Šešiasdešimt
pirmasis (287) iškilmingas posėdis,
skirtas Laisvės gynėjų dienai paminėti
1999 m.
sausio 13 d.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko P.Jakučionio kalba
Šiaurės Tarybos Prezidentės G.Hellsvik kalba
Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriaus vedėjos I.Perkauskienės kalba
“Geležinio vilko” brigados štabo karininko, 1990 m. savanorio, majoro A.Mateikos kalba
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.KUBILIUS
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Gerbiamieji! Šiandien į Lietuvos Respublikos Seimo posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, pakviesti ir atvyko Lietuvai lemtingą naktį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę giminės ir artimieji. Dalyvauja žmonės, kurie buvo to kruvinojo sekmadienio įvykių liudytojai, kurie skaudžiai nukentėjo, tapo invalidais; giminės ir artimieji tų, kurie padėjo galvas gindami Tėvynės nepriklausomybę Lietuvos pasienyje arba čia, visai netoli, prie Seimo rūmų, prie Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos rūmų.
Į posėdį pakviesti ir atvyko: Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Vyriausybės nariai, Šiaurės Tarybos Prezidentės ponios Gun Hellsvik vadovaujama delegacija ir Izraelio Kneseto Pirmininko pono Dan Tichon vadovauja delegacija. Mus labai džiugina tokių aukštų atstovų dalyvavimas šiame posėdyje. Dalyvauja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai – Nepriklausomybės Akto signatarai, Atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai, Prezidentas Algirdas Brazauskas, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo vadovai, Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai, diplomatinių misijų atstovai, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, kiti garbingi svečiai.
Mielieji kolegos ir visi dalyvaujantys gerbiamieji svečiai, siūlau pagerbti visus žuvusius už Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę tylos ir susikaupimo minute. (Tylos minutė)
Noriu taip pat dalyvaujantiems pranešti, kad Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės vardu savivaldybių atstovai padės gėlių ant žuvusiųjų kapų Alytuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje, Rokiškyje. Įgaliojame Seimo narius J.A.Katkų ir R.Dovydėnienę padėti gėles Medininkų žudynių ir Gintaro Žagunio žuvimo vietoje.
Gerbiamieji, prieš aštuonerius metus būdas, kuriuo Lietuva atsakė į sovietų smurtą turėjo daugialypės reikšmės tolesniems įvykiams pasaulyje. Matome tai kaip lūžį galų gale visur susivokiant, kas yra Sovietų Sąjunga, toliau nebegalinti egzistuoti paskutinė imperija, Europos anachronizmas. Toliau negalėjo būti naudojami ir tokie valdžios užgrobimo metodai. Komunistų pučai žlugo pačioje Maskvoje didele dalimi todėl, kad prieš tai žlugo Vilniuje.
Kaip kasmet, taip ir šiandien, Lietuvos parlamente skiriama laiko iškilmingam posėdžiui, kalboms ir apmąstymams. Pirmasis kalbės Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas ponas P.Jakučionis. (Plojimai)
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko P.Jakučionio kalba
P.JAKUČIONIS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, aukštieji svečiai, Seimo nariai, žuvusiųjų artimieji ir kiti šiame iškilmingame posėdyje dalyvaujantys. Metų pradžioje minimos trys ryškiausios naujosios Lietuvos istorijos datos: Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Šios datos turėjo didžiausią reikšmę Lietuvos valstybingumui XX amžiuje. Tai – nepriklausomybės paskelbimas, nepriklausomybės atkūrimas ir jos apgynimas.
Istorija ne kartą įrodė, kad laisvė ir nepriklausomybė tautoms veltui nedalijama, nesuteikiama kaip dovana. Nepriklausomybę reikia iškovoti, saugoti ir apginti. Taip buvo amžiaus pradžioje (1918–1920 metais), taip atsitiko ir amžiaus pabaigoje (1990–1991m.).
Amžiaus pradžioje Lietuvos valstybės nepriklausomybė buvo apginta didelių nuostolių ir aukų kaina. Nepriklausomybę mūsų tėvai ir seneliai apgynė, deja, negalėjo jos ilgai išsaugoti. Lietuvos Vyriausybė 1939–1941 metais padarė lemtingą klaidą. Siekdama išvengti aukų, nesipriešino SSRS okupacijai. Tas gėdingas nusižeminimas buvo veltui. Lietuva vis tiek buvo užgrobta pačiu ciniškiausiu būdu. Kovos ir aukos ant laisvės aukuro buvo neišmatuojamai didelės.
Tai turėtų būti pamoka dabartiniams Lietuvos politikams, kartais linkusiems per daug nuolaidžiauti.
Beje, tokią pačią klaidą dar anksčiau padarė Santarvės valstybės, perleisdamos Hitleriui dalį Čekoslovakijos teritorijos ir Austriją. Ar juos tuo pasotino grobiką? Anaiptol, ne. Antrasis pasaulinis karas vis tiek kilo. Tai vėlgi pamoka Europos valstybių politikams – grobikams nuolaidžiauti negalima.
Lietuvių tauta dabar jau apžvelgiamoje savo tūkstantmečio istorijoje laisvę visada gynė nepaisydama aukų ir nuostolių. Vien per paskutinius du šimtmečius kiekviena nauja karta (kas 30–40 metų) sukildavo prieš savo pavergėjus. Tai byloja apie kietą tautos charakterį, jos ryžtą gyventi laisvėje, jos gebėjimą susitelkti pavojaus akivaizdoje. Grobikai ir jų samdiniai težino – šis tautos būdas yra nepasikeitęs! Tą ryžtą ir susitelkimą Lietuvos žmonės parodė Sausio 13-osios naktį. Tai buvo Brolybės naktis, Pergalės naktis, paskutinis mūšis prieš okupacinei kariuomenei galutinai paliekant Lietuvos žemę.
Išeiti jie, žinoma, nenorėjo. Net grasino, kad sugrįšią. Ne visi tada ir Lietuvoje to išėjimo norėjo. Kai kurie, uoliai tarnaudami okupantui, net rankas savo brolių krauju sutepė. Dabar jie teisiamųjų suole. Būtų simboliška šiomis dienomis paskelbti jiems teismo nuosprendį.
Laisvė nedalijama. Laisvi šiandien ne tik tie, kurie dėl laisvės kovojo, ją gynė, bet ir tie, kurie slapta laisvei žabangus statė; išskyrus atvirai nusikaltusius. Ar išsaugosime savo laisvę? Priklausys nuo to, kiek turėsime laisvę mylinčių ir ją parduodančių. Tie “pardavėjai” sako, kad pavojai jau praėję ir viską dabar esą galima pirkti ir parduoti.
Beveik prieš 100 metų, 1893 m. lapkričio 21–22 dienomis caro žandarai ir kazokai žudė žmones Kražių bažnyčioje. Žuvo 9 žmonės, daug buvo sužeistų, daug uždarytų į kalėjimus. Visai kaip Sausio 13-ąją, o laiko skirtumas – šimtmetis!
Įsidėmėkime, abiem atvejais okupantas žudė taikius beginklius žmones, kurie su daina ir malda lūpose ryžtingai gynė savo prigimtines teises į tikėjimą, gimtąją kalbą, laisvę. Prieš šimtmetį žmonės žuvo gindami bažnyčią, o Sausio 13-ąją – radiją ir televiziją, tai yra prie dvasinių vertybių puoselėjimo židinių. Žmonių dvasios tvirtumas labiausiai kliudo okupantui įgyvendinti jo grobikiškus tikslus. Desperatiškai įsiutęs, jis net ima žudyti beginklius.
Ar galima po šių istorijos faktų priminimo tvirtinti, kad viskas jau pasikeitė, kad pavojų jau nėra, kad istorija vėl nepasikartos?
Lietuvos Katalikų Bažnyčia Kražių auką pateisino. Ji net ir sunkiausiais laikais visada buvo ir yra su tauta. Paklauskime, ar pateisina Sausio 13-osios auką radijas ir televizija? Atsakymas nebus toks vienareikšmis kaip bažnyčios atveju. Kartais atrodo, kad aukso veršis čia vertinamas labiau už sveikos moralės nuostatas. Jam atiduodama didesnė duoklė nei dvasinių vertybių puoselėjimui. Kai nuolat girdi ir matai tik “kitokią” nuomonę, imi galvoti, kad Lietuvos žiniasklaidos nėra. Yra tik ta – “kitokia”.
Pavojai Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei, deja, yra. Ir jie realūs. Apsiginti kol kas galime tik patys, tik savo jėgomis galime pasikliauti. Tos mūsų jėgos nėra daugiašakės, o vien tik laisvės meilė ir ryžtas ją ginti.
Viltingai žvelgiame į Vakarus, o jie siūlo Lietuvai pirma sunešioti geležines Eglės žalčių karalienės kurpes, tik po to pakviesią į Europos namus. Kitaip sakant, saugumą ir gerą gyvenimą reikia susikurti patiems. Ir ateiti į Europos Sąjungą ar NATO kaip vertam partneriui, o ne kaip prašančiam pavargėliui. Tai iš tiesų ilgas, sunkus, bet kartu ir garbingas kelias į ateitį. Jam turime būti pasiryžę ir pasirengę.
Sausio 13-osios Brolybės naktis suteikia mums pasitikėjimo savo tautos jėgomis ir idealų gyvybingumu.
Tuos laisvės, brolybės, lietuvybės, krikščionybės idealus sėjo ir puoselėjo mūsų protėviai, skleidė aušrininkai ir varpininkai, gynė Lietuvos savanoriai ir Lietuvos partizanai. Tie aukšti idealai teikė stiprybės sovietinių lagerių ir Sibiro tremties tamsoje, jais tikėjome Atgimimo metais.
Visa tai žinodamas, tik nedoras žmogus gali pasakyti, kad viskas perkama ir viskas parduodama. Ne, toli gražu ne viskas! Yra dalykų, vertų gyvenimo, yra dalykų, be kurių gyvenimas tuščias. Tie dalykai ne materialūs, neperkami ir neparduodami. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dabar kviečiu garbingąją viešią – Šiaurės Tarybos Prezidentę ponią G.Hellsvik. (Plojimai)
Šiaurės Tarybos Prezidentės G.Hellsvik kalba
G.HELLSVIK. Pone Prezidente, pone Pirmininke, jūsų Ekscelencijos, ponai ir ponios! Man didelė garbė kalbėti visų susirinkusiųjų šiandien čia, Vilniuje, akivaizdoje. Laikau tai ypatinga privilegija kreiptis į drąsųjį Lietuvos Seimą šią istorinę dieną. Mes esame susipažinę su senąja ir pastarąja Seimo istorija ir žinome, kad Seimas puoselėja šimtmečio senumo tradicijas, tačiau istorija kartais priversdavo jus atsisakyti šių garbingų tradicijų. Šiandien mes pagerbėme naujesniosios Lietuvos Seimo istorijos taikius didvyrius.
Vos prieš dešimt metų, 1989 m. vasarą, ryžtingai nusiteikę Baltijos žmonės, sustoję Baltijos žiede, surengė taikią demonstraciją, nusidriekusią nuo čia iki Talino Estijoje. 1990 m. žiemą galėjome stebėti jūsų kovą už laisvę. Su pasididžiavimu sakau jums, kad Šiaurės šalyse mes ne tik sekėme jūsų kovą, bet ir stengėmės jus paremti. Ir tapome stebuklo liudininkais. Buvo surengti pirmieji laisvi rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Rinkimus laimėjo demokratinio žmonių sąjūdžio remti kandidatai, o Sąjūdis buvo pirmasis žodis, kurį išmokome lietuviškai. Tuo metu taip pat susipažinome su jumis, pone Pirmininke. Atpažindavome žinių laidose jūsų pavardę ir jus patį, vedusį savo žmones į nepriklausomybę. Mes sekėme jūsų, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, ryžtingą kovą už nepriklausomybę. Mažiausia Šiaurės šalis – Islandija – anksti pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
“Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko”. Nebūtina jums priminti, kad tai yra “Pono Tado”, kurį parašė didysis lietuvių tautos epo kūrėjas A.Mickevičius, įžanginiai žodžiai. Šie žodžiai įtikina mus, kaip stipriai galima mylėti Tėvynę.
Šio dešimtmečio pradžioje už laisvę ir nepriklausomybę sumokėta kaina buvo didelė. Lygiai prieš aštuonerius metus įvykusiame kraujo praliejime buvo nužudyta 14 taikių beginklių lietuvių, pasirengusių atiduoti gyvybes už savo numylėtą Tėvynę. Europa išgyveno didelius pasikeitimus tomis dienomis. Šaltojo karo era buvo pasibaigusi ir Šiaurės Taryboje jau buvo įmanoma svarstyti įvairesnius klausimus. Formavosi nauja Europos geografija, atgimė naujai trys nepriklausomos Baltijos valstybės. Vokietijos Demokratinė Respublika susijungė su Vokietijos Federacine Respublika, kuri dingo iš mūsų žemėlapių kaip atskira šalis. Pasikeitė dvi šalys mūsų kaimynystėje. Lenkija tapo rinkos ekonomiką plėtojančia šalimi, o Tarybų Sąjungos iširimas nutiesė kelią Rusijai atsikurti. Ir visa tai vyko Šiaurės šalių kaimynystėje.
Lengviau atsikvėpė ir atsiduso visų politinių pakraipų Šiaurės šalių parlamentarai, o Šiaurės Taryboje imtasi veiksmų, kad būtų pasinaudota naujomis galimybėmis. Dar 1990 m. lapkričio mėnesį Šiaurės Tarybos Prezidiumas siuntė delegaciją, kuri lankėsi Maskvoje, Vilniuje, Rygoje ir Taline. Vizitui pradėta rengtis jau 1989 m. pabaigoje, tačiau pasirengimą nutraukė Norvegijos ir Švedijos vyriausybių svyravimas. Nors Maskvoje į vizitus buvo pažiūrėta skeptiškai, skepticizmas nebuvo toks stiprus, kad užkirstų kelią tolesnei jų eigai. Šis vizitas buvo pirmasis žingsnis užmezgant oficialius ryšius tarp Šiaurės ir Baltijos šalių parlamentarų. Baltijos parlamentarai tuo metu vis dar atstovavo savo regionų Aukščiausiosioms Taryboms. Pagrindinis tos kelionės tikslas buvo išreikšti Šiaurės šalių simpatiją ir paramą Baltijos šalių tikslui – nepriklausomybei.
Šiaurės Tarybai pavyko užmegzti ryšį su pasauliu, kuris prieš tai buvo neprieinamas. Buvo suvokiama, kad Šiaurės Taryba ne tik įgijo naujus kaimynus, bet taip pat, kad Šiaurės šalis vienija naujas, daug pastangų reikalaujantis ir daug atnešantis iššūkis. Buvo sukurtas pagrindas bendradarbiauti su Baltijos šalių parlamentais. Šiaurės Tarybos dalyvavimas šiame bendradarbiavime akivaizdžiai susijęs su Baltijos pakrantės pastarojo dešimtmečio istorija. Tokį aktyvų Šiaurės šalių dalyvavimą regione lėmė daugybė priežasčių, bet jei turėčiau nurodyti vieną priežastį, kodėl bendradarbiavimą su Baltijos valstybėmis reikia toliau laikyti svarbiu prioritetu, tai būtų regiono saugumas. Bendradarbiavimas sustiprina saugumą. Mes norime kurti savitarpio supratimo regioną, kur paprasti žmonės galėtų gyventi saugiai ir gerai. Tikriausiai labiau nei kituose regionuose šiame buvo matoma politinė ir karinė šaltojo karo supervalstybių dichotomija. Apžvelgę pastarųjų aštuonerių devynerių metų įvykius, galime teigti, jog padėtis ima panašėti į įprastinę, ankstesnių laikų situaciją. Mes norime padaryti viską, ką galime, kad sumažintume įtampą ir sukurtume pasitikėjimą visame regione.
Šiaurės Tarybos manymu, mūsų regionas yra vienas kertinių rytojaus Europos akmenų. Daugelį dešimtmečių Baltijos jūros pietryčių ir šiaurės vakarų pakrantės buvo atskirtos. Šaltojo karo padalinimo eros metu ryšiai buvo labai silpni. Suintensyvėjus ir išsiplėtojus bendradarbiavimui Europos Sąjungoje, iškilo naujos užduotys, bet visų pirma jau geležinės uždangos pakėlimas ir Tarybų Sąjungos iširimas visiškai pakeitė politinę Europos areną. Šiaurės šalis ir Šiaurės Tarybą bei visas jų kaimynes sieja noras puoselėti taiką, stabilumą ir saugumą Europoje. Šiaurės tarybos ir Baltijos Asamblėjos oficialus bendradarbiavimas prasidėjo 1991 metais, kai buvo sukurta Baltijos Asamblėja. Per pastaruosius keletą metų bendradarbiavimas su Baltijos Asamblėja buvo intensyvesnis. Kaip jau minėjau anksčiau, Šiaurės Taryba į savo darbotvarkę įtraukė tarptautinio saugumo ir užsienio politikos klausimus. Tokį žingsnį sustiprina aiškus siekimas gilinti ryšius su kitomis tarptautinėmis institucijomis ir ypač siekti įtraukti Šiaurės Tarybą į parlamentinį bendradarbiavimą Baltijos regiono, platesniu Europos ir pasauliniu mastu. Baltijos regioną galima matyti tik kaip euroatlantinės saugumo struktūros dalį. Mūsų regiono saugumo problemos nėra karinio pobūdžio. Ne kariniai klausimai, saugumo garantavimo diplomatinėmis priemonėmis klausimai, aptarti Baltijos Jūros Valstybių Taryboje ir Visbio procese. Europos Sąjungoje iškelta Šiaurės dimensijos iniciatyva. Ypač daug dėmesio skiriama vėlgi saugumo garantavimo diplomatinėmis priemonėmis klausimams. Šią iniciatyvą visiškai palaiko Šiaurės Taryba. Džiaugiuosi, jog tai bus viena pagrindinių temų mūsų antrajame jungtiniame posėdyje, kuris po mėnesio vyks Helsinkyje.
Šiaurės Taryba nuolatos bendradarbiauja su Baltijos Asamblėja ir gilina šį bendradarbiavimą, kad sustiprėtų Baltijos regiono politinis stabilumas ir demokratinė plėtra. Šiaurės šalys yra ypač suinteresuotos Vakarų bendradarbiavimo struktūrų plėtra Rytų kryptimi, Baltijos valstybių kryptimi. Šiandienos Europoje visa saugumo samprata, kaip jau minėjau, apima daug daugiau, nei vien tik tradicinius karinius aspektus. Kiti saugumo aspektai siejasi su ekonominiu ir socialiniu atotrūkiu, aplinkosaugos klausimais ir ekologiniais pavojais, nepakankamai intensyviais demokratiniais procesais, tautinių mažumų ir etninių grupių padėtimi bei nusikalstamumo plitimu per valstybių sienas. Visi šie tikslai yra svarbūs ir susiję su taikai bei saugumui iškylančiais uždaviniais. Jau egzistuoja ir priemonės, ir tikslai siekti glaudesnio bendradarbiavimo saugumo klausimais.
Pone Pirmininke, mes neužmiršime dramatiškų 1991 m. sausio mėn. Vilniaus įvykių. 1991 m. sausio 13 d. įvykiai nusinešė sunkią duoklę, bet tai nebuvo veltui, jie bus svarbia jūsų šalies istorijos ir kovos už laisvę dalimi. Saugokime ir puoselėkime keturiolikos lietuvių žūties atminimą, kad tai padėtų sustiprinti mūsų pastangas garantuojant šio regiono saugumą ir bendradarbiavimą. Leiskite man užbaigti dar kartą pacituojant A.Mickevičių: “Už jūsų ir mūsų laisvę!”, tai žodžiai, tapę praėjusio amžiaus moto, įrašyti jo antkapyje. Šiandien šis simbolis yra kaip niekada svarbus. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame poniai Prezidentei. Dabar kalbės Seimo narys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras Č.Juršėnas.
Seimo nario, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, Nepriklausomybės Akto signataro Č.Juršėno kalba
Č.JURŠĖNAS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente Valdai Adamkau, Jūsų Ekscelencija Prezidente Algirdai Brazauskai, gerbiamasis Seimo Pirmininke, brangieji laisvės gynėjai, žuvusiųjų už Lietuvą giminės ir artimieji, garbingieji svečiai, mielieji kolegos Seimo nariai!
Nuo anų įsimintinų dienų teprabėgo aštuoneri metai, bet kiek Neris ir Nemunas benuplukdytų vandenų į Baltijos jūrą, mūsų, tų įvykių dalyvių ar liudininkų, atminty neišblės 1991 m. sausio dienų tragizmas ir iškilumas. Mes visi prisiminsim tūkstančius žmonių, tūkstančius mūsų tėvynainių ir mums simpatizavusių svečių, apsupusių gyvu žiedu šiuos rūmus, Lietuvos širdį, pasipriešinimo agresijai centrą. Mes prisiminsime barikadas ir smėlio maišus, mes prisiminsim susikaupusius veidus ir rimtą darbą čia, šioje salėje, nepaisant slegiančios nežinios ir kraupių žinių nuo televizijos bokšto. Negali dingti, nedings iš atminties ir kiek vėlesni įvykiai. Mes prisiminsime ir Vilniaus gatves užtvindžiusią didingą sausio aukų ir didvyrių laidotuvių procesiją, mes prisiminsime ir sutartinį Lietuvos piliečių balsavimą per vasario mėnesio plebiscitą. Išties yra daug ką prisiminti, nes tai, kas įvyko, tiktai neužmirštama.
Bet yra apie ką, gerbiamieji, ir pamąstyti, pasidaryti išvadas sau ir kitiems. Pirma ir svarbiausia išvada – Lietuvos žmonių susitelkimas pavojaus akivaizdoje ir pasiryžimas aukotis vardan nepriklausomybės, būtent tautos valia, absoliučios tautos daugumos valia, 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė. Visos tautos pastangos lėmė, kad palyginti nesunkiai 1990 m. vasarą ištvėrėm Kremliaus primestą ekonominę blokadą. Todėl neteko abejoti, kad 1991 m. sausio mėnesį būtų buvę susvyruota, kad tautos plienas būtų sutrūkinėjęs, kad nebūtume atsilaikę. Pažymėtina, kad Lietuvos neskaldė tautiniai konfliktai, nors kai kas iš Sausio įvykių sumanytojų aiškiai tikėjosi supriešinti, kaip jie vadino, lietuvių valdžią, lietuvių nacionalistų valdžią, su tautinėmis mažumomis. Tuo tarpu Lietuva apdairiai dar paskutiniais tarybiniais metais priėmė, vėliau patobulino, patikslino sprendimus pilietybės, kitais jautriais klausimais, kurie atėmė iš kurstytojų priemones kiršinti Lietuvos piliečius tarpusavyje. Nepavyko taip pat supriešinti naujosios Lietuvos valdžios su krašto piliečiais. Kolaborantai ir jų viršininkai Kremliuje, atrodo, buvo įtikėję, kad žmonės, pastebintys valdžios klaidas, kritikuojantys pačių išrinktą valdžią, negins jos nuo mirtinų pavojų, kartu negins ir nepriklausomybės. Tačiau piliečiai mąstė valstybiškai ir sąmoningai gynė švenčiausiąjį dalyką – Nepriklausomybę. Kartu teisingai manydami, kad nepatinkančius ar įgrisusius valdžios žmones, bus galima demokratiškai pakeisti per laisvus rinkimus.
Darytina ir kita išvada – ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vadovybė lemiamais valstybei momentais dažniausiai elgėsi optimaliai, tinkamai. Lietuvos Respublikos vadovams užteko drąsos, apdairumo 1990 m. vasarą suformuluoti ir priimti sprendimą dėl moratoriumo. Politinio žingsnio, kuris ir tada, ir dabar įvairiai vertinamas, bet kuris, mano įsitikinimu, tapo išmintingu, naudingu Lietuvos Respublikai manevru. 1991 m. pradžioje mūsų valstybės vadovams, visų pirma V.Landsbergiui, pakako atsakomybės ir pasiryžimo likti šalies priešaky su kovojančia tauta, o ne pabėgti, kaip tai, deja, padarė, lemtingaisiais 1940 m. A.Smetona. Prezidentas tuomet pasitraukė, kariuomenė nė simboliškai neiššovė ir Lietuva keliems dešimtmečiams atsidūrė svetimųjų priespaudoje, okupuota, aneksuota, terorizuojama.
Darytina išvada, kad sausio įvykiai, Lietuvos auka ir pasiryžimas prabudino, išjudino Vakarus, kurie iki tol lyg ir buvo su mumis, tačiau iki kruvinosios nakties tebežaidė su Kremliumi, M.Gorbačiovu, globalinius, geostrateginius žaidimus. Lietuvos izoliaciją pralaužė mažytė Islandija, tokia, atrodytų, tolima, o nuo to tokia artima ir brangi šalis. Tačiau dar reikėjo 1991 metų sukrėtimų, komunistinio pučo Maskvoje žlugimo, kad būtų galutinai pripažinta lygiateise tarptautinės bendrijos nare.
Garbingieji svečiai, gerbiamieji susirinkusieji, ponios ponai, mielieji bičiuliai! Sausio tragedijos ir pergalės prasmės, ir pasekmių apmąstymai skatina ir tam tikrus palinkėjimus sau, valdžiai, visiems valstybės piliečiams. Ko labiausiai norėtųsi? Kad nebūtų tokių baisių išmėginimų, kuriuos tauta patyrė 1991 metais, o ir per visą XX amžių. Jeigu istorija ar likimo pirštas vis dėlto atneštų tų pačių baisių ar kitokių negandų, kad būtume susitelkę, vieningi, kokie buvome 1989, 1991 metais, o ypač per sausio sukrėtimus. Aš asmeniškai neabejoju, kad būtent taip ir būtų, mes užmirštume politinius kairiųjų, dešiniųjų nesutarimus, tarppartines kovas, praeities nuopelnus ar svyravimus ir tikrai būtume vienoje barikadų pusėje.
Ko dar norėtųsi? Kad visada būtume orūs ir drąsūs. Kad nebijotume ne tik okupantų, agresorių, uzurpatorių, bet kad nedrebėtume ir prieš visagalį bosą, darbdavį, autokratą viršininką, kad drįstume jiems pasakyti tiesą, kad pasiryžtume apginti skriaudžiamą žmogų, ištaisyti socialinę neteisybę. O tų viršininkų savavalės, o darbuotojų išnaudojimo, deja, turime daugiau negu galima buvo tikėtis.
Dar labai norėtųsi, kad būtų nustota ieškoti priešų tarp savųjų. Užtenka juk tikrų priešų. Jeigu ir savuosius, tik kitaip mąstančius, abejojančius ar kritikuojančius, stumsime nuo savęs, įtarinėsime blogais kėslais, tikrai kenksime demokratijai, pačiai valstybei, bent jau nesustiprinsime jos.
Ir dar labai norėtųsi, kad mūsų valstybės reformavimas, ūkio pertvarkymas vyktų sėkmingiau, kad visų lygių valdžia, spręsdama tikrai didelius uždavinius, rūpindamasi XXI amžiumi, kasdien neužmirštų, kad visa tai daroma dėl žmogaus, dėl Lietuvos piliečio, kad išties kasdien būtų rūpinamasi geresniu žmonių gyvenimu, garantuotu darbu, politinėmis ir socialinėmis teisėmis, ir kad mažiau būtų nusivylimo, ašarų, nepasitenkinimo. Kad daugiau būtų šviesos ir gėrio, tiesos ir laimės, už ką juk ir žuvo ar neteko sveikatos laisvės gynėjai, mūsų brangieji ir neužmirštami bendrapiliečiai. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Gerbiamieji, su mumis tą naktį ir tomis pavojaus dienomis buvo parlamento darbuotojai, suvokę nebe tarnybinę, o pilietinę pareigą – būti savo postuose. Vakar nemažą, tik pirmąją grupę buvusių Atkuriamojo Seimo darbuotojų Respublikos Prezidentas apdovanojo Sausio 13-osios medaliais. Šių pareigūnų vardu žodį tars Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriaus vedėja ponia I.Perkauskienė.
Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriaus vedėjos I.Perkauskienės kalba
I.PERKAUSKIENĖ. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, pone Seimo Pirmininke, garbingieji svečiai, ponios ir ponai! Seniai jau dirbu čia, šituose rūmuose, tačiau nepamenu, kad kada tokia iškilminga proga tektų kalbėti parlamento tarnautojui. Todėl tikriausiai visi suprantate, kaip dabar jaudinuosi.
Užduotis juo sunkesnė, nes privalau, bent taip manau pati, kalbėti už visus, už visus parlamento tarnautojus, sausio 13-osios naktį buvusius čia.
Suprantama, Aukščiausioji Taryba tomis dienomis – tai visų pirma Lietuvos valstybės vadovai, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, jų priimti esminiai neatidėliotini sprendimai, tai priėmę priesaiką savanoriai, kitų valstybių piliečiai – žurnalistai, politikai, nusprendę likti drauge ir nesitraukti.
Rūmai jau buvo praradę savo paradiškumą ir blizgesį, savo šaltumą ir oficialumą, jau buvome įpratę prie gausybės rikiuočių, kareivių batų, aitraus benzino kvapo. Jau buvome įpratę ir prie smėlio maišų stirtų, ir spygliuotos vielos ritinių už lango. Tačiau, svarbiausia, šį rūmą ir jį supančią aikštę iš esmės jau buvo pakeitę žmonės, nesitraukę iš aikštės nuo sausio 8-osios, kai iš vidinio kiemo buvo išstumti jedinstvininkai. Maldos, giesmės, begalinis tūkstančių žmonių ryžtas nesitraukti ir apginti savo laisvę, apginti Nepriklausomybę – štai kas mus tada supo. Mus supo tauta, ir mes tapome tautos dalimi, mes gavome jos mandatą – būti būtent čia, todėl mes buvome tikri ir ramūs. Ir baimės nebuvo. Atvirkščiai, tomis dienomis tik parlamente pasijusdavai reikalingas, jautei vidinę ramybę. Todėl suprantama, kad nutilus radijui ir išnykus iš ekrano E.Bučelytės veidui, tie, kurie apgaulingo trumpo atokvėpio minutę buvome namie, suskubome atgal, į savo darbo vietą, vedini ir pareigos, ir nerimo, ir grėsmės, ir pavojaus nuojautos.
O parlamente darbo netrūko. Nepaisėme pareigybių ir darėme tai, kas tuo metu buvo reikalingiausia. Į salę jau rinkosi deputatai, reikėjo pasirengti dokumentų tvarkymui, pasirūpinti reikalingiausiais kanceliariniais daiktais. Mes buvome įsikūrę arčiau salės, trečiajame aukšte, įprastos darbo vietos buvo arba užbarikaduotos, arba jose įsikūrę savanoriai. Todėl sušildė, bet neįtikino ir be atgarsio liko posėdžio pradžioje Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko profesoriaus V.Landsbergio tarti žodžiai: “Gaila, kad moterys pasidarė tokios nepaklusnios. Joms čia šiandien gal ne vieta. Tai gal jos paklausytų pirmininko įsakymo. Autoritarinio ir totalitarinio pirmininko įsakymo. Aš labai noriu įsakyti moterims. Aš įsakau”. Tie žodžiai buvo skiriami visoms – ir salėje buvusioms deputatėms, ir darbuotojoms, kurių tą naktį galėjai sutikti gana daug.
Paryčiui jau buvo pats posėdžio įkarštis, buvo priimami svarbūs sprendimai, reikėjo spausdinti, tikrinti, versti į užsienio kalbas, dauginti, siųsti žinias į pasaulį. Tad mūsų rankos ir akys kaip niekad tomis valandomis buvo labai reikalingos. Darbas vijo darbą, o aplink tvyrojo vieninga, sutelkta, nepaprastai draugiška ir supratinga atmosfera. Visi dirbome vieno tikslo labui, visi buvome lygūs.
Jau vėliau, kai aikštę apjuosė barikados, buvo ir atokvėpio minučių. Galėjai pamatyti kolegą su savanoriu gurkšnojantį arbatą, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos tarnybos vaikiną, atskubėjusį su ūkininko atvežta duona ir medumi, galėjai išgirsti skambinant Čiurlionį…
Neteisi būčiau, jeigu teigčiau, jog nebuvo silpnumo minučių. Tikriausiai buvo. Retsykiais įsismelkdavo mintis: “Pavargau…” Tačiau tereikėjo prieiti prie lango, pažvelgti į žmones, į aikštę, į jūrą susikaupusių, ryžtingų, sudvasintų veidų, išgirsti kone maldą: “Mes jūsų negirdime, kodėl jūs tylite, netylėkite!”, ir nuovargis išnykdavo.
Aštuoneri metai prabėgo nuo Sausio 13-osios. Šiandien daug kas gali kitaip atrodyti. Galime neprisiminti smulkmenų, galime pamiršti detales, supainioti įvykių seką, galime vertinti ir nuvertinti vieną kitą savo poelgį. Tačiau neturime teisės nuvertinti Sausio 13-osios, pakrikštytos krauju, esmės ir prasmės. Atmintis negali būti trumpa. Turime prisiminti tautos kovos už savo valstybę kainą – žuvusiųjų vardus ir juos kartoti savo vaikams ir vaikaičiams. Bent kartą per metus pakilkime virš buities, visokio erzelio, nepritekliaus.
Nesuklupo tada žmonės prie Aukščiausiosios Tarybos, nepabūgo tankų, kuriuos girdėjo atšliaužiant. Nesuklupkime ir mes, o dorai ir sąžiningai kasdien dirbkime savo kasdienius darbus. Tuomet ir būsime tokie patys, kokie buvome anomis dienomis. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū poniai Irenai už žodį – jai ir visiems, kurie tada buvo kartu ir padėjo Lietuvai.
Dabar kalbės “Geležinio vilko” brigados štabo karininkas, 1990 m. savanoris, majoras A.Mateika.
“Geležinio vilko” brigados štabo karininko, 1990 m. savanorio, majoro A.Mateikos kalba
A.MATEIKA. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, pone Seimo Pirmininke, gerbiamieji susirinkusieji! Šiandien mes minime tragišką įvykių Lietuvoje 1991 m. datą. Ta proga norėčiau trumpai prisiminti pirmuosius tuos naujausių Lietuvos istorijos laikų savanorius bei Lietuvos kariuomenės pirmąsias kūrimosi dienas. Jos užuomazga prasidėjo dar 1988 m., įsikūrus Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžiui, kartu su žaliaraiščių būriais. Pirmoji savanorių registracija – 1990 m. pavasarį. Mitingų apsauga, svarbiausių objektų saugojimas.
Lietuvos kariuomenės pradžią reikėtų laikyti atskirojo apsaugos būrio, vėliau išaugusio į kuopą, įkūrimą. Jis buvo įkurtas 1990 m. birželio mėnesį. Būrys vykdė įvairias Krašto apsaugos departamento keliamas apsaugos užduotis: saugojo pastatus, prižiūrėjo tvarką įvairių masinių renginių metu, mokėsi karybos pagrindų. Lapkričio 23 d. Kaune, prie paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, kuopa iškilmingai prisiekė ginti Lietuvą. Jai buvo įteikta pašventinta pirmoji atkurtos Lietuvos kariuomenės vėliava. 1990 m. rudenį buvo įkurta Garbės sargybos kuopa, pradėta formuoti Pasienio apsaugos tarnyba bei pirmieji Lietuvos karininkų kursai.
1991 m. sausio įvykių metu šie padaliniai saugojo Aukščiausiosios Tarybos rūmus, Krašto apsaugos departamentą, Ministrų Tarybos pastatą, Televizijos bokštą bei kitus objektus. Sovietiniams desantininkams užimant Spaudos rūmus buvo sužeistas apsaugos kuopos karys V.Lukšys. Sausio 17 d. buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, kiek vėliau – mokomasis junginys, tais pačiais metais išaugęs į “Geležinio vilko” brigadą.
Koks tai buvo morališkai švarus ir idealistinis laikas – Lietuvos kariuomenės atgimimas! Daugeliui tada ta kariuomenė buvo daugiau idėja, noras pasiaukoti Tėvynei. Su kokiu pasididžiavimu buvo pradėtos nešioti pirmosios uniformos, skiriamieji ženklai! Vyko pirmieji paradai, vėliavų šventinimai. Tai buvo gražiausias atgimstančios Lietuvos kariuomenės metas. Taip buvo Amerikos nepriklausomybės karo metu, Didžiosios prancūzų revoliucijos metu, taip buvo ir Lietuvoje 1918–1920 m. Tokiu metu gimsta gražiausios kariuomenės dainos ir tvirčiausia draugystė.
Vėliau ateina monotoniškas darbas su visais jo vargais ir neretai nusivylimais. Dažnai tai tampa naujuoju išbandymu, kurį, deja, ne kiekvienas išlaiko. Šiandien norėčiau prisiminti visus pirmuosius 1990–1991 m. savanorius, apsaugos bei sargybos kuopų karius, kurie dar 1990 m. rugpjūčio 23 d. Lazdijų pasienyje stojo tarp sovietinių pasieniečių bei Lietuvos žmonių, puolimo atveju pasirengę priimti pirmą smūgį, kurie Kūčių naktį budėjo Kašto apsaugos departamento pastate, laukdami puolimo, norėdami parodyti pasauliui, kad Lietuvos kariuomenė ginsis. Norėčiau prisiminti pirmuosius pasieniečius, kurie visiškai be jokių priemonių per šaltį ir darganą pirmieji stojo ant kelio, norėdami parodyti pasauliui, kad Lietuva turi sienas. Norėčiau prisiminti tuos, kurie davė priesaiką Aukščiausiosios Tarybos rūmuose sausio įvykių metu, pasirinkdami savo lemtį.
Linkiu jiems gražaus pirmųjų dienų prisiminimo, ištikimybės pasirinktajam idealui ir vilties. Neabejoju, kad mes vėl susirinksime, jei Lietuvai to prireiks. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Toliau posėdžiui pirmininkauja Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Kubilius.
PIRMININKAS (A.KUBILIUS). Gerbiamieji kolegos, dabar kalbės Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras V.Landsbergis. (Plojimai)
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko, Nepriklausomybės Akto signataro V.Landsbergio kalba
V.LANDSBERGIS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, ponai ministrai, Ekscelencijos ambasadoriai, aukštieji dvasininkai, garbūs svečiai, kolegos parlamentarai!
Kasmet paminime šią dieną susimąstydami apie vertybes ir tuštybes, apie gyvenimą ir mirtį. Tų sąvokų sandūroje gali iškilti vienąsyk tuščias gyvenimas, kitąsyk – prasminga mirtis, – kas ką pasirenka, arba kaip kam atsitinka. Žmonės, kurie pasirinko tiesą ir kovą už tiesą, o juos pasirinko mirtis, amžinai išliks mūsų atmintyje su viskuo, kas lydėjo Sausio 13-osios tragiškąją pergalę. Juolab kad bemaž visi buvo tokie jauni, kuriems būtų reikėję gyventi ir gyventi, – o jie ėjo ten, nes nebenorėjo naujo pavergimo, nenorėjo gyventi parklupdyti į melo purvyną. Jie mirė laisvi, kaip ankstesnių laikų miškų kariai-savanoriai, šimtąkart laisvesni už savo žudikus.
O dabar kelios mintys apie įvykius.
Sausio 13-osios naktis turėjo Vilniuje tris atviras susirėmimų vietas. Prie Televizijos bokšto žuvo beginkliai žmonės, trukdę ir stabdę priešininko veržimąsi. Jų laimėtas laikas, pasaulio televizijoms transliuojant agresoriaus žiaurumą, buvo vienas lemiamų veiksnių, kodėl Sovietų Sąjungos daliniai susvyravo, arba negavo galutinės direktyvos bet kuria kaina užbaigti Lietuvos teisėtos valdžios sunaikinimą ir dar tą pačią naktį pasodinti administracinėje vadovybėje Kremliaus marionetes. Šūviai ten aidėjo ligi ketvirtos ryto. Vienuolika gyvybės aukų tą naktį prie bokšto, taip pat daugybė sužeistų, suluošintų laisvės kovotojų išpirko savo Tėvynę išmėginimo valandą.
Konarskio gatvėje prie Radijo ir televizijos pastatų tokia pati konfrontacija pasiėmė vieną gynėjo gyvybės auką, be to, puolėjai iš “Alfos” specialiojo dalinio nušovė į nugarą savo pačių karininką. Žmonės ir Konarskio gatvėje dainavo, žvelgdami tiesiai į akis profesionalams žudikams, mojuojantiems automatais. Ir E.Bučelytė iki paskutinės sekundės, kol nutrūko transliacija, ramiai ir drąsiai atliko žurnalistės pareigą.
Trečioji susirėmimo vieta buvo prie Aukščiausiosios Tarybos. Čia dabar matome buvus pagrindinį moralinį susirėmimą: daugybė apsisprendusių, neabejojančių valstybės piliečių, ir artėjantys, bet vis dėlto suabejoję ginkluoti užpuolikai, kurie galų gale nepuolė, o grįžo į Šiaurės miestelį, okupantų bazę pačiame Vilniuje. Taip M.Gorbačiovo štabe suplanuotoji “žaibiška” operacija užsitęsė, subliūško ir baigėsi katastrofišku politiniu pralaimėjimu.
Daugelis dalyvavusių trečioje išmėginimo vietoje – aplink Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir juose – iki šiol prisimena ypatingą nusiteikimą nesitraukti, abejingumą mirčiai, tiesos ir pareigos pojūtį be jokių skambių žodžių. Jau buvo žinoma apie žuvusius, apie sovietų žiaurumą; aikštėje neišlaikė ir sustojo vieno gynėjo širdis, o daugybė žmonių aplinkui nesusvyravo gresiančios mirties akivaizdoje, nesitraukė netgi iš jų pačių ginamų rūmų per garsiakalbį paraginti.
Tokią žvaigždžių valandą ne bet kas gali patirti pragmatiniame nūdienos pasaulyje. Į ją reikėjo ateiti ir būti pasirengusiems. Sovietinė prievartos ir žmogaus paniekinimo sistema ištisus dešimt mėnesių nuo Kovo 11 d. bandė paimti viršų, pakirsti bręstančią laisvės ir tautos orumo dvasią. Tam buvo mesta išties daug: ekonominės ir diplomatinės blokados, vietinio psichologinio ir pasaulinio propagandinio karo priemonės; kruvinos galybės panieka tariamiems bejėgiams, ultimatumų spaudimas ir ardomasis kiršinimas. Manipuliuota komplimentais vadinamiesiems “realistams”, linkusiems priimti dalį imperijos malonių. Gal kuriuos nors visa tai ir veikė, o kiti užsigrūdino. Per dešimt mėnesių nuo Kovo 11 d. ne nusilpo, bet subrendo tautos dorovinė ir pilietinė jėga, pasipriešinusi naujai nelaisvei. Naujos okupacijos nešėjai smurtininkai su narkotikų pastiklintomis akimis ir atjungtais žmoniškumo likučiais tiesiogiai įkūnijo Lietuvos atmetamą komunistų diktatūrą. Žodis “fašistai”, vienintelis gynėjų šūvis atgal, buvo teisingas bedvasės bjaurasties apibendrinimas. Lietuva nepripažino ne tik jau besiskelbiančios perversmininkų marionečių valdžios, Lietuva dar sykį atmetė sovietų sistemą, kurios esmė – panieka ir prievarta. Smurtininkai buvo ne tiek baisūs, kiek šlykštūs. Nors ir jų žmonės paklausdavo: iš kur esi, ką tu parašysi savo motinai, kiek užmušei lietuvių? Ne veltui nuo jų veiksmų tuoj pat atsiribojo padoresnioji Lietuvos kitataučių visuomenė, mažumų bendruomenės.
Kita vertus, liudininkai prisimena ir verkiantį rusų kareivį, ir ne su vienu iš jų mėgindavo pasikalbėti kaip su žmogumi. Blogį nugalėti gerumu – čia ir tai pasireiškė.
M.Gorbačiovo pasiuntinys V.Fotejevas referavo į Maskvą telefonu sausio 14 d. naktį: “Lietuvoje priešpriešiais stovi dvi pagrindinės jėgos – teisėta Respublikos vadovybė ir kariškiai” (užrašė tada girdėję ministrai V.Antanaitis ir V.Knašys). Ką būtų galėjusi vadovybė, jeigu ne tautos parama? – tą pasiuntinys nutylėjo.
Viena prieš kitą stovėjusios jėgos gali būti dar ir plačiau apibūdinamos. Lietuvos pusėje, kaip matėme – branda ir kryptingumas; žmonės – gyventojai – gimtinės patriotai darėsi piliečiais, stojančiais į savanorišką civilinį pasipriešinimą; kilo tikra organiška valstybė.
Sovietų Sąjungos pusėje – nuo kareivio iki prezidento – degradacija ir apsinuoginimas. Kareivis trypė žmoniškumą, o prezidentas – kartu ir tarptautinę teisę ir savo šalies Konstituciją. Tuometinis Sovietų Sąjungos konstitucinės priežiūros komiteto pirmininkas S.Aleksejevas trumpai apibūdino: veiksmai už įstatymo ribų, už Konstitucijos ribų. Jeigu armija veikė ne pagal konstitucinės organizacijos įstatymą ir žudė žmones, tai čia, S.Aleksejevo nuomone, “kriminalas, kurį reguliuoja baudžiamoji teisė”.
Mes pridurtume: turėtų reguliuoti teisinėje valstybėje, tačiau nei SSRS buvo, nei jos paveldėtoja Rusija nėra – dar netapo teisine valstybe. M.Gorbačiovas net neapklaustas.
Siekiantieji užtrinti teisinius kontūrus ir išvengti atsakomybės naudoja vienintelį argumentą: Lietuvos teisinis statusas jiems dar buvęs tada neaiškus. Nepripažįstu ir okupuoju – tą galėjo pareikšti užsienio diktatorius nelyginant S.Huseinas kaimyninei valstybei Kuveitui, beje, ką ir buvo padaręs tuo pačiu metu. Tačiau kaip atrodo kai kurie piliečiai viduje, valstybėje, nepripažįstantys savo valstybės ir jos Konstitucijos, talkinantys okupantams?
Tiesa yra viena, bet pamėginkime sąlygiškai pažvelgti ir į sampratų alternatyvą.
Po Kovo 11-osios ir po visų Sovietų Sąjungos reikalavimą atšaukti Nepriklausomybės aktus, tuo kaip tik patvirtinant jų teisėtumą ir galiojimą, viena prieš kitą vėl stovėjo dvi valstybės. Viena jų sausio pradžioje užpuolė kitą, be abejo, turėdama savo pusėje anos vidinę penktąją koloną ir kvislingus, kaip 1968 metais Čekoslovakijoje. Tačiau ir Europos Parlamentas savo sausio 22 d. rezoliucijoje, vasario 1 d. atsiųstoje tiesiai Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, konstatuoja sovietų karinę intervenciją, kuri pažeidžia tarptautinę teisę, ir griežtai smerkia sovietų agresiją. Tai tarpvalstybinių santykių kvalifikacija. Tą pačią sausio 22 d. Lietuvoje lankėsi Islandijos užsienio reikalų ministras; kaip vėliau Islandija paaiškino įpykusiai Sovietų Sąjungai, ši kelionė jau reiškė atkurtos valstybės pripažinimą.
Jei kas nors priimtų kitokį, būtent sovietų gynybinį požiūrį, neva SSRS tada užpuolė pati save – kažkada inkorporuotą Lietuvą kaip savo dalį – regėtume civilių gyventojų žudymą nuo seno okupuotoje valstybėje. Tai būtų karo nusikaltimas, vis tos pačios Stalino Sovietijos nusikaltimų tąsa. Ir kolaborantai, kurie nenori prisipažinti įvykdę valstybės išdavimą, galėtų tikėtis nebent kolaborantų – karo nusikaltėlių statuso.
Sovietų kariškiams, vadovavusiems tada iš Maskvos arba permestiems į Lietuvos teritoriją, inkriminuotina ne tik žudymas ir plėšimas, bet ir karo nusikaltimas.
Jie buvo apdovanoti ordinais ir perkelti į aukštesnes pareigas, o Lietuvoje iškelta baudžiamoji byla šiems asmenims, Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams: Mykolui Burokevičiui, Juozui Jermalavičiui, Juozui Kuoleliui, Ivanui Kučerovui, Leonui Bartoševičiui, Stanislovui Mickevičiui, Jaroslavui Prokopčikui, Vladislavui Švedui, Algimantui Naudžiūnui, Edmundui Kasparavičiui, Romui Juchnevičiui, Valerijui Šurupovui, Valentinui Lazutkai, Stanislavai Juonienei, Vladimirui Šeinui, Stanislavui Caplinui, Olegui Šeninui, Vladimirui Kriučkovui, Dmitrijui Jazovui, Vladimirui Ačalovui, Osvaldui Pikauskui, Fiodorui Kuzminui, Viktorui Ovčarovui, Jurijui Kalganovui, Vladimirui Uschopčikui, Nikolajui Demidovui, Aleksandrui Žitnikovui, Sergejui Fiodorovui, Michailui Golovatovui, Vasilijui Kustrijo, A.Grečičnikovui, Sergejui Panikarovui, Sergejui Machovui, Jevgenijui Čiudesnovui, Grigorijui Belousui, Valerijui Sibiriakovui, Vladimirui Ryžovui, Nikolajui Astachovui, Michailui Chabarovui, Aleksandrui Radkevičiui, Vladimirui Uspenskiui, Pavelui Vasilenko, Anatolijui Subotinui, Anatolijui Vadiljevui, Igoriui Ignatovui, Nikolajui Mikulai, Zigmuntui Mackevičiui (ne mūsų Seimo nariui), Ivanui Černych, Vitalijui Jegorovui, Juozui Bremkauskui, Olegui Chlybovui. Trys iš jų: S.Caplinas, O.Pikauskas ir I.Kučerovas, jau mirę. V.Švedas lengvabūdiškai paleistas pasislėpti, o I.Černych buvo perduotas Rusijai kaip jos nusikaltėlis – pučistas. Ten paaukštino. Du nusikaltėliai, atvedę Vilniuje tomis dienomis užpuolikus ir kartu su jais užgrobę bei išvogę popieriaus sandėlį, prieš keletą metų atsipirko menkutėmis kelių šimtų litų nuobaudomis ir net gavo Lietuvos pilietybę. Vienas aršiausių perversmininkų, smogikų organizatorius, jau atsėdėjęs du neilgus terminus, nors yra užsienio pilietis, taip ir liko neišsiųstas į tėvynę. Į nurodytąjį 1996 m. kaltinamųjų sąrašą nepateko kažkur nubyrėję A.Petrauskas, V.Savinas, B.Makutinovičius, Č.Visockis, A.Monkevičius, V.Roščinas, V.Razvodovas. Daugelis bylos kaltinamųjų neapklausti, nes pasislėpę arba pridengti kitose valstybėse. Jų atžvilgiu Sausio 13-osios byla išskirta ir grąžinta tardymui papildyti, taigi treji metai vis dar pildoma. Rusijos teisėsauga, nepaisant jos pripažįstamo sunkaus kaltinimo valstybės perversmu ir esamos tarpvalstybinės sutarties dėl teisinės pagalbos, nerodo nuoširdžių pastangų padėti teisingumui. Tikėkimės, kad Lietuvos teisingumas rodys nuoširdžias pastangas patraukti atsakomybėn ir kitus kaltinamuosius, pavyzdžiui, išvykus jiems iš priedangos šalies į užsienį. Precedentas labai gerai žinomas.
Kalbame apie atsakomybę, todėl tenka dar grįžti prie pagrindinės figūros.
Anuometinis KGB vadas V.Kriučkovas atsiminimuose rašo, kad 1991 m. sausio 10 d. M.Gorbačiovas po daugelio ankstesnių posėdžiavimų ta tema jo kabineto siaurame rate davė nurodymą jam, V.Kriučkovui, ir dviem jėgos ministrams, D.Jazovui ir B.Pugo, panaudoti prieš Lietuvą karinę jėgą. Kaip prisimename, tą pačią dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba gavo ultimatumą – pripažinti SSRS Konstituciją galiojančia Lietuvoje, tiksliau tariant, paneigti Nepriklausomybės aktus ir stoti į Sovietų Sąjungą.
M.Gorbačiovas savo atsiminimuose laikosi legendos neva “nežinojęs”, jis sako, kad ligi šiol neišaiškinta, kas davė komandą. Tačiau jis cituoja KGB veteranų knygą “Alfa”, kurioje sakoma, jog jau sausio 7-ąją (t.y. pirmąją kainų pakėlimo dieną!) specialiosios grupės karininkai N.Golovatovas, A.Mirošničenko ir I.Orechovas buvo Vilniuje ir (cituoju): “rengė numatomą čekistinę-karinę operaciją”. Toje knygoje dar teigiama, kad veiksmų planą parengė KGB štabas Vilniuje ir “Pabaltijo karinė apygarda”, kad “Alfos” pavaldumui buvo perduotos jėgos iš Pskovo desantininkų divizijos ir Vilniaus OMON. (Tai Boleslovo Makutinovičiaus, dabar besislapstančio Rusijoje, būrys.) Pats M.Gorbačiovas atseit pavedęs V.Kriučkovui, D.Jazovui ir B.Pugo tik “stebėti padėties raidą”, kai jų kariniai daliniai jau buvo siunčiami prieš Lietuvą.
Visi meluoja, tik nežinia, kurie daugiau. Ir nežinia, koks teismas surengtų akistatą vienas kitą kaltinantiems V.Kriučkovui ir M.Gorbačiovui? Beje, nekenktų ir trijų akistata: Michailo Gorbačiovo, Vladimiro Kriučkovo ir buvusio KGB generolo bei vado Vilniuje Romualdo Marcinkaus. Kolegos kagėbistai rašo, jog čia buvo rengiamas veiksmų planas. Vyriausiasis kagėbistas liudija, jog planuota ir nuspręsta Maskvoje pas M.Gorbačiovą. Išties Lietuvos arba Hagos teismas dar turi ką veikti.
Istorija ir literatūra kada nors bene įstengs pažvelgti dar į vieną sielos kampelį, kurio turinys galėjo nulemti naudingesnę, šviesesnę įvykių raidą po Sausio 13-osios. Artimi M.Gorbačiovui žmonės dabar prisimena, kad apie sausio 15-ąją jis norėjęs vykti pats į Vilnių, pasakyti kalbą čia, šioje salėje, apgailėti, kas įvyko, ir pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Kiti “draugai” atkalbėjo. Tai yra žmogus pats nesuvokė, jog tėra tas vienintelis būdas atrodyti padoriai ir toliau dalyvauti kuriant istorijos vyksmą. Bet M.Gorbačiovas nebuvo Kitokios Ateities sąjūdžio dalyvis. M.Gorbačiovas liko Maskvoje, praeityje, ir tą pačią dieną nuėjo į praeitį.
Sukruvinta Lietuva žengė į ateitį.
Koks idealas, kokia šviesa vedė tuos nepaprastus mūsų žmones? Be abejo, laisvė.
O ką reiškia laisvė? – juk būna ir toks klausimas.
Laisvė daryti gera, tikriausiai. O jei kartu ateina laisvė daryti bloga? – tąsyk turime mokytis atskirti, pasirinkti.
Lietuva mokosi gyventi laisvėje. Tai sunku, tai vargina. Bet kitaip išvis nieko nebūtų.
Tegul mūsų darbuose dalyvauja prisiminimas tų žmonių, tų gyvybių, kurios buvo atiduotos už Lietuvos laisvę.
Ačiū už jūsų dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Gerbiamieji svečiai, gerbiamieji kolegos! Iškilmingą posėdį, skirtą Laisvės gynėjų dienai paminėti, skelbiu baigtą. Noriu priminti, kad 12 val. Nepriklausomybės aikštėje iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija. Taip pat norėčiau priminti, kad Seimo fojė yra šiai datai skirta paroda.