Keturiasdešimt
pirmasis (267) posėdis
1998 m.
gruodžio 8 d.
Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V.LANDSBERGIS ir Seimo Pirmininko pavaduotojas A.VIDŽIŪNAS
Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 50-ųjų metinių minėjimas
PIRMININKAS (V.LANDSBERGIS). Gerbiamieji kolegos, Seimo rytinį posėdį pradedame iškilmingu Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 50-jų metinių minėjimu. Mūsų posėdžio iškilmingoje dalyje dalyvauja Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus, Ministras Pirmininkas ir Vyriausybės nariai, kiti aukštieji pareigūnai, užsienio šalių ambasadoriai, bažnyčių hierarchai, daugelio visuomeninių organizacijų atstovai. Visiems dėkojame už šį dalyvavimą ir pradedame šį minėjimą kviesdami tarti žodį Jo Ekscelenciją Respublikos Prezidentą.
V.ADAMKUS. Aukštai gerbiamas pone pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, malonūs iškilmingo posėdžio svečiai! Šiomis dienomis pasaulis mini jubiliejų dokumento, kuris tiesiogiai daro įtakos daugelio žmonių, tautų ir valstybių gyvenimui. Dokumento, kurį priėmė pasaulio tautų bendrija, siekdama humaniškesnių ir tauresnių žmonių santykių. Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, patvirtinta prieš pusę amžiaus, iki šiol yra vienas svarbiausių tarptautinių aktų, vienijančių žmones bei visą žmoniją tarpusavio supratimo, pasitikėjimo bei atvirumo vardan.
Ir visuotinė, ir atskirų valstybių istorija parodė, kad pagarba prigimtinėms žmogaus teisėms tiesiogiai liudija kiekvienos šalies civilizuotumą, jos demokratijos lygį. Todėl ir šiandien, praėjus 50-čiai metų, ši Deklaracija yra aktualus tarptautinės teisės aktas, į kurį pirmiausia apeliuoja politikai, taikdariai bei derybininkai, siekdami taikos karščiausiuose planetos taškuose.
Šios Deklaracijos laikymasis taip pat aktualus ir čia, Lietuvoje. Mūsų piliečiai okupacijos sąlygomis skaudžiai patyrė, ką reiškia prievarta, pamynusi pamatines žmogaus teises. Dabarties Lietuvoje žmogaus teisės tampa svarbiu demokratijos lygio, kartu ir piliečių gyvenimo kokybės rodikliu.
Kaip iš autoritarinio režimo pereinama prie normalių civilizuotų santykių, tikrinama būtent žmogaus teisių poreikiu bei jų gynimu kasdieniniame gyvenime- kiekvieno žmogaus, kiekvienos politinės, religinės bei tautinės bendruomenės veikloje.
Tai, kas tautinio atgimimo metais buvo mums vienijanti, graži perspektyva, šiandien turi veikti kaip moralių ir teisingų tarpusavio santykių garantas, kaip esminė prielaida valstybei tobulėti, geriau ir žmogiškiau gyventi jos piliečiams.
Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 50-čio proga nuoširdžiai sveikinu visus šio minėjimo dalyvius, visus Lietuvos piliečius. Tikiuosi ir linkiu, kad šiuo teisės aktu nuosekliai grįstume tolesnius savo tautos ir valstybės kūrimo darbus, savo santykius su pasaulio tautų bendrija. Kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos- visos žmonijos labui. Labai ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Jo Ekscelencijai. Dabar kviečiu tarti žodį komisijos Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 50-ųjų metinių minėjimui organizuoti pirmininką, Seimo Žmogaus ir piliečių teisių bei tautybių reikalų komiteto pirmininką E.Zingerį.
E.ZINGERIS. Tarptautinės žmogaus teisės dienos proga sveikinu šio aukštojo susirinkimo narius – Jo Ekscelenciją Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininką Vytautą Landsbergį, aukštuosius Seimo narius, Ministrą Pirmininką Gediminą Vagnorių, Jungtinių Tautų Organizacijos įgaliotąjį atstovą Kornelį Kleiną, Konstitucinio Teismo pirmininką poną Juozą Žilį, Konstitucinio Teismo teisėjus, užsienio valstybių įgaliotuosius ambasadorius, gerbiamuosius ponus ministrus, Seimo kontrolierius, bažnyčių hierarchus, visuomeninių žmogaus teisių organizacijų atstovus, visą Lietuvos visuomenę. Kartu atsiprašau tų, kurie galbūt šiandien nesutilpo į šią salę.
Gruodžio 8 d., t.y. šiandien, Paryžiuje susirenka visų valstybių vadovai, ne tik Visuotinei Žmogaus Teisių Deklaracijai paminėti, bet ir paskelbti žmogaus teises pagrindiniu ateinančio XXI amžiaus politikos prioritetu.
1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją. Savo reikšme šis dokumentas buvo ketvirtasis pasaulyje po Thomo Jeffersono Deklaracijos, po Didžiosios prancūzų revoliucijos paskelbtų žmogaus teisių bei Lenkijos – Lietuvos gegužės 3 d. Konstitucijos.
Kai 1948 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje 43 šalys, 8-ioms susilaikius, pasirašė Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, tuo metu Lietuvoje bei kitose Sovietų Sąjungos okupuotose šalyse siautė žiaurus NKVD teroras. Tai buvo sodybų tuštėjimo metas, kai šimtai tūkstančių taikių gyventojų buvo priversti palikti tėvų suręstus namus arba ištremti į Sibirą, sukišti į lagerius bei kalėjimus, arba išėję į miškus kovoti prieš okupantus už savo laisvę bei teisę turėti autentišką atstovavimą Jungtinėse Tautose. Pasaulis tada negirdėjo jų balso, kai SSSR veidmainiškai dėjo savo parašą po Visuotine Žmogaus Teisių Deklaracija.
Mūsų balsas vėl buvo išgirstas Jungtinių Tautų Organizacijos salėje tik 1991 metais. Mes atsimename šią akimirką. Dabar esame pilnateisiai Jungtinių Tautų Organizacijos nariai, galbūt gyvenimas lems ir tapsime kada ir Saugumo Tarybos nariais, tačiau mes niekada nepamiršime beveik pusės amžiaus sovietų ir nacių priespaudos patyrimo. Iš tikrųjų, kalbėdami apie Lietuvą, galime teigti, kad čia buvo vykdomi didžiausi mūsų amžiaus žmogaus teisių pažeidimai, kaip tik ką sakė Respublikos Prezidentas. Tokie pažeidimai, kaip holokaustas, lietuvių tautos naikinimas, kitų Lietuvos tautų gyventojų priespauda, trėmimai ir kolonizavimas, privačios nuosavybės likvidavimas, sąžinės laisvės naikinimas, žmogaus garbės ir orumo sumindžiojimas. Lygiai taip Lietuvoje matome ir daugybę tų, kurie gyvybės kaina pasipriešino žmogaus paniekinimui, mentaliteto sugriovimui bei išsaugojo tėvų atminties tęstinumą. Verta prisiminti net ir tuos, kuriuos žinome iš ankstesniųjų laikų: grafą Valentiną Potockį, sudegintą ant laužo už religijos pakeitimą, pakartus 1863 m. sukilimo vadovus, tremtyje žuvusius knygnešius, nešusius iš Prūsų į Lietuvą uždraustą gimtosios kalbos žodį, Lietuvos savanorius, stačiusius parlamentinę Lietuvos Respubliką, “Bundo” socialdemokratus, vienintelius išdrįsusius viešai 1939 metais pasmerkti Molotovo-Ribentropo sutartį ir už tai sušaudytus, Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getų pasipriešinimo kovotojus, nacių kartu su žydais Paneriuose sušaudytą Mažosios Lietuvos spaustuvininką ir kovotoją dėl laisvės Enzį Jagomastą bei kitus antinacinius rezistentus, miškuose ir miesteliuose, Vilniaus NKVD požemiuose bei Rusijos kalėjimuose nukankintus ir sušaudytus Lietuvos partizanus, ilgiausiai Europoje didvyriškai priešinusius sovietiniam okupaciniam terorui, tremtyje žuvusias jų šeimas, taip ir neišvydusias savo Tėvynės ir artimųjų, tarp mūsų jau nebesančius, persekiotus Helsinkio grupės, katalikų organizuoto pogrindžio bei akademinių sluoksnių disidentus, lenkų, rusų, baltarusių antisovietinio judėjimo aktyvistus, veikusius Lietuvoje. Kaip parodė dabar atrastų KGB archyvų dokumentai, totalitarinė sistema turėjo aiškią strateginę užduotį – juos visus tarpusavyje supriešinti, užkertant kelią bendram antisovietiniam frontui. Jeigu posėdžio pirmininkas leistų, prašyčiau atsistojant pagerbti visų tarp mūsų nesančių atminimą. (Tylos minutė) Dėkoju.
Kaip matome, žmogaus teisių paniekinimas reiškia ir tautinių bendrijų teisių paniekinimą. Nacinio ir sovietinio režimo aukomis tapo daugelis ypač mažesnių tautų, iš kurių ne viena atsidūrė prie visiško išnykimo ribos. Iš esmės nutilo Rytų Europoje neseniai klestėjusi jidiš kalba, Lietuvoje, Lenkijoje gali nebelikti karaimiškai mokančių kalbėti karaimų, Lietuvoje – kuršininkų, Latvijoje – lybių, Estijoje, Rusijoje – setų bei Sankt Peterburge – autochtonų ižoriečių bei vadžių. Panašių kultūrų atstovai dažnai yra paskutiniai istoriniai palikuonys Europos tautų, kurių vardą mini tokie pavadinimai kaip Livonija, Kurlandija ar Ingermanlandas. Atkurti šių žmonių teises, vadinasi, sudaryti jiems palankias sąlygas išsaugoti savo tradicijas, kalbas bei kultūros palikimą. Pirmasis žingsnis šia linkme buvo padarytas čia, Europoje, čia, Lietuvos Seime, 1995 m. gegužės 2 d. Rytų Europos jidiš kultūrai skirtame Europos Tarybos kultūros ir švietimo komiteto posėdyje, kurį atidarė Lietuvos Respublikos Prezidentas A.Brazauskas ir kuriame kalbėjo dabartinis Seimo Pirmininkas ponas V.Landsbergis bei Europos Tarybos generalinis sekretorius D.Tarschys. Po pustrečių metų, 1997 m. gruodžio 2 d., čia pat Seimo Pirmininkas V.Landsbergis atidarė Europos Tarybos globojamą antrą panašaus pobūdžio konferenciją “Prarastoji Europa”, kurioje dalyvavo Europoje nykstančių kultūrų atstovai, taip pat žymiausi Europos politikai. Ši konferencija pareiškė vieningą norą įsteigti Europos išskaidytų etninių mažumų institutą, kuris rūpintųsi nykstančiomis kultūromis, jų palikimu bei jų atminties išsaugojimu ateities kartoms. Toks institutas šią vasarą yra įregistruotas Vilniuje, o šiomis dienomis jį kaip tarptautinę instituciją (tai yra džiugi žinia) pripažino Europos Taryba, suteikusi jam savo tikrąją juridinę globą. Tai pirmoji tarptautinė Europos Tarybos globojama organizacija Lietuvos teritorijoje ir Baltijos šalyse. Šiam laimėjimui pasiekti reikėjo suderinti 40 Europos valstybių požiūrius, per penkerius metus sukviesti dešimtis įvairių Europos Tarybos komitetų posėdžių, kol savo sprendimą priėmė Ministrų komitetas, lemiamą žodį tarus Portugalijos ir Vokietijos atstovams. Jiems, daug pastangų įdėjusiems mūsų diplomatams esu už tai nepaprastai dėkingas. Nuo šiol Vilniuje plevėsuos dar viena žvaigždėta mėlyna Europos vėliava. Sveikinu tarp mūsų svečių esančius šio instituto globėjus poną Wolfgangą von Stetteną bei atvykstantį šveicarų parlamentarą A.Grossą.
Taigi nuo tos datos, kai Paryžiuje buvo pasirašyta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, jau praėjo 50 metų.
Šis Visuotinės Deklaracijos sukakties minėjimas ne tik žymi vieną iš pagrindinių žmogaus teisių istorijos laimėjimų, bet jis gali būti visiškai prasmingas tik tuo atveju, jeigu teikia galimybę naujam požiūriui.
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija savo doroviniais reikalavimais pranoksta visus kitus panašaus pobūdžio tarptautinius dokumentus. Kiekviena save gerbianti bei prie Vakarų civilizacijos save priskirianti valstybės Vyriausybė, taip pat valstybės pareigūnas privalo paisyti esminių ir svarbių žmogaus teisių ir laisvių. Ten, kur šios laisvės yra neigiamos arba jų nepaisoma, negali būti ir demokratijos.
Be abejo, juridinės žmogaus teisių garantijos pasiekė aiškią pažangą. Buvo priimta daug tarptautinių konvencijų, kurių svarbiausi yra 1966 m. Paktai, atsiradę tiesiogiai iš Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos. Vienas – pilietinių ir politinių teisių, kitas – socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių. Konvencijų ir deklaracijų pagalba tarptautinė bendrija pripažino moterų ir vaikų teises.
Praėjus pusei amžiaus, žmogaus teisių gynėjai turi teisę kelti vieną iš pagrindinių klausimų – ar įvykdyti visi pažadai, duoti 1948 m., kai gimė Jungtinės Tautos? Deja, atsakymas aiškus – ne.
Dažnai vadinamoji “reali politika”, arba tarpvalstybinis pragmatizmas, priverčia kai kurių šalių vykdomąją valdžią užmerkti akis prieš žmogaus teisių pažeidimus didesnėse šalyse. Amnesty International žiniomis, 31 šalyje politinė kritika nutildoma kalėjimu, 55 šalyse – gyvybės atėmimu, neišsivysčiusiose šalyse pagrindinis rūpestis – badas ir skurdas, o visame pasaulyje kasdien nuo bado miršta apie 40 tūkst. vaikų.
1990 m. žlugus totalitariniams režimams, atrodė, kad brėkšta auksinis žmogaus teisių amžius. Tačiau realybė tokia nėra. Pamėginkime pasamprotauti.
Įžanginiame sakinyje Deklaracija teigia “…visų žmonijos narių lygių ir neatimamų teisių ir įgimto orumo pripažinimą…” Taip teigia Žmogaus Teisių Deklaracija. Tai yra visuotinė žmogaus teisė – prigimties patvirtinimas. Deklaracijos 2 straipsnis teigia: “Visi, be jokios diskriminacijos, turi teisę į visas teises ir laisves, išvardintas šioje Deklaracijoje”. Tai yra žmogaus teisių nedalomo pobūdžio patvirtinimas.
Abiem šiems aspektams šiandien kai kurios vyriausybės, religinės ar politinės institucijos meta iššūkį. Jos neigia deklaracijos universalumą, teikdamos pirmenybę grupės santarvei, kolektyvizmui, nes, jų nuomone, geriausias kelias puoselėti asmens teises yra ginti kolektyvines bendruomenės teises. Kai kada net tam pasitelkiami religinių šventų raštų tekstai, kad būtų paneigtos Deklaracijos universalumo aspiracijos ir pateisinti joje išvardinti žmogaus teisių pažeidimai. Tas pats yra pasakytina apie Deklaracijos nedalomumą. Asmuo yra visuma, ir jo pagrindinės teisės sudaro visumą. Atimant iš žmogaus kai kurias jo pagrindines teises tuo pat metu atimamos ir visos. Žmogaus teises galima įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu jos yra visuotinės ir nedalomos.
Viena iš Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos konkrečių pasekmių yra ta, kad jau pradėjo veikti nuolatiniai tarptautiniai teismai. Tarptautinėms karinėms pajėgoms, budinčioms konfliktų zonoje, duotas nurodymas atpažinti ir suimti asmenis, įtariamus kariniais nusikaltimais. Jų bylas nagrinėja Jungtinių Tautų specialusis teismas. Didžiuojamasi, kad tose karinėse pajėgose, atkuriančiose teisingumą ir demokratiją, dalyvauja ir Lietuvos atstovai. Ateityje kariniai nusikaltėliai neturės kur pasislėpti.
Daug pasako tas faktas, kad Ispanija pareikalavo teisti Anglijoje apsistojusį buvusį Čilės diktatorių A.Pinočetą, nors pastarasis ir prisidėjo sustabdant komunizmo plitimą Lotynų Amerikoje. Tai buvo atlikta netoleruotinomis priemonėmis.
Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos nuostatų reikalavimai yra gairės valstybėms, sudarant tarptautines sutartis, pasirašant konvencijas, rengiant nacionalinius įstatymus, kai tai yra susiję su žmogaus teisėmis bei laisvėmis. Jais remdamiesi teismai ar kitos tarptautinės institucijos bei organizacijos sprendžia, kaip viena ar kita valstybė laikosi tarptautinių sutarčių, priimtų įsipareigojimų gerbti žmogaus teises. Deklaracijos nuostatos turi tiesioginę įtaką įvairių valstybių nacionalinių teismų sprendimams.
Lietuvoje iki šiol nėra moksliškai pagrįstos nacionalinės žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos politikos. Problemos bandomos spręsti be gilesnės bendro ekonominio, socialinio ir politinio lygio analizės ir perspektyvos įvertinimo, tačiau tai iš dalies kompensuojama pasirašant bei ratifikuojant tarptautinius dokumentus žmogaus teisių srityje.
Vis dėlto džiugu pranešti šiandieną, kad Lietuvos mokyklose nuo kitų metų įvedamos pilietinės visuomenės ugdymo pamokos. Nors Žmogaus teisių centras Lietuvoje bei kitos visuomeninės organizacijos jau daug metų ruošia naują auklėtojų kartą, tačiau kvalifikuotų mokytojų šioje srityje labai trūksta. Prašytume Kornelį Kleiną dar kartą suteikti Lietuvai pagalbą ruošiant šios srities mokytojus. Vyriausybei vertėtų pagalvoti ne tik apie tai, iš ko atimti, kad būtų galima pridėti prie pilietinio auklėjimo mokyklose bei beglobių vaikų rėmimo, bet kaip nukreipti politinę valią organizuojant resursus klausimui spręsti. Juk nuo jo priklauso, kaip atrodys rytojaus Lietuva. Jau dabar Vidaus reikalų ministerija bei Valstybės saugumo departamentas turi išgaudyti gaujas čia pat, Gedimino prospekte, užsiimančias beglobių vaikų prekyba bei socialiai neapgintų žmonių kriminaliniu išnaudojimu. Dėkojame Jungtinių Tautų misijai Lietuvoje už rūpinimąsi specializuoto paauglių ir vaikų teismo steigimu Lietuvoje.
Kalbėdamas čia apie mūsų teisinę sistemą, turiu dabar Jūsų visų akivaizdoje atsiprašyti tų, kurie tapo klaidingo nuosprendžio aukomis ir kalėjo nebūdami kalti. Šiuo metu iš 200 Strasbūrą pasiekusių bylų 5 yra įgavusios realią eigą. Tai liudija, kad esama teismų neobjektyvumo, kad žmonės gali būti sulaikyti be juridinio pamato. Raginu advokatus nestreikuoti ir nepalikti piliečių neapgintų.
Lietuvai paskelbus Nepriklausomybės Aktą ir priėmus nulinį pilietybės variantą, buvome įgavę pakankamą pagreitį humanizuodami visuomenę bei pelnydami tarptautinį pripažinimą. Tačiau dabar tenka apgailestauti, kad praradome pranašumą prieš kitas valstybes Europos žmogaus teisių konvencijos kontekste, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos VI protokolo pasirašymas. Norėčiau priminti, kad Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komitetas svarstė mirties bausmės panaikinimo galimybę ir nutarė siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasirašyti konvencijos VI protokolą bei siūlyti Respublikos Prezidentui teikti jį Seimui ratifikuoti. Visuomenės apklausos rodo, kad ji pasisako už mirties bausmės panaikinimą, tačiau apeliuoja į saugumo garantijas. Todėl mūsų komitetas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, kad būtų imtasi visų priemonių gyventojų saugumui garantuoti nuo ypač sunkių nusikaltėlių.
Dėkui Konstituciniam Teismui už procedūrą tikrinant mirties bausmės sampratos konstitucingumą. Rytoj aukštasis teismas paskelbs verdiktą šiuo klausimu. Mes, Seimo Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto nariai, esame pareiškę pritarimą mirties bausmės panaikinimui. Net jei tai ir nėra itin populiaru, politikai privalo apginti valstybės raidos kryptį – šiuo atveju mūsų norą užsibrėžti Europos Sąjungos teisinės erdvės sieną mūsų rytuose. Džiaugiuosi, kad net būdami opozicijoje, mes, Lietuvos konservatoriai, tada prieš keletą metų pasisakėme prieš prevencinio sulaikymo įstatymą, kuris, gal per vėlai panaikintas, atnešė Lietuvai, mano manymu, daugiau žalos nei naudos. Apklausos rodo, kad daugumai rūpi ne mirties bausmė, bet nusikaltėlių izoliuotumas. Mes paprašėme Vyriausybę dar sykį pasirūpinti specialaus kalėjimo sunkiems nusikaltėliams statyba.
Mums visiems būtų didelė parama, kad Prezidento institucija (čia pasinaudoju proga) ir toliau palaikytų šios tarptautinės Europos normos įsigalėjimą Lietuvoje.
Kadangi žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių suvokimas yra visuomenės normų objektyviai veikiamas, švietimas žmogaus teisių srityje nuo pat mokyklos suolo yra būtinas visuomenei. Noriu pabrėžti, Lietuvoje nepaprastai svarbu įskiepyti šį suvokimą valdininkijai, kad Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos normos taptų jiems pamatu vykdant valstybės įstatymus.
Naudodamasis proga paprašysiu Vyriausybę pratęsti Vyriausybės komisijos Visuotinei Žmogaus Teisių Deklaracijai pažymėti darbą keliems mėnesiams, nes daugelis visuomeninių organizacijų paprašė savo iniciatyva paramos, ir mes kartu su ministerijomis bandome nepalikti šių projektų likimo valiai.
Lietuvos Respublika parengė dešimtis teisinių aktų žmogaus teisių apsaugos srityje. Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisaras Baltijos šalims, Europos Tarybos monitoringo atstovai, Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento metiniai pranešimai šaliai apie žmogaus teisių praktiką pažymi gerą situaciją tautinių mažumų srityje, bet žmogaus ir piliečių teisės srityje pasirašytas konvencijas bei mūsų pačių įstatymus dar reikia kvalifikuotai, teisiškai įgyvendinti kasdieniu ramiu triūsu. Tik tada bus galima sakyti, kad Lietuvoje jau įsigali aukšta teisinė kultūra bei atvira pilietinė visuomenė. Ačiū jums už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame komiteto ir komisijos pirmininkui.
Dabar noriu pakviesti tarti mums žodį Jungtinių Tautų organizacijos įgaliotąjį atstovą Lietuvoje poną Kornelį Kleiną.
K.KLEINAS. Jūsų Ekscelencija Prezidente Adamkau, gerbiamasis Seimo Pirmininke profesoriau Landsbergi, gerbiamieji Seimo nariai ir svečiai!
Man itin malonu, kad man suteikta ypatinga garbė šiandien kreiptis į jus valstybės, kuri puikiai žino, ką reiškia nepripažintos žmogaus teisės, Seime. Juo labiau kad šiuo metu visame pasaulyje vyksta minėjimo renginiai, kas rodo, kokią svarbią vietą žmogaus teisės užima viso pasaulio žmonių širdyse ir protuose.
1948 m. gruodžio 10 d. Šajo rūmuose Paryžiuje Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę Žmogaus Teisų Deklaraciją. Asamblėja skelbia Deklaraciją kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės. Kiekvienas žmogus bei visuomenės organas turi stengtis, kad būtų garantuota, imantis nacionalinių ir tarptautinių pažangių priemonių, kad šios teisės bus visuotinai ir tikrai pripažįstamos bei taikomos. Nesuklysiu sakydamas, kad Deklaracija tebėra galingas instrumentas ir toliau darantis didžiulės įtakos viso pasaulio žmonių gyvenimui. Žmogaus teisių įstatymai užkirto kelią daugeliui įvairių pažeidimų, garantavo pažeidžiamų grupių apsaugą ir įtvirtino tam tikrus reikalavimus. Pasaulis dar niekada taip gerai nesuprato, kaip reikalingas demokratiškas sprendimų priėmimas, geras valdymas ir pagarba teisinei valstybei.
Šių metų birželio mėnesį priimtas sprendimas įsteigti nuolatinį Tarptautinį baudžiamųjų bylų teismą yra milžiniškas žingsnis kovojant prieš genocidą, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmonijai, kas yra brutaliausi žmonijai žinomi žmogaus teisių pažeidimai, darantys daugiausiai žalos. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius ponas K.Annanas yra pažymėjęs, kad žmogaus teisės nėra svetimos nei vienai kultūrai ir nei vienai tautai, jos yra visuotinės. Negalima pasirinkti žmogaus teisių. Ir pilietinės, ir kultūrinės, ir ekonominės, ir politinės, ir socialinės – visos žmogaus teisės yra nedalijamos ir viena nuo kitos priklausomos. Visa, ko Jungtinės Tautos siekia savo pasauline taikos ir nenutrūkstamos plėtros misija, grindžiama šia plačia žmogaus teisių vizija. Tačiau skatinti ir tobulinti žmogaus teises – ne vien tik Jungtinių Tautų ar atskirų valstybių, ar vyriausybių rūpestis, tai ir mūsų, kaip individų, kaip piliečių, uždavinys.
Kad ši mintis būtų aiški ir įtikinama, leiskite pacituoti atmintinus ponios Eleonoros Ruzvelt žodžius. Ponia Eleonora Ruzvelt buvo asmeniškai pasišventusi Deklaracijos rengimui ir pirmaisiais metais vadovavo Žmogaus teisių komisijai. Ji pati savęs klausė, kur galų gale prasideda visuotinės žmogaus teisės mažose vietovėse, arti namų, tokiose artimose ir tokiose mažose, kad jų negalima įžiūrėti jokiuose pasaulio žemėlapiuose? Tačiau tai atskiro žmogaus pasaulis, apylinkės, kuriose jis gyvena, mokykla, kurią jis lanko, gamykla, ūkis ar kontora, kurioje jis dirba.
Tai tos vietos, kuriose kiekvienas vyras, moteris ar vaikas siekia visiems lygaus teisingumo, lygių vyrų ir moterų galimybių, lygaus orumo be diskriminacijos. Jei šios teisės neturi prasmės čia, mažai prasmės jos turi ir visur kitur. Be reikalingų piliečių pastangų laikytis šių teisių ten, kur jie gyvena, veltui ieškosime pažangos didesniame pasaulyje. Neabejoju, kad šie žodžiai sulauks atgarsio Lietuvoje, valstybėje, kuri tapo garbinga tarptautinės bendruomenės ir Jungtinių Tautų nare po uolios kovos už žmogaus teises, kurios iš jos ilgą laiką buvo atimtos.
Ponas Prezidente, gerbiamieji Seimo nariai, žmogaus teisių sąvoka ir toliau turi veikti mūsų mąstymą ir veiksmus, net ir labiausiai pažengusiose pasaulio šalyse žmogaus teisių pažeidimų pasitaiko. Gaila, kad dažnai politinei valiai ir veiksmingoms iniciatyvoms kovai su šiais pažeidimais įgyvendinti trūksta ar net nėra elementariausių normų. Žmogaus teisės negali likti mūsų mąstymo nuošalėje, mūsų prioritetų ir veiksmų nuošalėje. Paprasčiausiai negalima leisti pažeidimams atsirasti.
Pasaulinė problema yra buitinis smurtas. Jis egzistuoja visur, bet jį galima sušvelninti ar jo išvengti. Taip pat turi būti sudarytos galimybės suteikti vaikams keletą laimingų gyvenimo metų, garantuoti būtiniausią priežiūrą ir teisėtą galimybę lankyti mokyklą. Ir taip jiems suaugus suteikti šansą gyvenime.
Darbo rinkoje reikia sukurti sąlygas lygioms vyrų ir moterų galimybėms de facto, būtina rasti galimybių sukurti humanišką nepilnamečių teisingumo sistemą, padedančią nuo neteisingos teismų sistemos ar padėties šeimoje, kurios jie negalėjo pakeisti, nukentėjusiems nepilnamečiams atgauti pasitikėjimą savimi.
Reikia nenuilstamai puoselėti teisę į asmenybės vystymąsi, kad skurdas šeimoje ir kitur netaptų kliūtimi asmenybės vystymuisi ir žmogaus teisėms. Kiekvieno pareiga kurti pagarbos žmogaus orumui ir socialinio teisingumo pasaulį. Mes patys galime išsiugdyti žmogaus teisių kultūrą, išreikštą užuojauta ir pagarba kitiems, pakantumu skirtingoms nuomonėms, nusistatymo neturėjimu. Visuotinės Deklaracijos 1 straipsnyje pareiškiama: “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis, jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai”.
Taigi žmogaus teisės neturi būti suprantamos ar vertinamos kaip abstraktūs idealai ar likti nedaugelio laimingųjų privilegija. Ne, jomis turi naudotis visi, tik tada jos bus visuotinės.
Žmogaus teisės yra teisės, kurias turi kiekvienas asmuo kaip žmogiškoji būtybė, mes visi esame žmogiškosios būtybės, mes visi nusipelnome žmogaus teisių. Viena negali būti tiesa be kito. Ačiū jums už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Labai ačiū tariame ponui Kornelijui Kleinui. Dabar man malonu pakviesti Lietuvos dvasininkų atstovą, Jo Ekscelenciją vyskupą Joną Borutą.
J.BORUTA. Jo Ekscelencija Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, mieli parlamentarai, ponios ir ponai, broliai ir seserys! Susimąsčiau, kuo galima būtų pradėti šį mano žodį šiame garbingame minėjime, tariant jį Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovų vardu, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko arkivyskupo A.Bačkio vardu, kuris negalėjo čia dalyvauti. Norėčiau priminti tuos pačius žodžius pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčios rašytojo ir kankinio šv. Ireniejaus žodžius, kuriuos pasakiau šią vasarą vienos tarptautinės konferencijos dalyvius sveikindamas “Gloria Dei vivens homo – Dievo garbė dabar, šiandien gyvenantis žmogus. Iš to ir Bažnyčia semia savo egzistencijos prasmę ir Amžinųjų Dievo Apreikštų tiesų pagrindu, žmogaus prigimtin įrašytų dėsnių pagrindu padėdama žmonėms spręsti šiandienos žmonių problemas ieškoti atsakymų į žmogaus širdį, protą ir sąžinę jaudinančius klausimus”.
Šiandien minint Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos paskelbimo 50-ąsias metines, norisi prisiminti šį šv.Ireniejaus pamėgtą tvirtinimą: Krikščioniui Dievo garbė – visos Dievo sukurtos kūrinijos tikslas, apie kurį visa sukasi, kuris viskam duoda prasmę, tas centras šioje šiapusinėje, žemiškoje tikrovėje – gyvas, trokštantis gyventi pilnavertį gyvenimą žmogus. Visa palenkta žmogui, o žmogus – Dievui. Taip mes sakome. Tai ir yra krikščioniškoji pasaulio vizija, ir ši vizija randa savo aidą, savo įsikūnijimą prieš 50 metų paskelbtoje Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje, kuri skelbia, kad visų mūsų, t.y. ir politikų, ir ekonomistų, ir kultūros, ir Bažnyčios veikėjų, rūpesčio centre turėtų būti nuostabiausias Dievo kūrinys – gyvas žmogus. Visa kita, ir valstybė, ir tauta, yra antroje, trečioje ar tolesnėse vietose. Visa tai yra tiek vertinga, kiek tarnauja žmogui, jo pažangai, jo išsiskleidimui, jo gyvenimui.
Prieš trejus metus minint Jungtinių Tautų Organizacijos 50-metį, šios organizacijos būstinėje Niujorke Popiežius Jonas Paulius II pasakė įsidėmėtiną kalbą. Joje keletą kartų, kad ir tiesiogiai neįvardijant, kalbama ir apie mūsų kraštą, apie jo praeityje ir dabartyje vykusius įvykius. Kalba, kurios moto ir kuri kartais taip ir pavadinama: “Stoviu prieš jus kaip žmogaus orumo liudytojas”. Priminsiu keletą vietų iš tos garsios Popiežiaus kalbos.
Jonas Paulius II tada kalbėjo: “Priartėję prie naujojo tūkstantmečio slenksčio, matome ypatingą ir visuotinį kas kartą stiprėjantį laisvės siekimą, kuris yra viena didžiųjų žmogaus istorijos paskatų. Šis reiškinys neapsiriboja kuria nors viena pasaulio dalimi, taip pat nėra tik vienos kultūros išraiška. Atvirkščiai, visose žemės vietose vyrai ir moterys, nepaisydami smurto, ryžtasi siekti laisvės, reikalaudami sau laisvo žmogaus orumą atitinkančios vietos visuomeniniame, politiniame ir ekonominiame gyvenime.
Šis laisvės siekimas remiasi tomis visuotinėmis teisėmis, kurios žmogui priklauso vien dėl to, kad jis yra žmogus. Barbariški žmogaus orumo pažeidinėjimai paskatino Jungtinių Tautų Organizaciją, praėjus vos trejiems metams nuo jos įsteigimo, sudaryti Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, kuri tebėra viena žymiausių žmogaus sąžinės išraiškų mūsų laikais.
Šis judėjimas yra pirmasis ir pagrindinis “šifras”, patvirtinantis, kad tikrai egzistuoja asmens prigimtyje įsišaknijusios visuotinės žmogaus teisės, kurios atspindi objektyvius, nepaneigiamus visuotinio moralės įstatymo reikalavimus. Toli gražu nebūdamos abstraktūs teiginiai šios teisės pasako kažką svarbaus apie konkretų kiekvieno žmogaus ir kiekvienos visuomenės grupės gyvenimą. Taip pat primena, kad pasaulis, kuriame gyvename, nėra iracionalus ir beprasmis. Atvirkščiai, jame esama moralinės logikos, kuri nušviečia žmogaus egzistenciją ir padaro įmanomą žmonių bei tautų dialogą. Jei norime, kad prievartos amžius užleistų vietą įtikinėjimo amžiui, turime rasti būdą apie žmogaus ateitį diskutuoti visiems suprantama ir bendra kalba. Žmogaus širdyje įrašytas visuotinis moralės įstatymas yra tam tikra “gramatika”, kuri gali padėti pasauliui svarstyti savo ateitį.
Tai suvokiant didelį susirūpinimą kelia faktas, kad šiandien kai kas neigia žmogaus teisių visuotinumą ir visiems žmonėms bendrą prigimtį. Žinoma, nėra vienintelio politinio ar ekonominio žmogaus laisvės organizavimo modelio, nes skirtingos kultūros ir istorinės patirtys laisvoje ir atsakingoje visuomenėje duoda pradžią skirtingoms institucinėms formoms, tačiau viena yra teigti teisėtą “laisvės formų” pliuralizmą, o visai kas kita neigti žmogaus prigimties ar žmogaus patirties visuotinumą arba aiškumą. Šis antrasis požiūris tarptautinę įtikinėjimo politiką daro jeigu ir ne visai neįmanomą, tai bent jau nepaprastai sunkią”.
Popiežius Jonas Paulius II priminė pastarojo dešimtmečio reikšminguosius įvykius, kurių liudininkais mes buvome čia, Lietuvoje, kuriuos mums primena ir šie garbingi mūsų parlamento rūmai.
Jonas Paulius II kalbėjo: “Moralinė visuotinio laisvės siekimo raida Vidurio ir Rytų Europoje aiškiai pasireiškė taikiomis 1989 m. revoliucijomis. Tie istoriniai įvykiai tam tikru metu ir tam tikrose vietose buvo pamokymas, girdimas ir už apibrėžtos geografinės srities ribų: taikiosios 1989 m. revoliucijos parodė, kad laisvės siekimas yra neužgniaužiamas reikalavimas, kylantis iš neįkainojamo žmogaus asmens orumo ir vertės pripažinimo, ir negali neprisidėti prie įsipareigojimo ginti šį orumą. Naujųjų laikų totalitarizmas pirmiausia pasikėsino į asmens orumą, neigdamas nepažeidžiamą jo gyvenimo vertę. 1989 m. revoliucijos tapo įmanomos dėl drąsių vyrų ir moterų pastangų, kurias įkvėpė kitokia, iš tikrųjų daug gilesnė ir teisingesnė žmogaus samprata, teigianti, kad žmogus yra protingas ir laisvas asmuo, kuriame glūdi jį pranokstanti paslaptis ir kuris sugeba mąstyti bei rinktis, o tai reiškia, kad jis gali būti išmintingas ir dorybingas. Šių taikių revoliucijų sėkmę nulėmė visuomeninio solidarumo patirtis: propagandos ir teroro palaikomų režimų akivaizdoje šis solidarumas sudarė moralinį beginklių galios branduolį, pažadino viltį ir parodė, kad žmogus gali keliauti per istoriją pačių kilniausių žmogaus dvasios siekimų keliais.
Šiandieną į šiuos įvykius žiūrint iš tos išimtinės stebėjimo vietos, neįmanoma nepamatyti ryšio tarp tų vertybių, kurios įkvėpė anuos išsivadavimo sąjūdžius, ir daugelio moralinių įpareigojimų, įrašytų į Žmogaus Teisių Deklaraciją. Čia turiu omeny, pavyzdžiui, įsipareigojimą vėl patvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus orumu ir vertingumu, taip pat įsipareigojimą remti visuomenės progresą ir geresnes gyvenimo sąlygas siekiant didesnės laisvės”.
Kitas svarbus popiežiaus Jono Pauliaus II garsiosios kalbos teiginys: “Reikia ne tik žmogaus asmens teisių deklaracijos, reikia didesnio rūpesčio ir dėmesio tautų teisėms. Laisvės siekiamas XX a. antrojoje pusėje įpareigojo ne tik atskirus asmenis, bet ir tautas. Praėjus penkioms dešimtims metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, svarbu priminti konfliktą dėl tautinių teisių pažeidimo. Daugelis jų baisiai kentėjo vien dėl to, kad buvo laikomos kitomis, kitokiomis. Siaubingi nusikaltimai buvo įvykdyti vadovaujantis nelemtomis doktrinomis, skelbiančiomis esą kai kurios tautos ir kultūros yra žemesnės. Tam tikra prasme galima pasakyti, kad Jungtinių Tautų Organizacija atsirado iš įsitikinimo, jog šitokios doktrinos yra nesuderinamos su taika, o Jungtinių Tautų Chartijos uždavinys – apsaugoti būsimas kartas nuo karo rykštės – tikrai apėmė ir moralinį įsipareigojimą ginti kiekvieną tautą bei jos kultūrą nuo agresijos ir smurto.
Deja, ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui tautų teisės vis dar pažeidinėjamos. Tai buvo ir netolimoje praeityje – Baltijos kraštai, Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos prievarta buvo įjungtos į Sovietų Sąjungą. Tas pat ištiko Kaukaze Armėniją, Azerbaidžaną, Gruziją. Tuo pačiu metu vadinamosios Vidurio ir Rytų Europos “liaudies demokratijos šalys” iš tiesų prarado savo nepriklausomybę ir buvo priverstos paklusti valiai tų, kurie valdė visą šitą bloką. Šio dirbtinio Europos padalijimo rezultatas buvo “šaltasis karas”, t.y. tarptautinė įtampa, grasinanti žmonijai branduoliniu sunaikinimu. Tik Vidurio ir Rytų Europos tautoms atgavus laisvę, taikos pažadas, kuris turėjo būti ištesėtas Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, daugeliui šio konflikto aukų padėjo atgauti realią formą.
1948 m. priimta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija iškalbingai apibūdina asmens teises, tačiau dar nėra pasiekta analogiško susitarimo, apibūdinančio tautų teises. Tokia padėtis turi būti atidžiai apsvarstyta, -sako Popiežius, – nes nūdienos pasaulio situacija iškelia neatidėliotinus, su teisingumu ir laisve susijusius klausimus.
Iš tikrųjų, – toliau kalba Popiežius, – žmonijos sąžinei kas kartą iš naujo iškyla visiško tautų ir nacijų teisių pripažinimo problema, sužadindama dėmesio vertus etinius ir juridinius apmąstymus. Turiu galvoje debatus, vykusius XV a. pradžioje Konstancos visuotiniame Bažnyčios susirinkime, kai Povilo Vlodkovičiaus vadovaujami Krokuvos akademijos nariai gynė kai kurių Europos tautų teisę egzistuoti ir būti autonomiškoms.” Popiežiaus citatos pabaiga. Tos “kai kurios Europos tautos”, kurių teisę egzistuoti, būti laisvoms, gynė Jogailos ir Vytauto pasiųsti Krokuvos akademijos teologai, šalia žemaičių delegacijos buvo mūsų protėviai lietuviai ir žemaičiai, kurių teisę į laisvę mėgino ginčyti Teutonų ordino atstovai.
Toliau Jonas Paulius II kalbėjo: “Dar svarbesni buvo tuo pačiu laikotarpiu Salamankos universiteto pradėti svarstymai apie naujojo pasaulio tautas”. O kaip neprisiminti Popiežiaus Benedikto XV žodžių? Pirmojo pasaulinio karo metu jis visiems priminė, kad “tautos nemiršta”, ir ragino “sąžiningai apsvarstyti tautų teises ir teisingus jų siekimus”.
Visų kitų tautos teisių prielaida yra tautos teisė egzistuoti: niekas – nei valstybė nei kita tauta nei tarptautinė organizacija – niekada neturi teisės tvirtinti, kad kuri nors tauta nėra verta egzistuoti. Ši pagrindinė teisė egzistuoti nebūtinai reikalauja valstybinės nepriklausomybės, nes skirtingų tautų sąjungos gali turėti įvairias juridines formas, pavyzdžiui, federacinės valstybės, konfederacijos arba valstybės su plačia regionine autonomija. Dėl kokių nors istorinių aplinkybių įvairios grupės gali vienoje valstybėje taikiai sugyventi, tačiau tik tuo atveju, kai yra paisoma tikros laisvės ir tautų apsisprendimo teisės.
Tačiau jeigu “tautos teisės” išreiškia gyvybinius “savitumo” reikalavimus, tai taip pat svarbu pabrėžti ir visuotinumo reikalavimus, kuriuos išreiškia tvirtas tautos pareigų kitoms tautoms ir visai žmonijai suvokimas. Pati pirmoji pareiga, žinoma, yra išaugoti taiką, pagarbą ir solidarumą gyvenant su kitos tautos žmonėmis. Tuo būdu tautų teisės, garantuotų ir atliekamų pareigų remiamos, skatina vaisingą “pasidalijimą dovanomis”, kuris sutvirtina visų žmonių vienybę.
Toliau su nuostaba tenka priminti Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus Jungtinėse Tautose, kurie mums, lietuviams, atrodo tiesiogiai nurašyti ir pakartoti iš mūsų katalikų mąstytojų S.Šalkauskio ir J.Girniaus raštų: “Reikia išaiškinti esminį skirtumą tarp nesveiko nacionalizmo, kuris niekina kitas tautas bei kultūras, ir patriotizmo, kuris yra teisėta savo gimtojo krašto meilė. Tikras patriotizmas niekada nesiekia savo tautos gerovės kenkdamas kitiems. Tuo jis pakenktų ir savo tautai, užtraukdamas tiek agresoriui, tiek aukai pražūtingas pasekmes. Nacionalizmas, ypač jo radikaliausios formos, yra tikro patriotizmo priešprieša ir mes šiandien turime stengtis, kad įniršęs nacionalizmas naujomis formomis nekartotų totalitarizmo klaidų. Tos pastangos, žinoma, svarbios ir tada, kai nacionalizmo pamatu tampa religinis principas. Šį reiškinį matome tam tikrose vadinamojo “fundamentalizmo” apraiškose. (…) Mūsų pagarba kitų kultūrai remiasi pagarba kiekvienos bendruomenės pastangoms spręsti žmogaus gyvenimo problemą. Tokiame kontekste galime suprasti, kaip svarbu pagerbti pagrindinę religijos ir sąžinės laisvės teisę, tą esminių žmogaus teisų ramstį ir kiekvienos tikrai laisvos visuomenės pamatą. Niekam negali būti leista tą teisę paneigti ir jėga primesti atsakymą į žmogaus paslaptį.” Popiežiaus kalbos citatos pabaiga.
Vyresnioji karta, mes, ir vidurinioji karta dar gerai prisimenam tuos laikus, kai tikinčių jų bendruomenėms mūsų krašte buvo paneigiama teisė pagal savo tikėjimą spręsti žmogaus gyvenimo paslaptį, ieškoti atsakymo į svarbiausius žmogų jaudinančius klausimus. Kiek kovota, sudėta aukų čia, mūsų Lietuvoje, šių teisių siekiant ir jas ginant. Kiek buvo “stulbinančiai išradingos” demagogijos, kai buvo norima paneigti, atimti, uždrausti tą tikinčiųjų ir jų bendruomenių teisę.
Neatsispiriu pagundai ir šioje garbingoje auditorijoje priminti vieną tokios demagogijos šedevrą (ypač tokio pobūdžio demagogijos atgarsių kartais pasigirsta ir šiandien). Keletas vietų iš sovietmečiu išleistos knygutės “Ideologinė kova ir jaunimas”. Ten taip sakoma: “Pirmą kartą nuoseklus mokyklos atskyrimas nuo bažnyčios buvo paskelbtas Rusijos Tarybų Federatyvinės Socialistinės Respublikos Liaudies Komisarų Tarybos. Dekrete sakoma: “Mokyti tikybos valstybinėse, visuomeninėse ir privačiose mokyklose, kuriose dėstomi bendrojo lavinimo dalykai, neleidžiama. Mokyti ir mokytis religijos piliečiai gali privačiai. Tai įtvirtinama 1918 metų dekretu “Dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios”.
Bažnytininkai neteisingai interpretuoja, – toliau rašoma toje knygoje, – tarybinių įstatymų garantuojamą tėvams teisę privačiai mokyti vaikus religijos. Pasak jų, tėvai silpnai bemoka ir nedaug ką prisimena iš bažnyčios mokslo, todėl būtina, kad jų vaikus religijos pamokytų išmanantys tuos reikalus žmonės. Dėl to tikintieji esą galį kviestis dvasininkus į namus mokyti vaikus religijos.
Šio, švelniai kalbant, laisvo kultų įstatymo interpretavimo šalininkai nemėgsta atidžiai, nuosekliai skaityti dekreto “Dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos atskyrimo nuo bažnyčios” teksto. Ten, kaip minėta, visai aiškiai pasakyta: mokytis ir mokyti religijos piliečiai gali privačiai. Tarybų Sąjungoje nėra privačių mokyklų, todėl privatus religijos mokymas yra mokymas šeimoje, nesikišant į šį reikalą pašaliniams asmenims.
Kartais grupinį vaikų mokymą religijos mėginama pateisinti “tėvų teisėmis”. Atseit, mano vaikas, todėl kaip noriu, taip ir auklėju.
Tai iškreiptas tėvų teisių ir pareigų supratimas.
Mūsų šalyje tėvų ir globėjų teises ir pareigas reguliuojančios normos remiasi komunistinio auklėjimo principu. Jokių teisių, kurios prieštarautų mūsų visuomenės interesams, tarybiniai įstatymai tėvams nėra suteikę. Tuo mūsų įstatymai ir skiriasi nuo buržuazinių valstybių įstatymų, kur vaikas yra neribotoje tėvų valdžioje.
TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų švietimo įstatymų pagrinduose nurodoma, jog tėvai ir jiems atstovaujantys asmenys privalo auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia. Taigi, pasak žymaus ateisto, yra tik viena išeitis: pradėjus vaikams lankyti mokyklą, tikintys tėvai turi jų tikėjimą, kaip sakoma, palikti “Dievo valiai”, t.y. nebeversti jų melstis, lankyti bažnyčią, eiti sakramento ir panašiai. Taip elgtis jie turi savo vaikų labui, kad jie, dar mokydamiesi vidurinėje mokykloje, susiformuotų tvirtus mokslinės ateistinės pasaulėžiūros pagrindus.”
Štai toji demagogija, kuriai padedant taip skaudžiai buvo trypiamos žmogaus teisės mūsų krašte. Tai skaudi praeitis, netolima praeitis. Jos paliktas žaizdas mes dar jaučiame. Tų žaizdų randus dar visi nešiojamės savyje. Tai priminimas, kad turime būti budrūs žmogaus teisių ir laisvių sargyboje. Turime už jas kovoti panašia dvasia, bet skirtingomis formomis, kaip kovojome leisdami “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką”, remdami Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, šiemet minintį savo įsteigimo dvidešimtmetį, Helsinkio grupės veiklą. Ir šiandien turėtume prisiminti tuos, kurie anais sunkiais laikais kalėjo lageriuose už žmogaus teisių ir laisvės gynybą ir net už tai atidavė savo gyvybę, tarp jų ir mūsų Bažnyčios kunigai Virgilijus Jaugelis, Juozas Zdebskis, Bronius Laurinavičius. Ir ne tik prisiminti, bet būti jų reikalo tęsėjais.
O kaip anksčiau minėjome, Popiežius Jonas Paulius II primena, kad ne viskas padaryta ir atlikta – reikia Tautų Teisių Deklaracijos, reikia ir Šeimos Teisių Chartijos principų energingesnio įgyvendinimo. Neseniai, š.m. lapkričio viduryje, Popiežiškoji šeimos taryba paskelbė dokumentą, pateikiantį spalio mėnesį Vatikane vykusio kongreso, kuriame Europos Bažnyčios ir politikos atstovai aptarė šeimos teises, išvadas. “Mes apmąstėme 1948 metų Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos ir 1983 m. paskelbtos Šeimos Teisių Chartijos ryšį,” – rašoma paskelbto dokumento įžangoje. Pabrėžiama, kad Visuotinė Deklaracija teikia Jungtinėms Tautoms moralinį autoritetą dirbti taikos, pažangos ir kiekvieno asmens teisių gynimo labui. Dokumento teigimu, žmogus turi būti ginamas ne tik kaip individuali būtybė, bet ir kaip asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą”. Dokumente išvardijamos šeimos bei atskiro asmens teisės, kurios šiuo metu dar nėra visuotinai pripažįstamos ir gerbiamos. Tai pirmiausia teisė į gyvybę, teisė į privataus gyvenimo ir orumo pagarbą, teisė vesti ir sukurti šeimą, tėvų teisė savo vaikams parinkti pageidaujamą švietimo pobūdį. Dokumente taip pat kreipiamasi į visus politikus, raginama padėti šeimai, kuri yra “pirmesnė ir labiau būtina už valstybę”. Kiekviena Vyriausybė turi įsipareigoti gerbti šeimyninio gyvenimo sritį bei vykdyti palankią šeimų ugdymui politiką.
Norėčiau pabaigti Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais, kviečiančiais, nepaisant visų praeities ir dabarties nesėkmių ir negerovių bei klaidų, su šviesesnės, humaniškesnės, krikščioniškesnės žmonijos ateities viltimi žengti į naująjį tūkstantmetį. Popiežius Jonas Paulius II kalbėjo: “Turime nugalėti ateities baimę. Tačiau visiškai ją nugalėti įstengsime tik visi drauge. “Atkirtis” šiai baimei nėra nei prievarta, nei represijos ar vienintelio socialinio “modelio” pritaikymas visam pasauliui. Atkirtis baimei, kuri baigiantis dvidešimtajam amžiui temdo žmogaus gyvenimą, yra bendros pastangos kurti meilės civilizaciją, pagrįstą visuotinėmis taikos, solidarumo, teisingumo ir laisvės vertybėmis. Mūsų civilizacijos “siela” yra laisvės kultūra: asmenų ir tautų laisvės, išgyvenamos su pasiaukojimu, solidarumu ir atsakingumu”. Dėkoju už dėmesį. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame Ekscelencijai už jo kaip visad ypatingą dvasingos išminties žodį. Dabar kalbės mūsų dažnas ir brangus svečias Vokietijos Bundestago parlamentinių ryšių grupės su Baltijos valstybėmis pirmininkas ir Teisės komiteto narys Wolfgangas von Stettenas.
W.von STETTENAS. Gerbiamasis Jo Ekscelencija Valstybės Prezidente ponas Adamkau, gerbiamasis Seimo Pirmininke ponas Landsbergi, gerbiamieji kolegos, ekscelencijos ambasadoriai, gerbiamieji lietuviai, aš dėkoju už suteiktą galimybę perduoti jums Vokietijos Bundestago ir jo naujojo prezidento pono Wolfgango Thierse linkėjimus.
1948 metais, kai Jungtinės Tautos priėmė Žmogaus Teisių Deklaraciją, pasaulis dar gyveno baisaus Antrojo pasaulinio karo įspūdžiais, milijonais žuvusiųjų, daugeliu milijonų ištremtųjų ir tų faktų, jog neteisėti režimai ir toliau egzistuoja, net ir pasibaigus karui.
Nacionalsocializmas buvo sutriuškintas, tačiau komunizmas – socializmas, kuris vykdė tokius pat baisumus, buvo stipresnis nei bet kada. Tie trisdešimt šios Deklaracijos straipsnių jums, lietuviams, negaliojo ištisus 40 metų, nes Sovietų Sąjunga atėmė jums laisvę ir karinėmis priemonėmis žabojo jūsų orumą. Priežastis tam, be kita ko, buvo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Reicho jėgos politika, todėl 1939 metų rugpjūčio mėnesio slaptuoju susitarimu jos pasidalijo tarpusavyje Pabaltijį bei priskyrė Lietuvą Sovietų Sąjungos sferai. Per dešimt metų net keturis kartus buvo sunaikintas arba deportuotas visas jūsų elitas. Kai sovietų daliniai 1940 m.pirmą kartą užėmė kraštą, nacionalinės jėgos buvo išžudytos arba deportuotos. Kai atėjo vokiečiai, buvo naikinami žydai. Grįžus sovietų daliniams, dešimtys tūkstančių lietuvių buvo nužudyti arba ištremti į Sibirą. Kai partizaninės kovos, kurių metu vėlgi žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, nesiliovė, Sovietų Sąjunga dar kartą, norėdama palaužti lietuvių laisvės troškimą, šimtus tūkstančių deportavo į Sibirą. Vakarų demokratijos stebėjo tai neteisėtai tylėdamos. Netgi po to, kai buvo pasirašyta Žmogaus Teisių Deklaracija, partizanai, kuriems dar pasisekė pabėgti, buvo sugrąžinti į Sovietų Sąjungą, kur dauguma jų neišvengė mirties bausmės. Todėl jūs, lietuviai, ypač gerai žinote, koks svarbus yra žmogaus orumas, žmogaus laisvė ir teisė laisvai apsispręsti. Daugelis jūsų savo kailiu žiauriai patyrėte neteisybę Sibiro lageriuose arba KGB požemiuose ir todėl 1988 metais nepabūgote jokių grasinimų ir naujų masinių deportacijų bei kovinio susidorojimo pavojaus akivaizdoje iš naujo pradėjote kovoti už savo laisvę.
Sausio 13-osios aukos ir žuvusieji Medininkuose parodė tą pavojų, kuriame jūs, kaip tauta, gyvenote. Tačiau jie žuvo ar buvo sužeisti ne veltui. Taip buvo pademonstruotas lietuvių tautos pasiryžimas kovoti už laisvę ir tuo buvo sustabdytas agresorius nuo tolesnių žingsnių.
Sąjūdžio judėjimas suvienijo tautą, vienybėje slypėjo jūsų jėga. Rusų daliniai paliko jūsų šalį. Ekonominis kilimas pastebimas visur. Demokratija funkcionuoja. Bevizis režimas su Vokietija, kitomis Europos valstybėmis bus įvestas jau po kelių savaičių. Net ir akmenuotas kelias į Europos ekonominę sąjungą jūsų jau pradėtas minti. Tačiau tam, kad 1938 m. rugpjūčio 23 d. ar 1940 m. birželis nepasikartotų, Lietuva turi tapti pilnateise Gynybinės Atlantos Sąjungos nare. Tai jums skolingi Vakarai, tai jums, narsiai tautai, skolingos Jungtinės Amerikos Valstijos, kad Lietuvoje ilgam laikui įsigaliotų žmogaus teisės. Tai turi būti Deklaracijos 50-ųjų metinių signalas pasauliui kovoti už taiką ir laisvę. Dieve, palaimink Lietuvą! (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojame ponui Wolfgangui von Stettenui už ypač malonų ir retą atvejį mūsų Seime.
Dabar kalbės Seimo narys, Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto narys ponas A.Akstinavičius.
A.AKSTINAVIČIUS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamasis Ministre Pirmininke, gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai, gerbiamieji svečiai, gerbiamieji ponios ir ponai. Šiandien mes čia susirinkome paminėti vieno iškiliausių šio šimtmečio teisinių aktų – Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 50-ųjų metinių.
Du pasauliniai karai, nacionalizmas, fašizmas, komunizmas buvo tie XX amžiaus reiškiniai, kurie vertė žmones atsigręžti į senąsias, nelygstamą žmogaus vertę teigusias doktrinas. Po Pirmojo pasaulinio karo pasaulio tautos įgyvendino jų teises ginančią Tautų Lygą – Jungtinių Tautų pirmtakę, o praūžęs Antrasis pasaulinis karas paskatino pasaulio bendruomenę pasirašyti dokumentą, kurio preambulę galėtų apibūdinti teiginys: “Mes priimame šį žmogaus teisių sąrašą, nes tai yra svarbu. Šis sąrašas tebus riba, kurios neturi peržengti tautos, siekiančios laisvės, teisingumo ir taikos”.
O kaip neprisiminti kitų didžiųjų žmogaus teisių proklamacijų, atskleidžiančių žmogaus teisių prigimtį, Teisių bilio, įžengusio į ketvirtąjį šimtmetį, bei į trečiąjį šimtmetį įžengusios žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos, kaip ir Maksinos, Londono mokinės, Džeimso Berio apysakoje “Kaimo vagis” papasakotos istorijos apie įvykius, atradimus ir staigmenas Jamaikos kaime, kuriame gimė jos tėvas ir kur ji pati kelis kartus laimingai atostogavo: “Aš buvau svečias, bet kartu ir visumos dalis. Žmonės elgėsi su manimi kaip su seniai pradingusia savo kaimo princese. Ir jie neabejojo, kad mane nepaprastai žavėjo jų kaimo kalba ir balsai. Kiekvieną kartą mano atostogos buvo tiesiog nuostabios, kupinos visokiausių naujų džiaugsmų.” “Svečias, bet visumos dalis” – tai puikus, taupus teisingos visuomenės, teisingos bendruomenės įvaizdis. Teisinga proporcija (įtampa ir pusiausvyra) tarp atskiro individo (“svečias”) ir priklausomybės kolektyvui (‘visuma”) savo ruožtu priklauso nuo teisingo diferencijavimo ir lygybės proporcijos (įtampos ir pusiausvyros). “Lygybė be diferencijavimo – bloga lygybė, diferencijavimas be lygybės – blogas diferencijavimas” – tvirtina senovinis dzenbudizmo principas. Šis išraiškingas principas atskleidžia žmogaus teisių ir ypač švietimo apie žmogaus teises prigimtį.
Žmogaus teisės – viena populiariausių šiuolaikinės pasaulio bendruomenės temų. Nenuostabu, kad jas saugojančiomis ar už jas kovojančiomis skelbiasi net ir tos valstybės, kurių pamatai suręsti pagal žmogaus teises ignoruojančius kanonus. Sudėtinga būtų išvardyti visas pasaulyje paplitusias žmogaus teisių pažeidimų formas – pakankamai būtų ilgas jų sąrašas, kaip sudėtinga ir beprasmiška būtų supriešinti vienas teises su kitomis, iškeliant vienų prioritetą, o sėkmingai nutylint kitas. Kartu žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių puoselėjimas ir įtvirtinimas – tai nuolat besiplėtojantis procesas. Pasaulio bendrija rengia naujus suderintus standartus šioje srityje ir siekia, kad kuo daugiau šalių prisijungtų prie aprobuotų ir priimtų tarptautinių susitarimų, prie naujų kūrimo. Balkanuose vykstantis karo nusikaltėlių teismas, Pinočeto suėmimas ir kiti šių dienų pavyzdžiai iš esmės rodo bendražmogiškų vertybių dominavimo prieš politinius sandėrius pradžią.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teigiama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Būtent Konstitucijoje įvertinamos pagrindinės teisės, kylančios iš žmogaus prigimties, tačiau tikriausiai joks teisės aktas negali nustatyti baigtinio žmogaus teisių sąrašo.
Lietuvai 1990 m. taikiu keliu atkūrus nepriklausomybę, teko išgyventi to meto politinę, ekonominę, socialinę specifiką, kuri, be abejo, lėmė ir tam tikras žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos problemas. Gal todėl šiandien mes dar negalime visiškai apsaugoti visų vaikų nuo netinkamo elgesio su jais, žiaurumo ir išnaudojimo formų, apsaugoti, kad jie netaptų prekybos objektu, nesvarbu, kokia forma. Gal todėl šiandien lyčių lygybė Lietuvoje daugiau dominuoja teisiniu požiūriu, o realiame gyvenime pakanka diskriminuojančių faktų. Gal todėl šiandien daug kalbame apie žmogaus teisių pažeidimus įkalinimo įstaigose, bet nesuteikiame žmogui teisės jaustis saugiai tiek namuose, tiek gatvėje. Gal todėl šiandien dar neišvengiame nestatutinių santykių Lietuvos kariuomenėje, gal todėl šiandien ir mirties bausme dar stengiamės panaikinti blogį, gal todėl šiandien žmogaus teisių temomis kalbame pakankamai madingai. Deja, kalbos dažnokai palieka tik kalbomis, o žmogaus teisių mokymas, kaip sudedamoji demokratijos mokymo dalis, mūsų mokiniams dar netapo mokymosi objektu. Gal todėl…
Bet nenorėčiau savo kalbos užbaigti minorine gaida. Juk 1993 metais Lietuva tapo pilnateise Europos Tarybos nare, o į šią organizaciją priimamos tik tos valstybės, kuriose sukurtos ir funkcionuoja demokratinės institucijos ir teisinė sistema, įstatymais garantuojančios asmens pagrindinių teisių ir laisvių apsaugą, o specialiai sudarytas Europos Tarybos komitetas, prieš tai atlikęs Lietuvos įstatymų, susijusių su žmogaus teisėmis, pirminę analizę, savo išvadose pripažino, jog Lietuvos teisinė sistema iš esmės atitinka Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas nuostatas.
1995 m. balandžio 27 d. Lietuva ratifikavo Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvenciją, jos IV, VII, XI Protokolus, o tų pačių metų lapkričio 8 d. – ir I Protokolą. Tam buvo rimtai pasirengta: pradėjo veikti naujos institucijos, priimta pakankamai svarbių įstatymų. Nerasime Lietuvos ir Europos žmogaus teisių komisijos juodajame sąraše, o Lietuvos žmonės, patys daugelį metų patyrę okupacinę priespaudą, išmoko suprasti ir gerbti tautines mažumas, nors šalyje per šimtą skirtingų tautybių, sudarančių daugiau kaip 18% visų šalies gyventojų.
Pabaigoje belieka visiems mums palinkėti, kad deklaruodami vertybes sugebėtume jas paversti ir mūsų visuomenės įpročiu. Ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Ačiū ponui A.Akstinavičiui. Mielieji kolegos, džiaugiamės, kad į Seimo posėdį atvyko žymus Europos parlamentaras, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos monitoringo komiteto narys ponas A.Grossas. Kviečiu poną A.Grossą tarti mums žodį.
A.GROSSAS. Gerbiamasis pone Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, ministrai, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamosios ponios ir ponai, man labai didelė garbė kalbėti šiandien tokia iškilminga proga. Aš norėčiau savo kalboje pabrėžti vieną tokią tezę, galbūt ją užaštrinti, galbūt ji jums pasirodys banali, bet aš norėčiau ją išdėstyti, kad mes ir po 50 metų galėtume švęsti Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos šimtmetį. Mano tezė būtų tokia, kad egoistiškų žmonių valdoma rinka negalės puoselėti, negalės kurti žmogaus teisių. Taip pat politikai, kurie dirba tik šiai dienai, kurie rūpinasi tik tuo, kad jie atsirastų laikraščiuose, kad būtų skambios antraštės, jie tikrai nerašys žmogaus teisių deklaracijų.
1948 m. gruodžio 11 d. taip pat laikraščiuose nebuvo daug rašoma apie tai, kas įvyko Paryžiuje. Buvo tik maža žinutė, o daugiausia žinių buvo apie NATO, apie Vokietijos atkūrimą, apie Izraelio įkūrimą. Dominavo tokio tipo žinios. Senoji tvarka, senieji interesai ir visa tai, kas buvo, tuos žmones, kurie kūrė, kurie dirbo prie tos deklaracijos, taip sukrėtė, kad jie norėjo, kad būtų sukurta nauja tvarka, nauja vertybių sistema, universali visiems tinkanti vertybių sistema.
Šitos deklaracijos, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos, motina buvo E.Ruzvelt. Ji buvo idealistė ir galvojo apie demokratinius idealus. Ji galvojo apie demokratinius principus, ji buvo už tai, kad deklaracija gintų žmogų socialine prasme, saugotų jo orumą ir kad būtų galvojama ne tik apie orumą bendrai, bet ir apie kiekvieno žmogaus orumą. Demokratinė valstybė yra tiek demokratiška, kiek ji paiso, kad žmogaus teises galima pamatuoti pagal tai, kiek įsipareigojama silpniausiems savo visuomenės nariams, kiek jiems padedama ir jie remiami, kaip elgiamasi su vargingiausiais visuomenės nariais. Tai būtent tokiais kriterijais reikėtų vadovautis.
Mes irgi, prieš švęsdami šį jubiliejų, turime taikyti ir sau tokius pačius kriterijus. Turime pagalvoti apie tai, kad Europoje iš savo šalių, savo tėvynės išvaromi žmonės, kad 1,6 mln. žmonių pasaulyje badauja, kad 35 tūkst. miršta iš bado, kad 1 mln. vaikų Indonezijoje nelanko mokyklos, nes neturi tam sąlygų. Kaip jau buvo pasakyta švenčiant Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos penkiasdešimtmetį, kaip ponia Morgenson pasakė, kad mes turime ne tiek švęsti, kiek dar turime daug darbų padaryti. Europiečiai pažengė truputį toliau nuo 1950 m. praėjus dvejiems metams po Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos priėmimo.
Dabar mes, europiečiai, įrodėme, kad 40 šalių gyvenantys 700 tūkst. piliečių turi teisę, jeigu jų teisių nepaisoma jų gimtinėse, jie turi teisę kreiptis į Žmogaus teisių teismą, į Strasbūrą. Tuomet buvo norima eiti ir dar toliau, buvo norima sukurti ir bendrąją Europos Konstituciją, kuri suteiktų teisę formuoti politiką Europos mastu bendrai visoms šalims. Šiandien mes matome, kad viskas globalizuojama, kad nacionalinės valstybės yra per silpnos apginti savo pilietį, ir dėl to turbūt reikėtų globalizuoti ir demokratiją. Kaip prieš dvidešimt metų pasakė Austrijos kancleris, turėtų būti bendra vidaus politika, formuojami bendri vidaus reikalai. Tik tada bus galima išspręsti tą problemą, visi galės naudotis žmogaus teisėmis, ir tai bus ne tik saujelės išrinktųjų privilegija. Šiandien mes turime įsisąmoninti, kad mes nesame laisvi. Sakykim, šveicarai 1948 m. turėjo įsisąmoninti, kad jie nėra laisvi, nes Lietuva nebuvo laisva. Mes šiandien turime suprasti, kad mes esam nelaisvi, nes Kosovas yra nelaisvas kraštas. Tie žmonės, kurie 1942–1948 m. rengė tą Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, kurie rašė, rėmėsi kur kas senesniu patyrimu. Rėmėsi tuo, kas buvo kalbama prieš 200 metų. I.Kantas prieš 200 metų sakė, kad pasaulio piliečių teisė yra būtina. Ji būtina, kaip viską užbaigianti piliečio teisė, kaip žmogaus teises užbaigianti teisė. Šiandien pagalvokime apie save, prisiminkime ponios E.Ruzvelt idealizmą ir galvokime, ką mes galime padaryti. Mes tikrai tada galėtume, turėtume ir privalome pasirūpinti, kad Europoje išsiplėstų demokratija, kad tai apimtų visus lygius ir visą Europą. Mes turime pagalvoti, kad šiandien, XX amžiaus pabaigoje, turime tikrai unikalią galimybę, kurios anksčiau nesam turėję, panaudoti visas savo jėgas. Aš norėčiau dabar paskaityti Abrahamo (…) eilėraštį. Šiame eilėraštyje tiesiog parodoma, kiek mes galime padaryti, kad mes turime daug jėgų nuveikti visiems darbams. Tas eilėraštis būtent tai ir iliustruoja.
Vieną sunkią dieną aš sėdėjau tamsioje kamarėlėje ir rašiau, kai staiga pasirodė mūza, arba angelas, kuris pasakė, kad tu turi savyje jėgų viską įveikti ir tai, ką tu numatęs padaryti. Labai ačiū. (Plojimai)
PIRMININKAS. Dėkojam ponui A.Grossui. Toliau pirmininkaus Seimo Pirmininko pavaduotojas A.Vidžiūnas.
PIRMININKAS (A.VIDŽIŪNAS). Gerbiamieji kolegos, gerbiamieji svečiai. Toliau iškilmingame posėdyje kalba Seimo Pirmininkas V.Landsbergis.
V.LANDSBERGIS. Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, pone Ministre Pirmininke, Ekscelencijos ir kiti aukštieji svečiai, malonūs kolegos!
Įvairios tautos tikriausiai turi skirtingą patirtį bei atmintį apie žmogaus teises.
Prieš pusantro šimto metų Lietuvoje viešpatavo Rusijos baudžiavos slogutis ir kraujyje skandinamos sukilimo represijų aimanos. Priminti tuomet netgi senojo Lietuvos Statuto arba 1791 metų Konstitucijos paskelbtas žmonių ir piliečių teises būtų buvęs įžūlus maištas. Valdė svetimieji, valdė tironai. Tik poetas dainius galėjo dainuoti apie idealizuojamus senovės laikus, kai “žmonės laimingi buvo turtingi, niekur nebuvo vergijos”. O gal tai buvo jo užšifruota slapta svajonė apie ateitį, nes tie, kurie kartu dainavo ir platino idėją iš lūpų į lūpas, ir vėl buvo maištininkai.
Netrukus imta drausti gimtąją kalbą, spaudą, mokyklą, elementorių ir maldaknygę. Kazokų rimbais varė tikinčiuosius iš uždaromų bažnyčių, o žandarų šūviai ir Sibiro katorga buvo bausmės už tokį, atrodytų, paprastą žmonių norą: šviesos ir tiesos.
Toks buvo XIX šimtmetis.
Prieš pusę šimto metų Lietuvą ir vėl valdė tironai užkariautojai. Atėmę laisvę, atiminėjo nuosavybę ir gyvybę, o iš liekančių gyvųjų – orumą ir garbę, buvo pasigviešę atimti pačią sielą. Žmogus turėjo bijoti žmogaus ir išdavinėti pats save. Ištremdami ir niekindami atiminėjo tėvynę. Viena svarbiausių knygų apie tą metą, kurią parašė iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos laureatas Č.Milošas, vadinasi “Pavergtas protas”. Viena neparašytų knygų, apie kurią pagalvodavo Sibiro katorgoje teisininkas ir diplomatas Tadas Petkevičius, o paskui grįžęs apie tai pasakojo, – būtų galėjusi vadintis pagal Erazmą Roterdamietį “Pagiriamasis žodis melui”. Betgi tada, kaip tik prieš pusę šimto metų, demokratiniame arba laisvajame pasaulyje gimė svarbiausių žmonijos principų dokumentas, kurį šiandien minime.
Žmogaus teisės! Raudonoji sovietija buvo jų kapas, ir dar su groteskišku Stalino “konstitucijos” antkapiu. Prievartos režimas vadino save liaudimi, o nenusilenkusius, neprisitaikančius – “liaudies” priešais. Paskui tironų tirono paveldėtojai taip įtikėjo savo visagalybe, o žodžio niekybe, kad praėjus dar 26 metams sutiko pasirašyti Helsinkyje dokumentą su įsipareigojimais neva gerbti tas politbiuro juoko vertas žmogaus teises.
Tačiau atsirasdavo drąsių žmonių, nelaisvos šalies laisvų kalinių, oriai reikalaujančių gerbti būtent žmonių ir tautų teises, ir blogio imperija ėmė braškėti. “Kad mes eisim iš to dvaro, daug cūdų darysim” – taip galėdavo uždainuoti kadaise carų valstybės baudžiauninkai, o dabar, t.y. prieš dešimtį metų, tokia pati trokštamos laisvės dvasia plazdeno Sąjūdžio vėliavas.
Lietuva išėjo į laisvę iškėlusi žmogaus teisių, istorinio teisingumo ir broliškos pilietinės visuomenės šūkius. Daug ką įgyvendinome, bet ne viską. Dabar apsidairome ir matome, kad apie sovietinio komunizmo kalėjimą ir jame dešimtmečius trukusį žmogaus teisių niekinimą yra įvairios literatūros, bet neturime savo valstybės įstatyminio žodžio. Kaimynų šalys yra jį pasakiusios, o lietuviai gal varžėsi.
Šiandien aš noriu pasiūlyti Lietuvos Seimo deklaraciją, iš kurios netoli ir įstatymas “Dėl komunizmo ir buvusių komunistinio okupacinio režimo struktūrų vertinimo”. Leiskite man siūlomą Deklaracijos tekstą paskelbti.
“Lietuvos Respublikos Seimas:
primindamas, kad pritaria Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 1996 m. birželio 27 d. rezoliucijai “Dėl priemonių, skirtų pašalinti buvusių komunistinių totalitarinių sistemų palikimą”
ir savo paties 1997 m. lapkričio 6 d. rezoliucijos “Dėl okupacijų laikotarpio masinių represijų, genocido ir kitų nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui bei karo nusikaltimų tyrimo” nuostatoms,
konstatuodamas, kad komunizmo ideologija ir doktrina, neigianti prigimtines žmogaus teises ir naikinanti dvasingumą bei žmoniškumą, pseudomoksliškai mistifikuojanti ir skatinanti žmonių grupių tarpusavio neapykantą, kovą, smurtą ir valdžios uzurpavimą – prievarta primetamą diktatūrą, yra atnešusi žmonijai, ypač XX dešimtmetyje, nesuskaičiuojamų nelaimių;
kad komunistinis totalitarinis SSRS režimas, prievarta įgyvendintas tos šalies 1940–1941 metais ir 1944–1990 metais okupuotoje Lietuvoje, buvo nusikalstamas jo vykdytojų veiksmais ir siekiais, apėmusiais dvasinį ir fizinį griovimą, genocido ir karo nusikaltimus;
kad buvusios vadinamosios Lietuvos SSR administravimo struktūrose svarbiausią politinį vaidmenį vaidinęs VKP(b)-LKP bei SSKP-LKP Centro komitetas, naudojęsis ypatingomis privilegijomis, yra moraliai ir politiškai atsakingas už netektis, skriaudas ir nuostolius, kurių patyrė žmonės ir tauta SSRS okupuotoje Lietuvoje;
kad SSKP-LKP vadovybės ir jos parankinių – totalitarinio režimo represinių struktūrų, savo valdymą įgyvendinusių ir palaikiusių nusikalstamais veiksmais ir metodais, moralinis ir teisinis įvertinimas yra būtina ir neišvengiama sąlyga siekiant šalinti okupacinio komunistinio režimo pasekmes;
kad šių buvusio okupacinio komunistinio režimo Lietuvoje aktyvių politinių bendradarbių (kolaborantų) tinkamumo aukštoms valstybės pareigoms apribojimas įstatymais yra demokratinio atsinaujinimo reikmė, analogiška kitų išsivadavusių valstybių ir visuomenių padarytiems įstatyminiams žingsniams,
skelbia esąs pasiryžęs toliau rengti ir svarstyti tokių teisės aktų projektus,
ragina Vyriausybę atsižvelgti jos rengiamuose įstatymų projektuose į šios Seimo deklaracijos nuostatas.”
Šis projektas įregistruotas, mes jį galėtume svarstyti ir nedelsdami. Jeigu Seimas norėtų suteikti čia išdėstytiems principams įstatymo pavidalą, toks projektas taip pat yra. Esu įsitikinęs, kad užpildydama ligi šiol buvusią teisinę spragą, Lietuva stos į kitų nuo komunizmo kentėjusių, išsivadavusių ir sugebančių tą praeitį vertinti šalių gretą.
Dabar Seime debatai netiktų, nors Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija ir labai džiaugtųsi, kad jos sukakties dieną balsavimu smerkiama ir atmetama buvusi visuotinė žmogaus neteisė. Tą darysime vėliau, o šios dienos iškilmingąją posėdžio dalį baikime be diskusijų, oriai ir iškilmingai.
Ačiū visiems.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, Seimo Pirmininko kalba baigiame Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 50-ųjų metinių minėjimą. Dar sykį dėkoju, garbūs svečiai. Skelbiu pertrauką, žiūrėdamas į savo kolegas, iki 12.10 val.
Pertrauka
PIRMININKAS. Kolegos Seimo nariai, po Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 50-ųjų metų minėjimo ateina ir tiesioginio darbo laikas.
Taigi kviečiu registruotis. Kviečiu registruotis. Kol visi registruojasi, džiaugiuosi, kad šios dienos rytinis posėdis šalia žmogaus teisių skiriamas mūsų kodeksams. Seniūnų sueigoje sutarta (Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritaria), kad šiandien šiuos įstatymų projektus, kurie žymimi nuo 1-1a iki 1-1l, mes priimtume pastraipsniui, kaip ten seksis, o kalbėti dėl motyvų dėl visų įstatymų ir balsuoti dėl visų įstatymų siūlysime tada, kai visas šitas pataisas bus mėginama suredaguoti, suvesti į vieną įstatymo pataisą. Tai lyg ir sistemiškesnis toks kodeksų priėmimas, mūsų akimis. Tam visi pritaria ir siūlo eiti šituo keliu.
Kol kas užsiregistravo 40 Seimo narių.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1365(3*) (priėmimas)
Ir pirmasis projektas, dėl kurio į tribūną kviečiu teisingumo viceministrą poną G.Švedą, – Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1365(3). Pone viceministre, dar sykį kviečiu jus į tribūną.
G.ŠVEDAS. Gerbiamieji Seimo nariai, laba diena! Jums yra teikiamas trečiasis šio įstatymo projekto variantas, kurį mes ilgai svarstėme Teisės ir teisėtvarkos komitete. Komitetas jam pritarė, todėl siūlyčiau pradėti jo priėmimą pastraipsniui.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, 1 straipsnis. Ar būtų norinčių kalbėti? Priimamas bendruoju sutarimu.
2 straipsnis. Priimamas.
3 straipsnis. Priimamas.
4 straipsnis. Priimamas.
5 straipsnis. Priimamas.
6 straipsnis ir kanclerio J.Razmos siūlymas.
G.ŠVEDAS. Jeigu galima, aš labai trumpai. Mums ta pastaba yra priimtina. Manytume, kad iš tikrųjų toks išdėstymas būtų tikslesnis. Tačiau mes, jeigu gerbiamasis kancleris sutiks, norėtume, kad dėstymas būtų panašesnis į mūsų redakciją, tik pakeisti žodžius “su išimtimi” į “su sąlyga”. Dėkui.
PIRMININKAS. Kolegos, 6 straipsnio antrojoje dalyje vietoje žodžių “su išimtimis” rašoma “su sąlyga”. Niekas neprieštarauja. Priimamas siūlymas ir 6 straipsnis priimamas bendruoju sutarimu.
7 straipsnis. Priimamas.
8 straipsnis. Priimamas.
9 straipsnis. Priimamas.
10 straipsnis. Priimamas.
11 straipsnis. Priimamas.
12 straipsnis. Priimamas.
13 straipsnis. Priimamas.
14 straipsnis. Priimamas.
15 straipsnis. Priimamas.
16 straipsnis. Priimamas.
17 straipsnis. Priimamas.
18 straipsnis. Priimamas.
19 straipsnis. Priimamas.
20 straipsnis. Priimamas.
21 straipsnis. Priimamas.
22 straipsnis. Priimamas.
23 straipsnis. Priimamas.
24 straipsnis. Priimamas.
25 straipsnis. Priimamas.
26 straipsnis. Priimamas.
27 straipsnis. Priimamas.
28 straipsnis. Priimamas.
29 straipsnis. Priimamas.
30 straipsnis. Priimamas.
31 straipsnis. Priimamas.
32 straipsnis. Priimamas.
33 straipsnis. Priimamas.
34 straipsnis. Priimamas.
35 straipsnis. Priimamas.
36 straipsnis. Taip pat priimamas.
37 straipsnis. Priimamas.
38 straipsnis. Priimamas.
39 straipsnis. Priimamas.
40 straipsnis. Priimamas.
41 straipsnis. Priimamas.
42 straipsnis. Priimamas.
43 straipsnis. Priimamas.
44 straipsnis. Priimamas.
45 straipsnis. Priimamas.
46 straipsnis. Su šiokia tokia redakcija priimamas.
47 straipsnis. Priimamas.
48 straipsnis. Priimamas.
49 straipsnis. Priimamas.
50 straipsnis. Priimamas. Dėl 50 straipsnio… Ar G.Imbrasienė kalbėtų dėl 50 straipsnio? 50 straipsnis priimamas.
51 straipsnis, kolegos, yra priimamas.
Gerbiamieji kolegos, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo įstatymas, kurio registracijos Nr.P-1365(3), priimamas pastraipsniui. Kaip ir esame sutarę, galutinės kalbos dėl motyvų ir visas priėmimas vyks kitą posėdį. Ačiū, gerbiamieji kolegos.
Gerbiamieji kolegos, gal galime sutarti dėl protokolinio nutarimo, kuriuo teisingumo viceministrui ponui G.Švedui būtų pavedama šį įstatymo projektą, taip pat kitus du – 1-1c ir 1-1d – sujungti į projektą ir pateikti priimti kaip vientisą dokumentą? Viceministras žada tai padaryti. Ketvirtadienį – visas priėmimas.
G.ŠVEDAS. Taip, privalau, nes iš tikrųjų terminai mus labai stipriai spaudžia, kadangi visas šitas įstatymas turi įsigalioti nuo sausio 1 dienos. Todėl tikrai priimu tuos įsipareigojimus ketvirtadienį pateikti priimti visą įstatymo tekstą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas Nr.P-1366(3*) (priėmimas)
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas Nr.P-1366(3). Priėmimas. Pone viceministre, ar turėtumėte pastabų?
G.ŠVEDAS. Taip. Mes vakar dar konsultavomės su Seimo Teisės departamentu ir siūlome truputėlį pakeisti 1 straipsnį…
PIRMININKAS. Atsižvelgdami…
G.ŠVEDAS. … į…
PIRMININKAS. …Teisės departamento siūlymus.
G.ŠVEDAS. Taip, į Teisės departamento siūlymus dar papildyti, kad analogiška tvarka turi būti sprendžiamas klausimas ir dėl prašymų pateikti teikimą, taip pat pateiktų teikimų dėl apylinkių, apygardų ar Apeliacinio teismo priimtų nuosprendžių ar nutarčių, kurios nebuvo nagrinėtos kasacine tvarka ir kurios nebuvo išnagrinėtos iki nustatytos datos.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, 1 straipsnis su Teisės departamento pastabomis, kurias viceministras priima, yra priimamas.
2 straipsnis. Priimamas bendruoju sutarimu.
3 straipsnis. Priimamas. Ar galėtume dėl šito įstatymo balsuoti, pone viceministre, šiandien? Čia įgyvendinimo įstatymas, bet tada mes jį priimsime, priėmę pagrindinį įstatymą. Įstatymas priimtas pastraipsniui, kolegos, ir laukia galutinio derinimo.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 18, 55, 58, 643, 225, 247, 260, 264, 283, 294, 306, 371, 373, 414, 425 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-1373(3*) (priėmimas)
1-1c – Baudžiamojo proceso kodekso 18, 55, 58, 643 , 225, 247, 260, 264, 283, 294, 306, 371, 373, 414, 425 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-1373(3). Ir jį mes mėginame priimti pastraipsniui.
Prašom, pone viceministre.
G.ŠVEDAS. Taip pat ilgai svarstytas, komitetas jam pritarė. Kadangi yra kelios pastabos dėl atskirų straipsnių, aš siūlyčiau irgi pradėti jo priėmimą pastraipsniui.
PIRMININKAS. Kolegos, 1 straipsnis. Prašom žymėtis kalbėti.
Iš pradžių registruojamės. Girdžiu prašymų registruotis. Dar kartą registruojamės, kad daugiau Seimo narių galėtų dalyvauti svarstymuose. Registruojamės, kolegos.
Užsiregistravo 45 Seimo nariai.
Kolegos, 1 dabar priimamo pastraipsniui įstatymo straipsnis. Ar būtų norinčių kalbėti? 1 straipsnis yra priimamas.
2 straipsnis. Priimamas.
3 straipsnis. Priimamas.
4 straipsnis. Priimamas.
5 straipsniui kanclerio J.Razmos siūlymai.
G.ŠVEDAS. Taip. Aš galėčiau tik iš dalies sutikti, nes vis dėlto siūlymas yra esminis. Įstatymo rengėjo nuomone, įvertinimas, kad toks pranešimas turi būti išspausdintas vietiniame laikraštyje ir nacionaliniame dienraštyje, yra prasmingas ta prasme, kad žodis “dienraštis” reiškia, kad jis išeina kiekvieną dieną, o nacionaliniame – reiškia, kad jis išeina visoje valstybėje. Vietinis laikraštis gali būti ir savaitraštis ar išeinantis kas kelios dienos. Todėl mes sutiktume tik žodį “nacionaliniame” pakeisti žodžiu “šalies”, o palikti vis dėlto reikalavimą “dienraštis”, kuris išeina kasdien.
PIRMININKAS. Kolegos, J.Razmos siūlymą dalijame į dvi dalis. Vienas siūlymas dėl šalies laikraščio. Kancleris J.Razma.
J.RAZMA. Aš, siūlydamas šitą pataisą, rėmiausi tuo, kad kai kurie laikraščiai, nors jie nėra dienraščiai, bet yra labiau paplitę už dienraščius tam tikrose vietose. Pavyzdžiui, “Valstiečių laikraštis”, kuris išeina tik du kartus per savaitę ir nėra dienraštis, daugiausia skaitomas kaimo žmonių. Jeigu mes turėsime tokią bylą, kai, sakykim, pieno pristatytojai bylinėsis su kokia nors didele pieno įmone, aš nematau prasmės juos pakviesti per kokį kitą laikraštį, kaip tik per “Valstiečių laikraštį”. Kitas dalykas, gali būti kokių nors bylų, kurios apims regiono gyventojus, apskrities lygio įmones. Tada mes galbūt kreipsimės per “Šiaulių kraštą”. Aš manau, kad teismas bent tiek tikrai yra pajėgus suprasti, kokiame laikraštyje yra geriausiai paskelbti. Jeigu mes jam patikime sudėtingesnius dalykus, tai aš nesiūlyčiau apriboti dienraščiu, o palikti platesnę galimybę.
PIRMININKAS. Pone viceministre.
G.ŠVEDAS. Priimu gerbiamojo kanclerio pasiūlymą, jeigu mes parašytume “dienraštyje” arba “laikraštyje”, palikdami teismui galimybę pasirinkti.
J.RAZMA. Tvarka…
PIRMININKAS. Gerbiamieji kalbėtojai dėl motyvų, ar galėtumėte atsisakyti savo žodžio, turint galvoje, kad jau sutarta dėl redakcijos “vietiniame laikraštyje ir šalies dienraštyje arba laikraštyje”. Tokia pirmoji redakcija. Dabar, pone viceministre, dėl siūlymo papildyti šitą straipsnį.
G.ŠVEDAS. Siūlymas papildyti priimtinas. Mes tuos abu sakinius įrašome į tekstą.
PIRMININKAS. Taigi, kolegos, niekas nenori kalbėti. J.Razmos siūlymas papildyti šį straipsnį yra priimtas. 5 straipsnis yra priimtas.
6 straipsnis. Priimamas, 7 straipsnis priimamas, 8 straipsnis priimamas, 9 straipsnis… Atsiprašau, dėl 8 straipsnio.
G.ŠVEDAS. Atsiprašau, kadangi mes priėmėm gerbiamojo kanclerio pastabą, tai analogiškai reikėtų patikslinti ir kitus straipsnius, kuriuose kalbama apie skelbimą laikraščiuose. Reikėtų tada taip ir suprasti, kad visame tekste bus vartojama ta pati sąvoka, kaip buvo pasiūlyta Seimo kanclerio.
PIRMININKAS. Visi pritariam tokiam suvienodinimui. Dabar 8 straipsnio straipsnis. Ar būtų norinčių kalbėti? Ne, 8 straipsnis priimamas. 9 straipsnis priimamas, 10 straipsnis priimamas, 11 straipsnis, pone viceministre.
G.ŠVEDAS. Taip, čia pastebėjimas labai tikslus, tai yra grynai gramatinė klaida, ir mes ją priimam.
PIRMININKAS. Taigi vietoj žodžio “išaiškintos” bus rašoma “išaiškintinos” aplinkybės”. J.Razmos siūlymas priimtas. 11 straipsnis priimtas bendru sutarimu.
12 straipsnis priimamas. 13 straipsnis priimamas. 14 straipsnis priimamas. Ir 15 straipsnis yra priimamas, gerbiamieji kolegos. Įstatymo projektas Nr.P-1373(3) priimtas pastraipsniui. Paliekame galutinį priėmimą bendru sutarimu kitam posėdžiui, tiksliau, kitai posėdžio dienai.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 134 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1335(2*) (priėmimas)
1-1d klausimas – Baudžiamojo proceso kodekso 134 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-1335(2). Priėmimas. Ir čia mums priimti padės teisingumo viceministras G.Švedas. Pone viceministre.
G.ŠVEDAS. Man iš tikrųjų yra labai sunku, nes tai nėra mūsų ministerijos projektas. Yra siūlymas priimti Baudžiamojo proceso kodekso 134 straipsnio punkto pakeitimą. Jo esmė yra susijusi su tuo, kad atsirado nauja teisėsaugos struktūra – karo policija, ir šiuo atveju yra nustatoma karo policijos kompetencija tirti tam tikrus nusikaltimus.
PIRMININKAS. Niekas nenori kalbėti, gerbiamieji kolegos? Visai nepastebėjom – ministras Č.Stankevičius. Prašom.
Č.V.STANKEVIČIUS. Šį pakeitimą siūlau priimti. Teisės departamento pastabas mes išnagrinėjome, patikslinome nuorodas į galiojančio įstatymo šaltinius, tačiau kitos pastabos neturėjo įtakos mūsų galutinei redakcijai, nes jas aprėpia pateikta redakcija. Prašyčiau priimti šį įstatymą. Ačiū.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, daugiau nėra norinčių kalbėti? Mes sutarėm, kad visos kalbos dėl šio įstatymo (jis turi vieną straipsnį) bus ketvirtadienį. Taigi priimame šį straipsnį. Jeigu bus norinčių kalbėti dar ketvirtadienį, sutarsime. Priimame, gerbiamieji kolegos.
Prašyčiau sutikti, kad galėtume dabar priimti antrąjį priešpietės klausimą. Viceministras G.Švedas galėtų būti tada paleistas ir nereikėtų jam ateiti prieš pietus.
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 33 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.P-1374(3*) (priėmimas)
Prokuratūros įstatymo 33 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.P-1374(3). Pone viceministre, prašom pasakyti kelis žodžius.
G.ŠVEDAS. Gerbiamieji Seimo nariai, tai yra lydintis įstatymo projektas su antruoju Baudžiamojo proceso kodekso projektu. Taip pat svarstytas Teisės ir teisėtvarkos komitete, jam pritarta, formuluotė yra suderinta ir su Generaline prokuratūra. Todėl siūlytume jį priimti.
PIRMININKAS. Gerbiamasis, vakar įregistruota J.Razmos šiek tiek tikslinanti redakciją pataisa.
G.ŠVEDAS. Man atrodo, kad tai yra priimtina. Galutiniam priėmimui mes galime tą tekstą suredaguoti atsižvelgiant į kanclerio pateiktą pasiūlymą.
PIRMININKAS. Siūlymas priimtas, gerbiamieji kolegos. Ar kancleris norėtų abejoti dėl to, kad priimamas šis siūlymas?
J.RAZMA. Aš nežinau, matyt, procedūriškai mes šito įstatymo negalim priimti anksčiau negu priimsim Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, šiaip jis yra atskiras, bet ačiū, kad priėmėt mano pataisą.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, pataisa yra priimama. Visas šio įstatymo priėmimas taip pat yra atidedamas iki ketvirtadienio. Ačiū, pone viceministre. Iki ketvirtadienio laukiame galutinio teksto.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.P-1233* (priėmimas)
Gerbiamieji, dabar 1-1e klausimas – Baudžiamojo kodekso 232 straipsnio papildymo įstatymo projektas Nr.P-1233. Jį mėginame šiandieną priimti. Kviečiu į tribūną viceministrą A.Bartulį.
A.BARTULIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, svarstant Cheminio ginklo uždraudimo įstatymą, jau buvo lydintis įstatymas, t.y. Baudžiamojo kodekso 232 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymas, numatantis sankcijas už Cheminio ginklo uždraudimo įstatymo pažeidimus. Kadangi redakcija tikrai labai paprasta ir aiški, aš neturiu ką daugiau pasakyti ir papildyti dėl šito įstatymo. Siūlyčiau jį priimti.
PIRMININKAS. Gerbiamasis viceministre, J.Razmos siūlymas. Jis yra priimtas. Aš matau redakciją. Priimti teikiama tokia redakcija: “…padaryti nuodingomis cheminėmis medžiagomis (jų pirmtakais)”. J.Razma siūlo – “ar jų pirmtakais”. Pone viceministre, jūs neturite siūlymo?
A.BARTULIS. Man ką tik dabar atnešė. Aš labai atsiprašau. Mes šitą Baudžiamojo kodekso redakciją, kadangi Ūkio ministerija nėra Teisingumo ministerija, tiksliai derinom su Teisingumo ministerija. Aš norėčiau išgirsti gerbiamojo J.Razmos argumentus, kodėl jis siūlo be “cheminių medžiagų”, į kurios sąvoką įeina, viską apima. Kodėl jis siūlo išskirti atskirai “ar jų pirmtakais”. Aš tada turėčiau konsultuotis su Teisingumo ministerija.
PIRMININKAS. Seimo kancleris J.Razma. Ar jums netinka dabartinė redakcija, kuri siūloma priimti?
J.RAZMA. Jeigu rašai skliausteliuose, vadinasi, tai reiškia tam tikrą analogą. Tačiau jeigu pažiūrėsim į pagrindinį įstatymą, kuris sukelia šitą kodekso tikslinimą, ten yra sąvoka “nuodingos medžiagos ar jų pirmtakai” arba rašoma “bei jų pirmtakai”, bet niekur nerašoma skliausteliuose. Todėl aš manau, kad ta analogija turi būti išlaikyta ir kodekse. Tokia paprasta pastaba. Turinio prasme niekas nesikeičia, bet formos prasme tai gal svarbu.
PIRMININKAS. K.Šavinio mikrofonas turbūt įjungtas netyčia? Nėra norinčių kalbėti. Pone viceministre, ar nepriimtumėt?
A.BARTULIS. Ponas G.Švedas gal galėtų man pagelbėti tuo klausimu.
PIRMININKAS. Mano supratimu, jeigu tai derinama su to kodekso kita vieta, tai lygumas, žinoma, būtų reikalingas. Skliausteliai rodo tam tikrą lygiagretumą – arba. Todėl mes…
A.BARTULIS. Neturi reikšmės. Jeigu kolega G.Švedas parėmė, gali būti ir tokie, nes kaip tik tokia redakcija buvo su Teisingumo ministerija derinta. Nelaikydamas savęs dideliu juristu…
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, baigiame diskutuoti. J.Razmos redakciją siūloma priimti ir vietoj skliaustelių atsiranda žodis “ar”. Siūlymas priimtas. Gerbiamieji kolegos, prašom kalbėti dėl viso įstatymo. Šį įstatymą mes šiandien priimam. Dėkoju, pone viceministre. Nėra norinčių kalbėti.
Gerbiamieji kolegos, kviečiu registruotis. Gerbiamoji balsų skaičiavimo komisija, tuojau balsuosime, ar priimame šiandien Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 232 straipsnio papildymo įstatymą, kurio projektas dabar turi registracijos Nr.P-1233. Registruojamės, kolegos.
Užsiregistravo 46 Seimo nariai. Gerbiamieji kolegos, prašom sėsti į savo vietas. Būsime skaičiuojami. Balsuojame dėl Baudžiamojo kodekso 232 straipsnio papildymo įstatymo projekto. Kas būtų už tai, kad jis būtų priimtas, kviečiu balsuoti.
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Už – 40.
PIRMININKAS. Už – 41. Kas prieš?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Prieš nėra.
PIRMININKAS. Prieš nėra. Kas susilaikė?
BALSŲ SKAIČIUOTOJAS. Susilaikiusių nėra.
PIRMININKAS. Susilaikiusių nėra. Kolegos, niekas nesusilaikė, niekas nebalsavo prieš, 41 – už. Taigi Baudžiamojo kodekso 232 straipsnio papildymo įstatymas yra priimtas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-1387(4*) (priėmimas)
Kolegos, žengiame prie Civilinio proceso kodekso. Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-1387, ketvirtasis variantas. Teisingumo viceministras ponas G.Balčiūnas jau tribūnoje, ir mes pradedam šio įstatymo priėmimą.
G.BALČIŪNAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai. Kaip matot, tai yra jau ketvirtoji projekto redakcija. Iš esmės į visus pasiūlymus dėl šito pateikto projekto, gautus iš Aukščiausiojo Teismo, iš Seimo Juridinio skyriaus, iš kitų Seimo narių, buvo atsižvelgta. Jį reikėtų priimti iki sausio 1 d. Kaip minėjo mano kolega, šie įstatymai: tiek Baudžiamojo, tiek Civilinio, turėtų įsigalioti nuo sausio 1 d. Todėl siūlyčiau jį priimti.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, šitas įstatymas ilgas, bet jis taip sudėliotas, kad neturi dalių ir skyrių, todėl mums reikia eiti pastraipsniui. Taigi pataisų ir siūlymų nėra ar ne, pone viceministre?
G.BALČIŪNAS. Taip, šiuo metu pataisų ir siūlymų nėra.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, prašom dėmesio.
1 straipsnis. Priimamas bendruoju sutarimu.
2 straipsnis. Priimamas.
3 straipsnis. Priimamas.
4 straipsnis. Priimamas.
5 straipsnis. Priimamas.
6 straipsnis. Priimamas.
7 straipsnis. Priimamas.
8 straipsnis. Priimamas.
9 straipsnis. Priimamas.
10 straipsnis. Priimamas.
11 straipsnis. Priimamas.
12 straipsnis. Priimamas.
13 straipsnis. Priimamas.
14 straipsnis. Priimamas.
15 straipsnis. Priimamas.
16 straipsnis. Priimamas.
17 straipsnis. Priimamas.
18 straipsnis. Priimamas.
19 straipsnis. Priimamas.
20 straipsnis. Priimamas.
21 straipsnis. Priimamas.
22 straipsnis. Priimamas.
23 straipsnis. Priimamas.
24 straipsnis. Priimamas.
25 straipsnis. Priimamas.
26 straipsnis. Priimamas.
27 straipsnis. Kiek ilgesnis. Priimamas.
28 straipsnis. Priimamas.
29 straipsnis. Priimamas.
30 straipsnis. Priimamas.
31 straipsnis. Priimamas.
32 straipsnis. Priimamas.
33 straipsnis. Priimamas.
34 straipsnis. Priimamas.
35 straipsnis. Priimamas.
36 straipsnis. Priimamas.
37 straipsnis. Priimamas.
38 straipsnis. Priimamas.
39 straipsnis. Priimamas.
Įstatymo projektas priimamas pastraipsniui. Atidedame, kol bus priimami kiti šio Civilinio proceso kodekso taisymai. Ačiū.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas Nr.P-1388(4*) (priėmimas)
1g – Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas Nr.P-1388(4). Pone viceministre.
G.BALČIŪNAS. Gerbiamieji Seimo nariai, taip pat buvo gautos pastabos ir pasiūlymai dėl šito įstatymo. Atsižvelgiant į Seimo Juridinio skyriaus pateiktus pasiūlymus, turėtų būti tikslinamas šio įstatymo 1 straipsnis. Jame, kur kalbama dėl neišnagrinėtų kasacinių skundų, turi būti kalbama ir apie prašymus… neišnagrinėtus pateikti teikimą. Taip pat neišnagrinėtus teikimus dėl apylinkių, apygardų ir Apeliacinio teismo sprendimų bei nutarčių, nenagrinėtų kasacine tvarka. Daugiau jokių pataisymų nėra.
PIRMININKAS. Kolegos Seimo nariai, trys įstatymo straipsniai.
1 straipsnis. Priimamas bendruoju sutarimu.
2 straipsnis. Priimamas bendruoju sutarimu.
3 straipsnis. Priimamas bendruoju sutarimu.
Visas priėmimas atidedamas iki ketvirtadienio.
Gerbiamieji, Civilinio proceso kodekso 102 straipsnio… Čia jau, pone viceministre, ne jūsų sritis.
Ačiū. Aš nuoširdžiai dėkoju, mes tik prašysime, kad jūs, pone viceministre, protokoliniu sprendimu, kurį dabar žada priimti Seimas, parengtumėte visų šitų pataisų vieną redakciją ir teiktumėte ketvirtadienį Seimui priimti. Dėkoju, gerbiamieji kolegos.
Gerbiamieji kolegos, V.Žiemelio nematau. Kol kas mėginsime jo palaukti. Turiu pasakyti, kad gal mes paskubėjome įrašyti 1.1 į projektą, skirtą priimti Civilinio proceso kodekso 102 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr.P-875(4)? Jį globoja Seimo narė M.Šerienė. Jai dar trūko vienos dienos, kad būtų galutinai suderinti šitie reikalai su Vyriausybe, taigi jos prašymu mes šį priėmimą kol kas atidedame. Matyt, priimsime ketvirtadienį, jeigu bus spėta visus darbus atlikti.
Kolegos V.Žiemelio aš nematau. Gerbiamieji kolegos, ar jūs neprieštarautumėte, jeigu mes dabar, laukdami kitų pranešėjų, savo tokios oficialios pagrindinės darbotvarkės pauzę užpildytume kokiu rezerviniu klausimu? Prieštaraujama, gerbiamieji kolegos, dėl mano nelabai tikslių ar galbūt kai kam nelabai estetiškų formuluočių.
Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos banko 1999 metų ūkinių bei bendrųjų valdymo išlaidų ir pajamų sąmatos patvirtinimo” projektas Nr.P-1458 (svarstymas)
Gerbiamieji kolegos, imame rezervinį pirmąjį klausimą – Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos banko 1999 metų ūkinių bei bendrųjų valdymo išlaidų ir pajamų sąmatos patvirtinimo” projektą P-1458. Šiandien mes turime šio projekto svarstymą. Galbūt norintys kalbėti diskusijoje neprakeiks mūsų, kad mes tai paskelbėme trupučiuką anksčiau. Nėra norinčių kalbėti. Kviečiu į tribūną Seimo narį K.Glavecką, kad jis apibendrintų turiningus svarstymus.
K.GLAVECKAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos! Biudžeto ir finansų komitetas pirmadienį svarstė pateiktą projektą, dar kartą peržiūrėjo Lietuvos banko 1999 metų ūkinių ir bendrųjų valdymo išlaidų ir pajamų sąmatą bei vienbalsiai pritarė šiai sąmatai. Ji, palyginti su pirmuoju variantu, kaip minėjau, buvo sumažinta 1,8 mln. litų. Galutinis dabartinis skaičius yra toks, kad Lietuvos banko 1999 m. ūkinės ir bendrosios valdymo išlaidos sudarys 99,5 mln. Lt, o antra – Lietuvos banko 1999 m. pajamos sudarys 241 mln. 320 tūkst. litų.
PIRMININKAS. Gerbiamasis pranešėjau, ačiū už apibendrinimus. Kolegos, ar pritariame nutarimo projektui po svarstymo? Seimo narys J.Listavičius. Ačiū, pone pranešėjau.
J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, iš tikrųjų šis nutarimo projektas buvo net du kartus svarstytas Biudžeto ir finansų komitete, buvo padaryta, kaip jau čia minėjo pranešėjas, patikslinimų. Patikslintam nutarimo projektui Biudžeto ir finansų komitetas pritarė, todėl aš siūlau pritarti šio nutarimo projektui po svarstymo. Ačiū.
PIRMININKAS. Seimo Pirmininko pavaduotojas F.Palubinskas.
F.PALUBINSKAS. Gerbiamosios ir gerbiamieji Seimo nariai, man šiek tiek kelia nerimą banko išlaidų praeitis. Mes skaitėme spaudoje, kad bankininkai, kuriems ir šiaip yra neblogai mokama, dar pasiskyrė didžiules premijas. Man kyla klausimas, ar šitai neturėtų būti taip pat šitame nutarime paminima, kad tokie dalykai be Seimo leidimo nebūtų leidžiami?
PIRMININKAS. Gerbiamasis kolega, prašom sėsti šalia Seimo nario profesoriaus K.Glavecko, kuris teikė šį projektą, jis mėgintų paaiškinti. Be abejo, po svarstymo jūs galite teikti šio nutarimo pataisas bendrąja tvarka. Pone Feliksai Palubinskai, ar reikalautumėt balsuoti dėl pritarimo po svarstymo?
F.PALUBINSKAS. (Negirdėti.)
PIRMININKAS. Nepritariate, bet iš principo nereikalaujate balsuoti. Mes galime po svarstymo priimti. Gerbiamieji kolegos, bendruoju sutarimu po svarstymo pritariame Seimo nutarimo “Dėl Lietuvos banko 1999 m. ūkinių bei bendrųjų valdymo išlaidų ir pajamų sąmatos patvirtinimo” projektui P-1458.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 102 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1088* (priėmimas)
PIRMININKAS. Kolegos, noriu pasakyti dar dėl vieno projekto, kuris buvo įvardytas 1h, dėl Civilinio proceso kodekso 102 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto, kurio pranešėjas buvo V.Žiemelis. Apgailestauju, nuostatos iki galo nėra suderintos su dabartine ministerija. Įjungiu eksministro V.Žiemelio mikrofoną. Pone Žiemeli, prašom įsijungti mikrofoną. Seimo narys V.Žiemelis – dėl įstatymo projekto P-1088.
V.ŽIEMELIS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, šį projektą aš pateikiau dar būdamas vidaus reikalų ministru. Šiandien aš nežinau, kokia yra naujosios Vidaus reikalų ministerijos vadovybės pozicija, todėl siūlyčiau šio projekto svarstymą atidėti ir paprašyti Vidaus reikalų ministerijos nuomonės šiuo klausimu.
PIRMININKAS. Dėkoju. Gerbiamasis Listavičiau, jūs neprieštarautumėte tokiam būdui? Seimo narys J.Listavičius.
J.LISTAVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, čia nėra toks paprastas dalykas. Visų pirma čia esminis pakitimas, kuris bus susietas su tam tikromis valstybės biudžeto išlaidomis ir su pajamų mažėjimu, o mes ką tik priėmėm ir patvirtinom valstybės biudžetą. Taigi ar padarę tokią nuostatą mes turėsime keisti valstybės biudžetą, ar ne? Aš sakyčiau, kad ne dabar tokios nuostatos turėtų būti svarstomos ir priimamos. Juo labiau kad šitas įstatymo pakeitimas turėjo pereiti Biudžeto ir finansų komitetą. Biudžeto ir finansų komitetas dažniausiai tokiais atvejais siunčia Vyriausybei suderinti, o šita operacija taip pat nebuvo atlikta. Taigi dabar iš karto po biudžeto priėmimo svarstyti biudžeto keitimo klausimus, manau, nėra jokios prasmės. Todėl reikėtų, matyt, šituos ir kitus panašius įstatymo pakeitimo projektus atidėti. Ačiū.
PIRMININKAS. Dėkoju, gerbiamasis kolega, kad jūs pritariate projekto iniciatoriui V.Žiemeliui. Mes atidedame šitą projektą, iki jis bus suderintas su biudžetu ir Vyriausybe. Tada V.Žiemelis pasiūlys įtraukti, o mes jį mėginsime priimti.
Kolegos, aš dar žiūriu į rezervinių sąrašą. Dėl vedimo tvarkos – Seimo narys Č.Juršėnas.
Č.JURŠĖNAS. Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji kolegos, aš noriu pranešti apie grupės Seimo narių iniciatyvą.
“Seimo Pirmininkui V.Landsbergiui. Dėl Seimo posėdžio darbotvarkės.
Vadovaudamiesi Seimo statuto 891 straipsniu, reikalaujame į gruodžio 10 d. Seimo rytinio posėdžio darbotvarkę įtraukti diskusiją dėl smulkių prekybininkų reikalavimų.
Pasirašė įvairių frakcijų 37 Seimo nariai.”
Primenu, kad 891 straipsnis skamba taip: “Daugiau kaip ketvirtadalio visų Seimo narių raštišku reikalavimu į tos dienos darbotvarkę privalomai įrašoma diskusija dėl ypač svarbios problemos.” Įteikiu.
PIRMININKAS. Gerbiamasis kolega, ne mažesnės kaip trečdalio Seimo narių grupės. Mes mėginsime suskaičiuoti. Taigi, gerbiamieji kolegos, ačiū. Aš laukiu šito teksto. Visa, kas daroma pagal Statuto tvarką, yra sveikintinas dalykas.
Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo “Dėl 1999 metų paskelbimo Laisvės kovos atminimo metais Lietuvoje” projektas Nr.P-1484 (pateikimas)
Gerbiamieji, rezervinis antrasis klausimas – Seimo nutarimo “Dėl 1999 m. paskelbimo Laisvės kovos atminimo metais Lietuvoje” projektas P-1484. Šį nutarimo projektą pateikia Seimo narys A.Stasiškis.
A.N.STASIŠKIS. Gerbiamieji kolegos, čia yra nedidelis nutarimas. Aš keliais žodžiais priminsiu priešistorę.
Dar 1996 m. gegužės 31 d. Prezidento A.Brazausko dekretu buvo sudaryta komisija, kuriai buvo pavesta parengti programą partizanų generolo J.Žemaičio atminimui įamžinti, motyvuojant tuo, kad 1999 metai yra J.Žemaičio jubiliejiniai, jam būtų suėję 90 metų, taip pat sukanka 50 metų nuo garsiosios 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos.
Ta komisija dirbo, sakyčiau, gana atkakliai ir ilgai. Ji parengė gana didelę įvairių renginių programą, kurią 1997 metų balandžio 28 dieną Vyriausybė šiek tiek pakoregavusi savo nutarimu patvirtino. Toje programoje yra vienas paskutinis punktas, kuris skamba taip: “Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui 1999 metus pavadinti Laisvės kovos atminimo metais. Atsiliepdamas į šitą Vyriausybės siūlymą, aš noriu pateikti Seimo nutarimo projektą, kuris skamba taip (jis labai trumpas). Aš perskaitysiu: “Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas “Dėl 1999 metų paskelbimo Laisvės kovos atminimo metais Lietuvoje”.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 1999 metais vasario 16 d. sukanka 50 metų nuo 1949 metų vasario 16 dienos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos priėmimo, taip pat atsižvelgdamas į Vyriausybės pasiūlymą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko J.Žemaičio atminimui įamžinti metų programą, 1999 metus pavadinti Laisvės kovos atminimo metais, nutaria:
1. Paskelbti 1999 metus Laisvės kovos atminimo metais.
2. Pasiūlyti Vyriausybei iki 1999 m. sausio 1 d. sudaryti valstybinę komisiją Laisvės kovos atminimo metams Lietuvoje organizuoti ir iki 1999 m. sausio 15 d. parengti renginių programą bei numatyti lėšas jai įgyvendinti.
3. Nutarimas įsigalioja nuo priėmimo. ”
Štai visas tekstas, kuris yra, manyčiau, grynai formalus, šiek tiek jis yra pavėluotas. Buvo galima tai padaryti ir anksčiau.
PIRMININKAS. Gerbiamasis kolega, jūsų nori paklausti 3 Seimo nariai. Pirmasis – Seimo narys L.Sabutis.
L.SABUTIS. Gerbiamasis pranešėjau, aš ne tiek norėčiau paklausti, kiek pasiteirauti, kad 1999 metai skelbiami atminimo metais. Nebelieka nei Kovos sąjūdžio pavadinimo, nebelieka net tos deklaracijos. Čia tik siūlymai, pasamprotavimai, galiu tik pateikti klausimą. Kadangi jūs vertinote, galite atsakyti.
A.N.STASIŠKIS. Iš tikrųjų tai yra Laisvės kovos atminimo metai. Mūsų istorijoje laisvės kovos ir okupacija neprasidėjo ir nesibaigė Laisvės kovos sąjūdžiui atsiradus ir jį sunaikinus. Tai buvo nuo pat 1940 metų ir tęsėsi iki 1990 metų. Tai yra skirta visų laisvės kovų atminimui.
L.SABUTIS. Tai ne vieneri metai, o daug metų?
A.N.STASIŠKIS. Tai yra vieneri metai, kuriais turėtų būti koncentruoti renginiai, skirti kovai už išsilaisvinimą, bet ne vien tik J.Žemaičio laisvės kovos sąjūdžiui minėti, bet plačiau, visoms pasipriešinimo formoms paminėti. Manau, kad jie būtų svarbūs, jeigu būtų priimta programa, kad tie renginiai būtų ne didžiuliai, pompastiški, bet kad jie vyktų visose gyvenvietėse, seniūnijose, mokyklose, visuomenėje. Yra prisiminimas, skirtas patriotizmo ir laisvės kovų propagandai ta gerąja prasme, visuomenės pilietiniam ugdymui.
PIRMININKAS. J.Listavičius.
J.LISTAVIČIUS. Gerbiamasis pranešėjau, pritardamas nutarimo projektui norėčiau paklausti. Ar nereikėtų dar kartą grįžti prie 1949 m. vasario 16 dienos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos įteisinimo, ką mes galvojome ir bandėme padaryti šiek tiek anksčiau? Šių abiejų dokumentų priėmimas ir šitą nutarimą įtvirtintų geriau. Ačiū.
A.N.STASIŠKIS. Aš nemanau, kad reikėtų abu nutarimus ar kitokius aktus sujungti į vieną, tačiau tikiuosi, kad grįšiu, ir tikiuosi tokį įstatymo ar nutarimo projektą šiandien ar rytoj užregistruoti. Bet to, nereikėtų sieti su tuo, nes tai yra vienas konkretus dokumentas, o čia, mano supratimu, yra kur kas platesnio pobūdžio – paminėjimui skirti renginiai.
PIRMININKAS. Seimo narys A.Kašėta.
A.KAŠĖTA. Gerbiamasis pranešėjau, aš taip pat, kaip ir kolega L.Sabutis, noriu paklausti, ar tikrai nereikėtų patikslinti šitų metų pavadinimo – atminimo metų. Vis dėlto Lietuvoje pokario metais vyko partizaninės kovos, jas apvainikavo 1949 m. Laisvės kovos sąjūdžio įkūrimas. Galbūt ir visuomenei būtų aiškiau, juo labiau jauniems žmonėms, ką mes turime omeny. Kadangi laisvės kovos – tai ir 1988 m., ir antinacinio pasipriešinimo metai, ir t.t. Aš vis dėlto noriu sužinoti jūsų nuomonę. Ar jūs dar galėtumėte grįžti prie pavadinimo?
A.N.STASIŠKIS. Aš pavadinimą pacitavau tiksliai, koks jis yra parašytas Vyriausybės nutarime, kuriuo yra patvirtinta šita programa. Kiek prisimenu, kadangi aš buvau dekretu sudarytos komisijos narys, mes, siūlydami šitą poziciją, turėjome galvoje ne vien Laisvės kovos sąjūdį ir partizaninį pasipriešinimą. Mes turėjome galvoje, kad ta proga, kai yra daug renginių, skirtų Laisvės kovos sąjūdžio partizanų, būtent partizanų vado atminimui įamžinti, kad ta pačia proga būtų paliestos ir platesniame kontekste paminėtos visos laisvės kovos, kurios vyko anksčiau ar vėliau. Dėl to galima diskutuoti. Aš neturiu formalaus preteksto kitaip interpretuoti. Aš užrašiau taip, kaip yra parašyta: Vyriausybės patvirtintoje programoje, o ten taip ir parašyta: pavadinti Laisvės kovos atminimo metais.
PIRMININKAS. Dėkoju. Kolega Antanai, jūs atsakėte į visus klausimus. Ar galima pritarti po pateikimo šiam projektui? Seimo narys L.Sabutis.
L.SABUTIS. Ir pranešėjui, ir šiaip, manau, tikrai galima ir reikia pritarti. Tačiau manau, kad tai yra dokumentas, kuris neturėtų vadintis tik atminimo metai. Vis dėlto galima rasti ir tikslesnį pavadinimą visam laikotarpiui. Tai galėtų būti Laisvės kovų paminėjimo metai. O šiaip pritariu.
PIRMININKAS. Laisvės kovų metais paskelbti kitus metus?
L.SABUTIS. Taip.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, nematau norinčių prieštarauti. Ar galėtume bendruoju sutarimu pritarti po pateikimo? Po pateikimo bendruoju sutarimu pritariame Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo dėl 1999 metų paskelbimo Laisvės kovų ar kovos atminimo metais Lietuvoje projektui Nr.P-1484. Jeigu nebūtų buvę šių redakcinių siūlymų, būtume siūlę ir priimti šį nutarimą šiandien. Ar reikėtų dar ir kitą dieną daryti svarstymą? Galbūt čia nėra labai svarbus, turiu galvoje… Ar galėtume po pietų mėginti priimti? A.Stasiškis, atsižvelgdamas į siūlymus, kiek pakalbės su kolegomis ir gal ką patikslins. Tada po pietų – 15.30 val. priėmimas. Ačiū, kolegos.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 445 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-1225(2) (priėmimas)
Gerbiamieji kolegos, 1-1j klausimas – Civilinio proceso kodekso 445 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr.P-1225(2). Priėmimas. Kviečiu į tribūną socialinių reikalų ir darbo viceministrę ponią V.Blinkevičiūtę. Ir šį įstatymą mes priimame pastraipsniui, nors vienas straipsnis, ir tada viceministras G.Balčiūnas padaro iš kelių įstatymų vieną priimti mums skirtą projektą. Prašom, ponia viceministre, kelis žodžius.
V.BLINKEVIČIŪTĖ. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, Civilinio proceso kodekso 445 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo tikslas – užtikrinti, kad nebūtų nukreipiami kaip į skolininką išieškojimai į tas skolininko sumas, kurias jis gauna kaip socialinę paramą – kaip pašalpas, kaip kompensacijas, kaip kitas vienkartines išmokas. Šitas įstatymo projektas buvo svarstytas Darbo ir socialinių reikalų komitete (jam pritarta) bei Teisės ir teisėtvarkos komitete. Mes suderinom šio straipsnio 8 punkto redakciją su Teisės ir teisėtvarkos komitetu. Todėl prašau priimti šį įstatymą.
PIRMININKAS. Ponia viceministre, nėra norinčių kalbėti. Taigi šitas įstatymas, turintis vieną straipsnį, priimamas. Balsavimas dėl viso Civilinio proceso kodekso kelių straipsnių pakeitimo, kurį šiandien mes priėmėm pastraipsniui, – ketvirtadienį. Ačiū, ponia viceministre.
Tai buvo pagrindinė darbotvarkė. Gerbiamieji kolegos, gal jūs būtumėt tokie malonūs ir sutiktumėt, kad viceministrė V.Blinkevičiūtė dabar iš popietės darbotvarkės pateiktų porą įstatymų projektų? Mes laiko esam sutaupę. Ir tada kiek patrumpėtų mūsų popiečio darbas.
Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo 5, 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1472. Lietuvos Respublikos paramos mirties atveju įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1473 (pateikimas)
2-8a ir 2-8b – Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo 5, 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1472 ir Paramos mirties atveju įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1473. Pateikimas. Šiuos projektus pateikia viceministrė V.Blinkevičiūtė.
V.BLINKEVIČIŪTĖ. Labai ačiū, gerbiamasis pirmininke, ačiū, gerbiamieji Seimo nariai. Aš norėčiau pateikdama pasakyti siūlomo Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo tam tikrų straipsnių pakeitimo ir papildymo esmę. Pirmiausia mes siekiame, įgyvendindami savo prioritetinę sritį, toliau didinti valstybės paramą našlaičiams ir netekusiems tėvų globos vaikams. Pirmiausia siūlome nuo 1999 metų sausio 1 d. padidinti našlaičių stipendiją iki 3 minimalių gyvenimo lygių, o atitinkamai nuo 2000 metų sausio 1 d. – iki 4 minimalių gyvenimo lygių. Noriu tiktai priminti, kad šiuo metu tokia našlaičių stipendija yra 1,5 minimalaus gyvenimo lygio, o teikiam tokį padidinimą turėdami galvoje, kad vaiko globos pašalpa nuo Naujųjų metų bus 4 MGL, todėl palaipsniui siekiam sulyginti tas išmokas. Iš tikrųjų tai galim laikyti tam tikra prasme kaip tęstinumą, nes valstybė turi sudaryti sąlygas ir tam našlaičiui, išėjusiam iš vaikų globos namų, iš šeimynų ar iš kitų institucijų, ar iš globėjų globos, įgyti kvalifikaciją, įgyti mokslą ir taip lengviau susirasti darbo rinkoje darbą.
Noriu pasakyti, kad našlaičių stipendijai padidinti 1999 metams papildomai reikės 3,6 mln. Lt. Jie yra numatyti jau patvirtintam valstybės biudžete, o 2000 metais planuojam, kad dar papildomai reikės, jeigu didinsim iki 4 MGL, 2,4 mln. Lt.
Antras pakeitimas, kuris yra siūlomas šitame įstatyme, taip pat yra nukreiptas į našlaičius ir globos netekusius vaikus, t.y. nuo 2000 metų siūloma padidinti įsikūrimo pašalpą iki 50 minimalių gyvenimo lygių. Šiuo metu ši įsikūrimo pašalpa yra 18 minimalių gyvenimo lygių, ir jūs turbūt sutiksit, kad tai yra labai nedidelės lėšos, kad jaunas žmogus, sulaukęs 18 metų, galėtų įsigyti ar būstą, ar dar ką, jam reikia pradėti gyvenimą. Tam tikslui papildomai lėšų reikėtų 2,6 mln. Ir čia, primenu, nuo 2000 metų.
Taip pat darom ir 5 straipsnio papildymą, kur kalbama apie vaiko globos pašalpą, t.y. kad vaiko globos pašalpa yra mokama tiktai tiems vaikams ir tiems globėjams, kurių nėra vaikai visiškai valstybės išlaikomi. Turiu galvoje, kad jeigu jie gyvena vaikų globos namuose – tiek valstybiniuose, tiek savivaldybės – jiems ši globos pašalpa yra nemokama. Tas ir dabar iš esmės yra, bet mes susilaukėm pasiūlymų ir norim tai įtvirtinti, kad visiems būtų aiškesnis šis siūlymas.
Taip pat darom dar vieną papildymą dėl finansų, būtent iš kokių lėšų yra mokamos visos šios pašalpos. Yra pasiūlyta tokia formuluotė, kad šitos pašalpos yra mokamos iš tikslinių lėšų, numatytų savivaldybių biudžetams, skaičiuojant jų finansinius rodiklius. Taigi tai yra pakankamai lanksti formuluotė, kada bus galima lėšas skirti tiek iš savivaldybių biudžetų, tiek iš valstybės biudžeto.
Tai būtų šitoks pirmojo įstatymo pakeitimo pristatymas. O jeigu kartu pateiktume ir Paramos mirties atveju įstatymo projektą, tai čia iš esmės pakeitimai yra tik dėl lėšų, ta pati formuluotė, iš ko skiriamos lėšos. Dar noriu pasakyti, kad dėl tikslinės pašalpos padidinimo įsikūrimui, kur siūlom tokį žymesnį padidėjimą nuo 2000 metų, Vyriausybė parengs atitinkamą tvarką, kam, kaip ir kokiu būdu tos lėšos bus naudojamos. Ačiū.
PIRMININKAS. Ponia viceministre, trys klausimai. Seimo narys J.Listavičius.
J.LISTAVIČIUS. Gerbiamoji viceministre, noriu paklausti. Ar nebuvo skaičiuota, kiek vietų sumažės globos namuose, o gal ir liks laisvų globos namų, paėmus vaikus į šeimas, kai pašalpos bus padidintos? Ačiū.
V.BLINKEVIČIŪTĖ. Žinot, aš norėčiau pasakyti taip. Kadangi praktiškai ta globos pašalpa daugiau padidėti turėtų tiktai nuo Naujųjų metų, tai aš manau, kad čia yra toks procesas, kurio atitinkamą vertinimą atlikti galėsim tik per ateinančius metus, kai pasižiūrėsim iš tikrųjų realiai, kai šeimos, fiziniai asmenys bus suinteresuoti paimti tuos vaikus. Bet mes tikimės, kad palaipsniui tų vaikų, kurie ateina į institucinę globą, kuri yra brangi ir ne visuomet efektyvi, tikrai sumažės.
PIRMININKAS. Seimo narys K.Vaitukaitis.
K.VAITUKAITIS. Gerbiamoji viceministre, tikrai įstatymas reikalingas ir jis padės našlaičiams arba likusiems be tėvų globos. Tačiau ta 50 MGL dydžio pašalpa įsikurti ar iš tikrųjų bus tikslinė, ar truputį praplėsta bus jos panaudojimo sritis, nes tam žmogui ne tiktai būstas reikalingas, bet dar ir prie to būsto? Tiesiog kaip bus realizuojama šita pašalpa?
V.BLINKEVIČIŪTĖ. Aš norėčiau pasakyti tokį dalyką, kad šiuo metu yra 18 minimalių gyvenimo lygių, ir mes tokių įvairių duomenų iš savivaldybių sulaukdavom, kai tas jaunas žmogus, neparengtas gyvenimui, ir jam atrodo, kai jis gauna porą tūkstančių litų, kad tai yra siaubingai dideli pinigai. Ir kai jis nuvažiuoja su tais pinigais ir Gariūnuose nusiperka aparatūros, tai jo yra gyvenimo tikslas. Mes specialiai įdėjom tokią įstatyminę nuostatą, įpareigojimą Vyriausybei, kai beveik trigubai padidinam šitą pašalpą, kad konkrečiai įvardytume kaip tikslinę. Ta prasme mes orientavomės į 50 MGL, kad galėtų net įsigyti, sakykim, kokį vieno kambario butelį rajono centre, kokioj nedidelėj gyvenvietėj, nesiorientavom, žinoma, į Vilnių ar į kitus didžiuosius miestus. Tai būtų jam pradinė parama. Bet mes manom, kad labai tiksliai apibrėšim, kuriam tikslui, kaip ja bus disponuojama būtent toje Vyriausybės tvarkoje.
PIRMININKAS. Paskutinis klausia Seimo narys K.Kuzminskas.
K.KUZMINSKAS. Gerbiamoji pranešėja, šio įstatymo pataisa yra labai reikalinga. Tačiau galbūt patikslintumėt, nėra aišku dėl tų vaikų, kurie gyvena vaikų namuose. Ar konkrečiai pašalpa eis tam juridiniam asmeniui, vaikų namams, ar tuose vaikų namuose globėjui, kuris prižiūri – ar auklėtoja, ar kas tą vaiką? Ačiū.
V.BLINKEVIČIŪTĖ. Aš noriu truputėlį paaiškinti. Kai mes kalbam apie vaiko globos pašalpą, tai vaiko globos pašalpa jau yra įtvirtinta įstatyme, kad jinai yra mokama globėjui kaip fiziniam asmeniui; kad yra mokama šeimynoms, t.y. kai yra tėvas, motina – tokia globos forma kaip juridinis asmuo; ir yra nevalstybiniai vaikų globos namai, kurių steigėjai gali būti religinės bendruomenės, gali būti kitos ne pelno organizacijos, tada eis irgi ta globos pašalpa. O kai yra valstybiniai vaikų globos namai, jų išlaikymas yra pakankamai brangus, vieno vaiko per tūkstantį litų, taigi čia nebus skiriama. Ne.
PIRMININKAS. Visi klausimai, ponia viceministre. Gerbiamieji kolegos, prieš mūsų akis – Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo 5, 7, 8, 9 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas. Ar pritariame po pateikimo? Seimo narys M.Briedis.
M.BRIEDIS. Gerbiamieji kolegos, aš manau, kad čia labai reikalingos įstatymo pataisos, kurios tikrai pagelbės.
Aš už ir kviečiu kolegas taip pat pritarti.
PIRMININKAS. M.Briedis už, nėra prieštaraujančių. Bendruoju sutarimu pritariame įstatymo projektui Nr.P-1472.
Įstatymo dėl paramos mirties atveju 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1473. Seimo narys A.Vaišnoras.
A.VAIŠNORAS. Aš norėjau dar šiek tiek dėl pirmojo, nes yra tam tikrų abejonių. Viceministrės norėjau paprašyti ir paklausti. Dažnai būna, kad tie globėjai piktnaudžiauja pinigais, kuriuos gauna našlaičiai. Ir šiuo metu taip yra. Manau, kad tokia kontrolė yra labai reikalinga. Turi būti efektyvi sistema, kuri neleistų tiems piktnaudžiavimams dažnai pasitaikyti.
PIRMININKAS. Ačiū už siūlymą pasidomėti plačiau. Taigi Paramos mirties atveju įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui pritarta po pateikimo. Abiejų įstatymo projektų pagrindinis komitetas – Socialinių reikalų ir darbo komitetas, Biudžeto ir finansų komitetas – papildomas komitetas.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo 17216 straipsniu ir 224, 2591 straipsnių papildymo įstatymo projektas Nr.P-725(3*) (priėmimas)
Gerbiamieji, vėl grįžtame į priešpiečio darbotvarkę. 1-1k – Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo 17216 straipsniu ir 224, 2591 straipsnių papildymo įstatymo projektas Nr.P-725(3). Priėmimas. Kviečiu į tribūną Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkę, Seimo narę E.Kunevičienę.
E.J.KUNEVIČIENĖ. Finansų ministerija ne visada gali gauti reikalingus dokumentus dėl skolų pateisinimo arba dokumentus, įrodančius skolų panaudojimo, skolų padengimo, grąžinimo galimybes, todėl siūloma papildyti Administracinių teisės pažeidimų kodekso 172 straipsnį 16 punktu ir atitinkamai tą papildymą įrašyti į 224 bei 2591 straipsnius. O 17216 skamba taip: “Skolininkui reikalingų dokumentų nepateikimas arba pavėluotas pateikimas. Skolininkui reikalingų dokumentų nepateikimas arba pavėluotas pateikimas Finansų ministerijai pagal Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo 9 straipsnio 13 dalį užtraukia baudą įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams ir kitiems pareigūnams bei fiziniams asmenims nuo 1 tūkst. iki 5 tūkst. litų.” Prašyčiau už šio straipsnio pakeitimą balsuoti.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, 1 priimamo įstatymo straipsnis. Ar būtų norinčių kalbėti? 1 straipsnis priimamas.
2 straipsnis.
E.J.KUNEVIČIENĖ. 2 straipsnyje tik įrašoma, kad įrašomas 17216 straipsnis.
PIRMININKAS. Dėl 2 straipsnio nėra norinčių kalbėti. 2 straipsnis priimamas.
3 straipsnis. Nėra siūlymų?
E.J.KUNEVIČIENĖ. 3 straipsnis irgi dėl to paties principo: papildoma, kad įrašoma sąvoka “Finansų ministerijos ir jos tam įgalioti pareigūnai”. Skliausteliuose įrašoma “17216 straipsnis”.
PIRMININKAS. Dėl 3 straipsnio. Seimo kancleris J.Razma norėtų prieštarauti.
J.RAZMA. Aš manyčiau, kad 3 straipsnio mes šiandien negalėtume priimti, ir siūlyčiau daryti pertrauką, nes lieka nepataisyti kai kurių ministerijų ar departamentų pavadinimai. Aš suprantu, pranešėja šitų dalykų nekeičia, bet, dėstydama visą straipsnį, neišvengiamai cituoja ir tuos netikusius pavadinimus. Pavyzdžiui, Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos pareigūnai, kai kurių nebesančių ministerijų pareigūnai. Reikia tuos dalykus sutvarkyti, nes mes vis tiek kartu priimsime Administracinių teisės pažeidimų kodeksus, taigi bendrai reikės visiems autoriams sutvarkyti ir šitą 3 straipsnį, kuris visur kartojasi.
E.J.KUNEVIČIENĖ. Aš prašyčiau, kad jūs pritartumėte, jog būtų įrašyta “Finansų ministerijos ir jos tam įgalioti pareigūnai (17216 straipsnis)”, ir pavesta grupei, kuri pateiks priimti bendrą Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimų variantą. Tada viskas bus gerai, nes mes netaisysime tų kitų straipsnių, taisys ta grupė. O čia tinka įrašyti pasiūlymą, susijusį su Finansų ministerijos pavadinimu. Prašyčiau pritarti, o viso įstatymo nepriiminėti.
PIRMININKAS. Pone kancleri, ar nesutiktumėte su tuo? Mes vis tiek šiandien nedarome sprendimo – nebalsuojame dėl viso įstatymo.
J.RAZMA. Man atrodo, jeigu mes padarome priėmimo pertrauką, tai nesame įpareigoti, kada turime užbaigti priėmimą. Jeigu mes balsuosime už visus straipsnius ir baigsime priėmimą pastraipsniui, tada mes visą administracinių įstatymų paketą turėsime priimti būtinai ketvirtadienį.
PIRMININKAS. Jeigu Seimas nenutartų kitaip, sutartume.
J.RAZMA. Jeigu kitaip sutartų, tai gerai. Aš manau, kad tiesiog autoriai iki ketvirtadienio nesutvarkys to ilgo sąrašo, todėl prašau apsispręsti taip, kaip nereikėtų ketvirtadienį priimti galutinai, nesvarbu, kaip apsispręsime.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, bus ir daugiau Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisų. Ar mes galėtume sutarti, kad labai griežtai nesilaikome 162 straipsnio ir nesakome, kad dėl šitų Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisymų, kuriuos mes priimsime pastraipsniui, būtų būtinai balsuojama per priėmimą ateinantį ketvirtadienį? Tai būtų bendras principas, kad visos pataisos sueina į vieną dieną, iš visų siūlymų parengiamas įstatymo projektas ir tada balsuojama. 162 straipsnio pirmoji dalis lyg ir prieštarauja tam, bet Č.Juršėnas žada remti mūsų tokį sutarimą.
Č.JURŠĖNAS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamoji pranešėja, aš tikrai remiu būtent tokį siūlymą. Man atrodo, kad šiuo atveju ypatingų ginčų nėra ir galime susitarti. Aš asmeniškai kaip tik dar kadaise siūliau, prisimenate, visus pataisymus vienu įstatymu, bet man atrodo, kad tai, ką siūlo gerbiamasis posėdžio pirmininkas, kaip tik atitinka mano tą senąjį pasiūlymą, todėl remiu.
PIRMININKAS. Kolegos, taigi 3 straipsnį priimame bendruoju sutarimu. Viso įstatymo šiandien nepriimame ir, žinoma, siūlymai dėl galutinio teksto – suredaguoti pavadinimus ir kitus šiandien problemų keliančius dalykus. Ačiū, ponia pranešėja.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo 18812 straipsniu ir 221, 2591 straipsnių papildymo įstatymo projektas Nr.P-1172(3*) (priėmimas)
Gerbiamieji kolegos, tęsiame Administracinių teisės pažeidimų kodekso pildymus. Toliau 18812 straipsnis. Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo 18812 straipsniu ir 221, 2591 straipsnių papildymo įstatymo projektas Nr.P-1172(3). Priėmimas. Viceministras V.Katkevičius žengia į tribūną, o mes tuo metu registruojamės. Registruojamės, kolegos.
V.KATKEVIČIUS. Gerbiamieji Seimo nariai, siūlome papildyti Administracinių teisės pažeidimų kodeksą atskiru 18812 straipsniu, kad būtų numatytos administracinės baudos pareigūnams už savivaldybės kontrolieriaus ir jo įgaliotų asmenų neįsileidimą tikrinti bei atlikti revizijas, nepateikimą jiems dokumentų arba jų slėpimą, klaidingą bei ne visų ir ne laiku žinių suteikimą, taip pat atsisakymą paaiškinti arba trukdymą kitaip savivaldybės kontrolieriui įgyvendinti įstatymu jam suteiktas teises. Pakeitimo projekto tekstą jūs matote. Tikriausiai man skaityti jo nereikia. Ačiū.
PIRMININKAS. Gerbiamieji kolegos, 1 straipsnis. Ar būtų norinčių kalbėti dėl motyvų? 1 straipsniui pritariame.
2 straipsnis. Kolega Sabuti, ar kalbėtumėte? Pritaria L.Sabutis ir 2 straipsniui, ir apskritai.
3 straipsnis. 3 straipsnis priimamas bendruoju sutarimu su tais tikslinimais, kuriuos turime atlikti ir kurie buvo išdėstyti dėl ponios E.Kunevičienės pateikto įstatymo projekto Nr.P-725(3). L.Sabutis galbūt tiksliau įvardys.
L.SABUTIS. Taip, čia yra būtent papildomi Administracinių teisės pažeidimų kodekso atitinkami straipsniai dėl Vietos savivaldos įstatymo… 13 ir 20 straipsnių. Todėl, man atrodo, kad kai bus balsuojama už visų Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnių pakeitimus, 3 straipsnyje taip pat reikia padaryti valymą. Neberašyti tų ministerijų, kurių nebėra.
PIRMININKAS. Taigi 3 straipsniui pritariama. Valymas bus padarytas. Įstatymo projektui pritarėme pastraipsniui. Gerbiamieji kolegos, dabar mes priėmėm pastraipsniui du Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo ir tikslinimo įstatymų projektus, P-725(3) ir P-1172(3). Bus ir daugiau pataisų.
Gerbiamieji kolegos, ar negalėtume galutinį variantą pavesti parengti Teisės ir teisėtvarkos komitetui? Taigi Teisės ir teisėtvarkos komitetas mūsų protokoliniu siūlymu parengs galutinį variantą. Taip pat trečiajam projektui netaikoma 162 straipsnio pirmoji dalis, ir mes nepriiminėsime jų ketvirtadienį, o lauksime galbūt daugiau pataisų. Ačiū, gerbiamieji kolegos, dėkoju ponia viceministre.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo 1875 straipsniu ir 224, 2591 straipsnių papildymo įstatymo projektas Nr.P-1253 (svarstymas)
Na, jeigu kalbame apie Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, dabar rezervinis trečiasis klausimas. Administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo 1875 straipsniu ir 224, 2591 straipsnių papildymo įstatymo projektas P-1253. Šiandien svarstymas. Šį įstatymo projektą kuruoja Seimo kancleris J.Razma. Ar būtų norinčių kalbėti diskusijoje? Kol kas niekas nėra pareiškęs noro. Pone kancleri, jūsų mintys po svarstymo.
J.RAZMA. Aš dėkoju už nebylų palaikymą. Manau, kad tos pataisos yra svarbios, ypač tada, kai išties pradės dirbti kokia nors mūsų speciali tyrimo komisija, tirianti ypatingos valstybinės svarbos klausimą, būtent tos pataisos leis užtikrinti komisijai reikiamas darbo sąlygas, gauti reikiamus dokumentus, paaiškinimus iš pareigūnų ir t.t. Taigi aš manau, kad mes visi turėtume būti suinteresuoti šiuo projektu, nes esame suinteresuoti, kad prireikus tokios tyrimo komisijos galėtų efektyviai dirbti.
PIRMININKAS. Dėkoju, pone kancleri. Kolegos, ar galėtume pritarti po svarstymo bendruoju sutarimu? Bendruoju sutarimu pritariame po svarstymo įstatymo projektui P-1253. Šiandien visai neblogai čia mums sekasi dirbti, kolegos.
Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr.P-1449 (pateikimas)
Ir dabar rezervinis 4 klausimas. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas P-1449. Planavom jį svarstyti vėliau, bet dabar turim laiko. Dabar kviečiu į tribūną Seimo narį S.Kaktį, kad jis pateiktų šį įstatymo projektą.
S.KAKTYS. Gerbiamasis posėdžio pirmininke, gerbiamieji kolegos. Tikiu, kad šitas Administracinių vienetų ir jų ribų nustatymo 7 straipsnio pakeitimas susilauks nemažai prieštaravimų ir kritiškų vertinimų, kadangi šio straipsnio pakeitimas galbūt vers mus įsigilinti apskritai į administracinę-teritorinę reformą, kaip jinai vykdoma, tačiau iš esmės mažai ką tesprendžia. Reikia koreguoti visą įstatymą – ir ypač suderinti su 13 straipsniu.
Įstatymo 7 straipsnio pakeitimas yra siūlomas dėl to, kad būtų galimybė priimti be išlygos ateityje Vietos savivaldos chartiją. Yra siūloma, kaip jūs pamenate, 5 straipsnio išlyga, kurioje sakoma, kad savivaldybės teritorinės ribos negali būti keičiamos iš anksto nepasitarus su visomis vietos bendruomenėmis arba nesurengus referendumo. Tai kaip tik yra antrojoje šito straipsnio dalyje ir siūloma, kad būtų Vyriausybės nustatyta tvarka pasitarta su suinteresuotomis vietų bendruomenėmis. Manau, kad klausimas yra išskaidytas į dvi dalis. Vienas dalykas, savivaldybės yra steigiamos, yra ir steigimas, ir panaikinimas. Ir šita dalis neapima dviejų momentų, t.y. savivaldybės gali būti steigiamos vienoje buvusios savivaldybės teritorijoje, o gali būti steigiamos iš kelių savivaldybių teritorijų. Kitas momentas, tai yra, kaip sakiau, savivaldybių pačių teritorijų ribų bei centrų nustatymas ir keitimas. Todėl pirmu atveju yra išskirta, kad jeigu yra kuriamos naujos savivaldybės, kad būtų pasitarta su suinteresuotomis vietos bendruomenėmis, o antru atveju, kad keičiant ribas būtų atsižvelgta į savivaldybių tarybų pasiūlymus ir šitas pasitarimas prieš tai būtų realizuotas, aptartas su suinteresuotomis vietos bendruomenėmis.
Yra daugybė momentų, kuriuos reikėtų aptarti, kurie neįvardyti čia, t.y. ir Teisės departamento išvadoje, kurioje yra tiesiog keliami klausimai. Ir šitas straipsnis neatsako, kam priklauso iniciatyvos teisė. Aš suprantu, kad šiuo atveju iniciatyvos teisės turėtų priklausyti Vyriausybei, tačiau atskirais atvejais, manau, iniciatyvos teisė, jeigu nauja savivaldybė yra kuriama kažkokios savivaldybės teritorijoje, gali priklausyti ir pačiai savivaldybei. Tada šio įstatymo 13 straipsnis neprieštarautų, jeigu jis būtų taikomas tik tam. Kitas dalykas, kas realizuoja, koks teisės subjektas realizuoja tarimąsi, kas ruošia šitą Vyriausybės teikimą. Manau, kad turėtų būti sudaryta speciali komisija iš įvairių ministerijų ir tik tokiu būdu šitai komisijai suteikus įgaliojimus ji galėtų teikti per Vyriausybę Seimui pasiūlymus dėl naujų savivaldybių steigimo.
Taip pat sutinku, kad nėra atsakyta, kiek laiko galioja tas jau įvykęs pasitarimas vienokiu ar kitokiu būdu – ar apklausų būdu tai būtų, ar tai būtų kokių nors kitokiu pasitarimo būdu realizuota. Taip pat yra problema su Vietos savivaldos įstatymu, kadangi Vietos savivaldos įstatymo 1 straipsnio trečioji dalis apibrėžia, kad “savivaldybės gyventojų bendruomenė – tai konkrečios savivaldybės gyventojai, susiję savivaldos teisiniais santykiais.” Ir šiame, mano minėtame įstatyme, kituose straipsniuose yra apibrėžiama, kas ta lyg ir būtų bendruomenė. Tai yra dalis… bendruomenė gali būti skaidoma į gyvenamųjų vietų bendruomenes, sako dabar galiojančio įstatymo 2 straipsnis. Toliau, 1 straipsnio ketvirtoje dalyje, yra pasakyta, kad tos gyvenamosios vietovės yra skirstomos į miesto ir į kaimo gyvenamąsias vietoves, o kaimo vietovėms priskiriami miestai ir kaimai. Taigi, jeigu mes tas nuostatas išlaikytume, galbūt nueitume nuo tos bendruomenės, tarsi įsivaizduodami kaip savivaldybės teritoriją, su kuria visa reikia pasitarti.
Yra daugybė ir kitų momentų, kuriuos čia galbūt būtų galima aptarti, t.y. ir Konstitucijos nuostatos, ir to paties Vietos savivaldos įstatymo nuostatos, kurios sako… sueina tarsi tas 7 straipsnis į konfliktą ir panašiai. Bet aš manau, kad jeigu būtų pritarta po pateikimo iš esmės, kaip pradėti diskusiją apie šituos dalykus, o ne konkrečiai jau tik dėl to įstatymo straipsnio, žiūrint platesniu kontekstu, aš manau, kad tie visi klausimai toliau bus analizuojami, ir šito 7 straipsnio redakcija transformuosis. Manau, atsiras naujų straipsnių, kurie padės sukurti mechanizmą, kad vis dėlto būtų kuo mažiau ginčų su savivaldybėmis, su vietos bendruomenėmis kuriant naujas savivaldybes, keičiant jų ribas arba naikinant senas.
PIRMININKAS. Pone pranešėjau, jūsų nori paklausti aštuoni Seimo nariai. Pirmininko pavaduotojo F.Palubinsko nematau. Seimo narys J.Listavičius.
J.LISTAVIČIUS. Gerbiamasis pranešėjau, čia minimos kelios vietos bendruomenės. Vis dėlto kažkur turėtų būti pateikta tarimosi tvarka arba, sakykim, kiti kokie nors principai, kad būtų galima prieiti prie kokio nors tikslo nustatyta tvarka, kitaip kažin ar bus susitarta. Ačiū.
S.KAKTYS. Aš nelabai supratau jūsų klausimo. Iš tikrųjų Vietos savivaldos įstatymo, kaip minėjau, 1 straipsnio trečioji dalis apibrėžia, kas yra savivaldybės gyventojų bendruomenė. Tai yra ta, kuri renka savivaldybės tarybą, kad ta taryba jai atstovautų. Kaip minėjau, Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų nustatymo įstatymas tarsi leidžia mums prieiti prie tos mažesnės teritorijos: miesto, miestelio ar kaimo, ir su ta bendruomene, jau vietos bendruomene, suskaidyta, tartis, kokiais būdais. Aš matau čia gerą precedentą, kai mes jau atsižvelgtume ir į Vietos savivaldos chartijos reikalavimus, kad būtų realizuotas pasitarimo mechanizmas, o ne ignoruojamas jisai.
PIRMININKAS. Seimo narys P.Papovas.
P.PAPOVAS. Gerbiamasis pranešėjau, aš suprantu, kad 7 straipsnio pakeitimas yra susijęs su chartijos ratifikavimo nuostata. Manau, visi kiti galimi pakeitimai, apie kuriuos jūs kalbėjote, daugiau yra techninio pobūdžio. 7 straipsnio yra dvi dalys. Pirmoji dalis labiau tinka vykdant reformą, mano manymu, o antroji dalis, kai jau reforma įvykdyta, po to keitimai. Ar taip aš manau, ar ne? Ačiū.
S.KAKTYS. Aš su jumis sutikčiau, kad iš tikrųjų pirmoji dalis yra naujoms savivaldybėms, kurias mes numatytume steigti. Vyriausybė jau yra apsisprendusi, ji mano, kad pirmajame etape reikia steigti nedaug savivaldybių, galbūt naikinti kai kurias žiedines savivaldybes ir kai kurias steigti ten, kur gyventojai yra aiškiai išreiškę savo nuomonę, yra ekonominis pagrįstumas. Todėl taip ir yra išskaidyta. Sutinku su jūsų nuomone.
PIRMININKAS. Seimo narys L.Sabutis.
L.SABUTIS. Gerbiamasis pranešėjau, nežinau, kokiam tekstui dabar reikėtų pritarti: ar tam tekstui, kuris buvo atspausdintas ir išdalintas, ar tai nuostatai, kurią jūs pasakėte iš tribūnos. Iš esmės jūs neapgynėte savo projekto, o teigėte, jog reikėtų diskutuoti. Man atrodo, kad iš tiesų yra paskelbtos diskusijos dėl viešojo administravimo, jos gali būti tęsiamos ne tik posėdžių salėje.
Tačiau iškyla klausimas toks. Ar vis dėlto tokia redakcija, kokia yra pateikta, jums yra priimtina, ar mes turime pritarti šitai redakcijai?
S.KAKTYS. Viešojo administravimo dalykai yra kiti dalykai, tai ne administracinės-teritorinės reformos. Aš žiūriu kritiškai. Paminėjau kodėl, nes šita straipsnio redakcija neapima kitų įvairių aspektų. Manau, kad ji yra keistina. Sutinku, kad kartu mes ją rengtume, kaip ir kalbėjomės Valdymo reformų ir savivaldybių komitete.
PIRMININKAS. Seimo narys J.Olekas.
J.OLEKAS. Gerbiamasis pranešėjau, iš tikrųjų skatintinas jūsų žingsnis pateikti tikslinimus, nes mes dėl chartijos turime kai kurių skirtingų požiūrių. Šituo patikslinimu, manau, jūs truputį aukščiau iškeliate bendruomenės (…) savivaldybių tarybų siūlymus. Tai yra labai griežtas reikalavimas. Jeigu nebus tarybos siūlymo, tai tada jokio pasitarimo ir panašių dalykų. Manau, kad tai yra per griežta arba labai nulemta įstatymo nuostata. Ar nesutiktumėte, kad pasitarimas ir Vyriausybės nustatyta tvarka turėtų išlikti. Be abejo, kad ne kiekvieną kartą kiekvienas išsigalvotų. Tačiau jeigu įrašytume nuostatą, kad savivaldybių tarybos teikimu, gal būtų per daug.
S.KAKTYS. Man atrodytų, kad ginčas gal yra ir beprasmis, t.y. bendruomenė. Ji turi pasitarimą su bendruomene… turi patariamąją galią. Savivaldybės tarybos sprendimas taip pat turi patariamąją, o ne sprendimo galią. Svarbu, kad išdirbtume mechanizmą, kad tiek su vienais, tiek su kitais tartumės. Gali būti ir palankiai žiūrima į šitą klausimą, o gali būti, kad tiek bendruomenė, tiek savivaldybė gali prieštarauti naujos savivaldybės steigimui. Galutinį sprendimą turi priimti Seimas, kaip nusako Konstitucijos 11 straipsnis.
PIRMININKAS. Seimo narys K.Vaitukaitis.
K.VAITUKAITIS. Gerbiamieji kolegos, manau, vykstant teritorijos administracinei reformai ir naujam suskirstymui reikalingas šis pakeitimas. Tačiau šiek tiek kelia abejonių tai, ką kalbėjo ponas J.Olekas. Lyg tarybos priims pasiūlymus, o prieš tai pasitarsime su bendruomene. Pirma, pasitarimas su bendruomene. Mes tokio administracinio vieneto neturime. Mes turime pagal administracinį suskirstymą kaimus, miestelius ir miestus pagal gyventojų skaičių. Tas kaimas arba tas miestelis yra (…) teritorija. O bendruomenė turbūt nėra apibrėžtas vienetas.
Kitas dalykas. Rinkimų įstatyme arba Referendumo įstatyme numatome procentą ar skaičių, ar kažką panašaus. Dabar mes šitą pavedame Vyriausybės tvarka… Ar nereikėtų iš karto, kad tas pasitarimas vyktų suinteresuotos?.. Ta bendruomenė turėtų būti (…) kitaip, konkretaus kaimo likimas sprendžiasi. Ar jis papuls į vieną, ar į kitą savivaldybę, jeigu jis yra ant ribos. Taigi tą reikia sukonkretinti ir įvardyti, kaip turėtų būti iš tikrųjų padaryta, o ne pavesti Vyriausybei. Tai turėtų būti įstatyme padaryta. Ar nemanote taip?
S.KAKTYS. Aš sutinku. Gali būti dviem būdais apibrėžta: arba konkrečiai įstatymu įvardyti tarimosi būdai, mechanizmai, kas yra tas subjektas, kuris tariasi, ir kokie jo yra įgaliojimai, arba tai galima deleguoti Vyriausybei. Vyriausybė nustatytų tvarką, tą tvarką realizuotų. Kai realizuos tą tvarką, tada su įstatymo projektu ateina į Seimą, ir Seime mes sprendžiame iš esmės, ar vienaip, ar kitaip elgsimės.
PIRMININKAS. Seimo narys J.Senkevičius.
J.SENKEVIČIUS. Pone pranešėjau, man apskritai pritrūko jūsų pateikime rimto pagrindo. Tartis su kaimo gyventojais, su kita bendruomene galima ir taip. Tai nėra nelegalu.
Antra. Išeina painiava dėl vertimo. (...) anglų kalba, kurią galima versti kaip bendruomenė, tai iš esmės ir yra savivaldybė. Tai yra sinonimai. Tariant (…), Vakaruose kaip tik turima omeny, kad tai yra savivaldybė. Tai kam mums dabar įvesti painiavą į tuos procesus, kurie prasidėjo skirstant naujas savivaldybes? Mano nuomone, tai yra iš esmės ne skyrimas savivaldybėms didesnio vaidmens, o kaip tik atėmimas. Manau, jeigu neturima rimto pagrindo, jeigu neturima rimto mechanizmo, kaip turi vykti diskusijos, kas turi inicijuoti, kas yra bendruomenė, tai pateikti tokią pataisą yra per anksti.
S.KAKTYS. Manau, kad jūs prieštaraujate pats sau. Iš esmės jeigu yra tarimasis, tai ar su savivaldybe, ar su atitinkančia vietos bendruomenę, ar su tam tikra dalimi bendruomenės. Tai yra tas procesas, kuris pats savaime turi savyje demokratijos pradus.
Tai aš nenorėčiau šitaip žiūrėti, kaip jūs. Svarbu, kad reikia vis dėlto išdirbti mechanizmus, kokie bus tie pasitarimai, kad tie pasitarimai nebūtų visiškai formalūs. Tai jeigu šitokį procesą mes skatinam, tai, man atrodo, yra dar ir kitas dalykas, kad save apsunkinam. Iš esmės šiandien Vietos savivaldos įstatyme yra savivaldybių tarybų nuomonė reikalinga. O mes lyg ir praplečiam, ir kai yra ribos keičiamos, ir centrai nustatomi, tokiu atveju dar sakom, kad ne tiktai savivaldybių tarybų nuomonę mes turėsime, bet kartu dar ir su vietos bendruomenėm pasitarsim. Reikia reglamentuoti, kada tas procesas vyks. Aišku, straipsnis šiuo atveju nėra tobulas, kritikuotinas, bet tai yra ėjimas į priekį.
PIRMININKAS. Seimo narys A.Sėjūnas.
A.SĖJŪNAS. Gerbiamasis pranešėjau, jūsų pateiktą įstatymo pakeitimo projektą svarstė Valdymo reformų ir savivaldybių komitetas. Gal jūs galėtumėte paaiškinti, kaip vyko svarstymas ir kodėl komitetas nepritaria jūsų pateiktam variantui?
S.KAKTYS. Yra didelis susirūpinimas dėl Vietos savivaldos chartijos ir dėl jos priėmimo. Komitete dėl to buvo nuosekliai kalbėta. Kitas dalykas dėl to, kad straipsnis yra per siauras, jis neapima daugelio klausimų, apie kuriuos jau mes kalbėjom. Bet komitetas ne atmetė, o siūlė, kad būtent šitais klausimais, kurie nepaliesti, reikia kalbėti, kad tokia prasme būtų pakeista redakcija, kad įstatymo projektas būtų tobulinamas. Tai aš manau, jeigu šiandien išklausytume dar Seimo narių ir patobulintume patį projektą, praplėtę jį, būtų galima svarstyti jį Seime.
PIRMININKAS. Tai visi klausimai, gerbiamasis pranešėjau. Kolegos, ar galėtume jau dabar oficialiai šį projektą po pateikimo, jeigu pritarsim, atiduoti Valdymo reformų ir savivaldybių komitetui? Seimo narys A.Stasiulevičius.
A.H.STASIULEVIČIUS. Manau, kad pateiktų klausimų gausa ir įvairios nuomonės jau savaime parodo šio įstatymo reikalingumą. Aš siūlau pritarti po pateikimo šiam projektui ir sudaryti galimybę toliau jį tobulinti. Ačiū.
PIRMININKAS. Ačiū. Seimo narys L.Sabutis.
L.SABUTIS. Šiuo atveju niekaip negalėčiau pritarti (kadangi ir klausiau) tokiam tekstui. Niekaip nesuprantu kolegų, kurie patys aiškiai suvokdami, kad šitas tekstas dar nėra parengtas, siūlo pritarti, o po to pavesti kitiems vėl toliau dirbti prie šio teksto. Mes iš tikrųjų turime bendrą sutarimą ir komitete, ir su autoriumi, tačiau niekaip negalima pritarti tam, kad kai yra kuriamos naujos savivaldybės, čia pat tekste rašoma, kad turi būti priimamas tas sprendimas taryboms nutarus. Ir dabar kieno bus privalomas rezultatas? Penkių bendruomenių, sakysim, jeigu tai yra koks nors Kaišiadorių kraštas, ar dvidešimties bendruomenių, jeigu tai yra Vilniaus miestas? Kieno rezultatas bus galutinis – Vyriausybės, savivaldybės, bendruomenės ar Seimo? Visiškai neaišku iš šito teksto, kada yra kuriamos naujos savivaldybės ir kada yra jau susiformavusios savivaldybės. Ir centrus, ir ribas kaip tada nustatyti? Dar tos kuriamos savivaldybės, kurios nėra, sprendimu? O visa ta redakcija yra surašyta šiame įstatymo projekte.
Todėl manau, kad iš esmės mes turėtume užbaigti galbūt trumpą diskusiją, nuomonių keitimąsi, ir parengti tinkamai. Jeigu yra keičiamas įstatymas, tai keičiamo įstatymo bent keletą straipsnių reikėtų suderinti su Vietos savivaldos atitinkamais straipsniais. O šiaip komitete buvo mūsų siūlymas pritarti minčiai, bet ne tekstui, kad pavestume Vyriausybei, kuri jau yra sudariusi darbo grupes ir yra rengiamas atitinkamas ir Teritorinių vienetų įstatymas, ir Vietos savivaldos įstatymas. Taigi man atrodo, kad pakaktų vien tiktai to, kas buvo pasakyta pranešėjo, kad tai yra didelės diskusijos. Toks tekstas asmeniškai man visiškai netinkamas.
PIRMININKAS. Gerbiamieji, kviečiu registruotis. Tada balsuojame, ar pritariame po pateikimo Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr.P-1449. Registruojamės, gerbiamieji.
Užsiregistravo 38 Seimo nariai. Kolegos, balsuojame, ar ką tik pateiktam įstatymo projektui pritarsime po pateikimo. Pritariantys – už, nepritariantys – prieš arba susilaiko.
Už pritarimą po svarstymo – 24, prieš – 3, susilaikė 8. Pritarta po svarstymo. L.Sabučio komitetas, skiriamas pagrindiniu komitetu, galės įgyvendinti savo plačiąsias programines nuostatas, toliau svarstydamas šį įstatymo projektą. Aš neturiu, kur dingti, gerbiamasis kolega. Valdymo reformų ir savivaldybių komitetas yra pagrindinis komitetas, jeigu Žmogaus ir piliečių teisių neskirsime. Taigi Valdymo reformų ir savivaldybių komitetas – pagrindinis komitetas. Pritarta po pateikimo.
Gerbiamieji kolegos, rytinį posėdį siūloma baigti. Nėra prieštaraujančių. Kolegos, gruodžio 8 d. rytinis posėdis yra baigiamas. 15.00 val. – Vyriausybės pusvalandis. Ūkio ministras ponas V.Babilius ir kiti darbai.