didvyriškai stovėta tankų akivaizdoje. Tai yra mūsų vidinė šiuolaikinė silpnybė, kuri gali virsti rimta vidine grėsme, o ta vidinė grėsmė gali prisišaukti ir išorinę grėsmę. Todėl dabartinės laisvės sąlygomis gyvenančiųjų pareiga – vėlgi rasti vidinių jėgų, kad galėtume įveikti šias savo vidines silpnybes ir vidines grėsmes.

Kartu norėčiau atkreipti dėmesį ir į kitą Sausio 13-osios įvykių svarbos pusę. Aš pats 1991 metų sausį Atkuriamojo Seimo sprendimu buvau Šiaurės šalyse kartu su kolegomis E.Zingeriu ir A.Saudargu. Mūsų buvimo tikslas buvo atstovauti Lietuvai, jeigu dėl agresijos negalėtų veikti teisėtos mūsų valdžios institucijos. Ir buvome nustebinti to supratimo ir palankumo, kurį Šiaurės šalyse mes iš karto patyrėme. Jau tą pačią dieną, tai yra sausio 13-ąją ir vėliau, Skandinavijos miestų televizijos rodė ir Televizijos bokštą, rodė ten susirinkusius žmones, rodė tankus, rodė sužeistuosius ir užmuštuosius. Sausio 14 dieną Stokholme, vienoje iš aikščių, buvo surengtas tūkstantinis mitingas Lietuvai ir mūsų šiaurės kaimynėms palaikyti, ir tūkstančiai žmonių stovėjo susikaupę su juodais kaspinais prie krūtinių. Šiuo metu aš su dėkingumu ir pagarba galiu prisiminti Švedijos Rigsdago ir Švedijos užsienio reikalų ministerijos vadovus, dalį žiniasklaidos ir visuomenės, kurie teikė mums politinę, moralinę ar materialinę pagalbą, sudarė galimybes pasiekti Vašingtoną, Otavą ir ten išdėstyti Lietuvos poziciją bei aiškinti Lietuvos tikslus ir siekius.

Ne mažiau dėkingi turėtume būti ir Danijos Folketingo, vyriausybės vadovams, kurie buvo pasirengę sudaryti savo šalyje galimybę, jeigu to reikėtų, dirbti Lietuvos egzilinei Vyriausybei. Su jais, sėdėdami prie vieno stalo, taip pat aptarinėjome Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo dokumentą. Danija, kaip žinote, po Islandijos yra antroji valstybė, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Neįkainojamą paslaugą suteikė Norvegijos, Suomijos, Islandijos žiniasklaidos atstovai, kurių operatyvumo dėka tiesa apie tai, kas vyko prie Vilniaus televizijos bokšto, labai greitai pasklido po pasaulį.

Šiandien mes neturėtume pamiršti, jog ryžtinga Šiaurės šalių laikysena ir parama, griežti jų vyriausybių demaršai sovietų diplomatams taip pat buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, stabdžiusių agresiją ir dariusių didelį poveikį pasaulio opinijai. Bet tai taip pat rodo, kad Skandinavijos šalys tuo metu jau buvo aiškiai apsisprendusios dėl mūsų. Šių dienų požiūriu tai taip pat buvo mūsų grįžimo į Vakarų pasaulį pirmieji žingsniai.

Šiandien, nors ir lėtai, bet mes artėjame į NATO, į Europos Sąjungą. Mes turime suvokti, jog pirmieji, nors galbūt daugiau simboline prasme, mūsų judėjimo ta linkme žingsniai buvo žengti tada Šiaurėje. Juos veikė neužmirštamos 1991 m. sausio dienos. Todėl mes neturime baimintis suartėjimo su Vakarais, jeigu kas tokių nuogąstavimų jaučia, nes mūsų saugumo garantijos ateina iš ten, o visoks populistinis antivakarietiškumas mus tik stumia atgal į Rytus, nes istorinio likimo svarstyklės dar nėra negrįžtamai nusvėrusios mūsų laisvės ir saugumo naudai. Tai mums šiandien kalba ir Sausio 13-osios didvyrių atmintis.

Ačiū už dėmesį. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dėkojame B.Kuzmickui, kuriam tą naktį buvau įsakęs negrįžti pro Taliną ir Rygą į Lietuvą, o išvykti į Stokholmą, kad ten būtų mūsų atstovas, jeigu mūsų nebus.

Gerbiamieji, tą Sausio 13-osios naktį, tą naktį, šioje salėje vyko nereglamentuotas, nenutrūkstamas Atkuriamojo Seimo posėdis. Visi deputatai buvo gavę asmenines dujokaukes, o Pirmininkui dar buvo liepta apsivilkti neperšaunamą liemenę, kad užpuolimo metu šiek tiek ilgiau galėtume eiti savo pareigas. Matau, kad viena mūsų kolegė, Seimo narė R.Juknevičienė, išsaugojo ir atsinešė tą dujokaukę. Jaunimas nematė tų dalykų. Aš prašau: Rasa, atnešk čia, padėk ant tribūnos. Ne, neprašom atiduoti. Tegul pamato. Ačiū.

Gerbiamieji, 12 val. Nepriklausomybės aikštėje kelsime Lietuvos Respublikos vėliavą. Kviečiu visus dalyvauti. Ligi to laiko kviečiu pabūti Seime, draugauti, bendrauti, apžiūrėti vaikų piešinius, skirtus Sausio 13-ajai, ir kitus paveikslus bei fotografijas, ekspozicijas.

Iškilmingą posėdį, skirtą Laivės gynėjų dienai, skelbiu baigtą. Kadangi kartu baigiame ir Seimo sesiją, giedosime Lietuvos himną. (Giedamas Lietuvos valstybės himnas)