Dvidešimt
trečiasis (320) neeilinis posėdis
1999 m.
balandžio 21 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.KUBILIUS ir Seimo Pirmininko pavaduotojas A.VIDŽIŪNAS
PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Gerbiamieji kolegos, labas rytas. Pradedame šios dienos plenarinį posėdį. Kaip matote, šiandien neeiliniame posėdyje vienintelis darbotvarkės klausimas – Seimo rezoliucija “Dėl pasitikėjimo Ministro Pirmininko sugebėjimu vadovauti Vyriausybės programos įgyvendinimui.” Šią darbotvarkę nustatė neeiliniame posėdyje Seimo valdyba taip, kaip numato Statutas. Todėl dėl darbotvarkės mes nediskutuojame.
Gerbiamieji kolegos, Seniūnų sueigoje buvo aptarta pati diskusijos ir šios rezoliucijos svarstymo procedūra. Aš noriu priminti, kaip yra svarstomos Seime rezoliucijos. Tai nustato Statuto 29 skirsnis ir, kaip numato 183 Statuto straipsnis, iš pradžių kalba ir į klausimus atsako rezoliucijos projekto iniciatorių atstovas, o po to bendra tvarka vyksta diskusija. Po rezoliucijos projekto svarstymo Seimas nusprendžia, ar priimti rezoliuciją be pataisų. Šis pasiūlymas negali būti priimtas, jeigu tam prieštarauja daugiau kaip trečdalis visų Seimo narių. Antra – redaguoti rezoliucijos projektą, galima priimti tokį nutarimą. Trečia – atmesti rezoliucijos projektą arba pavesti parengti naują. Jeigu nutariama rezoliuciją redaguoti, yra sudaroma speciali redakcinė komisija ir toliau taip pat balsuojama dėl jos parengto ir patobulinto projekto.
Gerbiamieji kolegos, taip pat Seniūnų sueigoje sutarėme, kad diskusijos laikas šiandien yra ribojamas. Kaip matote, darbotvarkėje visai procedūrai numatytas laikas yra iki 13 val. Preliminariai Seniūnų sueigoje sutarėme, kad diskusijai skiriame maždaug dvi valandas, t.y. po pateikimo dvi valandos yra skiriamos pačiai diskusijai. Ir sutarėme, kad tokiu atveju taikome Statuto 104 straipsnio šeštosios dalies reikalavimus. Šioje šeštoje dalyje yra sakoma, kad jeigu prieš prasidedant Seimo diskusijai yra priimamas nutarimas apriboti diskusijos trukmę, frakcijoms skirtas diskusijos laikas yra dalijamas proporcingai frakcijų dydžiui ir frakcijų seniūnai informuoja posėdžio pirmininką, kas iš frakcijos narių ir kiek laiko kalbės. Taigi Seniūnų sueiga siūlytų sutarti, kad diskusijos laiką apribojame dviem valandom ir atitinkamai tada, kai Sekretoriatas praneša, kiek iš frakcijų yra užsirašiusių kalbėti, mes po trumpų aritmetinių operacijų pranešime, kiek, kam yra skirta laiko kalbėti diskusijoje.
Jeigu dėl procedūrų nėra daugiau kokių nors siūlymų ir problemų, siūlau pradėti darbą. Kviečiu rezoliucijos iniciatorių vardu kalbėti ir pateikti rezoliucijos projektą Seimo narį A.Vidžiūną. Kol pranešėjas ateis į tribūną, registruojamės. Ir kaip paprastai pateikimo metu pranešėjui kalbėti skiriama iki 10 minučių ir 10 minučių atsakymams į klausimus. Prašom.
Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijos “Dėl pasitikėjimo Ministro Pirmininko sugebėjimu vadovauti Vyriausybės programos įgyvendinimui” projektas Nr.P-1748(2) (pateikimas ir svarstymas)
A.VIDŽIŪNAS. Gerbiamieji kolegos, pone Ministre Pirmininke, gerbiamieji ministrai. Ypač miela matyti jus, kolegos, šiandien gausiai dalyvaujančius svarbiame posėdyje. Šiandien jūs, mes visi priimsime sprendimą, remiantį valstybės institucijų dalykišką ir kultūringą bendradarbiavimą. Mes priimsime sprendimą, kuris laiduos politinį ir kitokį Lietuvos valstybės stabilumą.
Gerbiamieji kolegos, jums teikiamas svarstyti ir priimti dokumentas plaukia iš pirmadienio vakaro Jo Ekscelencijos šalies Prezidento pareiškimo, jis plaukia iš Seimo daugumos atsakingo susirūpinimo dėl aukščiausių valstybės institucijų santykių dermės ar šiandieninės nedermės, pagaliau iš Konstitucijos teksto ir dvasios, kad Seimas – svarbiausia parlamentinės valstybės institucija, formuojanti Vyriausybę, tvirtinanti jos programą ir kontroliuojanti jos įgyvendinimą, yra ypač atsakinga už stabilią politinę, ekonominę, socialinę, finansinę valstybės tvarką ir jos įvaizdį pasaulyje. Tai galime visiškai atsakingai ir tvirtai svarstyti pirmiausia dėl to, kad mūsų santykiai su Vyriausybe yra geri, bendrai dirbam, santykiai su Prezidentu (vargu ar kas galėtų paneigti) taip pat dalykiški ir pakankamai geri.
Kolegos, pirmadienį vakare Prezidentas pareiškė politinį nepasitikėjimą Vyriausybės vadovu. Aš dar sykį kartoju terminą – “politinis nepasitikėjimas”. Iš tikro visame tekste dalykinių priekaištų kaip ir nesama, o išdėstytas nepasitikėjimas premjeru yra grindžiamas aiškiai asmeninio bendravimo sunkumais. Turime pripažinti, ir aš, kaip frakcijos seniūnas, kaip Seimo Pirmininko pavaduotojas, turiu pasakyti, kad bent jau žodinių Prezidento ir Vyriausybės nesutarimų pastaruoju metu iš tikro būta. Ir priežasčių, matyt, ne viena. Aš mėginu dabar tik objektyviai dar sykį žvelgti į mano matomas tokio nesutarimo priežastis.
Pirmiausia Lietuvos valstybės Konstitucija neveikia nė dešimties metų. Prezidentas yra veiklus žmogus, pasaulio ir civilizacijos matęs žmogus, geras administratorius, ir jis, be abejo, ieško savo vietos Konstitucijos nubrėžtose ribose. Iš Prezidento kalbos aiškiai matyti: aš noriu būti veikiantis, aš noriu būti dirbantis Prezidentas – tai yra Prezidento žodžiai. Prezidentas taip pat sako: premjeras negali vadovauti Vyriausybės programai. Bet, deja, gerbiamieji kolegos, reikia aiškiai pasakyti, kad tai Seimo reikalas svarstyti, ar jis gali vadovauti Seimo patvirtintai programai, ar negali. Bet aš dar sykį kartoju – aš suprantu šituos Prezidento tekstus ir pareiškimą kaip aktyvaus žmogaus ieškojimą ir norą rasti daugiau vietos dabartinėje Konstitucijoje. Mes esame pasirengę šituos dalykus svarstyti, bet norime pabrėžti, kad visas funkcijų pasiskirstymas turi būti ribojamas ir apibrėžiamas įstatymo raidės ir Konstitucinio Teismo sprendimų. Aš galėčiau jums dabar pacituoti Konstitucijos 84 straipsnį ir retoriškai klausti, kuriais iš 24 punktų, apibrėžiančiais Prezidento funkcijas, Vyriausybė, Seimas ir Prezidentas nesutaria. Ir jums, gerbiamieji kolegos, kairėje ypač, ir mūsų frakcijai bus sunku rasti tokių punktų labai daug, nebent gal išskyrus Seimo kontrolieriaus skyrimo reikalus.
Mes, kolegos, kalbėdamiesi su Prezidentu, mėginome dalykiškai diskutuoti ir toliau siūlysime tai daryti. Šitas siūlymas – kalbėjimąsi apie funkcijų pasidalijimą įvilkti į įstatyminį pavidalą, kaip siūlo Vyriausybė. Mes turime Seimo statutą, kuris pakankamai gerai reglamentuoja santykius su Vyriausybe. Vyriausybė siūlo taip reglamentuoti ir įstatymiškai apibūdinti ir santykius su Prezidentu. Seimo dauguma, bent aš asmeniškai galiu sakyti, stengiasi dirbti kartu ir bent jau aš ir mūsų frakcijos vadovybė iš susitikimų su Prezidentu išsinešdavo kiek įmanoma pozityvesnį tų susitikimų vertinimą. Ir ateityje siūlysime šitaip daryti.
Antrasis dalykas, kurį norėčiau pabrėžti ir kurį matyčiau kaip priežastį, dėl kurios atsirado Prezidento pareiškimas, yra žmogiškieji momentai. Prezidentas, ne vien mano supratimu, yra tvirčiausias valstybės stabilumo garantas. Parlamentas yra laisvų žmonių, partijų ir frakcijų sankaupa, kur ypač karštai diskutuojama priimant sprendimus ir ginčijamasi. Prezidentas , kaip aukščiausias valstybės pareigūnas, turi visą laiką labiausiai stengtis subalansuoti Konstitucijoje numatytas Prezidento, Vyriausybės ir Parlamento teikiamas funkcijas ir teikiamas ribas. Kad Prezidentas bus stabilumo garantas, visą laiką tikėjomės, bet jis, reikia pasakyti, šiek tiek neišlaikė įtampos. Aš suprantu žmogišką galimybę įsižeisti. Pats asmeniškai esu ne vieną kartą tai patyręs. Bet tuo įsižeidimu negali būti grindžiami valstybinės reikšmės sprendimai. Tie sprendimai negali būti grindžiami nei pykčiu, nei charakterių nesutapimu.
Aš sutinku, kad Vyriausybės spaudos tarnybos kai kurių pastarųjų dienų pareiškimų leksika iš tikro balansuoja ant oficialaus žodyno ribos. Aš suprantu Ministro Pirmininko G.Vagnoriaus būdą – žemaitis ir lyderis. Bet dar sykį kartoju: asmeniniai nesutarimai neturėtų lemti valstybinių institucijų santykių. Asmeninis įsižeidimas, kad ir kaip aš galėčiau nemylėti V.Andriukaičio ar Č.Juršėno, vis dėlto neturi lemti mano antipatijų ir neturi turėti įtakos balsuojant Seime.
Mėginu ieškoti ir daugiau priežasčių, dėl kurių mes dabar turėtume svarstyti šį dokumentą ir kodėl atsirado Prezidento pareiškimas. Rytų Europos ir Vidurio Europos tipologija, kai prezidentų ir ministrų pirmininkų santykiai iš tikrųjų, švelniai sakant, nėra ypač draugiški… Man sunku įsivaizduoti, kad Prancūzijos prezidentas galėtų padaryti tokį pareiškimą. Sakykime, parlamentas nėra jo ideologijos, nėra jo aplinkos, man tai sunku įsivaizduoti. Man sunku įsivaizduoti tokios dvasios, kaip mūsų Prezidento, prezidento A.Kwasniewskio pareiškimą. Bet aš visiškai neabejoju, kad tokius pareiškimus gali daryti ir daro kai kurių Vidurio ir Rytų Europos šalių prezidentai. Tiesiog mes gyvename tokioje dvasinėje ir geopolitinėje aplinkoje.
Noriu pabrėžti dar vieną dalyką. Prezidentui ir kitiems iš Amerikos į Lietuvą grįžusiems politikams pirmiausia vis dėlto iš pasąmonės plaukia noras, mano supratimu, Amerikos teisinę sistemą perkelti į Lietuvą, į europinės teisės šalį.
Keletas pavyzdžių. Vienas iš jų – Seimo nariai negalėtų būti ministrais. Kolegos, kol kas tai konstitucinė nuostata. Ir, kolegos, tai europinės teisės nuostata. Jūs žinote daug šalių, kur neparlamento nariai negali būti ministrai. Aš prisimenu mūsų diskusiją su Prezidentu dėl Europos reikalų ministerijos, kur vienas iš argumentų buvo toks: reikia, kad šitie reikalai būtų svarstomi, bet nereikia ministerijos, užtenka departamento. Aš čia įžiūriu tą pat pagrindą.
Aš kalbu apie kitus reikalus. Pirmiausia apie pasirodančius svarbių politikų tekstus, kad Prezidentas yra Vyriausybės vadovas. Tai diskusijoje per “Laisvąją Europą” pareiškė vienas iš centristų lyderių V.Čepas. Prezidentas yra Vyriausybės vadovas! Kolegos, aš matau tokių pastangų eiti šita linkme, bet aš turiu pasakyti, kad tai nekonstitucinis teiginys. Aš suprantu norą mėginti perkelti amerikinę sistemą ir kai kurių politikų palaikymą, bet mes turime svarstyti šituos reikalus kartu.
Gerbiamieji kolegos, dar vieną dalyką norėčiau jums pabrėžti. Ypač tai, kad turime šį Prezidento pareiškimą ir iš to kylančią mūsų rezoliuciją. Visa tai turime vertinti kaip balansavimą tarp valstybės stabilumo, tarp geresnio ir blogesnio valstybės įvaizdžio ir kad galime žvelgti į šitą pareiškimą ir mūsų rezoliuciją kaip galinčią turėti įtakos pasaulio lyderiams priimant sprendimus dėl Lietuvos ateities pasaulinėse saugumo struktūrose. Lietuvos makroekonomika, investicijos, politinis stabilumas vis dėlto leidžia tikėtis, kad Vašingtone gali būti priimami Lietuvai palankūs sprendimai dėl NATO. Prezidentas taip pat tai pabrėžė: aš važiuoju į NATO susitikimą ir darau šitą svarbų pareiškimą. Mano supratimu, Kosovas, NATO bombardavimai ir mėginimai pažaboti koncentracijų stovyklas XX amžiaus pabaigoje, "Williams" investuotojų įsitvirtinimo Lietuvos valstybėje klausimas, premjero jau beveik sutartas vizitas į Maskvą ir pasirašomos sutartys dėl Kaliningrado, dėl ekonomikos reikalų, taip pat mėginimai sudaryti geras sąlygas Dūmai ir mūsų parlamentui ratifikuoti sutartį dėl sienos, gerbiamieji kolegos, vis dėlto turėtų labiau lemti mūsų elgesio motyvus – ir parlamento, ir Prezidento, ir visų mūsų.
Kolegos, aš turiu P.Tupiko, jūsų kolegos iš Amerikos, telefoninio pokalbio stenogramą apie tai, kas darosi Lietuvoje. Taigi Amerikos televizijos lenkų laidose pasakojama, kaip Lietuvos Respublikos Prezidentas kreipėsi į tautą dėl nepasitikėjimo G.Vagnoriumi ryšium su visiška politine ir ekonomine suirute Lietuvoje. Rodomi elgetos ir kalbami aiškūs tekstai, kad šitokiai valstybei labai toli iki NATO, iki Europos Sąjungos ir iki kitų reikalų. Mano supratimu, mes, parlamentas, šiame kontekste turime pakankamai gerą galimybę mėginti šitą politinę situaciją padaryti stabilesnę.
Kolegos, šiandien bus daug kalbama, kad mūsų rezoliucija – nekonstitucinis žingsnis, nes nei Seimo nariai nėra surinkę pakankamai parašų, kad būtų svarstomas nepasitikėjimas Ministru Pirmininku, nei Prezidentas pasinaudojo savo konstitucine galimybe teikti dekretą dėl nepasitikėjimo Ministru Pirmininku. Mes taip pat žengiame politinį žingsnį ir siūlome priimti rezoliuciją dėl politinio palaikymo ir politinio pasitikėjimo.
Prieš jūsų akis, kolegos, yra tekstas. Mes turime aiškiai pasakyti šalies piliečiams ir pasaulio bendrijai, kad politinės ir kitokio lygio krizės Lietuvoje nėra ir nebus tol, kol parlamentas – aukščiausia parlamentinės valstybės institucija – neleis tokiai krizei kilti. Mes manom, kad ne viskas iki galo gera Lietuvoje. Mes turime daugybę sričių, kurias reikia taisyti, ir, mano supratimu, Ministras Pirmininkas G.Vagnorius taip pat galėtų pasirašyti po Prezidento vizija, išdėstyta metiniame pareiškime. Skirtumas tiktai tas, kad vizija kartais vis dėlto yra ilgesnio valstybės gyvenimo laikotarpio užduotis negu šiandieninių konkrečių problemų sprendimas.
Mes dar sykį skatinam valstybės vadovus atsakingai ir konstruktyviai bendradarbiauti valstybės ir piliečių gerovei. Mes matom ir nepopuliarių Vyriausybės sprendimų, mes galime pasakyti, kad matome padarytų klaidų ir t.t. Bet šiandien svarbiausia mums yra stabilumas ir kiti svarbūs iš to kylantys reikalai. Aš suprantu, kad opozicija šiandien parems bet ką, kas opoziciško eina valdančiosios daugumos atžvilgiu iš Prezidento. Geriausias pavyzdys yra balsavimas ir mūsų svarstymai dėl A.Rudžio teikimo valstybės kontrolieriumi. Visa kairioji opozicija parėmė, nors privačiuose pokalbiuose, tegul man būna atleista, šitas Prezidento žingsnis buvo laikomas kaip klaida ir į kandidatą buvo žiūrima pakankamai skeptiškai.
Šiandien Č.Juršėnas mėgina siūlyti, kokia turėtų būti konservatorių Vyriausybė. Gerbiamieji kolegos, Č.Juršėnas jau skyrė savo ministrus pirmininkus, todėl dabar Lietuvos valstybė po ketverių metų valdymo sunkiai lipa iš duobės. Aš siūlau, kolegos, žvelgti plačiau. Siūlau priimti šitą rezoliuciją, kartu kviečiančią ir Prezidentą rasti sugebėjimų dalykiškai bendrauti tarp valstybės institucijų ir neskatinti politinio nesusikalbėjimo ir kitų Lietuvos valstybei kylančių neigiamų momentų. Labai ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, 10 minučių klausimams. Bet prieš tai norėčiau paprašyti šiek tiek sumažinti garsą salėje, nes turiu prisipažinti, kad aš nelabai girdžiu kalbantį pranešėją.
Gerbiamieji kolegos, taigi 10 minučių klausimams. Aš turiu sąrašą, sąraše yra 12 pavardžių, užsirašiusių kalbėti diskusijoje. Nematau kol kas užsirašiusių socialdemokratų, taip, matau vieną. Ir centristų nematau. Jeigu galėtumėte pranešti pavardes, mes tada pasakysime, kiek laiko skiriama. Gerai. Tai vėliau. O dabar klausimai. Pirmasis J.Karosas.
J.KAROSAS. Gerbiamasis pranešėjau, aš negaliu nesureaguoti į jūsų pasakymą, kad Prancūzijoje prezidentas taip nebūtų pasielgęs. Aš noriu pasakyti, kad pirmiausia ir premjeras taip nebūtų pasielgęs Prancūzijoje. Klausimas patikslinti. Kuriai orientacijai, Rytų ar Vakarų, jūs priskiriate Prezidentą, ir kuriai orientacijai jūs priskiriate premjerą? Ačiū.
A.VIDŽIŪNAS. Gerbiamasis kolega, aš mėginau atvirai kalbėtis apie tipologinius prezidentų ir premjerų santykius. Ir šiuo požiūriu šitas nesusikalbėjimas, aš dar sykį kartoju, Lietuvą labai tvarkingai laiko Rytų ir Vidurio Europos valstybe. Šitas nesusikalbėjimas ir šitas elgesys, ir šita šitų santykių nedermė Lietuvą laiko ten, kur ji yra – tarp Vidurio ir Rytų Europos valstybių.
PIRMININKAS. E.Bičkauskas. Prašom.
E.BIČKAUSKAS. Po to, kai gerbiamasis prelegentas ponas A.Vidžiūnas viską pasakė pasaulio bendrijai ir šalies piliečiams, įvardydamas, kad tai turime pasakyti ar jau pasakėme mes, aš iš esmės jokio klausimo neturiu. Prašau, kad dėl balsavimo motyvų po pateikimo frakcijos vardu galėtų kalbėti R.Ozolas. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū. Tai prašymas įrašyti į diskusiją. Aš prašau Sekretoriatą įrašyti. A.Vaišnoras. Gerbiamieji kolegos, prašom dar sykį žiūrėti į Statutą.
A.VAIŠNORAS. Gerbiamasis Arvydai, aš gerbiau visus Prezidentus: ir A.Brazauską, ir V.Adamkų, bet yra viena problema – kodėl vienas žmogus, kuris neturi teisės daryti pareiškimų, eidamas prieš valstybės stabilumą, tą daro? Galėtumėte man atsakyti?
A.VIDŽIŪNAS. Aš nemanau, kad tai ėjimas prieš valstybės stabilumą. Aš manau, kad tai noras, dar sykį kartoju, veiklaus žmogaus veikti taip aktyviai, kad Lietuvos valstybei būtų geriau. Mes siūlome šia rezoliucija veikti kartu, dalykiškai diskutuoti kartu (o ne leistis į emocijas) ir labiau svarstyti savo veiksmus. Tik tiek.
PIRMININKAS. A.Salamakinas.
A.SALAMAKINAS. Gerbiamasis pranešėjau, jūs paminėjote kelias pozicijas, dėl kurių, jūsų manymu, Prezidentas suklydo ir priėmė, kaip jūs sakote, neteisingus sprendimus. Gal jums užteks dviejų minučių paminėti, kur padarė klaidas Vyriausybė ir premjeras, jeigu jūs tokių matote, nes jūsų rezoliucijoje, kurią jūs siūlote, nėra nė žodžio pasakyta, kad iš tiesų Vyriausybė padarė klaidų. Aš prisimenu ir jūs turbūt gerai prisimenate tarybinius laikus, kai viskas buvo giriama. Tada nors gamtinėms sąlygoms buvo suverčiama kaltė, kad dėl to kažkas nepadaryta, kad yra trūkumų, o jūs šiuo metu pateikėte tokią rezoliuciją, kad viskas Lietuvoje iš tiesų nuostabu.
A.VIDŽIŪNAS. Gerbiamieji kolegos, mes nevertiname nuostabumo ir nenuostabumo, tai dabar yra Lietuvoje. Mes dar sykį kartojame: šita rezoliucija yra politinis pasakymas, kad Seimas, kaip svarbiausia institucija, yra atsakinga už politinės krizės nebuvimą, ir tos krizės nebus. Mes galėtume iš tikrųjų, jeigu turėtume Vyriausybės vertinimo tikslą, surinkti, sakysim, tokius sprendimus, kurie nepridėjo populiarumo ir t.t., bet aš turiu pasakyti, kad šita Vyriausybė vis dėlto yra drąsesnė už visas kitas buvusias Vyriausybes. Kolega Algimantai Salamakinai, prisimenu vieno kolegos iš jūsų frakcijos pasakymą: “žinai, mes turėjome jau 1993 metais mėginti privatizuoti “Telekomą”, reikėjo šitą žingsnį žengti, bet nedrįsome, nes vis dėlto bijojome žengti šitą žingsnį”. Aš taip pat iš kito jūsų kolegos girdėjau, kad seniai reikėjo įvesti civilinės atsakomybės draudimą, bet ateis konservatoriai, gal įves ir t.t. Štai šiuo požiūriu Vyriausybė, dirbdama palyginti, kaip čia galėtume pasakyti, rezultatyviai, pertvarkydama ūkį ir reaguodama į pasaulio finansų krizes, negali dirbti be klaidų. Kolegos, tų klaidų galėtume rasti daugybę ir sudėti čia, bet mes kalbame apie rezultatus, apie pagrindinę kryptį, apie beveik 60% ar daugiau jau įvykdytą Vyriausybės programą. Dar sykį kartoju – tai politinis dokumentas.
PIRMININKAS. E.Kunevičienė.
E.J.KUNEVIČIENĖ. Aš turėčiau paklausti paties Prezidento, bet gal jūs atsakysite. Iš esmės kaip pasaulyje priimta, ar turi teisę Prezidentas pykti, ar neturi?
A.VIDŽIŪNAS. Aš mėginau šitą dalyką pabrėžti. Mano asmenine nuomone, įžeidūs bruožai ir asmenybės silpnumai neturi lemti nei A.Vidžiūno, nei E.Kunevičienės, nei Č.Juršėno daromų sprendimų. Šiuo požiūriu Prezidentas savo įsižeidimu arba charakterio su Ministru Pirmininku nesutapimu neturi lemti valstybės gyvenimą įtakosiančių sprendimų.
PIRMININKAS. V.Stasiūnaitė. Minutėlę, tuojau. Prašom. V.Stasiūnaitė.
V.STASIŪNAITĖ. Gerbiamasis pranešėjau, šioje situacijoje po Prezidento kalbos visa jūsų frakcija atsistojo į gynybos pozą, lyg kas labai pultų. Ar jūs nesvarstėte kitos galimybės, t.y. kito sprendimo būdo, – pabandyti pakalbėti su visomis frakcijomis kartu susėdus, sudaryti darbo grupę ir sureguliuoti, tai yra pakeisti Konstituciją taip, kad tokie konfliktai ateityje nekiltų? Ar nemanote, kad tai būtų geresnis sprendimas negu G.Vagnoriaus gynimas?
A.VIDŽIŪNAS. Iš tikrųjų jūsų svarstymai yra daug platesni ir didesnių kalbėjimosi būdų. Žinoma, šita rezoliucija yra dabartinio taktinio plano dokumentas, reikia sutikti. Jeigu iš tikrųjų būtų nutarta eiti ir ieškoti partijų susitarimo dėl Konstitucijos keitimo ir dėl, kaip jūs manote, Prezidento galių didinimo (manau, jūs tai turite galvoje), žinoma, reikėtų kalbėtis. Kitas dalykas. Aš asmeniškai visiškai nemanyčiau, kad Prezidentas turėtų turėti daugiau galių Lietuvos valstybėje, bet galime tai svarstyti ir diskutuoti, bet ne pareiškimais ir ne kitais veiksmais mėginti išsikovoti tas papildomas sritis. Konstitucinio Teismo sprendimai, mūsų bendrasis sutarimas ir įstatymų įforminimai turėtų lemti santykius ir funkcijas.
Tik tiek aš norėjau pasakyti, bet tai tolesnių svarstymų rezultatas, jeigu mes sutariame, kad reikėtų apie tai kalbėtis. Aš manau, kaip ir jūs, kad reikėtų.
PIRMININKAS. J.Valatka. Ruošiasi V.Bogušis.
J.VALATKA. Gerbiamasis kolega, aš nenorėčiau kalbėti apie jūsų teikiamos rezoliucijos politinę prasmę, tačiau skaitydamas tokius žodžius, jog G.Vagnoriaus vadovaujama koalicinė Vyriausybė gerokai pagerino valstybės finansus, norėčiau jums tiesiog užduoti kelis klausimus. Mano galva, valstybės skolinimasis didėja, eksporto ir importo neigiamas balansas didėja, valstybės mokėjimų balanso neigiamas deficitas didėja, biudžeto surinkimas negerėja, Vyriausybės vertybinių popierių palūkanos didėja, “Sodros” biudžeto deficitas didėja. Ar jūs tikrai manote, kad šita Vyriausybė pagerino finansų reikalus Lietuvos valstybėje? Ačiū.
A.VIDŽIŪNAS. Gerbiamasis kolega, aš nekalbu vien tik apie paprastą dalyką – apie biudžeto padidinimą ir kitus dalykus. Aš jums dabar norėčiau pacituoti Prezidento žodžius iš metinio pranešimo, šiais Prezidento žodžiais mes rėmėmės, formuluodami preambulę, kuri prasideda – “Pažymėdamas”. Taigi tai ne mūsų idėja. Prezidento žodžiai: “Kalbu apie teigiamus makroekonomikos rodiklius (čia visur citata), auga bendrasis vidaus produktas, daugėja užsienio investicijų, net ir veikiama Rusijos krizės Lietuvos kapitalo rinka išvengė tragiškų nuostolių, sugebėjome išsaugoti stiprų litą”. (Citatos pabaiga.) Tai dabartinės Vyriausybės veiklos Prezidento įvertinimas, tuo mes rėmėmės formuluodami šitą preambulę.
PIRMININKAS. V.Bogušis. Ruošiasi R.Hofertienė ir tai bus paskutinis klausimas.
V.BOGUŠIS. Gerbiamasis prelegente, aš suprantu sudėtingą situaciją ir suprantu, kad šios rezoliucijos turinys yra grynų gryniausiai politinis, tačiau jis yra pernelyg vienpusiškas, todėl aš norėčiau jūsų paklausti. Kokia šios rezoliucijos koncepcija, ko siekiama: konsolidacijos ar konfrontacijos, ar tai padidins darbo darną tarp trijų valstybės institucijų, ar dar labiau “nervų” karo įtampa bus didinama tarp Vyriausybės, Prezidentūros ir dabar jau Seimo? Ačiū.
A.VIDŽIŪNAS. Prezidentūros atstovai galėtų dalyvauti, bent aš asmeniškai esu sakęs Prezidento atstovui Seime. Kas dalyvaus ir kas pareikš Prezidento poziciją, nežinau, nežinau, ar būtų norinčių kalbėti. Ministras Pirmininkas pats kalbės. Mano asmeniniu įsitikinimu, šita rezoliucija neskatina toliau ginčytis pareiškimais, žodžiais ir kitais dalykais. Mano asmeniniu įsivaizdavimu, mes skatiname vadovus – Prezidentą ir Ministrą Pirmininką atsakingai bendradarbiauti valstybės ir piliečių gerovei. Tik tiek, kolega, galiu atsakyti ir siekiu tik teigiamų bei sutartinių rezultatų.
PIRMININKAS. Ir paskutinė klausia R.Hofertienė.
R.HOFERTIENĖ. Gerbiamasis pranešėjau, ką tik mano kolegė iš kairės pusės siūlė keisti Konstituciją, kiek tik norima, ir pritaikyti vienam ar kitam asmeniui. Ar nemanote, jog tuomet Konstitucija būtų panaši į Moterų ir vyrų lygių teisių ir galimybių įstatymą ir Konstitucijos keitimais “žaisti” negali nė viena į parlamentą atėjusi partija ar frakcija?
A.VIDŽIŪNAS. Aš mėginau tai pasakyti. Konstitucijos keitimas yra atsakingas reikalas. Turi būti ir valstybės institucijų sutarimas, ir svarbiausių parlamentinių politinių partijų sutarimas. Jeigu bus politinis susitarimas eiti šiuo keliu, aš tam pritarčiau. Kol kas sunku kalbėti, nes jokių rimtų diskusijų dėl šio kelio, šios krypties nebuvo.
PIRMININKAS. Ačiū. Paskutinis klausimas. Dėl vedimo tvarkos nori kalbėti P.Katilius. Prašom.
P.KATILIUS. Ačiū. Krikščionių demokratų frakcija atidžiai svarstė mūsų valstybėje susidariusią situaciją, iškilo tam tikrų klausimų, kurie liko dar neatsakyti, dėl to dar reikia šiek tiek papildomo laiko. Todėl Krikščionių demokratų frakcija prašo dabar daryti bent 1 val. pertrauką.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, yra siūlymas daryti 1 val. posėdžio pertrauką. Ar būtų nesutinkančių su šiuo siūlymu? P.Gylys. Prašom.
P.GYLYS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, man atrodo, kad valdančioji koalicija dar neiširo ir turėjo pakankamai laiko po Prezidento kreipimosi išsinagrinėti visus klausimus, kurie buvo neaiškūs. Dabar trukdyti Seimo darbą, kuris praktiškai yra, kaip čia pasakius, daugiau politinis spektaklis, nes vis tiek mes iš anksto žinom rezultatą, manau, yra beprasmiška. Jeigu nori, darbo tvarka gali vieną kitą žodį pakeisti, bet juk Lietuvoje viskas gera, kas ir parašyta rezoliucijoje. Taigi aš manau, kad dėl to krikščionys demokratai ir konservatoriai sutaria.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, registruojamės. Kiek aš suprantu, P.Gylys prieštarauja siūlymui dėl pertraukos. Prašom registruotis ir apsispręsim balsuodami. Prašom registruotis.
Užsiregistravo 112 Seimo narių. Žodžio prašo Seimo Pirmininkas V.Landsbergis. Aš atsiprašau, užstrigo kompiuteris. Pirmininke, ar galite trumpai iš centrinės tribūnos. Prašom. Seimo Pirmininkas.
V.LANDSBERGIS. Mano klausimas trumpas, bet aš dar noriu padaryti ir labai trumpą pastabą dėl užmetimų, kad pagal rezoliuciją Lietuvoje viskas puiku. Nebūtų tokios rezoliucijos, jeigu būtų viskas puiku. Tik pasakoma, kad Vyriausybė yra padariusi naudingų darbų, nėra jau tokia visai netikusi, kad ją jau šiandien reiktų versti. O mano klausimas kolegoms krikščionims demokratams: ar nepakaktų pusės valandos, kad kiti kolegos galbūt nenuobodžiautų taip ilgai? (Balsai salėje)
PIRMININKAS. Dar P.Katilius. Prašom trumpą žodį.
P.KATILIUS. Tai priklausys nuo mūsų darbo sėkmės, gali kartais ir sutrumpėti, bet aš prašiau bent 1 valandos.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, visų pirma sprendžiam klausimą dėl pertraukos. Prašom pasiruošit balsuoti ir spręsim klausimą, ar darom pertrauką. Kas už tai, kad būtų daroma pertrauka, balsuoja už. Dėl laiko tarsimės vėliau. Balsuojame dėl pertraukos. (Balsai salėje) Kas remia siūlymą daryti pertrauką, balsuoja už.
Už – 71, prieš – 21, susilaikė 14. Pertrauka yra daroma. Pertrauka gali būti ne trumpesnė kaip 30 min. ir ne ilgesnė kaip 1 valanda. 1 valanda? (Balsai salėje) Siūloma daryti 1 val. pertrauką. Pertrauka truks iki 11.30 val. – 55 min. pertrauka. Pertrauka iki 11.30 val.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, pertraukos laikas nenumaldomai artėja į pabaigą. 1 val., kuri buvo skirta pertraukai, baigėsi. Matau salėje Konservatorių frakcijos seniūną A.Vidžiūną. Gal jis gali informuoti, kaip baigėsi pokalbiai ir ar mes tęsime posėdį, ar ne? Aš kol kas nematau. Siūlo tęsti posėdį, taip? Gerai.
Kol mes sulauksime daugiau žinių, aš noriu pranešti tokį dalyką. Kol kas yra sutarta, kad diskusija tęsis 2 val. Pagal šiandieninį frakcijų proporcinį atstovavimą Tėvynės sąjungai (konservatoriams) tenka šiek tiek mažiau negu 60 min. Likusioms frakcijoms laikas proporcingai paskirstomas taip: Centro frakcija – 18 narių 15 min.; krikščionys demokratai – 16 narių 13 min.; LDDP frakcija – 13 žmonių 11 min.; socialdemokratai – 11 narių 9 min.; frakcijoms nepriklausantys – 6 atstovai 5 min.; Jungtinė frakcija – 5 atstovai 4 min.; Nepriklausoma frakcija – 3 nariai 3 min. (Balsai salėje)
Gerbiamieji kolegos, aš matau, kad jau kilo šiek tiek nerimo dėl šio laiko. Noriu pasakyti, kad aš kol kas matau problemą tik dėl LDDP frakcijos, iš kurios užsirašė 4 kalbėtojai, o yra 11 min. 2 kalbėtojai liko? Gal vėliau aš galėsiu būti informuotas, kas iš tų keturių liko tie du? Problemų yra ir su Nepriklausoma frakcija, tai yra su Nepriklausomos ir Jungtinės frakcijų atstovais, kurių užsirašę 3, o bendras jiems skirtas laikas yra 7 min. Centro sąjungos pirmininkas R.Ozolas. Prašom.
R.OZOLAS. Aš noriu paklausti pono posėdžio pirmininko. Ar bus kalbėjimas dėl motyvų?
PIRMININKAS. Bus kalbėjimas dėl motyvų tada, kai baigsis diskusija. Statutas nenumato, kad po pateikimo būtų kalbama dėl motyvų ir kad būtų balsuojama. Iš karto pradedam diskusiją, kurios pabaigoje sprendžiama, ar priimti be pataisų, ar priimti su pataisomis, ar iš viso nepriimti rezoliucijos.
R.OZOLAS. Jeigu jūs man leistumėt, aš noriu, kol nėra pono A.Vidžiūno, išreikšti mūsų poziciją.
PIRMININKAS. Mes tęsiam posėdį, kol kas nedarom naujų pertraukų. R.Ozolas prašo žodžio. Prašom. Gal iš centrinės tribūnos?
R.OZOLAS. Mes atsisakom mums skiriamo laiko, nes manome, kad, Lietuvos centro frakcijos Seime nuomone, siūloma rezoliucija gali būti laikoma tik valdančios daugumos dokumentu arba Konservatorių partijos vidaus dokumentu. Manome, kad svarstant tokį dokumentą negalime dalyvauti. Nedalyvauti turime, tuo labiau kad jo turinys yra ir neteisingas, ir supriešinantis. Netgi pateikimas kupinas insinuacijų. Mes balsuosime prieš šią rezoliuciją.
PIRMININKAS. Rezoliucija redaguojama, jūs balsuosite prieš. Ačiū. Mes spręsim, kaip padalyti jūsų laiką. Dalysim proporcingai, visoms frakcijoms. Ar jūs rekomenduojate, kam atiduoti šį laiką? (Balsai salėje) Ačiū. Gerai.
Gerbiamieji kolegos, diskusiją tęsiame. Prašom. A.Sakalas nori dėl vedimo tvarkos. Prašom.
A.SAKALAS. Jeigu leisite, aš tuoj pat perskaityčiau trumpą kalbą ir atiduočiau savo sutaupytą laiką kitoms frakcijoms, pavyzdžiui, jūsų frakcijai.
PIRMININKAS. Prašom. Pradedam diskusiją, ir kalba A.Sakalas. Po to, kai baigs kalbą, bus galima kalbėti dėl vedimo tvarkos.
A.SAKALAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, Lietuvos socialdemokratų frakcija, visapusiškai išanalizavusi premjero G.Vagnoriaus Vyriausybės veiklą, ją kvalifikavo kaip neatitinkančią Lietuvos žmonių lūkesčių sulaukti geresnio gyvenimo dar šiame pasaulyje. Pati analizė buvo dokumentuota ir įteikta Jo Ekscelencijai Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui, Seimo frakcijoms. Todėl premjero veiklos įvertinimas, kurį savo kalboje pateikė Respublikos Prezidentas, mums yra visai suprantamas.
Antra. Mes manome, kad Prezidentas, aiškiai ir viešai išsakydamas savo poziciją tiek apie padėtį Lietuvoje, tiek apie Vyriausybės bei jos premjero veiksmus, vykdė savo konstitucinę ir moralinę pareigą Lietuvos žmonėms. Todėl socialdemokratai pritaria Prezidento sprendimui kreiptis į tautą per televiziją.
Trečia. Nepasitikėjimas premjeru, kurį reiškia tiek Prezidentas, tiek piliečiai per sociologines apklausas, tai pirmiausia konservatorių ir krikščionių demokratų daugumos Seime politinė krizė. Panaši krizė buvo 1992 m., o tai tik įrodo, kad ši dauguma nebuvo, nėra ir esant dabartiniams jos vadovams vargu ar bus pajėgi valdyti šalį taip, kad gerėtų mūsų ekonomika ir teisėtvarka, kad kiekvienas pilietis jaustų, kad valdžia sprendžia jų, o ne savo problemas.
Prezidentas kreipėsi ne į Seimą, bet į Seimo daugumą. Prezidentas vertino Seimo daugumos paskirto premjero, o ne Seimo opozicijos veiklą, todėl tik ši dauguma atsakinga už savo paskirto premjero veiksmus ir turi pati atsakyti į Prezidento priekaištus. Mėginimą užkrauti atsakomybę kitoms parlamentinėms partijoms laikome visiškai nelogišku ir nesuderinamu su parlamentine etika.
Ir penkta. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais Seimo Socialdemokratų frakcija laiko svarstomą rezoliuciją ne Seimo, o konservatorių ir krikščionių demokratų partiniu dokumentu, todėl Socialdemokratų frakcija nemato reikalo dalyvauti svarstant ar redaguoti pasiūlytą rezoliuciją. Socialdemokratai balsuos prieš tokio pobūdžio rezoliuciją. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū. Ar galima paimti jūsų pareiškimą? Ne, ne pareiškimas. Ačiū. Jūs sunaudojote vieną minutę laiko. Nuo jūsų liko dar 8 minutės. Gerbiamieji kolegos, dėl vedimo tvarkos P.Gylys.
P.GYLYS. Aš taip pat labai trumpai norėčiau pasakyti savo frakcijos poziciją.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, aš nelabai suprantu, jūs visi prašote. Jums visiems buvo pasakyta, kiek gausite laiko. P.Gylys dabar kalbės LDDP frakcijos laiko sąskaita. Jūsų frakcijai, noriu dar sykį priminti, skirta 11 minučių. Kalba P.Gylys.
P.GYLYS. Aš manau, kad irgi sutaupysiu, o visą laiką, kuris liks, atiduodu valdančiajai koalicijai. Manau, kad iš tikrųjų ši rezoliucija yra koalicijos darbo vaisius ir jį gali vertinti valdančioji koalicija. LDDP frakcija nenorėtų dalyvauti diskusijose dėl dokumento, kuris visiškai neatitinka tikrovės. Politiniai dokumentai nebūtinai neteisingi dokumentai (čia šiandien praslydo tokia tema). Sakyti, kad šiandien gera finansinė padėtis ir finansų situacija gerėja, kai tik 85% surinkti į nacionalinį biudžetą, yra šiurkšti netiesa. Todėl tais motyvais vadovaudamasi, kuriuos aš ką tik pasakiau, LDDP frakcija atsisako dalyvauti diskusijose. Mūsų nuomonė tokia buvo ir vakar. Gaila, kad mes nesuradome bendros kalbos tarp partijų, labai gerai, kad pakrypo šia linkme. Ačiū.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, toliau vyksta svarstymas Seimo rezoliucijos, kuri yra oficialiai įregistruota, atitinkanti Seimo statuto reikalavimus. Bandymai įvardyti, kad tai neatitinka Seimo statuto reikalavimų, yra visiškai netikslūs ir neatitinkantys tikrovės. Nes kitu atveju, kai Seimo opozicija pateiks interpeliaciją ar nepasitikėjimo rezoliuciją Vyriausybe ar ministru, valdančioji koalicija gali sakyti, kad tai nėra Seimo dokumentas, o tik opozicijos nuomonė. Taigi susitarkime, kad svarstome Seimo rezoliuciją, kuri yra pateikta. Pateikimas įvyko, atsakyta į visus klausimus ir dabar vyksta diskusija. Nuo LDDP laiko liko dar 9 su puse minutės.
Dabar kviečiu kalbėti K.Prunskienę. Jūsų Jungtinei ir Nepriklausomai frakcijoms yra skirtos 7 minutės, tačiau, kaip aš suprantu, kitos frakcijos atsisako kalbėti ir naudoti savo laiką, todėl bus galima kalbėti ilgiau.
K.D.PRUNSKIENĖ. Gerbiamieji kolegos, labai reta proga kalbėti, kai nėra labai griežto laiko limito, nors tema nėra tokia, dėl kurios būtų galima reikšti entuziazmą. Tačiau mūsų politinė tikrovė iš tikrųjų dažnai taip susiklosto, kartkartėm mes Lietuvoje turime svarstyti panašias problemas.
Pirmiausia sutinku su vienu pono A.Vidžiūno teiginiu, kad Lietuvoje nėra politinės krizės pilna ta žodžio prasme, jeigu mes pripažįstame, kad visos valdžios institucijos daugmaž normaliai dirba. Aš turiu omeny ne darbo kokybę, o funkcionavimą. Vadinasi, toks vertinimas yra galimas. Tačiau aš negaliu pritarti sušvelnintai rezoliucijos formuluotei, jog tik pastarosiomis savaitėmis buvo kilusi įtampa tarp Respublikos Prezidento ir Ministro Pirmininko. Manau, kad tai yra daugiau negu įprasta įtampa, tai yra pasitikėjimo ir tarpusavio santykių krizė, kuri iš esmės sukelia prielaidas ir politinei krizei, jeigu, žinoma, nebus surasti būdai, kaip iš tos situacijos deramai išeiti.
Vertindama susidariusios situacijos priežastis, aš nenorėčiau sutikti, tai jau sakiau spaudoje, su bandymu tai aiškinti Prezidento įsižeidimu ar supykimu, taip gana supaprastintai ir vienpusiškai. Prezidentas ir savo metiniame pranešime, taip pat ir kalboje pirmadienį per televiziją išdėstė daug argumentų, su kurių dauguma aš iš esmės sutinku. Paminėčiau kad ir tokį teiginį kaip “politiškai ir ūkiškai abejotinus sprendimus”. Mes labai daug kalbėjome iš šios tribūnos, kai buvo priimamas šių metų biudžetas, dėl makroekonominių procesų vertinimų, mes daugybę kartų patarėme Vyriausybei ir siūlėm sprendimus, kaip išvengti, kaip atsisakyti žiaurių akcijų. Tą sąrašą būtų galima toliau tęsti. Nei Prezidentas, nei daugelis oponuojančių politikų nenubraukia Vyriausybės darbo, žinoma, ir Vyriausybės bei atskirų ministerijų pastangų, kitaip mes būtume neteisūs. Lygiai taip pat, kaip neteisūs tie, kurie, nekritiškai vertindami situaciją ir Vyriausybės veiklą, supaprastina šią problemą.
Manau, kita priežastis, dėl kurios susidarė ši situacija, yra Vyriausybės veiklos ir bendravimo su Prezidentu stilius. Manau, kad Vyriausybė iki šiol tam tikra prasme pernelyg gerai gyveno. Turėdama absoliučios daugumos palaikymą ir tokį nekritiškumą, nereiklumą, mažai skaitėsi ir įprato nesiskaityti su kitų nuomone. Tai pagaliau nukrypo ir į Prezidentą. Vyriausybės valios dominavimas valdančiojoje koalicijoje, gal ir paties premjero charakteris (šia tema nepatogu ir kalbėti) neišvengiamai turėjo privesti prie nesusikalbėjimo ir atitinkamos Jo Ekscelencijos Respublikos Prezidento reakcijos. Atvirai kalbant, galėčiau šiek tiek suprasti ir Vyriausybę bei premjerą, nes žinau, kad darbais užgožtai Vyriausybei (turbūt visos Vyriausybės yra labai apkrautos, tą gerai žinau) tikrai nelengva išlaikyti diplomatinį bendravimo stilių. Turbūt nesunku pasiduoti ir minčiai, jog Vyriausybė kuo puikiausiai galėtų apsieiti ir be kitų valdžios institucijų, kad jai tenka sunkiausia konkrečių darbų – nuo projektų rengimo iki jų įgyvendinimo ir daugelio konkrečių darbų rutinos – našta, bet, deja, demokratija yra taip sutvarkyta, kad tenka skaitytis bent su tokiais svarbiausiais dalykais kaip Konstitucija ir joje numatytu valdžios padalijimu, su nacionaliniais valstybės interesais, su konstitucines teises turinčiomis ir atitinkamas funkcijas vykdančiomis kitomis institucijomis, taip pat daugeliu kitų dalykų, pagaliau ir konkrečios apygardos rinkėjų valia, kuri anaiptol nebūna išreikšta taip supaprastintai Vyriausybės programoje.
Todėl konfliktų prevencija, manau, yra labai svarbus Vyriausybės rūpestis, kurio nedera išmesti iš galvos. Čia aš irgi prisimenu savo patirtį, kaip nelengva buvo susitarti su dauguma, tačiau vis dėlto šiandieninė Vyriausybė yra tikrai tokioje situacijoje, kai ne tiek daug problemų čia iškyla, nes Seimo dauguma, kaip matom, mūru stoja ginti Vyriausybės. Manau, kad pasirinktas pernelyg paprastas ar lengviausias kelias, t.y. pareikšti pasitikėjimą Ministru Pirmininku, o tai problemos neišsprendžia. Toks supaprastintas kelias tikrai niekur neveda, nenunyks šita problema. Ir kokios šito pasekmės?
Ta krizė po mūsų šito pasikalbėjimo Seime ne tik kad nesumažės, o greičiausiai gilės. Manau, kad dar labiau sušlubuos ir taip nekoks valdžios autoritetas žmonių akyse. Aišku, sutinku su ponu A.Vidžiūnu, kad valstybės įvaizdis ir svarstant šią temą, ir nesprendžiant problemos, irgi nebus pats geriausias, turiu galvoje išorinį įvaizdį – užsienyje, tarptautiniu mastu. Pagaliau man labai sunku suprasti ir įsivaizduoti, kaip užtikrinti Vyriausybės darbingumą ir netgi mūsų visų bendrą valdžios institucijų darbingumą tokiomis sąlygomis, kai Prezidentas ir Vyriausybė neranda bendros kalbos.
Taigi aš šiuo atveju tiktai orientuoju valdančiąją koaliciją spręsti problemą iš esmės. Tai visai nereiškia, kad aš sakau, kad šiandien turi būti svarstomas klausimas keisti Ministrą Pirmininką, žinodama ir alternatyvius variantus. Man šiandien sunku įsivaizduoti, kaip tai būtų paprasta padaryti. Tačiau iš esmės mes šiandien nieko šita rezoliucija, jeigu jinai bus priimta, neišspręsime. Be abejo, ji bus priimta tiktai koalicijos balsais, nes ir Nepriklausoma frakcija, faktiškai dauguma kairėje pusėje sėdinčių frakcijų yra apsisprendusios arba nebalsuoti, arba bent jau nepritarti. Tą patį ketina daryti ir Nepriklausomos frakcijos nariai, t.y. nepritardami rezoliucijai balsuoti taip, kaip įprasta – savarankiškai apsisprendžiant. Bet problema, aš dar kartą pabrėžiu, liks, todėl mūsų šiandieninio posėdžio rezultatas, tiesą sakant, bus nieko neišsprendžiantis. Todėl siūlau labai rimtai pagalvoti apie tai. Ačiū.
PIRMININKAS. Toliau kalbės R.Smetona.
R.SMETONA. Gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji Vyriausybės nariai! Šiandien pateiktas rezoliucijos projektas iš tiesų yra Konservatorių partijos vidaus reikalas, vidaus problema, kurią bandoma primesti visam Seimui. Aišku, labai svarbi problema ir visai Lietuvai, ir visiems piliečiams. Bet čia siūloma svarstyti Konservatorių partijos, arba valdančiosios daugumos, nuomonę apie jos valdybos pirmininką, Ministrą Pirmininką G.Vagnorių. Kadangi aš nesu tos partijos narys, tai ir šiai džiaugsmingai partijos odei, jos lyderiui pritarti negaliu. Ir apie pateiktą rezoliuciją galiu pasakyti, kad ji tik dar labiau didinanti įtampą ir provokuojanti.
Bet aš žinau tris argumentus, kodėl nereikia keisti premjero. Turbūt ir visa Lietuva jau juos žino. Pirmas argumentas yra tarptautinis. Pakeitus Lietuvos premjerą, gali sužlugti NATO viršūnių susitikimas, dar labiau suliepsnoti karas Jugoslavijoje, na, ir gali sustiprėti krizė Rusijoje. Ir, žinoma, atitinkamai šių įvykių neigiamos pasekmės Lietuvai. Antras argumentas, žinoma, jau kitoks. Dar ne viskas Lietuvoje išparduoda ir išsidalinta, ne visi postai užimti, dar ne viskas išspausta iš tautos įteikto mandato, o juk tikrai, reikia pripažinti, Ministras Pirmininkas tą daro sėkmingai. Trečias argumentas nekeisti premjero – nekeisti susiklosčiusios padėties. Tegu valstybė vis daugiau klimpsta į krizę, tegu stiprėja žmonių pasipiktinimas, o šiame fone kai kas galbūt atrodys šauniau ir iš tos nelaimės išspaus naudą sau. Kadangi aš tiems politikams ar politikos biznieriams nepriklausau, todėl sakau trumpai ir aiškiai: G.Vagnorius turi atsistatydinti arba turi būti atleistas iš Ministro Pirmininko pareigų.
Aš pritariu Respublikos Prezidento pasiryžimui ištaisyti tą klaidą, kurią jis padarė 1997 m. kovo 6 d., paskirdamas poną G.Vagnorių į Ministro Pirmininko pareigas. Gal nebus neteisinga ar nekuklu, bet aš priminsiu vieno iš kandidato į Respublikos Prezidentus pasižadėjimą tuomet, rinkimų kampanijos metu, neskirti pono G.Vagnoriaus Ministru Pirmininku ir jo, to kandidato, perspėjimą dėl tokio skyrimo pasekmių. Deja, prognozės išsipildė, ir su kaupu.
PIRMININKAS. Dabar kviečiu kalbėti B.Kuzmicką.
B.J.KUZMICKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, šiandien mes svarstome klausimą, kuris, atrodytų, yra mūsų vidaus politinio gyvenimo klausimas, bet kartu tai yra toks klausimas, kuris turi rezonansą ir mūsų užsienio politikoje, klausimas, kuris yra girdimas ir Vakaruose, ir Rytuose, kuris atkreipia į mūsų šalį ir šiaip jau pastovų dėmesį. Ir Vakaruose, ir Rytuose yra matoma mūsų vidaus įtampa, matoma, kaip mes ją sprendžiame, matoma, kaip yra reaguojama. Bet taip pat matoma, kas vyksta kitose valstybėse, matoma, kokiame kaimyninių šalių kontekste Lietuva gyvena. Tai aš sakau turėdamas galvoje neretus pokalbius su Vakarų ir Rytų šalių politikais, būdamas Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Lietuvos delegacijos sudėtyje, būdamas ir Vakarų Europos Sąjungos Lietuvos delegacijos sudėtyje. Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, jog nieko nestebina tai, kad Lietuvoje atsiranda įtampų tarp aukščiausių valdžios asmenų, atsiranda nesusikalbėjimų, vienu arba kitu klausimu atsiranda skirtingų nuomonių. Tai yra laikoma visiškai normaliu demokratijos linkme pasukusios valstybės vidaus gyvenimo požymiu. Būtų kaip tik priešingai, keltų įtarimą, jeigu viskas būtų ramu, užglaistyta ir jokių vidaus debatų nevyktų. Pagrindinis dėmesys yra kreipiamas į tai, kaip yra reaguojama ir kaip šitos vidaus įtampos yra sprendžiamos. Ir šiuo požiūriu Lietuva turi gana stabilios, tvarkingos ir patikimos valstybės vardą. Jeigu dabar turėsime galvoje Lietuvos stebėjimo procedūrą, kuri 1997 metų rugsėjo mėnesį buvo baigta Strasbūre, Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje, galime daryti išvadą, kad Lietuva kaip tik buvo įvertinta kaip stabili ir tvarkinga vidaus politikos požiūriu valstybė. Čia turima galvoje, kad stabilumas anaiptol nereiškia tylos ir ramybės. Stabilumas kaip tik yra įvairių vidaus įvykių, konfliktų sprendimo būdas. Lietuva ir dar trys valstybės, t.y. Estija, Rumunija ir Čekija, stebint buvo įvertintos kaip atitinkančios Europos institucijoms keliamus reikalavimus. Šiuo metu yra stebimos dar maždaug aštuonios valstybės. Ne kartą teko girdėti tokią nuomonę, kad mūsų ekonominiai pasiekimai gali būti didesni ar mažesni, yra suprantami visi šios srities sunkumai, bet pagrindinis mūsų pasiekimas yra kaip tik vidaus gyvenimo, politinio gyvenimo, tvarkinga eiga. Tai yra labai svarbus argumentas ir mūsų stojimo į Europos Sąjungą požiūriu, tai yra ne menkesnis argumentas ir stojimo į NATO požiūriu. Teigiamai vertinamos mūsų pastangos stiprinti gynybinį Lietuvos pajėgumą. Bet vėl ne kartą tenka girdėti, kad vis dėlto pagrindinis valstybės vertinimo kriterijus yra mūsų vidaus padėtis. Jeigu žiūrėtume šiuo požiūriu, mūsų dabar svarstoma rezoliucija yra visai normalus ir reikalingas, netgi būtinas dokumentas. Joje turi būti atspindėta tai, kas yra realiai šiuo metu: kad tarp Seimo, Seimo daugumos ir Vyriausybės nėra kokio skilinėjimo ir lūžinėjimo. Aš kviečiu Seimo narius šią rezoliuciją palaikyti.
PIRMININKAS. Dabar kalbės Seimo Pirmininkas V.Landsbergis. Ruošiasi K.Bobelis.
V.LANDSBERGIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Seimas šiandien sprendžia savo konstitucinės pareigos ir savo kompetencijos uždavinį. Primenu, kad šioje salėje prieš dvejus su puse metų mes patvirtinome koalicinės konservatorių ir krikščionių demokratų Vyriausybės programą. Kartu mes patvirtinom ir Vyriausybę, kurios kiekvienas narys štai čia prisiekė Lietuvos Seimui, ir suteikėme tai Vyriausybei mandatą vykdyti kaip tik šią programą.
Atėjo diena, kai mums pasiūlyta atimti iš Vyriausybės pasitikėjimo mandatą. Siūlo Respublikos Prezidentas, pasakęs per televiziją savo nuomonę apie Ministrą Pirmininką, kaip nesugebantį vykdyti Seimo patvirtintos programos. Tačiau ekspertas šiuo klausimu – dėl Seimo patvirtintos programos vykdymo – gali ir turi būti tik pats Seimas. Taigi arba mes manome, kaip ir Prezidentas, kad Ministras Pirmininkas “nesugeba vadovauti Vyriausybės programos įgyvendinimui”, arba manome kitaip – kad sugeba, todėl tegul dirba. Rezoliucija atsako į Prezidento abejonę ne autoritetui paklusniu antrinimu, bet savarankišku vertinimu: Ministras Pirmininkas gali dirbti ir tegul dirba. Toks bus vertinimas ir pasitikėjimas, žinoma, jeigu šią rezoliuciją priimsime.
Dar visai neseniai pats Prezidentas yra man sakęs, jog nors jam nelengva su G.Vagnoriumi, tačiau tai kompetentingiausias premjero pareigoms žmogus. Tokį Prezidento požiūrį aš vertinau ir vertinčiau kaip tikrai valstybinį: tegul dirba tie, kas išmano darbą, o charakterių problemas kelti į pirmą vietą ir nebūtina, ir nepragmatiška. Tik vienas Prezidento patarėjas viešai gąsdino: kitą savaitę įvertinsime premjero elgesį. Atkreipkite dėmesį – ne kompetenciją, o elgesį.
Vyriausybės programa vykdoma, tik dar nėra įvykdyta. Reikia tęsti ir baigti žemės grąžinimą ir valstybės administravimo reformą, pamatyti veikiančius administracinius teismus, kurie nevilkindami spręs žmonių skundus dėl valdininkų savivalės ir padės grąžinti pasitikėjimą valstybe. Reikia toliau išmokėti žmonėms kompensuojamus indėlius ir negąsdinti jų, kad vėl grįžta netikrumas. Galų gale reikia branginti Lietuvos, kaip stabilios, ramios, konsoliduotos valstybės, paveikslą pasaulio akyse. O tai pastaruoju metu ne kokių nors išorės priešų ardoma, bet mūsų pačių nebranginama vertybė.
Po trijų dienų Vašingtone rinksis Šiaurės Atlanto aljanso šalių ir kandidačių šalių prezidentai. Buvome pasiekę, kad Lietuvos vardas ten skambėtų neblogai, kad Lietuvos ryžtas ir siekis gyventi saugiai būtų matomas. Bet nereikėtų mums rodyti Lietuvos kaip šalies, kurioje viršūnių susitikimo išvakarėse griaunama Vyriausybė, nes tai atseit būtina žmonių gerovei. Patvirtinęs pasitikėjimą Vyriausybe, Lietuvos Seimas pataisys paveikslą, padarys gerą darbą, todėl kviečiu tą darbą ir padaryti.
Galų gale mūsų diplomatija, dalyvaujant Prezidentui, pasiekė, kad būtų sutarta dėl Ministro Pirmininko kelionės birželio mėnesį į Maskvą, kurios metu bus pasirašytos svarbios sutartys. To tikrai ilgai siekėme, ir tai taip pat bus vertinama visur.
Nemanau, kad Seimas labai nusikalto ar ką nors įžeidė manydamas, jog vienas mūsų skiriamas pareigūnas – K.Lapinskas – labiau tinka būti Aukščiausiojo Teismo teisėju negu valstybės kontrolieriumi. Seimo nariai gali būti kalbinami, įtikinėjami, bet ne spaudžiami telefonais, kaip jiems balsuoti. Lygiai taip pat nemanau, jog jeigu Seimo nuomonė išsiskirs su Prezidento nuomone dėl Ministro Pirmininko sugebėjimų vykdyti patvirtintą programą, tai dėl tokio turinio rezoliucijos kas nors turėtų įsižeisti. Vieni mano vienaip, kiti nebijo manyti kitaip – tai yra demokratija. Gal tiesiog Seimas nemano, kad Vyriausybę, jos programą ir kursą jau dabar, kadencijos vidury, reikia keisti pagal kitos institucijos projektą opozicijai plojant. Seimas turi savo paties aukštąjį mandatą, aiškius konstitucinius įgaliojimus ir atsakomybę. Palinkėkime vieni kitiems ramybės.
PIRMININKAS. Kviečiu Seimo narį K.Bobelį. Krikščionių demokratų vardu ruošiasi kalbėti P.Katilius.
K.BOBELIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, kolegos, tikrai šiandien, kaip pasakė Seimo Pirmininkas, yra labai svarbi istorinė Lietuvai diena ir labai svarbu, kad mes laikytumėmės Konstitucijos taip, kaip parašyta, ir vykdytume tik jos suteiktus įgaliojimus. Negaliu sutikti su gerbiamuoju Pirmininku, kai jis pabrėžė, kad šiandien mes vykdome savo konstitucinę teisę. Negaliu sutikti dėl tokių motyvų: konstitucinė teisė mums suteikia teisę kalbėti teigiamai ar neigiamai apie premjerą ir jo Vyriausybę. Šiandien mums ta teisė atimta, kadangi mes galime pasisakyti tik teigiamai už parengtą rezoliuciją, visiškai neduodant teisės pasakyti tai, ką garantuoja Konstitucija. Todėl ir negaliu sutikti su šios rezoliucijos pateikimu.
Taip pat negaliu suprasti ir šios rezoliucijos tikslo ir pono A.Vidžiūno aiškinimo, kuomet jis pabrėžia, kad Konservatorių partijos santykiai su Lietuvos Respublikos Prezidentu yra geri ir dalykiški. Kaip jie gali būti geri ir dalykiški, jeigu staiga šiandien turim tai svarstyti? Ten yra problemų, kurias bando užtušuoti, ir aš manau, Lietuvos žmonės ir mes, Lietuvos Seimo nariai, turim visai atvirai, draugiškai išsikalbėti ir ieškoti išeities, bet jokiu būdu nebandyti užtušuoti to, kas vyksta Lietuvoje ir ką jaučia visi Lietuvos gyventojai. Prezidentas nuo pat savo inauguracijos dienos labai kultūringai, demokratiškai elgėsi ir bendradarbiavo su visomis Lietuvos politinėmis partijomis ir ypač su Seime daugumą turinčia Konservatorių partija ir jos pasiūlytu Ministru Pirmininku G.Vagnoriumi.
Kai Lietuvos Respublikos Prezidentas pamatė Lietuvoje prasidėjusį ekonominį, finansinį, kriminogeninį, socialinį degradavimą, jis susirūpino ir norėjo išsiaiškinti, kas vyksta. Premjeras iš karto be jokio pagrindo užsigavo. Jis pats niekieno neraginamas pabrėžė, kad nori atsistatydinti, kadangi Prezidento siūlymai pataisyti kai kuriuos įstatymus, pagerinti juos jam buvo nepriimtini, ir jis pabrėžė, kad tai diskredituoja Vyriausybę, ir jis negali dirbti tokiomis sąlygomis.
Premjeras apkaltino Lietuvos Respublikos Prezidentą, kad jis nori padaryti nestabilią mūsų tiesiog nepaprastai stabilios Rusijos krizės ir kitų Vakarų Europos negatyvių ekonominių faktorių paveiktą Lietuvos finansinę situaciją. Buvo pareikšta, kad absoliučiai nėra jokio poveikio iš šalies, kad mūsų finansai labai geri. Nors visi matome, kad daugelis įmonių bankrutuoja, nedarbas pasiekė aukščiausią ribą, beveik 9% Lietuvoje. Žmonės laiku negauna pensijų. Kokia yra Lietuvos kriminogeninė situacija, vakar visi matėme Seime, kai buvo daromi panešimai, kas vyksta policijoje, prokuratūroje, Valstybės saugumo departamente.
Noriu pabrėžti, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas, nepaisant jam padarytų labai didelių kaltinimų, nė vieną kartą nepasakė užgaunančio žodžio nei prieš Vyriausybę, nei prieš gerbiamąjį premjerą. Prezidentas kritiškai įvertino kai kurių ministerijų darbus. Beje, aš turiu tikrai kai kurias ministerijas pasveikinti, kurios sunkiomis sąlygomis labai puikiai dirba. Bet to negalima pasakyti apie visas ministerijas.
Mes turime būti objektyvūs. Šiandien, kai ponas A.Vidžiūnas pateikė šią rezoliuciją, didesnė jos dalis buvo panaudota užgauti Lietuvos Respublikos Prezidentą ir išeivijos lietuvius, kurie visą gyvenimą dirbo dėl laisvos Lietuvos, pabrėžiant, kad mes, išeivijos lietuviai, nesuprantame, kas vyksta Lietuvoje ir negalime prisitaikyti prie esamų sąlygų. O kodėl tada visa Lietuvos Vyriausybė važiuoja, bėga į Vašingtoną ir kiekviena proga prašo amerikiečių pagalbos ir bando paniekinti lietuvius? Man atrodo, tokie demokratiški pasireiškimai tikrai nepriimtini.
Kadangi ši rezoliucija neatstovauja visų Seimo narių nuomonei, mano nuomone, yra antikonstitucinė, todėl Jungtinė frakcija svarstant šią rezoliuciją nedalyvaus ir balsuos prieš. Taip pat Jungtinės frakcijos vardu aš prašau, kad balsavimas būtų slaptas.
PIRMININKAS. Taigi sakėte, kad jūs nedalyvausite balsuojant. (Triukšmas salėje) Atsiprašau. Dabar kviečiu P.Katilių. Ruošiasi V.Stasiūnaitė.
P.KATILIUS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamasis premjere, gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, šiandien Seimui yra pateiktas tikrai svarbus ir sudėtingas klausimas. Sudėtingas ta prasme, kad nenumatyta mūsų įstatymų, kaip tą klausimą turime spręsti. Prezidentas yra aiškiai apsisprendęs ir pasakęs savo nuomonę apie premjerą, tačiau uždeda atsakomybę Seimui, koalicijos partneriams spręsti tuos klausimus. Aišku, Seimas turi atsakyti į iškeltą klausimą ir pasirinktas būdas yra projekto rezoliucija, kuria mes išsakom savo nuomonę. Matyt, po šio mūsų apsisprendimo Prezidentūroje irgi bus kiti apsisprendimai. To šiandien mes negalime numatyti.
Frakcija atidžiai svarstė šiuos klausimus ir atsiprašome Seimo narių, kad juos sutrukdėme, nes prašėme pertraukos šiam klausimui spręsti. Mūsų frakcijos, taip pat ir koalicijos partnerių, nuomonė yra ta, kad savo Vyriausybę ir premjerą palaikome. Tai yra mūsų apsisprendimas. Premjeras pažadėjo frakcijai, manau, ir visiems, kad prieš priimdamas kokius nors kitus veiksmus ateityje taip pat tarsis su koalicijos partneriais.
Kalbant apie pačios rezoliucijos tekstą, aš manau, kad jis bus sutrumpintas. Mes esam išsakę savo pasiūlymus ir manome, kad yra labai svarbūs tokie pasakymai, kaip “Seimas apgailestaudamas pripažįsta”, vadinasi, ne viskas buvo tinkamai ir gerai sprendžiama, arba santykiai tarp Vyriausybės ir Prezidento. Tačiau taip pat sako, kad pasitiki Ministro Pirmininko sugebėjimu toliau vadovauti Vyriausybės programos įgyvendinimui. Šita nuomonė skiriasi nuo Prezidento nuomonės, tačiau tai yra Seimo dalies, mūsų frakcijos, apsisprendimas. Pabaiga, aš manau, kaip tik kviečia bendradarbiauti, atidėti charakterius, ambicijas, visus dalykus į šoną, sutelkiant visą dėmesį spręsti valstybės reikalus. Taigi krikščionys demokratai, Krikščionių demokratų frakcijos narių dauguma, balsuos už pataisytą, suredaguotą rezoliuciją. Ačiū.
PIRMININKAS. Kviečiu V.Stasiūnaitę. Toliau pirmininkaus A.Vidžiūnas.
V.STASIŪNAITĖ. Gerbiamieji kolegos, šiandieną susirinkdami į šitą neeilinę sesiją, tartum prisiimame atsakomybę dalyvauti diskusijoje, kuri kol kas tiesiogiai Seimo nebuvo palietusi. Vis dėlto kas įvyko tarp mūsų valdžių, kokios problemos buvo?
Mano manymu, pagrindinė diskusija ir kalba tarp premjero ir Jo Ekscelencijos Prezidento neįvyko dėl skirtingų pozicijų. Prezidentas situaciją Lietuvoje vertina iš daugumos žmonių realių sąlygų, kuriomis jie gyvena, jas pažįsta, susitinka ir žino. Premjeras situaciją Lietuvoje vertina pagal statistines ataskaitas ir pagal savo kabineto suvokimą, t.y. neišeidamas iš pastato. Čia visada bus konfliktas, nes tas suvokimas visada bus skirtingas.
Vadinasi, tokioje diskusijoje, kai yra skirtingos pozicijos vertinamos, kai stovima skirtingose pusėse, pirmiausia lemia, kaip ir kiek kiekvienas turi kultūros kalbėtis. Apie ją kalbėti nenoriu, ją visi Lietuvoje puikiai matė. Nereikia sakyti, kad užsieniui mes turime atrodyti gražūs, gražesni, nes mūsų ten nepriims. Mes nepaslėpsime savo vidaus ir išorės. Kokie esame, tokie ir būkime. Nenorėkime atrodyti gražesni, nes nesame tokie.
Ta rezoliucija, kuri šiandien pateikta, norima paslėpti premjerą, jį tarsi eliminuoti iš konflikto ir įtraukti visą Seimą į didelį ir nuobodų tarpusavio kalbėjimą, bevaisį kalbėjimą. Po viso to kalbėjimo ne tokia rezoliucija turėjo gimti. Reikėjo sudaryti darbo grupę, kuri išsiaiškintų ne žmonių tarpusavio santykių kokius nors dalykus, bet išsiaiškintų, kas mūsų valstybės valdymo sistemoje yra blogai, t.y. peržiūrėtų konstitucines nuostatas ir ieškotų sprendimų, kaip iš to išeiti. Tai nėra momentinis konfliktas. Jis yra užprogramuotas trijose valdžiose, kurios pagal tautos nevienodai suteiktą įgaliojimą turi neadekvačią valdžią ir įtaką.
Todėl šita rezoliucija man labiau skamba kaip pavasarinis akcentas – mes labai mylime premjerą ir mylime visą Vyriausybę. Tam daugiau, atrodo, turėjo įtakos pavasaris, bet ne logika ir realaus šiandienos gyvenimo suvokimas. Aš nemanau, kad Lietuva be premjero G.Vagnoriaus – Lietuva be ateities. Ačiū.
PIRMININKAS (A.VIDŽIŪNAS). Dabar į tribūną kviečiu Seimo Pirmininko pirmąjį pavaduotoją A.Kubilių – Tėvynės sąjungos frakcijos vardu. Paskui – Seimo narys, Ministras Pirmininkas G.Vagnorius.
A.KUBILIUS. Gerbiamieji kolegos Seimo nariai, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamasis Ministre Pirmininke! Šiandien svarstome pasitikėjimo Ministru Pirmininku klausimą. Visi esame truputį susijaudinę, opozicija emociškai pakylėta, žmonės sunerimę, tačiau vis dėlto pabandykime kalbėti ramiai, konstituciniais, teisiniais ir politiniais argumentais, o ne vien emocijomis.
Šiandien turime konstatuoti, kad iš tikrųjų susiduriame su viena rimta problema. Atrodo, kad skirtingai suprantame Konstitucijos tradiciją ir politinės atsakomybės, arba kas už ką šioje valstybėje yra atsakingi, klausimą, todėl turime kalbėti dalykiškai, vengdami populizmo. Visi mes už laisvą pilietį, atvirą visuomenę ir modernią valstybę, todėl siūlau apie tai nekalbėti. Manau, kad Lietuvoje nėra nekritikuotinų asmenų: ar tai būtų Seimo Pirmininkas, ar jo pavaduotojas, ar Ministras Pirmininkas, ar Prezidentas, tačiau kritinių pastabų nereikėtų suprasti kaip nepagarbos.
Norėčiau pabandyti ramiai aptarti du klausimus: kas įvyko pirmadienį, arba kas pasikeitė po Prezidento kalbos, ir antra, kodėl mes remiame Ministrą Pirmininką ir jo veiklą.
Nesirengiu nagrinėti, kodėl opozicija neremia ir nepasitiki Ministru Pirmininku, nes būtų keista, jeigu opozicija pasitikėtų Ministru Pirmininku. Parlamentinė demokratija, opozicijos dalia ir prievolė yra iš tikrųjų nepasitikėti Ministru Pirmininku. Opozicija jau kitą dieną po pralaimėtų rinkimų privalo teigti, kad jeigu ji būtų valdžioje, jos premjeras būtų kur kas geresnis už esantį.
Taigi kas įvyko pirmadienį? Prezidentas pareiškė, jog jis nepasitiki premjeru ir neremia jo veiklos. Iki šiol Respublikos Prezidentas to nėra sakęs, t.y. mes matome naują politinę situaciją – Prezidentas nepasitiki ir neremia Ministro Pirmininko veiklos. Be abejo, šie žodžiai visų pirma mums, konservatoriams, yra skaudūs ir sunkūs. Ypač kad dar neseniai Prezidentas teigė, kad jis remia šios Vyriausybės veiklą.
Štai dar šių metų kovo 5 dieną, kai Prezidentas susitiko ir kalbėjosi su trimis mūsų frakcijos atstovais R.Rastauskiene, A.Vidžiūnu ir manimi, Prezidentas sakė: remiu ir remsiu dabartinę Vyriausybę. Mes Prezidentą rėmėme per rinkimus. Taigi pasitikėjimas buvo abipusis. Šiandien galime konstatuoti, kad abipusio pasitikėjimo nebėra, arba bent taip atrodo. Tai yra faktas, tai yra realybė, tai yra skaudus pasikeitimas, bet ar tai veda prie kokių nors dramatiškų pasekmių?
Esu įsitikinęs, kad ne, ir pabandysiu tai paaiškinti. Visų pirma mūsų Konstitucija yra vadinama pusiau parlamentine, pusiau prezidentine – Prancūzijos pavyzdžio Konstitucija. Ji yra paplitusi Europoje, t.y. Prancūzijoje, Austrijoje, Suomijoje, Airijoje, Lenkijoje, ir yra visiškai kitokio tipo nei Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija. Pagal mūsų Konstituciją tiesiogiai išrinktas Prezidentas, žmonių išrinktas Prezidentas, turi dirbti kartu su Ministru Pirmininku, kurį faktiškai skiria parlamento valdančioji dauguma, kuriai Ministras Pirmininkas atsiskaito. Jungtinėse Amerikos Valstijose tiesiogiai išrinktas Prezidentas yra kartu ir Vyriausybės, arba, kitaip sakant, kabineto vadovas.
Europinėje pusiau parlamentinės Konstitucijos tradicijoje parlamento politinė dauguma savo atstovą skiria Ministru Pirmininku, neatsižvelgiant į tai, kas yra Prezidentas. Europinėje tradicijoje nebuvo tokio atvejo, kad esant aiškiai parlamento politinei daugumai Prezidentas nesutiktų paskirti šios daugumos atstovo Ministru Pirmininku. Europinėje pusiau prezidentinėje sistemoje neretai būna taip, kad Prezidentas ir parlamento politinė dauguma yra skirtingų politinių orientacijų, bet nebuvo tokio atvejo, kad Prezidentas, nors ir būdamas parlamentinės opozicijos faktinis lyderis, trukdytų parlamentinei daugumai paskirti Ministrą Pirmininką arba reikalautų, kad parlamentinė dauguma pakeistų Ministrą Pirmininką.
Panašiai turėtume elgtis ir Lietuvoje. Aš negaliu teigti, kad Prezidentas yra kitokių politinių pažiūrų nei mes, konservatoriai. Yra atskira problema, kad Prezidentas stengiasi pabrėžti savo nepartiškumą, t.y. savo nepriklausymą jokiai politinei ideologijai. Tuo mes skiriamės ir nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, ir nuo Europos, kur visiems aišku, kad J.Chirakas ir R.Reiganas yra ir buvo konservatoriai, B.Clintonas yra liberalas, o A.Kwasniewskis – socialdemokratas. Tačiau bet kuriuo atveju, jeigu Prezidentas ir turėtų skirtingą politinį požiūrį į valstybės problemas, arba kitaip sakant, būtų kitos politinės orientacijos – nėra parlamento politinė dauguma, tai nesuteiktų Prezidentui teisės reikalauti, kad parlamentinė dauguma keistų Ministrą Pirmininką.
Įsivaizduokime, kad Lietuvos Respublikos Prezidentu būtų išrinktas mūsų kolega Č.Juršėnas. Jo politinės pažiūros mums visiems yra gerai žinomos. Jos yra visiškai kitokios nei šiandieninės konservatorių ir krikdemų politinės daugumos pažiūros. Aš manau, kad niekas nenustebtų, jeigu Prezidentas Č.Juršėnas pareikštų, kad jis nepasitiki ir neremia Ministro Pirmininko G.Vagnoriaus veiklos. Tačiau ar po tokio Prezidento Č.Juršėno pareiškimo parlamentinė konservatorių, krikdemų dauguma turėtų keisti Ministrą Pirmininką? Manau, kad atsakymas yra visiems aiškus ir, be abejo, jis yra neigiamas.
Taigi mūsų konstitucinė sistema yra tokia, kad Vyriausybė ir Ministras Pirmininkas gali ir privalo dirbti tada, kai turi Seimo daugumos pritarimą ir pasitikėjimą, nepaisant to, kaip Vyriausybės ir Ministro Pirmininko darbą vertina Prezidentas. Aišku, lengviau dirbti kartu su Prezidentu, tačiau net ir tada, kai Prezidentas nepritaria parlamentinės daugumos politinei ideologijai, valdančioji dauguma privalo turėti galimybę vykdyti savo rinkiminę programą. Be abejo, galima ir reikia kritikuoti Vyriausybę ir Ministrą Pirmininką, tačiau negalima peržengti Konstitucija nubrėžtos ribos tarp Prezidento, Vyriausybės ir Seimo daugumos Konstitucijoje nustatytų teisių ir pareigų. Bandymai iš bet kurios institucijos pusės šią trapią ribą peržengti sukelia įtampą ir nestabilumą.
Apžvelgę mūsų politinės sistemos veikimo konstitucinę logiką pabandykime pažvelgti, kodėl šiandien kyla įtampa tarp Prezidento ir Seimo daugumos. Visų pirma, ar skiriasi Prezidento ir Seimo daugumos ideologinės nuostatos? Daugelis politinių apžvalgininkų Prezidento metinę kalbą įvertino kaip liberaliųjų idėjinių nuostatų produktą. Pasaulio konservatoriai nuo liberalų, ypač ekonomikos tvarkymo supratimu, nėra toli vieni nuo kitų, todėl ir mes pritariame daugeliui Prezidento kalbos teiginių, kurie sutampa su Vyriausybės programa. Matome Prezidento siūlymuose vidinių prieštaravimų, tačiau dėl to mūsų santykiai neturėtų sugriūti, nes Prezidentas taip pat mato ir mūsų veiksmuose vidinių prieštaravimų. Mes dėl to nepykstame ant Prezidento.
Antra. Ar skiriasi šiandieninės Lietuvos situacijos mūsų ir Prezidento vertinimais? Esu įsitikinęs, kad ne. Prezidentas viešai pasako daugiau kritikos dėl atskirų problemų, mes tai darome tarp savęs. Mes matome tas pačias problemas, kurias Lietuvoje reikia spręsti, tačiau mes taip pat pozityviai vertiname ir Lietuvos laimėjimus, prie kurių prisidėjo ir ši Vyriausybė.
Aš noriu pacituoti kelis sakinius iš Prezidento kalbos, pasakytos praėjusių metų lapkričio mėnesį Bonoje Europos integracijos studijų centre. Man neseniai ten teko lankytis ir aš atsivežiau štai šią gražiai išleistą Prezidento kalbos knygutę, kuri vadinasi “Europa, kaip nebaigtas reikalas. Lietuvos vaidmuo XXI amžiaus kontinente”. Citata: “Mūsų nusistatymo jėga kyla iš patirties, sukauptos įgyvendinant Europos Sąjungos narystės reikalavimus. Nuolat įgyvendinant Europos Komisijos nustatytus kriterijus, Lietuvos ekonomika sėkmingai tapo viena iš dinamiškiausių Rytų ir Vidurio Europoje. Ekonomikos reformos, prekybos liberalizavimas ir platesni ekonominiai kontaktai nulemia bendrojo vidaus produkto augimą. Bendrasis vidaus produktas nuo 1993 m. padidėjo daugiau nei tris kartus ir dabar esantis 6% BVP metinis augimas tik patvirtina, kad mes einame tinkamu keliu. Nacionalinis ekonomikos restruktūrizavimas, atsižvelgiant į integracijos reikalavimus, sukūrė stabilų pagrindą, dėl kurio galime atlaikyti Rusijos krizės poveikį. Mes parodėme, kad Lietuvos spalvos Europos žemėlapyje tiek pat šviesios, kiek ir kitų Vidurio Europos šalių. Europos Komisijos parengtoje ataskaitoje dėl šių kandidačių pasiektos pažangos buvo pažymėta Lietuvos politinė, ekonominė ir socialinė pažanga. Europos sostinėse, kuriose aš neseniai lankiausi, taip pat buvo pripažintas pakankamas Lietuvos kokybinis šuolis”. (Vertimas iš anglų kalbos.) Mes panašiai vertiname Lietuvos laimėjimus, todėl mums visiškai suprantami Prezidento žodžiai, pasakyti kovo 5 d., kuriuos aš citavau, kad Prezidentas remia ir rems šią Vyriausybę. Per šį laikotarpį nuo kovo 5 dienos neįvyko kokių nors nelaimių valstybės ekonomikoje ar finansuose, todėl nėra pagrindo manyti, kad įtampa tarp Prezidento ir Vyriausybės kyla dėl skirtingo požiūrio į šiandieninę valstybės situaciją.
Trečia. Neseniai “Kauno dienoje” žurnalistė Aušra Lieka savo straipsnyje “Sakmė apie tai, kaip žlugo dviejų didžiavyrių draugystė” pateikia tikslią įvykių chronologiją, kaip kilo šiandieninė politinė įtampa. Chronologija prasideda nuo šių metų sausio 11 dienos, kai konservatoriai pareiškė prieštaravimą dėl Prezidento pasirinkto K.Lapinsko skyrimo valstybės kontrolieriumi. Chronologija nuosekliai atveda iki šios dienos ir matome, kad visa įtampa atsiranda todėl, kad Prezidentas savo įgaliojimus mato platesnius, nei juos mato Vyriausybė ar Konservatorių frakcija. Taigi ginčas ir įtampa atsiranda dėl skirtingo valdžios institucijų įgaliojimo supratimo. Tuo mes pakartojame tai, kas 1991–1996 metais vyko daugelyje Vidurio ir Rytų Europos valstybių, kas yra labai tiksliai aprašyta Beilio straipsnyje “Prezidentai prieš ministrus pirmininkus: vykdomosios valdžios problemos Rytų Europoje”, kuris buvo paskelbtas 1996 m. žurnale “World Politics”. Šio straipsnio autorius nurodo, kad konfliktai tarp prezidentų ir premjerų šiose šalyse kyla dėl to, kad prezidentai, būdami kur kas populiaresni už vyriausybes, nutaria, kad didesnį populiarumą turi lydėti didesni įgaliojimai. Dažnai didesnių įgaliojimų yra siekiama ne stengiantis pakeisti Konstituciją, o bandant sumenkinti vyriausybę ir Prezidentūrai tampant visuomenės nepasitenkinimo tribūnu. Visa tai vyko Lenkijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje, šiandien tai vyksta Lietuvoje. Lenkijoje ir kitose Vidurio Europos valstybėse tai baigėsi politiniu destabilizavimu, prezidento ir vyriausybės populiarumo smukimu bei šiandieninio Prezidento A.Kwasniewskio pergale Lenkijos Prezidento rinkimuose.
Taigi galime aiškiai konstatuoti, kad įtampa tarp Prezidento, Vyriausybės ir Seimo daugumos kyla dėl to, kad norintis būti veiklus ir aktyvus Respublikos Prezidentas norėtų matyti ir savo didesnes galias tvarkant valstybės vidaus reikalus. Natūralu, kad Vyriausybė ir Seimo dauguma nori įgyvendinti savo veiklos programą, tai yra Vyriausybės programą, taip, kaip jie tai mato tinkamiausia, prisiimdami už tai visą atsakomybę ir nesuprasdami, kaip į šiuos darbus įkomponuoti Prezidento instituciją. Ji dėl savo didelio populiarumo tarp nepopuliarių partijų ir kitų institucijų atrodo kaip milžinas, kurio neatsargūs judesiai gali sudarkyti, sudaužyti trapią politinę, konstitucinę pusiausvyrą. Didelis žmonių pasitikėjimas suteikia ir didelę atsakomybę – nepanaudoti pasitikėjimo neatsargiai.
Ar galima šią įtampą kaip nors mažinti? Be abejo, galima ir reikia. Reikia kalbėtis, kalbėtis visam mūsų politiniam elitui dėl mūsų Konstitucijos principų, reguliuojančių valdžios įgaliojimų įgyvendinimo tradicijų sukūrimą. Šiandien tai yra didžiausia problema. Taigi pagrindinė Prezidento nepasitikėjimo Ministru Pirmininku priežastis yra nesusitarimas dėl konstitucinių galių. Ar dėl to reikia keisti Ministrą Pirmininką? Manau, kad tikrai ne. Kodėl mes pasitikime Ministru Pirmininku? Todėl, kad mes visiškai pritariame tam įvertinimui, kurį Lietuvos laimėjimams davė Prezidentas ir kurį aš citavau. Ar Vyriausybė, ar mes, valdančioji koalicija, esame darę klaidų? Be abejo, kad taip, ir nemažų, bet tarp jų nėra tokių, dėl kurių turėtų atsistatydinti Vyriausybė, kad ir kiek to norėtų šiandieninė opozicija ir jos garsiai šaukiantis atstovas G.Kirkilas.
Todėl siūlau priimti rezoliuciją, išreiškiančią pasitikėjimą, tartis dėl įgaliojimų ir dėl problemų sprendimo. Kito kelio nėra. Kitas kelias – visuomenės skaldymas, pareiškimai, demonstracijos ir t.t., ir t.t. Jeigu gerbiame Konstituciją, visi šią pagarbą turime išreikšti valstybiškai. (Plojimai)
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, dabar kalbės Seimo narys, Ministras Pirmininkas G.Vagnorius.
G.VAGNORIUS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai! Turiu prisipažinti, kad jaučiuosi iš tikro neįprastai. Kartais jau nesuvokiu, ko iš tikrųjų iš Vyriausybės ar iš manęs norima ir ką pats turėčiau daryti: siekti likti Vyriausybėje ar užleisti šias pareigas kitiems, geriau pasirengusiems dirbti šį darbą. Kartais nesuprantu ir ko norima iš Vyriausybės: ar tikrai jos pareiga yra tik nuolat kalbėti apie šalies sunkumus, kuriuos mes visi žinome, kuriuos visi matome? ar Vyriausybės pareiga yra spręsti, ar tikrai Vyriausybės funkcija yra tik dejuoti dėl to, kaip sunku, arba kalbėti apie tai, kad nieko neįmanoma padaryti? ar Vyriausybės pareiga yra bandyti ieškoti būdų, kaip pagal valstybės išgales kiek galima greičiau išspręsti ekonominius, socialinius sunkumus?
Viena man neabejotinai aišku, kad šiandien pirmiausia mes turime pasveikinti Lietuvos krepšininkus – Kauno “Žalgirį”, patekusį į finalą. Dėl šio klausimo, aš tikiuosi, mes visi sutarsime. (Plojimai)
Taip pat man yra aišku, kad mes turime siekti valstybės stabilumo, rimties ir kiek galima daugiau santarvės. Aš labai džiaugiuosi, kad šiandien salėje vyksta dalykinė diskusija, kuri, aišku, politinėje aplinkoje negali išsiversti be tam tikrų nuomonių skirtumo. Šiuo sunkiu dar besitęsiančios Rusijos finansinės krizės laikotarpiu dabartinė Lietuvos Vyriausybė turi aiškią veiklos programą, gali užtikrinti šalyje rimtį ir palaikyti ekonomikos ir finansų augimo tendencijas. Lietuva, nors ir patyrė nemažų ekonominių nuostolių, tačiau atsilaikė prieš Rusijos ir kitų kaimyninių valstybių finansinę krizę. Taip, Lietuvoje labai daug problemų. Jeigu kas nors paprašys mane įvardyti, patikėkite, gerbiamieji Seimo nariai, aš tą tikrai ne blogiau atlikčiau negu LDDP ar kitų opozicinių frakcijų nariai. Aš jas žinau, ne tik žinau, bet jomis ir gyvenu. Tačiau mes negalime nematyti to, ką Lietuva yra pasiekusi. Aš girdėjau nusiskundimų, jog Lietuva štai pateko į finansinę duobę. Nebūčiau apie tai kalbėjęs, jeigu nebūčiau išgirdęs šių žodžių iš 1993–1995 metų Vyriausybės nario, kuris teigė, taip galima buvo suprasti, jog esą 1995 metais ekonominė-finansinė padėtis klestėjo, o dabar šalis atsidūrė finansinėje bedugnėje. Vis tiek turi būti kokios nors padorumo ribos, turėtų būti kokios nors elementarios taisyklės, lyg pamiršome, kas vyko 1995 metais, kai griuvo išvogti bankai, kai beveik buvo pasiektas finansinis bankrotas. O dabar, kad ir sunkiai, bet gyvena finansų sistema, kad ir trūksta milijardų lėšų visoms sritims, tačiau jeigu bent kiek būtume objektyvūs, pamatytume, kad vis tiek valstybės biudžete šį pavasarį 2,1 karto daugiau pinigų negu 1996 m. Aš jau nekalbu apie krizinius 1995 metus.
Taip, žmonių gyvenimas be galo sunkus. Taip, sunku įsivaizduoti, kaip dalis žmonių gali išgyventi iš nedidelės pensijos ar nedidelio atlyginimo. Tačiau mes turime matyti, jog kiekvienais metais 14–15 % išauga realios gyventojų pajamos. Jeigu tuos tempus sugebėsime išsaugoti, kad ir kokia bus kita Vyriausybė, dar kita, vis tiek žmonės atsities ir pradės kitaip gyventi, bet svarbu, jog šiuos pasiektus vienus aukščiausių Vidurio Europos tempus mums pavyktų išsaugoti. Aš tikrai nekalbėčiau apie klaidinančią informaciją apie didėjantį biudžeto deficitą ar didėjančius valstybės įsiskolinimus, jeigu tai neatsilieptų tarptautiniams santykiams. Kaip galima kalbėti apie augantį biudžeto deficitą, jeigu nuo 4–5%, koks buvo 1995 metais, biudžeto deficitas sumažėjo iki 1–1,5% 1997–1998 m., o 1999 m., kai mes patiriame apie 809 mln. litų Rusijos krizės nuostolių, mes kartu su jumis patvirtinome nedeficitinį biudžetą. Na, tikrai, vis tiek turėtų būti kokios nors taisyklės, turėtume bent jau akivaizdžių dalykų neapversti aukštyn kojom. Biudžeto deficito neturime ir, tikiuosi, ateityje daugiau biudžeto deficito nebus. Taip pat skolos neauga, bet priešingai – šiam Seimui ir šiai Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavyko išmokėti daug skolų, net sugebame vykdyti milijardus kainuojančią Indėlių atkūrimo programą. Sumokėjome savivaldybėms, sumokėjome energetikams, likvidavome daugybę skolų, kurios buvo susikaupusios dar 1995 m. Vyriausybė nebijo sunkumų ir nebijo prisiimti kolegialios ar asmeninės atsakomybės už savo veiklą. Mes nebijome atsakomybės ir nesilaikome įsikibę į postą.
Pastaraisiais metais Lietuvoje susiformavo, palyginti su kitomis Vidurio Europos valstybėmis, tikrai geros ekonominio-finansinio augimo tendencijos. Ne geras gyvenimas, pabrėžiu, bet augimo tendencijos. Jos yra geros, jos pripažįstamos ir nereikia mums savęs menkinti. Mes žinome, mes matome, kad nors labai sunku žmonėms gyventi, bet šiuo metu Lietuvos nevargina kokie nors socialiniai-ekonominiai konfliktai, nevargina tautiniai konfliktai ir pagaliau politinė padėtis yra stabili. Tai iš tikro didelė, didelė vertybė, kai šalyje nėra riaušių, kai šalyje nėra neramumų. Turime šalies viduje pakankamą rimtį. Aš norėčiau tikėti, jog mums pavyks išsaugoti stabilumą ir nebus dirbtinai sukelta politinė krizė. Dėkodamas už politinę rimtį, be abejo, aš taip pat dėkoju ir opozicijai, kurios taip pat yra didelis nuopelnas, kad šalyje yra pakankama rimtis. Opozicija bus visada ir ji turi būti, be abejo, konstruktyvi, ir aš tikiuosi, kad mūsų opozicija bus konstruktyvi. Jei padėtis šalyje būtų destabilizuota, patirtume didelę žalą, ją patirtų ne vien tik valdančiosios koalicijos Seimo nariai, ar Vyriausybės nariai, ją patirtų visi Lietuvos žmonės, patirtume kiekvienas iš mūsų. Jeigu mes iš tikro destabilizuosime padėtį Lietuvoje, mes galime būti atmesti atgal į tą pačią 1995 m. duobę, iš kurios bandome išlipti, į tą pačią finansinę krizę, kurios rezultatus, manau, dar iki šiol jaučia ne viena biudžetinė įstaiga. Ši Vyriausybė gali imtis atsakomybės už savo veiklą, tačiau ji negalėtų imtis atsakomybės, jei kam pavyktų sukelti šalyje neramumus ar naujus nuosmukius.
Taip, tarp Vyriausybės ir Prezidento, gal tarp Ministro Pirmininko ir Prezidento, atsirado įtampa, tačiau nebuvo ir nėra asmeninės nesantaikos. Bent jau iš mano ar kitų kabineto narių pusės. Asmeniniuose santykiuose tarp mūsų nėra jokio konflikto, mes turime normalius, dalykiškus asmeninius santykius. Aš tikiuosi, jog tokie santykiai ir ateityje išliks. Nėra kokių nors ir charakterio nesusitarimų. Aš neatsimenu nė vieno susitikimo su Prezidentu, kuris būtų vykęs konfliktiškai ar kaip nors nedraugiškai. Jeigu kam nors pavyko stebėti mūsų susitikimus, turėjo galimybę įsitikinti, jog kiekvienas susitikimas būdavo dalykiškas, konstruktyvus, nuoširdus. O problemos tikriausiai kildavo po susitikimų, po įvairių pareiškimų. Vieną iš jų man teko girdėti, pavyzdžiui, važiuojant į susitikimą Turniškėse. Važiuodamas automobiliu, aš jau girdėjau per radiją pranešimą apie Turniškėse vykstantį susitikimą ir apie tai, kas ten nuspręsta, nors dar man nepavyko atvykti iki Turniškių, net nepavyko pasisveikinti su Respublikos Prezidentu.
Tikriausiai pagrindiniai nesutarimai vyksta dėl ko kita – kam turėtų būti politiškai atskaitinga Vyriausybė? Seimui, Seimo daugumai ar Prezidentui? Tačiau aišku viena, kad Vyriausybė vienu metu negali atstovauti ir būti politiškai pavaldi ir Seimo daugumai, ir, tarkime, Prezidentui. Juo labiau Vyriausybė vienu metu negali būti politiškai atsakinga ir pozicijai, ir opozicijai. Kartais susidaro toks įspūdis, jog per Prezidentūrą ar per Prezidento aplinką yra siekiama paversti Vyriausybę politiškai pavaldžią opozicijai. Aš čia taip pat nematyčiau nieko bloga, bet neturėtų būti taip, kad kažkas kitas realiai valdo Vyriausybę ar Vyriausybės sprendimus, o atsakomybę bandoma užkrauti Vyriausybei ir valdančiajai konservatorių ir krikščionių demokratų koalicijai. Tikriausiai svarbiausia, kad kiekvienas atsakytų už savo sprendimus. Vyriausybė niekada neinicijavo ir neinicijuos konfliktų nei su Prezidentu, nei su Seimu. Pagaliau mes neturime noro ir neturime laiko. Mes ypač esame suinteresuoti dalykiniais konstruktyviais santykiais. Vyriausybė turi tiek rūpesčių, jai tenka tiek daug atsakomybės už kasdienius reikalus, netgi ir tuos, kurie liečia savivaldybes ar net kaimo seniūnijas, jog jai mažiausiai reikia kokio nors nesutarimo ar konflikto. Pagaliau mes nesame jautrūs kritikai. Kiek mes buvom kritikuojami, kiek mums buvo įvairių priekaištų, ir tai niekada, sakykim, nesukeldavo kokio nors nemandagaus atsakymo. Dažniausiai mes iš viso nereaguodavom į kritiką, nes mes manėm, jog Vyriausybės pareiga dirbti, opozicijos pareiga yra kritikuoti, taip pat ir Prezidentas, be abejo, turi teisę kritikuoti. Atsakėme tik į bandymus diskredituoti Vyriausybę skelbiant faktais nepagrįstus kaltinimus. Mums gali priekaištauti dėl to, kad mes patiriam kokių nors nesėkmių, sakykim, dėl kokių nors ūkinių sprendimų. Tačiau niekam nėra suteikta teisė, netgi Prezidentui, netgi aukščiau kam nors už Prezidentą, jeigu tokių Lietuvoje ar pasaulyje yra, kaltinti ką nors korupcija nepateikiant faktų. Tai jau nėra kritika, tai jau yra koks nors bandymas diskredituoti valstybės institucijas, ir, be abejo, į tokius nepagrįstus kaltinimus mes negalėjom neatsakyti.
Vyriausybės puldinėjimai ir diskreditavimas prasidėjo, mano manymu, po to, kai praeitais metais Prezidentūrai (nors tikriausiai nereikėtų vartoti žodžio “Prezidentūrai”), Prezidento aplinkai nepavyko įtikinti Vyriausybės, taip pat ir manęs asmeniškai, jog turėtų būti performuota Vyriausybė, kuri turėtų būti politiškai atsakinga nebe Seimo daugumai, o Prezidento aplinkai. Tai tikriausiai yra pagrindinė problema. Aš asmeniškai čia nieko blogo nematyčiau, bet tokiu atveju, be abejo, jeigu tokia Vyriausybė kada nors būtų – atsakinga ne parlamento daugumai, o Prezidentui, tai, be abejo, ir atsakomybė už Vyriausybės funkcijas turėtų tekti taip pat šiai institucijai. Tai yra turi būti aiškus atsakomybės už savo sprendimus vaizdas, neturi būti taip, kad vieni priima sprendimus, o už juos atsako kiti.
Taip pat man visiškai aišku, jog neturėtų įvykti taip, kad konservatorių, krikščionių demokratų Vyriausybė parinktų Lietuvos demokratinės darbo partijos ar kitų opozicinių partijų lyderius. Taip pat neįsivaizduoju, kad galėtų, pavyzdžiui, valdančiosios daugumos Vyriausybę parinkti Prezidentas ar Prezidento aplinka. Na, tai iš tikro keistai atrodytų, jei kažkas iš šalies parinktų mums Vyriausybę ir pasakytų, kad štai jūs turit dirbti būtent tokios sudėties, o ne kitokios sudėties. Niekas negali iš šalies pasakyti, kas, mūsų manymu, valdančiosios koalicijos, Seimo daugumos manymu, yra tinkamesnis ministras, nes mes už savo ministrus, už Vyriausybę ar kitus pareigūnus atsakome. Bet aš neatmetu, kad gali būti ir tokių bandymų, kad nebus tinkama konstitucinė nuostata, kad Seimo dauguma turėtų formuoti Vyriausybę. Gali būti anksčiau ar vėliau bandymų, kad Vyriausybė turės būti atskaitinga Prezidentui, bet dar kartą noriu pabrėžti: tada ir atsakomybė už Vyriausybės veiklą turi tekti tiems, kurie nori formuoti Vyriausybę.
Gerbiamieji Seimo nariai, neturiu jokio asmeninio troškimo, jokio… Neabejoju, kad gali būti ir tokia situacija, kad yra žmonių, yra politinių jėgų, kurios mano, kad pajėgtų geriau tvarkyti šalies reikalus. Iki šiol man atrodė, kad turim suformavę kompetentingą Vyriausybę, stiprius ministrus ir matom rezultatus. Tai, kad pastaruoju metu dažniau sulaikomi kyšininkai arba nubaudžiami pareigūnai, netgi teisėsaugos pareigūnai už įstatymų pažeidimus, neturėtų būti vertinama kaip blogas vidaus reikalų ministro ar generalinio prokuroro darbas. Priešingai, tai liudijimas, kad teisėsaugos institucijos ir jų vadovai pagaliau pradėjo dirbti. O gal kas nors gali pasakyti, kad prieš kelerius metus nebuvo kyšininkavimo ar nebuvo korupcijos, kai milijardais buvo išgrobstyti bankai, įmonės, kai valstybė prarado milžinišką turtą? Tada korupcija buvo pasiekusi aukščiausius valdžios ešelonus. Tačiau jokių bylų, jokių tyrimų nebuvo ir sulaikytų kyšininkų taip pat mes nepastebėjom. Tai, kad dabar yra sulaikomi kyšininkai ar tiriamos korupcinės bylos, ar net atleidžiami (netgi dešimtimis) policijos, prokuratūros pareigūnai ar Vyriausybės pareigūnai, tik liudija, kad valstybės valdžia pagaliau pradėjo siekti įvesti šalyje griežtą tvarką.
Mes norime įvesti teisingesnę ir griežtesnę tvarką. Aš girdžiu kartais pasišaipymus, kad nereikėtų kokių nors žiauresnių mokesčių surinkimo akcijų, kad nereikėtų bausti pažeidėjus. Ir aš bandau įsivaizduoti, kas bus, jeigu, tarkim, iš tikro po kurio laiko valdžią kaip tik ir sudarys politikai, kurie manys, kad nereikia griežtesnės tvarkos, kad nereikia bausti už pažeidimus. Bet aš noriu tikėti, kad tai yra tik kalbos tol, kol žmogus yra opozicijoje. Kai patenka į valdžią, jis turi pakeisti savo nuostatą, nebent iš tikro mes manom, kad nereikia Lietuvai griežtesnės tvarkos. Jeigu kažkas tikisi, kad ši Vyriausybė arba jos vadovas kaip nors atsisakys griežtesnės kovos su nusikalstamumu, su korupcija, atsisakys griežtesnės finansų politikos, griežtesnės tvarkos valstybėje, turiu pasakyti, jog nereikėtų vienas kito klaidinti. Šito aš neatsisakysiu, šito neatsisakys ir mano Vyriausybė net ir tuo atveju, jeigu mes būsim kaltinami žiauriaisiais, net ir tuo atveju, jeigu mūsų politika bus vadinama žiauriomis akcijomis. Aš noriu, kad Lietuvoje įsivyrautų tvarka, mes norim, kad Lietuvoje būtų ir finansinė tvarka, mes norim kovoti su šešėline ekonomika, mes norim kovoti su kontrabanda. Mes norim, kad Lietuvos žmonės gyventų geriau, Lietuvos įmonės turėtų darbo, o žmonės turėtų darbo vietų. Bet jeigu kažkas mano, jog yra kitokių būdų, kaip sparčiau pasiekti didesnę pažangą ar geresnę tvarką, tikriausiai reikėtų jiems sudaryti galimybę anksčiau ar vėliau pabandyti tai pasiekti.
Šiandien neturiu jokių troškimų, jokių prašymų. Asmeniškai pasiruošęs bet kokiam sprendimui buvau jau tą dieną, kai jūs mane skyrėt Ministru Pirmininku, tokios pat nuostatos esu ir šiandien. Ir geriausia būtų, kad tiesiog būtų balsuojama slaptai ir visiems būtų aiškiau dėl ateities. Labai ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Gerbiamieji kolegos, tuo diskusiją dėl rezoliucijos… A.Salamakinas. Prašom.
A.SALAMAKINAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš jums perdaviau įžymaus politinio veikėjo disidento A.Terlecko prašymą, kad šiuo svarstomu klausimu būtų jam suteiktas žodis. Jūs esate liberalus žmogus, manau, kad jūs tikrai jam suteiksite žodį. (Balsai salėje)
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, prašom skaityti Statutą. Nurodykit Statuto straipsnį, prašom nurodyti Statuto straipsnį… Pone Bernatoni, kreipkitės į Etikos ir procedūrų komisiją. (Balsai salėje) Prašom, kreipkitės į Etikos ir procedūrų komisiją. Nurodykit straipsnį, pagal kurį, ir tada viską spręsime. Gerbiamieji kolegos, Seimo tribūna, dar sykį noriu paminėti, yra Seimo tribūna, ne mitingo tribūna. Žodis suteikiamas garbingiems valstybės svečiams. Kai ponas A.Terleckas bus garbingas valstybės svečias, tada žodį jam suteiksime.
Gerbiamieji kolegos, prašom registruotis.
Tas frakcijas, kurios nenori dalyvauti diskusijoje dėl rezoliucijos, aš raginčiau laikytis savo nuostatų. Prašom registruotis. Prašom tuoj pat registruotis. (Balsas salėje)
Dėl vedimo tvarkos – J.Bernatonis. Prašom.
J.BERNATONIS. Ačiū, gerbiamasis pirmininke, kad jūs šį sykį nepabijojote suteikti man žodį. Aš iš tiesų esu iš tos frakcijos, kuri diskusijoje nedalyvauja, tad aš diskusijoje nedalyvausiu, tačiau mes frakcijos vardu siūlome garbingam Seimo svečiui, disidentui A.Terleckui suteikti žodį. Jeigu jūs manote, kad tai nėra garbingas svečias, pasakokite, ką jūs veikėte tuo metu, kai jis kovojo dėl nepriklausomybės. (Triukšmas salėje)
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, aš norėčiau dar sykį paraginti nesinervinti ir svarstyti rezoliuciją. Jeigu manote, kad aš kaip nors pažeidžiu Statutą, prašom nurodyti straipsnį. A.Vidžiūnas dėl vedimo tvarkos.
A.VIDŽIŪNAS. Gerbiamieji kolegos, aš tikrai nejaukiai jaučiuosi, kad man teko gyventi tokiu metu, kai J.Bernatonio partija gaudė A.Terlecką. Aš labai atsiprašau. (Triukšmas, plojimai, šūksniai salėje)
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, aš nebesuteikiu žodžio… Juozai Bernatoni, prašom nusiraminti! Žodžio nesuteikiu. Mes svarstome svarbų valstybei klausimą. Replikos po balsavimo. (Triukšmas salėje) Jums ką tik buvo suteiktas žodis dėl vedimo tvarkos, daugiau nesuteiksiu.
Gerbiamieji kolegos, kas norėtų kalbėti dėl balsavimo motyvų dėl šios rezoliucijos? R.Ozolas nori kalbėti prieš. Prašom.
R.OZOLAS. Aš jau pasakiau.
PIRMININKAS. Jūs jau pasakėte. P.Gylys nori kalbėti prieš. Prašom. Kalbame dėl antrojo projekto, kuris buvo visiems išdalintas.
P.GYLYS. Pirmiausia aš turiu pasakyti, kad šita rezoliucija gerokai pasikeitė į gerąją pusę. Kas buvo parašyta anksčiau? Tai buvo tiesiog odė Vyriausybei: ir pagausino biudžetą, ir pagerino finansus, kai visi žino… Premjeras, beje, nesureagavo į mano skaičių. Per pirmąjį ketvirtį surinkta tik 85% nacionalinio biudžeto. Tai yra labai rimtas rodiklis. Taigi rezoliucija šiek tiek pagerėjo, bet vis tiek tai yra odė. Manau, kad dauguma Lietuvos žmonių palaiko Prezidento poziciją, korektišką poziciją, kuri leidžia dabartinei valdančiajai koalicijai persirikiuoti, pakeisti kai kuriuos veikiančius asmenis.
Baigdamas norėčiau pasakyti, kad ponas A.Vidžiūnas priklausė tai pačiai partijai, kuriai priklausė kai kurie kiti 40 konservatorių. (Šurmulys salėje, plojimai, šūksniai)
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, ypač iš opozicinių LDDP ir kitų frakcijų, aš jūsų prašau šiek tiek rimties ir ramybės posėdžio metu, jeigu galima jūsų to paprašyti. Jeigu rimties nebus, aš turėsiu skelbti pertrauką ir prašyti jus kaip nors nusiraminti. Kalbės J.Olekas.
J.Olekas nori kalbėti už rezoliuciją. Prašom.
J.OLEKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, mes išklausėme Jo Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidento kalbą. Mūsų frakcija pritarė Prezidento pozicijai, kaip jis vertina situaciją Lietuvoje, ir jo siūlymui. Šiandien konservatorių ir krikščionių demokratų koalicijai primetus svarstyti rezoliucijos projektą mes buvome prieš tokį rezoliucijos projektą. Nemanau, kad tie pakeitimai, kurie yra padaryti, būtų mus privertę persigalvoti, todėl manome, kad iš tikrųjų tai yra Konservatorių ir Krikščionių demokratų partijų vidaus reikalas. Tačiau po premjero kalbos aš iš tikrųjų kviečiu palaikyti premjero iniciatyvą ir balsuoti dėl šios rezoliucijos slaptai.
PIRMININKAS. A.Raškinis. Prašom.
A.J.RAŠKINIS. Gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų krikščionys demokratai su dideliu nerimu žiūri į tai, kas vyksta Lietuvoje. Mūsų rinkėjai taip pat mums baksnoja ir klausia, ką gi jūs darote, ar jūs nieko negalite padaryti, kad galų gale premjero ir Prezidento nesantaika…
PIRMININKAS. Gerbiamieji opozicijos atstovai, prašom sėsti į vietas ir klausyti, ką kalba kolegos! Galėtumėte gerbti kolegas.
A.J.RAŠKINIS. …kad šita nesantaika būtų kažkaip numalšinta. Mums tie dalykai rūpėjo. Kita vertus, mums buvo neramu dėl to, kad premjeras pareiškė, jog jis savo poziciją pareikš kur kas vėliau. Tiesą sakant, mums buvo nesmagu, jog mes, matydami visą svarbą ir siekdami valstybės stabilumo, po savaitės galėtume sulaukti premjero nuomonės, sakykim, apie atsistatydinimą. Iš esmės dėl to mūsų frakcijoje ir įvyko pertrauka bei pašnekesys. Mes iš premjero aiškiai išgirdome, kad jis nusiteikęs dirbti, jis nusiteikęs taikiai dirbti. Žinoma, jeigu Lietuvoje kartais būtų kažkokia ekstraordinari situacija ir jis nematytų kito būdo valstybės labui kaip atsistatydinti, tai jis, prieš žengdamas tokį žingsnį, tartųsi su mumis ir ieškotų bendrų sprendimų.
Mane asmeniškai toks premjero apsisprendimas patenkino. Iš tikrųjų valstybės stabilumo ir santaikos siekis išlieka, raginimas, kad būtų taikiai sprendžiami Prezidento ir premjero klausimai, išlieka, tačiau šita pataisyta rezoliucija mane patenkina. Manau, kad daugumą mano kolegų ji taip pat patenkina, todėl kviečiu už ją balsuoti.
PIRMININKAS. M.Pronckus.
M.PRONCKUS. Gerbiamieji kolegos, aš nepavydžiu toms vyriausybėms, kurios ateis po G.Vagnoriaus Vyriausybės. Jie gaus praskolintą Lietuvą. Jeigu kalbėtume skaičiais, tai skolos nuo 7 mlrd. išaugo iki 15 mlrd. litų, iš jų 5 mlrd. nepateikiami kaip skola, nors tai yra skola. Jie gaus išparduotą Lietuvą, o tie išpardavus gauti pinigai nueis kažkur vėjais. Jie gaus nepakeliamų mokesčių smaugiamą Lietuvą. Mokesčių našta per dvejus metus išaugo 45%, tuo tarpu ekonomika vos vos juda. Būtų galima minėti ir daug kitų ekonominių ir socialinių bėdų, kurias gaus Vyriausybė. Žinoma, jeigu G.Vagnorius turėtų garbės ir dabar greitai atsistatydintų, tas palikimas būtų šiek tiek padoresnis. Bet jeigu ši Vyriausybė dar tęs savo ydingą ir tiesiog pavojingą Lietuvai politiką, naujos vyriausybės pateks į labai sunkią padėtį. Aš rezoliucijai nepritariu.
PIRMININKAS. P.Papovas.
P.PAPOVAS. Gerbiamieji kolegos, aš negaliu palaikyti rezoliucijos dėl dviejų esminių priežasčių. Pirmiausia ne Seimo problema, jeigu Prezidentas nepasitikimi Ministru Pirmininku. Tai yra valdančiosios koalicijos problema. Tai viena.
Antra. Šios rezoliucijos nepalaikau dėl to, jog ji beprasmė. Juk dėl rezoliucijos Prezidentas nepakeis savo pozicijos. Jis vis tiek nepasitiki jau dabar ir ateityje nepasitikės Ministru Pirmininku. Taigi ši rezoliucija iš esmės problemos neišspręs. Prezidento nepasitikėjimas yra ir liks. Ačiū.
PIRMININKAS. A.Vidžiūnas.
A.VIDŽIŪNAS. Gerbiamieji kolegos, žinoma, dabar su P.Katiliumi sutartai rezoliucijai mes pritariame. Antras dalykas. Šiek tiek nesuprantu, kur aš esu. LDDP pareiškė, jog nedalyvaus diskusijose, o kas dabar kalba? Man sunku suprasti.
Trečiasis dalykas yra redakcinis. Ar jūs, gerbiamieji kolegos Seimo nariai, nesutiktumėte, kad iš pirmosios pastraipos paskutinis šalutinis sakinys… Priešpaskutinis yra “o Vyriausybės sprendimų dėka”. Siūlau jį redaguoti, nes pirmajame žodyje yra “vadovaujama koalicinė Vyriausybė” ir t.t. Gal to pasikartojimo ir nereikėtų. Taigi paskutinioji dalis būtų tokia: “o Lietuvos finansai ir ūkis, nors ir su nuostoliais, bet atlaikė Rusijos krizės pasekmes”. Kolegos, jeigu sutiktumėte su tokiu siūlymu, labai dėkočiau.
PIRMININKAS. K.Skrebys.
K.SKREBYS. Gerbiamieji Seimo nariai, aš tikrai nesirengiau šnekėti, bet po Seimo narių P.Gylio ir M.Pronckaus kalbų, kai šita Vyriausybė buvo apkaltinta nebūtais dalykais, aš turiu vis dėlto pasakyti. Kur jūs buvote tada, kai LDDP Vyriausybės valdymo laikais buvo išvogti bankai, buvo išgrobstyti žmonių indėliai ir nė vienas nebuvo netgi bandytas nubausti? Ir šnekėti dabar, kad ši Vyriausybė vykdo panašią politiką arba paliks blogą palikimą, yra žemiau padorumo.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, tuo kalbos dėl balsavimo motyvų baigiasi. Dar sykį noriu informuoti kolegą J.Bernatonį, kad Seimo statuto 102 straipsnyje labai aiškiai reglamentuojama, kas gali kalbėti Seimo posėdžiuose. Noriu pacituoti: “Seimo Pirmininkas ar Seimo valdyba gali pakviesti kalbėti posėdžiuose žymiausius Lietuvos Respublikos svečius: užsienio valstybių vadovus, vyriausybių narius, parlamentinių delegacijų vadovus, lietuvių išeivijos organizacijų pirmininkus”. Jeigu jūs siūlytumėte pažeisti Statutą, aš su tuo negalėčiau sutikti. (Balsas iš salės) Gerbiamieji kolegos, tuo diskusija baigėsi. Buvo siūlymas, kurį taip pat pateikė ir Ministras Pirmininkas, kad reikia balsuoti slaptai. Turime dėl to dabar apsispręsti.
Dėl balsavimo būdo. Ar E.Bičkauskas dėl balsavimo būdo? Prašom. E.Bičkauskas.
E.BIČKAUSKAS. Panašiai. Pirmiausia, jeigu jau pagal Statutą, turėtų būti tokia tvarka: po rezoliucijos projekto svarstymo Seimas nusprendžia priimti rezoliuciją be pataisų. Šis pasiūlymas negali būti priimtas, jeigu tam prieštarauja daugiau kaip trečdalis Seimo narių. Statuto 184 straipsnis.
PIRMININKAS. Mes tikrai tai tuoj pat įvykdysime. Aš, matydamas bendrą sutarimą tarp krikščionių demokratų ir konservatorių, tikiuosi, kad nereikės iš naujo redaguoti, bet mes tą procedūrą tikrai įvykdysime. Ačiū už jūsų pastabą.
A.Salamakinas. Prašom.
A.SALAMAKINAS. Aš dėl vedimo tvarkos, jeigu galima.
PIRMININKAS. Prašom.
A.SALAMAKINAS. Suprantama, kad Konstitucija leidžia Seimo nariams būti premjeru ir ministrais, tačiau kadangi šiandien svarstoma rezoliucija dėl pasitikėjimo Vyriausybe, aš manyčiau, kad būtų labai gražu, jeigu ministrai ir premjeras nedalyvautų balsuojant ir nevertintų savęs, kaip jie dirba. Tegul tai įvertina kiti Seimo nariai.
PIRMININKAS. Ačiū už jūsų siūlymą. Ministrai taip pat yra ir Seimo nariai. (Balsai salėje) Gerbiamieji Seimo nariai, prašom netriukšmauti salėje. Visų pirma turime apsispręsti, ar priimsime rezoliuciją be pataisų. Prašom registruotis. Spręsime grynai procedūrinį klausimą su žodine pataisa, kurią padarė A.Vidžiūnas. Balsuosime dėl to, ar priimame rezoliuciją Nr.P-1748(2), kurią dar žodžiu pataisė A.Vidžiūnas.
Gerbiamieji kolegos, dabar sprendžiame tiktai problemą, ar priimsime rezoliuciją be tolesnio redagavimo. Kas už tai, kad rezoliuciją priimtume be redagavimo, balsuoja už, kas mano, kad ją dar reikia redaguoti, balsuoja prieš arba susilaiko. (Balsai salėje) Taip, antrąją su A.Vidžiūno padaryta redakcine pataisa. Kalbame apie antrąjį variantą. (Balsai salėje) Dar sykį registruojamės. Prašom registruotis. Kas už tai, kad rezoliuciją priimtume be tolesnio redagavimo, balsuoja už. Prašom balsuoti. Gerbiamieji kolegos, kas už tai, kad rezoliuciją priimtume be redagavimo? Jeigu bus nutarta, kad priimame be redagavimo, tada spręsime toliau klausimą, ar iš viso priimame šią rezoliuciją.
Už balsavo – 75, prieš – 34, susilaikė 11. Taigi nėra trečdalio visų Seimo narių balsų, kurie nepritartų… (Balsas salėje) Reikia trečdalio Seimo narių, gerbiamasis kolega. Jeigu jūs galite suskaičiuoti trečdalį Seimo narių… nuo visų Seimo narių. Prašom tokį skaičių nurodyti. Taigi nėra trečdalio Seimo narių, kurie reikalautų redaguoti. Todėl spręsime klausimą, ar priimame rezoliuciją tokią, kokia yra su A.Vidžiūno padaryta žodine pataisa.
Gerbiamieji kolegos, dėl balsavimo būdo. Ar norėtų kas nors kalbėti? Buvo siūloma balsuoti slaptai. Niekas nenori šiuo klausimu daugiau kalbėti. Taigi yra priimtas sprendimas. Ar norėjo dar kas nors kalbėti? Ne? Dėl balsavimo būdo, taip? Minutėlę! Pone Patackai, dar paspauskite mygtuką. Minutėlę! (Balsai salėje) Niekas negirdėjo jūsų žodžio. Kalbėkite į Vyriausybės mikrofoną. Atsukite tą mikrofoną. Kalbėkite per šitą mikrofoną. Negaliu įjungti jūsų mikrofono. Jūs paspauskite savo… (Triukšmas salėje) Prašom prie šoninio mikrofono. A.Patackas dėl balsavimo būdo.
A.V.PATACKAS. Siūlau balsuoti atvirai. Mes neturėtume vieni nuo kitų slėpti šitokio svarbaus sprendimo.
PIRMININKAS. K.Kuzminskas nori kalbėti dėl balsavimo būdo.
K.KUZMINSKAS. Gerbiamieji Seimo nariai, Statutas mums leidžia. Jeigu būtų personalijos, reikėtų balsuoti, aš tada pritarčiau. Jeigu konkrečiai už premjerą, būtų pavardė, o čia eilinė rezoliucija. Man atrodo, nereikia čia mums to daryti. Reikia atviru balsavimu priimti ar nepriimti šią rezoliuciją. Ačiū. (Balsai salėje)
PIRMININKAS. R.Dagys.
R.J.DAGYS. Gerbiamieji Seimo nariai, mes puikiausiai suprantame, kad ta rezoliucija yra ne šiaip sau rezoliucija. Ji yra susijusi su tam tikru pasitikėjimu ar nepasitikėjimu Vyriausybe, gal tai tarpinis variantas, gal galutinis, bet tai yra atsakas į mūsų Prezidento siūlymą. Todėl mes turėtume gana rimtai į tai žiūrėti. Jeigu pats premjeras nori, kad būtų nepartiniu sprendimu paremta jo pozicija, ir iš tikrųjų nori sužinoti, kiek Seimas jį iš tikrųjų palaiko, manau, kad slapto balsavimo būdas čia yra pats tinkamiausias. Todėl, aš manau, mes turėtume balsuoti slaptai.
PIRMININKAS. Ir J.Bernatonis, ir tada V.Landsbergis, ir tuo baigiame diskusiją. Apsispręsime balsuodami. J.Bernatonis. Prašom.
J.BERNATONIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, aš iš tiesų nesuprantu, ką čia reikėtų slėpti. Tuo labiau kad tikrai pats premjeras mus ragina slėpti, kokia mūsų pozicija dėl jo sugebėjimų, kaip suformuluota šitoje rezoliucijoje. Aš manau, kad visi galime atvirai pasakyti, kokia mūsų pozicija dėl premjero sugebėjimų.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, J.Bernatonis už atvirą balsavimą. V.Landsbergis.
V.LANDSBERGIS. Gerbiamieji kolegos, man labai patiko pono J.Oleko žodžiai, kad jis už šitą rezoliuciją, taip pat rimtai skamba pasiūlymai balsuoti slaptai. Suprantama, kad formaliai už rezoliuciją paprastai nebūna balsuojama slaptai, tačiau čia nėra eilinė rezoliucija. Čia labai svarbus politinis apsisprendimo dokumentas, parama ir pasitikėjimas Lietuvos Vyriausybe. Aš neabejoju rezultatais nei vienu, nei kitu atveju, tačiau balsuodami slaptai mes turėsime mažiau spekuliacijų, mažiau visokių insinuacijų neva kas nors, kam nors darė kokį nors poveikį. Tegul būna visiškai laisvas balsavimas, kuriuo būtų pagal kiekvieno sąžinę paremiama Vyriausybė ir paremiama stabili, rami tvarka Lietuvoje. Mes matome, kad jau atsispindi tai pasaulio spaudoje, kalbama apie kvietimą pašalinti Ministrą Pirmininką, kaip politinių kivirčų eskaluotoją, kuris gali sugriauti buvusios sovietų respublikos reformų pastangas. Tai rašo labai įtakingas laikraštis. Deja, kartais mes gal ir atrodome kaip buvusi sovietų respublika, o kad tai gali sugriauti reformų pastangas – tikrai taip, šita pastaba yra teisinga. Pasisakykime už tvirtą valstybės poziciją, stabilumą ir reformų politikos tęstinumą.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, replika po balsavimo. Registruojamės ir balsuosime dėl siūlymo, kurį pateikė keli Seimo nariai ir Ministras Pirmininkas, kad šią rezoliuciją reikia priimti slaptu balsavimu. Prašom registruotis.
Gerbiamieji kolegos, užsiregistravo 129 Seimo nariai. Balsuojame dėl balsavimo būdo. Kas už tai, kad būtų balsuojama slaptai, spaudžia mygtuką “už”. Prašom balsuoti. Balsuojame dėl slapto balsavimo. Remiantys slaptą balsavimą balsuoja už.
Už – 99, prieš – 12, susilaikė 14. Taigi slapto balsavimo biuletenis. Slapto balsavimo biuletenyje bus įrašytas tekstas: “Dėl rezoliucijos “Dėl pasitikėjimo Ministro Pirmininko sugebėjimu vadovauti Vyriausybės programos įgyvendinimui” priėmimo. Už, prieš, susilaikoma. Balsų skaičiavimo grupė, Vilnius, 1999m. balandžio 21 d.” Slaptas balsavimas vyks ten, kur jis visada vyksta, t.y. Seimo rūmų hole. Slaptam balsavimui skiriame pusę valandos, 30 minučių, t.y. iki 13 val. 50 min.
Gerbiamieji kolegos, skelbiama posėdžio pertrauka. Turite palikti tą teiginį, su kuriuo sutinkate. Visus kitus teiginius, su kuriais nesutinkate, išbraukite. Pertrauka iki 13 val. 50 minučių. Ir tada tęsime posėdį.
Pertrauka
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, posėdis tęsiamas toliau, pertrauka baigėsi ir slapto balsavimo laikas taip pat baigėsi. Visų pirma registruojamės, taip?
Dabar J.Olekas norėjo pasakyti repliką, taip? Prašom. Prašom repliką, bet prieš tai norėčiau pasakyti, kad 3 Seimo nariai yra užsirašę pareiškimams: V.Cinauskas, K.Kuzminskas ir S.Daubaraitė. S.Daubaraitė, kiek aš žinau, yra balsų skaičiavimo komisijoje, kiti Seimo nariai dabar galėtų skaityti pareiškimus, jeigu jie būtų salėje. Taigi užsiregistravo 13 Seimo narių. Ir J.Olekas repliką sako.
J.OLEKAS. Visi šeši konservatoriai. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos, aš iš tikrųjų labai vertinu Seimo Pirmininko pastabumą ir dėmesį mano personai, bet norėčiau patikslinti, kad iš tikrųjų mes, socialdemokratai, ir aš asmeniškai palaikėme Prezidento nuostatą ir, vertindami situaciją, ir premjero, ir Vyriausybėje tam tikrų korupcinių ryšių, kurie buvo išryškinti, mes pasisakėme tik už slaptą balsavimą. Ačiū už dėmesį.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, Prezidentas įvertins tai, kad opozicija jį remia. Gerbiamieji kolegos, tęsiame darbą toliau. Taigi matau K.Kuzminską. K.Kuzminskas norėjo skaityti pareiškimą. Prašom.
Seimo narių pareiškimai
K.KUZMINSKAS. “Lietuvos krikščionių demokratų partijos valdybos pareiškimas. Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento V.Adamkaus 1999 m. balandžio 19 d. kreipimosi į visuomenę.
Lietuvos krikščionių demokratų partijos valdyba, vertindama Lietuvos Respublikos Prezidento kreipimąsi į visuomenę, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas, būdamas valstybės vadovas, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi ne tik teisę, bet ir pareigą vertinti visų atsakingų valstybės pareigūnų veiklą. Prezidentas nepritaria pirmalaikiams Seimo rinkimams, kartu neprieštarauja, kad atsakomybę už tolesnę šalies raidą prisiimtų koalicinė konservatorių ir krikščionių demokratų partijų Vyriausybė.
Prezidentas pareiškė politinį nepasitikėjimą koalicinės Vyriausybės Ministru Pirmininku. Politinei padėčiai šalyje stabilizuoti Lietuvos krikščionių demokratų partijos valdyba kviečia Konservatorių partiją ir jos frakciją Seime neatidėliotai imtis realių žingsnių konfrontacijai tarp Prezidento ir Vyriausybės institucijų pašalinti ir atsisakyti bet kokių sprendimų, vedančių prie konfrontacijos tarp pagrindinių valstybės institucijų tolesnio eskalavimo.
Lietuvos krikščionių demokratų partijos valdyba rekomenduoja Krikščionių demokratų frakcijai Seime remti tik tokius Seimo sprendimus, kurie užtikrina šalies politinės būklės stabilumą. Valdybos pirmininkas K.Kuzminskas.”
PIRMININKAS. Kviečiu pareiškimą skaityti V.Cinauską.
V.A.CINAUSKAS. “Pareiškimas – rezoliucija. Šių metų balandžio 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento V.Adamkaus viešas pareiškimas dėl politinio nepasitikėjimo premjeru G.Vagnoriumi ir jo vadovaujama Vyriausybe, siekiant tiek premjero, tiek Vyriausybės atsistatydinimo, vertintinas kaip neatsakingas ir neapgalvotas žingsnis, inspiruotas Prezidentūrą supančių kairiųjų jėgų.
Dabartiniu metu premjero ir Vyriausybės nušalinimas ir keitimas ypač žalingas, nes turėtų lemiamų neigiamų, gal net pražūtingų pasekmių pradedančiai atsigauti Lietuvos ekonomikai, kiltų neišvengiama sumaištis atkurtų indėlių grąžinimo procese, taip pat tokiu atveju neprognozuojamas verslo ir pramonės atstovų elgesys. Jau pats pareiškimas, padarytas svarbaus tarptautinio forumo išvakarėse, jokiu būdu nepateisinamas, nes kenkia tarptautiniam Lietuvos prestižui. Premjero ir Vyriausybės nušalinimas ir keitimas dabartiniu metu ilgam laikui, galima teigti, kad visai šio Seimo likusiai kadencijai, sustabdytų pradėtas reformas. Ar ne dėl to keliama ši sumaištis, kad tiems, kurie tikisi ateiti į valdžią, dar liktų kas grobstyti? Turime viltį, kad bus neutralizuotos Prezidento aplinką supančios pragaištingos praeities atgyvenos ir tarp visų valstybinių struktūrų įsivyraus racionalus bendravimas. Primygtinai prašome gerbiamųjų Seimo narių nepasiduoti neapgalvotiems, priešiškų Lietuvai jėgų primestiems Prezidento sprendimams. Taip pat prašome gerbiamojo premjero G.Vagnoriaus, nepaisant visų išpuolių prieš jį ir Vyriausybę, toliau eiti savo pareigas.
Šį pareiškimą pasirašo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Panevėžio miesto skyriaus pirmininkė A.Valeikienė, taip pat Lietuvos politinių kalinių sąjungos Panevėžio miesto ir rajono skyriaus pirmininkė J.Miškinienė.”
PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu S.Daubaraitę.
S.DAUBARAITĖ. “Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos visuomenei.
Vertindami sudėtingą tarptautinę padėtį, objektyvius Lietuvos vidaus sunkumus, siekdami stiprinti mūsų visuomenę ir valstybę, pritariame esminei Lietuvos Vyriausybės, vadovaujamos G.Vagnoriaus, veiklos krypčiai. Kviečiame dalykiniam ramiam disputui ir siekti įveikti sunkumus. Lietuvai svarbiausia stabilumas. Tam privalome sutelkti visas jėgas. Lietuvos Sąjūdžio taryba.”
PIRMININKAS. Ačiū. Gerbiamieji kolegos, daugiau pareiškimų… E.Bičkauskas. Prašom.
E.BIČKAUSKAS. Tiesiog čia ponas V.Cinauskas perskaitė rezoliuciją. Gal paskui kaip nors bus paaiškinta. (Balsai salėje) Ne, aš nekomentuoju, aš tiesiog klausimą. Čia yra toks sakinys: “Ar ne dėl to keliama ši sumaištis, kad tiems, kurie tikisi ateiti į valdžią, dar liktų kas grobstyti?” Na, sunkiai suprantamas šis sakinys. Dėkui.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, tie, kurie ruošiatės ateiti į valdžią ir ruošiatės grobstyti, galite būti pakonsultuoti kur nors kitur, o ne Seime.
Šioje vietoje aš turiu padaryti svarbų pranešimą. Skelbiama 30 min. pertrauka, po kurios tikimės sulaukti balsavimo rezultatų. 30 minučių. Iki 14 valandos.
Pertrauka
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, tęsiame posėdį toliau. Registruojamės. Vyksta registracija. Prašom registruotis tuos, kurie patys kantriausi ir laukia šių rezultatų. Gerai, registracija vyksta. Prašom registruotis.
Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijos “Dėl pasitikėjimo Ministro Pirmininko sugebėjimu vadovauti Vyriausybės programos įgyvendinimui” projektas Nr.P-1748(2) (priėmimas)
Užsiregistravo 43 Seimo nariai. Gerbiamieji kolegos, skelbiu balsų skaičiavimo komisijos balsų skaičiavimo protokolą dėl slapto balsavimo dėl rezoliucijos “Dėl pasitikėjimo Ministro Pirmininko sugebėjimu vadovauti Vyriausybės programos įgyvendinimui” priėmimo. Iš viso išduotas 131 biuletenis, rasta biuletenių: galiojančių – 128, negaliojančių – 3. Už rezoliuciją balsavo 77, prieš – 46, susilaikė 5. Taigi už balsavus 77, prieš – 46 ir susilaikius 5, Seimo rezoliucija “Dėl pasitikėjimo Ministro Pirmininko sugebėjimu vadovauti Vyriausybės programos įgyvendinimui” yra priimta. (Plojimai, balsai salėje) J.Bernatonis. Replika.
J.BERNATONIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, visų pirma norėčiau pasveikinti Seimo daugumą su šiuo istoriniu sprendimu. Istoriniu todėl, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra numatyta tokia procedūra, o, kaip jūs puikiai žinote, negali Seimas išsigalvoti ir daryti, ką nori. Seimas privalo atlikti tik tai, kas yra numatyta įstatymuose, pagal savo kompetenciją ir galias.
Taip pat sveikinu Seimo daugumą priėmus šią rezoliuciją, tai yra Seimo daugumos rezoliuciją, aš pabrėžiu, kurioje buvo pažymėta, kad mes jau turime du vadovus. Kiek aš žinau, tai pagal Konstituciją Lietuvos Respublika turi vieną vienintelį vadovą – Respublikos Prezidentą. Jūsų rezoliucija kviečiami abu vadovai. Nežinau, kas tas antrasis vadovas.
Kadangi tai rezoliucija, kuri priimta Seimo daugumos balsais, Seimo daugumos inicijuota, prieštarauja Konstitucijai ir bet kokiai demokratinei tvarkai, mes manome, kad ši rezoliucija yra niekinis dokumentas ir mūsų nesaisto. Tačiau kadangi, mūsų manymu, buvo pažeistas Seimo statutas, aš turiu omeny 18 straipsnio aštuntąją dalį, nes mes matėme, kad dėl šios rezoliucijos balsavo Ministras Pirmininkas bei balsavo ministrai, įžiūrime, kad buvo neišvengta asmeninių ir viešųjų interesų derinimo. Todėl remdamiesi 160 straipsniu siūlome perbalsuoti dėl šios rezoliucijos. Siūlome frakcijos vardu.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, reikia turėti fantazijos ribas ir šiek tiek atsakingiau žiūrėti į valstybės reikalus. Dar sykį noriu priminti, kad rezoliucija buvo pateikta taip, kaip numato Seimo statutas. Jinai buvo priimta, todėl kalbėti apie jos neatitikimą Seimo statutui, arba Seimo Konstitucijai, yra tiesiog nesąžininga ir įžeidžia tuos Seimo narius, kurie pateikė šią rezoliuciją. Todėl aš norėčiau, kad šį klausimą išnagrinėtų Seimo Etikos ir procedūrų komisija, kadangi J.Bernatonis ne vieną kartą šiandien pareiškė niekuo nepagrįstus kaltinimus Seimo daugumai ir Seimo atstovams, kurie pateikė šią rezoliuciją. Dabar žodis replikai S.Daubaraitei.
S.DAUBARAITĖ. Kaip balsavimo komisijos narė norėčiau pasakyti, kad mes, kaip komisijos nariai, nežinojom, kaip pasielgti su 3 biuleteniais, kadangi nebuvo pažymėta, kad balsuojama prieš ar susilaikoma. Buvo palikta “už” ir “susilaiko”, o “prieš” buvo išbraukta. Norėčiau, kad į tai atkreiptumėt dėmesį.
PIRMININKAS. Taigi 3 biuleteniai buvo pripažinti negaliojančiais, nors juose balsuojantys išreiškė savo poziciją, kad jie yra prieš nepasitikėjimą, prieš nepasitikėjimą. Tačiau ar už, ar susilaiko, jie kažkodėl nepareiškė. Taigi vis tiek tai yra negaliojantys biuleteniai. R.Rastauskienė.
R.RASTAUSKIENĖ. Skirtingai negu ponas J.Bernatonis, aš norėčiau pasakyti, kad ši priimta rezoliucija iš tikrųjų turi turėti ir turi nemažą reikšmę ir prasmę ne vien tiktai mūsų tokio vidinio stabilumo prasme. Seimas šį kartą į dviejų mūsų svarbių institucijų tam tikrą ginčą, trukusį keletą savaičių, atėjo kaip stabilizuojanti jėga. Ir mes turėjom tai padaryti. Prezidentas pirmadienį, sakydamas kalbą, paminėjo tokį terminą apie politinį nepasitikėjimą, dėl to nebuvo jokių kitų tekstų, todėl nereaguoti Seimas iš tikrųjų neturėjo teisės. Ši priimta rezoliucija yra stabilizuojanti padėtį. Manau, kad yra gera proga atversti naują švarų tarpusavio santykių puslapį. Man tiktai labai gaila, kad kai kas iš opozicijos pabandė panaudoti tokį pigų primityvumą, buvo pakankamai daug cinizmo. Manau, kad tai tokiu atveju tai situacijai tikrai nelabai tiko. Nenoriu nieko pamokslauti, bet tiesiog apgailestauti dėl to, kad buvo parodytas toks nerimtas požiūris į institucijų tarpusavio santykių svarstymo reikalus.
PIRMININKAS. Ir opozicijos lyderis Č.Juršėnas.
Č.JURŠĖNAS. Labai ačiū, gerbiamasis posėdžio pirmininke. Pirma pastaba. Man atrodo, didžiausias cinizmas, kai nuolat iš šios tribūnos ir per šiuos mikrofonus sakoma, kad Lietuvoje gyvenimas nuolat gerėja. O dabar pora skaičių, kad jūs galėtumėt palyginti. 1998 m. kovo 10 d. buvo balsuojama dėl Ministro Pirmininko kandidatūros. Už buvo 92. Taigi per metus neliko 15. Jeigu tokiais tempais, tai greit iš tikro neliks kai ko.
PIRMININKAS. Ačiū. Galite kreiptis į Centro sąjungą ir paklausti, kaip jinai balsavo praeitais metais ir kaip šiemet. Tai čia tas yra galima. Dabar A.Raškinis. Prašom.
A.J.RAŠKINIS. Gerbiamieji kolegos, na, nenorėjau šnekėti, bet kai šiais laikais be perstojo, nuolat yra šnekama apie Lietuvą, kaip apie nuvarytą kuiną, ir užmirštama, kaip buvo anoj kadencijoj, to paties pono Č.Juršėno vadovaujamoje: kai buvo priimami komercinių bankų įstatymai, kur specialiai buvo paliktos skylės, kad jie būtų išvogti, o po to mes turėjome bankų krizę; kai buvo apeinant mūsų Švietimo komitetą specialiai padarytos darbo grupės ir buvo per Prezidentūrą inicijuotas Kultūros paveldo inspekcijos panaikinimas, nes ji trukdė “prichvatizavimui”; kai buvo daromi visokie korupciniai dalykai, o kai mes šiuo metu matome, kad korumpuoti teisėjai suimami, korumpuoti prokurorai baudžiami, policininkai suiminėjami, kai yra muitinėje daroma tvarka, kai apskritai iš tikro bandoma sutvarkyti… Ką? Anoj kadencijoj buvo “įmontuoti” korumpuoti veikėjai ir valdininkai, tai, matyt, dėl šio nepasitenkinimo ir nori nuversti dabar premjerą. Aš norėčiau, kad nebūtų klaidinami žmonės. Nėra ko kalbėti apie blogėjančią padėtį. Yra blogėjanti padėtis vagims. Ir, ačiū Dievui.
PIRMININKAS. Tuo, gerbiamieji kolegos, posėdį ir baigiame. (Plojimai) Rytoj eilinis posėdis 10 val. Svarstysime įstatymus ir kitus…