Penkiasdešimtasis (347) neeilinis posėdis,
skirtas Gedulo ir vilties dienai bei Lietuvos okupacijos dienai paminėti

1999 m. birželio 14 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS

PIRMININKAS. Gerbiamieji, šios dienos Seimo posėdis yra neeilinis. Jis yra skirtas paminėti dviem tragiškoms dienoms mūsų valstybės istorijoje. Tai yra birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, primenanti mums 1941 m., pirmąjį didįjį trėmimą iš Lietuvos. Ir 1940 m. birželio 15 d. yra Lietuvos okupacijos diena. Tada sovietų armija peržengė Lietuvos sieną ir prasidėjo Lietuvos okupacija, įvykis, kuris nulėmė ir po to buvusias kitas okupacijas, ir ištisą penkiasdešimtmetį Lietuvos nelaisvės su visais genocidais.

Štai šioms dviem dienoms ir Lietuvos likimui prisiminti yra skirtas mūsų šios dienos neeilinis Seimo posėdis. Skelbdamas jį pradėtą, pažymiu, kad Seimo posėdyje dalyvauja Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ir kiti Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo vadovai, Lietuvos katalikų bažnyčios atstovas vyskupas J.Tunaitis, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas, Seimo kontrolieriai, politinių kalinių bei tremtinių atstovai, kiti garbingi svečiai. Kalbės Seimo nariai, kurie patys yra patyrę mūsų tautos tremties ir įkalinimo nelaimę. Pirmoji kalbės Seimo narė ponia J.D.Sadeikienė.

J.D.SADEIKIENĖ. Jūsų Ekscelencijos Seimo Pirmininke, gerbiamoji Vyriausybe, aukštieji dvasininkai, garbūs svečiai, kolegos Seimo nariai! Šiandien visa Lietuva prisimena žiaurų ir klastingą 1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjusį masinį žmonių trėmimą. Prisimenu jį ir aš. Tą vaiskų, saulėtą, ankstyvą rytą sėdėjau Kėdainių geležinkelio stotyje ir su nuostaba nesuprasdama stebėjau, kaip mama, o ir kitos moterys verkdamos atsisveikino su atskiriamais nuo šeimų vyrais. Nesuvokiau tada, kad su tėveliu atsisveikinau ilgiems 17 metų, o dauguma moterų ir vaikų – amžiams. Taip, tai buvo pirmoji skaudi masinė Lietuvos gyventojų deportacija. Pirmoji ir nepaskutinė. Deja, jau nuo 1940 m. Raudonajai armijai okupavus Lietuvą vyko “antisovietinių elementų”, taip buvo įvardyti iškilūs Lietuvos politiniai, visuomenės veikėjai, aukšti valstybės tarnautojai, suėmimai. Tačiau represinėms SSRS struktūroms tai buvo per menkas mastas. Kartu su Lietuvos enkavedistais pagal specialią metodiką ir instrukciją buvo parengtas planas masiniam žmonių ištrėmimui iš savo gimtinės. Tuometinis LTSR vidaus reikalų liaudies komisaras su savo padėjėjais, atvykėliais enkavedistais, tai buvo A.Guzevičius, NKVD įsakymo pagrindu antisovietinius ir socialiai svetimus elementus suskirstė į 14 grupių, nurodydamas parengti šioms grupėms priskirtinų žmonių sąrašus ir bylas. Prie bolševikams pavojingų žmonių buvo priskirti iki okupacijos Lietuvoje veikusių tautinių, politinių partijų vadovai ir nariai, karininkai, valdininkai, mokytojai, visų katalikiškųjų ir studentiškųjų korporacijų aktyvūs veikėjai, ūkininkai ir jų šeimų nariai. Į sąrašus buvo įtraukta apie 20 tūkst. žmonių. Deja, šis tremtinų žmonių skaičius Sovietų Sąjungos NKVD vadams pasirodė per mažas. 1941 m. birželio 13 d., likus tik vienai parai iki žiauriosios akcijos pradžios, iš Maskvos čekistų, o konkrečiai iš L.Berijos pavaduotojo Černišovo, gautoje direktyvoje buvo nurodyta, kad iš Lietuvos reikia ištremti (…) žmogų 214… Iki to laiko kiekviena apskrities NKGB struktūra turėjo detaliai parengtus trėmimo vykdymo planus su stropiai suregistruotais tremti pasmerktais žmonėmis. Buvo nurodytos ir tremties vietos – Altajaus kraštas, Archangelsko sritis – moterims ir vaikams, vyrams – gulago lageriai šiauriniuose Rusijos rajonuose. Toje pačioje direktyvoje buvo nurodytas tremtinų žmonių skaičius iš Latvijos ir Estijos.

Masinei deportacijai vykdyti buvo sukurta galinga represinė struktūra. O jos vyriausiuoju vykdytoju tapo SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras, valstybės saugumo generalinis komisaras L.Berija. Trėmimams vykdyti buvo pajungtos Lietuvos TSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, aktyvūs kolaborantai, pakviesti pagalbon NKGB bei NKVD struktūrų darbuotojai iš Rusijos ir Ukrainos. Čekistų parengtose instrukcijose smulkiai buvo aptartas visas trėmimo procesas, žmonių suėmimas, vežimas ir sodinimas į vagonus, leidžiamo pasiimti daiktų ir maisto kiekis ir kita. Tačiau instrukcijų vykdymas priklausė nuo to, kiek žmogiškumo turėjo šią akciją vykdę žmonės.

Nenusakomo žiaurumo trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., vienur 2, kitur 3 valandą nakties. Daugeliui žmonių tai buvo visiškai netikėta, nes represinėms struktūroms pavyko paslaptyje išlaikyti planuojamą akciją. Pažadinti kumščių daužymu ir kojų spyriu į duris, žmonės buvo sukrėsti, pasimetę, išsigandę. Pasiruošimui skiriamas laikas vėlgi priklausė nuo enkavedistų malonės. Vieni skirdavo pusvalandį, kiti -porą valandų. Turto pasiimti irgi leista nevienodai. Vieni žmonės išvežti neleidžiant jiems pasiimti nieko. Kitiems – iki 100 kg daiktų šeimai.

Prisimenu, mūsų šeimos išvežti atvyko dar neprašvitus. Tėveliams ką tik buvo prasidėjusios atostogos, abu buvo mokytojai. Todėl iš vakaro buvome susiruošę važiuoti į svečius pas bobunytę. Taigi pažadinta iš miego ir matydama apsiašarojusią mamą ir sutrikusį tėvelį, o bute nepažįstamus žmones, nesuprantama kalba kalbančius, negalėjau suvokti, kas gi atsitiko. Atvykėliai bute šeimininkavo su patosu. Vieni vertė iš lentynų knygas, kiti drabužius, treti rausėsi mano vaikiškuose žaisluose, net paveikslai nuo sienų buvo nuplėšti. Budrios enkavedisto akys degino kaip žarijos, sekiojo mus, staiga tapusius ne šeimininkais savo bute, o aukomis, ant kurių galima šaukti, kurias galima stumdyti, kurioms galima demonstruoti savo nežabotą valią. Ne iš maloniųjų pasitaikė žmonės, įsibrovę į mūsų namus. Susiruošimui skyrė pusvalandį, daiktų buvo leista pasiimti 20 kg., jei bus daugiau, atimsią stotyje. O stotyje laukė dar didesnis išbandymas – nuo mūsų atskyrė tėvelį. Toliau vagonas, mūsų kalėjimas ant ratų. Žmonių jame – per 70. Keturi nedideli grotuoti langeliai palubėje, sukalti iš lentų dviaukščiai gultai, padaliję vagoną į dvi dalis, tarp jų paliktas siauras takelis ir grindyse iškirsta skylė natūraliems reikalams. Durys aklinai uždarytos ir užrakintos iš lauko. Pamenu, dusome iš karščio be oro, be vandens. Dar Kėdainių stotyje, ešelonui nepajudėjus, mirė moteris, tačiau jos iš vagono neišnešė tol, kol neišvažiavome iš Lietuvos. Tai buvo ne vienintelė mirtis mūsų ilgoje, pilnoje kančių ir sielvarto kelionėje, kelionėje į nežinią. Buvo ir gimdančių moterų. Nauja gyvybė šalia mirties, dvoko, skausmingo ratų bildesio, tolinančio nuo gimtinės, namų, giminių. Į lagerius, į tremtį 1941 m. juodojo birželio dienomis buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių. Dirbę užsienio šalyse Lietuvos diplomatai, sužinoję apie masinius gyventojų trėmimus, informavo tų šalių vyriausybes ir prašė gelbėti lietuvių tautą nuo smurto. Deja, prasidėjęs pasaulinis karas užgožė bet kokį užsienio valstybių dėmesį lietuvių tautos kančiai. Taip pat laikinai buvo nutraukta masinė Lietuvos žmonių deportacija.

Atvežti į Sibirą lietuviai buvo išskirstyti ir apgyvendinti barakuose. Priklausomai nuo regiono dirbti reikėjo miško kirtavietėse, druskos viryklose, anglies kasyklose, o ir kitus įvairiausius sunkius darbus. Nors dirbantys tremtiniai pagal instrukcijas turėjo gauti 400 g, o vaikai ir seneliai po 200 g duonos, dažnai po kelias dienas jos negaudavo. Išgyventi buvo labai sunku. Išsekinti bado, ligų, alinančio darbo ir kraupių gyvenimo sąlygų žmonės krito darbe ir pakeliui iš darbo, mirė seni, jauni ir vaikai. Nelengvesnė buvo ir nuo šeimų atskirų vyrų padėtis. Jie pateko į lagerius, dauguma į Krasnojarsko kraslagą. Nekalti žmonės buvo tardomi ir kankinami. Tik 1942 m. jiems buvo sudarytos bylos atgaline data ir nusiųstos SSRS NKVD ypatingajam pasitarimui. Visi ties žmonės buvo apkaltinti pagal 58 str. skirsnius ir už akių nuteisti 5–25 metams laisvės atėmimo, kai kurie pasmerkti sušaudyti. Mirtingumas lageriuose buvo labai didelis. Perėję visą Golgotą, į Lietuvą sugrįžo vos dešimtadalis 1941 m. lageriuose kalėjusių vyrų.

1944 m. Lietuvoje prasideda antroji sovietinė okupacija. Prasideda naujos represijos, suėmimai, žudymai. Tauta visais įmanomais būdais priešinasi okupacijai, prasideda pasyvi ir aktyvi kova. Iki 1948 m. okupantai ir jų paskirta valdžia, kovodama su Lietuvoje prasidėjusiu pasipriešinimu, periodiškai organizavo ir vykdė suėmimus ir trėmimus, o nuo 1948 m. vėl ėmė tęsti masinį lietuvių tautos naikinimą. Didžiausi pokario Lietuvos gyventojų trėmimai vyko 1948 m. gegužę, 1949 m. kovą ir 1951 m. rugsėjo-spalio mėnesiais. Minėti trėmimai turėjo net gana poetiškus kodinius pavadinimus: “Pavasaris”, “Bangų mūša” ir “Ruduo”. Ir vėl tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo aplinkos, atskirti nuo giminių, draugų, vaikai dažnai nuo tėvų, o žmonos nuo vyrų. Kaip ir ankstesniuosius šiuos masinius trėmimus sankcionavo SSRS Ministrų Taryba, kurios 1948 m. nutarime, be kita ko, buvo rašoma, kad SSRS Ministrų Taryba priima Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto siūlymą ištremti iš Lietuvos 12 tūkstančių šeimų. Per šiuos trėmimus iš Lietuvos buvo išvežta apie 40 tūkst. žmonių.

Po metų, 1949 m., nauja komunistinė genocido operacija. 1949 m. trėmimai vykdyti visose Baltijos šalyse, iš kurių buvo numatyta išvežti 30 tūkst. šeimų. Šiai akcijai vykdyti prireikė mobilizuoti net 76212 kadrinių čekistų, SSRS MGB vidaus kariuomenės žmonių ir vietinių baudėjų. Per kovo-balandžio mėnesius iš Baltijos šalių buvo ištremta 30 tūkst. 630 šeimų, iš viso – 94 tūkst. 779 žmonės. Iš Lietuvos – 9598 šeimos, per 40 tūkst. žmonių.

Trečioji pagal didumą pokario Lietuvos gyventojų deportacija vyko 1951 m. rudenį. Jos metu iš Lietuvos buvo išvežtos 5139 šeimos, 20 tūkst. 357 žmonės. Kiek mažesnio masto buvo 1952–1953 m. trėmimai. Remiantis tam tikrų žinybų ataskaitomis galima teigti, kad iš Lietuvos buvo ištremta per 130 tūkst. žmonių. Deja, įvairiuose dokumentuose, įvertinant ne tik tremiamų žmonių skaičių, bet ir kalinius, kurie buvo išvežti iš Lietuvos, kai kuriuose šaltiniuose šis skaičius pateikiamas per 400 tūkst. žmonių.

Neišpasakyto žiaurumo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai paliko gilų skausmą daugelio Lietuvos žmonių širdyse. Kiek gi mūsų besugrįžo? Deja, nedaug. Kiek artimų, brangių žmonių mes ir šiandien nežinome amžino poilsio vietų, ypač 1941 m. tremtinių? Kokius tikslus, vykdydamas masinį genocidą, grindė sovietinis okupacinis režimas bei represinės struktūros? Svarbiausia, buvo siekiama atsikratyti okupaciniam rėžimui nepritariančiais žmonėmis, nutautinti Lietuvą, paskleisti tarp žmonių baimę, užgniaužti pasipriešinimą sovietinei diktatūrai ir priversti žmones būti paklusniais. Svarbu buvo sunaikinti lietuvių kultūrą, mokslą, švietimą, Bažnyčią. Masiniai trėmimai, masinis ir negailestingas teroras ir žmonių naikinimas – tai komunistinės partijos ir okupacinės valdžios nusikaltimas lietuvių tautai ir visai žmonijai. Šiam nusikaltimui niekada neturi būti taikomas senaties terminas.

Vis dėlto šiandien minime ne tik gedulo, bet ir vilties birželį. Lietuva, Latvija ir Estija, trys Baltijos tautos, išsikovojo valstybinę nepriklausomybę ir laisvę. Okupacinis narvas sutrupėjo, deja, jo įspaudai kai kuriose sielose dar liko. Žengdami į XXI a., būdami nepriklausomi ir laisvi, turime išlikti orūs ir išdidūs, privalome dirbti ir kurti, sutelkti savo valią ir galias, kad jų dėka skleistųsi ateitis ir visada būtų gyvenimas.

PIRMININKAS. Dėkojame poniai J.D.Sadeikienei. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dabar kalbės Seimo narys K.Kuzminskas. Po to J.Olekas.

K.KUZMINSKAS. Mielieji šios žiaurios, bet didžią žmogaus gyvenimo prasmę turinčios dienos minėjimo dalyviai. Ši diena yra Gedulo ir vilties diena. Gedulo, nes nuo šios dienos prasidėjo masinės nekaltų žmonių žūtys, kančios. Per Lietuvą nuvilnijo skausmo ir ašarų banga, su klausimu žmonių akyse – už ką? Tie, kuriems buvo lemta likti gyviesiems, nešė kančių kryžių su tikėjimu ir viltimi, kad nors ir galingas priešas, tačiau jei jis imasi tokių drastiškų priemonių prieš nekaltą, savo kraštą mylinčią tautą, yra silpnas, pralaimės.

Kaip vieną iš tautos genocido būdų priešas pasirinko darbščiausių žmonių tremtį į Sibirą, kad dirbtų už tai, kad liktų gyvi. Tokios santvarkos istorija nežinojo. Už vergą, baudžiauninką perkant reikėjo mokėti, o čia nieko: susirašei tuos, iš kurių daugiausia bus naudos (nes jei Lietuvoje dirbo nuo ryto iki vėlaus vakaro, dirbs ir ten), sugrūdai į prekinius vagonus, nuvežei ir dirbkit, jei norit gyventi. Į vieną iš tokių tremčių 1948 m. gegužės 22 d. pateko ir mūsų šeima – jauni tėvai ir keturi maži vaikai. Aš, vienerių metų amžiaus, tapau nusikaltėliu, nes gimiau ūkininkų šeimoje. To meto ūkininkai jautė tremties grėsmę, nors ir vijo nuo savęs tas blogas mintis. Tėvai rengė vaikams ir sau šiltesnius rūbus, bet per stribų vykdomas kratas ieškant partizanų spintose ir stalčiuose tuos rūbus atimdavo užkirsdami kelią partizanams remti. Tas pats pretekstas buvo iš ūkininko atimti dešras, kumpius, lašinius. Tremties sprendimui priimti neturėjo reikšmės šeimos sudėtis pagal amžių (naujagimiai ar šimtamečiai seneliai), sergamumą, ligotumą. Pagrindinis dokumentas buvo trijų kaimynų parašai, KGB agentų su slapyvardžiu parengta pažyma.

Skaudu, kad tarp jų buvo ir lietuvių, bet jie buvo lankstūs, dirbo lanksčiai. Trėmimo metu pagal šeimos socialinę padėtį jokių išimčių – visiems prekiniai vagonai iki Uralo kalnų, be langelių šviesai, orui. Sustojus ešelonui žmonės varomi gamtinių reikalų atlikti “pad vagon” neatsižvelgiant į amžių, išsimokslinimą, lytį – visi vienoj krūvoj. Mirę, ypač seneliai, vaikai paliekami pakelėje be adreso, be kvapo. Kiek jų ten liko gulėti amžinajam poilsiui, niekas tiksliai suskaičiuoti negali. Galvojama, kad kiekvienas geležinkelio pabėgis turi auką.

Po kelių savaičių vežimo, plukdymo, varymo įkurdinti barakuose, “zemliankose” siekiant panaudoti darbo jėgą dirbti miško pramonėje. Vyrus, jaunimą, paauglius berniukus ar merginas savaitei išvarydavo į taigą kirsti, genėti, plukdyti medieną ir tik sekmadieniais leisdavo grįžti į šeimą. Sunku buvo dirbti miškuose vyrams, tačiau dar sunkiau buvo motinoms. Jos turėjo surasti maisto maitinti ir auginti vaikus, jos kalnų atšlaitėse turėjo prišienauti karvutei šieno (aišku, kas ją turėjo), įdirbti su kastuvu žemę, sodinti ir nukasti bulves. Jos kiekviename žingsnyje matė savo alkanus, valgyti prašančius, apdriskusius, šąlančius vaikus. Vaikai prašė valgyti, o jos neturėjo ko jiems duoti. O ką jos pačios valgė, mums nežinoma. Ant jų rankų mirė vaikai, tačiau jos meldėsi ir nešė savo kryžių.

Po Stalino mirties pradėjome gauti siuntinius iš giminių, kurie gyveno Lietuvoje, ir nežinomų žmonių iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tik dabar sužinojau, kad siuntiniai iš Jungtinių Amerikos Valstijų – tai (…), vadovaujamos ponios Marijos Rodienės, gyvybės palaikymo maistas. Siuntiniai buvo išsigelbėjimas, tačiau kokia kaina jie buvo parnešami! Juos motinos turėjo parsinešti iš pašto. Komendantas per mėnesį suregistruodavo paraiškas, kas gavo kvietimą atsiimti siuntinį, po to skirdavo laiką ir prižiūrėtoją, palydovą motinoms, kurios eis parsinešti siuntinių. O atstumas iki pašto per kalnus, upokšnius į vieną pusę būdavo 32 kilometrai. Prižiūrėtojas joja raitas ant arklio, o penkios, šešios moterys eina nešdamos per pečius perrištus siuntinius. Jos nešė žinodamos, kad tai gyvybės nešulys šeimai, nors iš nuovargio, išsekimo vos ėjo. Tokių motinų tūkstančiai. Šiems žygdarbiams įamžinti Lietuvoje reikia pastatyti paminklą motinai tremtinei.

Kad ir kaip būtų sunku, tačiau negirdėjome, kad kas nors žudytųsi. Žmonės buvo stiprūs dvasia, tikėjimu, viltimi. Kiek džiaugsmo, kai pradėjo leisti grįžti į Lietuvą! Tuoj susitiks su kaimynais, draugais, apsikabins, išsibučiuos, prisimins jaunystę. Ir koks smūgis sugrįžus po devynerių metų tremties – buvę draugai išsigando, susitikę vaidino, kad nepažįsta, vietoje apsikabinimo – banditai su vaikais sugrįžo. Skaudžiausia, kad tarp savų Lietuvoje likome svetimi.

Dabar peržiūrėjus tremties bylas gali suprasti, kodėl kai kas nelaukė mūsų sugrįžtančių, o pamatę išsigando. Jie buvo lankstūs okupantui, pasirašė tremties nuosprendžius kaimynui tam, kad patys išliktų neištremti, pasisavintų turtą, įsikeltų gyventi į jo namus. Tremtiniai vėl kūrėsi Lietuvoje. Laimingi buvo tie, kuriems leido nusipirkti savo sugriautą sodybą, leido dirbti kolūkiuose. Jie niekam nekeršijo, buvo paklusnūs darbininkai.

Dauguma tremtinių leido vaikus mokytis, jiems mokslo siekti buvo leidžiama iki tam tikro lygio, dirbti – iki vadovaujančio posto. Toliau – stop. Jūs dirbkite ir būkite laimingi, o mes, komunistai, būdami lankstūs, vadovausime. Tremtiniai ar jų vaikai ir toliau nesilanksto, nekolaboruoja, dirba su viltimi, matydami nepriklausomą Lietuvą, žinodami, kad nieko nėra amžino, visos imperijos žlunga, žlugs ir ši – TSRS.

Pradeda braškėti imperijos varžtai. M.Gorbačiovas bandė pakeisti surūdijusias veržles, darė perestroiką, bruko į Sąjūdį savus, lanksčius žmones, tačiau varžtų užveržti jau nebegalėjo. Žmonėms tik žadėjo laisvę, nepriklausomybę, o tie žmonės patikėjo, ėmė ir padarė. Lietuva pabudo ir atsikėlė gyventi. Prie šios dienos tikriausiai prisidėjo visi politiniai kaliniai, tremtiniai, jų vaikai. Renkami seimai, formuojamos ir keičiamos Vyriausybės, apskrityse, savivaldybėse, seniūnijose renkamas ir skiriamas personalas ūkiui valdyti, tačiau juose politinių kalinių, tremtinių, jų vaikų yra pavieniai. Jie neturi “kompetencijos”, patirties. Manau, kad pagrindinė priežastis – jie nesilanksto, nes yra nelankstūs. Jie valstybės interesus visada stato aukščiau savų asmeninių, šeimos interesų, o kitiems galbūt tai netinka. Tegul! Turime vilties, kad ir tam ateis pabaiga.

Praėjusią vasarą buvau savo tremties vietoje mažame taigos Koj kaimelyje. Keliavau per Krasnojarsko kraštą, Mansko, Partizansko rajonus. Buvusių kolūkių fermos sugriautos, be stogų ir langų. Tai matydamas negalėjau neprisiminti kaltinimų Lietuvoje, kad V.Landsbergis ir G.Vagnorius sugriovė kolūkius. Nejaugi tokia stipri Lietuva ir to meto vadovai, kad net Sibire, Krasnojarsko krašte, Partizansko rajone sugriovė kolūkius ir fermas? Įvažiavus į miškingąjį Mansko rajoną, kalnuotąją taigą, kaimeliuose masinis nedarbas, jaunimo nėra, miško pramonė šešeri metai kaip merdi, vietiniai rusai nei ruošia, nei plukdo medieną, visi girtuokliauja. Aplankius kapus, visuose kapuose atskiromis grupelėmis palinkę, apkerpėję su kaltu iškaltais lietuvių kalba žodžiais penki, šeši kryžiai. Dauguma mirusiųjų jau perlaidoti Lietuvoje, gimtojoje žemėje. Viena vietinė rusė mane prisiminė, išsakė visas dabartines nuoskaudas ir palinkėjo, kad vėl Stalinas sugrįžtų ir vėl atvežtų jus čia. Tada tai būtų gyvenimas, o dabar, matai, kas liko.

Mielieji šio iškilmingo minėjimo dalyviai, Lietuvos žmonės! Būkime budrūs, tvirtinkime Lietuvos nepriklausomybės pamatus, nes jie dar yra trapūs. Dar yra, kas ilgisi anų laikų. Nėra kas Rusijos šachtose pusvelčiui, už varganą maistą dirbtų, atauga Sibiro taiga. Neleiskime to, kad mes, mūsų vaikai ar anūkai ten vergautų. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū ponui K.Kuzminskui. Dabar kviečiu kalbėti Seimo narį poną J.Oleką.

J.OLEKAS. Brangūs Lietuvos žmonės, perėję didįjį tremties kelią, perėję ar pasilikę jame, gerbiamasis Seimo Pirmininke, garbūs svečiai, mielieji kolegos! 1941 m. birželio 14 d. – tai dar viena diena, šio šimtmečio dalybų diena, pradėjusi dalinti Lietuvą, jos dukteris ir sūnus į dvi, atrodo, amžiams nesutaikomas dalis: išvežtuosius ir vežusiuosius. Bet prieš tai dar buvo okupacijos diena, diena, davusi pradžia šioms netektims. Diena, kai Lietuvos valdžia tyliai pasitraukė, kai viena geriausių Europos armijų – Lietuvos armija neiššovė nė šūvio. Didžiojo kelio, kuris tęsėsi keletą dešimtmečių, o kai kam dar ir dabar tebesitęsia, ir nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių, bei šimtams tūkstančių suluošino likimus, diena. Kiek vėliau prie išvežtųjų prisidėjo pabėgę nuo duobės krašto, dar vėliau – pasitraukę ar išvažiuojantys dažniausiai darbiniu arkliuku įkinkytu vežimu ar išeinantys greta jo į liepsnojančius ir sproginėjančius Vakarus, besitraukiantys nuo vėl grįžtančio raudonojo maro. Ir nepasitraukę, bet išėję į mišką, paprastai supratę savo pareigą ginti Tėvynę didvyriai. Lyg ir kitoje pusėje pasiliko ir į kolchozus buvę suvaryti kumečiai ir naujakuriai. Visa tai persisuko per raudonojo ir rudojo okupanto užsuktą ir vietinių nesusipratėlių bei prisitaikėlių sukamą mėsmalę.

Likimai, kraujas, tremtys, žmonės, mirtys, pasityčiojimai, suluošinti dažniausiai nesirenkant nei tautybės, nei lyties, nei amžiaus. O kartais specialiai pasirenkant, sukiršinant vienus su kitais, sutirštinant kuo toliau, tuo skaudžiau jau aiškiau – už draugą, už vieną, du ar dešimt, liejant kraują, atimant gyvybę tiek miške, tiek kaime, tiek Vorkutos ar Rešotos lageriuose. Buvo ir “gudresnių”, vietoj savęs į šią mėsmalę pasiuntusių draugą ar kaimyną, visada suspėjančių persiversti, persidažyti ir pasiteisinti. Fizinį skausmą papildė dvasinė kančia, nusivylimas. Ir visa tai telpa į Gedulo dieną skambančius bažnyčių varpų garsus, į mišias už suluošintus ir žuvusius, juodu kaspinu perrištas vėliavas.

Daugelis Lietuvos žmonių patys nuėjo šį Golgotos kančių kelią, nemaža dalis pasiliko jame. Dalies palaikus, pildydami paskutinę jų valią, vis parsivežam paskutinėn amžinojo poilsio vieton – Lietuvon. Šiandien mes atsisveikiname ir daugiau kaip po pusės amžiaus paskutinį kartą Lietuvon sugrįžusio, galėtume sakyti, Didžiojo Nepriklausomybės Švyturio, Vilties Prezidento Stasio Lozoraičio (jaunesniojo) palaikais.

Aš nebuvau išvarytas iš namų ir išvežtas. Mano, kaip ir kitų ten gimusių, išvežti buvo mamytės ir tėveliai. Dar visai paaugliai, o kartais ir visai vaikai. Mes, tos tremties negalias išgyvenusiųjų vaikai, dažniausiai kaip savas užfiksavome dviejų šeimų tragedijas. Mums, grįžusiems, tiems, kurie sugrįžome, neprigulėme svetimoje žemėje nuo buities nepriteklių, kaip savi nušluoti nuo žemės paviršiaus ar svetimųjų apgyvendinti buvo parodyti dveji – tėvelio ir mamos – namai. Mes nedundėjome gyvuliniuose vagonuose, bet, vos primerkę akis, labai aiškiai matome, iki detalių, kiekvieną to vagono kertelę, kartais net juntame kvapus, girdime juose sugrūstų žmonių šneką, dejones ir viltį, nes visa tai daugybę kartų perpasakota susirinkus sugrįžusiems giminėms, kaimynams ir visa tai įstrigę giliai atmintyje. Kartais mūsų širdyse pyktis ir keršto troškimas buvo dvigubai didesnis – už abiejų namus, už abiejų gimines. Bet ir dvigubai daugiau vilties bei atlaidumo. Visuomet šiuose senelių ir tėvų pasakojimuose, išgyvenimuose buvo dalelė vilties: ar tai buvo 1941 m. birželio 14 d., ar karo metų vargai ir netektys, ar pokario kovos, ar tremtis, ar sugrįžimo sunkumai. Pagrindinė svajonė – grįžti į Lietuvą išsipildė. Ir vėl ruseno viltis, dažniausiai tyliai perduodama iš lūpų į lūpas, kartais apsižvalgius, išvysti nepriklausomą šalį. Ta viltis ypač sustiprėjo 1987 m. prie A.Mickevičiaus paminklo, 1988 m. Sąjūdžio mitinguose ir suvažiavime, per 1989 m. rinkimus, kai buvo renkami Sovietų Sąjungos liaudies deputatai. Galų gale išsipildė 1990 m. kovo 11 d., bet dar kartą sustiro 1991 m. sausio 13 d. Apgynėme, išsilaikėme. Paaukojome sesę ir trylika brolių.

Dabar eina dešimtieji Nepriklausomybės metai. Daug gedulo dienų paminėjome, daug pastatėme ir dar pastatysime paminklų, daug sukalbėjome maldų, daug pildėsi vilčių ir daug tolo. Šiandieną, Gedulo ir vilties dieną, čia, Lietuvos Respublikos Seime, pirmiausia turime savęs paklausti, ar viską padarėme, kas nuo mūsų priklauso, kad tolstančių vilčių būtų mažiau, kad ne daugėtų, o mažėtų lengvai pažeidžiamų žmonių, kad nepirmautume taip sunkiai tariamų žodžių “savižudybė” skaičiumi, kad Seimo narius rečiau pasiektų laiškai, prasidedantys žodžiais (cituoju): “Aš, tremtinė, rašau jums iš nevilties”. Kitas: “Sunku rašyti man, senai pensininkei. Rašau jums verkdama.” Tai vis laiškai dėl žemės, dėl sveikatos, dėl namų, dėl biurokratinių pinklių valdžios koridoriuose, žmonių, praėjusių tremtį. O jei dar pridėsime tuos, kurie nežino savo ateities dėl būsto, kuriame gyvena 30–40 metų.

Taip, mes daug darome, kad viltis neužgestų, bet ar ne galingesnis už mus valdovas – pinigas, kuris padalino Lietuvą į nedaugelį jo daug turinčių, vadinamųjų “daug ir sąžiningai “dirbančių” ir jam tarnaujančių, ir į kitus – tiems daug pinigo turintiems tarnaujančius. Kad ir kaip būtų keista, pinigas dažniau pasirinko tuos tremties ir gulagų neragavusius, greičiau prisitaikiusius. Ar jie greičiau pasirinko pinigą nei tie, kurie visą kryžiaus kelią ėjo ir klupdomi, ir vis atsikeldami. Dabar dažnai naujųjų lietuvių esame mokomi, kaip turime alkūnėmis grumtis ir siekti savo, neatsigręždami atgal, kaip gyvena tie nugrumtieji arba jau nebegalintys grumtis. Ar tikrai, mišių apeigose nuoširdžiai palinkėję vienas kitam ramybės, jos nors truputį padalijame gyvenime? Ar nebūtų geriau vietoj alkūnės išteisti atvirą delną, paduoti ranką ir patempti siekiantį vilties? Juk ištremti, iš Tėvynės tremiami turėjo vilties ir 1941 m. birželio 14 d., ir lageryje, ir koncentracijos stovykloje, ir vadinamojoje pabėgėlių stovykloje, ir nublokšti už vandenyno, ir Sibiro platybėse.

Man prisimena nuotraukoje šypsena šviesiaplaukės lietuvaitės, trumpam prisėdusios ant genimo medžio kamieno Krasnojarsko krašto biržoje. Šviesiaplaukės, turėjusios viltį sugrįžti ir sugrįžusios, deja, nesulaukusios nepriklausomybės aušros. Bet ar mes, sulaukusieji ir čia, Lietuvos Respublikos Seime, atstovaujantieji kiek skirtingai matantiems Lietuvos viltį, jos įsikūnijimo būdą, galime parodyti kitiems Lietuvos žmonėms vilties ženklą, nebūtinai užrišdami ant vėliavos antrą kaspiną – vilties kaspiną ar uždegdami žvakutę (ir ne tik ant kapo) kaip gedulo ženklą, bet ir vilties žvakutę svečiui ant stalo, bet, svarbiausia, įsidėdami vilties į savo darbus ir galbūt mūsų, ten Sibiro platybėse ar jau už Atlanto, gimusiųjų dvigubą viltį ir už tuos tėvelių ir mamyčių likimus?

Šiandien į Lietuvą grįžo Vilties Prezidento palaikai. Tegrįžta ir viltis tvirtai stovint ant praeities-atminties pagrindo, dažniausiai gedulingo pagrindo. Tegul vilties šviesa, neužgoždama atminties, visiems nušviečia ateitį. Perfrazuodamas V.Havelo žodžius, pasakysiu jums: “Tegul Lietuvos žmonės pajunta, kad tavoji valdžia, liaudie, tau sugrįžo tarnauti kiekvienam”. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Dabar kviečiu kalbėti Seimo narį V.A.Cinauską.

V.A.CINAUSKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamasis Vyriausybės vadove, ministrai, kolegos Seimo nariai, svečiai, mielosios sesės ir broliai tremtyje! Šiame Gedulo ir vilties dienos minėjime nekalbėsiu istorikų kalba, statistikos duomenų skaičiais, o pabandysiu liudytojo žodžiais nutiesti atminties lieptelį nuo tų dienų iki nūdienos.

Dar vaiko akimis mačiau Lietuvos piliečių genocido pradžią Lietuvoje ir jo tąsą Sibire, jaunuolio akimis – bolševikinio genocido siautėjimą pokario metu jau trečią kartą okupuotoje, bet nepasidavusioje, ginklu kovojančioje Lietuvoje ir vėl Sibire, ir jau suaugusio vyro akimis – dešimtmečius okupuotoje Lietuvoje, kurioje žmonių genocidas tada įgavo subtilesnę, o gal dar baisesnę dvasinio genocido formą. Šio dvasinio genocido pasekmes tebejaučiame. Atskiras jo apraiškas matome dar ir šiandien bailiai naktį nutepliotoje svastikoje ant žydų maldos namų, išniekintame kryžiuje, apdaužytame paminkle Lietuvos laisvės kovotojams. Tų apraiškų nereta ir kai kurių radijų ir televizijų laidose, margaspalvės spaudos puslapiuose, pseudopatriotinėse kalbose spekuliuojant valstybės sunkumais, platinamuose provokatoriško turinio lapeliuose ir net vieno ar kito valdžios vyro alergiškume išgirdus Sibiro kalinio, tremtinio ar partizano vardą.

Šiandien mes gedime dėl daugelio tūkstančio mūsų senelių, tėvų, seserų, brolių ir vaikų žūties. Tai, ką teko patirti ir iškęsti, likę gyvi stengiamės papasakoti, aprašyti ir perduoti kitoms kartoms, kad žinotų, kaip buvo naikinami mūsų tėvynainiai, kaip buvo kovojama už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, kaip sunku, praradus valstybingumą, vėl įrašyti valstybės vardą į pasaulio valstybių vardyną.

Mums, 1941 m. Sibiro vaikams, Antrasis pasaulinis karas prasidėjo ne istorijos vadovėliuose pažymėtą 1941 m. birželio 22 d., bet jau 1941 birželio 14 d., kai kerziniais batais apauti kareiviai ir jų vietiniai pagalbininkai įsibrovė į mūsų namus ir išvarė į ilgą, daugeliui paskutinę kelionę svetur. O daugeliui mūsų tėvų ir senelių Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1940 m. birželio 15 d., gal dar anksčiau.

Prisidėdamas prie autentiškų kovos ir nelaisvės metų aprašymų, pabandžiau paprasta eiliuota kalba perduoti tai, kas vyko tuo metu viename iš daugelio tremtinių vagonų. Dalį šio ilgo kaip kelionė į Sibirą eilėraščio skiriu jūsų dėmesiui. Tai “Naktis Bijske”.

Atvežė į Bijską ilgą ešeloną, durtuvais parėmę iš abiejų šonų,// durtuvais parėmę sargybiniai tarės, kažko nesutarę keikėsi ir barės.// Keikėsi ir barės iki užkimimo, kai visai sutemo tik tada nurimo.// O vagonai klauso susigūžę, tyli, liko Lietuvėlė už tūkstančių mylių.// Dūsauja vagonai, ant langelių grotos, grotos pražiūrėtos, grotos praraudotos.// Vaikiškais piršteliais jos nučiupinėtos, vaikiškom akelėm grotos pražiūrėtos.// Ašarom motulių grotos numazgotos, o pro grotas žiūri mėnulis kuprotas.// Viduje vagonų, kaip ir numatyta, ne visiems sulaukti kitos dienos ryto.// Buožė savanoris 12 hektarų dūsauja suspaustas ant lentinių narų.// Vos tik užsimerkia mato savo gryčią, nupirktą į skolą vokišką telyčią.// Senas suvalkietis žilą galvą purto: “Ve, tai išvadavo, kad jie kur prapultų.”// O iš kito kampo “matka boska” girdis, neilgai girdėsis – giltinė nutildys.// Stovi senas žydas, barakatinuoja, ant gyslotos rankos juostelę vynioja.// Prie kaktos raukšlėtos riša kaladėlę, greit pakvies Jehova seno Leibos vėlę.// Vaikų priguldyta kaip ankštyje pupų, prie pačių mažiausių motinėlė klūpo.//

Prie plokščios krūtinės glaudžia liaudies priešą, kosulys prakeiktas gerklę plėšte plėšo// Galvytė vos laikos ant kaklelio laibo, bedantė burnytė tuščią krūtį gnaibo// Iš dangaus Altajaus krinta žvaigždžių snaigės, pieno nė lašelio ir duonytė baigės// Nuo Bijsko machorkės sargybinis kosti, gal ir jam, vargšeliui, noris pasiguosti// Gal ir jo gimtinės lizdas išdraskytas, gal prieš savo valią jis čia pastatytas?// Dūsauja vagonai, durys uždarytos, ką atneš atšliaužęs nežinomas rytas?// Vėjai po peronus saulėgrąžom čeža, į Altajaus kraštą žmones mirčiai veža”.

Po šių eilučių gal ir nereikėtų kalbėti apie tai, kad dar ne viskas gerai mūsų Lietuvoje, tačiau ilgai trukę priespaudos metai negalėjo nepalikti žymės okupantų kryptingai iškreiptoje dalies mūsų tautiečių mąstysenoje, iškreipto supratimo apie mūsų materialines ir dvasines vertybes. Mums, tremtiniams, atrodo šventvagiška spekuliacija bado sąvoka, kai atsiranda neblogos mitybos žmonių, kurie prie Seimo ar Vyriausybės pastatų pradeda vadinamąją bado akciją. Ar tie žmonės žino, kas yra mėnesius ir metus trunkantis badas ir badmiriavimas? Ar galima erzinti baisų žvėrį, neįsivaizduojant jo žiaurios esybės, sugebančios paversti žmogų fiziškai ir dvasiškai bejėgiu padaru? Pamatęs nešant aplink Seimą prie lazdos pririštą apgraužtą kaulą, karčiai šyptelėjęs prisiminiau, kaip du ar tris kartus vadinamojoje balandoje virėme tą patį kritusio arklio kaulą. Tokie dalykai dedasi, kai valstybės nepriklausomybės kelyje tiek daug vilkduobių, kai reikia visų mūsų budrumo ir valstybės vadovų įžvalgumo, kad neįkristume į jas. O kiek daug valstybės kelyje dar tokių keistų sutapimų, kai tuo pačiu metu sustabdomi abu Ignalinos energoblokai ir į Mažeikius nutraukiamas naftos tiekimas. Bet turbūt ne šiandien vardyti visus tuos sutapimus.

Savo kalboje pereidamas nuo gedulo prie antrosios mūsų minėjimo antraštės dalies – vilties, prašau atleisti, kad neapsiribojau vien gedulo tema, o paminėjau ir keletą kitų skaudžių dalykų. Užvakar, kaip ir kasmet, Rumšiškėse prie Lapteviečių brolijos pastatytos jurtos buvome susirinkę 1941 m. birželio 14 d. trėmimo bado ir ledo vaikai. Paminėjome tuos, kurie nebesulaukė šių 58-ųjų metinių. Buvo pašnekesių, prisiminimų, eilių. Tik neteko išgirsti savęs gailėjimosi motyvų, skundų dėl asmeninių sunkumų. Kalbų, pašnekesių leitmotyvas buvo rūpestis dėl valstybės tolesnio kelio, dėl jaunosios kartos parengimo ir pasirengimo saugoti ir ginti savo Tėvynės nepriklausomybę. Ir tvirta viltis, kad ateities kartoms niekad neteks patirti to, ką patyrėme mes.

Buvo dar vienas vienaip ar kitaip pasakytas įsipareigojimas ir įpareigojimas mums visiems, kurį norėčiau baigdamas savo kalbą pasakyti Lietuvos partizanų priesaikos žodžiais: “Atiduok Tėvynei, ką privalai”. Ačiū. (Plojimai)

PIRMININKAS. Ačiū Vytautui Cinauskui.

Dabar turiu prisiimti savo didelę kaltę, kad neperspėjau kalbančiųjų ir neprašiau jų truputį sutaupyti mums laiko. 12.00 val. yra vėliavų pakėlimas ir mano didžioji kaltė yra prieš A.Stasiškį, vakarykštį varduvininką, kurį aš sveikinu kartu su jumis ir noriu jo prašyti, kad savo… (Plojimai) Noriu prašyti, kad savo mintis jis pasakytų Lukiškių aikštėje, į kurią visi mes taip pat nueisime į pagerbimo mitingą.

Dabar posėdis baigtas.