Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 1, 17, 18, 20, 27, 28, 32, 34, 35 ir 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto
a i š k i n a m a s i s r a š t a s
Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 1, 17, 18, 20, 27, 28, 32, 34, 35 ir 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą parengė Ūkio ministerija kartu su Viešųjų pirkimų tarnyba.
Parengto įstatymo projekto tikslas išspręsti įmonių vykdomą pagrindinei veiklai naudojamų žaliavų, medžiagų, komplektuojančių dalių, pirminių energijos išteklių ir paslaugų pirkimų už savo lėšas klausimą.
Nuo 1999 m. spalio 1 dienos įsigaliojęs Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 84-2000; 1999, Nr. 56-1809, Nr. 86-2565) numato, kad įstatymo reikalavimai taikomi ir valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms, veikiančioms vandentvarkos, energetikos, transporto ir telekomunikacijų srityse, taip pat ir įmonėms, turinčioms valstybės ar savivaldybės suteiktą specialiąją ar išimtinę teisę vykdyti veiklą šiose srityse, atliekamiems prekių ar paslaugą viešiesiems pirkimams, kurių vertė per finansinius metus yra ne mažesnė kaip 1,8 mln. litų, ar darbų viešiesiems pirkimams, kurių vertė yra ne mažesnė kaip 1 mln. litų, už šių įmonių lėšas. Praktikoje iškilo problemų įmonėms įsigyjant už savo lėšas pagrindinei veiklai naudojamų žaliavų, medžiagų, komplektuojančių dalių, pirminių energijos išteklių ir paslaugą. ES direktyva 93/38/EEC reglamentuoja šios srities viešuosius pirkimus nuo žymiai didesnės vertės, t.y., kai prekių pirkimų vertė vandentvarkos, energetikos ir transporto srityse - 1,8 mln. litų, telekomunikacijų srityje - 2,7 mln. litų; paslaugų pirkimų vertė vandentvarkos, energetikos, transporto ir telekomunikacijų srityse - 1,8 mln. litų; o darbų pirkimą vertė yra ne mažesnė kaip 22 mln. litų. Todėl, siekiant minėtoms įmonėms sudaryti sąlygas operatyviau įsigyti prekes už savo lėšas, projekte siūloma nustatyti, kad šių įmonių pirkimams įstatymo reikalavimai būtą taikomi nuo direktyvinės vertės. Mažesnės vertės pirkimus šios įmonės atliks pagal savo pasitvirtintas pirkimo taisykles, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1079 "Dėl prekių, paslaugų ar darbų pirkimų, kurių vertė yra mažesnė už nurodytą Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, tvarkos patvirtinimo".
Įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė viršija 150 tūkst. litų, o darbų - 500 litų, viešasis pirkimas iš vienintelio šaltinio galimas gavus Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutikimą. Siekiant užtikrinti centrinių bankų nepriklausomybę, kaip tai numatyta Europos Sąjungos sutarties 107 straipsnyje, siūlome, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutikimas nebūtų reikalingas Lietuvos bankui už jo lėšas vykdomiems pirkimams iš vienintelio šaltinio. Šioje dalyje nustatytus pirkimus Lietuvos bankas galėtų vykdyti Lietuvos banko valdybos sprendimu. Be to, prie kiekvienai perkančiajai organizacijai būtinų, todėl dažniausiai perkamų prekių ir paslaugų priskirtinas karštas ir šaltas vanduo, elektra, šiluminė energija, vamzdynais tiekiamos dujos, su jų tiekimu susijusios paslaugos bei laidinio ryšio paslaugos Energetinius resursus ir su jų tiekimu susijusias paslaugas teikti konkrečioje vietovėje paprastai technines galimybes turi tik vienintelis tiekėjas. Pavyzdžiui, laidinio ryšio telefonais paslaugas teikia tik "Lietuvos telekomo" įmonės, elektros energiją - akcinė bendrovė "Lietuvos energija", šiluminę energiją, vandenį - atitinkamų savivaldybių specialios paskirties akcinės bendrovės ir pan. Alternatyvus prekių tiekimas ar paslaugų teikimas įmanomas tik išimtinais atvejais. Dėl šių priežasčių susidaro objektyvios aplinkybės perkant tokias prekes ar paslaugas pirkti tik pasirenkant pirkimo iš vienintelio šaltinio būdą. Tokiam formaliam Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutikimui gauti į Lietuvos Respublikos Vyriausybę turėtų kreiptis šimtai, o, gal būt, ir tūkstančiai perkančiųjų organizacijų.
Apsirūpinimas gamtinėmis dujomis vykdomas iš vieno šaltinio - AB "Gazprom" (Rusija). Gamtinių dujų tiekimo Lietuvai sutartis pasirašoma tarp AB "Gazprom" ir AB "Lietuvos dujos" vieneriems metams. Sutarčių sąlygoms įtakoti Lietuvos pusė turi labai mažai galimybių, nes alternatyvos gamtinių dujų tiekimui nėra. Sutartyje tarp AB "Lietuvos dujos" ir AB "Gazprom" nurodomos ir trečiosios šalys (įmonės), kurios turi teisę pasinaudoti dujotiekiais ir sudaryti tiesiogines sutartis su vartotojais.
Nafta tiekiama iš Rusijos vieninteliu naftotiekiu "Družba", nes kol kas kitos apsirūpinimo nafta alternatyvos praktiškai nėra. Nafta perkama konkrečių sutarčių (konkrečiam kiekiui ir nustatytam terminui) tarp ūkio subjektų pagrindu. Naftos pirkimo kaina nustatoma pagal formulę. Kaina yra susieta su Šiaurės Vakarų Europos (NWE) naftos biržos kainomis. Visi naftos pardavėjai taiko tą pačią formulę. Vakarų Europoje nafta perkama tik per biržas. AB “Mažeikių nafta" pirkti naftą biržose neturi galimybių (tiek dėl infrastruktūros, tiek dėl apyvartinių lėšų trūkumo) ir kaina būtą aukštesnė dėl didesnių transportavimo išlaidų.
Branduolinis kuras perkamas iš vienintelio gamintojo Rusijoje-bendrovės AAB "Tvel", kuri aprūpina kuro kasetėmis analogiško tipo atomines elektrines. Teoriškai tokias kuro kasetes galėtų pagaminti ir kitos įmonės užsienyje, tačiau jų kaina būtų kelis kartus didesnė. Be to, įrengimus ir atsargines dalis atominėms elektrinėms gamina specializuotos įmonės, kurioms yra nustatomi specialūs reikalavimai. Tokią gaminių rinka nėra išvystyta ir juos galima nusipirkti tik pas gamintojus.
Nuo 1995 m. Lietuvos elektrinėje atliekami bandymai deginant orimulsiją, atsivežtą iš Venesuelos. Europoje šiuo kuru prekiauja vienintelė kompanija "Bitor Europe", iš kurios ir yra perkama orimulsija. Pagrindinių technologinių energetinių įengimų atsargines dalis gamina specializuotos įmonės. Cheminiam vandens paruošimui naudojami įvairių rūšių katijonitai ir anijonitai, tačiau pakeisti vieną rūšį kitos rūšies cheminiais reagentais negalima. Nesant galimybei papildyti tos pačios rūšies cheminiais reagentais, tektų filtrus perkrauti iš naujo, kas brangiai kainuotų. Analogiška situacija yra ir su transformatorinėmis ir turbininėmis alyvomis, kuomet reikia išlaikyti jų atitinkamą lygį, o papildymas jų kita rūšimi išvestų brangius įrengimus iš rikiuotės.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, teikiamame įstatymo projekte siūloma papildyti 32 straipsnio 3 dalį, nustatant, kad įmonėms, veikiančioms vandentvarkos, energetikos, transporto ir telekomunikacijų srityse Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutikimas reikalingas, kai prekių, paslaugų ar darbų pirkimų vertė viršija nurodytą šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje. Galiojančiame įstatyme tai nebuvo numatyta. Taip pat siekiant, kad įmonės operatyviau galėtų įsigyti pagrindinei veiklai reikalingas žaliavas, medžiagas ir kt. bei atsižvelgiant į tai, kad kai kurių prekių ar paslaugų pirkimui nėra kitos alternatyvos, siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutikimas nereikalingas karšto ir šalto vandens, elektros, šiluminės energijos, vamzdynais tiekiamų dujų bei su jų tiekimu susijusių paslaugų ir laidinio ryšio paslaugų pirkimams bei įmonių, veikiančių vandentvarkos, energetikos, transporto ir telekomunikacijų srityse, pagrindinei veiklai naudojamų žaliavų, medžiagą, komplektuojančių dalių, pirminių energijos išteklių ir paslaugų pirkimams, taip pat šių įmonių atliekamiems pirkimams pagal 32 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus, kai galimi papildomi pirkimai. Taip pat siūlome nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės sutikimas visoms perkančiosioms organizacijoms nereikalingas atliekant pirkimus pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus, t.y. ypatingų įvykių atvejais.
Šiuo metu perkančiosios organizacijos kelia klausimą dėl įstatymo nuostatos, draudžiančios didinti pirkimo kainą per visą pirkimo sutarties galiojimo laiką, kaip neleidžiančioms įmonei sudaryti pirkimo sutarčių prekėms, kurių kainos svyruoja per metus (pvz. benzinas), pirkti. Todėl siūloma 34 straipsnio 7 dalies nuostatą pakeisti, nustatant, kad kainos didinimas leistinas tais atvejais, kai pirkimo kainai daro įtaką pasikeitę mokesčiai arba prekių ir paslaugų rinkos kainos pokytis yra ne mažesnis kaip 10 procentų, ir tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą. Perkančioji organizacija pirkimo kainą galės didinti atsižvelgus į kainos indeksavimą dėl infliacijos antraisiais ir vėlesniais metais, kai pirkimo sutartis sudaryta dėl viso objekto statybos, kurios trukmė ilgesnė nei 1 metai.
Projekte siūlomi ir kitų įstatymo straipsnių patikslinimai.
Neigiamų įstatymo projekto pasekmių neprognozuojama.
Reikšminiai įstatymo projekto žodžiai yra "viešasis pirkimas"
Priėmus įstatymo projektą būtina jį skelbti ir anglų kalba.
Priedas. 1. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 1, 17, 18, 20, 27, 28, 32, 34, 35 ir 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto lyginamasis variantas, 4 lapai.
Ūkio ministras V. Milaknis